Ar dar turime demokratiją? Jeigu ją suprantame man artimo klasikinio liberalizmo kategorijomis, tai nebeturime. Turime takią būklę, kažkokią tarpinę, iki galo neapibrėžtą, linkstančią neaiškia kryptimi.

Klasikinis liberalizmas demokratine vadina tokią valstybę, kuri pavaldi teisei, o ne esiniui. Lenkijoje turime esinio valdžią ir tam esiniui paklūstančią parlamento daugumą. Klasikinis liberalizmas to nepripažįsta. Štai jo pagrindinės prielaidos: 

1. Demokratija turi būti atstovaujamoji, tai yra parlamentinė. Net jeigu kuri nors partija parlamente turi daugumą, negali visko. Pvz., negali priimti įstatymų, pažeidžiančių piliečių laisvę ir įvesti cenzūros. Arba keisti konstitucijoje užrašytus santvarkos principus kitaip, negu joje nustatyta. Jeigu tokia partija gali viską, tai jau ne demokratija, o kokia nors autoritarizmo forma.
2. Ūkinė sistema negali būti pavaldi valstybei, o turi būti paremta principu, kad ūkiniai subjektai laisvi imtis ūkinių veiksmų neperžengdami įstatymų.
3. Valstybė turi būti atskirta nuo religijos ir kartu užtikrinti sąžinės laisvę bei religinio tikėjimo praktikavimą neperžengiant įstatymų.
4. Piliečiai turi būti lygūs prieš įstatymą.

Kiekvienu šių punktų dabartinė valdžia užsitraukia kaltę. Punktai dar nėra paneigti, bet jau kliba. Todėl rašau apie takią būklę, iš kurios nežinia kas išsiris.

Žinoma, po 1989 metų Lenkija nesivadovavo isškirtinai klasikinio liberalizmo principais, o ir pats liberalizmas evoliucionavo. Į mūsų konstituciją įrašytas socialinio teisingumo ir socialinio rinkos ūkio principas. Šią mūsų santvarką galima pavadinti kompromisu tarp liberalizmo ir demokratinio socializmo. Ir šis kompromisas ilgą laiką veikė, nors po Smolensko [katastrofos] ėmė smarkiai silpti.

Santvarka, kurią mums ruošia dabartinė valdžia, geriausiu atveju atrodo kaip konservatyvaus respublikonizmo ir autoritarizmo hibridas. O blogiausiu – tik kaip autoritarizmas.

Dvi savaites stebiu amerikiečių demokratiją jos vietoje, Valstijose. Prisiminiau klasikinį veikala šia tema, parašytą de Tocqueville’io XIX a. pirmoje pusėje, – „Apie demokratiją Amerikoje“. Daug jo pastabų, sumanytų keliaujant po Ameriką, tebėra aktualios, nes daug amerikiečių demokratijos elementų tebegalioja ir šiandien. Amerikiečių demokratija turėjo galimybę sustiprėti ir subręsti.

Mūsų demokratija po 1918 metų, deja, neturėjo galimybės sustiprėti kaip amerikietiškoji. Lūžio momentas buvo maršalo Piłsudskio Gegužės perversmas ir vėliau sanacinio režimo politika bei auganti fašistuojančių dešiniųjų įtaka.

Po karo turėjome gyventi tariamos demokratijos santvarkoje, kurioje valdžios nebuvo galima pakeisti laisvais rinkimais. Tai buvo skaudi kaina už modernizaciją iš viršaus ir didelės dalies visuomenės socialinę-edukacinę pažangą.

Dabar vėl pas mus viskas virsta. Vėl iš mūsų atimama galimybė demokratijai įsišaknyti visam laikui. 

Vertė Laimantas Jonušys

Kaip katės tapo naminiais gyvūnais ir kodėl nuo XIII a., kai jau buvo paplitusios beveik visoje Europoje ir padėjo žmonėms kovoti su žiurkėmis ir kitais graužikais, staiga imtos laikyti blogio įsikūnijimu?

Senovėje, Europoje naminė katė ilgą laiką buvo suvokiama kaip retas ir egzotiškas gyvūnas. Netgi Aristotelis savo didelės apimties veikale „Gyvūnų istorija“ (maždaug IV a. pr. m. e.) apie katę nė neužsiminė. Antikos laikų graikai ir romėnai graužikų naikinimui savo namuose laikydavo šeškus ar žebenkštis.

Todėl nenuostabu, kad katę Graikijoje iš pradžių vadino tuo pačiu vardu, kaip ir šešką – „gale“, o Romoje – „felis“ (taip ten vadino visus smulkius plėšrius smėlio-rusvos spalvos gyvūnus).

Tik baigiantis I mūsų eros amžiui graikų tekstuose atsirado jau atpažįstamas pavadinimas – „katokidios“. Dar po dviejų šimtų metų jis paplito ir romėnuose, tiesa, šiek tiek pakitusia lotyniška žodžio forma – „cattus“. Beje, pavadinimas „felis“ vis dar neišnykęs – jis iki šių dienai aktyviai vartojamas kačių kilmės sistemose (pvz., manulo veislės katinų lotyniškas pavadinimas – „Felis manul“).

Nuo lotyniškojo „cattus“ katės pavadinimas paplito daugelyje Europos šalių ir iki šių dienų skamba labai panašiai: ispaniškai „gato“, vokiškai „katz“, angliškai „cat“, prancūziškai „chat“, rusiškai „kot“, lietuviškai „katė“.

Senovės Egipte ir Kinijoje šie gyvūnai buvo pavadinti ne pagal savo priklausymą plėšrūnams, o pagal leidžiamą garsą: senovės egiptiečių kalboje atsirado „mau“, o kinų – „mao“.

350-aisiais mūsų eros metais romėnų prefektas Paladijus išleidžia įsaką apie kačių prijaukinimą vynuogynų saugojimui nuo graužikų. Tačiau visiškai „užkariauti“ Europą katėms pavyks tik X amžiuje.

Pagrindinį vaidmenį jų paplitimui suvaidino krikščionių vienuolynai, kur greitai buvo suvoktos teigiamos šių gyvūnų savybės. Manoma, kad vienu didžiausių kačių mylėtojų tarp romėnų buvo popiežius Grigorijus I (VI a.), suteikęs katėms leidimą gyventi vienuolyne ir pats nuolatos rankose laikydavęs katiną.

Tuo metu niekas nė pagalvoti negalėjo, kad po 7 šimtmečių kitas popiežius – Grigorijus IX (1227–1241) – savo bulėje „Vix in Rama“ (1233 m.), nukreiptoje prieš eretikus, juodą katę paskelbs šėtono įsikūnijimu, priešpastatydamas ją prieš tyrą baltą ėriuką – Jėzaus simbolį. Taip kačių istorijoje prasidėjo išties „juodi“ laikai..

Taigi, kodėl iki XIII a. beveik visoje Europoje paplitusios katės, padėjusios žmonėms kovoti su žiurkėmis ir kitais graužikais, saugojusios bibliotekų knygas nuo sunaikinimo, o žmonėms padėjusios kovoti su mirtinomis epidemijomis, staiga imtos laikyti blogio įsikūnijimu?

Priežasčių tokiems prietarams tikrai netrūko.

Visų pirma, savo vaidmenį atliko pagoniška kačių praeitis. Senovės Egipte ji buvo sudievinta, skandinavų mituose – vežime, tempiamame kačių, važiavo meilės deivė Frėja, o Anglijoje katės buvo laikoma nepakeičiama fėjų karalienės Meb palydove.

Antra, „įtarimų“ kėlė ir pačių kačių elgesys – begarsis sėlinimas, „paslaptingi“ naktiniai žygiai, siaubingi kačių kniaukimai ir pan. Žmones gąsdino ir naktį šviečiančios kačių akys. Žmones glumino, kad tarsi prijaukintos, katės vis tiek išliko laukinės ir plėšrios.

Bet ką kalbėti apie viduramžius, jeigu ir šiais laikais nemažai žmonių spjauna per kairį petį, kai kelią perbėga juodas katinas.

Sako, nepasiseks,

Jei kelią juodas katinas perbėgs,

O kol kas – atvirkščiai

Kenčia tik juodi katinai

(žodžiai iš dainos)

arba, anekdotas:

– Kaip įkalbėti moterį tęsti kelionę, jei kelią perbėgo juoda katė?

– Jau lengviau katę įkalbėti grįžti...

Viduramžiais juodą katę, kartu su ožiu, imta laikyti raganų pasiuntiniais. Įvairių tautų folklore netrūksta istorijų apie sužeistus katinus, o vėliau aptiktas raganas, su ta pačia sužeista vieta.

Beje, kalbant apie ereziją, tai vokiškas žodis „ketzer“ (eretikas) tiesiogiai kilęs iš žodžio „katze“ (katė). Raganų medžioklės ir kovos su erezija laikais katės išties nukentėjo, mat buvo ne tik persekiojamos, bet pamažu virto įprasta, tačiau itin žiauria pramoga. Užrašyta istorija apie tai, kaip Ispanijos karalius Filipas II grodavo savo „gyvuoju“ klavesinu – dėžutė, iš kurios buvo išlindusios uždarytų katinų galvos, buvo sujungta su klavesinu. Kai karalius spausdavo klavišus, klavišai kirsdavo katinui ir jis iš skausmo sumiauksėdavo... Ačiūdie, žiaurus elgesys su katėmis truko palyginti neilgai ir tik vėlyvaisiais Viduramžiais beigi buvo tiesiogiai susijęs su masine „raganų medžiokle“.

Tuo tarpu tuose vienuolynuose, kur katės iš seno buvo laikomos, jos ir toliau sau ramiausiai gyveno. Vis dėlto nuo XVI a. pabaigos negatyvus požiūris į kates pamažu nyksta. Kačių mylėtojų netrūko ir tarp žinomų to meto žmonių – pavyzdžiui, didelis kačių mylėtojas buvo kardinolas Rišeljė, karalius Karlas I... Beje, Anglijoje juodas katinas buvo laikomas geru talismanu, saugančiu jūreivius jūroje. Todėl juodi katinai buvo laikomi ir laivuose, ir jūreivių namuose. 1697 m. Prancūzijos rašytojas Šarlis Pero išleido knygą „Tales of Mother Goose“ (Motulės žąsies pasakos), kurioje pasirodė katinas su batais. Gudrus gyvūnas savo šeimininkui suteikė turtus ir šlovę ir sugrino gerą vardą.

Arba, tarkim, XVIII a. Anglijoje katės oficialiai „tarnavo“ Londono pašto skyriuose kaip graužikų naikintojos. Tuo metu mokslininkai paskaičiavo, kad viena aktyvi katė per metus gali išgelbėti apie 10 tonų grūdų. Ne veltui masinio žiurkių plitimo metu Malaizijoje katės netgi su parašiutais buvo nuleidžiamos į tas vietos, kur žiurkės buvo labiausiai paplitusios.

Apšvietos laikotarpiu katės pagaliau „atsigavo“: jos tapo elegancijos ir grakštumo simboliu. Lepus augintinis tampa gyvu „atributu“ aristokratų salonuose... Tikrasis kačių kaip naminių gyvūnų kultas įsigali XIX amžiuje. Prie to stipriai prisidėjo 1871 m. Harisono Veiro suorganizuota ir didelio pasisekimo sulaukusi pirmoji kačių paroda. XX amžiuje katės savo populiarumu jau nenusileido šunims.

Į būrį žymių kačių mylėtojų galima įrašyti Vintstona Čerčilį, kuris su mylimu katinus dalijosi lova ir valė prie vieno stalo, rašytoją Hemingvėjų, kuris savo namuose laikė apie pusšimtį neįprastų šešiapirščių kačių. Muzikantas Fredis Merkuris savo namuose laikė šešias baltas persų kates...

Bernardas Šo: „Žmogus tiek kultūringas, kiek jis geba suprasti katę“

Markas Tvenas: „Sako, kad kai namuose nėra katės, namuose ideali tvarka – gal taip ir būna, nesiginčiju, tačiau įrodymų kol kas neaptikau...“

Beje, jei tikėtume statistika, tai labiausiai katėms simpatizuoja... australai: čia dešimčiai žmonių tenka devynios katės!

Pagal užsienio spaudą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė

1988 07 09 mitingas Vingio parke. Autorius Virgilijus Usinavičius

Pateikiame antrąją pokalbio tarp Irenos Veisaitės ir Vytauto Landsbergio dalį, kurioje pašnekovai kalba apie gyvenimą okupuotoje Lietuvoje, tremtis, pogrindžio egzistavimą ir Sąjūdžio pasirinkimą, laisvės iššūkius ir Rusijoje atgimusį brutalų imperializmą, grasantį kaimynų laisvei.

Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu apie 300 000 nekaltų lietuvių buvo ištremti ir pasmerkti nežmoniškoms kančioms amžinojo įšalo žemėje – Sibire. Stalinas, vadovavęs Sovietų Sąjungai iki pat savo mirties 1953 metais, pasaulio istorijoje yra žinomas kaip bene vienas didžiausių masinių žudynių sumanytojų ir organizatorių. Šiandien kone iki smulkiausių detalių žinome apie baisųjį Hitlerio palikimą, tačiau nemaža dalis Rusijos ir kitų buvusios Sovietų Sąjungos šalių gyventojų Staliną vis dar laiko protingu vadovu ir tikru savo laikų didvyriu. Kokie būtų Jūsų komentarai?

Igno Stanio nuotr.

VL: Taip, tenka sutikti, kad labai daug žmonių yra iki šiol suklaidinti, sukvailinti, apgauti ir gyvena toje kvailybėje. Nes kai aukštinamas didžiausias budelis, kuris dešimtis milijonų nekaltų žmonių, pavadintų priešais, nužudė ir nužudė su neapykanta su sadistišku pasimėgavimu... Tokį žmogų, tokį genocidų menedžerį (specialiai sukelto badmečio Ukrainoje, Krymo totorių ir čečėnų išnaikinimo, Europos Parlamente pripažinto kaip genocidas) laikyti didvyriu yra beprotybė. Bet pasaulis gyvena toje beprotybėje ir už tai moka ir šiandien. O dabar tie patys žmonės, garbinantys Staliną, garbina Putiną, kuris įvedė vidinį terorą ir puolė kitas šalis: Gruziją, Ukrainą, dabar Siriją. Daugelis laiko jį didvyriu. Sukvailinti Rusijos žmonės garbina jį. Atsikartoja labai senas sindromas, apie kurį rusai su savikritišku humoru pasakydavo: „I skučno, i grustno, i mordu nekomu nabit'“ (iš rus. k.: „Ir nuobodu, ir liūdna, ir į snukį nėra kam duot“). Kitaip mat jie blogai jaučiasi. Jie nori karo. Tai pats tikriausias jų atsakymas į senos Kolmanovskio pseudopacifistinės sovietų dainos, dabar bemaž uždraustos, klausimą: „Ar nori rusai karo?“ Jie vėl nori mušti silpnesniuosius, mažesniuosius, ir, kaip Putinas prisipažino, „suduoti pirmi“.

