Jonas Noreika (1910-1947). LGGRTC nuotrauka

SIMONAS JAZAVITA – istorikas, tarpukario tyrėjas, sutikęs pasidalinti įžvalgomis apie istorines aplinkybes supusias Joną Noreiką-Generolą Vėtrą. Pokalbyje jis bando giliau, atsiribodamas nuo skubotų vertinimų apmąstyti J. Noreikos veiksmus, jo vietą Lietuvos istorijoje. Anot S. Jazavitos, nors J. Noreika visų pirma vadovavosi etninių lietuvių interesais, žydų išnaikinimo jis nesiekė.

Istorikas Nerijus Šepetys yra teigęs: „Tiesą sakant, ir kaltinimai, kurie yra jam [Jonui Noreikai] keliami, yra ne mažiau keisti ir kartais net beprotiški. […] Jis vadinamas [vienu metu – red.] vienu iškiliausių partizanų vadų, ir vienu iškiliausių Holokausto vykdytojų. Ir viena, ir kita yra netiesa.“ Ar sutinkate su tokiu vertinimu? Ar Jonas Noreika nėra nei Holokausto vykdytojas, nei herojus?

Jonas Noreika buvo to laikotarpio žmogus. Jis buvo jaunas, karštai mąstantis studentas, norėjo matyti viską juodai arba baltai. 1933-iaisiais jis išleido knygelę „Pakelk galvą, lietuvi“, ten yra nemažai ekonominio antisemitizmo, retoriškai klausiama: „Ką mes kuriame: Tautos, partijos, ar svetimtaučių gerovę?“ Kita vertus, tai buvo tiems laikams ne toks jau neįprastas dalykas, ekonominė konkurencija tarp tautinių grupių vyko. Pavyzdžiui, Kauno miesto savivaldybėje frakcijos buvo pasidalinusios pagal tautines sudėtis, tiek lietuviai, tiek kitos tautybės asmenys pirmiausia siekė žiūrėti savo interesų. Iš kitos pusės, knygelėje kritiškai pasisakoma prieš karą, net teigiama, kad jei Vokietija vėl pradės karą (juk nacionalsocialistai būtent tais metais atėjo į valdžią), ji už tai turės labai skaudžiai sumokėti.

Vėliau jis redagavo žurnalą „Kariūnas“, rašė publicistinius straipsnius į „Karį“ ir „Kardą“. Gavo už tai premiją, o 1939 m. lapkritį užsitarnavo kapitono laipsnį. Taigi, buvo tuometinės Lietuvos vertinamas.

Kaip Lietuvai, taip ir J. Noreikai buvo svarbūs 1938-ieji. Kovo mėnesį, Lenkijai paskelbus ultimatumą, niekas iš didžiųjų valstybių Lietuvos nepalaikė, o rugsėjį Miuncheno suvažiavimas suteikė visus kozirius Vokietijai ir nepadėjo Čekoslovakijai, kuri Lietuvoje buvo laikoma draugiška valstybe. Lietuvoje šie įvykiai sukėlė šoką, pakeitė daugelio žmonių galvoseną. Atrodė, kad žlugo sistema, kuri palaikė taiką, kad dabar Europos likimą sprendžia Vokietija, todėl reikia prie jos prisiderinti.

„Tvirtos rankos“ ilgesį matome 1939 m. J. Noreikos straipsniuose. Kita vertus, tuo metu Lietuvoje tokių nuotaikų daugėjo, jos nebuvo vien ideologinės, dažnai konjunktūrinės, siekiant savaip suprasto saugumo. Ir dabar kai kas simpatizuoja Vokietijai, laikydami ją stipriausia ES valstybe bei mano, kad Lietuvai reikia kuo glaudžiau bendradarbiauti su šia šalimi. Vokietijoje vyraujanti ideologija dabar visiškai kita, bet geopolitinė reikšmė lieka didelė.

Simonas Jazavita. Asmeninio albumo nuotrauka

1940 m. Lietuvoje – baisi sovietinė okupacija iš esmės keičia padėtį. Dabar jau laukiamas Vokietijos kariuomenės žygis į Rytus, J. Noreika čia, be abejo, – ne išimtis. Jo veiklus būdas skatino jį imtis veiklos, tad jis iš pradžių entuziastingai palaikė vokiečius, o ilgainiui jais nusivylė ir įsitraukė į antivokišką rezistenciją, dėl kurios galiausiai atsidūrė Štuthofo koncentracijos stovykloje. Iš jos išėjęs karo pabaigoje, galėjo vykti į Vakarus, likti su šeima, tačiau pasirinko grįžti, norėjo kovoti dėl Lietuvos laisvės.

Jo bandymai pasipriešinti sovietams buvo kiek naivoki, vykdomi remiantis antivokiškos rezistencijos pavyzdžiu, todėl išdavikė jį praktiškai atidavė į NKVD rankas. Ten jis buvo kankinamas ir nužudytas. To nedera pamiršti.

Okupavę Lietuvą, vokiečiai labai aiškiai davė suprasti, kad sprendimus dėl žydų priima tik jie. Ar Noreika turėjo noro pasipriešinti? Tai sudėtingas klausimas. Priešiškumas žydams tuo metu buvo plačiai paplitęs. Didelė klaida buvo tai, kad daug lietuvių patriotų visus žydus tapatino su bolševikais arba nesistengė užkirsti tam kelio. Tai turėjo tragiškų padarinių.

Kaip vertintumėte Jono Noreikos veiklą nacių okupacijos laikotarpiu? Kokie buvo jo santykiai su vokiečių valdžia? Ar jam tiktų „kolaboranto“ etiketė?

Istorijos mokslas nemėgsta paprastų atsakymų. J. Noreika, pirmosios sovietinės okupacijos metu pamatęs, kokie valymai vyksta Lietuvos kariuomenėje, skaudžiai tai išgyveno, tad įsitraukė į sukilimą organizavusio Lietuvos aktyvistų fronto veiklą. Kai Lietuvą užėmė nacistinė Vokietija, buvo keli galimi keliai. Vienas – stoti prieš vokiečius, antras – neutraliai laukti, trečias – bandyti išsaugoti tiek Lietuvos valstybingumo, kiek įmanoma. Šį kelią pasirinko J. Noreika, tuo metu tai buvo gan dažnas pasirinkimas.

Žinoma, toks sprendimas vedė į kompromisus. J. Noreika tapo Šiaulių apskrities viršininku po to, kai kitas žmogus, Ignas Urbaitis, rugpjūčio pradžioje atsisakė šių pareigų „dėl humanistinių pažiūrų“. Akivaizdu, kad I. Urbaitis tai padarė dėl prasidėjusių žydų žudynių. Verta pažymėti, kad vokiečiai jo niekaip nerepresavo, taigi atsitraukti buvo galima. Ironiška, bet NKVD po karo I. Urbaitį išvežė į Sibirą, kur jį nušovė sargybinis. J. Noreika užėmė Šiaulių apskrities viršininko pareigas, siekė suartinti Lietuvių aktyvistų frontą su nuo jo atsiskyrusia radikaliausia pakraipa – Lietuvių nacionalistų partija.

Net ir aukšti Vokietijos pareigūnai negalėjo pasipriešinti prieš žydus nukreiptai politikai. Pavyzdžiui, antisemitinių pažiūrų paveikti Vokietijos generolai – kariuomenės užnugario vadas generolas Karlas von Roquesas ir armijų grupės „Šiaurė“ vadas generolas Ritteris von Leebas privačiai kalbėjosi apie žydų žudynes Kaune. Nors antisemitinis mąstymas šiems aukštiems Vermachto karininkams taip pat buvo būdingas, nes K. von Roquesas prasitarė, kad žydų vyrus reikėtų sterilizuoti ir žudyti nereikėtų, panašu, jog jie abu buvo sukrėsti dėl įvykusių žudynių, dėl jų brutalumo, ir tepasakė, kad geriausia būtų laikytis atokiau. Tad jei jie niekaip negalėjo pakreipti įvykių, ko galima tikėtis iš vidutinės grandies pareigūno. Be to, tiek okupantai iš Maskvos, tiek iš Berlyno, labai stengėsi supriešinti tautines grupes Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse ir, deja, tai labai sėkmingai padarė.

Atminimo lenta Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Vikipedijos nuotrauka

Grįžtant prie J. Noreikos, iš pradžių pastebimas jo tikėjimas, kad Vokietija išvaduos Lietuvą, grąžins nepriklausomybę. Vėliau jis linksta prie Vokietijos atžvilgiu kritiškos laikysenos, nepritaria lietuvių dalyvavimui SS daliniuose. 1942 m. lapkričio 23 d. jis vienintelis Lietuvoje išdrįso paminėti Lietuvos kario dieną. Jis kreipėsi į karius: „Už tautą, už teisingumą, už laisvą Lietuvą liejasi jūsų kraujas, kai širdys nenustoja plakusios Gedimino, Kęstučio, Vytauto kovų dvasia.“ Verta pažymėti, kad šiame raginime nėra pastebima jokio pataikavimo Vokietijos interesams, išskyrus paminėjimą, kad fronte kariai gina „Lietuvos ir Naujosios Europos interesus“.

Laikotarpis tuomet buvo itin sudėtingas, vyko mirtina kova tarp Vokietijos ir SSRS Stalingrade, o Kaune leisto laikraščio „Į laisvę“ puslapiuose buvo skelbiami raginimai ir reikalavimai sunešti visą žydų turtą, o net ir tuo atveju, jei kas liko skolingas į getą uždarytiems žydams, jis privalo grąžinti skolą, bet jau Vokietijos institucijoms. 1943 m. pradžioje Kauno laikraščiuose skelbiama, kad lietuviai bus baudžiami net už bendravimą su getuose esančiais žydais ar laiškų jiems perdavimą, skelbiama: „jokio pasigailėjimo žydams“, spausdinamos ištraukos iš liūdnai pagarsėjusio falsifikato – „Siono išminčių protokolų“. Nemažai iškilių intelektualų bando prisiderinti prie vyraujančios atmosferos – 1942 m. pabaigoje Vytauto Didžiojo universitete skaitomi nauji kursai – Juozas Girnius pristato vokiečių egzistencializmo filosofiją, Simas Sužiedėlis – vokiečių tautos istoriją, Antanas Maceina – Rainerio Maria Rilke filosofiją. Tuo tarpu Šiaulių apskrities viršininko J. Noreikos kalboje akcentuojamos Gedimino, Kęstučio, Vytauto laikų kovos su Kryžiuočių ordinu. Tuometinėje vokiečių propagandoje buvo neretai aktualizuojamas būtent Kryžiuočių ordino paveldas. Todėl toks J. Noreikos išsišokimas, be abejo, buvo pastebėtas ir vokiečių. Nestebina, kad jis buvo suimtas ir atsidūrė Štuthofo koncentracijos stovykloje.

Viena yra mėginti laviruoti mėginant išsaugoti valstybingumo likučius nacių okupacijos metu, kita – pasisakymais, įsakymais ar veiksmais prisidėti prie Holokausto. Suprantama, kad tomis aplinkybėmis J. Noreika stengėsi daryti pirmąjį, tačiau ar nenuslydo į antrąjį?

Grįžkime prie istorizmo principo. Dabar, nagrinėdami šiuos klausimus, puikiai žinome Holokausto mastą, kiek buvo išžudyta žmonių. Tačiau net ir po karo supratimo apie Holokaustą Vakarų visuomenėse nebuvo tiek daug – jis augo, kai tai pamažu tapo aktyvių istorikų diskusijų tema, o vėliau atsidūrė medijose. Manau, ir daugeliui lietuvių, suvokimą apie Holokaustą daugiau formuoja ne Lietuvos ar užsienio istorikų darbai, o, pavyzdžiui, Holivudo šedevras – „Šindlerio sąrašas“.

Lietuvos žydams sovietų okupacija buvo skaudi, bet visgi mažesnis blogis. Lietuviams vokiečių okupacija irgi buvo skausminga, jie turėjo pasijausti „untermenchais – žemesniais žmonėmis“, tačiau buvo mažesnis blogis už sovietų okupaciją. Paprastas pavyzdys – neseniai Kaune pagerbti 29 iš 100 per tarpukarį dirbusių Lietuvos ministrų, kurie tapo okupacijų aukomis. 28 jų buvo nužudyti sovietų ir tik vienas – Jokūbas Vygodskis, buvęs žydų ministras be portfelio, tapo vokiečių auka. Totalitariniai režimai norėjo supriešinti skirtingų tautybių žmones, ir jiems pavyko.

Vokiečių kariai Kaune 1941 metų birželį. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka

Riba tarp mėginimo išsaugoti valstybingumo likučius ir prisidėjimo prie Holokausto yra aiški mums, bet, deja, jos galėjo visai nematyti to meto žmonės. J. Noreika tuo metu pirmiausia žiūrėjo savo tautinės grupės interesų ir žydų likimu nesidomėjo. Daryti iš jo žydų gelbėtoją, nors tokių balsų ir pasigirsta, mokslinių argumentų trūksta. Tačiau vien tai, kad jis jaunas parašė antisemitinių teiginių turinčią knygą ar 1939-ųjų krizės metu bei prasidėjus sovietinės okupacijos baisumams tapo krypties į Vokietiją šalininku, neįrodo, jog jis pritarė Holokaustui ar prie jo prisidėjo. Tiesa, jis pirmiausia žiūrėjo lietuvių interesų ir siekė juos gelbėti, todėl, manau, ir neatsistatydino iš Šiaulių apskrities viršininko pareigų kaip I. Urbaitis. J. Noreika liko dirbti ir stengėsi amortizuoti vokiečių okupacijos efektą. Dokumentai, kuriuos esu matęs, verčia manyti, kad jis nesiekė išnaikinti Lietuvos žydų, tačiau žiūrėjo į juos kaip į kitokius. Visai tuometinei LAF ir LNP aplinkai buvo būdingas žydo bolševiko mitas.

Visos valstybės, kurios geopolitiškai buvo priverstos atsidurti Vokietijos pusėje, su savo žydų bendruomene elgėsi priklausomai nuo to, kaip stipriai į jų reikalus kišosi galingiausia tuometinė Europos valstybė – Vokietija. Tai matyti pažvelgus į Slovakijos, Vengrijos, Rumunijos, Bulgarijos istorijas. Kitaip elgėsi Suomija, kurią Vokietija gerbė už pasipriešinimą Žiemos kare, tad ši šalis turėjo geresnes laviravimo galimybes (aišku, ir dėl geografinės padėties). Taigi, atsižvelgiant į tai, J. Noreika visada siekė Lietuvos valstybingumo. Remiantis R. Hilbergo mintimis, būtų galima teigti, kad mažesnė priklausomybė nuo vokiečių būtų bent jau sumažinusi tragiškai Holokauste nužudytų Lietuvos piliečių žydų skaičių.

Švento Jokūbo kelio draugų asociacijos dizaino objektų idėja „Kaunas – Šv. Jokūbo kelio perlas“.

Jėzus kalbėjo minioms:
„Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą.
Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį“.

Skaitiniai E1 (241)

Gyvenimo kelionėje žmogus nuolat užduoda klausimų. Kas aš esu, koks mano pašaukimas, ką turiu pasirinkti ir ko siekti?

Labai svarbus klausimas, kuris nuolat lydi žmogų, yra apie Dangaus karalystę. Kokia ji, kokios tradicijos ten egzistuoja, kur jos geografinės ribos, kokios gyvenimo sąlygos joje?

Jėzus po truputėlį praskleidžia Dangaus karalystės šydą. Ji tiesiog neapsakoma: ir perlas, ir sėkla, ir tinklas... Ji – didžioji nuostaba, dėl kurios tikrai verta leisti apyvarton kasdienybės talentus. O ir viso žmogaus gyvenimo tikslas – savo gyvenimo jėgas skirti Dangaus karalystei.

Ir tikrai vienoje vietoje Ji sužėrės tarsi deimantas, kitoje – leisis atrandama kaip pats brangiausias lobis. Tereikia tik dėti pastangas. Juk perlą reikia pamatyti, lobį – atrasti. Tam ir duotos jėgos bei proto sugebėjimai, kad juos naudotume tam, kas iš tiesų yra tikra – Dangaus karalystei.

Tad ryžkimės būti ir pirkliu, ieškančiu galimybių pažvelgti į perlą, ir dirvos, kurioje yra lobis, šeimininku. Ne vien tik stovinčiu ir mąstančiu apie puikias galimybes, bet besiimančiu konkrečių veiksmų. Juk Dangaus karalystė kaip niekad konkreti.

Bernardinai.lt

Ignacas Lojola. Ignatian Solidarity Network nuotr.

Ig­na­cas Lo­jo­la bu­vo pas­ku­ti­nė vie­nos kil­min­gos bas­kų šei­mos, gy­ve­nu­sios pi­ly­je, ku­rio­je 1491 me­tais ir gi­mė, ne­to­li As­pe­ti­jos (Az­pei­tia), at­ža­la. Pa­gal tų lai­kų pa­pro­čius jau­nes­nie­ji sū­nūs, gi­mę po pir­ma­gi­mio, kad ne­iš­si­da­ly­tų (kad pa­li­ki­mas bū­tų vie­no­se ran­ko­se) gi­mi­nės pa­li­ki­mo, tu­rė­jo siek­ti baž­ny­ti­nės kar­je­ros. Tai­gi ke­tu­rio­lik­me­čiui Igna­cui te­ko pri­im­ti ton­zū­rą.

Ta­čiau jo gal­vo­je kū­rė­si vi­sai ki­to­kie, ri­te­rių bei nuo­ty­kių ro­ma­nų su­bran­din­ti pla­nai. Už­si­au­gi­nęs plau­kus ir ap­si­gin­kla­vęs, jis ta­po pui­kus ir be­bai­mis Ka­ro­lio V ar­mi­jos karinin­kas. Kar­tu su ben­dra­žy­giais Pom­plo­no­je ap­gul­tas Pran­ciš­kaus I bū­rių, jis gy­nė­si kaip liū­tas, o at­si­trauk­ti pri­ver­tė tik ko­ją su­tru­pi­nęs ar­ke­bū­zos šū­vis. Iš mies­to jį išne­šė neš­tu­vais, o pran­cū­zų ka­rei­viai jam ati­da­vė pa­gar­bą. Pas­kui jis pa­si­trau­kė į sa­vo pi­lį sveik­ti. Gi­ji­mas bu­vo il­gas ir nuo­bo­dus. Vis dėl­to jis tą lai­ką pra­si­skaid­ri­no dviem iš­ga­nin­go­mis kny­go­mis, ku­rias jo svai­nė su­ra­do se­no­je skry­nio­je: tai bu­vo „Jėzaus gy­ve­ni­mas“ ir Ja­ko­bo de Vo­ra­ga­no „Auk­so le­gen­da“ (Le­gen­da au­rea).

Tas kny­gas Ig­na­cas į ran­kas pa­ė­mė tik no­rė­da­mas nu­vy­ti ša­lin nuo­bo­du­lį, ta­čiau jos pa­da­rė per­ver­smą jo gy­ve­ni­me: jis su­pra­to, jog sa­vo gy­ve­ni­mo pras­mę ras ne mū­šio gau­de­sy­je ar per­ga­lės eu­fo­ri­jo­je, bet nuo­lan­kiai ir iš­ti­ki­mai sek­da­mas Kris­tų sun­kiai pra­ei­na­mais ar­ti­mo mei­lės ir ti­kė­ji­mo ke­liais.

Pa­svei­kęs jis iš­si­ruo­šė į pi­lig­ri­mi­nę ke­lio­nę į Mon­se­rat vie­nuo­ly­ną pas Die­vo Mo­ti­ną, po ku­rios ko­jo­mis pa­klo­jo žė­rin­čius ri­te­rio rū­bus ir gin­klus. Il­ga barz­da, išsid­rai­kiu­siais plau­kais ir ap­si­ren­gęs kaip val­ka­ta, jis tę­sė sa­vo pi­lig­ri­mys­tę per Is­pa­ni­ją, Ita­li­ją, pasie­kė Šven­tą­ją Že­mę, kur ke­ti­no už­si­da­ry­ti ere­mi­tų vie­nuo­ly­ne ne­to­li Tė­bų ir atsidė­ti at­gai­lai.

Ta­čiau Die­vas no­rė­jo jo ne ten. Ke­liau­jant jo ne­ri­mas­tis, užuot nu­ri­mu­si, tik dar padidė­jo. Vis dėl­to Ig­na­cas jau bu­vo tik­ras dėl vie­no da­ly­ko – jis no­rė­jo bū­ti Kris­taus mi­sio­nie­rius. Su­ži­no­jo, jog no­rint, kad apaš­ta­lys­tė duo­tų vai­sių, ji tu­ri bū­ti pa­grįs­ta tvir­tu te­olo­gi­niu bei hu­ma­nis­ti­niu išsi­moks­li­ni­mu, ku­rio jis be­veik vi­sai ne­bu­vo įgi­jęs. Tad ga­liau­siai ėmė­si moks­lų: Bar­se­lo­no­je stu­di­ja­vo gra­ma­ti­ką, o pas­kui tę­sė moks­lus Al­ka­lo­je, Sa­la­man­ko­je ir ga­liau­siai Pa­ryžiaus uni­ver­si­te­te. Čia 1535 me­tais įgi­jo magis­ter ar­tium (me­nų ma­gist­ro) laips­nį.

