Atminimo lenta Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Vikipedijos nuotrauka

Kaip pranešė BNS, nuo Vilniaus Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato šeštadienio rytą nuimta atminimo lenta karininkui Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Vilniaus mero patarėjas Aleksandras Zubriakovas teigia, kad lenta bus saugoma savivaldybės įmonėje „Grinda“.

Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus teigimu, lenta nuimta siekiant visiems su totalitariniais režimais susijusiems atminimo ženklams taikyti vienodus principus. Atminimo lentos generolui J. Noreikai nuėimą jis palygino su prieš ketverius metus nukeltomis Žaliojo tilto skulptūromis.

„Būtent todėl priėmiau sprendimą nukelti atminimo lentą Jonui Noreikai, kuris, nors savo gyvenime daug pastangų įdėjo kovodamas prieš Lietuvos priešus, tačiau elgėsi nepateisinamai, prisiimdamas okupacinės valdžios jam suteiktą atsakomybę izoliuoti žydus ir konfiskuoti jų turtą, ir taip padėjo kurti sąlygas okupacinei valdžiai vėliau juos nužudyti”, – BNS teigė R. Šimašius.

Jonas Noreika (1910-1947). LGGRTC nuotrauka

Primename, kad kai balandžio 8 d. Europos Parlamento nariu siekęs tapti Stanislovas Tomas Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą sudaužė kūju, Vilniaus miesto savivaldybė įsipareigojo ją atkurti.

Kovo pabaigoje Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto A. Gochino skundą dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro rašto, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti istorinę išvadą apie Joną Noreiką (generolą Vėtrą), panaikinimo ir įpareigojimo pakartotinai atlikti tyrimą. LGGRTC išplatino paaiškinimą dėl J. Noreikos–generolo Vėtros, kurį sukritikavo Lietuvos žydų bendruomenė, teigiant, kad tai bandymas „pateisinti J. Noreikos veiksmus Antrojo pasaulinio karo metais“, turintis „Holokausto neigimo ar šiurkštaus menkinimo bruožų“. 

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/601d220ae4de2502ab91b9ec6fcf0000.jpg"},"main_article":{"title":"Sekmadienio meditacija. Kur eina Ba\u017eny\u010dia","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-28-sekmadienio-meditacija-kur-eina-baznycia\/176694","article_id":"176694","subtitle":"Enzo Bianchi"},"sub_1":{"title":"Velni\u0161kai u\u017esi\u0117m\u0119","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-28-velniskai-uzsieme\/176712","article_id":"176712","subtitle":"Edita Grudzinskait\u0117"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/c72cac9bcae8cfc552cb1321929044999b57be3c.jpg"},"sub_2":{"title":"Pary\u017eiaus gatv\u0117s gyvos","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-28-paryziaus-gatves-gyvos\/176761","article_id":"176761","subtitle":"Audrius Musteikis - \u0160iaur\u0117s At\u0117nai"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/539ec9aaf98a3cafb74a18b27bdfa741bd5cad5c.jpg"},"sub_3":{"title":"Kaip nepasimesti atlaid\u0173 sp\u016bstyje","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-07-05-kaip-nepasimesti-atlaidu-spustyje\/170692","article_id":"170692","subtitle":"Milda Vitkut\u0117"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/140e69a20da70718a73a68d953d574857b94dc4b.jpg"},"related":[],"links":[]}

Audriaus Musteikio nuotrauka

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 13)

Flioksai

Paryžiaus katedra – Nostradamo katedra, tikina liaudies etimologija. Notre Dame (Mūsų Ponia; jau tik senose maldaknygėse išlikęs variantas) skambesys mums susiliejo su to Renesanso pranašautojo vardu. Okultizmas ir ezoterika raizgo niekaip nesutvirtėjančią krikščionybę. Ir glumina, ir kelia juoką. Bet aš ne geresnis. Aš maniau, kad Sen Žermenas, kuriam paskirtas vienas garsiausių Paryžiaus bulvarų, – tai tasai vieniems avantiūristas, kitiems dvasinis mokytojas. Tasai grafas alchemikas, mokėjęs tapti nematomas. Tasai teosofas, kurio spalva – violetas, padedantis išlikti nepastebimam, pavyzdžiui, prasmukti pro sargybą, pereiti valstybinę sieną ir be kliūčių persigabenti draudžiamus daiktus. Tikriau tariant, nukreipiantis dėmesį kažkur kitur, nes pati spalva, tokia graži, negali netraukti akies.

Bulvaras ir bažnyčia skirti visai kitam Sen Žermenui. Susipažinome: šventasis Germanas, laukų ir pievų vyskupas, pievose prie tuomečio dar nediduko Paryžiaus pastatydinęs įspūdingą abatiją. Šiandien, žvelgdami į Pievų šv. Germano bažnyčią, kontempliuoti viduramžius mokosi dviejų labai garsių šalia įsikūrusių kavinių („Les Deux Magots“ ir „Le Bonaparte“) lankytojai, susėdę lauko terasose. Šitie viduramžiai buvo vaizdas pro Jeano-Paulio Sartre’o buto langus. Bedievio rašytojo galima ir neminėti, bet anuomet, pokariu, ten, Sen Žermeno rajone, jis buvo ryški, telkianti figūra. Niekas jo nepamiršo.

Paryžiuje gausi ko užsimanęs, pagalvoju ties „Le Bon Marché“ vitrinos langu, pilnu pripiltu apskritagalvių bandrenių žiedų. Ruralinės realijos pasauliniame megapolyje. Kokių net agrarinė mūsų tėvynė galėtų pavydėti, nes pati taip nesugalvotų. Boulevard Raspail turgelyje sumerkti violetiniai flioksai, lietuviškų darželių puošmenos, sukelia kone katarsį. „Yra nematoma jungtis tarp mūs visų širdžių...“ Flioksai – užuodžiama jungtis. Perku, nešu šv. Germanui kaip atsiprašymą. Violetas švelnus, neintensyvus – labai noriu nelikti nepastebėtas.

„Le Bon Marché“ – Émile’io Zola pavaizduotos „Moterų laimės“ parduotuvės prototipas, nors vargšams turistams kalama kitaip (nurodomi kiti prabangūs prekybos centrai). „Le Bon Marché“ vitrinose Kalėdų eglutės šoka kankaną. „Le Bon Marché“ didelėse skardinėse pardavinėjami Prousto pyragaičiai. Atsidarai, ir mažytis konditerijos kūrinėlis tampa jungtimi su visais ir viskuo.

Drakonas

Šeštoji apygarda, labai buržuazinė, vis dar labai prancūziška ir ganėtinai paryžietiška. Čia didžiausia „žvaigždžių“ ir garsenybių santalka. Todėl ne visi tiki, kad čia gyvenau. Bet nesu Kęstutis Navakas, Rolandas Rastauskas, arba RoRa, nesiruošiu įrodinėti, kad Paryžius tik manęs ir laukė (gal man ir buvo pastatytas), o sulaukęs gėrėjosi kiekvienu krustelėjimu. Tačiau iš Sen Žermeno bulvaro išsukanti Drakono gatvelė buvo mano. Joje – tarsi Dievo užantyje; keistai neblogas pojūtis.

„Matai? – Monparnaso bokšto apžvalgos aikštelėje, po kurią vaikštant linksta kojos, mosteli paryžietė Astiža. – Ta gatvė ne tiesi, o kažkaip keistokai kryptelėjusi, ir tas kryptelėjimas – tarsi gulinčio drakono linkis.“ Bet ir čia liaudiška vaizduotė. (Tauragno ežeras, netoli kurio gimiau, – irgi slibino guolis.) Drakono gatvė taip pavadinta, nes netoliese dunksojo Drakono rūmai – užėjau į knygyną ir persiskaičiau.

Melodramos vertas sutapimas – gyvenau name, kuriame įsikūrusi Nicolas Barreau romane „Paryžius visada gera mintis“ pavaizduota atvirukų krautuvėlė ir tuos atvirukus leidžiančios įmonės biuras. Romanas – romantiška pasaka, parašyta stereotipais ir turistiniu supratimu apie miestą pasitenkinančio vokiečiakalbio autoriaus, kurį pamėgo ir lietuvių skaitytojos. O gal tai autorė? Gal kolektyvinis slapyvardis? Nežinia. Mistifikacija, kaip ir Elena Ferrante.

Kad jau atsidūriau čia, einu pasiklausinėti į krautuvėlę. Joje tvyro malonus drėkstančio popieriaus kvapas, visai kaip Lietuvos provincijos bibliotekose. Dominuojantis atvirukų stilius – kaip Sigutės Ach: pasakinis infantilizmas. Iš jo turbūt laša pasakiškas pelnas. Pasitinka elegantiška moteris, ir mes kalbamės: apie N. Barreau, knygas, atvirukus, apie viską. Mes labai gerai pasišnekėjome, bet tik išėjęs lauk su atvirukų pluošteliu atsitokėjau, kad nieko konkretaus ji taip ir nepasakė. Nieko aiškaus. Visai nieko. O kaip kalbėjomės! Kalbėjomės žavingai, abudu likom patenkinti.

Unsplash.com nuotrauka

Gubojos su gebenėm

Bute aukštu žemiau neseniai buvo kilęs gaisras. Visame name – lietuviškos kaimo pirtelės kvapas. Dūmai ir suodžiai. Įsikalbu, kad tai dvelkia Paryžiaus viduramžiai. Nors pats pastatas – vėlesnių laikų. Viduramžių pavidalą išlaikiusi rue Bernard Palissy – šita gatvelė visai čia pat, man ji pati gražiausia, pati atmosferiškiausia visame Paryžiuje. Literatūrinį gatvės prestižą kelia leidykla „Les Éditions de Minuit“, prancūzų naujojo romano autorių atraminis punktas. Taip pat visų delezų, markuzių ir deridų išleidėja.

Vis dėlto ir Drakono gatvė išlaikiusi viduramžių struktūrą ir ne mažiau literatūrinė. Čia gyveno Victoras Hugo. Ties trisdešimtuoju namu reikia užversti galvą į mansardą – ten Fantinos, „Vargdienių“ herojės, balkonėlis. Dailutis nelyginant Botticelli „Veneros gimimo“ kriauklė. Drakono g. 10 gyveno Roger Martinas du Gard’as, jau parašęs savo „Karo ir taikos“ variantą – „Tibo šeimą“ ir už jį gavęs Nobelio literatūros premiją. Kai antrąsyk skaičiau „Tibo šeimą“, įdomiausia buvo Paryžiaus gatvių geografija ir labai aukšta homoerotinė gaida, tokia aukšta, kad skaitant pirmąsyk net nepastebėta... Lentelė ant „Drakono“ viešbučio skelbia, kad nuolatinis svečias ilgus metus jame būdavęs Jeanas Giono. Neseniai viešose dovanų lentynose Vilniuje aptikau jo romaną „Colline“ su Juozo Keliuočio dedikacija vienam lietuvių prozininkui.

Drakono gatvėje gyvenusį Piero Paolo Pasolini „Medėjos“ kentaurą, aktorių Laurent’ą Terzieffą, prisimenu iš jo gastrolių Vilniuje. Su dviem kolegomis jis skaitė Oskaro Milašiaus poeziją. Tuomečio Akademinio dramos teatro Mažoji salė buvo nepilna (1992-ieji – visiško teatrų ištuštėjimo metas; o dar bilietai į „prancūzus“ kiek brangesni). Aktorius skaitė sėdėdamas ant kėdės, užsimerkęs, sunertas rankas kietai įspaudęs papilvėn – tai šiek tiek trikdė.

Tarsi iš ūkų O. Milašius išniro Lotynų kvartale, Šv. Julijono Vargdienio bažnyčioje. Tikrai įtaigi šventovė. Joje esą meldėsi šv. Tomas Akvinietis, Dantė, François Villonas ir netgi François Rabelais. Mes čia esame „įregistravę“ saviškį maldininką – O. Milašių. Labai tinka prie išvardintų garsenybių.

Tą vakarą bažnyčioje vyko akordeono muzikos koncertas. Aplinkinėmis gatvėmis sruvo turistų minios, o pasiklausyti akordeono pasakojimų nesusirinko nė dvi dešimtys sielų. Klauptai buvo papuošti mažytėmis gubojų ir gebenių puokštytėmis. O. Milašiaus poezijos dvasios išraiška augalais! Gubojos – neaprėpiami neapčiuopiami LDK ir Abiejų Tautų Respublikos žemių rūkai. Gebenės – mistiškas visų mistikų žolynas.

O. Milašius – gyvas!

Prieš koncertą prisėdau skvere. Po suoliuku priešais tupėjo balandis. Kol nepažvelgiau, atrodė, kad balandis. Pasidarė įtartina, kad kiūto nekrusteldamas. Bet iš po suolo mane įdėmiai stebėjo pasišiaušusi žiurkė. Čia jau postindustrinės visuomenės mistika. 

Flora ir 50 000 poetų

Vaikinas gėlininkas iš rue Bernard Palissy tempia glėbį puokščių. Gražu ir kilnu – puošti bažnyčias. Kažkodėl nusprendžiu, kad visa tai skirta šv. Germanui. Aš juk irgi nešiau... Nulydžiu akimis – vaikinas suka ten, kur laša didelis pelnas. Puošniosios girliandos keliauja į „Floros“ kavinę, Café de Flore. Vardui pateisinti jai visada reikia gėlių, daug daug daug lelijų, rožių, kamelijų.

Iš visų garsiųjų kavinių išsirinkau šitą. Neaprėpiamas čia sėdėdavusių garsenybių sąrašas – nuo Huysmanso iki Sartre’o (tas Sartre’as turbūt jau amžinai persekios mus po andainykščio vizito į sovietinę Lietuvą). Taikli Juozo Tysliavos pastabėlė: „Juk čia ateina 50 000 poetų...“ O padavėjai demonstruoja aukšto lygio teatrą su šiuolaikinio cirko elementais – tikras imersinis spektaklis. Kainos išpūstos paryžietiškai, bet negaila pinigų. Negaila, ir tiek.

Miestelėnai neužleidžia pozicijų turistams, suvažiavusiems iš viso pasaulio, – pusę vietų šioje istorinėje kavinėje užima tikrieji paryžiečiai. Valgo ir geria, valgo ir geria, valgo ir geria. Paryžius – miestas, kuris niekada nenustoja valgyti. Paryžiečiai valgo ir tikrai nestorėja. Palei terasas straksintys žvirbliai irgi nenustoja lesti. Lesa ir lesa. Prisitaikę nutupia ant staliukų ar net į lėkštelę. Jie irgi nestori. Nestorėja, ir tiek. (Tai ne turistų prišerti vos paskrendantys nutukę Rygos žvirbliai, kuriems gresia staigi pražūtis nuo cukraligės.) Tokia jau Paryžiaus energija / energetika, kurią galėtų paaiškinti tik ezoterika.

Buvau prisiskaitęs, kad vardą kavinė gavo nuo Floros statulos. Tik kur ji? Nėra. Ir niekas jos nežino. Ne, visažiniai padavėjai neleidžia sau nežinoti. Statulos ne čia, o „Les Deux Magots“ kavinėje, kilniaširdiškai atlaidžiai pareiškia garçonne ir triumfuodamas pasišalina. Bravo. Tačiau konkurentų kavinėje – dviejų magų, t. y. dviejų kinų komersantų, statulėlės. Į Florą nelabai panašu.

O gal ji stovėjo kitoje gatvės pusėje, kur taip įžūliai savo šiuolaikiškumą įspraudė „Armani“ parduotuvė su kavine? Jie sunaikino seniausią Paryžiaus vaistinę. Nepaisydami miestiečių protestų. Vadinasi, čia kaip visur. Globalus verslas prieš paveldą.

Vieno antikvariato lange iškabintas Jeano Anouilh’o ranka rašytas laiškas. Taigi išbluks! Taigi paveldas! O gal – išgelbėti, įsigyti? (Matau, viduje sėdintis antikvaras jau pajuto mano dėmesio fluidus, bruzda...) Porąkart nepasėdėsi „Floroje“ ir turėsi. Antanas Vaičiulaitis, pavyzdžiui, buvo įsigijęs Romaino Rolland’o ir Anatole’io France’o laiškų.

Paryžiaus gatvės, pasak François Mauriaco, įdomesnės už visus muziejus. Kavinių teatrai pranoksta blunkančius laiškus. Impulsams nepasidaviau. Atleisk, Jeanai, tu man labai patinki, bet verčiau susitikime kitomis aplinkybėmis (tarkim, Rygoje, Elmaro Senkovo spektaklyje „Antigonė“).

Verčiau porąkart pasėdėti „Floroje“, kad margas Paryžius kaip pats gyvenimas slinktų pro šalį. Pabūti terasų žmogumi, kuriam gera, sakytum, be priežasties.

Unsplash.com nuotrauka

Leninas

Leninas, kaip ir Trockis, buvo labiau Monparnaso, ne Sen Žermeno, kavinių lankytojas.

Neatsispiriu pagundai pereiti rue Marie Rose, kurios viename name net iki 2007 metų veikė Lenino muziejus, sovietinės „egzotikos“ inkliuzas.

Bandau išsiaiškinti, iš kur ta pagunda. Į galvą lenda įžūlios paralelės. Pavyzdžiui, ir aršiausius homofobus fatališkai traukia Tailando transvestitų šou... Pavyzdžiui, ir sovietinės tvarkos cerberiai slapta skaitė Vladimiro Voinovičiaus „Kareivio Ivano Čonkino gyvenimą ir nepaprastus nuotykius“... Pro šalį paralelės, bet pagalvoti buvo malonu.

Šiaip ar taip, turiu nesuvestų sąskaitų su spaliuko žvaigždutės Volodia. Bet čia – tik nesuvaldomo smalsumo priepuolis. Vis dar užeina tokių. Buvau susidomėjęs ir Uldžio Tyruono spektakliu „Paskutinė Lenino eglutė“ Naujajame Rygos teatre. (Vėl Ryga, ir ne šiaip sau ji vis iškyla: Ryga – tikrai mažasis Paryžius, tikrai.) Spektakliui panaudoti lietuvio sanitaro, aptarnavusio bolševikų vadą paskutiniais jo gyvenimo mėnesiais, užrašai. Be kita ko, tasai sanitaras kirpo Leniną, o plaukus dėjosi į kišenę. Drauge su užrašais jie saugomi archyve. (Mumija saugoma mauzoliejuje.)

Leniną, visiškai kitokį, nei buvo įprasta matyti sovietiniame teatre visoje „plačiojoje tėvynėje“, genialiai suvaidino Vilis Daudzinis.

Taigi muziejus Monparnase. Net iki 2007-ųjų. O paskui? Prancūzų komunistams pagailo išmetamų lėšų? Nusilpo Kremliaus įtaka? Ar nesigraužia jie dabar? Oi, graužiasi...