Irena Veisaitė. Martyno Kundroto nuotrauka

IV: Profesoriau, ar Jums neatrodo, kad didžiausia tragedija yra ta, kad rusai neturėjo Niurnbergo? Komunizmas nėra nuteistas ir nėra išnagrinėtas,  dėl to yra galimas toks atgimimas. Neseniai išgirdau, kad grasinama uždaryti paskutinę instituciją Rusijoje, kurią galima laikyti tos šalies sąžine, - žmogaus teisių organizaciją „Memorialas“.

VL: Komunizmas Rusijoje vėl atgimė kaip tikėjimas į smurtą, identiškas fašizmui. Nebūtinai su Markso doktrina. Ir visa tai yra demokratijų kaltė. Niurnbergas totalitariniam komunizmui, pirmiausia sovietinio pavidalo, buvo tikrai siūlomas. Tai buvo Lietuvos iniciatyva 1991 metais, iš karto po komunistų perversmo Maskvoj, kuris nepavyko. Mūsų Aukščiausioji Taryba kreipėsi į pasaulio tautas, tačiau niekas neatsiliepė.

Prof. Landsbergi, Jūsų pirmtakas Aleksandras Stulginskis, pirmasis Lietuvos prezidentas, šaliai paskelbus nepriklausomybę 1918 metų vasario 16 dieną, 1941 metų birželio mėnesį buvo suimtas savo namuose ir ištremtas į Sibiro gulagą. Paleistas iš tremties, jis net iki 1965-ųjų buvo priverstas gyventi Sibiro miškuose. Ten Stulginskis savo paties rankomis susirentė lūšnelę, daugelį metų tapusia jo ir jo žmonos namais. Galime įsivaizduoti, kokia būtų buvusi pasaulio reakcija, jei taip nežmoniškai būtų elgiamasi su kurios nors didelės valstybės prezidentu. Gal žinote, ar kuris nors iš Stulginskio užsienio kolegų darė žingsnius jį išlaisvinti? Ar jis sulaukė jo statusui tinkamo palaikų perlaidojimo bei garbingos vietos Lietuvos istorijos knygose?

VL: Stulginskio atvejis yra paprastas dvejopų standartų pavyzdys, kuriuos demokratijos taikė daug metų ir prieš tai. Niekam Vakaruose nebuvo skaudu arba artima nei Lietuvos ir lietuvių tautos likimas, nei jos valstybės vadovų likimas. Net kai Smetona žuvo Amerikoje gaisro metu gana įtartinomis aplinkybėmis, tai nebuvo tiriama, o užfiksuota kuo paprasčiau. Nors paskui atsirado labai žymus žvalgas ir saugumietis, kuris gyrėsi, kad tai jis sunaikino Smetoną. Tai yra net paliudiję žmonės. Mes apskritai smetoninį laikotarpį per mažai minime, mes iš jo pasityčiojame. Mes – keista tauta (juokiasi). Kad lietuviai iš nieko sukūrė save kaip ekonomiškai ir tarptautiškai tvirtą valstybę, esant tokiam pasipriešinimui... Buvo užauginta nauja karta – įsitikinusių žmonių, lietuvių...

IV: Ir jūs, ir aš priklausome šitai kartai...

VL: Taip. Mano brolis, kuris šiek tiek vyresnis, yra man sakęs: „Jeigu vokiečiai nebūtų manęs suėmę ir išvežę (kur jis turėjo būti sušaudytas už pogrindinę veiklą), jei būčiau likęs Lietuvoje, aš būčiau žuvęs miške.“ Tad išvežimas į Vokietiją faktiškai jį išgelbėjo.

Lietuviška diaspora JAV, Australijoje ir Vakarų Europoje išlieka gausi ir šiandien, daugeliu atvejų sugebėjusi išsaugoti lietuvių kalbą ir kultūrą. Nedaug jos sugrįžo į tėvynę. Ar padaryta pakankamai, Lietuvai palaikant glaudų ryšį su įvairiomis diasporos grupėmis visame pasaulyje? Po 1991 metų šalį paliko minios jaunų, protingų žmonių, ypač daug jų išvyko 2004-aisiais, Lietuvai tapus ES ir NATO nare. Kodėl? Kas daroma, siekiant palaikyti ryšį su jais, galbūt net susigrąžinant juos? Kokie būtų Jūsų patarimai?

VL: Tai nerealistiškas situacijos supratimas. Siūloma grįžti, visą laiką tai buvo daroma. Aš pats, važinėdamas po Ameriką, kviečiau, teisininkams laiškus siunčiau, kviesdamas atvažiuoti nors keleriems metams, padėti, juk mūsų teisėsaugoje tragiška padėtis. Nė vienas neatvažiavo. Vienas kitas finansininkas, istorikas atvažiavo, bet ne teisininkai. Bet kaip tu gali pasiūlyti geresnį gyvenimo standartą posovietinėje, moraliai nusiaubtoje, vargingai atsikuriančioje Lietuvoje? Tu negali to padaryti. Tu gali pasiūlyti idealizmą, pasiaukojimą. Jaunimo buvo, kuris atvažiavo. Juos žavėjo, kad jie dalyvavo kuriant valstybę. Bet tai buvo vienetai, o tūkstančiai neatvažiavo. Net ir vyresnieji – jie ten jau įsikūrė, ten jų pensijos, sveikatos apsauga kitokia. Ten didesnė prasmė yra būti kartu – juk ten vaikai, anūkai.

Dabar kontaktų su diaspora yra, net speciali tam sukurta struktūra, tik ji prastai veikia. Tai Lietuvos Seimo ir PLB bendra komisija. Bet ji sprendžia ir veikia tik tiek, kiek leidžia Lietuvos Seimas, kiek jisai suinteresuotas, kad nors tariamai būtų bendraujama, išklausant rekomendacijų, bet dažniausiai tik išklausant.

IV: Lietuva turėjo daug emigracijos bangų. Aš norėčiau pasisakyti apie dabartinę emigraciją. Man atrodo, jog dabartinė emigracija vyksta daugiausia dėl ekonominių priežasčių, bet ne tiktai. Mes, deja, dar nesame atsikratę sovietinio mentaliteto, dar jaučiama valdžios hierarchija, biurokratijos dominavimas ir augimas, nepagarba žmogui. Tai ypač jaučia jaunimas. Dar yra gana stipri korupcija, didžiulis nepasitikėjimas valdžios atstovais. Aš nesu politikė ir nežinau recepto, bet, esu įsitikinusi, kad tuo klausimu mes nepakankamai rūpinamės. Mes ilgai buvome uždaryti, izoliuoti nuo pasaulio, o jaunimui norisi pamatyti, suprasti, pažinti. Jie važiuoja ir iš smalsumo, ir nori ieškoti ten geresnio, sotesnio gyvenimo. Beje, emigracija turi ir savo teigiamybių: jaunimas išmoksta kalbų, išmoksta dirbti, pamato demokratinį pasaulį ir kitų tautų kultūras. Siunčia pinigų namo. Kaip juos sugrąžinti? Aš sutinku su Profesoriumi, kad sugrąžinti juos nėra lengva. Juk VDU tarpukariu dirbo Karsavinas, Riomeris, Eretas, Sennas, Sezemanas. Ar mes nuo to nukentėjome? Atvirkščiai, jie labai daug davė Lietuvai. Kodėl dabar bijome pakviesti juos bent trumpam laikui? Dirbdama Atviros Lietuvos fonde, atvežiau Kavolį į Lietuvą. Nebuvo lengva. Bet radome pinigų, kad jis galėtų dirbti Lietuvoje. Ir jo pėdsakai [čia, Lietuvoje] labai gilūs. Kodėl to nedarome šiandien? Labai trukdo ir vis dar neišsprendžiamas dvigubos pilietybės klausimas. Tai tikra nelaimė. Lietuva – per maža, kad galėtų prarasti jai lojalius žmones, nesuteikdama galimybės jiems turėti dvigubą pilietybę, pvz., nors ES ribose. Manau, jog tai viena iš kliūčių, neleidžianti daugeliui lietuvių sugrįžti.

VL: Šio klausimo antroje dalyje aš irgi matau neteisingai formuluojamą situaciją. Sakote, labai daug žmonių išvažiavo iš Lietuvos po to, kai Lietuva įstojo į ES ir NATO. Lyg čia būtų koks priežastinis ryšys. Taip nėra. Kas blogai, klausiate? Nėra blogai nei atvira visuomenė, nei atviros sienos. Tai laisvės galimybė, galbūt tam tikras paskatinimas nuvažiuoti pasižiūrėti arba pamėginti laikinai pagyventi. Tu negali sakyti, kad tai – blogai. Tai nauja situacija, kuri yra geresnė už buvusią – uždarą, kai žmonės tik prievarta į Rytus važiavo ir niekas „nevažiavo į Vakarus savo noru“ (juokiasi). Visas mūsų išsivadavimas buvo kova už pasirinkimo laisvę. Mes taip ir formulavome: jeigu norėsime, tai būsime nepriklausomi. Tokia buvo Sąjūdžio formulė – už pasirinkimo laisvę, ne už prievartinį buvimą sovietijoj. Mes turėjome pasirinkimo laisvę ir kaip tauta, ir kaip visuomenė, ir kaip žmonės. Kodėl dabar turime sakyti, kad tai – blogai? Kodėl jie taip pasirenka, tai čia yra mūsų problemos.

Jūs abu pasirinkote karjeras akademijoje: prof. Veisaitė pedagogikos, istorijos ir vokiečių literatūros, o prof. Landsbergis – muzikos. Ką reiškė studijuoti ir siekti karjeros tais laikais, kai Sovietų Sąjungos gniaužtai buvo itin stiprūs? Abu tapote mokslų daktarais ir garsiais profesoriais. Ar pažinojote vienas kitą? Kur, kokiose vietose vienas kitą sutikdavote?

IV: Aš pažinojau prof. Landsbergį kaip muzikologą ir geriausią Lietuvoje Čiurlionio žinovą, sutikdavau jį asmeniškai Vildžiūnų namuose. Labai palaikiau jį Sąjūdžio metais. Buvau, jau neatsimenu, kokia proga, jo namuose. Mes turėjome nemažai bendrų draugų, pvz., Onutę Narbutienę ir jos šeimą. Visada jaučiau, kad esame iš to paties kamieno, bet labai artimai šeimomis nebendravome. Visada jutau profesoriaus palaikymą, galimybę kreiptis į jį. Patį jį gerbiau ir niekad nesupratau, kodėl Lietuvoje jo reitingas buvo ir yra toks žemas. Jaučiu artimą ryšį su jo žmona Gražina, kartkartėmis susidurdavau su jo sūnumi Vytautu – rašytoju ir teatro žmogumi.

Prof. Landsbergi, gal galėtumėte papasakoti, kaip sovietmečiu veikė lietuviškas pogrindis ir kaip 1980-aisiais formavosi Sąjūdis su mintimi ir tikėjimu, jog atsiskyrimas nuo Sovietų Sąjungos gali būti įgyvendintas?

VL: Sovietų laikai truko kelis dešimtmečius. Ir politinis pogrindis nebuvo vientisas, buvo įvairių pogrindžių. Tokie židiniai kaip Vildžiūnų namai, subūrę grupę intelektualų, menininkų, jau buvo legalios dvasinės rezistencijos židiniai. Tokie šeimų klasteriai (juokiasi), kur žmonės nebijo, atvirai kalbasi, supranta vienodai padėtį, problemas ir pagal galimybes daro ką nors teigiama. Iš to paskui formavosi Sąjūdis. Buvo labai daug tokio pusiau pogrindžio, kur veikta ir tuometinio teisėtumo ribose. Kur tavęs nemėgsta, tave apriboja, bet nors neteisia už tai, ką darai, už tavo nepriklausomą laikyseną. Pogrindinė spauda ėjo visą laiką, kuri irgi buvo įvairios pakraipos. Kai atsirado Sąjūdis, kaip vulkanas sprogo laisvoji spauda. Niekas nei leidimo prašė, nei jokio Glavlito daugiau nebuvo. Jį nušlavė tikrovė, žmonių pasiilgimas skaityti. Prieš tai kova buvo už tikėjimo laisvę, už teisingą, nesumeluotą istoriją. Buvo tokie klubai, judėjimai, menininkų organizacijos irgi jau reiškėsi ne tik oficialiai, bet ir būreliais, kurie skatino nepriklausomą, nesitaikstančią kūrybą. Vykdavo susirinkimai pas dailininkus, ten rodė savo darbus tie, kurių į jokią parodą nepriėmė. Taip pat ekologiniai sąjūdžiai, pradėjo rastis žalieji. Mes supratome, kad gamtos nuodijimas yra mūsų pačių, tad žmogaus, tautos išnuodijimas, išnaikinimas. Kultūros palikimas, paveldo gelbėjimas – atsirado ginantys tai klubai ir organizacijos. Net gimtosios kalbos gynimo judėjimas. Juk rusų sovietinė kalba spaudai buvo pažodžiui verčiama į lietuvių kalbą. Tai buvo baisus lietuvių kalbos žalojimas.

Kai Sovietų Sąjunga nusilpo dėl totalinio bankroto, ir jie padarė išvadą, kad kai kurie dalykai ekonomikoje bei kitur turi būti keičiami, atėjo perestroika iš bėdos. Tai sudarė progą tiems visiems nepasitenkinimo ir pasipriešinimo judėjimams išeiti į sceną ir prabilti. Ir konsoliduoti įvairias pasipriešinimo formas į vieną bendrą Lietuvos Sąjūdį. Tai buvo permainų reikalavimas, verčiant į užsienio kalbą – reform movement. Ir „permainos iki galo“ – iki komunistų imperijos pakeitimo (juokiasi). Nebūtinai sakydavom tai iš karto, bet tas buvo aišku. Net ir Sąjūdžio 1989 metų manifestas skelbė apie permainas, kurios neturi būti ribojamos daliniais pasiekimais. Mums reikėjo visko, o ne dalinių pasiekimų.