Pa­ryžiu­je jis su­si­drau­ga­vo su bū­re­liu stu­den­tų, už­si­de­gu­siais tuo pa­čiu mi­sio­nie­rišku pašau­ki­mu, ir su jais 1534 me­tais iš­reiš­kė va­lią sa­vo šven­tė­ji­mu, pa­vyz­džiu ar­ti­mui ir ne­tur­to bei skais­tu­mo lai­ky­mu­si pa­si­švęs­ti tar­nau­ti Die­vui. Tai bu­vo užuo­maz­gos Jėzaus Drau­gi­jos, ku­ri ryš­kiau ims iš­si­skir­ti po ke­le­rių me­tų, 1538-ai­siais, kai vi­si se­ni drau­gai su­si­tiks Ro­mo­je. Prieš tai Ig­na­cas iš Pa­ry­žiaus dar bu­vo iš­va­žia­vęs į Veneciją, kur ne­sėk­min­gai mė­gi­no vėl lai­vu iš­plauk­ti į Šven­tą­ją Že­mę. Po to jis kai ku­riuo­se Ve­ne­to bei Emi­li­jos re­gio­nų mies­tuo­se at­si­dė­jo pa­moks­la­vi­mui ir tei­kė pagalbą skurs­tan­tie­siems. Vis dėl­to Ig­na­cas dar ne­tu­rė­jo aiš­kaus pla­no, – jis išryškėjo vė­liau, kai ga­lu­ti­nai su­tvar­kė Jė­zaus Drau­gi­jos struk­tū­rą ir for­ma­vo ją keliems tiks­lams: Baž­ny­čios ir ka­ta­li­kų mo­ky­mą ap­sau­go­ti nuo ere­zi­jos, re­for­muo­ti pa­pro­čius ir vyk­dy­ti mi­si­jas to­li­muo­se kraštuo­se. Vi­sa tai bu­vo da­ro­ma vi­siš­kai atsida­vus Baž­ny­čiai bei jos va­dui že­mė­je – po­pie­žiui. Taip su­tvar­ky­ta Jė­zaus Drau­gi­ja sa­vo grei­tai pa­gau­sė­ju­sius ir be ga­lo ryž­tin­gai nu­si­tei­ku­sius „ka­rei­vius“ iš­siun­ti­nė­jo į be­ga­les fron­tų, ku­riuo­se rei­kė­jo ko­vo­ti už „di­des­nę Die­vo gar­bę“.

Sa­vo „ka­rei­viams“ ug­dy­ti Ig­na­cas pa­ra­šė „Dva­si­nes pra­ty­bas“ – ne­leng­vai skai­to­mą kny­ge­lę, ku­ri dar ir da­bar yra ne­pa­mai­no­mas kiek­vie­no jė­zui­to va­do­vas. Ig­na­co dvasin­gu­mo pa­slap­tis la­bai pa­pras­ta, kaip pa­pras­tas ir nuo­lan­kus bu­vo vi­sas jo gyveni­mas: my­lė­ti ir tar­nau­ti Die­vui „vi­sa šir­di­mi, vi­sa sie­la ir vi­sa va­lia“. Bū­tent ši mei­lė įkvėp­da­vo ši­lu­mos bet ko­kiam už­mo­jui ir su­teik­da­vo pras­mę bet ko­kiam paklusnu­mui bei pa­si­au­ko­ji­mui.

1556 me­tų lie­pos pa­bai­go­je, kai Ro­mą gniau­žė ali­nan­tis karš­tis, Ig­na­ci­jus pa­si­ju­to blo­gai. Jis su­pra­to, jog ar­ti­na­si jo gy­ve­ni­mo pa­bai­ga. Tad pa­pra­šė sa­vo sek­re­to­riaus nu­ei­ti pas po­pie­žių ir pa­pra­šy­ti jo pa­lai­mi­ni­mo in ar­ti­cu­lo mor­tis (lot. k. – prie mir­ties slenks­čio), ta­čiau ne­be­spė­jo jo su­lauk­ti, nes tą pa­čią nak­tį mi­rė šnabž­dė­da­mas „O, ma­no Die­ve.“ Jė­zaus Drau­gi­jos įkū­rė­ją, ta­pu­sį vie­nu svar­biau­sių Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios rams­čių, 1622 me­tais ka­no­ni­za­vo Gri­ga­lius XV.

Piero Lazzarin. „Naujoji šventųjų knyga“, Katalikų pasaulio leidiniai 2011 m.

Alfonsas Nyka-Niliūnas su žmona Sandra prie dailės galerijos, kurioje vyko jos paroda. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

„Naujoji Romuva“ (2019 m. Nr. 1)

Nacionalinės premijos laureato, poeto, rašytojo, literatūros kritiko, vertėjo, įžymaus memuaristo Alfonso Nykos-Niliūno (1919–2015) šimtosios gimimo metinės minimos visoje Lietuvoje. Šis jubiliejus reikšmingas ne tik poeto talento gerbėjams, kartu su šiuo vardu į Lietuvos kultūros istoriją įrašoma dar viena, ligi šiol nežinoma talentinga išeivių menininkė, tapytoja, poeto žmona – Aleksandra Laucevičiūtė-Čipkienė (1922–2009; draugų ir artimųjų švelniai vadinta Sandra).

Dviejų menininkų paveldas 2016 metais buvo pargabentas į Lietuvą, į Maironio lietuvių literatūros muziejų (toliau – MLLM). Didelė paveikslų kolekcija perduota Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, dalis jų liko MLLM. 2017 metais iš Amerikos buvo parvežti ir jų abiejų pelenai – įvykdyta poeto valia – būti palaidotiems Utenoje, šalia A. Nykos-Niliūno tėvų.

Alfonsas Nyka-Niliūnas su žmona Sandra ir vaikais: Berenika, Horacijumi ir Aristidu. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Pagerbiant abiejų menininkų sugrįžimą į Lietuvą, A. Žmuidzinavičiaus muziejuje buvo surengtas jiems skirtas minėjimas ir pirmą kartą eksponuota retrospektyvi Sandros darbų paroda. Kita dalis paveikslų buvo eksponuojama MLLM. Saulėti dailininkės darbai stebindami, džiugindami meno gerbėjus, keliauja per visą Lietuvą: Panevėžys, Druskininkai, Šiauliai. Tobulas dviejų menininkų duetas džiaugsminga sugrįžimo gaida skamba Lietuvoje.

Savoldo angelas (ar tu žinai kodėl?),

Atskridęs prie nulaužto lūpų medžio,

Nerimstančiais varpais sudaužė naktį;

Dangus ten buvo mėlynas tik mums.

Raudonas burlaivio šešėlis laukė,

Atnešęs sunkų pasmerkimo žodį:

Išlikti! Deganti tamsa užgriuvo

Namų duris, ir pasigirdo balsas:

Yra kelių, kuriuos įžeidžia pėdos,

Kuriuos tegalima paliesti lūpom,

Atėjus iš bespalvių savo valandų.

Alfonsas Nyka-Niliūnas „Sapno fragmentas“

Alfonsas Nyka-Niliūnas ši akrostichą sukūrė savo brangiausiam Žmogui: draugei, žmonai, mylimajai, mūzai – Aleksandrai Laucevičiūtei-Čipkienei. Vertikaliai skaitydami pirmąsias eilučių raides, sudedame jųdviejų vardus: „Sandra I Nyka.“ Eilėraštis dedikuotas žmonai, kurią poetas tapatina su dailininko Giovanni Gerolamo Savoldo paveiksle „Šv. Matas ir Angelas“ pavaizduotu Angelu. Evangelistas kūrė apgobtas švelnių Angelo sparnų. Taip ir A. Nyka-Niliūnas sėmėsi įkvėpimo iš savo brangaus žmogaus – Sandros. Šis akrostichas byloja apie jųdviejų meilę, kuri tęsėsi daugiau nei šešiasdešimt metų. Rašytojas, kupinas pagarbos ir begalinio dėkingumo, visą savo kūrybą skyrė mūzai – Žmonai – Savoldo Angelui.

Paskutinėje, jo paties sudarytoje, rinktinėje „Eilėraščiai“ matome įrašą – „Sandrai“; knygoje „Dienoraščio fragmentai 2001–2009 ir Papildymai 1940–2000“ – „Nuostabiausiam mano pasaulyje Žmogui Sandrai.“ Likimas taip lėmė, kad pikta liga išsivedė Sandrą anapilin 2009 metais. Jos netekęs, A. Nyka-Niliūnas jautėsi visiškai sugniuždytas. Gyvenimas, pažiręs tūkstančiais mažų kristalų, skaudžiai žaižaravo atminimais, žeidžiančiais sielą...

Po žmonos mirties jautė nenumaldomą norą išsisakyti, žodžiais nutapyti savo mylimosios paveikslą, pasidalyti juo su kitais, pasidalyti tuo stebuklu, kuris tiek metų tyliai buvo šalia, kuris jį džiugino, guodė, ramino, teikė įkvėpimo ir jėgų gyventi bei kurti.... Iš skausmingų vienatvės valandų supynė ilgesingos meilės knygą: „Dienoraščio fragmentai 2009–2012“ („Baltos lankos“, 2014). Joje įrašas: „Mano Sandrai“. Ši knyga rašyta ne žodžiais: tai tarsi viena skausminga aimana, vienas ilgesingas atodūsis...

Ar laikas gydo žaizdas? A. Nykos-Niliūno atveju sakyčiau – ne. Skaičiuojamos vienatvės dienos, mėnesiai, metai: „trys mėnesiai“; „devyni“; „metai“; „dvidešimt trys mėnesiai“, „dvidešimt keturi“; „dvidešimt aštuoni“; „dvidešimt devyni“. „Trisdešimt mėnesių“... „ir aš vis dar tebeklūpau savyje, nesuprasdamas, kad tavęs nebėr...“ „Dvidešimt vienas mėnuo praradimo ir tiek pat skausmo. Kathleen Battle Oh, Glory... (Sandrai)“; „Dveji metai ir septyni mėnesiai“; „Dveji metai ir devyni mėnesiai“; „Dveji metai vienuolika mėnesių“; „Treji ilgi ir sunkūs metai be Sandros.“ „Sunku man buvo rašyti paskutinių trejų metų įrašus, bet dar sunkiau juos gyventi.“

Sandros netektis atvėrė skaudžią tiesą: „Dabar aš sutinku (su kuo prieš tris mėnesius jokiu būdu nebūčiau sutikęs), kad kitas gali būti mano sudėtinė dalis ir kad galima abejoti tolimesnio gyvenimo verte ir prasmingumu.“ (1) Kiekviename puslapyje atsigręžiama į prarastį: „Bandau grįžti į rutiną. Bet kaip? Nes lig šiol visa ir vienintelė rutina buvo ji. Kaip išsimušti iš stagnacijos?“ (2) Ar įmanoma išsivaduoti iš stagnacijos, kai aplinkui viskas alsuoja mylimosios rūpesčiu. Kiekvienas daiktas priminė elegantišką jos sielą: „Lyja. Ant aukšto fotelio atkaltės beveik girdimai šnibždasi galvas suglaudę Sandros palikti mane saugoti du angelai.“

Daugiau nei šešiasdešimt metų kartu keliauta spalvingais gyvenimo keliais: kiek būta laimės, skausmo, nusivylimo valandų, kiek būta atradimo ir pažinimo džiaugsmo. Kalbėta, svajota, žadėta savo mylimąją nuvesti į paliktą Eldoradą, į Nemeikščių karalystę: „Pavasaris. Ji buvo pavasaris. Mes abu buvom pavasaris. Bet dabar... kai jos nebėr, aš vienas pareinu į vienišą mėlynom langinėm namą senojoje Nemeikščių gyvenvietėje, atidarau tebesibarančias priemenės duris ir, atsisėdęs prie šešiastiklio lango, žiūriu, kaip dar nuogose paliegėlio kaštano šakose snapu pasikrapštydamas sparnų pažastis šokinėje tik ką grįžęs iš kelionės man nebeatpažįstamas kuoduotas paukštis.“

Pasąmonėje ir realybėje ieško jos paliktų ženklų: „Vidudienį – Sandros pėdsakais su Ariu. Su ja – viskas buvo pilna ir gyva. Be jos – viskas tuščia, beveik mirę.“ Tekste vyksta monologai – kalbamasi su savimi, kreipiamasi į kitą, priekaištingi žodžiai sklinda Dievop: „Viešpatie, kodėl tu neleidai jai gyventi? Kodėl? Laikas atėmė vasarą ir ją. Jos akys. Sulysę pečiai ir rankos. Jos daiktai. Miniatiūriniai degtukai, – mažyčiai, plonyčiai kaip jos rankų pirštai. Viskas jos, ir ne mano, išskyrus akimis sunešiotas knygas. Jos daiktai – kaip žaizdos, kaip vienas didžiulis kaltinimas. Su ja mirė visos mano mitologijos, Jėzaus ir Jono meilė.“ (3)

Atramos ir paguodos ieško gamtoje, tačiau ir ten iškyla mylimosios paveikslas: „Nuostabus nesuskaitomų spalvų ir atspalvių ruduo. Tavo ruduo. Ruduo be tavęs. Nesuvaldomas noras atsiklaupti ir išsiverkti.“ Muzika, kuri juos abu džiugino, teikė peno ir įkvėpimo, atneša tik trumpalaikį nuskaidrėjimą: „Grįžus namo – Albinoni / Liona Boyd: Sandros muzika, Sandros Venecija“; „Sandros gimimo diena. Ravelio Pavane pour une infante défunte ir trys blyškiai raudonos gėlelės jos (mirusiai) šventei“; „Rytą ir naktį: metų metais pajėgdavę viską nuplauti ir užgydyti žaizdas Mozarto Kvintetas in A klarnetui ir styginiams ir Piano koncertas nr. 21 in C (K. 581 ir K. 467)“.

Išties Mozarto muzika galėjo užgydyti žaizdas, bet ne dabar, kai mintyse skamba mylimosios balsas: „Ji turėjo puikų aukštą koloratūrinio tipo sopraną, kurį kažkodėl nuo visų slėpė, – kaip ir dar daug ką. Klausiama tik apsiniaukdavo ir nutildavo. Taip ir nepasakė, kas ji...“ Ilgesingais vakarais rankose tekstai – spurdantys žodžiai, trumpam atnešantys atgaivą: „Yra žodžio šedevrų. Bet yra ir šedevrų šedevrų. Toks žodžio šedevrų šedevras – Jono evangelija (lotyniškai Vulgatos tekstas), ir aš niekad negaliu susilaikyti to nepasakęs.“

Trejus metus rašytuose tekstuose skausmingai pulsuoja praeitis, gyvenimo ratas sukamas atgalios, kaip filmo kadruose iškyla vaizdai: vaikščiojama kartu išvaikščiotais takais, kur skleidėsi meilės žiedai, kur gyventa ateitimi. „Baigiasi vasara. Paskutinė vasara. Tavo ir mano vasara. Mūsų vasara, kuri niekad neturėjo baigtis. Aš visuomet norėjau ją pratęsti. Atsimeni, kaip aš tau tada laiške iš Tiubingeno rašiau, kad mūsų vasara amžina, kad mums ją nutapė savo aguonų lauke Monet ir kad aukštutinėje kairėje einanti su motina mergaitė – tai tu...“ (4)

Kas gi iš tiesų buvo ta jautrioji menininkė – Aleksandra Laucevičiūtė, gelmingu dvasiniu pasauliu pavergusi poetą?

Aleksandra Čipkienė savo namuose Baltimorėje. 1955 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Aleksandra Čipkienė. Baltimorė, 1955 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Alfonsas Nyka-Niliūnas, vertindamas kūrėjas, rašė: „Moterys yra kitoki, moraliai pranašesni kito pasaulio žmonės. Jos kitaip žino, kitaip jaučia, kitaip mato, kitaip girdi, kitaip reaguoja, kitaip supranta ir interpretuoja realybę. Kalba kita kalba. Todėl ne tik galima, bet ir reikia kalbėti apie moterų poeziją, muziką, tapybą etc. Viso gyvenimo nepakanka joms suprasti. Aš visą savo gyvenimą norėjau išmokti gyventi šalia, nuošaliai, kol pagaliau išmokau (deja, per vėlai).“ (5)

Enciklopedinės žinios apie Aleksandrą Laucevičiūtę negausios, o šių eilučių autorei, bendraujant su ja, nepavykdavo išklausinėti apie jos vaikystę ir paauglystę. Sandra tuojau pat nukreipdavo kalbą apie savo vyrą. Nesureikšmindama savęs, prasitardavo, kad dailė jai buvo tik saviraiška, – pasirinkta gyvenimo forma.

Vėliau, tyrinėjant parsivežtą kultūrinį paveldą, archyvalijas: dokumentus, nuotraukas; skaitant biografinio pobūdžio tekstus – dienoraščius, laiškus; klausantis artimųjų ir draugų prisiminimų, susidėliojo Sandros gyvenimo ir kūrybos kelias.

Aleksandra Laucevičiūtė-Čipkienė gimė 1922 m. balandžio 25 d. Kuršėnuose. Tėvas Antanas Laucevičius dirbo čia teismo tardytoju. Persikėlusi iš Žemaitijos į Kauną, mokėsi gimnazijoje, mėgo piešti, domėjosi daile, o ypač mistiniu M. K. Čiurlionio pasauliu, vėliau – A. Samuolio ir A. Gudaičio kūryba. Tačiau jauną, liauną, strazdanotą gimnazistę pakerėjo Danutės Nasvytytės modernaus šokio studija. Pastaroji, baigusi mokslus Vokietijoje, atvyko į Laikinąją sostinę – Kauną, pradėjo populiarinti Europoje jau plačiai paplitusį meną. Išskirtinėmis studijos auklėtinėmis tapo Birutė Vaitkūnaitė (būsima Nagienė), Aliutė Čiurlytė (būsima Barnet) ir Aleksandra Laucevičiūtė. Šokio studijoje parengtos programos buvo rodomos Valstybės teatre, su jomis važinėta po Lietuvą. 1943 metais Sandra nutarė gilintis į šokio meno paslaptis ir išvyko į Vieną. Mokėsi pas talentingą šokėją Rozaliją Hladek ir Tamarą Rauser.

Istorinės 1944-ųjų pervartos daugeliui jaunųjų intelektualų tapo naujo gyvenimo atskaitos tašku. Antrosios sovietų okupacijos išstumti iš gimtosios žemės, jie atsidūrė Vokietijoje, kuri po karo buvo padalyta į okupacines zonas: rusų, vokiečių, anglų ir prancūzų. Daugelis lietuvių išeivių atsidūrė prancūzų zonoje. Studijavo Tiubingeno, Freiburgo universitetuose.

Sandra, ilgėdamasi lietuvių, retkarčiais iš Vienos atvykdavo į Freiburgą. Čia jos draugė Dalia Galaunytė-Kaupienė ir supažindino su jaunu poetu A. Nyka-Niliūnu. Pažintis tapo lemtinga: suartino bendri pomėgiai – teatras, literatūra, muzika, modernus menas. Abiejų menininkų sielos troško laisvės, – laisvės būti savimi. Sunkios materialinės sąlygos, skurdi buitis netrukdė jiems pilna burna sotintis intelektualinėmis gėrybėmis, o jų, gyvenantiems prancūzų zonoje, buvo apstu. Karinė valdžia rūpinosi kultūriniu išeivių gyvenimu – rodomi naujausi filmai, vyko pasaulyje garsių dailininkų parodos, koncertai, veikė bibliotekos.

Sandros laiškuose, rašytuose A. Nykai-Niliūnui, spurda jaunatviški jausmai, veriasi anuometinis gyvenimas: „Paukšti mano! Kaip be galo būtų sunku, jei Tavęs nebūtų, mano paukšti, Tu – Vėl kažkaip gera man pasidarė gyventi, vėl tiek daug begalinių svajonių, vėl taip baisiai norisi šokti – Nykeli, mano mielas, kai Tu man pasitaisysi ir nebebūsi toks šiaudelis ir man nerūpės, kad Tu per daug plonas, aš taip be galo daug turiu svajonių – dėl jų ir dėl Tavęs darosi taip be galo gražus gyvenimas... Kai aš žinau, kad Tau yra gera, aš tada turiu taip daug jėgos savy, bet jei Tu jautiesi silpniau, aš taip nepakeliamai palūžtu – Mano vaike, aš taip daug daug noriu dirbti, kai tik Tu čia persikelsi ir viskas susitvarkys, aš būsiu su tiek daug saulės širdy ir turėsiu tiek daug jėgų visa išreikšti – Nykeli mano. Sandra.“ (6)

Dailininkas Vytautas Aleksandras Jonynas Freiburge įsteigė Meno ir amatų mokyklą – Ecole des Arts et Métiers, kurioje dėstė iš Lietuvos išvykę profesionalūs dailininkai. Čia mokėsi visas būrys talentingų jaunuolių – buvo tapybos, skulptūros, grafikos skyriai. Sandra svarstė galimybes persikelti į Freiburgą, būti arčiau draugo ir studijuoti dailę.

Laiške Nykai rašė: „Nykeli mano, paukšti – man čia taip be galo nyku – atvažiavus taip apsirgau... Jaučiausi, lyg koks pamestinukas tarp svetimų – žmonių, dabar kažkaip esu savim – Atvažiuosi Tu, aš dirbsiu šį tą. Mane kankino tas mano nedirbimas, aš kažkaip jaučiausi prieš Tave prieš save kalta, mano Nykeli, vaikeli mano, Tu nepamiršk pavalgyti sočiai, nepervark ir neperšalk, tas man labai rūpi – kalbėjau su Vizgirda dėl mano tapybinių gabumų... jis labai puikus žmogus – Šiandien man žymiai geriau, dėkui Dievui. Linkėjimai Daliai nuo visų ir Tau nuo manęs. – Sandra“ (7)

Vienos meno mokyklos studijų knygelė, išduota Aleksandrai Laucevičiūtei. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Danutės Nasvytytės ritminės gimnastikos ir meno šokio studijos liudijimas, išduotas Aleksandrai Laucevičiūtei. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Sandros noras studijuoti meno mokykloje išsipildė: buvo įtraukta į tapybos studiją. Prisimindama anas dienas rašė: „Dailę pradėjau studijuoti pokariu Freiburge, prof. V. Vizgirdos ir A. Valeškos klasėse, lankiau prof. Galdiko akvarelės kursą, ir kt.“ (8) Šioje mokykloje studentai buvo lavinami visapusiškai: dėstomi meno pagrindai, mokoma kalbų, filosofijos, meno istorijos – dėstė A. Čipkus, H. Nagys, A. Rannit, V. Vizgirda, A. Valeška, V. Kmitas, A. Galdikas.

