Švietimas apie Holokaustą kitaip

Vilniaus žydų viešoji biblioteka kartu su Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriatu inicijuoja ir imasi koordinuoti edukacinį-kraštotyrinį istorijos projektą apie žmones, gelbėjusius žydus ar bandžiusius išgelbėti kito žmogaus gyvybę.

Projektas apima daugelį Lietuvos bendrojo ugdymo įstaigų, taip pat jose veikiančių Tolerancijos ugdymo centrų, kurie tarpusavyje bendradarbiaudami Holokausto istoriją nušvies didžiausią dėmesį skirdami pasiaukojančiam žmonių elgesiui. Projektu siekiama paskatinti Lietuvos mokinius žydų genocido istoriją kartu su mokytojais pažinti ieškant ir renkant įdomius pasakojimus apie gerumu ir pasiaukojimu, aukšta morale ir rizika grįstus Lietuvos gyventojų bandymus padėti nelaimės ištiktiems žmonėms.

Mokiniai kviečiami istorijas rinkti artimiausioje savo gyvenamojoje aplinkoje, bendraujant su vyresnio amžiaus žmonėmis – gyvaisiais litvakų persekiojimo liudininkais. Gilinantis į kaimynų, draugų, artimųjų ar nepažįstamųjų prisiminimus, siekiama atskleisti dar neatrastus herojus ir herojiškus poelgius, įamžinti juos bei perduoti šį atminties paveldą ateitiems kartoms.

Kodėl to reikia?

Holokausto tema yra skaudi Lietuvos visuomenėje, nes 1941 – 1944 m. Lietuva prarado 92-94% Lietuvos žydų bendruomenės. Kalbėdami Holokausto tema dažnai minime aukas, žudikus ar prisidėjusius prie masinio žmonių naikinimo asmenis. Istorinėje literatūroje taip pat dažnai minimi nieko nedarę asmenys, kurie žinojo apie masinį žydų naikinimą, tačiau jokios pozicijos nereiškė ir nesiėmė jokių veiksmų. Tai labai svarbūs, prasmingi tyrinėjimai tiek moksliniu, tiek moraliniu požiūriu, mat jais ne tik nešališkai ir objektyviai tiriama istorinė realybė, bet ir įvardijami kaltieji, įrodoma jų kaltė.

Tačiau ne ką mažiau svarbu kalbėti ir apie žmones, kurie gelbėjo ar bandė gelbėti savo buvusį klasioką, kaimynę ar pažįstamą žydų kilmės miestelio gyventoją. Apie juos žinoma, tačiau žinoma per mažai. Esama oficialiai pripažintų Izraelio valstybės Yad Vashem institucijos žydų gelbėtojų istorijų, kurios daugiau ar mažiau yra pažįstamos mokytojams ir mokiniams. Tačiau šiuo projektu siekiama su Holokaustu supažindinti kitaip ir jaunąją kartą šviesti interaktyviai. Ne tik kartu gilinantis į faktografinę, mokslinę, institucijų pripažintą medžiagą, bet ir į atmintyje gyvuojančius konkrečius įvykius. Sudaryti sąlygas istoriją ne tik suprasti, bet ir išgyventi – patirti ją per asmeninių pasirinkimų, moralinių dilemų, kilnių apsisprendimų prizmę.

Pasak istoriko Raulo Hilberto, „kiekvienas žmogus turėjo pasirinkimą ir kiekvienas pasirinkimas buvo skirtingas”. Mes siekiame, kad jaunoji karta suprastų, jog kiekvienas iš mūsų esame atsakingas už savo poelgius, jog geri darbai, kilnūs poelgiai parodo didžią žmogaus dvasią ir aukštą moralę.

Kaip viskas vyks?

Istorijas (žinomas ar mažiau žinomas, plačiai nepublikuotas ar publikuotas, bet papildytas nauja informacija) kviečiama užrašyti naudojant organizatorių pateiktą formą ar užfiksuoti kitais būdais – garso ar vaizdo įrašais. Surinktą medžiagą mokytojai skatinami ne tik siųsti organizatoriams, bet ir kūrybiškai pritaikyti švietimo bei ugdymo procese, pavyzdžiui, pokalbio, grupinės diskusijos ar individualių pristatymų klasėje formomis.

Savo ruožtu organizatoriai dirbs su surinkta medžiaga – ją peržiūrės, išanalizuos ir įvertins kelių asmenų grupė sudaryta iš projekto organizatorių ir lietuvių kalbos specialistų. Atrinktos bus tos istorijos, kurios bus tiksliausios, informatyviausios ir įdomiausiai pateiktos.

Atrinktą ir apdorotą medžiagą ruošiamasi publikuoti Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti internetiniame puslapyje, Vilniaus žydų viešosios bibliotekos tinklaraštyje, taip pat specialiai išleistame spausdintame bei DVD leidinyje. Be to, užfiksuotų istorijų pagrindų pagrindu ketinama paruošti specialią mokomąją medžiagą mokykloms, tam, kad istorinius liudijimus mokymo procese būtų galima pritaikyti metodiškai ir efektyviai.

Atrastos, pažintos ir įvairiai pateiktos žydų gelbėtojų istorijos taip pat bus pristatytos Tolerancijos ugdymo centrų bendruomenėms, plačiajai Lietuvos visuomenei ir projekto partneriams – Vašingtono Holokausto muziejui bei UNESCO organizacijai.

Kam siųsti medžiagą?

Užrašytas istorijas siųsti Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vedėjui Žilvinui Beliauskui elektroninio pašto adresu zilvinas@zilvinas.be.

Istorijų ieškotojų atmintinė:

• Istorija gali būti užrašyta laisvu stiliumi (kaip pasakojimas) arba nufilmuotas, taip pat įrašyto garso interviu – liudininko pasakojimas. Užrašant istoriją surinkti kuo tikslesnę informaciją apie papasakotoje istorijoje dalyvavusius žmones (jų vardai, pavardės, gimimo ir mirties datos, adresai, foto nuotraukos ar kita vaizdinė ar daiktinė medžiaga, įrodanti istorijos tikrumą);
• Kartu su istorija turi būti pateikta išsami informacija apie istoriją papasakojusį asmenį (istorijos liudininką) bei istoriją užrašiusius/ nufilmavusius asmenis;
• Pageidautina, kad istorijos pasakotojai būtų nufotografuojami;
• Informaciją rinkti gali pavieniai mokiniai arba mokinių grupė, kartu su mokytoju;
• Prie atrinktų ir publikuojamų istorijų bus pateikta visa informacija apie tuos mokytojus ir mokinius, kurie informaciją rinko, sistemino ir pateikė (užrašė ar nufilmavo);

Kiekvienas projekte dalyvavęs asmuo (mokytojas, mokinys) gaus raštą, patvirtinantį, kad dalyvavo nacionaliniame projekte bei bus įteiktas projekto rezultatas: leidinys ar DVD.

Sekmadienį eidamas 85-uosius metus mirė žinomas Lietuvos matematikas–fizikas, Lietuvos edukologijos universiteto ilgametis prorektorius, buvusio matematikos ir informatikos fakulteto dekanas, docentas Jonas Pranas Banys.

Kaip rašoma pranešime spaudai, Jonas Pranas Banys gimė 1932 metų spalio 10 dieną Jurbarko rajono Rimšų kaime, valstiečių šeimoje. Mokėsi Eržvilko vidurinėje mokykloje, 1956 metais įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. Baigęs universitetą, nuo 1961 metų jame dirbo Tikimybių ir skaičių teorijos katedros asistentu, 1964–1967 metais studijavo Vilniaus universiteto aspirantūroje.

Nuo 1967 metų rugsėjo 1 dienos J. P. Banys pradėjo dirbti Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Elementariosios matematikos ir geometrijos katedros vyresniuoju dėstytoju.

1973 m. gegužės 29 d. J. P. Banys apgynė fizikos–matematikos mokslų kandidatinę disertaciją, 1976 m. jam suteiktas docento mokslinis vardas.

Nuo 1975 metų J. P. Banys dirbo Elementariosios matematikos ir geometrijos katedros docentu, 1977–1980 metais buvo šios katedros vedėjas.

1980 metais Jonas Pranas Banys išrinktas Matematikos fakulteto dekanu.

1983 metų gegužės mėnesį jis paskiriamas Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto mokymo – auklėjimo reikalų prorektoriumi. Šias pareigas J. P. Banys ėjo iki 1990 metų, tuo pat metu dirbo Algebros ir skaičių teorijos katedros docento pareigose.

1992 metais Jonas Banys vėl išrinktas Matematikos ir informatikos fakulteto dekanu, o pablogėjus sveikatai, 2011 metais pasitraukė iš fakulteto dekano pareigų.

Visose pareigose doc. Jonas Pranas Banys pasižymėjo darbštumu, sąžiningumu, geranoriškumu, reiklumu sau ir kitiems, buvo mylimas ir gerbiamas studentų ir bendradarbių. J. P. Banys parašė apie 40 mokslinių, matematikos taikymo ir metodinių straipsnių, studentams skirtų metodinių mokymo priemonių.

Šviesus Jono Prano Banio atminimas išliks bendradarbių ir jo mokinių širdyse.

Jonas Pranas Banys pašarvotas šarvojimo salėje „Nutrūkusi styga“ (Ąžuolyno 10, Vilnius). Lankymas birželio 13 d. nuo 16 valandos ir birželio 14 d. iš ryto. Karstas išnešamas birželio 14 d. 12.30 val.

Tarptautinei oro uostų tarybai „ACI Europe“ suskaičiavus balandžio mėnesio Europos oro uostų keleivių statistiką, paaiškėjo, kad Palangos oro uostas tapo vienais iš sparčiausiai augančių oro vartų visame žemyne. 2016 m. balandį per Palangos oro uostą keliavo 19,4 tūkst. keleivių – t.y. 87,3 proc. daugiau negu prieš metus.

„Lietuvos oro uostų sujungimas ir jų bendros plėtros strategija pasitvirtino – komanda, siekianti vieningų tikslų, tą padaro greičiau ir efektyviau. Dėl to šiemet Palangoje skraido daugiau nei du kartus daugiau aviakompanijų negu pernai, kas smarkiai išaugino keleivių skaičių. Bet mes nesustojame ir toliau ieškome plėtros galimybių“, – pažymėjo  Palangos oro uosto direktorius Marius Gelžinis.

Lietuvos oro uostų duomenimis, gegužės mėnesio keleivių statistika Palangos oro uoste dar iškalbingesnė – per metus besirenkančių šiuos oro vartus savo kelionei padaugėjo nuo 10,7 tūkst. iki 21,2 tūkst. – t.y. 98 proc. arba beveik dvigubai.

Vyriausybė pasitarime pirmadienį svarstė Vidaus reikalų ministerijos parengtą Lietuvos migracijos politikos gairių įgyvendinimo ir migracijos procesų stebėsenos ataskaitą, kurioje išanalizuotos pagrindinės institucijų 2015 m. vykdytos priemonės bei pasiekti rezultatai emigracijos, grįžtamosios migracijos, imigracijos, integracijos, prieglobsčio, kovos su neteisėta migracija ir kt. srityse.

„Tenka konstatuoti, kad institucijų vykdytos emigracijos mažinimo priemonės proveržio nepadarė – pernai iš Lietuvos išvažiavo daugiau žmonių nei užpernai. Grįžtamosios migracijos skatinimo būdai taip pat galėtų būti veiksmingesni. Pasak apklausų, grįžimo galimybėmis domisi beveik 40 proc. išvykusiųjų. Bet ar turime, ką jiems pasiūlyti?“ – sako vidaus reikalų ministras Tomas Žilinskas.

Remiantis migracijos procesų rodikliais, Lietuvos gyventojų skaičius kaip ir ankstesniais metais mažėja ir praėjusių metų pabaigoje siekė 2 921 920. Išaugo emigracija (2014 m. – 36,6 tūkst., 2015 – 44,5 tūkst.), sumažėjo reemigracija (2014 m. – 19,5 tūkst., 2015 – 18,4 tūkst.) ir sumažėjo imigracija (2014 m. – 4,8 tūkst., 2015 m. – 3,7 tūkst.), taip pat – daugiau žmonių mirė nei gimė.

VRM parengtos ataskaitos duomenimis, pagrindinė priežastis, lemianti Lietuvos piliečių emigraciją, – ekonominės gerovės paieškos. Taigi, pasak ministro, ypatingai svarbu, kad kiekviena institucija pagal kompetenciją realiais darbais prisidėtų prie to, kad emigracijos mastai nedidėtų, o išvykusieji norėtų ir turėtų, dėl ko grįžti.

VRM, savo ruožtu, šių metų veiklos prioritetu įvardija kompetentingą pagalbą regionų bendruomenėms įgyvendinant savo idėjas bei Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų skyrimą regionų projektams, kurių tikslas – paskatinti verslumą.

Ataskaitoje taip pat pažymima, kad 2015 m. bendras išduotų leidimų laikinai gyventi Lietuvoje skaičius lieka nepakitęs – jų išduota daugiau nei 9,7 tūkst.

Pernai daugiau leidimų išduota dirbti pagal profesijas, kurių specialistų trūko Lietuvoje (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojams, metalinių laivų korpusų surinkėjams, restoranų virėjams, suvirintojams) (2014 m. – 4 994, 2015 m. – 5 695), augo užsieniečiams, siekiantiems dirbti aukštos kvalifikacijos darbą, išduotų leidimų laikinai gyventi (mėlynųjų kortelių) Lietuvoje skaičius (2014 m. – 151, o 2015 – 286). 

Pasak ministro T. Žilinsko, įsigaliojus įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pataisoms, sumažėjo atvejų, kuomet užsieniečiai fiktyviai steigė įmones, siekdami ne vykdyti veiklą, o tik gauti leidimą gyventi Lietuvoje. Palyginti su 2014 m., 25 proc. sumažėjo ir išduotų ar pakeistų leidimų laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu skaičius.

Seime taip pat svarstomos minėto įstatymo projekto nuostatos, kurias patvirtinus, Lietuvoje investuojantiems, darbo vietas kuriantiems verslininkams bei trūkstamą Lietuvoje profesinę kvalifikaciją turintiems specialistams būtų sukurtos palankesnės veiklos pradžios sąlygos.

Kovojant su neteisėtos migracijos apraiškomis, pernai toliau buvo stiprinama riziką keliančių užsieniečių neteisėtos migracijos prevencija ir kontrolė, sustiprinta valstybės sienos apsauga ir jos kirtimo kontrolė, pasienyje įdiegta papildomų techninių priemonių, pvz., vaizdo stebėjimo sistema įdiegta valstybės sienos ruožo, einančio Nemunu, daliai stebėti.

Pažymėtina, kad sudėtingos padėties Artimuosiuose Rytuose sukelta intensyvi migracijos Europos kryptimi banga 2015 m. Lietuvai tiesiogiai įtakos neturėjo: palyginus pastarųjų trejų metų duomenis, matyti, kad neteisėta migracija Lietuvoje išlieka panašaus lygio.

Ministras T. Žilinskas pažymėjo, kad, įdiegus pažangias valstybės sienos su Baltarusija ir Rusija stebėjimo technines priemones bei sustiprinus sienos kontrolę, beveik trečdaliu sumažėjo neteisėtų Lietuvos valstybės sienos perėjimų per „žaliąją“ sieną. Tačiau pastebima ir nauja tendencija – sulaikoma daugiau asmenų, neteisėtai esančių šalies viduje.

2015 m. buvo sulaikyti 256 nelegalūs migrantai, kurie atvyko į Lietuvą, neteisėtai kirtę valstybės sieną (89,8 proc. visų neteisėtai Lietuvos valstybės sieną perėjusių asmenų buvo sulaikyta prie sienos su Baltarusijos Respublika). Tuo tarpu šalies viduje buvo sulaikyti 1394 neteisėti migrantai, iš jų: 963 trečiųjų šalių piliečiai, neišvykę iš šalies iki vizos galiojimo laiko pabaigos, ir 431 neteisėtai esantis pilietis šalies viduje dėl kitų priežasčių, t. y. tie, kurie sulaikomi šalies viduje ar būna grąžinti iš kitų Šengeno erdvės valstybių. Pastaruoju metu Lietuva labiausiai yra veikiama neteisėtos Vietnamo piliečių migracijos, kurios maršrutas driekiasi iš Rusijos į Latviją, o toliau per ES vidines sienas – į Lietuvą ir Lenkiją.

2015 m. buvo pateiktas 291 užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, t. y. 28 proc. mažiau nei 2014 m. 2015 m. priimta 17 sprendimų suteikti pabėgėlio statusą ir 69 sprendimai – suteikti papildomą apsaugą.

Apsvarsčiusi pateiktą ataskaitą, Vyriausybė išreiškė susirūpinimą dėl didėjančių emigracijos mastų ir blogėjančios demografinės situacijos. Pritarta, kad šalinant gilumines emigraciją skatinančias socialines, ekonomines ir kitas priežastis, būtina imtis emigracijos mažinimo ir grįžtamosios migracijos didinimo iniciatyvos, siekiant užtikrinti kokybišką darbą, viešųjų paslaugų prieinamumą, socialinių ir kitų garantijų užtikrinimą bei paslaugų prieinamumą, sklandžių imigracijos procedūrų verslui, investuojantiems nustatymą, kryptingą ir kompleksinę informacijos apie gyvenimo ir darbo sąlygas Lietuvoje sklaidą. Vyriausybė taip pat įpareigojo atsakingas institucijas pateikti pasiūlymus dėl konkrečių emigracijos mažinimo ir grįžtamosios migracijos skatinimo priemonių.

Birželio 10 dieną baigėsi dešimt savaičių Ukrainos radijuje trukęs „NATO radijo maratonas 2016“, kurio metu Ukrainos gyventojai turėjo galimybę pagilinti žinias apie NATO.

Nuo balandžio 8 d. Ukrainos „Mūsų radijo“ („Nashe Radio“) klausytojai kiekvieną penktadienį galėjo sužinoti įdomių faktų apie Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją ir jos šalis nares bei dalyvauti viktorinoje. Daugiausiai klausimų atsakęs laidos dalyvis tapdavo savaitės nugalėtoju, gaudavo savaitės prizą ir patekdavo į finalą.

Birželio 10 d., paskutinės laidos metu, iš 10 savaičių nugalėtojų burtų keliu buvo išrinktas vienas, kuris laimėjo pagrindinį prizą – kelionę į NATO būstinę Briuselyje. Šių metų nugalėtoja tapo Jelena iš Zaporožės. Simboliška, kad Jelena į finalą pateko pirmojoje laidoje, kuri buvo skirta Lietuvai.

NATO radijo maratonas – tai jau antrus metus vykstantis Lietuvos ambasados Ukrainoje, šiuo metu vykdančios NATO kontaktinės ambasados funkcijas, inicijuotas projektas, įgyvendinamas kartu su NATO Informacijos ir dokumentacijos centru Kijeve ir Ukrainos žmogaus teisių fondu. Šių metų viktorinoje buvo pristatytos Lietuva, Kanada, JAV, Norvegija, Latvija, Lenkija, Slovėnija, Danija ir Estija, o paskutinė laida buvo išimtinai skirta klausimams apie NATO. Radijo laidų metu savo šalis pristatė minėtų šalių ambasadoriai ar jų pavaduotojai, kurie su radijo klausytojais diskutavo apie įdomius savo šalių istorijos ir kasdienybės faktus.

„Šis projektas – vienas sėkmingiausių Lietuvos kartu su partneriais Ukrainoje vykdomų projektų NATO tema. „Mūsų radijas“ pasiekia net 12 mln. klausytojų, todėl net ir tolimiausiuose Ukrainos kampeliuose esantys žmonės gali sužinoti daugiau apie NATO istoriją, vertybes, tikslus bei šalis nares“, – baigiamajame renginyje sakė Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Marius Janukonis. Kijevo „D*Lux“ klube birželio 10-osios vakarą vykęs projekto pabaigai pažymėti skirtas vakarėlis pritraukė daugiau nei 1000 žmonių.

Projektą užbaigs birželio 15 d. Ukrainos naujienų tarnyboje „UkrInform“ vyksianti spaudos konferencija, kurios metu ambasadorius M. Janukonis, NATO Informacijos ir dokumentacijos centro direktorė Natalia Nemyliwska ir Ukrainos žmogaus teisių fondo direktorius Eugenijus Fominas visuomenei ir žiniasklaidai pristatys projekto rezultatus.

Šiais metais geštaltinės psichoterapijos institutas „Dialogas“ Vilniuje išleis pirmąją absolventų kartą. Kalbantis apie ketverių metų studijų patirtį rūpi atskleisti ne tik šiame institute vykstančių podiplominių mokslų specifiką, bet ir tai, kokį kelią nueina žmogus, siekdamas tapti psichoterapeutu. Žvilgsnis į studijuojančiojo individualią patirtį gerokai demistifikuoja pačią psichoterapeuto profesiją, leidžia pamatyti konsultuojančius žmones iš kitos perspektyvos, žmogiškesnius.

Justina Petronytė, Vilniaus universitete baigusi bakalauro ir magistro psichologijos studijas, šiuo metu yra geštaltinės psichoterapijos instituto „Dialogas“ absolventė, dirba Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ personalo skyriaus vadove, konsultuoja individualiai, laisvalaikiu šoka lindyhopą.

Norėčiau pradėti nuo klausimo: kodėl geštaltinė psichoterapija? Kaip atėjai, kaip susiradai geštaltinės psichoterapijos institutą „Dialogas“? Pati esi baigusi psichologiją, tad tau skirtingos mokyklos pažįstamos dar nuo studijų laikų.

Aš norėjau tęsti podiplomines studijas, ir netikėtai gavau kvietimą į geštaltinės psichoterapijos institutą. Buvo du dalykai, kurie mane sudomino. Visų pirma – pati geštalto kryptis, po studijų universitete tik apgraibom supratau apie ją. Todėl buvo įdomu daugiau suprasti, kas tai yra. Galvojau, kad metus pastudijuosiu, o tada jau pažiūrėsiu. Kitas dalykas, patraukęs mano dėmesį, – vienas iš mokytojų – Viktoras Keturakis. Vitalijos Lepeškienės tuo metu nepažinojau. Su Viktoru jau buvau susidūrusi ir pamaniau, kad būtų įdomu pas jį mokytis. Tuo pat metu mano aplinkoj su draugais, bendradarbiais kalbėjomės, kad reikia eiti mokytis. Ir tos bendros emocijos mane taip pat paskatino. Taip aš atėjau pirmiems metams ir užsikabinau.

Ar turėjai išankstinį įsivaizdavimą, kaip vyks tos studijos?

Daugmaž įsivaizdavau, ir tą turėtą įsivaizdavimą reali patirtis mažai ir pakeitė. Aš ir anksčiau esu dalyvavusi patirtiniuose mokymuose, seminaruose, tik ne tokiuose ilguose. Įsivaizdavau, kad reikės daug kalbėti apie save, savo patirtį ir per ją mokytis.

Patirtinis mokymasis, kuriuo iš esmės remiasi studijos institute „Dialogas“, jau buvo tau pažįstamas?

Taip. Gal dėl to man buvo labai aišku, kad norėsiu mokytis podiplominėse studijose. Man nebuvo labai lengva mokytis akademinėje aplinkoje. Net ir dabar man visokius rašto darbus daug lengviau rašyti, kai susitinku su bendramoksliais, kai rašome, mokomės kartu. Man labai nelengva mokytis vienai: vienai skaityti tekstą, nagrinėti ir mėginti jį suprasti. Dažniausiai tuomet susipainioja mintys. Tai, ko išmokau universitete, man nepakako, o pats mokymosi būdas buvo sunkokas, pvz., egzaminai buvo didžiausia kančia, nes ten tiesiog reikėjo surašyti, ką išmokai. Man atrodydavo, kad geriau galėčiau parengti tris pristatymus ar projektus vietoj vieno egzamino.

Geštaltinės psichoterapijos mokymasis atitinka tavo pačios mokymosi stilių?

Taip, aš dar studijų metais ir jau po studijų vienus metus dalyvavau patirtiniuose mokymuose. Ir nors šiose studijose nebuvo man pačiai labai netikėtų dalykų, tačiau pastebėdavau, kad yra, kas man patinka, kaip būtent mokomasi čia. Man patinka geštalto švelnumas ir pagarba žmogaus galimybėms. Anksčiau panašiuose mokymuose esu patyrusi ir agresijos patirčiai, kai negalėdavau atlikti užduoties arba bijodavau, tada kas nors iš vedančiųjų arba iš grupės pradėdavo spausti daryti. Atsidurdavau tokioj situacijoj, kad turiu daryti, nes tokios taisyklės ar taip reikia. Čia mokydamasi kelis kartus patyriau, kad kai kvietimas naujai patirčiai ar eksperimentui yra pernelyg gąsdinantis arba pernelyg sunkus, tada mokytojas pasiūlo kažką, kas būtų įveikiama. Tai aš išgyvenau kaip pagarbą kiekvieno žmogaus unikalioms galimybėms.

Kai galvoji apie save, kokia atėjai į šias studijas, ir dabar, kai jau praktiškai jas baigi, koks didžiausias pokytis įvyko tavo gyvenime?

Didelis klausimas... Dabar esu ramesnė, o kai ramesnė, tai, atrodo, ir laimingesnė. Jaučiu daugiau pagarbos sau, savo patirčiai, kai kiti sako „reikia“ arba kai imu galvoti, ką kiti apie mane galvoja. Dabar daug labiau galiu priimti save visokią. Dažniau jaučiuosi ramesnė dėl to, kaip yra, kaip reaguoju, drąsesnė dėl to, ko negaliu, ko nenoriu ar ko noriu. Galiu „apdoroti“ savo viduje kylantį impulsą, pagalvoti, ką noriu su juo daryti. Jaučiu, kad galiu ilgiau ištverti įtampos ir nerimo situacijas, nes būna, kad kartais labai jausmingai reaguoju ir pernelyg anksti pasiduodu. Iki šiol atrodydavo, kad, kai kyla stiprūs jausmai, negaliu jų suvaldyti ir tiesiog juos ištaškau ir kitus aptaškau. Po to gailiuosi. Pastaruoju metu pastebėjau, kad galiu jausmų patirti, žinoti, kad jie yra, ir pasirinkti, kada noriu jais taškytis, o kada prasminga juos santūriau reikšti. Neseniai išgirdau tokį sakinį ir pagalvojau, va, jis labai atitinka tai, kaip dabar jaučiuosi. Viena moteris pasakė: „Aš – ne šimtas eurų, kad visiems patikčiau.“ Tada pagalvojau: taip! Aš irgi ne šimtas eurų!