Trejetą metų Leninas ir Nadežda Krupskaja mėgavosi buržujiško gyvenimo malonumais. Rekonstruotą jų būstą privaloma tvarka lankydavo visi anapus geležinės uždangos išleisti sovietijos turistai. Kas ten dabar, irgi buvo smalsu, bet jau ne tiek, kad braučiausi aiškintis.

O šiaip į tą pusę ėjau pasižiūrėti viešbučio „Istria“, kuriame gyveno Elsa Triolet (Ela Kagan, Lilios Brik sesutė). Maskvoje gimusi rusakalbė, ilgainiui pradėjusi rašyti prancūziškai. Visavertės literatūros kūrimas ne gimtąja kalba – įdomus reiškinys. Romainas Gary – šito reiškinio dalis. Žydai yra gajūs, sakė Birutė Pūkelevičiūtė. Žydai yra gabūs.

Garsiosios Monparnaso kavinės – sausakimšos, nė vienos laisvos vietelės. Ką gi, ir nereikia, kojos veda į Monparnaso kapines. Sėduosi ant suoliuko atsipūsti, fotografuojuosi ir tik paskui pamatau, kad už nugaros – Sartre’o antkapis. Ir vėl – jis.

Leninas – iš nesuvaldomo smalsumo. Bet nėra ko slėpti: mano rusofilija veržiasi per kraštus. Liuksemburgo sodas man – puošnios dekoracijos, menančios slaptus Anos Achmatovos pasimatymus su Amedeo Modigliani. Šokoladinė-arbatinė „Angelina“ rue de Rivoli su „Monblano“ pyragaičiais – tik fonas netoliese (per kelis namus) gyvenusiems Levui Tolstojui ir Ivanui Turgenevui įsivaizduoti: ką pirko, ką valgė? Šiurpiausias adresas – turistais paplūdusioje rue de Buci. Dvyliktasis namas. Konspiracinis butas, kuriame NKVD užverbuotas Marinos Cvetajevos sutuoktinis, arkangeliško grožio Sergejus Efronas, gaudavo nurodymus (ir išsirutuliojo siaubinga tragedija – jiems grįžus į valstybę, kurios sanklodą programavo monparnasietis Leninas). 

Vienatvės mugėje

Binkis ir Kirša, Tysliava ir Vaičiūnas, Tarulis ir Gricius, Zobarskas, Janušytė, Cvirka, Nėris, Churginas... Petravičius, Augius, Jonynas, Prapuolenis, Bučas... Miltinis... Dauguma Paryžiaus ragavusių lietuvių susijo su penktąja apygarda, Lotynų kvartalu.

Šiandien jame įsikūręs Valdas Papievis. Netoli savo mylimo vienaragio, Kliuni muziejaus gobeleno herojaus. Taip, aš iš tiesų jo dairiausi. V. Papievio. Ir pamačiau. Sėdėjo skvero tipo aikštėje, kur įkurdinta Kapitolijaus vilkė (Romos dovana Paryžiui), ir kažką rašė kompiuteriu. Nepriėjau trikdyti, pasižiūrėjau iš tolo, kaip į objektą. Trikdytojų veikiausiai ir taip netrūksta. Kažkada ir aš norėjau, kad duotų interviu, – labai mandagiai atsisakė. Dėl to nė kiek nesiraukiau, nesispjaudžiau, tariausi viską suprantąs, o kai pasirodė „Odilė“ (interviu būtų įsiterpęs į jos kūrybos procesą), viską supratau iš tikrųjų.

Vienaragį irgi pamačiau. Jo salėje išdidžiai sėdėjo lankytoja, rusakalbė tetulė, ir slavų įpročiu kalbėjo labai garsiai. Labai garsiai reiškė (taip pat slavų įpročiu) gana originalią nuomonę apie gobelenų siužetus. Svarbiausia – turėti nuomonę ir ją pareikšti. „Sėdi kažkokios viduramžių tetulės, ir pasidaro menas.“ Matyt, susiprato, kad nuomonė nuskambėjo kaip šiurkštokas pareiškimas, išsišokėliška šedevrų kritika. Tuojau pat pasitaisė, viduramžių meną pagyrė gana vingria fraze: „Ir kiškučiai čia, ir šuniukai – erdvės šokinėti užtenka visiems.“

V. Papievis – netyčia. O Virginijos Kelmelytės dairiausi. Adatos šieno kupetoj. Naivuolis. Kažkada karpiau jos nuotraukas iš sovietmečio pabaigos ir Nepriklausomybės pradžios žurnalų („Jaunimo gretų“, „Kino“, „Švyturio“) viršelių. Tada jos veidas buvo – jaunystė, šviesusis pavasaris. Kai prieš keletą metų aktorė atvažiavo į Lietuvą dalyvauti „Vyšnių sodo“ projekte, veide atsispindėjo didelė ir tikra gyvenimo dozė. Paryžiaus dozė. Mūsų teatrui ir kinui trūksta jos talento. Jos Paryžiaus.

Jei būčiau ją ten pamatęs, būčiau rašęs trijų dalių tekstą „Trys vienatvės Paryžiuje“. V. Papievis, V. Kelmelytė... Trečiasis – arba Eifelio bokštas, arba – kodėl gi ne? – aš pats. 

Unsplash.com nuotrauka

Persefonės arbatinė

Boulevard Raspail 66, grožio salono su SPA arbatinė. Stulbinanti, egzotiška ir tiek pat beprasmė. Paryžius – daili neužpildoma tuštuma. Nepakeliamai lengva ir ši arbatinė. Labai jau gražiai išdekoruota. Dažniausiai tuščia. Paryžiuje nereikia masažų – pats miestas kaip gilus masažas ir švelnūs kompresai. Mizerabiliams. Taip regisi tuščioje arbatinėje. Arbatos ritualai piešia ir piešia figūras – rodos, gelmę, o iš tiesų – paviršių. Ir atvirkščiai – paviršių, bet gelmę. Štai taip Persefonė kalbėjo.

Aforistiškai

Šitą maldelę tikrai žinote: „Kitą kartą, kai jūs pamatysite Paryžių, jis bus toks pat gražus...“ Tra lia lia, lia lia lia. André Maurois, ar ne?

Hemingwayaus užkalbėjimus irgi mokate. Liur liur liur, kliur.

Aktorius Sacha Guitry pasakė: „Būti paryžiečiu nereiškia gimti Paryžiuje. Tai reiškia gimti ten iš naujo.“ O čia tai neblogai.

Mūsų V. Papievis per LRT radiją pasakė už visus lakiau: „Paryžius yra Paryžius, ir niekas jo nepakeis.“

Unsplash.com nuotrauka

Jei Dievas būtų sovietmečio laikų mama, papriekaištautų: „Aš tiek dėl tavęs vargau, o tu...“

Šešias dienas Dievas kūrė saulę, kuri žino, kada nusileisti, ir mėnulį laikui matuoti.  Vandenynais kaip drabužiu aprengė žemę, pasiuntė šaltinius į slėnį, iš kurių miško žvėrys geria. Suguldė upes, kurių pakrantėse padangių paukščiai gyvena ir šakose čiulba. Iš savo kambarių Jis žemę laisto, veši žolė galvijams ir žolynai, kad tarnautų žmogui.

Nors ir praradę galimybę ilsėtis Edeno sodo obelų paunksmėje, tebesame nepaprastai apdovanoti, galėdami gyventi tobuliausiame meno kūrinyje, gyvuose Dievo paveiksluose.

Mokslininkas George'as W. Carveris yra nuostabiai tiksliai pasakęs: „Aš visuomet galvojau, kad gamta yra tarsi kiaurą parą dirbanti radijo stotis ir Dievas visuomet yra eteryje.“

Tik kažkodėl, kartą suklydę po Rojaus medžiu, klystame ir toliau. Ir vėl pasinaudodami paties Dievo duota mums laisva valia, patys išduodami stebuklingąjį Dievo sodą. Klausome kitų dažnių, užsidarę savo susikurtuose pasauliuose – virtualiuose, finansiniuose, grožio, žaliavalgysčių ar stebuklingų dietų.

G. K. Chestertonas yra rašęs, kad „žmogus – netaisyklingo pavidalo pabaisa, jo kojų pėdos nukreiptos į priekį, o veidas atgręžtas atgal‘‘. Tačiau atrodo, kad sutartį tarp gyvųjų, mirusiųjų ir tų, kurie dar tik gims, vis dažniau keičia tabula rasa – žmogus, nusisukęs nuo praeities, nuo savo priešistorinių įsčių, nuo Kūrėjo ir nusprendęs kurti save pats, čia ir dabar.

Parašyta: „Paklausk žvėrių, jie tave pamokys, ir padangių paukščių – jie tau pasakys./ Kalbėk žemei, ji tau patars, jūros žuvys paaiškins tau./ Kas iš viso to nepažins, kad Viešpaties ranka tai padarė?/ Jo rankoje yra kiekvieno gyvio siela ir kiekvieno žmogaus kvapas“ (Job 12, 7–10).

Pamiršom, nenorim, o gal patogiau neprisiminti? „Hell busy“, – kartojame, kaip užsikirtusi plokštelė. Velniškai užsiėmę? Tikrai kad velniškai. Tai su kuo mes? Su Juo ar su juo?

Visa yra įdaiktintas Dievo žodis – nuo mažulytės amebos, pakelės smilgos ar giedančio vieversio iki boluojančių žvaigždžių ūkų. Mūsų kilmės bendrumas – pasuose neįrašyta šeima. Tik mes kasdien vis labiau apleidžiam savuosius.

Norisi prisiminti šv. Pranciškų, kurio „Saulės giesmė“ buvo jo išgyventos skaidros ir džiaugsmo giesmė. Ji kvietė saulę, žemę, debesis, vėją garbinti Viešpatį, sakydamas pamokslus paukščiams ar liepdamas nutilti kregždėms. Džiaugsmą Viešpaties pasauliu šv. Pranciškaus patyrė per gamtos išgyvenimą. Gamta liudija Dievą. Ir ne todėl šv. Prančiškui buvo šviesu, kad jis buvo išrinktasis, kad jam buvo lengva, bet todėl, kad Dievas jam buvo gyvas ir visur jaučiamas.

„Jis ėjo pievos pakraščiu ir kalbėjosi su mažomis gėlelėmis kaip su mažesniaisiais broliais... Jis atėjo, šis rudasis lakštingalų brolis, ir gyveno kaip pavasaris, žeme stebėdamasis, gėrėdamasis ir džiaugdamasis“  (R. M. Rilke).

Bet. Mes velniškai užsiėmę. Mums labiau prie dūšios F. Nietzsche's beprotis, paskelbęs miniai, kad Dievas yra miręs. Jis taip pat giedojo. Tačiau ne džiaugsmo giesmę, bet requiem, nes buvimas be Dievo yra tik liūdesys, šiurpas ir gėla.

Šv. Pranciškui laiptai dangaus link buvo gamta. Mes renkamės kitus būdus keliauti –eskalatorius, keltuvus, keltus, elektrinius paspirtukus ir elektrobangas, išmaniuosius ir planšetinius, tik kažkodėl galiausiai mums prireikia neštuvų. Džiaugsmo katastrofiškai mažėja, iškreipia ryšiai su savimi, kitu ir aplinka dėl nevaldomo santykių klimato atšalimo.

O ir bažnyčiose nebedega bičių vaško žvakės, jas pakeitė bedvasis parafinas, Dievo stalai dengiami Lenkijoje urmu pagamintomis staltiesėmis, ant kunigų nugarų albose nebežydi aukso ir šilko siūlais siuvinėtos rožės, nebenoksta vynuogės,  nebepamatysi ir lauko gėlių ant altorių, net ir berželių šakų per Sekmines. Per Žolinę, žolynus veikiau nusiperkame pakelėje pas moterėles, užuot su aušra pakilę iš patalų, perbridę per pievą ir maldoje susirinkę kvepiančių žolelių puokštę.

Baltarusijoje, Svyrių apskrityje esančiame Lentupio miestelyje, vykdavo garsieji Šv. Onos atlaidai. Į juos suvažiuodavo daug tikinčiųjų, ir ne tik katalikai. Atlaidus lankydavo ir bitininkai, kurie čia prekiaudavo vašku. Tikintieji pirkdavo iš bitininkų vašką ir lipdydavo votus. Vaškiniai votai – koja, širdis, ranka, kūnas – būdavo aukojami, prašant sveikatos.

Po šv. Mišių aukos vašką ir votus tikintieji sunešdavo prie altoriaus ir sudėdavo į vieną krūvą. Kunigas, smilkydamas ir šventindamas vašką bei votus, prašydavo maldoje visiems dieviškų malonių. Įvykdavo protu nepaaiškinamų stebuklų ir žmonės pasveikdavo.

Kas tai? Minties galia? Kvantinė fizika? Ar gyvas tikėjimas?

Gal metas sugrįžti? Per mintį? Per žodį? Per veiksmą? Ir mūsų sielos pasveiks.

pixabay.com nuotrauka

Popiežius Pranciškus savo mokyme nuolat pabrėžia brolystės temą kaip lemiamą krikščionio ir visos žmonijos gyvavimo elementą.

Atidžiau pamąsčius tampa akivaizdu, kad brolystė ir seserystė nėra natūralus būvis, greičiau ji – nuolat prieš mus iškylantis uždavinys. Ją reikia žmogaus pastangomis nuolat kurti diena iš dienos. Ji nekyla spontaniškai, nors ir yra įrašyta į ištisų generacijų genomą per gimimą iš tų pačių gimdytojų.

Laisvę galima užtikrinti, lygybę primesti, tačiau brolystės neįmanoma įsteigti įstatymu.

Prisimename Vakarų modernybės šūkį, skelbusį „laisvę, lygybę, brolybę“. Laisvę galima užtikrinti, lygybę primesti, tačiau brolystės neįmanoma įsteigti įstatymu. Ji kyla iš asmeninės solidarumo ir atsakomybės patirties. Brolystė randasi vien iš asmeninio apsisprendimo, pasiekiama per atsakomybės už aš ir tu santykį, ją reikia praktikuoti ir atnaujinti, nes nuo jos priklauso kiekvienos žmogiškos būtybės gyvenimas.

Jei gyvenama broliškai, reikia teisės ir faktinės lygybės tarp asmenų, kurie vadina save broliais ir seserimis; reikia, kad kiekvieno žmogaus asmens orumas būtų saugomas; reikia, kad būtų pripažinta toji laisvė, kuri nežeidžia kitų; reikia, kad kiekvienas rūpintųsi kitais ir puoselėtų broliškus santykius, tai yra „mylėtų kitą kaip save“ (plg. Kun 19, 18; Mk 12, 31 ir kt.).

Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija (JTO priimta 1948 m. gruodžio 10 d.) skelbia: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai.“ Brolystę žmogaus sąmonė supranta kaip lemiamą imperatyvą, o kartu ir kaip krikščionišką įsaką, kuris skelbia, jog brolystė pasireiškia meile kitam, o gyvą tos meilės pavyzdį davė Jėzus.

Jis daug nekalbėjo apie brolystę, tačiau konkrečiai tapo broliu tiems, kuriuos sutiko, patraukdamas į šalį skaldančius barjerus, nugriaudamas atskiriančias sienas, kurias iškėlė žmonės, dažnai pateikdami jas kaip dievišką valią (plg. Ef 2, 14). Sutikdamas tokius svetimšalius kaip šimtininkas (plg. Mt 8, 5–13; Lk 7, 1–10) ir sirofenikietė (plg. Mk 7, 24–30; Mt 15, 21–28); tokius turtingus nusidėjėlius kaip Zachiejus (plg. Lk 19, 1–10) ir Levis (plg. Mk 2, 13–14 ir par.); tokius teisiuosius kaip Natanaelis (plg. Jn 1, 45–51); prostitutės ir vieši nusidėjėliai, pas kuriuos viešėdavo ir su kuriais kartu valgydavo (plg. Mk 2, 15–17 ir kt.), jis išreiškė savo valią būti broliu visiems, teisiesiems ir neteisiesiems, tikintiems Dievą ar pagonims.

Šiuo atžvilgiu išties nepaprasta yra Paskutiniojo teismo žinia, kurią randame Evangelijoje pagal Matą (plg. Mt 25, 31–46), kurią derėtų labai atidžiai apmąstyti. Žmones, kurie ko nors stokoja ir kenčia, Jėzus pavadina „savo broliais, mažiausiais, mažutėliais“ ir atskleidžia, kad bet kuris santykis su kiekvienu iš jų lemia santykį su Juo Karalystėje: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

Šie Jėzaus broliai yra ne tikintieji, krikščionys, o istorijos aukos, stokojantieji, kuriuos visos žemės ir visi laikai pažįsta kaip paskutiniuosius! Pirmiausia juos mintyje turi Jėzus, ištardamas tuos nuostabius kanoninėse Evangelijose perteiktus žodžius: „Pamatei savo brolį? Pamatei Dievą.“

Šitaip brolyste gyveno Jėzus ir tokios jos reikalavo iš savo mokinių. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad Naujajame Testamente gilias šaknis yra suleidusi idėja apie krikščionių bendruomenę kaip brolystę. Petras, ant kurio Jėzus pastatė savo Bažnyčią (ekklesía: Mt 16, 18), kalbėdamas apie Bažnyčią vartoja ne šį terminą, o žodį „brolija“: „Gerbkite visus, mylėkite brolius (adelphótes – brolystė, brolija ), bijokite Dievo, gerbkite karalių“ (1 Pt 2, 17). Kviečia mylėti Bažnyčią-bendruomenę-broliją, tą broliją, kuri patiria pasaulyje tuos pačius persekiojimus kaip ir laiško adresatai (plg. 1 Pt 5, 9). Klemensas Romietis I amžiaus pabaigoje rašo Korinto bendruomenei: „Jūs kovojate dieną ir naktį už visus brolius“ (2, 4), tai yra už Bažnyčią, kuri yra brolystė.

Pirmųjų krikščionių agapė. Romos katakombų freska

Brolystė nėra vien įvaizdis, o Kristaus pagimdytos Bažnyčios tikrovė. Jis „nesigėdija juos vadinti broliais; jis sako: Aš paskelbsiu tavo vardą savo broliams, susirinkime tave šlovinsiu giesme“ (Žyd 2, 11–12). Jis yra pirmgimis daugelio brolių, iš anksto paskirtų tapti panašūs į Kristų (plg. Rom 8, 29). Savo tarnystės metu Jėzus mokinius vadino broliais ir seserimis (plg. Mk 3, 34–35 ir par.), pažadėdamas šimteriopai brolių ir seserų jį sekantiems. (plg. Mk 10, 29–30).

Gyvendama brolyste ir seseryste Bažnyčia gali vadintis naująja Jėzaus šeima, bendruomene, kurios narius sieja Tėvo, esančio Danguje, valios vykdymas.

