Allen Taylor / Unsplash.com nuotrauka

Dabartinėje visuomenėje emocinis intelektas tampa vis svarbesnis. Vaikystėje nesuprantame emocijų ir nemokame jų valdyti. Nors užaugome girdint pasakymus „neverk“ ar „nėra dėl ko liūdėti“ – iš tikrųjų apie tai svarbu kalbėti. „Vaikai turi suprasti, kad jie gali būti visokie ir kad visos emocijos yra geros. Tačiau taip pat turi žinoti ribas bei taisykles“, – tikina darželio mokytoja KAMILĖ DRUKTEINIENĖ. Ji tėvams pataria domėtis pozityviu bendravimu, daugiau kalbėtis su vaikais, parodyti rūpestį emocijomis. Taip pat tikina, kad tai padės užauginti ryšį, dėl kurio vaikas nenorės nei jūsų įskaudinti, nei padaryti, kad jaustumėtės blogai.

Emocijos ateina ir praeina

K. Drukteinienė dirba su ikimokyklinio amžiaus vaikais, kuriems pyktis, liūdesys ar nusivylimas – pačios didžiausios emocijos pasaulyje. Todėl moteris tikina, jog naudinga mokyti vaikus, kaip reikia elgtis, kai jos ateina ir nepavyksta savęs suprasti. „Negalime slopinti vaikų emocijų. Tarkime, jis yra be galo linksmas, būna, kad net šokinėja iš laimės. Nesakykite, kad viskas, tu dabar geriau atsisėsk. Geriau paklauskite, kodėl jis džiaugiasi. Galbūt jis nori nupiešti ką nors seneliams, kurie šiandien vakare atvažiuos į svečius. Turite kalbėti ir nukreipti džiaugsmą naudinga linkme“, – pasakoja K. Drukteinienė. Ji taip pat sako, kad vaikui sunku suvokti liūdesio emociją. ,,Reikia suprasti, kad mažam vaikui jo mažos problemos yra pačios didžiausios. O apie jas būtina kalbėti. Jeigu pasakysite, kad nėra čia dėl ko verkti, tai, ko gero, jis pas jus neateis su didelėmis problemomis. Tiesiog užsisklęs, nerodys emocijų ir nebenorės kalbėti apie bet ką kitą“, – tikina pašnekovė.

Taip pat darželio mokytoja sako, kad ir suaugusiems svarbu parodyti supratingumą. „Suprantu, kad tau liūdna, jog tu nenori autis botų. Išreikšdami savo suprantu, turime pateikti paaiškinimą, kodėl visgi reikia apsiauti batus“, – taip pat K. Drukteinienė pripažįsta, kad būna ir gilesnių problemų. Todėl išreiškus savo supratingumą, ji pataria paklausti, kuo galima mažam vaikui padėti. „Gal tau reikia apsikabinimo? Gal nori pabūti vienas ar paklausyti muzikos? Gal nori paskaityti knygą? Yra vaikų, kuriems būtent tai padeda įveikti liūdesį. Su pykčiu yra visiškai tas pats. Ko gero, tai yra pati sunkiausia emocija tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Pykčio priepuoliai iki ketverių metų vis vien yra gajus dalykas“, – žiniomis dalinasi moteris.

Kamilė Drukteinienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pasak K. Drukteinienės, vaikams sakoma, kad jie gali būti pikti, ir tai yra gerai. Tačiau kartu leidžiama suprasti, kad tai nereiškia, jog jie gali būti nemalonūs kitiems. Pavyzdžiui, savo pyktį gali įveikti nukreipdami dėmesį į sensorinius buteliukus. Juos vartant, stebint ar pakratant greičiau nurimsta emocijos. Taip pat pašnekovė pabrėžia, kad ne tik vaikai, bet ir suaugę žmonės gali ir turi verkti. Dažnais atvejais tėvai patys bijo kalbėti apie savo emocijas. „Aš nesu specialistė, tačiau manau, kad viena iš priežasčių, kodėl didelė dalis vyrų palūžta – jiems buvo nuolat kartojama, kad vyrai neverkia. Jie gali pykti ar liūdėti, tačiau nepriimtina to parodyti viešai. O ką jiems daryti? – klausia pašnekovė. – Todėl atsiranda alkoholis, depresijos ir visa kita. Aš irgi bijojau atėjusi į darbą rodyti emocijas. Būdavo baisu pasakyti vaikui, kad aš jį myliu.“

Didžiausias autoritetas – tėvai

Vienas iš būdų, kaip paskatinti vaiką kalbėti – rodyti savo emocijas. Tėvai gali sakyti, kad jiems liūdna dėl to, kaip jų vaikai elgiasi: „Esu piktas, nes tu nemaloniai su manimi kalbi.“ Jei jie įvardins emocijas, kartu mokys vaikus, kuriems bus lengviau suprasti ne tik tėvus, bet ir save. ,,Kai atskleisite, kaip jaučiatės, vaikas dažniausiai suklus, atsitrauks ir pribėgęs pasakys, kad atsiprašo. Tai – labai nuoširdūs dalykai, ateinantys tik per emocijas“, – taip pat specialistė tvirtina, kad vaikai niekada nenori įskaudinti, nuliūdinti ar supykdyti savo artimų žmonių.

Emocijų pripažinimas ir mokėjimas apie jas kalbėti mažina vaikų pyktį ir liūdesį. Žinoma, to visiškai išvengti neįmanoma. „Galiu dar kartą pakartoti, kad visiškai visos emocijos yra geros ir tinkamos, tačiau jos ateina ir praeina. Vaikui tai taip pat galima sakyti, kad tu paliūdėk ir tai praeis“, – sako K. Drukteinienė ir taip pat atskleidžia, kad apsikabinimas yra geriausias vaistas. Kartais vaikas gali to nenorėti, tačiau galima jam pasakyti, kad kai bus pasiruošęs, vis vien norėsi jį apkabinti.

Taip pat svarbu įvardinti, kad mes, suaugusieji, suklydome ir atsiprašome, pavyzdžiui, už tai, jog šaukėme, kai buvome pavargę. Tuomet vaikams bus lengviau suprasti, kada jie klysta patys. „Bet kokiu atveju tėvai – aukščiausias autoritetas ir tik savo pavyzdžiu gali daug duoti mažiesiems. Vaikai suaugusiuosius kopijuoja, kalba lygiai taip pat, kaip jie“, – todėl K Drukteinienė siūlo tuo naudotis ir parodyti vaikui, kaip jam elgtis.

Įžvelkime detales

Yra dalykų, kurių, specialistės nuomone, reiktų vengti. Pavyzdžiui, gyrimas už nieką arba žodis ,,šaunuolis“. „Vis kartodami šį žodį, galime padaryti žalą vaiko emocijoms. Jis gali pagalvoti, kad aš apsimoviau batą ir esu šaunuolis, geras vaikas. Tai reiškia, kad, jei jis bato neapsiaus, tai nebebus geras. Aš nebe šaunuolis? Geriau pastebėti vaiko pastangas ir sakyti, jog vertini, džiaugiesi, kad jis šiandien pabandė apsiauti antrąjį batą“, – pavyzdį pateikia darželio mokytoja ir toliau pasakoja, kad visi vaikai yra geri, tačiau ne visi tinkamai elgiasi ar moka elgtis. Todėl derėtų vengti abstrakcijų, kai norime vaiką pagirti ar juo pasidžiaugti. Taip pat K. Drukteinienė išskiria piešinių girimą: „Kai tu sakai, kaip gražiai nupiešei, tai žodis gražiai yra visiškai abstraktus. Geriau atkreipkime dėmesį į tai, kiek spalvų jūsų vaikas panaudojo, kiek daug detalių pavaizdavo piešinyje. Kaip tiksliai nupieštas žmogus ar ten yra rankos, kojos, blakstienos ir kitos kūno dalys. Vaikui reikia suprasti, už ką jį giriame.“

Ne paslaptis, kad vaikams labiausiai reikia tėvų dėmesio. Todėl mokytoja šį troškimą panaudoti geram elgesiui ir pataria dėmesį nukreipti į vaiką. „Jei sakai, kad „aš tavimi didžiuojuosi, aš tavimi džiaugiuosi“, tai savaime save laikote centru ir vaikas dar labiau norės jūsų dėmesio. Vietoj to galima prieiti ir pasakyti, kad tikriausiai labai savimi didžiuojiesi dėl to, ką padarei. Žinoma, galima pasakyti, kad ir tu pats džiaugiesi jo poelgiu, tačiau svarbiausia nepamiršti dėmesį nukreipti į patį vaiką“, – patirtimi dalinasi K. Drukteinienė. Ji taip pat priduria, kad reikia laistyti gėles, o ne piktžoles. Kadangi nuolatiniai kartojimai apie blogai atliktus arba išvis nepadarytus darbus parodys vaikams, kad elgdamiesi blogai jie gali gauti visą jūsų dėmesį

Kalbėtis reikia apie viską

Humoras – viena iš geriausių priemonių sukurti artimą ryšį tarp tėvų ir vaikų. Parodydami mažiesiems, kad galime būti vaikais, gebame juokauti, nesame tie, kurie nuolatos kala taisykles,  padėsime lengviau vaikams mus prisileisti ir parodyti emocijas. „Kai darželyje keliamės po pietų miego, būna visiškas siautimo laikas: visi atsipalaiduoja, vaikučiai keliasi, nebereikia niekur skubėti. Todėl einame valgyti ir laukiame tėvų. Kol jie pamiegoję tvarkosi, galime žaisti, šokti įsijungus muziką, parodyti vaikams, kad džiaugiamės tuo, ką jie daro“, – akimirkomis su auklėtiniais dalinasi K. Drukteinienė. „Man padeda humoras, kai vaikas, pavyzdžiui, neša puodelį ir išmeta. Jis išsigąsta ir laukia, kas dabar bus. Bet tu nusijuoki ir klausi: o ką dabar darysim? Nes viskas, negalim niekur eiti, mus užtvindė. Tada vaikas iškart nurimsta, atsipalaiduoja ir supranta, kad nenutiko nieko blogo. Paklausus, ką dabar darys, jis atsako paprastai, kad atsineš šluostę ir susitvarkys.“

Žinoma, pašnekovė pataria po tokių atvejų pakalbėti ar parodyti vaikui, kaip saugiai nešti puodelį. „Venkime matyti problemas ten, kur jų nėra. Jei pradėsime pykti už nereikšmingus dalykus, tai vaikas bijos suklysti. Galime pripažinti savo klaidas, tai sugebėkime priimti ir jo. Svarbu kalbėti apie saugų elgesį ar nelaimes, pavyzdžiui, valgant. Laikui bėgant jos mažėja. Pagalvokite, kaip patys jaustumėtės, jei jums nuolatos kas nors priekaištautų, kaltintų dėl visiškai nereikšmingų dalykų“, – tvirtina darželio mokytoja.

Tokių dalykų, apie kuriuos nereikėtų kalbėti nėra, ir tėvams su vaikais derėtų kalbėtis apie viską. Aišku, tai kiekvienų tėvų sprendimas, kada jų vaikams yra reikalinga sužinoti, pavyzdžiui, apie mergaičių ir berniukų skirtumus. „Mes darželyje kalbame, kad skirtumų yra, bet apie detales kalba tik tėvai, kadangi jie žino geriausiai, kada laikas paaiškinti, kodėl mes esame skirtingi. Taip pat vengiu kalbėti apie mirtį, nes tu nežinai, kiek gali jam papasakoti“, – pasakoja K. Drukteinienė.

Dar viena bendravimo problema, kad dauguma vaikų grįžę iš darželio neskuba išsipasakoti, ką veikė dieną. Todėl tėvai klausia, kaip jiems sekėsi: „Jeigu manęs paklaustų tokio klausimo, tai aš atsakyčiau, kad gerai, ir viskas. Kaip mažam vaikui atsakyti į tokį klausimą? Reikia konkretizuoti. Pavyzdžiui, klausti, kaip jam sekėsi nupiešti žmogų? Klauskite konkrečiai, rodykite susidomėjimą, nesufleruokite bei nepertraukite. Priešingu atveju jis supras, kad jums visiškai neįdomu,” – patarimais dalinasi pašnekovė, kuri taip pat pateikia klausimų pavyzdžius, padedančius vaikui pokalbyje atsiverti: ,,Galbūt dar nori ką nors man papasakoti šia tema?“, ,,papasakok, ką pasakė tavo draugas, kai tu pastatei tokį gražų pastatą”, ,,kelių aukštų jis buvo?“

Gyvenimo atradimas be stereotipų

Didžiausios piktžolės mūsų gyvenime yra stereotipai: ,,Pavyzdžiui, sulūžta žaislas ir sakome, kad parneši namo ir tėtis pataisys. O mama negali pataisyti? Arba sakome, kad mama suriš plaukus. O man visą gyvenimą tėtis pindavo kasas. Juk jis nėra dėl to blogesnis“, – sako pašnekovė ir tvirtina, kad negalima vaiko įvilkti tik į rožinius arba mėlynus drabužėlius. Vaikai yra vaikai ir tai nėra dvi kategorijos. ,,Augdamas vaikas turi atpažinti save, suvokti, kas jis yra. Negalime nieko pritempti. Galbūt aš būčiau užaugusi nuostabi lenktynininkė, jeigu man nebūtų sakę, kad nežaisk su mašinėlėmis, nes tu nesi berniukas. Todėl turime suprasti, kad vaikas yra vaikas ir jis pasirinks savo kelią”, – mąsto darželio auklėtoja.

Ben White/Unsplash nuotrauka

Suaugusiesiems sunku išmokti nevartoti priešdėlio ne, kurio vaikai dažnai negirdi. „Kai tu sakai nebėk, tai jie girdi – bėk. Jei ir toliau kartojame nelipk, nerėk, nedaryk, tai jiems gali kilti klausimas: o tai ką man daryti? Todėl naudinga aiškinti, o nenurodinėti. Vietoje to pasakykite vaikui, kad namuose vaikštome ir bėgti nesaugu. Tu gali užsigauti. Tik tada vaikas suvoks, ką reikia daryti“, – pašnekovė tikina, kad gražiai paaiškinti užtenka tik vieną kartą, o nuolatinis kalbėjimas su vaiku – naudingas. Tik išgyvenę tam tikras situacijas, galime nuspėti, kas įvyks. Tačiau vaikai tokių patirčių neturi, todėl reikia aiškinti, pasakoti ir padėti.

Pasakymai, kad jei tu būsi blogas, tai atvažiuos policija ir išsiveš, arba, žiūrėk, teta tave pasiims ir manęs daugiau nebematysi – siaubingi. Su vaikais reikia kalbėti, kad policininkas visada tau padės. Jeigu jis pasimestų gatvėje, vaikas bijos prieiti ir paprašyti pagalbos policininko ar tos pačios tetos. „Į ką jam kreiptis? Neduok Dieve, namuose atsitiko kažkokia nelaimė ar kažkas atsitiko tėvams ir jis bijos skambinti policijai pranešti, nes juk jį išsiveš. Reikia tokių pasakymų visiškai atsisakyti, kadangi darome tik ,,meškos paslaugą“. Vaikas nuolat augs baimėje, kad jį kažkam atiduos. Aš suprantu, kad tėvams būna labai sunkių akimirkų ir negalima jų nei teisti, nei bausti už tai. Kaip vaikų nekaltinam ir negėdinam, lygiai taip pat mes negalime elgtis su tėvais. Tiesiog jie nežino. Todėl, jei išgirstate tokį atvejį, tai reikia gražiai patarti ir pasakyti, kad taip sakyti vaikui nėra gerai“, – patarimais dalinasi K. Drukteinienė. O jei vaikas viešoje vietoje pradeda verkti, griūna ant žemės ir prieina kokia nors močiutė ir sako, baik raudoti, nes aš tave nusivesiu, tai pašnekovė rekomenduoja tokius žmones stabdyti ir pasakyti savo vaikui, kad ir koks jis būtų, tu niekam nenori jo atiduoti.

Tradicinės šv. Mišios. Šv. Onos bažnyčios nuotrauka

Kas Vilniaus Šv. Onos bažnyčioje neseniai buvote Mišiose, turbūt pastebėjote pasikeitimų: meldžiamasi lotyniškai, daug tylos, tikintieji kartu su kunigu meldžiasi žvelgdami į kryžių. Tai ekstraordinarinės (ypatingosios) formos Mišios, kitaip vadinamos tradicinėmis. Jau beveik aštuonerius metus jose patarnaujantis DOVYDAS CATURIANAS sako, kad, skirtingai nei daugelis įsivaizduoja, šios Mišios niekuomet nebuvo panaikintos ir iki šių dienų yra aukojamos visame pasaulyje. Labiausiai šioje liturgijoje Dovydui patinka tyla, kuri „geriausiai išreiškia Mišių slėpinį“.

Kada ir kaip pradėjai patarnauti ekstraordinarinės formos Mišiose?

Tradicinėmis Mišiomis susidomėjau bakalauro studijų laikais, kai pradėjau gilintis į Bažnyčios istoriją, tačiau bent jau Vilniuje jos tuo metu nebuvo aukojamos. Todėl pirmą kartą dalyvavau senosiose lotyniškosiose Mišiose Anglijoje, kur teko kurį laiką gyventi ir studijuoti. Šios Mišios man paliko gilų įspūdį ir labai apsidžiaugiau, kai jau grįžęs į Lietuvą iš bendradarbės išgirdau, kad Vilniuje vienoje iš bažnyčių neseniai buvo pradėtos aukoti Tridentinės Mišios. Pradėjau lankyti šias Mišias ir jau po kelių savaičių kun. Juozapas Minderis pakvietė prisijungti prie patarnautojų komandos.    

Tradicinės šv. Mišios. Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos širdies bažnyčia (Bromptono oratorija) Londonas, šv. Filipo Neri kongregacijos bažnyčia.

Tradicinės Mišiose yra daug taisyklių, labai tiksliai koordinuoti tiek kunigo, tiek patarnautojo(-jų) judesiai. Kam reikalinga tokia tiksli tvarka?

Tradicinės lotyniškosios Romos rito Mišios iš tiesų pasižymi tikslia tvarka, struktūra ir taisyklėmis. Siekiant užtikrinti sklandžią Mišių eigą ir bendruomenės įsitraukimą į liturgiją kiekvienas patarnautojas kartu su kunigu turi tiksliai ir laiku atlikti atitinkamus liturginius veiksmus. Dėl šios tvarkos ir taisyklių patarnautojai, kunigas, bažnyčios choras ir visa bendruomenė tampa priklausomi vienas nuo kito tarsi skirtingos vieno kūno dalys, kurios veikia išvien ir harmoningai tam, kad užtikrintų viso kūno gyvybingumą. Man šios taisyklės ir tvarka leidžia patirti, jog dalyvauju bendroje viena kryptimi žengiančios Bažnyčios maldoje, t. y. leidžia patirti Bažnyčios – Mistinio Kristaus Kūno – bendrystę. Tereikia prisiminti, kad šv. Mišios yra ne asmeninė, o bendruomenės arba visos Bažnyčios bendra malda.

Kas tau atrodo svarbiausia patarnautojo tarnystėje?

Svarbiausia man atrodo tarnystės dvasia – vidinis nusiteikimas, kad ateinu aukoti savo laiką ir pastangas ne laukdamas ko nors už tai mainais, o didesnei Dievo garbei ir bendruomenės gerovei.

Lotyniškos liturgijos bendruomenės (LMS) Didžiojoje Britanijoje kasmetinės tradicinės Requiem šv. Mišios Vestminsterio katedroje.

Ką naujo atradai patarnaudamas tradicinėse Mišiose?

Patarnaudamas kun. J. Minderio aukojamose šv. Mišiose jaučiuosi tarsi turėčiau antrą šeimą, kurioje ne tik atlieku savo pareigą Dievui ir Bažnyčiai, bet ir sutinku įdomių, protingų žmonių, draugų, su kuriais dalinuosi savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Veikiausiai niekas taip nesuvienija ir nesuartina žmonių kaip bendra veikla ir bendra auka. Tradicinėse lotyniškosiose Romos rito Mišiose dėl jau minėtų priežasčių – taisyklių ir tikslios liturgijos tvarkos – patarnautojams šios veiklos tikrai netrūksta. Patarnautojai čia privalo ne tik žinoti savo funkcijas, bet ir veikti vieningai – pažinti vienam kito silpnybes ir stiprybes, esant reikalui pataisyti ar pamokyti vienas kitą. Ilgainiui patarnautojai vienas kitą pradeda suprasti be žodžių – kaip gerai „susižaidusi“ kreipšinio komanda.