Juk tai ir yra įsisąmoninimo kelias: pirmiausia susitinki su tuo, ką patiri čia ir dabar, ir tą patyrimą priimi. Įsisąmoninus ir priėmus ateina supratimas, kad gali pasirinkti, ką su tuo patyrimu daryti, pvz., ar pasidalinti kilusiu jausmu, ar pasilaikyti jį sau.

Ne visada tai pavyksta. Bet man patinka, kad dabar dažniau galiu pasirinkti, kokiu būdu savo reakciją parodyti net ir tokiose situacijose, kai man atrodė, jog nėra jokio pasirinkimo. Atrodydavo, kad tai mano prakeiksmas, kad taip reaguoju ir visada taip reaguosiu – neišdrįsiu pasidalinti savo reakcijomis. Arba, atvirkščiai, sureaguosiu kaip nors „kaip visada“. O dabar pastebiu, kad galiu pasirinkti reakcijas ir jausmų raišką net ir tokiose situacijose, kurios man labai jautrios. Net ir tada, kai pasijuntu visiškai bejėgė, imu suprasti, kad galiu pasirinkti. Visa tai man padeda autentiškiau, aiškiau bendrauti su kitais žmonėmis.

Šiose studijose buvo ir daug žaidimo: kai buvo galima save išmėginti įvairiuose amplua ar ne visai rimtai „pasimatuoti“ įvairesnių reagavimo būdų. Šių mokslų erdvė, man regis, buvo saugi įvairiems pabandymams.

Aš į tuos žaidimus įvairiai reaguoju, kartais jie man patinka, kartais – ne. Kartais jaučiu, kad galiu būti žaisminga, o kartais tas mano žaismingumas būna šone. Todėl man ne visada būdavo lengva. Čia buvo vieta, kur turėjau išmokti būti atvira, priimti ne tik save, bet ir aplinką, nesureikšminti dalykų, t. y. reaguoti ramiai, įsitraukti tiek, kiek man norisi. Ir būdavo užsiėmimų, kai man būdavo labai linksma, o būdavo, kai leisdavau sau iš šalies pažiūrėti ir man patikdavo, kad šis mano pasirinkimas buvo priimamas kaip dar viena galimas dalyvavimo būdas. Dalis mano neramybės susiję su tuo, kad ten, kur būnu, man atrodo, kad turiu įsitraukti visu šimtu procentų, o tada pradedu kelti dramas sau ir kitiems. O čia patyriau, kad galima ir kitaip.

Gal galėtum pasidalinti įsimintiniausiais studijų momentais? Gal atsimeni labiausiai tavo augimą paskatinusią patirtį, manau, kad tai nebūtinai turėjo būti pati maloniausia patirtis?

Dabar atsimenu kelis momentus, ir visi jie sunkoki, kartu ir prasmingi, nes juose atradau naujų dalykų apie save. Galiu pasidalinti viena patirtimi – tą kartą seminarą vedė Bobas Resnickas. Tuo metu buvau „karštoje kėdėje“ – tai būdas, kai vienas iš mūsų tampa klientu, dirba su savo klausimais, o grupė stebi ir mokosi iš terapeuto darbo, vėliau grupėje aptariame ir kliento patirtį, ir terapeuto darbą. Ta patirtis man buvo labai įspūdinga. Kiek pamenu, kalbėjomės apie gėdos jausmą ir situacijas, kuriose išgyvenu gėdos jausmą. Bobas pasiūlė eksperimentą – paklausti, ką mūsų darbą stebinti grupė galvoja apie tas situacijas, ir gauti jų reakcijas. Man vien pats sėdėjimas „karštojoje kėdėje“ buvo iššūkis, nesijaučiau galinti išdrįsti, dar užduoti klausimų stebėtojams. Labai ryškiai atsimenu, kad pirma mintis buvo: gal jis juokauja? Antra mintis: kaip išsisukti nuo užduoties, nes atrodė, kad jeigu vedantysis, kuris man yra autoritetas, siūlo, tai turiu paklusti, negaliu atsisakyti. Prisimenu, kad tuomet nerimas tapo labai didelis. Tačiau išdrįsau atsisakyti, ir man buvo svarbu, kad Bobas sureagavo: „Tai gerai.“ Ir davė lengvesnę užduotį. Man buvo reikšminga priėmimo patirtis, kad nebuvau verčiama peržengti per save. Tai, ką Bobas tuo metu darė, vis tiek ragino mane tyrinėti ir rizikuoti, tačiau pradedant nuo saugesnės užduoties. Kiek pamenu, kad man pavyko tik iš trečio karto atsisukti ir kreiptis į stebėtojų grupę, ir tik tuomet, kai visi stebėtojai, Bobo paprašyti, užsimerkė. Iš šios situacijos man iškilo žodis „švelnumas“. Šis eksperimentas, taip geštalto terapijoje vadiname naujos situacijos pabandymą, man buvo ir įveikiamas, ir gana saugus, ir sykiu buvo iššūkis. Patyriau švelnumą ir priėmimą. Tai, ką Bobas siūlė atlikti daugeliui, būtų buvę visai paprasta, tik ne man. O Bobas priėmė mane ir leido pasirinkti. Ir man buvo svarbu, kad visa grupė priėmė, niekas manęs nesmerkė.

Rūpi paklausti, ar buvo teorinių geštaltinės psichoterapijos dalykų (juk daug skaitėm ir turėjom rašyti esė teorinėmis temomis), kurie rezonavo su tavo asmenine patirtimi ir nuostatomis, kaip turi vykti terapija?

Man patinka patys principiniai geštaltinės psichoterapijos dalykai. Dialogiškumas, man atrodo, esminis šios terapijos principas. Kitas labai svarbus dalykas – dalyvaujantis terapeuto buvimas. Man svarbu buvo to mokytis. Sunku vertinti, kaip tai patiria mano klientai. Tačiau tikrai žinau, kad man, kaip klientei, terapeuto dalyvavimas ir dalinimasis savo reakcijomis, labai svarbus. Mokydamiesi turime patys pereiti asmeninę terapiją, todėl savo kailiu patiriame, kaip jaučiasi klientas, ir aš žinau, kad man vertinga, kai terapeutė pasidalina reakcijomis į tai, ką kalbu. Kiti teoriniai dalykai padeda, kad konsultacija nevirstų vien tik pašnekesiu. Man svarbu žinoti ir mokytis pastebėti, kaip klientas arba klientė nutraukia kontaktą, tai, ką vadiname kontakto trūkiais, arba atpažinti, kaip daugybės dalykų fone formuluojasi aktuali tema ar poreikis, tai, ką vadiname figūra. Pačios konsultacijos metu mažai apie tai galvoju, nes būnant su klientu man svarbiau būti čia ir dabar, girdėti, atjausti, reaguoti. Tačiau po konsultacijos man svarbu suprasti, kas vyko, remiantis šia teorija. Supratimas padeda atrasti ribą, sau pasiaiškinti ir jaustis stabiliau. Taip pat man svarbu tai, ko mokėmės apie terapeuto nuostatas. Vieną svarbiausių pamokų išmokau, kai seminaro metu dirbau terapeute. Atsimenu mintį, kad turiu konsultuojamam žmogui padėti, ir uždaviau klausimą mokytojui: kaip galiu padėti? O mokytojas atsakė, kad tau nereikia padėti, tau reikia kartu su klientu tyrinėti, suprasti. Ši pamoka man buvo labai svarbi: terapeutas neturi nei daryti, nei padėti, nei išspręsti, o tyrinėti kliento patyrimą. Ta situacija buvo labai pamokoma ta prasme, kad kai tik pradėjau galvoti, kaip išspręsti šią problemą, aš užstrigau ir nebežinojau, ką daryti toliau. Juk ne apie darymą viskas sukasi, nes iš tiesų klientas geriausiai supranta, kas vyksta, o aš galiu dalyvauti ir dalintis savo reakcijomis. Tai man atrodo sąžiningas kelias.

Šiuose moksluose turėjome galimybę būti ir terapeutais, ir klientais, ir stebėtojais. Viso mokymosi metu vyko atviros sesijos ir jų aptarimas grupėje su mokytojais. Toks mokymosi būdas suteikė galimybę geriau pažinti kliento padėtį terapijoje. Savo kailiu patyrėme, ką reiškia vienokios ar kitokios terapeuto intervencijos. Ar per visus mokymasis keitėsi tavo pačios požiūris į klientą?

Esminis požiūris į klientą, regis, nesikeitė. Man visada buvo svarbu lygiavertis dviejų žmonių susitikimas. Aišku, tas supratimas plėtėsi. Klientės patirtis man leidžia suprasti, kaip sunku kartais klientui ištverti ieškojimus, savo asmeninėje terapijoje pati pora kartų vos netrenkiau durimis ir nepalikau terapeutės. Dabar jau suprantu ir jos tiesą, tuo metu nebuvau pasiruošusi jos girdėti. Aš šaunuolė, kad netrenkiau durimis (juokiasi). Tai padeda suprasti klientus, kai jie supyksta. Gali būti, kad jie nepasirengę išgirsti arba mano įžvalga netikusi. Man patinka geštalto kryptis, priimanti žmogų kaip visumą, jo pagarbus santykis. Man niekada neatrodė, kad terapeutas ar kitas padedantis žmogus, pvz., socialinis darbuotojas ar net ir medikas gali geriau už mane žinoti, ko man reikia. Pats žmogus yra didžiausias savo gyvenimo žinovas.

Vitalija ir Viktoras lydėjo mus nuo pat pirmų metų per visą mokymosi procesą. Jie kūrė saugią aplinką, leisdami daryti arba nedaryti, eksperimentuoti. Gal prisimeni momentų, kai tau buvo ypač svarbus jų grįžtamasis ryšys ir palaikymas? Galbūt tie momentai susiję ir su atvažiuojančiais mokytojais?

Man patinka mokytis iš autoritetų, o Viktoras ir Vitalija man yra autoritetai. Iš Viktoro mokiausi žmogiškumo, jo atvirumas pasakojant apie save mane kartais nustebindavo. Supratau, kad ir taip gali būti. Ir būdamas toks atviras, jis neprarado mano akyse autoriteto. Kai po seminarų turėjome rašyti refleksijas, aš sulaukdavau iš Vitalijos reakcijų, iš kurių suvokdavau, kad ji kaip žmogus supranta tai, kuo pasidalinau. Ji pasidalindavo savo žmogiška, o ne mokytojos reakcija. Man patinka toks mokymosi būdas – kai gyveni gyvenimą su mokytojais. Buvo galimybė pamatyti daug mokytojų, atvykstančių iš užsienio, ir mokytis iš skirtingų žmonių, pažinti jų skirtingus darbo stilius. Tačiau buvo galima matyti ir tai, kas juos vienija: jie visi buvo priimantys ne tik kitus, bet ir savo pačių žmogišką ribotumą.

Susitikdami su nemažai skirtingų mokytojų iš įvairių šalių, mes turėjom galimybę ieškoti savo darbo stiliaus: nes iš tiesų galima pasirinkti, kiek nori būti atviras, kiek dalintis. Juk nėra vieno teisingo. Kokia tavo patirtis kaip pradedančios terapeutės? Kokias savo stipriąsias savybes jau atradai?

Jaučiuosi vis tvirčiau. Labai gerai prisimenu savo pirmą susidūrimą su klientu, kai labai aiškiai pajutau, kad man nedrąsu, nors suvokiau, jog nesu tik aš viena atsakinga už žmogaus gyvenimą, mes keliaujam kartu. Seminarų metu norėdavau ir vertindavau galimybes dirbti terapeuto kėdėje, pati grupė padėdavo, nes suteikdavo daug energijos. Dabar suprantu, kad viena yra konsultuoti mokantis, visai kas kita – realiai. Žmonės gyvena savo gyvenimą ir neanalizuoja, ką kiekvienas jų virptelėjimas reiškia.

Konsultacijos metu aš, kaip terapeutė, stengiuosi eiti į dialogą, dalintis savo reakcijomis, nevertinti žmogaus patirties. Susitikusi su klientais, kurie nėra mokslo draugai, pamačiau, kad žmonės turi tokių įvairių patirčių ir taip įvairiai svarsto apie gyvenimą, tad kartais nevertinti būna tikras iššūkis. Tikiuosi, kad man pavyksta nerengti vienų marškinių ant visų žmonių. Prisimenu, moksluose vienas įvykis mane sunervino, kai po konsultacijos, kur aš buvau klientė, aptarinėjant terapinį procesą, kažkas pasakė: „Čia ta klientė kaip visada...“ Tada pagalvojau, ką reiškia kaip visada? Aš kiekvieną dieną esu naujas žmogus. Atsimenu, tada buvo skaudu. Todėl nors ir atrodo, kad klientą ilgainiui pažįstu, atsiranda ir nuspėjamumas, tačiau prisimenu, kad tas jausmas, kad tu dabar mane nuspėjinėji, iš tiesų žeidžia. Šita patirtis mane verčia stengtis pamatyti žmogų naujai, jo pokyčius. Terapijoje man svarbūs momentai, kai matau, kaip žmogus supranta ir kaip tampa ramesnis, kaip suranda savyje jėgų. Vieni žaviausių momentų, kai žmogus apie save supranta kažką naujo.Man tai taip gražu.

Kalbino Ramunė Bleizgienė

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/a23f4afd5d2765ef78d55f9986871794.jpg"},"main_article":{"title":"Gedulo ir vilties dienai: Sibiro apa\u0161talai","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2016-06-14-gedulo-ir-vilties-dienai-sibiro-apastalai\/145517","article_id":"145517","subtitle":"Irena Petraitien\u0117"},"sub_1":{"title":"Eutanazija n\u0117ra u\u017euojauta","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2016-06-11-eutanazija-nera-uzuojauta\/145453","article_id":"145453","subtitle":"vatikano radijas"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/6f3483a3647d6b7cae6fd932770c6e8699f0411f.jpg"},"sub_2":{"title":"I\u0161tro\u0161kus\u012f pagirdyti \u2260 priklausom\u0105 girdyti","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2016-06-14-istroskusi-pagirdyti-priklausoma-girdyti\/145516","article_id":"145516","subtitle":"Dmitrijus \u0160kulis - VA Caritas"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/8bf757ff7bd5e3cf0961efaa66e768f523d26f97.jpg"},"sub_3":{"title":"Istorija ir politika: pamir\u0161ti negalima prisiminti?","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2016-06-14-istorija-ir-politika-pamirsti-negalima-prisiminti\/145361","article_id":"145361","subtitle":"Simona Merkinait\u0117 - Doxa"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/e323112cc076640adb44dbb1869aafcbab91a74e.jpg"},"related":[],"links":[]}

Minėdami 75-sias pirmojo lietuvių trėmimo į Sibirą metines, siūlome prisiliesti prie gyvų mūsų tautiečių istorijų, liudijančių žmogiškos sielos triumfą pačiomis baisiausiomis sąlygomis. 

Per vienus 1940 m. okupacijos metus 9 kunigai išvežti į Sibirą, 152 perėjo tardymus ar buvo laikyti kalėjimuose, 18 jų iš kalėjimų išsivadavo prasidėjus karui, 15 kunigų nužudė iš Lietuvos bėgdami raudonarmiečiai su enkavedistais. Kai 1944 m. liepos mėn. pradžioje Raudonoji armija peržengė rytinę Lietuvos sieną ir riedėjo į krašto gilumą, į Vakarus traukėsi 3 vyskupai ir 257 kunigai bei vienuoliai, daugiausia jaunesnio amžiaus. 1944–1953 metais nuteisti 364 Lietuvos kunigai, daugiausia 1949 metais – 91.

Benediktas Andruška SJ

„Prisipažįstu, kovojau prieš bedievišką bolševizmą spaudoje, susirinkimuose, asmeniškuose pokalbiuose su tikinčiaisiais, pamokose. Kovojau, nes esu kunigas… Visa mano kova su bolševizmu ir jo konkrečius vadovus turėjo tikslą apginti katalikų tikėjimą, saugoti jį nuo sugriovimo, kviečiau kitus į kovą su bolševizmu. Prisipažįstu – ir jaunimą auklėjau tautine, religine dvasia.“ Šitaip Vilniuje saugumo požemiuose bylą vedusiam kapitonui Glycinui kalbėjo t. Benediktas Andruška SJ (1884–1951) kunigas, Lietuvos jėzuitų provincijos atkūrėjas, Kunigų seminarijos profesorius, religinis rašytojas, vertėjas, giesmių kūrėjas. 1949 m. gegužės 25 d. Ypatingasis pasitarimas nutarė, kad B. Andruška yra ypač pavojingas, ir jį reikia įkalinti griežto režimo kalėjime 10 metų, bausmę atliekant nuo 1949 m. vasario 21 d. Verchne Uralsko kalėjime.

B. Andruška

Po penkių Lukiškių kalėjime praleistų mėnesių prasidėjo ilga ir varginanti kelionė prekiniu traukiniu. Iš Čeliabinsko etapu buvo nugabentas į Verchne Uralsko ypač griežto režimo kalėjimą. Bet ir ten t. Benediktas buvo linksmas, draugiškas, nuoširdus, atviras ir neprarado humoro. Laiškuose iš kalėjimo guosdavosi: „...dirbti nebegaliu, bet kentėti galiu“ arba: „...meldžiuosi, kad ko nepapiktinčiau“. Dar caro laikais sukomplektuotoje turtingoje kalėjimo bibliotekoje rado švedų kalbos vadovėlį ir ėmė mokytis švedų kalbos. Daug laiko skyrė maldai. Net vienutė jo nenuliūdindavo – ten būdavo gera proga rašyti, niekas netrukdydavo. Noriai mokė kitus kalinius anglų kalbos. Kaliniai ant rūkomojo popieriaus degtuku, pamirkytu į iš duonos plutų padarytą rašalą, rašydavo žodžius ir gramatikos pratybas. Kameroje tokie užsiėmimai labai paįvairindavo nykiai slenkančias gyvenimo dienas ir teikdavo paguodos, vilties, ramybės.

T. Andruška kompanuodavęs dainas ant rūkomojo popieriaus. „Žemės keleivio giesmėje“, jis apdainavo ir patį save: „Per gyvenimą keliaujam žemės audrotu taku, ir ieškoti nepaliaujam laimės amžinų šalių. Mūsų takas erškėčiuotas, tamsūs supa debesys. Nyksta žemiškos tuštybės, neša laikas skubinai. O ten garsas amžinybės taip vilioja mūs širdis, ir nežemiškos grožybės nuolat mums žavi akis.“

T. Benediktas buvo kameros siela: visus ramindavo, nuliūdusius guosdavo, neleisdavo verkti, pasakodavo įvairius linksmus nutikimus, anekdotus. Kai gydytojas tikrindavo sveikatą, į klausimą: „Kaip sveikata?“ trumpai atsakydavo: „Kaip jaučio!“ – „Netiesa, nes paties kojos labai sutinusios (žaizdotos).“ Jos iš tiesų buvo žaizdotos ir turėjo skaudėti. Bet kantriai kentėjo, niekuo nesiskundė. Kol l951 m. vasario 6 d. nustojo plaktis jo širdis. Tą rytą dar juokavo: „Jei kas pasakytų, kad šiandien turėčiau mirti, tai, žiūrėk, ir nenorėtum mirti.“ Kaip ir kur jis buvo palaidotas, nėra jokių duomenų.

Jonas Paukštys SJ

„Mes 16 metų gyvenome ištremti Jakutijoje, kur dar ir dabar tebėra tūkstančiai mūsų lietuvių tremtinių. Kiek ten pergyventa ir sveikatos padėta, tai tik vienas Viešpats Dievas težino. Ir per visą tą 16 metų gyvenome kaip laukiniai, be išpažinties ir Sakramentų, nes nė vieno kunigo nebuvo. Tik 1956 metais, rudenį, mums kaip iš dangaus atskrido nelauktai taip visų išsvajotas mūsų Brangus Kunigas, kurį visi sutikome su džiaugsmo ašaromis. Nes mūsų vaikai buvo nekrikštyti, jaunos poros gyveno nesusituokę. Daugumas buvo atšalę nuo Bažnyčios“, – 1957 m. Iš Jakutijos Vakarus pasiekusio lietuvio tremtinio laiške minimas išsvajotas kunigas – Jonas Paukštys SJ (1899–1965), vienas pirmųjų atkurtos Lietuvos Jėzaus draugijos narių, pirmasis Kauno jėzuitų gimnazijos, vėliau Šiaulių gimnazijos direktorius, Kunigų seminarijos dvasios tėvas, pamokslininkas, jėzuitų leistų žurnalų „Misijos“, „Žvaigždutė“ redaktorius, pamokslininkas. 1950 m. buvo suimtas ir nuteistas dešimčiai metų lagerių, iš kurių 1955 m. paleistas, nusprendė į Lietuvą negrįžti ir apaštalauti tarp ten gyvenančių tremtinių.

J. Paukštys

„Daug darbo turėjo mūsų mylimas klebonas, kol padarė tvarką. Sąlygos buvo gan sunkios, nes nebuvo nei rūbų, nei bažnyčios. Su kambariais irgi buvo labai sunku. Gyveno visi ankštai, daugumas po vieną kambariuką teturėjo. Bet jo pasišventimo ir rūpesčio dėka atrado pas porą lietuvių didesnius kambariukus, kur sekmadieniais papuošdavo altorėlius ir laikydavo Šv. Mišias. Sekmadieniais net trejas Šv. Mišias laikydavo žmonių patogumui, nes kambariukai maži ir dėl daugybės tikinčiųjų buvo perpildyti, negalėjo visi iš karto sutilpti.

Savo šventumu ir gražiais pamokslais labai daug atšalusių žmonių pritraukė prie Sakramentų. Daugumas pradėjo eiti kuone kiekvieną dieną Komunijos. Labai visi pamilo mūsų klebonėlį. Jis vargšas toks kuklus, kad net neturi sau tinkamo kambario poilsiui, gyvena pasiruošęs dieną naktį patarnauti žmonėms, nepaisydamas sveikatos, kuri yra silpna, nes lageryj būdamas visą sveikatą prarado. Rūbų tinkamų irgi neturi.

Nors ilgai sėdėjo lagery ir būdamas silpnos sveikatos, bet išėjęs iš lagerio negrįžo į Lietuvą gyventi, o atvažiavo į tolimą Šiaurę atnešti Dangiškos Šviesos ištremtiems žmonėms, kurie per ilgus metus troško ją pamatyti. Jie jau nebeturėjo vilties, nes buvo visų užmiršti. Bet Viešpats Dievas pasigailėjo žmonių ašarų ir atsiuntė tokį šventą kuklų kunigą, kuris savo šventumu ir labai gražiais pamokslais -jų būtų galima klausyti dieną ir naktį – atgaivino žmonių dvasią, kuri tiek metų buvo giliai užgniaužta širdyse. Žmonės pralinksmėjo, jaunimas, kurs buvo pradėjęs krypti, pasitaisė, senimas pradėjo varžytis gerti.

Buvo net tokių, kurie savo amžiuj nebuvo priėję išpažinties arba retai kada eidavo gyvendami Lietuvoje, o mūsų Brangaus Kunigėlio pastangomis priėjo išpažinties ir Komunijos. Žmonės kitaip nevadino Jo, kaip šventu...“

O tuo tarpu oficiozas „Socialistinė Jakutija“ t. Paukščiui žėrė tokius „kaltinimus“: „Per religines moterėles kun.Paukštys suregistravo visus Jakutsko miesto katalikus... Tikintieji, norėdami išklausyti kun. J. Paukščio laikomų bažnytinių pamaldų, turėdavo prieangyje įsigyti kokią nors šventą relikviją: Kristaus, Dievo motinos, kurio nors šventojo ar kurios nors Romos šventovės atvaizdą...“ Pasak Mato Raišupio, knygos „Dabarties kankiniai“ autoriaus, keista, kad taip sudrebėjo galinga ir ateistiškai užgrūdinta Sovietų imperija nuo Šv. Mišių, teikiamų sakramentų: „Valdovai išsigando vergų stovyklose fiziškai beveik sunaikinto lietuvio jėzuito ir įsakė jam iš Jakutijos skubiai nešdintis į Lietuvą, iš kurios jis anksčiau buvo ištremtas kaip nepageidaujamas asmuo.“

Jonas Danyla SJ

„Atlikim čia paskutinį kartą rekolekcijas... Tai bus naudingiausia ateičiai, kuri mūsų laukia“, – 1948 m. rudenį pasiūlė uždaromo Pagryžuvio vienuolyno naujokų magistras, koplyčios rektorius, buvęs Kauno jėzuitų gimnazijos inspektorius, direktorius,1948–1989 m. Lietuvos jėzuitų provincijolas Jonas Danyla SJ (1904–2000). Po metų 1949 m. lapkričio 25 d. Žasliuose buvo suimtas, apkaltintas antisovietine veikla (1941 m. birželį klausėsi radijo laidų, „šmeižė“ sovietinę valdžią, Šiauliuose vadovavo jaunimo organizacijai, platino religines knygas). Ypatingojo pasitarimo prie SSRS vidaus reikalų ministro 1950 m. birželio mėn. sprendimu nubaustas 10 m., bausmę ją atliko Kazachstano lageriuose.