Ši brolystė ir seserystė gali patirti kraujo ryšiu susietų brolių ir seserų nesupratimą dėl priklausymo Kristui (plg. Mt 10, 34–36; Lk 12, 51–53). Šis ryšys buvo toks stiprus, kad ankstyvosios Bažnyčios mokiniai vadino vienas kitą broliu ir seserimi (plg. Apd 1, 15–16; 15, 23; ecc.) ir svarbiausiu įsakymu laikė tarpusavio meilę. Mylėti brolius, mylėti vienam kitą, mylėti broliją, mylėti Dievo vaikus, mylėti šventuosius: tokie pasakymai, bylojantys apie krikščionių bendruomenėje gyvą meilės brolystę, buvo ir visada turėtų būti mums įprasti...

Deja, Bažnyčios kaip brolijos sąvoka po IV amžiaus išnyko. Tačiau šiandien labiau nei bet kada jaučiama būtinybė vėl sugrįžti prie brolystės ekleziologijos, kuri nurodytų, jog Bažnyčia yra Jėzaus Kristaus brolių ir seserų, tad Dievo sūnų ir dukterų tauta.

Popiežius Pranciškus ir Egipto Al Azharo mečetės imamas Šeichas Ahmado al-Tajebas pasirašo dokumentą „Apie žmonių brolybę“. 2019 m. vasario 4 d. Jungtiniai Arabų Emyratai. EPA nuotrauka

Svarstant šia tema, dera užduoti sau keletą labai konkrečių klausimų. Ar pasaulyje pasklidusi Dievo Bažnyčia vis dar išlaiko brolystės bruožus, tai yra erdvę, kurioje visi esame broliai ir seserys, kiekvienas skirtingas, tačiau vienodai orus; lygus kitiems asmeninio pašaukimo ir krikšto dėka; lygus, nes dalijamės tuo, ką turime, tapdami brolių ir seserų bendryste?

Ar Dievo Bažnyčia yra brolystė, kurioje kiekvienas yra pripažįstamas, neiškeliant sienų ar kliūčių dėl etninės, kultūrinės priklausomybės ar ekonominių sąlygų? Juk broliškoji meilė yra tas krikščionių „skiriamasis bruožas“ (plg. Jn 13, 35), tas gebėjimas kurti brolystę ir bendrystę, kuris priblokštus pagonis pirmųjų krikščionių akivaizdoje versdavo sušukti: „Tik pažiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli!“

Tačiau tebūna aišku: ši krikščionių brolystė nėra saugoma citadelės mūrų, negali būti puoselėjama vien tarp krikščionių. Jau Tertulijonas išpažino: „Mes, krikščionys, esame visų žmonių broliai dėl mums visiems bendros prigimties, kuri yra vienintelė visų mūsų motina.“

Brolystė yra ryšys, suteiktas mums visos žmonijos aušroje, ir kaip tokį dera jį nuolat pripažinti ir prisiimti kaip pirmąją atsakomybę kitiems.

Kristaus ir pirmosios Bažnyčios praktika turi padėti mums atrasti iš naujo, kad brolystė yra ryšys, suteiktas mums visos žmonijos aušroje, ir kaip tokį dera jį nuolat pripažinti ir prisiimti kaip pirmąją atsakomybę kitiems.

Brolystė niekada negali ribotis vien religine priklausomybe; kita vertus, Evangelija liudija krikščionims, kad be brolystės jie jokiu būdu negali sietis su Jėzaus vardu, su tuo, kuris autoritetingai ir galutinai yra pareiškęs: „Jūs visi esate broliai“ (Mt 23, 8).

Kiek daugiau nei prieš 50 metų Vatikano II susirinkimo konstitucija Gaudium et spes teigė, kad Bažnyčia „kreipiasi nebe vien į visus Kristaus vardo išpažinėjus, bet į visus žmones...  siūlo žmonijai nuoširdų Bažnyčios bendradarbiavimą, kuriant tam pašaukimui derančią, visus jungiančią broliją“ (n. 2 ir 3). Ar vis dar esame tuo tikri?

O Bažnyčia argi nejaučia kaip didžiausios būtinybės naujai atrasti brolystės Evangeliją, kuriai priešinasi ir daugelis tų, kurie save vadina krikščionimis ir katalikais, atmesdami, niekindami, nepriimdami kaip tik tų, kurie pirmiausia yra broliai ir seserys savo žmogiškumu?

Pagal publikaciją „Vita Pastorale”, 2019 m. kovas parengė Saulena Žiugždaitė

Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“.

Jėzus tarė jiems: Kai melsitės, sakykite:
'Tėve, teesie šventas tavo vardas.
Teateinie tavo karalystė.
Kasdieninės mūsų duonos duok mums kasdien
ir atleisk mums mūsų kaltes,
nes ir mes atleidžiame visiems savo skolininkams,
ir nevesk mūsų į pagundą'“.

Jėzus dar kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: 'Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko duoti valgyti'. O anas iš vidaus atsilieps: 'Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti'. Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia“.

„Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir bus jums duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“.

Skaitiniai ABC (581)

Popiežius šv. Viktoras I. Vikipedijos nuotr.

Popiežius šv. Viktoras I. minimas liepos 28 d.

Apie jo gyvenimą yra mažai žinoma, o ir ta informacija, kuri pasiekė šiuos laikus, yra trumpa.

Liber Pontificalis rašoma, kad Viktoras I buvo Felikso sūnus, kilęs iš Šiaurės Afrikos Romos Imperijos prokonsulatinės kolonijos. Tačiau pagal Šv. Jeronimą Viktoras I yra gimęs Pietų Italijoje.

Romos vyskupu išrinktas po šv. Eleuterijaus. Tuo metu išrinktieji vyskupai buvo kartu ir popiežiai. Viktoras I valdė 10 metų (189–199). Viktoro I valdymo metais liturgijoje įsivyravo lotynų kalba, kuri pakeitė graikų kalbą. Pradėtas liturgijos lotynizacijos procesas sukėlė ginčų dėl Velykų datos, nes Rytuose Velykos buvo švenčiamos tą pačią diena, kaip ir žydų Velykos (pascha), o Vakaruose – sekmadienį, po Didžiojo penktadienio. Viktoras I šiame ginče dalyvavo ypač energingai ir net grasino atskirti krikščioniškas Rytų provincijas nuo Romos.

Norėdamas išspręsti šį ginčą, Viktoras I sušaukė Sinodą, kuris palaikė Romos popiežiaus pusę. Ir tik Rytų vyskupas iš Efeso Polikratesas nekreipė dėmesio į Sinodo nutarimus ir nepakluso Viktoro I reikalavimams. Supykęs popiežius Viktoras I atskyrė Rytų provincijas ne tik nuo Romos Bažnyčios, bet ir nuo visos Bažnyčios. Ir tik šv. Irenejaus (140–202) iš Liono dėka įvyko derybos, kuriose buvo priimtas vieningas sprendimas.

Nors ir buvo smarkiai kritikuojamas už savo kilmę ir už konfliktą su Rytų krikščionimis, tačiau savo pontifikavimo metu Viktoras I sugebėjo sugrąžinti Romos vyskupo apaštališkajį autoritetą, padedamas šv. Irenejaus iš Liono (140–202), kuris vaizdžiai aprašė šlovingą Romos vyskupų gyvenimą, pradedant nuo šv. Petro, išaukštindamas jų gerus darbus ir atsidavimą tikėjimui.

Euzebijus ir šv. Jeronimas užsimena, kad Viktoras I paliko begalę laiškų, tačiau jie neišliko iki mūsų dienų. Nežinoma taip pat, kokia mirtimi mirė Viktoras I, tačiau Liber Pontificalis jis vadinamas kankiniu. Palaidotas Vatikane.

Paruošė Juozapas Blažiūnas

Sergejus Kanovičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kiek ilgai ir daug diskutuota, kiek naujų biografijos faktų iškelta dienos švieson apie tuos, kuriuos mums siūlyta laikyti didvyriais, pagarbos ženklus kuriems mėginta saugoti, pasitelkiant visas teisybes ir, ypač, netiesą. Per kelias savaites Vilnius padarė tai, ko daugelis laukė įvykstant ilgus penkerius ar net daugiau metų.

Moralinės nuostatos nėra toks labai jau komplikuotas dalykas – nusikaltėliai ir nusidėjėliai negali būti laikomi didvyriais. Jų nebėra ir jie nusipelno atleidimo tik viena forma – pasakant apie juos visą tiesą. Nereikia jų slėpti – jų vieta ne ant miesto sienų, gatvių ar mokyklų fasadų. Jų ir jų ne tik baltomis, bet, deja, ir labai juodomis dėmėmis išmargintų biografijų tikroji vieta turi būti mokyklų istorijos vadovėliuose. Ten ir reikėtų pasakyti, kad pirmas savanoris, vadovavęs kuopai, kuri iškėlė trispalvę ant Gedimino kalno, vėliau ją paniekino, prisiimdamas politinę atsakomybę už jo vadovaujamą antisemitinę organizaciją ir jos atitinkamą propagandą – tas žmogus išdavė bendrapiliečius pagal tautinę jų priklausomybę ir nuosekliai ir beatodairiškai ragino jų atsikratyti. Nevertas pagarbos ženklų, bet jokiu būdu ir neišmestinas iš margos mūsų bendros istorijos.

Kitas žmogus nepataisomai sugadino savo biografiją ir buvo vertas atitinkamo moralinio įvertinimo, nes tarnavo okupantams ir buvo dalis jo buvusių bendrapiliečių naikinimo mašinos. Ir jį, ir panašius, dar užsilikusius keliuose miestuose – į vadovėlius ir muziejus. Tokių „didvyrių“ arši gynyba pasako apie juos ginančius daugiau nei apie ginamuosius.

Mano kuklia nuomone, naujos Vilniaus Tarybos nariai, kurie balsavo už tai, kad Vilnius atsisakytų pagarbos ženklų tiems neherojams, pasielgė kaip laisvi ir nepriklausomi nuo ideologizuoto ir sumeluoto istorinio naratyvo žmonės. Nors praėjusioje Taryboje nuosekliai i šią temą mėgino iškelti tik vienas žmogus. Kaip kadaise Gorbiui pasakė Margareth Thatchcher, tam, kad esmingai kažkas pasikeistų blogio imperijoje, reikėtų kad kiekviena sovietų šeima kažkiek pagyventų laisvame pasaulyje. Buvęs Vilniaus Tarybos narys Mark Adam Harold atvažiavo pas mus iš laisvo pasaulio ir atkreipė dėmesį, kad mūsų laisvame pasaulyje tebeliko daug nelaisvę primenančių ženklų, jis elgėsi nuosekliai ir vienintelis nebijojo kelti nelabai malonius, bet sprendimo reikalaujančius istorinės atminties ir istorinio teisingumo klausimus.

Nėra nugalėtų, nėra šioje istorijoje ir nugalėtojų. Istorinio teisingumo aktai anaiptol neskaldo visuomenės, kaip kas ne kas mėgina įrodinėti. Jie ją praskaidrina. Labai gailiuosi, kad šios akimirkos nesulaukė a.a Leonidas Donskis – jei šiandien jis manęs paklaustų, panaudodamas jo straipsnio pavadinimą „Kada tiesa mus pagaliau išlaisvins?“, aš jam paprasčiausiai su šypsena atsakyčiau – laisvėjame, Leo, tapome atviresni, drąsesni ir europietiškesni.

Vienas iš pelnytai pagarbos netekusių kadaise leido savo organizacijai rašyti visokius prieš dalį bendrapiliečių nukreiptus atsišaukimus. Vienas iš labiausiai žinomų, prasideda kreipiniu „Broliai ir seserys lietuviai“. Gal nebus paradoksalu, jei šį komentarą užbaigsiu panašiu kreipiniu – ačiū, Jums broliai ir seserys lietuviai. Ačiū kiekvienam kitos tautybės žmogui, palaikiusiam šiuos sprendimus. Jie nuteikia viltingai. Nebijokime atversti ir užversti mūsų istorijos puslapių ir žiūrėkime drąsiai praeitin. Toks požiūris tikrai sukurs mums ir mūsų palikuonims šviesesnę Lietuvą.

Daugiau skaitykite:

„Nuimta atminimo lenta J. Noreikai-Generolui Vėtrai“

„Vilniaus savivaldybė nusprendė K. Škirpos alėją pervadinti į Trispalvės“

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/03c19ae743f094da6c3aea273e8a6c46.jpg"},"main_article":{"title":"Vokietis su \u0161eima apsigyveno Lietuvoje: ne mes pasirinkome Preil\u0105, o Preila mus","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-29-vokietis-su-seima-apsigyveno-lietuvoje-ne-mes-pasirinkome-preila-o-preila-mus\/176767","article_id":"176767","subtitle":"Kostas Kaj\u0117nas, Gediminas \u0160ulcas, Vytautas Ra\u0161kauskas"},"sub_1":{"title":"Popie\u017eiaus \u017einia Lietuvai. Bendryst\u0117s kriz\u0117 Ba\u017eny\u010dioje","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-29-popieziaus-zinia-lietuvai-bendrystes-krize-baznycioje\/176730","article_id":"176730","subtitle":"Artuma"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/9b84ae68143c602df853dcdb51181ed6b1e9c10c.jpg"},"sub_2":{"title":"Jos jau\u010diasi skolingos, kad gyvena","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-29-jos-jauciasi-skolingos-kad-gyvena\/176704","article_id":"176704","subtitle":"Gintar\u0117 Minkevi\u010dien\u0117 - Tapati"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/b38725125e6308aa5602ff2e7a8d80c253400441.jpg"},"sub_3":{"title":"Kam tie mokslai? A. Imbrasas apie \u0161ok\u0117j\u0173 (ir) asmenybi\u0173 paruo\u0161im\u0105","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-29-kam-tie-mokslai-a-imbrasas-apie-sokeju-ir-asmenybiu-paruosima\/176768","article_id":"176768","subtitle":"Au\u0161ra Kaminskait\u0117"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/c479108a7b5dd232b5dc426af8bc0543489be702.jpg"},"related":[],"links":[]}

Lietuvos šokio informacijos centro, festivalių „Naujasis Baltijos šokis“ ir „Naujojo cirko savaitgalis“ įkūrėjas Audronis Imbrasas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Ketvirtame interviu serijos „Kam tie mokslai“ pokalbyje Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) ir festivalių „Naujasis Baltijos šokis“ bei „Naujojo cirko savaitgalis“ įkūrėjas AUDRONIS IMBRASAS svarsto apie šokėjų rengimo principus, poreikį, suteikiamų žinių universalumą ir – žinoma – įvairių krypčių užsienio pavyzdžius. 

Kam šokėjui reikalingas aukštasis išsilavinimas?

Apie tai būtų galima parašyti studiją. Poreikį lemia daugybė aspektų, kurie įvairiose valstybėse, be abejo, skiriasi. Pavyzdžiui, susiformavusi rinka, veikiančių trupių įvairovė, pobūdis ir jų veikla, vertybės, reikalavimai šokėjams. Taip pat konkrečioje valstybėje egzistuojančios bendrojo išsilavinimo pasirinkimo galimybės – tarkim, kiek daug aštuoniolikmečių nori rinktis šokį, kiek apie tai galvoja ir kiek jų jau kurį laiką kryptingai to link eina.

Lietuvoje tai sunku numatyti, nes jei šokį studijuoti norintis paauglys gyvena atokesniame rajone, jis gali neturėti ir jokios galimybės lankyti atitinkamus šokio užsiėmimus, ką ir kalbėti apie rimtesnį pasirengimą menų mokykloje ar gimnazijoje. Čia grįžtame prie rinkos klausimo – kiek žmonės turi realių galimybių vystyti savo norus? Rinka diktuoja poreikį ir kita prasme – jei valstybėje nėra didelių klasikinio ar šiuolaikinio šokio trupių, tuomet nėra didelio poreikio investuoti į joms skirtų profesionalų specialųjį ar aukštąjį išsilavinimą. Tokiu atveju galbūt labiau apsimokėtų siųsti žmones mokytis ar tobulintis į kitas valstybes, kuriose ši sritis tinkamiau išplėtota. Daug kas priklauso ir nuo to, ar kalbame apie baletą, ar apie šiuolaikinį šokį. 

Ar aukštoji mokykla gali suteikti šokėjui tai, ko nesuteiktų kasdienė praktika?

Yra daugybė garsių šokėjų, baigusių filosofiją, biochemiją, fiziką, psichologiją, mediciną. Tačiau, be abejo, svarbiausia šokėjui yra mokėti šokti, judėti. Baleto artisto tradicinis aukštasis išsilavinimas neparuoš – tam reikia daugybės metų kasdienių treniruočių nuo ankstyvos vaikystės, nes ši disciplina iš dalies keičia bręstantį kūną, jo struktūrą – suaugusiajam to padaryti nebeįmanoma. Tai taikytina visoms su judėjimu susijusioms sritims – judesius reikia pakartoti tūkstančius kartų, kad jie įsėstų į kūną. Žinoma, nekalbu apie performansus, tarpdisciplininius menus ir kitas praktikas, kur judėjimo technika nėra tokia svarbi ir mažiau ją įsisavinęs atlikėjas taip pat gali būti puikiai panaudojamas. Šios krypties šokėjams dažniausiai svarbesnės teorinės disciplinos.

Taigi atsakymas priklauso nuo to, ką koduoja šokėjo sąvoka. Jei kalbame apie šokėją, kuris turi treniruotis daugybę metų nuo mažens, tuomet aukštasis išsilavinimas neturi tokios didelės reikšmės. Jei kalbame apie šiuolaikinio šokio šokėjus, kuriems nereikia taip radikaliai keisti kūno, jie gali pradėti mokytis vėliau. O kur eiti mokytis sulaukus aštuoniolikos? Paprastai tokiu metu stojama į aukštąsias mokyklas. Kai kuriose šalyse šokis tobulinamas kolegijose, ilgalaikėse kūrybinėse dirbtuvėse. Bet kuriuo atveju paprastai šiuolaikinio šokio studijose skatinama vystyti savitą judesių arsenalą. Beje, yra puikių šokio mokyklų (geriausias pavyzdys – P.A.R.T.S. Briuselyje), kurios formaliai nėra (ar ilgai nebūdavo) valstybės pripažįstamos aukštojo mokymo institucijomis, tačiau yra vienos geidžiamiausių Europoje ir pasaulyje. 

O kaip apibūdintumėte Lietuvos šokio mokyklą?

Baleto mokykla sistemingai auginama keletą dešimtmečių, todėl stabiliai parengia solidaus lygio šokėjus trupėms mūsų regiono kontekste. Šiuolaikinio šokio mokykla susideda iš skirtingų elementų ir kol kas nėra aiškiai nusistovėjusi. Didelę reikšmę teikiu asmeninėms iniciatyvoms. Pavyzdžiui, oficialiai Birutės Letukaitės vadovaujamas Kauno šokio teatras „Aura“ nėra mokykla, bet ilgus metus būtent iš ten į šokio rinką įsiliedavo stipriausi atlikėjai.