Prof. Landsbergi, Jus ir Winstoną Churchillį tam tikra prasme ištiko panašus likimas – abu pralaimėjote mūšius, kuriems vadovavote. Churchillis pralaimėjo Didžiosios Britanijos rinkimus 1945 metais, jūs – Lietuvos prezidento rinkimus 1992-aisiais. Kodėl, Jūsų nuomone, rinkimus laimėjęs buvęs Lietuvos komunistų partijos lyderis Algirdas Brazauskas taip staiga ir vėl sulaukė rinkėjų simpatijų ir jų pasitikėjimo? 

VL: Čia nėra korektiškas klausimas, nes Lietuvos Sąjūdis išties pralaimėjo Parlamento rinkimus 1992 metų pabaigoje, bet aš nėjau į prezidento rinkimus. Aš užleidau tą galimybę Stasiui Lozoraičiui ir rėmiau jį. Lozoraitis būtų buvęs labai tinkamas kandidatas, bet viskas buvo padaryta, kad jis nelaimėtų. O Brazauskas nebuvo koks iš nieko atsiradęs ir atsitiktinai laimėjęs populiarumą. Jis buvo populiarus, ypač toje dalyje žmonių, kurie gana teigiamai žiūrėjo ir į sovietinį laikotarpį. Nes tarp mūsų gyventojų ir ligi šiol yra nemaža homo sovieticus. Jie buvo už tai, kad Lietuva būtų laisva, bet nebūtinai keistųsi iš esmės. Lozoraitis sakė, kad mes turime sukurti naują žmogų, kad negalime geriau gyventi su tais vargšais žmonėmis. Beje, tai iki šiol neišspręsta. Buvo ir nepasitenkinimo dėl gyvenimo sunkumų, kuriuos neva atnešė politinė laisvė nuo Sovietų Sąjungos. Ir, žinoma, labai atviras buvusių komunistų ir nomenklatūrininkų revanšizmas. Jie tiesiog nematė kito tikslo, kaip grįžti į valdžią ir pasukti raidą atgal.

IV: Tai buvo mūsų didžiausia klaida.

VL: Gal ne klaida, bet nelaimė. Ir kitose šalyse, kaip Vengrijoje, Lenkijoje, komunistai grįžo į valdžią kitais pavadinimais. Mes tik buvom pirmieji. Mes visada pirmaujam kur kas nors bloga – pirmaujam alkoholizme, savižudybėse... Tad pirmavom ir susigrąžindami komunistų valdžią (juokiasi).

Prof. Veisaite, netrukus po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1990 metais filantropas ir milijardierius George'as Sorosas Jums ir prof. Česlovui Kudabai pasiūlė įkurti Atviros Lietuvos fondą. Taip Jūs kovoje už jaunos laisvos šalies demokratėjimą pasirinkote nepolitinę karjerą. Ką galėtumėte pasakyti apie tuos metus?

IV: Atviros Lietuvos fondas iš esmės buvo mano pedagoginės veiklos pratęsimas, tik daug platesniu mastu. Dirbdama su studentais, visada stengiausi jiems parodyti sovietinės ideologijos ribotumą, sakyčiau, žalingumą, tą melą, kurį ji skleidė apie pasaulį ir žmogų. Komunistai turėjo atsakymus į visus klausimus, tuo tarpu pasaulis ir žmogus yra daug sudėtingesni. Į jokią partiją aš niekad nestojau ir nestosiu. Suprantu, kad partijos reikalingos, bet aš asmeniškai po viso to, ką išgyvenau, noriu būti laisva. Man artimesnė kultūrinė, ne partinė veikla. Atviros Lietuvos fondas po mūsų nepriklausomybės atgavimo davė galimybę prisidėti prie demokratinės, laisvos, humaniškos Lietuvos kūrimo, galėjo padėti kaip nors įveikti, užgydyti praeities žaizdas ir nutiesti kelius į ateitį.

1984 metais mirė mano vyras, ir aš tikrai nenorėjau toliau gyventi, bet mūsų nepriklausomybės atgavimas ir Atviros Lietuvos fondas mane paskatino toliau prasmingai dirbti. Viena žurnalistė manęs paklausė, ką man reiškia Fondas. Atsakiau, kad tai – mano paskutinė meilė. Įvertinti mūsų darbus jau turėtų kiti.

„Jis blogai informuotas. [Pokalbis su juo] Prilygsta ginčui su aštuntos klasės mokiniu, išmokusiu neteisingus faktus“, - taip apie Vladimirą Putiną 2006 metais atsiliepė JAV prezidentas George'as W. Bushas. Prof. Landsbergi, ar esate kada nors susitikęs su Putinu? Kaip Jūs jį apibūdintumėte? Ką Jūs manote apie jo „didįjį planą“ mūsų šiandieniniam pasauliui? Ar į Putiną ir jo generolus žiūrite kaip į rimtą grėsmę Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims?

VL: Aš niekada nebuvau jo sutikęs. Kai man reikėjo bendraut su Gorbačiovu ar kitais pasaulio lyderiais, V. Putinas buvo smulkus šnipas Vokietijoje. Paskui jis atsirado Peterburge, kai A. Sobčiakas buvo jau svarbi figūra. Putinas tapo jo padėjėju ir pradėjo daryti aferas, baisias finansines aferas. Bet net ir Jelcino laikų prokuratūra „neįkirto“ tos grupės, kuri atvažiavo į Maskvą ir užvaldė patį Saugumą. Ir tada visos bylos prieš Putiną ir jo sėbrus sustojo.

IV: Nedaug praradot, Profesoriau. Jis prarado, bet ne Jūs.

VL: Gal ir įdomu būtų, ir naudinga pasikalbėt su Putinu kaip su žmogum. Būtų įdomu pamėginti. Jeigu kas nors būtų man tai pasiūlęs, tikrai būčiau neatsisakęs. Kaip dabar jisai atrodo? Pati ponia Merkel pasakė, kad jis yra neadekvatus žmogus. Jis neadekvačiai mato tikrovę. Todėl jis nori perdirbti tą tikrovę pagal savo matymą, ir dabar tai darosi grėsminga pasauliniu mastu. Jis pilnas garbėtroškos, turi megalomaniškų idėjų, kad sutvarkys blogąjį pasaulį savo priemonėmis. O tos priemonės – tai ir terorizmas, ir skaldymas, ir pasitelkimas teroristinių valstybių, ne tik organizacijų, tad jų ginklavimas, maitinimas, perpirkimas, taip pat pasaulinė korupcija, perperkant Anglijos, Amerikos, Vokietijos žiniasklaidą. Visur dideli pinigai, kol jis turėjo naftos dolerių. Dabar problema yra dėl pinigų, todėl reikia karus ar dar ką nors organizuot, kad vėl tų dolerių pasipildytų. O Vakarai rodo nesusigaudymą ir silpnumą, labai pavojingą silpnumą. Nes tas, kuris tikros jėgos neturi, jis naudoja psichologinio spaudimo jėgą, faktiškai – teroro jėgą: aš galiu jums padaryti labai blogai, todėl nepykdykit manęs, nesielkite taip, kaip man nepatinka.

IV: Situacija labai sudėtinga. Ukrainoje – baisi korupcija...

VL: Aš manau, kad Putinas kaip tik patenkintas tokia korupcija. Didžiausia korupcija buvo Janukovyčiaus, tad, norint ją išvalyti, reikia, kad jo kultūros žmonių ten neliktų. Bet jie yra, jie įtakingi. Jie atidavė Putinui Krymą be pasipriešinimo ir nepadarė iš to net politinės kovos. Juk Krymo ukrainiečių kariniai daliniai ir laivynas buvo praktiškai padovanoti, atiduoti. Niekada taip nebūna, kad priešas užpuolė ir kariuomenė kapituliuoja net neiššovusi, nors taip sakoma apie Lietuvą 1940 metais. Lyg būtų buvęs kažkoks susitarimas, lyg sugestija iš Vakarų – jūs geriau nekariaukit, visi nukentės dėl to. Tai paskatino Putiną toliau plėsti agresiją. Ji net persikėlė per Viduržemio jūrą. Tai pavojingas atvejis. Jį sukelia ne vien Putino asmenybė, bet ir rusų tautos protinis ir moralinis silpnumas, jeigu jie garbina terorą, jiems patinka teroras. Bet yra ir Vakarų kaltė – jie bijo pažiūrėti tiesai į akis, bijo pasakyti, kad Maskvoj fašistinis režimas, t. y. naujas nacionalsocializmas, kur skelbiama Rusijos viršenybė virš visko, rusų tautos išskirtinumas, pasaulinis mesianizmas. Visa tai skelbianti knyga Trečioji imperija (2007), Kremliaus bestseleris ir politikos gairės, buvo Putino darbo stalo Mein Kampf. Ir svaigsta jie ten, net intelektualai apsvaigsta nuo pergalingų kalbų.

IV: Nelabai, Profesoriau. Iš mano draugų ir pažįstamų – nė vienas nesvaigsta. Nė vienas...

VL: Bet kiek buvo pasirašiusiųjų... Gal bijodami taip pasielgė?

IV: O, tikrai bijodami! Kas man yra tikrai baisu šioje situacijoje, kad mes nesupainiotume sąvokų ir neužsikrėstume neapykanta. Jūs pasakėte pastabą dėl nacių ir vokiečių, aš niekada vokiečių kultūros netapatinau su naciais. Aš neužsikrėčiau neapykanta vokiečiams. Chodorkovskis, kai buvo čia atvažiavęs paskutinį kartą, sakė: „Kalbėkite apie Putino režimą, ne apie rusų tautą. Nes jūs suteikiate jam priežastį rusus ginti.“ Atsimenu, kaip Getė pasakė, kada buvo Napoleono karai ir jį apkaltino už tai, kad jis susitiko su Napoleonu: „Kaip aš galiu neapkęst prancūzų, jei jie davė pasaulėžiūros pagrindus: Didro, Ruso, Volteras, Montenis...“ (cituota iš atminties) .Aš irgi labai jaučiu tai ir esu už daug ką dėkinga rusų kultūrai, kaip turbūt mes visi..Aš irgi labai jaučiu tai. Deja, inteligentų ir mąstančių žmonių visada visur yra mažuma. Jų mažuma ir Rusijoje. 

Šį interviu greičiausiai skaitys šimtai tūkstančių Lietuvą mylinčių žmonių visame pasaulyje. Kokia būtų Jūsų žinia jiems?

IV: Užbaigsiu Einšteino žodžiais: „Tas, kuris neklysta, nebando nieko naujo...“ Mokykimės iš praeities, gyvenkime dabartimi, tikėkime ateitimi.

Šis interviu pirmą kartą paskelbtas anglų kalba VilNews.com. Jį galima rasti adresu: http://vilnews.com/2015-11-20760 (pirmoji dalis) ir http://vilnews.com/2015-11-20815 (antroji dalis).

Kosto Kajėno nuotrauka

Liūdna skaityti apie vaidus, kurie skaldo Ortodoksų Bažnyčią ir gali sužlugdyti ar neribotam laikui atidėti taip ilgai lauktą „šventąjį ir didįjį visų ortodoksų Susirinkimą“, dėl kurio sausio pradžioje susitarė visų keturiolikos Ortodoksų Bažnyčių patriarchai ir aukščiausi ganytojai.

Šios naujienos itin paliečia dabar, kai ką tik išgyvenau stiprią ir ekumenizmo, ir tarpreliginio dialogo patirtį. Praėjusią savaitę teko lankytis Libane, kuris pasižymi religinių bendruomenių įvairove: ten gyvena ir ortodoksai, ir katalikai, ir maronitai (Rytų apeigų katalikai), ir musulmonai sunitai, šiitai, druzai. Patyrę įvairių išbandymų, pilietinį karą, jie išmoko sugyventi ir gerbti vieni kitus. Vienas iš kelionės tikslų ir buvo aplankyti skirtingų religijų atstovus ir kalbėti apie tarpreliginį dialogą.

Pavyzdžiui, autoritetingas šiitų šeichas Yassaras Farhatas apie santykius su krikščionimis sakė: „Mūsų religija ragina gerbti ir kitas religijas. Ji ne tik prašo, bet įsako tai daryti. Islamas tvirtina, kad Mozė ir Jėzus buvo Dievo pranašai. Taigi, jeigu negerbiu krikščionybės, esu prastas musulmonas.“ Jis liudijo, kad visą gyvenimą praleido krikščionių kaimynystėje ir niekad nepatyrė tarpusavio problemų. Taigi tampa tikrai liūdna, kai musulmonai kalba apie pagarbą krikščionybei, o tarp pačių krikščionių tos pagarbos nėra: pavyzdžiui, Atono kalno ir Bulgarijos ortodoksai vadina katalikus eretikais ir atskalomis. Regis, apaštalo Pauliaus raginimas Laiške romiečiams „lenktyniauti tarpusavio pagarba“ čia tikrai negalioja.

Gana keista tokius dalies Ortodoksų Bažnyčių pareiškimus skaityti būtent tada, kai sekmadienį teko dalyvauti ortodoksų šv. Mišiose ir priimti šv. Komuniją. Tądien ortodoksų bažnyčia buvo vienintelė galimybė dalyvauti Eucharistijoje. Vietinis popas pasitiko mane labai šiltai, pasiteiravo, ar dalyvausiu visose pamaldose, ir paklausė vardo, kad galėtų pristatyti bendruomenei. Parapijiečiai davė man ir kepalėlį duonos. Nors jų liturgija skiriasi ir buvo sunkiau susigaudyti Mišių eigoje, tačiau stengiausi sekti bendruomenės veiksmus ir supratau, jog svarbiausia yra pati sakramentinė bendrystė. Nuėjusi į ortodoksų parapiją ypatingais atvejais galiu priimti Švč. Jėzaus kūną ir kraują. Daugiau smilkymo, giedami skaitiniai ar kunigo nusisukimas į altorių tėra kitokia Dievo garbinimo forma. Tačiau bendrumas, Viešpaties aukos sudabartinimas – svarbesnis už bet kokius skirtumus. Nors nesupratau arabiško pamokslo, galėjau melstis žiūrėdama į Kristaus ikoną.