J. Danyla

1954–1955 m. Karakaso lageryje buvo paskirtas baltinių sandėlio vedėju. Kai beveik po metų buvo keliamas į Karagandos lagerį, išleisdamas viršininkas leitenantas, kazachas, viešai pareiškė: „Tokio sąžiningo ir tvarkingo sandėlininko dar nesu turėjęs.“ T. Danyla apie lagerio metus rašė: „Beveik po metų susitikau su buvusiais draugais iš Karakaso jau kitame lageryje, jie man pasakė: „Jūs buvote kruopštus ir sąžiningas, o mes tą sandėlį „išparceliavom.“ 1955–1956 m. gyvenau ir dirbau kaip politinis kalinys Vyšniovkos lageryje (Akmolinsko sritis) – ten buvo statomas tarybinis ūkis. Politinių kalinių buvo 100–150 (skaičius nebuvo pastovus); maždaug tiek pat buvo ir iš Iževsko atvažiavusių jaunuolių su komjaunuolių komandiruotėmis. Tų jaunuolių gyvenimas ir elgesys, jų kalbos žargonas mums, lietuviams, kėlė siaubą.

Mūsų, politinių kalinių, lageryje buvo vienas labai įkyrus „nadziratelis“( prižiūrėtojas), kuris kibdavo prie kiekvieno menkniekio. Kartą jis pasikvietė vieną labai religingą kalinį pasikalbėti. Kalbėjo jie apie daugelio tikinčiųjų, ypač lietuvių, kultūringą elgesį ir pagaliau pareiškė: „Kai aš žvelgiu į tuos jaunuolius, tai matau ir suprantu, kad tiktai religija gali juos pataisyti, daugiau niekas jų nepakeis.“ Lageryje t. Danyla kalbėdavo: „Tikėjimo žmogui taip reikia, kaip rūbų ir kasdieninės duonos. Tikėjimas yra toks senas, kaip ir pati žmonija. Jis yra ryšys, kuris jungia žmones su Dievu. Daug kas šiandien kalba apie tikėjimą, bet nedaug kas stengiasi jį gerai suprasti ir pagal jo reikalavimus gyventi. Sunykus tikėjimui, greitai sumenkės ir tautos dorovė: o tada, vieno amerikiečio pasakymu, „bažnyčiose rasim tuščių suolų, bet kalėjimuose nerasime nė vienos tuščios celės“. Taigi tikėjimo silpninimas yra kartu nusikaltimas ir visai tautai.

1956 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Jiezno parapijos vikaru. „Pirmas darbas, – rašė vyskupas J. Boruta – suburti vienuolius ir vienuoles bendrai maldai – rekolekcijoms. Po skaudžių Stalino represijų metų, susirinkus slapta, organizuojamos susikaupimo dienos ir pirmos grupės maldų, rizikuojant ką tik atgauta asmenine laisve.“

Bijutiškyje, pasak vyskupo J. Borutos, vyko apaštalų Lietuvos Bažnyčiai rengimas, apaštalų, rengtų ne universitetuose, o maldos mokyklose: „Ir jo vadovavimas pogrindžio seminarijai buvo labai diskretiškas, korektiškas – pagrindinis vadas ir formuotojas – Viešpats, kurį tėvas J. Danyla skatino išgirsti ir į Jį įsiklausyti maldoje, klierikai, kunigai... Paklausti, kuo šis tėvelis juos patraukia, atsakydavo – iš jo jokios prievartos. Su juo pabendravęs ir pas jį apsilankęs, pirmiausiai pajusdavai (ne, ne išgirsdavai) naujų impulsų – tvarkingesniam, intensyvesniam maldos gyvenimui.“

Petras Lygnugaris SJ

„...Jums sunku suprasti, kaip nuobodu toli nuo Tėvynės, nuo savųjų. Visa laimė, kad galiu kasdien aukoti Kristaus auką. Čia gausių Dievo malonių versmė. O juk dvejus metus ir tris mėnesius nė karto negalėjau“, – laiške t. Karoliui Garuckui SJ guodėsi Petras Lygnugaris (1909–1985), 1950 m. areštuotas, nuteistas 10 metų,

Atlikęs bausmę lageriuose, apaštalavo Sibire, antrą kartą teistas 1970 m. „Prisiminsiu pirmą kartą 1956 lapkričio 13 d. už Tomsko į šiaurę Itatką. Čia seniai buvo katalikų bažnytėlė. Kai sužinojo, kad atvykau, tiek daug susirinko, atėjo net iš toli, senesnieji iš džiaugsmo net verkė, nes 29 metus nebuvo matę kunigo… Išsikvietė mane valsčius, susirinko virš dešimt, ir net Tugano saugumas atvyko. Čia atvedė mane milicininkas, pasisodino, ir visi pradėjo pulti, plūsti: „Tu suagitavai…“

P. Lygnugaris

O ne vienas baigė: „Kai kviečiamas susirinkimas, mažiau ateina.“ Aš atsakiau: „Aš nė vieno nepažįstu. Tikinčiųjų prašomas atvykau. Matote, kaip ilgisi kunigo, net verkia. Aš jums dar galiu pasakyti: „Jei jūs norite, kad daug ateitų, tai per 29 metus šaukite vieną kartą susirinkimą, pamatysite, kiek daug ateis.“ Grąžino vysk. Paltaroko man išduotą leidimą aptarnauti tikinčiuosius ir tuoj per 30 minučių liepė iš ten išvažiuoti, sargyba mane lydėjo iš Itatkos iki Tomsko. Ten per visą dieną ir naktį be mažiausios pertraukos krikštijau, klausiau išpažinčių, prieš rytą laikiau šv. Mišias. Giedojo senovės lietuviai, latviai – pamainomis. Kai milicininkas mane išvedė, liko pilnas didelis kambarys žmonių. Man išeinant, kad pradės visi verkti, daugelis palydėjo iki stoties.

Kitą kartą daug toliau nuo šios vietos, Piškine, Triockio rajone, tikintiesiems patarnaujant, buvo pranešta, jog atvyksta milicija manęs suimti. Nebaigęs naktį išėjau. Mašina važiavo tuo pačiu keliu, apsikasiau sniegu, ir jie, manęs nepastebėję, pravažiavo. Kartą pavyko mane suimti. Garlaiviu vežė į Tomską. Matydamas, kad mano palydovas garlaivyje ryte užsnūdo, garlaiviui sustojus prie kranto ir, jam miegant, išlipau ir nuėjau į kaimą.

Netoli Taišeto Irkustko srityje yra Svetika. Čia anksčiau buvo trys tūkstančiai lietuvių ir pastoviai gyveno kunigas. 1962 m. pavasarį kunigas išvyko į Lietuvą. Buvome susitarę, kad į jo vietą aš atvyksiu. Net po savaitę čia prabūdavau, du kartus vedžiau rekolekcijas, niekas nė žodžio. Rodos, saugesnės vietos niekur kitur ir nebuvo, o įvyko priešingai. 1962 m. spalio pabaigoje nuvykau, kol susiradau darbą, butą, neskubėjau prisirašyti. Praėjo kelios dienos, praleidau Visus Šventus, Vėlines, ir kaip tik tada mane sulaikė. Taišetas susisiekė su Krasnojarsku, nes tame krašte Kižmos rajone buvau prisirašęs, ir su kitomis vietomis, kur patarnaudavau.

Dar pranešė ir iš Vilniaus: esą aš buvau parvykęs atostogų verbuoti kunigų į Rusiją. Ir be jokių nuolaidų Taišeto teismas pagal „ukazą“ priteisė penkerius metus ištrėmimo. 1962 m. gruodžio 3 d. išvežant į ištrėmimą Taišeto saugume tiek jau gąsdino, viršininkas vis kartojo: „Pamatysi, kaip tau bus.“ Jam kelis kartus atsakiau: „Galite mane sušaudyti, tiesiog sukapoti, bet Dievo, tikėjimo neišsižadėsiu, nepasirašysiu. Aš jūsų gąsdinimų nė kiek nebijau.“

Antanas Šeškevičius SJ

„…Dabar kukuoju vėl tarp vielų už Mišių laikymą, už išpažintis ir Šliūpus“, – 1956 m. pavasarį rašė t. Antanas Šeškevičius (1914–2002). Vienas iš labiausiai persekiotų ir gal daugiausia kentėjusių už apaštalavimą Lietuvoje, Sibire ir Vidurinėje Azijoje, buvo pogrindinės kunigų seminarijos ir atkurtos Telšių kunigų seminarijos dėstytojas, rekolekcijų vedėjas, tikinčiųjų teisių gynėjas. 1949 m. birželio 3 d. kun. A. Šeškevičių areštavo už darbą Šiauliuose, už jo įkurtos „Jėzaus Širdies sargybos“ organizacijos labai sėkmingą veiklą ir nuteisė 25-eriems nelaisvės metams. Tardė Šiauliuose, mušė, tris paras be miego tardė. Paskui kalino Vilniuje, 1950 m. sausį per Leningradą išvežė į Vorkutą.

Praėjus metams po Stalino mirties, Vorkutos kaliniai gyveno kaip tremtiniai. Kasykloje dujų matuotoju dirbęs kun. Šeškevičius galėjo pasirūpinti tautiečių dvasiniais reikalais, o sekmadieniais nuvykti ir į atokesnę vietovę. Pajutęs, kad pridygo religingumo daigų, tremtiniams pasiūlė prašyti oficialaus leidimo pamaldoms, net pasistatyti bažnytėlę. Visi mielai sutikę pasirašė prašymą į Maskvą. Bet kai atvykęs atstovas pradėjo tardyti visus pasirašiusiuosius, žmonės išsigando, manė, kad areštuos, dalis išsigynė, dalis viską primetė kunigui. Todėl prikišdami ir tą prašymą ir kitus dalykus, pasak t. Antano, „įgrūdo už vielų“ Intos lageryje: „Jaučiu, kad čia ypač turime išsiskirti kaip šviesos vaikai, kad mūsų elgesys, darbai būtų lyg saulė prieš egoizmo, moralinio ir kultūrinio smukimo tamsą. Padėkit man, Tėveli, kad kalėčiau kaip tikras jėzuitas.“

A. Šeškevičius su tikinčiaisiais.

Bet naujas „vielų“ laikotarpis greitai baigėsi, nes 1956 m. vasarą po bylų peržiūrėjimo buvo paleistas. Kaip t. Masilioniui laiške buvo minėjęs, kad važiuotų visur, taip ir padarė, savo noru išvyko į Altajaus kraštą, Stargorodo miestą, kur beveik dvejus metus dirbo savo įkurtoje bažnytėlėje, darbavosi Volgos vokiečių kolonijose, įkūrė parapiją. Vokiečiai dar ilgai nuoširdžiai minėjo savo „Pater Antaną“. Daugelio Vidurinės Azijos vokiečių namuose kun. A. Šeškevičiaus portretas buvo pakabintas šalia šventųjų paveikslų.O ir pats kunigas į Lietuvą siuntė gerų atsiliepimų: „Kai palyginu Rusijos vokiečius katalikus su mūsų brangiais tautiečiais, didelis didelis skirtumas, nors apie 30 metų neturėjo kunigo. Atmintinai gieda šv. Mišias.

Jaunimas, vakare išgirdęs skambant „Viešpaties angelą“, bėga namo.“ Pamatęs, kad ten katalikai neturi nei maldaknygių, nei paprasčiausių tikėjimo simbolių, pradėjo pats įvairiais keliais jų ieškoti, laiškuose džiaugęsis: „Kur matai kitą judant, esant, kur pastebi tvarką, kur patiri meilės, kur pamatai grožio, gali tikrai sakyti: čia yra Dievas, čia prasideda Jo begalinė meilė, išmintis, grožis. Lyg už plonos sienelės pats Dievas, pati begalybė.“

Kitame laiške pažymėta: „Iš privačių Mišių kunigas laimi labai daug malonių sau, žmonėms ir pasauliui. Pasijuntu ir aš veiklus kunigas. Jau pusę kryžiaus kelio nuėjau, dar tiek lieka liki Golgotos. Iš viso baigiu 12 nelaisvės metų. Mažiau teko laisvėje kunigu būti, kaip kalėti. Bet džiaugiuos, kad Dievas leidžia už Jo reikalus ir sielas tęsti kryžiaus nešimą.“ 1967 m. gegužė: „Mano prašymus Jėzus išklauso. Nuo naujokyno laikų prašau Jį mane vesti sunkiausiu keliu per gyvenimą, nes ir Jis tokiu ėjo. Noriu iš mirtingojo gyvenimo kuo daugiausia Jam paaukoti, atlyginant už save ir pasaulį, būnant auka už šį kraštą ir Bažnyčią. Kai to nori, niekas nebe sunku.

„Sekasi kaip Jėzui“, – sakau. Dabar gavau didelį užkampį ir jame blogiausią sekciją... Dabar Dievą šlovinu su kirviu rankose miške: išsiuntė tyčia, nors kitų tokio amžiaus į tokią vietą nebesiunčia. Džiaugiuos, kad dėl Dievo vardo turiu ką paaukoti. Pirštu padarau kryželį ant kirvio ir tašau. Noriu užtašyti malonių visam pasauliui, atlyginti už save ir kitus, noriu panašiai dirbti kaip Jėzus Nazarete, kad ir mano darbas būtų palaimintas ir pašvęstas...

Vorkutos lageris

Jaučiuosi, kad esu Dievo liudininkas tarp jų. Iš pradžių kai kurie šaipydavosi, kad valgykloje prieš valgį ir po jo pasimeldžiu, net išsižiodavo, lyg pirmą kartą pamatę. Dabar apsiprato. Nė kiek nebijau ir nekreipiu dėmesio į jų pastabas: jeigu jie išdrįsta visa gerkle keikti, valgyti užsimaukšlinus kepurę kaip baidyklės, tai ko man bijoti kultūringai ir tikrai žmoniškai pavalgyti?“

Laiškuose ne sykį skambtelėjo skaudžiai paliesta t. B. Andruškos gyvenimo styga. „Aš mirsiu komunistų kalėjime“, – dar prieš karą ištarti provincijolo žodžiai t. Antaną lydėjo visus ilgus lageryje praleistus metus. „... O vis dėlto nelaisvėje mirti, kaip mūsų kankinys t. Benediktas, yra dar didingiau, nes viską paaukojo“, – rašyta viename laiške.

Kitame su t. Pranciškumi dalijasi tokia patirtimi: „Kai buvau Vorkutoje, kartą lenkai mane pakvietė prie mirusiojo pasimelsti… Ant kojos pririšta lentelė su pavarde ir bausme. Pagalvojau: taip mirė ir t. Andruška. Tai gal panašiausias būdas į Kristų. pageidauju ir aš tokios mirties, jei tai Jo valia. Taip atkrinta visa žmogiška puikybė.“ Atsakydamas į geruoju tėveliu vadinto Masilionio užuominą apie jį ištikusį negalavimą, t. Antanas rašo: „Kreipiausi į mūsų t. Benediktą jums užtarimo…“

Autorius yra VA „Caritas“ priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ psichologas

Visų pirma reikia apibrėžti, kaip mes savo bendruomenėje „Aš esu“ suprantame priklausomybę nuo alkoholio ar kt. Mūsų visuomenėje dar labai gaji nuomonė, kad tai apsileidimas, silpnavališkumas, tinginystė. Tačiau tai yra chroniška, progresuojanti liga. Vaistų nuo jos nėra.

Norisi perduoti svarbią žinią: šią ligą turintis asmuo negali gyventi pilnaverčio gyvenimo, jei nepripažins šios ligos ir nesilaikys taisyklių, lygiai taip pat, kaip, pavyzdžiui, sergant cukriniu diabetu. Progresuojanti liga po kurio laiko nuves į mirtį. Todėl tiek priklausomam asmeniui, tiek jo artimiesiems svarbu suprasti, kad pats čia neišsigydysi, nesusitvarkysi – būtina pagalba ir režimas, galima sakyti – dieta.

Kaip gyventi šalia priklausomų asmenų, kaip padėti jiems išeiti iš šio akligatvio?

Kopriklausomybe vadinamas dažnas priklausomų artimųjų elgesys, kuris labai kenkia, tiesiog trukdo sveikti. Visų pirma norėtųsi paminėti pridengimą, kai artimasis užgeria. Artimieji dangsto, kai šis nenueina į darbą, rūpinasi pažymomis, kviečiasi gydytojus namo ar veža žmogų į privačias gydymo įstaigas išblaivinti, kad nebūtų įrašo medicininėj kortelėj. Net ir važiavimas pasiimti girto po baliaus jau veda į patogią ir progresuojančią priklausomybę. Taip mes padedame gerti.

Vėliau ta „pagalba“ darosi vis didesnė ir vis mažiau suprantama. Dažnai iš motiniškos meilės ar tėviško rūpesčio (ypač „gailestingos“ šioje srityje būna močiutės) patys artimiausi pradeda pirkti alkoholį, gražinti skolas, išlaikyti darbą praradusį. Atrodo, to reikalauja artimo meilė, šeimos ryšiai. Tačiau – ne priklausomybės atveju.

Artimieji pradeda kovą su liga, priklausomybe, manipuliacija, o ne su pačiu asmeniu, nes jis jau ne laisvas, ne sąmoningas.

Pagrindinė taisyklė – reikia palikti atsakomybę priklausomam asmeniui, jis turi atsakyti už pasekmes.

Žinoma, tai yra labai nelengva, tačiau išimčių nebūna – jei iškart to nedarysime, mūsų artimasis, naudodamasis mūsų užuojauta, pasiaukojimu (tai yra vienas iš ligos simptomų) turės pasiekti labai gilų dugną – prarasti viską: ir mus, ir namus, ir draugus, ir darbą, ir... viską.

Tad laiku pasakyti savo priklausomam artimajam: „arba eini ieškoti pagalbos, arba eini iš namų“ iš tiesų yra pagalba. Reikia būti griežtam ir ištikimai laikytis tų ribų, kurių peržengti nevalia nei priklausomam asmeniui, nei artimajam: „nekalbėsiu su tavimi, kol tu girtas“, „girtas namo negrįžk“ – kad ir kaip širdį skaudėtų, kad ir koks kiltų nerimas ir baimė, kur jis ir kas gali atsitikti – tai vienintelis kelias, kuris dabar gali priklausomą žmogų stabdyti, skatinti ieškoti pagalbos. Kitaip bus tik blogiau.

Kartais net sveikstant artimieji trukdo. Pavyzdžiui, priklausomas asmuo persikelia į bendruomenę „Aš esu“ pusei metų sveikti ir reintegruotis, o tėvai nori kiekvieną dieną jį lankyti, skambinti, kontroliuoti, kas vyksta, siunčia jam brangias dovanas, pinigus...

Bet juk tai labai neišmintinga! Jie patys lyg nesąmoningai siūlo grįžti į vartojimą, manipuliaciją.

Pas mus gyvenantiems visko užtenka, čia dirba profesionalai ir jei nori pagalbos – reikia pasitikėti.

Labai svarbu, kad ir patys artimieji lankytų artimųjų grupę, kuri vyksta kiekvieną pirmadienį vakare (18 val.), kad savyje atpažintų klaidingą mąstymą ar veikimą – jiems taip pat reikia sveikti.

Kokiais gerais pavyzdžiais dar galite pasidalyti?

Džiaugiuosi tais, kurie solidarizuojasi su priklausomais asmenimis ir šeimoje atsisako alkoholio. Juk mūsų sena tradicija, kad šventė be alkoholio – ne šventė ar nepagarba, jei kartu neišlenki stiklelio su šeimininku – dar labai gaji. Reikia atlaikyti net savotišką spaudimą. Jei tam pasipriešins ne tik priklausomas žmogus, bet ir jo artimieji – bus tikra pagalba.

 Iš VA Caritas „Dienoraščio“

Nikolajeve griaunamas Leninas

Istorija skverbiasi į dabartį: diskutuojama dėl sovietmečio nusikaltimų įprasminimo Lietuvoje, tarp Ukrainos ir Rusijos vyksta kova dėl to, kaip vertinti Didįjį badmetį, vyksta susidūrimai dėl Konfederacijos atminties išsaugojimo JAV ar genocido įprasminimo Indonezijoje. Istorija atsiduria politinių diskusijų ir procesų centre, kai nesutariama dėl faktų ir jų vertinimo. Istorija, pasakojanti apie tautų gimimą, kaitą, kovą už politinę galią ir laisvę formuoti kasdienį politinį gyvenimą, yra lemiamas faktorius politiniam tapatumui bei pačios valstybės išlikimui. Trumpai tariant, tai, kas atsimenama (arba pamirštama) ir kaip atsimenama, yra esmiškai politinis klausimas.

Todėl svarbu nustatyti istorijos ir politikos santykį. Pavyzdžiui, nesutarimai dėl skulptūrų ant Žaliojo tilto gali būti vertinami ne tik kaip skirtingi santykių su sovietine praeitimi, okupacijos vertinimų ar viešosios erdvės organizavimo ir jos reprezentacinių funkcijų suvokimai. Tai – nesutarimas dėl istorijos vietos dabartyje. Ar ji ir tėra praeitis, kurią nuo dabarties skiria laiko praraja, kuris yra sustingdytas paminkluose ir uždarytas muziejuose; ar visgi istorija gyva, besiskleidžianti per dabar gyvenančius ir taip neprarandanti savo aktualumo? Šiame straipsnyje norima iškelti būtent šį klausimą ir pažvelgti į mūsų santykį su pačia istorija. Teigiama, kad tai, kaip mes suvokiame istoriją ir jos santykį su dabartimi, yra politinį tapatumą ir politinį veiksmą lemiantis veiksnys. Tai, kas ir kaip atsimenama (arba pamirštama), ne tik keičia mūsų savivoką, bet kartu paskatina mus veikti politiškai arba priešingai – prisideda prie apolitiškumo ir politinės apatijos.

Išeiti iš istorijos, arba – Istorijos pabaiga

Po Berlyno sienos griūties 1989 metais Francis Fukuyama iškilmingai paskelbė, kad žmonija priėjo „istorijos pabaigą“. Istorijos pabaigos idėją dar prieš lemtingus XX a. pabaigos įvykius Europoje iškėlė A. Kojève. Jis istorijos pabaigą matė kaip Prancūzijos Didžiosios revoliucijos pradėtą žmonių lygybės ir laisvės pripažinimo procesą ir šio proceso išsiplėtimą bei progresą.

Fukuyamos įžvalga rėmėsi teiginiu, kad, žlugus komunizmo ideologijai, pasaulyje neliko jokios gyvybingos alternatyvos liberaliajai demokratijai. Pasak Fukuyamos, ekonominės ir politinės modernizacijos procesai veda į rinkos ekonomiką ir liberalią demokratiją. Visos šalys siekia demokratijos, kaip labiausiai žmogaus prigimtį atitinkančios politinės santvarkos, ir dėl to istorijos pabaiga – tik laiko klausimas. Savo prielaidos Fukuyama neatsisako ir šiandieninių įvykių akivaizdoje, kai Rusijoje ir Baltarusijoje pastebimas regresas į autoritarizmą, vyksta karai Irake, Afganistane ir Ukrainoje. „Netgi keldami klausimus apie tai, kaip greitai mes pasieksime tikslą [istorijos pabaigą], abejonių nekelia klausimas, kokia visuomenės sąrangos forma mūsų laukia ties  istorijos pabaiga“.

Su istorijos pabaigos idėja polemizuoja S. Huntingtonas. Jo manymu, ideologinius konfliktus keičia vadinamieji „civilizaciniai“ konfliktai, kurie atskleidžia akivaizdžiai religines politinių ginčų šaknis dabarties pasaulyje. Pasauliniai konfliktai niekur nedingo, pakito tik jų pobūdis. Civilizacijų konfliktas yra egzistencinis – jis kyla iš skirtingo žmonių supratimo apie tai, kas gera ir bloga, kitokio požiūrio į valstybės ir religijos, valstybės ir individo santykį. Sunykus poliarizacijai, kylančiai dėl ideologinių skirtumų, anot Huntingtono, išryškėjo kitos – civilizacinės – skirtys ir iš jų išplaukiantis priešiškumas dėl esminių skirtumų požiūryje į valstybę, individą, bendruomenę, Dievą, žmogaus laisves ir teises, autoritetą, pilietiškumą, tautiškumą, šeimą ir t. t. Priešingai negu Fukuyama, Huntingtonas mano, kad modernizacijos procesas ir nykstančios geografinės ribos tarp skirtingų valstybių ir kultūrų nebūtinai veda į politinės santvarkos, vertybių, požiūrių vienodėjimą.

Visgi Huntingtonas polemikoje su Fukuyama neiškėlė kito klausimo – ką reiškia istorijos pabaiga? Kitaip tariant, Huntingtono ir Fukuyamos polemika gali būti suvedama į klausimą, ar įmanoma (ir, jeigu taip, tai kokiomis sąlygomis įvyksta) istorijos pabaiga? Kokia šios pabaigos politinė prasmė, jų ginčuose lieka neaišku.

Sekdami Fukuyamos logika, turėtume sakyti, kad istorijos pabaiga sietina su konflikto pašalinimu. Istorija – yra nuolatinio konflikto, susipriešinimo būklė. Vadinasi, taika yra istorijos baigimo sąlyga ir būdas. Kai nebelieka nesutarimų, potencialių konfliktų ir karų, žmonija išeina iš istorijos. Taigi Huntingtono prielaida, kad egzistencinis susidūrimas tarp skirtingų politinių bendrijų nedingo, o tik pakito jo pobūdis, leidžia konstatuoti, kad kalbėti apie „išėjimą iš istorijos“ ir jos pabaigą geriausiu atveju yra per anksti, o blogiausiu – beprasmiška, nes susidūrimas neišvengiamas. Tačiau toks atsakymas savaime dar neleidžia kvestionuoti istorijos pabaigos idėjos. Tiksliau, galima būtų klausti ne to, kaip pasiekti istorijos pabaigos tašką, bet ką reiškia jo pasiekimas?