Lina Puodžiukaitė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje (MKČMM) puikiai organizuoja šiuolaikinio šokio moksleivių procesus, parenka optimaliai tinkamus dėstytojus. Be to, kartą per metus abiejų krypčių moksleiviams suteikiama galimybė kurti choreografiją – šios iniciatyvos rezultatai atsiskleidė labai greitai. Mums mokantis MKČMM negalėjo būti nė minties apie savarankiškai kuriamą choreografiją. Čia kaip auklėjimas – viena yra girdėti, kad egzistuoja ribos ir tavo veikla turi į jas tilpti, ir visai kas kita – žinoti, kad esi laisvas žmogus, gali daryti įvairiausius dalykus, esi skatinamas bandyti savo jėgas, kurti, eksperimentuoti. 

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Kuo žmogui apskritai naudingas meninis išsilavinimas? Jis atveria mąstymą. O jei kalbame apie aukšąjį mokslą užsienio mokyklose, pasakyčiau, kad šokis yra sveika ir ekologiškai teisinga profesija – ji moko sveikai maitintis, prižiūrėti savo kūną, būti harmoningu žmogumi.

Daug kartų teko girdėti, kad stipriausios asmenybės ir profesionalai atsirado žmones muštruojant ir nesuteikiant daug laisvės.

Toks mąstymas būdingesnis žmonėms, kurie 10–20 metų daro tą patį. Tam tikra prasme didelė šokio profesijos dalis savo prigimtimi yra susijusi su muštru – reikalinga griežta savidisciplina, nes negali šokti ką tik atsikėlęs arba iš vakaro gerai pasilinksminęs. Privalai tinkamai konstruoti savo dienotvarkę, kad nuolat palaikytum formą ir galėtum kasdien eiti į sceną.

Muštro temoje svarbios istorinės aplinkybės. Prieš keletą amžių baletas formavosi dvaruose, rūmuose, tad daugiausia jame šokdavo baudžiauninkai, valstiečių vaikai, turėję vilties būtent tokiu būdu pakilti į aukštesnį visuomenės sluoksnį. Ir kai šokti baletą atvesdavo gabų vaiką iš tuometinių valstiečių šeimos, jį auklėdavo rykšte – tokia buvo baudžiavos laikų tikrovė. Dalis šių įpročių keistu būdu pasiekė mūsų dienas. Tik jie suvokiami ir argumentuojami kitaip.

Šiandien daug kas priklauso nuo visuomenės. Daug stiprių klasikinio baleto šokėjų kilę iš Rusijos ar Kinijos, nes tai totalitarinės šalys, grįstos muštru, sustatančios žmones pagal tam tikrą tvarką. O, tarkim, Prancūzijoje situacija kitokia: čia skatinamas atvirumas, laisvė, savarankiškas mąstymas. Tačiau ir Prancūzijoje baleto šokėjai nuo ankstyvos vaikystės privalo kasdien treniruotis ir prisižiūrėti – čia visiška laisvė, žinoma, neegzistuoja.

Vis dėlto mitas, kad muštru ir vienoda kasdiene rikiuote grįsta mokykla veiksmingiausia, yra atgyvenęs. Kartą lankiausi baleto pamokoje Paryžiaus aukštojoje muzikos ir šokio konservatorijoje. Tradicinėje mūsų regiono baleto mokykloje vieni šokėjai, gabesnieji, nuolat stovi priekyje, o kiti, prastesnieji, visuomet gale, ir jiems mokytojų dėmesio paprastai tenka kur kas mažiau. Toks suskirstymas lieka visą mokymosi laikotarpį ir veda į visiškai skirtingo profesinio parengimo lygio kategorijas.

Prancūzijoje tąkart pamačiau visiškai kitokią situaciją – aštuonios merginos šoko labai panašiai, nepriklausomai nuo to, kur stovėjo. Paklausiau pamoką vedusios mokytojos, buvusios Paryžiaus operos baleto trupės žvaigždės, kodėl taip yra. Ji pasakė, kad kas savaitę šokėjos statomos į skirtingas pozicijas, kad bėgant metams kiekviena pabūtų ir priekyje, ir gale. Daugiau pastabų čia duodama būtent ne tokiems gabiems mokiniams, nes gabieji, sakė pedagogė, pastabas supranta ir užduotis įvykdo kur kas greičiau, dažnai jiems net nebereikia asmeninių komentarų.

Taip be jokio muštro mokykla parengia iš esmės lygiaverčius profesionalus, galinčius rinktis sceną ar bet kokią kitą greta jos esančią specialybę – jų mąstymas atviras ir lankstus. Ir taip Vakarai ištreniruoja nė kiek ne prastesnius šokėjus negu Maskvos ar Sankt Peterburgo mokyklos. O svarbiausia – ten ugdomos visavertės laimingos asmenybės, gerai besijaučiančios ir savo profesijoje, ir dėl vienų ar kitų priežasčių iš jos pasitraukę.

Ko turėtų būti mokoma ruošiant tokias asmenybes?

t. Todėl manau, kad mokykla turėtų ugdyti žmogaus poreikį vartoti menus. 

Kokias edukacijos formas įvardytumėte kaip prasmingiausias aukštąją mokyklą jau baigusiems šokėjams?

Viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus įgūdžių ir poreikių – tai pasakytina apie visas specialybes, ne vien šokio. Kažkas gali dirbti su tuo, ką išmoko prieš 40 metų. Žinoma, vien dėl nuolatinės technologijų kaitos darbo rinkoje pranašesni tie, kurie nuolat ko nors ieško. Šiuo metu populiariausia edukacijos forma yra kūrybinės dirbtuvės ir seminarai – jų vyksta daug ir įvairių. Manau, kad verta papildomai mokytis mitybos, sveiko gyvenimo būdo, fiziologijos, anatomijos – dalykų, kurie dėstomi, pavyzdžiui, mano jau minėtoje P.A.R.T.S. mokykloje.

Ar pamenate, kokiais konkrečiais žingsniais prisidėjote prie šokio edukacijos Lietuvoje, įkūręs LŠIC?

Neišradau nieko naujo, ko nebūtų kitose šalyse. Visų pirma, 1994–1995-aisiais organizavome „American Dance Festival“ vasaros mokyklą. Po keleto metų pradėjome rengti Vasaros šokio mokyklą, kuri vyksta iki šiol. Iš pradžių pakviesdavome vos porą dėstytojų ir pasibaigus seminarams surengdavome atvirus dalyvių pasirodymus. Buvo ir konkrečių su užsienio partneriais rengtų trumpalaikių mokymo modulių – pavyzdžiui, kartu su Prancūzų kultūros centru MKČMM Baleto skyriuje surengta Keliaujančioji šokio konservatorija. Dar vienas reikšmingas projektas buvo speciali seminarų Baltijos šalių šiuolaikinio šokio bendruomenei serija, rengta kartu su Šiaurės šalių Teatro ir šokio komitetu.

Beje, dar anksčiau rengdavome šokio videoperžiūras Šiuolaikinio meno centre, Atviros Lietuvos fonde – dešimtojo dešimtmečio pradžioje ir viduryje, kai dar neturėjome interneto, videoįrašai iš užsienio buvo galingas savišvietos šaltinis. Taip pirmą kartą lietuviams parodėme, pavyzdžiui, Matso Eko spektaklius. 

Kuo aukštasis išsilavinimas šokio srityje gali būti naudingas žmogui, vis dėlto nutariančiam netapti šokėju?

Kuo žmogui apskritai naudingas meninis išsilavinimas? Jis atveria mąstymą.

O jei kalbame apie aukšąjį mokslą užsienio mokyklose, pasakyčiau, kad šokis yra sveika ir ekologiškai teisinga profesija – ji moko sveikai maitintis, prižiūrėti savo kūną, būti harmoningu žmogumi. Jei studentas išvysto ne tik stiprų kūną, bet ir sveiką protą, smalsumą naujovėms, atvirą mąstymą – tuomet jis gali tapti stipriu visaverčiu, darbo rinkoje konkurencingu žmogumi.

LMTA projektą „Šokis – 20-ies metų retro(per)spektyva“ remia Lietuvos kultūros taryba.

Kiti serijos „Kam tie mokslai“ pokalbiai:

„Kam tie mokslai? Baleto studijų esmę ir poreikį apsvarsto H. Šabasevičius“

„Kam tie mokslai? Šokio studijų principus aptaria I. Gerbutavičiūtė“

„Kam tie mokslai? Šokio edukacijos pastebėjimais ir vizijomis dalijasi L. Baliasnaja“

Pirma pažintis su Lietuva UWE MEYERIUI buvo lemtinga – čia jis sutiko būsimą žmoną ir surado vietą, kuri taip užbūrė savo grožiu, kad traukte traukė sugrįžti ir apsigyventi.

Šiandien jau beveik 12 metų Uwe su šeima gyvena Preiloje ir sako visuomet svajojęs taip leisti savo dienas – nuostabios gamtos, glaudžios bendruomenės apsuptyje ir, ne mažiau svarbu – taip arti marių bei jūros. 

Šį idilišką vaizdelį Uwe kiek gadina tik šalyje įsigalėjusi korupcija, kurios, pasak vyro, niekas net nemėgina pažaboti, tačiau jis sako turintis vilties, kad Lietuvą pirmyn ves energingi ir jos gerovei atsidavę jauni žmonės, kurių aplink vis daugiau. 

Uwe ne veltui rūpi Lietuvos dabartis ir ateitis – juk šią šalį jis vadina savo namais, ne mažiau tikrais nei Vokietija. Apie šiuos abu namus ir klausiame Uwe lankydamiesi Preiloje. 

Kaip nutiko, kad iš Vokietijos persikėlėte gyventi į Lietuvą?

Kai Fehmarno ir Neringos atstovai sutarė bendradarbiauti, meras manęs paklausė, ar sutikčiau vadovauti tolesnei šios partnerystės plėtrai. Tuo metu Fehmarne buvau praleidęs jau 35 metus ir kaip tik ėmiau savęs klausti – ar dar bus kas nauja mano gyvenime? Supratau, kad noriu pokyčių, bet nenumaniau, ką galėčiau pakeisti. Tik viena buvo aišku – darbas jau buvo man pabodęs ir mane nuvarginęs. Todėl ilgai negalvojęs priėmiau pasiūlymą ir 2000-aisiais pirmą kartą atvykau į Neringą. Ta proga buvo surengta šventė, ir vietos žurnalistė ėmė iš manęs interviu. Nuostabu tai, kad ta moteris dabar yra mano žmona – esu įsitikinęs, kad atvykti čia man buvo skirta likimo.

Kai tapome tėvais – dabar mūsų sūnui Joriui jau 15 metų – trejus su puse metų gyvenome Vokietijoje, tačiau pamažu ėmiau suprasti, kad žmona ten nebus laiminga. Kaip tik tuo metu ir aš pats pradėjau vis labiau pavargti nuo gyvenimo ten – ypač dėl vokiečiams būdingo perfekcionizmo. Todėl kartu priėmėme sprendimą keltis į Lietuvą. Jau prieš tai buvome radę šį nuostabų žemės lopinėlį Preiloje, kur dabar stovi mūsų namai – tai labai padrąsino išvykti. Juk aš visą laiką svajojau gyventi prie jūros. Negaliu sakyti, kad iki tol man nesisekė šios svajonės pildyti: gyvenau Kylyje, Brėmene, tačiau vis tiek niekada nebuvau gyvenęs taip arti jūros. Taigi ir šis noras išsipildė su kaupu, ir čia laimingi gyvename jau beveik 12 metų.

Svajojote gyventi prie jūros, tačiau kaimų, miestelių ir miestų pajūryje daugybė. Kodėl pasirinkote Preilą? 

Kai kartu su Ferhmarno meru pirmąkart atvykome į Neringą, ši vieta iškart mane apstulbino savo unikaliu grožiu. Labiausiai sužavėjo tai, kad šis gamtos kampelis yra tarp dviejų vandenų.

Tada dar nebuvau matęs Palangos ar kitų miestų, bet tai nieko nekeičia, nes tikrai negalėčiau juose gyventi – ten pernelyg daug žmonių. Net ir Nida, kur kartkartėmis vykstu skaityti paskaitų, man jau atrodo per ankšta, perpildyta žmonių. Preiloje nepalyginamai ramiau. Kita vertus, Preila pilna gyvybės. Čia gyvena tik 180 žmonių, bet kaip tik todėl mes labai bendruomeniški – gerai vieni kitus pažįstame, dalyvaujame vieni kitų gyvenime.

Gera kaimynystė yra be galo svarbus šios vietos privalumas. Pavyzdžiui, gyvendami čia valgome daug žuvies, tačiau žuvį ne perkame parduotuvėje, o gauname iš kaimyno. Žmona pagal vokišką receptą iškepa juodos duonos, aš ją nunešu kaimynui, o jis mainais man duoda žuvies. Galima sakyti, kad gyvenant čia pinigai tampa ne tokie svarbūs. Aš visuomet norėjau būtent tokio gyvenimo, tačiau mieste dirbdamas teisininku niekuomet nebūčiau galėjęs jo susikurti, todėl pasitaikius progai ilgai nedvejojau. Nors, ko gero, teisingiau būtų sakyti, kad ne mes pasirinkome Preilą, o Preila pasirinko mus.

Kosto Kajėno nuotrauka

Kosto Kajėno nuotrauka

Gamtos apsuptyje gyventi be galo ramu, bet kartu turime ir pakankamai darbų. Visą vasarą praleidžiame priimdami turistus – taip užsidirbame. Taip pat kartais skaitau paskaitas Thomo Manno muziejuje Nidoje.

O kaip į jūsų apsisprendimą apsigyventi Lietuvoje reagavo artimieji ir draugai?

Reakcijos buvo įvairios – kai kurie draugai net klausė, ar man galvoje negerai, ir stebėjosi: juk visuomet buvai racionalus žmogus, kas tau dabar nutiko? Pamenu, kad vienas iš artimiausių draugų man pasakė, jog elgiuosi labai kvailai ir esu visiškai pametęs galvą. Be abejo, svarbi priežastis taip pamesti galvą buvo žmona. Labai nusiminęs buvo ir mano brolis. Žinoma, tada jis dar beveik nieko nežinojo apie šią vietą, o dabar gana dažnai atvyksta į Kuršių neriją mūsų aplankyti.

Tačiau tikrai ne visi bandė mane įtikinti, kad darau klaidą – buvo tarp draugų ir tokių, kurie sakė, kad patys mano vietoje tikrai pasinaudotų tokia galimybe. 

Ar atvykus buvo sunku įsikurti, ar susidūrėte su kokiais sunkumais?

Kadangi pirmąsyk atvykau 2000-aisiais, o gyventi į Lietuvą persikėlėme 2007-aisiais, per tuos metus daugybę kartų čia lankiausi ir jau pažinojau žmonos draugus bei kitus čia gyvenančius vokiečius – tai gerokai palengvino įsikūrimą. Žinoma, pasiilgstu Fehmarne likusių draugų – dar ir dabar, ypač kai būna sunku, pagalvoju, kaip būtų puiku susitikti ir pasikalbėti. 

Kaip atrodo jūsų dienos Preiloje? Ką dirbate, ką veikiate laisvalaikiu?

Gamtos apsuptyje gyventi be galo ramu, bet kartu turime ir pakankamai darbų. Visą vasarą praleidžiame priimdami turistus – taip užsidirbame. Taip pat kartais skaitau paskaitas Thomo Manno muziejuje Nidoje arba privačiai besidomintiesiems Nidos istorija, pavyzdžiui, apie Nidos meno koloniją. Taip pat vedu eskursijas po Klaipėdos kraštą ar Kuršių neriją pas mus apsistojantiems turistams ar tiems, kurie į Klaipėdą atplaukia kruiziniais laivais. Taigi vasarą veiklos labai daug, o lengviau atsipučiame tik turistiniam sezonui pasibaigus. Nors ir žiemą netrūksta darbų. Mano žmona žurnalistė, ji žiemą dirba savo darbus, o aš ruošiuosi būsimoms vasaros paskaitoms.

Kosto Kajėno nuotrauka

Kosto Kajėno nuotrauka

Man didelį įspūdį palieka tai, kad jūs išsaugojote savo folklorą, nors tiek metų kentėte sovietinę priespaudą. Žmonės Lietuvoje labai rūpinasi savo šaknimis, paveldu – man tai ypač gražu.

Lyginant gyvenimą Vokietijoje ir Lietuvoje, ar esama kokių panašumų?

Savaime aišku, vokiečiai ir lietuviai yra skirtingi, tačiau kraustydamasis čia gyventi vis dėlto maniau, kad tie skirtumai bus gilesni. Manau, kad labiausiai šias dvi šalis ir jų žmones vienija turtingas kultūrinis gyvenimas – domėjimasis kultūra ir jos puoselėjimas. Tik gal todėl, kad Lietuva maža šalis, dėmesys kultūrai čia nuoširdesnis, kultūrinis gyvenimas prieinamesnis – o Vokietijoje kultūra neatskiriamai susijusi su pinigais. Turiu omeny, kad nors vokiečiams kultūrinis gyvenimas labai svarbus, tam reikia turėti daug pinigų.

Taip pat man didelį įspūdį palieka tai, kad jūs išsaugojote savo folklorą, nors tiek metų kentėte sovietinę priespaudą. Žmonės Lietuvoje labai rūpinasi savo šaknimis, paveldu – man tai ypač gražu.

Lietuvoje gyvenate jau beveik 12 metų, bet ar yra kas nors, kas šioje šalyje jus vis dar stebina?

Ne tiek stebina, kiek nuvilia tai, kad Lietuvoje labai dažnai susiduriu su korupcija. Nors jos apraiškų daug yra ir Vokietijoje, bet čia korupcija taip įsigalėjusi, kad net nebežinau, ar apskritai dar galima situaciją iš esmės pakeisti. Juolab kad prieš korupciją Lietuvoje nesiimama jokių rimtų žygių.

Kita vertus, yra ir kuo pasidžiaugti. Kai turistus lydžiu į Klaipėdą, pastebiu, kad šis miestas mažais, bet užtikrintais žingsniais tvarkosi, gražėja. Kai pirmą kartą atvykau į uostamiestį, jis man pasirodė siaubingas. Pamatęs uostą tada tiesiog negalėjau suprasti, kaip jis tokiomis sąlygomis apskritai veikia, o šiandien uostas puikiai sutvarkytas, jame dirba daugybė žmonių.

