Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Vieną dieną suvokus, jog tavo gyvenimas, ko gero, jau pradėjus ristis į antrąją pusę ir mažiausiai pusę tau skirto laiko šiame pasaulyje jau išnaudojai, pradedi galvoti kitaip. Ir jau gerokai nuvalkiotas šūkis „užuot keikus tamsą, geriau uždegti žvakę“ suskamba arčiau širdies. Už nugaros turėdamas nemenką įvairių patirčių bagažą, pažintis su daugybe žmonių (bet kartu – dar ir daug jaunatviško užsispyrimo pakeist pasaulį), išmoksti stebėtis ne eilinėmis blogybėmis, kurias taip noriai iškelia žiniasklaida ir ką nuolat girdi iš savo bičiulių ir pažįstamų. O veikiau atvirkščiai – tuo, kas palaiko šią valstybę, šią visuomenę arba visą tą Aukščiausiojo (arba, jei taip norit – likimo) projektą, pavadinimu Lietuva. Kaip mes sugebame išgyventi ir net eiti pirmyn, kai aplink, rodos, tokia tamsa? Kas mus veda į priekį šiandien?

Klausimas atrodo lyg ir paprastas, bet kartu ir ne iš lengvųjų. Bent man reikėjo šiek tiek liko pasukti galvą, kol priėjau labai paprastą ir elementarią išvadą: tą valstybės ar tautos gyvybės siūlą laiko... žmonės. Žmonės, kurie, nepaisydami visų negerovių ir populiariosios viešosios opinijos, kad nieko gero čia toje Lietuvoje nebuvo ir nebus, sąžiningai kuria, darbuojasi kitų žmonių, tų pačių pačios valstybės piliečių labui. Kurie tiki savo misija ir jos siekia, visai nesvarbu, kur: Seime, miesto bendruomenėje ar penkių aktyvių žmonių kaime. Kurie dirba savo darbą ne „valdiškai“, o iš tiesų sąžiningai ir siekia gero kitiems. Kurie skirai laiką veiklai, kuriančiai bendrą gėrį, už kurią greičiausia niekas neatlygins.

Bet tada savaime kyla kitas klausimas: o iš kur atsiranda tie žmonės, kas juos tokius išugdo? Kodėl vieni žmonės kuriasi gerovę tik sau, o šie – daro kitiems? Kodėl vieni palieka valstybę, ieško lengvesnio gyvenimo svetur, o šie, nors ir žinodami, kad tai nepalyginamai sunkesnis kelias, bando pakeisti situaciją čia? Arba kad ir dirbę ar mokęsi svetur – sugrįžta, kad kažką čia pakeistų. Kur glūdi tokio jų elgesio šaknys?

Galbūt jas pamatę ir įvardiję, geriau suprastume, kur slypi mūsų stiprybė ir ką reikia daryti, kad šiandien arba artimoje ateityje mūsų valstybėje tokių žmonių būtų daugiau, dėl to tikriausiai gyventume geriau?

Tad ir pabandžiau paieškoti atsakymo, remdamasis sava patirtimi ir savo matytais, o daugeliu atveju – ir išgyventais dalykais. Žiūrėdamas į šiandieną, šios dienos Lietuvą. Galbūt šiek tiek atsigręždamas atgal, nes tik tokiu būdu, matydamas bent poros dešimtmečių perspektyvą, gali geriau įvertinti, kas yra pastovu, o kas – vienadieniška.

Taigi, kas yra tie mūsų valstybės ir jos tautos pilietiškumo „inkubatoriai“? Ir kokiu būdu jie tą norą darbuotis dėl kitų sugeba sužadinti?

Vilnius. Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Pirmą vietą turbūt skirčiau tų pilietiškų žmonių šeimoms – tėvams, seneliams ir protėviams. Dažnu atveju – tremtiniams, rezistentams ar tiesiog žmonėms, kurie kadaise nebuvo abejingi ir darė, ką gali gero. Tai yra tiems autoritetams, kuriais nuo pat ankstyvos vaikystės tikėjome besąlygiškai. Man iš vaikystės buvo įstrigę pasakojimai apie senelį (kurio taip neteko pamatyti – jis mirė Sibire daugiau kaip prie pusę amžiaus), kovojusį anos Lietuvos nepriklausomybės karuose. O ypač – tėčio ir dėdžių, ir tetų pasakojimai apie gyvenimą Sibire bei puse lūpų (ši tema buvo ypač slapta) šnibždant netyčia nugirsti pasakojimai apie dėdžių ryšius su mišku ir jų suėmimo aplinkybes. Tie pasakojimai atrodė lyg senoviniai mitai, skatino fantaziją, kartu formavo įvaizdį, kas yra tikra gyvenime ir kas ne, ir dėl ko verta gyventi. Daug metų dalyvaudamas įvairiose veiklose senai pastebėjau, kad, pakalbinus pilietišką žmogų, kokiais penkiais iš šešių atvejų įsitikinsi, jog ir jo tėvai ar seneliai buvo patriotai, dažnas jų vienaip ar kitaip kentėjo nuo sovietinių, o neretai – ir nuo  hitlerinių okupantų. Taigi, turbūt galima sakyti, kad tai iš dalies tai turbūt paveldima.

Padėkos šv. Mišios už Mykolo Giedraičio paskelbimą palaimintuoju. Evgenios Levin nuotrauka

Antra didelė priežastis, labai dažnai gana glaudžiai susijusi su pirmąja – tai Tikėjimas. Nors pastaruoju metu gana dažnai matyti pilietiškai aktyvių žmonių, save siejančių su kažkokia politine ideologija ar tiesiog pilietiškumu apskritai, vis dėlto (ypač provincijoje), sakyčiau, parodyk man aktyvų žmogų, aktyviai besistengiantį dėl kitų, ir aš tau parodysiu krikščionį. Iš tiesų nieko čia keisto nėra – krikščioniškas mokymas pats teigia meilę ir tarnystę kitiems. Ir jei jį priimi ne formaliai, ne iš tradicijos, o iš tiesų tokį, koks jis yra, su visu jo radikalumu – nori nenori tampi altruistiškas ir įsiveli į kažkokią veiklą. Pradedi galvoti apie kitus ir tai, kokią misiją turi šiame gyvenime. Ne veltui Bažnyčia ir tikėjimas sovietmečiu buvo ta kolona, kurią labiausia bandė išklibinti sovietinė propagandinė ir represinė mašina.

1988 metų rugpjūčio 23 d. Sąjūdžio mitingas Vingio parke. Leonardo Skirpsto fotografija

Trečia – matyta ir pajausta atgimimo ir Sąjūdžio veikla. Jam galbūt reiktų skirti ir pirmąją vietą. Nors, kita vertus, daug žmonių, neturėdami pirmų dviejų anksčiau paminėtų „postūmių“, net ir pergyvenę sąjūdį kažkokiu būdu sugebėjo nei pilietiškumu, nei altruizmu „neužsikrėsti“. Mat tuo pačiu metu į Lietuvą atėjo kur kas patrauklesnis ir konkretesnis, besąlyginis ir besaikis pinigų, materialinių vertybių kaupimo ir egoizmo kulto stabas. Palietęs visus. Ir nemažą dalį visuomenės, atrodo, iki šiol tvirtai laikantis savo gniaužtuose.

Nuotraukos autorė Greta Skaraitienė/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Ketvirtą vietą siūlyčiau vaikystėje ar paauglystėje skaitytoms knygos ir matytiems filmams. Įtariu, kad būtent jie labai dažnai žmogaus brendimo metu formuoja žmogaus vertybes, nes šiuo laiku esame itin joms imlūs. Mano, dabartinių keturiasdešimtmečių, karta užaugu su kapitonu Tenkešu, Robinu Hudu, Harka – Kietuoju akmeniu – Tokei Ito ir kitais herojais, vienu ar kitu būdu kovojusiais už savo tautą, gentį ar liaudį. Vis dėlto, turbūt didžiausią įtaką mano pasaulėžiūrai padarė paauglystėje, atgimimo fone skaityti Šapokos „Lietuvos Istorija“, J. Lukšos-Daumanto „Partizanai“ ar S. Raštikio „Kovose dėl Lietuvos“. Tikiu, kad kiekviena karta turėjo ir turi savo filmus ir knygas, kurie prisidėjo prie jų savimonės ir požiūrio į tai, kas teisinga šiame pasaulyje. O šiandienė – ir kompiuterinius žaidimus. Kaip būtų gerai sukurti nors keletą jų, skatinantį pilietiškumą!

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Penktoji priežastis – Mokytojai. Ne veltui juos parašiau iš didžiosios raidės. Ne visiems pasisekė juos turėti – kitus mokė tik mokytojai. Bet kam pasisekė – tas juos geruoju minėjo ir minės visą gyvenimą. Daugelis tų Mokytojų jau turbūt po žeme. Ne vienose kaimo kapinaitėse teko matyti paminklų su dedikacija „mylimam mokytojui“, prie kurių niekada nevysta gėlės ir negęsta žvakės, Bet dar daugiau tenka girdėti pasakojimų ir prisiminimų apie šviesaus atminimo Mokytojus, parodžiusius kelią (daugeliu atveju – pavyzdžiu), kaip reikia mylėti Tėvynę ir jos žmones, kaip teisingai gyventi.