Išties gaila, kai susiskaldymo dvasia aukščiausiu lygmeniu drumsčia sugyvenimą, kuris puikiai tarpsta tarp žmonių. Konservatyvių pažiūrų patriarchai piktinasi, kad Susirinkimo dokumentuose kitos krikščionių bažnyčios, tarp kurių ir Katalikų Bažnyčia, vadinamos „Bažnyčiomis“. Atono kalno vienuolynų taryba teigė, kad Susirinkime vengtinas žodžio „Bažnyčia“ vartojimas, kai kalbama apie ne ortodoksus; vietoj to derėtų sakyti: „krikščionių doktrinos ir tikėjimai“. Bulgarijos Ortodoksų Bažnyčios vyskupų sinodas teigia, kad „be šventosios Ortodoksų Bažnyčios nėra jokių kitų „Bažnyčių“, tik erezijos ir atskalos, kurias vadinti „Bažnyčiomis“ dogmatiškai ir kanoniškai visiškai klaidinga. Suklydusiems būtina sugrįžti prie ortodoksų tikėjimo, parodyti klusnumą, atgailauti ir tada jie galės būti priimti į Ortodoksų Bažnyčią.“

Paradoksalu tai, jog vienintelė Katalikų Bažnyčia yra išties „viena ir visuotinė“. Visi Katalikų Bažnyčiai pavaldūs nariai ir hierarchai paklūsta popiežiui, priimami bendri ir visiems galiojantys bažnytiniai dokumentai, bendra Bažnyčios socialinė doktrina. Jubiliejinių Gailestingumo metų plakatai kaba ir Vilniuje, ir Beirute, ir bet kuriame pasaulio kampelyje, kur yra katalikiškos parapijos. Tuo tarpu broliai ortodoksai, sakantys, jog būtent Ortodoksų Bažnyčia yra vienintelė ir visuotinė, pasidaliję į patriarchatus, susipriešinę ir niekaip nesugeba susirinkti draugėn.

Kitas kelionėje sutiktas sunitų šeichas gražiai sakė, kad kiekvienas, kuris artėja prie Dievo, artės ir prie kitų žmonių, nes autentiškas tikėjimas Dievu, kad ir kokia tai būtų religija, niekada neves į susipriešinimą ir neapykantą. Norisi tikėti, kad mes, krikščionys, sekdami tą patį Jėzų, anksčiau ar vėliau sugebėsime priartėti vieni prie kitų bei išties lenktyniauti tarpusavio pagarba. Reikia tikėtis, kad ekumeninės dvasios patriarchai nusvers pusiausvyrą į teigiamą pusę ir pagaliau išties galėsime vadintis „Bažnyčiomis seserimis“, nesistengdami parklupdyti vieni kitų ant kelių atgailai ir nesiekdami įrodyti savo nepajudinamo teisumo.

Sekmadienį šv. Mišių pabaigoje popas kvietė melstis už artėjantį didįjį visų ortodoksų Susirinkimą. Dabar išties maldų reikia labiau nei bet kada.

Monika Midverytė OFS

Antsvoris ir fizinio krūvio stoka kenkia ne tik mūsų sveikatai, bet ir intelektui, teigia Lietuvos sporto universiteto profesorius Albertas Skurvydas. O sporto psichologas Sikstas Ridzevičius pastebi, kad žmonės labiau linkę „sportuoti“ prie televizoriaus ekrano, bet ne gryname ore – lygiai taip pat, kaip labiau mėgsta lankytis laidotuvėse nei krikštynose.

 Jėzus bylojo savo mokiniams: 
    „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite, kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip, kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia. Todėl melskitės taip: 
    'Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto'. 
    Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“.

Kiti skaitiniai: Sir 48, 1–15; Ps 96, 1–7 

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM

„Tėve mūsų“ yra vienintelė malda, kurios Jėzus išmokė savo mokinius (Mt 6, 9–13; Lk 11, 2–4). Todėl ji vadinama ir Viešpaties malda. Pasak šv. Kiprijono († 253), melsdamiesi „Tėve mūsų“ malda, Dievui meldžiamės Dievo duotais žodžiais. Visų krikščioniškų konfesijų tikintieji kalba ją kasdien – ir pamaldose, ir individualiai.

„Tėve mūsų“ malda Luko evangelijoje perteikta trumpesniu pavidalu, Mato – tokia forma, kokią perėmė ir kokia meldžiasi Bažnyčia. Ir viena, ir kita versija meldžiamės kartu su Jėzumi Tėvui per Šventąją Dvasią. Meldžiamės Tėvui danguje, kurį pažįstame ir randame per Sūnų: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9).

Viename žodyje „Tėve“ (hebr. „Aba“) slypi visa atpirkimo istorija. Galime sakyti „Tėve“, nes Sūnus buvo mūsų brolis ir apreiškė mums Tėvą. Kristaus veikimu mes vėl tapome Dievo vaikais. Tiesa, šiandien žmogui nelengva pajusti didžią šio žodžio paguodą, nes kas yra Tėvas, daug kur apskritai nebepatiriama arba tą patirtį temdo nepasitenkinimas tėvais.

Ką gi iš tikrųjų reiškia „Tėvas“, turime mokytis iš Jėzaus, kurio kalbose Tėvas iškyla kaip viso gėrio versmė, kaip teisiu ir tobulu tapusio žmogaus matas: „O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 44–45).

Tėvo esmę atskleidžia meilė iki galo (Jn 13, 1), ant kryžiaus parodyta už savo priešus besimeldžiančio Jėzaus Kristaus. Ši meilė yra Tėvas. Ją įgyvendinantis Jėzus yra amžinasis Tėvo Žodis, Sūnus, todėl jis ir kviečia mus tapti sūnumis ir dukterimis pagal šį matą.

Tik per Jėzų tampa regimas tikrojo tėviškumo paveikslas. Žinoma, Dievas – nei vyras, nei moteris, bet būtent Dievas, vyro ir moters Kūrėjas. Todėl „Tėve mūsų“ malda neprojektuoja žmogaus paveikslo į dangų, bet iš dangaus pačiu Jėzumi parodo, kokie mes, žmonės, turime ir galime būti. 

Birželio 16 d. minime šv. Beną (Benno) (1010-1106), vyskupą.

Benas gimė Hildešeime, Vokietijoje. Jis mokėsi Šv. Mykolo abatijoje. Tapo Gozlaro (Hanoveryje) kanauninku, imperatoriaus Henriko III kapelionu ir Meiseno vyskupu 1066 m.

Benas kurį laiką buvo įkalintas už tai, kad rėmė aukštuomenę prieš Henriką IV. Iš jo buvo atimta vyskupija. Benas kreipėsi į antipopiežių Gilbertą, kurį rėmė Henrikas, gailėdamasis dėl savo klaidų, ir po kurio laiko buvo išlaisvintas bei išteisintas. Jis žadėjo rūpintis taika Saksonijoje, tačiau po keleto metų vėl grįžo pas tikrojo popiežiaus šalininkus.

Benas nuveikė nemažai gero savo vyskupijai – vykdė bažnytines reformas, rūpinosi materialine plėtra.

Paskutiniais gyvenimo metais Benas nemažai misionieriavo. Jis kanonizuotas 1523 m. Šv. Benas yra Miuncheno bei Senosios Bavarijos globėjas. Jis globoja žvejus bei audėjus.

Sugrąžinus privalomąją karo tarnybą vis pasigirsdavo kalbų, kad jaunosios kartos kariai tėvynės gynimą įsivaizduoja kaip kompiuterinį žaidimą. Esą jaunuoliai nejaučia baimės ir nesupranta, kad tikrame mūšio lauke jie gina savo šalį.  Tačiau savo noru į kareivines nuėjęs jaunimas sako, jog karo tarnyboje pirmiausia kovoji su kasdien aplankančiomis emocijomis ir vis geriau supranti gimtinės svarbą žmogui.

Jaunųjų vadų mokymai, Donato Pakalniškio nuotr.

Jausmai, kuriuos tenka nugalėti

Nuo pernai kasmet privalomąją 9 mėnesių karo tarnybą privalo atlikti 3000 vaikinų. Jie gali patvirtinti, jog kariai, paskirdami savo gyvenimą kariuomenei, turi atsisakyti įvairių dalykų. Panašu, kad daugelis jaunuolių labiausiai bijo būti atskirti nuo pasaulio ir gyvenimo, prie kurio yra pripratę. Atliekanys privalomąją karo tarnybą kariai visą laiką yra uždaryti kareivinėse, vos du kartus per mėnesį jiems duodamas laisvas savaitgalis.

Pasakojimai apie alinančias treniruotes ir bėgiojimus po miškus gąsdina net ir ištvermingiausius vaikinus. Kalbinti šauktiniai savanoriai Edvardas ir Edvinas tikina, jog kariuomenėje reikia turėti daug noro ir, pirmiausia,  psichologinės ištvermės.

Jaunuoliams, atėjusiems tarnauti iškart po mokyklos baigimo, baisu palikti šeimą, draugus. Šauktinis Edvinas sako, jog kareivinėse viskas pakenčiama, tačiau dažnai aplanko liūdesys. Paklaustas, ar susimąsto apie tai, jog anksčiau iš kariuomenės grįžę jaunuoliai dažnai neberasdavo mylimųjų ar draugų, jaunuolis nusijuokia: „Tos senelių istorijos neįkvepiančios, bet juk gyvename kitais laikais, yra internetas, mobilieji telefonai.“ Pasak jo, tarnyba padeda suprasti, kas gyvenime yra svarbiausia. „Tai šeima ir tėvynė“, – užtikrintai sako Edvinas.

Tiek jis, tiek jo kolega šauktinis Edvardas teigia, jog kariuomenė – puiki gyvenimo mokykla.  „Dėl naujos patirties, lengvatų mokslui ir noriu žinoti, kaip šautuvą reikia laikyti dėl visa ko“, – pasakoja prieš studijas universitete karo tranybą pasirinkęs Edvardas.

Lengvatos, kurias gauna kariai – tai tik viena iš daugybės priežasčių. Vaikinas teigia, kad jaučia meilę savo šaliai: „Valdžia, įstatymais ir politikais esu nepatenkintas, bet man patinka kalba, kraštovaizdis ir tradicijos. Noriu pasiruošti, kad kilus grėsmei galėčiau tai apginti. Laiko man negaila, vis įdomesnė gyvenimo patirtis.“

Paklaustas, ar nebijo, kad prasidėjus karui teks „pirmu taikymu“ eiti į frontą, Edvardas sako, jog karo atveju visiems gresia didelis pavojus ir nėra svarbu esi karys ar civilis: „Jei karas prasidės, visiems bus baisu, visiems bus tokia pati grėsmė. Skirtumas tas, kad, jeigu būsiu karys, galėsiu ginti savo šalį. Taikos salygomis sunku pasakyti, ar nebijočiau nuspasuti gaiduko, jei reikėtų.“ Dabar Edvardas laukia rudens, kai pradės tarnauti kartu su 1600 šauktinių, išreiškusių norą prisijungti prie kariuomenės.

Mirti dėl tėvynės – garbinga

Tapti kariais gali ne tik šauktiniai, savanoriai, bet ir studentai. Nuo 2012 metų vėl vykdomi jaunesniųjų karininkų vadų mokymai. Šiuose mokymuose gali dalyvauti aukštesniųjų mokyklų studentai. Per 3 metus greta pagrindinės specialybės įgyjama ir atsargos leitenanto profesija. Mokymai vykdomi savaitgaliais, du kartus per mėnesį. Kasmet į tokio tipo karinę tarnybą ateina maždaug 150 jaunuolių, norinčių įgyti karininko profesiją.

Bendraujant su šiuose mokymuose dalyvaujančiu studentu Donatu atrodo, jog svarbiausias veiksnys, paskatinęs tarnauti kariuomenėje, yra meilė tėvynei. „Mane skatino patriotinės idėjos, sklindančios iš šeimos. Įkvėpė proseneliai, kurie taip pat kovojo už Lietuvos laisvę“, – pasakojo Donatas, dalyvaujantis šiuose mokymuose Klaipėdoje. Paklaustas, ką darytų karo atveju, jaunuolis nesutrinka. Jis svarsto, jog kilus karui būtų mobilizuota didelė dalis Lietuvos vyrų, todėl geriau būti pasiruošus tokiam atvejui: „Tam tikra prasme kariai yra ne žmonės, jie tiesiu taikymu eina ginti savo valstybę iki mirties. Kai tampi kariu, nesvarbu, esi tarnyboje ar rezerve, tu esi tam, kad apsaugotum tai, kas tau brangu.“ Laivavedybą studijuojantis Donatas neatmeta galimybės po studijų eiti profesionalaus kario keliu.

Paklaustas, ar negaila laiko, kuris paskirtas kariuomenei, jaunuolis nusijuokė. „Manau, kad kiekvienas Lietuvos vyras turi sugebėt apginti savo valstybę, šeimą ir širdies draugę. Kiekvieno mūsų pareiga yra gint tai, kas mums priklauso. Lietuvos aš neišsižadėsiu, jei reikės, ir mirsiu dėl jos, nebijau to“, – įsitikinęs Donatas.

D. Matvejevo nuotr.

Lietuvos rusų dramos teatre net ir vasarą vyksta intensyvus kūrybinis procesas.  
Gegužės mėnesio viduryje užbaigusi jubiliejinį sezoną teatro trupė neatsisiveikino su žiūrovais, o iškart pradėjo repetuoti šiuolaikinio rusų dramatrugo Aleksandro Andrejevo pjesę „Septyni fariziejaus Sauliaus Penktadieniai“.

Kūrinyje pasakojama apie neįtikėtino likimo asmenybę – Apaštalą Paulių, kuris iki atsivertimo į krikščionybę ilgą laiką persekiojo Kristaus mokinius ir vadinosi Sauliumi. Pjesės veiksmas skaitytoją nukels į senovės Jeruzalę,  paskutiniuosius Jėzaus iš Nazareto mėnesius, praleistus šventajame mieste.

Dramaturgas A. Andrejevas, neiškreipdamas evangelijose aprašytų įvykių, dėmesį sutelkia į Kristų supusius mokinius ir artimiuosius, taip pat išgalvotą siužetą paįvairina sukurtais personažais.
     

Pagrindinė pjesės „Septyni fariziejaus Sauliaus Penktadieniai“ mintis – retai kuriam iš mūsų tenka patirti Šventosios Dvasios galią, kurią išgyveno  į Damaską keliavęs fariziejus Saulius, tačiau kiekvienas mūsų savyje gali atrasti ir išsaugoti Dieviškąją malonę, tereikia tik noro.

