„Naujasis Židinys-Aidai“ ką tik išleido naujausią prof. Alvydo Jokubaičio knygą Filosofas kaltina mokslininkus, arba Kas blogai su politikos mokslu? Šia proga prof. A. Jokubaitis kviečia į viešą paskaitą tema „Kaip mokslininkai mus padarė svetimus savo valstybei?“, kuri vyks birželio 16 d., ketvirtadienį, 18 val. Lietuvių katalikų mokslo akademijos salėje (PIlies g. 8, Vilnius).

Filosofas kaltina mokslininkus, arba Kas blogai su politikos mokslu? yra naujas, aktualus ir provokatyvus žvilgsnis į gamtos mokslo kuriamą pasaulėžiūrą, kuri ekspansyviai veržiasi į kitas mokslo ir žmogiškojo patyrimo sritis. Knygoje tiriama moderniojo politikos mokslo pamatuose glūdinti filosofija, jos svarbiausi bruožai ir prielaidos. Tai fundamentalus ir gyvas poleminis politikos mokslo užklausimas. Ar tikrai politikos mokslas yra neutralus pažinimo įrankis? Kaip politikos mokslas keičia politikos suvokimą? Kokią politikos sampratą kuria politikos mokslas? Knygos kritika yra produktyvus indėlis į socialinių ir humanitarinių mokslų raidą Lietuvoje. Knyga aktuali ne vien politikos mokslininkams, bet leidžia suprasti humanitarinių ir socialinių mokslų prigimtį. Belaukiant knygos pristatymo, siūlome ištrauką iš leidinio.

Straussas mano, kad politikos mokslininkai į žmogų žiūri gamtos mokslininkų akimis: „Paskutiniu politikos mokslo žingsniu gali būti žiurkių stebėjimai: ar žmonių negalima stebėti taip, kaip mes stebime žiurkes, ar žiurkių sprendimai nėra daug paprastesni, negu žmonių dažnai daromi sprendimai, ar paprasti dalykai nėra raktas daug sudėtingesniems suprasti?“^[1] Vienas pagrindinių „An Epilogue“ veikėjų yra „žmogus iš Misūrio“. Strausso nuomone, politikos mokslininkai gyvena susikurtame teorinių argumentų pasaulyje, kuris iš esmės skiriasi nuo žmogaus iš Misūrio pasaulio. Laikydamiesi pažinimo taisyklių, mokslininkai įprastą politiką pakeičia „funkciniais ryšiais tarp skirtingų serijų įvykių“^[2]. Tai leidžia ir skatina kurti politikos mokslą be žmogaus. Net kai politikos mokslininkai domisi atskirų politinio gyvenimo dalyvių savivoka, jie domisi ne žmogumi, o jį determinuojančiais procesais, reguliarumais ir dėsningumais. „Nors daugelis mokslų turi reikalą su žmogumi, – rašė Kurtas Riezleris, – nėra žmogaus mokslo. Žmogus sukapotas į atskiras dalis ir paskirstytas skirtingiems tyrimo departamentams. Kartu su mūsų pažinimo kiekio augimu šių dalių skaičius didėja. Tačiau žmogus yra visuma.“^[3] Klasikiniai politikos filosofai sakė, kad žmogus gyvena taip, kaip filosofuoja. Šis pasakymas netinka moderniesiems politikos mokslininkams, kurie gyvena kitaip, negu tyrinėja. Johnas Stewartas Millis yra sakęs, kad žmogus visada pirmiau yra žmogus, o ne teisininkas, gydytojas, prekiautojas ar verslininkas, ir todėl jį pirmiausiai būtina ugdyti kaip žmogų, o ne kaip specialistą. Modernieji politikos mokslininkai ugdomi kaip specialistai, o ne kaip moralės ir politikos subjektai. Jų asmenybė išnyksta už hipotezių, argumentų ir įrodymų formulavimo taisyklių.

Politikos mokslininkai daug prisidėjo prie to, kad kalbant apie politiką nebenorima kalbėti apie žmogų, o kalbant apie žmogų nebenorima kalbėti apie politiką, atsidūrusią žemiau kitų žmogaus dvasinio gyvenimo reiškinių. Pierre’o Manent nuomone, „joks šiuolaikinis originalus filosofas nenorėjo ar negalėjo įtraukti nuodugnios politinio gyvenimo analizės į žmogiškojo pasaulio apžvalgą, ar priešingai, tobulinti visumos apžvalgą pradėdamas nuo politinių aplinkybių analizės“^[4]. Rašydami apie žmogų, moderniųjų laikų filosofai ir menininkai beveik visiškai nesidomi politikos mokslininkų tyrinėjimais. Pragmatikas Johnas­ Dewey netgi teigia, kad „gamtos mokslai yra humaniškesni už humanitarinius, tarnaujančius dykaduoniaujančių klasių in­teresams“^[5]. Perfrazuojant šią mintį galima sakyti, kad tikrasis žmogaus mokslas šiandien yra gamtos mokslas. Pagrindinis mo­derniojo politikos mokslo principas yra išorinis patyrimas. Jo kūrėjų nedomina, kaip politika atrodo iš subjekto perspektyvos. Jų net nedomina jų pačių asmeninis požiūris. Modernusis politikos mokslas reikalauja, kad pažinimo objektas būtų išorinis daiktas. Jie būtinai „vidujybę“ kildina iš išoriškų dalykų, tarytum tikrovės objektai neturėtų savo vidinės struktūros ir nebūtų galima Gottfriedo Wilhelmo Leibnizo stiliumi sakyti, kad substancijos kinta dėl mechaniškai nepaaiškinamo vidinio prado. Politikos mokslininkai nekalba apie juslinio patyrimo objektais nesančius metafizinius principus – Dievą ar laisvę – nes jų nėra išoriniame patyrime, ir nebesvarbu, kokį vaidmenį jie atlieka žmonių gyvenime.

Kai kurie teologai mėgsta sakyti, kad modernusis mokslas žmogų atskyrė nuo Dievo. Tą patį galimą pasakyti apie modernųjį politikos mokslą, kuris žmogų atskyrė nuo politikos. Šį mokslą galima apibūdinti kaip svarbius žmogaus gyvenimo aspektus šalinančią instituciją. Kai Nietzsche Anapus gėrio ir blogio klausia „Argi negalima žiūrėti į subjektą taip, kaip į predikatą bei objektą, truputį ironiškai?“^[6], šią mintį galima perskaityti kaip politikos mokslininkų požiūrio į žmogų apibūdinimą. Nors jie į žmogų žiūri be didesnės ironijos, tačiau būtinai kaip į predikatą. Klasikiniai politikos filosofai kalbėjo apie žmogaus prigimtį, o modernieji politikos mokslininkai vietoj jos domisi išoriniais žmogaus elgesio determinantais. Žmogus suvokiamas kaip nuo jo nepriklausančių išorinių priežasčių padarinys. Manent žodžiais, sociologai savo objektu pasirenka ką nors kita, tik ne žmogaus prigimtį. Jų nedomina asmenybės nepakartojamumas, nes vienas dėsniui ar reguliarumui paklūstantis žmogus gali būti pakeistas kitu žmogumi. Politikos mokslininkai domisi tikrinių vardų neturinčiais pažinimo objektais. Harvey Mansfieldo nuomone, „Politikos mokslas turėtų būti jautrus reikšmės klausimui, reikšmės reikšmingumui, tačiau iš tikrųjų siekia abstrahuotis nuo individualių, vardus turinčių dalykų, kad tik pasiektų visuotinius teiginius“^[7]. Moksliškai ištirta politika nėra susieta su individų emocijomis ir suvokiama pagal išorinių objektų analogiją. Žmonės „suvokiami ne kaip saugotinos asmenybės, bet kaip manipuliacijos daiktai. Politika suvokiama kaip socialinio perfekcionizmo mokslas, socialinės inžinerijos porūšis“^[8]. Jeigu politikos mokslininkai būtų teisūs, ir viską apimtų gamtamokslinio determinizmo samprata, tai klausimai apie žmogaus gyvenimo prasmę netektų reikšmės.

Mokslinis mąstymas keičia daugybės žmogui svarbių dalykų supratimą. Antai stipriai pakeičiamas tautos vaidmens suvokimas. Mokslininkų empirinis determinizmas neleidžia vertybiškai teigti, kad tautos egzistavimas yra svarbiau, negu jos išnykimas. Juo labiau tautinės valstybės istorijos pažinimas grindžiamas mokslinio mąstymo principais, juo stipresnis tampa piliečių abejingumas šios valstybės idėjai. Pozityvizmo principais grindžiamas mokslinis istorijos pažinimas tautą pavertė vienu daugelio tyrinėjimo objektų, be kokių nors išskirtinumo bruožų. Perėjusi mokslinio mąstymo filtrą, tautos istorija tampa metodiškai neut­rali ir vis daugiau kalbama ne apie tautą, o apie ją determinuojančius veiksnius. Tautinio atgimimo laikais tauta buvo suvokiama kaip piliečių moralinio ir politinio įsipareigojimo reikalas. Politikos mokslas ją pavertė vienu iš daugelio tyrinėjimo objektų. XIX a. tautinio atgimimo lyderiai troško suteikti mokslą tautai, tačiau tai padarius, mokslininkai pradėjo aiškinti, kad tauta yra tik industrializacijos ir kapitalizmo padarinys. Politinė tautinių valstybių retorika kalba apie kitus dalykus, negu politikos mokslininkai, ir nėra abejonės, kad pirmoji politiškai yra daug svarbesnė už antrąją. Be ištikimybės ir pasiaukojimo valstybei grindžiamos politinės retorikos nebūtų tautinės valstybės.

Mokslininkai tautą pavertė kažkuo kitu, negu apie ją galvoja jos reikšmę suvokiantys piliečiai. Po mokslinių aiškinimų tauta praranda savarankiško politinio veikėjo statusą. Tautinio atgimimo laikais buvo manoma, kad tauta apibrėžia kultūrą, ekonomiką ir kitas visuomenės gyvenimo sritis. Politikos mokslininkai mąsto priešingai – ekonomika, kultūra ir kitos visuomenės gyvenimo sritys apibrėžia tautą. Mokslinis istorijos pažinimas negali pagrįsti pareigos tautai. Mokslinį tyrinėjimą apibrėžiančių principų sąraše nėra tautinės ištikimybės. Šiuo požiūriu Straussas buvo teisus, sakydamas, kad „istorizmo kulminacija yra nihilizmas“^[9]. Pozityvizmo principams ištikimi politikos mokslininkai netiesiogiai skatina abejingumą tautinės valstybės idėjai. Jų požiūris yra didelis iššūkis tautinio atgimimo sąjūdžiams, kurie neįsivaizduojami be moralinės ištikimybės tautai. Mokslinis požiūris ne tik teikia objektyvų ir nešališką tikrovės pažinimą, bet ir netiesiogiai skatina neprisirišti prie tautos. Tai vyksta per metodišką vertybinio neutralumo skatinimą. Politikos mokslas žmogaus gyvenimui svarbius klausimus atskiria nuo pažinimo. Maceinos žodžiais, „mūsų būvis ir mūsų pažinimas čia vyksta skyrium ir todėl stovi šalia vienas kito. Mokslinis pažinimas, esmingai kildinamas iš daikto, neapsprendžia mūsų asmens. Mokslinio pažinimo ir mūsų būvio vienybė reikštų, kad daikto kategorijos virsta asmens kategorijomis ir kad tuo būdu ir pats mūsų Aš sudaiktėja“^[10]. Modernusis politikos mokslas reiškinius suvokia fizinio daikto, o ne žmogaus ir asmens kategorijomis. Klasikinės politinės filosofijos dorybes pakeičia nuasmenintas tyrimo metodas.

Stebina politikos mokslininkų nesugebėjimas savo mokslą padaryti bent kiek reikšmingesniu žmonių dvasinio gyvenimo reiškiniu. Jie valstybę ir politiką suvokia kaip mechaniškus dalykus. Klasikiniai politikos mokslininkai ne tik analizavo visuomenės gyvenimo reiškinius, bet ir siekė formuoti piliečių charakterį. „Vadintis pretenzingu filosofo vardu, – rašė Immanuelis Kantas, – turi teisę tik tas, kuris galėtų savo asmeniu kaip pavyzdžiu parodyti neabejotinai teisingą išminties poveikį“^[11]. Mokslininkams nerūpi moralinio charakterio ugdymo uždaviniai. Jie visą dėmesį sutelkia į techninį ir procedūrinį politikos pažinimą. Galime pripažinti, kad žmogus yra dviejų skirtingų – gamtos ir dvasios – pasaulių susitikimo vieta, bet politikos mokslininkai į jį žiūrės tik gamtos mokslininkų akimis. Jie niekada Georgo Hegelio stiliumi nesakys, kad politika yra žmogaus dvasinio gyvenimo reiškinys. Nepaisant viešai skelbiamo neutralumo vertybėms, jų požiūris į politiką artimas materialistinės filosofijos tradicijai^[12]. Tai pirmieji suvokia religinių įsitikinimų žmonės, jie į valstybę žiūri kaip į suvereno (tautos arba liaudies) laisvos valios kūrinį. Moksliškai mąstantys piliečiai į ją žiūri kaip į determinuotą ir aplinkybių primestą dalyką. Tai dar kartą patvirtina, kad modernusis politikos mokslas nėra laisvas nuo filosofinių prielaidų.

Vienas didžiausių paradoksų yra tas, kad, kalbėdami apie politiką, politikos mokslininkai negali pasakyti, kas ji yra. Šį jų nežinojimą nulemia kelios priežastys. Pirma, norint atskirti politiką ir ne politiką būtinai reikia vertinti, o to politikos mokslininkai negali daryti dėl savo įsipareigojimo vertybiniam neutralumui. Antra, visos politikos mokslininkų teorijos yra hipotetinės, o politiškumas gali turėti nekintamą branduolį, kaip tai suprato Schmittas. Politiškumui apibrėžti reikia filosofinės, o ne mokslinės analizės. Politikos mokslininkai pasimeta revoliucinio mokslo ir politinės revoliucijos metu. Revoliuciniai įvykiai nubraukia jų sukauptą pažinimą. Trečia, mokslininkai bet kurį socialinį reiškinį gali apibūdinti kaip politinį, ir tai rodo, kad jie nesugeba atskirti socialumo ir politiškumo. Kasdienio požiūrio atsisakymas juos palieka be patikimos politinės orientacijos, kai pradedama gyventi vis naujomis prielaidomis, hipotezėmis ir teorijomis. Bėgdami nuo kasdienio patyrimo, modernieji politikos mokslininkai praranda patikimus politinius orientyrus. Jie tyrinėja politiką, neturėdami aiškaus atsakymo į klausimą „kas yra politika?“ Panašiai, kaip kalbėdami apie žmogų, Foucault aprašyti humanitarai negali pasakyti, kas jis yra.

Apie dabartinį politikos mokslą nepasakysi, kad jo tikslas yra puoselėti kultūrą, kaip tai suprato vokiečių Bildung šalininkai. Geriausiu atveju tai mokslo kultūra. O susidūrę su mokslo formuojama politika, piliečiai susiduria ir su scientizmu. Jie patys to nesuvokdami pradeda apie politiką kalbėti sociologijos, ekonomikos, viešojo administravimo, komunikacijos teorijos ar tarptautinių santykių teorijų kalbomis. Politikos mokslo kuriama kultūra nuvertina moralinę dimensiją. Politikos mokslininkai gali atmesti bet kurį moralinės prasmės horizontą, tačiau negali sukurti naujų. Jie nuo pat tyrinėjimų pradžios jaučiasi neatsidavę jokiam reikalui, išskyrus metodišką tyrimą. Mokslininkams nėra didelio skirtumo ką tirti – liberaliąją demokratiją ar autoritarinius režimus.