Sandrai studijos buvo kupinos nuotykių, teikė peno, džiugino naujais atradimais: „Visus mus anuomet žavėjo poimpresionistinė mokykla, ir pirmą kartą originalai buvo prieinami mums. Gal tuo laiko tarpu didžiausias Dievas buvo Picasso, kuris stebino priblokšdamas. Bonnard’as atrodė labiau emocionalus, niuansuotas, artimesnis. Čia teko pirmą kartą matyti Braque, Van Gogh“ (9), – prisiminė A. Laucevičiūtė.

Sandra sėkmingai baigė Meno mokyklą ir gavo V. K. Jonyno pasirašytą mokslo baigimo pažymėjimą. Kartu su savo bendramoksliais rengė parodas. Dailininkas Romas Viesulas, jau Amerikoje vertindamas menininkės kūrinius, rašė: „Nuo pat meno mokyklos dienų nebuvo abejonių, kad Sandra turi didelę spalvos pajutimo dovaną. Pažvelgus į darbus detaliai, ankstyvesniu laikotarpiu, kur netrūkdavo spalvinio skaidrumo, pasitaikydavo ir komplikuoto, kartais prieštaraujančio, peizažinio monologo. Vėlesnieji ir dabartiniai darbai rodo didelį apsisprendimą ir išreikštos minties bei priemonių tiesumą. Tai geros tapybinės brandos ženklai.“ (10)

Vokietijoje Sandra daug skaitė, su A. Nyka-Niliūnu aptarinėjo knygas, ragindavo jį kurti ir laukdavo eilėraščių, o gavusi ką tik parašytus – jausmingai dėkodavo: „Nykeli, mano mielas vaike! Šiandien čia kažkoks tikras pavasaris ir taip kažkas apėmė tokiu keistu jausmu mane, kad negaliu nerašyti – Nykeli mano – Be to, taip džiaugiuosi, kad nuo sekančio modelio jau būsiu tapyboje pas P. Vizgirdą ir man bus nepalyginamai įdomiau, tiesa, kad puiku! Vakar kelionėje, kai atvažiavau į Hintersartenį, ten išgyvenau tikrą pavasarį iš Tavo septintos dalies. Ir nežinojau, kur tikriau: ar eilėraštį skaitant ar matant – buvo nepaprasta – Nykeli, yra kažkas taip daug, kad galiu Tau rašyti, nors pati žinau, kaip neišeina tas, ką noriu, pasakyti – bet yra nepaprastai, kad aš taip be galo jaučiu – Nykeli mano, aš taip daug verkiau, dabar galvodama apie Tave, nei pati nežinau kodėl – Jaučiau labai keistai ir verkiau taip nesulaikomai, ne iš liūdesio, ne iš džiaugsmo, stačiai nei pati nesuprantu kodėl – Vaikeli, Tu mano... Aš taip laukiu, kai Tave čia matysiu vaikščiojantį iškėlus savo išdidžią galvelę su šviesėjančiais plaukais pavasario vėjuose, kūdiki mano – Sandra“ (11)

Aleksandra Čipkienė savo parodoje Niujorke. V. Maželio / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Aleksandra Čipkienė su dailininku Adolfu Valeška. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Aleksandra Čipkienė su dailininku Vytautu Ignu. Čikaga, apie 1954 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Sandros ir Nykos meilė skleidėsi jautriais žiedais: „Kokia didelė laimė, kad Tu kiekvieną minutę būni many – ach! Svajoju sukurti nuostabų gyvenimą su Tavimi, aš svajoju dar daug daug šokti, kad kiekviena diena būtų kaip visas amžius ir kartu jaudinuosi. Taip be galo silpna, kad nepajėgiu gyvenime jo kažkaip apvaldyti – Aš jaučiu, kad kartais tiek daug kažko ateina į mano dvasią ir pasilieka, kaip ore nuo didelės laimės ir negalima tada neverkti – taip – koks didelis ir puikus gyvenimas. Tavo galva taip be galo šviesi ir neįsakoma, jaučiu, kad mano rankos ją apkabina ir jaučiu Tavo plaukus arti manęs – ach – bet Tavęs nėra, o aš visai tą patį išgyvenu savo rankomis – Nykeli mano – Tu dabar Augsburge – mano mintys visur su Tavim kaip plonas audinys apsupa Tave ir padaro gyvenimą daug puikesnį – ach tai mano troškimas... aš dar turiu jėgos ir tikiu, kad aš sukursiu save tokią didelę, kad man niekas netrukdys kelio į Tave. Nykeli, mano vaike, aš Tave be galo myliu. Sandra“ (12)

Kitame laiške: „Nykeli mano, brangus kūdiki, Kelios dienos tik, kai Tu išvažiavai, o mane vėl toks ilgesys apėmė – Kaip mano gyvenimas pasirėmęs į Tave, kaip vijoklis, ir kai Tavęs nebus, aš palūšiu. Man gera dabar, kad vėl galiu judėti salėj pamiršdama visa aplink, paskui vėl tapyboj pasineriu, spalvų ieškojime ir kiekvieną sekundę jaučiu, kad esu be galo stipri – Tu esi, mano vaike, todėl jaučiu, kad esu stipri – bet vieną kartą Tavęs nebus ir aš tada palūšiu. Ach, bet ar tai svarbu, aš daug nenoriu, gyventi dar truputį dienų – dar viskas taip gražu, Nykeli mano – Aš šiandien sėdėjau prie upės – ji jau visai išsekusi ir pilna žaidžiančių vaikų (vieną suradau, labai panašų į Tave) – aš sėdėjau tarp jų ir galvojau, kaip Tau bus nepaprastai gera, kai Tu grįši namo – ten Tavo medis ir namai, ir vėjai, ir laukai, ir visi daiktai, ir viskas Tavo – Nykeli, kai Tau bus nepaprasta – čia Tau viskas svetima ir Tavo akyse tiek daug liūdesio yra – o aš – aš niekur negrįšiu, nieko niekur aš neturiu palikusi, Tu esi čia, todėl ir mano gyvenimas čia pilnas. Man nėra veržtis ko ilgai gyventi, bet tik tiek aš gyvensiu, aš noriu būti šalia Tavęs – nebark manęs Nykeli, žinau, kad Tu norėtum, kad aš kovočiau už savo tokį nepriklausomą gyvenimą, bet aš esu tokia paprasta ir nenoriu daug gyventi – nebark manęs, Nykeli – ir vis dėlto taip neišsemiamai liūdna, Nykeli, brangus mielas mano vaike, man taip gera, kad Tu esi, taip baisiai gera – Nykeli, pernai pavasarį mes išeidavom naktį pasivaikščioti, aš visada eidavau užsimerkusi ir jausdavau visu kūnu Tavo ranką, būdavo tamsu... Dabar taip viskas žydi be galo ten pas Tave, o aš sėdžiu čia savo urve ir mirštu nuo visko, greičiausiai reiktų sakyti nuo savęs – o Nykeli, daug prisirinko nevilties ir baisaus nerimo ir mano gyvenimas – kaip vijoklis, kuris atsirėmęs į Tave – vaikeli, aš taip visas valandas su Tavim.“ (13)

Alfonsas ir Aleksandra susituokė bažnyčioje, susilaukė Vokietijoje sūnaus Aristido ir dukros Berenikos. Pranciškonas Tėvas Leonardas Andriekus rūpinosi šią menininkų šeima, siuntė jiems maisto, drabužių, o vėliau parūpino iškvietimus į Ameriką. Išvykimas svetur, į nežinią, buvo sunkus labiau ne fizine, o dvasine prasme – tolo nuo gimtosios žemės. Lėktuvu su vaikais pasiekė naują žemę, apsigyveno Baltimorėje.

Alfonsas Nyka-Niliūnas su žmona Sandra. Vašingtonas, apie 1980 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Kaip ir kiekvienam atvykusiam išeiviui, reikėjo susikurti materialinį pagrindą: ir vienas, ir kitas dirbo fizinius darbus. Amerikoje gimė sūnus Horacijus. A. Nyka-Niliūnas visomis išgalėmis siekė, kad žmona neapleistų savo talento: „Mano dideliam džiaugsmui, Sandra vėl pradeda po truputį tapyti. Tik bėda, kad viskas (drobė, dažai, aptraukiamieji rėmai), atsižvelgiant į mūsų pajamas, gan brangiai kainuoja, bet žinoma, tai smulkmena. Netrukus žada įsirašyti į vieno amerikiečio tapytojo studiją ir ją lankyti (dirbti – ne mokytis) šeštadieniais, kai aš esu namie.“ (14)

Sandra kupina įkvėpimo dirbo privačiose tapytojų studijose, bendravo su dailininku Joanu Westermanu, lankė Baltimorės meno mokyklą – Museum of Art School, tobulinosi pas tapytoją Keithą Martiną. Prie jos meninio lauko ir braižo formavimosi prisidėjo ir vienas garsių dailininkų ekspresionistų Jacksonas Pollockas. Sandra buvo vertinama lietuvių ir amerikiečių dailininkių pasaulyje. A. Valeška surengė Čikagoje jos personalinę parodą. Aptardamas menininkės paveikslus, rašė: „Sandra visa savo kūryba yra europietė daugiau negu visi kiti mūsų jaunieji dailininkai. Ji net savo koloritu primena Nepriklausomos Lietuvos tapytojus. Dailininkės spalvų derinys gana pavojingas, nevartojant pasažo tarp vienos ar kitos spalvos.“ (15)

Nyka džiaugėsi žmonos sėkme, tačiau ne visada galėjo dalyvauti ir būti kartu su ja parodose. Likęs vienas namuose, ilgėdavosi jos artumo: „Sandros laiškas iš Čikagos. Ji pasigendanti mūsų. Aš taip pat, nes, Andre Gide žodžiais tariant, aš visad buvau įpratęs „rapporter à elle la récolte de ma journée et de l’associer en pensée a mes tristesses ou a mes joies.“ Pirmadienį ji grįžtanti namo, ir tyloje nebebus tiek tuštumos.“ (16)

Guvi, nerimstanti, nenustygstanti vietoje menininkė ieškojo naujų raiškos būdų ir naujų stilistinių priemonių – jos pagalbininkais tapo dažai ir laki vaizduotė. Taip gimė ekspresyvių potėpių paveikslai, išmargintos keraminės vazos. Amerikoje pasinėrė į abstraktų ekspresionizmą. Artimai susibičiuliavusi su Rita Kavoliene, lankė meno galerijas, studijas, daug laiko abi praleisdavo piešdamos gamtoje. Jos drobėse veriasi gaivalinga gamtos jėga: neįtikėtini spalvų deriniai ritmingai subėga į ekspresyvius vaizdus. Tapant ar liejant akvarelę namuose, nuolat klausėsi klasikinės muzikos, tai buvo jos gyvenimo fonas. Muzika tapo įkvėpimo šaltiniu, atverdavo jausmingus potyrius. Sandra, žvelgdama į pasaulį gėrio ir meilės sklidina širdimi, kūrė šviesius, nuo pilkos kasdienybės pakylėjančius paveikslus. Dailininkės meno kūriniai saviti: šiltų tonų, įmantrių linijų, spalvingi.

Sandra surengė nemažai personalinių parodų, kartu su kitais dailininkais dalyvavo grupinėse – Niujorke, Vašingtone, Čikagoje, Baltimorėje. Jautri, draugiška moteris traukė žmonės. Ji mokėjo išklausyti, patarti, paguosti. Draugai ir artimieji ją vadino švelniu vardu – Sandra. Taip ji ir pasirašinėjo savo paveikslus. Ji mokėjo branginti savo vizijas, svajones. Kartu su dukra Berenika leisdavosi į keliones – labiausiai traukė įstabioji Italija.

Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės tapybos darbas. Donato Inio nuotrauka

Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės tapybos darbas. Donato Inio nuotrauka

Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės tapybos darbas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Sandros gabumai skleidėsi ne tik dailėje. Artimiausio A. Nykos-Niliūno draugo, filosofo Juozo Girniaus paprašyta, rašė apžvalginius tekstus meno temomis Lietuvių enciklopedijai, leistai Bostone. A. Nykos-Niliūno ir Sandros draugais tapo Henrikas ir Vera Radauskai, su kuriais daug laiko praleisdavo galerijose, koncertuose. Artima draugystė siejo su dailininku Žibuntu Mikšiu, Kašubų šeima, Jurgiu Blekaičiu, Kostu Ostrausku. Linksmi, nuotaikingi pobūviai vyko ir jų namuose Baltimorėje.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ji ėmėsi labdaringos veiklos – ruošdavo ir siųsdavo siuntinius artimiesiems, globojo našlaičius, moteris kūrėjas. Sandra puoselėjo svajonę atvykti į Tėvynę ir čia rengti parodas. Deja, ji taip ir neišvydo savo išsvajoto Kauno, gimtųjų Kuršėnų. 2009 metais po sunkios ligos iškeliavo anapilin.

A. Nyka-Niliūnas buvo užsibrėžęs išsaugoti žmonos kūrybą: „Šiandien, sėdėdamas savo įprastinėje vietoje prie lango į gatvės pusę, absoliučiai vienas, galvojau, ką daryti su jos paveikslais (kurių liko apie pusantro šimto) ir dvidešimčia vazų? Nesugalvojau nieko gudraus. Reikės tartis su Berenika.“ (17)

Dabar Berenikos ir Ario Čipkų dėka dviejų talentingų menininkų – Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės ir Alfonso Nykos-Niliūno – kultūrinis palikimas Lietuvoje. Su juo gali susipažinti ir pasidžiaugti plačioji visuomenė. Nuoširdžiausiai dėkoju Berenikai ir Ariui Čipkams už archyvinės medžiagos perdavimą ir finansinę paramą, siunčiant archyvus į Lietuvą, ir Lietuvos kultūros tarybai, finansavusiai paveldo parvežimą.

Nuoširdžiausiai dėkoju Berenikai ir Ariui Čipkams už archyvinės medžiagos perdavimą ir finansinę paramą, siunčiant archyvus į Lietuvą, ir Lietuvos kultūros tarybai, finansavusiai paveldo parvežimą.

Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės paroda, vykusi „Aušros“ muziejuje, Frenkelio viloje. „Aušros“ muziejaus nuotrauka

Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės paroda, vykusi „Aušros“ muziejuje, Frenkelio viloje. „Aušros“ muziejaus nuotrauka

Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės paroda, vykusi „Aušros“ muziejuje, Frenkelio viloje. „Aušros“ muziejaus nuotrauka

1 A. Nyka-Niliūnas. „Dienoraščio fragmentai 2009–2012“. – „Baltos lankos“, Vilnius, 2014.

2, 3, 4, 5 Ten pat.

6 A. Laucevičiūtės laiškas A. Nykai-Niliūnui, Freiburgas, 1947-01-04.

7 Ten pat.

8 „Dailininkai apie dailininkę ir dailininkė apie save“ / „Draugas“, 1964, vasario 23.

9 Ten pat.

10 R. Viesulas. „Sandra“ (mašinraštis).

11 A. Laucevičiūtės laiškas A. Nykai-Niliūnui, Freiburgas, 1947-04-06.

12 A. Laucevičiūtės laiškas A. Nykai-Niliūnui, Tiubingenas, 1947-04-12.

13 A. Laucevičiūtės laiškas A. Nykai-Niliūnui, Kresbronas, 1947-07-06.

14 A. Nyka-Niliūnas. „Dienoraščio fragmentai 1938–1978“. – Čikaga, 1998.

15 Dailininkai apie dailininkę... op. cit.

16 A. Nyka-Niliūnas. „Dienoraščio fragmentai 1938–1978“, op. cit.

17 A. Nyka-Niliūnas. „Dienoraščio fragmentai 2009–2012“, op. cit.

Redakcijos archyvo nuotrauka

Nuo tragiškų įvykių Medininkuose, kai prie sienos su Baltarusija buvo sušaudyti septyni Lietuvos pareigūnai praėjo 28-eri metai. 1991 m. liepos 31-ąją Lietuvą apskriejo kraupi žinia – naktį Medininkų pasienio kontrolės poste šaltakraujiškai nužudyti septyni savo pareigas ėję Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkai – Mindaugas Balavakas ir Algimantas Juozakas, Policijos departamento Kelių policijos valdybos policininkai – Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas, Muitinės departamento Vilniaus muitinės inspektoriai – Antanas Musteikis ir Stanislovas Orlavičius. Laikrodis ant Algirdo Kazlausko rankos sustojo 3 val. 40 min. Ričardas Rabavičius nuo šautinių žaizdų galvoje mirė ligoninėje rugpjūčio 2-ąją. Vienintelio sunkiai sužeisto muitinės pareigūno Tomo Šerno gyvybę medikams pavyko išgelbėti.

Redakcijos archyvo nuotrauka

Medininkų žudynes išgyvenęs Tomas Šernas prie memorialo Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Medininkų pasienio postas, prie kurio įvyko tragedija. Redakcijos archyvo nuotrauka

Šokėja ir choreografė Roser López Espinosa. „Mirabelwhite“ nuotrauka

Ispanijoje gimusi ROSER LÓPEZ ESPINOSA – intensyviai kurianti a, kurią taip pat galime sutikti ir šiuolaikinio cirko repeticijose. Lietuvos šokio informacijos centro organizuojamo „Dance.lt Summer Intensive“ metu ji ves seminarus, kuriuose labiausiai bus gilinamasi į darbą su šokėjams itin svarbiu paviršiumi – žeme. Iki didžiausio šokio edukacijos renginio Lietuvoje likus dviem savaitėms, su R. L. Espinosa kalbamės apie judesio technikas ir tai, kas laukia nusprendusiųjų šešias dienas praleisti besitreniruojant jos seminaruose.

Jūsų seminare pagrindinis dėmesys skiriamas „floorwork“ – darbo su žeme technikoms. Kaip svarbu yra atrasti tinkamą ryšį su žeme?

Ryšys su žeme yra esminis. Tai yra pats pirmas ryšys, kurį sukuriame kasdien, vos nubudę rytą ir atsistoję ant žemės. Susiduriame su gravitacija, mūsų svoris ir energija keliauja žeme, palikdami joje pėdsakus. Mes neutralizuojame žemės trauką kurdami jai lygiavertę jėgą tam, kad stovėtume tiesiai ir nenugriūtume.

Taip pat daug dėmesio skiriate įvairiems stuburo judesiams. Kaip tai veikia kartu su žemės technika?

Stuburas yra pagrindinis mūsų kūno ramstis. Jis susideda iš atskirų slankstelių, o tai suteikia daug universalumo mūsų kūno judesiams. Jis taip pat gali funkcionuoti kaip judesio perdavimo grandinės dalis, jam keliaujant iš kūno centro į galūnes ir atgal. Kai leidžiame sau maksimaliai išnaudoti visas stuburo galimybes, mūsų judesys praturtėja, tampa universalesnis, geriau adaptuojasi sudėtingose situacijose ir greičiau veikia. Mes tiesiog įgauname pagreitį, nes leidžiame judesiui keliauti po visą kūną, užuot kaskart generavę naujus impulsus.

Jūsų biografija atskleidžia, kad dirbate ne tik šokio, bet ir cirko lauke. Kaip cirko patirtį ir įtaką galima pajusti jūsų vedamuose seminaruose?

Daugiausia man vis dėlto teko treniruotis šokio srityje, tad supratau, kad kai kurios cirko disciplinos veikia labai panašiu principu, tačiau įdarbina visai kitus raumenis, nei esame pratę šokyje. Mano vedamame seminare startuosime su paprastais akrobatiniais pratimais ir pamažu judėsime sudėtingesnių link. Į akrobatinius elementus visada stengiuosi žiūrėti su didele pagarba. Čia svarbu išmokti fiziškai įsiklausyti į savo partnerius, išanalizuoti judesio mechanikas ir net fizikos dėsnius, kad kuo geriau suprastume, ką darome, kai dirbame su svoriu ir skirtingomis jėgomis.

Jums teko treniruotis net su olimpinės gimnastikos treneriu. Kokia tai patirtis?

Treniruotis su Jaume Miró buvo didžiulė garbė ir dovana mano karjeroje. Jis yra meistras, mane išmokęs ne tik dirbti, bet ir mėgautis savo darbu. Daug precizikos, dėmesio ir rūpesčio.

Atrodo, esate labai užsiėmusi – nuolat kuriate ir vedate mokymus. Kas jums padeda išgyventi tokią įtemptą dienotvarkę?

Tiesą sakant, taip – pastaruosius keletą metų mano dienotvarkė yra itin užimta. Padeda tai, kad viskas, ką darau, man sugrįžta su kaupu: mokydama kitus aš pati mokausi geriau šokti, atrandu naujų idėjų kūrybiniam darbui, o kurdama naujus savo darbus atrandu naujų judesių, kompozicijų, kuriuos vėliau panaudoju savo mokymams praturtinti. Visose savo kryptyse stengiuosi patirti kuo daugiau.

Šokėja ir choreografė Roser López Espinosa. Luiso Castillos nuotrauka

Šokėja ir choreografė Roser López Espinosa. Manu Arenas nuotrauka

Svarbiausia yra mėgautis, treniruotis su malonumu. Nes džiaugsmas sutelkia dėmesį, padeda susikaupti. O susikaupę geriau suprantame, ką darome.

„Dance.lt Summer Intensive“ metu seminarus vesite net šešias dienas. Ko dalyviams tikėtis iš savaitės šokio studijoje su jumis?