D. Matvejevo nuotr.

Lietuvos rusų dramos teatro vadovas, režisierius Jonas Vaitkus kviečia publiką susipažinti su būsimo spektaklio „Septyni fariziejaus Sauliaus Penktadieniai“ eskizu ir po parodymo atvirai diskutuoti apie tikėjimą, krikščioniškąsias vertybes ir Jėzaus iš Nazareto patirtį šventajame mieste jau šių dienų akimis.

LRDT Didžiojoje scenoje birželio 19 d. (sekmadienį) 17 val. spektaklio „Septyni fariziejaus Sauliaus Penktadieniai“ eskizas.

Režisieriaus J. Vaitkaus atviroje repeticijoje vaidins aktoriai: Vytautas Anužis, Valentinas Krulikovkis, Aleksandra Metalnikova, Inga Maškarina, Valentin Kirejev, Viačeslav Lukjanov, Juliana Volodko, Jevgenija Karpikova, Vladimir Serov, Telman Ragimov, Aleksandr Špilevoj, Valentin Novopolskij, Dmitrij Denisiuk, Maksim Tuchvatulin, Anžela Turčaninova, Jurij Ščiuckij, Aleksandr Agarkov, Vladimir Dorondov, Sergej Zinovjev, Aleksandr Kanajev, Artūras Aleksejevas, Vidmantas Fijalkauskas, Nikolaj Antonov.

D. Matvejevo nuotr.

D. Matvejevo nuotr.

D. Matvejevo nuotr.

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL © Baltijos fotografijos linija

Seimas iš plenarinio posėdžio darbotvarkės išbraukė numatytą naujojo Darbo kodekso priėmimą, tačiau profsąjungos neatsisakė ketinimų surengti anksčiau planuotą protesto akciją. Profsąjungos turi leidimą dviejų tūkstančių žmonių mitingui prie Seimo.

Darbo kodeksas palengvins darbuotojų atleidimą, sutrumpins įspėjimo terminus, sumažins išeitines išmokas taip pat yra daug kitų pakeitimų, kurie liberalizuoja darbo santykius. Profesinės sąjungos nesutinka su kai kuriais siūlymais, kurie, jų nuomone, pablogins darbuotojų padėtį. 

Seimas ketino jau ketvirtadienį imtis Darbo kodekso priėmimo, tačiau Socialinių reikalų komitetas nespėjo apsvarstyti visų pataisų.

Komiteto pirmininkė Kristina Miškinienė sako, kad po to, kai projektui Seimas pritarė svarstymo metu, parlamentarai įregistravo beveik 100 naujų pasiūlymų, be to ir teisės departamentas buvo nurodęs dešimtis taisytinų vietų. Seimas planuoja visą kitą savaitę skirti naujojo socialinio modelio svarstymui. 

Profesinės sąjungos turi leidimą surengti protesto mitingą ketvirtadienį ir šio ketinimo neatsisako. Profsąjungos neatmeta, kad ir kitą savaitę bus rengiamos protesto akcijos.

Janina Mateikienė, LRT RADIJAS

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Vilniuje prasideda keturias dienas truksiančio festivalio „Baltic Pride“ renginiai. 

Ketvirtadienio vakarą Rusų dramos teatre Vilniuje žinomi asmenys ir žmogaus teisių aktyvistai dalysis asmeninėmis patirtimis kovojant už lygias teises. Kitomis dienomis vyks tarptautinė žmogaus teisių konferencija, koncertai, kino festivalis, vakarėliai. 

Pagrindinis festivalio akcentas – eitynės „Už lygybę“ – suplanuotos šeštadienį Gedimino prospektu. Pasak organizatorių, festivaliu „Baltic Pride“ homoseksualūs, biseksualūs ir transseksualūs asmenys siekia didinti savo matomumą visuomenėje bei jos pakantumą. Tuo metu Rusų sąjunga planuoja protesto akciją prieš šįvakar Rusų dramos teatre vyksiantį renginį.

LRT RADIJAS

Po Lietuvą pradeda keliauti nemokama socialinių įgūdžių stovykla vaikams. Organizatoriai sako, kad ji ypatinga tuo, jog ne vaikams teks važiuoti į stovyklą, bet stovykla atvažiuos pas vaikus. Šis projektas yra prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos nacionalinės socialinio saugumo kampanijos „Už saugią Lietuvą“ dalis.

Fotografuoti, vaidinti, žiūrėti filmus ar atlikti savęs pažinimo pratimus – visa tai nemokamai galės veikti vyresni 12–16 metų moksleiviai keliaujančioje stovykloje „Voratinklis“, kai ši atvyks į jų miestą. Ketvirtadienį stovykla prasideda Alytuje. Tris dienas nuo 10 valandos ryto iki 10 vakaro vaikai galės dalyvauti stovyklos veiklose prie švento Benedikto gimnazijos ir miesto parke. 

Lietuvos vaikų ir jaunimo centro direktorius Valdas Jankauskas sako, kad stovyklos komanda sieks ugdyti moksleivių socialinius įgūdžius.

„Mes tiesiog organizuojam tokią naujovę, kad kuo daugiau vaikų galėtų vasarą lankyti stovyklas, užsiėmimus. Esmė yra ta, kad ne vaikai važiuoja į stovyklas, o stovykla važiuoja pas vaikus“, – sako V. Jankauskas.

Keliaujančios stovyklos autobusas aplankys dar 6 miestus ir miestelius: Kėdainius, Tauragę, Šilalę, Raguvą ir Obelius. Trumpalaikės trijų dienų stovyklos bus įkurtos parkuose, aikštėse ar paplūdimiuose.

Greta Klimkaitė, LRT RADIJAS

Vokietijoje nugriuvus statomam tiltui, mažiausiai vienas žmogus žuvo ir šeši sunkiai sužeisti. Pranešama, kad nukrito maždaug 40 metrų ilgio važiuojamosios dalies tilto dalis.

Pasak pareigūnų, statybų vietoje iš viso dirbo  20 žmonių, todėl baiminamasi, kad aukų gali būti daugiau. Kol kas nėra aišku, kodėl įvyko nelaimė šiaurinėje Bavarijoje, kur buvo restauruojamas 1965 metais pastatytas tiltas.

LRT RADIJAS

Europos Komisijos pirmininkas Sankt Peterburge dalyvaus tarptautiniame ekonomikos forume, kur ketina susitikti su Rusijos prezidentu. Jean-Claude`ui Junckeriui tai pirmasis susitikimas su Vladimiru Putinu nuo tada, kai Europos sąjunga Maskvai įvedė sankcijas dėl jos veiksmų Ukrainoje.

Bendrijos lyderiai iki mėnesio pabaigos turi apsispręsti, ar Maskvai pratęsti apribojimus. Kai kurioms šalims laikantis vis nuosaikesnės pozicijos Kremliaus atžvilgiu, dalis Vakarų diplomatų sukritikavo J.-C. Junckerį dėl sprendimo į Rusiją vykti tokiu metu. 

Tačiau šis tikina, kad persilaužimo santykiuose kol kas nebus, o kelionė esą yra ekonominio – ne politinio pobūdžio. Anksčiau J.-C. Junckeris yra sakęs, jog sankcijos Rusijos bankų, gynybos ir energetikos sektoriams gali būti atšauktos tik tada, jei Maskva visiškai įgyvendins Minsko susitarimus dėl taikos Ukrainoje. 

Apžvalgininkų teigimu, nors apribojimai greičiausiai tikrai nebus atšaukti, susitikimas su Europos Komisijos pirmininku gali sustiprinti Putino poziciją derybose dėl tolesnių santykių su Vakarais.

Adomas Šimkus, LRT RADIJAS

Laikui bėgant spartesnis atlyginimų didėjimas, lyginant su darbo našumu, anot Lietuvos banko, gali grėsti bėdomis šalies ūkiui. Bet inovacijos našumo esą nepadidins, nors dažnai sakoma būtent taip. Našiau dirbti regionuose esą išvis sunkiai įmanoma.

Darbo našumas aktualus visais laikais. Šių laikų ekonomikai esą svarbu, kad jis didėtų panašiai tiek, kiek ir algos. Šių kilimas Lietuvoje nuo 2010 m. našumo augimą aplenkė daugiau nei dvigubai.          

„Spartus darbo užmokesčio augimas šiek tiek kontrastuoja su kitais makroekonominiais dydžiais, tokiais, kaip, pavyzdžiui, kainų augimas – kainos augo 8,3 proc., darbo našumas per tą patį laikotarpį padidėjo beveik 11 proc., – teigia LB Ekonomikos ir finansinio stabilumo tarnybos direktorius Gediminas Šimkus. – Darbo užmokestis išaugo šiek tiek daugiau nei ketvirtadaliu.“

Atlyginimai kilo ir dėl minimalios algos didinimo. Žmonės dėl geresnių pajamų, anot banko ekonomisto, aišku, džiūgauja. Tačiau ilgainiui tai gali atsisukti prieš juos pačius. Mat, daugiau mokėdamas darbuotojams, verslas mažina savo konkurencingumą, ypač eksportuotojai, dėl to mažėja užsakymų, o dėl to mažiau keliamos algos, mažiau samdoma darbuotojų.

Esą, norint, kad žmonės dirbtų našiau, būtinos ne tiek inovacijos, pasaulinės technologijos, kurias turėti – nėra trukdžių, kiek didesnė prekių ir paslaugų paklausa.

„Paprastai į darbo našumą žiūrima gana primityviai, tai yra, kad žmonės turi turėti gerus darbo įrankius, tada jie dirba našiai. Bet iš tikrųjų to neužtenka. Paklausos didėjimas padidina žmonių našumą. Na, išsivaizduokime kaimo parduotuvėlę, jeigu ateina dvigubai daugiau žmonių, nuperka dvigubai daugiau, tos kasininkės darbo našumas staiga padvigubėja, nors ji turi absoliučiai tas pačias darbo priemones – kasos aparatą, kėdę ir pan. Lietuva yra įsivariusi save į tokį uždarą ratą, kai paklausos trūkumas lemia menką darbo našumą, ypač regionuose“, – LB valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis.

Anot R. Kuodžio, yra dvi ekonomikos: Vilnius ir visa kita Lietuva. Gyventojai emigracijos praretintuose regionuose gauna mažesnes pajamas nei sostinėje. Jie mažiau perka, daugiau maisto užsiaugina, gamina namie. Tikėtis, kad staiga ims daugiau vartoti, esą sunkiai įmanoma. Būtent dėl to verslas regionuose, ypač orientuotas į vidaus rinką, esą retai kada našus.

Bet šiemet, banko prognozėmis, vidaus paklausa dėl algų didės. Tačiau didės ir kainos – iš defliacinio periodo Lietuva žengia į infliacinį.

Irma Janauskaitė, LRT TV naujienų tarnyba

Pietiniuose ir vakariniuose šalies rajonuose dėl buvusio lietaus valstybinės reikšmės keliai drėgni, vietomis šlapi. 

Likusioje šalies dalyje valstybinės reikšmės kelių dangos yra sausos, informuoja kelininkai.

Hidrometeorologijos tarnybos duomenimis dieną daugelyje rajonų trumpi lietūs, vietomis perkūnija. Vėjas rytų, 6-11 m/s. Aukščiausia oro temperatūra nuo 20 iki 25 laipsnių šilumos, vakariniuose rajonuose – iki 18 laipsnių šilumos.

Jungtinių Valstijų prezidentas Orlando mieste Floridoje susitiko su netekusiais artimųjų per didžiausias masines žudynes šalies istorijoje. Barackas Obama neplanuoja viešų pareiškimų, nes, pasak Baltųjų rūmų, vizito tikslas yra parodyti, jog šalis remia Orlando žmones ir jo gėjų bendruomenę. Žudiko motyvai lieka neaiškūs, o žvalgybos vadovas pareiškė, kad nerasta įrodymų, jog jis turėjo ryšių su kokiomis nors užsienio teroristų organizacijomis, nors apie tai internete pats skelbė per sekmadienio žudynes.

Nors B. Obamos tikslas paprastas – paguosti Orlandą ir jo gėjų bendruomenę, – tačiau iššūkis sudėtingas – rasti žodžių, kuriais galėtų tai padaryti. Niūri ironija čia ta, kad visą kadenciją prezidentas nesėkmingai spaudė sugriežtinti ginklų kontrolės įstatymus, o dabar turi guosti tiek daug žudynių aukų, kiek neteko jokiam ligšioliniam prezidentui.

Pradėjus šarvoti pirmuosius iš 49 žuvusiųjų, Amerikos lyderis kartu su viceprezidentu, susitiks ne tik su artimaisiais, bet ir gydytojais bei pagalbos darbuotojais. Iš 53 sužeistųjų 23 tebegydomi, šešių būklė kritiška. B. Obama nesiekia veltis į politinius ginčus ir nekalba apie galimus žudiko motyvus, bet jau sakė, kad tai nestabilaus asmens nusikaltimas.

„Žudikas ekstremistinę informaciją ir propagandą įsisavino internetu. Jis atrodo buvęs piktas, sumišęs, nestabilus jaunuolis, kuris radikalizavosi“, – sakė JAV prezidentas.

Imigrantų iš Afganistano šeimoje Niujorke gimęs Omaras Mateenas, paslapčia nufilmuotas besikeikiantis viename dokumentiniame filme, per trijų valandų žudynes skambino ir gelbėtojams, ir vietos televizijai skelbė ištikimybę įvairioms islamistų grupuotėms, nors kai kurios jų kariauja tarpusavyje. Feisbuke per žudynes rašė, esą tai „Islamo valstybės“ kerštas, bet žvalgyba ryšių su džihadistais neranda.

„Nesugebėjome aptikti jokio tiesioginio ryšio Mateeno ir užsienio teroristinių organizacijų“, – sakė CŽV direktorius Johnas Brennanas.

Jo antrąją žmoną apklausę tyrėjai, pasak spaudos, svarsto galimybę teikti kaltinimus bendrininkavus. Nur Salman lydėjo jį pirkti ginklų ir apžiūrėti gėjų klubo, bet tikina, kad tikslių planų nežinojo ir mėgino jį atkalbėti nuo smurto. Dar daugiau neaiškumo kelia žinios, kad jis dažnai lankėsi klube ir internetu siekdavo susipažinti su gėjais.