Taip pat su džiaugsmu stebiu jaunus žmones, jų užsidegimą ir norą tobulėti. Man čia pirmus kartus lankantis, situacija dar buvo kitokia. Kadangi vis reikėdavo dalyvauti oficialiuose susitikimuose ir sakyti kalbas, atsimenu, kad vienoje jų pabrėžiau, jog Lietuvos moterys yra be galo stiprios ir būtent joms reikia dėkoti už tai, ką Lietuva pasiekė. Atvirai pasakiau, kad žvelgdamas į lietuvius vyrus nematau galimybės šiai šaliai judėti pirmyn. Savaime aišku, ten buvę vyrai labai supyko. Bet šiandien jau negalėčiau to paties pasakyti, nes tikiu jaunais žmonėmis – manau, kad jie pajėgs Lietuvą vesti pirmyn. Taip pat tikiuosi, kad vis daugiau žmonių sugrįš gyventi čia.

Kosto Kajėno nuotrauka

Kosto Kajėno nuotrauka

O ar jūs Lietuvą laikote savo namais? 

Kai palikdamas Vokietiją sakiau bendradarbiams atsisveikinimo kalbą, paminėjau, kad palieku savo pirmąją tėvynę ir tikiuosi ten, kur vykstu, rasti antrąją. Dabar, kai lankau Vokietiją, kaskart pagalvoju, kad nors ji tebėra pirmoji tėvynė, tačiau vis labiau ir dabartiniai namai tampa tikra tėvyne. Tad jau išties sunku taip skaičiuoti – kuri pirma, o kuri antra.

Į Vokietiją ir atgal pastaruoju metu vykstu keltu, per Kylį, ir kai grįžtu į Klaipėdą ir į Kuršių neriją, labai gera matyti tuos ramius, tylius ir tamsius vandenis – tamsius todėl, kad dažniausiai plaukiu žiemą. Kiekvienąsyk pasijuntu tikrai sugrįžęs namo.

Partneris – Tautinių mažumų departamentas prie LR Vyriausybės.

EPA nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš liepos-rugpjūčio mėnesio „Artumos” numerio. 

Pakalbėti apie ilgiausią ir dėl to, spėjama, svarbiausią popiežiaus Pranciškaus kalbą Baltijos šalių kunigams, seminaristams ir vienuoliams pakvietėme visų Bažnyčios luomų atstovus: seserį benediktinę Agnietę IVAŠKEVIČIŪTĘ, pasaulietes Silviją KNEZEKYTĘ ir dr. Eglę Ireną LAUMENSKAITĘ, kunigą Algirdą AKELAITĮ, diakoną Darių CHMIELIAUSKĄ, seminaristą Gintautą PETKEVIČIŲ, brolį dominikoną Saulių RUMŠĄ. Kaip jie išgirdo popiežiaus kalbą ir kokios mintys jiems pasirodė svarbios?

Popiežiaus kalbą skaitykite čia. 

EPA nuotrauka

Algis: Ši kalba yra ilgiausia iš visų. Vieni spėja, jog taip atsitiko todėl, kad Pranciškus, susitikęs su „savais“, norėjo pasišnekėti. Tačiau man patinka profesoriaus Vytauto Landsbergio įžvalga, kad tokiu būdu popiežius skyrė ypatingą dėmesį tai vietai Bažnyčioje, kuri išgyvena krizę.

Saulius: Kai buvo rengiamasi popiežiaus vizitui, „vatikanistai“ užsiminė apie galimus popiežiaus nukrypimus nuo parašytos kalbos. Anot jų, jei popiežius improvizuos, tai didžiausia tikimybė, kad tai įvyks Kauno arkikatedroje. Taip ir įvyko. Galima tik spėlioti, kas jį paskatino nukrypti nuo pasirašyto teksto – ar vietinės Bažnyčios tikrovė, ar situacijos, kurias jis neša...

Eglė: Pranciškui Bažnyčią skauda iš vidaus, ir jis susiduria pirmiausia su kunigija. Juk jo Laiškas Dievo tautai, kuriame kalbama apie vaikų išnaudojimo šaknis, pirmiausia buvo apie kunigiją. Taip pat jis labai gerai matė, kaip ir mes, dalyviai ir žiūrovai, kas vyko per Mišias: dauguma kunigų sėdėjo, kai stovėjo eilės norinčiųjų priimti Komuniją, kurios dalijimas kažkodėl greit baigėsi... Gal dar kažką. Jis ekspromtu pasakė tai, ką jaučia Bažnyčioje ir būdamas čia kartu.

Darius: Man labai gražu, kad popiežius nedvejodamas padėjo pasirašytą tekstą į šalį ir pradėjo savo kalbą nuo jausmo: „Visų pirma norėčiau išreikšti savo jausmą.“ Ir mums kalba apie mūsų istoriją, mūsų šaknis, ragina nebijoti, kaip nebijojo vyresnė karta; o drauge – nebijoti jausti, priimti savo jausmų.

Kaip įvadą į vilties – savo vizito temos – aptarimą popiežius pasitelkia dejavimą, apie kurį rašo apaštalas Paulius Laiške romiečiams – dejuoja kūrinija, dejuoja žmonės, dejuoja Dvasia mumyse. Pranciškus sako, kad jeigu mes dejuojame, tai ženklas, kad mylime Dievą ir mums skauda dėl to, dėl ko skauda Jam. O tuomet popiežius pateikia tris vilčiai būdingus bruožus, kuriais yra pašaukti gyventi kunigai, seminaristai ir vienuoliai, – maldą, ištvermę ir bendruomenišką ėjimą į mūsų vilties tikslą.

Agnietė: Aš dejavimą supratau labiau kaip Dievo troškulį, Dievo karalystės ilgesį.

EPA nuotrauka

Silvija: Pranciškus pacituoja vyskupą Liną, kuris sako, kad kunigai bei pašvęstieji nebejaučia nei maldos, nei bendruomeninio gyvenimo džiaugsmo, ir tuomet popiežius klausia – negi niekas pas jus nesiilgi gyvojo Dievo, jeigu vyskupas taip šneka?!

Eglė: Vyskupas visų vardu – ir kunigų, ir vienuolių, nes jis yra ir vienuolis, – pasakė, kaip mes gyvename. Trumpai tariant – nekaip. Popiežius tai pasigavo ir pradėjo improvizuoti.

Agnietė: Džiaugiuosi, kad vyskupas Linas tai pasakė, nes tokia yra tikrovė. Manyčiau, popiežiaus kalba nebuvo aktuali Lietuvos vienuoliams – žiūrint į pašvęstojo gyvenimo Lietuvoje kontekstą, man atrodo, būtų reikėję pabrėžti kitus dalykus – per didelį apaštalavimo krūvį, nuolatinį nuovargį, nes iš visų – tiek vyrų, tiek moterų – vienuolijų yra tik 350 dar paeinančių vienuolių. Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija nuolat kalba, kad vienas iš pagrindinių išėjimo iš vienuolynų motyvų yra nekokybiškas bendruomeninis gyvenimas. Tačiau mes neturime iš ko mokytis gyventi bendruomenėje. Galime iš vyresnių seserų pasimokyti ištvermės ir ištikimybės, bet ne neturto, santykio, autentiškos seserystės, klusnumo. Nors visa tai yra vienuolinės formacijos dalis, tačiau sovietmečiu niekas jos neturėjo. Mes to mokomės važinėdamos po užsienio vienuolynus.

Saulius: Tiek pranciškonų, tiek jėzuitų, tiek dominikonų didelis procentas trumpesnes ar ilgesnes formacijas išėjo Vakarų vienuolynuose. Problema ta, kad visi žino, kaip turi būti, bet praktiškai tai nevyksta. Kodėl?

Kita vertus, ką turime omenyje, kalbėdami apie bendrystę? Kartais palikti brolį ir porą dienų duoti jam ramybę ir yra meilės išraiška. Gal kartais nežinome, nemokame, kaip geriau būtų reaguoti?

Algis: Bendruomeniškumo krizė, kuri iš esmės yra negebėjimas gyventi slėpiningoje bendrystėje su kitu, galiausiai baigiasi Bažnyčios negebėjimu veikti Kristaus būdu. Dievas atėjo gelbėti pirmiausia tų, kurie pasaulio žvilgsniu buvo atmesti. Mūsų bendruomeniškumas, kuris pirmiausia reiškiasi kunigų tarpusavio bendryste, vienuolių tarpusavio bendryste, turi pereiti į Bažnyčios bendrystę su atstumtuoju, su tuo, kuris pasaulio žvilgsniu yra atmestinas. Tačiau Bažnyčia prisiima pasaulio modelį – garbės, laipsnių, santykių, priėmimo / nepriėmimo. Meldžiamės už geradarius, bet nenorime melstis už blogadarius, vertiname tuos, kurie Bažnyčiai padeda, ir bodimės tais, kurie jai kenkia. O Kristus pasirinko atpirkti tai, ką Bažnyčia atmeta. Tačiau mes negebame būti bendrystėje su pasauliu, ypač su tuo, kuris atmeta Dievą.

Juozo Kamensko nuotrauka

Juozo Kamensko nuotrauka

Eglė: Esu girdėjusi kai kuriuos vienuolius sakant: „Vienuolijos išnyks, nes nėra bendruomeninio gyvenimo.“

Algis: Vienuoliai turi palaimą valgyti drauge. Ką tik baigusiems seminariją viena skaudžiausių patirčių, mano manymu, būna ta, kad nebelieka valgymo drauge.

Saulius: Mūsų valgymo įpročiai yra kultūros dalis. Sakykim, Žemaitijoje, iš kur esu kilęs, valgymo laikas būdavo skiriamas tik valgyti, o ne bendrauti. Žmonės prie stalo bendraudavo tik per balius. Paprastai bendrauti būdavo pasirenkamos kitos formos. Kitaip yra Prancūzijoje, kur mokiausi, – jie valgo ilgai ir valgydami bendrauja. Mes galime vienuolynuose susėsti prie stalo, bet kartais geriau tylint pavalgyti ir nueiti nei, neturint bendravimo kultūros, domėjimosi vieno kitu ar pagarbos, nukrypti į tuščias šnekas.

Eglė: Galvoju, kada vienuoliai nustojo valgyti kartu? Pirmiausia – jie taip užsikrovę darbais ir išbėgioję į visas puses, kad negali net pagalvoti apie bendrą stalą. Tačiau didžiausia problema – nėra bendros maldos. Jeigu kartu ir vienas už kitą nesimeldžiame, nepažįstame kito, nekuriame artumo su juo, tad ir  neturime apie ką kalbėti. Tad, suprantama, kam tuomet kartu valgyti?

Darius: Taip pat yra ir šeimose, net ir labai krikščioniškose. Bet galima paprovokuoti ir kunigus, ir mus pačius – jeigu tai yra labai svarbi judėjiška-krikščioniška tradicija, tampanti vos ne sakramentinė, ar neturime jos diegti ir puoselėti? Esu girdėjęs, kad kai kurie kunigai Lietuvoje bando sueiti ir valgyti kartu, kai kur net kasdien. Vadinasi, tai įmanoma. Kunigai galėtų pabandyti tokią stalo kultūrą pradėti vystyti tarpusavyje ir priminti tai šeimoms, dalydamiesi, kaip tai svarbu ir vertinga.

Gintas: Valgymas drauge seminarijoje yra vienas iš regulos dalykų. Ačiū Dievui, seminarijoje mokoma regulą palaikyti. Tačiau išėjęs iš jos pamatai visai kitokią realybę – parapijos kunigų kasdienybė labai įvairi, ir net kartu susėsti prie stalo tampa iššūkiu. Valgymas ir brevijoriaus malda kartu tampa utopija.

Darius: Bendras valgymas ir bendra malda yra labai susiję. Jau subrendę kunigai dalijosi su manimi džiaugsmu: „Man, kaip ir daugeliui, būdavo taip sunku melstis brevijorių... Kartą vikaras pasidalino, kad jam irgi labai sunku, tai mes pabandėme melstis dviese.“ Jie iš naujo atrado brevijorių! Šie kunigai meldžiasi kartu ir yra be galo laimingi. Vadinasi, viskas tikrai įmanoma, o kartais net ir visai paprasta.

Valgymas šeimoje – dar didesnis iššūkis nei kunigams ar vienuoliams. Šiandienėje kultūroje gyvenant tokiu tempu valgymas drauge gali išnykti. Tuomet tik iš perspektyvos pamatai, kad, jam išnykus, nebelieka normalios bendrystės, dalijimosi. Išlaikyti valgymo kultūrą yra iššūkis tiek iš vidaus, tiek iš išorės, bet ji nepaprastai svarbi. Gal galime mes vieni kitiems padėti tai padaryti?

Eglė: Šeimoje nėra bendro valgymo, jeigu nesidaliname vienas su kitu. Galima būtų prie stalo pasidomėti, kaip kitam praėjo diena, savaitė. Jei visi pasidalintų, paklaustų, ar kuriam reikia pagalbos, tai valgymo kultūra atsirastų.

Silvija: Prieš kurį laiką skandinavai per Socialinės apsaugos ministeriją darė tyrimą apie Lietuvos socialinę padėtį, ir vienas klausimų buvo apie šeimų ir gyventojų gerovę. Prisimenu vieną tos apklausos teiginį – jeigu gyvenantys name ar bute žmonės bent kartą per savaitę kartu valgo, tuomet juos dar galima vadinti šeima; jeigu nevalgo, nesvarbu, ar jie susituokę, ar ne, nebegali jų laikyti šeima.

Juozo Kamensko nuotrauka

Juozo Kamensko nuotrauka

Eglė: Bendruomeniškumo krizė jaučiama Bažnyčioje ir kitaip. Mane vis stebina, kad žmonės, maldoje išsakydami savo prašymus, meldžiasi tik už savo vaikų sėkmę ar tetos pirštą. Beveik nesimeldžia už Bažnyčios rūpesčius, kitus krikščionis ar net Lietuvą. Tai bendrystės Kristuje krizė.

Darius: Trūksta suvokimo, kad negalime patys vieni eiti šiuo keliu į mūsų vilties tikslą; turime eiti kartu su Jėzumi. Apie tai popiežius Pranciškus kalba pabaigoje. Neįmanoma būti krikščioniu pavieniui, mes neišvengiamai turime eiti kartu, o tai reiškia bendrystę, bendruomenę. Ši tiesa skirta mums visiems, ne tik kunigams ir vienuoliams.

Algis: Ši individualizmo ir bendruomeniškumo krizė Evangelijoje aiškiai matoma nuo Kristaus gundymo iki Jo kančios („Tu, tu, tu pats gelbėk save“). Pritariu Agnietei, kai ji sako, kad kol kas tai yra esminė problema mūsų Bažnyčioje. Bendruomeniškumo krizę pačioje pradžioje įvardijo vyskupas Linas. Ji matoma ne tik tarp vienuolių, bet ir tarp kunigų.

Eglė: Tačiau girdėjau iš kunigų, kad kartais formuojasi nedidelės grupelės, kurios jungia parapijas, turinčias bendrą patirtį. Šios kunigų grupelės nėra uždaros, tiesiog vienur problemos yra tokios, o kitur visiškai kitokios.

Algis: O kokia šiuo metu situacija seminarijose?

Gintas: Jaučiame lūkestį, kad būtume daugelio dalykų ekspertai – statytume bažnyčias, organizuotume jaunimo veiklą, vadovautume projektams, rūpintumės ūkiu. Tačiau popiežius kalba, kad mums reikia bendruomeniškumo, bendrystės ekspertų, galinčių būti su žmogumi, mokančių kentėti ir suprantančių kančią, kenčiančių su viltimi. Sunku pažvelgti į jauno žmogaus, einančio pašaukimo keliu, širdį: ar jo tikslas – šventimai, ar – Jėzus Kristus, bendruomenė ir bendrystė... Seminarijoje labai smagu su 20 bachūrų ir pasipykti, ir susitaikyti, daug ko išmoksti. Tačiau išėjęs lieki vienas, todėl liūdna kunigystė be bendruomenės. Mes matome, kokie vieniši yra tokie kunigai.

Gimtojoje Kaišiadorių parapijoje atlikdamas praktiką, nešdavau savo močiutei Švenčiausiąjį Sakramentą. Kartą ji man pasakė: „Vladelis (mano senelis partizanas) eidamas į mišką žinojo, kas yra priešas, ir turėjo konkrečius ginklus kovai. Vaikeli, o kokie yra tavo kovos įrankiai? Tu irgi kovoji, tik žinok, su kuo, už ką ir prieš ką.“ Vienas iš įvardijamų mūsų ginklų yra bendruomeniškumas. Bet kaip jo išmokti, siekti?

Darius: Pats popiežius atsako Gintui Petkevičiui ir jo močiutei – ginklai, kuriuos tu gauni, yra malda dejuojant iš skausmo. Mane pritrenkė, kai baigdamas kalbą Pranciškus pasakė: „Kai maldoj klausaisi Dievo, malda įgalina pamatyti, pažinti kitų skausmą, idant galėtume juos išlaisvinti.“ Tada klausimas – jeigu po maldos nematau kitų skausmo, ar aš meldžiausi? Taip, tai pasakyta kunigams, seminaristams, vienuoliams, bet sykiu mums visiems duoda ženklą: kaip atpažinti, ar mūsų malda yra krikščioniška, viltinga, ar ji klauso Dievo balso, kuris padeda išgirsti artimojo dejonę?..

Eglė: Kitaip sakant, ar mes meldžiamės kartu su Bažnyčia.

Silvija: Žinau bendruomenę, kuri meldžiasi už pasaulio įvykius, už Lietuvą, už vyskupus – tai „Tikėjimo ir šviesos“ judėjimas, vienijantis šeimas, kuriose auga proto negalią turintys žmonės, ir jų draugus.

Eglė: Štai ir pavyzdys: taip meldžiasi tie, su kuriais mes prasilenkiame...

Silvija: Kai prieini prie vargšo, pradedi melstis ne tik už save. Tai įvyksta natūraliai.

Eglė: Tai parodo, ką reiškia vargšai. Jie priskirti prie atstumtųjų, bet kai prie jų pasilenki, širdis atsiveria viskam.

Juozo Kamensko nuotrauka

Juozo Kamensko nuotrauka

Darius: Tokia malda yra bendruomeniška ir veda į bendrystę.

Aptaręs pirmąjį vilties požymį – maldą, popiežius greitai pereina prie antrojo – ištvermės. Pranciškus sako, kad ištvermės mums reikėjo anksčiau ir reikės dabar, nes išbandymai yra čia pat. Įdomi jo mintis, kad noviciate ir seminarijoje reikia įsisąmoninti, jog šis kelias reikalauja ištvermės, ir jei besirengiantys jam nėra tikri, kviečia iš jo pasitraukti.

Agnietė: Puikiai prisimenu šią frazę. Jis pasakė: „Jeigu tai ne tavo kelias – eik. Lauk!“ Labai stipri mintis – turi pasirinkti radikaliai.