Manau, jog būtent šis bendrystės išgyvenimas lėmė, kad beveik visi prisijungę prie patarnautojų komandos tapo draugais, mielai susitinkantys ir už bažnyčios durų. Vienus geriausių savo dabartinių draugų sutikau būtent čia – kai kurie iš jų dėl pasikeitusių aplinkybių jau seniai nebepatarnauja bažnyčioje, tačiau bendrystė ir broliškas ryšys, gimęs šioje tarnystėje – išliko.

Mišios vyksta lotynų kalba. Ar mokėjai ją prieš pradėdamas patarnauti? Ar įmanoma Mišiose sąmoningai dalyvauti nemokant lotynų kalbos?

Prieš patarnaudamas lotynų kalbos nemokėjau, tačiau greitai išmokau visas Mišiose kalbamas lotyniškas maldas – turint noro ir motyvacijos tai padaryti nėra sunku. Greitai perprasti lotyniškų maldų prasmę naujiems dalyviams padeda kun. J. Minderio paruošti lankstinukai, kur išdėstyta visa Mišių tvarka su lotyniškais tekstais ir šalia pateiktu lietuvišku vertimu.  

Apskritai nemanau, kad norint dalyvauti tradicinėse Mišiose būtina mokėti lotynų kalbą. Šv. Mišios yra Kristaus aukos sudabartinimas, vykstantis čia ir dabar, todėl svarbiausia šioje liturgijoje yra ne suprasti kiekvieną žodį, o visa širdimi įsitraukti savo malda į šį slėpinį. Tradicinių lotyniškų Mišių tvarka tam puikiai tinka, kadangi joje gausu tylios maldos, tylaus garbinmimo ir įsiklausymo.  Šiandienėje visuomenėje mes labai norime viską suprasti, išsiaiškinti, analizuoti ir šį siekį perkeliame netgi ten, kur jis galbūt nėra visiškai tinkamas. Šv. Mišios yra slėpinys ir toks visada išliks. Tyloje, kurios tracinėse Mišiose yra tikrai daug, nėra nieko bloga – anaiptol, man ši tyla padeda patirti, jog dalyvauju slėpinyje, ko negalima iki galo išreikšti žodžiais.  

Pontifikalinės šv. Mišios celebruojamos vyskupo Richardo Umberso („Opus Dei“ prelatūra) Brisbane, Australijoje.

Ką reikėtų žinoti pirmą kartą ateinant į ekstraordinarinės formos Mišias?

Reiktų žinoti, kad jokia Mišių tvarka pati savaime negali užtikrinti gilaus ir nuoširdaus dalyvavimo. Liturgija gali palengvinti šį kelią, tačiau galutinis „rezultatas“ visuomet priklauso nuo mūsų asmeninio nusiteikimo ir intencijos.

Ką patartum vaikinams, kurie norėtų patarnauti tradicinėse Mišiose?

Patarčiau nebijoti – visi norintys prisidėti prie patarnautojų komandos bus priimti broliškai. Nauji patarnautojai nėra paliekami vieni  – vyresni ir labiau patyrę komandos nariai kantriai paaiškina visą Mišių tvarką nuo pradžių iki pabaigos. Mokymasis patarnauti tradicinėse lotyniškose Mišiose yra laipsniškas augimo procesas.

Liepos 26 d., penktadienį, Vilniaus Šv. Onos bažnyčioje vyksta šv. Onos atlaidai. Mišios aukojamos 11 val ir 18 val.

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: 
    „O jūs nūn pasiklausykite palyginimo apie sėjėją. Pas kiekvieną, kuris girdi kalbant apie karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje. Tai ir yra pasėlys prie kelio. 
    Pasėlys ant uolų – tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis lengvai atpuola. 
    Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas. 
    Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą“. 
 

Skaitiniai E1 (231)

Iš 20, 1–17: Įstatymas duotas per Mozę

Ps 19, 8. 9. 10. 11. P.: Viešpatie, tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.

Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius

Tikrų istorinių žinių apie šventuosius M. Marijos tėvus, Joakimą ir Oną, nėra išlikę, tačiau jie yra pripažinti šventaisiais, tikriausiai pagal tai, kad „iš vaisiaus galima spręsti apie medį“.

Iš derliaus galima spręsti ir apie dirvą. Nėra abejonės, kad šventieji Joakimas ir Ona iš tikėjimo, žydiškos Tradicijos ir Apreiškimo surinko visa, kas geriausia, ir perdavė savo dukrai Marijai, kuri ir dėl to tapo verta būti Išganytojo Motina.

Ir mes esame Viešpaties dirva, auginanti gerą ir prastą derlių, tikrus vaisius, o kartais – piktžoles. Todėl klausomės Jėzaus pamokymų. Neturime būti „prie kelio“ – lėkšti ir nesuvokiantys Dievo mokslo, kad priešas jo neišplėštų iš mūsų. Neturime sekioti savo nuotaikų ir patogumų, kad, ištikus sunkumams, nepaliktume tiesos kelio ir lengvabūdiškai nenueitume ten, kur žadama geriau ir greičiau.

Turime suvokti, kad dvasia lemia mūsų gyvenimo sėkmę ir laimę, o ne atvirkščiai, tada žemiškieji rūpesčiai bus palenkti protui ir dvasingumui. Turime melsti palaimos ir stengtis, kad kaip gera dirva dosniai neštume gyvenimui gerų vaisių.

Bernardinai.lt

Evgenios Levin nuotrauka

Prezidento ir Europos Parlamento rinkimų kontekste Lietuvos katalikiškoje erdvėje susiformavo įtampos laukas. Jame ypač stipriai pasireiškė dvi skirtingos mąstymo apie krikščionio pilietinį veikimą pasaulyje prieigos, kurių kodiniais žodžiais tapo „bendrasis gėris“ ir „krikščioniškos vertybės“. Galynėjimosi arena – įrašai ir komentarai feisbuke bei straipsniai katalikiškoje žiniasklaidoje. Bene daugiausia diskusijų kėlė, buvo kvestionuojama ir abejojama „krikščioniškų vertybių“ sąvoka, nors dar prieš kelerius metus ji ir jos turinys katalikiškai auditorijai nekėlė jokių klausimų.

Pavyzdžiui, 2012 m. Karaliaus Mindaugo krikšto šventės proga Vilniaus arkivyskupo metropolito Kardinolo Audrio Juozo Bačkio sakytas pamokslas, akcentuojantis Bažnyčios ir šeimos svarbą išsaugant ir perduodant krikščioniškas vertybes, rėmėsi prielaida, kad paprastam krikščioniui jų turinys yra savaime suprantamas:

Taip pat ir šiandien, kai laikai daugeliu atžvilgių nėra palankesni negu praeityje, Bažnyčia ir šeima ištikimai saugoja tą šventą ir neliečiamą turtą. Bažnyčia ir šeima yra didžiųjų žmogiškųjų ir krikščioniškųjų vertybių šventovė: sąžinės, laisvės, žmogaus orumo, tėvų paveldo, kultūrinės tradicijos ir moralinės energijos išteklių, kurie slypi šiose vertybėse ir kuriuose yra sudėtos ateities viltys.

Apie dorybių ir vertybių santykį

Viena iš viešojoje erdvėje nuskambėjusių minčių buvo ta, kad svarbu reikalo esmė, o žodžiai, kuriais ji išreiškiama, nėra tokie svarbūs. Einant šia linkme, lengvai galima nuklysti ir iki minties, kad žodžiai visai nieko nereiškia. Tačiau Bažnyčia visada buvo atidi žodžiams, kuriais ji bandė tiek apibūdinti sukurtąją tikrovę, tiek išreikšti Apreiškimo turinį. Bažnyčios istorijoje, ypač ankstyvojoje, žodžiai ne kartą tapo „suklupimo akmeniu“ ir erezijos šaltiniu.

Todėl negalima sutikti ir su mintimi, kad sąvoka „krikščioniškos vertybės“ nevartotina, arba kad Bažnyčios vartosenoje ji reiškia „dorybes arba į sakramentais perkeistus žmogiškosios prigimties aspektus“. Vertybės ir dorybės nėra lygiareikšmės sąvokos, ir jų vienos į kitą pakeisti negalima.

Šių sąvokų taikymo laukas yra skirtingas: dorybės priklauso asmens, o vertybės – sociumo erdvei. Juk, kai kalbame apie dorybes, kalbame apie asmenį, o kai kalbame apie vertybes – apie sociumą. Iš dorybių pažįstame asmenį, pagal išpažįstamas vertybes sprendžiame apie sociumą. Be abejo, šie du laukai persidengia. Žmogus gyvena visuomenėje, o visuomenė yra sudaryta iš žmonių.

Jei pažiūrėsime pamatinį Katalikų Bažnyčios dokumentą – Katekizmą, pamatysime, kad jis nuosekliai atskiria šias dvi sąvokas ir jų taikymo laukus. Katekizme kalbama apie žmogiškąsias dorybes (KBK 377), bendruomenė yra tų dorybių raiškos laukas, nes dorybingi žmonės kelia bendruomenės kokybę. Katekizme rašoma ne apie bendruomenės dorybes, bet apie visuomenės gėrius, vertybes. Sakome, kad asmuo dorybingas arba ne, tačiau nesakome, kad asmuo vertingas ar nevertingas. Taip pat sakome, kad egzistuoja visuomenės, bendruomenės, šeimos vertybės, bet nesakome, kad egzistuoja visuomenės, bendruomenės ar šeimos dorybės. Tik metaforine prasme visuomenę apibūdiname kaip tvirtą, susivaldančią ar protingą. 

Taigi vertybių į dorybes mainyti negalima kaip antropologijos terminų nemanome į sociologinius. To neleidžia mokslo etika. Galbūt čia ir yra atsakymas, kodėl Katalikų Bažnyčios mokyme, bandančiame apimti visas žmogiškojo gyvenimo sferas – tiek asmeninę, tiek socialinę – vartojamos dvi skirtingos sąvokos.

Kodėl Bažnyčios mokyme nėra krikščioniškų vertybių sąvokos?

Terminą „krikščioniškos vertybės“ sutiksime ne viename Bažnyčios dokumente, apie jas kalbama įprasta, o ne viešojoje erdvėje nuskambėjusia prasme. Pavyzdžiui: „Tačiau demokratijos vertingumas auga ar smunka drauge su vertybėmis, kurias ji įkūnija ir skatina. Be abejo, tokios vertybės kaip kiekvienos žmogiškos būtybės orumas, pagarba neliečiamoms ir neatimamoms žmogaus teisėms, „bendrojo gėrio“ laikymas politinį gyvenimą reguliuojančiu tikslu ir kriterijumi yra pamatinės, jų ignoruoti negalima“ (Evangelium Vitae, 70). Arba: „gyvybės vertė šiandien gali tarsi „smukti“, nors sąžinė nenustoja laikyti jos šventa, nepažeidžiama vertybe“ (ten pat, 11).

Sąvoka „krikščioniškos vertybės“ tiesiog nurodo į vertybes, kurias tokiomis laikyti mus įpareigoja krikščioniška sąžinė ir tikėjimas. Tačiau ši sąvoka savaime nereiškia, kad šios vertybės yra tik „krikščionių vertybės“.

Kai Bažnyčia kalba apie vertybes, nuo konteksto (t. y. to, apie ką kalbama) priklauso atsirandanti viena ar kita vertybė, kuri tuojau pat išnyksta, kai Bažnyčios dėmesys nukreipiamas į kitą temą. Todėl kalbėdamas apie sportą popiežius Pranciškus akcentuoja sąžiningo žaidimo vertybę, apie jaunimo sielovadą – „laiko švaistymo“ vertybę ir t. t. Gal todėl nėra įmanoma nei suskaičiuoti, nei surašyti visų vertybių, apie kurias kažkada kalbėjo, kalba ar kalbės Bažnyčia savo dokumentuose. To ir nereikia. Tačiau tam tikrais atvejais Bažnyčia aiškiai įvardina tuos gėrius, kurie yra būtini, kad visuomenė išliktų ir turėtų tvarius pamatus. Paprastai vidutinis žmogus juos ir supranta kaip „krikščioniškas vertybes“.  

Popiežius Benediktas XVI jas įvardijo 2006 metais Europos Parlamente, kalbėdamas Europos liaudies partijai priklausantiems parlamentarams. Pakrikštijo jas „nediskutuotinais gėriais“, t. y. tokiais, kurie negali būti politinių derybų objektu, nes nuo jų apsaugojimo priklauso visos visuomenės ateitis. Kaip tokie, jie yra bendrojo gėrio šerdis. Juos ginti – kiekvieno krikščionio pareiga. 

Pagrindinis tikslas, kurio Katalikų Bažnyčia siekia tardama žodį viešojoje arenoje, yra asmens orumo apsauga bei skatinimas, todėl ji sąmoningai skiria ypatingą dėmesį gėriams, dėl kurių nevalia derėtis. Šiandien tarp jų aiškiai išnyra šie:

– gyvybės nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties apsauga;

– šeimos natūralios struktūros – kaip santuoka pagrįstos vyro ir moters sąjungos – pripažinimas bei skatinimas ir jos gynimas nuo bandymų padaryti ją teisiškai lygiareikšmę visiškai skirtingoms sąjungos formoms, kurios iš tikrųjų jai daro žalą ir prisideda prie jos destabilizacijos, aptemdydamos jos ypatingą pobūdį bei nepamainomą socialinį vaidmenį;

– tėvų teisės auklėti savo vaikus apsauga.

Jei norisi sąvoką „krikščioniškos vertybės“ į ką nors konvertuoti, geriausias pasirinkimas – popiežiaus emerito vartota „pamatinių gėrių“ sąvoka.

Popiežius Benediktas XVI EPA nuotrauka

Kodėl reikia aiškiai įvardinti krikščioniškas vertybes?

Kaip minėta, Katalikų Bažnyčia ilgą laiką neturėjo vertybių sąrašo. Kodėl reikalinga jį turėti dabar (bent trumpąją jo versiją)? Priminsiu, kad Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo turinys remiasi dviem dalykais: Apreiškimu ir prigimties filosofija. Antrasis kyla iš ir yra subordinuotas pirmajam. Nors tiesa, kad šv. Tomas prigimties sąvoką perėmė iš savo mokytojo Aristotelio, tačiau jis šiam skoliniui suteikė visiškai kitokį (krikščionišką) metafizinį turinį.

Remtis prigimties filosofija atsietai nuo Apreiškimo yra eiti Franciso Bacono pėdomis. Šiuo keliu nuėjo tiek moderni filosofija, tiek ir mokslas, įskaitant ir teologiją. Šuo keliu rizikuoja nueiti ir Bažnyčios mokymas, vis labiau klausantis mokslo kalbos, kuris jau nuo minėto filosofo laikų yra linkęs aiškinti ir pagrįsti save tik per save. Bet prigimtis pati savęs paaiškinti negali.

Prigimties dalykų nepamąstymas tikėjimo šviesoje sukelia riziką, kad prigimties dalykai bus aiškinami kaip savitiksliai, save pagrindžiantys ir save determinuojantys. Tai akivaizdžiai įvyko žmogaus teisių srityje: žmogaus teisių sistemos, sukurtos po Antrojo pasaulinio karo, pagrindas, išreikštas nuostata, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, rėmėsi krikščioniška prigimties samprata (kurią pasiūlė nuoseklus tomistas katalikas Jacquesas Maritainas). Tačiau išimta iš tikėjimo šviesos lauko, ši nuostata laikui bėgant ėmė deformuotis, ja grindžiamos žmogaus teisės neteko svorio ir virto efemeriškomis žmogaus teisių variacijomis.

Lygiai tas pas redukcionizmas gali grėsti ir „krikščioniškų vertybių“ sąvokai. Būtent todėl yra verta turėti ar kartkartėmis sudaryti (ypač svarbių politinių sprendimų akivaizdoje) šį – trumpąjį – krikščioniškų vertybių sąrašą.

Teksto autorius Ramūnas Aušrotas. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Dar viena priežastis, dėl kurios nesusišnekame kalbėdami apie vertybes

Kai sakome, kad kažkas kažkam vertinga, suponuojame, kad tam kažkam tai, kas vertinga, yra gėris. Kitaip tariant, apie vertybes kalbame subjektyviai, kaip apie savo subjektyvų gėrį. Ir taip gali būti: pavyzdžiui, vienam gėris ir vertybė yra sportas, o kitam – tikėjimas. Moralinio reliatyvizmo sąlygomis, kai gėris nebūtinai yra gėris moraline prasme, gėriu ir vertybe gali būti tai, kas iš objektyvios moralės perspektyvos visai nėra gėris, pavyzdžiui, masturbacija ar lyties keitimas. Ir jei mes dairomės tiesos apie vertybes šiame subjektyvių gėrių ar vertybių lauke, gimsta natūrali išvada, kad vertybė yra kaip tuščias riešuto kevalas, kurio turinį kiekvienas užpildo kuo norintis.

Bet kai Bažnyčia kalba apie vertybes, ji siekia tą daryti objektyviai, žiūrėdama, kad kirvis atitiktų kotą, t. y. ieškodama ir nuolatos pasitikrindama jų sąsają su prigimtiniu moraliniu įstatymu.

Taigi kalbėti apie krikščioniškas vertybes reiškia kalbėti apie Apreiškimo šviesoje apmąstytus, įprasmintus žmogiškuosius ir socialinius gėrius, kurie turi tikslą (telos), o nėra savitiksliai. Tai kalbėti apie druską, kuria yra pasūdomas maistas, kad jis būtų valgomas ir tvarus.

Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF. Bernardinai.lt nuotrauka

Vasaros pradžioje VDU Socialinės antropologijos magistro programos absolventė sesuo JUOZAPA ŽIVILĖ MIELIAUSKAITĖ SF pristatė tyrimo priklausomų asmenų bendruomenėje rezultatus. Praleidusi keletą savaičių vienoje iš reabilitacijos bendruomenių vienuolė dalijasi įžvalgomis, padedančiomis geriau suprasti priklausomybės reiškinį: ligos bruožus ir sveikimo sąlygas.

Kodėl studijuodama socialinę antropologiją pasirinkai priklausomybės temą?

Norėjau tirti religinę sritį, išsiaiškinti, kaip asmenys įtiki ir kaip ši jų patirtis vystosi gyvenime. Iš kokios patirties pasirenkama tikėti? Antropologinė prieiga remiasi lauko tyrimu, glaudžia patirtimi konkrečioje terpėje. Pamažu išryškėjo, kad reabilitacijos institucija galėtų būti tinkamas laukas.

Pradėjusi gilintis, supratau, kad apie priklausomybę apskritai nieko nežinau. Mes labai mažai apie ją žinome, esame pilni baimių, įsivaizdavimų, iliuzijų.

Priklausomybė yra psichikos liga, kai asmuo patiria labai stiprų potraukį vartoti psichiką veikiančias medžiagas arba procesus ir turi labai ribotas galimybes jį valdyti. Ši liga yra didžiulė socialinė problema, paliečianti vis daugiau žmonių. Visi esame susiję, todėl reikia kuo daugiau aiškumo, kaip liga vyksta ir kaip iš jos sveikstama.

Kodėl pasirinkai galios santykių pjūvį?

Galios santykiai egzistuoja visose gyvenimo srityse, tiesiog esame labai prie jų pripratę. Pavyzdžiui, Michelis Foucault plėtodamas savo teoriją, padarė išvadą, kad galios santykiai egzistuoja visur ir visada. Jie gali daryti tiek teigiamą įtaką, tiek – neigiamą. Gali reikštis represijomis arba pozityviu asmenybės formavimu, kas vyksta, pavyzdžiui, švietimo sistemoje, gydymo įstaigose ir kitur.

Kalbant apie priklausomybę, dominuojantis diskursas yra tai, kad liga išstumia asmenį iš visur, jis yra nebetinkamas. Priklausomi asmenys yra atmetami: jie izoliuojami ir nebegali funkcionuoti, yra marginalizuojami.