Išėjimas iš istorijos ir politika

Istorijos pabaigos idėja remiasi ne tiek kultūriniu ir dvasiniu skirtingų valstybių ir žmonių suartėjimu, kiek politinės ir privačios sferų griežtu atskyrimu. Istorija, panašiai kaip diskusijos dėl religinių nuostatų, susidūrimai tarp skirtingų  gėrio ir blogio idėjų, yra nuolatinės įtampos ir nesutarimo šaltinis. Todėl liberalų pasiūlymas buvo „privatizuoti“ šiuos nesutarimus, juos perkelti į privatų lygmenį kaip nesutarimą tarp skirtingas pažiūras ir vertybes išpažįstančių valstybės piliečių. Politinė tikrovė gali būti formuojama be nuorodų į praeitį ar religines nuostatas bei skirtingas gėrio sampratas. Ją struktūruoja tokios vertybės, kaip teisinė viršenybė, tolerancija, individo laisvė. Individo laisvė tampa svarbiausia – kiekvienas žmogus turi teisę į jam įstatymų garantuotą erdvę, kurioje galima reikšti įvairias nuomones, kultivuoti skirtingus atminties naratyvus ir gyventi pagal individualią gėrio sampratą, tačiau šie skirtumai neturi trukdyti veikti politiniam projektui. Taip istorija atsiduria anapus politinio patyrimo. Klausimai apie tai, kas esame, iš kur atėjome ir koks patyrimas mus sieja, tampa politiškai antraeilis. O tiksliau – žmonėms būdingi nesutarimai vertinant praeities įvykius (apie tai byloja diskusijos ir kolizijos dėl Abiejų Tautų Respublikos Konstitucijos, holokausto, kolaboravimo, okupacijos, sovietizacijos, pasipriešinimo vertinimo ir įprasminimo viešoje erdvėje), tačiau jie neturi ir negali trukdyti sugyventi politinėje bendruomenėje.

Nors Fukuyama istorijos pabaigos momentą siejo su liberalia demokratija, pati istorijos pabaigos tezės negalima priskirti tik vienai ideologijai. Liberali demokratija užtikrina individualią erdvę, kurioje visi lygiai laisvi; komunizmas pasiūlo mąstyti ne apie valstybes, bet apie lygių žmonių pasaulinę visuomenę. Jis lygiai taip pat pagrįstas vizija apie žmoniją be istorijos, jeigu ją suprastume kaip konfliktą ir susipriešinimą. Tiek vienu, tiek kitu atveju pasiekiama kokybiškai nauja žmonijos būklė – amžinosios taikos perspektyva, kai nebelieka priežasties veikti ar keisti pasaulį neišvengiamai (bent jau potencialiai) konfliktuojant. Sovietmečiu buvo siekiama įteigti, kad istorijoje veikia ne suverenios tautos ir valstybės, o liaudis. Ją turėtų sudaryti vienas kitam lygūs ir tapatūs nariai, taip rpašalininat ir konflikto, kylančio dėl tapatumų skirtumo, riziką. Visa istorija pavirsta abstrakcija kai jos veikėjai – konkretūs žmonės, tautos ir valstybės – pakeičiami masėmis, liaudimi, struktūriniais, ekonominiais dėsniais.

Istorijos pabaiga neatsiejama nuo progreso idėjos. Ji liudija apie žmonijos progresą, jos judėjimą laiku link taikos, susitaikymo, laisvės ir / ar lygybės. Toks judėjimas į priekį leidžia tam tikrus dalykus matyti kaip likusius užnugaryje. Progresyvistinė nuostata paaiškina, kodėl žmonės gali būti abejingi atminties klausimams. Jiems istorija yra praeities dalykas. Bendriausia prasme ją galima sutapatinti su muziejais, paminklais ir monumentais, t. y. istorija yra kažkas sustingusio, kažkas, į ką galima pažiūrėti per atstumą ar su kuo galima praleisti laisvalaikį. Neatmestina mintis, kad žmonės, kurie iš esmės nepalaikė jau  minėtų skulptūrų nuo Žaliojo tilto nukėlimo, nebūtinai yra sovietinei praeičiai nostalgiją jaučiantys piliečiai, bet ir tie, kurie beveik į bet kokią praeities reprezentaciją žvelgia būtent taip – kaip į kažką, kas nuo mūsų yra atskirta laiko sienos. Istorija jų požiūriu negali veikti mūsų politinės savivokos ir šiuos dalykus  galima aiškiai atskirti. Be to, žmonės dažnai nenori sąmoningai grįžti į praeitį, kurioje pilna skausmo, todėl jie labiau linkę atsisakyti tam tikrų praeities momentų viešo svarstymo.

Grįžimas: gyvenimas istorijoje

Prancūzų filosofas C. Lefortas yra išsakęs priešingą mintį. Pasak jo, po SSRS žlugimo sovietinės imperijos sudėtyje buvusios valstybės grįžo į istoriją. Šis teiginys gali būti suvoktas labai paprastai – valstybės, kurios buvo okupuotos SSRS ir pateko į jos įtakos zoną, tapo suvereniais politiniais subjektais. Dabar jos pačios sprendžia ir veikia kaip savarankiški politiniai subjektai, taigi palieka savo egzistencijos ženklus istorijoje. Suverenus sprendimų priėmimas, politinė nepriklausomybė įmeta mus į istoriją – neišskleistą laiko terpę, kuri toliau vystosi tik dėl suverenių politinių subjektų sprendimų ir veiksmų.

Kitaip negu istorijos pabaigos idėja, grįžimas į istoriją numato aktyvumą. Gyvenimas istorijoje yra gyvenimas veikiant. Veikimas numato laisvę: mikrolygmenyje – žmogaus, makro – valstybės, savarankiško politinio subjekto, laisvę spręsti, kaip ir kada veikti. Istorijos įvykius galima aiškinti ir įprasminti žvelgiant atgal jau jiems įvykus, tačiau niekada negalima numatyti ar nuspėti suverenaus subjekto veiksmo. Istorijos pabaigos idėjos variklis yra progreso vaizdinys, o grįžimas į istoriją negali pasiūlyti panašaus užtikrintumo. Mes nežinome, kas įvyks rytoj. Ši nežinomybė kyla iš to, kad  mes ne tik esame laisvai pasirenkantys tarp gėrio ir blogio, atminties ir užmaršties, susitaikymo ir konflikto, bet dar esame apsupti ir kitų laisvai besirenkančių subjektų: mikrolygmenyje – žmonių, makro – valstybių. Būtent tokioje nežinomybėje veikia ir taip istoriją kuria savarankiški subjektai – ir valstybės tarpusavyje, ir piliečiai jų viduje.

Progreso vaizdinys skatina apatiją, nes į mus supantį pasaulį verčia žvelgti kaip į gamtą, kuri veikdama pagal savo vidinius dėsnius pašalina atsitiktinumo, netikėtumo, nenuspėjamumo elementą. Istorijai nustatę judėjimo kryptį ir tikslą, kurį pasiekus istorija tiesiog pasibaigs, mes paneigiame subjekto veikimo laisvę. Pasaulis keičiasi ir juda į priekį laiku ir šis judėjimas  nepriklauso nuo mūsų pasirinkimų ir sprendimų. Istorijos pabaigos idėja verčia į dabartį žvelgti kaip į neabejotiną progresą ir tai neleidžia kritiškai žvelgti į dabar liberaliai demokratijai kylančias problemas ir pavojus. Pasaulio progresą patvirtina paprastas faktas, kad šiandien esame nutolę nuo praeityje buvusių konfliktų, karų ir masinių žudynių, turime daugiau teisių ir laisvių. Tačiau apie užtikrintą progresą galėtume kalbėti tik tuomet, jeigu žmonių pasirinkimus tarp intereso ir idealo, gėrio ir blogio, teisingumo ir savanaudiškumo laikytume visiškai nereikšmingais. O tai – politiškai pavojingas žingsnis, dar labiau skatinantis apatiją, neveiksnumą ir aiškios pozicijos neturėjimą.

Grįžimo į istoriją perspektyva leidžia kalbėti apie istoriją ne kaip apie praeities dalyką, bet kaip apie politiškai reikšmingą, taigi dabarčiai lemiamos įtakos turintį veiksnį. Žinoma, istorija nėra nukreipta į konkrečių politinių tikslų siekimą. Veikiau ji atskleidžia subjekto politiškumą. Istorija sudaryta iš pasirinkimų, veiksmų ir reakcijų – to, kas leidžia apčiuopti savarankiškai veikiantį subjektą. Ji pasakoja mums apie tai, ką renkasi ir kaip veikia tam tikri subjektai (ir apie tai, kas buvo padaryta šio subjekto atžvilgiu, netgi jeigu šie veiksmai nepaliečia kiekvieno individualiai). Žvilgsnis į praeitį leidžia rekonstruoti veiksmus, kurie parodo subjekto tęstinę egzistenciją. Trumpai tariant – istorija yra politinę prasmę turintis dalykas.

Istorijos įtraukimas į politinių diskusijų lauką ugdo kitokį žvilgsnį į politinę tikrovę. Paprastai kalbant, ji priklauso patiems subjektams (pradedant nepriklausomomis valstybėmis ir baigiant suverenitetu besinaudojančius demokratinių valstybių piliečius). Tautos ir valstybės suverenumas gali būti pagrįstas istoriškai – praeityje įžvelgiant tam tikrus veiksmus, kurie negali būti redukuoti į išorines aplinkybes, istorijos progreso veikimą per tautas ir valstybes, bet turi būti tiesiogiai tapatinami su savarankišku apsisprendimu ir veiksmu. Žvelgiant iš istorijos pabaigos perspektyvos, kovos dėl nepriklausomybės, Sąjūdžio veikla ar Konstitucijos priėmimas gali būti vertinami kaip Lietuvos valstybės judėjimas link natūralaus progreso. Žiūrint iš istorijos pabaigos paradigmos taško, visi lietuvių tautos veiksmai XX a. pabaigoje žymi perėjimą iš istorijos į aistorinę būklę, kurios liudijimu tampa politinės santvarkos demokratiškumas, liberalių teisių tarp skirtingų valstybių suvienodinimas. Grįžimo į istoriją paradigma leidžia visus šiuos įvykius matyti kaip konkrečios bendruomenės politinės patirties testamentą.

Šioje vietoje verta prisiminti H. Arendt nubrėžtą skirtį tarp klasikinės ir modernios istorijos sampratų. Klasikinės istorinės sampratos centre – tam tikri herojiški, drąsūs veiksmai ir sprendimai, tokie, kurie ugdo pasitikėjimą savo politine bendruomene ir pasididžiavimą ja. Be to, jeigu tam tikri praeities momentai liudija kažkieno kito drąsą, pasiaukojimą, jie  irgi gali tarnauti kaip įkvepiantis pavyzdys. Toks istorinis pasakojimas leidžia kalbėti apie praeities atpasakojimo objektyvumą. Dėl šios priežasties, pasak Arendt, istorija greičiau buvo poetikos, o ne mokslo ar filosofijos forma – užfiksuota  istorija leidžia „didžius poelgius iškelti į viešumą“, byloja apie žmogų kaip didį, gebanti imtis reikšmingų darbų ir veikti nepriklausomai nuo gamtos. Modernioje istorijos sampratoje išnyksta herojiškumo dimensija. Čia nebelieka iššūkių, kuriuos priimtų politiniai subjektai. Istorija atskleidžia, kad ribą tarp gėrio ir blogio, taikos ir konflikto, pagarbos ir paniekos sudaro suverenaus, laisvo subjekto pasirinkimas. Jeigu visa istorija suvokiama kaip nesustabdomas, sava vaga besivystantis procesas, tai laisvai pasirinktas veiksmas netenka prasmės. Juk jis prasmingas tik tuomet, kai tikima, kad jis gali kažką pakeisti ir kad ateitis nėra iš anksto nulemta.

Moderni istoriografija pagrįsta priežasties ir pasekmės logika, kai visi įvykiai kyla iš  einančių prieš tai. Žmonijos istorija moderniaisiais laikais susijungia su gamtos laiku. Žmonių istorija, priešingai nei gamta, yra politikos terpė – erdvė, kurioje atsiskleidžia laisvo žmogaus ir suverenaus subjekto veikla, nepaklūstanti gamtos dėsnio logikai. Taip, visais laikais žmonės konfliktavo, o karą tam tikrais laikotarpiais pakeisdavo taika. Tačiau iš pasikartojimų, kuriuos galima įžvelgti žmonijos istorijoje, daroma klaidinga išvada, kad istorija turi savitą logiką, veikiančią per žmones, o ne atvirkščiai. Tokį istorijos epizodų atsikartojimą galima aiškinti ir kitaip. Žmonės visais laikais buvo stumiami pačių įvairiausių motyvų – veikė dėl tikėjimo ar pareigos, baimės ir pykčio jausmo, trokšdami meilės ir garbės. Tačiau tai ir yra istorijos nenuspėjamumo veiksnys – istorija pagrįsta veiksmais, o ne dėsniais.

Istorijos pabaigos idėja depolitizuoja istoriją, o grįžimo į istoriją stipriai sureikšmina praeities įtaką dabarčiai. Pirmoji idėja prisideda prie žmonių abejingumo praeičiai; antroji perspektyva istoriją mato kaip neatsiejamą politinio tapatumo dalį. Todėl istorija gali būti paverčiama politinių manipuliacijų objektu siekiant paveikti ar pakeisti politinių subjektų nuostatas, pažiūras ir veiksmus. Joje nuolat ieškoma herojų, netgi jeigu paieškos ima prasilenkti su tikrove. Dėl to F. Ankersmitas istorijos politikos ašimi įvardino ideologinį pasakojimą. Bet koks pasakojimas apie praeitį yra spekuliatyvi istorijos filosofija, tikėjimo dalykas, ne tiek iškeliantis praeities dalykus, kiek kuriantis interpretacijas. Toks istorijos sureikšminimas sukelia vidinius nesutarimus, kurie atskleidžia, kad vyksta nenutrūkstanti kova dėl politinio tapatumo. Juk skirtumas tarp tokio pasakojimo, kurio centre atsiduria savarankiškai veikiantis politinis subjektas – lietuvių tauta, ir kito, kuris Lietuvą paverčia išorinių aplinkybių ir veiksnių įkaite, yra milžiniškas.

Ateitis (ne)priklauso istorijai

Istorijos pabaigos paradigma remiasi prielaida, kad šiuolaikinis žmogus politiškai gali veikti be didelio dėmesio praeičiai. Tačiau domėjimasis kitados veikusiais asmenimis, valstybėmis, tautomis ir grupėmis prisideda prie politinio sąmoningumo. Istorinis mąstymas leidžia žmogaus veiksmuose įžvelgti laisvę, pastangas įsiveržti į politinę tikrovę ir ją pakeisti. Atmintis leidžia mesti žvilgsnį į pasakojimą apie veiksmus, aktyvią žmogaus poziciją pasaulio atžvilgiu. Ji skatina apie dabartį ir ateitį mąstyti ne kaip apie procesą, bet kaip apie tam tikrą galimybę, kurios įgyvendinimas priklauso nuo mūsų pačių.

Demokratija yra aktyvus žmonių įsitraukimas į politinį gyvenimą. Demokratinis valdymas pagrįstas visų piliečių suverenumo principu. Kiekvieno balsas yra svarbus tiek, kiek jis išties gali būti priskiriamas pačiam žmogui kaip laisvai veikiančiam politiniam subjektui. Todėl demokratijoms veikti ypač svarbus tampa piliečių laisvas apsisprendimas bei veiksmas. Šis veiksmas esmiškai skiriasi nuo politinio aktyvumo, kai jis tėra žmonių mąstymas ir veikimas remiantis viešąja nuomone ar viešoje erdvėje paplitusiais stereotipais. Nederėtų painioti žmogaus gebėjimo kuo garsiau rėkti minioje ir jo gebėjimo racionaliai apmąstyti aplink jį vykstančius procesus ir savarankiškai veikti, net jeigu veiksmas prieštarauja daugumos nuomonei. Tai – pagrindinis demokratijos pavojus: ji reikalauja žmonių aktyvumo, tačiau šis aktyvumas nebūtinai sutampa su savarankišku ir dėl to autentišku bei suvereniu veiksmu. Istorija, tokia, kuri skleidžiasi ne per dėsnius ir procesus, bet per konkrečius sprendimus priimančius subjektus, leidžia ir toliau kurti bendrabūvį. Žvelgiant iš šios perspektyvos – istorijos pabaigos momentą įmanoma pasiekti tik tuomet, kai nustosime veikti kaip suverenūs subjektai. Dar daugiau: mes iškrentame iš istorijos ir tais momentai, kai elgiamės ne sąmoningai ir apgalvotai, o veiksmus pateisiname kaip užkoduotus pasaulio tvarkoje.

Tiesa, kad šiandien gyvename visiškai kitame pasaulyje nei karų, masinių nusikaltimų, politinės priespaudos persmelktas XX a. amžius. Po Antrojo pasaulinio karo ir ypač po SSRS žlugimo Europa galėjo „atsipūsti“ nuo istorijos. Šiandien galime jausti begalinį dėkingumą, kad neturime susidurti su sudėtingu pasirinkimu: bėgti ar aukotis dėl valstybės; prisitaikyti ar maištauti; tapti budeliu ar ištiesti pagalbos ranką kitam. Tačiau vien mąstymas, kad dabarties būklė negali pasikeisti ir taika yra amžina, savaime transformuoja pasaulį, kuriame gyvename: vykstantys konfliktai, kasdien nusinešantys žmonių gyvybes, griaunamos Sirijos ir Ukrainos valstybės atrodo kaip įvykiai, vykstantys anapus mūsų saugios iš istorijos išėjusios Europos sienų. Kol gyvename šia iliuzija, tol negalime išties efektyviai prisidėti sprendžiant šiuos klausimus. Nesunku įžvelgti ir kitą prieštaravimą. Nuolat kalbama apie individo teises ir laisves į saviraišką, savo nuomonę ir teisę dalyvauti politiniame gyvenime. Tačiau savaime šių teisių teisinis užtikrinimas niekaip negarantuoja, kad išties reikšime savo nuomonę, o ne slėpsimės po socialiai priimtinomis konvencijomis; veikiame laisvai apsispręsdami, o ne vedami įpročio ar baimės.

Tad, atsakant į pavadinime iškeltą klausimą, turėtume teigti: pamiršti negalima, būtina prisiminti. Mąstymas, kad galime gyventi anapus istorijos, tokioje būklėje, kurioje įmanoma taika ir visuotinis klestėjimas, galiausiai veda į politinę apatiją, o konflikto vengimas tampa svarbesnis už tapatumo puoselėjimą, idealų gynimą ir tikslų įgyvendinimą. Istorijos pabaigos idėja verčia į kasdienius politinius įvykius žvelgti kaip į procesus, kurių paveikti ar pakreipti kita vaga mes neturime jokios galimybės elgtis savaip. Žvelgiant iš istorijos pabaigos perspektyvos, mes turime istoriją, tačiau jos nebekuriame. Viskas vyksta anapus mūsų valios. Istorija tampa depolitizuojančiu veiksniu.

Visgi svarbu nesuabsoliutinti istorijos: visų pirma dėl to, kad praeitis pasitelkiama kolektyviniam tapatumui stiprinti. Tai – pavojinga tendencija, iškreipianti įvairių žmonių grupių patyrimą, paliekanti ištisas patirtis  nereprezentuotas, galiausiai pačią istoriją paverčianti politinių manipuliacijų įkaite. Kaip vieną iš pavyzdžių galima paminėti visai neseną įvykį Lenkijoje. Lenkijos valdžia nusprendė perimti Antrojo pasaulinio karo muziejų, statomą Gdanske jau apie 8 metus; jo atitarymas buvo numatytas ateinančių metų pradžioje. Didžiausias karui skirtas muziejus turėjo pristatyti įvairių žmonių Europoje ir už jos ribų patirtas kančias ir išgyvenimus. Tačiau nuspręsta, kad tai neatitinka nacionalinio Lenkijos intereso – stiprinti lenkų, kaip herojiškos tautos, vaizdinio. Dar didesnę grėsmę istorijos politizacija kelia Rusijoje, kur šis reiškinys įgavo sisteminės politikos formą. Valdžia kišasi į istorikų darbą, remia tas istorijos interpretacijas bei jų pateikimo visuomenei formas, kurios atitiktų politinius valdžios tikslus, o savo politinius veiksmus pateisina istorinėmis manipuliacijomis.

Be to, istorija leidžia žvelgti į pasaulį kaip į nuolatinę transformaciją: gimsta ir miršta valstybės, keičiasi politinės santvarkos, keičiasi ir laisvės, teisingumo bei valstybės suvokimas. Paprastai kalbant, suabsoliutinama laiko dvasia. Teisingumas, gėris ar laisvė nebetenka savaiminės prasmės, jų suvokimas sutampa su konkretaus laikotarpio mąstymu – atitinka „savojo laiko dvasią“. Tai – ne ką mažiau pavojingas požiūris, kuris leidžia Rusijos prezidentui kalbėti apie amerikietišką, indišką, vokišką ar rusišką demokratiją, tarsi žmogaus laisvės ir teisės, galimybės dalyvauti politiniame šalies gyvenime būtų interpretuotinos sąvokos, neturinčios jokios aiškios ir nuo laiko dvasios nepriklausomos reikšmės.

Galiausiai, būtina pastebėti, kad istorijos pabaigos konstatavimas nebūtinai reiškia ir abejingumą praeičiai. Apibendrinant skirtumus tarp istorijos pabaigos ir grįžimo į istoriją perspektyvas, galima sakyti taip: istorijos pabaigos požiūriu apie praeitį verta kalbėti tiek, kiek ji pajėgi suteikti orientyrų tam, kokie mes ne(be)turime būti ir kokių klaidų nekartoti. Tam tikri praeities momentai ir išgyvenimai gali būti iškeliami kaip kontrastuojantys su dabartini. Taigi į praeitį žvelgiama kaip į užbaigtą, likusią anapus dabarties, perpildytą skausmo ir neteisybės. Dabartis visuomet iškeliama kaip pagerėjusi. Grįžimo į istoriją idėja praeityje įžvelgia orientyrus tam, kokie mes buvome ir kokiais galime būti. Esminį skirtumą tarp istorijos pabaigos ir grįžimo į istoriją idėjų sudaro pozicijos tarp nuolankumo ir aktyvumo pasirinkimas.

„Norint tapti pilotu reikia šiek tiek ryžto, užsispyrimo, drąsos, labai greitos orientacijos ir būti labai gerai motyvuotam. Be šių dalykų labai sunku tapti geru pilotu“, – pasakoja keleivinio orlaivio Challenger 850 antrasis pilotas Povilas Maknavičius.

Šioje laidoje artimiau susipažinsime su darbu tų žmonių, nuo kurių priklauso šimtų keleivių gyvybės.

Laidą parengė Monika Midverytė OFS ir Einaras Eringis

Los Andželo arkivyskupas Jose H. Gomez

Nuo birželio 9-osios Kalifornija tapo penktąja valstija, kuri įteisino „gyvenimo užbaigimą“ mirtinos dozės gavimu, pačių asmenų prašymu, iš medikų rankų.

Su šiuo įstatymu, anot Los Andželo arkivyskupo Jose H. Gomezo, buvo peržengta riba, kuri skyrė senstančiais ir sergančiais besirūpinančią visuomenę, ir tą, kuri nužudo tuos kenčiančius, kurių nebegalime toleruoti.

Mūsų vyriausybės lyderiai, – rašo ganytojas, – sako mums, jog suteikti teisę pasirinkti gydytojo išrašytą mirtį reiškia užjausti ir paguosti senelius bei žmones, sergančius mirtinomis ir chroniškomis ligomis. Tačiau žudyti nėra rūpintis. Tikra užuojauta reiškia eiti su tais, kurie kenčia, dalintis skausmu, padėti jiems nešti naštą. Meilė savo artimui nėra išpildoma duodant savo kaimynui mirtiną piliulių dozę.

Savižudybė su pagalba byloja apie solidarumo nesėkmę ir tik padidins izoliacijos bei vienatvės jausmą, kurį daug žmonių jau jaučia mūsų visuomenėje.

Savižudybė su pagalba byloja apie solidarumo nesėkmę ir tik padidins izoliacijos bei vienatvės jausmą, kurį daug žmonių jau jaučia mūsų visuomenėje.

Su šiuo naujuoju įstatymu mes apleidžiame pažeidžiamiausius ir trapiausius kaimynus, nurašydami juos kaip „nevertus“ mūsų rūpesčio, kaip „eikvojančius“ mūsų ribotus socialinius išteklius. Naujasis įstatymas pablogins nelygybę mūsų sveikatos apsaugos sistemoje. Neturtingi seneliai jau dabar turi mažiau gydymo galimybių, mažą galimybę gauti paliatyvią slaugą ar priežiūrą namuose.

Valstybėje, kurioje milijonai priversti kliautis vyriausybės apmokama slauga, kas gali galvoti, kad vyriausybė apmokės mėnesiais ar net metais brangų gydymą, kai gali išrašyti pigų savižudžio tablečių buteliuką?

Ir susiduriant su augančiu Alzheimerio ir kitų demencijos ligų turinčių senelių skaičiumi, kiek truks, kol išgirsime kvietimus pasiūlyti „atjaučiančius pasirinkimus“ tiems, kurie nebegali pasirinkti ar kalbėti už save? Toks yra naujo įstatymo pavojus: mirtis, kurios kai kurie prašo sau šiandien, ryt gali tapti „pasirinkimu“, kurio daug kas negalės atmesti.

Savižudybės su pagalba logika neišvengiamai suteikia vyriausybei ir administratoriams galią nuspręsti, kurį gyvenimą verta gelbėti ir prižiūrėti ir kuris geriau baigtųsi mirtimi. Tokių sprendimų kriterijai visada bus arbitralūs, stiprieji ir galingieji spręs likimą tų, kurie silpni ir mažiau įtakingi visuomenėje. Tai tironijos pradžia.

O problemos, dėl kurių žmonės bijo pasenti, susirgti ar tapti neįgalūs, išlieka tos pačios, priduria arkivyskupas Gomezas: dabartinėje sveikatos sistemoje nuskausminamieji neįperkami daugumai, beveik neįmanoma gauti paliatyvią slaugą ir kitas paslaugas, leidžiančias gyventi paskutines dienas oriai.

Įstatymo įsigaliojimo dieną slaugos namų darbuotojai ir toliau bus persidirbę, mažai uždirbantys, jų darbo sąlygos trukdys teikti kokybišką medicininę priežiūrą, puikią ir su užuojauta. Medicinos mokyklos toliau neruoš būsimų gydytojų ir sveikatos priežiūros profesionalų, turinčių tinkamą pasirengimu paliatyvioje slaugoje ir gyvenimo pabaigos priežiūroje.