Darius: Galiu pacituoti šitą vietą: „Fuori, lauk, jaunuoliai. Būtent išmėginimai iškelia tai, kas būdinga krikščioniškai vilčiai. Jei mūsų viltis vien tik žmogiška, galime nusivilti ir būti nesėkmės sužlugdyti. Tačiau taip nėra su krikščioniška viltimi: išmėginimų žaizdre ji atnaujinama ir nuskaistinama.“

Gintas: Mane nuoširdžiai išgąsdino tas popiežiaus lauk, nes aš nesu tikras, kokia bus mano viltis po penkerių metų; gal ji bus tik žmogiška, nebe krikščioniška. Dalis manęs norėjo atsistoti ir išeiti. Galvoju ir apie kunigus, kurie galbūt išgyvena krizę, gal ir jie norėjo atsistoti ir išeiti, gal jautėsi išvaromi dėl to, kad nesugeba viltis, kad klumpa... O juk tai taip žmogiška.

Agnietė: Mes matome ir seminarijoje, ir kunigystėje, ir vienuolyne nemažai vidutinių tipažų – jie ateina be didelės aistros, duoda įžadus be didelės aistros, ir taip gyvena. Jie drungni nuo pat pradžių, tačiau niekam neužkliūva, nes daugiau ar mažiau prisilaiko taisyklių, problemų nedaro. Būtent tokiems popiežius sako: „Lauk!“ Čia nekalbama apie idealistus, kurie palūžo, parkrito, pamatė, kad per gerai apie save galvojo, tačiau jų viltis ir motyvacija yra Kristus.

Darius: Čia pat popiežius atsako ir į tai – patyrusieji sunkumų turi neužsisklęsti savyje, bet dalintis tais sunkumais, naudodamiesi bendrystės momentais. Tad atsakymas vėl yra bendrystė. Nesvarbu, kur būtum – seminarijoje, vienuolyne ar šeimoje, – išgyvendamas išbandymą neužsidaryk savyje! Krizių visuomet bus, ir jas reikės kažkaip išgyventi. Apie tai nuolat kalbama sužadėtinių kursuose. Tad analogiškai ir dvasininkų ugdymo didžioji dalis yra pasirengimas išgyventi krizę.

Eglė: Aš dar norėčiau atsakyti Gintui. Nei įžadus duodamas, nei šventinamas į kunigus, nei tuokdamasis niekas negali pasakyti, koks bus po penkerių metų. Tačiau jeigu mes savo gyvenimą, ateitį atveriame Kristui, mums nebereikia garantuoti už save, kad po penkerių metų būsiu toks pats viltingas ir atsidavęs, kaip norėčiau dabar. Jeigu mes atveriame savo ateitį Jam, Jis kiekvieną dieną mums leidžia iš naujo tai patvirtinti. Man reikia ištverti šiandien, o rytoj pradėti ištverti iš naujo.

Gintas: Be to, ištvėrimo įrankiai yra labai aiškūs, apie ką jau kalbėjome, – malda, formacija.

Algis: Labai dažnai keliu tą klausimą – kodėl drungnumas tarpsta. Juk ir drungnas žmogus gali užsidegti. Bet kai mes užsidarome nuo Evangelijos, ji mūsų nepaliečia. Jei viltį suprantame kaip savosios ateities atvėrimą Asmeniui – Kristui, tai turime pripažinti, kad šitoks atsivėrimas reikalauja didžiulės laisvės. Laisvės nuo rūpinimosi savo statusu bei pripažinimu ir tuo pat metu – laisvės priimti kitą, atsiverti jo akivaizdoje.

Juozo Kamensko nuotrauka

Agnietė: Socialinis įvertinimas yra vienas iš neteisingų motyvų renkantis pašaukimą. Nors mūsų visuomenė jau seniai pasikeitė, vis dar atsiranda seminaristų, kurie tikisi, kad juos vertins vien dėl to, kad jie – kunigai. Tokie yra kunigai funkcionieriai, apie kuriuos kalbėjo Pranciškus.

Darius: Popiežius sako: „Jeigu nenorite būti funkcionieriais, pasakysiu jums vieną žodį – artuma, buvimas greta. Arti tabernakulio, veidas į veidą su Viešpačiu ir arti žmonių. Viešpats nori jūsų kaip tautos ganytojų – vyrų ir moterų, o ne valstybės klero tarnautojų. Brangūs kunigai, artumas jums taip pat reiškia turėti gailestingumo įsčias.“ O seserims sako: „Būkite motinos.“

Eglė: Iš tikrųjų seserų motinystė yra labai rimtas klausimas, kaip ir kunigų tėvystė. Deja, mes Bažnyčioje apie tai beveik tylime. Juk esame sukurti pagal Dievo atvaizdą, o Dievas yra motiniškas ir tėviškas (ne moteriškas ir vyriškas, nes Jis yra ne kūniškas). Vadinasi, mūsų, kaip vyrų ir moterų, išsipildymas yra būti tėviškam, motiniškam.

Darius: Pakvietęs kunigus ir seseris būti arti žmonių, popiežius labai gražiai baigia kalbą: „Kunigiškoji tarnystė ir pašvęstasis gyvenimas yra ne funkcionierių, o gailestingų tėvų ir motinų gyvenimas. Ir jei jūs taip gyvensite, senatvėje jūsų šypsena bus nuostabi ir jūsų akys žibės! Nes jūsų siela bus pilna švelnumo, romumo, gailestingumo, meilės, tėvystės ir motinystės.“

Kristina Mišinienė. Sonatos Kučinskienės nuotrauka

KRISTINA MIŠINIENĖ, negalėdama ramiai stebėti į prostitucijos ir išnaudojimo ratą patekusių aukų patiriamų kančių, pradėjo daug jėgų ir atsidavimo reikalaujantį darbą, kurio dar niekas Lietuvoje nebuvo bandęs daryti. Prieš septyniolika metų, neturėdama nei pakankamai pinigų, nei reikalingo personalo, ji pasiryžo sudėtingai tarnystei ir sukūrė visą pagalbos sistemą, kurią gavo ir iki šiol gauna šimtai moterų, vyrų ir vaikų, patekusių į prekybos žmonėmis pinkles. Daugybei paniekintų, apgautų, pažemintų ir sutrikusių žmonių ji padėjo atrasti jėgų pradėti gyvenimą iš naujo.

Kristina Mišinienė 2001 metais įkūrė „Lietuvos Carito“ programą „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“. Pradėti šią programą paskatino iš Vokietijos atvykę partneriai. Jie papasakojo, kad Vokietijos viešnamiuose pilna iš Lietuvos atvežtų merginų, ir klausė, kodėl nieko dėl to nedaroma. Pradėjusi darbą, Kristina per penkiolika metų sukūrė visoje Lietuvoje veikiantį pagalbos tinklą, įdarbino dešimtis darbuotojų ir kasdien dirba su nuo prostitucijos nukentėjusiomis aukomis.

Per 2001–2014 metų laikotarpį padėjo 1800 asmenų, iš kurių 58 % buvo prekybos žmonėmis aukos, parduotos už Lietuvos ribų (Vokietija, Didžioji Britanija, Airija, Ispanija, Graikija, Čekija, Italija, Olandija, Norvegija, Švedija, Danija, Australija, Turkija). Tai – vyrai, moterys ir vaikai, kilę iš įvairiausių mūsų miestų ir kaimų. Jų amžius 13–49 metai. 25 % buvo moterys ir vaikai, įtraukti į prostituciją Lietuvoje. Jų kūnai pardavinėti mūsų šalies gatvėse, pakelėse, butuose, masažo salonuose, įvairiuose pasilinksminimo vakarėliuose, striptizo klubuose. Amžius 11–42 metai. 17 % buvo seksualinių nusikaltimų ir pedofilijos aukos. Tai vaikai, moterys ir vyrai, nukentėję nuo pavienių ar į grupę susibūrusių nusikaltėlių. Šie aukoms buvo nepažįstami, o kartais draugai, bendradarbiai, artimiausi šeimos nariai. Nukentėjusiųjų amžius 3–52 metai.

Egzistuoja nuomonė, kad į prostituciją daugiausia patenka žmonės iš socialiai pažeidžiamų sluoksnių. Ar tai tiesa?

Tai yra mitas. Nors iš dalies socialiai pažeidžiamuose sluoksniuose gyvenantys žmonės yra lengviau pagaunami ant kabliuko, jais sunkiai kas patiki, bet mes turėjome ir žmogų su dviem magistro diplomais, ir savivaldybėse dirbančių žmonių, ir universitete studijuojančiųjų, kurie pateko į prostituciją. Žmonėms, kurie turi aukštesnį išsilavinimą, dar sunkiau kreiptis pagalbos ir iki mūsų ateiti. Jie bando tvarkytis savaip. Niekada nepamiršiu, kaip aukšto valdininko šeimoje dukra buvo patyrusi seksualinę prievartą, bet tėvams buvo gėda kreiptis pagalbos. O kas bus, jei sužinos kiti? Tėvai nusprendė, kad laikas viską užgydys. Deja, neužgydė. Ta mergaitė vėliau nuėjo į prostituciją. Jai ta trauma liko. Galbūt ta gėda ir pražudė vaiką. Ji nenorėjo daryti šeimai gėdos, jautėsi esanti problema, todėl pasitraukė. Tokių bėgimo iš namų istorijų pagrindas yra žaizda.

Taigi, jei traumą patyręs žmogus negauna psichologinio palaikymo, paramos, ta trauma nusėda į vidų, bet anksčiau ar vėliau išlenda. Ir dažnai tą traumą išduoda elgesys. Tokie žmonės siunčia žinučių aplinkiniams, kad kažkas jiems negerai, atsiranda suicidinių minčių, agresyvus elgesys, psichinės ligos. Būna, smarkiai sužeidžia tėvų skyrybos, smurtas namuose. Ištisa jūra tyvuliuoja šito smurto Lietuvoje.

Būna, kad, artimoje aplinkoje patirdamos išnaudojimą, aukos tyli ir kenčia metų metus. Jos yra traumuotos, bet negauna reikiamos pagalbos. Ta trauma lieka, ji nusėda giliai širdyje, tada atsiranda ir psichologinės pasekmės: auka nekenčia savęs, savo kūno. Prasideda depresyvus elgesys, agresija ar hiperaktyvus elgesys. Čia yra daug subtilių niuansų. Taigi būna merginų, kurios į prostituciją patenka dėl patirtų psichologinių traumų. Net ir iš pažiūros gerose šeimose gali būti slaptų negerovių. Pradėję dirbti su vaikais, patyrusiais seksualinę prievartą, pamatėme, kad devyniasdešimt procentų vaikų seksualinę prievartą patiria šeimose. Ir tik apie dešimt procentų buvo pagriebti gatvėje, stotelėje, miške. Vaikus dažniausiai tvirkina ir luošina tėvai, patėviai, broliai, dėdės.

Dažnai artimi žmonės nepripažįsta gilios problemos ir nesikreipia pagalbos į psichologus. Jie sako, kad laikas išgydys žaizdas. Tačiau labai klaidinga manyti, jog laikas viską užglaistys.

Taigi vienos merginos patenka į prostituciją dėl skurdo, kitos – dėl psichologinių problemų. Dažnai matome, kad Lietuvos moterys, patekusios į prostituciją, prieš tai būna nukentėjusios nuo smurto artimoje aplinkoje. Jos turi gilių traumų. Nukentėti gali žmonės iš visokių sluoksnių.

Kartais žmonės smerkia ir sako, jog mergina pati pasirinko, niekas jos grandinėmis nesukaustė. Tačiau iš tikrųjų ji neturėjo pasirinkimo. Nesuvokiame, kad pasirinkimo neturėjimas mums atrodo kaip pasirinkimas. Nėra taip, kad mergina, pabudusi ryte, galvotų: „Kuo aš būsiu: bibliotekininke ar prostitute?“ Yra visokių aplinkybių, patirtų traumų, kurios tave link to stumia. Tu jautiesi izoliuotas, nematai kitokių pavyzdžių, neturi jokio palaikymo ir dar nuolat sulauki spaudimo iš aplinkos. Tai gali būti draugai, draugės, suteneriai. Jie sako: „Žiūrėk, nebūk kvaila, važiuok į Vokietiją, padirbėsi prostitute mėnesį ir užsidirbsi, grąžinsi visas skolas. Mes visi taip darom.“ Tarkim, aštuoniolikmetė atvažiuoja iš provincijos į didmiestį, ji jame visai viena, neturi į ką atsiremti, net bijo paklausti tėvų, kaip kabintis į gyvenimą. Jeigu jos išgyvenimai iki tol buvo sunkūs, ji gali pamanyti, kad gal čia nieko tokio padirbėti prostitute, pakentėti truputėlį dėl uždarbio. Dar atsiranda draugių, kurios sako: „Spjauk į tuos savo jausmus, spjauk į gėdą.“ Taigi, kiek mums tenka matyti, tai nebūna jos pasirinkimas, dažniau spaudimas, apgaulė. Juk yra laisvo elgesio kompanijų, kai per vakarėlius vieni su kitais santykiauja. Tada kas nors paklausia: „O tu nenori už pinigus to padaryti?“ Dažnai merginas apgauna jų mylimieji, kurie iš tikrųjų yra suteneriai. Tas „nuostabus“ mylimasis po kiek laiko sako, kad yra skolingas kažkokiam vyrukui, todėl paprašo merginos pasiaukoti dėl jų meilės ir permiegoti su tuo žmogumi. Mergina tai padaro. O staiga ateina antras, trečias ir ketvirtas, o tas mylimasis jau kažkur dingęs, staiga mergina mato, kad jau ir šeimininką turi, kuris jai duoda per ausį, jeigu ji nenori kažko daryti. Prostitute gali tapti per naktį, o ištrūkti iš to rato prireiks daug laiko.

Kur dažniausiai lietuvės dirba prostitutėmis: Lietuvoje ar užsienyje?

Pusė merginų prostitutėmis dirba Lietuvoje, pusė išvažiuoja. Būna, kad dirba ir ten, ir ten. Į Lietuvą atvežama ir kitataučių seksualiniam išnaudojimui. Tai daugiausia ukrainietės, baltarusės, moterys iš Nepalo, Kinijos. Prie jų nelegaliuose viešnamiuose irgi rikiuojasi eilės.

Minėjote, kad aukos, patyrusios seksualinę prievartą ar ištrūkusios iš prostitucijos verslo, dažnai ilgai tyli. Kodėl?

Dažnai aukos tyli, nes netiki, kad prakalbus kas nors pasikeis. Kitas aspektas – gėda. Yra žmonių, kurie atsiveria tik po kelerių metų. Jei ką nors žinome apie nukentėjusįjį, bandome spręsti kitas to žmogaus problemas, ir tada auka po truputį atsiveria. Tad mes skatiname žmogų kalbėti, kreiptis pagalbos, bet kartais tai darome labai subtiliai, iš pradžių padėdami susitvarkyti dokumentus, padėdami ieškotis darbo ir pan. Man keista, kad specialistai nesupranta, kodėl aukos taip ilgai tylėjo. O kaip jie patys drąsiai kalbėtų apie intymius, juos sužlugdžiusius dalykus? Pabandykit kreiptis į teismą dėl jus išnaudojusio vadovo, viršininko. Baisu, nes tada turi pakeisti darbovietę, mokslus, viskas griūna. Lietuva yra pritvinkusi to tylėjimo. O jei auka su savo skriaudėju vis dar yra susijusi kokiais nors ryšiais, irgi bijo. Mokiniai užmiestyje, mažame kaimelyje nenori eiti pas psichologą, nes visi sužinos: mažose bendruomenėse sunku išlaikyti konfidencialumą.

Kristina Mišinienė. Sonatos Kučinskienės nuotrauka

Kaip tos prostitucijos ar seksualinio išnaudojimo aukos išeina iš prostitucijos rato? Kaip vyksta gijimas?

Situacijų būna visokių. Kartais pavyksta ištraukti žmogų, kartais nepavyksta. Vyksta nuolatinė arši kova dėl to žmogaus. Nėra taip, kad nusišypsojai, pasiūlei sriubos, ir viskas keičiasi. Ne, tai yra didžiulė kova.

Kartais grįžta iš užsienio mergaitė, per dieną aptarnaudavusi po keliolika vyrų, visiškai paklaikusi, palūžusi, bet su mūsų pagalba ji tą gaują, tuos vaikinus su kostiumais ir kaklaraiščiais pasodina į kalėjimą. O atrodė, kad tai neįmanoma. O būna, kad, atrodo, viskas gerai klostėsi, ir staiga sužinai, jog mergina, kažkam pasiskambinusi, vėl sugrįžo į prostituciją.

Taigi kiekvieno žmogaus istorija yra labai unikali. Nieko negali suabsoliutinti. Kartais išnaudotiems žmonėms sunku vėl kuo nors pasitikėti. Mes kartais negalime patenkinti visų tų žmonių poreikių, suteikti būstą ir duoti gyvenimui pinigų. O juk dažnai jauni žmonės iš globos namų labai nori tų visų blizgučių, turi nemažai suvokimo sutrikimų, turi specialiųjų poreikių. Dažnai gebėjimas atsirinkti, kas yra gerai, o kas blogai, jiems yra labai didelis iššūkis. Dažnai jie neadekvačiai vertina realybę. Taigi būna, kad tarsi pastatai žmogų ant kojų, o jam kažkas pasiūlo daug pinigų ir jis vėl važiuoja.

Vis dėlto maždaug šešiasdešimt penki procentai aukų atsistoja ant kojų. Reikia aukoms padėti susigrąžinti savivertę, mokyti atlikti kasdienius darbus, mokyti dirbti, auginti vaikus. Jei žmogus nebaigė mokyklos, stengiamės, kad baigtų vidurinę, kad susirastų darbelį. Kitus skatiname keisti profesiją. Visą laiką stengiamės tą pažirusią asmenybę sutelkti, nes jauni žmonės turi daug atkuriamosios energijos, jie kažkaip sugeba atsistoti. Būna, kad žema savivertė dažnai pakiša koją. Tačiau jei žmogų ima supti naujas socialinis sluoksnis, darbuotojai, kurie vertina, kurie parodo, kad esi vertas pagarbos, pakyla ir savivertė. Aišku, ta žaizda gal iki galo neužgis niekada, bet jau yra kažkokia pagalba. Mes labai individualiai žiūrime, kur rasti žmogui tą vietelę pagal jo ir mūsų galimybes. Sudėjęs viską, ką gali iš savęs ir iš to žmogaus, tu pradedi lipinti tarsi naują kelią. Vieni labiau, kiti mažiau būna sužeisti. Vieniems pavyksta, kiti atkrenta. Kartais pas mus patekęs žmogus gal visai negalvoja, jog nori save iš naujo atrasti, tiesiog nori, kad padėtume dokumentus susitvarkyti, gal teisinių, o gal sveikatos problemų turi, o mes jį po trupučiuką traukiame už rankos, kol žmogus atsiveria.