Į mane priėmusią reabilitacijos bendruomenę stengiausi ateiti be jokių išankstinių nuostatų: ne patvirtinti savo įsivaizdavimų, bet pamatyti, kaip jos nariai mato priklausomybę, sveikimą, kaip vyksta jų identiteto kaita. Atlikdama stebėjimą, gyvenau reabilitacijos institucijoje, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir visi sveikstantieji, vėliau ėmiau iš jų interviu.

Asociatyvi Pixabay.com nuotrauka

Kaip vyko įėjimas į tyrimo „lauką“, kaip tave priėmė?

Pradėjau nuo žvalgybos, nuvykdavau retsykiais į kokį renginį, kad jiems būčiau matyta... Vėliau kartą per mėnesį gyvendavau kartu savaitę. Nuotykių netrūko! Pirmą šoką patyriau, kai man atvykus į bendruomenę, dėl nesusipratimo, budėtojas nežinojo, kas aš tokia. Vėliau jis gavo nurodymą elgtis su manimi „kaip su visais“. Tai reiškia, kad turėjo patikrinti visus mano daiktus: jausmas – baisus, siaubingas. Kažkas kitas žiūri į tavo gyvenimą ir sprendžia, ar jis legalus. Paėmė iš manęs kompiuterį, vaistus, pinigus, daiktus... Žinoma, vėliau grąžino, bet to jausmo ilgai nepamiršiu.

Didžiausias iššūkis – pasiekti, kad grupė tave priimtų, - priešingu atveju, tyrimas neįvyks. Man pavyko gan lengvai, per geras tris dienas. Visi žinojo ir sutiko, kad vykdyčiau tyrimą, gyvendama tarp jų.

Esminis mus skiriantis aspektas buvo faktas, kad neturiu priklausomybės. Pirmą kartą per dešimt vienuolystės metų buvau terpėje, kur niekam nebuvo svarbu, kad aš vienuolė. Nors pavyko išties neblogai priartėti prie žmonių, tačiau atstumas vis tiek išliko: „Čia Juozapa, ji nepriklausoma“, – vien šitaip mane pristatydavo.

Kai po pirmosios savaitės vėl apsirengusi abitą išėjau pro vartus, jaučiausi tarsi iš kito pasaulio: ten kitos taisyklės, viskas kitaip... Tikrai, nėra lengva tą pasaulį suprasti. Suvokiu, kad visuomenės dalis, kuri neturi asmeninių sąsajų su priklausomybe, kupina išankstinių nuostatų. Maniau, kad aš tai jau tikrai jų neturiu... Bet tyrimo metu išlindo yla iš maišo: jaučiuosi kitokia, geresnė. Nemenkas iššūkis buvo leistis į patirtį taip, kaip priklausomi ją išgyvena. Viską daryti kartu ir bandyti suvokti, kaip jie tai suvokia.

Paprastai teigiama, kad visuomenė priklausomus asmenis stigmatizuoja, tačiau jie ir patys save labai stipriai marginalizuoja. Tai labai įdomu. Priklausomi asmenys, pripažįstantys, kad serga ir yra pasirinkę sveikimą, suvokia save kaip netinkamus visuomenei, atsidūrę už jos ribų. Kaip jau minėjau, skirstymas labai radikalus: priklausomi ir nepriklausomi; normalūs ir ligoniai.

Kaip sveikstama? Kokius tyrime išryškėjusius aspektus verta žinoti ir platesnei visuomenei?

Kai pradėjau dirbti su duomenimis, ėmė ryškėti keli esminiai dalykai. Pirmiausia reabilitacijos tikslas – tapatybės perkeitimas, sudaryti sąlygas keistis asmens tapatumui, kad jis vėl galėtų integruotis į visuomenę.

Mėginant nustatyti, kas lemia sveikimą, išryškėjo du aspektai: vienas, susijęs su galia – remiantis galia, sukuriamos aplinkybės, sąlygos, kuriomis siekiama įpročių kaitos; o antroji sritis, kuria siekiama mąstymo kaitos – tai religinė patirtis. Religijai yra suteikiama simbolinė galia. Šie du aspektai pasitelkiami siekiant tapatumo transformacijos.

Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

Be jau minėtų dalykų, išryškėjo anonimiškumo dominavimas, pasireiškiantis stigmos slėpimu. Kadangi visuomenėje nesugebame priklausomybės toleruoti, ji mums pernelyg baisi, tad mes ją išstumiame. Tai lemia, kad visais įmanomais būdais yra vengiama priklausomybę atskleisti.

Neretai netgi pasirenkamas atkrytis, užuot atskleidus priklausomybę. Pavyzdžiui, moteris buvo įsisiuvusi ampulę, tačiau neišdrįso atsisakyti alkoholio per giminės balių: buvo nesvarbu, kad mirs, bet negalėjo pasisakyti, jog yra priklausoma. Tokių atvejų mačiau nemažai, ir tai išties rimta.

Priklausomi asmenys situaciją suvokią kaip beviltišką, kaip viso gyvenimo kovą, problemą, apimančią visas sritis, iš kurios neįmanoma išsivaduoti.

Priklausomi asmenys situaciją suvokią kaip beviltišką, kaip viso gyvenimo kovą, problemą, apimančią visas sritis, iš kurios neįmanoma išsivaduoti. Iš esmės, visą laiką balansuojama ant ribos – tarp gyvybės ir mirties.

Išties nėra buvusių narkomanų, yra tik sveikstantieji. Atkryčių tikrovė yra labai reali. Vienas skaudžiausių interviu buvo su vaikinu, kuris gerus 20 metų priklausomas nuo heroino. Iš labai geros šeimos, būdamas 16 metų iš smalsumo pabandė, kai Lietuvoje buvo heroino bumas. „Nuėjau į reabilitaciją, išbuvau, išėjau, atkritau...“ ir taip keliolika kartų.

Nevilties situacija yra pati šiurpiausia. Susidūriau su labai daug skausmo. Neturėjau mažiausio suvokimo, kokio dydžio yra šių žmonių kentėjimas, suvokimas, kad negali valdyti savo gyvenimo. Tada vartoji, kad to nebesuvoktum...

Interviu metu paaiškėja, kad sveikstant pirmiausiai labai ryškiai pakinta priklausomybės samprata: problema virsta tiesiog liga; kovojimas pereina į sveikimą. Save ima suvokti kaip sergantį, vadinasi, kaip normalų: vienas serga vėžiu, turi tam tikrus simptomus, o manieji yra tokie... Greta atsiranda labai reikšmingas bruožas: ligos prisiėmimas, atsakomybė už savo sveikimą. Priklausomybės ligos neigimą ir priešinimąsi jai, keičia apsisprendimas sveikti – jį išreiškia blaivumo siekis.

Užuot buvusi nelaime, bėda ir prakeiksmu, priklausomybė virsta dovana ir galimybe. Religinė patirtis leidžia suvokti, kad Dievas yra dovanojęs gyvenimą ir galima dar kartą pradėti iš naujo... „Mes čia visi po šimtą kartų turėjome būti mirę“, – sako man pašnekovai. Šie žmonės kupini gyvenimo džiaugsmo, kad gali vėl gyventi, daryti daugybę dalykų, mokytis, nes nemirė griovy, nors turėjo labai realų šansą. „Dievas mane priima. Jėzus – mano draugas. Geras, turiu draugą, su kuriuo neinu gert!“

Beje, anonimiškumas neišnyksta, tačiau kinta. Žmogus sako: „Neturiu visiems pasakoti, bet man jau ne gėda...“

Nors jau nemažai yra kalbėta apie priklausomybę kaip ligą, tačiau žmonių nuostatos keičiasi labai lėtai ir sunkiai. Ar suvokiame, kokios yra šio išstūmimo iš visuomenės pasekmės?

Būtina pabrėžti, kad ir „Bernardinai.lt“ labai svariai prisideda prie informacijos apie šią ligą sklaidos. Tačiau galvoju, kad tol, kol asmeniški nesusiduriame, tol daug dalykų neatsiveria... Kartais galvojam, kad žmogus turi tiesiog nevartoti, stengtis, dirbti. Labai skaudu girdėti sakant, kad priklausomi yra tiesiog apsileidę ir tinginiai. Tai rimta liga, kurią nėra lengva suvaldyti.

Asociatyvi nuotrauka. Nuotraukos autorius Tomas Urbelionis/BFL © Baltijos fotografijos linija

Kita vertus, mes labai toleruojame alkoholio vartojimą. Koks pasipiktinimas kyla dėl elementarių draudimų, nejaučiant jokio solidarumo... Tam tikrose terpėse patys suaugusieji skatina jaunimą vartoti alkoholį, pateikdami jį kaip tam tikros iniciacijos į suaugusiųjų pasaulį elementą. Visuomenė turi labai atsakingai augti ir mokytis. Permąstyti, pavyzdžiui, ar alkoholis duoda daugiau gerų dalykų negu prastų.

Mes sunkiai gebame toleruoti kitokius, neatitinkančius tam tikrų normų. Bet kaip žmogui sveikti, jeigu jis izoliuotas? Kaip jam sveikti, jei išėjęs iš reabilitacijos negali susirasti darbo?

Kalbėjai apie viltį, o ką patartum žmogui, kuris asmeniškai susiduria su priklausomybe savo aplinkoje?

Man buvo įdomu atrasti, koks lūžis turi įvykti, kad žmogus pripažintų priklausomybę. Iš esmės, manau, tai yra praradimo patirtis. Tu daugybę kartų prarandi: santykius, sveikatą, darbą... Gydymą žmonės pasirenka iš nevilties.

Tad reikia ieškoti pagalbos. Širdies patys nesioperuojame ir danties netraukiame...

Svarbi yra ir religinė patirtis, kad Dievas mus priima, nepaisant sumauto mūsų gyvenimo: „Jei Dievas mane išgelbėjo daugybę kartų, supratau, kad jam esu brangus.“

Deja, norint patekti į reabilitaciją, tenka ilgai laukti eilėje. Žmonės eina ten, kur juos priima, nežiūrėdami, religinė tai terpė ar ne.

Nepriėmimas labiausiai stabdo sveikimą.

Mes turėtume ugdyti gebėjimą priimti kitą su jo problema. Priimti asmenis, kaip kenčiančius, reikalingus pagalbos. Nepriėmimas labiausiai stabdo sveikimą.

Sutikęs žmogų su padžiūvusia ranka, Jėzus paragina: „Stok į vidurį, ištiesk savo ranką.“ Tai yra tą paraštėse buvusį asmenį pastato į centrą ir kviečia visiems parodyti ranką, kurios šis neturi. Taip apverčia aukštyn kojomis visą kapitalistinės ekonomikos sistemą, apdovanojančią vien naudingiausius asmenis ir ragina pasirūpinti silpniausiais.

Bishan-Ang Mo Kio parkas Singapūre. EPA nuotrauka

Kiekviename Azijos didmiestyje yra maža žalios erdvės „kišenėlė“, funkcionuojanti kaip „žalieji plaučiai“ betono džiunglėse. Šiose erdvėse žmonės gali atsipalaiduoti, įkvėpti grynesnio oro, pasimėgauti šiek tiek vėsesne temperatūra, nei karščio įkaitintame mieste. Tokiuose gamtos kampeliuose mieliau renkasi bendruomenės ir šeimos: kai kurie snaudžia, sportuoja, stengiasi pabėgti nuo miesto triukšmo. 

Shinjuku Gyoen nacionalinis sodas Tokijuje, Japonijoje. EPA nuotrauka

Populiacijos požiūriu vis augančiuose Azijos miestuose mažėja kiekvieno žmogaus individuali erdvė, butai projektuojami be sodų, todėl daugelis žmonių praranda ryšį su gamta: lieka vis mažiau lauko vietų, kuriuose vaikai gali žaisti, o vyresnieji – atsipalaiduoti. Šios žaliosios erdvės suteikia tokią galimybę, tačiau jų Azijoje ir visame pasaulyje yra per mažai. Šios žaliosios erdvės suteikia tokią galimybę, tačiau jų Azijoje ir visame pasaulyje yra per mažai. 

Jungtinės Tautos pabrėžia, kad negalime nustoti kvėpuoti, tačiau galime stengtis pagerinti mūsų kvėpuojamo oro kokybę. Maždaug 7 milijonai žmonių kiekvienais metais pasaulyje miršta per anksti dėl oro tarštos. Maždaug 4 milijonai iš jų miršta Azijoje. Ir nors įvairių žaliųjų erdvių kiekio didinimas didžiuosiuose miestuose nėra vienintelis būdas kaip išsaugoti kuo daugiau švaraus oro, tačiau tai svarbi noro gyventi tikrai „gyvenamuose“ miestuose dalis.

Singapūras. EPA nuotrauka

Victoria parkas Honkonge. EPA nuotrauka

Pasiturinčiame Manilos Filipinuose rajone įrengtas parkas. EPA nuotrauka

Parkas Bangalorėje, Indijoje. EPA nuotrauka

Rangūnas (Yangon) Mianmare. EPA nuotrauka

Bankokas, Tailandas. EPA nuotrauka

Džakarta, Indonezija. EPA nuotrauka

Džakarta, Indonezija. EPA nuotrauka

Mumbajus, Indija. EPA nuotrauka

Pekinas, Kinija. Pekinas yra vienas iš 50-ies labiausiai užterštų pasaulyje miestų. EPA nuotrauka

Indonezija. EPA nuotrauka

Katmandu, Nepalas. EPA nuotrauka

Parengta pagal EPA informaciją

Kazys Škirpa. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka

Straipsnis perpublikuojamas iš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) studentų korporacijos „Republica“ laikraščio „Post scriptum“ 2015 m. numerio. (24 nr.)

Kai Juozo Ambrazevičiaus 1941 m. birželio 22 d. paklausė, ar jis sutinka vadovauti Lietuvos laikinajai Vyriausybei, jis atsakė, kad sutinka, kol „Škirpa išlips iš tanko, pasiekusio Kauną“.

Laikinoji Vyriausybė, sukilimas ir Lietuvių aktyvistų frontas, kurio vadovu buvo pripažintas Kazys Škirpa, gali būti tiriami tik drauge. 1941 m. vasarą vokiečiams įsiveržus į Sovietų Sąjungą, Lietuvoje nesėkmingai bandyta atkurti savarankiškumą, o naciai, padedami lietuvių bendrininkų, pradėjo žydų žudynes.

Škirpa turėjo vadovauti iš Vilniaus ir Kauno LAF štabų sudarytai Vyriausybei, besiremiančiai sukilėliais ir iš sovietų armijos išsilaisvinusia Lietuvos kariuomene. Prieš sukilimą naujosios Lietuvos ideologiją rašė LAF ideologijos komisijai vadovavęs Antanas Maceina, o tauta buvo pasirengusi kovoti už laisvę. Neįmanoma sužinoti, ar šis planas iš tiesų galėjo būti įgyvendintas, bet visiškai aišku, ko siekė naciai ir sovietai.

Karui prasidėjus, Škirpa buvo uždarytas į namų areštą Berlyne, o NKVD suimta Vilniaus LAF štabo vadovybė jau švilpiant vokiečių naikintuvų kulkoms traukinio vagone buvo išvežta mirti į rytus. O 1941 m. gruodį Škirpa jau feldmaršalo Keitelio prašė iš Dachau išlaisvinti sukilimo Kaune vadą Leoną Prapuolenį.

xxx

Vincas Trumpa, komentuodamas „Sukilimą“, aprašė Škirpą kaip didybės manijos apsėstą naivų svajotoją, kuris nematė akivaizdžių vokiečių kėslų ir aklai mėtė žirniais į sieną. Pasak Trumpos, spontaniškas sukilimas prieš besitraukiančius sovietus būtų įvykęs ir be Škirpos vadovavimo.

Vis tik Škirpą nuo sukilimo atskirti sunku. LAF Berlyno centras egzistavo kartu su Vilniaus ir Kauno centrais. Škirpa organizacijos vadu pasiskelbė ne savavališkai, bet buvo paskirtas LAF steigiamajame susirinkime, o įgaliojimus tapti Ministru Pirmininku gavo 1941 m. birželio 22 d. iš Lietuvos Tautinio Komiteto, sudaryto Lietuvos diplomatų pasitarime Romoje 1940 m. rugsėjį, pirmininko Ernesto Galvanausko. Sukilėliai laikėsi LAF scenarijaus užimti įstaigų kontrolę prieš vokiečių įžengimą, suformuoti vyriausybę ir taip pastatyti juos prieš įvykusį faktą. Kada prasidės karas, tiksliausiai atsakyti irgi galėjo tik LAF centras Berlyne. Jis jau 1941 m. kovą siuntė nurodymus Lietuvai išlaisvinti.

Nei sukilėliai, nei Vyriausybė, nei Škirpa neatsiribojo nuo antisemitinių pareiškimų LAF vardu platintuose atsišaukimuose. LAF programos 16 punktas atšaukė svetingumą žydams, o nurodymuose Lietuvai išlaisvinti formuluojamas tikslas – „priversti visus žydus bėgti iš Lietuvos drauge su raudonaisiais rusais“. Pagal Laikinosios Vyriausybės 1941 m. rugpjūčio 1 d. patvirtintus „Žydų padėties nuostatus“, jie turėjo persikelti į getus ir nešioti Dovydo žvaigždę.

Baigdama veiklą Vyriausybė neatšaukė iš darbo lietuvių administracijos, kuri vėliau dalyvavo naikinant žydus, apie žydų padėtį neužsimenama ir LAF 1941 m. rugsėjo 21 d. memorandume, dėstančiame nusiskundimus Vokietijos vadovybei.

xxx

Kokį santykį su Škirpa turi lietuviai šiandien? Tai nepatogus veikėjas. Jį sudėtinga heroizuoti, nepaisant kelių gatvių pavadinimų Vilniuje, Kaune ir Pasvalyje. Nėra kaip ir pasmerkti žmogaus, kuris pirmasis iškėlė Lietuvos trispalvę ant Gedimino bokšto 1919 m. sausio 1 d., o savo bendradarbiavimą su vokiečiais užbaigė Bad Godesbergo koncentracijos stovykloje, į kurią pateko 1944 m. įteikęs Vokietijos vyriausybei memorandumą dėl nepriklausomos Lietuvos atstatymo.

Škirpą šiandien linkstama palikti kur nors paraštėse. To nepavyks padaryti. Sukilimas ir su vokiečių okupacija prasidėjusios žydų žudynės yra pagrindas, ant kurio toliau vystosi Lietuva. Lietuva negali gyventi su nutrūkusia istorija ir tiesiog ignoruoti to, kas įvyko. Negalima atskirai nagrinėti sukilimo prieš sovietus ir tą pačią vasarą vykusio žydų šaudymo.

Heroizuojantys sukilimą yra teisūs, vadindami jį tautos sukilimu. Toks buvo lietuvių pasirinkimas ir jis buvo grindžiamas trokštama sąjunga su Vokietija. Bepigu po karo samprotauti, kad bendradarbiavimas su vokiečiais buvo iš anksto pasmerktas. Antanas Smetona nepalaikė sukilimo? Smetona net „Kybartų aktų“ nesugebėjo pasirašyti – jį galima vadinti ne įžvalgiu o greičiau neveikliu. Net Lietuvos diplomatai, 1942 m. gegužę susitikę Šveicarijoje, nebuvo apsisprendę, ką remti – anglosaksus ar vokiečius. 1941 m. vienintelis išsigelbėjimas nuo sovietų buvo vokiečiai.

K. Škirpa ir L. Gira (pirmas ir antras iš kairės). 1919 m. 1918 m. vasarą Valstybės Tarybos tarnautojas K. Škirpa Valstybės Tarybos Apsaugos komisijos nariui, poetui ir visuomenės veikėjui L. Girai pasiūlė sukurti lietuvišką kontržvalgybos tarnybą. Pats K. Škirpa 1918 m. organizavo Kariuomenės (apsaugos) štabo žvalgybos padalinį Rikiuotės skyriuje. 1919 m. rugpjūtį–lapkritį L. Gira buvo Žvalgybos skyriaus viršininku. 1926 m. sausį–birželį K. Škirpa vadovavo Lietuvos karinei žvalgybai – Generalinio štabo Informacijų skyriui. LCVA nuotrauka

Sukilimą galima pavadinti didžiuoju lietuvių planu. Tai buvo visuotinis nacionalinis pasipriešinimas. Sukilimo mastas pranoksta kitus ginkluoto pasipriešinimo pavyzdžius Lietuvos istorijoje. Jis parodė, kad sovietai ateityje Lietuvoje galės kliautis tik jėga ir prievarta, ir nulėmė būsimas kovas per antrąją sovietinę okupaciją.