Tai yra tikrieji motyvai, kurie mirtiną ligą ir merdėjimą padaro tokius baugius žmonėms, ir dabar yra laikas politikams ir medikams juos spręsti, rašo Los Andželo arkivyskupas. Jis taip pat pabrėžia ir primena slaugams, medikams, ligoninėms, slaugos centrams, jog įstatymas saugo sąžinės prieštaravimo teisę, jis neverčia bendradarbiauti ar dalyvauti. Sąžinės prieštaravimas yra teisingas atsakas tokiam kaip šis neteisingam įstatymui.

Padėti ligoniams nusižudyti – reiškia neigti jų orumą ir menkinti žmoniškumą tų, kuriems patikėta jais rūpintis. Medicinos profesionalai pašaukti būti gyvybės tarnais, o ne mirties dalintojais. Reikia melstis ir dirbti dėl gyvybės kultūros, kuriai gyvybė yra šventa nuo pradžios iki pabaigos, o asmuo nenustoja būti asmeniu ir nepraranda orumo bei teisės į gyvybę todėl, kad prarado kai kuriuos fizinius ar protinius sugebėjimus. Būtent tada jiems labiausiai reikia mūsų užuojautos ir meilės. 

  Jėzus bylojo savo mokiniams: 
    „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: 'Mylėk savo artimą' ir neapkęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti geriesiems ir blogiesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. 
    Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, ką gi užsitarnaujate? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, ką gi ypatingo nuveikiate? Argi to nedaro ir pagonys? Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“.

Kiti skaitiniai: 1 Kar 21, 17–29; Ps 50, 3–6a. 11. 16

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Mūsų žmogiškumo ribas gali praplėsti tik Kristus, sugebėjęs atleisti net tiems, kurie jį kankino ir žudė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Iš tiesų „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 17).

Senajame Testamente nėra įsakymo, reikalaujančio nekęsti savo priešo, bet meilės įsakymo artimas buvo suprantamas kaip tautietis. Ir Senajame Testamente (Ps 139, 19–22), ir Kumrano tekstuose (1QS 9, 2) neapykanta nedorėliams buvo laikyta teisingu poelgiu.

Jėzus žengia revoliucingą žingsnį, kviesdamas ne tik žodžiais, bet ir savo gyvenimu sekti juo. Gyvenime neišvengiamai susiduriame su tais, kurie mus įžeidžia, pasėja mūsų širdyje nuoskaudą ir pyktį.

Net jei mes ir galime nuo tų žmonų pasitraukti, kartu su jais nebegyventi ir jų nebematyti, vis tiek prisiminimai lieka, atmintis mus sugrąžina į skaudžią praeitį.

Šias neigiamas emocijas kartais nėra lengva išprašyti iš mūsų širdies. Jos vis įkyriai sugrįžta, mus vėl naujai užkalbina, o mes dažnai mielai leidžiamės į pokalbį su jomis. Taip bręsta keršto planai, įsišaknija neatleidimas.

Patenkame į uždarą ratą, pyktis auga, o pasakymas „mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ tik sukelia juoką arba dar labiau užgauna. Nebelieka nei jėgų, nei noro atleisti.

Iš tiesų mes patys, vien tik gera valia, negalime pamilti savo priešų. Tai – Viešpaties ir mūsų pastangų bendras vaisius.

Taigi, ką mes galėtume pabandyti padaryti, tai trumpai pasimelsti, kartkartėmis tyliai širdyje ištardami, kad Viešpats laimintų mūsų priešus, nes mes patys to nebeįstengiame padaryti, pavyzdžiui: „Viešpatie Jėzau, laimink jį (ją, juos).“

Likdami su pykčio mintimis, jei kam ir kenkiame, tai pirmiausiai sau patiems tiek dvasiškai, tiek ir fiziškai. Išmokę nuo šių įkyrių minčių nusigręžti šia trumpa malda (Bažnyčios tradicijoje ji vadinama „strėline malda“, nes kaip strėlė, iššauta į piktą mintį, priverčia ją sprukti šalin) mes pamažu įžengiame į ramybės ir atleidimo kelią.

Tai nėra lengvas darbas, nes šios mintys kartais kaip įkyrios musės vis lenda ir lenda. Bet jei drąsiai stojame į kovą ir kiekvieną kartą jas vejame Jėzaus vardu, Šventoji Dvasia keičia mūsų širdį ir daro mus dangiškojo Tėvo vaikais.

Birželio 14-oji ir 15-oji – tai dienos, netinkančios į atostogas grimztančios vasaros šurmuliui. Lygiai taip pat, kaip ir prieš septyniasdešimt penkerius metus, 1940-aisiais, Sibiro kryptimi riedantys gyvuliniai vagonai bei okupacinės kariuomenės ultimatumai netiko pasakojimams apie sovietinę laisvę, lygybę, brolybę.

Tai atminties dienos. Atminties, kad mūsų Tėvynė brendo taip pat ir Sibiro toliuose, kad už ją buvo kovojama pokario miškuose. Kovojama net tada, kai mūsų tėvai ir seneliai liko vienui vieni savo kovoje.

Indrės Kažukalovaitės nuotrauka/BFL

Tai nepatogios dienos tiems, kurie mums pasakoja apie patogų ir sotų sovietmetį. Net jei jis ir buvo geras nedidelei visuomenės daliai, šis patogumas buvo suręstas ant tų, kurie netiko kurti šviesų komunistinį rytojų, kaulų.

Mano paauglė duktė senelių pasakojimų apie trėmimus klausosi kaip jiems prisisapnavusio košmaro, nederančio nūdienos tikrovei. Gal ir gerai, kad jai jau sunku patikėti, jog buvome okupuoti, kad okupacinė valdžia vykdė nusikaltimus. Jos kova už laisvę jau visai kita. Jai tenka grumtis su neapčiuopiamais pavojais, kurie graso suėsti laisvę iš vidaus. Ši kova ne mažiau sunki. Tiesa ta, kad kiekviena karta privalo išsikovoti laisvę sau.

Tačiau labai svarbu prisiminti ir mūsų tėvų, senelių laisvės kovos patirtį. Tikrai ne dėl to, kad kūrentume neapykantos laužą budeliams ar tiems, kurie pabūgo ir suaugo su sovietine sistema, tapo jos tarnais. Tikras atleidimas ne mažiau svarbus kaip kančių ir aukų atminimas. Jis neišduoda praeities, bet kaip tik ją įprasmina. Tačiau praeities žaizdas išgydyti galima tik tada, kai jas pripažįstame, o ne slepiame po nešvarios propagandos tvarsčiais.

Sąskrydžio „Trakinių partizanai 2012“ akimirka. Nuotrauka: Mindaugo Mikulėno (Lietuvos šaulių studentų korporacijos „Saja“).

Gyvas represijų atminimas mums šiandien svarbus ir todėl, kad tas košmaras daugiau nepasikartotų. Jog prisimintume, kad ir kokios aplinkybės būtų, tiesą ar melą renkamės mes patys. Net ir sudėtingiausioje situacijoje visada išlieka pasirinkimo galimybė. Istorinių negandų laikotarpiu asmeninis pasirinkimas įgauna ypač didelę vertę.

Šiandien populiaru kalbėti, kad yra „dvi Lietuvos“. Jų atsiskyrimas turi gilias šaknis sovietinėje sistemoje. „Dvi Lietuvos“ egzistavo ir sovietmečiu, ir vieną iš jų buvo siekiama sunaikinti, atimti viltį. Būta daug gražių deklaracijų apie lygybę ir teisingumą, fasadinio solidarumo su paprastais žmonėmis, tačiau tikrovėje prekystalis spec. parduotuvėje, aptarnaujančioje tik partinę grietinėlę, ir paprastoje skyrėsi ne mažiau kaip šiandien Seimo nario ir pensininko piniginių turinys.

Tai, kad per okupacijos dešimtmečius nepavyko išguiti laisvės troškulio bei nudžiovinti šaknų, įaugusių į protėvių prakaitu ir krauju sulaistytą dirvą, – didelis stebuklas. Tikrai ne mažesnis nei tas, jog kadaise sugebėjome sukurti vieną didžiausių Europos valstybių.

Tikrai verta gedėti, kad okupacija, karai sukrėtė praktiškai kiekvieną šeimą, supriešino mūsų tautą, paliko gilių žaizdų. Taip pat ir tai, jog net ir šiandien didelė visuomenės dalis ilgisi vergijos laikotarpio, galima paaiškinti, nes pernelyg ilgai gyvenome iškreiptų veidrodžių karalystėje, idant galėtume išmokti priimti save tokius, kokie esame, su visomis dorybėmis ir ydomis.

Prisimindami praeities negandas, kartu turėtume matyti ne vien žaizdas, bet ir viltį, kad net ir po didžiausių sukrėtimų įmanoma atsitiesti, galima išlikti žmonėmis ir pačiomis sunkiausiomis sąlygomis, jog viskas, kuo esame įpratę skųstis, tėra menkutis atspindys to, ką buvo priversti iškęsti tie, kurie paprasčiausiai netiko sovietmečio Prokrusto lovai.  

Tai, kad mes prisimename, kaip brangiai užmokėta už mūsų galimybę gyventi taip, kaip norime, teikia vilties, jog ištversime ir dabarties bei ateities audras, ištversime, nepaisydami politikų cinizmo, nepaisydami to, kad dažnai atrodo, jog blaškomės, iš akių pametę kelionės tikslą.

Kai artimuosius ištrėmė į Sibirą, mano mama nebūtų išgyvenusi, jei ne kaimynų ir giminaičių pagalba bei solidarumas. Šiandien turime puikią galimybę įsitikinti, kiek solidarumo ir atjautos yra mūsų širdyse. Apsidairykime ir išvysime daug žmonių, kuriems šiandien reikia mūsų pagalbos.

Būtų nesąžininga sakyti, kad šiandien sunkiau nei Sibiro lageryje ar partizano žeminėje. Gal paprasčiausiai mes labiau išlepę ir dabar laikas tapti tvirtesniems.

Tekstas iš Andriaus Navicko knygos Laiškai plaukiantiems prieš srovę.

Birželio 14 d. minime Rufiną ir Valerijų (m. 284-305), kankinius. Rufinas ir Valerijus, pasak legendos, gyveno III a. imperatorių Dioklecijano ir Maksimijano valdymo metu. Jie buvo sandėlininkai, turėję prižiūrėti imperijos klėtis Galijoje, išdėstytas palei kelią, kuris vedė iš Romos į Didžiąją Britaniją.

Rufinas ir Valerijus buvo krikščionys ir Evangelijos skelbėjai, tokie uolūs, kad užsitraukė pagonio viršininko neapykantą. Jis nutarė juos nužudyti, tačiau jie pabėgo. Netrukus juos surado ir jie buvo nukirsdinti, o jų kūnai įmesti į upę.

525 m. Suasono vyskupas įsteigė dvasininkų bendriją, kuriai patikėjo rūpintis kankinių kūnais. Apie Rufino ir Valerijaus kankinystę žinome ir iš „Jeronimo martirologijos“. Kankinių relikvijos saugomos Suasono katedroje.

Jungtinių valstijų saugumo tarnybos ir federalinis tyrimų biuras stengiasi nustatyti tikruosius Orlando žudiko motyvus. 

Pagal naujausius pranešimus iš Jungtinių Valstijų, atrodo, kad šis itin žiaurus, mažiausiai 49 gyvybes nusinešęs išpuolis nebuvo suplanuotas kur nors Sirijoje ar Afganistane. 

Prieš pat išpuolį teroristas paskambino į pagalbos tarnybą 911 ir pareiškė, kad daro tai dėl radikaliųjų islamistų, bet FTB šiuose pokalbiuose pastebėjo akivaizdžių klaidų, kurios rodo, kad šis vienišas, ūmaus būdo, Amerikoje užaugęs musulmonas, greičiausia radikalių idėjų sėmėsi iš televizoriaus ar interneto.  

Per šiuos skambučius jis pasakė, kad daro tai dėl Islamo valstybės lyderio, kurį jis įvardijo ir pareiškė jam ištikimybę. Bet taip pat atrodo, kad jis išreiškė solidarumą su Bostono maratono sprogdintojais ir su vyru iš Floridos, kuris žuvo Sirijoje kaip savižudis sprogdintojas kovodamas už Al Nusros frontą. Tai – grupuotė, kuri kariauja su Islamo valstybe. Bostono maratono sprogdintojai ir mirtininkas iš Floridos nebuvo Islamo valstybės įkvėpti ir tai prideda šiek tiek sumaišties dėl jo motyvų. Be abejo, mes stengiamės suprasti, ir kokį vaidmenį jo motyvams surengti šį išpuolį padarė neapykanta gėjams“, – sakė FTB direktorius Jamesas Comey.

EPA nuotrauka

Prieš 150 metų, kai Dostojevskis išleido „Nusikaltimą ir bausmę“, Rusijoje kunkuliavo reformos, idealizmas ir neapykanta. Prieš ketverius metus „caras išlaisvintojas“ Aleksandras II (valdęs 1855–1881) pagaliau panaikino baudžiavą – vergijos formą, 90 procentų gyventojų pavertusią parduodama nuosavybe. Sušvelninta spaudos cenzūra, naujais nuostatais universitetams suteikta autonomija¹. Pagarsėjusi teismų sistema, nuo kurios net slavofilams piestu stodavosi plaukai, buvo pertvarkyta pagal Vakarų modelį. Ir tai dar ne viskas: artėjo ir ekonominės modernizacijos pradžia. Kaip sakoma, Rusijos istorijoje arba visiškas sąstingis („Rusija turi būti užšaldyta, kad nesupūtų“, –­­ rašė vienas reakcionierius), arba revoliuciniai pokyčiai. Nuo Petro I (mirė 1725) iki 1917-ųjų revoliucijos niekas neprilygsta Aleksandro II valdymui. Tačiau būtent caras išlaisvintojas, ne griežtieji jo pirmtakas ir įpėdinis, buvo nužudytas reakcionierių.

Nuo Aleksandro II karūnavimo praėjus dešimtmečiui susiformavo „inteligentija“ – terminas, tuo metu reiškęs ne išsilavinusius žmones, o grupę, vienijamą radikalių įsitikinimų, tokių kaip ateiz­mas, materializmas, revoliucionizmas ir savotiška socializmo forma. Inteligentai tapatinosi ne su profesija ar socialine klase, bet vienas su kitu. Jie niekino kasdienes dorybes ir šventai palaikė kokią nors teoriją. Leninas, Trockis, Stalinas buvo tipiški inteligentai, o caro žudikai buvo jų pirmtakai.

Inteligentija didžiavosi kompromituodama tradicinę moralę. Utilitarizmo teorija teigė, kad žmonės siekia ir turėtų siekti vien kuo didesnio malonumo. Darwino „Rūšių kilmė“, sudrebinusi Rusiją, sumenkino žmones iki biologinių tipų. 1862 m. rusų neurologas Ivanas Sečenovas išleido veikalą „Smegenų refleksai“, kuriame teigė, jog vadinamoji pasirinkimo laisvė tėra „refleksiniai judesiai“. Buvo populiaru cituoti olandų fiziologo Jacobo Moleschotto pastabą, esą protas išskiria mintis taip, kaip kepenys išskiria tulžį. Visos šios idėjos tarsi susiliejo į revoliucinę agresiją.

„Nusikaltimo ir bausmės“ herojus Rodionas Raskolnikovas mąsto apie šiuos neramumus – revoliucinius radikalų atsišaukimus ir galbūt jų sukeltus gaisrus. Iš prigimties jis tikrai ne kraujo ištroškęs žudikas. Jis kaip tik turi nepaprastai minkštą širdį ir negali pakelti kenčiančio žmogaus vaizdo. „Su viskuo žmogus apsipranta, niekšas! – šūkteli jis, bet tada staigiai priima priešingą poziciją: – Na, o jeigu aš niekus kalbu, jei iš tikrųjų žmogus nėra niekšas, tada išeina, kad visa kita –­ prietarai, vien tiktai išpūsta baimė, ir jokių slenksčių nėra, ir taip tatai ir turi būti!..“²

Jis turi galvoje, kad žmogus negali būti niekšas, nes tai moralinė kategorija, o moralumas yra paprasčiausia „išpūsta baimė“, primesta religijos ir prietarų. Viskas yra gamta, o gamtoje tėra priežastingumas, ne moraliniai tikslai. Taigi viskas yra taip, kaip ir turi būti, nes moralinės idėjos tėra iliuzijos.

Romano pradžioje Raskolnikovas blaškosi tarp baisėjimosi blogiu ir tvirtinimų, kad blogis neegzistuoja. Pamatęs nugirdytą ir išprievartautą mergaitę, sekamą kito galvijo, jis atiduoda pas­kutines kapeikas policininkui, kad šis saugiai parlydėtų ją namo. Vis dėlto po akimirkos Raskolnikovas virsta amoraliu darvinistu: „Tegu sau ryja kits kitą gyvus.“

Kaip Raskolnikovas sugeba priimti tokias skirtingas pažiūras? Gal, kaip pats spėlioja, tiesiog negali atsikratyti vaikystėje religijos įdiegtos „aklo instinkto traukos“. O galbūt jo išskirtinis jautrumas kančiai, kurios jis niekaip negali palengvinti, daro patrauklią doktriną, neigiančią blogio egzistavimą. Nuo kraštutinio moralizmo iki visiško nihilizmo – vos vienas žingsnis.

Raskolnikovas klausia: ar yra toks dalykas kaip nusikaltimas? Jis svarsto poziciją, mums pažįstamą iš Nobelio premija apdovanoto ekonomisto Gary Beckerio ir kitų „racionalaus pasirinkimo“ teoretikų darbų. Klasikiniame straipsnyje „Nusikaltimas ir bausmė: ekonominis požiūris“ Beckeris pasakoja, kaip kartą vėlavo į susitikimą ir svarstė, ar verta nelegaliai pasistatyti automobilį. Padauginęs galimą baudą iš tikimybės būti nubaustam, jis gavo „tikėtiną bausmę“ ir nusprendė, jog ji mažesnė, nei galima punktualumo nauda. O jei tik tai ir tesudaro nusikaltimą?

Jeigu taip, vadinasi, nėra esminio skirtumo tarp nelegalaus parkavimosi ir žmogžudystės. Tėra skirtingos bausmės. Kiek baudų už parkavimą prilygsta nužudymui? Beckeris ir Raskolnikovas, remdamiesi „mokslu“, nusprendė: nėra tokio dalyko kaip moralinis nusikaltimas, vien teisinis, kad ir kaip baisėtųsi tamsuoliškos sielos, įsitvėrusios sutanų ir religijos. Net prisipažinęs nužudęs žmogų, Raskolnikovas nemano padaręs ką nors bloga: Na, kuo mano pasielgimas jiems atrodo toks šlykštus. Gal tuo, kad jis – piktadarystė? Ką reiškia žodis piktadarystė? Mano sąžinė rami. Žinoma, pažeista įstatymo raidė ir pralietas kraujas, na, ir imkit už tą raidę mano galvą... ir ganės!

Raskolnikovas pakvaišęs dėl racionalumo. Be radikalaus amoralizmo, teisindamas planuojamą nusikaltimą, jis taip pat pasitelkia kitą racionalizmo formą, tuo metu vadintą utilitarizmu. Jo auka tampa sena lombardininkė, gobši ir žiauri moteris, ne vien apgaudinėjanti vargšus klientus, bet ir skriaudžianti savo malonią, paprastą seserį Lizavetą. Jis išmąsto, kad pati logika skiria jai mirtį.

Utilitarizme pagrindinis moralumo kriterijus yra kuo didesnio žmonių skaičiaus kuo didesnė laimė. O jei ta laimė reikalauja žmogžudystės? Smuklėje Raskolnikovas nugirsta šį klausimą keliant studentus: Iš vienos pusės, kvaila, besmegenė, niekinga, pikta, paliegusi bobapalaikė, niekam nebereikalinga, bet, priešingai, visiems žalinga, kuri pati nežino, kam ji gyvena, ir kuri ryt poryt pati numirs. (...) Iš kitos pusės, jaunos, gaivios pajėgos žūva veltui be paramos, ir tai tūkstančiais, ir tai visur!

Išvada yra matematiškai tvirta: Užmušk ją ir paimk jos pinigus tam, kad, juos naudodamas, pasišvęstum paskui tarnauti visai žmonijai ir bendrajam tiks­lui. (...) Viena mirtis, o jos vietoje šimtas gyvybių – tai čiagi bent aritmetika! Su aritmetika nepasiginčysi. Kadangi lombardininkės gyvenimas ne tik bevertis, bet dar ir neigiamos vertės – ji daro realią žalą, – ją nužudyti būtų moralu net ir nepanaudojant jos pinigų kilniems tikslams. Iš tiesų būtų netgi nemoralu jos nenužudyti, nes ši mirtis padidins bendrą visuomenės našumą.

Raskolnikovą sukrečia sutapimas, jog studentai svarsto kaip tik tai, apie ką galvoja jis pats, bet Dostojevskis siekia parodyti šias idėjas sklandant ore. Tarsi ne žmonės išmąsto idėjas, bet idėjos pasinaudoja žmonėmis, kad būtų išmąstytos. Peterburgas, kuriame Raskolnikovas gyvena, pirmasis miestas statytas pagal planą, yra abstraktaus samprotavimo išraiška. Sekant utopiniu prancūzų architektų projektu, caro Petro I pelkynuose įkurta Rusijos sostinė savo nuodingame ore subrandino racionalizmo dvasią. Štai kodėl keliaudamas į nusikaltimo vietą Raskolnikovas pagauna save galvojant „visiškai pašalinę“ mintį, kaip įrengti fontanai vėsintų aikščių orą.

Raskolnikovas įtikina save, esą nusikaltimas, kurį jis planuoja, nesukels jokio kaltės jausmo, nes tai visai nebus nusikaltimas. Po 15 metų revoliucionieriai, nužudę carą, reikalaus amnestijos, nes jų nusikaltimai „buvo ne nusikaltimai, o socialinė pareiga“.

Vis dėlto po žmogžudystės Raskolnikovas kenčia siaubingą sąžinės graužatį ir nepakeliamą troškimą prisipažinti. O svarbiausia, jį kamuoja košmarai. Niekas nesukūrė tokių baisių košmarų kaip Dostojevskis. Detektyvas Porfirijus Petrovičius, vienas originaliausių Dostojevskio personažų, pasinaudojęs karštligiškomis Raskolnikovo emocijomis, įvilioja jį į pinkles. Būdamas ne mažesnis psichologijos ekspertas nei autorius, jis sumano schemą, kuri privers Raskolnikovą prisipažinti vien dėl pakrikusių nervų. Augant žudiko nerimui, autorius ir detektyvas lyg susimokę gąsdina ir spendžia jam spąstus.

Detektyvas taip gerai supranta Raskolnikovą todėl, kad pats yra buvęs jo vietoje. Taigi įsibrauna į jo mintis. Keletą kartų jis, lyg vidinis balsas, tiesiog šnabžda Raskolnikovui žodžius, kuriuos šis pats galvoja. Tariamas racionalistas pasijunta kone apsėstas. Keistai nuskambės, bet Porfirijus Petrovičius yra vienas empatiškiausių personažų pasaulio literatūroje.

Beprotybė gresia Raskolnikovui, bet ji gali būti jau apėmusi keistą svečią, beveik antgamtiškai pasirodantį jo kambaryje. Arkadijus Ivanovičius Svidrigailovas – dar vienas iš įsimintinų Dostojevskio personažų, tuo pat metu grėsmingas ir juokingas, žiaurus ir kilnus, beprotis ir racionalus. Iš tiesų jis dėl to ir yra beprotis, kad yra toks racionalus. Svidrigailovas visiškai įsijautęs į absoliutų amoralizmą, į kurį Raskolnikovas tik pretenduoja. Šiandien jis būtų tobulas dekonstrukcionistas, visiškai suvokiantis savo doktrinos reikšmę. Neturėdamas jokių vertybių, jis kenčia metafizinį nuobodulį, kurį blaško kuo stipresniais pojūčiais. Sadizmas, lošimas, girtuoklystė, vaiko suviliojimas, mirtinai sumuštas tarnas – jis išbandė viską. Ir dabar neranda ramybės.

Raskolnikovui prikišus jo baisius nusikaltimus, Svidrigailovas pabrėžia žmogžudžio moralisto veidmainystę, bet taip pat yra pasiruošęs pasiteisinti. Jei žmogus, kaip teigia pažangieji, yra savo aplinkos produktas, jei laisva valia yra iliuzija, o nusikalsti verčia tiesiog blogos socialinės sąlygos, tada kaip, klausia jis, aš galiu būti asmeniškai atsakingas? „Čia visas klausimas: ar aš esu nevidonas, ar pats auka?“

Kodėl Raskolnikovas nužudė senę? Dostojevkis, kuris parašė straipsnį apie Edgarą Allaną Poe, mėgo įtemptus detektyvinius siužetus pripildyti filosofinio ir psichologinio turinio. Jis pavertė klausimą „kas tai padarė“ klausimu „kodėl“. Jis siekė, kad klaustume, ne kas padarė nusikaltimą, o kas yra nusikaltimas.

Raskolnikovas pats apmąsto, kodėl nusikalto. Lyg numatydamas šimtus būsimų romano analizių, jis svarsto įvairias galimybes. Lengva atmesti finansinį motyvą, kurį pateikia pasiduodamas policijai, – pinigus jis tuoj pat pakasa po akmeniu ir visai apie juos pamiršta. Aišku, jo teorijos buvo susijusios su pinigais, bėda ta, kad jos prieštaravo vienai kitai. Viena, neigianti gėrio ir blogio turinį, akivaizdžiai kirtosi su utilitarizmu, kuris šioms sąvokoms suteikia tvirtą, nors ir pasibjaurėtiną, pagrindą. Straipsnyje apie nusikaltimą Raskolnikovas išplėtojo dar vieną teoriją, dėl kurios iš jo šaiposi Porfirijus Petrovičius.