Ateitininkų federacijos nuotrauka

Šeštoji. Pilietinės organizacijos. Skautai, ateitininkai, šauliai ir daugelis kitų nepolitinių, o gal ir politinių organizacijų, kurių po atgimimo įsisteigė ne viena dešimtis. Ir kurios su dideliu entuziazmu dirbo, o nemaža dalis ir šiandien tebedirba, kurdamos Lietuvą. Sunku įvertinti jų įtakos mastą, tačiau neabejoju, kad per veiklą jose jau šioje Lietuvoje perėjo keli šimtai tūkstančių vaikų. Lietuvos jaunuolių ir vaikų. Ir jei paklaustum daugelį aktyvių jaunesnių žmonių, galėčiau galvą guldyti – absoliuti dauguma iš jų būtų savo laiku buvę, o gal ir dabar tebesantys pilietinių organizacijų nariai. Bent jau aš skautų, kuriems pats priklausiau, sutinku beveik visose ministerijose, tarnybose ir kitose struktūrose ir organizacijose. Nekalbant jau apie verslą. Tą patį tenka girdėti ir iš ateitininkų bei šaulių. Tikiu, kad ir kitos esamos ar buvusios pilietinės organizacijos turi kuo didžiuotis.

Esu įsitikinęs, kad pilietinių organizacijų istorinis ir dabar esantis vaidmuo šiandienės Lietuvos kūryboje iki šiol yra visiškai neįvertintas ir neskatinamas. Ir tai yra didžiulis pilietiškumo potencialas, rezervuaras ir inkubatorius, kuriame galima auginti ir „semti“ pilietiškai aktyvius žmones dabartinės Lietuvos kūrybai.

Straipsnio autorius Dalius Rakutis yra žurnalistas, korporacijos „Vytis“ filisteris, istorikas, edukologas, knygos vaikams „Kario keliu“ autorius

Jürgenas Habermasas sako kalbą, atsiimdamas Erasmus apdovanojimą, teikiamą žmogui ar organizacijai, padariusiai daugiausia įtakos Europos ir pasaulio kultūrai, sociologijos mokslui. EPA nuotrauka

2019 m. birželio 18 d. pasaulis šventė žymaus vokiečių filosofo Jürgeno Habermaso 90-ies metų jubiliejų. Habermasas yra vienas įtakingiausių šių laikų filosofų, diskutavęs su tokiomis filosofijos ir visuomenės garsenybėmis kaip Richardas Rorty, Jacques’as Derrida ir Josephas Ratzingeris dar prieš jam tampant popiežiumi Benediktu XVI. Habermaso filosofija stengiasi aprėpti daugybę sričių – jis kalba ir apie socialinių mokslų filosofiją (ar ir kaip mes galime tirti socialinį pasaulį), ir sociologiją, ir politinę filosofiją. Tarpdiscipliniškumas – viena labiausiai vertinamų šio visuomenės veikėjo savybių. Siūlau susipažinti su Jürgeno Habermaso asmenybe ir pagrindinėmis jo filosofijos idėjomis.

Jürgenas Habermasas gimė 1929 m. Diuseldorfe, Veimaro respublikoje. Gimė šalyje, skęstančioje Versalio taikos nuosprendžiuose ir visuomenėje, prisirpusioje tironijai. Visai netrukus rinkimus į parlamentą laimėjo Adolfas Hitleris, o Vokietija pasirinko kryptį, kuri galiausiai pakeitė visą visuomenę ir jaunojo Jürgeno gyvenimą.

Habermaso tėvas ne tik priklausė nacių partijai, bet ir tikrai tikėjo nacistinės Vokietijos idėjomis. Pats berniukas 1945 m., prieš pat karo pabaigą, prisijungė prie Hitlerio jaunimo organizacijos. Hitlerio ir nacistinės Vokietijos pradėto karo patirtis Habermasui buvo vienas iš postūmių persvarstyti nacionalizmą kaip visuomenės gyvenimą valdančią doktriną.

Nacionalizmas Habermasui simbolizavo agresyvumą ir tikėjimą viena idėja, kuri galėtų pakeisti pasaulio ir valstybės sandarą negalvojant apie supantį pasaulį ir idėjos įgyvendinimo pasekmes jam ir jame gyvenantiems žmonėms. Po Antrojo pasaulinio karo ne tik jis, bet ir daugelis kitų Vokietijos ir viso pasaulio filosofų atsitraukė nuo normatyvinio, griežto ir teigiančio mąstymo. Daugelis jų nusprendė veikiau užsiimti stebėjimu, dekonstravimu, kritika, atsisakė pozityvaus, dideles sistemas konstruojančio ir teigiančio mąstymo apie pasaulį. Griežtas, utopinis ir idealistinis mąstymas jiems visiems simbolizavo totalitarizmą, negailestingai sunaikinusį daugybę žmonių. Vieni kaltino racionalumą, proto įsigalėjimą, Apšvietą. Kiti sakė, jog po Aušvico rašyti poeziją, t. y. ką nors kurti, būtų tiesiog barbariška.

Poezijos ir kūrybos barbariškumą po Aušvico įvardijo vienas Frankfurto mokyklos atstovų Theodoras Adorno. Kartu su kolega Maxu Horkheimeriu jie ėmėsi svarbios užduoties XX a. antrojoje pusėje – demaskuoti ideologijas, kurios, atrodo, ir atvedė pasaulį į savinaikos, neatleistinų veiksmų prieš kitą žmogų ir barbariškumo terpę. Bet koks „pozityvios“ kūrybos aktas, naujos pasaulio sistemos konstravimas, idėjos teigimas jiems rodėsi kaip vėl iš naujo barbariška pozicija. Atrodo, kad teliko tik vienas žingsnis iki kito naikinimo veiksmo proto sukurtos sistemos neatitinkančių žmonių atžvilgiu. 

Maxas Horkheimeris ir Theodoras Adorno. J. Habermaso mokytojai Frankfurto socialinių mokslų institute.

1956 m. į Frankfurtą atvyko jaunasis tyrėjas Jürgenas Habermasas. Prieš dvejus metus Habermasas Bonos universitete apsigynė disertaciją iš vokiečių idealisto Schellingo, o dabar vaikštinėjo Frankfurto socialinių tyrimų instituto koridoriais, besimokydamas iš to meto didžiųjų. Būtent Frankfurte Habermasas daugiau gilinosi į marksistinę teoriją, ideologijos pavojus, parėmė savo mokytojų norą atsikratyti griežto, sunkaus, užgožiančio mąstymo, tačiau Frankfurto mokykla jam buvo tik viena mąstymo ir karjeros stotelė.

Po kivirčų su darbo vadovu Horkheimeriu dėl disertacijos ir to, kad pats Habermasas nepalankiai žiūrėjo į Frankfurto mokyklos politinį skeptiškumą ir neapykantą moderniai kultūrai, jis persikėlė į Marburgo universitetą, kuriame galiausiai baigė habilitacijos procesą. Habilitacija tuomet reiškė išleisti knygą, paremtą tyrimu. Šia knyga tapo „Struktūrinė viešosios erdvės transformacija“ (1962 m.; anglų kalba knyga pasirodė 1989 m.). Knyga žymėjo naują posūkį Habermaso filosofijoje – į kūrybišką ir aktyvią politinę mintį, idealizmo ir utopinio mąstymo atgimimą.

Naujosios filosofijos užuomazgos

Veikale „Struktūrinė viešosios erdvės transformacija“ Habermasas teigia, kad iki XVIII a. Europoje politikoje dominavo „reprezentatyvi“ kultūra: tokia kultūra, kurioje vienas subjektas „atstovavo“ visiems, tačiau juos prispausdamas ir naikindamas, o ne leisdamas veikti politiškai. Pavyzdžiui, Liudvikas XIV turėjo reprezentuoti visos prancūziškosios valstybės didybę, tačiau parodymo veiksmas prislėgė ir visuomenę. Kitaip tariant, karalius, nors ir būdamas valstybės simbolis, neįkūnijo visos valstybės, o ją tik engė.

Ši „reprezentatyvinė“ kultūra sutapo su feodaliniu valdymo modeliu, tačiau, pradėjus megztis pirmiesiems kapitalistinės ūkio struktūros daigams, atsirado kitoks buvimo kartu būdas – viešoji erdvė (vok. Öffentlichkeit). Naujojoje kultūroje pradėjo kurtis viešosios erdvės salos, nepatenkančios į valstybės valdymo lauką, o jose žmonės galėjo dalintis savo požiūriais ir žiniomis – būti aktyvūs, o ne pasyvūs subjektai. Habermasas tokiomis salomis laiko įvairius laikraščius, žurnalus, skaitymo klubus, masonų ložes, kavines.