Politikos mokslininkams tinka Rogerio Scrutono žodžiai, pasakyti apie humanitarinius mokslus – jie „transformuojasi į antikultūrinę jėgą“^[13], – jeigu žodį „kultūra“ suprasime klasikine prasme, kaip cultura animi. Hannah Arendt žodžiais:

Taigi kultūra ir politika yra panašios, nes čia viską lemia ne žinojimas ir tiesa, o veikiau sprendimas ir apsisprendimas, protingas apsikeitimas nuomonėmis apie viešojo gyvenimo sritį ir bendrą pasaulį, ir apsisprendimas, kurio veiksmo imtis ir kaip numatyti, kokie dalykai jame atsiras.^[14] 

Šioje Arendt citatoje dėmesį atkreipia mintis, kad politikoje lemia ne žinojimas, bet apsisprendimas. Modernusis politikos mokslas yra atsiribojęs nuo politinio sprendimo. Jo metodologija nenumato asmenybės ugdymo, rūpesčio kultūra, kokių nors moralinių hierarchijų puoselėjimo ir praktinių sprendimų. Politikos mokslininkai kultūrą suvokia kaip vieną iš techninio apdorojimo objektų. Visuomenė traktuojama kaip moralinės prasmės neturintis gaminys ir mechanizmas. Tirdami politiką, politikos mokslininkai nori pagaminti tam tikrą visuomenės būklę. Tai paradoksali socialinė inžinerija – naują visuomenę norima pagaminti tiesiogiai nedalyvaujant politikoje. Siekiama netiesioginės valdžios, kurią klasikiniai politikos filosofai vadino protestas indirecta.

Politikos mokslininkai mėgsta piliečių politinio pasyvumo tyrinėjimus, tačiau gali būti, kad būtent jų propaguojamas požiūris į politiką yra vienas pagrindinių šio pasyvumo šaltinių. Juo labiau piliečiai įsisavina mokslinį požiūrį į politiką, kuris neįsivaizduojamas be nešališko stebėtojo idėjos, juo daugiau paskatų viską stebėti, o ne dalyvauti. Politikos mokslininkai pažįsta tik tai, kas pasyvu, kas suvokiama kaip priklausomas kintamasis. Sunku įsivaizduoti labiau nuo politinio veiksmo nutolusią būtybę, negu nuosekliai pagal metodologijos principus veikiantis politikos mokslininkas. „Filosofai netinka veikliam gyvenimui“^[15], – sakė Erazmas Roterdamietis. Dar labiau šie žodžiai tinka moderniajam politikos mokslui. Pakartosiu: nuo politikos sąmoningai atsiribojantis mokslininkas nori tapti politiką formuojančia jėga. Tai reiškia, kad atsiribojimas suvokiamas kaip politiškai reikšmingas. Neutralus politikos mokslas nuo pat pradžių yra sugalvotas kaip politinio poveikio priemonė. Politikos stebėjimą iš šalies propaguojantis politikos mokslas yra liberaliųjų demokratinių visuomenių politinio švietimo dalis ir per ją ugdo tam tikrą politinę kultūrą. Jauni žmonės į universitetus ateina norėdami pažinti politiką, bet vietoj to pažįsta politikos mokslą. Net jeigu šis mokslas yra neabejotinas gėris, kol kas dar niekas patikimai neįrodė, jog tai vienintelis patikimas pažinimas. Dabartinės politikos studijos neapima daugybės žmogui svarbių dalykų, apie kuriuos kalbėjo klasikiniai filosofai. Pastarieji būtų nustebę dėl požiūrio į politiką siaurumo.

Akivaizdu, kad kasdienis politinis gyvenimas nėra grindžiamas mokslinio pažinimo taisyklėmis. Politinio gyvenimo dalyviai gali nebūti metodiški, nukrypti nuo pagrindinės pokalbio temos, improvizuoti, mėgautis retorika ar tiesiog klausytis autoritetingų žmonių pasisakymų. Mokslinio tyrimo taisyklės neleidžia to, ką leidžia politinis gyvenimas. Mokslininkus valdo griežta argumentų konstravimo logika. Jie būtinai turi pasakyti kažką naujo, ko nesakė prieš tai tyrinėję kolegos. Politinio gyvenimo dalyviai gali naudoti įprastą, seną ir paveldėtą žodyną. Bruno Latouro žodžiais, „gamtos mokslininkai yra atsigręžę ne į gamtą, bet į savo kolegas“^[16]. Šis pastebėjimas dar labiau tinka politikos mokslininkams. Jie yra atsigręžę į savo kolegas, o ne piliečius. Tačiau Latouras klysta, sakydamas, kad nesama skirtumo tarp gamtos ir socialinių mokslų. Politikos mokslininkai į politiką atsigręžia varžomi griežtų metodologinių taisyklių. Gamtos mokslininkams nereikia kovoti su savo simpatijomis gamtai. Šis uždavinys iškyla tik moderniesiems politikos mokslininkams, kurie turi įveikti savo politines preferencijas. Jie negali žiūrėti į savo kolegas be griežtų metodinių suvaržymų, nes tai jau būtų akivaizdus politinis šališkumas.

Mokslinis požiūris į politiką prieštarauja klasikinių filosofų požiūriui, kuris pagrįstas veikėjo, o ne stebėtojo nuostata. Net jeigu klasikinė politinė filosofija nebuvo vien tik veikėjo filosofija, palyginus su moderniuoju politikos mokslu, ji tikrai stovėjo veikėjo, o ne išorinio stebėtojo pusėje. Metodologinis politikos mokslo griežtumas skatina techninio požiūrio į politiką įsigalėjimą. Pradėdami nuo metodo, politikos mokslininkai tikisi surasti kokį nors paslėptą mechanizmą, kurios užvaldymas gali suteikti praktinę naudą. Jie veikia kaip socialiniai inžinieriai. Moderniajam politikos mokslui nereikia žmogaus kaip moralės subjekto. Politika ir žmogiškumas atsiduria skirtingose barikadų pusėse. Iano Shapiro žodžiais: 

Mokslas yra determinizmo reikalas, jis rūpinasi pasaulį valdančių dėsnių atradimu. Perkeltas į socialumo ir politiškumo sritis šis požiūris turi akivaizdų potencialą konfliktuoti su individualią laisvę pabrėžiančia etika. Jeigu žmonių veiksmus valdo dėsniai, kaip tada įmanoma veiksmų laisvė, suteikianti prasmę įsipareigojimui ginti individo teises?^[17]

Politinė laisvė aiškiai konfliktuoja su moksliniu determinizmu. Viena iš bihevioristo Burrhuso F. Skinnerio knyga vadinasi daug apie mokslininkų požiūrį į laisvę ir žmogaus orumą pasakančiu pavadinimu Beyond Freedom and Dignity. Jeigu moderniojo politikos mokslo uždavinys yra tarnauti technikos pažangai, tai savaime nereiškia tarnystės žmogui. Technikai kalba ne apie žmogų, bet apie naudą ir išradimus. Jie gali spartinti mokslinę ir techninę pažangą negalvodami apie žmogaus moralinio tobulėjimo uždavinius. Kadangi politikos mokslas grindžiamas utilitarizmu, jį pažeidžia ne tik konkrečių empirinių tyrinėjimų klaidos, bet ir utilitarizmo moralės filosofijos trūkumai.

Kai piliečiai neranda tiesos, kaip ją supranta politikos mokslininkai, bet suvokia moralinę atsakomybę už tai, kas jiems atrodo svarbu, tai savaime išsprendžia tiesos problemą. Modernusis politikos mokslas negali būti moralinis vadovas. Šalia jo egzistuoja daug kitų politinio veiksmo prasmės šaltinių – asmeninis patyrimas, auklėjimas, prisirišimas, įsipareigojimas, ištikimybė, draugystė, dėkingumas ar patriotizmas. Politinė atsakomybė taip pat nėra moksliškai įrodoma. Politikos mokslininkai nori surasti nepolitinį politikos aiškinimą. Tai ne tik neprideda aiškumo, bet ir dažnai paskatina piliečių pasimetimą. Susidūrę su politikos mokslu, jie neranda savęs ir svarbiausių kasdienės moralinės ir politinės savivokos sąvokų: „mokslininkas negali matyti „sielos“, negali empiriškai įrodyti absoliučios individų vertės. Tai reiškia, kad individo teisės nebegali būti suvokiamos transcendentaliai. Teises, atitinkamai, linkstama prilyginti interesams“^[18]. Eilinių piliečių praktiniame gyvenime (pirmiausia moralėje ir politikoje) sutinkamus absoliučius principus politikos mokslininkai paverčia hipotetiniais įsitikinimais. Objektyviai modernusis politikos mokslas yra absoliučių principų nepripažįstančio ateizmo pusėje. Politiniai reiškiniai išskaidomi į tiek daug atskirų dalių, kad jų jau neįmanoma surinkti į kokią nors vieningą visumą. Eiliniai politinio gyvenimo dalyviai savo asmenį suvokia kaip moralinių principų vienijamą pasakojimą. Politikos mokslininkai neturi jokio asmenybės kaip visumos suvokimo. Jie gali sulyginti moraliai gerus ir blogus, padorius ir nepadorius, girtinus ir peiktinus dalykus. Jų nuomone, žmogų valdo daug skirtingų dalykų, kurie kaip mokslinio tyrinėjimo objektai yra vienodos moralinės vertės.

Claude’as Lefortas demokratinės visuomenės politiką yra apibūdinęs „tuščios vietos“ metafora. Jo žodžiais, „valdžios padėtis yra tuščia vieta, kurios niekas negali užimti – joks individas ar jų grupė negali su ja tapatintis – ir reprezentuoti“^[19]. Tai tinka politikos mokslininkų požiūriui į politiką nusakyti. Žmogus politikos mokslininkams yra tarytum tuščias popieriaus lapas, tyrinėti išorinius žmogaus elgesio determinantus jiems yra svarbiau nei pažinti žmogaus prigimtį. Manent žodžiais, „sociologija kuriasi kaip mokslas, palyginamas su gamtos mokslais ir lygiagretus jiems, imant objektu ką nors kita, o ne žmogaus prigimtį ir sąmoningai atsisakant laikyti jos objektu žmogaus prigimtį“^[20]. Mokslininkai turi gerų intencijų – pagerinti politinių institucijų funkcionavimą, tačiau tai daro atsisakydami samprotavimų apie žmogaus ir politikos prigimtį. Tai abejotinos reputacijos filosofija. Juo didesnė moderniojo politikos mokslo įtaka, juo labiau tolstama nuo politinio gyvenimo visumos supratimo. Jano Patočkos žodžiais, „šiandien pavojus yra tai, kad žinodami tiek daug detalių mes prarandame sugebėjimą matyti klausimus ir tai, kas sudaro jų pagrindą“^[21]. Šį pavojų sukuria gamtos mokslo metodų perkėlimas į politiką.

Čia visai tinka prisiminti žymųjį Jeano Jacques’o Rousseau klausimą „Ar mokslų ir menų atgimimas sukilnino papročius?“ Šiandien retai sugrįžtama prie šio klausimo, nes manoma, kad neįmanoma moksliškai tirti papročių sukilninimo. Politikos filosofai negali sutikti su šiuo požiūriu. Rousseau palietė dabartiniam politikos mokslui svarbią temą. Jo žodžiais, mokslininkai „rausiasi po pačiais tikėjimo pamatais ir dorybę naikina“^[22]. Perfrazuojant galima teigti, kad ten, kur įsigali mokslinis politikos pažinimas, nyksta moralinės politinių įvykių prasmės suvokimas. Pavyzdžiui, tauta iš piliečių moralinio įsipareigojimo objekto tampa išorinių aplinkybių – modernizacijos, industrializacijos ar globalizacijos – padariniu. Rousseau buvo teisus, sakydamas, kad mokslininkai „jaunimą moko visko, tik ne savo pareigas vykdyti“^[23]. Vertybėms neutralūs mokslininkai negali sužinoti net savo pačių pareigų. Jie akivaizdžiai pervertina objektyvaus požiūrio į pasaulį reikšmę. „Tikrovė yra ne tik objektyvi tikrovė, ir objektyvumo siekis nėra vienodai efektyvus metodas siekiant tiesos apie viską“^[24]. Vien tik į objektyvius matmenis orientuota mokslinė politikos analizė pašalina subjektyvią perspektyvą, asmeninį požiūrį į įvykius ir jų prasmės suvokimą. Žvelgiant objektyviai sunku suprasti, kodėl kai kurie įvykiai individams atrodo svarbūs arba absurdiški.

Politikos mokslas kuria tam tikrą politikos supratimo ir aiškinimo tvarką bei discipliną. Pripažįstami ne visi, bet tik tam tikrus standartus atitinkantys teiginiai. Tai galima vadinti politinio diskurso kontrole. Foucault nuomone, „kiekviena visuomenė kontroliuoja, daro atranką, organizuoja ir paskirsto diskurso gamybą“^[25]. Politikos mokslas paklūsta tam tikrai diskurso atrankos ir gamybos tvarkai. Universitetinės politikos mokslo studijos primena naujos kalbos mokymąsi. Studentai mokosi ne atskirų terminų, bet atskiro kalbėjimo apie politiką, kuris pretenduoja tapti vyraujančiu. Politikos mokslininkų teorijos formuoja tam tikrą politikos kalbą. Kai koks nors politikos mokslininkas, tarkime, sako „antisisteminė partija“, šį terminą girdintis žmogus turi žinoti, kas yra „sisteminė partija“, suprasti, kas yra „fragmentuota“ ir „poliarizuota“ politinė sistema, o kartu žinoti apie rinkėjų elgsenos kaitumo analizę. Mokslinis žodynas kasdienį politinį žodyną keičia nauju, tik mokslininkams suprantamu. Foucault žodžiais: „Stebėjimo mechanizmais sėkmingai įsiskverbiama į žmonių elgesį; valdžiai iš paskos seka žinojimas, kuris didėja sulig kiekvienu jos žingsniu ir atranda vis naujus pažinimo objektus kiekviename plotelyje, kur panaudojama valdžia“^[26]. Politikos mokslininkai pašalina religinę, teologinę ir metafizinę prasmę turinčius terminus, nepripažįsta absoliučių principų (išskyrus savo pačių metodologinius principus), ir slapta polemizuoja su kitomis juos pripažįstančiomis filosofijomis.

Klasikinė politikos filosofija šiandien yra priskiriama prie humanitarinių mokslų. Modernusis politikos mokslas yra daugiau socialinis. Akademinė bendruomenė priprato prie tokio mokslų skirstymo, nors jis neturi jokio rimtesnio pagrindimo^[27]. Humanitarinių ir socialinių mokslų perskyrą primetė gamtos mokslininkai. Ginčas dėl politikos mokslo priskyrimo humanitariniams ar socialiniams mokslams vyksta tarp tų, kurie nori šį mokslą pajungti gamtos mokslų metodologijai ir tam besipriešinančiųjų. Niekas negali įrodyti, kad, pavyzdžiui, teisė yra socialinis, o ne humanitarinis mokslas, arba kad psichologija yra humanitarinis, o ne socialinis mokslas. Tarp vadinamųjų socialinių mokslų visada galima rasti kokį nors humanitarinį, o bet kuris humanitarinis mokslas gali būti pavadintas „socialiniu humanitariniu mokslu“. Politikos mokslas nėra išimtis. Jo atstovų noras vadintis socialiniu mokslu yra „politinis“ sprendimas būti arčiau gamtos mokslų. Socialiniai mokslai nuo humanitarinių skiriasi tik tuo, kad jie daugiau pritaikė matematikos ir tapo panašesniais į gamtos mokslus.

Perimdami gamtos mokslų moksliškumo sampratą, politikos mokslininkai save apakina tam tikriems politikos aspektams. Pirmiausia jie pašalina klausimus apie žmogaus prigimtį, paskui atsisako diskusijų apie moralines vertybes ir galiausiai pereina prie grynai techninės politikos sampratos. Juo labiau politikos mokslininkai tampa pagrindiniais politikos pažinimo autoritetais, juo lengviau visuomenė užmiršta diskusijas moraliniais klausimais. Politikos mokslininkų mąstymas reikalauja laisvų, t. y. beveik viską leidžiančių papročių, nes tik taip gali būti užtikrintas metodologijos reikalavimais grindžiamas kalbinis žaidimas. Laisvi papročiai ir visa ko leistinumas yra viena iš metodiškos politikos pažinimo tvarkos užtikrinimo sąlygų. Todėl pagrįstai kalbėtina apie per ilgesnį laiką susiklostantį demoralizuojantį mokslinio mąstymo poveikį. Arendt nuomone:

Mūsų moderniam mąstymui niekas nėra prasminga savaime ir sau, net istorija ar gamta, kiekviena suvokta kaip visuma ir, žinoma, jokie pavieniai įvykiai fizikinėje tvarkoje ar konkretūs istoriniai įvykiai. Tokioje situacijoje esama lemtingo nenormalumo (enormity). Neregimi procesai įsiurbė kiekvieną apčiuopiamą daiktą, kiekvieną individualų esinį, juos paversdami tik visa apimančio proceso funkcijomis.^[28]

Mokslinis mąstymas nuvertina individualių moralinių pasirinkimų reikšmę. Politikos mokslininkus domina ne veikėjo požiūris į politikos pasaulį, bet jo funkcionavimas jame. Humanizmui turėjęs tarnauti modernusis politikos mokslas pradeda nematyti svarbių žmogaus gyvenimo aspektų. Mokslininkai gali pasakyti, kas yra visuomenė, bet nežino, kas yra padorus žmogus. Pastarasis bet kada gali pasakyti, kad moksliniuose tyrinėjimuose neranda jam svarbaus padorumo.