Dirbsime daug. Praktikuosimės žemės techniką ir darbą su šokio partneriais. Stengsiuosi, kad dalyviai išmoktų esminių fizinių ir mechaninių judesio principų, kuriuos galėtų naudoti ir taikyti ateityje. Man labai patinka, kai žmonės iš seminarų išsineša tai, kas praverčia vėliau ir leidžia tobulėti techniškai. Taip pat gražu matyti, kiek dalyviai ištobulėja po ištisų dienų įtempto darbo. Tai jausmas, kad buvo verta.

Kokį patarimą duotumėte tiems, kurie lankysis jūsų ir kituose seminaruose? Kaip pasiimti kuo daugiau ir nepamiršti, ko išmokome?

Manau, svarbiausia yra mėgautis, treniruotis su malonumu. Nes džiaugsmas sutelkia dėmesį, padeda susikaupti. O susikaupę geriau suprantame, ką darome.

„Dance.lt Summer Intensive“ vyks Vilniuje, Menų spaustuvėje, rugpjūčio 16–24 d. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė. Daugiau informacijos – www.dance.lt.

Kauno centrinis paštas. Kultūros paveldo departamento archyvo nuotrauka

Kultūros ministerijos siūlymu Vyriausybė paskelbė Kauno centrinio pašto rūmus kultūros paminklu. Toks išskirtinis Kauno centrinio pašto rūmų statusas suteikia galimybę rengti naujus teisės aktus, įrašant šį objektą į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą. Tai reiškia, kad bus galima užtikrinti Kauno centrinio pašto rūmų prieinamumą visuomenei ir jų išsaugojimą.

Kauno centrinio pašto rūmų situacija ir jos sprendimo būdai ne kartą buvo svarstomi ir visuomeninių organizacijų, ir valstybės institucijų lygmeniu. Akcinė bendrovė Lietuvos paštas, kuri yra šio objekto savininkas, nemato perspektyvos toliau plėtoti įstatuose numatytą veiklą, pastate atliekant savo funkcijas. Šiandienis Vyriausybės sprendimas leis išsaugoti Kauno centrinio pašto rūmus visuomenės poreikiams.

1932 m. atidarytas Kauno centrinis paštas (architektas Feliksas Vizbaras) yra vienas svarbiausių tarpukario valstybės reprezentacinių ir modernizmo statinių. Jis reikšmingas architektūriniu, inžineriniu ir istoriniu pobūdžiu, tapęs vienu ryškiausių architektūrinių laikinosios sostinės akcentų.

2015 m. Europos Komisija Kauno modernizmo statiniams, tarp jų ir centriniam paštui, suteikė Europos paveldo ženklą.

Siekiama, kad Kauno modernizmo architektūra būtų įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Kultūros ministerijos informacija

Kauno centrinis paštas sovietmečiu. A. Burkaus asmeninės kolekcijos nuotrauka iš Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro svetainės

Kauno centrinio pašto projektas. Iš „Paštininkų žodžio“ (1930 m. Nr. 7). Nuotrauka iš Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro svetainės

Fasado fragmentas apie 1956 m. KTU ASI archyvas, pk-1676. Nuotrauka iš Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro svetainės

Kauno centrinis paštas Laisvės alėjoje. Tomo Urbelionio / BFL nuotrauka

Kauno centrinis paštas. Anatolijaus Rozenbliumo nuotrauka

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/62de6984b7d1042d90ede3396b4e8b4d.jpg"},"main_article":{"title":"T. Ro\u017eanovska: ir nelaisv\u0117s s\u0105lygomis jie buvo laisvi \u017emon\u0117s","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-08-01-t-rozanovska-ir-nelaisves-salygomis-jie-buvo-laisvi-zmones\/176794","article_id":"176794","subtitle":"Donatas Puslys"},"sub_1":{"title":"Istorikas Simonas Jazavita: Jonas Noreika buvo savo laikme\u010dio \u017emogus","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-31-istorikas-simonas-jazavita-jonas-noreika-buvo-savo-laikmecio-zmogus\/176792","article_id":"176792","subtitle":"Augminas Petronis"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/e3c1344cc2473b423a9c9b0766485c2b38c1cd20.png"},"sub_2":{"title":"V. K. Slavinskas: \u201eSavo ie\u0161kojimuose bandau suvokti supan\u010dio pasaulio paslapt\u012f\u201c","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-08-01-v-k-slavinskas-savo-ieskojimuose-bandau-suvokti-supancio-pasaulio-paslapti\/176802","article_id":"176802","subtitle":"Gabriel\u0117 Kuizinait\u0117 - Kaunas pilnas kult\u016bros"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/bf495e774351ad23cbbffbe6d64135d93ca9d4cd.jpg"},"sub_3":{"title":"Laisvoji ekonomika prasid\u0117jo klausykloje","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-08-02-laisvoji-ekonomika-prasidejo-klausykloje\/176796","article_id":"176796","subtitle":"Vysk. K\u0119stutis K\u0117valas - Ateitis"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/741028b1e960ffe79f7313f4b3a7e40567112f8f.jpg"},"related":[],"links":[]}

Dailininkas Vilius Ksaveras Slavinskas. Kauno apskrities viešosios bibliotekos nuotrauka

Žurnalas „Kaunas pilnas kultūros“

Dailininkas VILIUS KSAVERAS SLAVINSKAS gyvena ir kuria Kaune. Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus narys meno pasaulyje aktyvus nuo 1978 metų. Kaunietis yra surengęs beveik 120 personalinių parodų ir dalyvavęs per 80 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, taip pat buvo daugiau nei 30 parodų kuratoriumi. Savo kūrybos keturiasdešimtmetį tapytojas pažymėjo dviem personalinėmis parodomis: didelė menininko paroda „Personos“ buvo surengta Nacionaliniame Kauno dramos teatre, taip pat šiuo metu Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje veikia V. K. Slavinsko ir skulptoriaus Sigito Straigio paroda.

Nuo pat kūrybinio kelio pradžios menininkas bendravo ir bendradarbiavo su Algirdu Lukštu, Eugenijumi Survila, Vytautu Povilaičiu. Savo kūryboje menininkas yra išbandęs įvairius kūrybos stilius ir žanrus. Žvelgiant į menininko kūrybą galima teigti, kad autoriui artimiausia yra abstrakčioji tapybos stilistika, dinamiška kompozicija, ekspresyvi tapybos kalba, ryški koloristika. Tapytojo abstrakčios tapybos stilistika sukurtuose darbuose gausu gamtinių motyvų, portretinių ir figūrinių transformacijų, kurios pereina į ženklų ir simbolių kalbą, liudija šiuolaikinio pasaulio, santykių prieštaras ir priešpriešas. 

Naujausioje  darbų kolekcijoje „Personos“ yra itin svarbios personažų būsenos, žmogiškųjų santykių peripetijų fiksavimas, netikėtos paralelės. Tai liudija ir darbų pavadinimai „Susitikę“, „Keistos pažintys“, „Kitokie“, „Mintys kaip paukščiai“ ir kt. Šio ciklo darbuose autorius kuria tarsi teatralizuotą pasaulį, kuris yra permanentinis, kintantis, polemizuojantis ir kviečiantis savąjį žiūrovą dialoge.

Vilius Ksaveras Slavinskas sutiko atsakyti į keletą menotyrininkės Gabrielės Kuizinaitės klausimų apie savo kūrybą ir veiklą. 

Gal galėtumėte papasakoti apie savo kūrybinio kelio pradžią? Kada surengėte pirmą savo parodą?

Ilgokai ieškojau savo kelio gyvenime. Tik po kelerių studijų Kauno politechnikos institute metų nedrąsiai pravėriau Kauno keturmetės vakarinės meno mokyklos duris. Parodžiau savo piešinius to meto mokytojui Algirdui Lukštui. Jis nustebo, kad juose nesimato trintuko žymių. Tada dar nežinojau tokios „technikos“ galimybių. Priėmė į antrą klasę, o po pusmečio – į trečią.

Gal įvertino mano atkaklų darbštumą? Jau rudenį paklebenau tuometinio Vilniaus dailės instituto duris. Konkursas buvo didelis, todėl pats nežinau, kaip pavyko įstoti ir tapti interjero bei įrengimų specialybės studentu. Pavergė ankstesnis pomėgis tapyti Kauno senų gatvelių romantiką, Nemuno vingius. Kartu su mėgėjų klubo „Vaivorykštė“ vadovu Eugenijumi Survila, vėliau su puikiu tapytoju Vytautu Povilaičiu žavėjausi Kauno uosto, Senamiesčio panoramos vaizdais.

Pirmą oficialią asmeninę parodą akvarelės technika eksponavau 1978 metais Kauno Dirbtinio pluošto gamyklos Kultūros rūmuose. Džiugu prisiminti, kad kuklios parodos atidarymo metu daug gražių palinkėjimų ateičiai sulaukiau iš Antano Martinaičio, kuris parašė jai recenziją, Rimto Kalpoko, Mildos Mildažytės-Kulikauskienės, Vytauto Juzikėno, Vytauto Povilaičio. 

Kas jums kaip kūrėjui yra svarbiausia? Ar galite apibūdinti savo kūrybinį moto ir įvardyti pagrindinius kūrybos motyvus?

Tapydamas akvareles stengdavausi pajusti oro erdvę, spalvinių niuansų dvelksmą. Tada detalės pačios surasdavo tinkantį koloritą. Visada žavėjausi vaikų kūrybos laisve. Atsirado svajonė rasti savo mąstymo laisvas erdves. Akrilo dažai palengvino galimybes išreikšti savo jausmus ir mintis. Visa tai tolo nuo konkrečios realybės vaizdavimo į pasąmonės pasaulį, kurio galimybės savitumu ir raiška ribų, manau, neturi.

Atmesdamas kūryboje dirbtinę pozą, stengiausi būti nuoširdus savo minčių vingiams. Tapyba tapo panaši į džiazavimą, kurio nuolatinė potėpių ir spalvų kaita naudojama įvairiems jausmams atskleisti. Ekspresyvus kelias į abstrakciją yra labai viliojantis, bet mintys neleidžia nutolti nuo aplinkos, veidų improvizacijų, paukščių, žuvų persipynimo su potėpių ir spalvų žaismu. Savo ieškojimuose bandau suvokti supančio pasaulio paslaptį ir sukurti asmeninės patirties asociacijų viziją. Pasitikiu žiūrovų asmeninėmis kūrinio suvokimo variacijomis, kurios kiekvienam, manau, gali keistis nuolatinėje nuotaikų tėkmėje. Jei kūrinio paslapties nuojauta išlieka, vadinasi, galima vėl įsitraukti į jos paieškas, teikiančias įvairių asmeninių kūrybinių pojūčių. Taip bandau pasidalinti kūrybos džiaugsmu, savotišku katarsiu su žiūrovu, norinčiu pajusti autoriaus kūrybines improvizacijas.

Vilius Ksaveras Slavinskas „Kuršių Nerijoje“ (akrilas, kartonas, 60 x 73 cm).

Visos technikos būna tikslingos, kai jos padeda geriau išreikšti savo siekius kūrybiniame procese. Daugiausia naudoju akrilinius ir akvarelinius dažus. Net ir naudojant mišrią techniką ar koliažuose su implikacijomis jie sujungia kūrinio erdvės visumą.

Esate Lietuvos dailininkų sąjungos, Kauno dailininkų klubo „Meno sparnai“, LDS akvarelininkų grupės „Aqua 12“ narys. Nuo 1994 metų vadovavote dailininkų ir architektų klubui „Sfinksas“. Kokie jūsų organizuoti projektai jums svarbiausi? Kaip jums pavykdavo ir pavyksta suderinti organizacinį ir kūrybinį darbą? Neseniai atšventėte savo kūrybos 40-metį. Jūsų parodų bagažas yra tikrai didelis. Kurios parodos jums asmeniškai buvo įsimintiniausios?

Dešimtį metų kūriau akvareles, kuriose išsakiau savo žavesį Lietuvos gamta, miesteliais, pajūrio vaizdais. Kuršių neriją su etiudininku, kaip sakoma, išvaikščiojau skersai ir išilgai. Fantastiniai prisiminimai. Stengiausi, kad visose asmeninėse parodose, kurių skaičius jau priartėjo prie 120, būtų pateikiami vis nauji kūriniai. Visos pastangos dalyvaujant ir organizuojant kolektyvinių parodų pristatymus sietinos ir būna netgi vientisos su kūrybiniu darbu. Susipažinimas dailininkų parodose su kolegų kūryba leidžia geriau suprasti ir savo paties kūrybines pastangas, sukuria stimulą nesustoti paieškų kelyje. 

Manau, kad svarbiausi kolektyviniai ir asmeniniai projektai yra tie, kurie buvo siejami su įžymių Lietuvos valstybinių švenčių ar svarbių datų paminėjimais. Dvidešimt keturių kasmetinių parodų „Atgimimas“ cikle išskirčiau Lietuvos Valstybės atkūrimo 80-mečio parodą Kauno paveikslų galerijoje ir Šimtmečio parodą, vykusią vienu metu net keliose Kauno parodų erdvėse. Šiose parodose yra dalyvavę apie 280 menininkų, pateikę per 3000 atrinktų kūrinių. 

Kauno sakralinėse erdvėse 15 metų rengiamo parodų ciklo „Žodis ir spalva“ man svarbiausia Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos parodų salėje 2014 m. eksponuota personalinė paroda „Requiem“, skirta Sausio 13-osios aukoms pagerbti. Nepasimiršta Čikagos Jaunimo centro M. K. Čiurlionio dailės galerijoje 2003 m. organizuota ir pristatyta LDS Kauno skyriaus akvarelininkų paroda „Tėviškės vaivorykštė“.  

Jūs savo kūryboje esate įvaldęs ir naudojate nemažai technikų: akvarelės, akrilo, aliejinės tapybos, mišrią ir koliažo techniką. Kokią techniką daugiausia naudojate?

Visos technikos būna tikslingos, kai jos padeda geriau išreikšti savo siekius kūrybiniame procese. Daugiausia naudoju akrilinius ir akvarelinius dažus. Net ir naudojant mišrią techniką ar koliažuose su implikacijomis jie sujungia kūrinio erdvės visumą. Pastaraisiais metais akrilo darbų ant drobės formatai, organiškai taikantis prie raiškos galimybių, vis didėja, ir tam reikalingos didesnės interjerų erdvės. Nežinau, ar tuo džiaugtis, ar ne. Yra kaip yra…

Vilius Ksaveras Slavinskas „Kitokie“ (akrilas, drobė, 100 x 110 cm).

Vilius Ksaveras Slavinskas „Palinkėjimas“ (akrilas, drobė, 90 x 100 cm).

Kauno menininkai tikrai nėra atsilikusi meno provincija. Mūsų menininkų ieškojimai pasiekia įvairių valstybių parodų sales, dažnai būna pagarbiai įvertinami. 

Kaip vertinate šiuolaikinius Kauno dailės procesus? Kas jus džiugina? 

Įdomus klausimas. Jis vertas platesnės apžvalgos ir didesnių profesinių menotyros įgūdžių. Nepaleidžia mintis, kad dailės procesai Kaune sparčiai plečiasi ir į gylį, ir į plotį jau nuo Nepriklausomybės atgavimo. Vis daugiau naujų erdvių užkariauja įvairios meno parodos, ateina naujos dailininkų profesionalų kartos. Kas labai siekia parodyti viešai savo ieškojimus, galimybių tam suranda grupinėse ar asmeninėse parodose, kurių skaičių tik per vienus kalendorinius metus būtų net sunku suskaičiuoti.

Lietuvoje veikia meno kūrėjų asociacija. Ji jungia įvairių meno sričių profesionalus. Įstatymas suteikia kai kurių privilegijų jos nariams. Tačiau yra viena problema, kuri kol kas neišspręsta. Manau, būtų tikslinga šios asociacijos narių kūrybinį stažą įskaityti į bendrą darbo stažą. Tai suteiktų galimybę nepasijusti nejaukiai sulaukus pensinio amžiaus. Na o labiausiai džiugina aukštą profesionalumą pasiekusi dailininkų kūryba, kuri puikiai įsirašo į tarptautinio meno kontekstą. Šia prasme Kauno menininkai tikrai nėra atsilikusi meno provincija. Mūsų menininkų ieškojimai pasiekia įvairių valstybių parodų sales, dažnai būna pagarbiai įvertinami. 

Daugiau apie menininką – www.artvikas.lt.

Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos archyvo nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš 2019 m. žurnalo „Ateitis“ 4-ojo numerio.

Pateikiame jums teologijos daktaro, Telšių vyskupo Kęstučio Kėvalo paskaitos „Ar laisvoji rinka tik liberalams? Požiūris iš socialinio bažnyčios mokymo perspektyvos“ ištraukas. Paskaita skaityta Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, politikos mokslų studentus vienijančio Tomo Moro klubo kvietimu. Paskaitą užrašė Rūta Raškauskienė ir Vytautas Raškauskas.

Krikščionys dažniausia kalba apie asmeninę moralę, lyg visuomeniniai socialiniai klausimai būtų ne jų reikalas, nes jais rūpinasi pasaulis. Lygiai taip pat yra, jeigu kalbame apie ekonomiką – tai neva tik ekonomikos fakulteto reikalas. Šį dualizmą Bažnyčia bando įveikti, nes iš tikrųjų visa mūsų tikrovė priklauso Kūrėjui – Jis ne tik sukūrė pasaulį, bet ir pakvietė mus jį atbaigti, sakydamas: „valdykite“ žemę (Pr. 1, 22).

Pasaulio ir tikrovės apvaldymas yra pašaukimas, duotas Kūrėjo, kad taptume į Jį panašūs. Pradžios knygoje skaitome, kad Adomas kviečiamas duoti gyvūnams vardus – tai kvietimas bendradarbiauti kūrybos darbe ir tokiu būdu patirti save kaip kūrėjus, patiriant ryšį su Dievu.

Visuomenei būtina mainų kultūra

Kai pirmą kartą nuvykau į Ameriką, mane ištiko lengvas šokas, kadangi tikrovė, kurioje iki tol gyvenau, dramatiškai skyrėsi nuo tos, kurią ten pamačiau. Bet juk tai yra ta pati Žemės planeta, tas pats adresas (galaktikos prasme), tie patys žmonės, o rezultatai nepaprastai skirtingi. Kilo natūralus ūkiškas klausimas – kodėl?

Ši tema mane suintrigavo, todėl licenciatą pasirinkau rašyti apie ekonominį vystymąsi, vertinant Lietuvos atvejį ir kartu apmąstant, ką Bažnyčia gali apie tai pasakyti? Pradėjus domėtis, atsivėrė tokie gyliai ir mastai, kad nebegalėjau ramiai miegoti.

Supratau, kad laisvoji rinka, arba laisvoji ekonomika, iš tikrųjų yra katalikų projektas. Jie pirmieji uždavė svarbius klausimus. Pavyzdžiui, kas toks yra karalius, kad jis dalina teises? Argi netiesa, kad teises gali dalinti tik Dievas? Tai kodėl norintieji laisvai prekiauti savo sukurtomis gėrybėmis negali to padaryti be karaliaus duotų teisių?

Žmonės sukurti dirbti ir kadangi turime ribotą laiką ir ribotus specifinius gabumus, mes kuriame tik specifinius vaisius. Tai reiškia, kad visuomenei būtina mainų kultūra, kad tais vaisiais galėtume praturtinti vieni kitus.

Perry Grone / Unsplash.com

Atspindėti mainus tarp Dievo ir žmogaus

Žodis komercija (lotyniškai commercium) yra ir teologijos žodyno žodis. Jis naudojamas apibrėžti santykiui tarp Dievo ir žmonių ir reiškia mainus. Kasmet sausio pirmąją rytmetinėje maldoje vienuoliai benediktinai gieda psalmės žodžius „O admirable commercium“. Šis žodis, naudojamas ir teologijoje, suteikė komercijai, kalbant ekonomine prasme, naujas reikšmes, apie kurias anksčiau visai nebuvo galvojama ir kalbama. Žodžio commercium prasmė atskleidžia, kad mainus tarp Dievo ir žmogaus mes turėtume replikuoti ar atspindėti žmonių tarpusavio mainuose.

Iš tikrųjų laisvoji ekonomika prasidėjo klausyklose, kai žmonės pradėjo kunigų klausti, pavyzdžiui, ar laisvai prekiaudamas žmogus nenusideda? Bažnyčia tarytum buvo priversta ieškoti atsakymo ir jį surado: galima laisvai mainytis ir laisvai prekiauti.

Bažnyčios atsakymas gerai matomas Vakarų Europos miestuose, kur katedra ir turgaus aikštė visada šalia. Gal kam ir norėtųsi klausti, kodėl toks „nešventas“ dalykas prie pat katedros, bet tikrai pati Bažnyčia pradėjo proteguoti mainų kultūrą, manydama, kad žmonės turi laisvai mainytis ir nebijoti karaliaus, nors šis ir skelbiasi išduodąs teises.

Laisvės šauksmas žmoguje

Tad pirmosios mintys apie laisvus mainus, arba laisvąją rinką, Bažnyčioje randamos pakankamai anksti. Pirmiausia laisvoji rinka Vakarų kontekste pradeda veikti kaip mainai tarp vienuolynų (X a.), o laisvų mainų kultūra plačiau išplinta ir pamažu įgauna pagreitį XII–XIII a., kai ir teologai pasiūlo laisvų mainų principą.

Jeigu žiūrėtume dar giliau, tai žmoguje yra laisvės šauksmas. Sovietiniais metais Antanas Maceina užrašė man labai artimą mintį: istorinė kaita neišvengiama ir veda laisvės kryptimi. Žmogaus laisvės troškimą galima laikinai paneigti, bet niekada – amžinai nuslopinti.

Tikrai mes esame sukurti laisvei ir žmonijos istorija iš tikrųjų yra laisvinimosi, laisvės istorija. Vergijos panaikinimas, laisvų mainų tapimas kultūros dalimi – tai vis laisvės troškimo ir ilgesio išsipildymas, – kaip ir mūsų tautos išsivadavimas.