Sudėtingomis sąlygomis lietuviams savo planą pavyko realizuoti tiek, kiek priklausė nuo jų pačių. Daugelį miestų, kaip ir planuota, sukilėliai užėmė anksčiau už vokiečius, spėjo suformuoti vyriausybę ir ją paskelbti viešai. Per kelias dienas žuvo 600 sukilėlių, o kovose dalyvavo 16 000 – 30 000 lietuvių. (Nepriklausomybės kovose 1918-1920 m. prieš bolševikus, bermontininkus ir lenkus žuvo apie pusantro tūkstančio karių. Vokiečių armija užimdama Lietuvą 1941 m. prarado per 3 000 kareivių.)

Lietuviai prieš sovietus 1941 m. būtų ėję su pačiu velniu. Po 1945 m. jie panašiai laukė Vakarų karo su Sovietų Sąjunga. Sukilimas sujungė lietuvius ir vokiečius į „ginklų draugystę“, kaip Škirpa įvardino savo laiške dėl Prapuolenio išlaisvinimo. Ši „draugystė“ apsunkino atsiribojimą nuo nacių nusikaltimų.

1941 m. įvyko sunkiai suvokiamas lūžis, Holokaustą Lietuvoje nustūmęs į paralelinę Lietuvos istoriją. Iki šiol nepavyksta kartu apmąstyti ir bendradarbiavimu su vokiečiais grįsto sukilimo, ir tą pačią vasarą vykusių Lietuvos piliečių žydų žudynių, kuriose dalyvavo Lietuvos policijos batalionai ir nemažai sukilimo dalyvių. Šie reiškiniai, nors abu grindžiami faktais, masinėje sąmonėje įsitvirtinę kaip atskiri, o kartais net kaip alternatyvios ir konkuruojančios istorijos versijos.

xxx

Lietuviams teks grįžti prie 1941 m. vasaros Lietuvoje. Jiems reikės apsibrėžti savo asmeninį santykį su to meto įvykiais ir istorikai čia padės tik iš dalies. Tai viršija jų galimybes. Iš šiandienos perspektyvos nebeįmanoma priimti nuosprendžio ir suskirstyti veikėjų į gerus ir blogus, suversti kaltę LAF ir Škirpai. Tai lieka mąstančio sąžinei, nes kalba eina ne apie lokalų įvykį ar apsisprendimą, bet apie vieną iš svarbiausių Lietuvos istoriją formuojančių veiksnių. Kartu tai yra karštų istorijos politikos mūšių laukas.

Sukilimas buvo visuotinis. Galima spekuliuoti, ar jis būtų įvykęs be LAF, bet LAF buvo loginė grandis, atvedusi Sukilimo vardu kalbančią vyriausybę. Škirpa buvo pripažintas LAF vadu ir pats būtų sudaręs vyriausybę, jei ne vokiečių pasipriešinimas. Tik atsitiktinumas, kad Ministru Pirmininku tapo Juozas Ambrazevičius. Tai buvo LAF Vyriausybė.

Negalime remtis Laikinąja Vyriausybe, bet atsiriboti nuo LAF ir Škirpos. Todėl vėl ir vėl teks grįžti prie 1941 m. vasaros Lietuvoje. Škirpa buvo Lietuvos atstovas ir daugiau negu diplomatinis atstovas. Jeigu jis iš tiesų buvo naivus, provokiškas nacionalistas, tai gali būti pavadintas tuometinių lietuvių simboliu. Ne pabėgęs Smetona ir ne Vakaruose karo pabaigos laukę Lietuvos diplomatai, bet būtent Škirpa tuo metu ir toje vietoje tiksliausiai atstovavo tuometinių lietuvių užimtai pozicijai.

Lietuviai pabandė neįtikėtinu būdu pakreipti savo istoriją, perimti iniciatyvą, tapti subjektu, pasiūlydami sąjungininkų paslaugas tuo metu galingiausiai pasaulio valstybei. Žinant apie pasibaisėtiną Holokaustą Lietuvoje, mėginimas kliautis vokiečių malone šiandien atrodo siaubinga klaida, bet 1941 m. lietuviai gyveno kitoje realybėje. Yra galimybė juos nuteisti, bet ir toliau gyvensime ant Škirpos ir jo bendražygių suręstų pamatų. 

xxx

1919 m. sausio 1 d., Vilnius. Iškėlėme Lietuvos trispalvę Gedimino bokšte.

1926 m. lapkritis, Vilnius. Šiandien vėl pagal sutartį teko, kaip Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo viršininkui, teikti sovietams informaciją apie Lenkijos, Latvijos ir Estijos karines pajėgas.

1938 m. kovo 19 d., Berlynas. Pasiūliau nepriimti Lenkijos ultimatumo, bet Kaune mano kitaip.

1939 m. rugsėjo vidurys. Siūlau Smetonai ginklu atsiimti Vilnių, kaip ragino Vokietijos URM.

1940 birželio 30 d., Berlynas. Grįžau iš okupuotos Lietuvos, kur Krėvės-Mickevičiaus kvietimu nuvykau birželio 25 d. Visi išsigelbėjimą mato tik vokiečių ir rusų karo atveju. Gerai, kad Krėvė perspėjo apie Pozniakovo prašymą užlaikyti mane Kaune ir spėjau išvykti.

1940 m. lapkričio 17 d., Berlynas. Mano iniciatyva šiandien įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas, skirtas sutelkti visas tautos jėgas kovai prieš SSRS vykdomą Lietuvos okupaciją. Tapau organizacijos pirmininku.

1941 m. sausio 25 d., Berlynas. Kad visi pasikalbėjimai su vokiečiais neliktų tuščiais žodžiais, suformulavau raštišką nepriklausomos Lietuvos atstatymo planą ir įteikiau jį pulk. ltn. Graebei.

1941 m. birželio 22 d., Berlynas. Karas prieš rusus prasidėjo, Tautinio komiteto pirmininkas Ernestas Galvanauskas pakvietė sudaryti Lietuvos vyriausybę, „jai vadovauti bei atstovauti, pasiremiant 1938 m. vasario 11 d. Lietuvos Konstitucija“.

1941 m. birželio 25 d., Berlynas. Buvau Gestapo izoliuotas naminiu areštu.

1941 m. balandžio 13 d. Gavau Ministerijos Rytų Kraštams raštą dėl numatomo Leono Prapuolenio paleidimo iš  Dachau kaceto.

1944 m. birželio 10 d. Už memorandumą dėl nepriklausomos Lietuvos atstatymo atgabeno į politinių kalinių stovyklą.

1948 gruodžio 17 d., Dublinas. „The Irish Independent“ pasakoja ir apie labdaros mugėje mano pardavinėtus prancūziškus kvepalus, kuriuos gaunu iš pulk. Juozo Vėbros, chemijos profesoriaus. Tikiuosi jau greitai išvykti į JAV, o lėšų iš rusų kalbos dėstymo Dublino universiteto koledže nepakanka.

1973 m. Kalėdos, Vašingtonas. Šiemet pagaliau pateikiau tautai raportą apie atliktą darbą – 2000 egzempliorių tiražu išėjo „Sukilimas“.

Dievas yra tas, kuris gydo. Vieną dieną turėsime naują tobulą kūną. Šiame gyvenime niekuomet nepasieksime tobulumo. Kai Dievas ką nors stebuklingu būdų išgydo, mums tuo momentu prasiskleidžia laiko uždanga ir švysteli ateitis, kuomet galutinai bus atpirkti mūsų kūnai. Nė vienas žmogus negali pabėgti nuo mirties. Mūsų kūnai yra gendantys, ir kartais geriau padėti žmogui ruoštis mirčiai nei melsti išgydymo. Ačiū Dievui, kad egzistuoja mirštančiųjų prieglauda, kuris būtent tuo ir užsiima.

„Aš tvirtai tikiu, kad pagrindinis būdas, kuriuo Dievas šiandien gydo yra medicina. Dievas gydo per gydytojus ir medicinos seseles, bet Jis dar gydo stebuklingu, spontanišku būdu. Jis tarytum sutrumpina gydymo laikotarpį paversdamas jį akimirka.“ 

ALFA – tai evangelizacinis kursas, kurio metu susipažįstama su pamatinėmis krikščionybės tiesomis ir kviečiama asmeniškai išgyventi Švenčiausiosios Trejybės slėpinį bei rasti vis artimesnį santykį su Jėzumi. Daugiau informacijos – Alfa kursų tinklalapyje.

„Hufton + Crow“ nuotrauka

Italijos naujienų agentūra ANSA išrinko 10 šiuolaikinio meno muziejų pasaulyje, kuriuos verta aplankyti. Tarp vertų dėmesio – ir MO muziejus Vilniuje.

Į sąrašą įtraukti muziejai, galerijos ar meno centrai, kurie, kaip teigiama straipsnyje, yra verti atradimo ir dėmesio. Tarp jų yra ir jau kurį laiką veikiančių muziejų, ir visiškai naujai duris lankytojams atvėrusių meno erdvių.

Be MO muziejaus, į sąrašą įtraukti tokie prestižiniai meno muziejai kaip Bilbao Guggeinheimo, MAXXI Romoje, „Amos Rex“ Helsinkyje, Louis Vuitton Paryžiuje, „Saatchi“ galerija Londone, Kanazawos XXI amžiaus moderniojo meno muziejaus Japonijoje ir kiti.

Kaip teigia Italijos naujienų agentūra, MO muziejus, suprojektuotas architekto Danielio Libeskindo ir gimęs dviejų Lietuvos mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyva, yra naujausias šiuolaikinio meno muziejus Vilniuje. Muziejaus kolekcijoje – daugiau nei 5000 modernaus ir šiuolaikinio meno kūrinių nuo 1960-ųjų iki šių dienų. MO muziejaus pastatas dera su bendra miesto architektūra, o jo terasos laiptai sujungia netoliese esančią judrią miesto gatvę su ramia MO muziejaus terasa.

„Džiaugiamės šiuo įvertinimu ir MO muziejaus įrašymu į solidžią pasaulyje garsių muziejų draugiją. Tai įrodo, kad judame teisinga kryptimi, o naujos meno erdvės atsiradimas Vilniuje yra vertingas tiek vilniečiams, tiek miesto svečiams ar atvykstantiems turistams“, – teigia MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė.

MO muziejus, kurio pastatą suprojektavo pasaulyje garsus architektas D. Libeskindas, duris atvėrė 2018 m. spalio 18 d. Iki atidarymo MO muziejus beveik dešimtmetį veikė kaip muziejus be sienų. Jame sukauptą daugiau nei 5000 modernaus ir šiuolaikinio meno kūrinių kolekciją sudaro Lietuvos dailės aukso fondas nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Per pirmąjį muziejaus veiklos pusmetį jame apsilankė maždaug 150 000 lankytojų.

MO muziejaus informacija

Dailininkė Niki de Saint Phalle.

Ryškiaspalviai, ekspresyvūs paveikslai, didžiulės net 15 metrų siekiančios skulptūros, šaudymas į savo kūrinius, artimiausių žmonių prievarta, išdavystės ir nuolatinė kova už moterų teises. Toks buvo praėjusio amžiaus antrosios pusės prancūzų–amerikiečių dailininkės Niki de Saint Phalle gyvenimas.

Ši talentinga, nuolat ribas laužiusi dailininkė tapo personažu naujausioje rašytojos Anetos Anros knygoje „Niki“.

Rašytoja Aneta Anra. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Buvo laikas, kai jaučiausi visiškai viena visoje planetoje. Todėl taip ieškojau artimų sielų ir sužinojusi Niki de Saint Phalle istoriją nustebau – kiek panašumų“, – pasakoja A. Anra, romane „Niki“ intriguojamai supynusi vienos ryškiausių praėjusio amžiaus dailininkių ir savo istorijas.

Romano „Niki: dvigubas portretas“ centre – mergina iš Žvėryno Malena ir pasaulinio garso menininkė iš Paryžiaus Niki de Saint Phalle. Niki ir Malena, gimusios tą pačią dieną, po Skorpiono ženklu, jas skiria pusė amžiaus, tautybė, geografija, jos neturi bendrų prisiminimų. Bet iš tiesų turi daug ką bendro...

„Žmogaus širdis nuolat jaučia poreikį viską naikinti. Naikindami mes įrodome, kad egzistuojame. Naikindami mes pasipriešiname“, – ne kartą yra sakiusi Niki de Saint Phalle. Taigi kviečiame susipažinti su šia kontroversiška ir įvairialype menininke. Galbūt keletas svarbiausių jos gyvenimo faktų suintriguos atsiversti ir dailininkės vardu pavadintą romaną „Niki“.

1. Menas gelbėjo nuo depresijos

Iš JAV persikrausčiusi į Prancūziją, išgyvenusi daug sukrėtimų šeimoje Niki de Saint Phalle patyrė sunkų nervinį išsekimą. 1953 m. dvidešimt dvejų ji buvo išsiųsta į psichiatrinę ligoninę Nicoje, kur jai buvo taikomas gydymas elektrošoku. Toks metodas iškreipė menininkės atmintį. 

Stipriai paskatinta psichiatrų Niki atsidavė menui: „Pradėjau piešti dar būdama beprotnamyje, kur išmokau piešiniais perteikti savo emocijas, baimę, įtūžį, viltį ir džiaugsmą. Kurdama atradau giliausias, niūriausias depresijos gelmes ir išmokau, kaip su visu tuo susidoroti.“ Būtent šiuo audringu gyvenimo periodu Niki de Saint Phalle pradėjo menininkės karjerą: piešimas ir skulptūrų kūrimas padėjo jai įveikti psichologinę traumą ir iš naujo atrasti save.

Niki de Saint Phalle paveikslas su šaudymo žymėmis.

2. Niki de Saint Phalle šaudė į savo paveikslus

Pirmoji ciklo „Sušaudyti paveikslai“ („Les Tires“) paroda buvo surengta 1961 metais. Jos metu Niki de Saint Phalle šaudė į drobę dažų kapsules – taip ji emocionaliai išliejo spalvas ir tarsi pabaigdavo kūrinį.

„Sušaudytų paveikslų“ ciklas ne tik pelnė menininkei pasaulinę šlovę, bet ir padėjo išlaisvinti savo pačios vidinius demonus. Šaudymas į drobę suteikė moteriai galimybę šauti į savo tėvą, kuris vaikystėje prieš ją panaudojo prievartą, taip pat į visuomenę ir visus sunkumus, su kuriais susidūrė gyvenimo bėgyje.

Niki de Saint Phalle Nanos Taro sode Toskanoje. Muziejaus nuotrauka

3. Niki de Saint Phalle sukūrė garsiąsias Nanų skulptūras 

1965 m. Niki de Saint Phalle sukūrė savo pirmąsias „Nanas“ („Merginos“). Nana – švelniai menkinamą prasmę turintis prancūziškas žodis, reiškiantis jauną mergaitę. Įkvėpta artimos draugės Clarice Rivers nėštumo Niki de Saint Phalle ėmė kurti aptakių formų skulptūras, šlovinančias moteriškumą, griaunančias stereotipinį požiūrį į moteriškumą ir grožį.

Niki de Saint Phalle sėmėsi įkvėpimo iš Taro kortų ir kūrė milžiniškas keramines, stiklines statulas bei mozaikas, kurios šiandien eksponuojamos įspūdingame Taro sode Toskanoje. Kelios skulptūros siekia net 15 metrų aukštį. Šis turistų gausiai lankomas objektas dažnai palyginamas su Antoni Gaudí Guelio parku Barselonoje. Būtent A. Gaudí parkas įkvėpė ir Niki de Saint Phalle sukurti savąjį sodą Italijoje.

4. Niki de Saint Phalle buvo veikli aktyvistė

Niki de Saint Phalle aktyviai kovojo su rasine segregacija, socialine nelygybe, ŽIV, AIDS ir suvaržytomis moterų teisėmis. Dailininkė yra pasakojusi, kad kurdama atrado gilesnį moters pasaulį. Jos menas tapo ode moteriškumui – jausminga ir įkvepiančia konservatyvių, tradicinių moteriškųjų vertybių kritika.

Šias temas dailininkė nagrinėjo ir kino filmuose. Pirmasis jos filmas „Daddy“ („Tėvelis“) buvo sukurtas naudojant autobiografinę medžiagą, kurioje galima įžvelgti kritiką jos pačios šeimai. Filme Niki de Saint Phalle puola tėvą primenančią figūrą ir taip tarsi išlaisvina visą sukauptą pyktį dėl vaikystėje patirtos traumos. Kine ji bendradarbiavo su Peteriu Whiteheadu, įtakingu filmų kūrėju, išgarsėjusiu dėl įžvalgumo ir filmų, skatinančių seksualinį išsilaisvinimą.

5. Menas ir gelbėjo, ir naikino Niki de Saint Phalle

Metų metus Niki de Saint Phalle dirbo su įvairiomis medžiagomis, neatitinkančiomis sveikatos ir saugumo reikalavimų, kiekvieną dieną ji kvėpuodavo nuodingais garais. Dėl to dailininkė nuolat sirgo plaučių uždegimu, jos plaučius pamažu naikino poliesterio dulkės, kylančios nuo kuriamų skulptūrų. Taigi menas tuo pat metu ir gelbėjo, ir naikino Niki de Saint Phalle. 2002 m. eidama 71-us metus ji mirė nuo kvėpavimo sistemos sutrikimų.

Režisierius Andres Söötas rež. Audriaus Stonio ir Kristīnes Briedes filme „Laiko tiltai“ (Latvija, Lietuva, Estija, 2018 m., 78 min.).

Rugpjūčio 23 dieną Lietuvos kino teatruose pasirodys naujausias Audriaus Stonio ir Kristīnes Briedes filmas „Laiko tiltai“, pasakojantis apie Baltijos šalių dokumentalistų kūrybą, praeinantį, bet kino juostose išsaugotą laiką. Tai pasakojimas apie Baltijos šalių kino poetus, kurių filmai – išsaugotas praėjęs laikas, į kurį šiandienoje tiesiame tiltus. Tai filmas apie kūrėjus, kurie nenorėjo meluoti, bet negalėjo sakyti tiesos – jie tik norėjo kurti filmus.

Vienas iš aštuonių filmo herojų – estų režisierius Andres Söötas, išsiskiriantis savo subtiliu humoro jausmu. „Söötas norėtų pažiūrėti žinių reportažą, kaip statomas Babelio bokštas, ir padaryti interviu su Aristoteliu“, – jį apibūdina garsus estų kinotyrininkas Jaanas Ruusas.

Režisierius Andres Söötas. Peetre Ulevaino nuotrauka

A. Söötas išties yra itin aktyvus režisierius, sukūręs per 70 filmų, kurių daugiau nei pusė – išskirtinė, autorinė, poetinė dokumentika. Apie 30 metų dirbęs kino operatoriumi, filmuodavęs sovietines kino kronikas, vėliau pasuko asmeninės, režisūrinės kūrybos keliu.

Savo darbuose A. Söötas fiksuoja rimtus įvykius, tačiau stebi žmogaus gyvenimo absurdą ir dramą juose. Režisieriaus darbus jungia jo unikalus požiūris – tam tikras atstumas, švelni ironija, humoro jausmas, o kartais ir kritiškas požiūris.

Pavyzdžiui, režisieriaus filmas „511 geriausios Marso nuotraukos“ (511 paremat fotot Marsist, 1968) fiksuoja vėlyvąjį septintąjį dešimtmetį, kai vyresnės damos, išlaikiusios savo orias manieras nuo pirmosios Estijos respublikos laikų, sukinėdavosi su stilingais sovietų laikų jaunuoliais, kurie nebuvo aptarnaujami, jei netinkamai apsirengdavo. Stebėdamas tokias legendines Talino kavinės kaip „Perlas“, „Maskva“ ir publiką jose, A. Söötas pridėjo savo akcentą – garsą – vedantį nuo Strausso iki „bitlų“, nuo poezijos iki mokslinių tekstų apie Marsą. 