Jonathano Swifto romanas Guliverio kelionės yra garsiojo XVIII a. klasikų ir moderniųjų ginčo atspindys. Šioje knygoje galima rasti daug įdomių samprotavimų apie politikos ir mokslo santykį. Vienas jų prasideda nuo netikėto politikos ir matematikos ryšio pastebėjimo. Swiftas aprašo utopinės šalies žmonių gyvenimą:

Bet labiausiai mane stebino nesuprantamas jų palinkimas gaudyti politikos naujienas ir visuomet svarstyti krašto valdymo reikalus, iš kurių menkiausias kėlė karštus ginčus ir partijų peštynes. Tiesa, tą patį palinkimą turi daugumas Europos matematikų, nors nė mažiausios analogijos tarp matematikos ir politikos negalima rasti. [...] Tas palinkimas daugiausia eina iš tam tikros žmogaus prigimimo silpnybės kištis į tokius dalykus, kurie mažiausiai jį liečia ir kuriems jis netinka nei savo mokslu, nei gabumais.^[29]

Swiftas kalba apie tai, kas šiandien vadinama scientizmu. Jis stebisi, kad politiniai reikalai gali būti apmąstomi pagal matematikos analogiją. Jo nuomone, tai neleistinas skirtingų žmogiškojo patyrimo modusų maišymas. Galima klausti, ar modernusis politikos mokslas dėl to netampa politikos supratimą deformuojančia jėga? Tarytum pratęsdami Swifto samprotavimus, Horkheimeris ir Adorno rašo:

Buržuazinę visuomenę valdo ekvivalentiškumo principas. Ji sulygina nevienavardžius dalykus ir redukuoja juos į abstrakčius dydžius. Tai, ko neapima skaičius, galų gale vienetas, Apšvietai tampa regimybe, iliuzija; šiuolaikinis pozityvizmas tai išveja į poeziją. Vienovė išlieka vyraujančiu šūkiu nuo Parmenido iki Russello. Svarbiausia – išnaikinti dievus ir ypatybes.^[30]

Modernusis mokslinis mąstymas formuoja ne tik politikos, bet ir poezijos supratimą. Tai, kas netinka mokslui, išstumiama į poezijos sritį. Sudėtingas visuomenės gyvenimo audinys suvedamas į skaičius ir teorines abstrakcijas. Iš praktinio mokslo politika tampa pagal matematikos operacijų analogiją kuriama disciplina.

Skirtingai negu žmogaus gyvenimas, politikos mokslininkų tyrinėjimai neturi pabaigos. Mokslininkai tą patį politinį įvykį gali nagrinėti šimtmečiais, kurti vis naujus jo priežasčių ir padarinių aiškinimus. Eilinių piliečių gyvenimas yra trumpas, dažniausiai nesiekia nė šimto metų. Kiekviena politikų karta turi padaryti tik jai būtinus sprendimus, kurių neįmanoma atidėti dėl nepakankamo mokslinio pažinimo. „Politologai yra kaip patologai. Jų specialybė – ramus, gal net rinkimų rezultatų skrodimas, detalus „mirties“ priežasčių nustatinėjimas, įvairių prasidėjusių veiksnių ir jų tarpusavio ryšių analizė“^[31]. Skirtingai negu gamtos mokslų eksperimentai, politinio gyvenimo reiškiniai nepasiduoda pakartojami dirbtinių eksperimentų sąlygomis. Mokslininkai būtinai ieško dėsningumų, reguliarumų ir pasikartojimų, o politikai turi priimti čia ir dabar reikalingus sprendimus. Būtent su įvykio nepakartojamumu XIX a. pabaigoje buvo siejamas humanitarinių mokslų savitumas. Vokiečių neokantininkai įrodinėjo, kad skirtingai negu dėsnius pažįstantys gamtos mokslai, istorijos mokslai pažįsta nepakartojamus įvykius. Net kai mokslininkai tampa politikų patarėjais, pastarųjų sprendimai tapatinami su jų, o ne patarėjų vardais. Politinė atsakomybė skiriasi nuo mokslininkų atsakomybės. Vertybiškai neutralus tyrimas nesunkiai gali būti paverstas politinio veiksmo dalimi, kai politikai užsako mokslinius tyrimus tik tam, kad prisidengdami mokslinio pažinimo autoritetu pasiektų savo politinius tikslus. Skirtingoms partijoms priklausantys politikai gali pasitelkti skirtingus mokslininkus ir taip jų nesutarimus paversti politiniais.

Mokslinis politikos pažinimas dažniausiai nukreiptas į žmonių kolektyvus ir grupes valdančius reguliarumus. Šiuo požiūriu politikos mokslininkai iš tikrųjų mato tai, ko dažnai nemato atskiri politinio gyvenimo dalyviai. Tačiau savo metodais mokslininkai nepaliečia daugybės žmonėms svarbių politinio gyvenimo aspektų. Iš jų akiračio dingsta konkrečios asmenybės perspektyva, dažnai atliekanti lemiamą politinį vaidmenį. Mokslininkai tiria asmenybei išorinę, didelius žmonių kolektyvus liečiančią politinio gyvenimo pusę. Jų nedomina subjektyvioji politinio gyvenimo perspektyva, susieta su žmonių moraliniais charakteriais, prisirišimais ir būdo dorybėmis. Mokslininkų nedomina, ar jų tyrinėjimo objektai yra priešai ar draugai, artimi ar svetimi, kaimynai ar užkariautojai, patriotai ar išdavikai. Į politinius reiškinius jie žiūri tik kaip į tyrinėjimo objektus, be simpatijų ar antipatijų. Politikos mokslininkus tyrimo metu galima apibūdinti kaip „moralinius kvailius“: „Moralinis kvailys nesupranta, kodėl etika būtinai yra gėris. Jis nežino, ar moralinė perspektyva apskritai yra gėris“^[32].

Mokslininkai nekalba žmonėms įprasta moralinių distinkcijų kalba. Politikos mokslininkas negali kalbėti apie vieno ar kito politiko poelgių gerumą, blogumą, garbingumą, menkumą, kilnumą, žiaurumą, drąsą, bailumą, klastingumą ar padorumą. Ne todėl, kad sociologijos metodais nebūtų galima sužinoti piliečių požiūrio į šias dorybes ir jų ryšį su politika. Tiesiog moralinių veiksnių politikos mokslininkai nesuvokia kaip reikšmingesnių už bendrąjį ekonominį augimą, bendrąjį vidaus produktą, partinės sistemos sąrangą, geopolitinę padėtį ar naudingas iškasenas. Nuo Edmundo Husserlio laikų filosofai mano, kad mokslo racionalumas prieštarauja vadinamojo „gyvenamojo pasaulio“ (Lebenswelt) racionalumui. Į žmogų mokslininkai žiūri kaip į metodiškų tyrinėjimų objektą, statistinį vidurkį ar kokio nors daugeliui visuomenių ir valstybių būdingo politinio proceso dalį. Kasdienio pasaulio žmonių tikrovė pakeičiama teorinėmis konstrukcijomis. Konkreti asmenybė išnyksta už procesus apibūdinančių duomenų. Kartu atsisakoma klausimų apie žmogaus gyvenimo prasmę. Turėjęs būti žmogaus mokslu, modernusis politikos mokslas tampa jo priešingybe. Arnoldo Brechto žodžiais, „mokslo atsitraukimas nuo etinę vertę turinčių sprendimų apie tikslus ir priemones sukūrė mokslinę tuštumą“ ^[33]. Šioje vietoje labiau tiktų sakyti, kad mokslas sukūrė etinę tuštumą. Tai pačios rimčiausios kritikos vertas moderniojo politikos mokslo įsitvirtinimo padarinys. Politinis mąstymas pradedamas formuoti techniškai, be nuorodų į žmogų ir moralę. Tik patiems politikos mokslininkams atrodo, kad jie viską daro dėl žmogaus. Iš tikrųjų jie seniai kuria mokslą be žmogaus. Tai vienas didžiausių moderniųjų Vakarų mokslinio mąstymo paradoksų.

7 dalykai, kuriuos verta žinoti apie Bažnyčios finansus

Kaip kiekvienam geram katalikui, tikriausiai ir jums ne sykį teko aiškinti kitiems, kas yra popiežius, Marijos mergystė, kunigų celibatas, ir atmesti ne vieną bulvarinės spaudos ar televizijos sukurptą nesąmonę, pavyzdžiui, apie tai, kad Jėzus turėjo vaikų arba pasakojančią sąmokslo teorijas apie pasaulinę Bažnyčios galią. Visame šiame emocijų sūkuryje visada atsiranda žmogus, kuris autoritetingai pareiškia: „Vatikanas yra turtingiausia egzistuojanti institucija, jeigu parduotų visą savo nuosavybę, išspręstų pasaulio skurdo problemą.“

Ar ir jūs manote, kad Vatikanas turi daugiau ekonominės galios nei tokie globalaus masto gigantai kaip „Walmart“, „Apple“ ir „Coke“? Ekonomikos žurnalas „Fortune“ neseniai publikavo straipsnį, kuriame paneigiama „didžiulių Vatikano turtų“ sąvoka. Jame pateikiami duomenys rodo, kad garsiajame „Fortune 500“ sąraše Vatikanas nepatektų net tarp 500 turtingiausių institucijų.

Jūsų dvasinei sielos ramybei ir tam, kad galėtumėte šia informacijai pasidalinti su kitais, štai keletas faktų, kurie jums pravers, prireikus paaiškinti, kaip veikia Vatikano ir Bažnyčios finansai.

1. Vertingiausia Vatikano nuosavybė yra neliečiama ir neparduodama.

Apibendrinant: Vatikano nuosavybė yra žmonijos vertybės. Jos yra tokios neįkainojamos kaip pirmasis meilės laiškas nuo jūsų sutuoktinio. Be galo vertingos mums (ir tikriausiai kokiam nors ekscentriškam kolekcininkui), tačiau jos negali būti parduotos. Savo muziejuose Vatikanas saugo keletą vertingiausių pasaulyje meno kūrinių, sukauptų per 2000 metų krikščionybės istoriją, nekalbant jau apie ikikrikščioniškos eros objektus, randamus šiuose muziejuose. Nors tai yra vertybės, jos negali būti parduodamos.

2015 metais popiežius Pranciškus buvo paklaustas apie tai, ar kada nors jautė spaudimą parduoti Bažnyčios vertybes. Jo atsakymas buvo aiškus: „Tai labai lengvas klausimas. Šios vertybės nėra Bažnyčios, jos – žmonijos.“

Štai pavyzdys: kai Jonas Paulius II pirmą kartą lankėsi Brazilijoje, pažeisdamas protokolą, po ceremonijos nuėjo į favelas, kur aplankė vieną šeimą. Sujaudintas susitikimo, padovanojo jiems savo popiežiškąjį žiedą. Manote, kad šeima pardavė tą žiedą, kad įsigytų maisto ir drabužių? Ne. Tai vertybė, kurią jie vis dar saugo lūšnyno koplyčioje. Vargšai yra vargšai, bet tikrai ne kvailiai.

2. Naujoji Pranciškaus administracija

Neketinu teigti, kad kiti popiežiai buvo netikę administratoriai, tačiau tiesa ta, kad kai kurių pontifikatų metu pasitaikydavo netvarkingų veiksmų, kurie Vatikanui priaugino toli gražu ne turtų, o skolų. Dėl šios priežasties popiežius Pranciškus inicijavo naują administravimo politiką, siekdamas pašalinti operatyvinį deficitą.

Popiežiaus Pranciškaus kuklus gyvenimo būdas nėra vien retorika; jis persismelkė į Vatikano darbotvarkę, ir tai, kaip mėnuo po mėnesio yra tvarkomi finansai. Pasak popiežiaus, finansų tvarkymas yra jo misijos atraminė kolona, siekiant padėti vargšams ir likimo nuskriaustiesiems. Popiežius yra sakęs, kad norėtų sumanesnio Vatikano administravimo, veiksmingesnio ir „savarankiškai save išlaikančio“. Tai atlaisvintų daugiau pinigų labdarai.

„Popiežiaus žinia buvo aiški kaip krištolas, „Padarykime taip, kad pinigų tektų vargšams“, – prisimena Jose Zahra, priklausantis COSEA, popiežiškajai komisijai, atsakingai už Vatikano ekonomikos reorganizavimą.

Žurnalas „Fortune“ popiežių Pranciškų įvardino kaip „elitinį vadybininką“. 2013-aisiais, jam vadovaujant, Vatikanas turėjo nedidelį 11.5 milijonų dolerių perteklių, rodantį, kad nors kai kas tiki, jog Vatikanas yra globali ekonominė galia, jeigu tai būtų kompanija, ji nepatektų netgi į „Fortune 500“.

Nors ši administracija atsargi, 2013-aisiais Šventasis Sostas užfiksavo 315 milijonų dolerių pajamų, turint 348 milijonų dolerių reguliarių išlaidų, vadinasi – 33 milijonų dolerių deficitą. Perviršis užpildo keletą duobių, tačiau toli gražu niekas aukse nesimaudo.

3. Vatikano darbuotojai

Popiežius nemano, jog reikia atleisti visus dabartinius darbuotojus, tačiau neketina toleruoti švaistymą bei neefektyvumą. Jis tiki, kad Vatikanas veiktų geriau, turėdamas mažiau darbuotojų (darant prielaidą, kad jie gerai atliks savo darbą ir anksti neišeis į pensiją, kas reikštų padidintas išlaidas dėl pailgėjusios pensijos).

Beveik du trečdaliai Vatikano pajamų tenka 2886 darbuotojų algoms. Vidutinis darbuotojas (įskaitant kunigus ir vienuolius), uždirba mažiau nei vidutinė alga, maždaug 25% mažiau, nei gauna Italijos privataus sektoriaus darbuotojai. Iš šių darbuotojų nėra reikalaujama mokėti pajamų mokesčio, nors sveikatos ir pensijos draudimas garantuojamas.

4. Vyskupijų nepriklausomybė

Vatikanas turi jam pavaldžių institucijų visame pasaulyje, tačiau kiekviena iš beveik 2800 vyskupijų yra atskira korporacija, turinti savo biudžetą ir aktyvus, ir jie yra administruojami nepriklausomai. Duomenys apie tai pateikiami reguliariai skelbiamose kiekvienos vyskupijos ataskaitose. Bažnyčia ekonomiškai yra decentralizuota; išties, vertinant ekonominiu požiūriu, Vatikanas iš esmės yra savarankiškas.

Svarbu žinoti, kad, nors pasaulio vyskupijos kasmet siunčia pinigų Vatikanui, didžioji jų dalis skiriama misijų veiklai arba labdarai, kurią palaiko popiežius. Bet kuriuo atveju ši suma neviršija 4,5% visų pajamų.

Tas pat pasakytina apie nekilnojamąjį turtą. Nors Bažnyčia veikia visame pasaulyje, pastatai ir žemė priklauso ne Vatikanui. Šio nekilnojamojo turto savininkai yra vyskupijos ir 296 vienuoliniai ordinai, kurie turtą administruoja patys.

Vatikanas taip pat turi nuosavybės arti 2000 vienetų. Daugiausiai tai namai su butais, kurie nuomojami žmonėms, dirbantiems Bažnyčiai, už kainą, kuri gerokai mažesnė nei rinkos. Tai reiškia, kad Vatikanas iš to nieko neuždirba.

5. Kai kurie daiktai parduoti, o pinigai skirti labdarai

Popiežius gauna kalnus dovanų, pradedant nuo rankdarbių, baigiant naujais firminiais automobiliais, kurie visi įteikiami su didžiule meile popiežiui. Popiežius nusprendė, jog šios dovanos geriausiai pasitarnaus, jei bus parduodamos, o pinigai skiriami finansuoti artimo meilės darbus. Pavyzdžiui, 2014 metais amerikiečių verslo bendrovė „Harley-Davidson“ padovanojo jam motociklą. Popiežius niekada juo nesinaudojo. Jis pasirašė ant kuro bako ir padovanojo Italijos „Caritui“. Motociklas buvo parduotas aukcione už 327,000 dolerius, o už tuos pinigus pavyko atnaujinti nakvynės namus ir benamių valgyklą.

