Judita Janionienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kiekvienas mokytojas individualiai atsirenka, kuris ugdymo metodas jam atrodo priimtiniausias ir labiausiai tinka pritaikyti konkrečiai pamokai. Tačiau kartais net ir tinkamai parinkus metodą, mokinių akys motyvacija vis tiek nedega. 

Anot britų pedagogo Geoff Petty, motyvaciją galima užrašyti kaip formulę: MOTYVACIJA = TIKĖJIMASIS x VERTYBĖ. Tai reiškia, kad jei mokinys supranta, kodėl reiktų mokytis, tačiau netiki, kad jam pavyks, tuomet jis neturės motyvacijos mokytis. Jei mokinys jaučia, kad geba atlikti užduotis, bet nemato to prasmės – rezultatas ir vėl išlieka „Nulinis“.

Tad kaip galima mokinius padrąsinti: vienus – nebijoti bandyti ir klysti, o kitiems padėti atrasti prasmę?

Savaime motyvuoja

Vienas iš neseniai Lietuvos mokyklų slenkstį peržengusių metodų yra naratyvinis žaidimas. Kaip iššifruoti šį pavadinimą? Visi sutiks, kad žaidimas yra savaime motyvuojanti veikla. Žaidimo pritaikymas ugdymo procese gali motyvuoti vaikus įsitraukti į mokymo ir mokymosi procesą.

Žaidžiant vystosi vaikų emociniai ir socialiniai įgūdžiai, o kartu žaidime įgauta patirtis padeda „surepetuoti“ gyvenimiškas situacijas prieš joms įvykstant realiame gyvenime. 

Geras pasakojimas (naratyvas) vaiką visada „užkabins“ ir privers įtempti ausis. Ugdymo filosofas John Dewey vienas pirmųjų paminėjo, kad mokymas ir mokymasis labai priklauso nuo tinkamos medžiagos parinkimo. Vaikų dėmesį, anot jo, labiausiai prikausto bei jų smalsumą sužadina geras pasakojimas.

Žaidimas ir istorija 

Naratyvinis žaidimas sujungia žaidimą ir pasakojimą į visumą. Ši metodika paremta moksliniais tyrimais, o pačią naratyvinio žaidimo sąvoką 2010 metais. suformulavo suomių prof. dr. Pentti Hakkarainen ir lietuvė dr. Milda Brėdikytė.

Vaizduote paremto žaidimo metu vaikai ir ugdytojai pasirinktos istorijos rėmuose kartu kuria bendrą siužetą.

Pavyzdžiui, klasėje mokiniai ką tik perskaitė Hario Poterio istoriją. Ir štai vieną dieną atėję į klasę randa išvartytus suolus, o ant vieno iš jų – paslaptingą dėžę. Joje – laiškas nuo Hario Poterio, kuriame jis prašo mokinių pagalbos. 

Šis pavyzdys – tik maža naratyvinio žaidimo akimirka. Iš tiesų žaidimas turi labai aiškią struktūrą ir metodiką, kuri aprašoma neseniai išleistoje knygoje „Naratyvinis žaidimas ir mokymasis“. Šis leidinys yra kiekvienam prieinamas – jį galima rasti internete.

Žaidimas auga su vaikais

Lietuvoje, naratyvinis žaidimas daugiausiai naudojamas ikimokykliniame ugdyme. Kiek mažiau patirties taikant šį metodą turima pradiniame ugdyme, o pagrindiniame ugdyme kol kas jokių tyrimų neatlikta. Vilniuje įsikūrusi „Pažinimo medžio“ mokykla yra pirmoji, kuri bando šį metodą prisijaukinti, auginti kartu su vaikais ir tyrinėti vyresniosiose klasėse.

Naratyvinis žaidimas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Augant mokiniams, auga ir keičiasi ir pati naratyvinio žaidimo struktūra: ji tampa sudetingesnė ir kelia daugiau iššūkių nei pradinėse klasėse. Dėl ko? Pagrindinėje mokykloje vaikai jau puikiai suvokia, kad tai – žaidimas, t. y., jie vis geriau vienu metu geba būti ir žaidžiančiojo vaidmenyje, ir suvokti, kad žaidžia, o taip pat analizuoti savo veiksmus.

Mokiniai įsisąmonina, jog naratyvinio žaidimo aplinką ir siužetą jie kuria kartu su mokytojais. 

Įdomu tai, kad mokiniams labai svarbus mokytojų vaidmuo, t. y., jų motyvacija dalyvauti priklauso nuo to, kiek į žaidimą yra įsitraukę mokytojai, kiek šie įsijaučia į vaidmenį ir veikia kartu su mokiniais. Tad pedagogo vaidmuo naratyviniame žaidime yra labai svarbus tiek žaidimo kūrimo stadijoje, tiek dalyvaujant įgyvendinime.

Mokytojai taip pat jaudinasi

Kūryba neatsiejama nuo laisvės jausmo. Šį jausmą turi patirti ir mokytojas, pradedantis taikyti naratyvinio žaidimo metodą. Apklausus „Pažinimo medžio“ mokytojus paaiškėjo, kad pirmąjį kartą išmėginti žaidimą buvo daug paprasčiau ir drąsiau žinant, kad niekas nestebės. Taigi, ne tik mokiniai jaudinasi prieš atsiskaitymus. Mokytojai lygiai taip pat, išbandydami ką nors nauja ugdymo procese, nori pirmiausiai išbandyti tai saugioje ir ramioje savoje aplinkoje kartu su savo mokiniais be išorinio vertinimo.

Mokytojai tvirtai sako, kad norint sudominti vaikus, sužadinti jų smalsumą, išjudinti kūrybiškumą ir uždegti noru veikti, naratyvinis žaidimas – vienas stipriausių metodų. Visi apklaustieji tvirtino, kad juos labiausiai sužavėjo vaikų vidinė atsakomybė. Antrokų mokytoja Audronė K. sakė: „Jie taip kruopščiai stengėsi atlikti užduotis! Negalėjau nustoti stebėtis ir žavėtis“.

Mokytojai taip pat pasidžiaugė, jog žaisdami mokiniai atrado prasmę skaityti knygas. O perskaitytos knygos ir patirti nuotykiai sustiprino jų tarpusavio ryšius, atsirado daugiau bendrų temų pokalbiams klasėje. 

Žaidimui reikia pasiruošti

Naratyvinis žaidimas emociškai stipriai įtraukia vaikus, tad tai papildomas džiuginantis dalykas. Kartu tai kelia iššūkius, ypač kalbant apie jautresnius vaikus.

Pagrindinėje mokykloje įsitraukimas į naratyvinį žaidimą nebėra toks emocionalus, kaip pradinėje, tačiau mokiniams lygiai taip pat svarbu vėl ir vėl pasinerti į žaidimų pasaulį. Tai įrodo pavyzdys iš vienos pamokos, kuomet praėjus nemažai laiko nuo paskutinio žaidimo visi klasės mokiniai pamokos metu mokytojai ėmė palikinėti slaptas žinutes (sąsiuviniuose, ant lentos ar sienų) su raginimu greičiau pradėti žaisti naratyvinį žaidimą. 

Mokytojai vieningai sutinka, kad šiam metodui reikia ir laiko, ir komandos. Laikas reikalingas norint ramiai susidėlioti planą, o komandos reikia dėl to, jog vienam įgyvendinti užduotį yra pakankamai sudėtinga ir atima daugiau laiko. Jei yra bent du mokytojai, jie papildo ir išplėtoja vienas kito idėjas, kad ir kokios beprotiškos jos pasirodo iš pirmo žvilgsnio.

Pasirengimas mokytojus užveda ne mažiau negu pats žaidimas. Todėl atėjus įgyvendinimo stadijai viskas vyksta inertiškai ir su „cinkeliu“.

Dalintis naudinga

Norint, kad metodas būtų plačiau naudojamas, labai svarbu fiksuoti ir kaupti kitų mokytojų patirtį. Pristatant šį metodą, teorinė dalis dažnai  išgąsdina mokytojus, todėl būtent praktinė dalis ir ypatingai – vaizdinė medžiaga padeda suvokti ir apčiuopti, ko tikėtis ir kaip ruoštis.

Svarbu, kad naratyvinį žaidimą praktikuojantys mokytojai noriai dalintųsi ir sutiktų įgyvendintas idėjas kaupti vienoje vietoje, prieinamoje ir kitiems besidomintiems. 

Naratyvinis žaidimas nesibaigia ties mokyklos sienomis – juk vaikai nešasi naujienas namo. Tėvų grįžtamasis ryšys mokytojams yra tokia pat svarbi naratyvinio žaidimo dalis. Teigiami atsiliepimai ir informacija apie vaikų emocijas, mintis po naratyvinio žaidimo papildomai paskatina mokytojus.

Nors apie šį metodą galima rašyti ir papasakoti labai daug gerų dalykų, tačiau jo nepabandžius  sunku suvokti, kokios būna vaikų emocijos: nuoširdus džiaugsmas, nuostaba ir degančios akys. Pirmokus mokanti mokytoja Rugilė Z. yra pasakiusi, kad kai vaikai patiria magiją, labai įdomu yra stebėti, kur nuneš jų fantazija.

Alfonsas Nyka-Niliūnas su žmona Sandra prie dailės galerijos, kurioje vyko jos paroda. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

„Naujoji Romuva“ (2019 m. Nr. 1)

Nacionalinės premijos laureato, poeto, rašytojo, literatūros kritiko, vertėjo, įžymaus memuaristo Alfonso Nykos-Niliūno (1919–2015) šimtosios gimimo metinės minimos visoje Lietuvoje. Šis jubiliejus reikšmingas ne tik poeto talento gerbėjams, kartu su šiuo vardu į Lietuvos kultūros istoriją įrašoma dar viena, ligi šiol nežinoma talentinga išeivių menininkė, tapytoja, poeto žmona – Aleksandra Laucevičiūtė-Čipkienė (1922–2009; draugų ir artimųjų švelniai vadinta Sandra).

Dviejų menininkų paveldas 2016 metais buvo pargabentas į Lietuvą, į Maironio lietuvių literatūros muziejų (toliau – MLLM). Didelė paveikslų kolekcija perduota Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, dalis jų liko MLLM. 2017 metais iš Amerikos buvo parvežti ir jų abiejų pelenai – įvykdyta poeto valia – būti palaidotiems Utenoje, šalia A. Nykos-Niliūno tėvų.

Alfonsas Nyka-Niliūnas su žmona Sandra ir vaikais: Berenika, Horacijumi ir Aristidu. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Pagerbiant abiejų menininkų sugrįžimą į Lietuvą, A. Žmuidzinavičiaus muziejuje buvo surengtas jiems skirtas minėjimas ir pirmą kartą eksponuota retrospektyvi Sandros darbų paroda. Kita dalis paveikslų buvo eksponuojama MLLM. Saulėti dailininkės darbai stebindami, džiugindami meno gerbėjus, keliauja per visą Lietuvą: Panevėžys, Druskininkai, Šiauliai. Tobulas dviejų menininkų duetas džiaugsminga sugrįžimo gaida skamba Lietuvoje.

Savoldo angelas (ar tu žinai kodėl?),

Atskridęs prie nulaužto lūpų medžio,

Nerimstančiais varpais sudaužė naktį;

Dangus ten buvo mėlynas tik mums.

Raudonas burlaivio šešėlis laukė,

Atnešęs sunkų pasmerkimo žodį:

Išlikti! Deganti tamsa užgriuvo

Namų duris, ir pasigirdo balsas:

Yra kelių, kuriuos įžeidžia pėdos,

Kuriuos tegalima paliesti lūpom,

Atėjus iš bespalvių savo valandų.

Alfonsas Nyka-Niliūnas „Sapno fragmentas“

Alfonsas Nyka-Niliūnas ši akrostichą sukūrė savo brangiausiam Žmogui: draugei, žmonai, mylimajai, mūzai – Aleksandrai Laucevičiūtei-Čipkienei. Vertikaliai skaitydami pirmąsias eilučių raides, sudedame jųdviejų vardus: „Sandra I Nyka.“ Eilėraštis dedikuotas žmonai, kurią poetas tapatina su dailininko Giovanni Gerolamo Savoldo paveiksle „Šv. Matas ir Angelas“ pavaizduotu Angelu. Evangelistas kūrė apgobtas švelnių Angelo sparnų. Taip ir A. Nyka-Niliūnas sėmėsi įkvėpimo iš savo brangaus žmogaus – Sandros. Šis akrostichas byloja apie jųdviejų meilę, kuri tęsėsi daugiau nei šešiasdešimt metų. Rašytojas, kupinas pagarbos ir begalinio dėkingumo, visą savo kūrybą skyrė mūzai – Žmonai – Savoldo Angelui.

Paskutinėje, jo paties sudarytoje, rinktinėje „Eilėraščiai“ matome įrašą – „Sandrai“; knygoje „Dienoraščio fragmentai 2001–2009 ir Papildymai 1940–2000“ – „Nuostabiausiam mano pasaulyje Žmogui Sandrai.“ Likimas taip lėmė, kad pikta liga išsivedė Sandrą anapilin 2009 metais. Jos netekęs, A. Nyka-Niliūnas jautėsi visiškai sugniuždytas. Gyvenimas, pažiręs tūkstančiais mažų kristalų, skaudžiai žaižaravo atminimais, žeidžiančiais sielą...

Po žmonos mirties jautė nenumaldomą norą išsisakyti, žodžiais nutapyti savo mylimosios paveikslą, pasidalyti juo su kitais, pasidalyti tuo stebuklu, kuris tiek metų tyliai buvo šalia, kuris jį džiugino, guodė, ramino, teikė įkvėpimo ir jėgų gyventi bei kurti.... Iš skausmingų vienatvės valandų supynė ilgesingos meilės knygą: „Dienoraščio fragmentai 2009–2012“ („Baltos lankos“, 2014). Joje įrašas: „Mano Sandrai“. Ši knyga rašyta ne žodžiais: tai tarsi viena skausminga aimana, vienas ilgesingas atodūsis...

Ar laikas gydo žaizdas? A. Nykos-Niliūno atveju sakyčiau – ne. Skaičiuojamos vienatvės dienos, mėnesiai, metai: „trys mėnesiai“; „devyni“; „metai“; „dvidešimt trys mėnesiai“, „dvidešimt keturi“; „dvidešimt aštuoni“; „dvidešimt devyni“. „Trisdešimt mėnesių“... „ir aš vis dar tebeklūpau savyje, nesuprasdamas, kad tavęs nebėr...“ „Dvidešimt vienas mėnuo praradimo ir tiek pat skausmo. Kathleen Battle Oh, Glory... (Sandrai)“; „Dveji metai ir septyni mėnesiai“; „Dveji metai ir devyni mėnesiai“; „Dveji metai vienuolika mėnesių“; „Treji ilgi ir sunkūs metai be Sandros.“ „Sunku man buvo rašyti paskutinių trejų metų įrašus, bet dar sunkiau juos gyventi.“

Sandros netektis atvėrė skaudžią tiesą: „Dabar aš sutinku (su kuo prieš tris mėnesius jokiu būdu nebūčiau sutikęs), kad kitas gali būti mano sudėtinė dalis ir kad galima abejoti tolimesnio gyvenimo verte ir prasmingumu.“ (1) Kiekviename puslapyje atsigręžiama į prarastį: „Bandau grįžti į rutiną. Bet kaip? Nes lig šiol visa ir vienintelė rutina buvo ji. Kaip išsimušti iš stagnacijos?“ (2) Ar įmanoma išsivaduoti iš stagnacijos, kai aplinkui viskas alsuoja mylimosios rūpesčiu. Kiekvienas daiktas priminė elegantišką jos sielą: „Lyja. Ant aukšto fotelio atkaltės beveik girdimai šnibždasi galvas suglaudę Sandros palikti mane saugoti du angelai.“

Daugiau nei šešiasdešimt metų kartu keliauta spalvingais gyvenimo keliais: kiek būta laimės, skausmo, nusivylimo valandų, kiek būta atradimo ir pažinimo džiaugsmo. Kalbėta, svajota, žadėta savo mylimąją nuvesti į paliktą Eldoradą, į Nemeikščių karalystę: „Pavasaris. Ji buvo pavasaris. Mes abu buvom pavasaris. Bet dabar... kai jos nebėr, aš vienas pareinu į vienišą mėlynom langinėm namą senojoje Nemeikščių gyvenvietėje, atidarau tebesibarančias priemenės duris ir, atsisėdęs prie šešiastiklio lango, žiūriu, kaip dar nuogose paliegėlio kaštano šakose snapu pasikrapštydamas sparnų pažastis šokinėje tik ką grįžęs iš kelionės man nebeatpažįstamas kuoduotas paukštis.“

Pasąmonėje ir realybėje ieško jos paliktų ženklų: „Vidudienį – Sandros pėdsakais su Ariu. Su ja – viskas buvo pilna ir gyva. Be jos – viskas tuščia, beveik mirę.“ Tekste vyksta monologai – kalbamasi su savimi, kreipiamasi į kitą, priekaištingi žodžiai sklinda Dievop: „Viešpatie, kodėl tu neleidai jai gyventi? Kodėl? Laikas atėmė vasarą ir ją. Jos akys. Sulysę pečiai ir rankos. Jos daiktai. Miniatiūriniai degtukai, – mažyčiai, plonyčiai kaip jos rankų pirštai. Viskas jos, ir ne mano, išskyrus akimis sunešiotas knygas. Jos daiktai – kaip žaizdos, kaip vienas didžiulis kaltinimas. Su ja mirė visos mano mitologijos, Jėzaus ir Jono meilė.“ (3)

Atramos ir paguodos ieško gamtoje, tačiau ir ten iškyla mylimosios paveikslas: „Nuostabus nesuskaitomų spalvų ir atspalvių ruduo. Tavo ruduo. Ruduo be tavęs. Nesuvaldomas noras atsiklaupti ir išsiverkti.“ Muzika, kuri juos abu džiugino, teikė peno ir įkvėpimo, atneša tik trumpalaikį nuskaidrėjimą: „Grįžus namo – Albinoni / Liona Boyd: Sandros muzika, Sandros Venecija“; „Sandros gimimo diena. Ravelio Pavane pour une infante défunte ir trys blyškiai raudonos gėlelės jos (mirusiai) šventei“; „Rytą ir naktį: metų metais pajėgdavę viską nuplauti ir užgydyti žaizdas Mozarto Kvintetas in A klarnetui ir styginiams ir Piano koncertas nr. 21 in C (K. 581 ir K. 467)“.

Išties Mozarto muzika galėjo užgydyti žaizdas, bet ne dabar, kai mintyse skamba mylimosios balsas: „Ji turėjo puikų aukštą koloratūrinio tipo sopraną, kurį kažkodėl nuo visų slėpė, – kaip ir dar daug ką. Klausiama tik apsiniaukdavo ir nutildavo. Taip ir nepasakė, kas ji...“ Ilgesingais vakarais rankose tekstai – spurdantys žodžiai, trumpam atnešantys atgaivą: „Yra žodžio šedevrų. Bet yra ir šedevrų šedevrų. Toks žodžio šedevrų šedevras – Jono evangelija (lotyniškai Vulgatos tekstas), ir aš niekad negaliu susilaikyti to nepasakęs.“

Trejus metus rašytuose tekstuose skausmingai pulsuoja praeitis, gyvenimo ratas sukamas atgalios, kaip filmo kadruose iškyla vaizdai: vaikščiojama kartu išvaikščiotais takais, kur skleidėsi meilės žiedai, kur gyventa ateitimi. „Baigiasi vasara. Paskutinė vasara. Tavo ir mano vasara. Mūsų vasara, kuri niekad neturėjo baigtis. Aš visuomet norėjau ją pratęsti. Atsimeni, kaip aš tau tada laiške iš Tiubingeno rašiau, kad mūsų vasara amžina, kad mums ją nutapė savo aguonų lauke Monet ir kad aukštutinėje kairėje einanti su motina mergaitė – tai tu...“ (4)

Kas gi iš tiesų buvo ta jautrioji menininkė – Aleksandra Laucevičiūtė, gelmingu dvasiniu pasauliu pavergusi poetą?

Aleksandra Čipkienė savo namuose Baltimorėje. 1955 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Aleksandra Čipkienė. Baltimorė, 1955 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Alfonsas Nyka-Niliūnas, vertindamas kūrėjas, rašė: „Moterys yra kitoki, moraliai pranašesni kito pasaulio žmonės. Jos kitaip žino, kitaip jaučia, kitaip mato, kitaip girdi, kitaip reaguoja, kitaip supranta ir interpretuoja realybę. Kalba kita kalba. Todėl ne tik galima, bet ir reikia kalbėti apie moterų poeziją, muziką, tapybą etc. Viso gyvenimo nepakanka joms suprasti. Aš visą savo gyvenimą norėjau išmokti gyventi šalia, nuošaliai, kol pagaliau išmokau (deja, per vėlai).“ (5)

Enciklopedinės žinios apie Aleksandrą Laucevičiūtę negausios, o šių eilučių autorei, bendraujant su ja, nepavykdavo išklausinėti apie jos vaikystę ir paauglystę. Sandra tuojau pat nukreipdavo kalbą apie savo vyrą. Nesureikšmindama savęs, prasitardavo, kad dailė jai buvo tik saviraiška, – pasirinkta gyvenimo forma.

Vėliau, tyrinėjant parsivežtą kultūrinį paveldą, archyvalijas: dokumentus, nuotraukas; skaitant biografinio pobūdžio tekstus – dienoraščius, laiškus; klausantis artimųjų ir draugų prisiminimų, susidėliojo Sandros gyvenimo ir kūrybos kelias.