Kodėl apskritai reikėtų kalbėti apie krikščionybę ir ekonomiką?

Nes tai susiję su žmogumi. Kai Jonas Paulius II bandė įvertinti, kas atsitiko su komunistiniu eksperimentu, jis konstatavo, kad pagrindinė klaida buvo ne ekonominio, o antropologinio pobūdžio, tai yra žmogaus prigimtis interpretuota neteisingai – neva panaikinus privatinę nuosavybę visi dirbs dėl visų ir visi su visais dalinsis laisvai, be jokių trikdžių. Ši klaida tokia didelė ir grubi, kad komunizmo nuostoliai visuose jo pasiektuose kraštuose skaičiuojami apie šimtu milijonų gyvybių.

Todėl mūsų, kaip krikščionių, užduotis ir pareiga yra pažinti žmogaus prigimtį ir ieškoti, kaip įdarbinti tos prigimties atšvaitus įvairiose socialinėse srityse. Juk, sakykime, ekonomikos tikslas nėra tik prekių arba daiktų kūrimas – tai ir aplinkos kūrimas dvasiniam tobulėjimui. Jeigu žmogus negali sudurti galo su galu, jis nepavalgęs, nesaugus, jam yra sunku ir dvasiškai tobulėti. Taigi, krikščionybė šita sritimi domisi jau vien dėl to, kad nori žmogui užtikrinti orią aplinką.

Laisvos ekonomikos tikslas – prisidėti prie žmogaus galutinio tikslo

Tačiau įprasta net ir tarp krikščionių apie ekonomiką ir rinką mąstyti materialistiškai, nors iš tikrųjų reikėtų apie tai kalbėti iš dvasinės ir teologinės perspektyvos. Pavyzdys galėtų būti tai, ką Jonas Paulius II sugebėjo nuveikti su vadinamąja kūno teologija. Popiežius ketverius metus bendrosiose audiencijose viešai nagrinėjo su seksualumu ir santuoka susijusius dalykus, kurie dažniausiai paliekami pokalbiams prie uždarytų durų, ir galiausiai sukūrė visą sistemą, kuri dabar vadinama kūno teologija. Taip jis atvėrė vartus atvirai kalbėti apie šią sritį ir apie tai, kad Švenčiausios Trejybės atspindys žemėje yra šeima. Nes tie mainai, arba tas santykis, kuris vyksta tarp vyro ir žmonos, atspindi tą santykį, kurį turi Švenčiausioji Trejybė.

Andrei Ianovskii / Unsplash.com

Mano manymu, tai suteikia pagrindą ir padrąsinimą kalbėti apie kitą mainų formą, kuri vadinasi laisvąja rinka. Puikiai žinau, kad apie pastarąją kalbėti pozityviai nėra madinga, pats esu bandęs kalbėti įvairioms žmonių grupėms, ir dažniausiai išgirsdavau kaltinimus: esate kapitalistas, remiamas magnatų, esate balsas siaubingo eksperimento, kuris legalizuoja nelegalų darbininkų išnaudojimą, ir netgi jį dar suteologinate. Ką po tokių žodžių sakyti?

Laisvos rinkos problema yra ta, kad ji nepakankamai laisva

Pradedu nuo to, kad Viešpats myli mus visus ir iš tos meilės su mumis pasidalino troškimu, kad visi tarpusavyje bendrautume, taigi ir mainytumėmės pačių sukurtomis gėrybėmis. Kuo geresnės sąlygos, tuo intensyvesni mainai, tuo labiau visuomenė asmenybiškėja – tokį žodį naudoja popiežius Jonas Paulius II – vadinasi, šiltėja. Taigi, kuo mes visuomenėje pasiekiame intensyvesnius bendrystės ir kitus mainus, taip pat ir ekonominius, tuo visuomenės kokybė auga.

Vadinasi, Bažnyčia kalba apie laisvą rinką dėl to, kad nori kalbėti pirmiausia apie patį žmogų: jo darbą, bendrystę, žmogiškąjį kapitalą, kūrybingumą, verslumo pašaukimą ir visuomenės asmenybiškumo galimybę. Asmenybiškumas – tai, kas sunkiai pamatuojama, kas tvyro ore, tai, kaip žmonės vieni kitus jaučia. Pavyzdžiui, ar šnekasi autobusų stotelėje, ar svetimą žmogų pakalbina, ar apskritai nuotaika krašte yra labiau pozityvi ar neigiama. Šitie dalykai yra kaip atgarsis to, kokios sąlygos yra visuomenėje, tarp žmonių.

Chestertonas, kuris laikomas vienu rimčiausių krikščionių apologetų, pastebi: problema su kapitalizmu yra ta, kad nėra pakankamai kapitalistų. Panašiai ir Jonas Pauliaus II savo raštuose įvardija pagrindinę laisvos rinkos problemą – kad ji yra nepakankamai laisva. O tai reiškia, jog stokojama laisvės, suprastos etiniu ir moraliniu pagrindu. Laisvės su atsakomybe. Ir komercinė visuomenė yra ne tiek materialių gėrybių mainų visuomenė, kiek socialinių mainų visuomenė. Jeigu nėra socialinių mainų, tai ir komerciniai mainai šlubuoja.

Turtas – tikslas ar priemonė?

Būtent krikščioniška antropologija sudėjo pagrindus kalbėti apie laisvos rinkos galimybę visuomenėje. Pavyzdžiui, Jėzaus ištara, kai Jo klausia – verta mokėti mokesčius ciesoriui, ar ne? Jis ištaria sakinį, kuris yra Vakarų civilizacijos mąstymo nauja versija: kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui. Tai reiškia, kad atskiriama profaninė ciesoriaus erdvė nuo sakralios arba Dievo erdvės. Kitaip sakant, ciesoriaus ir Dievo atskyrimas sukuria naują laisvės veikimo erdvę, kuri yra laisva nuo politinės valdžios.

Evangelijoje kalbama ir apie turtą. Sakoma, kad kupranugariui bus lengviau išlįsti per adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę. Turto, atrodytų, reiktų vengti, tačiau kitoje vietoje giriamas verslusis tarnas, kuris gavęs talentus, pelnė jų dar daugiau. Tuo tarpu tas, kuris pabijojęs talentus paslėpė, yra pasmerkiamas. Tai argi taip giriamas troškimas turėti daugiau? Taip išeina, kad giriamas gobšumas? Iš tikrųjų šeimininkas pasmerkė tarną, kuris nutarė nieko nedaryti. Kitais žodžiais tariant – nevykdyti savo pašaukimo, paliepimo eiti ir atbaigti, „valdyti“  žemę, ir yra už tai griežtai smerkiamas.

Jei turtas yra tikslas, kupranugariui bus lengviau išlįsti per adatos skylę, bet jeigu turtas tampa priemone kitiems tikslams, tai yra dvasiniam tobulėjimui, pagalbai kitiems žmonėms, teisingesnės visuomenės kūrimui, universitetams, mokykloms, ligoninėms, pagalbai bažnyčios bendruomenėms – tada šitas turtas tampa tais kitais uždirbtais talentais. Šio palyginimo prasmė yra paskatinimas nebijoti kalbėti apie turtą, tačiau žinoti, kad jis turi būti tik priemonė. Toks evangelijos kontekstas.

Meilę būtina įkūnyti

Apskritai, kalbant apie krikščioniškos kultūros kontekstą, norisi atsakyti į klausimą, kodėl Vakarų civilizacija ėjo į priekį? Manau, pirmiausia todėl, kad ši civilizacija suteikė tikėjimo ateitimi kontekstą. Nes pagoniškasis ciklinis pasaulio suvokimas, atitinkantis gamtos ciklus, yra visai priešingas linijiniam mąstymui, kuriuo gyvename Vakaruose. Mes manome, kad gali būti vis geresnė visko versija – geresnė gyvenimo kokybė, geresni santykiai, tobulesnė visuomenė. Iš kur pas mus toks tikėjimas, kad gali būti geriau? Tai yra mūsų krikščioniškos kultūros padovanota ir giliai įskiepyta mintis – maldos žodžiai teateinie tavo karalystė būtent ir reiškia norą čia, žemėje, atspindėti ir kurti vis geresnę buvimo versiją.

Aaron Burden / Unsplash.com

Katalikai labai rimtai žiūri į materiją. Mes kūną vertiname rimtai, nes Dievas tapo kūnu – įsikūnydamas Jis pašventino kūną, o kartu ir šitą tikrovę, kuri yra aplink mus. Ir jeigu kūnas yra erdvė, kuri skelbia Dievo garbę, tai ir dvasia turi rasti atgarsį kūno išraiškose. Pavyzdžiui, aš galiu sakyti: aš jus visus myliu. Tačiau kokiu būdu myliu? Kad parodyčiau, turiu sumąstyti materialią išraišką: gerą žodį, pasveikinimą, gerą darbą. Meilę būtina įkūnyti.

Dovanoti save per idėjas

Norisi prisiminti kontekstus, kurie sukūrė sąlygas laisvai rinkai žmonių mąstyme, kultūroje ir visuomenėje. Krikščioniškoji teologija suteikia pagrindą lygioms žmonių teisėms. Nes jeigu mes visi sukurti pagal Dievo paveikslą, tai visi esame lygūs ir nėra nei kastų, nei vyrų ar moterų, nei žydų ar graikų, bet pirmiausia visi yra Dievo vaikai. Šios lygios teisės suteikia pagrindą ir lygiaverčiams, laisviesiems mainams. O kuo pasaulyje laisvesni yra mainai, tuo visuomenė turtingesnė – ir materialia prasme, ir dvasine, socialine, bendražmogiška. Mainai padeda žmogaus prigimčiai suklestėti, nes mes visi sukurti bendrystei vieni su kitais ir Dievu – tai aukščiausia vertybė gyvenime.

Mainai iš tikrųjų yra bendrystės ilgesio atgarsis. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, turi laisvę, atsakomybę, protą, ir juos turi įdarbinti kūryboje, kažką naujo sukurdamas ir padovanodamas pasauliui. Tai yra mūsų gyvenimo raiška – pašaukimas verslumui, kuris giliausia prasme yra savęs dovanojimas. Dovanoti save per idėjas, pasiūlymus, iniciatyvas – tai viena iš didžausių mūsų laimių.

Eiti ir skelbti

Kam Jėzus siunčia mokinius žodžiais: eikite į visą pasaulį ir skelbkite evangeliją? Žinome, kad dažniausiai pirmieji mokiniai pasaulyje rasdavo kankinystę. O vis dėlto Jėzus kviečia rūpintis pasauliu. Nes eiti ir skelbti reiškia keisti visuomenę. Reiškia tą pyragą, kuris yra pasaulis, kepti su geru raugu, kad tešla kiltų taip, jog būtų skanu.

Kevin Langlais / Unsplash.com

Pirmieji Bažnyčios kankiniai yra laisvės liudytojai. Imperatorius sako – „aš esu Viešpats“, o tie pirmieji krikščionys, įtikėję Kristaus mokiniais, sako: žinai ką – ne, tu nesi Viešpats. Tai sako: tu mirsi dėl to, kad atsisakai man priskirti šitą titulą. Atsakymas: tai yra geriau, negu tau priskirti šitą titulą. Jie mirė, paaukojo gyvybę. Šiandien nei vienas imperatorius, prezidentas ar vadovas nėra Dievas. Tai yra anų laisvės šauklių įtaka.

Už darbą reikia sumokėti

Prigimtinis įstatymas, kurį pabrėžė Tomas Akvinietis: pastebėjome, kad tuo, ką žmogus laiko savu, rūpinasi geriau negu tuo, kas yra bendra, todėl, jeigu norime geriau rūpintis šiuo Viešpaties sodu, turime plėsti ir nuosavybės teisę.

Vėlyvieji scholastai, Salamankos mokyklos Ispanijoje teologai pirmieji sukuria teoretinį laisvosios rinkos pagrindimą, kalbėdami apie tokius dalykus kaip palūkanos, bankai, kreditai. Pavyzdžiui, sprendžia klausimą, ar moralu bankams imti palūkanas ir sako: bankas yra saugykla, saugoti pinigus yra darbas, o už darbą reikia sumokėti. Šis ir panašūs dalykai buvo teoriškai pagrįsti tokiu būdu, kad mainų idėja įgavo pagreitį.

Industrinė revoliucija su darbo pasidalinimu ir garo mašina sukurė didžiulę naują ekonominę bangą Europoje. Viskas įvyko taip greitai, kad žemdirbiai nespėjo prisiderinti prie miesto sąlygų, jaustas didelis neteisingumas ir štai turime komunistinius pasiūlymus.

Pirmasis Bažnyčios dokumentas, kuris tiesiai užsimena apie tai – enciklika Rerum novarum (1891 m.), siūlantis priešnuodį komunizmui. Ši enciklika kalba, kad privatinė nuosavybė yra šventa teisė. Atimdami privatinę nuosavybę – atimame iš žmogaus laisvę ir galimybę klestėti. Dėl šio dokumento Europoje komunistinė revoliucija neįgavo tokio didelio pagreičio kaip Rusijoje. Šią encikliką Lietuvoje labai propagavo palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, vėliau prelatas Mykolas Krupavičius ir kiti bažnyčios socialinio mokymo platintojai, todėl Lietuvoje ji buvo daug stipriau įsišaknijusi negu Rusijoje, kur ten nebuvo tos alternatyvos.

Šiandienos krikščionių uždavinys

Svarbiausias rinkos ekonomikos požymis yra asmens politinė ir ekonominė laisvė. Rinkos ekonomika veikia tik tada, kai yra užtikrinta privatinė nuosavybė ir valstybės duodamas teisinis institucinis pagrindas, kitais žodžiais tariant – žaidimo taisyklės. Jeigu nėra šios tvarkos – mainai arba nevyksta, arba jie yra neteisingi.

Bendras požiūris į rinką ir verslą bei verslininką yra neigiamas. Apie tai kalbėti pozityviai yra nemadinga. Kodėl? Neretai rinkos mechanizmo dėka yra išnaudojami žmonės. Laisvai išnaudojami. Panaudojant gerą priemonę blogam tikslui. Ir tada mes pačią priemonę atmetame kaip žalingą, o tai yra nuostolis. Kapitalizmas kaip sistema priklauso nuo to, kaip ji yra interpretuojama ir kas su ja daroma. Juk pati sistema yra neutrali, ji yra įrankis. Kaip kompiuteris. Mes jį naudojame ir geriems, ir, deja, kartais blogiems tikslams. Jeigu kapitalistinė sistema padeda žmogui vystytis, įtvirtinti jo laisvę – ji yra gera, ją reikia diegti visuomenėje.

Matthew Rader / Unsplash.com

Kaip šitą priemonę padaryti labiau humanišką ir atitinkančią žmogaus prigimtį – tai šiandienos krikščionių uždavinys. Manau, jog svarbu atsiminti, kad tai yra mūsų, krikščionių, išradimas. Nors prekiauta buvo daug anksčiau, bet ta prekyba stokojo laisvės, ji nebuvo visuotinė. Krikščionybė pagrindžia visuotinę laisvę ir mainus, užtikrindama, kad turime teisę tuo užsiimti kaip žmonės, sukurti pagal Dievo paveikslą.

Apie rinką galvoti naujai

Mes ne tik perskirstome išteklius, bet kuriame naujas galimybes, ne tik raikome pyragą, bet kepame pyragus – juk kiekvienas pašauktas būti kūrėju. Taip pat reikia suprasti, kad pelnas nebūtinai yra vienintelė skatinanti priežastis. Pelnas yra ir kūrybos džiaugsmas, ir bendro darbo bei šeimos jausmas. Net jeigu verslininkas ir dirba vedamas vien individualistinių motyvų, mokėdamas valstybei mokesčius vis tiek prisideda prie visuomenės tobulėjimo ir jos gerovės.

 Nauda ir moralė, prigimtinės teisės ir bendrasis klestėjimas eina koja kojon. Mes dažnai klaidingai sakome – jeigu yra nauda, tai nėra moralu. Greičiausiai kažkas yra apgautas. Vis dėlto esminė rinkos motyvacija kyla iš žmogaus prigimties – tai nuolatinio tobulumo paieškos. Mums reikia naujos socialinės paradigmos, kuri keistų nusistovėjusį materialistinį požiūrį į rinką, ir kurioje būtų įžvelgiama ir dvasinė, kūrybinė žmogaus išsiskleidimo prasmė. To nori Bažnyčios socialinis mokymas, kai kalba apie rinkos ekonomiką.

Bažnyčia sako, kad yra trys svarbūs dėmenys: įstatymų valdžia, laisvosios ekonomikos samprata ir moralinė tvarka. Jeigu yra šie trys dėmenys – visuomenė klesti. Jei kurio nors dėmens trūksta ar jis šlubuoja – visuomenė pradeda stagnuoti, neteisingumas ima viršų, žmonės nusivilia pačia sistema ir rinka su jos galimybėmis. Ką daryti? Neprarasti pasitikėjimo žmogaus gebėjimu tobulėti. Reikia žiūrėti pozityviai ir į mūsų Tėvynę ir stengtis šiuos svarbius dėmenis įkūnyti, kad turėtumėme geresnę jos versiją. Dabar jūsų eilė bandyti. Sveiki atvykę į laisvųjų mainų nuotykį.

Teresa Rožanovska (asmeninio archyvo nuotr.)

„Trilogija nebuvo suplanuota“, – teigia kino prodiuserė Teresa Rožanovska, kalbėdama apie tai, kad jos prodiusuotus filmus „Česlovo Milošo amžius“ ir „Romas, Tomas ir Josifas“ papildys dar ir trečioji juosta, skirta poetui Tomui Venclovai. Trys skirtingų tautybių poetai, palikę žymų pėdsaką Lietuvoje. Trys bičiuliai, kuriuos suvienijo ne tik poezija, bet ir vertybės bei pasipriešinimas totalitarizmo bandymams pavergti protus. Jų gyvenimo istorijos yra tarsi vartai į sudėtingą XX amžiaus Lietuvos ir regiono istoriją.

Viskas prasidėjo nuo Miloszo

T. Rožanovska pasakoja, kad pradžią trilogijai davė konkursas, paskelbtas filmui apie Czeslawą Miloszą. „Iki paraiškos atidavimo laiko buvo likę jau labai nedaug, tačiau mes su Pranu Morkumi sugebėjome susitelkti ir išdėstyti savo viziją. Mūsų paraiška nugalėjo ir nuo to laiko Cz. Miloszas užvaldė viską. Tai buvo didžiulis iššūkis, nes filmą turėjome susukti per pusmetį“, – prisimena prodiuserė. 

Jos teigimu, didžiulis iššūkis teko visų pirma režisieriui, nes tuo metu dar nebuvo pasirodžiusi Andrzejaus Franaszeko parengta poeto biografija.Tad pradžioje, pagrindu filmui tapo elektroninė knygos versija.  

„Buvo labai intensyvus laikas – daug keliavome, kalbinome Miloszo draugus. Jau po to atėjo mintis kurti ir kitus flmus“, – pasakoja T. Rožanovska.

Kartos balsas 

Pasakodama apie antrąjį filmą „Romas, Tomas ir Josifas“, kuriame vystoma Romo Katiliaus, Josifo Brodskio ir Tomo Venclovos draugystės istorija, T. Rožanovska prisimena pažintį su šio kūrinio režisiere Lilija Vjugina. „Su ja susipažinau visiškai atsitiktinai. Nors visą profesinį gyvenimą L. Vjugina yra praleidusi Maskvoje, ji yra kilusi iš Vilniaus ir svajojo vieną dieną kažką sukurti šiame mieste. Ji gyveno Klaipėdos gatvėje – už kampo nuo ten, kur gyveno Brodskis. Ji daug darbavosi kurdama dokumentiką, Rusijoje. Tad tuo metu, kai svarstėme apie galimas temas, Brodskio asmenybė ir Lietuva pasirodė puiki tema bendram darbui. Taip ir gimė antras filmas“, – prisimena ji. 

Trečiasis filmas, anot T. Rožanovskos, neatsitiktinai bus skirtas T. Venclovai, nes visi trys – T. Venclova, Cz. Miloszas, J. Brodskis – buvo panašaus limimo poetai, bendraminčiai ir bendražygiai. Anot prodiuserės, jos kartai šie kūrėjai yra labai artimi ir įkūnija savotišką kartos balsą.

Ugdyti laisvą žmogų 

Kalbėdama apie bendrus šių kūrėjų likimus, T. Rožanovska dėsto, kad kuriant filmus labai svarbu buvo atskleisti aplinkybes, kuriomis visi jie atsidūrė už Atlanto ir kaip padėjo vienas kitam nelengvomis aplinkybėmis: „Cz. Miloszas ten atsirado pirmasis ir J. Brodskis minėjo, kokią didžiulę pagalbą jam suteikė poetas iš Lenkijos – ne kažkaip materialiai, bet pačiu savo buvimu.“

Be to, anot prodiuserės, tiek Cz. Miloszas, tiek J. Brodskis, tiek T. Venclova yra apibūdinami kaip disidentai. Jie – žmonės, nesusitaikę su režimo primesta nelaisve, priešinęsi jai ir galiausiai paliko savo šalis. „Mums rūpėjo atskleisti, kaip jaučiasi žmogus, priverstas palikti tėvynę. Kaip jiems pavyksta toliau kurti svetimoje žemėje, tarp kita kalba kalbančių žmonių“, – pasakoja T. Rožanovska. 