Pagrindinis viešosios erdvės kultūros aspektas buvo jos kritiškumas. Prieš tai dominavusioje kultūroje tik vienas iš dalyvių buvo aktyvus (valdytojas, karalius), o visi kiti – pasyvūs, o viešosios erdvės kultūra skatino dialogą: žmonės susitikdavo diskutuoti arba keisdavosi savo požiūriais spaudoje. Habermasui atrodo, kad viena iš Prancūzijos revoliucijos priežasčių buvo „reprezentatyvinės“ kultūros žlugimas ir viešosios erdvės kultūros iškilimas.

Nepaisant to, naujai užgimusi viešųjų erdvių kultūra, anot Habermaso, žlugo. Prie viešųjų erdvių kultūros žlugimo prisidėjo daug įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, komercinės, t. y. atrsiradimas naudos ir pelno siekiančios masinės medijos, kuri kritišką visuomenę pavertė vartotojų visuomene; taip pat ir „gerovės valstybės“ idėjos suvešėjimas. Ji, anot Habermaso, sujungė visuomenę su valstybe taip glaudžiai, kad neatsirado jokių plyšių, kuriuose galėtų rastis laisvų viešųjų erdvių.

Tokia situacija pavertė viešąją erdvę vieta, kurioje susitinka ginantys savo interesus ir kovojantys dėl valstybės išteklių subjektai, o ne tokie, kuriems rūpi sutarimas ir visuomeninis interesas. Kritika ir priežastys, kurių atranda Habermasas, neabejotinai kalba iš marksistinės perspektyvos – pagrindiniu jo „oponentu“ per visą ateinančią filosofinę karjerą taps „instrumentinis racionalumas“, t. y. toks racionalumas, kuris siekia naudos, intereso įtvirtinimo ir į kitą žiūri kaip į priemonę. Tokio racionalumo naudojimą socialiniuose moksluose, santykiuose ir politikoje jis laiko klaidingu.

Jürgenas Habermasas. WIkipedia.org nuotrauka

Habermasas kritikavo modernizacijos procesus, kurie veikiau skatino visuomenę judėti į nepajudinamo ir kategoriško ekonominio ir administracinio racionalizavimo pusę. Kitaip tariant, skatino visuomenę į visus jos aspektus žiūrėti kaip į teikiančius racionaliai apskaičiuojamą ir instrumentinę naudą. Kasdienis žmonių gyvenimas yra nuolat persmelkiamas kapitalizmo, masinio vartojimo ir taip viešasis gyvenimas nuolat instrumentiškai racionalizuojamas.

Pirmojoje knygoje filosofas atliko istorinę analizę, tačiau ir joje pasirodo normatyvumo aspektas – viešąją erdvę ir joje laisvai besireiškiančius žmones jis laiko siekiamybe ir būtent iš šios siekiamybės perspektyvos jis vertina visą viešosios transformaciją.

Susitarimas kalbantis

Kita svarbi Habermaso filosofijos idėja – komunikuojančio veiksmo teorija (vok. Theorie des kommunikativen Handelns). Taip vadinosi ir 1981 m. pasirodžiusi Habermaso knyga. Ši teorija rodo Habermaso posūkį į kalbos filosofiją. Habermasas ima klausti, kaip žodžiai įgauna veiksmo pavidalą ne verčiant kitą sutikti, o bendradarbiaujant? Kokiu būdu įtikiname kitą, vartodami kalbą, elgtis vienaip ar kitaip, tačiau ne jį verčiant ar apgaunant, o veikiau bendraujant ir siekiant sutarimo kartu?

Pagrindinis ir idealus Habermaso politinės erdvės variantas yra toks, kuriame žmonių tikslas yra ne paveikti kitą judėti sava linkme, o atrasti sutarimą kito neverčiant. Jis mano, kad šitai gali padaryti savitai suprasta kalba. Filosofas siūlo „komunikacinio racionalumo“ koncepciją. Šis racionalumas skiriasi nuo minėtojo instrumentinio (siekiančio naudos) ar normatyvinio (apibrėžiančio normas), nes šis racionalumas jungia kelis pasaulius – subjektyvų, objektyvų ir intersubjektyvų arba socialinį. „Komunikacinis racionalumas“ nuolat save permąsto, yra atviras dialogui, kuriame jo dalyviai mokosi iš vienas kito argumentų, prielaidų ir klausimų. Tokiu racionalumo grįstos politinės erdvės ir ieško Habermasas.

Visuomenės veikėjas ir pokalbininkas

2011 m., iškart po ekonominės krizės įkarščio, Habermasas buvo kritiškas Europos Sąjungos atžvilgiu. Goethe’s institute Paryžiuje jis sunkiai rinko žodžius, išreiškiančius nepasitenkinimą. Galiausiai rėžė: „Smerkiu visas politines partijas. Mūsų politikai jau ilgą laiką negeba siekti kažko daugiau nei tiesiog dar vieno perrinkimo. Jie neturi visiškai jokios politinės substancijos, jokių įsitikinimų.“ Labiausiai jį erzino politikoje įsigalėjęs naudos ir efektyvumo siekiantis racionalumas.

Vienas iš kritikos objektų taip pat buvo neaiški Europos Sąjungos institucijų jurisdikcija ir veikla. Knygoje „Apie Europos konstituciją“ (vok. Zur Verfassung Europas) Habermasas negailestingai kritikavo N. Sarkozy ir A. Merkel laikais susikūrusią „postdemokratiją“, kurioje Europos Parlamentas beveik neturi jokios įtakos, Europos Komisija atsiduria „keistoje, pakabintoje pozicijoje“, o štai Europos Taryba Lisabonos sutarties nutarimu įgauna didžiulę galią. Habermaso kritika nuosekli mąstymui. Jis yra radikalus racionalios demokratijos ir dalyvavimo gynėjas, todėl bet koks demokratijos proceso pažeidimas atrodo kaip kritikuotinas.

Habermasą erzina ir politikos technokratiškumas ir politikų generuojamų idėjų skurdas arba jų nebuvimas. Galbūt dėl šios priežasties jis gyrė Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, kuris „išsiskiria iš kitų Europos lyderių dėl to, kad žiūri į kiekvieną problemą iš platesnės perspektyvos ir dėl to nėra tiesiog reaguojantis“, rašė jis 2018 m. liepą. Kitaip tariant, Habermasas itin vertina platų požiūrį ir nuolat siūlomas idėjas.

Įsitraukimas į pokalbį yra dar viena Habermaso gyvenimo ir filosofijos prielaida. Pavyzdžiui, knygoje „Kalbant apie filosofijos būklę“ (angl. Debating the State of Philosophy, 1996 m.) Habermasas prisijungia prie Richardo Rorty, Leszeko Kolakowskio ir Ernesto Gellnerio, kad aptartų šiuolaikinės filosofijos būklę. Jie kartu klausia, ar mums vis dar reikia filosofinio kalbėjimo šiuolaikinėje visuomenėje.

Rorty atsako neigiamai (jam filosofija tėra praėjusių amžių nebetinkamas naudoti produktas), o Habermasas nesutinka ir mato filosofijos vietą šiuolaikiniame pasaulyje. Ši jo pozicija taip pat labai „habermasiška“ – kiekvienas pažinimo būdas, jo nuomone, turi ir gali prisidėti prie sutarimo tarp skirtingų pusių atradimo.

Pinterest.com

Kitas itin žymus Habermaso debatas užsimezgė su tuometiniu Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektu Josephu Ratzingeriu knygoje „Sekuliarizacijos dialektika: apie protą ir religiją“ (angl. The Dialectics of Secularization: On Reason and Religion, 2004 m.): abu jie kalba apie religijos ir proto santykį šiuolaikinėje visuomenėje, sekuliarizacijos procesus, tikrovės „numitinimą“. Habermaso santykis su religija nuolat keitėsi. Marksistinės filosofijos veikiamas karjeros pradžioje, jis galvojo apie religiją kaip apie kontrolei skirtą įrankį, iškreipiantį tikrovę. Tačiau galiausiai religiją Habermasas priima kaip lygiavertę pokalbio dalyvę. Anot jo postsekuliarizacijos epochoje reikėtų siekti dialogo: tiek tikintieji, tiek netikintieji turėtų leisti agoroje kalbėti visiems. Jų argumentai turi būti suvokiami kaip lygiaverčiai: tiek vienos, tiek kitos pusės.

Habermasas tiki išlaisvinančia proto galia. Proto tikslas yra padėti mums atrasti naujų būdų, kaip kartu gyventi darniai ir sklandžiai. Tik tada, kai žmonės kartu diskutuoja ir jų nevaržo jokios valdymo ir paklusimo struktūros, galima pasiekti tikrą sutarimą. Habermasas siekia ir svajoja apie tokią būklę, kai piliečiai gali pajusti pokalbio ir vienam kito supratimo, susitelkimo ir sutarimo jausmą. Žinoma, tokių diskusijų tikrovėje sunku rasti, jos retos, tačiau tai ir yra Habermaso idėjos ypatingumas: mes puikiai suvokiame, kad vieni pokalbiai įgyvendina jo nustatytas sąlygas labiau nei kiti, t. y. jie nesikliauja spaudimu, bandymu įtikinti, o siekia racionalaus sutarimo, supratimo, tikrojo pokalbio. Būtent dėl šios priežasties Habermasas yra idealistas – jis tiki tokio pokalbio galimybe, nes kiekvienas iš mūsų yra tokio pokalbio atplaišų patyręs.