Aleksandra Laucevičiūtė-Čipkienė gimė 1922 m. balandžio 25 d. Kuršėnuose. Tėvas Antanas Laucevičius dirbo čia teismo tardytoju. Persikėlusi iš Žemaitijos į Kauną, mokėsi gimnazijoje, mėgo piešti, domėjosi daile, o ypač mistiniu M. K. Čiurlionio pasauliu, vėliau – A. Samuolio ir A. Gudaičio kūryba. Tačiau jauną, liauną, strazdanotą gimnazistę pakerėjo Danutės Nasvytytės modernaus šokio studija. Pastaroji, baigusi mokslus Vokietijoje, atvyko į Laikinąją sostinę – Kauną, pradėjo populiarinti Europoje jau plačiai paplitusį meną. Išskirtinėmis studijos auklėtinėmis tapo Birutė Vaitkūnaitė (būsima Nagienė), Aliutė Čiurlytė (būsima Barnet) ir Aleksandra Laucevičiūtė. Šokio studijoje parengtos programos buvo rodomos Valstybės teatre, su jomis važinėta po Lietuvą. 1943 metais Sandra nutarė gilintis į šokio meno paslaptis ir išvyko į Vieną. Mokėsi pas talentingą šokėją Rozaliją Hladek ir Tamarą Rauser.

Istorinės 1944-ųjų pervartos daugeliui jaunųjų intelektualų tapo naujo gyvenimo atskaitos tašku. Antrosios sovietų okupacijos išstumti iš gimtosios žemės, jie atsidūrė Vokietijoje, kuri po karo buvo padalyta į okupacines zonas: rusų, vokiečių, anglų ir prancūzų. Daugelis lietuvių išeivių atsidūrė prancūzų zonoje. Studijavo Tiubingeno, Freiburgo universitetuose.

Sandra, ilgėdamasi lietuvių, retkarčiais iš Vienos atvykdavo į Freiburgą. Čia jos draugė Dalia Galaunytė-Kaupienė ir supažindino su jaunu poetu A. Nyka-Niliūnu. Pažintis tapo lemtinga: suartino bendri pomėgiai – teatras, literatūra, muzika, modernus menas. Abiejų menininkų sielos troško laisvės, – laisvės būti savimi. Sunkios materialinės sąlygos, skurdi buitis netrukdė jiems pilna burna sotintis intelektualinėmis gėrybėmis, o jų, gyvenantiems prancūzų zonoje, buvo apstu. Karinė valdžia rūpinosi kultūriniu išeivių gyvenimu – rodomi naujausi filmai, vyko pasaulyje garsių dailininkų parodos, koncertai, veikė bibliotekos.

Sandros laiškuose, rašytuose A. Nykai-Niliūnui, spurda jaunatviški jausmai, veriasi anuometinis gyvenimas: „Paukšti mano! Kaip be galo būtų sunku, jei Tavęs nebūtų, mano paukšti, Tu – Vėl kažkaip gera man pasidarė gyventi, vėl tiek daug begalinių svajonių, vėl taip baisiai norisi šokti – Nykeli, mano mielas, kai Tu man pasitaisysi ir nebebūsi toks šiaudelis ir man nerūpės, kad Tu per daug plonas, aš taip be galo daug turiu svajonių – dėl jų ir dėl Tavęs darosi taip be galo gražus gyvenimas... Kai aš žinau, kad Tau yra gera, aš tada turiu taip daug jėgos savy, bet jei Tu jautiesi silpniau, aš taip nepakeliamai palūžtu – Mano vaike, aš taip daug daug noriu dirbti, kai tik Tu čia persikelsi ir viskas susitvarkys, aš būsiu su tiek daug saulės širdy ir turėsiu tiek daug jėgų visa išreikšti – Nykeli mano. Sandra.“ (6)

Dailininkas Vytautas Aleksandras Jonynas Freiburge įsteigė Meno ir amatų mokyklą – Ecole des Arts et Métiers, kurioje dėstė iš Lietuvos išvykę profesionalūs dailininkai. Čia mokėsi visas būrys talentingų jaunuolių – buvo tapybos, skulptūros, grafikos skyriai. Sandra svarstė galimybes persikelti į Freiburgą, būti arčiau draugo ir studijuoti dailę.

Laiške Nykai rašė: „Nykeli mano, paukšti – man čia taip be galo nyku – atvažiavus taip apsirgau... Jaučiausi, lyg koks pamestinukas tarp svetimų – žmonių, dabar kažkaip esu savim – Atvažiuosi Tu, aš dirbsiu šį tą. Mane kankino tas mano nedirbimas, aš kažkaip jaučiausi prieš Tave prieš save kalta, mano Nykeli, vaikeli mano, Tu nepamiršk pavalgyti sočiai, nepervark ir neperšalk, tas man labai rūpi – kalbėjau su Vizgirda dėl mano tapybinių gabumų... jis labai puikus žmogus – Šiandien man žymiai geriau, dėkui Dievui. Linkėjimai Daliai nuo visų ir Tau nuo manęs. – Sandra“ (7)

Vienos meno mokyklos studijų knygelė, išduota Aleksandrai Laucevičiūtei. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Danutės Nasvytytės ritminės gimnastikos ir meno šokio studijos liudijimas, išduotas Aleksandrai Laucevičiūtei. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Sandros noras studijuoti meno mokykloje išsipildė: buvo įtraukta į tapybos studiją. Prisimindama anas dienas rašė: „Dailę pradėjau studijuoti pokariu Freiburge, prof. V. Vizgirdos ir A. Valeškos klasėse, lankiau prof. Galdiko akvarelės kursą, ir kt.“ (8) Šioje mokykloje studentai buvo lavinami visapusiškai: dėstomi meno pagrindai, mokoma kalbų, filosofijos, meno istorijos – dėstė A. Čipkus, H. Nagys, A. Rannit, V. Vizgirda, A. Valeška, V. Kmitas, A. Galdikas.

Sandrai studijos buvo kupinos nuotykių, teikė peno, džiugino naujais atradimais: „Visus mus anuomet žavėjo poimpresionistinė mokykla, ir pirmą kartą originalai buvo prieinami mums. Gal tuo laiko tarpu didžiausias Dievas buvo Picasso, kuris stebino priblokšdamas. Bonnard’as atrodė labiau emocionalus, niuansuotas, artimesnis. Čia teko pirmą kartą matyti Braque, Van Gogh“ (9), – prisiminė A. Laucevičiūtė.

Sandra sėkmingai baigė Meno mokyklą ir gavo V. K. Jonyno pasirašytą mokslo baigimo pažymėjimą. Kartu su savo bendramoksliais rengė parodas. Dailininkas Romas Viesulas, jau Amerikoje vertindamas menininkės kūrinius, rašė: „Nuo pat meno mokyklos dienų nebuvo abejonių, kad Sandra turi didelę spalvos pajutimo dovaną. Pažvelgus į darbus detaliai, ankstyvesniu laikotarpiu, kur netrūkdavo spalvinio skaidrumo, pasitaikydavo ir komplikuoto, kartais prieštaraujančio, peizažinio monologo. Vėlesnieji ir dabartiniai darbai rodo didelį apsisprendimą ir išreikštos minties bei priemonių tiesumą. Tai geros tapybinės brandos ženklai.“ (10)

Vokietijoje Sandra daug skaitė, su A. Nyka-Niliūnu aptarinėjo knygas, ragindavo jį kurti ir laukdavo eilėraščių, o gavusi ką tik parašytus – jausmingai dėkodavo: „Nykeli, mano mielas vaike! Šiandien čia kažkoks tikras pavasaris ir taip kažkas apėmė tokiu keistu jausmu mane, kad negaliu nerašyti – Nykeli mano – Be to, taip džiaugiuosi, kad nuo sekančio modelio jau būsiu tapyboje pas P. Vizgirdą ir man bus nepalyginamai įdomiau, tiesa, kad puiku! Vakar kelionėje, kai atvažiavau į Hintersartenį, ten išgyvenau tikrą pavasarį iš Tavo septintos dalies. Ir nežinojau, kur tikriau: ar eilėraštį skaitant ar matant – buvo nepaprasta – Nykeli, yra kažkas taip daug, kad galiu Tau rašyti, nors pati žinau, kaip neišeina tas, ką noriu, pasakyti – bet yra nepaprastai, kad aš taip be galo jaučiu – Nykeli mano, aš taip daug verkiau, dabar galvodama apie Tave, nei pati nežinau kodėl – Jaučiau labai keistai ir verkiau taip nesulaikomai, ne iš liūdesio, ne iš džiaugsmo, stačiai nei pati nesuprantu kodėl – Vaikeli, Tu mano... Aš taip laukiu, kai Tave čia matysiu vaikščiojantį iškėlus savo išdidžią galvelę su šviesėjančiais plaukais pavasario vėjuose, kūdiki mano – Sandra“ (11)

Aleksandra Čipkienė savo parodoje Niujorke. V. Maželio / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Aleksandra Čipkienė su dailininku Adolfu Valeška. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Aleksandra Čipkienė su dailininku Vytautu Ignu. Čikaga, apie 1954 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Sandros ir Nykos meilė skleidėsi jautriais žiedais: „Kokia didelė laimė, kad Tu kiekvieną minutę būni many – ach! Svajoju sukurti nuostabų gyvenimą su Tavimi, aš svajoju dar daug daug šokti, kad kiekviena diena būtų kaip visas amžius ir kartu jaudinuosi. Taip be galo silpna, kad nepajėgiu gyvenime jo kažkaip apvaldyti – Aš jaučiu, kad kartais tiek daug kažko ateina į mano dvasią ir pasilieka, kaip ore nuo didelės laimės ir negalima tada neverkti – taip – koks didelis ir puikus gyvenimas. Tavo galva taip be galo šviesi ir neįsakoma, jaučiu, kad mano rankos ją apkabina ir jaučiu Tavo plaukus arti manęs – ach – bet Tavęs nėra, o aš visai tą patį išgyvenu savo rankomis – Nykeli mano – Tu dabar Augsburge – mano mintys visur su Tavim kaip plonas audinys apsupa Tave ir padaro gyvenimą daug puikesnį – ach tai mano troškimas... aš dar turiu jėgos ir tikiu, kad aš sukursiu save tokią didelę, kad man niekas netrukdys kelio į Tave. Nykeli, mano vaike, aš Tave be galo myliu. Sandra“ (12)

Kitame laiške: „Nykeli mano, brangus kūdiki, Kelios dienos tik, kai Tu išvažiavai, o mane vėl toks ilgesys apėmė – Kaip mano gyvenimas pasirėmęs į Tave, kaip vijoklis, ir kai Tavęs nebus, aš palūšiu. Man gera dabar, kad vėl galiu judėti salėj pamiršdama visa aplink, paskui vėl tapyboj pasineriu, spalvų ieškojime ir kiekvieną sekundę jaučiu, kad esu be galo stipri – Tu esi, mano vaike, todėl jaučiu, kad esu stipri – bet vieną kartą Tavęs nebus ir aš tada palūšiu. Ach, bet ar tai svarbu, aš daug nenoriu, gyventi dar truputį dienų – dar viskas taip gražu, Nykeli mano – Aš šiandien sėdėjau prie upės – ji jau visai išsekusi ir pilna žaidžiančių vaikų (vieną suradau, labai panašų į Tave) – aš sėdėjau tarp jų ir galvojau, kaip Tau bus nepaprastai gera, kai Tu grįši namo – ten Tavo medis ir namai, ir vėjai, ir laukai, ir visi daiktai, ir viskas Tavo – Nykeli, kai Tau bus nepaprasta – čia Tau viskas svetima ir Tavo akyse tiek daug liūdesio yra – o aš – aš niekur negrįšiu, nieko niekur aš neturiu palikusi, Tu esi čia, todėl ir mano gyvenimas čia pilnas. Man nėra veržtis ko ilgai gyventi, bet tik tiek aš gyvensiu, aš noriu būti šalia Tavęs – nebark manęs Nykeli, žinau, kad Tu norėtum, kad aš kovočiau už savo tokį nepriklausomą gyvenimą, bet aš esu tokia paprasta ir nenoriu daug gyventi – nebark manęs, Nykeli – ir vis dėlto taip neišsemiamai liūdna, Nykeli, brangus mielas mano vaike, man taip gera, kad Tu esi, taip baisiai gera – Nykeli, pernai pavasarį mes išeidavom naktį pasivaikščioti, aš visada eidavau užsimerkusi ir jausdavau visu kūnu Tavo ranką, būdavo tamsu... Dabar taip viskas žydi be galo ten pas Tave, o aš sėdžiu čia savo urve ir mirštu nuo visko, greičiausiai reiktų sakyti nuo savęs – o Nykeli, daug prisirinko nevilties ir baisaus nerimo ir mano gyvenimas – kaip vijoklis, kuris atsirėmęs į Tave – vaikeli, aš taip visas valandas su Tavim.“ (13)

Alfonsas ir Aleksandra susituokė bažnyčioje, susilaukė Vokietijoje sūnaus Aristido ir dukros Berenikos. Pranciškonas Tėvas Leonardas Andriekus rūpinosi šią menininkų šeima, siuntė jiems maisto, drabužių, o vėliau parūpino iškvietimus į Ameriką. Išvykimas svetur, į nežinią, buvo sunkus labiau ne fizine, o dvasine prasme – tolo nuo gimtosios žemės. Lėktuvu su vaikais pasiekė naują žemę, apsigyveno Baltimorėje.

Alfonsas Nyka-Niliūnas su žmona Sandra. Vašingtonas, apie 1980 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Kaip ir kiekvienam atvykusiam išeiviui, reikėjo susikurti materialinį pagrindą: ir vienas, ir kitas dirbo fizinius darbus. Amerikoje gimė sūnus Horacijus. A. Nyka-Niliūnas visomis išgalėmis siekė, kad žmona neapleistų savo talento: „Mano dideliam džiaugsmui, Sandra vėl pradeda po truputį tapyti. Tik bėda, kad viskas (drobė, dažai, aptraukiamieji rėmai), atsižvelgiant į mūsų pajamas, gan brangiai kainuoja, bet žinoma, tai smulkmena. Netrukus žada įsirašyti į vieno amerikiečio tapytojo studiją ir ją lankyti (dirbti – ne mokytis) šeštadieniais, kai aš esu namie.“ (14)

Sandra kupina įkvėpimo dirbo privačiose tapytojų studijose, bendravo su dailininku Joanu Westermanu, lankė Baltimorės meno mokyklą – Museum of Art School, tobulinosi pas tapytoją Keithą Martiną. Prie jos meninio lauko ir braižo formavimosi prisidėjo ir vienas garsių dailininkų ekspresionistų Jacksonas Pollockas. Sandra buvo vertinama lietuvių ir amerikiečių dailininkių pasaulyje. A. Valeška surengė Čikagoje jos personalinę parodą. Aptardamas menininkės paveikslus, rašė: „Sandra visa savo kūryba yra europietė daugiau negu visi kiti mūsų jaunieji dailininkai. Ji net savo koloritu primena Nepriklausomos Lietuvos tapytojus. Dailininkės spalvų derinys gana pavojingas, nevartojant pasažo tarp vienos ar kitos spalvos.“ (15)

Nyka džiaugėsi žmonos sėkme, tačiau ne visada galėjo dalyvauti ir būti kartu su ja parodose. Likęs vienas namuose, ilgėdavosi jos artumo: „Sandros laiškas iš Čikagos. Ji pasigendanti mūsų. Aš taip pat, nes, Andre Gide žodžiais tariant, aš visad buvau įpratęs „rapporter à elle la récolte de ma journée et de l’associer en pensée a mes tristesses ou a mes joies.“ Pirmadienį ji grįžtanti namo, ir tyloje nebebus tiek tuštumos.“ (16)

Guvi, nerimstanti, nenustygstanti vietoje menininkė ieškojo naujų raiškos būdų ir naujų stilistinių priemonių – jos pagalbininkais tapo dažai ir laki vaizduotė. Taip gimė ekspresyvių potėpių paveikslai, išmargintos keraminės vazos. Amerikoje pasinėrė į abstraktų ekspresionizmą. Artimai susibičiuliavusi su Rita Kavoliene, lankė meno galerijas, studijas, daug laiko abi praleisdavo piešdamos gamtoje. Jos drobėse veriasi gaivalinga gamtos jėga: neįtikėtini spalvų deriniai ritmingai subėga į ekspresyvius vaizdus. Tapant ar liejant akvarelę namuose, nuolat klausėsi klasikinės muzikos, tai buvo jos gyvenimo fonas. Muzika tapo įkvėpimo šaltiniu, atverdavo jausmingus potyrius. Sandra, žvelgdama į pasaulį gėrio ir meilės sklidina širdimi, kūrė šviesius, nuo pilkos kasdienybės pakylėjančius paveikslus. Dailininkės meno kūriniai saviti: šiltų tonų, įmantrių linijų, spalvingi.

Sandra surengė nemažai personalinių parodų, kartu su kitais dailininkais dalyvavo grupinėse – Niujorke, Vašingtone, Čikagoje, Baltimorėje. Jautri, draugiška moteris traukė žmonės. Ji mokėjo išklausyti, patarti, paguosti. Draugai ir artimieji ją vadino švelniu vardu – Sandra. Taip ji ir pasirašinėjo savo paveikslus. Ji mokėjo branginti savo vizijas, svajones. Kartu su dukra Berenika leisdavosi į keliones – labiausiai traukė įstabioji Italija.

Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės tapybos darbas. Donato Inio nuotrauka

Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės tapybos darbas. Donato Inio nuotrauka

Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės tapybos darbas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Sandros gabumai skleidėsi ne tik dailėje. Artimiausio A. Nykos-Niliūno draugo, filosofo Juozo Girniaus paprašyta, rašė apžvalginius tekstus meno temomis Lietuvių enciklopedijai, leistai Bostone. A. Nykos-Niliūno ir Sandros draugais tapo Henrikas ir Vera Radauskai, su kuriais daug laiko praleisdavo galerijose, koncertuose. Artima draugystė siejo su dailininku Žibuntu Mikšiu, Kašubų šeima, Jurgiu Blekaičiu, Kostu Ostrausku. Linksmi, nuotaikingi pobūviai vyko ir jų namuose Baltimorėje.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ji ėmėsi labdaringos veiklos – ruošdavo ir siųsdavo siuntinius artimiesiems, globojo našlaičius, moteris kūrėjas. Sandra puoselėjo svajonę atvykti į Tėvynę ir čia rengti parodas. Deja, ji taip ir neišvydo savo išsvajoto Kauno, gimtųjų Kuršėnų. 2009 metais po sunkios ligos iškeliavo anapilin.

A. Nyka-Niliūnas buvo užsibrėžęs išsaugoti žmonos kūrybą: „Šiandien, sėdėdamas savo įprastinėje vietoje prie lango į gatvės pusę, absoliučiai vienas, galvojau, ką daryti su jos paveikslais (kurių liko apie pusantro šimto) ir dvidešimčia vazų? Nesugalvojau nieko gudraus. Reikės tartis su Berenika.“ (17)

Dabar Berenikos ir Ario Čipkų dėka dviejų talentingų menininkų – Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės ir Alfonso Nykos-Niliūno – kultūrinis palikimas Lietuvoje. Su juo gali susipažinti ir pasidžiaugti plačioji visuomenė. Nuoširdžiausiai dėkoju Berenikai ir Ariui Čipkams už archyvinės medžiagos perdavimą ir finansinę paramą, siunčiant archyvus į Lietuvą, ir Lietuvos kultūros tarybai, finansavusiai paveldo parvežimą.

Nuoširdžiausiai dėkoju Berenikai ir Ariui Čipkams už archyvinės medžiagos perdavimą ir finansinę paramą, siunčiant archyvus į Lietuvą, ir Lietuvos kultūros tarybai, finansavusiai paveldo parvežimą.

Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės paroda, vykusi „Aušros“ muziejuje, Frenkelio viloje. „Aušros“ muziejaus nuotrauka

Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės paroda, vykusi „Aušros“ muziejuje, Frenkelio viloje. „Aušros“ muziejaus nuotrauka

Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės paroda, vykusi „Aušros“ muziejuje, Frenkelio viloje. „Aušros“ muziejaus nuotrauka

1 A. Nyka-Niliūnas. „Dienoraščio fragmentai 2009–2012“. – „Baltos lankos“, Vilnius, 2014.

2, 3, 4, 5 Ten pat.

6 A. Laucevičiūtės laiškas A. Nykai-Niliūnui, Freiburgas, 1947-01-04.

7 Ten pat.

8 „Dailininkai apie dailininkę ir dailininkė apie save“ / „Draugas“, 1964, vasario 23.

9 Ten pat.

10 R. Viesulas. „Sandra“ (mašinraštis).

11 A. Laucevičiūtės laiškas A. Nykai-Niliūnui, Freiburgas, 1947-04-06.

12 A. Laucevičiūtės laiškas A. Nykai-Niliūnui, Tiubingenas, 1947-04-12.

13 A. Laucevičiūtės laiškas A. Nykai-Niliūnui, Kresbronas, 1947-07-06.

14 A. Nyka-Niliūnas. „Dienoraščio fragmentai 1938–1978“. – Čikaga, 1998.

15 Dailininkai apie dailininkę... op. cit.

16 A. Nyka-Niliūnas. „Dienoraščio fragmentai 1938–1978“, op. cit.

17 A. Nyka-Niliūnas. „Dienoraščio fragmentai 2009–2012“, op. cit.

Oskars Sylvan / Unsplash.com nuotrauka

Daugelis Lietuvoje yra girdėję apie jėzuitiškas, pranciškonų, saleziečių mokyklas, turinčias senas ir ilgametes tradicijas mūsų šalyje. Tačiau visai neseniai Lietuvoje atsirado ir kita katalikiškų mokyklų krypties gimnazija – asumpcionistinė mokykla, kurios principais remiasi Vilniuje esanti Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija.

Asumpcionistinis ugdymas iš kitų išsiskiria orientacija į sociumą ir rūpesčiu, kaip įgalinti tuos, kurie galbūt neturi prieigos prie kokybiško ugdymo. Asumpcionistinės mokyklos stengiasi neatsirinkti mokinių pagal jų gabumus ar akademinius pasiekimus, į kiekvieną iš jų žiūri kaip į unikalią asmenybę, stengiasi padėti jai augti remiantis katalikiškomis vertybėmis.