Po viso to, ką pasakėme, yra aišku, kad Bažnyčia – tai yra kardinolai Vatikane, bet taip pat tu ir aš – turi visada tobulėti. Galime visada padaryti daugiau, ir kiekvienas iš mūsų privalo padaryti savąją dalį. Nesvarbu, kas tu: kardinolas, vienuolė, parapijos kunigas, verslo žmogus ar paauglys, mes visi esame kviečiami apsidairyti aplinkui ir suprasti, kas išties iš esmės reikalinga, o kas – ne.

Kas vyrauja mūsų gyvenime? Meilė gėrybėms ar mūsų broliams ir seserims? Kodėl nepanaudoti geram visų tų sandėliuke dulkančių daiktų? Kodėl mūsų gėrybės negalėtų tapti dovanomis?

6. Kitos išlaidos ir kitos pajamos…

Daug administracinių išlaidų negeneruoja jokių pajamų, pavyzdžiui: Vatikano radijas, turintis 330 darbuotojų (transliacijos vyksta 47 kalbomis), išleidžia 37 milijonus dolerių kasmet, uždirbdamas mažiau nei milijoną dolerių iš reklamos.

Apaštalinėms nunciatūroms, kurios veikia kaip ambasados 113 šalių, reikia kasmet daugiau nei 30 milijonų dolerių.

Nekalbant jau apie tai, kad Vatikanas yra miestas ir privalo turėti pajamų. Didžioji tų pajamų dalis surenkama iš turistų ir piligrimų, kurie lanko muziejus. Tai yra maždaug 130 milijonų dolerių per metus. Kita svarbi pajamų dalis ateina iš aukų, kurios svyruoja maždaug apie 85 milijonus dolerių per metus.

Siekdamas finansuoti savo veiklą, Vatikanas elgiasi kaip kiekviena kita atsakinga šalis ir vykdo užsienio investicijas. Jis turi beveik 920 milijonus dolerių, vertinant akcijas, obligacijas ir auksą. Jo aukso rezervas, laikomas JAV federaliniame rezerve, siekia 50 milijonų dolerių. Vatikanas iš savo investicijų paprastai uždirba tarp 15 ir 25 milijonų dolerių. Nors ir investuodamas surenka palyginti mažai pinigų, kuriais turėtų padengti savo skolas.

Šventojo Sosto finansų ataskaitą galima pamatyti čia.

7. Ar Bažnyčia daro ką nors, kad padėtų vargšams?

Tikriausiai absurdiškiausias teiginys, kai žmonės sako: „Vatikanas pertekęs turtų. Jeigu jis parduotų savo nuosavybę, tie pinigai galėtų atitekti vargšams.“ Tokiu teiginiu peršama mintis, kad Vatikanas vargšams nepadeda, o popiežius kas rytą pabudęs eina paplaukioti aukso monetų pripiltame baseine, apsuptas neįtikėtinos prabangos, pats visiškai nesirūpindamas vargšais. Joks kitas teiginys negalėtų būti toliau nuo tiesos.

Per visą istoriją Bažnyčia yra institucija, padariusi daug daugiau už bet kurią kitą visame pasaulyje, kad padėtų vargšams ir neįgaliesiems, ligoniams ir našlaičiams. Nėra jokios kitos institucijos, kuri išlaikytų tiek daug ligoninių, nakvynės namų, pensionų seniems žmonėms, našlaičiams, mokyklų, universitetų ir t. t.

Pabaikime gera nata. Žurnalas „Fortune“, kalbėdamas apie popiežiaus Pranciškaus administravimą, išryškina faktą, kad jam išties rūpi ekonominiai dalykai. Nors kai kas gali manyti, kad Vatikanas yra tarp turtingiausių pasaulio organizacijų, toli gražu taip nėra. Tačiau Vatikanas reikšmingai padeda pasaulio vargšams, sergantiems ir priespaudą patiriantiems žmonėms.

Pagal Catholic-Link.com  parengė S. Žiugždaitė

EPA nuotrauka

Negalima žiūrėti į badą kaip į natūralų ir neišvengiamą dalyką, – sakė popiežius Pranciškus, pirmadienį aplankęs Romoje savo būstinę, turinčią Pasaulinę maisto programą (World Food Programme) – prieš daugiau kaip penkis dešimtmečius Jungtinių Tautų Organizacijos įkurtą didžiausią pasaulyje humanitarinę tarnybą, aprūpinančią maistu šimtą milijonų žmonių aštuoniasdešimtyje pasaulio šalių.

Pranciškus, pirmasis popiežius apsilankęs šios organizacijos būstinėje, pirmiausia valandėlę sustojo ir pasimeldė prie Atminimo sienos su žuvusių šios organizacijos darbuotojų ir savanorių vardais, po to pasakė kalbą Pasaulinės maisto programos valdybos metinėje sesijoje ir galiausiai susitiko su šios organizacijos personalu.

Per šiandieninį pasaulį nusidriekusios naujųjų komunikacijos technologijų jungtys sudaro įspūdį, kad sutrumpėjo atstumai, tuoj pat sužinome kas dedasi kitose tolimuose planetos pakraščiuose, matome skausmingas situacijas, kurias kenčia žmonės ir galime tuoj pat mobilizuoti pagalbą, skatinami atjautos ir solidarumo. O vis dėlto, – kalbėjo popiežius Pranciškus pirmadienį lankydamasis Pasaulinės maisto programos štabe, – tuo pat metu matome, kad informacijos gausa sukuria visiškai priešingą paradoksalią situaciją – neskubame padėti kenčiantiems žmonėms, bet apsiprantame su kančia. Pasaulyje esantį skurdą suvokiame kaip neišvagiamą dalyką ir kuo daugiau skurdo matome, tuo labiau tampame jam „atsparūs“.

Negalima su tuo sutikti, – sakė Pranciškus, – nes kenčiantis žmogus turi veidą. Nebūna kenčiančių anoniminių asmenų. Visada kenčia konkretus žmogus, turintis vaiko veidą, šeimos veidą, senų žmonių ir jaunimo veidus. Nedarbas, migracija, išnaudojimas, kaip ir badas – tai konkrečių žmonių nelaimės. Negalime sakyti, kad visa tai natūralu ir neišvengiama, kad dėl šių žmonių nelaimių kaltas žiaurus likimas, kad mes nieko negalime padaryti.

Kai liaujamės matyti kenčiančio žmogaus veidą, – kalbėjo Pranciškus, – tuomet ir tokie terminai kaip „badas“, mityba“, „smurtas“ tampa terminais, kurie mums asmeniškai nieko nereiškia. Jei nematome kenčiančio žmogaus veido, tuomet jis tampa tik statistiniu vienetu, tik skaičiumi, o ne broliu, kuris beldžiasi į mūsų duris. Negalima susitaikyti su faktu, kad milijonai žmonių badauja. Reikia pašalinti lauk biurokratizmą iš humanitarinės pagalbos, nes kančia ne anoniminiai skaičiai, bet tikri žmonės, mūsų broliai.

Gyvename dvidešimt pirmajame amžiuje ir sugebame pakankamai pasigaminti maisto, o milijonai žmonių badauja ne dėl išteklių stokos, bet dėl neteisingo jų paskirstymo. Dėl šio paradokso kaltas konsumizmas, maistą suvokiantis kaip bet kokią kitą prekę, o ne kaip elementarią gėrybę, į kurią turi teisę kiekvienas žmogus. Popiežius paminėjo lygiai taip pat neleistiną maisto pertekliaus naikinimą ar nesuvartoto maisto išmetimą. „Išmesti maistą – tai tas pat, kaip jį pavogti nuo alkstančio žmogaus stalo“, – sakė Pranciškus.

Savo kalboje popiežius palietė ir tas situacijas, kai neįmanoma pakankamai pasigaminti maisto dėl karinių konfliktų, kai kariaujančios šalys neleidžia teikti humanitarinės pagalbos arba naudoja badą kaip ginklą.

Visų paminėtų dabartinių problemų kontekste labai svarbų vaidmenį atlieka Pasaulinė maisto programa, kaip ir kitos vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos, kurios stengiasi padėti badą ir neteisingumą kenčiantiems žmonėms, sakė popiežius, pažymėdamas, kad šios organizacijos taip pat nurodo prioritetus, kurių turėtų siekti valstybės ir tarptautinė bendruomenė – tai yra badą suvokti kaip visą pasaulio bendruomenę liečiančią problemą ir ją spręsti bendromis pastangomis, dalintis mokslo pažangos laimėjimai, koordinuoti resursų humanitarinei veiklai kaupimą ir pagalbos paskirstymą.

„Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte“ – tai viena didžiųjų krikščionybės maksimų, kuri galioja ne vien religinėje sferoje, – sakė Pranciškus, baigdamas savo kalbą, pirmadienį sakytą Pasaulinės maisto programos būstinėje Romoje. Tautų ir visos žmonijos ateitis priklauso nuo to, kaip atsiliepsime į badą kenčiančių mūsų brolių poreikius. Nuo sugebėjimo pasotinti mūsų brolių alkį ir numalšinti troškulį priklauso mūsų žmoniškumas.“

{"left":{"title":"Laukiant pasaulio reakcijos. Pokalbis su paskutiniuoju Alepo gydytoju","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2016-06-15-laukiant-pasaulio-reakcijos-pokalbis-su-paskutiniuoju-alepo-gydytoju\/145539","article_id":"145539","subtitle":null},"left_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/300x180\/65522d0f4525b73c858a71ce6dd64ebc61cd6c3f.jpg"},"right":{"title":"Andrea Backhaus. Triuk\u0161mingi, blank\u016bs vaizdai","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2016-06-15-andrea-backhaus-triuksmingi-blankus-vaizdai\/145540","article_id":"145540","subtitle":null},"right_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/300x180\/e2188469e293da36724bbc73c5ffdb7b841f6db4.jpg"},"author":"donatas-puslys","description":"\u201eU\u017emar\u0161tis gil\u0117ja dar neu\u017egesus liepsnai\u201c, \u2013 tai yra \u017eod\u017eiai i\u0161 Czeslawo Miloszo eil\u0117ra\u0161\u010dio \u201eCampo di Fiori\u201c. Jie byloja apie trump\u0105 \u0161iandieninio \u017emogaus atmint\u012f, kai vieni \u012fvykiai greitai nus\u0117da \u012f u\u017emar\u0161t\u012f ir yra u\u017ego\u017eiami vis naujos informacijos. Vidurio ir Artimieji Rytai vis su\u0161m\u0117\u017euoja \u017einiasklaidos antra\u0161t\u0117se po rezonansini\u0173 \u012fvyki\u0173, ta\u010diau greitai ir v\u0117l atsiduria antrame plane. Kas \u0161iandien darosi Sirijoje, Libijoje, Egipte, Turkijoje? Suprasti \u0161\u012f region\u0105 yra itin svarbu, nes tai, kas vyksta ten, lemia ir m\u016bs\u0173 dabart\u012f bei ateit\u012f. Ta\u010diau ar mus pasiekia objektyvi informacija i\u0161 \u0161i\u0173 valstybi\u0173?"}

Dar niekada nebuvo taip svarbu suprasti procesus, vykstančius Artimuosiuose ir Viduriniuosiuose Rytuose. Deja, išsami informacija apie juos vis rečiau pasiekia Vakarų žiniasklaidą, o represijos ir stereotipai užkerta kelią suvokimui.

Amerikiečių žurnalistas Davidas Lapeska daug metų rašė britų laikraščiui „The Guardian“, arabų naujienų kanalui „Al Jazeera“ ir amerikiečių žurnalui „Foreign Affairs“ iš Stambulo. Balandžio pabaigoje jis buvo sulaikytas Atatiurko oro uosto pasų kontrolės punkte. Žurnalistui buvo pranešta, kad Ankaroje turi būti nuspręsta, ar jam apskritai leidžiama patekti į šalį. D. Lapeska laukė beveik 20 valandų. Veltui. Galiausiai vyras užsisakė skrydį į Čikagą. Jis iki šiol laukia paaiškinimo, kodėl jam buvo uždrausta kirsti Turkijos sieną.

„Kovą rašiau apie vis labiau varžomą spaudos laisvę Turkijoje, pats laikydamasis šių įvykių nuošalėje“, – viename „Foreign Affairs“ straipsnyje rašo D. Lapeska. „Dabar suprantu, kad visą laiką žaidžiau su ugnimi. Dirbau jaukiai įsikūręs mūšio lauke, nežinodamas, kad aplink mane krenta degančios sijos.“

Panašiai turėtų jaustis daugelis Vakarų žurnalistų, apsistojusių Turkijoje, Egipte ir kitose Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų šalyse. Į kai kurias iš jų apskritai nebeįleidžiami užsienio žurnalistai, jiems ypač sunku gauti informaciją. Taip regiono vaizdas vakarietiškoje žiniasklaidoje tampa vis blankesnis.

Prasidėjus vadinamajam Arabų pavasariui, Artimieji ir Vidurinieji Rytai atsirado pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Išeidami į gatves ir reikalaudami socialinio teisingumo bei laisvės, jauni arabų aktyvistai iš Tuniso, Kairo ir Damasko iškovojo vietą demokratiniam diskursui, prieš tai santūriai plėtotam Vakaruose.

Panašu, kad šiandien vėl matome ankstesnę dėmesio stoką. Libija, kur prieš penkerius metus nuvertus Gaddafį įsiplieskė brutalios varžybos dėl valdžios, yra juodoji dėžė Vakarų visuomenei. Rašyti apie tenykštį pilietinį karą reikštų stipriai rizikuoti savo gyvybe, todėl mūsų beveik nepasiekia naujausios žinios.

Pamiršti karai

Panaši situacija ir Sirijoje. Tik retam nepriklausomam stebėtojui pavyksta patekti į karo purtomą šalį, todėl sunku patikrinti daugelį kovojančių šalių ir civilių pasisakymų. Dėl informacijos stokos Vakarai beveik pamiršo Jemeną, kuriame kovoja Huthi sukilėliai ir prezidento Abedo Rabbo Mansuro Hadi šalininkai. Užsienio žurnalistams vis sudėtingiau gauti informaciją netgi formaliai taikiose šalyse.

Taip yra ne tik Turkijoje, bet ir Egipte, valdomame prezidento Abdelio Fattah al-Sissi ir policijos. Nuo 2013 m. čia griežtai reaguojama į opoziciją: nuvertus islamistinių pažiūrų prezidentą Mohammedą Mursį, buvo suimti tūkstančiai Musulmonų brolijos narių, o pati organizacija paskelbta teroristine ir uždrausta.

Vėliau prasidėjo retų sistemos kritikų medžioklė: persekioti ir kankinti pavieniai revoliucionieriai, tikrintos ir uždarytos žiniasklaidos ir kultūros įstaigos, suimti aktyvistai, tinklaraštininkai, fotografai bei žurnalistai. Daugiau kaip 20 žiniasklaidos atstovų buvo įkalinti, kiti patyrė žeminimą ir kankinimus. Egipte persekiojami ir vietos, ir užsienio žurnalistai.

„Už informacijos sklaidą Viduriniuosiuose Rytuose gresia vis griežtesnės represijos. Panašu, kad kai kurie valdžios atstovai bet kokia kaina siekia pažaboti informaciją apie jų veiksmus, dažnai pažeidžiančius žmogaus teises“, – teigia politikas, žiniasklaidos analitikas ir Erfurto universiteto profesorius Kai Hafezas. Pasak jo, šiuos procesus skatina mūsų politinė kultūra. Maža to, griežti minties laisvės apribojimai kenkia ne Vidurio Rytams – veikiau priešingai.

Vakarų spaudą pasiekia pranešimai apie įsimintiną SPD pirmininko Sigmaro Gabrielio ir Egipto autokrato al-Sissi susitikimą, kurį Vokietijos ekonomikos ministras reziumavo vienu sakiniu: „Šaliai vadovauja nuostabus prezidentas“. Tokie žodžiai yra diplomatinė dovana autokratinių pažiūrų politikui ir panieka visoms jo režimo aukoms.