Raskolnikovas padalijo žmoniją į dvi grupes – „paprastuosius“ ir „nepapras­tuosius“. Taip jis priima kraštutinę inteligentijos prielaidą, esą tie apšviestieji turėtų valdyti visuomenę. Nesvarbu, kaip keistųsi inteligentijos įsitikinimai, ši prielaida visada išlieka. Dostojevskis numatė kelią iki to, ką mes pavadinsim totalitarizmu, bet net ir švelnesnėmis formomis tai tęsiasi pažangiojoje visuomenės dalyje. Jei išgirstate, jog tikrą demokratiją galima pasiekti prestižinėmis oligarchinėmis institucijomis, susiduriate su mąstymu, kurio Dostojevskis bijojo labiausiai.

Raskolnikovo versijoje paprastieji žmonės dirba, dauginasi ir palaiko visuomenę. Kad atliktų šį vaidmenį, jie privalo paklusti įstatymams ir todėl klaidingai laiko juos šventais. Tokie žmonės „yra savo prigimtimi konservatyvūs, padorūs, gyvena paklusnybėje ir mėgsta būti paklusnūs“.

Visa, kas svarbu, priklauso nuo nepaprastųjų žmonių mažumos, tokių iškilių asmenybių kaip Likurgas, Solonas, Mahometas, Cezaris, o labiausiai –­ Napoleonas, kurie turi galimybę, netgi pareigą, tarti „naują žodį“ ir taip stumti žmoniją į priekį. Jie neišvengiamai tampa nusikaltėliais, nes „naują įstatymą leisdami, tuo pat griovė senąjį, šventai visuomenės laikomą ir iš tėvų paveldėtą“.

Jei napoleonams leidžiama „peržengti per kraują“, tada proporcingai tai leistina ir tiems, kurie „šiek tiek išeiną iš bendro lygio, tai yra nors kiek pajėgią pasakyti ką nors nauja“. Kiekvienas inteligentas daugiau ar mažiau turi teisę naudoti paprastus žmones kaip medžiagą.

Napoleoniškoji teorija prieštarauja amoraliajai, nes kraujo praliejimas tampa moraline pareiga, atliekama „sąžinės vardan“. Ji taip pat prieštarauja utilitariniam principui, kad kiekvieno laimė lygiai verta. Greitai Raskolnikovas randa ketvirtą galimybę: nužudė ne todėl, kad manėsi esąs Napoleonas, o norėdamas sužinoti, ar yra Napoleonas. Ir jei taip, tai išbandymo neišlaikė, nes Napoleonas nejaustų nė menkiausios kaltės, vadinasi, daro išvadą Raskolnikovas, jis esąs „parazitas kaip ir visi kiti“.

Taigi kuris paaiškinimas teisingas? Kuri teorija lėmė Raskolnikovo sprendimą nužudyti senę? Iš tikrųjų – nė viena, nes jis apskritai „nenusprendė“ įprastine šio žodžio prasme. Įsitikinimas, jog žmogus turi apsispręsti veikti, yra psichologiškai naivus. Raskolnikovo sąmonės būsena tokia, kad niekas nėra tikra ir viskas yra hipotetiška. Jis jau seniai atsiskyręs nuo aplinkos, „lyg vėžlys savo kiaute“. Jis leidžia laiką svaigdamas teorijomis ir svarstymais, kas būtų padarius nusikaltimą. Griežtai tariant, ji masina ne nusikaltimas, bet jo galimybė.

Racionalistas Raskolnikovas tiki galįs suplanuoti tobulą nusikaltimą, kurio būtų neįmanoma išaiškinti, bet taip jo ir nesuplanuoja, tik rengiasi. Taip ir nepasirinkęs nusikalsti ar nenusikalsti, jis gyvena tarpinėje erdvėje, kurioje jis gali nusikalsti. Toks „galimo įvykio“ laikas yra ypatingas būdas patirti laikiškumą. Dostojevskis tai diagnozuoja kaip ligą, į kurią ypač linkę svajotojai ir teoretikai.

Pastebėsim prie progos vieną jo visų baigtinių sprendimų šiuo reikalu savotiškumą. Jis turėjo vieną keistą savybę: juo jie būdavo arčiau baigtinumo, juo nežmoniškesni, beprasmiškesni tuoj imdavo rodytis jam pačiam. Nepaisant visos kankinamos vidinės kovos, jis niekad, nė vieną akimirką per visą tą laiką negalėjo tikėti savo sumanymų įvykdomumu.

Ir jeigu net būtų atsitikę kada nors taip, kad jau visa iki paskutinių smulkmenų jis būtų išnagrinėjęs ir galutinai nusprendęs, ir jokių abejonių nebebūtų likę, – tada, rodos, jis ir būtų visko išsižadėjęs, kaip beprotiško, klaikaus ir negalimo daikto. Bet neišspręstų punktų ir abejonių buvo likusi dar visa aibė.

Raskolnikovas palieka neapgalvotų detalių tam, kad pats liktų neužtikrintas. Jis būtų galėjęs amžinai gyventi šioje tarpinėje būsenoje, jei tik per gryną atsitiktinumą nebūtų sužinojęs, jog 19 val. Lizavetos nebus namuose, taigi senė bus viena. Tokia informacija tikrai daugiau nepasikartos, taigi jis privalo arba imtis savo fantazijos, arba ją pamiršti. Bet jis dar kartą ją atideda. Artėjant 19 valandai ir atstumui tarp veiksmo ir atsižadėjimo traukiantis iki galutinio taško, jis praranda laiko nuovoką, užmiega ir pabunda jau po paskirtojo žmogžudystės laiko.

Net stovėdamas priešais senę, išsitraukęs iš po skverno kirvį ir iškėlęs jį virš galvos, jis vis dar nėra apsisprendęs mostelti! Paaiškėja, kad fantazijose jis vis dėlto menkai įsivaizdavo, kaip čia viskas bus, ir būtent todėl pasirinko kirvį – ginklą, kitaip nei, tarkim, peilis, nereikalaujantį nei tikslumo, nei blaivaus proto. Taigi net svajose jis nujautė, kad viską darys užsisvajojęs.

Senė stovi nugara į Raskolnikovą, bet šis atideda veiksmą iki pat tos akimirkos, kai ji jau tuoj atsisuks ir šansas bus prarastas. Kai jau „nė vienos akimirkos nebebuvo galima gaišti, jis užsimojo abiem rankom, vos benusilaikydamas, ir beveik be pastangų, beveik mašinaliai, nuleido pentimi į galvą. Jėgos jo čia kaip ir nebūta“.

Tai viena iš Dostojevskio viršūnių. Herojus atlieka pasibaisėtiną smurto aktą, nors taip ir neapsisprendė jo atlikti! Atrodo, psichologinis žmogaus vaizdinys, sukurtas teisėje ir socialiniuose moksluose, yra pernelyg supaprastintas. Raskolnikovas nepajėgia suprasti, kodėl nusprendė žudyti, nes jis taip ir nenusprendė.

Kitas didis rusų psichologas Levas Tolstojus buvo pirmasis, perpratęs, ko siekė Dostojevskis. Tolstojus klausia: kada Raskolnikovas gyveno savo tikrąjį gyvenimą ir kada buvo nuspręsta, kad jis nužudys senę? Nuspręsta buvo ne tada, kai jis stovėjo priešais ją iškėlęs kirvį, paaiškina Tolstojus, nes tada tik „paleido šovinį, kuris seniai buvo užtaisytas“. Ir ne tada, kai pasidarė kilpą savo švarke, už kurios užkabino kirvį, ar kai planavo žmogžudystę. Ne, savo tikrąjį gyvenimą, nuvedusį į nusikaltimą, jis gyveno tada, kai gulėjo ant sofos nieko neveikdamas ir leisdamas mintims klajoti. Tokios būsenos sąmonėje radosi „mažų pakitimų“: maži maži, bet būtent jie sukėlė didžiules ir siaubingas pasekmes. Nieko svarbesnio negali nutikti nei tai, kas slypi žmogaus sąmonėje. Galimybių ribas nustato sąmonė.
Nusikaltimą lėmė ne konkretus sprendimas, o proto būsena, kilusi apleidus kasdienes pareigas, mažas dorybes ir puoselėjant „knygines svajas“. Jis leido sau pasinerti į svajas, kuriose žmogžudystė yra galima, todėl, net nepadaręs sprendimo, jis vis tiek yra atsakingas. Kiekviena akimirka, praleista puoselėjant teorinius proto polinkius, kai abstraktūs svarstymai keitė elementarų padorumą, vedė į nusikaltimą.

Visi tyrinėtojai anksčiau ar vėliau prieina prie svarbaus romano trūkumo –­ epilogo. Raskolnikovas atlieka bausmę Sibire. Su juo atvyko ir šventoji Sonia, auksinės širdies prostitutė, paskatinusi jį prisipažinti. Reikšmingi įvykiai čia pasakojami ne realistiškai, kaip visoje knygoje, o mitiškai, – scenovaizdyje, kuriame piemenys gano bandas kaip „Abraomo laikais“. Atsivertimas įvyksta sapne, kuris veikia ne psichologiškai, bet kaip mitas. Raskolnikovas sapnuoja, kad siaubingas intelektualinis maras apkrėtė pasaulį iliuzija, dėl kurios kiekvienas manosi žinąs absoliučią tiesą. Sapnas yra akivaizdi alegorija, kas nutiks įsivyravus inteligentijos dvasiai.

Kritikai išliejo upes rašalo aiškindami romano epilogą, ir šios pastangos rodo paaiškinimo būtinybę. Kaip Dostojevskis sugalvojo tokią pabaigą? Mano manymu, atsakymas glūdi jo neišspręstame filosofiniame konflikte.

Jei ideologija – maras, kas yra vaistas? Romane siūlomos dvi alternatyvos. Pirmąją vadinu tolstojiška, nes jos minties kryptis būdinga Tolstojaus kūriniams, ypač „Karui ir taikai“, kuris buvo išleistas beveik tuo pat metu tame pačiame periodiniame leidinyje! Porfirijus Petrovičius netgi pamini sceną iš jo.

Tolstojaus teigimu, gyvenimą pras­mingą daro ne dramatiški herojai, bet padorūs, eiliniai žmonės, kurie (kaip romaną „Middlemarch“ užbaigia George’as Eliotas) „ištikimai gyveno slaptą gyvenimą ir ilsisi nelankomuose kapuose“. Tiek „Nusikaltime ir bausmėje“, tiek „Kare ir taikoje“ Napoleonas įkūnija dramatišką požiūrį į gyvenimą. Raskolnikovo draugas Razumichinas, kurio vardas reiškia „protingasis“, atstovauja proziškajai alternatyvai. Čia „protingasis“ yra priešinamas „racionaliajam“ taip, kaip sveikas protas yra priešingas abstrakčiai dedukcijai.

Kai tik eina pas Razumichiną, Raskolnikovas susirengia išsižadėti žmogžudystės plano. Jis klausia savęs, galbūt patarti galėtų jo praktiškasis draugas. Ir tikrai, sprendimą Razumichinas žinotų ne dėl savo santūrių politinių pažiūrų, bet dėl sumanumo ir sunkaus darbo. Kartą, gulėdamas ir bergždžiai mąstydamas, atnešusiai arbatos tarnaitei Raskolnikovas pareiškia, jog verčiau dirbti ne dėl kapeikų, kurios vienam kartui išsprendžia prasimaitinimo klausimą, o vienu ypu nušluoti visą blogį. Razumichinas, priešingai, nuolat susiranda smulkių darbelių, kad sudurtų galą su galu, o romano pabaigoje pradeda leidybos verslą. Tai gali būti vienintelis visiškai pozityvus etninio ruso verslininko portretas visoje rusų literatūroje. Gyvenk šia diena, kliaukis sveiku protu, dirbk dėl mažo atlygio ir kuo dažniau elkis dorai – tokia proziška alternatyva grandiozinėms Raskolnikovo teorijoms.

Bet romane siūlomas ir religinis atsakymas. Sonia, kurios vardas reiškia „išmintį“ ir kuri Raskolnikovui balsu skaito Evangeliją, yra tokia šventa, tokia laisva nuo dostojevskiškos psichologijos, kad atrodo kone antžmogiška. Dostojevskis tyčia sukūrė netikrovišką portretą, tarsi teigdamas, jog tiesa slypi ne šiame pasaulyje. Iki epilogo jis pristato abi alternatyvas – Razumichino ir Sonios, nepasirinkdamas nė vienos iš jų.

Epilogas, mano manymu, nesėkmingas todėl, kad grįstas vien religiniu atsakymu, lyg proziškasis, tiek puslapių kruopščiai dėstytas, neegzistuotų. Raskolnikovo atgaila kyla ne iš didžiosios knygos dalies, skirtos psichologiniam realizmui, bet iš Evangelijos istorijos apie prikeltą Lozorių. Raskolnikovas irgi prikeliamas. Viskas pernelyg papras­ta.

Šiame šedevre sprendžiami klausimai vis dar mus persekioja, gal net labiau nei jo išleidimo laikais. Revoliucija vis dar traukia. „Naujieji ateistai“ ir išsikvėpę materialistai remiasi argumentais, kurie atrodė neapgalvoti jau prieš 150 metų. Mokslininkai žmogaus sprendimus aiškina absurdiškai primityviais terminais. Inteligentija smaginasi teoriją po teorijos keldama aukščiau už paprastus žmones, kuriuos ruošiasi valdyti. Moralumas yra aiškinamas neu­rologiškai, sociobiologiškai ar tiesiog kaip socialinė konvencija.

Tad galime prisiminti, ką taip skausmingai išmoko Raskolnikovas: žmonės yra daug sudėtingesni nei bet koks modelis; elementarus padorumas yra geresnis vedlys nei teorija; o nusikaltimas –­ kad ir koks jis būtų – vis tiek yra nusikaltimas.

¹ Lietuvoje Aleksandras II siejamas su priešingomis reformomis – rusinimo politika, lietuviškos spaudos draudimu, numalšintu sukilimu, Katalikų Bažnyčios veiklos suvaržymu ir kt.
² Čia ir toliau cituojama iš 1973 m. lietuviško leidimo (vertėjas nenurodytas).

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

2016-06-03 nr. 3570

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/6756484ff064fbb7ab2c14dead2a6d92.png"},"main_article":{"title":"Nuo tarpukario iki nepriklausomyb\u0117s netekimo. Pokalbis su I. Veisaite ir V. Landsbergiu (I)","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2016-06-15-nuo-tarpukario-iki-nepriklausomybes-netekimo-pokalbis-su-i-veisaite-ir-v-landsbergiu-i\/145554","article_id":"145554","subtitle":"Dalia Cidzikait\u0117,Aage Myhre"},"sub_1":{"title":"POLITIKOS MOKSLAS BE \u017dMOGAUS","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2016-06-15-politikos-mokslas-be-zmogaus\/145553","article_id":"145553","subtitle":"Alvydas Jokubaitis"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/73877ac414d4009b0c5214efb1927bba00be80df.jpg"},"sub_2":{"title":"Jei Vatikanas tikrai turi tiek daug pinig\u0173, kod\u0117l jis...?","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2016-06-14-jei-vatikanas-tikrai-turi-tiek-daug-pinigu-kodel-jis\/145549","article_id":"145549","subtitle":"Sebastian Campos"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/ba1ee5f7c7eefe94ddec99f9d538fcb6d7f095c9.jpg"},"sub_3":{"title":"Kas i\u0161 to, kad kyla naujos \u0161ventov\u0117s","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2016-06-15-kas-is-to-kad-kyla-naujos-sventoves\/145538","article_id":"145538","subtitle":"Adam Szostkiewicz"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/4f53f069f2e4d2da5894cf2166be329f0d031318.jpg"},"related":[],"links":[]}

Neseniai liedykla „Vaga“ išleido naują knygą tėvams – paleontologo Scotto D. Sampsono „Kaip užauginti gamtos vaiką“. Ji – apie tai, kodėl svarbu kurti ir kaip išlaikyti tvirtą vaiko ryšį su gamta. Tai praktinis vadovas, kuriame gausu išbandytų metodų, įtraukiančių veiklų ir žaidimų, padėsiančių išvilioti vaikus į lauką. Skaitytojams siūlome sutrumpintą šios knygos įžangą. 

Didžiausios pasaulio problemos kyla dėl to, kad gamtinių procesų vyksmas neatitinka žmonių mąstysenos. Niekam ne paslaptis, kad Britų Kolumbijos provincijos Vankuverio mieste pavasarį saulė būna retas svečias. Vieną dieną, kai buvau ketverių ar penkerių, mama mane nusivedė į mišką už kelių kvartalų nuo namų. Ji buvo girdėjusi, kad vadinamajame varlių tvenkinyje knibždėte knibžda buožgalvių. Į pagalbą atėjo net ir saulė – tą lemtingą dieną iš dangaus liejosi glamonėjantys jos spinduliai.

Susirengę į išvyką – tai yra vienas iš pirmųjų mano atsiminimų – iš pradžių paėjome molingu miško takeliu. Medžiai buvo kiaurai peršlapę nuo nepaliaujamai purškiančio lietaus, nuo šakų vis dar kapsėjo lašai. Kai pasiekėme tvenkinį, pribėgau prie kranto ir pritūpęs įsistebeilijau į vandenį. Tik po kurio laiko suvokiau, kad kiekvienas prieš akis besimakaluojantis juodulys yra savitas gyvas sutvėrimas. Buvau apsiavęs ilgais juodais guminiais batais, todėl atsargiai įbridau į vandenį ir susižavėjęs stebėjau spiečius lervučių. Pasilenkęs keletą pagavau rieškučiomis, norėdamas apžiūrėti iš arčiau. Gumulėlius primenantys kūnai išsprogusiomis akimis ir gleivėtomis permatomomis uodegomis įnirtingai plakėsi į mano pirštus.

Lyg pakerėtas bridau toliau, vis gilyn, ir netikėtai krūptelėjau, pajutęs, kad vanduo apsėmė vieną batą (po daugelio metų mama sakė, kad tuo metu ji jau norėjo imti bartis, bet paskui nutarė nekreipti dėmesio). Trumpam stabtelėjau, įsivaizduodamas, kaip buožgalviai limpa prie mano kojinės, o tada tyčia žengiau dar žingsnį į klampynę. Ir į kitą batą pribėgo vandens.

Dabar jau tikrai buvau vienas iš jų ir šiame tvenkinyje murkdžiausi su milijardais būsimųjų varlių. Atsargiai žengdamas gilyn, kad neužlipčiau ant kokio nors netyčia pasipainiojusio varliagyvio, galų gale pasiekiau tvenkinio vidurį, kur vanduo jau siekė virš juosmens. Susižavėjęs išsišiepiau iki ausų ir saujomis stvarsčiau besiblaškančius buožgalvius. Skendėdamas toje ma- žytėje buožgalvių jūroje, ko gero, pirmą kartą gyvenime visa širdimi palaimingai pajutau, kad esu gamtos dalis.

7-ojo dešimtmečio pabaigoje ir visą 8-ąjį dešimtmetį į tą mišką vakarinėje Vankuverio pusėje stengdavausi ištrūkti kiekviena proga, dažnai kartu su savo draugu Timu. Mūsų rajono pradinė mokykla ribojosi su mišku, tad įžvalgūs mokyklos vadovai garlių, kedrų ir didžiųjų pocūgių giraitėje, kuri driekėsi iš karto už vienos žaidimų aikštelės, įrengė „Nuotykių parką“. Per pertraukėles ir pietų pertrauką skuosdavome į šį nuostabų gamtos kampelį, kur milžiniškas apverstas kedro kelmas mums virsdavo urvu, pilimi arba erdvėlaiviu.

Paauglystėje, kai aptikome daugiau kaip aštuonių šimtų hektarų universitetui perleistų miškų teritoriją (ją vadindavome tiesiog mišku), mūsų išvykos gerokai pailgėjo. Tuomet dažnai drauge keliaudavo mūsų keturkojai draugai. Aš turėjau vokiečių aviganį vardu Rokis, o Timą lydėdavo Vynuogė – pudelio ir Sibiro haskio mišrūnė, panaši į keturkojį plieninės vilnos kamuoliuką (kai kas nors Timo klausdavo, kokios veislės jo šuo, jis visada kuo rimčiausiu veidu atšaudavo: „Grynaveislis kakudelis“).

Rega yra mažiausiai intymus iš visų žmogaus pojūčių. Miške mus apgaubdavo salsvas, kone citrusinis didžiųjų pocūgių kvapas, drėgmės pritvinkusiame rudeniškame ore regėdavome savo iškvepiamą orą, aidėdavo skardus aukštai kedrų šakose tupinčių varnų karkimas, aitriai kvepėdavo nuskintos mėlynės. Ši įvairius pojūčius budindavusi aplinka į paauglystę įžengusiems berniūkščiams teikdavo užuovėją: būdavo galima pasislėpti nuo aplinkinio pasaulio, atskleisti savo baimes ir mąstyti apie ateitį. Nereikia ir sakyti, kad tokios išvykos patiko ir mūsų šunims: jie džiaugdavosi įvairiausiais gamtos dariniais ir kvapais. Mes leisdavomės tyrinėti vis naujų takų ir kiekvienam iš jų sugalvodavome pavadinimą: Sasamatas, Garlė ir Sališas...

Neretai apskritai vengdavome takų – geriau skindavomės kelią per tankią pakrantės augaliją, ropšdavomės per dūlančius rąstus ir brisdavome akmenuotais upeliais, kurių pakrantės būdavo prižėlusios dvokiųjų lipšnių, dilgėlių, bruknuolių ir paparčių. Šitaip bastantis miškas atrodydavo laukinis ir nenuspėjamas, bet kurią akimirką galėjai aptikti įstabių dalykų: knibždančių skruzdėlių kolonijų, gilių drumzlinų tvenkinių, primenančių japoniškus kubilus, aštraus kvapo, nosį riečiančių paukščių perėjimo lizdų ir milžiniškų kelmų, senųjų miškų vaiduoklių. Praeidavo ne viena valanda, kol žmonės ir šunys, visi purvini ir išsekę, didžiuodamiesi išnirdavo iš visžalės tankmės.

Visai nenutuokėme, kad ši vieta paliks gilų pėdsaką mūsų širdyse ir galvose, kiekviena ten praleista akimirka gerte įsigers į odos poras.

Žiemą po kiekvienos didesnės pūgos (tai irgi buvo retas reiškinys) miškas tapdavo dar kitoks. Kiekvieną šaką, šakelę ir spyglį dengdavo akinamo baltumo apklotas. Kas dar vos prieš dieną, atrodė, skendėjo šešėlyje, buvo klampu ir triukšminga, pasnigus virsdavo banguota saulės užlieta vietele, kurioje buvo tylu it bažnyčioje – viskas puikiausiai nulyginta. Pakiliai nusiteikę, pūškuodavome per klampų sniegą, retsykiais stabtelėdami padrybsoti urvais virtusiose neužsnigtose vietose po kai kuriais didesniais medžiais.

Įpusėjus paauglystei, kai ėmė siausti testosterono audros, miškas tapo rizikingo žaidimo „Dylų karai“ vieta. Dylas (iš kur atsirado šis žodis, nežinau) buvo bet koks medžio gabalas, kurį būdavo galima sviesti į kitus. Šio žaidimo esmė – slėptis už medžio ar krūmo ir iš šios priebėgos išlįsti tik turint tikslą didžiulėmis lazdomis apmėtyti keletą geriausių savo draugų. Žinoma, ir jie darydavo tą patį – kiekvienas kovodavo už save. Visiems kliuvo po kelis taiklius smūgius, tačiau džiaugiuosi, kad rimtesnių sužalojimų nepatyrė niekas (bet tikrai nesiūlau šio žaidimo išbandyti namie).

Iš Vankuverio išvykau 9-ojo dešimtmečio viduryje, kai įstojau mokytis į Toronto universitetą. Galų gale įgijau filosofijos mokslų daktaro laipsnį ir tapau paleontologu. Timo žvilgsnis nukrypo į dangų – jis tapo komercinių oro linijų pilotu. Man pasisekė, kad kelis dešimtmečius galėjau ieškoti dinozaurų kaulų tokiose tolimose pasaulio vietose, kaip Zimbabvė, Meksika ir Madagaskaras. Be to, ne vienus metus praleidau gyvendamas palapinėse atokiausiuose kampeliuose, dar vadinamuose dykvietėmis. Ieškant fosilijų, teko akis į akį susidurti su įvairiausiais nuostabiais ir net labai gyvybingais padarais, kaip antai su lokiu, drambliu, hiena, kobra, briedžiu ir krokodilu. Tačiau pojūčiai, užvaldydavę, atsidūrus tose vietose ir išvydus gyvūnus, buvo subrandinti tame atželdintame vidutinių platumų miške vakarinėje Vankuverio dalyje.

Stovyklavimas gamtoje kartu su šeima, kasdieniai žaidimai nuošaliuose mūsų rajono gamtos kampeliuose, o vėliau – ilgi žygiai po Pakrantės kalnagūbrius, tos nesuskaičiuojamos išvykos po universitetui priklausančius miškus man įžiebė nevaldomą aistrą gamtai, ir ji neabejotinai nulėmė mano profesiją.

Pastaraisiais metais suvokiau: kad ir kur būčiau, tas Šiaurės vakarų Ramiojo vandenyno miškas visuomet yra mano širdyje. Tai yra neišdildoma mano esybės dalis, net ne prisiminimų rinkinys, o didinamasis stiklas, per kurį žvelgiu į pasaulį.

Pamirštas užsiėmimas

Būdamas lauke veikdavau tą patį, ką ir kiti 7–8-ajame dešimtmečiuose gimę vaikai. Kūdikių bumo kartos vaikai, tokie, kaip aš, mėgsta ilgesingai prisiminti tuos laikus, kai po pamokų būdavo raginami eiti į lauką ir namo pareidavo tik sutemus, dažnai išgirdę grįžti raginančius tėvų šūksnius.