Demokratų senatoriui, praleidusiam penkiolika valandų tribūnoje, paryčiais pavyko gauti daugumą turinčių respublikonų sutikimą balsuoti dėl priemonių griežtinti patikrinimus ginklų pirkėjams. Netgi respublikonų kandidatas Donaldas Trumpas netikėtai pažadėjo prašyti galingiausios ginklų lobistų organizacijos, kad ji pritartų draudimui ginklus parduoti įtrauktiems į stebimųjų dėl terorizmo ir negalinčių skraidyti sąrašus. Ši linkusi nusileisti, jei tik bus užtikrinta teisė sprendimus skųsti.

 Vykintas Pugačiauskas, LRT TV naujienų tarnyba

Seime iš mirties taško pajudėjo Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, kurio nepavyksta priimti 14 metų. Praeitą antradienį, birželio 8-ąją, parlamentarai vėl svarstė šio įstatymo projektą, kurio pataisoms pritarė dauguma balsavusiųjų, o po savaitės, birželio 14-ąją, Seimas jau pritarė ir pačiam Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektui. Tiesa, tam, kad įstatymas būtų galutinai priimtas, Seimas turės balsuoti dar kartą.

Tuoj pat po birželio 8-osios balsavimo Seime žiniasklaidoje pasirodė žinutė „Pacientų organizacijos: Pagalbinio apvaisinimo įstatymo svarstymas suteikė vilties“. Iš pirmo žvilgsnio visa tai skamba labai pozityviai. Tačiau ar taip yra iš tikrųjų?

Apie tai bei kitas su Pagalbinio apvaisinimo įstatymu susijusias peripetijas kalbamės su Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto docente, Seimo Sveikatos reikalų komiteto neetatine eksperte Agne Širinskiene.

Birželio 8-ąją Seime pritarus Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto pataisoms, visuomenei buvo paskelbta trijų pacientus vienijančių organizacijų žinia esą tai suteikė onkologinėmis ir genetinėmis ligomis sergantiems žmonėms vilties susilaukti sveikų vaikų arba vaikų apskritai. Tačiau ar iš tiesų pacientams reikėtų skubėti džiaugtis?

Vargu ar galima sakyti, kad visos pacientų organizacijas remia liberalųjį Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto variantą, o ir džiaugtis čia taip pat labai nėra kuo – dėl projekto yra daug problemų. Paradoksas – buvę atvejų, kai pacientų organizacijos pagalbinio apvaisinimo klausimais ypač susirūpina tada, kai gauna Seimo narių padėjėjų laiškus, prašančius pagalbos. Man yra tekę matyti laiškų – ir tai Seime nėra jokia paslaptis, tai buvo paviešinta – kuriuos A. M. Pavilionienės padėjėjas rašo įvairioms pacientų organizacijoms ir prašo jų palaikymo. Todėl nenuostabu, kad po tokių paraginimų pagalbinio apvaisinimo paslaugų staiga ima prašyti Parkinsono ar Alzheimerio liga sergantys ligoniai. Tad pacientų aktyvumą iš tiesų reikėtų vertinti labai kritiškai. Gali būti, kad yra jėgų, kurios paprasčiausiai naudojasi pacientais. Iš tiesų pacientais manipuliuoti labai lengva, ypač sergančiais retomis ligomis, kurie yra tiesiogiai priklausomi nuo Sveikatos apsaugos ministerijos malonės finansuojant retų ligų gydymą. Tokie pacientai iš tiesų labai pažeidžiami.

Kita vertus, jei būtų buvę pritarta konservatyviajam D. Mikutienės Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektui, pacientams nebūtų buvę blogiau. Ten iš esmės buvo visi tie patys saugikliai, apie kuriuos pacientai kalba ir jų prašo. Tačiau tame projekte nebuvo suteikta galimybių vaisingumo klinikų manipuliacijoms – buvo numatytos labai aiškios procedūros, kontrolės mechanizmai, privalomos vaisingumo klinikų patikros kas dveji metai.

Deja, kai buvo prabilta apie privačių vaisingumo klinikų veiklos kontrolę, būtent Sveikatos apsaugos ministerija buvo ta, kuri šaukė, jog negalima riboti verslo, užkrauti jam papildomos naštos jį kontroliuojant. Tačiau visame pasaulyje, taip pat Jungtinėje Karalystėje, kuri pagalbinio apvaisinimo atžvilgiu labai liberali, kontrolės mechanizmai yra nustatyti. Ten netgi numatyti neplaniniai patikrinimai, kai kontrolieriai į klinikas gali atvykti net ir naktį, kad patikrintų, kaip saugomi embrionai, tvarkomi dokumentai ir t. t. Tačiau Jungtinėje Karalystėje kažkodėl niekas nesiskundžia, jog tai ribojamas verslas. Visi supranta – kontrolė užtikrina pacientų teises ir gina jų interesus.

Tai, kad Sveikatos apsaugos ministerija Lietuvoje kažkodėl nori kurti labai palankias sąlygas verslui, matyti ir iš kitų aplinkybių. Antai, įteisinamas neribotas lytinių ląstelių, taip pat ir paimtų iš mirusio žmogaus, laikymas, o ministras sako žadantis tai kompensuoti. Galime įsivaizduoti, kokių tam turės būti skiriama lėšų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Jau vien vieno asmens lytinių ląstelių laikymas pusę metų kainuoja šimtus eurų. Apskritai pagalbinio apvaisinimo paslaugos, įskaitant vaistus, pačias procedūras, embrionų šaldymą ir jų bei lytinių ląstelių laikymą, jei viskas būtų kompensuojama, kukliausiais skaičiavimais, valstybei kainuotų apie keturis milijonus eurų per metus. Be pozityvios kompensavimo pusės – jis padarys pagalbinio apvaisinimo paslaugą labiau prieinamą pacientams – yra ir kita pusė: kompensuojamas neribotas lytinių ląstelių, šaldytų embrionų laikymas švaistys lėšas, kurios galėtų būti panaudotos kur kas efektyviau. Jau nekalbant apie tai, kad embrionų šaldymo ir šaldytų embrionų laikymo kompensavimas daugeliui krikščionybę išpažįstančių Lietuvos piliečių yra nepriimtinas dėl jų įsitikinimų. O juk tie žmonės moka mokesčius ir vargu ar savo mokesčiais norėtų prisidėti prie tokios valstybės veiklos, kuri manipuliuoja žmogaus gyvybe.

Kokioms dar esminėms Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto pataisoms buvo pritarta birželio 8-ąją?

Buvo persvarstyta ir pritarta tai Pagalbinio apvaisinimo įstatymo daliai, kuri iš esmės pašalina visus apribojimus vaisingumo klinikoms. Pavyzdžiui, moters amžiaus apribojimą. Ankstesniame projekto variante buvo siūloma nustatyti 45 metų ribą. Medicinos mokslui žinoma, kad pagalbinio apvaisinimo procedūros vyresnei moteriai, esančiai menopauzėje, yra itin nesėkmingos, o toks vėlyvas nėštumas pavojingas tiek mamos, tiek ir vaiko, kurį ji nešioja, sveikatai ar net gyvybei. Dabar Seimas persigalvojo, ir jei bus priimtas toks įstatymas, kokiam pritarta po svarstymo, pagalbinio apvaisinimo procedūrą bus galima atlikti ir vyresnei nei 45 amžiaus moteriai. Ar tai palanku pacientams? Ar vaikui, kuris gims? Manau, kad ne. Vyresnė mama (pasaulyje yra atvejų, kai apvaisintos pagimdo ir septintą dešimtį skaičiuojančios močiutės) paprasčiausiai gali nespėti net užauginti vaiko. Visos šios aplinkybės rodo, kad Seimo sprendimai remia ne pacientų ar būsimų vaikų interesus, o vaisingumo klinikų – joms klientūros padaugės, galbūt atvyks klientų ir iš tų valstybių, kur apvaisinamos moters amžius ribojamas, nes saugoma jos ir vaiko sveikata.

Tačiau labiausiai nerimą keliantis dalykas – buvo pritarta embrionų selekcijai pagal genetinius požymius. Nors įstatymo rengėjai tai pristato kaip gydymą, tačiau, kai embrionas yra išmetamas ar sunaikinamas dėl tam tikrų genetinių požymių, vargu ar tai galime vadinti gydymu. Tokiu atveju būsimo paciento mes paprasčiausiai atsikratome ir tikrai nepadedame jam būti sveikesniam ar gyvybingesniam.

Dar viena problema, atsiradusi lygiagrečiai su embrionų selekcija, yra trijų tėvų embrionai. Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisos suformuluotos taip, kad iš esmės jos leis kurti ir tokius embrionus.

Įdomumo dėlei, kaip tai įmanoma technologiškai?

Eksperimento lygmeniu Europoje trijų tėvų embrionų kūrimas leidžiamas tik Jungtinėje Karalystėje. Trijų tėvų embrionų kūrimas pasitelkiamas tada, kai esama rizikos paveldėti genetines ligas, perduodamas mitochondrine DNR. Kaip žinoma, kiaušialąstės branduolyje yra DNR, genetinis kodas, tačiau ir citoplazmoje, kuri supa branduolį, taip pat yra dalis, nors ir labai menka, DNR. Ši DNR iš esmės atsakinga už ląstelių apykaitos procesus. Tad kartais, kai mitochondrinė DNR turi defektų, gali atsirasti paveldimų genetinių ligų. Ieškant galimybių išvengti šių ligų, eksperimentinėje medicinoje bandoma kurti vieną kiaušialąstę iš dviejų kiaušialąsčių: viena jų priklauso donorei (kuri turi nepažeistą mitochondrinę DNR), o kita – moteriai, kuri siekia nėštumo. Tada tokia iš dviejų moterų kiaušialąsčių sukurta kiaušialąstė apvaisinama pagalbiniu būdu. Taip sukurtas embrionas turi trijų tėvų genus.

Šią procedūrą draudžia Europos Tarybos Oviedo konvencija, apibrėžianti žmogaus teises biomedicinos srityje. Lietuva šią konvenciją yra ratifikavusi (priešingai nei Jungtinė Karalystė, kuri neturi tarptautinių įsipareigojimų šioje srityje), tačiau, nepaisydamas to, akivaizdu, kad Seimas linkęs Konvenciją pažeisti ir tokias manipuliacijas įteisinti. Ir netgi įteisinti ne kaip eksperimentą, o kaip įprastinę sveikatos priežiūros paslaugą, nors saugumo ir efektyvumo duomenų neturime – niekas nežino, kokios tokių manipuliacijų pasekmės palikuonims. Dėl Seimo sprendimų atsidūrėme paradoksalioje situacijoje – Biomedicininių tyrimų įstatymas, reguliuojantis eksperimentus su žmogumi Lietuvoje, minėtą manipuliaciją draudžia, o Pagalbinio apvaisinimo įstatymo straipsnis numato jos įteisinimą.

Minėtoje žinutėje apie tai, kaip pacientų organizacijos džiaugiasi priimtomis Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisomis, cituojama Lietuvos vaikų vėžio asociacijos „Paguoda“ vadovė Daiva Žaromskienė. „Be galo džiugu, jog galiausiai buvome išgirsti, ir Pagalbinio įstatymo projekte įteisinama lytinių ląstelių donorystė, kuri yra itin aktuali onkologiniams pacientams, kaip būdas išgijus po ligos turėti vaikų“, – sako ji. Ką manote apie tai?

Lytinių ląstelių donorystė yra naujovė, tačiau taip pat svarbu pabrėžti, jog projekte, kuriam Seimas pritarė, donoro ląstelių naudojimas nėra niekaip įstatymiškai ribojamas. Pavyzdžiui, nėra reglamentuota, kiek iš vieno donoro gali gimti vaikų, o tai kelia incesto grėsmę tokioje mažoje populiacijoje kaip mūsų. Taip pat J. Poželos pasiūlytose pataisose nėra nustatyti jokie reikalavimai donorams (pvz., kokio amžiaus jis turėtų būti), o kalbama apie finansines kompensacijas jiems. Tačiau, kaip žinoma, esant finansinei kompensacijai, donorystė paprastai pritraukia tam tikrų socialinių grupių žmones. O ką jau kalbėti apie vaiko teisę žinoti savo tėvus – ji kol kas nėra įtvirtinta iš donorystės gimusiems vaikams. Taigi kalbant apie lytinių ląstelių donorystę kyla problema ir dėl Vaiko teisių konvencijos, nes pastaroji vaiko teisę žinoti savo tėvus gina..

Nepaisydama Jūsų paminėtų problemų, vis dėlto Seimo dauguma balsuoja už tokias Pagalbinio apvaisinimo pataisas. Kodėl?

Man kyla abejonė, ar apskritai dauguma Seimo narių yra susipažinę su tuo, už ką jie balsuoja. Keista, kai Seimas balsuoja ir už tai, kad embrionas būtų įsodintas į moters organizmą, o ne į gimdą, nors visiems aišku, kad tik gimdoje jis gali implantuotis ir vystytis. Taigi, atrodo, kad turėsime patį liberaliausią pagalbinio apvaisinimo reguliavimą visoje Europoje, į vieną įstatymą būsime susirinkę liberaliausius Europos valstybių sprendimus.

Atrodo paradoksaliai, tačiau lig šiol Lietuvoje nėra reglamentuotas gimdymas namuose, tuo tarpu visoje Vakarų Europoje, taip pat ir beveik visose posovietinėse šalyse tai įgyvendinta...

Taip. Toks reglamentavimas reikalingas siekiant užtikrinti gimdančios moters ir jos vaiko saugumą. Deja, nors gimdyti namuose ir nedraudžiama, tačiau neleidžiama medicinos personalui padėti gimdyvei. Taigi kuriame pačias pavojingiausias sąlygas: moteris gimdo, specialistai ja pasirūpinti neturi teisės. Tačiau kažkodėl tai niekam nerūpi.

Pakalbėkime apie birželio 14-osios balsavimą, kai Seimas jau pritarė ir pačiam Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektui.

Balsavimas Seimo darbotvarkėje buvo numatytas vakare, tačiau, socialdemokratų pasiūlymu, jo laikas buvo paankstintas. Veikiausiai pasirinktas momentas, kai salėje buvo mažai Seimo narių. Tai leido išvengti kai kurių žmonių dalyvavimo balsavime – dalies konservatorių arba konservatyvių pažiūrų kitų frakcijų atstovų. Taigi nuostatoms, naikinančioms žmogaus embriono apsaugą, buvo pritarta, tačiau vos trijų balsų persvara. Buvo pritarta ir visam Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektui.