Trumpai apie krizes

Vis dėlto K. Hafezas nemano, kad panašūs politiniai reikalavimai stipriai keistų Vakarų žvilgsnį į Vidurio Rytų šalis: „Net ir neužsimindami apie represijas, mes pristatome labai fragmentišką likusio pasaulio vaizdą. Vakariečiai išvysta tik ledkalnio viršūnę. Visa kita pradingsta nežinioje.“

Be to, Vakarų žiniasklaida taip pat nevengia retušuoti naujienų iš Artimųjų ir Vidurio Rytų. „Pranešimai apie įvykius pasaulyje yra labai trumpi, padriki ir orientuojasi į krizes“, – teigia K. Hafezas. Taip atrodo daugelis naujienų apie konfliktus ir karinę padėtį Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose – antraip jie apskritai dingtų iš matymo lauko. Trumpą žiniasklaidos dėmesį prikausto tik tai, kas galėtų nustebinti vakariečius. Jauni arabai, rengiantys demonstracijas už demokratiją, neatitinka tariamai nemodernių ir antidemokratiškų musulmono vaizdinio, patinkančio daugeliui europiečių.

Tai, kad Vakarų žiniasklaida praslysta reikšmingų įvykių paviršiumi, užuot nuosekliai analizavusi prieštaringą socialinę tikrovę, lemia ir ribotos finansinės galimybės. Vykti į karo zoną pavojinga, vadinasi, brangu. Šalmai ir neperšaunamos liemenės, kontaktiniai asmenys, vertėjai, specialus draudimas – visa tai kainuoja.

Vis dėlto sprendimą paskirti žurnalistą dirbti karo zonoje lemia ne tik pinigai. Tenka pagalvoti ir apie tai, kad jį gali suimti, pagrobti arba nužudyti. Dėl šios priežasties kai kurios redakcijos neskuba siųsti kolegų į pavojingus regionus arba karo zonas.

Atskirą grupę sudaro laisvi žurnalistai, keliaujantys be redakcijos užnugario. Italų žurnalistė Francesca Borri, nuo 2012 m. dvejus su puse metų dirbusi Alepe, parašė apie tai knygą „Syrian Dust: Reporting from the Heart of the War“, kurioje dalijasi savo, karo reporterės, patirtimi Sirijoje. „Redaktoriams nesvarbu, ar esi Alepe, ar Romoje – honoraras toks pat. Negali mokėti nei už draudimą, nei asistentui arba vertėjui, todėl lieki viena visiškoje nežinioje“, – teigia ji. Pasak Borri, lėšų stygius lemia ir pranešimų kokybę: „Dažniau rašome apie tai, kas galėtų nutikti ir mums, rečiau apie tai, kas iš tikrųjų yra svarbu.“

Vaizdų lavina

Dinamiškas nesibaigiančių vaizdų srautas pakeitė ir tiesioginės patirties reikšmę. Sekdami naujienas ekrane, žiūrovai jaučiasi atsidūrę tolimiausių įvykių centre. Nereikėtų apsigauti, nes stebėdami tikrovę, sumontuotą iš griežtai atrinktos medžiagos, tampame ją stebinčiais vojeristais. „XXI a. kontroliuoti ekraną reiškia kontroliuoti sąmonę“, – teigė amerikiečių psichologas Timothy Leary.

Šiandien šis sakinys apibūdina politiką, vykdomą Erdogano arba al-Sissi, sąmonės kontrolės sumetimais įleidžiančių arba ištremiančių užsienio žurnalistus. Vis dėlto jis tampa vis aktualesnis ir Vakarų žiniasklaidai, vis rečiau išnaudojančiai – o gal nenorinčiai to daryti – eterį išsamioms ir vertingoms žinioms.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė

Vienas paskutiniųjų Sirijos Alepo mieste likusių gydytojų su žurnalo „Der Spiegel“ žurnalistais diskutuoja apie beviltišką miesto padėtį, liudija apie tikslines atakas prieš gydytojus ir ligonines bei apgailestauja dėl to, kad karo nuniokotoje teritorijoje nebeišgali suteikti visavertės medicininės pagalbos.

Jau beveik ketverius metus rytinis Alepo miestas yra Sirijos karinių oro pajėgų taikinys. Praėjusį rugsėjį prie bombardavimų prisidėjo ir Rusija. Vasario mėnesį paskelbtos paliaubos tik labai trumpam laikui pakeitė situaciją. Jau balandžio mėnesį Sirijos kariuomenė suintensyvino atakas prieš civilius.

Pats tragiškiausias antpuolis buvo įvykdytas prieš kone mėnesį, kai Sirijos režimo kariniai lėktuvai paleido raketas ir sugriovė al-Quds ligoninę, remiamą organizacijos „Gydytojai be sienų“. Žuvo daugiau kaip 50 žmonių, įskaitant ir Muhammadą Waseemą Moazą – vieną paskutinių mieste dar likusių pediatrų.

Prieš karą mieste, kuris kadaise buvo milijono žmonių namai, darbavosi tūkstančiai gydytojų. Rytinėje Alepo dalyje šiandien yra likę tik apie 30 medikų. Vienas tokių yra 30 metų amžiaus chirurgas Osama Abo El Ezzas.

Prieš pradėdamas pokalbį su „Der Spiegel“ žurnalistais, gydytojas perspėjo, kad interviu gali netikėtai nutrūkti, jei jam teks skubėti atlikti neplanuotos operacijos arba jei prie ligoninės prisiartins naikintuvai.

Ar balandžio 27 dienos išpuolis prie al-Quds ligoninę turėjo įtakos jums ir jūsų darbui?

Neabejotinai. Net jei jie ir nebombarduoja mūsų, mes kiekvieną kartą bėgame į rūsį, kai tik virš miesto pasirodo naikintuvai. Dabar jie gali taikytis žymiai taikliau, nei tada, kai mėtydavo sprogmenų prikrautas statines. Šios bombos buvo velniškai galingos, tačiau jos rečiau pataikydavo į taikinį. Šiandien jie jau pataiko. Ir akivaizdu, kad jie nori nužudyti paskutiniuosius gydytojus ir slauges rytiniame Alepe.

Jūs pažinojote vieną iš paskutinio išpuolio aukų – pediatrą Muhammadą Waseemą Moazą.

Mes buvome artimi draugai. Jis neturėjo šeimos ir dažniausiai gyveno ligoninėje, per dieną gydydamas 100, o kartais ir 150 vaikų. Muhammadas buvo darboholikas, tačiau svarbiausia tai, kad jis buvo Alepo vaikų viltis. Abu Abdo, tokia buvo jo pravardė, numaldydavo jų baimę, kai vaikai pas mus atkeliaudavo sužeisti ir kraujuojantys. Jis turėjo pasiūlymų palikti Alepą ir darbuotis kitur, tačiau niekada neiškeliavo.

O jūs? Ar jūs pasiliksite?

Aš nepasitrauksiu. Jei mes, medikai, pasitrauksime, ne tik atimsime iš žmonių viltį gydytis, tačiau taip pat sunaikinsime viltį, kad mūsų miestas išgyvens. Nėra kas pakeistų tuos, kurie pasitraukia ar miršta. Daugelis žmonių čia eina iš proto dėl baimės ir nevilties. Vaikai yra isteriški ir šlapinasi į kelnes. Vyresnieji, išgirdę naikintuvų garsus, susiduria su širdies permušimais. Prieš tris mėnesius raketos išžudė visą šeimą Firdauso rajone. Gyvas liko tik septynmetis sūnus. Mes jį nugabenome į ligoninę ir gydėme jo žaizdas, tačiau turėjo skirti dėmesio ir kitiems pacientams. Staiga jam prasidėjo nekontroliuojami traukuliai. Jis išgėrė visas tabletes, kokių tik rado. Mes vos jį išgelbėjome. Atleiskite man pusvalandžiui, ligoninėje susiklostė nepaprastoji padėtis.

Pokalbį „Der Spiegel“ žurnalistai galėjo pratęsti tik po poros valandų.

Amputacija. Yra tiek daug atvejų, kai turime neatidėliodami atlikti amputacijas, tačiau dažnai turime atidėlioti ir tai, nes tiesiog nepajėgiame aprėpti visų pacientų. Prieš kelias dienas susidūriau su 12 metų berniuku, kurio skrandyje buvo įstrigusi skeveldra. Žarnos veržėsi lauk. Be to, skeveldros buvo įstrigusios ir jo krūtinėje, kaukolėje, o kairioji akis irgi buvo sužeista. Jo laukė sudėtingos operacijos, tačiau mes čia net neturime kraujagyslių chirurgo. Galiausiai mums pavyko jį išgabenti į Turkiją, kur jau buvo dalis jo šeimos narių. Manau, kad jis neteko akies. Alepas vis labiau tuštėja. Be viso to įsivyrauja baimė, kad išpuoliai prieš mus tampa vis tikslesni.

Nemanote, kad šie išpuoliai yra atsitiktiniai?

Ne, jie tokie niekada nebuvo. Turėjau tris kolegas, su kuriais nuo 2011 metų teikėme pagalbą sužeistiems protestuotojams. 2012 metų gegužę jie kartu buvo sulaikyti vyriausybės pajėgų patikros punkte. Prabėgus 72 valandoms, gyventojai atrado tris apanglėjusius kūnus, kurie buvo nugabenti teismo medicinos ekspertui. Šių trijų medikų šeimos nariai juos identifikavo. Kiekvienas žmogus, teikiantis medicininę pagalbą, rizikuoja. Kodėl jie mus žudo? Jiems nepakanka kasdien žudyti Alepo žmones. Jie taip pat nori sunaikinti bet kokią galimybę, kad tie žmonės gali sulaukti medicininės pagalbos. Assado režimas kartu su kitais humanitariniais principais nubraukė visuotinę nuostatą, kad gydytojai turi būti saugomi konflikto metu. Jokiai vyriausybei nerūpi tai, kad mes esame žudomi vienas po kito. Žmogaus teisės ir visa kita? Tai tėra tušti žodžiai. Kaip ir visi kiti, kurie čia vis dar lieka, aš vis dar laukiu, kad pasaulis nustotų būti abejingas mūsų likimui. Kokį pasirinkimą galų gale mes turime? Ar turime pasiduoti ir bėgti?

Nuo pat revoliucijos pradžios jūs kovojote už suimtų gydytojų išlaisvinimą, taip pat ir sužeistųjų gydymą. Ar numatėte, kad jums teks įsivelti į karą?

Ne. 2011 metais aš kartu su 27 kolegomis buvau sumuštas po protestų. 14 iš mūsų buvo sulaikyti, tačiau kitą dieną jau buvome paleisti. Mes įkūrėme tinklą „Nur al-Hayat“ arba „Gyvenimo šviesa“. Mes norėjome ginti taikias demonstracijas ir gydyti peršautus žmones. Tačiau tada sužinojau, kad kariuomenės slaptoji tarnyba manęs ieško. Mano kolegos buvo nužudyti, o aš turėjau atsisakyti savo darbo universitetinėje ligoninėje ir pasitraukti į pogrindį. Vėliau mes sukūrėme Alepo gydytojų tarybą bei bandėme toliau teikti medicininę pagalbą.

Ką sakėte savo šeimai apie sprendimą pasilikti Alepe?

Mano žmona ir trys vaikai dabar gyvena Turkijoje. Kai kalbame apie tai, visada sakau jiems, kad mūsų gyvenimas yra Dievo rankose. Aš viliuosi, kad jis mane saugos. Tačiau, jei mirsiu mūsų ligoninėje, tai bent jau bus tinkama vieta mirčiai pasitikti. Aš galėčiau palikti miestą ir mirti bet kur kitur pasaulyje automobilio avarijoje. Tai būtų išdavystė visų tų, kurie viliasi, kad vieną dieną šis nusikalstamas režimas bus nuverstas. Nenoriu, kad mano vaikai augtų kaip pabėgėliai. Jie turi turėti galimybę gyventi Sirijoje kaip laisvi žmonės.

Gydytojas buvo priverstas nutraukti pokalbį dar kartą. Po dienos jis su „Der Spiegel“ žurnalistais susisiekė per „WhatsApp“ programėlę ir pranešė, kad šiuo metu yra labai daug neatidėliotinų darbų, ir jis negalėsiąs pratęsti pokalbio iki pat vėlyvo vakaro. Pokalbį pavyko pratęsti 22 valandą.

Ką jūs darote su pacientais, kuriems nereikia operacijos ir kurie tiesiog serga?

Nelabai daug ką. Turime juos apleisti. Hepatitas, širdies ligos, mes sunkiai galime gydyti vėžiu sergančiuosius. Sunkiausius ligonius bandome išgabenti į Turkiją, tačiau net ir tai tampa vis sudėtingiau. Ką turėčiau daryti? Turėjau moterį, kurios gimda buvo pašalinta ir kuriai reikėjo tolesnio gydymo, tačiau tai buvo neįmanoma. Daviau jai nuskausminamųjų ir patikinau, kad vos tik aprims bombardavimai, sugrįš daugiau gydytojų ir numaldys jos skausmą.

Ko jums dabar skubiausiai reikia?

Gydytojų! Laboratorinės įrangos! Tačiau niekas nebedrįsta čia atvykti. Vienas iš kelių atvykusiųjų buvo Abbasas Khanas – britas. Vieną dieną vaikščiodamas jis pasiklydo ir atsidūrė režimo kontroliuojamoje teritorijoje. Jis buvo sulaikytas ir mirė po metus trukusių kankinimų. Mums taip pat reikia ligoninės Turkijos pasienyje, kuri nebūtų bombarduojama.

Ar turėjote vilties, kai vasario mėnesį buvo pranešta apie paliaubas?

Savaime suprantama, kad turėjau vilties. Kad ir kokios trapios būtų tos paliaubos, žmonės bent jau turėjo galimybę atsikvėpti po metų metus trukusių kautynių ir bombardavimo, kuris buvo nukreiptas ir prieš gyvenamąsias teritorijas, turgus, kepyklas bei ligonines. Tačiau, savaime suprantama, išpuoliai buvo atnaujinti ir pastarosiomis savaitėmis jie buvo net intensyvesni nei bet kada anksčiau. Per pastaruosius penkerius metus praradau tiek daug draugų ir kolegų, o dabar atrodo, kad Alepas ar bent jo rytinė dalis bus visiškai sunaikinta.

Kaip manote, koks yra išpuolių tikslas?

Atsikratyti visų Alepo gyventojų, lygiai taip pat kaip Homso mieste. Tada sumedžioti kiekvieną, kuris kada nors pasisakė prieš Assado režimą. Neleisti grįžti tikriesiems miesto gyventojams ir pakeisti miesto bei visos šalies demografiją, net jei tai ir reikštų Sirijos sunaikinimą.

O ką darysite jūs?

Užduodu sau šį klausimą kiekvieną dieną. Tačiau tol, kol situacija liks tokia, kokia yra, neturiu kito pasirinkimo kaip tik likti ir padėti žmonėms išgyventi. 

Pagal „Der Spiegel“ parengė Donatas Puslys

Tai, kad šiandien Rusijoje statomos cerkvės, nereiškia, jog atgimsta stačiatikybė. Statymą remia valstybė, nes dabartiniams Rusijos valdovams reikia naujos ideologijos vietoj marksizmo-leninizmo. Kartu stačiatikybė įtraukiama į valstybinę politiką. Tuo gali džiaugtis tik altoriaus ir sosto sąjungos garbintojai.

Rašau tai pakalbėjus Rusijos Bažnyčios aukšto rango dvasininkui, arkivyskupui Hilarionui, joje einančiam lyg ir užsienio reikalų ministro pareigas.

Mūsų Katalikų informacijos agentūros svetainėje radau jį teigiant, kad Europa pasiduoda sovietizacijai, nes stumia į pašalį krikščioniškąją religiją, kaip buvo daroma SSRS, o štai šiandienėje Rusijoje religija atgimsta, tai kaip tik ir liudija šventovių statyba.

Žodžiu, Vakaruose viešpatauja ateizmas ir sekuliarizacija, o Rusijoje grįžtama prie krikščioniškų šaknų. Metropolitas tikisi, kad galiausiai ir Vakarai eis šiuo keliu.

Nežinau, kam Hilarionas taiko tokias pastabas. Gal Europos nacionalistams dešiniesiems, kuriuos Maskva remia propagandiškai ir finansiškai.

Tam tikros mąstysenos žmonės nesugeba atskirti formos nuo turinio. Išorinis turtingumas ir ištaigingumas dažnai prasilenkia su gilesniu religingumu. Ne šventovių skaičius ir dydis šiandien rodo gyvą tikėjimą, o gyvenimas pagal Evangelijos mokymą. Kas iš to, kad kyla šventovės, jeigu tikintieji, o kartais ir dvasininkai gyvena taip, lyg nežinotų Kalno pamokslo ir aštuonių palaiminimų.