O kur dar savaitgaliai ir atostogos, praleistos gamtoje: kartais traukdavau vienas, kartais – su draugais, bet visuomet savarankiškai. Tuo galėtų pasigirti nedaug dvidešimt pirmojo amžiaus vaikų.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius vaikų užsiėmimai itin pasikeitė, ir į tai dėmesys atkreiptas tik visai neseniai. Vienu tyrimu nustatyta, kad Amerikoje vaikai lauke kasdien praleidžia vidutiniškai keturias–septynias minutes. Kito tyrimo rezultatai rodo: savarankiškiems žaidimams lauke vaikai kasdien skiria maždaug trisdešimt minučių. Kad ir koks būtų tikrasis skaičius, gana aišku, kad šiandieniniai vaikai lauke praleidžia tik mažą dalelę to laiko, kurį vaikystėje praleisdavo jų tėvai.

Palyginimui galima pasakyti, kad tie patys amerikiečių vaikai kasdien vidutiniškai daugiau nei septynias valandas spokso į ekranus ir vietoj tikro gyvenimo renkasi virtualius jo pakaitus. Iki dvidešimt pirmojo gimtadienio daugelis berniukų kompiuteriniais žaidimais būna žaidę daugiau kaip 10 tūkstančių valandų. Šiuolaikiniai vaikai gali atpažinti daugiau negu tūkstantį įmonių logotipų, bet mažiau nei dešimt jų gyvenamosios vietovės augalų.

Tokios stulbinamos statistikos rezultatas yra tai, ką rašytojas Robertas Michaelas Pyle’as pavadino pamirštu užsiėmimu, ir dėl to bedugnė tarp vaikų ir gamtos tik gilėja. Šis užsisklendimas tarp keturių sienų buvo masinis neplanuotas reiškinys, turėjęs neigiamų pasekmių sveikatai, kurios pradedamos suvokti tik dabar. Valandų valandas spoksant į ekranus, iš esmės vienintelis kūno judesys būna nykščio sukiojimas, todėl nepaprastai išaugęs lėtinių fizinių ir psichinių vaikų ligų skaičius neturėtų stebinti.

Šiandien maždaug 18 procentų šešerių metų ir vyresnių vaikų yra nutukę, serga diabetu, širdies ligomis ir kenčia nuo kitų sveikatos sutrikimų, jie vis plinta ir dažnėja. 2011 metais maždaug 11-ai procentų ketverių–septyniolikos metų Amerikos vaikų nustatytas dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sindromas. 2014 metais Jungtinėse Valstijose beveik šeši milijonai vaikų (vienas iš aštuonių) ritaliną vartojo daugiausia norėdami pasveikti nuo šios ligos. Bent vieno JAV chirurgo teigimu, dabartiniai vaikai gali būti pirma moderniųjų laikų karta, kurios gyvenimo trukmė bus trumpesnė nei jų tėvų.

Iš karto noriu pasakyti labai aiškiai, kad tai nėra vien Jungtinėms Valstijoms ar Šiaurės Amerikai būdinga problema. Pastarojo meto tyrimai rodo: ši atsiribojimo nuo gamtos nuostata vis ryškesnė daugelyje pažangiojo pasaulio šalių. Auga ir susirūpinimas šia problema, o dauguma žmonių tvirtai pasisako už tai, kad vaikai gamtoje praleistų daugiau laiko.[...]

[…] 2012 metais Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos priimtoje rezoliucijoje „Vaiko teisė į gamtą ir sveiką aplinką“ nurodoma, kad didėjantis vaikų atotrūkis nuo gamtos yra nepaprastai aktualus pasaulinės svarbos klausimas. Trumpai tariant, dabar visuotinai pripažįstama, kad didžiąją laiko dalį vaikai praleidžia namie, ir, norint juos suartinti su gamta, būtina visuotinai imtis suderintų veiksmų.

Taigi, kas nutiko? Pirma, įvyko skaitmeninė revoliucija. Vaikus, ko gero, dar greičiau nei suaugusiuosius privilioja hipnotizuojantys it sirenų balsai kompiuterių ir rankinių elektroninių prietaisų ekranai. Vis dėlto kaltinti vien technologijas – pernelyg paprasta. Dabartinę padėtį nulėmė ir daugybė kitų veiksnių, pavyzdžiui, baimė.

Dėl žiniasklaidoje dažnai pasirodančių gąsdinančių pranešimų apie grobiamus vaikus tėvai bijo lauke palikti vaikus vienus, nors visiškai neatsižvelgiama, kad tokius nusikaltimus dažniausiai įvykdo šeimos draugai ir giminaičiai, bet ne svetimi žmonės, o tikimybė, kad vaikas bus pagrobtas, yra ne didesnė nei 6 ar 7-ajame dešimtmečiuose.

[…] Na, o kuo geriausių ketinimų kupini tėvai, bijodami, kad jų vaikas neatsiliktų nuo kitų ir neužaugtų ko nors neišbandęs, apkrauna sporto būreliais, muzikos pamokomis, mokomaisiais akademiniais užsi- ėmimais ir kitokia organizuota veikla, todėl savarankiškiems žaidimams laiko lieka nedaug.

Dar yra ir miesto veiksnys. Pastaraisiais dešimtmečiais žmonių skaičius pasaulyje smarkiai išaugo. Kad galėtų sutalpinti vis didėjančias minias, atitinkamai plečiasi ir didmiesčiai. 2008 metų pabaigoje daugiau kaip pusė visų pasaulio žmonių gyveno miesto vietovėse. Besiplečiantys miestai it godūs milžinai praryja vis didesnes gamtos teritorijas ir palieka nuniokotą aplinką.

2006 metais bestseleriu tapusioje knygoje „Paskutinis vaikas miške“ (Last Child in the Woods) Richardas Louvas nagrinėjo dabartinį vaikų ir gamtos pasaulio susvetimėjimą ir jį pavadino gamtos deficito sindromu, pabrėždamas, kad buvimas gamtoje visapusiškai naudingas žmogaus sveikatai. Jo knyga, kuri primena minėtą Rachel Carson knygą „Tylusis pavasaris“, yra tarsi garsus raginimas padėtį keisti. [...]

[…] Gamtos nauda – tai tikrai ne vien puiki fizinė savijauta, bet ir intelektualiai ir emociškai tvirta asmenybė, turinti stiprią savimonę, pamatines vertybes ir moralės normas. Buvimas gamtoje stiprina sveikatą – padeda greičiau pasveikti, mažina įtampą, didina kūrybiškumą ir savivertę. Be to, gamta kaip niekas kitas gerai pažadina jausmus, natūraliai sukelia stiprius potyrius, priversdama žavėtis, džiaugtis, jausti baimingą pagarbą, paslaptingumą ir – taip, baimę. Uostyti lauko gėlę alpių pievoje, šokti į vandenyno bangas arba akis į akį susitikti kojotą – šie potyriai gerokai skiriasi nuo virtualios tikrovės.

Kita žmogaus ir gamtos santykių pusė

Yra ir dar viena, ne mažiau svarbi, priežastis, kodėl būtina stiprinti ryšį su gamta. Neabejotinai teko girdėti, kad prastėja ne tik žmonių sveikata, bet ir pačiai gamtai (bent čia, Žemėje) kyla išnykimo grėsmė. Moksliškai įrodyta ir plačiai žinoma – dėl žmogaus veiklos padarinių – pasaulinio atšilimo, gamtos arealų ardymo ir rūšių nykimo – Žemės gamtinės ekosistemos atsidūrė prie prarajos krašto. [...]

Dabartinis mūsų požiūris į pasaulį yra pagrįstas klaidingu įsitikinimu: žmonija gyvuoja atsijusi nuo gamtos. Nors iš gamtos gauname žaliavų, kurios panaudojamos ekonomikoje, ir aiškiai suvokiame, kad mūsų planetos ištekliai baigtiniai, ekonomistai ir toliau gamtą vertina kaip sudedamąją ekonomikos dalį, kalbėdami apie neribotas augimo galimybes. Tačiau iš tikrųjų yra atvirkščiai: tai ekonomika yra gamtos dalis, ir tą suprasime pamatę, kokių skaudžių ekonominių pasekmių turi nesiskaitymas su gamta, kai ribos peržengiamos.

Antras, labai panašus įsitikinimas – manymas esą gamtoje vyrauja žmogus. Manydami, kad nesame gamtos dalis ir jausdamiesi už ją viršesni, įsivaizduojame turį teisę gamtinius „išteklius“ naudoti be atodairos. Skęsdami daiktų jūroje, nebetenkame prasmingos buveinės, juo labiau noro saugoti ir tausoti savo gyvenamąsias vietas. Kaip sugebėjome šitaip toli nuklysti nuo teisingo kelio? Kaip atsitiko, kad gamta tapo „kitų“ teritorija, tarsi didžiulių dėžių prikrauta parduotuvė, skirta nepasotinamai masei godžių vartotojų? [...]

Beveik neabejotina – nuo gamtos nutolome pamažu [...] .Kad ir kokios būtų šio reiškinio priežastys, pirmiausia šią darnių santykių krizę buvo stengiamasi spręsti racionaliai įsisąmoninant problemą. Suprantama, daugelis mokslininkų ir aplinkosaugininkų manė, kad, žinodama tikrąją padėtį, žmonija nustotų taip elgtis (tai žinau, nes ir man teko dirbti šį bevaisį darbą).

Kaip paaiškėjo, girdėdami tokią gąsdinančią informaciją, žmonės dažniau užsikiša ausis arba ima viską neigti, ypač žinodami, kad didžioji šios informacijos dalis tiesiogiai niekaip nesusijusi su kasdieniu gyvenimu. […]

Rinkodaros specialistai seniai žino: keisti elgseną veiksmingiausia pasitelkus ne protą, bet širdį. [...]

Sėkmės pagrindas – įsisąmoninta informacija, kurią dar papildo emocinis žavėjimasis. Privalome dar kartą iš pagrindų įsigilinti į gamtos procesus, kad pažadintume savo užuojautą. Kaip kartą pasakė jau miręs evoliucinės biologijos specialistas Stephenas J. Gouldas, „negalime laimėti šio mūšio už gyvybės rūšių ir aplinkos išsaugojimą, kol nejusime emocinio ryšio su gamta, nes nekovosime, siekdami išgelbėti tą, ko nemylime.“

Vadovaudamiesi šiuo požiūriu, Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos pradėtos vykdyti kampanijos „Mylėti, bet neprarasti“ rengėjai tvirtina kad mūsų požiūris turi pasikeisti ir būti pagrįstas ne faktais, o meile. Jų manymu, mūsų tikslas – padėti žmonijai iš naujo pamilti gamtą.

Sutinku su kiekvienu žodžiu. O kada geriausias laikas mokyti įsimylėti gamtą? Vaikystėje.

Nebijokime išsukti iš tako

Skirtingai nuo daugelio kitų suaugusiųjų, kurių vaikystėje brangintos gamtos kertelės užklotos betono sluoksniu, mano jaunystės miškas išliko. Dalis universitetinių miškų teritorijos vakarinėje Vankuverio pusėje dabar vadinasi Ramiojo vandenyno krašto regioniniu parku. Išliko ir senieji miško keliukai, dabar sutvarkyti ir aiškiai pažymėti ženklais, kai kur per juos nutiestos medinės plokštės, kad šiais takeliais vaikštinėjantiems, bėgiojantiems ar jodinėjantiems žmonėms netektų bristi per purvą. Ten dažnai galima išvysti profesionalius šunų vedžiotojus su būriu gauruotų šunų. Pastaraisiais metais atsirado puikių programų vaikams – pavyzdžiui, galima dalyvauti gidų rengiamuose dieniniuose ir naktiniuose pasivaikščiojimuose po gamtą. Vaikystėje man tai būtų labai patikę.

Vis dėlto per kiekvieną iš savo retų apsilankymų šiame miške man suskausta širdį, matant, kad čia tiek mažai vaikų, o paauglių beveik visai nėra. Nepatinka ir dar kai kas: jaučiu – šis žaliuojantis miškas prarado savo magišką galią. Net ir gavęs įmantrų naująjį pavadinimą, miškas atrodo prijaukintas ir netekęs dvasios. Galbūt toks ciniškas požiūris atsiranda senstant, tačiau, vaikščiodamas tais išpuoselėtais takeliais, nebejuntu to laukinės gamtos dvelksmo, kuris buvo taip užvaldęs mano jauną širdį.

„Vaikščioti tik takais“ nuolat primenama aplink susmaigstytose lentelėse, ir tai matydamas suprantu, kad tos dienos, kai skindavomės kelią per kemsynus, seniai praeity. Norint visais pojūčiais pažinti vieną ar kitą vietovę, neišvengiamai bent kartais reikės išsipurvinti.

Esminį skirtumą tarp pasivaikščiojimo takeliu ir brovimosi per neįžengiamą tankmę puikiai apibūdino kalnų vedlys ir filosofas Jackas Turneris: Eiti takeliu po to, kai teko skintis kelią per tankmę, – tai peržengti psichologines ribas: ribą tarp to, ką praradai, ir to, ką radai, tarp nežinojimo ir žinojimo, žmogiško ir nežmogiško, tarp laukinio ir prijaukinto, sunkaus ir lengvo, pavojingo ir saugaus, tarp apsisprendimo ir pasyvaus sekimo iš paskos... Eiti takeliu po to, kai teko skintis kelią per tankmę, – tai nusileisti laipteliu žemyn.

Suprantu, kad gali būti padaryta didelė žala gamtai, jei ištisoms vaikų gaujoms leisime brautis per Ramiojo vandenyno krašto regioninio parko augaliją, kaip kadaise elgėmės su Timu (suprantama tik tada, jei apskritai atsirastų nors viena gauja, norinti traukti į tokį žygį). Ir vis dėlto. Argi nebūtų galima rasti keleto didesnių miško plotų su vienu ar pora tvenkinių, kur nebūtų nutiestų takelių, ir vaikai galėtų leistis į laukinius nuotykius. Tą patį galima pasakyti ir apie bet kuriame mieste esan- čias žaliąsias erdves.

Draugystė su gamta – kontaktinis sportas, kuris gamtai tikrai nepadarys nieko bloga. Žinoma, ne mažiau svarbu įtikinti vaikus leisti laiką gamtoje. Kaip teigiama neseniai pasirodžiusiame Kanados vaiko ir gamtos aljanso plakate, „Geriausias būdas priversti vaikus būti lauke – eiti kartu su jais“.

Per dažnai manome, kad gamta gyvuoja visiškai atskirai nuo mūsų, kad tai – nacionaliniai parkai, miškai ir pakrantės paplūdimiai, ir į šias vietas išvykas reikia kruopščiai planuoti. Iš tikrųjų gamta mus supa visur – namo arba mokyklos kieme, sode ir tuščiuose žemės plotuose, kur augalija stiebiasi net ir per šaligatvių trūkius. Jei norime, kad vaikai užaugtų sveiki ir gyvenime mokėtų prisitaikyti, gamta turi tapti neatsiejama jų kasdienybės dalimi, pradedant nuo tinkamai parinktos pamokų vietos mokykloje iki savarankiškų, neprižiūrimų ir netgi kiek rizikingų žaidimų netoliese namų.

Gamta – tai ne vien egzotiniai augalai, gyvūnai ir kraštovaizdžiai, apie kuriuos sužinoję, kartą ar du per metus nuvažiuojame pažiūrėti. Gamta – mūsų tiesioginė aplinka, kurioje kasdien turime praleisti daug laiko, ypač vaikystėje. [...]

Šioje knygoje vartodamas sąvoką gamtos vaikas turiu omeny visai ką kita. Taip vadinu vaiką, kuris jaučia artimą ryšį su gamta ir su žmonėmis. Nei ryšio su gamta, nei su žmonėmis nebus, jei vaikas nesulauks tinkamos suaugusiųjų pagalbos. Esame socialinės būtybės, ir, kaip pamatysime vėliau, ryšiai su gamtos pasauliu tvirčiausi tuomet, kai vaikui padeda įvairūs žmonės. Glaudūs santykiai su žmonėmis lemia ir glaudų santykį su gamta.

Prisimenant pasakojimą apie varlių tvenkinį, nuo kurio pradėjau šį skyrių, reikia pasakyti: tikroji šio pasakojimo herojė – mano mama. Kaip viskas galėjo susiklostyti tada, jei ji būtų nusprendusi tą 1965 metų pavasario rytą su manimi likti namie, užuot maklinėjusi po gretimą mišką? Arba jei bijodama, kad man ko nenutiktų ar nenorėdama, kad išsitepčiau, nebūtų man leidusi bristi gilyn?

Net sudrebu pagalvojęs, kad mano gyvenimas galėjo būti visiškai kitoks, jei paauglystėje nebūčiau galėjęs vaikštinėti po miškus, arba jei per atostogas su šeima nebūtume ėję į žygius ir stovyklavę gamtoje. Mama pasirūpindavo, kad lauke praleisčiau daug laiko. Man sulaukus devynerių, ji mus abu užrašė į vietinį alpinizmo klubą. Kai buvau dešimties, kartu vaikštinėdavome po viršukalnių ledynus, ir apledėjusių kalnų vaizdas amžiams įstrigo mano sąmonėje. Ji atidžiai mane prižiūrėdavo ir klausinėdavo, kas labiausiai domina. Pasakodavo didingas ar visai paprastas istorijas apie gamtą, ir, kol neužaugau, man net į galvą neatėjo, kad tokiu būdu esu mokomas. Net nesu tikras, ar ir ji pati manė esanti mano mokytoja.

Šiandien daugelio vaikų vaikystė prabėga nepažinus gamtos, ir tai gali turėti pražūtingų pasekmių ir jiems patiems, ir toms vietoms, kurias jie laiko namais. Privalome rasti būdą pakeisti dabartinę padėtį ir grąžinti vaikus į gamtą. Tai galėsime padaryti tik turėdami gamtos mokytojus – tokius žmones, kaip jūs. Daug daugiau vaikų turi patirti tą jausmą, kai batas prisipildo buožgalvių.  

Vakar paminėjome Gedulo ir vilties dieną – 75-ąsias mūsų šalies gyventojų tremties metines. Ta proga „Bernardinai.lt“ kartu Lietuvos nacionaline UNESCO komisija pristato dviejų šviesių Lietuvos asmenybių – prof. Irenos Veisaitės ir prof. Vytauto Landsbergio – pokalbį, per asmeninius prisiminimus atskleidžiantį bene pats skausmingiausią mūsų valstybės istorijos etapą. Pašnekovai jautriai ir kartu atsakingai įvertina lietuvių bei žydų santykius, stalinizmą ir nacizmą, partizaninį karą, gyvenimą sovietinėje sistemoje ir ypatingą vaidmenį atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos Nepriklausomybę.

Šiame interviu gražiausia yra tai, kad, nepaisant sunkiai suvokiamos kančios, skausmo ir bejėgystės, drąsi viltis, jog atmintis išsaugos mūsų istoriją kaip tapatumo dalį ir ugdys pagarbą žmogui bei jo gyvybei, šaliai, budins mūsų sąžinę ir atjautą, ima viršų.

Aage Myhre ir Dalios Cidzikaitės interviu anglų kalba buvo paskelbtas dviem dalimis interneto portale www.VilNews.com2015 m. pabaigoje.

Prof. Irena Veisaitė. Martyno Kundroto nuotrauka

Abu gimėte laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune: prof. Irena Veisaitė 1928-aisiais, o prof. Vytautas Landsbergis – 1932-aisiais. Profesorė gimė žydų, o profesorius – lietuvių šeimoje. Šį laikotarpį po daugiau nei 120 carinės Rusijos okupacijos metų galima vadinti laimingais Lietuvos metais. Ar tas laikas buvo laimingas ir Jums? Gal galėtumėte pasidalinti  keletu prisiminimų iš savo vaikystės?

I. V.Turėjau saugią ir laimingą vaikystę. Man atrodė, jog mes visada buvome nepriklausomi, nejutau, kad mūsų valstybė dar tokia jauna, nors mokiausi istorijos. Tėvai mane atidavė į jidiš gimnaziją, kuri buvo orientuota ne į Palestiną, o į Lietuvą, t. y. kraštą, kuriame gimei. Mokėmės istorijos iš Šapokos vadovėlio. Buvau įsimylėjusi didįjį kunigaikštį Kęstutį. Dainavome „Mes be Vilniaus nenurimsim“, ir man gana ilgai truko, kol atsikračiau savo gilaus antilenkiškumo. Didžiausia mano vaikystės nelaimė buvo tėvų skyrybos 1938 metais. Nerimą, baimę, kartais naktinius košmarus kėlė suaugusiųjų kalbos apie Hitlerį ir galimą karą. Sapnuodavau, kad patekau į Hitlerio stovyklą ir mane privertė sėsti ant jo kelių ir pasakyti jam „Papi“, t. y. „Tėveli“. Bet aš niekaip negalėdavau tų žodžių ištarti ir pabusdavau. Mano tėtis buvo pasistatęs namą Trakų ir Totorių gatvių kampe (jis iki dabar stovi), kuris 1936 metais gavo premiją už geriausią gyvenamąjį namą Kaune. Mes kas vasarą važiuodavome su seneliais į Kulautuvą. Ten puikiai praleisdavome atostogas. O su tėvais važiuodavau prie jūros, į Palangą. Tėvas mane vežė į Nidą. Taip kad mano vaikystė tikrai buvo laiminga.

Igno Stanio nuotr.

V. L.Mano vaikystės metai iki pat karo pradžios buvo laimingas laikas. Mūsų šeima gyveno kartu nepriklausomoje šalyje, architekto ir gydytojos pasistatydintuose namuose, Kaune. Be to, mano tėvai porą metų prieš karą įsigijo sklypą ir pasistatė vasarnamį netoli Kauno, Kačerginėje, prie Nemuno. Ir ten praėjo mano, dar neinančio į mokyklą berniuko, paskui jau pradėjusio eiti į mokyklą Kaune 1939 metais, laimingiausi laikai. Vila stovėjo pušyno pakrašty, prie labai gražios, plačios, ramios upės; tada ji buvo švari upė, pilna žuvų, kur meškeriodavau. Tėvas apsodino sodą eglaitėmis, dvi iš jų – didžiulės – dar ir dabar auga. Tokia aplinka buvo labai miela ir laiminga. Man ir dabar Kačerginė yra kaip tėviškė, nes vasarnamį tėvas atgavo sovietų laikotarpio pabaigoje.

V. Landsbergis: Man dažnai užkliūna žodis „nacionalizmas“, kuris vartojamas gana beatodairiškai ir tartum neskiriant turinio. Lyg jis būtų siejamas tiktai su nacionalsocialistais Vokietijoje arba su kokiais nors ksenofobiškais nacionalizmais. Tačiau siekis išvaduoti savo šalį nuo svetimos priespaudos ir kurti tautinę valstybę – national state – negali būti smerkiamas.

Prezidentas Antanas Smetona, po 1926 metais įvykdyto perversmo Lietuvą valdęs autokratiškai (1926–1940), buvo žinomas ir kaip nacionalizmo šalininkas. Ar esate sutikę A. Smetoną asmeniškai? Kaip Jūs apibūdintumėte ir įvertintumėte tarpukario Lietuvos ekonomiką ir tuometinį nacionalizmą šalyje?

I. V. Aš gimiau ir augau Smetonos prezidentavimo metais. Žydams tada buvo suteikta kultūrinė autonomija. Tautininkų nacionalizmą pajutau tik per savo pusbrolį Valdemarą Ginsburgą. Jis, baigęs 3-iąją Kauno valstybinę gimnaziją, 1939 metais įstojo į Kauno VDU architektūros specialybę. Ten jis patyrė nacionalistiškai nusiteikusių lietuvių studentų išpuolių prieš žydų tautybės studentus. Jie reikalavo, kad žydai studentai sėdėtų atskirai paskutiniuose suoluose. Berods, buvo ir muštynių. Apie antisemitizmo stiprėjimą sužinojau tik daug vėliau. Pats prezidentas Smetona nebuvo antisemitas. Mes jį mylėjome, vadinome smetonėle, grietinėle, bet su meile ir pagarba.

V. L. Man dažnai užkliūna žodis „nacionalizmas“, kuris vartojamas gana beatodairiškai ir tartum neskiriant turinio. Lyg jis būtų siejamas tiktai su nacionalsocialistais Vokietijoje arba su kokiais nors ksenofobiškais nacionalizmais. Tačiau siekis išvaduoti savo šalį nuo svetimos priespaudos ir kurti tautinę valstybę – national state – negali būti smerkiamas. Tai natūralus siekis, ypač Europoje, kuri šimtmečius buvo valdoma didesnių europinių imperijų, o tautos kentėjo priespaudą ir stengėsi išsilaisvinti. Tai vyko 20 amžiuje, po Pirmojo pasaulinio karo. Šio siekio negalima automatiškai priskirti kokiam nors blogam nacionalizmui. O praktiškai, kadangi aplink iš tiesų egzistavo didesnių valstybių priešiška politika mažesnėms ir Lietuvai konkrečiai, tai antagonizmo elementų atsirasdavo. Deja, mūsų didesni kaimynai: Lenkija, Rusija ir Vokietija, tiesiog nenorėjo nepriklausomos Lietuvos, jautė jai priešiškumą. Tai sukeldavo ir turėjo sukelti tam tikrą pabrėžtą tautiškumą, norą būti savimi. Kai kada, kaip Lenkijos atžvilgiu, kuri buvo užgrobusi Lietuvos sostinę, tai buvo labai konkretūs matymo momentai: Lenkija yra priešas, o lenkai nėra draugiška mums tauta, nors istorijoje yra buvę ir visiškai kitaip. Bet ta 20 amžiaus agresija ir Lietuvos nepripažinimas, kad ji išvis gali egzistuoti, sukėlė, galima sakyti, animoziją, ir abipusę. Tai, žinoma, buvo juntama. Nesakau, kad aš tarp savo draugų būčiau matęs kokių nors nuotaikų prieš lenkus, jų nelabai ir matydavau. Vėliau, eidamas į gimnaziją Kaune, net nežinojau, kad mūsų klasėje yra vaikų, užrašytų kaip lenkai – mes jautėmės visi vienodi. Aišku, buvo ir ypatingo vaikiško patriotizmo. Man rodos, ar tik ne mano brolis su savo draugu, būdami kokių ketverių ar penkerių metų, ėjo vaduot Vilniaus (juokiasi). Išsiruošė į žygį... Netoli nuėjo... Prezidentas Smetona nebuvo /priešiškas/ nacionalistas, jis palaikė net ypač draugiškus ryšius su žydais – žydų bendruomenės vadovai ir religiniai vadovai jį gerbė.