„Pavienis akmuo konstrukcijoje ar pavienis kadras yra tik savo paties dokumentas. O namas, sukonstruotas iš akmenų, turi jį pastačiusiojo veidą“, – sako A. Söötas.

Kitas plačiai žinomas A. Sööto filmas „Joninės“ (Jaanipäev, 1978) gimė iš kontrasto: gilių tradicijų turinčių Joninių ir sovietinio šios dienos šventimo. Režisierius, kelerius metus stebėjęs šią šventę, galiausiai pristatė itin ironišką ir kritišką tuometinės situacijos vertinimą. Žmonės, didžiąją savo gyvenimo dalį pragyvenę gamtoje, sovietų laikais buvo sudėti į miestus – ankštus blokinius namus, kur turėjo prisitaikyti. Kasmet atėjus Joninėms žmonės prisimena senąsias tradicijas, kuria laužus, susiburia drauge. Tačiau šventė anaiptol nepanaši į tradicinę – svarbiausiu šventės simboliu tampa ne ugnis, o alkoholio butelis.

Efektą sustiprina ir vienintelis filme šnekantis žmogus – atvykėlis iš Baku, Azerbaidžiano, kuris nė nesupranta, ką ir kodėl šie žmonės švenčia.

Stebėdamas švenčiančius žmones, režisierius itin aiškiai palaiko distanciją ir žvelgia į juos iš šalies. Fiksuodamas žmonių pasimetimą, rodos, jiems natūralioje aplinkoje režisierius tarsi kritikuoja Sovietų Sąjungą, kuri geba suburti žmones, tačiau negeba įkvėpti jiems prasmės.

Sovietų cenzoriai šiam filmui pasirodyti leido tik su dviem sąlygomis: režisierius filmo pradžioje turėjo pridėti užrašą, kad Joninės yra praeities palikimas, ir iškirpti nesusipratėlį iš Baku. Tačiau tai nesutrukdė filmui tapti tam tikru reiškiniu, kuris tarsi įamžino Brežnevo laikų atmosferą juostoje.

Jaanas Ruusas 1993 metais rašė: „Atrodo, kad Andres Söötui daug svarbiau, ką jis sako, o ne kaip jis tai sako. Jis neišreiškia savo požiūrio daugybe žodžių, tačiau žiūrovas jį visiškai supranta. Kinas Söötui yra gyvenimas per didinamąjį stiklą – tai turtingas gyvenimas su daugybe prasmių, vizualiai priešingas dekoratyviems, iliustratyviems vaidybiniams filmams, rodomiems per televiziją. Kinas nėra tik informacijos signalas ar ženklas – kinas yra gyvenimas, kupinas kontrastų.“

Ištrauka iš filmo „Laiko tiltai“ kartu su ištrauka iš A. Sööto filmo „Joninės“:

Šis pranešimas yra „Studio Nominum“ informacinės serijos „8½ portreto“ dalis. Andres Söötas – pirmas iš aštuonių filmo „Laiko tiltai“, kuris kino teatruose pasirodys rugpjūčio 23 d., režisierių herojų.

Leon Beal. Ornanizatorių nuotrauka.

Vasara – pats geriausias metas šokiams lauke kartu su gryniausiomis ir energingomis bliuzo, R&B ir soul muzikos tradicijomis. Liepos pabaigoje Vilniuje, Kaune ir Palangoje tuo žada pasirūpinti klasikinio soul bei R&B meistras Leon Beal (JAV), energingasis saksofono chuliganas Sax Gordon (JAV) bei viena mylimiausių Čikagos bliuzo atlikėjų grupė „Luca Giordano Band“ (Italija).

Praeito amžiaus penktajame – šeštajame dešimtmetyje JAV susiformavo keletas išskirtinių muzikos žanrų – soul bei R&B, alsuojantys džiazo, bliuzo, gospelo tradicijomis bei žavingu rokerišku skambesiu. Ši šokiams bei klausymuisi tinkanti muzika greitai paplito pasaulyje, ja remiasi daugybė šiandienos žymiausių topų viršūnėse esančių atlikėjų. Tačiau grynų ir autentiškų R&B bei soul atstovų nėra daug. Vienas šių retų žmonių yra amerikietis Leon Beal – gimęs gospelo muzikos aplinkoje, augęs drauge su bliuzo ir soul tradicijomis, šiandien klasiškai, stilingai ir šviežiai perteikiantis pirmykščio soul bei R&B galią.

Leon Beal turėjo garbės koncertuoti privačiuose renginiuose ne bet kam, o patiems JAV prezidentams Bill Clinton ir Barack Obama! Be to, gyvas klasikines soul tradicijas jis puikiai išlaiko  savo žymiuose Otis Redding, Sam Cooke ir net Frank Sinatra muzikos tributuose. Atlikėjas populiarus Bostono muzikos scenoje, vadovauja savo grupei ir pasirodo kaip ypatingas svečias festivaliuose, klubuose bei teatro šou, skleisdamas galingą meilės, brolystės ir taikos žinią bei kviesdamas spręsti problemas, su kuriomis šiandien susiduria JAV ir pasaulis.

„Muzika yra dovana, kuri mums buvo suteikta, mums buvo pavesta ja dalintis. Tai turėtume daryti su nuolankumu, pasididžiavimu ir entuziazmu!“, – sako Leon Beal bei priduria, – „Mano muzikinė kelionė buvo įvairi ir visą laiką maloni. Aš noriu tęsti savo kelionę koncertuodamas, prodiusuodamas, įrašinėdamas ir dalydamasis meile bei muzika su visais, su kuriais turiu garbės susidurti ir drauge dirbti“.

Floridos Jasperio mieste (JAV) gimęs Leon Beal dainuoti pradėjo bažnyčioje, persikėlęs į Bostoną subūrė grupę „The Apostles“, koncertavo su „Ronald Ingram Concert Choir“, pasirodydamas drauge su žymiausiais amerikiečių gospelo muzikos herojais James Cleveland, „The Caravans“ ir Edwin Hawkins.

Vėliau Leon Beal tęsė solo karjerą rašydamas dainas, aranžuodamas ir prodiusuodamas muziką keletui atlikėjų trijuose skirtinguose žemynuose. Pirmąjį savo albumą „Romatic Groove“ išleido 2006 m., vėliau sekė 2010 m. „Keep on Pushing“, o 2017 m. išleido trečiąjį solinį CD „Reflections of a Man“. Pastarųjų turų metu Leon Beal pasirodo Pietų Amerikoje su „Igor Prado Band“ ir Europoje su Sax Gordon.

Sax Gordon. Organizatorių nuotrauka

Ne kartą Lietuvoje lankęsis Sax Gordon iš Detroito yra vienas ryškiausių, nuobodžiauti neleidžiančių saksofonistų. Amerikietiško R&B saksofono tradicijas plėtojantis atlikėjas savo agresyvaus ir emocionalaus stiliaus dėka yra tapęs pagrindiniu šio žanro atstovu pasaulyje. Nepaprastai drąsus, ekstremaliai ekspresyvus bei rokeriškas Sax Gordon saksofonas dažnai balansuoja ties nuostabaus chaoso riba ir tai puikiai pasiteisina – jis yra tarp geidžiamiausių atlikėjų įrašų studijose, klubuose bei koncertų salėse, jį galima išgirsti daugiau nei šimte kompaktinių plokštelių.

Tuo tarpu „Luca Giordano Band“ gerai žinoma dėl savo gilaus skambesio bei pasirodymų drauge su žymiausiais šiandienos bliuzo atlikėjais visoje Europoje ir Pietų Amerikoje. Ji yra itin mėgstama Čikagos bliuzo pasaulio atstovų ir į mūsų šalį atkeliauja jau eilę metų, palaikydama kompaniją Nellie „The Tiger“ Travis, J. W. Williams, Stevie Zee, Katherine Davis, Mighty Mo Rodgers ir kitiems atlikėjams.

Koncertai:
Liepos 29 d. 19 val. Botanikos sodo Vingio skyrius, Vilnius
Liepos 30 d. 19 val. Klubas Ramybė, Palanga
Liepos 31 d. 19 val. Sakramento kiemelis, Kaunas

Atlikėjai:
Leon Beal - vokalas
Sax Gordon - saksofonas
Martino Boni Beadle - saksofonas
Luca Giordano - elektrinė giatara
Walter Cerasani - bosinė gitara
Abramo Riti - klavišiniai
Lorenzo Poliandri - būgnai

Daugiau informacijos: gmgyvai.lt

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/21b290e150d1532d11d4f18e98cc7299.jpg"},"main_article":{"title":"Vysk. A. Poni\u0161kaitis: Krik\u0161tas \u2013 geriausia, k\u0105 t\u0117vai gali padovanoti vaikui","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-27-vysk-a-poniskaitis-krikstas-geriausia-ka-tevai-gali-padovanoti-vaikui\/176757","article_id":"176757","subtitle":"Milda Vitkut\u0117"},"sub_1":{"title":"Ra\u0161ytojas A. \u0160ileika: \u201e\u012e Lietuv\u0105 a\u0161 ateinu per u\u017epakalines duris\u201c","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-27-rasytojas-a-sileika-i-lietuva-as-ateinu-per-uzpakalines-duris\/176749","article_id":"176749","subtitle":"Silvija Stankevi\u010di\u016bt\u0117 - Lietuvos nacionalin\u0117 Martyno Ma\u017evydo biblioteka"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/05d4207c7caed7aae06bfd6a4d88b62a1f2e282c.jpg"},"sub_2":{"title":"Ar tu gal\u0117tum...","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-27-ar-tu-galetum\/176752","article_id":"176752","subtitle":"Algimantas ir Mindaugas \u010cerniauskai"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/b782b907b9651d7bbba88239b3d62c41c3f45fdc.jpg"},"sub_3":{"title":"Lai\u0161kas \u201eistorijai\u201c","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-27-laiskas-istorijai\/176710","article_id":"176710","subtitle":"Ram\u016bnas Terleckas - Naujasis \u017didinys-Aidai"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/d946dd51bfb4ae9839920a00a88c594e563cda0d.jpg"},"related":[],"links":[]}

stmary-strobert.org nuotrauka

„Tėvai daugybę dalykų duoda vaikams, nelaukdami, kol šie taps pilnamečiai ir patys nuspręs, pavyzdžiui, ar nori išmokti vaikščioti, kalbėti, lankyti mokyklą, skaityti, rašyti", – sako Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras ARŪNAS PONIŠKAITIS, ragindamas Krikšto neatidėti iki „gražesnio" metų laiko. Krikštas – geriausia tėvų dovana vaikams. 

Kas yra Krikštas? Kas per jį įvyksta?

Kūdikio gimimas yra nuostabus įvykis, paliečiantis visą šeimą ir jos bičiulius, artimuosius. Gimsta naujas žmogus, smalsiu žvilgsniu atrandantis aplinką ir pats atrandamas kaip unikalus asmuo. Susipina džiaugsmas, rūpestis, svajonės, klausimai. Tie klausimai susiję ne tik su dabartimi ir konkrečia elementaria buitimi, bet ir su tolimesne ateitimi. Vienu ar kitu būdu kyla senas ir vis aktualus klausimas: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ (Lk 1, 66).

Tėvai žino, kad atsakymas į šį klausimą neateina tiesiog pasyviai stebint, bet jis yra kuriamas, aktyviai dalyvaujant naujo žmogaus ugdyme. Kūdikiui reikia suteikti visa, kas būtina, kad jis galėtų augti ir pasiekti galutinį tikslą. Koks yra šis tikslas? Galutinis žmogaus pašaukimas pranoksta šio pasaulio horizontą. Tai yra dieviškas pašaukimas: iš Dievo ateinantis ir į Dievą vedantis. Pasiekti šį pašaukimą neįmanoma vien žmogaus pastangomis, tačiau visa, kas tam reikalinga, yra paties Dievo duota. Tai pirmiausia ne daiktai, įvairios priemonės, bet vienas vardas – vienas Asmuo: Jėzus Kristus.

Per Krikštą žmogus yra glaudžiai suvienijamas su Jėzumi Kristumi: jis yra tarsi šakelė įskiepijama į kamieną, per kurį gauna gyvybės syvus. Šioje vienybėje su Jėzumi – Dievo Sūnumi – pakrikštytasis taip pat tampa Dievo vaiku, o kartu – ir visos Dievo vaikų šeimos, Bažnyčios bendruomenės nariu. Krikštas nuplauna nuodėmes: ir asmenines, ir gimtąją. Pastaroji reiškia po pirmųjų tėvų nuodėmės prarasto pirmapradžio šventumo ir teisumo stygių.

Vysk. Arūnas Poniškaitis. Bernardinai.lt archyvo nuotrauka

Neretai teigiama, kad Krikštą priimti turėtų suaugę arba bent paaugliai, kurie gali sąmoningai pasirinkti tikėjimą. Kodėl Bažnyčia pradėjo krikštyti vaikus ir tai tęsia?

Krikštas yra labai svarbi dovana, einanti pirmiau mūsų nuopelnų, pasirinkimų. Tai, kad gimėme, taip pat nebuvo mūsų asmeninis pasirinkimas. Tėvai daugybę dalykų duoda vaikams, nelaukdami, kol šie taps pilnamečiai ir patys nuspręs, pavyzdžiui, ar nori išmokti vaikščioti, kalbėti, lankyti mokyklą, skaityti, rašyti. Priešingas elgesys būtų nesuprantamas ir nepateisinamas. Krikštydami vaikus ir palaipsniui mokydami juos bendrauti su Dievu, krikščionys tėvai elgiasi pagal tokią pačią logiką – suteikti savo vaikui tai, kas yra geriausia.

Kada reikėtų krikštyti savo vaikus?

Tėvai raginami kuo greičiau susitarti su klebonu dėl kūdikio Krikšto, galbūt netgi prieš jam gimstant, kad kūdikis būtų pakrikštytas pirmosiomis savaitėmis po gimimo. Pats Krikštas yra svarbiau nei kitos aplinkybės: jo nereikia derinti prie kokios nors sukakties, progos, „gražesnio“ metų laiko ar panašių dalykų.

Kai yra pavojus vaikelio gyvybei, pakrikštyti dar gimdymo namuose gali kiekvienas žmogus, užpildamas vandens ant galvos ir ištardamas žodžius „Aš tave krikštiju vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.

Ką reiškia per Krikštą naudojama balta spalva?

Balta spalva išreiškia šiuo sakramentu gautą tyrumą, nekaltumą. Pakrikštytajam įteikiamas simbolinis baltas rūbas, reiškiantis „apsivilkimą Kristumi“ (plg. Rom 13, 14), prisikėlimą drauge su Juo.

Cathopic.com nuotrauka

Ką reiškia per Krikštą pilamas vanduo, patepimas aliejumi ir žvakė?

Su vandeniu susiję įvairūs Krikšto pirmavaizdžiai, sutinkami Senajame Testamente ir reiškiantys išgelbėjimą. Pavyzdžiui, perėjimas per Raudonąją jūrą, kurioje pražuvo persekiojanti ir į vergiją norinti sugrąžinti kariuomenė, o Išrinktoji tauta galiausiai, perėjusi Jordano vandenį, įžengė į Pažadėtąją žemę. Panašiai ir Krikštas reiškia mirtį nuodėmei ir atgimimą naujam Dievo vaiko gyvenimui.

Evangelija pasakoja apie ietimi atvertą nukryžiuoto Jėzaus šoną, iš kurio „tuojau ištekėjo  kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34). Nuplovimas Krikšto vandeniu ženklina apvalymą iš Jėzaus širdies nuolat besiliejančia meile ir gailestingumu.

Patepimas pašventintu kvapniu aliejumi išreiškia tai, kad pakrikštytasis yra „pateptasis“. Tokią prasmę turi iš hebrajų kalbos kilęs žodis „mesijas“ ir iš graikų kalbos kilęs jo atitikmuo „kristus“. Kitaip sakant, pakrikštytasis yra pašauktas savitu būdu dalyvauti tikro Pateptojo – Jėzaus Kristaus – misijoje. Tai Kunigo, Karaliaus ir Pranašo misija, kuri vykdoma savo gyvenimą kartu su Kristumi aukojant Dievui Tėvui, saugant savo kaip Dievo vaiko orumą, skelbiant Kristaus Evangeliją.

Krikšto žvakė, uždegama nuo Kristų simbolizuojančios Velykinės žvakės, primena, kad Kristus yra pasaulio šviesa. Tokiu būti yra ir su Kristumi susijusio krikščionio pašaukimas.

Kaip išsirinkti Krikšto vardą? Ar jis būtinai turi būti šventojo?

Vardas išreiškia žmogaus tapatybę. Jame kokiu nors būdu gali atsispindėti ir santykis su kitais asmenimis, nuoroda į tai, kas yra gera, gražu. Kai kuriose kultūrose vardas būna labai unikalus, atspindintis konkretaus žmogaus gimimo istoriją.

Kanonų teisės kodeksas sako, jog tėvų, krikštatėvių ir klebono pareiga yra rūpintis, kad nebūtų duodamas krikščioniškai dvasiai svetimas vardas (kan. 855). Jei tėvų parinktas vardas nėra kurio nors šventojo vardas, paprastai siūloma tokį vardą pridėti. Pastarasis vardas neprivalo būti įrašytas valstybės išduotame gimimo liudijime.

Krikšto metu pridėtas naujas vardas tam tikru būdu primena, jog šiuo sakramentu įvyksta tarsi naujas gimimas. Pakrikštytasis pavedamas kaip dangiškajam globėjui tam šventajam, kurio vardas jam yra suteikiamas. Tai vienas iš būdų, kuriuo galime išgyventi mūsų išpažįstamą šventųjų bendravimą.

Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos nuotrauka

Kodėl prieš Krikštą reikia ruoštis ir tėvams?

Tėvai yra pirmieji ir pagrindiniai savo vaikų ugdytojai, taip pat ir tikėjime. Tad svarbu, kad jie tikėjimą pažintų ir pagal jį gyventų, nes pavyzdys pamoko ir patraukia labiau nei žodžiai. Be to, tėvų, ar bent vieno iš jų, pažadas įvesdinti krikštijamąjį į tikėjimą yra kūdikio Krikšto sąlyga, kuri netaikoma tik iškilus kūdikio mirties pavojui.

Tad tinkamas pasirengimas Krikštui apima ir tai, kad tėvams bei krikštatėviams paaiškinama ar primenama šio sakramento reikšmė, jo apeigos bei su juo susijusios pareigos.

Koks yra Krikšto tėvų vaidmuo, ką jie apie tai turėtų žinoti, kokiai tai atsakomybė?

Ne tik tėvai, bet ir visa Bažnyčios bendruomenė yra atsakinga, kad per Krikštą suteikta Dievo dovana išsiskleistų. Į krikštatėvius būtų galima žvelgti kaip į konkrečius tos platesnės bendruomenės atstovus, kurie savo pavyzdžiu ir malda padeda pakrikštytiesiems sąmoningai, ištikimai ir džiugiai gyventi pagal krikščioniškąjį tikėjimą. Jais pasirenkami pakrikštyti ir  sutvirtinti, Atgailos ir Eucharistijos sakramentus priimantys bei krikščioniškai gyvenantys katalikai nuo 16-os metų amžiaus.

Vengtina, kad ši sena tradicija pasidarytų vien tuščiu formalumu. Būtų puiku, jei Krikšto tėtis ar Krikšto mama taptų bičiuliu ar autoritetu, į kurį jų Krikšto sūnus ar dukra galėtų drąsiai kreiptis, kad būtų išklausyti, suprasti, sulauktų palaikymo, patarimo įvairiais rūpimais klausimais. Tai padėtų jiems atrasti, kaip konkrečiai šiandien būti jaunu krikščioniu vyru ar moterimi – žmogumi pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Iš Amerikos katalikų esu girdėjusi, kad jie švenčia ne tik savo gimimo, bet ir Krikšto dieną. Ką jūs apie tai manote?

Manau, kad tai yra labai graži ir prasminga tradicija, pabrėžianti ir primenanti Krikšto reikšmę. Šis įvykis krikščionio gyvenime nemažiau svarbus nei jo gimimas. Juo dovanojama tikėjimo malonė, vedanti į amžinąjį gyvenimą.