Jeigu Vakaruose krikščionybė negauna demokratinių valstybių paramos, tai ne dėl to, kad jie antikrikščioniški, o dėl to, kad atsižvelgiama į tai, jog ne visi piliečiai yra krikščionys, bet turi tas pačias teises kaip visi kiti.

Tai, ką Hilarionas laiko kažkokios pasaulietinės ideologijos diktatu, yra tiesiog valstybės atskyrimas nuo religijos. Už krikščionybės būklę atsako ne vyriausybės, o Bažnyčios, tai yra visi išpažinėjai. Jeigu krikščionybę ištinka krizė, tai dėl jos vadovų ir išpažinėjų klaidų.

O jeigu iš krizės pakylama, tai ne dėl valstybės, o dėl tų pačių vadovų ir išpažinėjų dvasinių bei moralinių jėgų. Neantagonistinio valstybės atskyrimo nuo religijos principas iš esmės padeda joms abiem.

Vertė Laimantas Jonušys

 Jėzus bylojo savo mokiniams: 
    „Venkite daryti savo geruosius darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, kitaip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. 
    Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atsilygins. 
    Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam ten, slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. 
    Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę, kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk aliejumi galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“.

Kiti skaitiniai: 2 Kar 2, 1. 6–14; Ps 30, 20–21. 24

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM

„Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje“ (Mt 6, 6). Kai Dievas, prieš mums pradedant melstis, prašo mūsų uždaryti duris, tai jis nori priminti, kad pirmiausia turime atsiriboti savo širdyje nuo išorinės veiklos, nuo troškimų, nuo daiktų, nuo žmonių, nuo rūpesčių, nuo baimių.

Šis atsiskyrimas yra lygus mirčiai. Kitais žodžiais tariant, kai uždarome už savęs duris, tai turime laikyti save mirusiais kūniškam pasauliui ir stoti priešais Dievą. Tai nėra lengva. Todėl yra labai verta, prieš įeinant į savo kambarėlį, nuolankia ir sugraudinta širdimi prašyti Dievo pagalbos ir pasigailėjimo.

Uždaryti savo kambarėlio duris, reiškia numarinti visa tai, kas priklauso regimajam pasauliui: „Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška“ (Kol 3, 5). Jeigu nebandome atsiriboti nuo vaizduotės jausmų, jeigu neišpažįstame jų, kaip nuodėmės, tai jie ne tik atima iš mūsų galimybę melstis ir būti su Dievu, bet taip pat sujaukia ir supurvina mūsų kambarėlį.

Maldos metu neturime įsivaizduoti Tėvo ar Sūnaus, ar Šventosios Dvasios kokia nors išorine forma. Dievas nėra kūrinys. Jo negalime kontempliuoti kūno akimis. Jis yra mūsų sielos viduje, o ne išorėje. Mes galime jausti jo buvimą, nors ir nematydami jo. „Melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje“ (Mt 6, 6).

Į Europos Sąjungos Audito Rūmus deleguojamas Rimantas Šadžius nuo trečiadienio oficialiai nebeis finansų ministro pareigų. 

Laikinai jas perims susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius ir krašto apsaugos ministras Juozas Olekas. Prezidentė Dalia Grybauskaitė jau yra gavusi premjero Algirdo Butkevičiaus teikimą finansų ministre skirti Rasą Budbergytę, kurios kadencija Bendrijos Audito Rūmuose baigėsi gegužę. 

Šalies vadovės ir R. Budbergytės susitikimas numatytas kitą savaitę.

Tikėtis, kad Rusijoje pasikeis režimas, beveik neįmanoma, nes Vladimiras Putinas ir jo aplinka stengsis bet kokia kaina išlikti valdžioje. Kremliuje jau dabar egzistuoja didelė paranoja dėl išlikimo, kuri jį daro pavojingą ne tik kaimyninėms valstybėms, bet ir pačios Rusijos visuomenei. Taip LRT.lt teigia amerikiečių analitikė, knygos „Putino klepokratija“ („Putin's Kleptocracy: Who Owns Russia?“) autorė Karen Dawisha.

„Rusijai neturėtų būti leidžiama kenkti kitų šalių suverenumui be pasekmių. Tokia destabilizacija turi turėti kainą, kurios dalis – asmeninės sankcijos. Tie žmonės sukūrė sistemą, kuria siekiama vogti, jie yra vagys ir turėtų būti laikomi vagimis.

Vakarų bankininkai, teisininkai, lobistai,  kurie yra į tai įsitraukę, taip pat turėtų būti svarstomi“, – prieš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto organizuojamą konferenciją „Valstybingumas ir jo ribos: Rusija, Rytų Europa ir Eurazija“ LRT.lt sako K. Dawisha.

Pradėkime nuo jūsų knygos „Putino kleptokratija“. Jūsų rinktos informacijos knygai rezultatai jus, kaip Vakarų demokratinės šalies pilietę ir kaip mokslininkę, nustebino?

Taip. Aš neketinau rašyti šios knygos, planavau rašyti knygą apie rinkimus Rusijoje, nes rinkimus studijuoju kaip politikos mokslų profesorė.

Nuo pat pradžių labai aišku buvo tai, kad, siekdamos įgyvendinti vakarietiškus laisvų ir skaidrių rinkimų standartus, naujosios demokratijos susidurs su problemomis, bet ilgainiui pažeidimų turėtų mažėti. Tačiau Rusijoje šie pažeidimai visuomet egzistavo ir tik didėjo. Šis faktas sufleruoja, kad esama tikslo klastoti rinkimus. Tai pakeitė mano rinkimų studijų klausimą: nusprendžiau atsekti, kada Rusijos valdžia nusprendė padaryti tai, ką akivaizdžiai padarė.

Kai ėmiau rinkti informaciją apie pirmus rinkimus, kuriuose dalyvavo V. Putinas 2000-aisiais, tapo akivaizdu, kad  tai buvo „pavogti“ rinkimai. Pirmame ture jis laimėjo 52 proc. balsų, tačiau daugiau nei 2 mln. balsų buvo pavogti. Tuomet aš ėmiau nagrinėti tą vagysčių, kleptokratijos sistemą, kurią jie norėjo suskurti tokią, kad galėtų vogti „legaliai“. Jiems reikėjo tiesioginės prieigos prie valstybės biudžeto. Tokie yra pastarieji 15–16 metų Rusijoje – sisteminis valstybės iždo vogimas, prisidengiant aukštais valdžios pareigūnais.

V. Putinas iki prezidentavimo yra sakęs, jog didžiausias pavojus laisvei – ne KGB,  jėgos struktūros, o rusų mentalitetas, tikėjimas „tvirta ranka“. Ar anksčiau V. Putinas nuoširdžiai norėjo laisvos demokratinės Rusijos, o vėliau persigalvojo ir pats tapo tuo pavojumi, dėl kurio įspėjo?

Ši V. Putino citata yra iš dokumentinio filmo „Valdžia“. Vėliau filmo režisierius Igoris Shadkhanas sakė norėjęs V. Putino paklausti, kas yra atsakingas už tai, kad atsinaujina ir stiprėja jėgos struktūros – visuomenė ar pats V. Putinas.

Savaime aišku, kad tai ateina „iš viršaus“. Nors turėčiau pasakyti, kad, išskyrus inteligentiją ir kultūrinį elitą Maskvoje ir Sankt Peterburge, visuomenės netolerancijos tokiam valdžios elgesiui yra mažai.

Tačiau nemanau, kad V. Putino kūne egzistuoja bent viena demokratijos ląstelė.

Tuomet ar Rusijos visuomenė yra subrendusi politinei laisvei?

Rusiją ir jos visuomenę tyrinėju nuo mokyklos laikų. Galbūt dėl to, kad esu moteris, žiūriu į tai iš moteriškos pozicijos. Kuomet jaunos moterys tuokiasi, jos sako, kad yra tam nepasirengusios. Taip pat jos sako tuomet, kai laukiasi vaikų. Tačiau kada yra geriausias laikas sukurti demokratiją šalyje? Reikia tiesiog pradėti. Nėra lengvo kelio tam pasirengti, tam reikia pastangų.

Manau, kad Borisas Jelcinas turėjo daugiau polinkio į demokratiją, nei žmonės mano. Žmonės klysta. Jis ir Michailas Gorbačiovas suklydo į savo vyriausybes įsileidę per daug žmonių iš saugumo sistemų, tai akivaizdu. Tačiau šiokį tokį pagrindą demokratijai jie sukūrė.

Panašu, kad visuomenė yra abejinga V. Putino kleptokratinei sistemai. Ar jie nuoširdžiai nesupranta, kas vyksta, ar nenori to matyti, nes liks be lyderio, kuriuo gali tikėti?

Jei V. Putinas ir jo žmonės taip pasitiki autoritarine Rusijos visuomenės prigimtimi, kodėl tuomet jie stengiasi užtverti kelią geriems lyderiams dalyvauti rinkimuose? Jei visuomenė tikrai yra tokia abejinga ir jei ji tikrai nori valdžioje tvirtos rankos, kodėl Kremlius neleidžia rinkimuose dalyvauti bet kam, žinodamas, kad rusų liaudis pasirinks tą tvirčiausią autoritaro ranką? Manau, kad valdžia, o ne visuomenė vaidina svarbiausią vaidmenį šioje situacijoje.

Ar tokiomis aplinkybėmis galima įsivaizduoti, kad vieną dieną Rusija taps demokratine valstybe?

Tai – sudėtingas klausimas. Reikalinga tokios šalies vizija, tačiau nemanau, kad šis režimas leistų iškilti demokratinei valstybei. Jie yra visiškai (ir ne be reikalo) įsitikinę, kad jų įpėdiniai surengs jiems teismą, todėl stengiasi visais įmanomais būdais išlikti valdžioje ir to išvengti. Todėl situacija ir yra labai pavojinga.

Tačiau kaip ilgai šis režimas gali išgyventi?

Mes esame beveik vykstančio karo liudininkai. V. Putinas pats supranta, kad situacija yra nestabili. Kitaip kodėl jis formuotų Nacionalinę gvardiją, jei nejustų, kad reikalinga dar viena represinė jėga, pirmiausiai skirta apginti jo režimą?  Manau, kad Kremliuje šiuo metu egzistuoja didelė paranoja, kuri jį daro itin pavojingą.

Rusija turi daugiau gebėjimų destabilizuoti kaimynines šalis, nei jos turi pajėgumų destabilizuoti Rusiją. Visi pajėgumai, galintys destabilizuoti Kremliaus režimą yra šalies viduje, išoriniai veiksniai jo paveikti negali. Tačiau Rusijos režimas, jei tik reikės, didins represinius mechanizmus, net jei tai reikš, kad šalis negalės mokėti pensijų, atlyginimų valstybės sektoriaus darbuotojams. Tai jau vyksta. Kiek tai gali tęstis? Žinant Rusiją – turbūt ilgai.

Kai Rusijai buvo pritaikytos sankcijos ir krito naftos kaina, buvo kalbama, kad ekonomiškai ji žlugs. Tačiau kol kas taip nevyksta. Ji patiria sunkumus, bet tikrai nežlunga.

Kai naftos kaina siekė daugiau nei 100 JAV dolerių už barelį, Rusija galėjo sukaupti didelius užsienio valiutos rezervus. JAV, pavyzdžiui, gynybai išleidžia daugiau lėšų nei visos likusios pasaulio šalys kartu sudėjus, tačiau daro tai į skolą. Rusija tokios skolos neturi. Ji semia savo rezervą ir turi pagrindo pasitikėjimui, kad išgyvens ekonominį nuosmukį.

Jei JAV vyriausybė nustotų mokėti pensijas, kitas socialines išmokas, per 48 valandas prasidėtų revoliucija. Rusijoje taip nevyksta. Tai reiškia, kad išlaidų gynybai padidinimas visuomenei yra priimtinas, jiems tai reiškia šalies didybę ir tarptautinę pagarbą jai.

Kokia tuomet Rusijos ekonomikos ateitis?

Sovietų sistema išgyveno iš to, ką iškasė iš žemės, kaip įmanoma mažiau tai apdirbo ir pardavinėjo tarptautinėse rinkose. Tokią pat strategiją taiko ir V. Putinas. Vienintelė išimtis – konkurencingas gynybos sektorius.

Manau, kad visuomet bus Vakarų bankų ir bankininkų, kasybos, naftos kompanijų, kurios visuomet norės užsiimti verslu Rusijoje. Kol nenutiks kitaip, vargu ar galima kalbėti apie Rusijos ekonominį žlugimą.

Rusijos ekonominė padėtis pasitaisys dar prieš tai, kai rusai bus pasirengę maištauti?

Viena iš socialinių grupių, kuri galėtų išeiti į gatves, yra darbininkų klasė. Daugiausia jų yra industriniuose miestuose, plačiai išsisklaidžiusiuose po šalį. Rusijos žiniasklaidoje dažnai girdima ir matoma, kaip V. Putinas ragina gerinti darbuotojų darbo sąlygas tose kompanijose, todėl darbuotojai V. Putino nelaiko problema. Jei jie sukiltų, greičiau sukiltų prieš vietinę valdžią ar įmonių vadovus, bet ne prieš V. Putiną.

Antroji socialinė grupė – vidurinioji klasė Maskvoje ir Sankt Peterburge. Jie nebalsuoja už V. Putiną, tačiau jų atžvilgiu V. Putinas naudoja dvi strategijas: represijas ir atviras sienas. Rusijoje didžiausias procentas jaunų 20-30 metų žmonių dirba valstybiniame sektoriuje. Jei universitetą baigę žmonės nori uždirbti ir ramiai gyventi, jie netampa žurnalistais, jaunais verslininkais, jie yra priversti rinktis darbą valstybiniame sektoriuje.

Išeitis tiems, kurie tokia perspektyva nesižavi – emigracija. Pernai 215 tūkst. išsilavinusių jaunų rusų paliko Rusiją, ir šaliai tai nė motais, nes jie šiaip ar taip nebalsuoja už V. Putiną. Rusijos ekonomika paremta jokios pridėtinės vertės nekuriančių produktų gamyba ir pardavimu, todėl ji nesirūpina dėl išvykstančių kurti kažką vertinga kitur.

Senatorius Johnas McCainas kartą pasakė, kad Rusija yra mafijos valdoma degalinė. Kaip jūs ją pavadintumėte?

Nebalsdavau už McCainą, tačiau su šiuo jo apibūdinimu visiškai sutinku.

Tai šalis, su kuria tam tikru lygiu turime bendradarbiauti. Įtampa regione kenkia Baltijos šalių saugumui, neturėtume prisidėti prie jos didinimo, bet tuo pat metu neturėtume skatinti Rusijos polinkio paminti tarptautinę teisę ir organizacijas.

Rusijai neturėtų būti leidžiama kenkti kitų šalių, antai Moldovos, Ukrainos, Gruzijos suverenumui be pasekmių. Tokia destabilizacija turi turėti kainą, kurios dalis – asmeninės sankcijos. Tie žmonės sukūrė sistemą, kuria siekiama vogti, jie yra vagys ir turėtų būti laikomi vagimis. Vakarų bankininkai, teisininkai, lobistai, kurie yra į tai įsitraukę, taip pat turėtų būti svarstomi. 

Vilija Andrulevičiūtė, LRT.lt

Senatorė Hillary Clinton laimėjo paskutinius Demokratų partijos pirminius rinkimus Vašingtone. 

Pirminiais duomenimis, H. Clinton surinko 79 procentus balsų ir smarkiai aplenkė senatorių Bernie Sandersą. Ši galutinė pergalė yra veikiau simbolinė, nes Demokratų partijos kandidatės nominaciją lapkritį vyksiančiuose prezidento rinkimuose H. Clinton užsitikrino dar praėjusią savaitę. 

Demokratų visuotinis suvažiavimas, kuriame bus oficialiai išrinktas partijos kandidatas, vyks liepos pabaigoje Filadelfijoje.

NATO gynybos ministrai trečiadienį Briuselyje tarsis dėl priemonių pietinio flango saugumui užtikrinti, išvakarėse priėmę planą, kaip atgrasyti grėsmes rytiniame flange. 

Sprendimus dėl batalionų dislokavimo keturiose priešakinėse sąjungininkėse Lietuvos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas pasveikino kaip istorinius. Juos jau pažadėjo Vokietija, Didžioji Britanija ir Jungtinės Valstijos, o jau trečiadienį ketinimus siųsti savąjį batalioną gali paskelbti ir ketvirtoji NATO narė Kanada.