Visai neseniai Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų institute buvo apginta disertacija, nagrinėjanti asumpcionistinio ugdymo ir mokyklų istoriją bei padėtį šiuolaikiniame pasaulyje. Apie asumpcionistinių mokyklų ištakas ir dabartį, pagrindinius ugdymo iššūkius šiuolaikiniame pasaulyje ir ugdymo prasmę apskritai kalbamės su disertacijos autore dr. DANGUOLE GERVYTE.

Jūsų disertacijos tema „Asumpcionistinis ugdymas mokykloje: tęstinumas ir kaita“. Galbūt galėtumėte trumpai paaiškinti, ką reiškia „asumpcionistinis ugdymas“? Kuo jis esmingai skiriasi nuo kitų katalikiškų ugdymo modelių (pavyzdžiui, jėzuitų) ir kuo yra panašus?

Pats žodis „asumpcionistinis“, „asumpcionistės“ nėra gerai žinomas ir suprantamas Lietuvoje. Asumpcionistės yra Marijos Dangun Ėmimo kongregacijos seserys, tai yra vienuolių kongregacijos pavadinimas. Šaknis kyla iš lotynų kalbos Maria Assumpta – Marija paimta į Dangų. Šis tikėjimo slėpinys lietuvių kalba nusakomas trimis žodžiais, kitos kalbos dažnai yra perėmusios lotynišką šaknį – assumption (angl.), assomption (pranc.), asumcion (isp.) ar assunzione (it.). Todėl, pavyzdžiui, prancūziškas pavadinimas „l‘ecole de l‘Assomption“ yra aiški nuoroda į katalikišką mokyklą, kuri įgyvendina tam tikros vienuolijos pedagoginę tradiciją. Kaip mūsų ausiai yra geriau atpažįstami pavadinimai: jėzuitai – jėzuitiškas ugdymas, pranciškonai – pranciškoniškas ugdymas, saleziečiai – salezietiško pedagogika ir pan. Tai čia – asumpcionistinė mokykla.

Jos pradžia yra 1841 m., kai šventoji Marija Eugenija Mileret, tik praėjus trejiems metams po kongregacijos įkūrimo, kartu su savo bendražygėmis įsteigė pirmąją savo vienuolijos mokyklą Paryžiuje. Antroji asumpcionistinė mokykla buvo atidaryta 1848 metais Greihamstaune, Pietų Afrikos Respublikoje. Daugumos vienuolijų įsteigtos mokyklos yra taikomojo pobūdžio, t. y. atsiliepiant į tam tikrą ugdymo trūkumą, pedagoginę spragą įkuriama ugdymo įstaiga. Įvairios vienuolijų ugdymo tradicijos papildo vieną kitą, išryškindamos skirtingus katalikiško ugdymo aspektus, atskleisdamos jo grožį ir įvairumą.

Asumpcionistinei mokyklai būdinga orientacija į sociumą, t. y. rūpestis, kad ugdymas perkeistų asmens gyvenimą ir jis būtų įgalinamas tapti aktyviu visuomenės nariu, nepriklausomai nuo to, kokia jo bus profesija, pareigos ar pašaukimas. Kai kuriose šalyse mėgstama asumpcionistinį ugdymą apibūdinti kaip „transformuojantį“ ugdymą, nors tam reikėtų platesnio paaiškinimo. Juk negalima sakyti, kad ugdytojas „žino“, koks turėtų būti „pedagoginis rezultatas“. Ugdymas yra kaip Emauso mokinių kelionė, kurioje mokiniams einant kartu su mokytoju ir kalbantis, atsiveria akys. Drįsčiau sakyti, kad asumpcionistinė mokykla šiais laikais yra mokykla visiems, mes neatsirenkame mokinių pagal gabumus ar akademinius pasiekimus. Visi vaikai „nusipelno“ gauti katalikišką ugdymą, jeigu to nori šeima.

Kokia yra asumpcionistinės mokyklos pedagoginė praktika? Gal galite išskirti jai būdingus metodus, didaktikos elementus?

Galima sakyti, kad iki XVII a. katalikiškas ugdymas buvo vienintelis Europoje. Bažnyčia, dažnai pasitelkdama vienuolius, organizavo tiek pradines mokyklas, tiek ir aukštąjį mokslą, steigė pradžios mokyklas prie parapijų, siekdama didinti liaudies raštingumą ir ugdymo prieinamumą visiems. Taip pat kūrėsi ir privatūs pensionai, kuriuose lavinosi diduomenės vaikai. Visų mokomų dalykų turinys turėjo aiškų ir griežtą religinį subordinavimą. Mokyklose buvo taikoma to meto didaktinė praktika: pamokos diktuojamos, daug kas užsirašoma individualiai, atsakinėjama žodžiu, vyravo frontalus mokymas. Dabar tai yra pasenę metodai ir mažai kur taikomi. Atskira tema būtų XIX a pabaiga–XX pradžia, kai atsiranda masinis mokymas ir siekiama visuotinio raštingumo. Apie mokyklą, kaip „fabriką“ rašė ne vienas edukologijos teoretikas. Kintant sociokultūriniams kontekstams, kinta ir ugdymo būdai, didaktinės priemonės, metodai, šį kismą ir ieškojimus išgyvena visos mokyklos, tarp jų ir katalikiškosios. Vienur jos yra vadovaujančios, kitur – mokosi iš kitų ugdymo paradigmų gerosios patirties.

Sesuo Danguolė Gervytė. Evgenios Levin nuotrauka

Ką savito, kaip katalikiška asumpcionistinė mokykla, galime pasiūlyti šiandieniame ugdymo kontekste? Tai nekvestionuojamą dėmesį asmeniui ir personalistinį požiūrį. Kiekvienas vaikas su savo situacija ir kontekstu yra savo ugdymo(si) išeities taškas. Šiandienio asumpcionistinio ugdymo forte yra asmeninis palydėjimas ugdymo procese, kad mokinys galėtų išsikelti savo tikslus, susiformuluoti būdus jų siekiui, tai dar vadinama „asmeniniu projektu“. Kita ugdymo praktika – panardinimas (angl. immersion). Jį labiau žinome mokydami kalbų, bet asumpcionistiniame ugdyme ši praktika taikoma plačiau: leidžiama realiai patirti socialines, ekonomines, sociokultūrines problemas. Būtų galima tai vadinti ir patirtiniu ugdymu. Pavyzdžiui, man teko stebėti, kaip Filipinuose pasiturinčio mikrorajono mokiniai „perkeliami“ savaitei mokytis į lūšnynų rajone esančią mokyklą, kad geriau pažintų šalies socialinę ir politinę realybę. Tai gana radikalus pavyzdys ir ne visada įmanoma tai įgyvendinti, bet visada galima sieti ugdymą su žmogaus patirtimi.

Manau, kad šiuolaikinės mokyklos nėra ugdymo metodų ar didaktikos „monopoliai“, vyksta dalinimasis gerąja patirtimi; paieška, kaip geriau atliepti ugdymo poreikius ir pan. Todėl kalbant apie katalikišką mokyklą, kaip ir bet kokios kongregacijos ugdymo tradiciją reikėtų kalbėti apie ugdymo filosofiją, charizmą, kuri konkrečiose ugdymo įstaigose įgauna formą. O metodai, didaktinės priemonės pritaikomos prie keliamų tikslų. Būtų neteisinga sakyti, kad yra „katalikiška“ ar „nekatalikiška“ didaktika. Dalykinė didaktika pati savaime yra neutrali, jai kryptį suteikia ugdymo filosofija, tikslai ir patys mokytojai bei ugdytiniai. O „ugdymo filosofija“ turi remtis tikėjimu į Jėzų Kristų ir Išganymo žinia, kitaip katalikiška mokykla praranda savo šerdį ir galime ją uždaryti.

Galbūt galėtumėte paaiškinti, ką asumpcionistinio mokymo tradicijoje reiškia „charizma“?

Graikų kalboje žodis „charizma“ reiškia „dovaną“. Teologiniame ir religiniame diskurse jis siejamas su Šventosios Dvasios dovanomis, kurios gali būti išlietos asmeniui ar asmenų grupei. Kuomet kalbame apie vienuolijos charizmą, tai suprantame kaip jos savitumą; Šventosios Dvasios dovaną, kuri padeda atlikti tam tikras užduotis, įgyvendinti misiją. XX a. žodis charizma vartojamas plačiau sociologijoje, psichologijoje, siekiant apibūdinti asmenį, kuris geba patraukti, uždegti kitus.

Kalbėdami apie asumpcionistinį ugdymą pabandykime šias dvi prasmes sujungti. Įsižiūrėjus ir susipažinus su asumpcionisčių istorija matyti, kad Šventoji Dvasia ypatingu būdu per įkūrėjos intuiciją ir toliau istorijoje per bendruomenės raidą dovanoja ypatingą dėmesį Įsikūnijimo slėpiniui. Iš to išplaukia ugdymo tikslas – padėti asmeniui kuo labiau savyje atspindėti Dievo paveikslą ir jį įgyvendinti. Asmuo visada yra bendruomenėje: šeimoje, Bažnyčioje, tautoje ir net pačioje žmonijoje, kaip bendrijoje. Jis nėra tik naudotojas, bet ir kūrėjas. Asumpcionistinėje mokykloje dažnai pabrėžiama, kad žemė nėra ašarų slėnis, bet Dievo šlovės vieta. Todėl žmogus pakviestas atpažinti Viešpatį, jį garbinti ir kurti Dievo Karalystę. Tai Šventosios Dasios dovana, kuri patikėta perteikti ir įgyvendinti asumpcionisčių ugdymo misijoje, bet tai gali įvykti tik esant tos charizmos nešėjams: seserims, mokytojų bendruomenei, tėvų bendruomenei, kuri sąmoningai ar kartais atsitiktinai pasirenka asumpcionistinį ugdymą įgyvendinančią mokyklą.

Minėjote, kad po to, kai atsirado noras mokyti visus, mokyklos yra prilyginamos „fabrikui“. Dažnai atsakas į šią kritiką būna radikali mokyklos ir ugdymo koncepcijos kaita siekiant ugdyti kūrybiškumą, bendruosius gebėjimus, o ne žinias. Koks asumpcionistinės mokyklos santykis su šiomis besipriešinančiomis kryptimis? Galbūt tai – sutaikymo būdas? Ką apskritai manote apie šių dviejų krypčių supriešinimą?

Visada yra pagunda supriešinti juoda ir balta: akademinius pasiekimus ir tiesiog procesus, vykstančius mokykloje; žinias ir kūrybiškumą; organizuotą mokymąsi ir individualią raišką. O juk reikia ir žinių, ir gebėjimo jas kūrybiškai rasti bei taikyti. Aš kartais duodu pirmosios asumpcionistės mokyklos, kurioje buvo 8 mokinės, pavyzdį.  Be abejo, kad, nepaisant XIX a. frontalios didaktikos, ten vyko personalizuotas ugdymas. Pasikeitus mokymo stiliui XXI a., siekiama pastebėti kiekvieno mokinio poreikius ir pradėti nuo jo patirties, nors tai žymiai sunkiau įgyvendinti, kai mokykloje mokosi iki trijų tūkstančių mokinių. Yra atskirų iniciatyvų: jose dirbama mažose grupėse, prisitaikoma prie vaiko ritmo ir gebėjimų. Deja, XXI a. ugdymas yra masinis ir mokykla tebėra „fabrikas“. O mažos, šeimyninio tipo mokyklos yra labai brangios ir ne visiems prieinamos. Ir didelėse mokyklose ieškoma visokių naujų metodų, tarsi jie būtų panacėja. Pamirštama, kad centre turėtų būti vaiko ir mokytojo bendradarbiavimas, pasitikėjimo santykis, tada beveik visi metodai bus geri.

Kaip įvardintumėte pagrindines šiuolaikinio ugdymo problemas ir galbūt randate sprendimo būdų asumpcionistinio ugdymo tradicijoje? 

Problemos mums akis bado, apie jas jau minėjau. Mokykla yra visuomenės išbandymų atspindys: sociokultūriniai iššūkiai – migracija, kūrybiškumas ir iniciatyvumas, pasitikėjimas švietimo įstaigomis, mokytojo prestižas; kiti sunkumai yra ekonominiai, susiję su mokyklų finansavimu, jų aprūpinimu, žmogiškaisiais ištekliais. Kol galiausiai iškyla problemų klasėje: mokinių motyvacija, mokymosi prasmingumas, pasiekimai ir pan. Kokiame „fronte“ gali kovoti asumpcionistinė mokykla?

Asumcionistinio ugdymo konferencijos Maniloje, Filipinuose, dalyvius sutinka mokinių šokių kolektyvas. Danguolės Gervytės asmeninio archyvo nuotrauka

Popiežius Pranciškus dokumente Christus vivit beda pirštu dar į kitas katalikiškos mokyklos problemas „Jeigu žvelgtume į daugelio mokyklų sielovadą, kuri susitelkia į religinį ugdymą, bet nepajėgia įžiebti tvaraus tikėjimo, rezultatus, mokyklai skubiai reikia savikritiško žvilgsnio į save pačią.“ (Nr 221) Viename straipsnyje skaičiau, kad katalikiška mokykla sekuliarioje visuomenėje yra „pagonių kiemas“. Man labai patiko šis apibrėžimas. Manau, esame evangelizacijos, pirmosios kerigmos (kerigma – plačiąja reikšme kerigma suprantama kaip Evangelijos skelbimas netikintiesiems ar ką tik įtikėjusiesiems. – red.) vieta.

Nors dažnai girdime net pačios Bažnyčios viduje replikų, kad per mažai „katalikiški“ arba priekaištą, kad „net katalikiškoje mokykloje vaikai nemoka elgtis bažnyčioje ar neina Komunijos“. O aš turiu klausimą replikuotojams: ar mes jau paskelbėme Jėzų Kristų, kad dabar reikalaujame ir religinės praktikos? Manau, jog katalikiška mokykla Bažnyčiai yra išskirtinė evangelizacijos dirva. Čia sutinkame vaikų ir šeimų, kurie neateina į parapijas ir turime su jais dalintis tikėjimo ir Išganymo žinia.

Vaikai mokykloje yra pasimetę pasiūlymų ir galimybių jūroje, mokykla ne tik žinių turi suteikti, bet ir padėti susiformuoti vertybinį stuburą, kuris leistų gyvenime teisingai rinktis ir priimti kilnius sprendimus dėl didesnio gėrio. Čia popiežius Pranciškus Christus vivit pateikia pavyzdį iš antikinės Graikijos: Odisėjas, kad nepasiduotų sirenų giesmėms, kurios pakerėdavo ir pražudydavo jūreivius, prisirišo prie laivo stiebo ir užkimšo bendražygiams ausis, o tuo tarpu Orfėjas sugiedojo dar gražesnę giesmę, kuri pavergė net pačias sirenas. Popiežius kviečia katalikišką mokyklą į „paralyžiuojančias vartotojiškos visuomenės daineles atsiliepti įkvepiančiomis ir stipriomis alternatyvomis, ieškojimu, žiniomis ir pasidalijimu“. (Nr. 223)

Pal. T. Matulionio mokslo metų atidarymas šv. Jono Bosko bažnyčioje. Danguolės Gervytės asmeninio archyvo nuotrauka

Kokiais būdais asumpcionistinė mokymo praktika suteikia „stiprių alternatyvų vartotojiškos visuomenės dainelėms“?

Receptų nėra, ieškoma įvairių būdų. Vienas mano paminėtų būdų yra „panardinimas“, tai stipri patirtis, kuri keičia mokinio matymo perspektyvą, formuoja stiprų vertybinį stuburą. Kitas pavyzdys – Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje (taip pat ir kitose katalikiškose mokyklose) įgyvendinamos vertybinio ugdymo programos, jos yra tikra „alternatyva dainelėms“. Pavyzdžiui, lytinio ugdymo tema, prieš keletą metų sukėlusi tiek daug diskusijų, yra geras pavyzdys. Galima užsiimti lytiniu švietimu, vaikų „protinimu sekso klausimais“; galima pasirinkti lytiškumo ugdymo programos integraciją į visus ugdomus dalykus, nors tuo aš visiškai netikiu; galima ieškoti dar kitų lytinio ugdymo būdų. Mes pasirinkome patikrintas, profesionalias programas, kurioms skiriame kelias dienas per metus (o ne abejotinos kokybės minutę pamokoje): tai programa „Pažink save“, ir vaisingumo pažinimo programos „Ciklo Šou“ (mergaitėms) ir „Agentai vykdo misiją“ (berniukams). Tai nepigios ir nemažai žmogiškų išteklių reikalaujančios programos, bet kokybė garantuota.

Galbūt galėtumėte išplėsti savo mintį apie skirtumus tarp evangelizacijos ir religinės praktikos? Ar prašantieji „labiau katalikiško“ auklėjimo šiuos du dalykus sumaišo? 

Evangelizacija yra žinia apie Jėzų. Netgi visų pirma kerigma: Jėzus numirė ir prisikėlė, kad tu turėtum amžinąjį gyvenimą. Dalis katalikiškos mokyklos mokinių yra iš šeimų, kuriems svarbi etinė krikščionybė. Atvedę vaiką tėvai sako: dešimt Dievo įsakymų yra konstitucija. Smagu tai girdėti. Bet ar tos šeimos turi asmeninį santykį su Jėzumi, ar juo tiki, ar jam meldžiasi, ar juo pasitiki? Todėl svarbu tiems vaikams paskelbti Gerąją Žinią. Kartais tos Žinios reikia ir tikinčių, praktikuojančių katalikiškų šeimų vaikams. Pasitaiko, kad paaugliai dėl perdėto tėvų religingumo išgyvena tikėjimo atmetimą, yra „alergiški“ tikėjimo klausimams. Čia reikalingas religinis ugdymas, kur jie atrastų teisingą Dievo įvaizdį, rastų santykį su Dievu, tikėtų asmeniškai, o ne tėvų „būdu“.

Asumpcionistinė mokykla Bondy, Prancūzijoje. Danguolės Gervytės asmeninio archyvo nuotrauka

Gražus ir teisingas tėvų troškimas suteikti vaikams katalikišką auklėjimą, perduoti tikėjimą. Tik yra vienas pavojus, kurį turi įsisąmoninti tėvai: vaikų tikėjimo kelias bus asmeniškas ir kitoks negu tėvų. Vaikai turi eiti savo keliu, per abejones, atmetimą ir net maištą. Šv. Marija Eugenija mėgo sakyti, kad abejonė yra tikėjimo pradžia. Įdomu dirbti su mąstančiais, abejojančiais, ieškančiais vaikais ir suaugusiaisiais. Sunkiausia su tais, kurie viską žino.

Kodėl jums ir visuomenei apskritai gali būti įdomu suprasti asumpcionistinį mokymą? Kodėl apskritai pasirinkote šią temą? 

Temos pasirinkimą lėmė tai, kad pati priklausau asumpcionisčių bendruomenei ir man asmeniškai įdomu giliau suprasti, kuo gi ypatingas mano kongregacijos ugdymas. Mūsų vienuolijos apaštališkoji veikla pasaulyje yra švietimas: mokyklos, socialiniai centrai, suaugusiųjų ugdymas ar akademinė, parapijų, jaunimo sielovada. Taip pat jau aštuntus metus dirbu Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje Vilniuje, kurios steigėjai yra Vilniaus arkivyskupija kartu su Marijos Dangun Ėmimo seserų (asumpcionisčių) kongregacija.

Pal. Teofiliaus Matulionio gimnazijos mokiniai pasitinka popiežių Pranciškų oro uoste. Danguolės Gervytės asmeninio archyvo nuotrauka

Asumpcionistinis ugdymas man nėra tik teorinės spekuliacijos, bet ir realus rūpestis, kaip galime geriau patarnauti mokiniams remiantis asumpcionistinio ugdymo charizma Lietuvoje. Kaitos ir tęstinumo temą pasirinkau matydama katalikiško ugdymo situaciją Europoje, kai katalikiškos mokyklos kartais net desperatiškai ieško, kaip išlaikyti savo tapatumą arba kokią kryptį rinktis, kad neprarastų savo misijos sekuliarioje visuomenėje, kaip gali kūrybiškai atsiliepti į šiuolaikinius iššūkius: migraciją, prasmės praradimą, sekuliarizaciją, vartotojiškumą ir pan. Mano „guru“ kalbant apie tęstinumą ir kaitą yra Twickenham St. Mary universiteto profesorius J. Lydonas, jis, tirdamas salezietišką ugdymą, teigia, kad yra trys sąlygos norint išlaikyti charizmos tęstinumą ugdymo įstaigoje: tai charizmatinis lyderis, rašytiniai šaltiniai, kurie apibrėžia ugdymo paradigmą, ir jos perdavimą užtikrinanti kritinė masė. Tai gali būti raktas ir katalikiškų mokyklų praktikoje siekiant užtikrinti mokyklos savitumą ir ne popierinį katalikiškumą.