Kartais nespėjam visų pagauti už rankos, kartais nusikaltėliais aukos pasitiki labiau negu mumis. Kartais žmogus būna labai nusivylęs, nes ieškojo ir prašė pagalbos, bet jos negavo, jį supa įvairios kriminalinės aplinkybės, su kuriomis jis susijęs. Kai kurie jau būna patys padarę nusikaltimų, todėl vienoje byloje yra teisiami kaip nusikaltėliai, o kitoje – kaip auka. Taigi mes negalime staigiai ištaisyti to, kas vyko to žmogaus gyvenime, tarkim, aštuoniolika metų.

Tačiau mes turime slaptų butų, kuriuose aukos gyvena. Daug dirbame su policija. Esame atviros policijai, tariamės su ja, bendradarbiaujame. Saugome nukentėjusiųjų duomenis. Liežuvis už dantų – savotiškas saugumo garantas.

Būna, kad aukos išgelbėjamos per policijos reidą, kitos pabėga pačios. Tačiau tam, kad kas nors aukos gyvenime keistųsi, ji pati turi to labai norėti ir trokšti. Gali apstatyti žmogų nevyriausybinėmis organizacijomis, bet jeigu jis viduje nėra pasiruošęs, nieko nebus. Iš šono šio troškimo žmogui neįpūsi. Tai mūsų nesėkmės atvejai, būna, kai mes labiau norime už tą žmogų, o jam tas laikas apsispręsti dar būna neatėjęs.

Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

Kiek laiko trunka aukų bendravimas su jumis?

Tai labai individualu. Būna žmonių, su kuriais bendraujame dešimt metų, bet vidutiniškai draugaujame apie dvejus metus. Dažnai teismo procesai trunka ilgai, tad būnam su aukomis tol, kol baigiasi teismai. Mes lydime aukas į teismo posėdžius, laikome jas už rankų.

Visą šį nelengvą darbą mums atperka tie sėkmės pavyzdžiai, kai žmonės atsitiesia, glaudžia savo vaikelius, jais rūpinasi. Kas gali būti gražiau už tai, kai matai žmogų pasikeitusį, švytinčiomis akimis. Būna, kad, atsistojusi ant kojų, mergina atveda mums parodyti ir pristatyti mylimąjį, kurį sutiko savo kelyje. Bet už tai reikia smarkiai kautis, ir nežinai, ar laimėsi. Vis vien už kiekvieną žmogų mes kaunamės įsitikinusios, kad laimėsime. Kartais aiškiname aukoms, kad, jeigu tau šiandien nepavyko, kitą kartą tikrai pavyks. Šiandien yra taip, o rytoj bus kitaip. Svarbu neprarasti vilties.

Labai gera matyti, kaip atsistoję ant kojų žmonės patys savo aplinkoje stebi ir padeda kitiems, atveda pas mus. Moterys, kurios išsikapsto iš prostitucijos, pačios eina studijuoti socialinio darbo, psichologijos. Jos sako: „Dabar aš noriu padėti.“

Turim net vyrų, kurie pasirenka karinę profesiją, o jau atrodė, kad šitas žmogus nebeišsikapstys. Atrodė, jog čia uždėtas nusikaltėlio antspaudas visam gyvenimui.

Aukos ateina pas mus pasisemti jėgų, o mes stumiame jas į priekį. Sakome: „Tu buvau tame etape, bet dabar tavo gyvenimas bus visai kitoks, ir mes tau padėsime. Tu eisi kitu keliu.“ Daugumą aukų sujaudina tai, kad mes su jomis elgiamės kaip su lygiaverčiais žmonėmis. Kai žmogui, kuris yra įpratęs būti kritikuojamas, niekinamas, nuoširdžiai pasiūlai prisėsti, išgerti kavos, jis apstulbsta, ir tu matai ašaras jo akyse. Jis sako: „Jūs man pasiūlėt kavos ir manęs nebarate?“ Atsakome: „Betgi už ką barti?“ Jo atsakymas būna: „Taigi aš toks ir toks. Man sakė, kad aš žlugęs.“ Tada mūsų atsakas būna: „Betgi tu ne toks, tu turėjai tokį gyvenimo etapą, bet esi kitoks, esi puikus, tavęs laukia gyvenimas.“ Prostitucijos ir kitos aukos net nesupranta, kad jiems priklauso teisingumas, jog valstybė juos gina. Būna, kad siūlome prisėsti kabinete, o jie nedrįsta ir sako, jog pabus koridoriuje.

Stengiamės parodyti tokiam žmogui, kad jis yra visavertė visuomenės dalis ir turi pasiimti tai, kas jam priklauso, tą gėrį, kurį valstybė gali duoti. Mums tai atrodo savaime suprantama, mums priklauso daug dalykų, mes turime teisių, o tie žmonės jaučiasi skolingi vien todėl, kad gyvena. Tuomet bandome tą jų mąstymą perkeisti. Juk žmonės niekam nieko neskolingi, kad gyvena. Tą po truputį bandai parodyti. Bandai parodyti, kad žmogus yra bendruomenės narys ir turi savo vietą po saule. Mes turime tą parodyti, suteikti stuburą, nes kai mes atsitrauksime, tas žmogus neišgyvens, jei nesupras, jog yra visateisis visuomenės narys.

Kiek daug teorinių mokymų Lietuvoje yra apie žmogaus teises ir kiek mažai praktikos. Teorijos daug, o praktikos mažai, kaip padėti susigrąžinti orumą.

Bažnyčioje girdime pamokslus, kad kiekvienas yra vertingas, mylimas Dievo kūrinys, visuomenėje akcentuojamos lygios teisės, o realybėje žmonės jaučiasi be jokių teisių, paniekinti, gyvenantys savo atskirose celėse, kuriose siaubingai kankinasi. Tad mūsų visų uždavinys yra, kad tai keistųsi. Kad nebūtų situacijų be išeičių. Nėra situacijos be išeities. O taip nutinka, kad žmogus nebemato išeities, net vaikas, kuris patiria patyčias, žudosi. Kiekvienas padarėlis turi vietą po saule, ir niekas to negali atimti.

Jūs kalbate ir apie kitą prostitucijos pusę – paklausą. Ar prostitucijos paklausa yra didelė?

Taip, be abejo. Mes norime papasakoti visuomenei, kas pas mus vyksta. Siekiame, kad atsirastų sąmoningumas ir supratimas. Labai svarbus aspektas yra paklausa. Kas gi perka tą pigų seksą ir pigius kūnus? Dažnai tai būna ne kokie pasileidėliai, o normalūs vyrai, dirbantys normalius darbus, turintys šeimas. Tai kartais sunku visuomenei suprasti, bet taip yra. Tie, kurie mėgsta garsiai prostitucijos aukas smerkti, dažnai, pasitaikius progai, neatsisako jomis pasinaudoti. Dažnai vartotojai ir yra tie, kurie daug ir garsiai pamokslauja, smerkia. Mes tą tendenciją matome.

Šita mintis dar sunkiai priimtina visuomenei. Dar vienas įdomus aspektas yra tas, kad pasinaudoti prostitučių paslaugomis labai dažnai vyrai atvažiuoja ne naktį, o per pietų pertrauką. Taip pat per didžiąsias šventes, tokias kaip Kalėdos, Velykos. Taigi bėda yra ta, kad ir paklausa palaiko prostituciją. Paklausa skatina pasiūlą.

Ar turite pagalbininkų dvasininkų, kurie padėtų prostitucijos aukoms gydyti ir dvasines žaizdas?

Dvasinis gydymas irgi labai reikalingas. Norėtųsi turėti pritaikytas patalpas, norėtųsi, kad nereikėtų nuolat kovoti dėl tų pinigų savo veiklai vykdyti. Labai reikia ir trūksta dvasininkų, nes psichologinė pagalba nėra dvasinių žaizdų gydymas. Aš kadaise su pavydu klausiau kolegų iš užsienio pasakojimų, jog seserys vienuolės turi gražų sodą ir aukos gali ramybėje praleisti daug laiko, kalbėtis su dvasininkais. To mes visai neturime. Vienas dalykas yra pakalbėti iš tribūnos ar knygą parašyti, o kitas – be jokių aplodismentų prisiliesti prie žmogaus.

Dvasinės pagalbos labai reikia, bet neturime nei pinigų, nei aplinkos, nei bendradarbių. Tai Lietuvoje yra tik pati pradžia. Užsieniečiai stebisi, kaip mums pavyksta sugrąžinti žmones į normalų gyvenimą su tokiomis minimaliomis galimybėmis.

Paklausiau Kristinos, iš kur ji semiasi jėgų nuolat kovoti ir eiti prieš taip stipriai Lietuvoje išsiplėtusią prostitucijos industriją, nepaisant labai mažų finansinių išteklių ir trūkstamo visuomenės palaikymo. Susijaudinusiu balsu ji atsakė, kad nėra nieko nuostabiau ir prasmingiau, kaip matyti iš siaubingo išnaudojimo rato ištraukiamas moteris, vyrus ir vaikus, kurie labai lėtais žingsniais atsitiesia po vidinių traumų ir žaizdų, po truputį atranda save kaip visavertes ir orias asmenybes, vertas tiek pat meilės, atjautos ir priėmimo kaip ir kiti, taip pat tokio pat gražaus ir prasmingo gyvenimo. Tai ir suteikia jėgų eiti į priekį ir nesustoti šitame kelyje.

Jei ir tu nori pakeisti savo gyvenimą ir išsiveržti iš, atrodo, uždaro išnaudojimo rato, visada gali kreiptis pagalbos į Prekybos žmonėmis ir išnaudojimo centrą. Daugiau informacijos rasi internetiniame puslapyje.

Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties. Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“. Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“. 

    Jėzus jai tarė:  „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas.  Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ 
    Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“. 

Skaitiniai Š (135: 491, 135)

Evangelija mums pasakoja, rodos, sukrečiantį epizodą. Lozorius mirė ir pas seseris Mariją ir Mortą atkeliavo daug žydų paguosti jų skausmo valandą. Atrodo taip nuoširdu ir žmogiška. Ir Jėzus, išgirdęs apie bičiulio mirtį, čia atkeliauja.

Ko gero, visus mus turėtų nustebinti Mortos elgesys. Išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, ji išeina Jo pasitikti, visus kitus palikdama vien tik su seserimi. Koks gražus kontrastas atsiskleidžia. Mums reikėtų prisiminti taip pat evangelisto Jono aprašytą įvykį, kai, Jėzui viešint, Morta patarnavo, o Marija klausėsi Jo žodžių. Dabar su visais sugužėjusiais skausmo valandą lieka Marija, o Morta išeina pasitikti Jėzaus. Išeina išpažindama tikėjimą. Koks gražus ir prasmingas jos lūpose tas Viešpatie, jei būtum čia buvęs... Čia sutelpa visas jos tikėjimas ir pasitikėjimas. Tačiau tik po Jėzaus klausimo: „Ar tiki, jog Aš Esu Prisikėlimas ir Gyvenimas?“ ši jos viltis įgauna konkretumą.

Mes taip pat esame patyrę daug išgyvenimų ir liūdesio valandų. Gal ir mūsų namuose buvo daug tų, kurie atėjo netekties valandą. Nesakau paguosti, nes būna visaip. Tačiau ar mes patys išdrįsome palikti sienas, išeiti iš ašarų ir liūdesio ir eiti nors keletą žingsnių Jėzaus link. Gal net ir su tokia pat perdėm žmogiška viltimi kaip Morta. Ir ką atsakėm, kai Jėzus mūsų klausė, rodos, tokio paties klausimo? Jis yra prisikėlimas ir gyvenimas. Mums belieka Juo tikėti.

Bernardinai.lt

Jėzus Marijos ir Mortos namuose. Matthijs Musson (1598–1678). Vikipedijos nuotr.

Liepos 29 d. minime šv. Mortą – Marijos ir Lozoriaus seserį. Gyveno Betanijos kaime, netoli Jeruzalės, buvo uoli Kristaus sekėja, pasižymėjo nepaprastu gailestingumu: gausiai šelpė vargšus, mielai vaišino svečius, o ypač jos namuose mylimas svečias buvo Jėzus Kristus.

Morta, Marija ir Lozorius buvo artimi Jėzaus bičiuliai. Jis ateidavo į jų namus  kaip laukiamas svečias. Seserys jautėsi galinčios laisvai į jį kreiptis susirgus jų broliui, net jei jo grįžimas į Judėją buvo beveik tolygus mirčiai.

Nėra abejonių, jog Morta buvo labai aktyvi moteris. Ji, kaip ūkio tvarkymo ir namų ruošos bei namų šeimininkių globėja, mene dažnai vaizduojama kaip šeimininkė, laikanti šaukštą arba stovinti prie viryklės ir maišanti viralą puode.

Kartą ji parengia maistą Jėzui ir jo mokinimas, ir tiesiai pareiškia, kad jos sesuo turi jai padėti patarnauti svečiams, vietoj to, kad klausytųsi (Lk 10, 38-42). Nors ji negali būti vertinama tik kaip aktyvistė, besirūpinanti išoriniais dalykais, tačiau Evangelijoje norima pabrėžti, kad reikia rūpintis pirmiau dvasiniais dalykais: „Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno“. „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas – už drabužį?Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa kita jums bus pridėta“ (Mt 6, 25 b, 33a); „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo“ (Mt 5, 6 a).

Mortos stiprybė ir didybė – jos paprastas ir tvirtas tikėjimo Jėzumi liudijimas po brolio mirties. „Jėzus jai tarė: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas; kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Ji atsakė jam: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“ (Jn 11, 25-27).

Evangelistas Jonas kviečia mus pažvelgti į Mortos žodžius, pasakytus Marijai prieš Lozoriaus prisikėlimą, kaip į kvietimą, į kurį kiekvienas krikščionis turi atsiliepti. „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“. Kaip tie trys Jėzaus draugai, esame kiekvienas unikaliu būdu pakviesti ypatingai draugystei su Juo.

Kristupo Saboliaus tekstas. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

Nuo liepos 29 d. tris savaites (iki rugpjūčio 18-osios) Vilnių puoš autoriniai tekstai ant tripusių lauko reklamos stendų. 22 autoriai projektui „Vilniaus kontekstai“ sukūrė tekstus, esė, eilėraščius ar sentencijas.

Vilnius buvo, yra ir bus neišsenkantis inspiracijos šaltinis, tapo ir taps ne vienos istorijos pagrindu, priežastimi ar dalimi. Kiekvieno mūsų santykis su šiuo miestu, patirtys jame skiriasi, kiekvienas prakalbiname jį savaip. Projekte „Vilniaus kontekstai“ įvairias miesto vietas kalbina su rašymu vienaip ar kitaip susiję autoriai: Marius Ivaškevičius, Kristupas Sabolius, Alina Orlova, Darius Gumauskas, Marius Povilas Elijas Martynenko, Ernestas Parulskis, Laima Kreivytė, Robertas Narkus, Juozas Laivys, Akvilė Kavaliauskaitė, Audrius Pocius, Paulina Pukytė, Šarūnas Joneikis, Monika Kalinauskaitė, Jonas Narbutas, Dominykas Vaitiekūnas, Edvinas Valikonis, Alexandra Bondarev, Julius Markevičius, Gabrielius Mackevičius, Viktorija Ivanova, Stefanija Jokštytė. Visi jie siūlo patirti ir ištirti miestą, tikrą vietą, jos charakterį. Dažnai tai – net ne geografinės, o laiko koordinatės, daugiakalbis ir daugiatautis miesto kontekstas, įvairūs rakursai ir asimiliacijos – tiek socialine, tiek kalbotyros prasme.

Projektas „Vilniaus kontekstai“, startavęs 2017 m., po metų pertraukos grįžta kaip „Kuriu Vilnių“ programos dalis, su dar daugiau dalyvių, o jų kūriniai pasklido po dar įvairesnius Vilniaus miesto rajonus (Senamiestis, Naujamiestis, Stotis, Antakalnis, Žvėrynas, Karoliniškės, Lazdynai, Šnipiškės). Tiek 2017 metais, tiek šiais, projektas išlaiko tuos pačius principus – siekiama nutolti nuo reklaminio stendo paskirties, pasitelkti jį kaip žinutės – ne komercinės, o poetinės, romantinės, eseistinės, nostalgiškos – nešėją. Juodo teksto baltame fone raiška – būdas išsivaduoti iš vizualinio triukšmo, supančio mus šiandien.

Projekto kuratorės: Stefanija Jokštytė, Aušra Trakšelytė.

Tekstų vertėjai: Rimas Užgiris, Kipras Šumskas, Alexandra Bondarev, Darius Sužiedėlis.

Dizainerė – Eglė Marija Ažubalytė.

Fotografas – Vytautas Narkevičius.

Projekto rėmėjas – Vilniaus miesto savivaldybė, projekto partneris – „Clear Channel Lietuva“.

Viktorijos Ivanovos tekstas. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

Ernesto Parulskio tekstas. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

Stefanijos Jokštytės tekstas. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

Akvilės Kavaliauskaitės tekstas. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

Paulinos Pukytės tekstas. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

Alinos Orlovos tekstas. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

Kristupo Saboliaus tekstas. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

Mariaus Povilo Elijo Martynenko tekstas. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

Mariaus Ivaškevičiaus nuotrauka. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

Mariaus Ivaškevičiaus nuotrauka. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

Stefanijos Jokštytės tekstas. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

Gabrieliaus Mackevičiaus tekstas. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

Juliaus Markevičiaus tekstas. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

Jonas Noreika (1910-1947). LGGRTC nuotrauka

Liepos 27 d. rytą nuo Vilniaus Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato nuimta atminimo lenta karininkui Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus teigimu, lenta nuimta siekiant visiems su totalitariniais režimais susijusiems atminimo ženklams taikyti vienodus principus. Atminimo lentos generolui J. Noreikai nuėmimą jis palygino su prieš ketverius metus nukeltomis Žaliojo tilto skulptūromis.

Diskusijos, susijusios tiek su Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo įamžinimu, tiek su jo, kaip asmenybės, vertinimu, tęsiasi jau ilgą laiką. Dar 2018 m. spalį Edmundo Jakilaičio laidoje „Pagonių kiemas“ Jono Noreikos-Vėtros gyvenimo ir įvertinimo pasisakė du istorikai – Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Norbertas Černiauskas. 