NATO vadovas Jensas Stoltenbergas sako, kad su Rusija siekia ne konfrontacijos, o dialogo, bet jei Aljanso teritorija būtų užpulta, žada bendrą atsaką. Tiesą sakant, tą NATO žadėjo visada, bet dabar gynybos ministrai priėmė konkrečių žingsnių planą atgrasymui. 

Dar prieš porą metų, jau po Krymo okupacijos, Aljansas tebetikėjo, kad priešakinių sąjungininkių saugumui pakaks greitojo reagavimo pajėgų, bet dabar pripažinta, kad dalinių reikia pačiose Rusijos kaimynėse. Tebus dislokuota po maždaug tūkstantį karių, taigi teritorijos jie neapgins, bet, tikisi Aljansas, vien savo buvimu privers galimą agresorių rimtai pagalvoti, ar verta veltis į karą su NATO.

„Batalionai skirti kovai, ir tai jų tikslas. Taigi parengtis bus labai aukšta. Manau, svarbu suprasti, kad batalionai bus tik vienas iš plataus NATO atsako elementų“, – sako J. Stoltenbergas.

Vis dėlto detalės paaiškės vėliau, gal tik per NATO vadovų susitikimą Varšuvoje. Iki tada laukia derybos, kas ir kokiomis sąlygomis prisidės prie misijos. Kartu su priemonėmis rytiniame flange ministrai sutarė steigti Rumunijos ir Bulgarijos dalinį, skirtą mokymams, ir turintį jas nuraminti dėl Rusijos pajėgų Kryme. Be to, nuspręsta prilyginti kibernetines atakas užpuolimui įprastais ginklais.

Sutarę dėl Rytų, ministrai imsis pietinio flango, kuris labiau rūpi rinkėjams. NATO sako, kad grėsmes mato 360 laipsnių kampu.

„Yra bendras supratimas, kad iššūkiai yra Pietuose ir Rytuose, ir supratimo, kad reikia viską koncentruoti Pietuose, tikrai nėra. Portugalija, Ispanija – vienos iš aktyvesnių mūsų regione“, – sako J. Olekas.

Ministrai aptars ir rytinę kaimynystę – užtrenkęs duris Gruzijai, NATO ieško, ką jai galėtų pasiūlyti vietoj narystės. Su dvejojančios dėl narystės Ukrainos atstovu ministrai surengs bendrą posėdį.

Vykintas Pugačiauskas, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt

Jie sako, kad alternatyvaus roko grupė „Šiaurės Kryptis“ atsirado, nes taip norėjo Dievas. O dar tas begalinis liūdesys, kamavęs paauglystėje... Beveik prieš trisdešimt metų tuometiniai Vilniaus statybos technikumo moksleiviai, būsimieji braižytojai Kristijonas Vildžiūnas ir Zigmas Butautis svajojo groti. Ne tapti žvaigždėmis, o kalbėti apie laiką, kuriame gyvena. Šiandien garsus kino režisierius ir leidyklos „Baltos lankos“ dizaineris vėl neria į muziką. Rudenį kino teatruose pasirodys Kristijono režisuota vaidybinė kino juosta „Senekos diena“. Joje skambės iš naujo sugrotos pirmosios grupės „Šiaurės Kryptis“ dainos.   

Muzikologas Darius Užkuraitis jūsų grupę yra pavadinęs didžiausia Lietuvos roko viltimi ir didžiausiu nusivylimu. Kodėl?

Kristijonas: Šitą Dariaus frazę išgirdau vieną 1998 metų rudens naktį, oro uosto bare per radiją. Matyt, jį nuvylė, kad egzistavome taip trumpai. Ir kad išleidome tik vieną albumą.

Kristijonai, turi išsaugojęs seną užrašų knygelę odiniais viršeliais. Joje – visa grupės istorija. Ar tai atsitiktinumas, kad susikūrėte vasario 16 dieną?

Kristijonas: 1987-ųjų vasario 16-oji buvo ta diena, kai mes pirmą kartą susirinkome į repeticiją.

Zigmas: Kadangi technikume vedėme diskotekas, galėjome patekti į repeticijų kambarį. Kristijonas visada sakydavo: jei turėčiau grupę, ji vadintųsi „Šiaurės Kryptis“.

Kristijonas: Mudu su Zigmu grupėje esame pirmieji ir paskutinieji. Tokia ir „Šiaurės Krypties“ istorija – vieni muzikantai ateina, kiti išeina. Vieni nusivildavo  mumis,  kitais mes nusivildavome. Gerų muzikantų,  suprantančių mūsų muziką, tada buvo labai mažai.

Zigmas: Vyravo klasikinis rokas, o mes jo nenorėjome groti. Tai, ką darėme dabar galima būtų vadinti postpanku, tada visi sakė – alternatyva. Grodavome pankų festivaliuose, - tai mūsų būgnininko, kuris trindavosi su buvusios Gorkio gatvės  pankais, nuopelnas. 

Kristijonas: Patys klausėme vienokios muzikos, o grojome – kitokią. Kiekvienas naujas grupės narys ateidavo su savo idėjomis, savo muzikos skoniu. Vienos griežtos krypties ir neturėjome.

Zigmas: Prisimenu: mes su Kristijonu sukuriame dainos griaučius ir prasideda improvizacija. Dainos gimdavo iš jausmo. Ir nė vienos iš jų kaip reikiant neužbaigdavome.

Kristijonas: Dainų  skambesys nuolat keisdavosi, nes keisdavosi grupės sudėtis. Šiais laikais groti paprasčiau, o anuomet – nei instrumentų, nei muzikantų.

Zigmas: Kaip „Senekos dienoje“ gitarą man nupirko tėvas. Vėliau, gavęs draudimo pinigus, geresnę nusipirkau pats. Tačiau ją pavogė. Turėjau dar ir garso kolonėlę. Klavišinius išmaldavome, kad nupirktų technikumo vadovai.

Kristijonas: Tuomet buvo toks požiūris: geriau jaunimas tegu groja, nei trainiojasi gatvėse.

Anuomet buvo kieta turėti grupę?

Zigmas: Mes tikrai neturėjome būrio gerbėjų, kurie mus dievintų ar garbintų. Grojome dėl to, kad patiko, groti, dėl savęs. Tas kieta niekam nebuvo svarbu. Andrius Mamontovas trynėsi gatvėse kaip ir mes visi, o muzikantų tada niekas nevadino žvaigždėmis.  

Kristijonas: Norėjome išreikšti laiką, kuriame gyvenome, o jis buvo nepaprastai įdomus. Jautėme artėjančias permainas. Ir toji vasario 16, gali būti, tiesiog sutapimas. O gal ir visai – ne?

Zigmas: Šiandien toks patriotizmas atrodytų juokingas, o tuo metu viskas buvo reikšminga ir svarbu. Kai ruošėmės į Šiaurę, į Chibinų kalnus, man močiutė pasiuvo  trispalvę. Slėpėme ją kuprinės dugne. Jei milicija būtų atradusi, būtume turėję nemalonumų.

Kristijonas: Vėliavą iškėlėme ant aukščiausios viršūnės Chibinuose. Ir tai buvo mūsų asmeninės laisvės deklaracija.

Zigmas: Ir pankiškas dalykas – taip pat.  

Papasakokite, kaip tuomet atrodėte?  

Kristijonas: Tokie, kaip dabar. Juokauju. Iš tiesų – kaip tie jauni vaikinukai „Senekos dienoje“.

Zigmas: Fotomenininkas Saulius Paukštys padarė mūsų grupės fotosesiją. Sugalvojome nusifotografuoti prie prabangaus anais laikais automobilio.  

Ar prisimenate, kur įvyko pirmasis „Šiaurės Krypties“ koncertas?

Kristijonas: Pirmuosius metus šiaip prasitrynėme ir sugrojome tik keletą dainų, o 1989-aisiais jau turėjome programą ir pasirodėme pirmajame „Blogiausių grupių“ festivalyje, kuris vyko Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje. Groti tada visiškai nemokėjom, bet tapom festivalio laureatais.

Zigmas: Sklando tokia legenda, kad vienas mūsų kurso draugas, kelyje sustabdęs automobilį, jo vairuotojui davė paklausyti „Šiaurės krypties“ repeticijų  kasetę. Tas vairuotojas pasirodė esantis “Jaunimo laisvalaikio organizavimo centro” darbuotojas Giedrius Klimkevičius. Giedrius tada buvo įtakinga figūra, jis, esą, mus ir pakvietė į festivalį.

Kristijonas: Kaip ir daugelis dabartinių paauglių buvome idealistai. „Gyvenk kiekvieną dieną kaip paskutinę“, - sakydavome. Jautėme didžiulį gyvenimo alkį.

Zigmas: Aš tai žiauriai norėjau groti taip, kaip niekas Lietuvoje negrojo, kaip jaučiau muziką, kurios klausydavau. Norėjosi pasakyti, kad Lietuvoje  grojama ne tokia muzika, kokia skamba pasaulyje. Nors sakyti, kad pavyko įgyvendinti visus savo sumanymus, negaliu.

Gal „Šiaurės Krypčiai“ tiesiog nebuvo atėjęs laikas?

Kristijonas: Mes patys, matyt, nelabai supratome, ką darome. Jei nors sekundę būtų persmelkęs toks suvokimas, gal būtume sustoję ir paėmę vadžias į savo rankas. „Šiaurės Kryptis“ visą tą laiką plevėsavo kaip vėliava – tai į vieną pusę, tai į kitą. Užtat ir neišlikome.

Zigmas: Turėjome galimybę pasirodyti Vilniaus sporto rūmuose! Prestižinėje vietoje! Argi vertinome? Nevertinome netgi savo įrašų. Buvo sutarta, kad išleisime vinilo plokštelę, tačiau vinilo era baigėsi, buvo  nuspręsta išleisti kasetę. Vėliau albumo įrašo originalas  kažkur pasimetė. Taip dingo daug mūsų dainų įrašų. Nieko nefiksavome, gyvenome ta diena.

Kristijonas: Čia ir dabar! Grojome, buvo smagu, faina. Ambicingesnius muzikantus toks mūsų požiūris pykdė. Vieną dieną gitaristas Skirmantas Gibavičius pasiėmė savo gitarą ir išėjo pas „BIX“. Po kelių metų pasikartojo panašus dalykas - Arnoldas Lukošius Darius Burokas sugrįžo į „Foje“.

Koks jausmas grįžti į anuos laikus, į tą patį muzikos laiką?  

Kristijonas: Pati pradžia, kai kūrėme dainas dviese su Zigmu, man pasirodė labai tikra. Dainos – tyros, nesugadintos aranžuotėmis, mėginimais sugroti ypatingai. Papasakojau Zigmui apie savo sumanymą pergroti jas iš naujo.

Zigmas: Aš dvejojau. Jaunystė suteikia drąsos – imi gitarą ir groji. Dabar tai drąsai kliudo svarstymai – o kam tai gali būti įdomu? Tada grojome gyvenimą, kuris mus supo, epochą, kuri griuvo, grojome viltį. Neabejoju, tai turės didesnę vertę, nei mūsų profesionalumas.

Kristijonas: Su Zigmu susitikome viename alaus bare. Jo bičiuliai klausia: „Tai vėl  grosite?“ Zigmas pašaipiai baksteli į mane pirštu: „Aš tai pagrosiu, tik nežinau, ar jis padainuos“.

Zigmas: Nebuvau visiškai gitaros užmetęs, tačiau kai pradėjome įrašinėti dainas, pasirodė, kad viskas daug sunkiau nei įsivaizdavau. O ir su Kristijonu turėjome iš naujo apsitrinti.

Jūsų ryšys buvo pasimetęs?

Kristijonas: Darželyje mudu buvome vienoje grupėje, abu gyvenome Lazdynuose, vėliau susitikome technikume – įstojome į tą patį kursą. Paskui prasidėjo šeimos gyvenimas, karjera, nutolome, 1998-aisiais draugystė atsinaujino.

Per trisdešimt metų daugybė dalykų pasikeitė, o jūs savo dainose ir šiandien kalbate apie tą patį, apie ką kalbėjote, kai jums buvo 17?

Kristijonas: Man tai buvo totalus grįžimas– juk rašiau filmo scenarijų, filmavau. Visiškai įsigyvenau į tą laiką ir susitapatinau su vaikinu, kuris bendrauja su pasauliu dainomis.

Zigmas: Man buvo labiau dramatiška: kuriame ne grupę, kuriame muziką filmui. Jei taip būtume dirbę prieš trisdešimt metų, tikrai būtume susipykę.

Kristijonas: Nebūtinai grupė turi koncertuoti, kad egzistuotų. Muzika kine – įdomus eksperimentas.

Sentimentalumo yra, tame grįžime?

Kristijonas: Daugiau džiaugsmo. Prisimenu, nuskambėjo mūsų daina „Be tavęs“, visų akys sublizgo, viskas pradėjo suktis, atsirado emocinė filmo šerdis.  

Zigmas: Jei šiandien kurtume dainas, tai temos liktų tos pačios, juk svarbiausios vertybės nesikeičia, nesensta. Tik jau nebebūtume tokie naivūs ir nerūpestingi kokie buvome.

Kristijonas: Mums rūpėjo gyvenimo prasmė, klausėme savęs  kodėl esame čia? 1994-aisiais Lietuvoje susiformavo gana materialistinis atsakymas į tokį klausimą. Koks rokas, kai pinigai banke pražuvo?! Per koncertą nutrūko styga, reiškia, repeticijų mėnesį nebus. Kol gausi naują.

Zigmas: Pastebiu, kad šiandien idealistų padaugėję, panašiai, kaip 1987-aisiais.

Kristijonas: Norisi tikėti, kad ratas apsisuko, žmonės atsikando materialių vertybių, pavargo nuo streso, vėl atsigręžė į amžinuosius klausimus. Tais laikais atrodė nesvarbu, kas vyksta, o šiandien, po trisdešimties metų, supranti, jog „Šiaurės Kryptis“ buvo nuostabiausias gyvenimo įvykis. Ir aš tikrai nė akimirkos nesigailėsiu, kad teko jį išgyventi.   

Nuotraukos iš grupės archyvo 

Evgenios Levin nuotrauka

Naktį iš birželio 17-osios į 18-ąją jau dešimtą kartą Vilniuje vyks vienos nakties kultūros ir meno festivalis „Kultūros naktis“, šiais metais skirtingose miesto erdvėse pristatysiantis per 120 įvairiausių projektų.

Į šią programą jau šeštus metus įsitraukia ir Tibeto skveras. Tradicija tapusias tibetietiškos tematikos kino peržiūras šį kartą keičia muzika. Programoje, pavadintoje „Muzika Tibetui“, nuo 21 val. savo poetines improvizacijas pažers Domantas Razauskas su bičiuliais. Po šių muzikinių šėlionių, maždaug nuo 22 val., Tibeto skveras panirs į meditacinių garsų vandenyną su gongų meistru Vyrenijumi Andrijausku.

Domanto Razausko koncertai Tibeto skvere jau tapo gražiu ir laukiamu kasmetiniu įvykiu. Šiemet jo tradicinis pasirodymas Gatvės muzikos dieną neįvyko, todėl muzikantas su bičiuliais koncertą perkėlė į „Kultūros naktį“.

„Kultūros naktis“ mūsų grupei ypatinga ir kartu skaudi patirtis, – pasakoja D. Razauskas. – Anksčiau rašydavome paraiškas ir patys rengdavome didelius koncertus su daug garso ir šviesų Gedimino kalno papėdėje, šalia buvusios „Rotondos“. Tai būdavo roko koncertas, o kartu eiles skaitydavo geriausi šalies poetai. Deja, kartą meteorologai mums iškrėtė kiaulystę. Mūsų brangiai išnuomotą aparatūrą, sukonstruotą sceną užpylė taip, kad buvo negrįžtamai sugadinta dalis technikos, o pats koncertas tapo nebeįmanomas. Nors neturėjo iškristi nė lašelis, pylė kokias 3 valandas. Iki šiol grupėje apie tą dieną garsiai nekalbama ir tik kartais atsidūstama: „Koks galėjo būti koncertas...“ Taigi. Po tokio ženklo iš viršaus nusprendėme daugiau nedalyvauti „Kultūros naktyje“ su savo grandiozinėmis iniciatyvomis. Dangus nenori – nereikia.“

Tačiau šiemet, po 4 metų pertraukos, D. Razauskas su bičiuliais nusprendė surizikuoti ir dalyvauti „Kultūros nakties“ programoje ir, kaip pats sako, „jei ne Tibeto skveras, to nebūtų įvykę“.