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/631047d1b3bfd17e077ea344c71dadfc.jpg"},"main_article":{"title":"Edukolog\u0117 D. Gervyt\u0117: ugdymas yra kelion\u0117, kurioje einant kartu su mokytoju atsiveria akys","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-30-edukologe-d-gervyte-ugdymas-yra-kelione-kurioje-einant-kartu-su-mokytoju-atsiveria-akys\/176779","article_id":"176779","subtitle":"Kristina Tamelyt\u0117"},"sub_1":{"title":"Ruandos genocid\u0105 i\u0161gyvenusi Maria Chiara Humura: \u201eMeil\u0119 Dievui ir \u017emon\u0117ms per\u0117miau i\u0161 t\u0117v\u0173\u201c","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-30-ruandos-genocida-isgyvenusi-maria-chiara-humura-meile-dievui-ir-zmonems-peremiau-is-tevu\/176775","article_id":"176775","subtitle":"Gabija Strumylait\u0117"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/5731fee8ce61065183ac3a1475efd70ae804cc5a.jpg"},"sub_2":{"title":"Poeto m\u016bza \u2013 Savoldo angelas","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-30-poeto-muza-savoldo-angelas\/176780","article_id":"176780","subtitle":"Virginija Babonait\u0117-Paplauskien\u0117 - Naujoji Romuva"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/9255b2c22b9406c49f5225a5989d9fd709a40aa5.jpg"},"sub_3":{"title":"Apie krik\u0161\u010dionyb\u0119 \u0161iuolaikin\u0117je literat\u016broje","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-30-apie-krikscionybe-siuolaikineje-literaturoje\/176738","article_id":"176738","subtitle":"XFM Radijas"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/6a61d4dd89cb7d155f26918837550690f53740f4.jpg"},"related":[],"links":[]}

Maria Chiara Humura. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiais metais pasaulis mini tragišką sukaktį – prieš 25-erius metus Ruandoje tarp hutų bei tutsių etninės mažumos įsižiebęs konfliktas virto apie 800 tūkst. žmonių gyvybių nusinešusiu genocidu. Ar tikrai „genocidas“ yra tik praeities sąvoka? Savo gyvenimo istorija ir patirtimi dalinasi Italijoje užaugusi ruandietė MARIA CHIARA HUMURA

Su Maria susipažinome besimokydamos Krokuvos Jogailaičių universitete. Mergina iškart pasirodė šilta ir draugiška, tad greitai susibičiuliavome. Apie jos praeitį nieko nežinojau iki tol, kol dėstytoja nepaskyrė užduoties parašyti porinį rašto darbą pasirinkta tema, susieta su diskriminacijos iššūkiais. Tuomet pati dar idėjos neturėjau, o Maria užsiminė apie Ruandos genocido sukaktį. Afrikos problematika pasirodė labai įtraukianti – dirbome daug ir su dideliu užsidegimu. Būtent tada mano bičiulė bei kolegė prasitarė apie savo pačios išgyvenimus, kuriuos sutiko papasakoti ir Lietuvos auditorijai.

Maria, kaip jūsų šeimos ir bendras šalies gyvenimas atrodė dar prieš tuos 1994-uosius metus?

Mano tėvai tikri ruandiečiai. Kai atvykome į Italiją, jiems tai buvo milžiniškas pokytis ne tik kalbos, darbo, tačiau ir visos kultūros prasme. Ruandoje mama dirbo Švietimo ministerijoje, o tėtis – Europos farmacijos kompanijoje. Dar prieš karą šalyje tvyrojo įtampa: neretai vienur ar kitur pasireikšdavo tam tikri rasistiniai išpuoliai, nors, žinoma, niekas neturėjo net minties, mano tėvai taip pat, kad visa tai vieną dieną galėtų pasieki šitokį mastą. Tėvai tikėjo Dievo meile – tai iš jų perėmiau ir pati. Kai tik susituokė, jie išvyko į sostinę, kur jau buvo įsikūrę keletas giminaičių. Tuomet gyvenimas rodėsi gražus... Kai karas tik prasidėjo, tėvams buvo likę sumokėti paskutinę įmoką už būstą.

Kaip karas, genocidas palietė jūsų šeimą asmeniškai? Kokie buvo jūsų šeimos ryšiai su tutsių ir hutų pusėmis?

Pirmąją karo naktį mama pabėgo kartu su mano vyresniuoju broliu. Hutų pareigūnai susidarė ištisą tutsių, turėjusių būti nužudytų, sąrašą. Po pasikėsinimo į Ruandos prezidentą Žiuvenalį Habjarimaną (Juvénal Habyarimana) ir jo lėktuvo katastrofos, per radiją – pagrindinę to meto žiniasklaidos priemonę – pranešta pasilikti namie ir būti pasiruošus „išpjauti aukštus medžius“, kas reiškia tutsius, tapusius atpirkimo ožiu už visą šią krizę. Mano pačios šeima padalinta tarp dviejų etninių grupių: tėtis yra hutas, o mama bei visi jos artimieji – tutsiai. Mes praradome dalį šeimos narių per visus šiuos klaikius įvykius. Tėčio pusė slapstydavo šeimos tutsius, taigi mano mama bei tetos liko apsaugotos. Su kitais šeimos nariais iš mamos pusės kontaktą praradome, kadangi jie pabėgo į skirtingas šalies dalis. Dėdė, mamos brolis, su savo žmona bei vaikais slėpėsi Hôtel des Mille Collines (viešbutis Kigalyje, kurį pasaulyje išgarsino trims „Oskarams“ nominuotas Terry Džordžo filmas „Ruandos viešbutis“ – aut. pastaba). Iš tiesų, kai pagalvoji, tai kiekvienas šeimos narys turėtų ką papasakoti – savo paties istorijos dalį.
Kaip visgi pavyko išvykti? Ar kas nors iš šeimos narių pasiliko Ruandoje?
Karas prasidėjo balandį, o aš gimiau liepą. Viskas vyko labai greitai: per 100-tą dienų hutų pareigūnai išžudė 800 tūkst. žmonių, iš kurių absoliuti dauguma tutsiai. Mano tėvai priklausė judėjimui, pavadinimu „Focolare“ (tarptautinė katalikų organizacija, skatinanti palaikyti vienybės ir visuotinės brolybės idealus – aut. pastaba), kurio šaknys Italijoje. Tėtis parašė laišką tuometinei judėjimo vadovei Kijarai Liubič (Chiara Lubich), bandydamas paaiškinti situaciją ir siekdamas rasti geriausią išeitį savo vaikams – man ir mano broliui. Jis sulaukė teigiamo atsakymo dėl pagalbos. Mėnuo prieš mano gimimą jau galėjome vykti į Burundį, kur šis judėjimas turėjo paramos tašką. Tai buvo vienas sunkiausių mūsų šeimos gyvenimo momentų. Mes visi kartu su tėčio pusės giminėmis slapstėmės. Kai laiškas pasiekė pabėgėlių stovyklą, kur ir buvome apsistoję, tėtis turėjo palikti šeimą, norėdamas mus apsaugoti. Galiu tik įsivaizduoti, kaip tuo metu jis jautėsi. Nuo tos akimirkos keletą dienų tėvai neturėjo jokios galimybės gauti žinių iš artimųjų, pasilikusių Ruandoje.

Kokia buvo pradžia naujoje valstybėje, naujame žemyne?

Mano tėvai specialiai nesirinko vykti į Italiją: tiesiog tuomet tai buvo geriausias sprendimas tiek jiems patiems, tiek visiems mums. „Focolare“ turėjo padalinį Italijoje, kas reiškė reikalingą paramą, kurios labai reikėjo. Mes turime būti dėkingi už visus tuos dalykus, kuriuos šis judėjimas padarė dėl mūsų. Jie parėmė mūsų šeimą, padėdami sukontaktuoti su naujuoju pasauliu – studijavome italų kalbą, mokėmės apie itališką teisinę sistemą, gilinomės į naujų darbų perspektyvas.

Maria Chiara Humura. Asmeninio archyvo nuotrauka

Maria, galima sakyti, jog visą savo gyvenimą praleidai Italijoje. Nepaisant to, gyvenai su politinės pabėgėlės statusu. Kaip pavyko integruotis? Ar jauteisi visateise Italijos gyventoja?

Kaip pabėgėlė gyvenau savo dvidešimt vienerius gyvenimo metus. Būdama septyniolikos su vyskupija, kuriai priklausiau, dalyvavome WYD – World Youth Day (liet. Pasaulio jaunimo diena) – Madride. Taigi, 2011-aisiais išties suvokiau, ką reiškia būti „kitokiai“ – tuomet šios kelionės metu kilo daug problemų. Bet tai buvo tik pradžia. Visada troškau pažinti pasaulį, todėl prisimenu savo tvirtą ryžtą išvažiuojant į pirmą svarbų žygį užsienyje. Tuomet buvau devyniolikos, pirmieji metai universitete. Tų mokslo metų pabaigoje, vasaros pradžioje, susiklostė aplinkybės aplankyti Aziją ir padirbėti su vienos nevyriausybinės organizacijos aplinkosaugos projektu. Buvau pasiruošusi: susimokėjau už buto nuomą, nusipirkau bilietus skrydžiui, darbo sutartį taip pat pasirašiau. Vienintelis dalykas, ko dar neturėjau – viza. Prieš susitvarkant visus „popierizmus“, buvau paprašyta nuvažiuoti į tos šalies ambasadą ir paaiškinti jiems apie savo statusą. Atrodo, viskas pavyko, tačiau būtent tuo momentu, kada vizą pagaliau turėjau gauti, buvo pasakyta, jog pabėgėlės pasas netinka – man abejingai pareiškė, kad nėra jokių šansų patekti į tą valstybę. Puikiai pamenu, kokia sugniuždyta jaučiausi dėl šios nesėkmės. Būtent tada supratau, ką reiškia būti pabėgėle. Tai tapo proga apie viską sužinoti dar plačiau, kadangi prieš tai tėvai rūpinosi tik mūsų saugumu. Jaučiau, jog pradedu geriau suvokti, kas esu, nors kiti galbūt pasakytų, jog savo amžiumi kiek vėlavau. Šiandien aš esu italė ne tik dėl to, kad taip jaučiuosi, bet ir todėl, kad valstybė mane tokia pripažįsta. Nors nėra taip paprasta būti juodaode italų mergina. Negaliu iš visų savo gelmių tam priklausyti – aš turiu šaknis, tad puikiai žinau, jog tarp italų nebūsiu visiška itale, o tarp ruandiečių – visiška ruandiete. Tačiau siekiu atrasti savo vietą po saulę, savo tapatybę. Suprantu, kad reikia laiko. Esu tam pasiruošusi.

Ar kada nors šiais laikais teko lankytis Ruandoje?

2017-aisiais nusišypsojo sėkmė ten nuvykti.

Kaip šalis pasirodė dabar? Kokią reikšmę Tau turėjo ši kelionė?

Šiandien Ruanda pažengusi valstybė, kuri pirmoji atsisakė vienkartinių plastiko gaminių (angl. Plastic-free), kurios parlamente daugiau moterų, tuo, manau, parodydama pavyzdį visam pasauliui. Ruanda turėjo pakankamai stiprybės pripažinti savo klaidas ir pradėti viską nuo pat pradžių. Mano kelionė buvo tarsi kelionė į save. Susitikau savo močiutę, susipažinau su nuostabiais pusbroliais, pusseserėmis, dėdėmis, tetomis – tai patirtis, kurią sunku nupasakoti žodžiais. Buvau ten su mama, kuri gyvai dalinosi prisiminimais apie karo išgyvenimus: pamačiau, kaip ji gyveno būdama nėščia su manimi, kur mano vyriausiasis brolis pabėgo per pirmąją naktį. Išvydau savo tėvų namą, apžvelgiau visą kaimynystę. Taip pat apžiūrėjome mamos buvusią darbovietę. Daug dalykų, kurie galbūt mano amžiaus žmonėms neskamba, man prilygo palaiminimui. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ten dar kartą sugrįšiu. Kartu su savo broliais, su savo šeima.

Maria Chiara Humura su močiute Ruandoje 2017-aisiais. Asmeninio archyvo nuotrauka

Prisipažinsiu, sunku įsivaizduoti ir priimti, kad tokie siaubingi įvykiai nutiko 1994-aisiais. O kaip tau atrodo, kas pastūmėjo žmones genocido link? Ir kas, tavo supratimu, galėtų būti įgyvendinta, tarkime, politinėje ar teisinėje sferoje, kad šitokie nusikaltimai žmogiškumui daugiau nebepasikartotų?

Šiuos metus praleidau studijuodama Krokuvoje. Vienas iš mano pasirenkamųjų kurso dalykų buvo apie antidiskriminaciją politikoje. Per tą laiką teko padirbėti ties vienu projektu bei dar kartą šį klausimą permąstyti. Po Ruandos kolonizacijos nebuvo įmanoma atkurti laisvą visuomenę, pasitelkiant struktūras, kurias paliko belgai. Būtent tai lėmė, kad Ruandoje palengva įsigalėjo diskriminaciniai pojūčiai, kurie ilgainiui eskalavosi į smurtą, o šis į genocidą. Kartu verta pabrėžti ir švietimo svarbą įdiegiant pagarbos, taikingumo konceptą, įskaitant ir suvokimą apie skirtumus, kurie mus praturtina. Manau, kad informavimas tampa kertiniu aspektu, o atmintis yra tai, kas padeda nedaryti tų pačių klaidų vėl. Svarbu pradėti nuo jaunosios kartos, kuri vėliau statys pamatus visai mūsų ateičiai.

Kodėl nusprendei studijuoti politikos mokslus ir tarptautinius santykius? Galbūt visos šios patirtys turėjo tam įtakos?

Nusprendžiau studijuoti tarptautines studijas, kadangi trokštu prisidėti prie tinkamos paramos pabėgėliams steigimo. Asmeninės patirtys leido įgyti kitokį suvokimą ir jautrumą šios kategorijos žmonėms, patiriantiems sunkumų. Norėčiau jiems padėti jaustis laukiamais, kaip kadaise mano pačios šeima buvo laukiama Italijoje. Taip pat ypatingą dėmesį skirčiau pabėgėlėms moterims, nes mačiau savo mamos pavyzdį ir tai paliko didelę žymę mano gyvenime.

Ką norėtum pasakyti Lietuvos žmonėms?

Niekada neteko lankytis Lietuvoje. Tikrai norėčiau atvykti ir pasižvalgyti po šią šalį. Be abejo, neįmanoma žinoti visko apie viską – ypač to, kas vyksta visai kitoje pasaulio dalyje – bet, mano nuomone, jeigu turime galimybę suprasti, skaityti ar kalbėtis su kuo nors, kieno skirtingas kultūrinis pagrindas negu tavo, tai visuomet praturtina sielą. Čia buvo maža dalelė mano istorijos, kuria jaučiuosi dėkinga galėdama pasidalinti su jumis.

Monografijos pristatymo akimirka. Evgenios Levin nuotrauka

Radijo stoties XFM laidoje „Po knygos viršeliu“ pasikalbėta apie Vilniaus, Vytauto Didžiojo, Klaipėdos ir Šiaulių universitetų dėstytojų Dalios Čiočytės, Astos Gustaitienės, Dalios Jakaitės, Marijaus Šidlausko monografiją „Krikščionybė ir šiuolaikinė lietuvių literatūra“, kurią 2018 metais išleido Vilniaus universiteto leidykla. Joje rašoma apie krikščioniškųjų nuostatų ir vertybių raišką Nepriklausomos Lietuvos literatūroje (nuo 1990 m.): prozoje, eseistikoje, poezijoje, dramoje, vaikų literatūroje; tyrinėjama joje glūdinti meninė savimonė, literatūrinės žmogaus prasmės paieškos ir literatūros dialogas su krikščionybe. Publicistę AUGUSTĘ ŽIČKYTĘ kalbino laidos vedėja Karolina Bagdonė.

Apie ką ši knyga ir kuo ji nauja?

Keturių autorių kūrinys pateikia labai susistemintą, didelės apimties įvairių literatūros kūrinių analizę. Analizuojama drama, poezija, proza, vaikų literatūra. Tai – tarsi ankstesnių literatūros teologijos arba tos literatūros, kuri suvokiama kaip krikščioniška, tyrinėjimų tęsinys. Labai džiaugiuosi atradusi nagrinėjamą krikščionišką dramą.

Galėčiau pridurti, kad apie šiuolaikinę krikščionišką (ir ypač vaikų) literatūrą dar niekas taip išsamiai nerašė. Tad vien šiuo aspektu monografija labai nauja ir  įdomi. Tavęs dar norėčiau paklausti, kas yra literatūros teologija.

Paprastai sakant, tai yra apreiškimo permąstymas žmogaus pastangomis, pasirenkant, suvokiant literatūrą arba žodį kaip įrankį kalbėti apie Dievą, su Dievu, toje bendruomenėje, kuri vis dar yra krikščioniška. Literatūra siūlo skirtingus žanrus ir įrankius (metaforas, simbolius ir pan.) kalbėti apie krikščionybę, būti krikščionimi. Kai kurių dalykų negali išreikšti arba jie yra vaizduotėje, bet kai juos įžodini, įprasmini, jie tampa svarūs ne tik tau pačiam, bet ir skaitytojų ratui, kuriems rašai.

Dabar apie konkrečius monografijoje minimus autorius ir jų kūrinius. Ką rekomenduotum?

Minima daug šiuolaikinių autorių ir kūrinių, bet man įdomiausia buvo skaityti tuos, į kuriuos esu įsigilinusi. Vienas iš tokių yra kunigas Julius Sasnauskas, žinomas iš esė knygų. Norėčiau pacituoti jo rinkinyje „Pagaunama ir nepagaunama“ publikuotą pokalbį. Kunigas kalba apie paradoksą, o jis, tas daugiaprasmiškumas, būdingas ir literatūrai. J. Sasnauskas sako: „Savo gyvenimo įvykiuose matau paradoksą po paradokso. Pradedi vienaip, o baigiasi kitaip. Bausmė tampa dovana. Tamsoje atsiranda šviesa. Meilė ateina ten, kur jai rastis nebuvo jokių prielaidų. Kiekvieno žmogaus istorijoje atrastum panašių patyrimų. Man patinka juos pastebėti. Dar labiau patinka aptikti jų Evangelijoje, nes be jos galėtum įtarti, kad tik žaviesi intriga. Kristus – didysis Dievo paradoksas.“ J. Sasnauskas, rašydamas esė, tampa stebėtoju, kuris skaitytojui pateikia ne tik pasakojimų aprašymus, bet ir labai asmeniškas istorijas. Žavi, kad krikščionišką kūrinį rašo krikščionis autorius.

Kun. Julius Sasnauskas OFM. „Magnificat vaikams“ nuotrauka

Ar Lietuvoje yra religinių poetų, dramaturgų, prozininkų?

Monografijos autoriai teigia, kad pas mus nėra religinių rašytojų. Mes nagrinėjame pavienius kūrinius, pavienes apraiškas. Dažniausiai tai – bandymas primesti, pasiūlyti savo žvilgsnį į kūrinį, kuris nebūtinai yra krikščioniškas.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad ne viskas, ką mes laikome krikščioniška literatūra, yra krikščioniška literatūra, kaip ir ne visos knygos, pristatomos kaip menas, yra menas.

Prisimenu trapistų vienuolio Tomo Mertono įžvalgą iš knygos „Naujosios kontempliacijos sėklos“. Jis rašo, kad „katalikas poetas turėtų būti apaštalas pirmiausia būdamas poetas, ir nemėginti būti poetas, kuris pirmiausia yra apaštalas. Juk jei jis žmonėms prisistato poetu, tai ir bus vertinamas kaip poetas, jei jis nebus geras poetas, jo apaštalavimas bus išjuoktas“. Pastarąją  šiame kontekste persakyčiau taip: jei nori būti geru krikščionimi poetu, pirmiausia turi būti geras poetas. Jei investuosime į knygų skaitymą, rašymą, vaizduotės lavinimą, geros krikščioniškos literatūros atsiras daugiau.

Įsidėmėjau Tomo Venclovos mintį, kai jo paklausė, ar jis kuria religinę literatūrą, juk kūryboje naudoja biblinius įvaizdžius. Jis atsakė, kad jo tekstai nėra religiniai, tik paremti bibliniais ir mitologiniais motyvais, jog jam įdomu pažinti, kaip kalbasi Senasis ir Naujasis Testamentai su kitais kontekstais, pavyzdžiui, antikos, viduramžių ir pan. Bet grįžkime prie monografijos. Ką šiuolaikiniai literatūros tekstai sako apie krikščionybę?

Monografijoje, skirstant kūrinius, nagrinėjama krikščioniškos literatūros tąsa, ironiškas idėjų komplikavimas ir anonimiškumas. Pati krikščionybė tampa tavo gyvenimo dalimi arba tuo, prieš ką tu maištauji, ko nepastebi, kam prieštarauji. Taip pat ji – kultūrinis paveldas. Juk reflektuoja nebūtinai krikščionis, tiesiog domisi, nagrinėja ką nors tik kaip literatūros kūrinį arba ieško kažkokių sąsajų. Šiuolaikinė literatūra siūlo dabartišką, kūnišką skaitymą. Ji tampa saviraiškos arba dievoieškos priemone. Autentiškumo paieška šiuolaikiniam žmogui yra labai svarbi, tai atsispindi literatūroje.

Monografijos autoriai pabrėžia, kad santykis su krikščionybe tampa labai problemiškas, apie tai kalbančiuose kūriniuose tikrai labai daug ironijos, kritiškumo, apskritai vyrauja pasaulis be Dievo. Kita vertus, gal kaip tik kuo labiau neigi, tuo labiau ieškai Dievo...

Galbūt neigi, nes tau skauda? Kaip kalbėti apie meną, kuris yra atėjęs iš tavęs? Kurdamas jautiesi prisidedantis prie Dievo kūrybos. Ir kaip savo gyvenimo bendraautoris įdedi pastangų, kad taptum kuo autentiškiausiu žmogumi. Tu patiri nepriteklių, stoką, kyla dvejonių ir klausimų. Nuoširdžiai ieškodamas atsakymų kuri krikščionišką literatūrą, nes estetinis kodas, kurį tu atveri, suabejojęs pamatiniais klausimais arba tiesomis, atveria nežinomybei, vedančiai į naują, kitokią rytdieną.

Vienas iš monografijos autorių Marijus Šidlauskas, kalbėdamas apie krikščionišką dramaturgiją, sakė, kad klasikine prasme krikščioniška dramaturgija yra Kristaus drama, analizuojanti, pristatanti, kalbanti apie ją. Bet dažniau mes ieškome santykio su krikščionybe, todėl kūriniuose matome ne Kristaus gyvenimo ar biblinių istorijų apmąstymą, o savo santykį su tomis istorijomis, Dievu.

Knygos autoriai taip pat kalba apie anonimišką krikščioniškumą. Žmogus gyvena pagal savo sąžinę, jo vertybės yra panašios į krikščioniškas, bet Kristumi jis netiki. Tad reikėtų mąstyti apie tai, kaip mes galėtume paskatinti tuos žmones ieškoti Dievo, autentiško santykio būtent su Kristumi.

Prof. Viktorija Daujotytė ir monografijos autoriai. Evgenios Levin nuotrauka

Kuo naudingas krikščioniškos literatūros skaitymas?