Jos teigimu, šiandien didžiausias kylantis iššūkis yra ugdyti laisvus žmones, o čia minėtų trijų poetų pavyzdys yra labai svarbus. „Man šie trys žmonės būtent ir yra laisvės simboliai, likę ištikimi savo vertybėms ir nesusitaikę, neprisitaikę, išlaikę savo kritinį mąstymą, kuris toks svarbus šiais laikais. Tai yra ypatingai svarbu šiandien, kai tikrovė yra sudėtingesnė nei priespaudos laikais, kai arba buvai už režimą, arba prieš“, – teigia pašnekovė pridurdama, kad laisvas žmogus yra neįsivaizduojamas be atsakomybės ir kompetencijos. 

Ji vylėsi, kad tiek du jau sukurti filmai, tiek planuojama kurti juosta apie T. Venclovą pasitarnaus švietimui. Be to, kaip teigė pašnekovė, ypač filmas apie J. Brodskį ir jo bičiulystę su lietuviais galėtų būti kaip priemonė žvelgti giliau nei tam tikri kolektyviniai stereotipai, skatinantys mąstyti, kad, girdi, visi jie ten vienodi. „Neseniai vienas Lietuvoje gyvenantis rusų kilmės vaikinas pasakė puikią mintį: „Mes dabar labai bijome Rusijos, tačiau pamatome, kiek ten yra blaivių žmonių, sugebančių neprisitaikyti, kad visa tai teikia vilties ir dėl to reikia ne atsitverti, o su jais bendradarbiauti.“ Mes privalome jiems padėti, nes tai yra bendras reikalas, bendros vertybės“, – pasakojo T. Rožanovska. 

Laisvi nelaisvės sąlygomis

Prodiuserės teigimu, jai labai svarbu, kad santykį su minėtais kūrėjais rastų ne tik jos ar vyresnioji karta, tačiau ir šiandienos jaunimas, kuriam sovietmetis yra pažįstamas tik iš vadovėlių ar tėvų pasakojimų. „Man labai svarbu pačiai kaip to laikmečio vaikui suprasti poetų kūrybą, kuri gimė nelaisvės sąlygomis – iš dalies kaip nepritarimas, pasipriešinimas sistemai, laisvės ieškojimas. Lygiai taip pat svarbu priartinti šią kūrybą ir jos sukūrimo aplinkybes ir prie šiandieninės kartos. Svarbu, kad kalbėtume apie daugiakultūrę mūsų praeitį, kuri buvo mūsų tikrovė. Turime būti atviri praeičiai, o ne bandyti ją seleketyviai interpretuoti, ką nors sąmoningai apeinant vardan patogumo“, – pasakoja pašnekovė. 

Anot jos, jaunimas šių autorių atžvilgiu veikiausiai dalinsis į dvi dalis – tuos, kurie imsis poezijos, ir tuos, kuriems artimesnė bus šių autorių proza. „Mane labai žavi tai, kiek jie vienu metu yra panašūs, ir kiek skirtingi. Aišku, čia susiduriame ir su skirtingų kalbų savitumu bei žavesiu. Tačiau autoriai susitinka savo tematikoje svarstydami laikmečio išgyvenimus“, – dėsto T. Rožanovska.

Tarp svarbiausių jai pačiai kūrinių kūrėja išskiria Cz. Miloszo „Pavergtą protą“: „Tai yra genialus kūrinys, kuris, man regis, turi didžiulę įtaką asmenybės formavimuisi. Tikras filosofas neturi laiko apribojimų, jis tinka visiems laikams. Tas pats pasakytina ir apie Miloszo prozą. Keičiasi aplinkybės, tačiau kūriniai nuo to nepasensta, o priešingai – suteikia galimybių geriau suprasti tas aplinkybes.“ 

Miloszo poezija labai artima savo nuotaikomis. Vienas iš eilėraščių – „Kapris“ puikus pavyzdys. „Filmo kūrimo metu paprašėme T. Venclovos išversti Cz. Miloszo labai gražų eilėraštį „Kapris“, kurio keliose eilutėse sutelpa gyvenimas. Ir nors eilėraštis yra pavadintas salos Italijoje vardu, iš tiesų jis yra apie Vilnių. Apie eilėraščius kaip ir apie muziką galima kalbėti kaip apie poilsiui, meditacijai skirtą laiką. Tačiau aš sakyčiau kitaip – eilėraščiai, kurie yra tau brangūs, yra tavo paties dalis. Kaip ir visa kultūra“, – teigia ji.

„Važiuodama automobiliu neseniai girdėjau pokalbį, kurio metu žurnalistas pašnekovui uždavė klausimą, kas gi yra kultūra. Jis atsakė, kad žmogus gyvena, per gyvenimą įgyja daug patirties, tačiau metams bėgant daug ką pamiršta. Tai, kas lieka, ir yra kultūra. Ir iš tiesų, kas tavyje lieka, ko negali pamiršti, yra kultūra“, – apibendrina T. Rožanovska.

Šv. Alfonsas Maria de Liguori – „Evangelizare Pauperibus Misit Me“ („Siuntė mane nešti gerosios naujienos vargdieniams“). Giuseppe Antonio Lomuscio, 1988 m. Vikimedijos nuotr.

Rugpjūčio 1 d. minime šv. Alfonsą Mariją Liguorį – vyskupą ir Bažnyčios mokytoją.

Ge­rai ži­no­mą gies­mę Tu scen­di dal­le stelle („Tu nu­si­lei­di iš žvaigž­džių“), ku­rią gie­da­me Ka­lė­dų nak­tį, su­kū­rė bū­tent jis, Al­fon­sas Ma­ri­ja Li­guo­ris, di­dy­sis Ne­apo­lio že­mės šven­ta­sis, ku­ris jau vai­kas bu­vo be ga­lo ga­bus, o vė­liau ta­po ad­vo­ka­tu.

Jis gi­mė 1696 m. rug­sė­jo 27 d. Marianello­je (Ne­apo­lio prie­mies­ty­je) kilmin­go­je šei­mo­je. Iki tris­de­šim­ties me­tų jis bu­vo at­si­dė­jęs mu­zi­kai, moks­lams, kalboms ir ypač tei­sės stu­di­joms bei pradė­jęs pui­kią ad­vo­ka­to kar­je­rą, ku­rios stai­ga at­si­sa­ky­ti jį pri­ver­tė vie­nas nereikšmin­gas teis­mo pro­ce­sas. Nu­ti­ko taip, kad vie­no kal­ti­na­mo­jo gy­ni­mas, kurio jis taip nuo­šir­džiai ėmė­si Ne­apo­lio teis­me, pa­si­ro­dė esąs vien far­sas, ir tai jį vi­siš­kai ati­to­li­no nuo teis­mų tie­sos. Tiek pa­ka­ko, kad jis atsisa­ky­tų ad­vo­ka­to togos ir im­tų mąstyti apie ką ki­ta, – apie sau rim­tes­nę, la­biau įpa­rei­go­jan­čią bei kitiems naudinges­nę veiklą. Pa­mąs­tė ir ga­liau­siai nu­spren­dė tap­ti ku­ni­gu. No­rė­da­mas įro­dy­ti sa­vo no­rą įsiparei­go­ti, jis ypač rū­pi­no­si varg­šais, pa­dė­da­vo Ne­apo­lio varg­šų kvar­ta­luo­se iš atsitiktinių dar­bų vos be­si­ver­čian­tiems dris­kiams ir po skur­džiau­sius ir pur­vi­niau­sius kai­mus iš­si­bars­čiu­siems kai­mie­čiams.

Tai­gi tas pui­kią ad­vo­ka­to kar­je­rą nu­trau­kęs at­si­ti­ki­mas bu­vo lem­tin­gas jo gy­ve­ni­mui, ku­rį jis vis la­biau ėmė pa­švęs­ti bro­lių kan­čioms su­ma­žin­ti. Jo pa­si­rin­ki­mas, ku­rį parėmė ki­ti jo drau­gai pa­sau­lie­čiai, pa­kry­po įdo­mia lin­kme, nes kar­tu jie įkū­rė Švenčiausio­jo Iš­ga­ny­to­jo kon­gre­ga­ci­ją. Or­di­no re­gu­lą 1749 me­tais pa­tvir­ti­no popiežius Benedik­tas XIV, o jo na­riai pa­si­va­di­no re­demp­to­ris­tais.

Al­fon­sas ir to­liau bu­vo at­si­dė­jęs stu­di­joms, ypač mo­ra­li­nei te­olo­gi­jai. Jo me­di­ta­ci­jos, as­ke­zės ir te­olo­gi­jos vei­ka­lai il­gai bu­vo skai­to­mi, be to, jais nau­do­ja­ma­si dar ir da­bar. Tarp vi­sų pri­min­ti­nas vei­ka­las The­o­lo­gia mo­ra­lis, – dvi­dešim­to­jo amžiaus pradžio­je re­li­gi­niam dva­si­nin­ki­jos ug­dy­mui bu­vęs ne­abe­jo­ti­nu at­skai­tos tašku.

Pa­moks­lų sri­ty­je jis pa­gi­li­no die­viš­ko­sios mei­lės, Kris­taus kan­čios ir mir­ties bei prisikėlimo slė­pi­nio te­mas. Be to pa­ra­šė daug me­di­ta­ci­jų apie Šven­čiau­si­ą­ją Mer­ge­lę Mariją, ku­rios bu­vo su­rink­tos į kny­gą Le glo­rie di Ma­ria („Ma­ri­jos šlo­vė“).

1762 m. bu­vo kon­sek­ruo­tas vys­ku­pu ir pa­skir­tas į Sant’Agata dei Go­ti vys­ku­pi­ją, kuriai va­do­va­vo dvy­li­ka me­tų, kol, pa­si­li­go­jęs ir be­veik apa­kęs, pa­no­ro pa­si­trauk­ti į savo bro­lių vie­nuo­lių na­mus No­ce­ra de’ Pa­ga­ni vie­to­vė­je. Ten at­si­sky­ręs ir at­si­dė­jęs mal­dai su­lau­kė de­vy­nias­de­šim­ties me­tų.

Mi­rė 1787 m. rug­pjū­čio 1 d., ne­pra­ėjus nei šim­tui me­tų Al­fon­sas bu­vo pa­skelb­tas Bažny­čios mo­ky­to­ju bei iš­pa­žin­čių klau­sy­to­jų ir mo­ra­lės te­olo­gų glo­bė­ju.

Iš Piero Lazzarin. Naujoji šventųjų knyga

 Jėzus kalbėjo miniai: 
    „Su dangaus karalyste yra kaip su ežeran metamu tinklu, , užgriebiančiu įvairiausių žuvų. Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o blogąsias išmeta. Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų tarpo ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. 
    Ar supratote visa tai?“ 
    Jie jam sako: „Taip“. 
    Tuomet jis tarė: „Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“. 
    Baigęs sakyti tuos palyginimus, Jėzus iškeliavo iš tenai.

Skaitiniai E1 (242)

Kalbėdamas palyginimais, Jėzus atskleidžia Dangaus karalystės slėpinį. Skaitydami juos vieną po kito, mes jau dabar galime žavėtis ir džiaugtis tos Karalystės unikalumu. Būtent šis žodis ir ateina į galvą, mąstant apie šios dienos Evangeliją.

Šios Karalystės piliečiu tampama tinklo gijoms pagavus. Atrodo, įprasta, kad tinklas turėtų supančioti, suvaržyti, tačiau Dangaus karalystės tinklas kitoks. Jame galima rasti visko. Jis, kaip Jėzus sako, iškelia viršun įvairių dalykų.

Čia šie žodžiai kiekvienam iš mūsų turėtų nuskambėti kaip didžioji viltis ir paguoda – nėra nieko, kas Dangaus karalystei būtų nereikšminga ar nesvarbu. Net tie be galo seni dalykai. Dangus yra tai, kas viską nuolat atnaujina.

Tačiau prisilietus Dangaus karalystės tinklui reikia išdrįsti būti Jos piliečiu – nepasilikti ties tuo, kas įprasta, bet leistis į naujų iššūkių ir kasdienio atnaujinimo kelionę. Atrodo tik tiek. Tik tokios šios Karalystės piliečio pareigos. Tačiau ar jas vykdome, ar nepamirštame atsiversti. Kiekvieną dieną, valandą ar net sekundę.

Bernardinai.lt

Toma Bružaitė. Gedimino Šulco nuotrauka.

Tai viena iš tų temų, kurios yra gana retai aptariamos, o kai tai atsitinka, sulaukiama nemažai prieštaringų nuomonių. Koks turėtų būti moterų vaidmuo Katalikų Bažnyčioje? Ar pakankamai jomis pasitikima? Ką reiškia kai kurių vyskupų kvietimai labiau įtraukti moteris į lyderystę Bažnyčioje? Be abejo, aptariant moterų vaidmenį Bažnyčioje, tenka kalbėti ir apie kunigystę, ar moterų diakonystę. Juk ir Bažnyčioje egzistuojančių pačių radikaliausių judėjimų už moterų teises požiūriu, lygybė bus pasiekta tik tada, kai moterys galės priimti kunigystės, ar bent jau diakonystės šventimus. 

Pastaraisiais metais moterų lyderystės Bažnyčioje tema vėl iškyla į paviršių popiežiui Pranciškui reikšmingas pareigas pavedus atlikti moterims, ne tik vienuolėms, bet ir pasaulietėms. Pavyzdžiui, Šventojo Tėvo sprendimu, keturios moterys tapo vyskupų sinodus rengiančios tarybos narėmis. Sinodai Katalikų Bažnyčioje vyksta daugiau nei 50 metų ir per šį laikotarpį tokias pozicijas moterys užima pirmą kartą. Neilgai trukus pasiekė žinia, kad pirmą kartą Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų Kongregacijos narėmis tapo šešios moterys. Ši kongregacija – tai Vatikano institucija, kurią anksčiau sudarydavo vyskupai bei kunigai, vienuolynų vyresnieji, atsakinga už sritis, susijusias su vienuolinėmis, pašvęstojo gyvenimo bendruomenėmis. O štai šį mėnesį Vatikano spaudos tarnyba pranešė, kad popiežiaus spaudos atstovo pavaduotoja tapo pasaulietė moteris, žurnalistė iš Brazilijos Christiane Murray.

Apie moterų lyderystę ir įtraukimą buvo kalbama ir sinodo jaunimo tema metu. Artėjančio Amazonijos regiono sinodo darbiniame dokumente taip pat keliami klausimai apie moterų vaidmenį Bažnyčioje, jų didesnį įtraukimą priimant reikšmingus sprendimus. Katalikių moterų balsas tikrai buvo girdimas, kai į Vatikaną susirinko vyskupai aptarti nepilnamečių apsaugą. Būtent tie skausmingi Bažnyčią krečiantys skandalai, nusivylimas lyderyste Bažnyčioje, paskatino ir pačias moteris garsiau kalbėti ir apie moterų patiriamas skriaudas, ir apie jų norą prisidėti sprendžiant problemas.

Becca Tapert. Unsplash.com

Katalikų Bažnyčioje, kurią labai dažnai matome kaip vyrų, vyskupų ir kunigų, valdomą hierarchinę instituciją, taip pat vyksta pokyčiai vyrų ir moterų lygybės srityje. Tik šie pokyčiai nebūtinai yra spartūs, ne visada pateisina lūkesčius, o kartais atsiskleidžia ir tai, kad vyrų ir moterų lygybė yra vienas esminių Bažnyčios mokymo apie žmogų elementų. 

Dar Pauliui IV esant popiežiumi, klausimas apie moterų kunigystę buvo galutiniai išspręstas, šv. Jonas Paulius II, Benediktas XVI ir popiežius Pranciškus tik dar kartą patvirtino: kunigystės šventimai negali būti suteikiami moterims. Tad bergždžia šį klausimą vis iš naujo kelti. Galime tik prisiminti tokios pozicijos priežastį, pirmiausia, tai Kristaus pavyzdys. Būtent jo gyvenimą ir jo sprendimus apmąstydama, Bažnyčia išlaikė šią tradiciją. Nors tarp Kristaus mokinių buvo ir moterų, savo apaštalais jis pasirinko tik vyrus, jiems perduodamas išskirtinę misiją ir funkcijas. Kadangi ne Bažnyčia šią taisyklę sugalvojo, tad ir pakeisti jos Bažnyčia negali.

Apie moterų diakonystę šiokia tokia diskusija vyksta, tiksliau, vyksta tyrimas. Popiežius Pranciškus paprašė grupės teologų bei istorikų išsiaiškinti, kokia buvo pirmųjų amžių krikščionių bendruomenėse moterų diakonių padėtis, tarnystės ir vaidmenys. Šis tyrimas turėtų tapti pagrindu, priimant sprendimus dėl moterų diakonystės šiandien. Šį pavasarį, grįždamas iš Makedonijos, spaudos konferencijos metu popiežius pranešė, jog komisija negalėjo pateikti aiškaus atsakymo ir paaiškinimų, tad jis paprašęs narių ir toliau tyrinėti šį klausimą ir tęsti diskusiją, tačiau jau ne kaip komisija, o pavieniui.

Tačiau pokalbį apie moterų vaidmenį ir jų padėtį Katalikų Bažnyčioje apribodami tik šiais dviem aspektais, nuskurdinsime pačią Bažnyčią ir tikrai nesukursime moterims teisingesnės bendruomenės. Ir tai, kad šie šventimai suteikiami tik vyrams, visai nereiškia, kad vyrai yra reikšmingesni ar svarbesni Dievo plane, nei moterys. Beda ta, kad šios misijos išskirtinumas šiandien kur kas dažniau yra siejamas su užimamu postu ar galios pozicija, bet ne su autentišku vyriškumu. 

Juk krikščioniškoje antropologijoje lytiškumas, tai yra, buvimas vyru ir moterimi, nesiejamas tik su biologija, socialiniais vaidmenimis ar psichologiniais skirtumais. Žmogaus lytis nėra atsitiktinumas, nėra beprasmė jo dalis, vien organai, leidžiantys atlikti dauginimosi funkciją ar patirti malonumą. Būti vyru ir būti moterimi – tai du skirtingi būdai būti žmogumi. Savo žmogiškumu esame vienodi, o savo lytiškumu esame skirtingi. Ir tai apimą visą žmogų, jo kūną, psichologinę bei dvasinę plotmes. Šie esminiai skirtumai sąlygoja skirtingą vyro ir moters žvilgsnį į supančia tikrovę, skirtingą santykį su pasauliu. Krikščionims faktas, kad įsikūnijęs Dievas tapo vyru, nėra atsitiktinumas (ir tikrai tai nėra moters pažeminimas). Tai rodo koks yra Dievo santykis su žmonija, o kunigai tą santykį pratęsia. Būtent jį, o ne postus, valdžią ar galią ir turėtų atskleisti kunigystės šventimai.

Unsplash.com nuotrauka

Vyro ir moters skirtumai negali būti lyginami klausiant, kuris geresnis ar naudingesnis. Abu šie būdai būti žmogumi yra būtini ir svarbūs. Pavyzdžiui, šv. Jonas Paulius II kalbėjo apie „moters genijų“, unikalų moters gebėjimą „būti dėl kito“. Tai nėra vienintelis moters išskirtinumas ir tai nereiškia, kad vyras negeba būti dėl kito. Apibendrinanti šv. Jono Pauliaus II įžvalgas galėtume taip: moteris lengviau ir natūraliau supranta žmogaus vertę, jo nepaneigiamą kilnumą, autentiško santykio svarbą, o toks žvilgsnis padeda giliau suprasti tikrovę ir asmeniškiau jai atsiliepti. Šis gebėjimas suteikia unikalius, galima sakyti, moteriškus bruožus visam moters veikimui, nesvarbu, ar ji užims vadovaujančias pozicijas, vykdys vadovo skirtas užduotis, užsiims kūryba, karitatyvine veikla, moksliniais tyrimais, patarnaus buityje. Tokio tikrovės „suasmeninimo“ ir tikisi Bažnyčia iš moterų. 

Nors ne viename Bažnyčios dokumente galime rasti paaiškinimus apie moterų vaidmenį, vertę, kilnumą ir unikalius gebėjimus, kurie yra reikšmingas indėlis į Bažnyčios ir visuomenės gyvenimą, šie svarstymai ir dokumentuose surašyti principai ne visada atsispindi praktiniuose sprendimuose ir santykiuose.

Cathopic.com nuotrauka

Be abejonės, užimama vadovavimo pozicija suteikia galią veikti ir pasiekti reikšmingų pokyčių. Kai Bažnyčios vadovas patiki svarbias atsakomybes, tai rodo ir pasitikėjimą, ir pripažinimą, ir norą klausytis įžvalgų bei pasiūlymų. O toks įsiklausymas įprasmina įdėtas pastangas ir ugdant savo kompetencijas, ir atliekant konkrečius darbus. Tad popiežiaus Pranciškaus sprendimai įsileisti ir moteris ten, kur prasideda visai Bažnyčiai svarbūs pokyčiai yra įvykis.

Tačiau užimamos pareigos nebūtinai reiškia lyderystę ir nebūtinai leidžia moteriai veikti taip, kad atsiskleistų jos unikalumas. Ir Bažnyčioje egzistuoja pavojus pasiduoti šiandienos madai kvotomis iškovoti pozicijas ir dėmesį, ar atsakingas pareigas patikėti ne dėl nuoširdaus moters vertės, jos unikalaus, skirtingo žvilgsnio į tikrovę, skirtingo veikimo būdo pripažinimo, net ne dėl ekspertinių žinių, o dėl įkyrumo ar noro įtikti. Tai apgaulinga lygybė, nes tokiu atveju labiau vertinama ne moteris, jos gebėjimai ir žinios, bet įvaizdis ir pati pozicija. 

Tęsti pokalbį apie moterų vaidmenį Katalikų Bažnyčioje būtina. Ne tik dėl to, kad diskusijos padės išvengti neišmintingų, skubotų sprendimų, bet ir dėl to, kad šiose diskusijose gali atsiskleisti ir plėtotis Bažnyčios mokymas apie žmogų, vyriškumą ir moteriškumą. Kartu atrasdami unikalius bruožus, moterims ir vyrams būdingus požiūrius, sprendimų kriterijus, praturtinsime ir konkrečias Bažnyčios veiklas, ir bendravimo bei vadovavimo kultūrą.