„Taip jau nutiko, kad negalėjome pagroti Tibeto skvere per Gatvės muzikos dieną, nors tai ilga ir sena tradicija. Taisome klaidą ir, jei jokie kataklizmai mūsų nesustabdys, pirmą kartą „Kultūros nakties“ programoje pagrosime būtent Tibeto skvere, būtent tokia sudėtimi, kaip tai būtume darę Gatvės muzikos dieną: Domantas Razauskas (gitara, balsas), Simas Butavičius (smuikas), Paulius Rukas (bosas). Neformaliai, laisvai...“ – sako D. Razauskas.

Antrojoje programos dalyje Tibeto skvere bus galima pasiklausyti gongų muzikos, kurią atliks jau ne vienus metus gongais bei tibetietiškais skambančiais dubenimis grojantis bei įvairius užsiėmimus vedantis Vyrenijus Andrijauskas. Pasak jo, „gongų garsai skirti nuraminti protą, pabūti su savimi, pasiklausyti, ką kalbi sau, išgirsti kitą, atverti širdį ir pilnai išgyventi šią akimirką“.

Atsiradę senovės Kinijoje, gongai išplito po visą Pietryčių Aziją ir tapo neatsiejami Tailando, Vietnamo, taip pat Japonijos, Tibeto kultūros ir religijos dalimi. Beje, europietiškoje kultūroje gongų atitikmuo – varpai, pradžioje naudoti išimtinai kulto reikmėms, tačiau ilgainiui tapo miesto kultūros dalimi ir net pasaulietiniu instrumentu.

Praėjusio amžiaus antroje pusėje Vakaruose kilus susidomėjimo Rytų kultūromis bangai, su rytietiška pasaulėžiūra, įvairiomis dvasinėmis praktikomis, meno samprata paplito ir gongų muzika. Šiandien gongai skamba ne tik įvairiuose koncertuose bei religinių praktikų metu, tačiau naudojami ir garso terapijai bei atsipalaidavimo sesijose.

Pristatydamas Tibeto skvere numatomą gongų muzikos koncertą, Vyrenijus teigia, kad gongai veda mus suvokimo link, kas yra tikra ir laikina, amžina ir nerealu.

„Pats Tibetas tarsi valstybė, kuri simbolizuoja mistinę pasaulio prasmę. Šalis, žmonės egzistuoja, kultūra yra, tačiau pasaulio žemėlapyje Tibeto nėra. Lygiai taip pat yra ir su gongo garsu – jis girdimas, tačiau nematomas, juntamas, tačiau nepasiliekantis, veikiantis ir subtiliai perduodantis žinią. Gongas ir Tibetas tarsi broliai, kurie gimė kartu, o vėliau iškeliavo kiekvienas sau. Kartais jie susitinka bendram šiltam pokalbiui. Gongas skambės Tibeto skvere, kad galėtų perduoti žinią, jog tai, ką matai, yra nebūtinai tai, kas yra iš tikrųjų...“

Kultūros nakties programa Tibeto skvere:

nuo 21 val. – Domanto Razausko, Simo Butavičiaus ir Pauliaus Ruko koncertas;

maždaug nuo 22 val. – Gongų muzika su Vyrenijum Andrijausku.

Maksvos ir Visos Rusios patriarchas Kirilas su Konstantinopolio patriarchu Baltramiejumi I Stambule. mospat.ru nuotr.

Likus vos kelioms dienoms iki ortodoksų Susirinkimo, kuris turi oficialiai prasidėti birželio 19-ąją, birželio 13 dieną Maskvos ir visos Rusijos patriarchato vyskupų sinodas nusprendė ir deklaravo, kad jame nedalyvaus. Tai, ko gero, svarbiausia pastarųjų dienų žinia Susirinkimo kontekste. Buvo paskelbtas ilgas paaiškinimas, kurio vienas iš pagrindinių akcentų yra „vienbalsiškumo“ ir „sutarimo“ reikalavimas: tiek rengiant Susirinkimo dokumentus, tiek dalyvaujant ir balsuojant Susirinkime. Kadangi dėl įvairių priežasčių Susirinkime dalyvauti atsisakė Antiochijos, Bulgarijos, Gruzijos Bažnyčios, didelių abejonių išsakė Serbijos ortodoksų Bažnyčia, Susirinkimas praranda savo prasmę. Maskvos patriarchato akimis visų keturiolikos Bažnyčių dalyvavimas yra „būtina sąlyga“, kad šis ortodoksų ganytojų suvažiavimas būtų kvalifikuojamas tikru „Susirinkimu“. Tad jis pritaria, kad Susirinkimas būtų atidėtas ir surengtas tada, kai nebeliks ginčų tarp Bažnyčių bei nesutarimų dėl dokumentų ir procedūrų. Maskvos patriarchatas leidžia suprasti, kad likusių ortodoksų Bažnyčių susitikimo nelaikys tikru „Susirinkimu“, kuris gali paskelbti saistančius nutarimus.

Maskvos patriarchato sprendimas yra dar vienas smūgis tam, kas 2016 metų sausio pradžioje, visų keturiolikos ortodoksų Bažnyčių patriarchų ir aukščiausių ganytojų, buvo sutartinai pavadinta „šventuoju ir didžiuoju visų ortodoksų Susirinkimu“. Tuo metu sprendimas, vadovaujant Konstantinopolio patriarchatui, sušaukti Susirinkimą ir patvirtinti parengiamuosius dokumentus, buvo vienbalsis, išskyrus dokumentą apie santuoką, kurio nepasirašė Antiochijos Bažnyčia.

Kodėl šis sutarimas, praėjus vos keliems mėnesiams, taip smarkiai sumažėjo? Maskvos patriarchato sprendimas yra iš tiesų reikšmingas: jei ši Bažnyčia neturi tokios gilios tradicijos, tad ir pagarbos, kaip kelios kitos Bažnyčios, tai ji yra pati didžiausia ir turtingiausia. Peržvelgus ortodoksų portalus ir komentarus, prieš akis atsiveria sudėtinga argumentų „už“ ir „prieš“ mozaika.

Antiochijos patriarchatas susipyko su Jeruzalės patriarchatu, dėl to, kad šis paskyrė vyskupą Katarui, kuris antiochiečiams yra jų kanoninė teritorija, nors ortodoksų ten beveik nėra. Dėl to net nutraukė bažnytinę bendrystę. Būtent tai ir buvo jų pagrindinis argumentas nedalyvauti: kol nėra atstatyta bendrystė su Jeruzale, tol pačiam Susirinkimui trūks „bažnytiškumo“. Panaši įtampa lydi serbų ir rumunų ortodoksų Bažnyčias. Rumunai laikosi nuostatos, kad jų jurisdikcija liečia ne tiek geografinę teritoriją, kiek žmones. Todėl siunčia dvasininkus Serbijos teritorijoje esančiai rumunų ortodoksų mažumai. Tačiau Serbija mano kitaip ir taip pat pagrasino bendrystės nutraukimu. Nors dokumente apie santuoką įrašyta, kad tai vyro ir moters sąjunga, Gruzijos ortodoksai mano, kad reikėtų tai pabrėžti dar labiau, o kol tai nepadaryta, tol ji nežada dalyvauti Susirinkime. Bulgarai vienu iš pagrindinių motyvų nedalyvauti Susirinkime įvardijo dokumento apie santykius su kitais krikščionimis formules, kurios mini ne ortodoksų“ Bažnyčias“, kai šios, bulgarų vyskupų ortodoksų akimis, yra tik erezijos ir atskalos. Po ilgų tarpusavio ginčų tokią poziciją užėmė ir graikų ortodoksų vyskupų sinodas, suabejojęs ar katalikus dera laikyti „Bažnyčios“ nariais. Tokių balsų taip pat pasigirdo tarp Kipro ir rusų ortodoksų. Kai kurie komentatoriai kategorišką bulgarų ortodoksų atsisakymą vykti į Graikiją aiškina ir tuo, kad bulgarai jaučia seną ir didelę nuoskaudą dėl XI amžiuje mirusio karaliaus Samuelio palaikų. Bulgarams jis vienas iš jų valstybės tėvų, o graikai, aptikę jo kapą 1960 metais, palaikus perkėlė į Salonikus ir nežada atiduoti. Pasak vieno bulgarų metropolito, Susirinkimo dokumentų ir procedūrų rengėjai, tarp kurių išskirtinė vieta tenka Konstantinopolio patriarchatui, Susirinkimo dalyviams numatė tik statistų vaidmenį pasirašant juos, o ne realiai apsprendžiant jų turinį. Tačiau Konstantinopolio atstovas aiškina, kad dokumentai daug metų ir nuolatos keliavo iš Susirinkimo sekretoriato į ortodoksų Bažnyčias pirmyn ir atgal, įtraukiant ir apibendrinant daugybę pastabų. Jis atmeta teiginį, kad šie dokumentai yra kaip nors „primesti“ kuriai nors Bažnyčiai, esą nežinojusiai ir anksčiau negalėjusiai pasisakyti dėl jų turinio. Ne viename komentare įžvelgiama konkurencija tarp Konstantinopolio ir Maskvos patriarchatų, pastarajam norit paveržti pirmojo viršumą ortodoksų pasaulyje. Galima atsiminti didelį Maskvos nepasitenkinimą, kai Konstantinopolio delegatai lankė ukrainiečių ortodoksus, atmetančius Maskvos patriarchato jurisdikciją. Tad dabartinis sprendimas nedalyvauti mažina Konstantinopolio lyderystę ir išryškina Maskvos svorį. Čia verta prisiminti, kad Konstantinopolio patriarchato ekspertai yra pasakę jau anksčiau, kad jie „vienbalsiškumo“ ar „sutarimo“ principą vertina kitaip: jis išlieka galiojantis, jei kurios Bažnyčios delegacija neatvyksta ar nebalsuoja Susirinkime.

Susirinkimo „atidėjimas ar sabotavimas paskutinę minutę po dešimtmečių ruošimo sukompromituotų mūsų ortodoksų Bažnyčią tarp-bažnytiniame ir tarptautiniame lygmenyje, neišvengiamai pakenkiant jos autoritetui“, byloja birželio 9-ąją Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus perspėjimas. Prieš pora dienų paskelbtas per tūkstančio ortodoksų pasauliečių iš mokslo ir kultūros pasaulio prašymas Susirinkimo neatidėti. Tačiau taip pat yra sakančių, jog Susirinkimo galima palaukti dar šimto metų. 

Ar girdėjote apie septynis Senovės pasaulio stebuklus? Ką bendro turi Gizos piramidė ir... Vilniaus Vakarinis aplinkkelis? Ar gali traktorius būti išmanus? Kas bendro tarp bičių avilio ir statybų aikštelės? Ar žinote, kad robotai ir dirbtinis intelektas atkeliauja į statybas? Ką bendro turi stygų teorija ir... statybų planas? Paranormalūs reiškiniai, telepatija, kolektyvinis protas – visą tai galime rasti išmaniųjų statybų aikštelėje. Taip žiūrovą suintriguoja „Įdomiosios inžinerijos“ vedėjai, kurie vieni pirmųjų pasivažinėjo statomu Vilniaus Vakariniu aplinkkeliu.

Vienas iš įspūdingiausių septynių pasaulio stebuklų yra Gizos piramidė. Nors faraonų ir jų imperijos nebeliko, tačiau liko hieroglifai, papirusai ir freskos piramidės viduje, kurios išduoda detales, kaip šie milžinai galėjo atsirasti. Vienoje freskoje vaizduojami 172 vergai, gabenantys ant milžiniškų rogių akmens bloką. Sunku patikėti, tačiau egiptiečių inžinieriai daugiau nei prieš 4 tūkstančius metų atrado sprendimus ir technologijas, kurias dabartyje taikome keliuose, pastatuose ir tiltuose.

Kelias dešimtis tonų sveriantys blokai buvo per smėlį gabenami šimtus kilometrų ir užkeliami į daugiau nei šimto metrų aukštį. Ir visa tai buvo pastatoma per 10-20 metų! Nieko nuostabaus, kad šių milžiniškų trimačių statinių inžinerija savo iššūkiais stebina ne tik istorikus, bet ir dabarties inžinierius. Paklausėme Lietuvos specialistų, ar jie galėtų pastatyti piramidę? Pasaulyje ir Lietuvoje jau atsirado naujosios technologijos, kurios leidžia optimaliai įgyvendinti sudėtingus projektus. Tai yra išmaniosios arba trimatės statybos. Tai yra išmaniųjų technologijų triumfas. Įsijunkite „Idomiąją inžineriją“ ir sužinokite daugiau.

„Įdomioji inžinerija“ yra mokslo populiarinimo laidos „Mokslo sriuba“ dalis. Tai ne pelno siekianti jaunų žmonių iniciatyva populiarinti mokslą visuomenėje. „Mokslo sriubą“ galima ragauti kas antrą trečiadienį 22:00 val. per LRT Kultūros kanalą. „Mokslo sriuba“ kuriama bendradarbiaujant su Baltijos pažangių technologijų institutu.

Lietuva tikisi, kad 2018-ais metais, kai Baltarusija ketina pastatyti pirmąjį Astravo atominės elektrinės bloką, per elektros biržos „Nord Pool“ Lietuvos zoną bus pradėtas riboti elektros patekimas iš Astravo.

Ministrų kabinetas pasitarime pritarė Energetikos ministerijos parengtam elektros, pagamintos trečiosiose šalyse, embargo planui. Patvirtinti tokį planą vyriausybę paragino Seimas.

Pagal jį yra dvi viena kitą papildančios alternatyvos: viena – sinchronizuoti elektros tinklus su kontinentine Europa, o kita – iki to laiko komerciškai riboti elektros patekimą. Taip pat numatyta, kad iki 2025-tų metų Baltijos šalys sinchronizuos savo elektros tinklus su kontinentine Europa.

Varšuvoje vykusioje konferencijoje Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble pareiškė, kad Europos šalys ir toliau turėtų palaikyti sankcijas Rusijai.

Ministro teigimu, sankcijos – teisingas veiksmas dabartinėje situacijoje, o santykiai su Maskva negali keistis, kol Rusijoje nepasikeitė žmogaus teisių padėtis.

Pranešama, kad ES šalių atstovai birželio 21 dieną turėtų apsvarstyti sankcijų Rusijai klausimą, o šalių užsienio reikalų ministrai dėl to balsuos birželio 24 d.

Primename, kad kovo pabaigoje  Europos Vadovų Tarybos Pirmininkas Donaldas Tuskas pareiškė, kad Europos sąjunga neketina atšaukti sankcijų Rusijai.

Ukrainos Gynybos ministras Stepanas Poltorakas pareiškė, kad nuo šių metų pradžios šalyje žuvo 623 kariai.

„Karas ir toliau atima geriausius Ukrainos sūnus“ – ministerijos tinklapyje cituojamas Ukrainos ministras.

Jungtinių Tautų pareigūnai neseniai pakelbė, kad nuo konflikto Rytų Ukrainoje pradžios jau žuvo 9,3 tūkst. žmonių.

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/5facaeb974a6aab82dc2c008633807db.jpg"},"main_article":{"title":"Mokykim\u0117s i\u0161 praeities, gyvenkime dabartimi, tik\u0117kime ateitimi. Pokalbis su I. Veisaite ir V. Landsbergiu","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2016-06-16-mokykimes-is-praeities-gyvenkime-dabartimi-tikekime-ateitimi-pokalbis-su-i-veisaite-ir-v-landsbergiu\/145604","article_id":"145604","subtitle":"Dalia Cidzikait\u0117,Aage Myhre"},"sub_1":{"title":"Apie demokratij\u0105 Lenkijoje","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2016-06-16-apie-demokratija-lenkijoje\/145607","article_id":"145607","subtitle":"Adam Szostkiewicz"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/047fc34acc69ee02c3c044674ec9c6f48cc03726.jpg"},"sub_2":{"title":"Keli pam\u0105stymai Ortodoks\u0173 Susirinkimo tema","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2016-06-16-keli-pamastymai-ortodoksu-susirinkimo-tema\/145591","article_id":"145591","subtitle":"Monika Midveryt\u0117 OFS"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/1508b1d10e1a6b39ce1da6bc25ecb674f01b4d47.jpg"},"sub_3":{"title":"Kod\u0117l taip nepasisek\u0117 juodai katei?","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2016-06-16-kodel-taip-nepasiseke-juodai-katei\/145606","article_id":"145606","subtitle":null},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/2d8b90d66993e701856eab5e92f905d970878fd6.jpg"},"related":[],"links":[]}