Paprastai sakant, bet kokios literatūros skaitymas leidžia mums pažinti, kas mes esame, kas mus supa ir kas aktualu mus supantiems žmonėms. Šie kūriniai gali padėti suprasti, kaip menas gali padėti kurti santykį su Dievu, apmąstyti ir gilinti savo tikėjimą, atsakyti į rūpimus klausimus. Kaip sakei, tau buvo malonu skaityti apie krikščionišką vaikų literatūrą. Bet gal todėl, kad nesusimąstydavai, jog tai – krikščioniška literatūra? Gal pravartu po kurio laiko krikščionišku žvilgsniu pažvelgti į skaitytą knygą?

Ar reikia būti krikščioniu, kad rašytum ir analizuotum krikščionišką literatūrą?

Susidaro įspūdis, kad monografijos autoriai išmano tiek krikščionišką, tiek apskritai literatūros laukus. Tai rodo, kad turi būti abiejų disciplinų specialistas, jei nori apie tai kalbėti tokiame labiau akademiniame kontekste. Tačiau žvelgiant parprasčiau, visada gali tapti ir tiesiog patariamuoju balsu savo draugui.

Iš kitos pusės, gera literatūra ir yra tiesiog gera. Dievo malonė didesnė už žmogaus pastangas sustyguoti, suklasifikuoti, įvaizdžius išnagrinėti. Pirmiausia turime pasikliauti ne vien savimi, tiesiog leistis nustebinami.

Nuo ko rekomenduotum pradėti ją skaityti?

Mano manymu, labai vertingas įvadas, kuris įveda į literatūros teologijos lauką ir supažindina, kaip ji kito, į ką dabar kreipiamas dėmesys ir pan. Žinoma, yra žmonių, nemėgstančių įvadų. Tuomet galima padaryti atvirkščiai – atsiversti knygos pabaigą, susirasti pavardžių bei kūrinių rodyklėje tai, kas patinka.

Kam rekomenduotum šią monografiją?

Visiems, kurie turi dideles kuprines, nes monografija – net 600 puslapių! (juokiasi) Na, o jei rimtai – tiems, kuriems rūpi tikėjimas ir domina šiuolaikinė literatūra.

Parengė Ilona Petrovė

Paleidęs minias, Jėzus keliavo namo. Prie jo priėjo mokiniai ir prašė: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje“. Jis atsiliepė: 
     „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai. 
     Taigi, kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje. 
     Kas turi ausis, teklauso!“ 

Skaitiniai E1 (238)

Jėzus daug kalbėjo žmonėms. Baigęs kalbėti, jis tiesiog eina namo. Štai čia, rodos, ir prasideda nesusipratimai. Netgi mokiniai, kurie buvo šalia, Jėzaus nesuprato. Jie prašo, kad Jis paaiškintų, ką turėjęs omenyje, kalbėdamas apie rauges dirvoje. Ko gero, visi žinome ar bent jau nujaučiame, kas yra tos raugės. Vis dar ypač jautriai reaguojame į įvairias piktžoles ir šiukšles. Nors, žinoma, yra technologijų, kurių dėka be vargo galime visa tai išnaikinti.

O kaip naikinamos dangaus karalystės piktžolės? Galų gale, kaip jos atrodo? Juk, manyčiau, ir mokiniai suvokė, kad tas palyginimas apie Dangaus karalystę. Tad nejaugi tas Sėjėjas negali sėti vien tik gerą sėklą ar bent jau neleisti piktžolėms suželti?

Matome, kad net ir mūsų dienomis, mūsų žinių industrijos amžiuje, ši tema sukelia daugybę klausimų.

Į šiuos žmogiškus klausimus Jėzus atsako labai paprastai. Žmogus labai dažnai nori viską daryti greitai. Tuo tarpu Dangiškasis Šeimininkas yra be galo kantrus. Ir tai, ką dirva išaugino, bus aišku tik didžiosios pjūties metu. Tad iš tiesų ne taip jau paprasta šiandien ir dabar atsakyti į klausimą, kas yra kviečiai ir kas – raugės. Šį verdiktą išgirsime tuomet, kai bus atskleistos daugelio mintys.

Iš kitos pusės, Evangelijos palyginimas turi mus ir sukelti nerimą. Juk Sėjėjas nepaliauja sėjęs sėklą į pasaulį. Tačiau kokia ta sėkla – gera ar bloga – paaiškės laikų pabaigoje. Mūsų pasirinkimai, kai pagalvoji, gali tiek daug nulemti... Tad budėkime, kad kartais nevirstumėme raugėmis.

Bernardinai.lt

Šv. Petras Auksažodis. comunita-abba.it nuotr.

Liepos 30 d. minime šv. Petrą Auksažodį (406-450), vyskupą, Bažnyčios mokytoją.

Žmogus, kuris energingai siekia tikslo, gali pasiekti daug daugiau, nei pats iš pradžių tikėjosi ar vylėsi. Taip nutiko ir su Petru Auksažodžiu (taip pavadinto dėl savo iškalbingumo), kuris jaunas būdamas tapo Ravenos vyskupu.

Tuo metu jo vyskupijoje dar buvo ryškūs pagonybės pėdsakai. Petras pasišventė išnaikinti pagonybę ir atnaujinti savo vyskupiją. Jo pagrindinis ginklas buvo trumpi pamokslai, kurių daugybė pasiekė ir mūsų laikus. Jie nepasižymi labai dideliu minties originalumu; pilni moralinių pamokymų, svarbių istoriškai, nes atspindi krikščionių gyvenimą V amžiaus Ravenoje. Jo pamokslai buvo tokie autentiški, kad praėjus 13-kai amžių, 1729 m. popiežius Benediktas XIII jį paskelbė Bažnyčios mokytoju. Petras, kuris atsidavęs mokė ir augino savo bendruomenę, buvo pripažintas visuotinės Bažnyčios mokytoju.

Jis buvo ne tik uolus ir atsidavęs savo vyskupijai, bet pagarsėjo ir kaip ypač ištikimas Bažnyčios mokymui ir valdžiai. Petras Auksažodis žvelgė į mokymąsi ne tik kaip į galimybę, bet pareigą, privalomą visiems, kaip Dievo suteiktų dovanų tobulinimą ir svarią pagalbą šlovinti Dievą.

Prieš mirtį Petras Auksažodis grįžo į Imolą (Italija), savo gimtinę, kur mirė apie 450 m.

familylifecanada.com nuotrauka

Reta kuri pora skiriasi taikiai ir geba patys išsispręsti su skyrybomis susijusius klausimus. Dažniau sutuoktiniams, nusprendusiems pasukti skirtingais keliais, prireikia pagalbos. Pasaulyje plačiai taikomas alternatyvus ginčų sprendimo būdas – mediacija yra, ko gero, vienas efektyviausių būdų rasti abiem pusėms priimtiną išeitį.

Kas yra mediacija?

Mediacija – tai alternatyvi ginčų sprendimo procedūra, kurios metu nešališkas tarpininkas siekia padėti nesutariantiems asmenims rasti jiems geriausią sprendimą. Mediacijos tikslas – padėti šalim rasti abiem priimtiną sprendimą be valstybės įsikišimo. Tai nėra formalaus teisminio proceso pakaitalas: mediatorius nepriima sprendimo, privalomo šalims, jis tik moderuoja procesą, kontroliuoja šalis, kad šios laikytųsi nustatytų taisyklių, nekonfliktuotų, koncentruotųsi ties ginčo objektu. Kaip sako mediatorė teisininkė Irina Urbonė, kai žmonės įpykę, jie negirdi vienas kito ir tarpininko vaidmuo čia gali būti lemiamas. Nešališkas žmogus geba įžvelgti tikrąsias konflikto priežastis ir suvaldyti ginčo eigą, kai konfrontuojančioms pusėms to jau nebepavyksta padaryti pačioms.

Mediatoriai – nebūtinai teisininkai

Mediatoriumi gali būti įvairių profesijų žmonės, pabaigę specialius mokymus, o būdas, kuriuo medijuojama, šiek tiek varijuoja, priklausomai nuo mediatoriaus. Kaip teigia I. Urbonė, jei mediatorius yra teisininkas, natūralu, jog jis, numato, kas laukia teisme, nurodo šalių trūkumus ir privalumus iš teisinės pusės. Jei mediatorius daugiau orientuojasi į psichologinę konflikto pusę, tuomet jis stengiasi aiškintis šalių pozicijas emociniu lygmeniu, siekia pakeisti žmonių požiūrį į konfliktinę situaciją, bando apimti daugiau požiūrio taškų.

Nuo sausio 1 d. mediacija privaloma

Manoma, kad mediacija – itin tinkamas būdas spręsti konfliktus tarp sutuoktinių, turinčių atžalų. Juk net ir po skyrybų šie žmonės lieka tėvais savo vaikams ir jiems, neišvengiamai, teks bendrauti ateityje. Tad labai svarbu išspręsti kylančius nesutarimus taikiai. Nuo 2020 m. sausio 1 d. mediacija bus privaloma toms šeimoms, kurioms nepavyksta išsiskirti bendru sutarimu ir kyla ginčų dėl vaiko išlaikymo, gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaiku tvarkos ar pan. Tai reiškia, kad jiems dar prieš kreipiantis į teismą bus privaloma spręsti nesutarimus mediacijos būdu.

Sutaupysite laiko, pinigų ir sveikatos

Kaip teigia I. Urbonė, mediacija gali būti sprendžiamas bet koks ginčas – svarbiausia, kad abi šalys siektų to paties – išspręsti konfliktą taikiai. Susitardami gražiuoju, padedant mediatoriui, sutaupysite ne tik laiko, pinigų, bet, ko gero, ir emocinės sveikatos. Anot I. Urbonės, skyrybų procesas, pradėjus bylinėjimąsi, išsitęsia: vien tam, kad teismas priimtų apeliacinį skundą tenka laukti metus. Galiausiai žmonės taip išvargsta, kad laimėjusiųjų, pasibaigus teismams, nėra. Abi pusės jaučiasi praradusios per daug. Finansinės padėties tokios skyrybos taip pat nepagerina: advokatų paslaugos tik pirmoje instancijoje kainuos maždaug 1500 eur, o kur dar žyminis mokesis, kurio dydis priklauso nuo dalinamo turto vertės, ir kitos išlaidos.

Galima susitarti ir be teismo

Teismas yra paskutinė instancija, išspręsianti jūsų ginčą pagal įstatymo raidę, bet nebūtinai taip, kaip jums geriausia. Kita vertus, tas pats įstatymas leidžia susitarti kitaip – ne teisme, o, pavyzdžiui, bandyti konstruktyviai spręsti konfliktą, tarpininkaujant mediatoriui. Jei mediacijos pabaigoje pasiekiamas susitarimas, abi šalys pasirašo taikos sutartį, kuri tampa joms privaloma ir dėl jos nevykdymo galima kreiptis į teismą. Jei mediacija vykdoma iškėlus bylą, tuomet taikos sutartis tvirtinama teisme ir įgauna galutinio teismo sprendimo galią.

Vartojame žmones

Paklausta, dėl ko sutuoktiniai dažniausiai nesutaria ir nusprendžia skirtis, mediatorė I. Urbonė atsako, jog, jos nuomone, kalti neišsipildę lūkesčiai. Kai įsimylime, į savo meilės objektą žvelgiame pro rožinius akinius, prisikuriame lūkesčių. O kai jie neišsipildo, santykiai griūna. Mediatorė pastebi, kad vartojimo kultas įsiskverbęs ir į šią sritį: žmonės nebenori stengtis vienas dėl kito, paprasčiau yra senąjį variantą tiesiog mesti ir imti naujesnį. Specialistė pataria neapauginti santykių lūkesčiais, vertinti savo išrinktąjį ar išrinktąją blaiviai, suprasti, kad jis yra susiformavęs, savarankiškas žmogus ir, kad pakeisti jo nepavyks. Tad jei yra savybių, kurios jums nepriimtinos, apie tai reikėtų galvoti dar iki santuokos.

Mediatorės/teisininkės, turinčios 26 metų teisinio darbo patirtį, Irinos Urbonės nemokamos neteisminės mediacijos paslaugos – Šeimos ir asmens saviugdos centre BENDRAKELEIVIAI. Daugiau informacijos ir registracija čia.

Projektas iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. 

Cathopic.com nuotrauka

Vasaros atostogų meto laisvas minutes galite paskirti įvairioms veikloms, kurios suartina jus ir jūsų vaiką su Dievu. Štai keletas patarimų, ką galėtumėte veikti kartu su vaiku ir dar labiau pažinti tikėjimą.

Atspėkite veikėją iš Biblijos

Daugiau sužinoti apie Biblijoje veikiančius asmenis yra smagus užsiėmimas su vaikais, kai už lango lyja lietus. Pavyzdžiui, galima žaisti šaradas, kuriose jūs pasikeisdami bandote pavaizduoti vieną iš Biblijos veikėjų. Taip pat galite pasitelkti stalo žaidimo „Alias“ principą – apibūdinti įvairius žmones iš Biblijos istorijų. Taip vaikai geriau susipažins su bibliniais herojais ir smagiai praleis laiką.

Papuoškite savo mėgstamiausią maldą

Tam, kad paskatintumėte vaiką aktyviau įsitraukti į maldą, galite su juo imtis kalbėti apie tai, kuri malda jam yra pati mėgstamiausia. O tada galite ją užrašyti ant lapo (ar atspausdinti) ir papuošti – nuspalvinti patinkančius žodžius pieštukais. Vyresnėliai galbūt norės nupiešti kokį nors paveikslėlį šalia. Taip ne tik mokysitės maldą įtraukti į kasdienį patyrimą, bet ir skaityti bei rašyti.

Tvarkykite aplinką kartu su vaikais

Jeigu norite vaiką paskatinti suartėti su Dievu – skatinkite juos rūpintis Dievo kūriniais. Pavyzdžiui, sutvarkykite šalia esantį parkelį ar surinkite šiukšles iš paplūdimio. Labai svarbu tuo metu kalbėtis su vaiku, kodėl tai darote ir kad taip gerbiate Dievo kūrinius.

Cathopic.com nuotrauka

Kartu vaidinkite biblinius siužetus

Išsirinkite kokį nors pasakojimą iš Biblijos, leiskite vaikams persirengti ir suvaidinti pasirinktą ištrauką. Jeigu norite (ir to nori jūsų vaikai) įtraukite ir senelius – jie galėtų ateiti stebėti vaikų ir jūsų paruošto pasirodymo.

Pasivaikščiokite kartu su vaikais

Džiaugtis gamta galite tiesiog vaikštinėdami. Eidami į lauką galite kartu praleisti daug labai svarbių akimirkų. Vaikščiodami galite kalbėtis apie savo tikėjimą, Dievą, „didelius“ klausimus apie gyvenimą ir visatą, užduoti klausimų vienas kitam. Stiprus ryšys tarp vaikų ir tėvų itin svarbus, jeigu norite, kad jūsų tikėjimas būtų perduotas ir vaikams.

Cathopic.com nuotrauka

Pažiūrėkite kartu filmą apie tikėjimą

Gali atsitikti taip, kad per ilgas vasaros atostogas pavargsite nuo aktyvaus „vaikų linksminimo“. Tokiais atvejais išsirinkite kokį nors filmą apie tikėjimą (arba susijusį su juo) ir pažiūrėkite kartu su vaiku. Svarbu tokiu atveju pasirinkti filmą, kuris tiktų jūsų vaiko amžiui. Po filmo galite užimti kino kritikų vaidmenį ir pakalbėti apie mėgstamiausias filmo akimirkas.

Cathopic.com nuotrauka

Pagelbėkite savo kaimynui

Mums sakoma, kad turėtume mylėti savo kaimynus. Kodėl nedarius to kartu su visa šeima? Tai gali būti paprastos užduotys – sugrėbti kaimyno lapus, padėti nuplauti vyresnio amžiaus kaimyno mašiną. Juk taip smagu žaisti su vandeniu! Šie paprasti veiksmai padės jums kurti laimingesnę kaimynystę.

Išjudinkite balso stygas!

Dainuokite kartu su vaikais. Išsirinkite jūsų mėgstamas giesmes, išmokite jų žodžius ir kartu jas giedokite. Taip pat galite surasti savo mėgstamą krikščioniškosios muzikos grupę ir kartu dainuoti jų dainas.

Parengta pagal aleteia.org

Aktorius Rolandas Kazlas. Martyno Vitėno nuotrauka

ROLANDAS KAZLAS ir „Pakeleiviai“ didelio populiarumo sulaukusį koncertą-spektaklį „Poetai ateina“ šią vasarą parodys du kartus – rugpjūčio 2 d. Palangos koncertų salėje ir 27 d. Vilniaus senamiestyje festivalyje „Untold City“ po atviru dangumi.

„Poetai ateina“ pavasarį keliavo per Lietuvos miestus. Iki tol niekas nesiryžo lietuviškos poezijos, gyvos muzikos ir vaidybos sujungti į viena. Kaip publika nežinojo, ko tikėtis, taip ir R. Kazlas nebuvo tikras, ar kam nors be jo paties tai dar bus įdomu. Daugeliui šis sinerginis vakaras tapo tikru atradimu. Apie „Poetai ateina“ kalbamės su R. Kazlu. 

Martyno Vitėno nuotrauka

Papasakokite, kaip ir kodėl gimė idėja įrašyti muzikos albumą pagal Lietuvos poetų eiles. 

Manau, kad ne taip svarbu, kaip ir kada gimsta viena ar kita idėja, svarbu, kaip tu ją įgyvendini ir ar įgyvendini iš viso. Dabar, kai sumanymas jau realizuotas, net nežinau, kuo labiau džiaugtis – albumu ar koncertu-spektakliu? Matyt, ir tuo, ir tuo. Šiais laikais daugybė žmonių rašo knygas, storas knygas, gražiai išleistas, tampančias bestseleriais, leidžiamas dideliais tiražais, o mano sumanymas buvo prisiminti tuos, kurie rašė sunkiai, parašė plonas knygeles, nugyveno trumpus gyvenimus, bet vis dėlto buvo tikri poetai, ir jų kūryba turi neabejotiną meninę vertę. Jų būta ir, manau, esama ne tiek jau ir mažai. Beveik kiekvienas jų būtų vertas atskiro spektaklio ar albumo. Prie kai kurių autorių ateityje galbūt dar grįšiu, o šiame albume ir koncerte-spektaklyje „Poetai ateina“ likimo plunksnos broliai ir sesės kalbasi tarpusavyje, tai tarsi vienas monologas, susidedantis iš daugybės skirtingų autorių eilių.

Esate sakęs, kad įrašyti albumą pagal Lietuvos poetų eiles ir pagal jas parengti visą pristatymo koncertą-spektaklį buvo rizikingas sumanymas. Ar rizika pasiteisino?

Visada iškyla klausimas: o kam tai be tavęs bus įdomu? Nesibaigiančios visuomenės apklausos rodo, kad mūsų piliečiai labiausiai pasitiki ugniagesiais gelbėtojais, o čia – poetai, eilėraščiai... Rizika, matyt, tai, kad dauguma žmonių nepasitiki poezija, kultūra, labiau ieško pramogos, triukšmo, sensacijų, efektų, fejerverkų, adrenalino, o šis sumanymas nėra toks.

Ir vis dėlto pirmieji pasirodymai Vilniuje, Kaune, Alytuje, Šiauliuose ir kituose miestuose įkvėpė vilties ir drąsos, kad galima eiti ir tokiu keliu, galima pabandyti ieškoti kelių į naują žanrą, kuriame persipina poezija, vaidyba ir muzika. Vienas dalykas yra skaityti eiles vienam kur nors bibliotekoje, klube, tiesiog mažoje erdvėje, visai kas kita, kai su tavimi scenoje dar beveik dešimt muzikantų, vaizdas ekrane, šviesos ir salė pilna publikos, kuri nežino, ko tikėtis, kas čia bus ir apie ką visa tai.

Jei atvirai – rezultatas pranoko mano lūkesčius. „Poetai ateina“ tapo labiau spektakliu, o ne koncertu, o tai man, kaip aktoriui, yra artima. Scenoje nėra atsitiktinių kalbų, aplodismentų prašinėjimų, nekuriama dirbtinė euforija, vyksta vientisas pasakojimas.

Kaip atrinkote eilėraščius, kurie tapo dainomis? Ar dažnai skaitant poeziją jūsų galvoje suskamba ir jai tinkanti muzika? 

Žinojau, kad šiame spektaklyje-koncerte nekalbėsiu savais žodžiais. Nenorėjau jokių „labas vakaras“, „kur jūsų rankos“, „kaip jaučiatės“ ir pan. Norėjau švaros, to reikalavo pati poezija ir šio spektaklio žanras. Kitaip viskas sugriūtų, netgi jeigu pradėtum pasakoti graudžias istorijas apie tragizmo persmelktą poeto dalią... Tad sunkiausias uždavinys ir buvo sukurti pjesę – pasakojimą, kurios pagrindinis herojus – Poetas ir jo Kelionė.

Dainai „Svetimas“ (žodžiai Alvydo Valentos) sukurtas ir vaizdo klipas. Kas paskatino vizualizuoti būtent šią dainą?

„Svetimas“ todėl, kad tikras poetas atsisako dalyvauti šioje kovoje už būvį. Tai laisvas paukštis, o ne terariumo gyventojas. Taip, jis nuolatinėje medžioklėje, bet medžioklėje minties, akimirkos, frazės, žodžio, rimo... Svetimas, nes nenaudingas ekonomiškai. Krepšinio terminais kalbant, jo naudingumo koeficientas lygus 0. Jis nesikabina dantimis ir nagais į gyvenimą, ūkį, buitį, konkurenciją. Matyt, ne veltui tokie liaudyje buvo vadinami „trečiais broliais“, „baltom varnom“, tad „svetimas“ irgi būtų tinkamas apibūdinimas.

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Geras kūrinys, geras eilėraštis veikia kaip burtažodis, kaip užkalbėjimas. Asmeniškai galiu paliudyti, kad po spektaklio-koncerto „Poetai ateina“ aplanko kažkoks skaidrumo, pakylėtumo pojūtis. Gal dėl to, kad tariu tuos burtažodžius, o gal dėl to, jog jie iš tiesų veikia?