Habermasas skatina siekti idealo amžiuje, kai idealais daugelis nebetiki.

Adomas ir Veronika Čipkai su vaikais. Stovi Alfonsas (su studentiška kepuraite) ir Stasys, sėdi Ona ir Adolfas. Apie 1939 metus Nemeikščiuose. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 13)

Ilgai nesupratau, kiek mažai žinom apie Nykos-Niliūno gyvenimo pradžią. Dienoraščiuose jo gimtinė, Nemeikščiai, dažnai iškyla, bet apie juos kalba tas, kuriam viskas savaime aišku, dėl to daug lieka nepasakyta.

Su Stasiu Čipkumi, jauniausiuoju Nykos-Niliūno broliu, suvedė jo dukterėčia Vilija. Ėjau pas jį neturėdama minties susitikimu dalintis. Bet šio 97 metų žmogaus atmintis siekė taip toli, kad teko apsigalvoti. Mums kalbantis iš užmaršties nubusdavo tai, ko, atrodė, jau seniai niekam nebėra. Be to, dar akino ir noras pataisyti savo pačios klaidas. Taip, tai smulkmenos, bet ar ne iš jų viskas susideda? 

G. Š. 

Buvot Nemeikščiuose?

Buvau.

Aš jau kuris laikas nebuvau, man jau sunku. Tvarkėm kapą Utenoj, tai vis važiuodavom.

...tvarkėt palaidoję Alfonsą, Aleksandrą ir Horacijų*?

Taip. Ten palaidotas ir mano brolis Juozapas. Pirma jis buvo palaidotas Kauno kapinėse. Kai jas naikino, mes su broliu Adolfu atvežėm Juozapą prie mamos. Mama mirė 1956, o tėtė 1968 m. Visi palaidoti ten pat. Skulptorius Kėdainis man rekomendavo tą antkapį, kur dabar stovi, Arūno Kyno diplominis darbas.

Skaitydama Nykos-Niliūno tekstus, vėlai supratau, kad yra dveji Nemeikščiai: kaimas ir vienkiemis, į kurį šeima persikėlė po žemės reformos. Ar jūs gimėt dar gyvenant kaime ar jau vienkiemyje?

Mūsų visi vaikai gimė Nemeikščių kaime. Aš priešpaskutinis, po manęs dar sesuo Ona. Buvo dvi Onos, viena mirė, tai kai gimė paskutinė, ją pakrikštijo Ona ir atstatė taip. Ona 1924, aš 1921 m., Nyka dviem metais už mane vyresnis.

Maniau, kad jūs daug jaunesnis už Nyką.

Nu dar 100-o man nėr, dviejų metų ir mėnesio trūksta.

Kai kraustėmės į vienkiemį, Nyka buvo dešimties, o aš aštuonių. Mokyklą iš kaimo lankiau turbūt du metu... o į trečią skyrių, kaip tada vadinom, ėjau iš vienkiemio. Mes abu ėjom su Alpa du metu. Tada jis jau baigė pradžios mokyklą, ir aš vienas ėjau.

Į Uteną eidavom. Mokykla buvo toj vietoj, kur vėliau pastatė banką**. Tada mokykla persikėlė kitapus plento, į tokį medinį pastatą. Dar prieš karą jo vietoj pastatė mūrinę mokyklą. Mes baigėm dar medinėj.

Kai gyvenot kaime, jūsų namas buvo paskutinis gatvėj?

Ne, dar vienas buvo už mūsų, Stasiūno, irgi tokia prasta sodyba. Kelias buvo į pakalnę – pro mus, pro Stasiūno trobą link Ramoškėnų dvaro.

Gal ten yra ir Ramoškėnų brasta, minima dienoraštyje?

Tas kelias eina per Ramoškėnų brastą***. Šitoj vietoj labai plati upė, koki 8 ar 10 metrų. Ir akmuo toks ten buvo, kaip varlė, tokios formos. Maždaug žmogaus aukštumo.

Alfonsas ir Aleksandra Čipkai su dukra Berenika, sūnumis Horacijumi ir Aristoteliu. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Nyka, kai grįžo į Lietuvą 1998 m., tai buvo nuėjęs prie šitos brastos, dienorašty užsirašė, kad nebėra į varlę panašaus akmens.

O nuo kada jūsų giminė Nemeikščiuos?

Buvo mano prosenelių Čipkų šeimos valakas, 20 ha, ir buvo jų 4 sūnūs. Pasidalijo vienoj ir kitoj pusėj gatvės po penkis hektarus. Tada buvo keturios Čipkų šeimos kaime. Mano tėtė turėjo seserį, ji ištekėjo į Grybelius, o jis paveldėjo ūkį. Senelis buvo Juozas, o bobutės, kaip pas mus vadindavo, tai neatsimenu vardo. Jie vieną dieną mirė abu. Seniai tas buvo, nė Nyka, nė Adolfas, 1915 m. gimęs, jų neprisimena.

Mama atitekėjo iš Avižienių. Nesu ten buvęs. Jos buvo trys seserys. Su viena tai palaikydavo ryšį. Jie neturėjo žemės, tai nuomodavo arba ant pusės dirbdavo, pusininkai, pusę atiduoda šeimininkui. Tai jie netoli kaime nuomodavo žemę. O kita sesuo buvo ištekėjus netoli Ukmergės, tai jau retai matydavosi.

Mama mokslo neturėjo jokio, nesimokė mokykloj, skaityt mokėjo tik iš savo maldaknygės.

Mūsų dešimt vaikų buvo: Jonas (g. 1904), Petras (g. 1908), Juozas (g. 1910), Adolfas (g. 1915), Alfonsas (g. 1919), aš (Stasys, g. 1921) ir Ona (g. 1924). Trys mirė, tų nežinau, kada gimė, vardus tik žinau – Ona, Napalys (Napaleonas) ir Pranciškus. Sesuo turbūt kokių dvejų ar trejų metų mirė, o kiti mažesni, vienas kažkur krito, susimušė, o kitas tiesiog net nežinau.

Vaikeliai palaidoti tėvų kape?

Maždaug toj vietoj, niekas tada netvarkė taip kapų.

O Juozapas mirė 1932 m. Kariuomenėn imdavo 21-ų. Metų dar buvo neatitarnavęs ir mirė, smegenų uždegimas, ir labai greitai mirė. Į laidotuves nenuvažiavom, tik tėtė mūsų nuvažiavo, broliai, kur Kaune gyveno, tai jie dalyvavo.

Mama nevažiavo dėl silpnos sveikatos?

Sveikatos gal būtų buvę, pinigų nebuvo kaime, kai 5 ha. Rėžiai buvo, tenai dvi pradalges nupjaunu, o trečią da tik tai. Labai jau nedaug tenai.

Kai kėlėmės į vienkiemį, pirmiausiai pastatė klojimą. Reikėjo dirbt paskirtą žemę, tai reikėjo ir kažkur suvežt. Kai atsikraustėm, pirmiausia klojime ir gyvenom. Klojimą statė naują, o namą perkėlė iš kaimo.

Ar klojimo nelikę?

Ne, jo ir vietos nelikę. Jis buvo pakalnėj, kur dabar tvenkinys. O tvartas buvo ant kalno. Reikėjo nešt į kalną pašarą.

Grūdus tai laikydavo kamaroj. Įėjus į trobą, buvo priemenė, iš jos po dešinei – kamara, o kairėj gyvenamas kambarys (viena patalpa, paskui tik pertvėrė). Grindų nebuvo, asla. Kamaroj grūdus laikydavo, rūbai sudėti buvo, gulėdavom. Vasarą, net ir žiemą po duknom. Tų grūdų iš pradžių mažai buvo. Tik tiek, kad duonos užtekdavo iki Kalėdų.

Kodėl tiek mažai? Prasta žemė?

Iš pradžių buvo daug nedirbamos. Kaime, matai, mūsų buvo 5 ha, o čia juos prilygino 10-iai, – beveik 11-ai.

Ką augindavo, kaip išsiversdavo?

Trilaukė sistema buvo: vasarojus, pūdymas ir žiemkenčiai. Augindavo rugius, kviečius, miežius, avižas, žirnius, pupas, bulves, ty daržai savo keliu. Dirbau visus darbus: ir pjaudavau, ir ardavau, ir imdavau iš po dalgės. Nu ir Nyka dalinai, bet mes jau jį palepinom, reikėjo mokytis, nelankė niekur jokios gimnazijos, pats mokėsi vienas.

Tai tėvai suprasdavo ir duodavo laiko?

Mes duodavom, mūsų šeima buvo nemaža.

Jums samdinių nereikėjo, pakako savų darbininkų?

Taip. Nors kartą linus reikėjo raut, tai samdė. Specialiai buvo tokios rovėjos iš miesto, iš Utenos atėję.