Ar šis balsavimas, susijęs su Pagalbinio apvaisinimo įstatymu, jau buvo galutinis?

Ne, dar ne galutinis. Yra trys teisėkūros etapai: projekto pateikimas, projekto svarstymas ir projekto priėmimas. Taigi šiuo atveju baigėsi svarstymo etapas. Vadinasi, dabar Sveikatos reikalų komitetas sutvarkys projektą pagal balsavimo rezultatus, jį iš naujo registruos ir tada bus etapas, kai Seimo nariai galės teikti pataisas, kurios bus komitete svarstomos ir galiausiai turės vykti galutinis Seimo balsavimas.

Tad kam dar buvo pritarta nubalsavus už Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą?

Tie trys persvaros balsai lėmė, kad Seimas pasisakė už embrionų šaldymą, sukuriamų ir į gimdą perkeliamų embrionų skaičius taip pat nebus ribojamas, bus leidžiama apvaisinimo procedūrų metu nepanaudotus embrionus sunaikinti. Taigi atsiveria visos galimybės manipuliuoti žmogaus gyvybe. Viso to buvo galima išvengti, jei Seimas būtų įteisinęs kiaušialąsčių šaldymą, kuris, kaip rodo pastarųjų metų Europos praktika ir ypač Maltos patirtis, ne tik padeda išvengti etinių problemų, embrionų naikinimo, bet, vertinant iš nėštumo ir gimdymo perspektyvos, yra netgi efektyvesnis nei embriono šaldymas.

Dar viena reikšmingesnė pataisa, priimta birželio 14-ąją, buvo leidimas naudoti lytines ląsteles donorui jau mirus. Taigi Lietuva gali tapti trečiąją valstybe Europoje iš tų, kuriose tai leidžiama. Daugelyje Europos valstybių labai aiškiai draudžiama naudoti mirusio donoro lytines ląsteles tiek dėl vaiko interesų, kuris jau nuo pradėjimo momento pasmerkiamas būti našlaitis, tiek dėl paveldėjimo teisės. Kai palikuonis atsiranda po tėvo mirties, tokius klausimus spręsti tampa labai sudėtinga.

Pratęsiant mintį, kad pas mus niekas neribojama, Pagalbinio įstatymo projekto pataisose nebuvo nustatyta, kiek laiko po žmogaus mirties saugomos jo lytinės ląstelės ir kiek laiko praėjus po tėvo mirties gali gimti jo vaikas. Taigi bent jau teoriškai gali susiklostyti situacija, kad vaikas gims praėjus 20–30 metų po tėvo mirties. Kaip reikės tėvystę nurodyti vaiko dokumentuose, nes pagal šiuo metu galiojantį Civilinį kodeksą to padaryti nebus įmanoma, – apie tai Seimo nariai negalvoja. Galvoti, kai gims toks vaikas, jau bus per vėlu. Vienintelis apribojimas, kuriam Seimas pritarė, – jog prieš mirtį asmuo turi duoti sutikimą, kad jo lytinės ląstelės būtų panaudotos po jo mirties.

Tad į kokias valstybes savo Pagalbinio apvaisinimo įstatymu siekia lygiuotis Lietuva?

Mes bandome lygiuotis į liberaliausių valstybių įstatymų mišinį. Tokio modelio, kuris dabar susiformavo Seime, neturi nė viena valstybė. Kai kuriuos elementus esame pasiskolinę iš Belgijos, kaip antai – mirusio žmogaus lytinių ląstelių panaudojimą. Trijų tėvų embrionų kūrimą – iš Didžiosios Britanijos. Tačiau, kita vertus, Didžiojoje Britanijoje trijų tėvų embrionų kūrimas yra tik eksperimentinis, kur tik kai kurioms klinikoms išduodamos licencijos tą daryti – taigi čia taip pat dideli apribojimai. Tuo tarpu Lietuvoje tai įteisinama įprastinėse sveikatos priežiūros įstaigose. Taigi lietuviškas Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas yra eklektiškas ir pašalinantis labai daug saugiklių, kuriuos kitos valstybės turi įtvirtinusios.

Vis dėlto galbūt esama ir ko nors pozityvaus mūsiškiame Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekte? Gal „pralindo“ ne visos siūlomos pačios drastiškiausios „pažangios“ priemonės?

Deja, visa tai „pralindo“. Nebent galima pasidžiaugti tik tuo, kad šis įstatymas apskritai pajudėjo, nes yra daug nevaisingų šeimų, kurioms jis reikalingas. Tačiau pats įstatymo turinys pagarbos gyvybei, vaiko teisių atžvilgiu, tikrai nėra palankus. Manau, kad jis nėra palankus ir pačioms nevaisingoms šeimoms ar net keliantis pavojų moters sveikatai. Pavyzdžiui, sveikatai rizikingas jau minėtas atvejis leidžiant apvaisinti vyresnes nei 45 metų moteris. Gydytojui suteikta galimybė embrioną perkelti į „moters organizmą” lems tai, kad, įvykus klaidai ir embrioną perkėlus kur nors kitur, kur nėštumui nėra palanki terpė, moteris net neturės galimybių skųstis, jog gavo nekokybišką sveikatos priežiūros paslaugą. Laimė, Seimas nepritarė socialdemokrato J. Poželos siekiui leisti apvaisinimo klinikoms neinformuoti pacientų apie preliminarią kainą. Bent čia sveikas protas nugalėjo, ir pacientų teisės bent jau šioje srityje nebus pažeidinėjamos.

O kaipgi dėl pagalbinio apvaisinimo finansavimo iš valstybės biudžeto, kurio laukia nepasiturinčios nevaisingos šeimos?

Finansavimo klausimai paprastai sprendžiami Sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka ir priimamas atskiras sprendimas. Kiek man teko girdėti, sveikatos apsaugos ministras, kalbėdamas Sveikatos reikalų komiteto posėdyje, žada kompensuoti viską, įskaitant ir ląstelių saugojimą, ir preimplantacinę diagnostiką. Lietuvoje jos kainos nėra žinomos, nes ji čia neatliekama, tačiau, tarkime, Latvijoje tai kainuoja apie 9000 eurų. Taigi sumos, kurias žadama kompensuoti, iš tiesų yra labai didelės, o biudžete tam realiai rezervuota 800 000 eurų suma. Tačiau akivaizdu, jog tokios sumos neužteks, nes poreikis yra kur kas didesnis. Kaip jau minėjau, mano apskaičiavimu, tam reikėtų bent 4 mln. eurų per metus. Vadinasi, arba kažkas nebus kompensuojama, arba paprasčiausiai formuosis pacientų eilės.

Ar kitose Europos šalyse pagalbinio apvaisinimo paslaugos yra valstybės kompensuojamos?

Taip, tačiau pasirenkami labai skirtingi modeliai. Kai kurios valstybės kompensuoja vaistus, kai kurios – pačias procedūras. Taip pat ribojami kompensavimų skaičiai – gali būti kompensuojama viena ar dvi procedūros, gali būti kompensuojamas tam tikras kainos procentas. Nėra tokių atvejų, kad būtų kompensuojama viskas ir neribotą skaičių kartų.

Grįžkime prie Pagalbinio apvaisinimo įstatymo priėmimo. Taigi liko dar vienas, paskutinis, balsavimas. Kada jis turėtų įvykti?

Labai sunku tą prognozuoti, nes reikia laiko sutvarkyti patį projektą – dabar visi straipsniai keičiasi iš esmės. Vėliau, jei atsiras pataisų, vyks svarstymas Sveikatos reikalų komitete. Taigi, mano galva, turėtų praeiti mažiausiai savaitė, kad projektas pasiektų priėmimo stadiją. Tai – labai subjektyvus vertinimas, nes viskas priklauso nuo Seimo politinės valios įtraukiant šį klausimą į darbotvarkę ar ne. Ir aišku, vėliau viskas priklausys nuo Seimo narių pasiryžimo laikytis savo deklaruojamų vertybių. Nes kai kurios partijos, savo rinkimų programose teigiančios, kad jų vertybės yra krikščioniškos, ir visada tai prikišamai primenančios, kol kas elgiasi taip, tarsi apie tas vertybes būtų pamiršusios.

O apskritai ar dar įmanoma ką nors pakeisti į gerąją pusę, susijusią su pagarba gyvybei, vaiko teisėms ir pan.?

Taip. Kaip minėjau, tai – Seimo narių pasiryžimo klausimas, kiek jie bus linkę registruoti su tuo susijusias pataisas. Ir man susidaro įspūdis, kad tokių pataisų tikrai bus, nes yra Seimo narių, kurie tokiu Pagalbinio įstatymo projektu, kuris buvo priimtas birželio 14-ąją, labai nepatenkinti. Tą jie išsakė ir Seimo posėdžių salėje. Taigi dar ne viskas prarasta, nes nueita tik du trečdaliai kelio, ir tai – dar toli gražu ne pabaiga.

1987 m. birželio 28 d. Romoje, švenčiant 600 metų Lietuvos krikšto sukaktį, popiežius Jonas Paulius II arkivyskupą Jurgį Matulaitį paskelbė palaimintuoju. 1953 metais pradėjus beatifikacijos bylą Romoje, iki 1978 m. buvo gauta apie 900 atsiliepimų bei padėkų už gautąsias malones dvasiai ir kūnui, daugiausia už pagijimus iš įvairių ligų. Liudijimų apie gautas malones netrūksta ir šiandien, tačiau Jurgio Matulaičio populiarinimas dar sunkiai skinasi kelią. Artėjant beatifikacijos metinėms, istorikė Genovaitė Gustaitė glaustai pristato palaimintojo asmenybę, pasiremdama autoritetingų Jurgio Matulaičio amžininkų liudijimais.

Šiandien, kai jau nugaudė didinga Gailestingumo kongreso programa, kai arkivyskupas Gintaras Grušas du kartus paminėjo arkivyskupą palaimintąjį Jurgį Matulaitį, galima drąsiau grįžtelėti į balandžio mėnesio sukaktis, į 2012-uosius, 2015-uosius metus, susijusius su asmenybe, kuri savo veiklą grindė aukštos prabos šūkiu – „Nugalėk blogį gerumu“. J. Matulaitį labai vertino du XX a. popiežiai – Pijus XI ir Jonas Paulius II, o XXI a. – vyriausiasis Lietuvos rabinas Chaimas Buršteinas, „Menoros“ – žydų litvakų – laidelės kūrėjas Vitalijus Karakorskis.

Silpname kūne – stipri dvasia

Jurgis Boleslovas Matulaitis (1871 04 13–1927 01 27) – Lūginės kaimo, netoli Marijampolės, vaikas, aštuntas, paskutinis šeimoje; nuo 10 metų našlaitis, nuo paauglystės kamuojamas kaulų džiovos – menkos sveikatos ir didelių protinių gabumų. Štai nekrologuose apie jo protą atsiliepiama: aiškus, didelis, galingas, įstabus, gyvastingas, genialus ir t. t.

Baigė dvi aukštąsias: Petrapilio dvasinę akademiją (1899 m. aukso medaliu; prieš metus – 1898 m. lapkričio 20 d. – įšventintas kunigu) ir Fribūro (Šveicarija) universitetą (1902 m. – praeclarissime, „kuo puikiausiai“. Profesūra pranešė Romos kurijai apie „nepaprastus jaunojo daktaro gabumus“, kvietė likti universitete. Teologijos mokslų daktaro diplome (lotynų kalba) šalia pavardės – Georgium B. Matulewicz – Lituanum, o Jono Pauliaus II apaštaliniame laiške dėl palaimintųjų garbės pripažinimo – Matulaitis seu Matulewicz.

Grįžęs į Lenkiją (leidimo likti Fribūre dėl kunigų stygiaus Kelcų vyskupas nedavė), visas savo jėgas skyrė Bažnyčiai, jos atgimimui – dvasininkijai, inteligentijai atsinaujinti, darbininkijai išlaikyti katalikų tikėjime. Kartu su kitais įsteigė Krikščionių darbininkų draugiją, leido savaitraštį „Darbo draugas“, organizavo (1907) garsiuosius socialinius kursus, kuriuose perskaitė referatą „Krikščioniškoji nuosavybės teisės teorija“, labai sudominusį klausytojus (jų buvo 716).

Dėl savo veiklos gilumo, drąsumo buvo skundžiamas Romai – jog kasasi po Bažnyčios pamatais, esąs „pavojingiausias modernistas pasaulyje“. Kaip tokioje padėtyje pasijautė, rašė artimiausiam bičiuliui P. Būčiui: „O taip rodos visa širdimi norėjau Bažnyčiai patarnauti, ir štai Jos Vyriausybė rengiasi mane smerkti.“ Nuo to laiko „Pradėjau kone visiškai nepaisyti, ką žmonės apie mane mano, kalba arba rašo: vien žiūriu Dievo garbės ir Bažnyčios labo; sau šūkiu pasiėmiau: vince malum in bono“ („Nugalėk blogį gerumu“).

Po kursų (1907) buvo pakviestas į Petrapilio dvasinę akademiją, į ką tik įsteigtą sociologijos katedrą. Jos prašė studentai – tarp jų ir M. Reinys; „žingsnis buvo labai drąsus aniems laikams – įvesti sociologijos lekcijas [...]“ Pirmosios paskaitos tema buvo ta pati, kaip ir skaitytoji Socialiniuose kursuose – „Krikščioniškoji nuosavybės teisės teorija“. Ji „patiko profesoriams, dar labiau studentams“. Apskritai naujojo profesoriaus „lekcijos“ traukė „savo turiniu, keliamųjų problemų aktualumu ir iškalbos malonumu“.

Nepamirškime: inauguracinė paskaita apie krikščioniškąją nuosavybės teisės teoriją ateityje pasitarnavo kun. M. Krupavičiui kaip teorinis pamatas jo įgyvendintai žemės reformai. O kokios reikšmės reforma turėjo – ne vien ekonominiam valstybės gyvenimui, bet ir socialiniam, moraliniam! Nepamirškime taip pat: akademijoje J. Matulaitis išugdė būsimąjį Lietuvos banko valdytoją Vladą Jurgutį, skelbusį – „Rankos, kurios žarsto pinigus, turi būti švarios“, sukaupusį aukso atsargas litui. (Lietuvos bankui ačiū už paminklą Vladui Jurgučiui – banko valdytojui, profesoriui, Štuthofo kaliniui, Jurgio Matulaičio mokiniui.)