Pirmąjį albumą „Toks“ vadinote rūbu kasdieniniu, o „Poetai ateina“ – proginiu, išeiginiu. Poezija pakylėja virš kasdienybės? Kokią vietą ji užima jūsų gyvenime?

Poezijos mano gyvenime apstu – V. Šimkus, K. Donelaitis, Dantė... Patys geriausi pasaulio tekstai parašyti eilėmis, geriausia proza skamba tarsi eilės. Albumas „Toks“ buvo labiau asmeniškas, autoportretas, kalbėjimas savais žodžiais, o šis antras yra labiau brandesnis, skamba poetų eilės, man toks susitikimas yra brangus, ne kasdienis. Bendrauti su gerais autoriais yra šventė, juo labiau nežinau, ar bus kada daugiau albumų. Noriu, kad kiekvienas naujas darbas būtų ypatingas ir man pačiam, ir tiems kas klausys, jei klausys.

Kaip manote, kodėl šiuolaikiniame pasaulyje poezija kukliai tūno nuošaly? Gal žmonės praranda gebėjimą ją suprasti? 

Šiuolaikiniame pasaulyje sukurta tokia gerovė, kad žmogus gali rinktis, pirkti, skaityti, žiūrėti, klausyti ką tik nori ir ko tik nenori. Informacija, įvykiai, naujienos, vaizdai, renginiai, koncertai, festivaliai čia pat po ranka – prieš tavo akis, tik eik, klausyk, eik, žiūrėk, lankykis, atsisiųsk... Nori filmų? Prašau: visi pasaulio filmai – tavo telefono ar kompiuterio ekrane. Spektaklių? Prisijunk ir pirk bilietą tuoj pat geriausiose vietose! Garsiausi pasaulio muzikantai, atlikėjai, žvaigždės važiuoja tiesiai pas tave, parodos, muziejai atviri dieną ir nemokamai prieinami naktį.

Nori poezijos? Štai kokiame nors dvare, slėnyje ar pušyne bardai ir aktoriai pažers tau jos per kelis vakarus urmu metams į priekį! Taip kad, niekas netūno nuošaly, viskas gulasi į vieną storą sluoksnį, ir svoris tik didėja. Matyt, ne veltui šiuolaikinio žmogaus didžiausia problema – kaip kovoti su antsvoriu... Gal žmogui reikia labai nedaug? Tik kaip tą „savo nedaug“ surasti, kai visko tiek daug? Nežinau. Mintis ne nauja ir ne mano, tačiau tai, ką žmogus renkasi, į ką žiūri, ko klauso, kuo domisi, tai, kas jį traukia, ir yra jo tikrasis veidas. Taip kad – kiekvienam savo. Dažnai žmogus baidosi to – kas jam labiausiai padėtų.

Kodėl iš pirmo žvilgsnio toks nesudėtingas dalykas kaip eiliavimas labai gerai pavyksta tik labai nedaugeliui žmonių? Kokias išskirtines žmogiškąsias savybes turi geras poetas? Kuo skiriasi poetas nuo žmogaus, rašančio eilėraščius? 

Algirdas Verba apie savo kūrybinę virtuvę yra pasakęs „Automatiškai konstruoti nenoriu“. Eiliavimas ir eilės yra skirtingi dalykai. Galima rimuoti žodžius, ir tai bus tik surimuoti žodžiai. O štai kurti eiles visai kas kita. Eilėraščio gimimas, kaip ir bet koks gimimas – mįslingas ir paslaptingas dalykas. Tik pats poetas žino jo kainą ir paslaptį. Matyt, visa paslaptis yra kelyje dar iki užrašytų žodžių.

„Ir visur liudijau pragarą, kalbėdamas apie dievišką gėrį“, – taip savo vieną iš paskutinių eilėraščių pabaigia poetas Valdemaras Kukulas. Tai tikro poeto verta frazė, ir joks eilinis eiliuotojas iki jos nepriaugs. Tikras poetas –  aštrus kaip skustuvas, tik taip atsiveria grožis.

Daugeliui susirinkusių į albumo pristatymo koncertus tai tikrai tapo Lietuvos poetų atradimų vakaru, o ką kurdamas ir atlikdamas šią programą atradote jūs?

Geras kūrinys, geras eilėraštis veikia kaip burtažodis, kaip užkalbėjimas. Asmeniškai galiu paliudyti, kad po spektaklio-koncerto „Poetai ateina” aplanko kažkoks skaidrumo, pakylėtumo pojūtis. Gal dėl to, kad tariu tuos burtažodžius, o gal dėl to, jog jie iš tiesų veikia? Žinote, iš tų poetų visko galima tikėtis... 

„Promostar“ informacija

Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Kauno miesto savivaldybės nuotrauka

Vienas ryškiausių Kauno centre esančių architektūros akcentų – Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia – netrukus pasimatuos naują drabužį. Pradėti fasado atnaujinimo darbai papildė į pabaigą judančią stogo rekonstrukciją. Soboro fasado tvarkymo darbus planuojama užbaigti iki kitų metų vasaros. 

„Pirmoji rekonstruota Laisvės alėjos dalis šiandien atrodo visiškai kitaip nei prieš kelerius metus. Kalbu ne tik apie gatvės dangą, bet ir čia esančius pastatus. Jų savininkai, pasinaudoję miesto parama, atnaujino fasadus. Soboras taps paskutiniu akcentu šioje atsinaujinančio Kauno dalyje“, – teigė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Pasak unikalų statinį atnaujinančios bendrovės „Verslo“ direktoriaus Lino Friedt, rekonstrukcija palies ne tik fasadą: „Bus pakeisti išoriniai langai, grotos, restauruotos durys, sudėti ilgaamžiai špižiniai lietvamzdžiai.“ 

Nuo praėjusių metų pabaigos intensyvūs darbai verda atnaujinant soboro stogo konstrukcijas. Jomis rūpinasi bendrovė „Statybos ir restauravimo darbai“.

„Nuo lapkričio mėnesio darome viską, kad prailgintume soboro stogo konstrukcijų ilgaamžiškumą. Apsaugome medieną nuo kenkėjų ir laiko poveikio, taip pat padidiname medinių konstrukcijų atsparumą ugniai. Dar vieną kartą medieną specialiomis medžiagomis ištepsime rugpjūčio mėnesį“, – aiškino bendrovės „Statybos ir restauravimo darbai“ direktorius Saulius Kaminskas.

Šiuo metu ant apatinio soboro stogo statomi pastoliai aplink centrinį kupolą. „Apatinę stogo dalį atnaujinome prieš keletą dešimtmečių, o kupolo niekas nelietė jau daugelį metų. Čia reikia pakeisti susidėvėjusius skardos lakštus, juos padengti specialiu cinko sluoksniu“, – teigė S. Kaminskas.

Apie būtinybę remontuoti Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią Kaune buvo kalbama ne vienus metus. Tam buvo įsteigta viešoji įstaiga „Soboro projektai“, kuriai pavesta pagrindinė misija – teikti projektus ir pritraukti ES lėšas. Įstaigos veiklą didžiąja dalimi finansuoja jos dalininkė Kauno miesto savivaldybė.

Pačiame Kauno centre jau beveik 123 metus stovintis išskirtinis architektūrinis objektas ateityje turėtų atverti savo erdves ir platesnėms kultūrinėms veikloms. Čia numatoma rengti daugiau koncertų, ekskursijų apie bažnyčios istoriją, kitų edukacinių veiklų. Iki šiol čia negalėjo visavertiškai patekti judėjimo negalią turintys žmonės, tačiau pasibaigus remontui tokių kliūčių nebeliks, ir ši lankytina vieta taps prieinama visiems kauniečiams bei miesto svečiams.

Soboro fasado atnaujinimo darbai kainuos 2 mln. eurų. Šiuos darbus planuojama užbaigti 2020 metų vasarą.

Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Kauno miesto savivaldybės nuotrauka

Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Kauno miesto savivaldybės nuotrauka

Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Kauno miesto savivaldybės nuotrauka

Kauno miesto savivaldybės informacija

Rež. Igno Jonyno filmo „Nematoma“ plakatas.

Paskelbus San Sebastiano kino festivalio programą paaiškėjo, kad konkursinėje „New Directors“ sekcijoje drauge su 13-os kitų šalių atstovais varžysis naujasis Igno Jonyno filmas „Nematoma“. Tai debiutuojantiems arba antrąjį filmą pristatantiems režisieriams skirta festivalio programa, kasmet atrandanti vis daugiau talentingų kūrėjų iš viso pasaulio. „New Directors“ programoje prieš penkerius metus dalyvavo ir pirmasis režisieriaus filmas „Lošėjas“, tapęs pirmuoju čia patekusiu Baltijos šalių filmu. Būtent San Sebastiano kino festivalyje ir įvyko filmo premjera, bilietai į kurią buvo iššluoti akimirksniu, o sausakimšoje salėje filmą stebėję žiūrovai negailėjo jam pagyrų. Gimtinėje „Lošėjas“ pelnė 6 „Sidabrines gerves“ ir buvo pripažintas geriausiu 2014-ųjų lietuvišku filmu.

Regis, sėkmė lydi ir naująjį I. Jonyno projektą, detektyvinę neo-noir stiliaus dramą „Nematoma“ – dar nebaigtas kurti filmas praėjusiais metais San Sebastiano kino festivalyje pelnė net du apdovanojimus – „Glocal in Progress“ industrijos įsteigtą apdovanojimą bei piniginį festivalio prizą, skirtą paremti filmo gamybai. Režisieriaus teigimu, San Sebastianas – ypatinga atmosfera ir nesumeluota meile kinui pasižymintis kino festivalis, tuo išsiskiriantis iš kitų A klasės kino renginių. Džiūgaudamas dėl sėkmingos filmo „Nematoma“ kelionės po kino festivalius I. Jonynas tikina, kad tai – ne atsitiktinė sėkmė, o sunkaus darbo rezultatas, siekiant kurti kokybišką ir visuomenei aktualias temas gvildenantį kiną.

Rugsėjo 20-ąją Lietuvoje startuosianti drama „Nematoma“ žiūrovams pristato Karpatuose dienas leidžiantį Joną (akt. Dainius Kazlauskas), slegiamą rutinos, praeities šešėlių ir amžiaus krizės. Vyras gali užsimiršti tik šokdamas, o vis labiau slegianti emocinė duobė paskatina jį imtis desperatiškų veiksmų, kad pakeistų situaciją. Sanatorijos šokiuose pastebėtas prodiuserių, Jonas kviečiamas dalyvauti TV šokių projekte Lietuvoje. Drauge su porininke, šokėja Saule (akt. Paulina Taujanskaitė) juodu netrunka tapti daugiausia dėmesio sulaukiančia televizijos projekto pora. Bet netrukus iš kalėjimo paleidžiamas senas Jono priešas – Vytas (akt. Darius Bagdžiūnas). Draskomas prieštaringų jausmų, buvęs kalinys sprendžia dilemą – visuomenei įrodyti savo tiesą ar imtis keršto Jonui?

Drauge su filosofu Kristupu Saboliumi antrąsyk rašęs filmo scenarijų, režisierius tikina, jog neo-noir estetikos „Nematoma“ prabyla apie įvairias aklumo formas šiandienos pasaulyje, kuris tarsi iškelia reikalavimą viską pamatyti ir visada būti matomam, o filmo istorijoje persipina nusikaltimo ir tiesos regimybės temos.

Drauge su Latvijos, Ukrainos ir Ispanijos kino kūrėjais kurto filmo šokio kompozicijas kūrė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės solistas, Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotas choreografas Martynas Rimeikis, o kostiumus – garsi dizainerė Sandra Straukaitė.

Filmo anonsas:

Daugiau informacijos feisbuke.

Jonas Noreika (1910-1947). LGGRTC nuotrauka

SIMONAS JAZAVITA - istorikas, tarpukario tyrėjas, sutikęs pasidalinti įžvalgomis apie istorines aplinkybes supusias Joną Noreiką - Generolą Vėtrą. Pokalbyje jis bando giliau, atsiribodamas nuo skubotų vertinimų apmąstyti J. Noreikos veiksmus, jo vietą Lietuvos istorijoje. Anot S. Jazavitos, nors J. Noreika visų pirma vadovavosi etninių lietuvių interesais, žydų išnaikinimo jis nesiekė.

Istorikas Nerijus Šepetys yra teigęs: „Tiesą sakant, ir kaltinimai, kurie yra jam [Jonui Noreikai] keliami, yra ne mažiau keisti ir kartais net beprotiški. […] Jis vadinamas [vienu metu – red.] vienu iškiliausių partizanų vadų, ir vienu iškiliausių Holokausto vykdytojų. Ir viena, ir kita yra netiesa.“ Ar sutinkate su tokiu vertinimu? Ar Jonas Noreika nėra nei Holokausto vykdytojas, nei herojus?

Jonas Noreika buvo to laikotarpio žmogus. Jis buvo jaunas, karštai mąstantis studentas, norėjo matyti viską juodai arba baltai. 1933-iaisiais jis išleido knygelę „Pakelk galvą, lietuvi“, ten yra nemažai ekonominio antisemitizmo, retoriškai klausiama: „Ką mes kuriame: Tautos, partijos, ar svetimtaučių gerovę?“ Kita vertus, tai buvo tiems laikams ne toks jau neįprastas dalykas, ekonominė konkurencija tarp tautinių grupių vyko. Pavyzdžiui, Kauno miesto savivaldybėje frakcijos buvo pasidalinusios pagal tautines sudėtis, tiek lietuviai, tiek kitos tautybės asmenys pirmiausia siekė žiūrėti savo interesų. Iš kitos pusės, knygelėje kritiškai pasisakoma prieš karą, net teigiama, kad jei Vokietija vėl pradės karą (juk nacionalsocialistai būtent tais metais atėjo į valdžią), ji už tai turės labai skaudžiai sumokėti.

Vėliau jis redagavo žurnalą „Kariūnas“, rašė publicistinius straipsnius į „Karį“ ir „Kardą“. Gavo už tai premiją, o 1939 m. lapkritį užsitarnavo kapitono laipsnį. Taigi, buvo tuometinės Lietuvos vertinamas.

Kaip Lietuvai, taip ir J. Noreikai buvo svarbūs 1938-ieji. Kovo mėnesį, Lenkijai paskelbus ultimatumą, niekas iš didžiųjų valstybių Lietuvos nepalaikė, o rugsėjį Miuncheno suvažiavimas suteikė visus kozirius Vokietijai ir nepadėjo Čekoslovakijai, kuri Lietuvoje buvo laikoma draugiška valstybe. Lietuvoje šie įvykiai sukėlė šoką, pakeitė daugelio žmonių galvoseną. Atrodė, kad žlugo sistema, kuri palaikė taiką, kad dabar Europos likimą sprendžia Vokietija, todėl reikia prie jos prisiderinti.

„Tvirtos rankos“ ilgesį matome 1939 m. J. Noreikos straipsniuose. Kita vertus, tuo metu Lietuvoje tokių nuotaikų daugėjo, jos nebuvo vien ideologinės, dažnai konjunktūrinės, siekiant savaip suprasto saugumo. Ir dabar kai kas simpatizuoja Vokietijai, laikydami ją stipriausia ES valstybe bei mano, kad Lietuvai reikia kuo glaudžiau bendradarbiauti su šia šalimi. Vokietijoje vyraujanti ideologija dabar visiškai kita, bet geopolitinė reikšmė lieka didelė.

Simonas Jazavita. Asmeninio albumo nuotrauka

1940 m. Lietuvoje – baisi sovietinė okupacija iš esmės keičia padėtį. Dabar jau laukiamas Vokietijos kariuomenės žygis į Rytus, J. Noreika čia, be abejo, – ne išimtis. Jo veiklus būdas skatino jį imtis veiklos, tad jis iš pradžių entuziastingai palaikė vokiečius, o ilgainiui jais nusivylė ir įsitraukė į antivokišką rezistenciją, dėl kurios galiausiai atsidūrė Štuthofo koncentracijos stovykloje. Iš jos išėjęs karo pabaigoje, galėjo vykti į Vakarus, likti su šeima, tačiau pasirinko grįžti, norėjo kovoti dėl Lietuvos laisvės.

Jo bandymai pasipriešinti sovietams buvo kiek naivoki, vykdomi remiantis antivokiškos rezistencijos pavyzdžiu, todėl išdavikė jį praktiškai atidavė į NKVD rankas. Ten jis buvo kankinamas ir nužudytas. To nedera pamiršti.

Okupavę Lietuvą, vokiečiai labai aiškiai davė suprasti, kad sprendimus dėl žydų priima tik jie. Ar Noreika turėjo noro pasipriešinti? Tai sudėtingas klausimas. Priešiškumas žydams tuo metu buvo plačiai paplitęs. Didelė klaida buvo tai, kad daug lietuvių patriotų visus žydus tapatino su bolševikais arba nesistengė užkirsti tam kelio. Tai turėjo tragiškų padarinių.

Kaip vertintumėte Jono Noreikos veiklą nacių okupacijos laikotarpiu? Kokie buvo jo santykiai su vokiečių valdžia? Ar jam tiktų „kolaboranto“ etiketė?

Istorijos mokslas nemėgsta paprastų atsakymų. J. Noreika, pirmosios sovietinės okupacijos metu pamatęs, kokie valymai vyksta Lietuvos kariuomenėje, skaudžiai tai išgyveno, tad įsitraukė į sukilimą organizavusio Lietuvos aktyvistų fronto veiklą. Kai Lietuvą užėmė nacistinė Vokietija, buvo keli galimi keliai. Vienas – stoti prieš vokiečius, antras – neutraliai laukti, trečias – bandyti išsaugoti tiek Lietuvos valstybingumo, kiek įmanoma. Šį kelią pasirinko J. Noreika, tuo metu tai buvo gan dažnas pasirinkimas.

Žinoma, toks sprendimas vedė į kompromisus. J. Noreika tapo Šiaulių apskrities viršininku po to, kai kitas žmogus, Ignas Urbaitis, rugpjūčio pradžioje atsisakė šių pareigų „dėl humanistinių pažiūrų“. Akivaizdu, kad I. Urbaitis tai padarė dėl prasidėjusių žydų žudynių. Verta pažymėti, kad vokiečiai jo niekaip nerepresavo, taigi atsitraukti buvo galima. Ironiška, bet NKVD po karo I. Urbaitį išvežė į Sibirą, kur jį nušovė sargybinis. J. Noreika užėmė Šiaulių apskrities viršininko pareigas, siekė suartinti Lietuvių aktyvistų frontą su nuo jo atsiskyrusia radikaliausia pakraipa – Lietuvių nacionalistų partija.

Net ir aukšti Vokietijos pareigūnai negalėjo pasipriešinti prieš žydus nukreiptai politikai. Pavyzdžiui, antisemitinių pažiūrų paveikti Vokietijos generolai – kariuomenės užnugario vadas generolas Karlas von Roquesas ir armijų grupės „Šiaurė“ vadas generolas Ritteris von Leebas privačiai kalbėjosi apie žydų žudynes Kaune. Nors antisemitinis mąstymas šiems aukštiems Vermachto karininkams taip pat buvo būdingas, nes K. von Roquesas prasitarė, kad žydų vyrus reikėtų sterilizuoti ir žudyti nereikėtų, panašu, jog jie abu buvo sukrėsti dėl įvykusių žudynių, dėl jų brutalumo, ir tepasakė, kad geriausia būtų laikytis atokiau. Tad jei jie niekaip negalėjo pakreipti įvykių, ko galima tikėtis iš vidutinės grandies pareigūno. Be to, tiek okupantai iš Maskvos, tiek iš Berlyno, labai stengėsi supriešinti tautines grupes Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse ir, deja, tai labai sėkmingai padarė.

Atminimo lenta Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Vikipedijos nuotrauka

Grįžtant prie J. Noreikos, iš pradžių pastebimas jo tikėjimas, kad Vokietija išvaduos Lietuvą, grąžins nepriklausomybę. Vėliau jis linksta prie Vokietijos atžvilgiu kritiškos laikysenos, nepritaria lietuvių dalyvavimui SS daliniuose. 1942 m. lapkričio 23 d. jis vienintelis Lietuvoje išdrįso paminėti Lietuvos kario dieną. Jis kreipėsi į karius: „Už tautą, už teisingumą, už laisvą Lietuvą liejasi jūsų kraujas, kai širdys nenustoja plakusios Gedimino, Kęstučio, Vytauto kovų dvasia.“ Verta pažymėti, kad šiame raginime nėra pastebima jokio pataikavimo Vokietijos interesams, išskyrus paminėjimą, kad fronte kariai gina „Lietuvos ir Naujosios Europos interesus“.

Laikotarpis tuomet buvo itin sudėtingas, vyko mirtina kova tarp Vokietijos ir SSRS Stalingrade, o Kaune leisto laikraščio „Į laisvę“ puslapiuose buvo skelbiami raginimai ir reikalavimai sunešti visą žydų turtą, o net ir tuo atveju, jei kas liko skolingas į getą uždarytiems žydams, jis privalo grąžinti skolą, bet jau Vokietijos institucijoms. 1943 m. pradžioje Kauno laikraščiuose skelbiama, kad lietuviai bus baudžiami net už bendravimą su getuose esančiais žydais ar laiškų jiems perdavimą, skelbiama: „jokio pasigailėjimo žydams“, spausdinamos ištraukos iš liūdnai pagarsėjusio falsifikato – „Siono išminčių protokolų“. Nemažai iškilių intelektualų bando prisiderinti prie vyraujančios atmosferos – 1942 m. pabaigoje Vytauto Didžiojo universitete skaitomi nauji kursai – Juozas Girnius pristato vokiečių egzistencializmo filosofiją, Simas Sužiedėlis – vokiečių tautos istoriją, Antanas Maceina – Rainerio Maria Rilke filosofiją. Tuo tarpu Šiaulių apskrities viršininko J. Noreikos kalboje akcentuojamos Gedimino, Kęstučio, Vytauto laikų kovos su Kryžiuočių ordinu. Tuometinėje vokiečių propagandoje buvo neretai aktualizuojamas būtent Kryžiuočių ordino paveldas. Todėl toks J. Noreikos išsišokimas, be abejo, buvo pastebėtas ir vokiečių. Nestebina, kad jis buvo suimtas ir atsidūrė Štuthofo koncentracijos stovykloje.