Mano broliai Jonas ir Petras lankė Utenos progimnaziją, o baigė gimnaziją Kaune.****

Abu vyriausius išleido mokytis. Ar tuo metu šeima lengviau vertėsi? Ar jie buvo labai gabūs?

Veržlūs buvo, gali taip pasakyt... Mūsų tėtė toks žmogus, parduodavo ir gyvulius, kai už mokslą reikėjo mokėt. Seniau reikėjo mokėt ir gana daug. O kai vyriausi broliai baigė, tai vieni kitiem padėt, aš jau paskutinis, sesuo, kai į Vilnių atvažiavo mokytis, gyveno bendrabuty, o valgyt ateidavo pas mane. Pas mus taip jau buvo, jei aš turiu, tai ir kitam.

Žinot, kai kėlėsi iš kaimo, skolų prisidarė. Klojimas, gyvenamas namas, tvartas. Viskas kainavo.

Kai skolino pinigus, tai negalvojo apie atidavimą.

Skolino persikėlimui?

Ir persikėlimui, ir taip toliau... Jūs žinot apie Nykos kojos sulaužymą? Baisus vaizdas, jūs neįsivaizduojat... Dar mokyklon nėjo. Tėtė atnešė jį, laikėsi koja tik ant raumenų, kaulai sulaužyti visi. Pardavė karvę ar ką tai, reikėjo Utenos ligoninėj užmokėt. Nebuvo slaugių, tai tėtė slaugydavo, būdavo prie jo. Gydytojas atėjo, jau buvo po operacijos, sako, turbūt negyvens, aukšta temperatūra, reik koją pjauti. Tėtė nesutiko su jo pasakymu. Tėtei reikėjo rašyt temperatūrą, jis pradėjo ją mažint, vis mažiau užrašyt. Ir temperatūra pradėjo mažėt. Atėjo tada chirurgas, sako: „Gyvens.“

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Nyka dienorašty prisimena, kaip tėvas jį ligoninėj nešiodavo.

Alpa ilgai vaikščiot negalėjo, padarė medinį tokį lovelį, kad nesilankstytų koja, gipsuot negalėjo, atvira visiškai žaizda. Paskui jau eidavo su vaikais lenktynių su ta koja. Taip padarė tas chirurgas, kad neraišavo, nieko.

Baigę gimnaziją, galėjo stot į karo mokyklą. Tada tik metus reikėjo tarnaut, o šiaip pusantrų. Jonas baigė karo mokyklą, gavo karininko laipsnį. Petras irgi buvo įstojęs į karo mokyklą, bet jam buvo per sunku ir jis atliko eiliniu.

Jonas gyveno Kaune, ir Alfonsas gyveno pas juos. Jonas mokėjo už mokslą universitete.

Taip, praktiškai tai taip. Mūsų visi buvo paėmę Žemės banke paskolą, kai kėlėsi į vienkiemį. Atsirado skolų ilgam laikui, mūs tėtė negalėdavo išsimokėt, tai Jonas užmokėdavo kiekvienais metais, kiek ten numatyta buvo. Reikėjo įkeist žemę, bankas, žinot, valstybinis.

Jonas turėjo žmoną Stasę ir sūnų Stasį. Jie visi pasitraukė į Kanadą, bet paskui atvažiavo į Ameriką, nusipirko namuką tenai.

Ką labiausiai prisimenat iš vyriausiojo brolio?

...labai mėgo žuvis, eidavom žvejot į mūsų upę, kai atvažiuodavo atostogų. Jonas – tai jau tikras žvejas. Turbūt aš daugiau su juo žvejodavau. Aš megzdavau sietkas tokias, tinklą. Su šeiva megzdavau.

Pastatai, būdavo, tinklą, sietkas, ir eini nuo jo tolyn, prieš srovę. Žuvys mėgsta bėgt prieš vandenį, jos bėga bėga, o tada apsisuki ir eini atgal, tai žuvys grįžta ir patenka į tinklą, o tinkle yra tokios rankovės uždaromos.

Jūsų upė nedidelė? Kiek ji pločio vasarą?

Be reikalo ją upeliu pavadino. Mes daug žuvų pagaudavom. Ne upelis, Lietuvos upių sąraše yra Krašuona. Mes ją vadinom tiesiog upe.

Dabar, kai patvenkta, sunku suprast.

Žinot, buvo ir iki pažastų gilumo. Buvo tokie atavarai, kur ateidavo žmonės maudytis. Ir buvo daug žuvų. Mūsų žemė rubežiavosi upe, gal kokius 400 metrų.

Jums priklausė šlaitas, kur leidžiasi beveik nuo kiemo?

Taip, šlaitas, tada nusileidus buvo dirbamos žemės ir paskui jau pieva dar irgi nuožulniai taip eidavo žemyn, ir tada upė, netiesi, bet vingiuota.

Tai gal čia buvo Margavonės pieva?

Margavonė kaime. Iš mūsų galo einant, tai maždaug kokios keturios sodybos ir tada atsišakoja kelias žemyn. Jis nuveda iki Margavonės tilto per Krašuoną. O Margavonės pieva, regis, buvo už upės. Dalis kaimo žemės buvo už upės, o klojimai čia, tai visas kaimas veždavo ir šieną, ir javus – viską suveždavo per šitą tiltą*****.

Nykos-Niliūno eilėraščiuose ne kartą minima Uršulė. Ar buvo moteris tokiu vardu Nemeikščiuos?

Buvo. Vaškelio Uršulia. Ji buvo tokia jau viduramžio, bet visus darbus ji dirbdavo, naktim kuldavo javus, seniau taigi nebuva mašinų. Mes irgi visus javus kuldavom spragilais, kultuvais mes juos vadindavom.

Ar ji buvo Vaškelio žmona ar dukra?

...turbūt sesuo?.. Vaškelio Uršulia buvo vadinama. Netoli buvo, per tris sodybas. Jų klojimas ir mūsų netoli, tai ji vakarais arba rytą labai anksti jau kulia. Girdisi. Vargšė moteris buvo, ta prasme, kad tik darbas visą laiką, jokio atodūsio.

Kodėl taip?

Nežinau, tas Vaškelis nelabai jau toks tvarkingas, ir nedarbštus...

„Pavargusiais plaukais sena Uršulė, / Per klaidą grįžusi iš amžinybės, / Su kultuve ir skausmo skalbiniais / Dejuodama vėl eina į pakalnę.“

Koks buvo Jūsų tėtė?

Mėgo politikuot. Grojo armonika. Žinau, kad armonikos buvo peterburgskos ir vienskos. Peterburgskos geresnės, tėtis turėjo peterburgską. Ir šokiuose kaimo grodavo, bet aš jau šitų dalykų neatsimenu. Mes irgi grojom, bet mūsų styginiai – mandolina, balalaika, gitara, kanklės. Pirmiausia tėtė nupirko balalaiką. Brolis, kur kariuomenėje mirė, ja grojo. Mes su Alfonsu grojom mandolina, balalaika, gitara... armonikėle lūpine. Kažkur rašo, kad mūsų sesuo mušė būgną, mūsų namuos būgno nebuvo. Sesuo, Ancė, kaip mes vadindavom, buvo dainininkė, kaimo dainininkė.

Alfonsas Čipkus (groja lūpine armonikėle) su seserimi Ona ir broliais Stasiu (kairėje) ir Adolfu (dešinėje). Apie 1938 metus Nemeikščiuose. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

O Alfonsą kaip vadinot?

Alpa. Kitaip nevadinom, ir kaimynai, ir visi.

Adolfas grojo visais instrumentais: ir akordeonu, ir armonika, ir smuiku. Ir sustyguodavo. Kaimynai ateidavo. Adolfas juos mokino, kad daugiau grojančių būtų. Kadangi mes pagrodavom, tai vasarą į kiemą ateidavo jaunimas, pašokdavo.

Adolfas vargonininku norėjo būt, Utenos bažnyčioj vargonininkas Grigaliūnas jį priėmė, bet paskui pareikalavo, kad reikia mokėt, tai turėjo atsisakyt.

Mama buvo religinga. Vakarais matydavau, kaip ji rožančių kalbėdavo. Mūsų namuose buvo šimtaprocentinė laisvė. Nieks nevaržė mūsų. Turgaus diena buvo ketvirtadienis, tai tėtė geriau į turgų nueis. Ty susitikdavo iš kitų kaimų, visa aikštė privažiuodavo. Mums atnešdavo barankų virtines. O jei nueidavo į bažnyčią vasarą, žinoma, žiemą tai neidavo, tai šventoriuj. Papročiai tai buvo kaime, visi jų laikėsi.

O mama stengdavosi kiekvieną sekmadienį eit?

Jūs įsivaizduojat, mama, šitiek mažų vaikų. Jeigu ji eidavo, tai vesdavosi mus, kad nebuvo, kur palikt. Kai paūgėjom, galėjom vieni kitus prižiūrėt, tada mama jau išeidavo.

Nyka, kaip atostogaudavo, į bažnyčią neidavo, kai atvažiuodavo kiti broliai, nueidavo kartu, o šiaip jis norėjo atlikt namuos, būt vienas.

Ir mama žiūrėdavo į tai ramiai?