Ir pabaigai kvietimas. Rugsėjo 6–7 dienomis Birštone vyks diskusijų festivalis „Būtent“. Jo metu Bernardinai.lt redakcija rengia diskusiją „Ar Katalikų Bažnyčia nuvertina moteris?“ Tad kviečiu pratęsti šį pokalbį Birštone. Daugiau apie festivalį čia.

Pixabay nuotrauka

Geriausias šiuolaikinės duomenų ekonomikos aprašymas randamas AOL – kažkada interneto tiekimo giganto, o dabar internetinės reklamos bendrovės – interneto puslapyje. Hipsteriškame bendrovės tinklapyje matome laimingus žmones, esančius vakarėlio įkarštyje, o baltu tekstu didžiosiomis raidėmis parašyta: „Monetize your most valuable asset“ (Monetizuok savo vertingiausią turtą). „Turinio kūrėjo auditorija yra jo valiuta. Nesvarbu kaip iš turinio daromi pinigai – ar naudojantis reklama, ar mokama prenumerata, turinio kūrėjo pagrindinis turtas yra auditorija ir jos duomenys“, – teigiama bendrovės savireklamoje. Tai neįtikėtinai nuoširdus tokios duomenų ekonomikos karšto variklio aprašymas. Bendrovės pateikia turinį ir pasiima didžiulius kiekius duomenų iš tų, kurie turinį vartoja. Na, o vėliau iš tų duomenų gimsta pinigai.

Duomenų ekonomika iškilo dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, pakilus technologinių procesų lygiui, daugelį prekių tapo daug sunkiau parduoti, nei pagaminti. Dėl to daugelis pasaulio visuomenių iš gamybos visuomenių tapo vartotojų visuomenėmis. Pastaraisiais dešimtmečiais nauji techniniai laimėjimai (internetas, big DATA) iš principo leido didžiosios bendrovėms surinkti tokį duomenų kiekį apie savo vartotojus (jų amžių, lytį, paieškos ir pirkinių istoriją, buvimo vietą ir t.t.), kad reklama vis labiau taikoma į kiekvieną interneto vartotoją individualiai, o ne jų grupes. Elektroniniame laiške draugui parašykite, kad svajojate nuvykti į Tailandą ir netrukus pamatysite jums reklamuojamus pigius skrydžius į naująją karštą kryptį. „Google“ netgi buvo sudarę slaptą sandorį su „MasterCard“, kad galėtų sekti žmonių pirkinius, įsigytus ne internetinėje erdvėje.

Pixabay nuotrauka

Daugybė organizacijų uždirba kalnus pinigų iš tavo duomenų – „Google“ ir „Facebook“ tėra du žinomiausi pavyzdžiai. O kas, jei tu būtum tas, kuris iš to uždirbtų pinigus? Kas, jei organizacijos gaunančios pelną iš tavo duomenų, turėtų atiduoti dalį savo pajamų?

Pastaruoju metu ši idėja sutraukia vis daugiau šalininkų. Amerikiečių rašytojas ir teisės profesorius Erikas Posneris teigia, kad duomenų kūrimas yra darbas ir nurodo faktą, kad didžiosiose technologijų kompanijose tik 5-15% pajamų nukeliauja darbininkams. Tai praktiškai nepalyginama su tuo, kaip veikė klasikinės bendrovės. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad „Walmart“ prekybos tinkle 80 procentų pajamų yra išmokama darbininkams.

Taigi, jei sutinkame su Posneriu, daugelis šiuolaikinių kompanijų savo darbuotojus (duomenų kūrėjus) gauna nemokamai. Tai liečia ne tik asmeninius duomenis, bet ir daugybę valandų, kurias žmones praleidžia kurdami ir peržiūrėdami kitų sukurtą turinį socialiniuose tinkluose.

Asmeninių duomenų industrija gauna apie du šimtus milijardų dolerių pelno per metus. Nors įvertinti, kiek kainuoja vieno paskiro vartotojo duomenys, yra be galo sudėtinga, bandymų būta.

Skaičiuota, kad jei sudėsime vidutinio žmogaus „Facebook“ duomenis su likusiu jo skaitmeniniu atspaudu, vidutinio amerikiečių vartotojo duomenys būtų verti iki 240 dolerių per metus. Visgi, šis skaičius būtų kur kas didesnis jei pridėtume kitus vertingus duomenis, tokius kaip pirkinių istorija, buvimo vieta ir finansinė informacija. Taigi, duomenys galėtų mums generuoti pinigus. Ir net jei 240 dolerių per metus radikaliai nepakeistų žmogaus gyvenimo, jais būtų galima finansuoti sveikatos apsaugą, švietimą ar kovą su klimato kaita.

Pixabay nuotrauka

Žinoma, tokios pozicijos kritikų argumentas yra paprastas: didžiosios bendrovės dažniausiai teikia paslaugas nemokamai, tad duomenys yra vienintelis jų būdas gauti pelno. Nors toks argumentas skamba įtikinamai ir retas norėtų mokėti mėnesinį mokestį „Google“ ir „Facebook“ platformoms (o daugelis įprastai vartojamų paslaugų priklauso šiems dvejiems gigantams), klausimas apie teisingą pelno iš vartotojų duomenų paskirstymą ir monopolinį šių įmonių pobūdį lieka toks pats aštrus.

Už duomenis mokama jau seniai

Rinkos tyrimo bendrovės už duomenis moka dešimtmečius. Šiandien „Youtube“ turinio kūrėjams jau atsilygina finansiškai, „AdSense“, „Opinion Outpost“ moka už išsakytą nuomonę, o „Small Business Knowledge Center“ netgi duoda atlygį už jūsų elektroninius laiškus, patenkančius į šlamšto dėžutę. Taigi, jei kai kurios bendrovės moka už duomenis, kodėl to nedaro kitos? Tam yra dvi svarbios priežastys.

Pirma, mūsų duomenys yra išsisklaidę, fragmentiški ir nepasiekiami. Žmonės, naudojantys reklamos blokuotojus, nesekimo priemones ir aukštus privatumo nustatymus ardo duomenų, kurie gali būti apie juos surinkti, kokybę. Todėl kiekviena bendrovė turi tik mažą dalį žmogaus duomenų, o tai gali įtakoti klaidas targeted marketinge. Duomenų integralumo šventasis gralis yra duomenys, kurie tiesiogiai ateina iš vartotojo, ir yra 100% procentų tikslūs, suprantami ir perduoti su išreikštu sutikimu.

Pixabay nuotrauka

Antra, kitaip nei kita nuosavybe, žmogui prekiauti duomenimis sunku, todėl iš jų sudėtinga ištraukti vertę.

Visgi, jau randasi iniciatyvų, kurios bando spręsti šią problemą. UK startuolis „digi.me“ leidžia vartotojams sukelti visus savo duomenis į vieną programėlę, kurioje jie gali juos valdyti. Kitos bendrovės, kaip „EU Wibson“, Singapūro ne pelno siekiantis „Ocean“ ar US startuolis „Datacoup“ vartotojams žada galimybę patiems prekiauti savo duomenis ir taip gauti pinigus.

Nors šie startuoliai maži, jie daro svarbų žingsnį ištaisant išnaudojimą, šiandien paplitusį asmeninių duomenų rinkoje. Duomenų ekonomika ir jos neteisingumas gali atrodyti menka problema tol, kol gyvename stabiliose vakarietiškose demokratijose. Bet, kaip rodo Kinijos pavyzdys, kitokiame kontekste naujosios technologijos gali būti panaudotos daug radikalesniems tikslams.

Parengta pagal The Conversation ir PCmag

Pixabay nuotrauka

Rugpjūčio 1 d. jau septintą kartą prasideda maltiečių organizuojama vaikų paramos akcija „Mažoj širdelėj – didelės idėjos“, kurios tikslas – sunkiai gyvenančių šeimų vaikams surinkti mokyklinių reikmenų, ugdymo priemonių, taip pat lėšų maitinimui bei edukacijai. Geras išsilavinimas, žinios atveria duris išeiti iš sunkios socialinės padėties.
 
Lietuvoje yra 16 maltietiškų vaikų dienos centrų, kuriuos lanko per 400 vaikų. Iš viso globojama apie 1200 vaikų keturiasdešimtyje skirtingų Lietuvos vietovių. Tai daugiausia nedideli miesteliai, kur stokojantiems vaikams reikia daugiausia paramos. „Juk norime būti viena Lietuva, tad vaikams – ateičiai, kitaip sakant rezultatams, – turėtume skirti ypatingą dėmesį, mažinti atskirtį tarp miesto ir kaimo, švietimą bei ugdymą vertinti kaip prioritetinę sritį. Investuoti lėšas ir laiką į vaikus – pati prasmingiausia mūsų investicija“, – sako maltiečių programų direktorė Rasa Stukienė.

Kokių priemonių maltiečių globojamiems vaikams trūksta labiausiai? Visko – nuo mokyklinių sąsiuvinių iki treniruoklių. Pirma užduotis - paruošti vaikus naujiems mokslo metams, tad reikia rašiklių, akvarelės, penalų ir kt., visa, kas sugula į mokinukų kuprines. Beje, pačių kuprinių irgi labai trūksta – juk vaikams taip smagu prieš draugus pasirodyti su nauja. Nors valstybė ir skiria paramą mokinio reikmenims įsigyti, bet lėšos tenka tik mažiausias pajamas gaunančioms šeimoms, kurios pateikia visus dokumentus. Tačiau jei tėvai tokiais dokumentais nepasirūpina ar jų pajamos yra keliais eurais didesnės už remiamas, paramos jie nesulaukia. Pasitaiko, kad neturėdami reikiamų priemonių vaikai tiesiog praleidžia pamokas, dažnai dėl to, kad nori išvengti nepilnamečių patyčių.

Tai ne vaikų, o tėvų problema

„Vaikai dažniausiai blogai mokosi ir elgiasi ne dėl to, kad taip nori, – pasakoja vieno maltietiško vaikų dienos centro pedagogė Aušra. – Tai ne vaikų, o tėvų problema. Mūsų centrą nuo pavasario lanko 3 broliai, atkeliavę iš kaimo motinai praradus teises juos auginti. Dabar jie gyvena su tėvu, turinčiu kitą šeimą. Iš pradžių berniukai labai keikėsi, mušėsi, pykosi su kitais vaikais. Apie vaikų higienos ir tvarkymosi įpročius neverta nė kalbėti. Jų nebuvo. Praleisdavo pamokas, neruošdavo užduočių. Net maistą suprato savaip – normalios salotos, kotletai jiems buvo neskanu, nes broliai buvo įpratę maitintis sumuštiniais. Lankydami dienos centrą vos per pusmetį vaikai „atšilo“, išmoko apsikabinti, atsiprašyti, draugauti. Tikimės, ir mokslo rezultatai pagerės.“

Tokios istorijos – vaikų dienos centrų kasdienybė. Čia dirbančios pedagogės negaili kantrybės ir šilumos, tačiau jų dėmesio ir pastangų visaverčiam ugdymui neužtenka - reikia ir specialių priemonių. Vaikai į centrus susirenka iškart po pamokų, tad paaugliai norėtų turėti sporto kampelį – reikia svarmenų, kilimėlių, kamuolių, stalo futbolo. Mažesnieji norėtų dėlionių, žaidimų, spalvinimo knygučių.

Maltos ordinas prašo vaikams padovanoti būtinų mokymuisi ir ugdymui priemonių ar skirti lėšų joms įsigyti. Lėšų reikia ir maltiečių vaikų dienos centrus lankančių vaikų maitinimui užtikrinti. Šiuo metu vienam vaikui maistui skiriama apie 0,80 Eur dienai, to neužtenka sveikai ir sočiai pavalgyti 2 kartus – dieną karštą maistą ir arbatos su užkandėle pavakariams.
 
Kaip galima sudalyvauti akcijoje?

• nupirkti mokyklinių priemonių ir perduoti maltiečiams, adresai – maltieciai.lt, galima rašyti daiva.grikinienė@maltieciai.lt
• pasistatyti dėžę su akcijos informacija savo įmonėje ir paskatinti darbuotojus rinkti mokyklines priemones;
• pervesti lėšas į a.s. LT294010051003992200 arba https://www.aukok.lt/projektai/Padovanok-vaikui-pietus;
• siųsti SMS žinutę numeriu 1405, įrašius tekstą 1313. SMS kaina 2 EUR.

Akcija vyks iki rugpjūčio 31 d. Maltos ordinas dėkoja visiems, galintiems prisidėti.

Maltos ordino informacija 

V. Mykolaičio-Putino memorialinio buto-muziejaus nuotrauka

Rugpjūčio 1-31 d. V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje vyks „Kitokia pietų pertrauka“. Tai unikali galimybė darbo dienomis, pietų pertraukos metu pasirinkti ir užsisakyti nemokamą patinkančio filmo peržiūrą, edukaciją ar ekskursiją.

V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje gausu ekskursijų apie rašytojus, kūrybą bei autentišką erdvę. „Kitokia pietų pertrauka“ kviečia pažinti rašytojus – Balį Sruogą, Kazį Borutą ir Vincą Mykolaitį-Putiną, išbandyti kūrybines edukacijas ir skirti laiko prasmingiems filmams. Apžvalginė V. Mykolaičio-Putino memorialinio buto-muziejaus ekskursija skirta skubantiems lankytojams – trumpas pasakojimas apie 1936-1938 m. architekto Mozės Cholemo suprojektuotą namą, pokario butų interjerą, čia gyvenusius garsius žmones ir V. Mykolaičio-Putino autentiškų daiktų kolekciją. Ekskursijos apie B. Sruogos ir V. Mykolaičio-Putino gyvenimą bei kūrybą atskleis skirtingus, bet kartu ir panašius dviejų rašytojų likimus.

V. Mykolaičio-Putino memorialinio buto-muziejaus nuotrauka

B. Sruoga gyveno šiame bute 1940-0943 m., iš kurio buvo išvestas nacių pareigūnų, areštuotas ir vėliau išvežtas į Štuthofo koncentracijos lagerį. Grįžęs 1945 m. gyveno tame pačiame bute iki savo mirties. 1947 m. čia apsigyveno Mykolaičių šeima. V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje atkurta autentiška trijų kambarių aplinka, įrengta moderni ekspozicija skirta B. Sruogai. Edukacinės programos „Atrask savyje poetą“, „Mano mėnesiai“, „Ar gerai pažįsti Balį Sruogą?“ kviečia skaityti poeziją, kurti ir susipažinti su rašytojais bei jų kūriniais.

V. Mykolaitis-Putinas Bernardinų sode, 1957 m. Irenos Kostkevičiūtės nuotrauka

Siūlomi filmai iš muziejaus fondų:

„Vieno buto istorija. Balys Sruoga“ rež. Jonas Juozapaitis, Daiva Bilinskienė, studija TVIP, 2017 m. (47 min.) žiūrovus nukelia į Vilnių, Tauro g. 10-3 butą, kuriame pynėsi trijų XX a. klasikų – Balio Sruogos, Kazio Borutos ir Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo dramos.

Pirmoji laidų ciklo dalis „Vieno buto istorija: Balys Sruoga“ pasakoja apie rašytojo gyvenimo metus Vilniuje, džiaugsmą atgavus senąją Lietuvos sostinę, nacių bei sovietų okupacijų siaubą, paskutiniuosius rašytojo gyvenimo metus, bandant išleisti memurų knygą „Dievų miškas‘‘, skausmą dėl išblaškytos šeimos. Filme dalyvauja dr. Eglė Borutaitė-Makariūnienė (fizikė, rašytojo Kazio Borutos dukra), dailininkė Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė, smuikininkė prof. Kornelija Kalinauskaitė-Fledžinskienė, istorikai doc. Arūnas Streikus, dr. Arvydas Anušauskas, doc. Mindaugas Tamošaitis, tekstologė dr. Neringa Markevičienė, literatūrologės prof. Irena Veisaitė ir prof. Reda Pabarčienė, vertėja Irena Marija Balčiūnienė, Dovilė Baronaitė-Ignatonienė, muziejaus vadovė Ramunė Šorienė.

„Vieno buto istorija. V. Mykolaitis-Putinas“ rež. Juozas Javaitis, studija TVIP, 2019 m. (86 min.) – antroji diptiko apie Tauro g. 10-3 butą dalis.  Du dešimtmečius, nuo 1947 iki 1967 m., čia buvo Mykolaičių namai. Per V. Mykolaičio-Putino biografijos ir kūrybos faktus filme atsiskleidžia šviesuomenės gyvenimo sovietų okupuotoje Lietuvoje ypatumai. Prisiminimais dalijasi Emilijos ir Vinco Mykolaičių augintas Vytautas Balčiūnas ir jo žmona Irena. Vertėja Irena Balčiūnienė visą gyvenimą kruopščiai rinko rašytojo šeimos gyvenimo faktus, išsaugojo savo anytos Emilijos Mykolaitienės asmeninį archyvą, jos dienoraščius, iš kurių filme sužinome apie rašytojo asmeninio gyvenimo paslaptis bei vėlesnę Mykolaičių šeimos dramą.

„Einu“ rež. Marius Ivaškevičius, studija A propos, 1999 m. (45 min.) žiūrovus nukelia į V. Mykolaičio-Putino vaikystę, jaunystę, brandą ir senatvę. Artimai jį pažinojusių žmonių liudijimai bei poezijos skaitymai subtiliai atskleidžia rašytoją, vertėją, dramaturgą, dėstytoją, poetą V. Mykolaitį-Putiną. Filme dalyvauja prof. Vanda Zaborskaitė, menotyrininkė Irena Kostkevičiūtė, aktorius Laimonas Noreika, poetas Kazys Bradūnas, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.

„Nenugalimas“ rež. Agnė Zalanskaitė, Švietimo standartas, 2018 m. (56 min.) pasakoja apie partizanų vadą, mokytoją Adolfą Ramanauską-Vanagą. Filmo kūrėjai juostoje stengėsi ne tik apimti laikmetį nuo Vanago įsitraukimo į pasipriešinimo kovą iki tragiškos žūties, bet ir apžvelgti jo indėlį į pasipriešinimo kovą, atskleisti labai skaudžius, sudėtingus, žmogui sunkiai pakeliamus paskutiniuosius gyvenimo metus. Pašnekovai, tarp kurių Adolfo Ramanausko brolis Albinas, dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, kovos draugai ir bendražygiai bei jaunoji istorikų karta, savo įžvalgomis, emocijomis ir prisiminimais kuria vientisą, nuoseklų, labai gyvą, ir autentišką pasakojimą apie paskutinį partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą.

Daugiau informacijos el. paštu putinomuziejus@gmail.com, telefonu (8-5) 262 44 80, arba muziejaus internetinėje svetainėje. Muziejuje laukiami pavieniai lankytojai ir grupės.

V. Mykolaičio-Putino memorialinis buto-muziejaus informacija

Jonas ir Aldona Rutkauskai. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Visą gyvenimą Aldona ir Jonas Rutkauskai gyvena Igliaukos kaime, esančiame Marijampolės savivaldybėje. Švelniai rožinės spalvos medinio namo kieme dažnai galite pamatyti keturis suaugusius vaikus, sugrįžusius lankyti tėvų. Taip pat anūkus ir proanūkį. Pati Aldona sako, kad santuokoje buvo visko: „Buvo ir nešnekadienių, ir neguladienių. Bet per 53 metus nebuvo nė karto kilusi mintis palikti ir išeiti. Jei būtų buvus išdavystė, tai nežinau kaip būtų buvę. Bet tikriausiai atleistum, ir viskas būtų tik dėl šeimos bei vaikų. Kartu gyvensim dar tiek, kiek Dievulis duos. Norėtume dar daug, bet žinote, trumpėja tas kelelis“, – šypsosi moteris ir sutinka papasakoti savo laimingos santuokos paslaptį.

Netikėta draugystės pradžia

A. Rutkauskienė savo santuokos istoriją pradeda pasakoti nuo jaunystės laikų, kai pirmiausia draugavo su vyro broliu. Draugavusi apie tris mėnesius ji suprato, kad rado savąjį, ir viskas turi pasikeisti. „Perėjau iš brolio pas kitą brolį. Padraugavus kokią pusę metų, pamačiau, kad jis mane labiau pradėjo merginti. Leidimo tekėti vyras prašė mano mamos. Klausė, ar ji sutinka už jo mane išleisti. O aš ką, buvau dar jauna, tik aštuoniolika metų buvo suėję. Jis man žadėjo rojų, tai taip ir galvojau, kad gyvenime bus. Bet vėliau, kai pradėjome bendrą gyvenimą, tai buvo visko: ir druskos reikėjo ne mažą saują suvalgyti, ir labai gražių dienų buvo. Tačiau abudu kartu stengėmės kabintis į gyvenimą“, – tikina moteris.

„Susilaukėme pirmos dukros, kai man buvo dar tik devyniolika metų. Po nepilnų dvejų – gimė antrasis sūnus. Tai taip mes ir kūrėme tą gyvenimą“, – šypsosi A. Rutkauskienė. Abudu su vyru dirbo parduotuvėje: jis – maisto, o moteris – pramoninėje. Gimus antrajam vaikui, po ketverių metų gimė trečias sūnus. Nors vaikų šeimoje daugėjo, tačiau Aldona darbo vis vien neatsisakė, kiek išleisdavo į motinystės atostogas, tiek ji ir buvo. „Net šiuo metu negaliu tiksliai pasakyti, kiek jų turėdavome. Galbūt tris mėnesius. Vaikus pažiūrėdavo močiutė, o aš eidavau į darbą. Po to suėjus pirmiesiems metams leisdavome į Igliaukos darželį. Netrukus po trečio vaiko šeimoje atsirado ir ketvirtas. Lygiai taip pat ir jį auginome kaip kitus – tai darželis, tai pas močiutes“, – pasakoja motina.