Viena yra mėginti laviruoti mėginant išsaugoti valstybingumo likučius nacių okupacijos metu, kita – pasisakymais, įsakymais ar veiksmais prisidėti prie Holokausto. Suprantama, kad tomis aplinkybėmis J. Noreika stengėsi daryti pirmąjį, tačiau ar nenuslydo į antrąjį?

Grįžkime prie istorizmo principo. Dabar, nagrinėdami šiuos klausimus, puikiai žinome Holokausto mastą, kiek buvo išžudyta žmonių. Tačiau net ir po karo supratimo apie Holokaustą Vakarų visuomenėse nebuvo tiek daug – jis augo, kai tai pamažu tapo aktyvių istorikų diskusijų tema, o vėliau atsidūrė medijose. Manau, ir daugeliui lietuvių, suvokimą apie Holokaustą daugiau formuoja ne Lietuvos ar užsienio istorikų darbai, o, pavyzdžiui, Holivudo šedevras – „Šindlerio sąrašas“.

Lietuvos žydams sovietų okupacija buvo skaudi, bet visgi mažesnis blogis. Lietuviams vokiečių okupacija irgi buvo skausminga, jie turėjo pasijausti „untermenchais – žemesniais žmonėmis“, tačiau buvo mažesnis blogis už sovietų okupaciją. Paprastas pavyzdys – neseniai Kaune pagerbti 29 iš 100 per tarpukarį dirbusių Lietuvos ministrų, kurie tapo okupacijų aukomis. 28 jų buvo nužudyti sovietų ir tik vienas – Jokūbas Vygodskis, buvęs žydų ministras be portfelio, tapo vokiečių auka. Totalitariniai režimai norėjo supriešinti skirtingų tautybių žmones, ir jiems pavyko.

Vokiečių kariai Kaune 1941 metų birželį. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka

Riba tarp mėginimo išsaugoti valstybingumo likučius ir prisidėjimo prie Holokausto yra aiški mums, bet, deja, jos galėjo visai nematyti to meto žmonės. J. Noreika tuo metu pirmiausia žiūrėjo savo tautinės grupės interesų ir žydų likimu nesidomėjo. Daryti iš jo žydų gelbėtoją, nors tokių balsų ir pasigirsta, mokslinių argumentų trūksta. Tačiau vien tai, kad jis jaunas parašė antisemitinių teiginių turinčią knygą ar 1939-ųjų krizės metu bei prasidėjus sovietinės okupacijos baisumams tapo krypties į Vokietiją šalininku, neįrodo, jog jis pritarė Holokaustui ar prie jo prisidėjo. Tiesa, jis pirmiausia žiūrėjo lietuvių interesų ir siekė juos gelbėti, todėl, manau, ir neatsistatydino iš Šiaulių apskrities viršininko pareigų kaip I. Urbaitis. J. Noreika liko dirbti ir stengėsi amortizuoti vokiečių okupacijos efektą. Dokumentai, kuriuos esu matęs, verčia manyti, kad jis nesiekė išnaikinti Lietuvos žydų, tačiau žiūrėjo į juos kaip į kitokius. Visai tuometinei LAF ir LNP aplinkai buvo būdingas žydo bolševiko mitas.

Visos valstybės, kurios geopolitiškai buvo priverstos atsidurti Vokietijos pusėje, su savo žydų bendruomene elgėsi priklausomai nuo to, kaip stipriai į jų reikalus kišosi galingiausia tuometinė Europos valstybė – Vokietija. Tai matyti pažvelgus į Slovakijos, Vengrijos, Rumunijos, Bulgarijos istorijas. Kitaip elgėsi Suomija, kurią Vokietija gerbė už pasipriešinimą Žiemos kare, tad ši šalis turėjo geresnes laviravimo galimybes (aišku, ir dėl geografinės padėties). Taigi, atsižvelgiant į tai, J. Noreika visada siekė Lietuvos valstybingumo. Remiantis R. Hilbergo mintimis, būtų galima teigti, kad mažesnė priklausomybė nuo vokiečių būtų bent jau sumažinusi tragiškai Holokauste nužudytų Lietuvos piliečių žydų skaičių.

Darius Indrišionis. Aivaro Žydelio nuotrauka

Ir vėl Škirpa, ir vėl Noreika. Temos, kurios pastarosiomis dienomis, atrodo, tapo pagrindinės. Temos (iš tikrųjų – tik viena, bendra tema), kurios dalija visus joms neabejingus į dvi stovyklas: stovyklą „nuimti“ ir stovyklą „palikti“. O tos stovyklos, savo ruožtu, atrodo viena kitai tokios priešiškos, jog skersai išilgai skraido stiprūs epitetai: vieni apšaukiami Kremliaus agentais, kiti – fašistais, o treti (nedėkingas trečiojo brolio vaidmuo) – į diskusiją bandantys įsiterpti istorikai – išvadinami tiesiog naudingais [Kremliui] idiotais.

Šiuo tekstu pretenduosiu į pastarąjį titulą. Kadangi apšauktųjų naudingais idiotais gretos sistemingai auga, tai atsidūrimas toje kompanijoje darosi vis mažiau bauginantis. Galiu prognozuoti ir tai, kad, tokiais tempais klijuojant „Kremliaus įtakos agentų“ ir „naudingų idiotų“ etiketes, jas klijuojantieji („tikrieji Lietuvos patriotai“) greitai liks visiška mažuma ir galimai taps marginalia visuomenės grupe, į kurią bus nustota žiūrėti rimtai. Bet grįžkim prie reikalo – prie Škirpos ir Noreikos: kodėl nujaučiu būsiąs apšauktas naudingu idiotu? Nes manau, kad „nuimti“ Škirpą ir Noreiką reikėjo.

Tikiu, kad po paskutinio sakinio daugelis skaitytojų atmes šį tekstą, nebandys jo perskaityti iki galo ir taps komentatoriais (o komentaruose, žinoma, gausiai skambės jau nesyk minėtas epitetas). Situacijos nesušvelnins ir tai, jog nuoširdžiai, visai nepataikaudamas „tikriesiems patriotams“, manau, jog ir Cvirką su Valsiūniene reikia „nuimti“. „Pataikauja. Iš tikrųjų jis taip nemano. Kiek tau Kremlius sumokėjo?“ –  kaip pasmerktasis tikiuosi perskaityti šiuos komentarus.

Kaip jau nusipelnęs atitinkamo, nesyk minėto epiteto, galiu imtis drąsesnių pasvarstymų – kodėl manau, jog Škirpos ir Noreikos atminimo lentas reikėjo nuimti. Pirmiausia pabandykime įsivaizduoti tokią biografiją: komunistas pogrindininkas (dėl patogumo pavadinkime jį išgalvotu vardu – tebūnie Jurgis), kuris pirmosios sovietinės okupacijos metais ėjo kokias nors pareigas vietinėje administracijoje ir tiesiogiai dalyvavo sudarant sąrašus tų, kurie turėjo būti ištremti 1941-ųjų birželį: pildė sąrašą, surašė turtą, dėjo parašus. Trėmimai praėjo, praeina dar savaitė ir prasideda karas. Visiškas chaosas, komunistų bėgimas į Rytus ir... Jurgiui nepasiseka pabėgti – jis, bolševikų partijos narys, buvęs administracijos pareigūnas, lieka nacių okupuotoje Lietuvoje. Jurgis slapstosi miškuose, sutinka kelis panašaus likimo asmenis – nuo besitraukiančių dalinių atskilusius raudonarmiečius, buvusius komjaunuolius ir bolševikus. Sovietinių partizanų būrys iš jų, žinoma, nesusiformuoja – po poros dienų Jurgio grupė atsitiktinai susiduria su vokiečių daliniu, yra mikliai apsupami ir be jokio pasipriešinimo iššaudomi. Viskas – tokia išgalvoto buvusio komunisto, Birželio trėmimų vykdytojo Jurgio išgalvota biografija. „Na ir kas?“ – paklaustumėte. Klausimu į klausimą: o Jurgiui ar paskirtumėme atminimo lentą? O gal gatvę Jurgio vardu?..

„Ne, jis tikrai idiotas“, – jau įsivaizduoju taip svarstant. „Kaip galima kelti tokius klausimus? Juk šitas Jurgis – komunistas. Jis nebuvo Lietuvos patriotas – priešingai, jis veikė partijoje, kuri visą laiką kovojo prieš laisvą Lietuvos valstybę“, – tokias mintis galima nuspėti. Tačiau problema išlieka – akis badanti problema: prieš Lietuvos valstybę veikęs bolševikų partijos narys, išgalvotas vietos komunistas Jurgis savo veikla okupacijos metais stebėtinai panašus į laisvos Lietuvos karininką Joną Noreiką. Išgalvotas komunistas Jurgis prisidėjo prie trėmimų vykdymo, o realus Lietuvos karininkas Jonas Noreika, kaip minima LGGRTC pažymoje, buvo vienas tų „lietuvių civilinės administracijos pareigūnų“, kuriuos „pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“. Pabrėžtina: nei vienas, nei kitas pats žmonių nešaudė – vienas trėmė, kitas izoliavo. Faktas išlieka nepakitęs: abu jie šiais savo veiksmais darė blogį. Darė blogį Lietuvos gyventojams – nesvarbu, kokios tautybės, nesvarbu, kokio tikėjimo.

Kazys Škirpa. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka

Galima pykti ir rėkti, jog Jurgis – fikcija, o taigi, nerimtas argumentas. Žinoma, Jurgis – išgalvotas veikėjas, tačiau ar gerai paieškoję nerastumėme panašių biografijų? Rastumėme, ir ne vieną. Jurgis – išgalvotas komunistas, sovietinis kolaborantas, susitepęs trėmimais, o vėliau žuvęs nuo nacių rankos. Jonas Noreika – realus Lietuvos karininkas, dirbęs nacių okupuotos Lietuvos vietinėje administracijoje, vėliau dalyvavęs antinacinėje rezistencijoje, kalintas Štuthofe, dar vėliau – sukūręs antisovietinę organizaciją, kuri, tiesa, buvo greitai likviduota, o Noreika sušaudytas sovietų.Taip lyginant Jurgio ir Jono Noreikos biografijas, išryškėja esminis skirtumas: Jurgis betarpiškai kolaboravo su okupantais, o Jonas Noreika tarytum bandė išpirkti savo kaltę už tam tikrus netinkamus veiksmus – kovodamas tiek prieš nacius, tiek prieš sovietus. Bet ar išpirko?

Nesu teisėjas – neturiu teisės spręsti, ar Jono Noreikos antinacinė ir antisovietinė veikla atperka jo parašą, padėtą po dokumentu (tegul ir rutininiu, tegul ir formaliu), nurodančiu izoliuoti vietos žydus gete. Visa tai – trys faktai, buvę dramatiškoje Jono Noreikos biografijoje: 1) tas nelemtas parašas; 2) antinacinė rezistencija; 3) antisovietinė rezistencija. Visa tai buvo Jono Noreikos biografijoje – ir to neatimsi. Tuo tarpu tie, kurie nori išteisinti Noreiką, tie, kurie nori, kad Noreikos atminimo lenta liktų kaboti ten, kur kabojo, linkę imtis teisėjų vaidmens – ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

„Pala, pala... Bet juk tu irgi teisėjas – tu juk už tai, kad lentą Noreikai reikia nukabinti“, – tokio atkirčio galima tikėtis. Taip, manau, kad atminimo lentą Jonui Noreikai reikia nukabinti, nes ši dramatiška asmenybė verta daugiau nei atminimo lentos. Tragiška, sudėtinga, nevienareikšmė Jono Noreikos biografija yra verta meninio filmo. Tokio, kuris sutrauktų į kino sales dešimtis ar šimtus tūkstančių žiūrovų. Tokio, kuris priverstų tuos žiūrovus, ypač jaunąją kartą, suvokti kokioje dramatiškoje padėtyje buvo atsidūrusi jauna Lietuvos valstybė – tarp dviejų totalitarinių režimų girnų. Tokio filmo, kuris priverstų jį mačiusius įsisąmoninti, kad istorija nebūna vien balta arba vien juoda – kad nebūna vien niekšų arba vien didvyrių – kad dažniausiai portretus tenka tapyti pastelinėmis spalvomis.

Atminimo lenta, skulptūra ar atitinkamu vardu pavadinta gatvė – visa tai tėra tik noras užkasti neatsakytus istorijos klausimus dar giliau, juos paslėpti nuo visuomenės akių ir minčių, pabėgti nuo nepatogios diskusijos. Kodėl niekas nesiginčija dėl Mindaugo, Gedimino, Kudirkos ar Basanavičiaus paminklų? Todėl, kad šie paminklai jau išminuoti – pradingo prasmė diskutuoti apie šių asmenybių prasmę Lietuvos istorijai, nes jų prasmė tapo neginčytina: Mindaugo, Gedimino, Basanavičiaus ir Kudirkos kurta Lietuvos valstybė yra dabar ir bus ateityje – valstybė tapo svariausiu šių istorinių asmenybių veiklos prasmingumo įrodymu.

Tuo tarpu ar galime vienareikšmiškai atsakyti, kuo prie Lietuvos kūrimo prisidėjo Škirpa, Noreika ar Cvirka (apie Valsiūnienę nekalbu – jos atminimo lentos išlikimas yra išvis nonsensas, kaip ir Šiauliuose tebesanti komjaunuolės Marytės Margytės, dalyvavusios 1941 m. birželį žudant Panevėžio gydytojus, gatvė)? Atsakyti galima, bet vienareikšmiškai – ne. Nes paminėtieji – Birželio sukilimo organizatorius Škirpa, rezistentas Noreika ar talentingas rašytojas Cvirka – visi jie yra didvyriai su ordinu „bet“. Kiekvieno jų biografijoje galima rasti pa(si)teisinimų, tačiau tie pa(si)teisinimai nepaneigia juodųjų puslapių, tam tikros gangrenos, slypinčios šių, reikšmingų Lietuvai asmenybių, biografijose.

Atminimo lenta Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Vikipedijos nuotrauka

Gatvės – tai visų pirma – asfaltas, o atminimo lentos – masyvūs akmenys, kabinami ant sienų. Atrodo, jog dalis visuomenės nori pamiršti, kad visa tai – statybinė medžiaga. Medžiaga, ant kurios statome savo istoriją. Medžiaga, kuri turi būti tvirta – nepajudinama ir neskilinėjanti – tam, kad ant viršaus galėtume dėti naują, patikimą sluoksnį. Nei Škirpa, nei Noreika, nei Cvirka nėra tinkama medžiaga tvarioms statyboms. Todėl juos reikėtų nuimti ir išimti.

Nuimti ir išimti. Ir padėti šalia. Neišmesti į istorijos šiukšlyną – jokiu būdu. Škirpa, Noreika ir Cvirka buvo reikšmingi Lietuvos istorijai. Nevienareikšmiški, bet reikšmingi. Atminimas apie jų dramatiškus likimus, apie ne visada teisingus pasirinkimus privalo išlikti – ir maža to, tas atminimas privalo išlikti ne nugrūstas į nuošalį, ne įmūrytas į sieną – ta atminimas privalo būti gyvas, apie tą atminimą privaloma kalbėti, privaloma kurti. Grįžtu prie minties, kad Noreika vertas ne atminimo lentos, o meninio filmo. Ir Škirpa – taip pat. Ir Cvirka. Visi jie verti puikių meninių filmų, kuriuose susipintų gėris ir blogis, šviesa ir tamsa. Filmų, kurie nebūtų urapatriotiškai nuspėjami, nesivadovautų nuobodžiomis klišėmis ir stereotipais. Filmų, kurie priverstų žiūrovus išeiti susimąsčiusius – susimąsčiusius apie sudėtingą Lietuvos istoriją, apie nelengvus ir dažnai klaidingus pasirinkimus žmonių, vienaip ar kitaip pasiryžusių sieti savo gyvenimą su Lietuva.

Toks šių trijų istorinių asmenybių įamžinimas būtų prasmingas ir vertingas Lietuvai. Deja, įtariu, kad toks pasiūlymas nebus priimtinas tai pusei, kuri visada geriausiai žino, kas yra už Lietuvą, o kas – tiesiog Kremliaus agentai ar naudingi idiotai. Manau, jog jiems – „tikriesiems patriotams“ – nevienareikšmis, neplytiškas ir negatviškas Škirpos, Noreikos ar Cvirkos įamžinimas yra dar labiau bauginantis, nei tai, kad pranyks didvyrių su ordinu „bet“ materialios įamžinimo formos.      

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/e1f3b733b72cd6e90af3424009046c4c.jpg"},"main_article":{"title":"Vysk. A. Jurevi\u010dius: geras kunigas pirmiausia turi b\u016bti geras \u017emogus","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-31-vysk-a-jurevicius-geras-kunigas-pirmiausia-turi-buti-geras-zmogus\/176748","article_id":"176748","subtitle":"Milda Vitkut\u0117"},"sub_1":{"title":"Romainas i\u0161 Did\u017eiosios Pohuliankos","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-31-romainas-is-didziosios-pohuliankos\/176784","article_id":"176784","subtitle":"Kostas Kaj\u0117nas,Gediminas \u0160ulcas"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/255b9f84956d011f4a939b34f55f6488beb4a731.jpg"},"sub_2":{"title":"Jie neverti atminimo lentos, jie verti daugiau","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-31-jie-neverti-atminimo-lentos-jie-verti-daugiau\/176787","article_id":"176787","subtitle":"Darius Indri\u0161ionis"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/52b74d66fd310a3f2094706909311f6af9392c6f.jpg"},"sub_3":{"title":"Istorikas Simonas Jazavita: Jonas Noreika buvo savo laikme\u010dio \u017emogus","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-31-istorikas-simonas-jazavita-jonas-noreika-buvo-savo-laikmecio-zmogus\/176792","article_id":"176792","subtitle":"Augminas Petronis"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/e3c1344cc2473b423a9c9b0766485c2b38c1cd20.png"},"related":[],"links":[]}

Mina Kaceva su sūnumi Romainu, 1925 m. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka

Kas tas mažas berniukas Mindaugo ir J. Basanavičiaus gatvių sankryžoje, žvelgiantis Romualdo Kvinto sukurtos skulptūros akimis ir išraiškingai laikantis prie krūtinės spaudžiamą kaliošą? Tai devynmetis vilnietis Romainas Kacevas, kurio vardas ir pavardė gal nedaug ką sako ne tik Vilniaus gyventojams, bet ir miesto svečiams. Tačiau daugiau sako jo literatūrinis slapyvardis – Romainas Gary.

R. Kvinto kurta berniuko skulptūra vaizduoja įvykį iš rašytojo Vilniuje praleistos vaikystės, kai pirmą kartą įsimylėjęs būsimasis rašytojas dėl meilės ryžosi neįprastam žingsniui. Norėdamas sužavėti į akį kritusią mergaitę, jaunasis R. Gary sukramtė gabalą kaliošo. Šį savo gyvenimo laikotarpį Vilniuje, vaikystės nuotykius, namą dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje, kuriame gyveno, R. Gary aprašė knygoje „Aušros pažadas“.

Būtent netoli buvusių namų ir pastatyta berniuką vaizduojanti skulptūra. Šis Vilniaus mieste augęs žydų kilmės berniukas tapo vienas žymiausių XX a. prancūzų rašytojų, genialus literatas du kartus pelnęs Gonkūrų premiją. Tai vienintelis atvejis, kai ši premija įteikta du kartus tam pačiam rašytojui. Pirmąją premiją R. Gary gavo 1956 m., vėliau pelnė antrąją pasirašęs Emilio Ažaro slapyvardžiu. Romainas Gary tapo žinomas visame pasaulyje rašytojas, sukūręs daugiau nei 30 literatūros kūrinių. Rašytojo knygos be galo populiarios ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. 

Ne taip seniai Lietuvos centriniame valstybės archyve buvo rasti ir peržiūrėti 1913–1940 m. dokumentai, susiję su Romainu Gary bei jo gimine. Dokumentuose buvo rasta vertingos informacijos apie rašytoją, jo motiną ir tėvą bei jo šeimos verslą, gyvenamąsias vietas bei kitus artimuosius. Be įvairių dokumentų, buvo rasta rašytojo ir jo šeimos narių nuotraukų. Ilgą laiką rašytojo kūrybos palikimo ir biografijos tyrinėtojai manė, kad jis gimė Rusijoje, o 1917 m., kai berniukui suėjo treji, jo motina Mina Ovčynskaja Bregštein išvežusi jį į Lietuvą. Taip bėgant metams gimė įvairių R. Gary biografijos versijų.

Kosto Kajėno nuotrauka

Kosto Kajėno nuotrauka

Atskleisti tikruosius R. Gary biografijos faktus ir paneigti kai kuriuos spėliojimus padeda archyviniai dokumentai. Lietuvos archyvuose buvo rasta Vilniaus apygardos rabinato vyriausiojo rabino 1925 m. rugsėjo 25 d. išduotas ir Vilniaus miesto magistrato patvirtintas dokumentas iš Vilniaus miesto žydų bendruomenės metrikų knygos apie žydus, gimusius 1914 m. Šioje knygoje nurodyta, kad 1914 m. gegužės 8 d. Vilniuje Trakų antrosios gildijos pirklys Leiba Kacevas su žmona Mina Ovčinskaja susilaukė sūnaus ir pavadino jį Romainu. Archyviniai dokumentai padėjo susidaryti išsamesnį Romaino Gary tėvų ir jų aplinkos bei giminės vaizdą. Leiba Kacevas buvo Vilniaus miestelėno Faivušo Davido sūnus. Vėliau šeima prasigyveno ir buvo priskirta prie Vilniaus pirklių sluoksnio. Greičiausiai Romaino Kacevo gimimo įraše buvo padaryta klaida, nurodant, kad jo tėvas Leiba buvo Trakų, o ne Vilniaus pirklys. Visi kiti archyviniai dokumentai liudija, kad Kacevų giminė buvo priskirta Vilniaus žydų bendruomenei.