Konstancija Pečionaitienė (antra iš dešinės) ir Virginijus Pečionaitis prie kryžiaus, skirto Merkinės gimnazijos direktoriaus Albino Pečionaičio atminimui Merkinės kryžiaus kalnelyje (1994 m.). P. S. Interneto erdvėje galima rasti, kad teisininkas Virginijus Pečionaitis (sūnus?) 1992 m. vasario 12 d. buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

2017 m. kovo 3 d. Merkinės gyventoja Vincė Marytė Svirnelienė netoli Merkinės Kryžių kalnelio parodė dvi vietas, kur pokaryje buvo užkasti išniekinti Lietuvos partizanų kūnai: Jono Ivanausko bei Vito ir Roko Čaplikų (pusbrolių iš Samuniškių). Dzūkijos nacionalinio parko direkcija paprašė LGGRTC suorganizuoti archeologinę ekspediciją dėl galimų partizanų užkasimo vietų tyrinėjimo.

2018 m. lapkričio mėnesį į Merkinę atvyko Vilniaus universiteto doc. dr. Gintautas Vėlius (2018 m. su kolegomis atkasęs Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus Našlaitėlių kapinėse). Atvyko ne vienas, su komanda. Pradėjus darbus, vienas merkiniškis, važiavęs pro šalį ir pamatęs dirbančius archeologus, trumpam sustojo. Išsikalbėjom. Pavardės atskleist nepanoręs, sakė: „Mano tėvo brolis buvo stribas, o anūkas – partizanų ryšininkas. Tai tas partizanų ryšininkas – 25 metus lagerių gavo... O žmonės žvakutes po karo šioje vietoje degdavo, bet partizanų čia jau nerasite, juos nakčia išsikasdavo.“

Taip ir buvo. Šį kartą nieko nerasta. Dr. G. Vėlius sakė: „Tokios paieškos tik 5 procentais būna rezultatyvios, bet ieškoti reikia, kad sąžinė būtų ramesnė.“ Visoje Lietuvoje taip buvo. Išniekintus nužudytų partizanų kūnus kartais giminės išsipirkdavo, kartais bendražygiai išvogdavo, bet dauguma žuvusiųjų bevardžiuose kapuose iki šiol guli. Kažkur čia, po žemėmis, ilsisi ir Merkinės gimnazijos direktoriaus Albino Pečionaičio-Suvalko palaikai. Ir daugelio kitų, kurių nebuvo kam išsikąsti, nes artimieji žuvę arba buvo tremtyje, o bendražygiai retėjančiomis gretomis į paskutinius mūšius ėjo, namo neparėjo...

Dr. Gintautas Vėlius (centre) su talkininkais pasiruošę pradėti partizanų palaikų paieškas. Merkinė, 2018 m. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Vincė Marytė Svirnelienė eina jaunystėje vaikščiotais takais, kuriais slapčia su draugėmis eidavo uždegti žvakučių ant bevardžių partizanų kapų. Ji prieš tremtį ne kartą slapčia buvo užpirkusi Mišias Merkinės bažnyčioje už žuvusius partizanus (2017 m.). Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Kai Onos ir Augusto Svirnelių šeimoje 1930 m. spalio 10 d. gimė Vincė Marytė, jos broliui Vincui tuo metu jau buvo šešeri metukai. Vincė Svirnelienė pasakojo: „Mane areštavo 1951 m. vasario 6 d. Išdavė gyvas į nelaisvę paimtas partizanas iš Sukarepkos. Aš jį gal tik porą kartą mačiau. Vieną kartą, kai ėjau į šokius Raitininkų kaime. Ėjom trise: Čaplikaitė Antosė, Jadzė Volungevičiūtė ir aš. Tai jie sustabdė ir grąžino atgal. Suimtas jis mane indavė. Aš tai nieko neišdaviau, nors ir kaip tardė, ir vis reikalavo ką nors įduoti: „Jeigu tu nežinai, tai pasakyk, kas žino.“ Tardė mane ir Merkinėje, ir Varėnoje, ir Druskininkuose. Šešiolika dienų. Merkinės stribynėje Miciuškinas mane mušė. Jau kad mušė, tai mušė. Antrą kartą pakliūt nenorėčiau. Uždarė Merkinėje sklepan, kur dabar Pakala gyvena. Antrą dieną nuvežė į Varėną, o iš ten traukiniu į Druskininkus. O ten sienos šlapios, vanduo net bėga.

Keturias bemieges paras tardė. Kojos ir rankos kaip rustai storumo sutinę buvo, ir spalvota buvau – vientisai mėlyna. Nieko neprisipažinau, nors 14 akistatų gavau, kur visi per tardymus prieš mane liudijo, bet teisme Vilniuje savo žodžių atsisakė. 10 metų lagerio gavau plius trejus tremties.

O pažinojau ne vieną partizaną. Mūsų kaime partizanų ryšininkais buvo mano brolis Vincas (1924) ir Jonas Svirnelis (Mažylis – red. past.).* Mano tėvai Ona ir Augustas buvo ūkininkai, tai juos „išbuožino“ 1951 m. spalio mėnesį. Išvežė į Krasnojarsko kraštą (Kansko r., Nikolajevkos kaimas). Brolio Vinco nebuvo namuose, jį suėmė vėliau, kai grįžo iš Ryliškių, nuo miško darbų. 25 metus lagerių gavo. Buvo tokis partizanas Vitas Janulevičius iš Masališkių. Jau tokis linksmas, tokis linksmas, o kai paklausiau, ko tokis linksmas, atsakė: „Aš kai ir žūsiu, linksmas būsiu.“

Kai enkevedistai užpuolė, jie trise kasė bunkerį Subartonių miške. Vitas žuvo, Bubėnas Jonas iš Ilgininkų žuvo, o Jurgį Čapliką iš Narulių tik sužeidė, tai jis pabėgo. O čia Rokas ir Vitas Čaplikai Subartonių miške, netoli namų, slapstėsi nuo kariuomenės. Kažkas iš Subartonių juos ir pardavė. Atvažiavo Alytaus enkevedistai, apsupo sodybą, o pusbroliai miške gulėjo. Tai kai puolė bėgt, tai juos ir pašovė. Vito tėvą Adolfą privertė pakinkyt arklį, sumetė į vežimą jo sūnų ir brolio sūnų ir, atvežę į Merkinę, numetė ant bruko (gatvės). Vitas buvo jauniausias, jų motina mirė, kai Vitukui buvo 8 mėnesiai. Tai aš jį sapnavau, žuvusį. Klausiu, kaip jūs ten gulit, tai jis sakė: „Blogai, ba akių niekas neužklojo.“

Baisūs buvo laikai. Vienas stribas N. nusivedė mane į svirną prie mokyklos, parodė du žuvusius partizanus, apspardė vieną pažįstamą sakydamas: „Norėjai iškovot trispalvę, o gavai raudoną.“ Mano tetos dukra Konstancija Bakanauskaitė Pašilingėj gyveno. Tai kai juos į Sibirą trėmė, tai mama su vaiku ir Kostė iš Merkinės pabėgo, o tėvą su Vytautu išvežė į Sibirą. Tai Vytautas iš ten (Sverdlovsko) pabėgo į Lietuvą, po poros mėnesių išėjo į partizanus, o po trijų mėnesių, 1947 m., žuvo. Juos Pilvingyje bunkeryje užmušė ir visus tris sumetė į ežerą. Žmonės pavasarį ištraukė ir palaidojo kapinėse. Jam 21 metai buvo. Jo brolis Petras ir žuvo tais pačiais 1947 m. Jam 26 metai buvo. Partizanuose žuvo ir Konstancijos vyras Albinas. Jis buvo Merkinės gimnazijos direktorius. Kai Merkinėje siautėję stribai jį sumušė, išėjo į mišką, pasirinkdamas Suvalko slapyvardį. Partizanavo trumpai...“

Vincė Svirnelienė pasakojo, kad prieš žūtį V. Pečionaitis užsuko į uošviją Pašilingės kaime pas žmoną Konstanciją, pakilojo sūnų Virginijų, kuriam buvo aštuoni mėnesiai, palinkėjo užaugti ąžuolu ir grįžo pas miško brolius: „Žuvo išduotas 1945 m. balandžio 23 d. Sužeistas ties Pašilinge perplaukė per Nemuną, o ten jau laukė rusai. Sudaužė jį, damušė negyvai. Smėlėtą jo kūną atitempė į Merkinę ir numetė prie Čapliko namo.** Prie šio namo miestelio centre ant gatvės buvo niekinami partizanų kūnai. Iš gimnazijos atvarė Konstancijos brolius Algį ir Julių, kad nuplautų svainį atpažinimui. Po išniekinimo Albino Pečionaičio kūną nuvežė į dykvietę už mokyklos ir ten užkasė bevardėje duobėje. Sunku buvo Konstancijai žuvus vyrui. Ir pas mus Samuniškėse slapstėsi, ir Degėsių kaime pas tetą. Atgimimo laikais, atgavus Nepriklausomybę dažnai susitikdavome. Jau kaip dainuodavom, kaip dainuodavom partizaniškas jaunystės dainas. Gaila, niekas neįrašė.“

Juozas Bingelis Merkinėje prisimena: „Pečionaitis – mano pusseserės vyras. Labai inteligentiškas žmogus buvo, gyveno uošvio namuose, Merkinėje. Jam reikėjo bėgt iš Merkinės, jo du švogriai partizanuose buvo, bet... valdžia vis tiek jį būtų suradusi.“ Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Apie Merkinės gimnazijos direktorių, kilusi iš Suvalkijos, nieko negalėjo pasakyti ir Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus darbuotojai. Interneto erdvėje ieškant medžiagos apie Albiną Pečionaitį galima sužinoti labai nedaug. Keletą sakinių galima rasti Henriko Rimkaus straipsnyje „Dabar Klepočiams tai bus“ Gimė Albinas Pečionaitis 1922 m. Marijampolėje. Buvo talentinga asmenybė – poetas, piešėjas, sportininkas. Karo metais mokytojavo Daugų valsčiuje, 1944–1945 m. buvo Merkinės gimnazijos direktorius.

LGGRTC GRTD vyriausioji specialistė Jovita Lesienė Eugenijaus Peikštenio rūpesčiu 2018-12-14 paruošė archyvinę pažymą apie Albiną Pečionaitį:

„Lietuvos valstybės istorijos archyvo duomenimis, Albinas Pečionaitis Andriaus gimė 1922 m. balandžio 30 d. Marijampolės m., pakrikštytas 1922 m. gegužės 7 d. PAGRINDAS. F. 1462, ap. 1, b. 34, l. 101, eilės Nr. 127.

1943 m. sausio 9 d. Merkinės vls. įregistruota Albino Pečionaičio ir Kostės Bakanauskaitės civilinė santuoka.

PAGRINDAS. Santuokos liudijimas. IV-OK Nr. 292826.

Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) archyviniame fonde Nr. K-1 saugomos baudžiamosios bylos Nr. 42418/3 duomenimis, Albino Pečionaičio brolis Stasys Pečionaitis gimė 1919 m. Marijampolės mieste. Jis suimtas 1945 m. gegužės 30 d., 1946 m. kovo 9 d. nuteistas pagal RSFSR BK 58-1 „a“ str. laisvės atėmimu 10-iai metų ir 5-iems metams tremties.

Byloje nurodyti Stasio Pečionaičio artimųjų gimimo metai: žmona Aleksandra g. 1923 m., duktė Regina tuo metu buvo 4-erių metų, Albino ir Stasio tėvas Andrius g. 1897 m., o mama Elžbieta g.1898 m.

Stasys Pečionaitis 1945 m. gegužės 30 d. tardymo metu nurodė, kad 1943 m., vengdamas tarnavimo vokiečių armijoje, slapstėsi ir keletą dienų gyveno pas savo brolį Albiną, kuris tuo metu mokytojavo Alytaus aps. Daugų vls.

Albino ir Stasio tėvas Andrius Pečionaitis 1945 m. rugsėjo 7 d. tardymo metu teigė, kad jo sūnus Albinas gyveno Alytaus aps., nužudytas 1945 m. birželio mėnesį.

PAGRINDAS. F. K-1, ap. 58, b. 42418/3, l. 9, 10, 12, 106.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) archyve saugomoje Albino Pečionaičio rezistento byloje yra jo žmonos Kostės Bakanauskaitės-Pečionaitienės pareiškimas, kuriame ji rašė, kad jos vyras A. Pečionaitis buvo Merkinės gimnazijos direktorius. Jis 1945 m. pradžioje tapo partizanu, žuvo 1945 m. balandžio 23 d. Varėnos r. Pašilingės k. [1945 m. Pašilingės k. priklausė Alytaus aps. Merkinės vls.] okupacinių sovietinių ginkluotųjų pajėgų antpuolio prieš partizanus metu. Jo kūnas gulėjo numestas prie Merkinės gimnazijos, tokiu būdu norėta įbauginti gimnazistus bei kitus gyventojus, kad jie paklustų sovietinei valdžiai.

Rezistento byloje nurodyta, kad Albinas Pečionaitis įsijungė į Vanago partizanų būrį 1945 m. balandžio 10 d., kovojo Alytaus aps. Varėnos vls.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nutarimu 2004 m. kovo 9 d. po mirties Albinui Pečionaičiui suteiktas Kario Savanorio statusas.

PAGRINDAS. LGGRTC archyvas, b. P-965.

Lietuvos vidaus reikalų ministerijos (MVD) ir Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) ne iki galo išlikusiuose archyviniuose fonduose daugiau duomenų apie Albino Pečionaičio Andriaus, g. 1922 m., žūtį bei žinių apie jo priklausymą partizanų būriui nerasta.“

Režisierius Vytautas V. Landsbergis, kuriant filmą apie Lietuvos partizanus, uždega atminimo žvakutę prie paminklinio akmens, skirto Merkinės gimnazijos direktoriaus Albino Pečionaičio, žuvusių Petro ir Vyto, mirusių Sibire Juliaus, Algio bei Vytauto Bakanauskų atminimui. Merkinės kryžių kalnelis (2018 m.). Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Kol kas tiek, bet atsiveria dar vienas, pats didžiausias ir svarbiausias – Atminties – klodas. Daina iš knygos „Sušaudytos dainos“.

Žuvusio Merkinės gimnazijos direktoriaus Albino Pečionaičio atminimui Milda*** (partizaninis slapyvardis – red. past.) 1948 m. sukūrė dainą „Prie partizano kapo“:

Mačiau, didvyri, tavo kapą, / Mačiau jų daug, oi daug tada, / Atkeršyt prisiekiau suklupus, / Šaukiau visus tylia malda. / Mačiau, kaip sunkiai krito smėlis / Ant kruvinų tavo pečių, / Žiedai lengvučiai baltų vyšnių / Skrajoj' tarp verkiančių laukų. / Tu nejutai, kai tarp griuvėsių / Barsčiau konvalijų žiedais, / Kai priešas daužė, spardė veidą / Lydėj' tave žiauriais riksmais. / Tavyj, o mielas partizane, / Gavau stiprybės ir drąsos , / Tavo kančia ir žaizdos veda, / Kur daug reikės šventos aukos. / Likai tu užmiesčio laukuose, / Kuriuose nėr kapų žymės / Kur skundžias, verkia, šėlsta vėjai, / Tik jų daina graudi aidės. / Šventa vieta paliks smėlynai, / Kur daug jų guli be karstų, / Kur slapčia motina suklumpa, / Klausyk, karžygi, jos raudų...

Skiriama Merkinės gimnazijos direktoriui Pečionaičiui. 1945 m. balandžio 23 d. visi Merkinės gimnazijos mokiniai buvo išvaryti iš mokyklos, pamokos nutrauktos, nes po gimnazijos langais ant šaligatvio gulėjo išniekintas mūsų mielas direktorius su savo bendražygiu... Ar galima tai užmiršti?..

Milda, bunkeris

1948.X1I.27

Muziejininkas, mokytojas ekspertas, daugelio knygų autorius Vytautas Mizeras**** 2019 m. pasakojo: „Aš gal penktoje klasėje buvau. Vieną kartą gal septynis partizanus numestus ant gatvės Merkinėje mačiau. Kai buvo karas, po bombardavimų daug sudarkytų kūnų teko matyti, bet tokio sukrėtimo, kai kartą pažinau sudarkytą mano gimnazijos direktoriaus Pečionaičio lavoną, niekada nepatyriau.“

Kraupiais prisiminimais iš tų laikų savo laiške iš Čikagos Sauliui Sasnauskui 2019 m. pasidalijo ir Angele Sasnauskaitė-Žukevičienė. Rašydama apie savo jaunystę, gyvenimą Pašilingės kaime prisiminė ir ten gyvenusi Merkinės gimnazijos direktorių A. Pečionaitį: kur stribai nužudė ir ausis nupjovė ir paguldė miestelio aikštėj lavoną kartu su kitais partizanais.“

Kiek jų – partizanų, nedokumentuotų, nearchyvuotų, neaprašytų – netapusių rašytojais, mokytojais ir gydytojais, žemdirbiais, pasak Justino Marcinkevičiaus, „šešiolikmečiais žemėje miega“. Čia ir vėl tenka prisiminti partizanų poeto Vito Jakavonio-Sniegučio iš Kasčiūnų kaimo eiles: „O, Lietuva! Ar tu galėtum didvyrių kapus / Nors vieną kartą tiksliai suskaičiuoti.“

* Jonas Svirnelis (slapyvardį Mažylis jam davė L. Baliukevičius) 2018 m. pasakojo: „Aš po šio laiko dar nežinau, kas iš mūs kaimo buvo ryšininkai. Mes iš rankų į rankas nieko neperduodavome. Gaudavau iš Klimavičiaus žinutę, granatą ar pistoletą, nuneši, kur liepta, ir padedi po lenta ar kelmu. O kas paima – nematai. Kas man paliko – ir nežinau. Kuo mažiau žinai, tuo geriau.

** Ten dabar stovi Merkinės Pirminės sveikatos priežiūros centras, o tas namas (Čaplikų) buvo pastatytas iš tremtin išvežtų žmonių namo rastų. Mokytoja Onutė Žemčiūgienė pasakojo, kaip vaikystėje, pasimeldusi rytą bažnyčioje, bėgo į gimnaziją ir suklupo ant sniegu užpustytų partizanų kūnų, numestų ant šaligatvio. Vieno iš jų ranka sušalusi styrojo iš po sniego. To išgyvento siaubo ji niekada nepamiršo. 

*** Eilėraščius, skirtus partizanams, šiame krašte kūrė Milda, Dūmas, Studentas, Sniegutis...

**** Gimė Vilkiautinyje, mokėsi Merkinės gimnazijoje.

Rašytojas Antanas Šileika. Liudo Masio nuotrauka

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, DPTD Lituanistikos skyrius

Angliškai kuriantis lietuvių kilmės Kanados rašytojas ANTANAS ŠILEIKA – gerai žinomas vardas lietuvių literatūros lauke. Į lietuvių kalbą išversti jo romanai „Bronzinė moteris“, „Pirkiniai išsimokėtinai“, „Pogrindis“, „Basakojis bingo pranešėjas“, „Laikinai jūsų“. 2018 m. knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ išrinkta geriausia metų knyga.

Gimęs ir užaugęs ne Lietuvoje, savo kūryboje A. Šileika pasitelkia ir savitai interpretuoja įvairialypę lietuvišką tematiką: partizaninį karą, DP (angl. displaced persons) kartos išgyvenimus, Lietuvos tarpukario peripetijas. Kodėl rašytojui svarbu gvildenti Lietuvos istorijos įvykius? Koks A. Šileikos santykis su Lietuva, lietuvių literatūra ir kultūra ir ar rašytoju tikrai gimstama? Atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų – interviu su A. Šileika.

Gimėte ir augote Kanadoje, tačiau rašote apie Lietuvą. Kaip formavosi jūsų asmeninis santykis su kraštu, kurio iš esmės nepažinojote?