Paklausta, ar nebuvo jauku, padraugavus su vienu, vėliau ateitį kurti su kitu broliu, A. Rutkauskienė atsako, kad nieko nejautė. „Aš tiesiog nežinojau, kaip tas tarpas praėjo. Buvau jauna, tik aštuoniolikos metų. Pašnekino mane ir meile bei viskuo kitu patikėjau. Vyras man žadėjo, kad aš nieko neveiksiu, tik kambaryje būsiu, jis viską už mane padarys. Bet vėliau gyvenime to tikrai nebuvo nei pas mus, nei pas nieką kitą. Galiu garantuoti“, – šypsosi moteris.

Stiprus tikėjimas

Rutkauskų santuoka nebuvo slapta. Pora prieš 53 metus, spalio 22 dieną, susituokė civilinės metrikacijos skyriuje. Po dviejų savaičių įvyko bažnytinė santuoka ir, pasak pašnekovės, tik tada pasijautė tikrosios vestuvės. „Mūsų šventė buvo labai didelė. Pirmiausia grįžome pas vyro tėvus ir naują gyvenimo pradžią minėjome net su 100 žmonių. O antrą dieną važiavome į mano tėviškę, kurioje taip pat laukė daug žmonių. Todėl mūsų tokios gražios vestuvės ir buvo. Vyras kilęs iš didelės giminės, užaugo iš dešimties vaikų šeimos. Anksčiau sueidavo pusbroliai, dėdės, todėl vestuvėse buvo daug svečių“, – santuokos pradžios prisiminimais dalijasi Aldona.

Po to, kai abu su vyru pradėjo dirbti parduotuvėje, eidavo į bažnyčią. Todėl juos persekiodavo Sovietų Sąjungos saugumas. Su tuo susidurti ypač tekdavo vyrui, kuriam sakydavo, jog dėl tikėjimo ir bažnyčios lankymo jis negali dirbti kaimo parduotuvėje ir būti vadovu. Pasak žmonos, vyrą pasikalbėti su saugumiečiais kviesdavo vos ne kas antrą savaitę. Tačiau nei dabar, nei tuometiniais laikais niekas Rutkauskų nesustabdė tikėti Dievu. Paklausta, ar kiekvieną sekmadienį eina į Mišias, moteris pripažįsta, kad, kai paaugo vaikai, kartais neturėdavo tam laiko, kadangi darbo dienomis dirbdavo, o savaitgaliais reikėjo vaikų drabužius išskalbti, ūkį prižiūrėti. O dabar, jei tik sveikata leidžia, tai eina į bažnyčią melstis.

Lemtingi ateities ženklai

Kai ponia Aldona buvo visai dar vaikas ir mokėsi mokykloje, jos teta gyveno Kūlingės kaime. „Su mama eidavome pas tetą, o mano vyras buvo jau namą pasistatęs. Kai aš buvau šeštoje klasėje, tai mama einant sakydavo, kad čia tai vyras. Pasistatė namą, gaus žmoną, tai jau gerai gyvens“, – juokiasi A. Rutkauskienė ir pripažįsta, kad tarp jos ir vyro – 15 metų skirtumas. Aldonos vyras jaunystėje buvo muzikantas, grodavo vestuvėse. Pasak pašnekovės, buvo kaimo žmonių labai giriamas ir galbūt tai labiausiai ją patraukė.

Dar vienas lemtingas ateities ženklas įvyko, kai A. Rutkauskienė būdama 13 metų dalyvavo pusseserės vestuvėse, kuriose būsimas vyras grojo. Aldonos su drauge buvo paprašyta pasaugoti ir pasakyti, kai ateis jaunavedžiai, tuomet jis sugros maršą. „Mes su drauge lakstydavom ir viską pranešdavom, o tuomet jis grodavo. Už tą darbą jis davė rublį mano draugei, o man nieko. Už tai aš labai užpykau ir dar vėliau šią situaciją jam prikaišiodavau. O vyras atsakydavo, kad jau tuo metu žinojo, jog ji bus jo ir viską vėliau atiduos“, – jaunystę prisimena moteris.

Paklausta, ar poroje 15 metų skirtumas ką nors reiškia, A. Rutkauskienė atsako, kad visiškai nieko. „Žmonės kalbėjo, kad pasiėmė jauną piemenę, ir jis jos visai nesulaikys. Kažkaip stengdavausi į tokias kalbas nekreipti dėmesio, o šį rudenį kartu pasitiksime 53 santuokos metus“, – džiaugiasi pašnekovė.

Vienintelis pažadas

Aldona sako, kad auksines vestuves minėjo tik savo vaikų ir anūkų apsuptyje. Vaikai norėjo, kad tėvai atnaujintų santuokos įžadus bažnyčioje ir iškeltų vestuves, tačiau moteris nesutiko. „Aš nenorėjau. Jei jau vieną kartą davėme įžadus, esame prisiekę prieš Dievą, tai ką galiu antrą kartą prisiekti?“ – klausia moteris. Kai buvo jauni, A. Rutkauskienė pripažįsta, kad švęsdavo daug švenčių. Tačiau dabar geriausia ir smagiausia svarbias datas paminėti šeimos apsuptyje. Rutkauskai praeitą savaitę šventė anūkės santuoką, o artėjantį savaitgalį ruošiasi sveikinti priėmus krikštą vienintelį proanūkį. Taip pat pripažįsta, kad visi kartu švenčia artimųjų gimtadienius, todėl, pasak pašnekovės, švenčių per akis.

Aldona Rutkauskienė su anūkėmis. Asmeninio archyvo nuotrauka.

„Man niekada nekilo klausimas, kad galbūt reikia skirtis. Aš esu tikinti, jam prisiekusi ir niekada gyvenime nebuvo kilusi tokia mintis. Žinoma, mūsų santuokoje, kaip ir kitų, buvo piktumų. Nė viena šeima be to neapsieina. Tačiau iki skyrybų niekada nepriėjome“, – tikina A. Rutkauskienė. Pašnekovė taip pat mąsto, kad viena iš tvirtos santuokos paslapčių yra tikėjimas Dievu. „Juk vaikų turime, kaip gali skirtis ar palikti, juk jis vaikų tėvas. Ir svarbiausia, kad jau kartą prisiekiau. Kitaip negaliu“, – kartoja moteris.

A. Rutkauskienė, paklausta, apie šiuo metu dažnai visuomenėje girdimas skyrybas, atsako, kad dabar auga dyki galai. „Žmonės užauga nematę nei vargo, nei nieko. Susipyko, vienas kitam pasakė negražių žodžių ir eina vienas sau, o kitas sau. Mes taigi sunkiai augome vaikystėje. Pavyzdžiui, mūsų vaikai. Jie nuo jaunų dienų daug ką dirbo, runkelius ravėjo ir kol kas dar gyvena šeimose“, – savo nuomone dalijasi pašnekovė.

Vaikai auga laisvai

Taip pat ji tvirtina, kad dabartiniai žmonės turi per daug prabangos, savo vaikams duoda visko, ko tik šie užsigeidžia. „Turėjom karvių ir kiaulių. Kai vaikai jau buvo paaugę didesni, o mudu su vyru pareidavom iš darbų, tai jie jau viską būdavo padarę: pašerti gyvuliai, pamelžtos karvės ir net valgyt paruošta. Todėl vakarais pailsėdavome ir laiką praleisdavome su vaikais“, – prisimena A. Rutkauskienė.

Moteris pastebi, jog dabar kitaip auklėjami ir jos anūkai. „Sako, kad mama, duok čipsų, mama – coca colos, o kas valgyt būna padaryta, tai jau nevalgo. Taip pat jie nežino, kas galima, o kas – ne. Nieko negali nei pasakyti, nei pabarti. Su savo vaikais vasaromis uogaudavome. Grįžę iš darbų sėsdavome į mašiną, važiuodavome į mišką aviečiauti. Kokius keturis kibirus prisirinkę, grįžę namo, visi tvarkydavome ir dirbdavome, o dabar vaiko nepriversi. Negaliu sakyti, kad anūkai negeri, jie labai geri. Tačiau auga laisvai“, – susirūpinimą išreiškia močiutė.

„Kai susituokėme, man vyras pasakė, kad jis nori turėti 10 vaikų, nes pats užaugo taip pat didelėje šeimoje. O aš to nenorėjau. Vienas ar du vaikai – labai mažai. Tačiau manau, kad keturi vaikai yra didelė šeima. Todėl turime keturis vaikus, o prie jų prisideda penkios antros pusės, nes sūnus turi antrą žmoną. Užgyvenome devynis anūkus ir vieną proanūkį. Tai jau vien šeimoje, kai susirenkame, mūsų būna apie 20“, – didžiuojasi moteris ir pripažįsta, kad kas antrą savaitgalį visa gausi šeima sugrįžta pas tėvus į kaimą. „Vienas žentas mūsų su vyru klausė, kaip išauklėjote savo vaikus. Jis niekad negirdėjo, kad nors kada jie susitikę apsipyktų“, – pasakoja moteris. Ji pripažįsta, kad vaikai užaugo artimi, vienas kito pasiilgsta bei laukia susitikimų. Kai lankė mokyklą, dažniausiai namuose būdavo vieni, vienas kitą prižiūrėdavo ir taip užaugo.

Anksčiau taip nebuvo

Moteris pripažįsta, kad tarp jų su vyru meilė vis dar gyva. „Šiuo metu vyras serga, aš juo rūpinuosi, globoju. Kai ligoninėje gulėjo, tai vis važiuodavau lankyti. Todėl manau, kad, jei jokios meilės nebūtų, tai ir paliktum žmogų. Meilė išaugo į pareigą vieno kitam. Tiek metų išgyvenus kartu, privalai savo antrąja puse rūpintis“, – teigia A. Rutkauskienė.

Gyvenant santuokoje reikia labai didelės kantrybės. „Jei vakare susipykai, tai kitą dieną turi būti vėl viskas gerai. Turite atleisti vienas kitam. Nes mes nesame tobuli žmonės. Juk kito žmogaus neperauklėsi, neperdirbsi. Aš niekada neturėjau minties, kad kažkur galiu rasti geresnį. Nes labai gero niekur ir nerasi. Kokį turi, toks ir geras, – juokiasi moteris. – Anksčiau taip nebuvo, kad susipažinau su vienu, pagyvenau su juo savaitę, ir man tas vyras netinka. Vėl metus su kitu pagyvenau, tas taip pat negeras. Anksčiau būdavo, kad skiriasi, bet šiuo metu kas antra pora. Ką gali rasti geriau?“

Michael M/Unsplash nuotrauka

Išėjus iš įkalinimo įstaigos nėra lengva integruotis į visuomenę. Ypatingai sunku bausmę atlikusiems nepilnamečiams. Nors visas gyvenimas prieš akis, visuomenės lipdomos etiketės trukdo jaunuoliams įsitvirtinti. VšĮ „A.C. Patria“ Atviro jaunimo centro „Vartai“ socialinė pedagogė Rūta Padriezė įsitikinusi, kad problema slypi ne tik neigiamame aplinkinių požiūryje. „Dauguma jaunuolių iš tikrųjų yra suinteresuoti keistis, kabintis į gyvenimą. Deja, reikiama informacija juos pasiekia ne visada. – sako ji – Bausmę atlikę nepilnamečiai nežino, kur gali kreiptis pagalbos integruojantis, o palydėjimo jiems be galo reikia.“

Miglota ateitis

Birželio gale AJC „Vartai“ ir Savarankiškumo ugdymo centras „Kitaip“ dalyvavo įvadiniame VšĮ „Integracijos centras“ projekto „Climb-Over“ renginyje. Šis projektas skirtas prasižengusių jaunuolių ir jaunimo darbuotojų skatinimui dirbti drauge. Projekte dalyvaujančios organizacijos lankėsi Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose. Vesdami užsiėmimą čia kalinčiams jaunuoliams, socialiniai darbuotojai pamatė vaikinų gyvenimą iš arti, išklausė jų problemas ir svajones. „Į izoliatorių keliavome su nežinia. Nebuvome tikri, ar bendravimas vyks sklandžiai. – pripažino R. Padriezė – Vis dėlto, atvykę išvydome būrį smalsių ir žingeidžių jaunuolių, trokštančių bendrauti. Žinoma, salėje aidėjo ir žargonas, keiksmažodžiai. Jaučiasi, kad vaikinai sukaupę daug pykčio. Tačiau tai ne taip ir keista, atsižvelgiant, kokioje padėtyje jie atsidūrė.“, – svarstė ji.

R. Padriezė pastebėjo, kad nemaža dalis jaunuolių, esančių ant lygtinio paleidimo slenksčio, su nerimu laukia išėjimo į laisvę. Jie neįsivaizduoja, kaip reikės gyventi toliau. Todėl išsvajotosios laisvės tuo pačiu ir bijoma, kadangi vaikinai žino – susidurs su didžiuliais sunkumais. „Nors izoliatoriuje kalintys paaugliai lanko pamokas, jie nėra tikri, ar laisvėje pavyks įsitvirtinti. Trukdo ne tik lipdomos etiketės – trūksta ir profesionalaus palydėjimo. – atkreipė dėmesį specialistė – Norisi prasižengusiems jaunuoliams parodyti, kad yra organizacijų, galinčių suteikti reikiamos informacijos, pagelbėti kitais klausimais. Pasiūlyti pagalbą bausmę atlikusiems jaunuoliams visada pasiruošę jaunimo ar tiesiog konsultaciniai centrai“, – pabrėžė ji.

Nemaža dalis kalinčių jaunuolių yra buvę globos namų auklėtiniai. Esama specialių centrų, kurie dirba būtent su šia tiksline grupe. Pavyzdžiui, Savarankiškumo ugdymo centras „Kitaip“. Su jo pagalba mokyklą tvarkingai lankantys jaunuoliai gali netgi pretenduoti į stipendiją. Vis dėlto, visa ši informacija įkalinimo įstaigą paliekančių nepilnamečių dažniausiai nepasiekia.

Pixabay nuotrauka

SUC „Kitaip“ socialinė darbuotoja Evelina Pauliukaitienė pastebi, kad kalinčių jaunuolių iš globos namų situacija yra ypatingai kebli. „Pasitaiko atvejų, kai į laisvę jaunuolis yra paleidžiamas likus vos porai mėnesių iki 18-tojo gimtadienio. Jis trumpam grįžta į globos namus, tačiau sulaukęs pilnametystės turi iš jų išsikraustyti. Mat daugeliu atveju tvarka yra tokia, kad 18-mečiai globos įstaigoje nebegyvena. – pasakojo ji – Taip jaunas žmogus per trumpą laiką susiduria su dvejomis krizėmis. Pirmoji įvyksta iš įkalinimo įstaigos sugrįžus į realybę. Antroji – po kelių mėnesių išėjus į savarankišką gyvenimą.“, – atkreipė dėmesį specialistė. O jeigu jaunuolis sulaukė pilnametystės dar atlikdamas bausmę, gali atsitikti taip, kad jis bus paleistas tiesiai į gatvę. E. Pauliukaitienė pastebėjo, kad pakliuvę į tokią situaciją, kai kurie vaikinai palūžta. Tad galiausiai sugrįžta į „chebras“, dėl kurių ir buvo patekę į įkalinimo įstaigą. „Išėję jie turi labai limituotas galimybes. Galbūt kai kurie įstoja į profesines mokyklas ir apsigyvena bendrabutyje. Tačiau kiti susiduria su siaubingais iššūkiais. Ką daryti, kai neturi kur gyventi? Kaip įgyti visų savarankiškam gyvenimui reikalingų žinių?“, – retoriškai klausė specialistė.

Baudžia antrąkart

R. Padriezė teigia suprantanti, kad etiketės buvusiams izoliatoriaus gyventojams lipdomos ne be reikalo. Juk čia kalintys jaunuoliai yra padarę itin sunkius nusikaltimus. Tad nieko keisto, kad visuomenės nariai, būdami šalia buvusių kalinių, nesijaučia saugiai, jaučia nerimą. „Nesinori numenkinti jaunuolių nusikaltimų. Vis dėlto, tikiu, kad įkalinimo įstaiga yra ta vieta, kuri padeda jiems pasikeisti, persvarstyti savo pasirinkimus. Čia dirba puikūs specialistai, nuoširdžiai norintys padėti paklydusiam paaugliui. Mes, kaip visuomenės nariai, neturėtume bausmę atlikusių jaunuolių bausti dar kartą.“, – nuomonę išsakė ji. R. Padriezė prisiminė ir įdomų pokalbį su izoliatoriuje dirbančiu pareigūnu, organizuojančiu jaunuoliams įvairias išvykstamąsias veiklas. „Retkarčiais paaugliai su prižiūrėtojais keliauja į išvykas, plaukia baidarėmis. Aktyvi veikla jiems yra itin svarbi, nes taip jaunuoliai pamato, kad gyvenimas gali būti ir kitoks. – pasakojo specialistė – Vienas, kartu su mumis izoliatoriuje lankęsis, socialinis darbuotojas nusistebėjo – nejaugi jaunuoliai nebando pabėgti? Prižiūrėtojas patvirtino, kad tikrai nebando, nes žino – tokiu atveju džiugesio suteikiančių išvykų nebebus.“, – atskleidė ji.

Pixabay nuotrauka

Tad kaip būtų galima pakeisti situaciją, kuri bausmę atlikusiems jaunuoliams tokia nesvetinga? R. Padriezės manymu, galima ir būtina pradėti nuo mažų žingsnelių. „Įkalinimo įstaigų darbuotojai dirba puikiai, tačiau turėtų jaunuoliams suteikti daugiau informacijos apie pagalbą siūlančias vietas ir specialistus. – sako ji – Bendraudami su vaikinais izoliatoriuje pastebėjome, kad dauguma jų išvis nežino apie galimybę kreiptis į tokio pobūdžio organizacijas. Kalintiems jaunuoliams prisistatyti turėtų nebijoti ir patys specialistai. Kiekvienas žmonių „iš išorės“ atvykimas kalintiesiems yra didžiausias džiaugsmas. Kiti piliečiai taip pat gali pasistengti būti bent šiek tiek pakantesni. Kai jaunuolis išeina iš įkalinimo įstaigos, bando mokytis, ieškoti darbo, bet sulaukia tik atstūmimo, nėra lengva. Tokios patirtys jį gali paskatinti netgi nusikalsti dar kartą. Vaikinas tiesiog nematys prasmės gyventi nenusikalstamą gyvenimą“, – atkreipė dėmesį specialistė.

R. Padriezė džiaugėsi, kad izoliatoriuje dienas leidžiantys jaunuoliai itin susidomėjo AJC „Vartų“ veikla ir kitais pasiūlytais užsiėmimais. „Iš pradžių tikėjomės sulaukti jaunuolių pasipriešinimo, pašaipų, manėme, kad jie demonstratyviai rodys abejingumą. Vis dėlto, vaikinai pasirodė labai atviri ir nuoširdūs. Matėsi, kad jiems iš tikrųjų įdomu. – prisiminė ji – Nors visuomenėje pilna neigiamų nuostatų, šie paaugliai yra lygiai tokie patys, kaip ir kasdien mūsų sutinkami jaunuoliai. Jie kupini idėjų, vizijų ir svajonių. Žinoma, šie vaikinai taip pat turi problemų, jaučia daug pykčio, kai kurie jų gyvenimo pasirinkimai buvo labai klaidingi ir skaudūs aplinkiniams. Vis dėlto, man nesinori uždaryti durų jaunam žmogui, kuriam viskas dar prieš akis. Trokštu skleisti šią žinutę visuomenei, mokyti ją pakantumo.“, – pokalbį baigė ji.

A.C. Patria informacija

Visos svajonės išsipildo... Teatralizuoto koncerto – spektaklio herojai kaip ir daugelis iš mūsų klausia: „Kur rasti laimę? Kaip išpildyti savo svajonę?. Jie myli, klysta, praranda, ieško, tačiau galiausiai suranda kelią į vienas kito širdį. Kas gali geriau papasakoti apie meilę, negu operetės muzika, šmaikštūs herojų dialogai, skambantys jaukų vasaros vakarą Vilniaus mokytojų namų kiemelio Vasaros terasoje?... Juk operetė – tai ne tik žavinga, švytinti, melodinga, uždeganti muzika, operetė – visada dovanoja gražią istorijos pabaigą. Charizmatiškas ir artistiškas vokalinis duetas „Bella Vita“, kurio nariai profesionalūs solistai Gražina Skinderytė – Kurnickienė (sopranas) ir Nacionalinio operos teatro emeritas Vytautas Kurnickas (tenoras) papasakos žiūrovams romantišką, aistringą, šviesią ir uždegančią istoriją apie meilę.

Teatralizuoto koncerto šarminga operečių muzika dovanos ne tik įsimintiną vasaros vakarą žiūrovams, tačiau prisidės prie svajonės išpildymo tų, kuriems pats gyvenimas yra svajonė. Visos koncerto pajamos surinktos už bilietus bus paaukotos Nacionaliniam Vėžio Institutui ir panaudotos būtinai gydymo įrangai pirkti. Didžiausias turtas yra žmogus, o skaudžiausia yra netekti artimo žmogaus, matyti kaip jis kenčia sirgdamas sunkia liga. Už surinktas pajamas įsigyta medicinos įranga kažkam padės palengvinti gydymo eigą, o kažkam prisidės prie gyvybės išsaugojimo. Kiekvienas atėjęs į koncertą kartu su duetu „Bella Vita“ prisidės prie tų, kuriems reikia mūsų pagalbos, kurių svajonė – gyventi...

Programoje: Ištraukos iš Imre Kálmán, Franz Lehár, Johann Strauss ir kt. operečių.

Bilietus platina bilietai.lt

Bella Vita informacija