Rašytojo tėvai susituokė 1912 m. rugpjūčio 28 dieną, tačiau santuoka nebuvo sėkminga. Nors jie buvo susituokę, ilgą laiką gyveno atskirai, tėvas – J. Pilsudskio, dabartinėje Algirdo gatvėje, o motina su Romainu Didžiosios Pohulankos, dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje. 1926 m. archyviniuose dokumentuose buvo rasta įrašų ir apie tėvo „nesantuokinę žmoną“ – artistę Frydą Bojarską, su kuria rašytojo tėvas susituokė po skyrybų su motina ir susilaukė dviejų vaikų.

Vilniaus apygardos rabino 1924 m. liepos 1 d. išrašas iš Vilniaus miesto žydų bendruomenės 1912 m. santuokų metrikų knygos apie Leibos Kacevo ir Minos Ovčynskos Bregštein santuoką. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka

Tėvo asmens dokumentuose sūnus Romainas pirmą kartą buvo paminėtas 1922 m. birželio 7 d. Vilniaus miesto seniūnijoje gautame prašyme dėl asmens liudijimo Leibui Kacevui išdavimo. Šio dokumento skiltyje „Šeimyninė padėtis ir vaikai iki 14 metų“, įrašyta: „Vedęs, vienas sūnus, Romainas, 8 metų.“

Prieš išvykstant į Lenkiją, o vėliau ir į Prancūziją Romainas su motina gyveno Vilniuje, Didžiosios Pohulankos šešioliktame gatvės name, ketvirtu numeriu pažymėtame bute. Būtent šiame lietuvių, žydų ir lenkų apgyventame mieste formavosi genialaus rašytojo asmenybė. Leiba Kacevas su savo tėčiu vertėsi kailinių prekyba. Turėjo įmonę „F. Kacev ir sūnūs“, kuri veikė nuo 1873 m. Parduotuvėje, esančioje Vilniuje, dabartinėje Vokiečių gatvėje, jie prekiavo kailiniais ir galvos apdangalais. Leiba dažnai keliavo į užsienį verslo reikalais, lankėsi Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, JAV ir t. t. Vėliau įmonėje reikalai klostėsi ne itin sėkmingai, todėl 1925 m. įmonė „F. Kacev ir sūnūs“, kuriai vadovavo Leiba Kacevas, buvo likviduota. 1930 m., neatsiskaitęs su kreditoriais, L. Kacevas pabėgo į Varšuvą, kur įkūrė kailių apdirbimo įmonę.

Leibos Kacevo užsienio paso ištrauka. 1922 m. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka

Tiesa, Romaino tėtis Leiba Kacevas su antrąja savo šeima po dešimtmečio grįžo į Vilnių. Vilniaus miesto savivaldybės archyviniame fonde, gyventojų surašymo 1941–1944 m. kartotekoje, rasta 1940 m. balandžio 16 d. surašyta Leibo Kacevo kortelė. Leiba atvyko į Vilnių iš Kauno ir apsistojo „Europos“ viešbutyje, Vokiečių gatvės antrajame name. Kortelėje įrašyti ir jo vaikai: Povilas ir Valentina. Paskutiniai dokumentai apie Romaino tėvo šeimą rasti žydų piliečių, Vilniaus geto gyventojų, 1941–1944 m. sąrašuose.

Kosto Kajėno nuotrauka

Kosto Kajėno nuotrauka

Kosto Kajėno nuotrauka

Romaino Kacevo motina likusi viena turėjo daug ir sunkiai dirbti norėdama išlaikyti šeimą. Vilniuje duoną sau ir vaikui pelnė kurdama moteriškas skrybėlaites. Kaip ir į kiekvieną darbą, kurio imdavosi, taip ir į šį įdėjo visą savo išmonę ir jėgas. Butas Didžiojoje Pohuliankoje greitai tapo „Paryžiaus aukštosios mados salonu“, o kad būtų įtikinamiau, kiekviena siūloma skrybėlaitė buvo papuošta padirbta etikete, kuri turėjo paliudyti, kad tai paties Polio Poirė (Paul Poiret), garsaus Paryžiaus siuvėjo, prekė. Nepaisant garsaus Paryžiaus siuvėjo pavardės ant siūlomų prekių etiketės, šeimos padėtis gyvenant Vilniuje buvo sudėtinga. Motina visomis išgalėmis stengėsi išlaikyti sūnų ir atskleisti jo talentus. Kiekviename naujame mieste ji spausdavo berniuką ieškoti savo pašaukimo – šokio, muzikos, teatro, rašymo. O ji pati kuo įvairiausiais būdais stengėsi uždirbti pinigų. Būtent dėl šios priežasties Vilniuje ir buvo įkurtas paslaptingas mados salonas iš Paryžiaus, žavėjęs visas Vilniaus damas.

Tačiau skrybėlaitės buvo perkamos vangiai, o namo valdytojas grįžtančios motinos laukdavo laiptinėje grasindamas išmesti su vaiku į gatvę, jeigu nebus mokama nuoma. Tačiau po kiek laiko Romaino mamos verslo reikalai staiga ėmė gerėti, skrybėlaitės turėjo vis didesnį pasisekimą tarp Vilniaus ponių, todėl veiklioji Romaino mama nutarė žengti kitą žingsnį. Prie Didžiosios Pohuliankos 16-ojo namo atsirado iškaba auksinėmis raidėmis: „Naujasis Paryžiaus aukštosios mados salonas“. Vilniaus laikraščiuose buvo paskelbta, kad salone nuo šiol bus prekiaujama ne tik skrybėlaitėmis, bet ir siuvamos suknelės.

R. Gary yra aprašęs istoriją, kai vieno incidento metu jų gyvenamojo namo laiptinėje motina garsiai visiems kaimynams išrėkė žodžius, kurie jo ausyse tebeskambėjo ir po 40 metų. „Niekingos buržujiškos blakiūkštės! Jūs nežinote, su kuo turite garbės kalbėtis! Mano sūnus bus Prancūzijos ambasadorius, Garbės legiono ordino kavalierius, didysis dramaturgas, Ibsenas, Gabrielis D’Anunzijus! Jis siūdinsis drabužius Londone!“ Šiuo žodžius R. Gary mama išrėžusi kaip tik tuo metu, kai kaimynai ją paskundė policijai. Mamos žodžiai veikė tarsi burtažodis. Mažasis Gary visą gyvenimą ėjo tuo keliu: tapo talentingu rašytoju, dramaturgu ir kino režisieriumi, teisininku, pasipriešinimo kovų dalyviu, diplomatu.

Po sunkios vaikystės Vilniuje vos keturiolikos sulaukęs R. Gary su motina išvyko gyventi į Prancūziją, kur visa širdimi įsimylėjo visa, kas yra prancūziška. 1933 m. Romainas įstojo į Eks an Provanso universiteto Teisės fakultetą. Vilniaus miesto seniūnijos archyviniame fonde buvo rasta rašytojo 1928-1939 m. asmens dokumentų byla dėl Lenkijos pilietybės atsisakymo. Lenkijoje šeima gyveno pasitraukusi iš Vilniaus. Šiuose dokumentuose yra vertingų žinių apie jo gyvenimą Varšuvoje ir Nicoje. 1928 m. rugpjūčio 14 d. jis gavo užsienio pasą ir 1928 m. rugpjūčio 23 d. su motina išvyko visam laikui į Prancūziją.

Romainas Kacevas su motina atvyko į Nicą. Nuo 1928 m. rugsėjo 1 d. motina įsidarbino pardavėja M. Treguer baldų įmonėje, o mažasis Romainas pradėjo lankyti Nicos berniukų licėjų. 1929 m. liepos mėnesį, per vasaros atostogas, Romainas atvyko į Varšuvą pratęsti užsienio paso galiojimo. 15-metis Romainas paaiškinime Varšuvos miesto komisarui dėl savo atvykimo į Lenkijos sostinę rašė: „Motina dirba, nes turi išlaikyti save ir mane, pati dėl darbo atvykti į Lenkiją negali. Aš atvykau į šalį paimti Varšuvoje likusių motinos daiktų, dabar grįžtu pas motiną į Prancūziją, prašau pratęsti užsienio paso galiojimą.“ Kitame dokumente Mina Kaceva nurodo savo išvykimo į Prancūziją priežastį. Rašytojo motina rašė, kad, „palikta savo vyro Leibo Kacevo ir negalinti išsilaikyti iš jo mokamų alimentų – 250 zlotų per mėnesį, buvo priversta išvykti uždarbiauti į užsienį. Ji įsidarbinusi baldų įmonėje, o nepilnametis sūnus Romainas lanko valstybinę mokyklą“.

Romainas Gary. Wikipedia.org nuotrauka

Romainas Gary – Antrojo pasaulinio karo didvyris, diplomatas, Garbės legiono ordino ir Prancūzijos ordino „Už išvadavimą“, įteikto jam paties De Gaulle‘o, kavalierius. Gyvendamas Paryžiūje žinomas rašytojas dirbo padavėju, statistu kine, piešėju žaislų fabrike. Studijavo Paryžiaus universitete, dukart savaitėje lankė užsiėmimus Aukštojoje karinio parengimo mokykloje. 1938 m., paskatintas jausmingos savo motinos Minos Kacevos, ruošėsi pasikėsinimui prieš Adolfą Hitlerį ir jau įsigijo bilietą į Berlyno ekspresą, tačiau motina jį sustabdė. Rašytojas 1938-1940 m. mokėsi karo lakūnų mokykloje. Prasidėjus karui dalyvavo oro mūšiuose. Karui pasibaigus 20 metų dirbo Prancūzijos diplomatinėse tarnybose – tarp visų kitų pareigybių jam teko dirbti ir konsulu Los Andžele. 1962 m. gyvenimą paskyrė literatūrinei veiklai. Sukūrė daugiau nei 30 literatūros kūrinių, tapo vienu turtingiausių Prancūzijos žmonių. Jo pagrindiniai pseudonimai – Emile Ajar Gary ir Fosco Sinibaldi. Savo pirmąjį kūrinį L`Education Europeene (Forest of Anger) išleido būdamas 31-erių.

1979 metais perdozavusi vaistų mirė jo buvusi žmona, garsi amerikiečių aktorė Jean Seberg. Juodu susilaukė dviejų vaikų: Alexandre Diego Gary ir Ninos Hart Gary.  Netrukus po šio įvykio, 1980 metų gruodžio 2-ąją, Paryžiuje nusišovė ir pats Gary.

Projekto partneris – Vilniaus miesto savivaldybė  

pixabay.com nuotrauka

„Būtų klaida galvoti, kad kunigo formacija baigiasi su kunigystės šventimais. Panašiai kaip mokymosi visą gyvenimą idėja sklando visuomenėje, taip ir kunigų gyvenime svarbi nuolatinė formacija“, – sako Kauno apaštalinis administratorius vyskupas ALGIRDAS JUREVIČIUS. Birželį Lietuvos kunigų seminarijas lankė Vatikano Dvasininkų kongregacijos sekretorius arkivysk. Jorge Carlosas Patrónas Wongas. Jis žiūrėjo, kaip Lietuvoje įgyvendinamos atnaujintos Vatikano gairės dėl dvasininkų ruošimo. Apie Vatikano gaires ir seminaristų ir kunigų ugdymą Lietuvoje, kalbamės su vyskupu A. Jurevičiumi.

Vyskupas Algirdas Jurevičius. Kosto Kajėno / bernardinai.lt nuotrauka

Kiekviena Vatikano instrukcija ar gairė yra reakcija į kokią nors problemą. Į kokias seminaristų ir kunigų formacijos problemas atliepiama dvasininkų ruošimo gairėmis?

Kunigų rengimo klausimas visuomet yra nepaprastai aktualus. Ypač šiais laikais, kai visuomenės gyvenimo ir vystymosi tempas kaista nuo greičio. Tad nenuostabu, kad kunigų ruošimo gairės taip pat tampa dažniau peržiūrimos ir papildomos. Šis procesas vyksta maždaug taip: Dvasininkų kongregacija išleidžia bendras gaires (Ratio fundamentalis Institutionis sacerdotalis), kurias kiekvieno krašto vyskupų konferencija peržiūri, papildo kraštui būdingais akcentais ir perduoda atgal kongregacijai patvirtinti. Paskutinį kartą tokį kelią Lietuvos vyskupų konferencija nuėjo 2006 metais. Konkrečiam kraštui pritaikytos gairės populiariai vadinamos Ratio nationalis. Lietuvos kunigai ruošiami pagal 2006 m. patvirtintus Kunigų ugdymo Lietuvoje nuostatus (Ratio institutionis sacerdotalis pro Lituania).

Šios gairės yra labai pažangios ir netgi smulkmeniškos, nes išsamiai aptaria įvairius seminaristų bei kunigų ugdymo veiksnius. Centrinę dalį sudaro kunigiško dvasingumo formacija: ryšys su Kristumi ir jo ieškojimas, evangelinis radikalumas, kunigo dvasinio gyvenimo bruožai, misijinė ir ekumeninė dvasia, marijiškasis dvasingumas. Tai puikios ir visapusiškos gairės, pagal kurias yra ugdomi Lietuvoje dvasininkai.

Kokias visoms valstybėms bendras kunigų ruošimo, seminarijų studijų organizavimo bei nuolatinio kunigų ugdymo nuostatas pateikė dokumento papildymas 2016 metais?

2016 m. gruodžio 8 d. Dvasininkų kongregacija išleido atnaujintas gaires dėl dvasininkų ruošimo „Kunigystės pašaukimo dovana“. Trumpai sunku apibūdinti devyniasdešimt kelių puslapių dokumentą, kuris pakartoja daugelį teiginių, randamų ankstesnėse gairėse. Visų pirma kalbama tiek apie seminaristų, tiek apie kunigų nuolatinį ugdymą.

Teisiškai, kiekvienas vyskupas savo vyskupijoje gali turėti kunigų seminariją, tačiau dokumentas ragina žvelgti plačiau ir mąstyti apie kunigų ruošimo sujungimą kelių vyskupijų ar net metropolijų lygmeniu. Apie studijų organizavimą dokumentas mažai kalba, tačiau daug dėmesio kreipia į dvasinį ugdymą susiejant tai su studijų tarpsniais:

• (propedeutinis) parengiamasis kursas skirtas įvadiniam ugdymui;
• filosofijos studijos susietos su mokinystės etapu;
• į teologines studijas žvelgiama kaip į panašėjimo su Kristumi etapą;
• sielovadinė praktika suprantama kaip viso pašaukimo kunigystei sintezė.

Dokumentas naujai apibrėžia kai kuriuos priėmimo į kunigų seminariją kriterijus, atkreipdamas dėmesį į fizinį ir psichinį subrendimą. Pastaraisiais metais iškilę skandalai verčia didesnį dėmesį skirti nepilnamečių apsaugai bei formuoti teisingą požiūrį į žmogaus seksualumą.

Cathopic.com nuotrauka

Lietuvoje lankėsi Vatikano Dvasininkų kongregacijos sekretorius arkivysk. Jorge Carlos Patrón Wong ir domėjosi Ratio fundamentalis nationalis atnaujinimu Lietuvoje. Kokie šio vizito rezultatai, ar gavote iš jo rekomendacijų?

Arkivysk. P. Wong yra atsakingas už kunigų seminarijas ir kartu yra vienas iš naujojo dokumento autorių, tad jo vizitas buvo labai svarbus. Dar 2018 metų pabaigoje Lietuvos vyskupų konferencija sudarė kompetentingų asmenų grupę, atsakingų už Ratio nationalis atnaujinimą. Ši grupė taip pat buvo susitikusi su arkivysk. P. Wong ir išklausė jo patarimų. Įdomu tai, kad dar nė vienas kraštas nėra pasitvirtinęs atnaujintų gairių, nes ne pats naujų gairių patvirtinimas yra svarbus, bet žymiai svarbesnis yra susipažinimas su bendromis gairėmis ir svarstymas apie tai, kas aktualu to krašto Bažnyčiai. Taip pat labai svarbu išdiskutuoti klausimą dėl būsimų kunigų ruošimo metodo ir pobūdžio atsižvelgiant į laikmečio aktualijas. Tik po vidinės diskusijos sudaromos kraštui pritaikytos gairės, kurios pateikiamos patvirtinti. Tad jau pusmetis, kaip komisija bando sudaryti atnaujintas gaires, kurios pirmiausia bus pateiktos Lietuvos vyskupų konferencijos peržiūrai, o po to keliaus į Dvasininkų kongregaciją. Po kongregacijos patvirtinimo jos bus privalomos Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje.

Šiuo metu popiežius Pranciškus labai akcentuoja Bažnyčios decentralizaciją, todėl net ir aukšto Vatikano dvasininko nuomonė tegali būti tik patariančiojo pobūdžio. Arkivysk. P. Wong patarė pagalvoti apie kunigų seminarijų profiliavimą ir pozityviai įvertino Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos iniciatyvą organizuoti propedeutinį kursą, likusias studijas patikint kitoms mokymo įstaigoms. Kitus sprendimus dėl kunigų seminarijų jis paliko Lietuvos vyskupų konferencijai.

Gal galite pakomentuoti, ką reiškia kunigo viso gyvenimo formacija? Kaip tai turėtų atrodyti? Ar tuo atliepiama į bendruomeninio gyvenimo trūkumo problemą?

Būtų klaida galvoti, kad kunigo formacija baigiasi su kunigystės šventimais. Panašiai kaip mokymosi visą gyvenimą idėja sklando visuomenėje, taip ir kunigų gyvenime svarbi nuolatinė formacija. Kiekviena vyskupija Lietuvoje atskirai organizuoja nuolatinio kunigų formavimo susitikimus, kurie vyksta beveik kas mėnesį. Apmaudu tai, kad Lietuvoje dar neturime nuolatinio ugdymo programos, todėl nuolatinis kunigų ugdymas vyksta be konkrečios programos. Tikimasi, kad tai ateities uždavinys.

Bendruomeniškumo sąvoka šiuo metu yra viena populiariausių Lietuvos visuomenėje. Kalbama apie kaimo, mokyklos ar universiteto bendruomenę. Parapijai taip pat svarbi bendrystė, jos ugdymui skiriamas didelis dėmesys kunigų formacijos programoje. Tikros bendrystės nesukursi kokiais nors metodais, ji išplaukia iš žmonių vidaus ir turi regimą išraišką. Autentiškos bendrystės pagrindas yra pats Dievas, įkvėpęs į žmonių širdis tobulos Švč. Trejybės bendrystės ilgesį. Bendrystėje su Dievu ir žmonėmis gyvenantis dvasininkas yra modernaus kunigo idealas.

Į ką orientuojamasi seminarijoje ugdant seminaristus – kokios yra ugdymo kryptys? Kaip jos per laiką keitėsi, į ką koncentruojamasi šiandien?

Tiek ankstesnės, tiek dabartinės gairės koncentruojasi į keturias ugdymo kryptis: žmogiškąjį, dvasinį, intelektualinį ir sielovadinį ugdymą. Malonė remiasi prigimtimi, todėl sutariama, kad geras kunigas pirmiausia turi būti geras ir malonus žmogus. Po to tas žmogus gyvena maldos gyvenimą, taip pat yra intelektualiai pasiruošęs atsakyti kiekvienam besidominčiajam apie jame gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15). Visus savo įgytus gebėjimus kunigas realizuoja sielovadoje.

Keturias pagrindines kunigų ugdymo kryptis atnaujintos gairės papildo ugdymo tarpsniais – mokinyste ir panašėjimu į Kristų. Būtų klaidinga suprasti tai kaip etapus, kuriems pasibaigus prasideda naujas etapas. Mokinystė ir panašėjimas į Kristų tęsiasi visą gyvenimą. Šių etapų pabaiga yra ir gyvenimo pabaiga. Čia slypi atsakymas apie nuolatinį kunigų ugdymą. Tik mirtis tampa perėjimo slenksčiu į Dievo regėjimą.

Cathopic.com nuotrauka

Kokioje situacijoje Lietuvos seminarijos? Kokiose formacijos srityse dar reikia paaugti ir kur jau turime gerų rezultatų?

Kunigų seminarijos yra gyvas organizmas, kuris gyvuoja, auga ir keičiasi. Sunku net palyginti tą Kauno kunigų seminariją, kurią aš baigiau, su dabartine. Svarbu suprasti, kad tai nėra uždara sistema, bet nuolat besikeičiantis organizmas. Kunigų formacijos gairėse nauja buvo tai, kad keturios ugdymo kryptys (žmogiška, dvasinė, intelektualinė ir sielovados) yra mokinystės ir supanašėjimo su Kristumi etapai. Seminarijoms reikia rimtai padirbėti, kad toks ugdymas būtų įgyvendintas.

Apie rezultatus sunku spręsti, nes dvasiniame gyvenime ir auklyboje vaisiai pasirodo ne iškart. Juk būna taip, kad daug žadantis seminaristas kunigystėje apvilia, o silpnai atrodantis, bet Dievo pagalba pasitikintis tampa puikiu kunigu. Dvasinėje auklyboje kartais pasitaiko kitaip, negu racionalus protas galėtų pramatyti. Kunigų seminarijos dalyvauja Viešpaties sėjoje, kuriai augimą suteikia pats Viešpats. Jei sėkla pasmerks save bergždumui, Dievas gerbs tą apsisprendimą. Tad seminarijos gausiai sėja, bet ne visada mato vaisius, kuriuos galėtų įvertinti.

Pašaukimai į kunigystę yra labai jautrus ir subtilus reikalas. To nepaskatinsi jokiomis sielovados programomis, agitacija ar tiesioginiu „verbavimu“, bet tai yra grynai Dievo ir pašauktojo asmens reikalas. Svarbu žinoti, ar pašauktasis yra pasiryžęs leistis į nuotykį su Dievu. Jei taip, tuomet kunigų seminarija, vyskupas yra tame nuotykyje tik tarpinės grandys. Svarbiausia ryžtis į nuotykį su Dievu.