A. Anušauskas pažymėjo istoriko ribotumą atsakinėjant į politinius, istorinės atminties klausimus: „Istorikui, ko gero, yra sunkiau atsakinėti į abstrakčius klausimus, kai jis dirba su konkrečiais faktais. Turėčiau prisipažinti, kad pats nagrinėjau tik vieną Generolo Vėtros istorijos dalį, t.y. laikotarpį, kai jis grįžo 1945 m. į Lietuvą po Štufhofo koncentracijos stovyklos ir po priverstinės tarnybos sovietinėje armijoje iki pat suėmimo ir sušaudymo. Teko žiūrėti laikotarpį su visais jo ir jo bendražygių tardymais ir kankinimais.“

Evgenios Levin nuotrauka

A. Anušauskas taip pat sakė, kad iš dabarties perspektyvos sunku vertinti to meto įvykius ir žmonių veiksmus: „Dažnas to laikotarpio žmogus ką nors pasirašo, bet siūlau iškelti klausimą, ar jis tikrai žino to parašo galutinę vertę? Ar jis žino, kuo visa tai baigsis? Ar iš anksto galėjo žinoti ir numatyti? Daugelis sprendimų, guldavusių ant tuometinės administracijos pečių, vis dėlto dažnai gali būti vertinami dviprasmiškai iš dabartinių pozicijų, tačiau tuo metu dalis tų žmonių nežinojo visos iki galo nacių rasistinės ideologijos pasekmių. Taip, paskui pamatė, kas atsitiko, tačiau tam reikėjo laiko. Dažnai vertiname tuos įvykius iš dabarties pozicijų, o tai – visiškai natūralu. Žinodami ir pradžią, ir pabaigą. Sutikime, kad žmonės, kaip ir kiekvienas žmogus, keičiasi. Keitėsi ir Noreika ir jo pažiūros. Įsijungė į rezistenciją jau po karo, nors galėjo ir negrįžti į Lietuvą.“

Diskusijoje dalyvavęs Vilniaus universiteto docentas N. Černiauskas sakė, jog Jono Noreikos pažiūras galima atsekti jau tarpukario spaudoje: „Teko šiek tiek domėtis Jonu Noreika-Vėtra iki karo. Jeigu reiktų apibūdinti jo viešąją poziciją, tai galima pasakyti, kad ryškiai matosi, kad jis yra antidemokratas. Žinoma, tokios to meto aplinkybės, bet, sakyčiau, kad Noreika yra radikalesnėje pusėje negu tautininkų režimas. Galima matyti iš vieno viešo teksto, pasirodžiusio 1933 m., žinoma, jis tada buvo dar labai jaunas žmogus, ir antisemitinės pažiūros. [Pasisakyme yra] įvairių ekonominio antisemitizmo lozungų.“

Istorikas dr. Norbertas Černiauskas. Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungos nuotrauka

1933 m. paskelbtas Jono Noreikos tekstas „Pakelk galvą, lietuvi“. Anot N. Černiausko, iš šio teksto galima pabandyti rekonstruoti  jo pažiūras į žydus Lietuvoje: „Jis kalba apie tai, kaip žydus reiktų eliminuoti iš ekonominio gyvenimo, nes jie yra tam tikras svetimkūnis. Noreika pritaria to meto verslininkų ekonominio sąjūdžio idėjoms. Šio sąjūdžio šūkis, beje, buvo „Lietuva lietuviams“. Žinoma, jeigu žiūrėti į visą antisemitizmo istoriją [tokia pozicija] nebūtinai veda į tai, kas atsitiko karo metais, tačiau vis tiek galime fiksuoti tam tikras asmens savybes.“

N. Černiauskas abejojo, ar galime nevertinti to meto žmonių pasirinkimų iš dabartinės perspektyvos: „Jeigu žiūrėtume į Antrojo pasaulinio karo įvykius, tai jis galbūt nežinojo tikslių savo sprendimo aplinkybių, tačiau jis bet ką pasirašydamas priima tam tikrą sprendimą. Jis už jį ir atsako. Jeigu jis nežinojo, kuo visa tai baigsis, ar jį tai atleidžia nuo atsakomybės? Nesakyčiau, kad jis tik pasirašinėdavo dokumentus.“

N. Černiauskas laidoje citavo paties Jono Noreikos karo metų parašytą įsakymą, skirtą „visiems Šiaulių apskrities valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams“. Anot Černiausko, Noreika pasako, kad šis įsakymas yra komisaro (t.y. aukštesnės nacių valdžios nei lietuviškoji pareigūno), nepaisant to, cituojamame tekste matosi ir Vėtros įsitraukimas: „Palikto žydo turto sąrašas dviem egzemplioriais iki rugpjūčio 29-os dienos pristatyti man“. 

Pagal šį sakinį, anot N. Černiausko, galima būtų teigti, kad Jonas Noreika dalyvavo ir pats kūrė sistemą, buvo jos dalis: „Jis tam tikra prasme dalyvauja procese ne tik kaip pasyvus stebėtojas, kuris tik pasirašinėja kažkokius popierėlius. Ar jis tai daro galvodamas ar ne, kuo čia viskas baigsis, man nėra labai svarbu, nes kažkokia atsakomybė vis tiek turi būti. […] Noriu pabrėžti, kad atsiranda asmeninis santykis su įsakymu, jis nėra tik išverstas ir Noreikos pasirašytas“. 

Liepos 27-ąją dieną, po to kai J. Noreikos-Vėtros lenta buvo pašalinta, Vilniaus universiteto istorikas Nerijus Šepetys savo feisbuko paskyroje rašė: „Visos atminimo lentos, sovietinės, dar kitokios ar nepriklausomybinės kilmės, visuomeninės ar oficialios, neturėtų būti užkabinamos ar nukabinamos savavališkai privačiai ar administraciškai. Prireikus jų turinį galima koreguoti, imtis atitinkamų kontekstualizacijų (kaip Grūto parke), bet tai turėtų būti vis dėlto atitinkamų specialistų kompetencijos dalykas, grindžiamas ir lydimas profesionalių diskusijų.“

Nerijus Šepetys pasidalino ir savo J. Noreikos vertinimu: „Neginčytina, kad jis buvo per trumpą laiką tapęs ir nacių, ir sovietų represijų auka. Tačiau nuo to antisovietinis aktyvumas netapo pavyzdiniu. Šioje plotmėje jis nespėjo pasižymėti, tai nėra nei rinktinė, nei pavyzdinė antisovietinio pasipriešinimo figūra. Jo vaidmuo Birželio sukilime nėra iki galo aiškus, o pokarinis įsijungimas į pasyvią rezistenciją baigėsi pačioje užuomazgoje. Užtat neginčijamas jo bendradarbiavimas su nacių okupantu: ir tiesiogiai, ir per kolaboracines struktūras. Tapimas apskrities viršininku po voldemarininkų demaršo prieš LLV (Lietuvos laikinosios vyriausybės – red.), pasibaigusio šios izoliacija ir pasitraukimu, bendrininkavimas su okupantu persekiojant žydus, grobstant jų privatų ir bendruomeninį turtą, taip netiesiogiai įsiveliant į jų masinio naikinimo procesą ir svarbiausia, iš jo nepasitraukiant paaiškėjus, kad dedasi, yra gėdingas ir vienereiškmiai smerktinas elgesys. Tai nepadaro jo žudynių vykdytoju, organizatoriumi ar bendrininku, bet labai aiškiai atima iš jo bet kokią nekaltos aukos aureolę; heroizmu, kaip minėjau, šiuo atveju, ir taip nekvepėjo. Bet jo atminimo ženklai yra mūsų pačių nesusigaudymo istorijoje liudytojai: Noreika čia ne pirmas ir nepaskutinis, todėl nereikėtų šiuo atveju elgtis kažkaip selektyviai, administraciškai. Vienintelis dalykas, kuris būtų čia pateisinamas, tai sistemingai peržiūrėti savivaldybės sprendimu Nepriklausomybės metais įsteigtus ir pastatytus materialus atminimo ženklus: Ar asmenys, kurie šitaip pagerbti, nėra totalitarinių režimų ir jų nusikaltimų bendrininkai? Svarstymas čia turėtų, pasikartosiu, būti profesionalus, sprendimas kvalifikuotas ir sistemingas, viešinimas racionalus ir nuoseklus. […] Dabar kažkokia chruščiovinė Stalino biustų šalinimo operacija gaunasi […]“

Istorikas Nerijus Šepetys. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Liepos 29-ąją dieną Nerijus Šepetys, LRT radijui komentuodamas pasisakymą feisbuko paskyroje ir lentos nuėmimo proceso palyginimą su „chruščiovine Stalino biustų šalinimo operacija“, sakė: „Turėjau omenyje priemones ir būdą, kaip buvo nuimta ši lenta. Naktiniai nuiminėjimai buvo po Stalino asmenybės kulto pasmerkimo, kai naktį atvažiavo po visą Sovietų Sąjungą visus vado ir mokytojo materialius ženklus šalino. Žinoma, tas vyko ir dieną. Šis teiginys nėra pagrindinis, o ir argumentas nėra esminis.“

„Nesvarbu, ką jie [istorikai] manytų apie Jono Noreikos veiklą ir apskritai apie vardų keitimą ir įamžinimą, tai šis būdas, kuriuo viskas buvo padaryta, yra vienareikšmiškai neigiamas. Antras klausimas apskritai – lentelių kabinimas, keitimas, kėlimas yra toks dalykas, kuris nėra visiškai tas pats, kas gatvių pavadinimas. Tai yra daiktai, o vardai yra vardai. Visose diskusijose šito žmonės neskiria, todėl norėjau atkreipti į tai dėmesį,“ – kalbėjo Nerijus Šepetys.

Filosofė Nerija Putinaitė. Emilės Indrašiūtės/ VU TSPMI nuotrauka

Nerijus Šepetys diskusijoje pridūrė: „Mums [istorikams] Vilniaus universitete atrodo, kad jį [Joną Noreiką-Vėtrą] reikėtų traktuoti kaip abiejų totalitarinių rėžimų auką, o veikla, kuria jis užsiėmė, tai jam nelabai pavyko daug tos rezistencijos išvystyti. […] Pagal veiklą ir gyvenimą – ką jam pavyko nuveikti ir ko nepavyko – man atrodo, kad jis nėra tas žmogus, į kurį turėtų susitelkti visos heroizacijos pastangos. Stebint viešąją erdvę ir organizacijų veiklą [dabar – red.] atrodo, kad nėra didesnio herojaus su Joną Noreiką. Keisčiausia dalykų tenka paskutiniu metu išgirsti. Tiesą sakant, ir kaltinimai, kurie yra jam keliami, yra ne mažiau keisti ir kartais net beprotiški. […] Jis vadinamas [vienu metu – red] vienu iškiliausių partizanų vadų, ir vienu iškiliausių Holokausto vykdytojų. Ir viena, ir kita yra netiesa.“

Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas laikosi kiek kitokios nuomonės: „Jonas Noreika man yra istorijoje dalyvavusi asmenybė, kuri turi labai įvairiapusę biografiją. Sutinku su N. Šepečiu, kad apie Joną Noreiką galime išgirsti daug mitų, nesąmonių, kurios jam priskiriamos. Ar jis buvo koks nors pavyzdinis pasipriešinimo dalyvis? Manyčiau, kad buvo išskirtinis bent jau tuo, kad labai retai būdavo, jog žmonės iš lagerių grįžę imasi pogrindžio veiklos. Kaip taisyklė, iš lagerių žmonės grįždavo palaužti. […] Šiuo atveju turime visai kitokį požiūrį. Kita vertus, vis dėlto jis sugebėjo per labai trumpą laiką į savo veiklą vienaip ar kitaip įtraukti daugiau kai 40 žmonių. Veikimas labai trumpas – vos pora mėnesių – tačiau buvo daugybė pasipriešinimo dalyvių dalyvavusių ir trumpiau, bet jie laikomi pasipriešinimo dalyviais. Dažnas patekęs į sovietinį teismą, patyręs visus kankinimus, teisme patvirtindavo jam metamus kaltinimus. Noreikos atvejis įdomus. Tik vieno iš jam mestų kaltinimų jis nenorėjo prisiimti. Kelis kartus pabrėžtinai reikalavo įrašyti į protokolą kad jis neigia savanoriškai tarnavęs vokiečiams.“ 

„Mano nuomone, Noreika simbolizuoja labiau žmones aplink jį, o ne patį save. Ir ta lenta buvo jam pakabinta kaip organizacijos „Tautinė taryba“, suburtos 1946 m. vadovui,“ – kalbėjo Arvydas Anušauskas. 

Nerija Putinaitė įvertino: „Matyčiau šį procesą (atminimo lentos nuėmimo – red.) visiškai kitaip. Visų pirma, paskelbimą, kad lenta bus nuimta, vėliau sekantys argumentai. Pasigendu diskusijų, nes jos keičia visuomenę. Mums reikia, kad visuomenė keistųsi. Neužtenka naktį nuimtas ir pervadinti gatves, reikia, kad keistųsi visuomenė. Visuomenė tam tikrus kriterijus ir standartus nusistatytų. Antra, liūdna, kad mažai į šiuos procesus įtraukiami mokslininkai.“

Daugiau skaitykite:

Sergejaus Kanovičiaus nuomonę apie Jono Noreikos atminimo lentos nuėmimą tekste „Viltingi laisvėjimo ženklai“.

„Nuimta atminimo lenta J. Noreikai-Generolui Vėtrai“

„Vilniaus savivaldybė nusprendė K. Škirpos alėją pervadinti į Trispalvės“

Parengė Kristina Tamelytė

Režisierius Markas Soosaaras rež. Audriaus Stonio ir Kristīnes Briedes filme „Laiko tiltai“ (Latvija, Lietuva, Estija, 2018 m., 78 min.).

Rugpjūčio 23 dieną Lietuvos kino teatruose pasirodys naujausias Audriaus Stonio ir Kristīnes Briedes filmas „Laiko tiltai“, pasakojantis apie Baltijos šalių dokumentalistų kūrybą, praeinantį, bet kino juostose išsaugotą laiką. Tai pasakojimas apie Baltijos šalių kino poetus, kurių filmai – išsaugotas praėjęs laikas, į kurį šiandienoje tiesiame tiltus. Tai filmas apie kūrėjus, kurie nenorėjo meluoti, bet negalėjo sakyti tiesos – jie tik norėjo kurti filmus.

Vienas iš aštuonių filmo herojų – estų režisierius Markas Soosaaras. Jis yra jauniausias iš estų aukso amžiaus klasikų, taip pat vienintelis, kuris mokėsi SSRS kino mokykloje, Sąjunginiame kinematografijos institute (VGIK). Nors M. Soosaaras neaukštino savo mokyklos, svarbiausia jam buvo galimybė pamatyti pasaulinę kino klasiką dideliame ekrane. Būtent ten, Maskvoje, M. Soosaaras pamatė legendinį Roberto J. Flaherty filmą „Žmogus iš Arano“ (Man of Aran, 1934), kuris padarė didelę įtaką jo kūrybai. 

Režisierius Markas Soosaaras. Kadras iš „Moterys iš Kinhu“ filmavimo (1973). Vallo Keppo nuotrauka

Tik įgijęs kino operatoriaus išsilavinimą, M. Soosaaras suskubo daryti filmą, kuris tapo tarsi jo paties „Žmogaus iš Arano“ versija. Jis ėmėsi filmuoti žmones, gyvenančius nedidelėje Kihnu saloje, esančioje vos 40 kilometrų nuo jo namų. Ši sala dėl savo tradicijų ir kultūros unikalumo 2003 m. įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą. 

„Moterys iš Kihnu“ (Kihnu naine, 1973) – ko gero, garsiausias režisieriaus filmas, o kartu ir antropologinis tyrimas, kuris fiksuoja Kihnu salos gyventojų dainas, ritualus ir jų unikalią kasdienybę. Filmas iš karto susilaukė didžiulės sėkmės ir sužavėjo ne tik Sovietų Sąjungos žiūrovus, bet ir pasaulinius dokumentikos kūrėjus. 

Taip prasidėjo M. Soosaaro visą gyvenimą trunkanti meilė Kihnu salai, ir taip gimė jo unikalus stilius – pastatytų, suvaidintų scenų panaudojimas dokumentikoje. Toks metodas dokumentiniame kine dažnai vertinamas gan kritiškai, tačiau M. Soosaaras teigia, kad tai yra pseudo problema. 

„Svarbiausia yra filmo žinutė ir tai, ką autorius nori pasakyti tam tikru momentu. Iš laiko perspektyvos galbūt svarbu ir tai, ar filmo tiesa reflektuoja to laiko emocijas ir atmosferą“, – sako estų režisierius. 

Savo kūryba M. Soosaaras įrodė, kad yra vienas iš unikalių Estijos dokumentikos režisierių, kuris nebijo provokuoti, jei tai būtina jo idėjoms realizuoti. Žinomiausia kūrėjo provokacija – filmas „Lasnamäe“ (1985), kuris buvo sukurtas prieš pat perestroikos pradžią.

Šiame filme rodomi Lasnamäe, gyvenamojo rajono Taline, vaizdai, o kartu girdimas atviras režisieriaus pokalbis su miesto architekte. Kreipdamas architektės kalbą reikiama linkme, režisierius atskleidžia dvilypę ir kontroversišką sovietinio režimo prigimtį.

Anksti atėjęs režisieriaus tarptautinis pripažinimas padėjo jam sovietinės Estijos laikais gauti leidimus kurti filmus Švedijoje, Prancūzijoje, Maroke, o tai buvo sunkiai įsivaizduojama eiliniam to meto dokumentikos kūrėjui.

Tačiau pats režisierius to visai nesureikšmino: „Svarbu, kad mūsų darbai, tai, ką darome savo gyvenime, darytų pasaulį geresnį – bent šiek tiek. Kad pastūmėtų žmones mažiau žiaurumo ar daugiau supratingumo savo aplinkiniams link.“ 

Daugiau nei 40 metų karjera, ilgametis taikstymasis prie sovietų biurokratijos nesustabdė režisieriaus gyvybingumo ir neišsemiamo noro kurti filmus. M. Soosaaras vis dar lankosi Kihnu saloje kartu su kamera keliaudamas iš Manija salos (vadinamos mažąja Kihnu salos seserimi), kur gyveno pastaruosius 10 metų.

„Laiko tiltai“ – bendras Baltijos šalių projektas, kurį prodiusavo Arūnas Matelis, Algimantė Matelienė („Studio Nominum“, Lietuva), Uldis Cekulis („VFS Films“, Latvija) ir Riho Vastrik („Vesilind“, Estija) ir parėmė Lietuvos kino centras, Latvijos nacionalinis kino centras, Estijos kino institutas, prestižiniai Europos kino fondai „Eurimage“ ir „Media“, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Latvijos ir Estijos nacionalinės televizijos.

Ištrauka iš filmo „Laiko tiltai“ kartu su ištrauka iš M. Soosaaro filmo „Moterys iš Kihnu“:

Šis pranešimas yra „Studio Nominum“ informacinės serijos „8½ portreto“ dalis. Markas Soosaaras – antras iš aštuonių režisierių herojų filme „Laiko tiltai“. Filmas „Laiko tiltai“ kino teatruose pasirodys rugpjūčio 23 dieną.

Kitas serijos „8½ portreto“ herojus:

A. Stonio ir K. Briedes filmo „Laiko tiltai“ kino poetų portretai: estų režisierius Andres Söötas