Jau ne akademijos laikais, vėliau, kai buvo paskirtas apaštaliniu vizitatorium Lietuvai (1925 12 07), kartu su kitais parengė nepriklausomos bažnytinės provincijos įsteigimo projektą. Kokia ji buvo reikalinga Bažnyčiai Lietuvoje, galima spręsti iš dvasininkijos pastangų ją turėti: „[...] vysk. A. Karosas, vysk. P. Karevičius ir Vilniaus vyskupijos dalies valdytojas kun. J. Kukta maldavo [!] įsteigti bažnytinę Lietuvos provinciją.“ Jos Lietuva neturėjo nuo Mindaugo laikų – beveik 700 metų...

Kauno arkivyskupijos archyvo nuotr.

2016 m. balandžio 4 d. suėjo 90 metų nuo popiežiaus Pijaus XI apaštalinės konstitucijos Lituanorum gente („Lietuvių tautai“) paskelbimo-įsteigimo nepriklausomos bažnytinės provincijos. Lietuva tapo pavaldi Apaštalų Sostui tiesiogiai, o ne per tarpininkus-metropolitus, sėdinčius kitose valstybėse – Rusijoje, Lenkijoje, Rytų Prūsijoje. „Kad visa tai [ko taip troško Bažnyčia Lietuvoje] galėjo įvykti, tai, be abejo, yra nuopelnas Arkivysk. Matulevičiaus, kuris turėjo didelį Šv. Tėvo pasitikėjimą“, – rašė M. Reinys. Buvo įkurtos vyskupijos, paskirti jų ganytojai: Kauno arkivyskupija (metropolitas Juozapas Skvireckas), Telšių vyskupija (vyskupas Justinas Staugaitis), Panevėžio vyskupija (vyskupas Kazimieras Paltarokas), Kaišiadorių vyskupija (vyskupas Juozapas Kukta), Vilkaviškio vyskupija (vyskupas Antanas Karosas; pagalbininku jam duotas vyskupas Mečislovas Reinys).

Vizitatorius laiške P. Būčiui pripažino: „[...] parinkta kur geriausi ir kur tinkamiausi žmonės iš tų, kuriuos Lietuva turi.“ O laiške J. Skvireckui apibendrino visą darbą – provincijos įkūrimą: „[...] tai didelės reikšmės istorinis įvykis [...] kas padaryta, gali išeiti tik Lietuvos Bažnyčios ir Tautos labui.“ Toks šviesus įvykio vertinimas išliko ir po ketvirčio amžiaus. Štai žinomo Bažnyčios istoriko V. Gidžiūno nuomonė: „Tai buvo didelė Lietuvių katalikų triumfo diena, viena iš svarbiausių dienų visoje [!] Lietuvos bažnyčios istorijoje.“

Vizitatorius parengė ir konkordato projektą, tačiau jį pasirašė jau kiti, po jo mirties. Kokie prasmingi kardinolui P. Gaspariui – valstybės sekretoriui 1927 m. sausio 21 d. rašyto laiško žodžiai: „[...] manau, kad mano misiją Lietuvoje galima laikyti baigta. Yra vilties, kad netrukus galėsiu grįžti į Amžinąjį Miestą“. Tai buvo paskutinis laiškas – po šešių dienų (1927 m. sausio 27-ąją) Jurgis Matulaitis mirė.

„Rikiuokitės, aukokitės“

Didžiausiu savo gyvenimo tikslu, paskirtimi J. Matulaitis laikė marijonų vienuoliją, kurią atkūrė 1909 m.; anot P. Būčio, tai buvo mėginimas suderinti patriotiškumą su katalikybės tarptautiškumu.

Nežinomas autorius, paprašęs leisti „apie asmenis ir dalykus kalbėti ir rašyti kitaip, nežiūrėti per ponios politikos langelį“, Vilniaus lenkų spaudoje tvirtino: „Jeigu arkivyskupas Matulevič gyvenime nieko kito nebūtų padaręs kaip vien atgaivinęs marijonus [įsteigtus t. S. Papczynskio 1673 m.] – ir tai tokiais laikais! Tokiomis aplinkybėmis! – jau to užtektų, kad lenkai gerbtų jo atminimą. [...] Kiek tam reikėjo drąsos, pasitikėjimo, sumanumo!“ Išmirštančiame Marjampolės marijonų vienuolyne – po 1863 m. sukilimo naujų narių priimti neleista – gyvas tebuvo likęs vienas – t. Vincentas Senkus (1840–1911).

Minėto straipsnio autorius baigdamas pamąstė apie vienuolijų reikšmę visuomeniniame gyvenime: „Tik istorikas gali pasakyti, ką reiškia vienuolija tautos moralei, kokios nors tautos moralinei sveikatai. O arkivyskupas Matulevič davė Lenkijai būtent vienuoliją.“ Vienuoliją, kurios nariai raginte raginami „eiti ten, kur kiti nemaloniai dirba, apimti vietas, kuo labiausiai apleistas, pralaimėtas, paniekintas“. Žiūrėti, kad vienuolijai „į tas žemiausias žmonių akyse ir prasčiausias“ vietas kandidatų nepristigtų. Apaštalauti ir tarnauti! Kaip artima dabartinio popiežiaus Pranciškaus požiūriui į Bažnyčią! Tokią vienuolijos ugdymo, veiklos linkmę patvirtina ir testamentinis palaiminimas kelios valandos prieš mirtį: „Rikiuokitės, aukokitės.“

Vilniaus vyskupas: „Ateinu pas Jus su meile“

Atnaujintai marijonų vienuolijai, jos ugdymui tegalėjo atiduoti 11 metų – iki 1918-ųjų, kai buvo paskirtas Vilniaus vyskupu. Darė viską, ką galėjo, kad paskyrimo išvengtų, prašė: „Gelbėkit mane nuo tos nelaimės. Lenkai lietuviui eiti vyskupo pareigų neleis.“ Abejojantiems dėl jo nusistatymo lietuviškais reikalais Lietuvos Tarybos nariams pasakė: „Na ką gi, jeigu Lietuvai mano auka reikalinga, aš neatsisakau. Bet žinokite, kad mane siunčiate į pražūtį. Pavojaus aš nebijau ir savo asmens nebranginu, man tik baugu, kad aš save paaukosiu ir nieko negalėsiu padaryti.“

J. Matulaitis puikiai žinojo, kokiomis aplinkybėmis jam, lietuviui, teks dirbti. Tai parodo ir įvairių tautybių autorių rašyti nekrologai. Antai dienraštyje „Kurjer Wileński“ Barbarus slapyvardžiu pasirašęs autorius teigė: vyskupo valdymo metai sutapo su „[...] didžiausio endekų įsiviešpatavimo Vilniuje ir Vilniaus vyskupijoje metais“. Teigė, kad tas įsiviešpatavimas „[...] beveik visuomet reiškėsi per nefas [neleistinu būdu], nes, gryniausiais melais, šmeižtais ir daugelį sykių atvirai grasindami fiziniu susidorojimu, kovojo demagogiškiausiais būdais prieš vyskupą Matulevičių“.

Vienu sakiniu – bet taip įžvalgiai – J. Matulaičio padėtį atskleidė Kaune leidžiamas žydų laikraštis „Di jidiše štime“. Istorinės reikšmės nekrologe pasakyta: „Arkiv. Matulevič buvo lietuvis, todėl Vilniaus lenkai jį persekiojo.“

Apie tuos metus pačiam J. Matulaičiui – vyskupui, jų reikšmę valstybei, Bažnyčiai – yra rašęs ir P. Būčys: J. Matulaitis buvo „Vilniaus vyskupas per septynis pačius sunkiausius metus. [...] Drąsiai aš sakau, kad nė vienas Vilniaus vyskupas nebuvo tiek naudingas Lietuvai, kiek Matulevičius. Ne mažiau naudingas jis buvo Bažnyčiai.“

Ingreso pamoksle (1918 12 08) vyskupas Jurgis skelbė: „Rūpinsiuosi būti tėvu ir bičiuliu. [...] Būsiu bičiulis neturtėliams ir nelaimingiesiems. Guosiu pavargėlius; raginsiu turtingus, kad dalytųsi su jais. Neatstumsiu nuo savęs nė vieno. [...] Sveikinu visus čia susirinkusius ir likusius namie; teisius ir nusidėjėlius. Ateinu pas Jus su meile; taigi neabejoju, kad ir man atsilyginsite meile.“ Deja, laukė „tautiški ir politiški antagonizmai [...] didžiai aštrūs ir įtempti“.

Jonas Paulius II: „ypatinga Bažnyčiai ir lietuvių tautai dovana“

Nagrinėjant palaimintojo bylą į Vilniaus vyskupavimo laikotarpį buvo atkreiptas didžiausias dėmesys: jis – „sunkiausias, bet ir nuopelningiausias“. Dar prieš paskelbimą palaimintuoju (1987 06 28) J. Matulaitį šventuoju yra pavadinęs popiežius Pijus XI, jį pažinojęs asmeniškai. Štai ne sykį ištarti jo žodžiai: „Dievo vyras“, „Tikrai šventas žmogus“.

Daugiau nei po pusės šimtmečio kitas XX a. popiežius – Jonas Paulius II – apaštaliniame laiške (1987 m. birželio 5 d.) Lietuvos vyskupams pranešė: „[...] birželio 28 d., tą pačią valandą, kurią jūsų tauta minės [600 metų] krikščionybės jubiliejų [...] aš pats [!] vadovausiu iškilmingam minėjimui, kurio metu man bus didelis džiaugsmas [!] paskelbti palaimintuoju didįjį jūsų tautos sūnų ir ganytoją Jurgį Matulaitį.“ Toliau laiške sakinys pakartotas, pabrėžtas ganytojiško darbo pobūdis: „[...] jis buvo Vilniuje toliaregis ir rūpestingas ganytojas visiems savo tikintiesiems, net ir patiems tolimiausiems.“ Tą pačią dieną pasakytame pamoksle Jonas Paulius II J. Matulaitį pavadino ypatinga dovana: „Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius [...] yra ypatinga Bažnyčiai ir lietuvių tautai dovana.“

Bažnytinės provincijos įsteigimo iškilmės. Pirmoje eilėje iš kairės: prelatai – A. Grigaitis, A. Faidutti, M. Maironis, vyskupai – K. Paltarokas, A. Karosas, arkivyskupai – P. Karevičius, J.Skvireckas, vizitatorius arkiv. J. Matulaitis, ministras pirmininkas dr. L. Bistras, vyskupai – J. Staugaitis, J. Kukta, M. Reinys. (Kaunas, 1926 m.) Nuotrauka iš Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo.

Prie XX a. popiežių XXI a. netikėtai prisideda balsas iš Lietuvos Jeruzalės – vyriausiasis Lietuvos rabinas Chaimas Burnšteinas. Savo laiške, paskelbtame 2013 m. gruodžio 4 d. žydų bendruomenės renginyje, skirtame 95-osioms vyskupo Jurgio Matulaičio ingreso metinėms, jis teigia: „Jo vardas turi būti įrašytas aukso raidėmis į Lietuvos istorijos puslapius.“ Toliau neabejodamas tvirtina: „[...] vyskupas iš tiesų buvo žmogus, į kurio gyvenimą žvelgiant, galima drąsiai sakyti, jog tai žmogus, sukurtas pagal D-vo [Dievo] atvaizdą. Tebūnie palaimintas vyskupo Jurgio Matulaičio atminimas!“

Koks požiūrių į J. Matulaičio reikšmę Bažnyčiai, tautai sutapimas, vertinimų tapatumas! Apaštalo Petro įpėdiniams jis – „Dievo vyras“, „tikrai šventas žmogus“, „ypatinga Bažnyčiai ir lietuvių tautai dovana“, o Jokūbo tautos sūnui – „Jo vardas turi būti įrašytas aukso raidėmis į Lietuvos istorijos puslapius“. Jis „[...] žmogus, sukurtas pagal D-vo atvaizdą“. O kokios esminės, praturtinančios mūsų istoriografiją V. Karakorskio eilutės „Menoroje“: „[...] mūsų pareiga aiškiai pasakyti: Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis [per 1919 m. pogromą] padarė viską, o gal net ir daugiau, kad nuo tikros mirties išgelbėtų Leibą Jafę ir Šmuelį Nigerį“. Aukščiausias pripažinimų lygis! Toks svarbus palaimintajam pažinti, kelti, juo džiaugtis.

Laikas su didesniu uolumu ir mums šią Dievo dovaną priimti, ja didžiuotis ir palaimintojo asmens gyvenimo pavyzdį perteikti jaunajai kart

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/0249d2f8986ca10cec8d934b863d6c9b.jpg"},"main_article":{"title":"Mi\u0161rios mokyklos \u2013 geriausia \u201eIslamo valstyb\u0117s\u201c prevencija Libane","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2016-06-17-misrios-mokyklos-geriausia-islamo-valstybes-prevencija-libane\/145651","article_id":"145651","subtitle":"Monika Midveryt\u0117 OFS"},"sub_1":{"title":"Miranda Kaneckaja-Steckevi\u010dien\u0117: Man atrodo, kad tautyb\u0119 \u017emon\u0117s pasirenka patys","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2016-06-17-miranda-kaneckaja-steckeviciene-man-atrodo-kad-tautybe-zmones-pasirenka-patys\/145658","article_id":"145658","subtitle":"Vaiva Lanskoronskyt\u0117"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/87773d1d061eb52e03f8b527a4f890c02df95aa7.jpg"},"sub_2":{"title":"A. \u0160irinskien\u0117: \u201ePagalbinio apvaisinimo \u012fstatymo projektas n\u0117ra palankus nevaisingoms \u0161eimoms\u201c","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2016-06-17-a-sirinskiene-pagalbinio-apvaisinimo-istatymo-projektas-nera-palankus-nevaisingoms-seimoms-1\/145672","article_id":"145672","subtitle":"Jurga \u017diug\u017edien\u0117"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/5cc4c5a3b12b6b425a00bdb7a9ea3d01e72f2410.jpg"},"sub_3":{"title":"In memoriam \u201epavojingiausiam modernistui pasaulyje\u201c","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2016-06-17-in-memoriam-pavojingiausiam-modernistui-pasaulyje-1\/145670","article_id":"145670","subtitle":"Genovait\u0117 Gustait\u0117"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/9eb4acf09fea56ca762297e0e151ebb29f4f245b.jpg"},"related":[],"links":[]}