Aš vis bandydavau nuo Lietuvos pabėgti ir po kurio laiko atsitraukęs vėl ją rasti. Vaikystėje girdėjau tėvų pasakojimus apie Lietuvą, bet bene didžiausią įspūdį padarė 10 metų vyresnis brolis, buvęs labai aktyvus tarp lietuvių studentų. Mane sužavėjo, kai jis, pasiskolinęs mašiną, staiga išvažiavo į Klivlandą, Čikagą, Detroitą ir apie kažką rimtai diskutavo su kitais studentais. Tai man atrodė taip egzotiška. Kai buvau paauglys, man pabodo visi lietuviški dalykai, ypač tautiniai šokiai. Man buvo įdomios tik lietuvaitės (juokiasi). Kelis kartus sakiau, kad su lietuviais baigta, nieko nebenoriu žinoti, tačiau laikas bėga, gimsta vaikai, ir vaikus reikia išmokyti lietuviškai, kad kalbėtų su seneliais. Taip į lietuvišką gyvenimą įsitraukėme iš naujo. Vėl tautiniai šokiai, tačiau šįkart vaikams, ne man.

Kai atėjo Lietuvos nepriklausomybės siekimas, įnikau į žurnalistiką. Vis eidavau į darbą su pasu, jei kartais reikėtų skristi į Lietuvą. Rašėme į žurnalus, stengėmės, kad pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. 1991 m. įvyko lūžis. Lietuva nepriklausoma, man kaip žurnalistui, kurio specialybė – Lietuva, skambutis nebeskamba, laikas grįžti prie literatūros. Tai buvo sunkūs metai. Žurnalistikoje viskas ūžė, o literatūroje – ne, nes niekam ji nerūpėjo. Rašiau vieną, kitą knygą. Santykis su Lietuva formavosi ir per literatūrą. Prisimenu, kad lūžinis momentas buvo tada, kai tėvų karta ėmė išmirti, o mano karta jau nebeskaitė lietuviškai. Kilo klausimas: ką daryti su lietuviškomis knygomis? Kartą mano mama atnešė parodyti, kad už 25 centus nusipirko Petro Rimšos atsiminimus. Aš tą knygą tiesiog prarijau. Man visada patiko Milašiaus anglų kalba, Lukšos „Partizanus“ aš irgi buvau skaitęs anglų kalba. Literatūra mane siejo su Lietuva.

Kodėl savo kūryboje jums svarbu gvildenti Lietuvos istorijos, lietuvybės tematiką? Kodėl ėmėtės užsienio auditorijai rašyti apie Lietuvos partizanus, DP kartos išgyvenimus?

Vienaprasmio atsakymo nėra. Vaikystėje buvo labai gilus jausmas, kad mes esame pasimetę. Atrodė, kad šeima kažkokio uragano išmesta ant jūros kranto, kur nieko nėra. Gyvenome priemiestyje, kuriame buvo išsibarstę apie 14–15 lietuvių šeimų. Iš tų visų šeimų mes buvome vieninteliai, važiuodavę į lietuvišką mokyklą. Tai buvo neaktyvūs, tačiau lietuviškai kalbėję lietuviai. Kai aš paaugau, labai jautėsi, kad neturiu senelių. Nors gyvenome saugiai, kažko trūko. Aš skaičiau klasikinę anglų literatūrą, mokiausi istorijos ir save laikiau anglu. Jaučiausi dalimi buvusios anglų imperijos, o Lietuva rodėsi tokia maža, tarsi neegzistuojanti žemėlapyje. Paskui įvyko lūžis, kai supratau, kad vis dėlto nesu anglas.

Vienas brolis, gimęs Lietuvoje – Audrius, kitas – Julius – gimė Vokietijoje, o aš, Antanas – Kanadoje, tačiau gatvėje buvome Andy, Joe and Tony. Kai užaugome, jie pasiliko savo gatvės vardus, o aš pirmaisiais metais universitete nutariau atsiliepti tik šaukiamas tikruoju lietuvišku vardu. Mane draugai šaukė „Ei, Tony“, o aš net neatsakydavau. Pasielgiau kiek egoistiškai. Įdomu tai, kad broliai gimė Europoje, o aš – Kanadoje, tačiau į lietuvybę labiausiai mečiausi aš. Tada atėjo studentiški laikai, šeima ir vaikai. O kodėl apie tai rašau? Nežinau.

Jūsų romanuose atsispindi stiprus istorinis kontekstas, kai kurie veikėjai turi savo realius atitikmenis. Pavyzdžiui, romane „Pogrindis“ pasakojama partizano Luko Petronio, kurio prototipas – Juozas Lukša-Daumantas, gyvenimo istorija. Ar savo kūryboje jums svarbu papasakoti, įtvirtinti tam tikrą istorinį naratyvą, siekti aprašomų įvykių autentiškumo, galbūt perteikti jūsų šeimoje gyvavusius ar tebegyvuojančius pasakojimus, patirtis? Ar vis dėlto istorija labiau yra pagalbinis įrankis kūrybos procese, ir meninė išmonė tampa reikšmingesniu elementu?

Paimu siūlus iš istorijų ir prisiminimų, o kai jų pritrūksta, pagaminu pats. Romanas apie partizanus – tai daug įnašų iš skirtingų knygų. Pavyzdžiui, Juozo Lukšos-Daumanto, Adolfo Ramanausko-Vanago prisiminimų. Aš interpretuoju tai, ką skaitau. Lukšos biografija fantastiškai tiko romano struktūrai. Bet mano interpretacija vis dėlto skirtinga. Kai jis sakė savo žmonai Nijolei, kad turi grįžti pas savo pirmą žmoną, jis kūrė metaforą apie Lietuvą. O man pasidaro įdomu, ką tai reiškia „pirmą žmoną“.

Įdomiau, jeigu tai jau ne metafora, o kažkokia paslaptis. Šiais laikais nesame tokie romantiški kaip tų laikų žmonės. Reikia įvesti tam tikros ironijos. Romanas „Laikinai Jūsų“ ateina iš Jono Budrio autobiografijos balso. Atsiranda vienas tipas, Budrys, bet to neužtenka mano romanui. Reikėjo ieškoti kitų. Atsitiktinai nupirkau Tado Ivanausko knygą, kurioje rašoma apie gyvenimą dvare. Iš ten ateina antras personažas. Vėliau kituose memuaruose suradau ir daugiau.

Kitas dalykas – man labai svarbu žmonių papasakotos istorijos. Pamenu, kartą viename susitikime valgėme labai riebų sūrį ir aš sakiau, kad jis net galėtų sustabdyti širdį. O vienas žmogus sako: „Taip, ir man vieną kartą su peiliu perdūrė širdį ir aš vos nemiriau.“ Man pasidaro įdomu, aš klausinėju apie įvykio aplinkybes. Jo žmona sakė, kad labai keista, jog jis tai pasakoja, nes šiuos dalykus linkęs nutylėti. Ir jis padarė didelę klaidą, nes aš esu pasakų vagis. Labai reikia klausyti, ką žmonės sako.

Antanas Šileika. Marko Rayneso Robertso nuotrauka

Aš pats nežinau, kam priklausau. Norėčiau visus tėvų prisiminimus išversti į anglų kalbą, nes brolio anūkai jau nekalba lietuviškai, ir, jeigu turėsiu anūkų, kad būtų visa istorija užfiksuota.

Koks jūsų santykis su lietuvių literatūra? Galbūt yra lietuvių autoriaus knyga, kūrinys, kuris jums paliko gilų įspūdį ir kurį galėtumėte rekomenduoti kitiems?

Iki išėjimo į pensiją buvau Kanados anglų kalbos specialistas. Mano užduotis buvo skaityti anglų literatūrą, rasti geriausius rašytojus ir pakviesti juos pas mus dirbti. Tik laisvu laiku teko ieškoti medžiagos savo romanams. Aš nesu lietuvių literatūros žinovas. Į Lietuvą aš ateinu per užpakalines duris. Į lietuvių literatūrą aš atėjau per atsiminimus. Atsiminimuose nėra literatūrinės kalbos, todėl juos lengviau skaityti nei grožinę literatūrą. Ne prisiminimų lauke man patinka Alvydo Šlepiko „Mano vardas Marytė“, Romualdo Granausko „Šventųjų gyvenimai“, Marcelijaus Martinaičio „Mes gyvenome“, Irenos Veisaitės ir Aurimo Švedo „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“, Kristinos Sabaliauskaitės, Giedros Radvilavičiūtės kūryba. Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“ aš skaičiau angliškai.

Kokią įtaką jums, jūsų kūrybai daro aplinka? Kokios temos šiandien jus labiausiai skatina rašyti?

Aš ne kartą esu kalbėjęs apie iš tėvų atsineštą „Pasakų šalies“ vaizdinį. Dabar rašau apie pokarį, Kostą Kubilinską. Vis galvoju, kodėl ir kaip. Aš rašau vien apie Lietuvą ir ne tą Lietuvą, kur gyvena mano vaikai. Ne tą Lietuvą, kur yra „Maxima“. Mano Lietuva yra iš knygų ir prisiminimų. Tai visas sukurtas pasaulis. Angliškai kalbant – Imaginary homeland. Aš gyvenu kažkokiame sapne. Tas sapnas turi tam tikrą ryšį su Lietuva, bet tai nėra nei praeities, nei dabarties Lietuva. Vis iš naujo gilinuosi į tą neegzistuojantį pasaulį.

Ne viename interviu minėjote, kad nuo vaikystės Lietuva atrodė tarsi pasakų šalis. Ar vis dar pamenate, kaip Lietuva atrodė tuomet, kai ją išvydote savo akimis? Kiek tai skyrėsi nuo susiformuoto pasakos įvaizdžio?

Pirmoji kelionė vyko dar 1975 m., kai dar neleisdavo išvažiuoti iš Vilniaus. Tuomet kelionė į Lietuvą prilygo kelionei prie stalo. Lietuviškas vaišingumas buvo toks, kad negalėjai atsitraukti nuo stalo. Tai veikiau buvo ne važiavimas į Lietuvą, o apsilankymas pas gimines. Kita kelionė buvo 1987 m. Čia susiformavo tikresnis Lietuvos vaizdas. Dabar Lietuva man panaši į dabartinę Kanadą, viskas labai arti.

Tėvų pasakojimai buvo labai skirtingi. 1905-aisiais gimęs tėvas pasakojo apie vaikystę kaime. Jo atsiminimuose buvo daug keistų dalykų. Kai jis susituokė su mama, pasakė, kad avienos namuose niekada nebus valgoma ir nepaaiškino, kodėl. Kai pirmą kartą paragavau avienos, supratau, kad tai skanu, todėl nuėjau pas tėvus paklausti, kodėl jos nevalgėme anksčiau. Tėvas papasakojo, kad vaikystėje iš avių taukų buvo gaminamos žvakės ir visą žiemą namuose smirdėdavo avimi. Jis kalbėjo apie bermontininkus, kurie siautė Šiauliuose, sudegino visą jų ūkį, o aš nežinojau, kas tie bermontininkai yra. Mamos prisiminimai – Kaunas, studentų laikai, vaikinai, Konrado kavinė ir visiškai nekreipiama dėmesio į politiką. Tėvų pasakojimai įdomu, tačiau atvykęs į Lietuvą čia neradau nieko panašaus. Pasakų šalis – tėvų prisiminimų šalis. Bet ir paskui negrožinės literatūros knygos.

Ką jums reiškia lietuviška tapatybė ir kaip apibrėžtumėte savąją? Ar globalumas yra neatskiriama jūsų asmenybės ir kasdienybės dalis?

Tai sudėtingas klausimas, ir prisiminimų knygoje rašiau, kad šiuo klausimu vis dar esu pasimetęs. Aš pats nežinau, kam priklausau. Norėčiau visus tėvų prisiminimus išversti į anglų kalbą, nes brolio anūkai jau nekalba lietuviškai, ir, jeigu turėsiu anūkų, kad būtų visa istorija užfiksuota.

Ar bendravimas su savo kolegomis lietuviais rašytojais jums yra kuo nors ypatingas?

Taip. Man tai yra draugystė, kolegos. Vieni patiks mažiau, kiti daugiau. Jeigu žiūrėtume į nuotraukas, matyti, kad pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavime didžioji dalis dalyvių buvo moterys. Nežinau, kokią išvadą reikėtų iš to daryti, bet moterys apskritai geriau valdo plunksną, kalbą. Dabar dauguma rašytojų yra moterys.

Tačiau, jei pažvelgtume į tarpukario bei sovietmečio lietuvių literatūros lauko tendencijas, matytume, kad didžioji dalis rašytojų buvo vyrai... XX a. lietuvių literatūros lauke vyravo vyrų kūryba.

Žinoma, dabar pasikeitęs visas pasažas. Keičiasi visas pasaulis.

Lietuvoje neretai skeptiškai žvelgiama į kūrybinio rašymo mokymąsi. Teigiama, kad rašytoju tampama dėl talento, ne dėl darbo ir mokymosi, nors užsienyje net universitetų lygmenyje galima studijuoti kūrybinį rašymą. Kokios pozicijos laikotės jūs: rašytoju gimstama ar tampama? Kada ir kaip rašytojo gyslą atradote?

Mano atsakymas į šį pasiteiravimą visada yra klausimas: kuo literatūra skiriasi nuo muzikos, šokio? Jei šiuos dalykus suprantame kaip menus, vadinasi, negali būti meno, šokio, muzikos mokyklos. Kas gali to išmokyti? Arba genijus, arba ne. Jei žmogus teigia, kad negali būti rašybos mokyklos, vadinasi, negali būti ir kitų menų mokyklų.

Ar įžvelgiate skaitymo kultūros, literatūros pasaulio skirtumų Lietuvoje ir Kanadoje, kalbant apie knygų festivalių, leidybos plotmes?

Skirtumas milžiniškas! Man didelį įspūdį paliko pirmasis apsilankymas Vilniaus knygų mugėje. Skaičiau vieną straipsnį, kuriame autorius teigė, kad Vilniaus knygų mugė pasidarė lengvabūdiška ir turėtų būti rimtesnė. Man buvo taip juokinga! Aš knygų mugėje vos galėjau prieiti prie norimų knygų. Į pirmą knygų mugę važiavau su taksistu. Jis gana prastai kalbėjo lietuviškai, tačiau nutariau pabandyti su juo pajuokauti. Aš jo klausiu, kokios knygos labiau patinka: elektroninės ar popierinės? Ir jis atsakė, kad elektroninės knygos jam nepatinka. Knyga turi gulėti ant stalo ir kviesti, traukti skaityti. Tokio taksisto Šiaurės Amerikoje nėra. Toks žmogus neegzistuoja.

Kanadoje kalbėti apie knygas televizijoje niekam neįdomu. Radijuje dingo kelios programos, televizijoje jų nebėra. O Lietuvoje dėmesys knygai yra didelis. Vilniuje, senamiestyje, mane stabdo žmonės ir klausia, ar aš esu tas rašytojas, kuris parašė vieną ar kitą knygą. Kanadoje būtų labai retas įvykis, jei tave kas nors atpažintų. Mano gera pažįstama parašė straipsnį apie tai, kaip leidžiamos knygos Europoje ir Kanadoje. Jos patirtis buvo tokia, kad Europoje redaktoriai gerokai mažiau liečia tekstą. Kanadoje redaktoriai ima tekstą ir elgiasi, kaip jiems atrodo geriau. Rašant paskutinį romaną „Laikinai jūsų“ sulaukiau aiškių redaktoriaus pastabų, kur jam skaityti nuobodu, kas jam nepatinka. Čia viskas sakoma be užuolankų. Europoje sakoma: „Iškilo rašytojas.“ Jis pasirodė su savo kūryba ir yra mažiau redaguotas.

Kokios ir kokių autorių knygos pastaraisiais metais patraukė jūsų dėmesį? Ką šiuo metu skaitote?

Kadangi dalyvavau Thomo Manno festivalyje, pastaruoju metu daugiausia skaičiau jo kūrybą. Vienas mano mėgstamiausių rašytojų – Ian McEwanas. Neseniai skaičiau jo knygą „Machines like me“. Iš ispanų literatūros man patinka Javieras Marías, ypač jo kūrinys „All souls“. Taip pat Tomo Rachmano kūryba. Iš lietuvių man patinka Aurimo Švedo knyga apie Ireną Veisaitę. Labai laukiu Kristinos Sabaliauskaites naujo romano.

Bendra šeimyninė nuotrauka: tėvas Antanas, mama Elena, sesuo Vilija, brolis Gintautas ir aš. 1972 m. Ramūno Terlecko asmeninio archyvo nuotrauka.

Ramūno Terlecko laiškas „Naujojo Židinio-Aidų“ redaktorei perpublikuojamas iš ketvirtojo 2019 m. žurnalo numerio. 

Miela Redaktore,

nežinau, kodėl šiltą vasaros pradžios vakarą sėdžiu prie kompiuterio ir barškinu (sic!) klaviatūros mygtukais, rašydamas Jums laišką. Veiksmažodis „barškinu“ tinka, mat sovietų okupacijos laikais vidurinėje mokykloje teko kelerius metus mokytis mašininko amato: spausdinti rašomąja mašinėle „akluoju“ metodu. Buvau gan prakutęs mokinys, nes vaikystėje, jei tėvas nesėdėdavo kalėjime, namuose būdavo bent viena mašinėlė, kuria man leisdavo pažaisti – spausdinti, kad ir nerišlų tekstą, tarp puslapių dėti „kalkę“ ir stebėti, kaip vienu veiksmu gimsta keli egzemplioriai. Per eilinę KGB pareigūnų kratą jos būdavo konfiskuojamos ar negrįžtamai paimamos ekspertizei, bet netrukus atsirasdavo naujų, kurios kokį pusmetį palūkėdavo kitos kratos. Per tą tarpą tėvas su keliais draugais, užsirakinę kambaryje, irgi pabarškindavo mašinėle, vėliau mama atspausdindavo dar kokius šešis egzempliorius, ir pogrindinės spaudos lentynos pagausėdavo keliais leidiniais. „Lentynos“ – irgi labiau metafora, nes turbūt nė vienas skaitytojas tokios literatūros neeksponavo ir skaitydavo užsitraukęs užuolaidas – kur nors kamputyje ar gamtos prieglobstyje. Deja, buvo ir tokių, kurie juos nešdavo čekistams. Iki šiol nesuprantu, kodėl? Gal buvo prigąsdinti dirbti informatoriumi, gal tikėjosi materialaus atlygio, o gal tiesiog patiko laižyti galingesniojo batus.

Namie (be vienos išimties) susipažinti teko tik su mechaninėmis mašinėlėmis, o mokykloje pasitiko elektrinės, bet jų klavišai dar sunkiau paklusdavo prisilietimams, todėl iki šiol kompiuterio klaviatūrą barškinu atkreipdamas aplinkinių dėmesį. Beje, Lietuvos žinių redakcijoje vienas kolegų tą darė kelis kartus smarkiau, o keliamas triukšmas panėšėdavo į automato papliūpas. Naujokus tas garsas erzindavo, bet ilgainiui visi apsiprasdavo, kaip ir šalia geležinkelio gyvenantys žmonės nebekreipia dėmesio į dundančius traukinius.

Kitas nuolat vaikystėje lydėjęs garsas – radijo burzgimas. Tėvas rytais ir vakarais iš rankų nepaleisdavo VEF radijo aparato, klausydamasis užsienio stočių, kurias sovietai bandydavo permušti trukdžiais (dar prieš gerą trisdešimtmetį Vilniaus peizažą „puošė“ milžiniškos antenos, kurių paskirtis – slopinti, o ne skleisti). Tėvas mintinai žinojo dažnius, kuriais atkeliauja laisvas žodis, todėl it koks cirko artistas ar didžėjus meistriškai sukiodavo kanalų jungiklį ir nuolat keisdavo antenos kryptį, kai per trukdžius nebebūdavo įmanoma suprasti teksto. Dėl intensyvaus darbo Latvijoje surinkti VEF’ai anksčiau laiko keliaudavo į užtarnautą poilsį. Visiškai kitaip su radijo aparatu elgėsi mano pusbrolio tėvas, kuris savaitgaliais pageidavimų koncerto klausydavosi lyg šv. Mišių. Stebėdavausi, kaip tas pats prietaisas gali skleisti visiškai skirtingus garsus.