I. Veisaitė: Pats prezidentas Smetona nebuvo antisemitas. Mes jį mylėjome, vadinome smetonėle, grietinėle, bet su meile ir pagarba.

Komunistų partija Sovietų Sąjungoje iškilo tarpukariu. Netrukus ji pasirodė ir Lietuvoje. Ką prisimenate apie šią partiją ir jos vadą Josifą Staliną, nuo 1920 iki 1953 metų šalį valdžiusį geležine ranka? Ar, Jūsų nuomone, komunistai suvaidino svarbų vaidmenį ir prieškario Lietuvoje?

V. L. Komunistai pirmiausia atsirado ne Sovietų Sąjungoje, jie atsirado 19 amžiaus pabaigoje buvusioje carinėje Rusijoje su šakinėmis arba panašiomis partijomis, pasivadinusiomis taip pat. O jau jų padaras buvo Sovietų Sąjunga – Lenino ir Stalino kūrinys, kuri atvirai reiškė hegemonistinę tendenciją ateityje valdyti per komunistų ideologiją net pasaulį, o pirmiausia – kaimynus. Plačiai gal nežinoma, bet būdinga, kad per 20 nepriklausomybės metų komunistams dalyvaujant Lietuvoje buvo 20 pasikėsinimų, sąmokslų ir net valstybės perversmo bandymų. Įtampos kulminacija buvo pasiekta 1926 metais, kada Lietuvoje įvyko perversmas, ir kairiųjų vyriausybė turėjo pasitraukti dėl nuolaidžiavimų arba „silpnos“ politikos, kai komunistai buvo labiau įsigalintys Lietuvoje. Bet tai nebuvo aptarinėjama kaip komunistų veikla, mano šeimoje, mano aplinkoje apie tai kalbų nėra buvę. Kas kita buvo 1939 metų smūgis – prievartinis sovietų bazių atsiradimas kartu su Vilniaus grąžinimu. Tai buvo suvokiama, nes jau 1938 metais, kai buvo atkurti diplomatiniai santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos, mano tėvas ir motina iš karto nuvažiavo į Vilnių. Tai buvo jų vaikystės miestas. Ten jie turėjo ką pamatyti, prisiminti. Lankė kapus, nes mano tėvo tėvai, mano seneliai, palaidoti Rasų kapinėse. Atsimenu, kad tėvas buvo parsivežęs didžiulę senovišką plytą, turbūt iš Gedimino arba Trakų pilies. Taip neturėtų būti daroma, bet tokia senosios Lietuvos relikvija mūsų namuose buvo. 1939 metais, kai Lietuvos valdžia tėvui pasiūlė keltis į Vilnių ir dirbti tvarkant Vilniaus miestą kaip miesto savivaldybės vyr. inžinieriui, vėliau miesto architektui, jis ten nuvyko. Ir netrukus turėjo labai įvairių ir sudėtingų santykių. Jo atsiminimuose daug kas aprašyta. Bet ligi tol, iki 1939 metų, artimoj aplinkoj komunistų grėsmė nebuvo labai jaučiama ar aptarinėjama. Vokietijos grėsmė buvo labai aiški, kaip ir lenkų ultimatumas, o paskui Hitlerio ultimatumas atiduoti Klaipėdą.

I. V. Šioje vietoje mano prisiminimai šiek tiek skirsis [nuo prof. Landsbergio]. Reikia labai gerai suvokti, kad žydų ir etninių lietuvių – jie visi buvo Lietuvos piliečiai ir, sakyčiau, patriotiškai nusiteikę – situacija, jų egzistencija buvo labai skirtinga, kadangi žydams Hitleris, nacistai buvo mirtis. Jis neslėpė kaip Stalinas, jis nebuvo veidmainis, jis sakydavo viską atvirai. Rusai irgi buvo blogis, bet ten vis tiek buvo viltis išgyventi. Be to, tarpukaris buvo visai kitoks laikotarpis. Dar niekas nežinojo iki galo, kas tie komunistai ir ką jie ten veikė. Ir net žymiausi Europos rašytojai, kurie atvažiavo ir dalyvavo 1937–38 metų parodomuosiuose teismuose, nesuprato, kas ten vyksta, ir žiūrėjo į tai teigiamai. Faktiškai tuo metu tarpukariu (prisiminkite ir Ispanijos pilietinį karą) į komunistus ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje buvo žiūrima kaip į pačią stipriausią antifašistinę jėgą, todėl jie buvo palaikomi. Turiu pasakyti, kad Lietuvoje Komunistų partija buvo uždrausta, komunistus sodino į kalėjimą. Mano tėvai, ypač mano tėvas, buvo nusiteikę teigiamai, pvz., aš žinau, kad jis rėmė MOPR'ą, politinių kalinių rėmimo organizaciją, jam atrodė, kad jie yra persekiojami. Net Antanas Sniečkus rado prieglaudą mūsų namuose. Man sakydavo, kad jis – Cvirkos pusbrolis, kuris irgi lankydavosi mūsų namuose. Apskritai mūsų namai buvo gana atviri, į juos užsukdavo įvairių tautybių žmonių. Kalbėdavo jie labai įvairiomis kalbomis. Tokiu būdu mes neturėjome tikro vaizdo apie tai, kas yra tuo metu. Neturėjo ir mūsų trečiafrontininkai, ir man labai skaudu, kad taip kaltinama Salomėja Nėris, kuri yra tragiškiausia figūra mūsų literatūros istorijoje. Istorikas Gurevičius, parašęs knygą Viduramžių kultūros kategorijos, labai puikiai įrodė, kad negalima kalbėti apie tamsiuosius viduramžius, kad tais laikais žmonės nebuvo blogesni negu dabar, tik jų pasaulio ir gyvenimo suvokimas buvo kitoks, jų vertybės buvo kitokios.

I. Veisatė: Aš labai norėčiau, kad žydai nekaltintų lietuvių, kad jie su gėlėmis sutiko vokiečius, ir kad lietuviai nekaltintų žydų, jog jie labiau simpatizavo Tarybų Sąjungai.

Tiesa, šeimoje mes šį tą žinojome, nes mano teta, motinos sesuo, teta Polia, ištekėjo už inžinieriaus Samuilo Garzono, kuris kartu su savo didele šeima trečio dešimtmečio pabaigoje pabėgo iš Leningrado ir apsigyveno Lietuvoje. Jis puikiai žinojo, kas yra bolševikai. Iš dėdės Samuilo girdėjome apie bolševikinio režimo žiaurumus. Taip pat sužinojome, kad tėvo brolis Deividas Veisas, komunistas, gyvenęs Maskvoje ir ėjęs atsakingas pareigas kaip Mažosios rusų enciklopedijos redaktorius, 1937 metais buvo suimtas ir sušaudytas. Bet kažkaip visi tie faktai nebuvo iki galo įsisamoninti, dar tokio mirtino poveikio mums nepadarė. Nepaveikė bendro pozityvaus nusistatymo Tarybų Sąjungos atžvilgiu, kuris ypač vyravo mano Šolom Aleichemo gimnazijoje. Joje vienas iš dėstytojų buvo Henrikas Zimanas, žinomas mums iš tolesnės istorijos.

Man labai svarbu, kad suvoktume tam tikrą mūsų egzistencinės situacijos tarp lietuvių ir Lietuvos žydų skirtumą. Po deportacijų, 1941 metų birželio mėnesį, mes visi buvom sukrėsti – tiek žydai, tiek ir lietuviai. Mano tėvas jau buvo užsienyje, o motina nerado sau vietos ir padėjo tam, kam galėjo padėti. Kadangi ji dirbo Prekybos ministerijoje ir buvo reikalų valdybos viršininkė, ji kai ką žinojo. Vis dėlto reakcija į tuos įvykius buvo visiškai kitokia, nes Gulagas visiems davė lygias išlikimo sąlygas, o nacistinėje Vokietijoje visi žydai buvo pasmerkti žūti. Aš labai norėčiau, kad žydai nekaltintų lietuvių, kad jie su gėlėmis sutiko vokiečius, ir kad lietuviai nekaltintų žydų, jog jie labiau simpatizavo Tarybų Sąjungai.

Ar prisimenate, kada pirmą kartą išgirdote apie Adolfą Hitlerį ir žodį „nacizmas“? Kada ir kaip nacizmas ėmė įsigalėti Lietuvoje? Ar jis buvo susijęs su A. Smetonos tautininkų judėjimu? O kaip dėl antisemitizmo?

V. L. Aš buvau labai nedidelis vaikas, kai pirmą kartą išgirdau apie Hitlerį. Apskritai, kai dabar nuolat kalbama apie nacius, tai man regis, kad tada niekad nebuvo kalbama apie nacius. Tai buvo Vokietija, nedraugiška, priešiška, kuri keršijo dėl Klaipėdos ir grasino. Klaipėdos krašte tikrai kūrėsi nacionalsocialistų organizacijos, siekiančios atplėšti Klaipėdą nuo Lietuvos, jas maitino Berlynas, jau Hitlerio Vokietija. Ir galų gale tai įvyko. Klaipėda, mūsų jūrų uostas, buvo atplėšta 1939 metų kovo mėnesį Hitlerio ultimatumu ir jam pačiam atvykstant kreiseriu į Klaipėdą kaip „išvaduotojui“. Bet tai buvo Hitlerio, o ne nacių Vokietija, kaip dabar nuolat kalbama. Vokietija ir Hitleris, kaip jos vadas, diktatorius, buvo jau žinomas. Ta politika buvo vykdoma ir suvokiama ne kažkokios organizacijos vardu, bet Vokietijos valstybės vardu. 

I. V. Bet aš labai skiriu vokiečius nuo nacistų. Aš jų netapatinu. Ne visi vokiečiai buvo naciai, ir totalitariniame režime tu negali atvirai reikšti savo jausmų, nebent esi pasirengęs už savo įsitikinimus mirti. Tai galioja kalbant apie pasipriešinimą Stalino ir Hitlerio režimams. Tautos negalima kaltinti...

V. L. Miela Irena, Jūs pateikiate kultūrinį dabartinio inteligentiško žmogaus paaiškinimą. Mes taip vengiam apkaltinti... Mes net Vokietijos vardo neminim, juk tai buvo Vokietijos valstybė, ne nacių valstybė. Iš mandagumo iškraipome istoriją. Mes nutylime, kad Vokietija atėmė Klaipėdą, kad Vokietija atėjo 1941 metais ir okupavo likusią Lietuvos dalį.

I. V. Prisimenu, kad 1938 metais po mano tėvų skyrybų buvo sutarta, kad žiemą esu su mama, o vasarą atostogas praleidžiu su tėvu. Ir tais metais su tėvu važiavome į Berlyną. Mes važiavome ir į Šveicariją, ir Belgiją, ir Prancūziją. Tai buvo tokia pirma mano didelė kelionė. Prisimenu, kai, būdami Berlyne, gyvenome viešbutyje kaip Lietuvos piliečiai, ir tėvas man pasakė, kad gauname pusryčiams bandelių su abrikosų džemu ir margarinu, bet vokiečiai ne visi tai gauna, nes yra maisto apribojimai. Ir jis nuvedė mane į Unter den Linden, kur jau buvo pastatyti balti ir geltoni suolai. Žydai turėjo teisę sėdėti tik ant geltonų suolų. Ir tėvas su manimi atsisėdo ant to geltono suolo ir man pasakė: „Mes, kaip Lietuvos piliečiai, galim sėdėti visur, bet mes esame ir žydai, ir aš noriu, kad tu suprastum, kaip jaučiasi žmogus, kuris yra išskirtas iš visuomenės, ir kad turėtum tą suvokimą.“

V. L. Man labai įdomu, ką, Irena, pasakei apie nacionalsocialistinę nuostatą – žydų išskyrimą iš visuomenės, dar nekalbant apie Kristallnacht ir lagerius. Jau tai yra baisus dalykas. Bet jis atėjo į Lietuvą su vokiečių okupacija. Ir vokiečių karinės valdžios įsakymas buvo tą patį daryti su žydais Lietuvoje, ir /okupuotos/ Lietuvos vietinė valdžia turėjo vykdyti tą įsakymą. Tad žydų išskyrimas iš visuomenės, įsakant karinei valdžiai, buvo nuosekli vokiškos politikos tąsa. Todėl, kai šiandien tie žmonės, kurie tada dirbo lietuviškoje administracijoje, yra smerkiami kaip žydų persekiotojai už tai, kad vykdė vokiečių karinės valdžios įsakymą, tai nėra visai teisinga. Dažnas jų, vykdydamas tą įsakymą, dar privačiai ir padėjo žydams.

Prof. Veisaite, gal galėtumėte papasakoti, kaip Antrasis pasaulinis karas paveikė Jus, Jūsų šeimą ir kitus Lietuvos žydus? Holokaustas Lietuvoje buvo pats baisiausias Europoje, brutaliai nusinešęs net 95 proc. žydų gyvybių. Ar Jūs, būdama Kauno gete, žinojote, jautėte, kad tai netrukus taps realybe? Kokios Jūsų mintys šiandien?

I. V. Apie tai nemažai esu rašiusi ir kalbėjusi. Iki šiol negaliu suprasti, kaip tai galėjo įvykti krikščioniškoje Europoje ir mano gimtinėje. Netekau savo motinos, visos savo tėvų kartos, senelių, draugų. Ne iš karto viską iki galo supratome, bet mirties baimė lydėjo mus visą laiką nuo pat pradžios. Dabar žinome jau viską ir labai, labai skaudu dėl to. Kad ir kaip skaudu tai pasakyti, mums buvo baisesni baltaraištininkai negu vokiečiai, nes jie labai aktyviai vykdė antisemitinę žiaurią prievartos politiką. Vokiečiai nelabai žinojo, kas yra žydas ir kas ne. Aš net žinau atvejų, kada kai kurie žydai buvo išgebėti iš baltaraištininkų susidorojimų, kadangi vokiečiai visada vykdo Befehl, t. y. įsakymus. Bet, aišku, kaip ir Profesorius jau sakė, to nebūtų buvę, jei nebūtų vokiečių. Antisemitizmo Lietuvoje irgi buvo – buvo ir religinis, ir ekonominis antisemitizmas. Aišku, kad ne tarp inteligentų, bet jis buvo. Ir vokiečiai, deja, rado čia gerą dirvą...

Buvo labai sunkus metas, ypač žydams. Bet aš niekada, net ir sunkiausiais metais, nekaltinu tautos. Tarp lietuvių buvo žudikų, bet buvo ir gelbėtojų, kurie rizikavo savo ir savo vaikų gyvybe, gelbėdami žydus. Prof. Landsbergio šeima priklauso gelbėtojams. Man patiko Zigmo Vitkaus straipsnis, kur jis sako, kad negalima kaltint tautos, juk tuo pačiu metu buvo Impulevičiaus, lietuvis, kuris žudė žydus, ir Ona Šimaitė, kuri gelbėjo žydus. Kaip galima apibendrinti, kad tauta žudė? Turiu pripažinti, kad prof. Landsbergio pozicija pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo didžiausia paguoda ir nepaprastai, mano požiūriu, vertinga, žmogiška, gelbėjanti tautos garbę. Prisimenu vieną detalę, Profesoriau, gal Jūs patikslinsit, kai į Seimą atvažiavo žydų delegacija, ir prof. Landsbergis pasakė, kad Holokaustas yra ne tik žydų, bet ir lietuvių problema.

V. L. Prisimenu kiek kitą atsitikimą, kurį man po daugelio metų labai rūgščiai prikišo ponas Zuroffas. Aš jam padovanojau albumą apie lietuvių tremtį į Sibirą – J. Kazlausko labai įspūdingą fotoalbumą, ir pasakiau, kad čia – apie mūsų Holokaustą. Tada tarp mūsų ginčo nebuvo, bet po dešimties metų jis parašė, kaip aš nieko nesuprantu, kad sulyginau lietuvių persekiojimus su žydų Holokaustu, kuris yra su niekuo nesulyginamas. Aš panaudojau albumą kaip metaforą ir nedariau istorinių apibendrinimų. Mačiau, jog ir vėliau žydų visuomenės nacionalinė, religinė mąstysena laikosi Holokausto išskirtinumo. Nesiginčysiu dėl to. Bet kai išžudomi du milijonai tutsių Afrikoje, ar to negalima palyginti su Holokaustu? O jau klasiniu požiūriu – tai visas komunizmas yra apsipylęs kraujais, jis daugiau išžudė negu bet kokia kita ideologija.

I. Veisatė: Antisemitizmo Lietuvoje irgi buvo – buvo ir religinis, ir ekonominis antisemitizmas. Aišku, kad ne tarp inteligentų, bet jis buvo. Ir vokiečiai, deja, rado čia gerą dirvą...

I. V. Man atrodo, kad negalima nuolatos gyventi praeitimi ir nuolat kaltinti. Tai pavojinga ir nežmoniška. Man didelį įspūdį padarė Pereso [devintasis Izraelio prezidentas 2007–2014 m.] vizitas Lietuvoje. Jis labai gražiai pasakė, kad mes turime labai daug bendro: ir Izraeliui, ir Lietuvai buvo labai sunku išsikovoti nepriklausomybę, ir abi šalys turi „dramblius“ kaimynus, su kuriais nėra taip lengva susidoroti. Ir jis pasakė, jog reikia kurti ateitį, kad negalima visą laiką kapstytis praeityje. Man susidaro toks įspūdis, kad mes už istoriją esame pasiruošę numirti (juokiasi), o dabartį truputį kartais ignoruojame. Man norėtųsi, kad visa tai pasibaigtų, labai norėčiau, kad neminėtume nuolatos priešiškai Lenkijos, negyventume senomis nuoskaudomis, o kurtume partnerystę ir ateitį. Mes tikrai turime daug bendro. Reikia apsivalyti, reikia nusimesti kuprą. Man pavyzdys yra vokiečiai. Sutinku su Profesoriumi, kad Holokaustas tam tikra prasme – unikalus reiškinys, bet dabar yra tiek daug to holokausto, kad dabar jau reikia kalbėti apie visus: Ruandą, čečėnus, totorius... Negalima kalbėti tik apie save.

Prof. Landsbergi, Antrojo pasaulinio karo metais Jūsų šeima slėpė žydų mergaitę. Už tai Jūsų mamai, Onai Jablonskytei-Landsbergienei, Yad Vashemo muziejus suteikė Pasaulio tautų teisuolės vardą. Karui prasidėjus, Jums tebuvo aštuoneri metai, bet gal prisimenate ką nors iš jo, įskaitant ir savo šeimos požiūrį į žydus?

V. L. Kadangi priminėte, jog mano motina apdovanota Pasaulio teisuolio titulu už žydų mergaitės gelbėjimą, galiu pasakyti, jog abu mano tėvai galėjo būti pažymėti tuo titulu, nes abu jie gelbėjo tą mergaitę. Apskritai abu mūsų tėvai palaikė draugiškus santykius su daugeliu žydų, artimų ir šeimai, ir profesiškai. Galų gale, viena mano teta – Jadvyga Gurevičienė – buvo ištekėjusi už žydo gydytojo. Leonas Gurevičius man buvo dėdė Leonas. Ir suprantama, kad gelbėti ir padėti žydams, užėjus vokiečių itin antižydiškai naikinimo doktrinai, buvo natūralu. Mano tėvas labai paprastai atsakė į tą klausimą Mareko Halterio filme Tzedek [Tzedek – Les Justes] apie žydų gelbėtojus Europoje. Fragmentas labai išraiškingas. Tėvas beveik nustebo gavęs klausimą: „Kodėl jūs gelbėjote žydus?“ – „Kaip galima negelbėti“, tai buvo natūralu, nors visi suprato, kad tai ir labai pavojinga – buvo atvejų, kai visas šeimas sušaudydavo vokiečiai. Galėjo persekioti, įkalinti, išsiųsti į konclagerius. Tame gelbėjime dalyvavo ne viena iš mano tetų ir dėdžių, kai kurie turi Tel Avive, Yad Vashemo memoriale garbingą Teisuolio titulą.

Lietuvių partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungą 1944–1953 metais yra laikomas vienu ilgiausių ir kruviniausių pilietinių karų moderniosios Europos istorijoje. Jo metu žuvo apie 22 000 lietuvių ir 70 000 sovietų Raudonosios armijos karių ir NKVD (KGB pirmtakės) darbuotojų. Nors ne vienas vadinamasis miško brolis tapo lietuvių tautos didvyriu, yra tvirtinančių, jog dalis tų vyrų ir moterų simpatizavo naciams ir į miškus pasitraukė bėgdami nuo deportacijos į Sibirą. Kokia Jūsų nuomonė?

V. L. Aš girdžiu keistai formuluojamą klausimą, kad partizanų karas prieš Sovietų Sąjungą suprantamas kaip ilgiausias ir kruviniausias Europoje „pilietinis karas“. Pilietinis karas? Tai nekorektiška ir neteisinga, kad karas prieš okupaciją vadinamas pilietiniu karu. Tai sąvokų sumaišymas okupanto naudai. Tą aktyviai darė komunistų sovietinė, prosovietinė propaganda arba tos ideologijos paveikti žmonės. Juk palyginus rezistenciją Lenkijoje arba Prancūzijos maquis [Antrojo pasaulinio karo pasipriešinimo partizanai], niekas tų rezistencijų neišdrįs pavadinti pilietiniu karu. Be to, partizanai niekur nepabėgo, jie liko Lietuvoje – priešintis ir kovoti. Priešingai, jie padėjo galvas, kovodami su neteisybe, gal tikėdamiesi, jog laisvė turi ateiti gana greitai, kad įvyks konfliktas tarp Sovietų Sąjungos ir demokratinių Vakarų. Sąlyginai vadinami miško broliais, jie yra pripažinti kaip kovojančios Lietuvos kariuomenė, o jų vadovybė – kaip vienintelė teisėta kovojančios Lietuvos vadovybė. Ir Hitleris, ir Stalinas buvo Lietuvos priešai, ir jų išskirti negalima. Todėl ir šiame klausime matau tam tikrą sovietų propagandos infekciją, ir nenoriu taip palikti. Galima šiandien palyginti: tie, kurie kovoja už Ukrainą prieš Maskvos agresiją, yra plūstami ir keikiami kaip fašistai. Kokie jie fašistai?! Jie gina savo tėvynę. Bet Maskvos propaganda varo tuo pačiu senu metodu, kad „kas prieš mus, tas yra fašistas“. Kad paprastam, gal primityviam rusui viskas būtų aišku: fašistas yra liaudies priešas, reikia jį užmušti.

V. Landsbergis: Tėvas beveik nustebo gavęs klausimą: „Kodėl jūs gelbėjote žydus?“ – „Kaip galima negelbėti“, tai buvo natūralu, nors visi suprato, kad tai ir labai pavojinga – buvo atvejų, kai visas šeimas sušaudydavo vokiečiai.

I. V. Man atrodo, kad tai buvo vienas iš tragiškiausių laikotarpių pokario istorijoje. Aš prisimenu tą laiką, kai partizanai, miškuose medžiojami, naktį ateidavo pas ūkininką gauti maisto. Dieną ateidavo stribai, kurie tarnavo sovietų valdžiai, girtuokliavo. Kaimų buvo tragiška situacija. Be abejo, galbūt šis laikotarpis kažkuo net panašus į pilietinį karą, bet stribai tarnavo NKVD, jie buvo sovietų samdiniai. Partizanų kova buvo didvyriška ir, deja, beviltiška. Įsivaizduokite: saujelė miško brolių eina prieš visą Tarybų Sąjungą! Bet ji yra labai svarbi, nes parodė Lietuvos ryžtą kovoti už laisvę ir savo nepriklausomybę. Kitas klausimas, kad, be abejo, tarp partizanų buvo visokių žmonių. Mes puikiai žinome, kad tarp jų įsimaišė išdavikų, kartais labai tragiškai, kaip Kubilinskas. Buvo ir antisemitų, buvo turbūt ir kolaborantų su naciais, žydšaudžių ir bėgančių nuo karo tarnybos sovietų armijoje. Jūs turbūt žinote Gaškaitės knygą Pasipriešinimo istorija? Ji cituoja partizanų kapeliono Justino Lelešio dienoraštį, rašytą 1946–47 metais: „Didžiausias teises mūsų tėvynėje turėjo žydai. Jų rankose buvo kapitalas ir negalima buvo tai nacionalizuoti bendram tautos interesui, panaudoti žmonių prakaitu uždirbtus žydų kapitalus. Nedovanotinos tos klaidos, nedovanotini apsileidimai, kurie privedę tautą prie pražūties.“ Man atrodo, kad šiems žodžiams nereikia komentarų. Tai labai aiškūs stereotipiniai antisemitiniai pasisakymai. Ir tai kunigas rašė, jau žinodamas tragišką Lietuvos situaciją – Lietuva buvo Judenfrei („išvalyta nuo žydų“). Taip, tarp partizanų buvo įvairių žmonių, bet tai nieko nekeičia, tai nekeičia tos kovos esmės, kovos už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Tai buvo ypač svarbu, nes 1940-aisiais mes pasidavėme sovietų režimui neiššovę nė vieno šūvio.

V. L. Yra vienas kultūrinis, dvasinis ir, mano supratimu, esminis momentas. Tai palikimas tautos sąmonėje ir kūryboje – partizanų folkloras, pasipriešinimo dainos, daugiausia liūdnos. Dažniausiai tai moterų dainos. Bet nėra jokių dainų apie bolševikus, stribus, okupantus, nebent satyrinis posmas. O čia yra meilė, graudulys, atsisveikinimas. Ir tai rodo tikrą vertinimą – kad taip į juos žiūrėjo, ir tokie jie lieka atmintyje, neskirstant į pavienius atvejus, kaip kas elgėsi, dėl kokių motyvų atėjo į mišką.

Laukite tęsinio