Taip, visiškai teisingai. Gal paklausdavo, ar nori eit, ar nenori, kas namuose liks. Tai jau Nyka visuomet namuos.

Rašo, kad pas mus Šventraštį skaitė. Pas mus nebuvo Šventojo Rašto. Buvo trys religinio turinio knygos – maldaknygė mamos, storoka tokia, senoviniu šriftu rašyta, paskui buvo tokia knyga „Šventųjų gyvenimas“, senoviška, su nimbais šventieji, ir kantička. Šventraščio nebuvo, nei Seno Įstatymo, nei Naujo. 

Bet mes jau mamą tai pirmoj eilėj, iki vieno. Kad tik mamai būt geriau, kad padėt. Mūsų mama buvo angelas tikras, ji visiems lygi, neturėjo išsilavinimo, bet protingas žmogus.

Jei būdavo sunku pakelt, tai mes pakeliam, puodus nukeliam, vandens mama neneš, jau ar gyvuliams nunešt reikia ką nors, tai mes jau.

Žinot, šeimoj visuomet būna tokių dalykų, jie ir pasibardavo, bet ji niekuomet neperdės, visuomet teisinga. Ji yra teisinga.

Ar mama buvo gera dainininkė?

Niūniuodavo. Gal kartais ir maldas kokias, juk žinot, šitiek vaikų, siūdavo drabužius mama, apatinius... Viršutinius tai siuvėją pasikviesdavom į namus. Kiek kojinių numegzti reikia, žieminių batų niekad neturėjom. Būdavo, sušąli, kai grįžti iš mokyklos, keturi kilometrai per laukus, pusnys, pareini namo, ant pečiaus užlipi, bet tada pradeda skaudėt sušalusias kojas. Žinau, kad vienus metus aš nėjau į mokyklą, kadangi nebuvo aprėdalų. Čia šitie dalykai nesvarbūs.

Svarbūs, nes mes ir darom klaidas neįsivaizduodami, kaip žmonės gyveno ir ką tomis sąlygomis galėjo.

Kaip tėvai išgyveno karo laiką?

Jie abu, mama su tėte, liko kaime... Pavalgė abu pusrytį, mama nuėjo prigult, o tėtė išėjo gyvulių prižiūrėt, atėjo, rado numirusią. Tai jau laimingas žmogus. 75 metus atgyveno. Tėtė paskui išsikėlė į Uteną pas seserį, jos namas kaimynystėj buvo su brolio Adolfo.

Mama šnekėdavo apie išvykusius brolius?

O tai kaipgi, ji pergyveno visą laiką, ypatingai kada susirenka čia esamieji, tai prisimena ir kurių nėr.

Kaip sužinojot, kur jie yra? Ar jie spėjo pasakyti, kad traukiasi?

Mes nesusirašinėjom. Jūs įsivaizduojat, per penkiasdešimt metų nei Nyka man, nei aš jam. Jonui ir Petrui tai siųsdavom siuntinius – knygas ir gintaro dirbinius.

Bibliotekininkė, Utenoje dirbusi su seserimi Ona, pasakojo, kad ji niekad neišsidavusi, jog Nyka-Niliūnas yra jos brolis. Ir kraštotyrininkas Gasperaitis, dirbęs kartu su broliu Adolfu, niekad nedrįso prasitarti, kad žino jo ryšį su Nyka-Niliūnu, nors jam labai norėjosi paklausinėti.

Visiškai man aiškus dalykas. Parašė Adolfui laišką iš tenai brolis, tai jį iš karto išsikvietė ir reikėjo aiškintis.

Kadangi jūs buvot Nemeikščiuos... Mes su Nyka 1943 m. sodinom ąžuolus vienoj pusėj ir beržus kitoj, palei kelią. Mes abudu dar ginčijomės, jis norėjo, kad siauresnis būt kelias. Aš jam sakau, taigi reiks įvažiuot. Kiek? Aštuoni ar devyni ąžuolai, o kitoj pusėj beržai. Ieškojom Kriūtoj medžių, reikėjo iškast miške, atnešt.

O prie trobos šitaip yra: vienas uosis, kairėj pusėj į kampą du klevai, dešinėj liepa, kur lėktuvėlis buvo įkeltas, visi tebėra. Skaičiau, rašo, kad pas mus buvo senų medžių alėja, bet mes ją tik 1943 m. sodinom. Visus medžius patys sodinom.

Jūs esat labai atidus skaitytojas. Reikėtų man rodyt Jums, ką parašau...

O aš turiu vieną pretenziją, čia jūsų interviu [ištraukia pokalbį su manimi, skelbtą svetainėje „Bernardinai.lt“]. Va čia prašom paskaityt šitoj vietoj.

„...jis [Nyka-Niliūnas] baigė pradinę mokyklą, o paskui mokėsi daugiausiai savarankiškai. Tėvas veždavo į Užpalius, į Ukmergę laikyti egzaminų.“

Buvo kalba dėl Ukmergės. Bet tėtė sakė, kad į Ukmergę labai tol, 60 km arkliu nuvažiuot, o be to, Ukmergės tai gimnazija buvo. Alpa važiavo į Užpalius ir į Antalieptę, tenai progimnazija.

Buvo prie Švietimo ministerijos egzaminų komisija, jei žmogus išlaiko egzaminą, jam užskaito, gali laikyt po vieną, kaip nori. Iš pradžių Nyka kursą tik progimnazijos pasiruošė, todėl važinėjo į Užpalius ir Antalieptę. Toliau prašau skaityti.

„Brandos atestatą yra gavęs Utenos Saulės gimnazijoje, čia laikė baigiamuosius egzaminus.“ Neteisingai. Yra rastas dokumentas, rodantis, kad gimnazijos egzaminai išlaikyti Kaune. O kodėl Utenoj nelaikė egzaminų?

Utenoj būtų reikėję laikyti visą gimnazijos kursą iš karto.

Tai skaitau toliau: „...turėjo vyresnius brolius, kurie buvo išsilavinę, baigę universitetą.“ Neteisingai.

Taip, neteisingai, buvo baigę gimnaziją.

„...turėjo 11 hektarų.“

Čia teisingai – 10,69.

Alfonsas Čipkus (nuotraukos viduryje) su mama Veronika (jo kairėje), seserimi Ona (jo dešinėje) ir brolu Adolfu. Apie 1938 metus Nemeikščiuose. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Didžiausią klaidą darom siedami Nyką-Niliūną su Utenos „Saulės“ gimnazija. Ir gimnazijos istoriją pasakojant, mačiau, Nyka-Niliūnas minimas tarp išugdytųjų.

Taip, jis gimnazijos nelankė. Mes sėdėdavom iki vidurnakčio, skaitydavom, jis mokydavosi. Mama, būdavo, jau išbunda, sako: „Vaikai, eikit gult.“

Kas parūpindavo knygų?

Kai kurias gal ir nusipirkdavo. Buvo tokia neakivaizdinio mokymo įstaiga „Kalbaneum“. Ji ruošdavo tokias paskaitas ruoštis egzaminams, tai Alpa dalį paskaitų naudojo. Mums tas būdinga, kad niekas nesiskundžia niekuo. 

Aš mokiausi Telšių gimnazijoje, šešis ar septynis metus gyvenau pas brolį Petrą. O paskui vokiečiai pradėjo Reicho darbo tarnybą, amžius sukanka, ateina į gimnaziją, gaudo, tai aš grįžau į namus. Paskui išvažiavau į Vilnių 1944 m. rudenį, buvo vieni gimnazijos metai likę. Tokį ryšuliuką turėjau nedidelį: dešros, duonos ir 10 rublių. Man sekėsi: pirmiausia tai Alpos kambarys. Išskėstom rankom jo šeimininkė sutiko, sako, man vis tiek, kuris brolis. Kitam kambary gyveno tas pats matematikas, kur prie Nykos, su juo irgi geri draugai tapom. Šeimininkė – buvusi dvarininkė nuo Telšių, Andrijauskaitė. Labai gera moteris, ji dar gyveno taip kažkaip, butas didelis buvo. Aš vieną kambarį turėjau, tas Paulauskas, matematikas, vieną, ir ji su giminaite gyveno vienam, o tarnaitė – ji turėjo tarnaitę – gyveno virtuvėj. J. Montvilo g. 13 (dabar J. Savickio g.) pirmam aukšte, netoli Lukiškių aikštės.

Su kaimu susisiekti tada buvo sunku, karo metas, ne vieną kartą esu važiavęs ant traukinio stogo. Ant siauruko tai bjauru, jis labai siūbuoja, o plačiuoju – labai jau komfortas. Ir bilietą turi, bet negali įlipt. Iš Vilniaus tai nuvarydavo nuo traukinio, bet per jėgą užsiverti. Karo metas. Karas daro savo.

Traukinys iš Utenos eidavo siaurutis iki Švenčionėlių. Nuo ten į Vilnių jau platus. Tai atvažiuoji tuo plačiuoju ir persėdi į siaurąjį. O su Kaunu tik autobusu buvo susisiekimas.