Kai tėvas sėdėdavo kalėjime ar laiką leisdavo tremtyje, radijas pritildavo, bet neišnykdavo iš mūsų šeimos gyvenimo. Didžėjaus vaidmens imdavosi mama: gal ne kas vakarą, bet bent kelis kartus per savaitę klausydavome Vatikano radijo, Amerikos balso ir Laisvosios Europos/Laisvės radijo. Per didžiąsias šventes – šv. Kalėdas, šv. Velykas, Vasario 16-ąją – visa šeima: mama, bobutė, sesuo, brolis ir aš, ausis ištempę laukdavome, ar iš už geležinės uždangos neatsklis tėvo, kaip kovotojo už Lietuvos laisvę ir sąžinės kalinio, paminėjimas. Džiaugdavomės išgirdę jo vardą, tarsi laukdami patvirtinimo, kad nesame pamiršti ir kad tėvo kova nėra beprasmiška.

Kartą, aplankiusi kalintį vyrą, mama ėmė dar atidžiau klausytis radijo, kol išgirdo, kad Ronaldą Reaganą pasiekė politinių kalinių sveikinimas iš Permės lagerio, jam tapus JAV prezidentu. Tuomet nesupratau, kiek drąsos turėjo mama ir kaip rizikavo, sutikusi imtis laiškininko vaidmens. Už tai jai teko sumokėti tardymais KGB kabinetuose ir sulaukti grasinimų kalėjimu, kuris iš šeimos būtų atėmęs ne tik pagrindinį maitintoją, bet ir tvirčiausią ramstį.

Tėvui grįžus iš kalėjimo 1974 m. Ramūno Terlecko asmeninio archyvo nuotrauka.

Miela redaktore, rašau Jums galbūt todėl, kad laiškai buvo itin svarbūs mūsų šeimos gyvenime. Dabar šis žanras nunykęs, ir nieko čia nepadarysi, nes modernėjame kas sekundę, keičiasi gyvenimo būdas ir tempas. Tarkim, retas šiandien beprisimena, kas buvo telegrama.

Mano vaikystės metais tai buvo greičiausias būdas informuoti draugus, gimines ar artimuosius, neturinčius laidinio telefono (spėju, kad tokių buvo didžioji gyventojų dalis). Norint skubiai pranešti žinią, tekdavo kulniuoti į artimiausią pašto skyrių, pildyti specialų blanką ir galvoti kiek įmanoma trumpesnį tekstą, mat kiekvienas ženklas kainavo. Vidutiniškai telegrama keliaudavo parą, o adresatui ją įteikdavo paštininkas. Jei neklystu, Lietuvos teritorijoje telegramą galima būdavo išsiųsti iš kiekvieno pašto skyriaus jo darbo valandomis, o norint pasiekti Maskvą ar tuometinį Leningradą, reikėdavo ieškoti telegrafo.

Telegramos buvo išskirtinis bendravimo kanalas ir ganėtinai brangus, todėl dažniausiai naudojamas pasveikinti jubiliejaus proga, pranešti apie mirtį ar gimimą. Tėvas mėgdavo jas siųsti rusų disidentams kokios nors sukakties proga. Nežinau, ką rašydavo, bet spėju, kad keli yra gavę tekstą, panašų į tostą – „Už mūsų beviltišką reikalą“. Belieka pasidžiaugti, kad bent Lietuvoje tikėjimas, viltis ir kova sugrąžino laisvę.

Tėvas mėgo ir mėgsta rašyti, o žanrų įvairovę sunku net suskaičiuoti: nuo skundų dėl autobusų grafiko nesilaikymo iki viešų pareiškimų, kurie nuskambėjo per visą pasaulį.

Kovotojo charakterį iliustruoja ir tėvo kalėjime rašytas laiškas tuometiniam Sovietų Sąjungos vadovui Nikitai Chruščiovui su prašymu leisti mūsų šeimai laikyti ožką (tuo metu mieste buvo griežtai draudžiama turėti gyvulių). Mama ir bobutė vis nusijuokdavo, kai prisimindavo milicijos įgaliotinio emocingą kalbą: „Laikykit jūs tą ožką, laikykit. Pagalvok tu man: apie ožką Kremliui rašyti“.

Su šunimi Žiopliu prie Neries 1974 m. Ramūno Terlecko asmeninio archyvo nuotrauka.

Iš viešų pareiškimų bene garsiausias – „Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumas“. Pastarasis jam ir Juliui Sasnauskui atnešė ne tik neištrinamą įrašą Lietuvos laisvės istorijoje, bet ir ilgus lagerio bei tremties metus. Vartydamas Lietuvos Laisvės Lygos dokumentus, negalėjau sulaikyti šypsenos ir susižavėjimo Sasnausko (kaip ir visų kitų Lygos narių) drąsa. Viename tų dokumentų – dvidešimtmečio pareiškimas tuometiniam Vilniaus miesto prokurorui dėl žalos atlyginimo, kurią jam padarė saugumiečiai, atimdami foto juostelę su KGB rūmų vaizdais. Jis taip pat reikalauja nubausti chuliganiškai besielgusius čekistus. O intarpas apie KGB rūmų istoriją, kad „savo laiku čia buvo įsikūrusi caro ochranka, paskui lenkų defenzyva, karo metais – gestapas. Tad nūdien čia besidarbuojanti saugumininkų armija paveldėjo iš savo pirmtakų ne tik patogius rūmus, bet ir jų tradicijas“, dar kartą verčia pagalvoti, kaip kartais drąsa organiškai dera su įžūlumu ir provokacija.

Neabejoju, kad su tėvu ir kitais bendražygiais šis tekstas buvo derinamas. Žavu tai, kad net gūdžiais beviltiško brežnevinio dumblo metais atsirasdavo žmonių, kurie kovojo už savo teises ir jas žinojo. Pamenu kelis susirinkimus mūsų namuose, kai tėvas, pasiėmęs Baudžiamąjį kodeksą, „jaunimui“ aiškina, kokias teises jie turi, kaip elgtis suėmimo, kratos ar tardymo metu.

Tėvas įvairias instancijas ir institucijas vis paerzindavo pareiškimais, skundais, į kuriuos jos privalėdavo atsakyti, tuomet pašto dėžutėje rasdavau neišvaizdų voką, be pašto ženklo, – kartais tokius laiškus atnešdavo paštininkas, nes reikėdavo pasirašyti. Visai kitaip atrodydavo atvirlaiškiai ir laiškai, kuriuos kalėdiniu ir velykiniu laikotarpiu dešimtimis parnešdavome iš pašto dėžutės. Jie atkeliaudavo iš viso pasaulio su sveikinimais, padrąsinimais, maldomis.

Dažniausiai pasikartojantis tekstas įvairiomis kalbomis – „Meldžiamės už Jus, Dievas – su Jumis“.

Nė vieno tų žmonių nepažinojome, bet jų iš pirmo žvilgsnio nedideli darbai bei maldos sušildydavo ir drąsindavo.

Žinoma, labiausiai laukėme tėvo laiškų. Rašomi iš lagerio, jie turėdavo įveikti cenzoriaus filtrą, todėl kartais keliaudavo mėnesį ir ilgiau. Dalis jų adresato nepasiekė, nes tekstas erzino cenzorių. Nebepamenu, kokios buvo taisyklės, bet iš lagerio kalinys galėjo rašyti ribotą laiškų kiekį, gal vieną per dvi savaites. Tremtyje ribojimų nebuvo, bet iš Magadano jie irgi ilgai keliaudavo, o ir ne vienas dingdavo, nes čekistų cenzūra savo darbą tebedirbo.

A. Terleckas tremtyje, darbo alavo kasykloje metu. Magadano sritis, Omsukčiano rajonas. 1984 m. vasario 23 d. Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus nuotrauka

Tėvas rašydavo ilgus laiškus: apie kasdienybę, apie amžinybę, apie perskaitytas knygas, apie sutiktus žmones. Mėgdavo ilgas citatas ir pasvarstymus.

Tremties laiškai dažniausiai būdavo adresuojami mamai, tuomet juos skaitydavome visi, bet reguliariai juos gaudavo ir sesuo Vilija, ir brolis Gintautas, ir aš. Kartais jais dalindavomės, kartais pasilikdavome tik sau. Visuose būdavo pilną citatų iš įvairių knygų, istorijų ir pamokymų. Iš prigimties tėvas – ne tik kovotojas-revoliucionierius, bet ir pedagogas, sakyčiau – pedagogas iki kaulų smegenų. Kartą, užuot gavę laišką, sulaukėme audiokasetės skambiu pavadinimu „Tėvo žodis“ (visai logiškas sprendimas, nes ranka rašytus laiškus ne kiekvienas galėjo įskaityti). Tėvas nesitikėjo gyvas grįžti iš Magadano, todėl nusprendė, kad privalo gyvu žodžiu kreiptis į kiekvieną šeimos narį. Nelabai ką prisimenu iš tos kasetės, tik kad nežinia kodėl tėvas man primygtinai rekomendavo studijuoti klasikinę filologiją. Širdis linko prie psichologijos, bet nekenčiau matematikos, todėl paklausiau tėvo ir niekuomet nesigailėjau.

Tėvas neslepia, kad laiškus rašė ne tik šeimai ir draugams, bet ir „istorijai“, dažnai pasverdamas žodžius ir emocijas, manau, kad „istorijai“, o ne tik sau, jis rašė ir dienoraščius.

Mama lanko tėvą tremtyje Magadano srityje apie 1985 m.? Ramūno Terlecko asmeninio archyvo nuotrauka.

Miela redaktore, svarstau, ką ir aš galėčiau parašyti ne tik Jums, bet ir „istorijai“? Suprantu, kad nelabai ką: už lango tvyro karštis, išrinktasis prezidentas susitikinėja su valstybės tarnautojais ir apie kažką šnekasi, žalias valstietis Ramūnas Karbauskis mezga sunkiai suvokiamą intrigų tinklą, kuriame pats pasiklysta. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis netikėtai prisiminė žmogumi esąs, o Gediminas Kirkilas tikisi jei ne Seimui vadovauti, tai bent į Krašto apsaugos ministeriją grįžti ne personažu paveiksle „Žalgirio mūšis“, o ministru. Kai gausite mano laišką, visas šis šurmulys jau bus virtęs tuštybe. Nemeluosiu, kad rinkimų į prezidentus rezultatas, kai prie valstybės vairo nepateko policininko mentaliteto žmogus, mane nuteikia optimistiškai. Gal tai dar vienas nedidelis žingsnelis valstybės kelyje į priekį?

Turbūt turėčiau pamėginti kaip nors apibendrinti Dalios Grybauskaitės dviejų kadencijų darbus ir prognozuoti, kaip gyvensime su Gitanu Nausėda. Dalia Grybauskaitė Lietuvai gėdos tarptautinėje erdvėje nepadarė ir savo tiesmukumu bei nenoru vynioti žodžių į vatą nusipelnė didžiųjų valstybių vadovų dėmesio. Ar aiški ir aštri pozicija visuomet buvo į naudą, galima ginčytis. Galbūt santykiai su Lenkija galėjo būti kiek lankstesni, tačiau prisiminus Radosławo Sikorskio retoriką, kažin ar galėjo būti kitaip. Vidaus laukuose prezidento institucija buvo kilstelėta į naują matmenį ir bandyta vadovautis principu, kad prezidentas turi tiek galių, kiek jų pasiima. Ar tam tikras žiūrėjimas iš aukšto į kitas valstybės galvas-vyrus buvo visuomet protingas, vėlgi sunkiai atsakomas klausimas. Partijų galių silp­ninimas neatnešė naudos valstybei, bet didžiąja dalimi turiu pritarti paskutiniame metiniame pranešime prezidentės pasakytiems žodžiams – „iš esmės Valstybėje viskas yra gerai“. Norėčiau tikėti, kad tai – bręstančios visuomenės nuopelnas, bet kai žiūriu, kaip atrodo dabartinis Seimas, apima abejonės, ar brendimas nėra skausmingai lėtas.

Gitano Nausėdos laukia itin sunkūs pirmieji prezidentavimo metai. Ir todėl, kad Seime nesuprasi kokia smala verdama, ir todėl, kad suinteresuotos grupės bandys prezidentą į savo interesų lauką įtraukti, o ir pasitikėjimas piliečių jam išreikštas itin didelis, bet nuo meilės iki neapykantos daug žingsnių nereikia. Man prezidentas Nausėda yra mįslė, bet iš darbų jį pažinsime.

O kol politikai ir valstybės tarnautojai nardo savo akvariumuose, gyvenimas teka toliau: netrukus minėsime Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas. Pastaroji, laikui bėgant, vis labiau traukiasi į pašalį. Pritariu tėvui, kuris bent dešimt straipsnių parašė, kad negalima gedulo ir vilties sąvokomis švelninti gedulo pagrindinės priežasties – okupacijos. Jei ne okupacija, šiandien apie gedulą nekalbėtume.

Baigdamas noriu Jums padėkoti, kad leidote parašyti ir „istorijai“ papasakoti istoriją apie garsus, laiškus, už kurių buvo žmonės, tikėję ir už savo tikėjimą kovoję, net kai atrodė, jog tai – „beviltiškas reikalas“.

Vilnius, 2019 m. birželio 10 d.

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL © Baltijos fotografijos linija

 Jėzus pateikė miniai kitą palyginimą: 
     „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. 
     Kai želmuo paūgėjo ir išplaukė, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: 'Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?' Jis atsakė: 'Tai padarė mano priešas'. Tarnai pasiūlė: 'Jei nori, mes eisime ir jas išrinksime'. 
     Jis atsakė: 'Ne, kad kartais, rinkdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūčiai. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: 'Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną'“. 
 

Skaitiniai E1 (234)

Iš 24, 3–8: Tai kraujas Sandoros, kurią su jumis sudarė Viešpats

Ps 50, 1–2. 5–6. 14–15. P.: Padėkos auką Dievui aukoki.

Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius

Jėzaus palyginimas apie priešo pasėtas rauges visada aktualus. Gerieji šeimininko tarnai – uolūs kovotojai. Jie nori tuoj pat išrauti visa, kas ateityje gali subrandinti blogio sėklą.

Tačiau šeimininkas kantrus. Kalbama apie gyvenimo lauką, kur kviečiai ir piktžolės yra gyvi žmonės. Augalas neatšaukiamai pasilieka kviečiu arba piktžole, o žmogus gali pasikeisti ir net dažnai keičiasi. Blogio supamas žmogus gali ne vien pagesti, bet ir užsigrūdinti. Todėl šeimininkas liepia laukti, kol ateis derliaus metas, kai kiekvienas augalas atskleis savo vaisius, tada galima juos atskirti.

Ir mes kartais esame skatinami drastiškai ir kategoriškai išrauti kiekvieną blogio daigelį. Kartais tą galima be žalos padaryti, o kartais kovos su blogiu smarkumas gali prikurti naujo blogio. Juk kovoje nuostolių patiria ne vien blogieji, bet ir teisieji, ir visai niekuo dėti praeiviai.

Todėl visada pasiteisina palaimintojo Jurgio Matulaičio taisyklė: blogį nugalėti gėriu. Kurdamas gėrį tikrai nieko nesužalosi, o Viešpaties teismo dieną tavo gyvenimo lauke gėris sudarys didesniąją dalį.

Bernardinai.lt

Šv. Panteleonas. 13 a. ikona, Sinajaus Kalno šv. Katerinos vienuolyne. Vikipedijos nuotr.

Liepos 27 d. minime šv. Pantaleoną (m. 305), kankinį.

Pataleonas – pagonio Eustorgijaus ir krikščionės Eubulos sūnus.

Buvo gydytojas, tarnavo imperatoriui Maksimilijonui Nikomedijoje.

Tikėjimą jis buvo apleidęs, tačiau jo draugas Hermolajus sugrąžino Pantaleoną į krikščionybę.

Dioklecijano persekiojimų metu Pantaleoną išdavė jo kolegos daktarai, ir jis buvo nukirsdintas.

Pantaleonas išgarsėjo ir savo elgesiu su ligoniais, nes už gydymą niekada neimdavo užmokesčio. Tai davė pagrindą jo graikiškam vardui, kuris reiškia „visų pasigailįs“.

„Šventųjų gyvenimai“

Kadras iš rež. Sergejaus Loznicos filmo „Valstybinės laidotuvės“ („State Funeral“, 2019 m.).

Garsaus Ukrainos kino režisieriaus Sergejaus Loznicos naujausias dokumentinis filmas „Valstybinės laidotuvės“, kurio kūrybos ir gamybos procese dalyvauja ir lietuvių kinematografininkai, pakviestas dalyvauti oficialioje Tarptautinio Venecijos kino festivalio programoje. 

„Man didelė garbė pristatyti naujausią filmą Venecijoje ir pasidalinti unikalia „Valstybinių laidotuvių“ medžiaga su ypatinga kino mylėtojų auditorija. Dėkoju Venecijos kino festivalio vadovui Alberto Barberai, jo kolegoms už pagalbą ir pasitikėjimą. Šiuo metu sunkiai dirbame, kad festivalyje pristatytume geriausios kokybės filmą. Archyviniai kadrai, kuriuos naudoju filme, yra išskirtinės vertės, ir tikiu, kad jie atskleidžia labai aktualias šiuolaikinei auditorijai temas“, – sako S. Loznica.

„Valstybinės laidotuvės“ yra 25 režisieriaus filmas, kurio pasakojimo pagrindą sudaro beveik nematyta archyvinė medžiaga, filmuota Sovietų Sąjungoje 1953-iųjų kovo 5–9 dienomis, kai šalis gedėjo ir laidojo Josifą Staliną. Diktatoriaus laidotuvės tapo tarsi valstybinių laidotuvių apeigų formos kulminacija.

Laidotuvių ceremonija, kurioje apsilankė dešimtys tūkstančių gedėtojų, baigėsi panika ir spūstimis, pražudžiusiomis daug žmonių. Filmas suteikia galimybę pamatyti įvairius laidotuvių reginio, kuris laikraštyje „Pravda“ buvo pavadintas „Didžiuoju atsisveikinimu“, etapus; stebėdami šį montažinį filmą galime tapti dramatiškų, groteskiškų, makabriškų ir absurdiškų gyvenimo ir mirties patyrimų Stalino režimo metais liudytojais.

„Valstybinėse laidotuvėse“ Stalino asmenybės kultas atskleidžiamas kaip apgaulė, pasiekta teroru. S. Loznica tyrinėja stalininio režimo kilmę ir jo palikimą, kalba apie tai, kad jis vis dar persekioja šiuolaikinį pasaulį.

„Šį filmą regiu kaip vizualinę Stalino kulto studiją ir bandymą dekonstruoti ritualą, formavusį kruvino režimo pamatus. Nesuvokiamas dalykas, bet šiandien, praėjus 66 metams po Stalino mirties, tūkstančiai žmonių jo mirties dieną lanko kapą, neša gėles, gedi. Tikiu, kad mano, kino režisieriaus, pareiga yra išnaudoti dokumentinio vaizdo įtaigą, kreiptis į savo amžininkus ir siekti tiesos“, – sako filmo „Valstybinės laidotuvės“ kūrėjas.

S. Loznica kuria dokumentinius ir vaidybinius filmus. Dvi dešimtys dokumentinių režisieriaus filmų dalyvavo garsiausiuose pasaulio festivaliuose, pelnė daugybę festivalių apdovanojimų Karlovy Varuose, Leipcige, Oberhauzene, Krokuvoje, Paryžiuje, Madride, Toronte, Jeruzalėje, Sankt Peterburge, o taip pat Nacionalinius Rusijos filmų apdovanojimus „Nika“ ir „Laurel“. Visų keturių vaidybinių S. Loznicos filmų „Mano laimė“, „Rūke“, „Nuolankioji“ ir „Donbasas“ pasaulinės premjeros įvyko Tarptautiniame Kanų kino festivalyje. 

Naujausią režisieriaus filmą „Valstybinės laidotuvės“ montavo nuolatinis S. Loznicos bendradarbis montažo režisierius Danielius Kokanauskis, garso dizainą kuria Lietuvoje gyvenantis ir dirbantis garso režisierius Vladimir Golovnitski, vaizdo medžiagą restauruoja Jonas Zagorskas. Filmą prodiusuoja kino kompanija „Atoms & Void“ (Nyderlandai), dalyvaujant Lietuvos kino gamybos kompanijai „Uljanos Kim studija“ ir Current Time TV (JAV). Filmą kaip mažumos bendros gamybos kūrinį parėmė Lietuvos kino centras.