Iš pirmos dienos Vilniuj pradėjau ieškot darbo, reikia gyvent, už butą mokėt. Už mokslą jau nereikėjo mokėt, jau buvo tarybinė armija. Nuėjau į komunalinio ūkio komisariatą, viršininkas buvo iš Utenos ir priėmė. Paskui įstojau į universitetą. Tada nuėjau pas bibliotekos direktorių prof. Baldžių-Baldauską, jis mane priėmė dirbt bendrojoj skaitykloj.

Visai kaip brolis, Nyka-Niliūnas iki 1944 m. birželio dirbo bibliotekoj, vadinamajam Romanistikos seminare.

Taip, tie patys žmonės dirbo, su manim labai jau gerai elgėsi, palaikė, brolį žinojo. Kartu dirbom su Nykos drauge...

Su Jone?

Taip, ji dirbo profesorių skaitykloje, o aš bendrojoj.

Atpažinot vienas kitą?

Aš apie ją sužinojau tik iš dienoraščio.

O ji, aišku, jus pažino...

Beveik penkis metus išdirbau. Mane iškrapštė iš universiteto, pradėjo brolių ieškot. Bet universitetą baigiau, nesutrukdė. Muziejininkystę.

Kada Alfonso eilėraščių gavot paskaityti pirmą kartą?

Jau jam išvykus radau kaime jo sąsiuvinius, ten buvo jo eilėraščių ir poezijos, prozos vertimų. Parsivežiau juos į Vilnių. Lig tol nebuvau matęs jo eilėraščių. Nesipasakodavo tokių dalykų. Tik „XX amžiuje“ buvau radęs jo straipsnelį apie Bernardinų kapines.

Kai jis dirbo reporteriu?

Tikriausiai.

O spausdintų jo eilėraščių pirmą kartą gavau paskaityt iš tokios Žemaitytės Zitos, kartu studijavom ir paskui dirbom kartu, ji turėjo kažkokius ryšius... ten buvo nuorašai.

Ar Jums patinka skaityti Nykos eilėraščius?

Matot, aš turiu tokį savotišką jausmą, kad tai mūsų gyvenimas. Viskas realybė, kas ten parašyta. Nieko nėra iškreipta, nėra jokios fantazijos, va tiek tik aš galiu pasakyti. Ir man, kai aš skaitau jo kūrybą, tai didžiausias malonumas, man sukelia tuos laikus. O ką tai reiškia „tuos laikus“? Pasenusiam žmogui tai vienintelis, kas yra.

Žinot, ir brolis Petras yra panašiai sakęs.

Jie su Petru abudu visuomet... Petras atvažiuodavo iš Kauno, atveždavo literatūros, poezijos. Prisimenu, kai Salomėjos Nėries „Per lūžtantį ledą“ abudu svarstė, grožėjosi. Petras irgi turėjo gabumų rašymui. Jie gyveno kartu, Cvirka, Miškinis ir jis, vienam bute. Petras rašė romaną, bet jis kažkur dingo... 

* 2017 m. liepą Alfonso Nykos-Niliūno, jo žmonos Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės ir jų sūnaus Horacijaus Čipkaus urnos buvo atskraidintos į Lietuvą ir palaidotos senosiose Utenos kapinėse.
** Lietuvos banko rūmai Utenoje pastatyti 1932–1933 m.
*** Minimo kelio nebėra, o brastos reikėtų ieškoti apie šią vietą: 55° 28' 25,66", 25° 37' 5,48" (WGS).
****Utenos „Saulės“ progimnazija buvo atidaryta 1917 m. ir tik 1926 m. ji tapo „Saulės“ gimnazija.
***** 55° 28' 40,18", 25° 36' 48,67" (WGS).

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2019-ųjų 3-ajame numeryje) 

TTGKK nariai Viduklėje, minint kun. Alfonso Svarinsko kunigystės 25 metų sukaktį. 1979 m. spalis. Iš kairės kunigai: Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius, Juozas Zdebskis, Alfonsas Svarinskas, Jonas Kauneckas. / Genocido aukų muziejaus nuotrauka

1978-ųjų lapkritį susibūrę penki kunigai – Sigitas Tamkevičius, Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Vincentas Vėlavičius ir Juozas Zdebskis – įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, siekusį ginti tikinčiųjų teises, drauge ir Lietuvos žmonių teisę į laisvę. Pateikiame autentiškus jo narių pasakojimus apie sovietinę tikrovę ir joje gyvenančių laisvų žmonių pasiaukojimą Dievui ir tėvynei.

Prisimena Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas

Istoriją vyskupas emeritas Jonas Kauneckas pradeda prisimindamas laikus, kai 1977 m. buvo paskirtas dirbti kunigu Telšiuose. Už keleto kilometrų nuo katedros jis buvo apgyvendintas kartu su vargonininku Alvydu Šeduikiu, kuris jaunam kunigui pasisakė vadovaujantis Telšių Eucharistijos bičiuliams. Tada vargonininkas pridūrė, jog tai – ne pasauliečių, o kunigų darbas, tad šitos veiklos imtis turėtų J. Kauneckas. Tą akimirką vyskupas prisimena šviesiai: „Apsidžiaugiau, nes vienas mano troškimų buvo dirbti su jaunimu.“

J. Kauneckas pasakojimą tęsia prisimindamas tų pačių metų atlaidus Žemaičių Kalvarijoje: tada jis stebėjosi, kodėl iš paskos į kalnus eina daugybė žmonių, tačiau kunigų – nematyti. Vyskupas prisimena A. Šeduikio atsakymą, kad, nors anksčiau kunigai eidavo su sutanomis, kalnuose vesdavo procesijas ir sakydavo pamokslus, dabar jie eina apsirengę kaip civiliai – visa tai dėl to, jog Tarybų valdžia kitaip uždraudusi. J. Kauneckas prisimena Šeduikio žodžius: „Tavo uždavinys – kartu su Eucharistijos bičiuliais tai atgaivinti.“

„Ilgai laukti nereikėjo: A. Svarinskas parūpino kryžių, pasisiuvome bene 6 vėliavas“, – liudija vyskupas. Vos po metų, per Žemaičių Kalvarijos kalnų procesiją, apie 100 jaunuolių jau pasirodė su tamsiai raudonomis sutanomis, o mergaitės – su adoruotojų rūbais. J. Kauneckas pamąsto, kad turbūt dėl tokio pamatyto vaizdo A. Svarinskas ir nusprendė jį įtraukti į komitetą.

Vyskupas emeritas prisimena ir antrąjį „kaltininką“, dėl kurio jam pavyko įstoti į TTGKK – Telšių vyskupą Antaną Vaičių: „Budėjau katedros zakristijoje. Staiga, pasibeldęs į stiklines duris, vyskupas pasikvietė mane į šventorių. Jis užsiminė, kad kurijoje yra kunigų raštų apie Švenčiausiojo išniekinimą, mokytojos atleidimą iš darbo, mat ją bažnyčioje nutvėrę. Pasakė, kad ta medžiaga tikriausiai man naudinga, – pasakoja J. Kauneckas. – Liepė ateiti į kuriją, parašyti, ko man reikia, ir nieko nesakyti, kad net balso negirdėtų – tikriausiai mus seka.“

Prisimindamas šį pokalbį, J. Kauneckas pasvarstė, jog taip „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ bene daugiausia medžiagos atsidūrė iš Telšių vyskupijos. „Va, kodėl mane pakvietė į TTGKK, padirbus kunigu vos metus“, – dar vieną priežastį įvardija vyskupas.

J. Kaunecko prisijungimas prie TTGKK veiklos, matyt, įrašytas Dievo planuose ne veltui: kiekvienas iš komiteto narių tapo labai svarbia kovos jėga ne tik už tikinčiųjų, bet ir už visų Lietuvos žmonių teisę į laisvę. O tą jėgą bandyta palaužti dar nuo pat komiteto veiklos pradžios, kai trys jo nariai – A. Svarinskas, S. Tamkevičius ir J. Zdebskis – Maskvos spaudos konferencijoje žurnalistams paskelbė ką tik susikūrusio komiteto tikslus bei pirmuosius dokumentus, o kunigų pranešimai netrukus ištransliuoti Vakarų radijo stotyse. Katalikų komiteto veiklos nugąsdinta sovietinė valdžia ir KGB bandžiusi ne tik įvairiais būdais kompromituoti – A. Svarinską ir S. Tamkevičių oficialiai įspėjusi nutraukti komiteto veiklą, antraip bus taikomos bausmės už tarybinės valdžios šmeižimą. Nepaisydami grasinimų, TTGKK nariai veiklos nenutraukė ir toliau ruošė bei siuntė dokumentus dėl tikinčiųjų diskriminavimo. Po kelerių metų pradėta baudžiamoji kampanija: 1983-iaisiais tris TTGKK narius – A. Svarinską, S. Tamkevičių ir J. Kaunecką – nutarta patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

TTGKK nariai steigėjai kunigai (iš kairės): Vincentas Vėlavičius, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis ir Jonas Kauneckas / Genocido aukų muziejaus nuotrauka

Trečią kartą sugrįžus iš lagerio. Iš kairės: nežinomas vyras, sesuo Monika Gavėnaitė, kun. Alfonsas Svarinskas, sesuo Nijolė Sadūnaitė, sesuo Gerarda Elena Šuliauskaitė, kun. Juozapas Razmantas. 1988 m. liepa / Nijolės Sadūnaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Vyskupas Sigitas Tamkevičius SJ ir kun. Robertas Grigas. Genocido aukų muziejaus nuotrauka.

Prisimena Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius

„Ano metų iššūkiai diktavo neginkluoto pasipriešinimo formas. Šis pasipriešinimas drąsino kunigus ir pasauliečius nesusitaikyti su pavergimu, o engėjus vertė mąstyti ir keisti politiką Bažnyčios atžvilgiu“, – savo mintimis apie tuometinę situaciją dalijasi Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius.

Prisimindamas savo išbandymų kelio pradžią, jis pasakoja apie dar ankstyvais kunigystės metais kilusius iššūkius: KGB pareigūnų bandymus atbaidyti nuo stojimo į kunigų seminariją, pastangas išsiųsti į tarybinę armiją. „Prieš šventimus prisistatė KGB pareigūnai, pasiūlė draugystę, savo pagalbą. Sakė, kad leis išvažiuoti į Romą studijuoti, kad su jų pagalba Kaune bus galima gauti didelę parapiją.“ Po tylos minutės arkivyskupas liudija toliau: „Manau, kad šitos saugumiečių pastangos pasukti būsimą kunigą veidmainystės keliu irgi prisidėjo prie formavimosi, prie buvimo tokiu kunigu, kokio tų metų valdžia kažin ar tikėjosi.“

S. Tamkevičius atkreipia dėmesį, kad apie tokius vargus ir engimus laisvas pasaulis beveik nežinojo, o jei ir žinojo – tylėjo. Dvasininkas prisimena ir „Katalikų Bažnyčios kroniką“, kuri, jo teigimu, buvo visiškai neatskiriama nuo komiteto veiklos: „Ir tada jaunų kunigų galvose kilo mintis, kad būtų labai gerai, jei kas nors išviešintų ir laisvas pasaulis sužinotų apie tai, kas vyksta Lietuvoje, – sakė jis. – Taigi, po šitų pamąstymų vieną gražią dieną gimė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“.“

Prisimindamas save kaip jauną, dar lagerio sunkumų neišgyvenusį kunigą, buvęs TTGKK narys toliau dėsto mintis apie darbą su „Kronika“: „Ryžausi imtis pavojingo darbo, bet Viešpats davė drąsos, davė jėgų, davė šiek tiek išminties, kad be reikalo greitai neįkliūtume. Manau, jog tame pogrindžio darbe tikrai buvo Dievo rankos vedimas.“

Jis prisiminė, kaip tikėjosi, jog ką tik pradėta leisti „Kronika“ gyvuos vos 2–3 metus, o vėliau gali tekti keliauti ir į lagerį. Tąkart spėjimai nepasitvirtino, mat pogrindiniam leidiniui pavyko gyvuoti net septyniolika metų. Buvęs leidinio redaktorius stebisi: „Septyniolika metų, kai Lietuvoje buvo tūkstančiai etatinių saugumiečių, o kiek jie turėjo kolaborantų... Nežinau, ar mūsų Genocido centras (turimas omenyje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras – red. past.) yra suskaičiavęs. Ir ta visa milžiniška armija buvo pajungta, kad sunaikintų laisvą balsą, tačiau nepajėgė per septyniolika metų to padaryti. Neįsivaizduoju, kad be Dievo pagalbos tai būtų galėję būti.“

Arkivyskupas užsimena apie čekistus, kurie, nepajėgdami fiziškai sunaikinti leidinio, „pradėjo laisvame pasaulyje skleisti melą, kad kronika yra anoniminė ir visi faktai yra išgalvoti, kad visa tai, ką kronika rašo – yra melas“. Tada, kaip prisimena arkivyskupas, šitą dezinformaciją reikėjo kažkaip paneigti.

Būtent tada, 1978-aisiais, kilo mintis Lietuvoje įkurti Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, mat analogiškas komitetas tuo metu buvo įsikūręs ir Maskvoje. Toliau S. Tamkevičius pasakoja, kad buvo numatyta tokia komiteto veikla: turėtų būti leidžiami dokumentai, juose fiksuojama tų metų padėtis, persekiojimo faktai, o kiekvieną iš jų pasirašytų komiteto nariai. „Mąstėm: jei laisvą pasaulį pasieks šitie katalikų komiteto dokumentai su penkių kunigų parašais – sovietinis melas, kad Lietuvoje yra visiška religijos laisvė, bus paneigtas“, – pabrėžia jis.

Pasak arkivyskupo, jau tada buvo galima suprasti, kad pasiryžimas pradėti tokią avantiūrai prilygstančią veiklą geruoju nesibaigs. Jis pasakoja, kaip, nepaisydami rizikos, kartu su kitais komiteto nariais jie susirinkdavę vienas pas kitą, ruošdavo dokumentus ir aprašydavo tai, kas tuo metu vyko. S. Tamkevičius prisimena vieną religinių susivienijimų nuostatų dokumentą – jį po publikavimo pasirašė net per 500 kunigų bei 2 vyskupai.

Visgi tokia veikla neliko nepastebėta: „Po metų mane ir kunigą Svarinską išsikvietė Vilniuje į prokuratūrą ir perspėjo, kad jei toliau komitetas veiks, tai mums gresia 68 straipsnis, numatantis dešimties metų bausmę. Žinoma, į tą perspėjimą nereagavome ir toliau fiksavome tai, ką matėme, – dėsto jis. – Ir jie turėjo šventos kantrybės net penkerius metus. Vienas čekistas sakė, jog Stalino laikais su mumis tiek nebūtų terliojęsi. Tai jis su mumis penkerius metus terliojosi iki pat 1983-iųjų.“

Vis dėlto be suėmimų neapsieita – pirmąjį areštavo kunigą A. Svarinską. Kaip prisimena arkivyskupas, tuo metu draugų į teismo salę šiaip sau neįleisdavo, tačiau jis ir kunigas J. Kauneckas bendražygio nuosprendžio skaitymo metu buvo įleisti. Tąkart nuojauta neapgavo – tame pačiame nuosprendyje buvo paskelbta, kad S. Tamkevičiui iškeliama baudžiamoji byla ir iš TSRS Aukščiausiojo Teismo salės jis išvežtas tiesiai į saugumo kalėjimą. Dvasininkas prisimena sunkią akimirką: „Ir kalendorių plėšiau mašinoj, nes žinojau, kad kai būsiu nuvežtas ten, į kalėjimą, tai nebus kada išplėšyti adresų ir telefonų.“

TTGKK narys tęsia liudijimą apie nelengvą pusmetį kalėjime: „Mano laikais fizinės prievartos nebuvo, bet daugybė tardymų – po keturias, po šešias, po septynias valandas – gerokai išbalansuodavo. Kai baigėsi tardymas, mano tardytojas Urbonas pasakė tokį gerą komplimentą – jog mano protokolai tušti. Dėkoju Dievui, kad per ilgas tardymo valandas niekam nepadariau blogo, nepasakiau ko nors tokio, kas galėtų kompromituoti vieną ar kitą asmenį.“ Vis dėlto, Aukščiausiojo Teismo sprendimu, S. Tamkevičiui buvo skirta 10 bausmės metų – 6 griežto režimo ir 4 tremties.

Be viso to, dvasininkas užsimena apie Permės kalėjime patirtą psichologinį spaudimą, kai tris paras jis buvo apgyvendintas su žmogžudžiu: „Tris dienas nuo ryto iki vakaro jis pasakojo savo nutikimus, kaip kažką nudūrė, pasmaugė.“ Pasak arkivyskupo, tik trečią dieną paaiškėjo, kodėl jis buvo apgyvendintas su žmogžudžiu: „Mane nusivedė į kabinetą ir vėl pradėjo verbuoti, kad būčiau kolaborantas. Įsivaizduokite: davė 10 metų, atvežė į Uralą ir dar čia nori suluošinti, kad būtum veidmainis. Man sakė: jeigu draugausim – tau lageryje bus gerai. Sakiau, kai grįšiu po bausmės, vis tiek planuoju eiti kunigo pareigas, o kunigas negali būti veidmainis.“

Po metų gyvenimo griežto režimo sąlygomis S. Tamkevičius buvo atvežtas į Vilnių. Čia jį bandyta įkalbėti parašyti malonės prašymą. Nepavykus palaužti, jis vėl išvežtas į Mordoviją, po jos – į Uralą, o galiausiai – į Sibirą. Jis prisiminė, kaip 1988-aisiais Lietuvoje jau vyko Sąjūdis, o vienas pareigūnas Sibire perpykęs net dantimis sugriežė ir pasakė: „Jūsų tiems litovcams sajūdiečiams Sibire užteks ir vietos, ir darbo.“

Ilgametis „Kronikos“ redaktorius ironiškai prisimena, jog po kelių mėnesių tas pats pareigūnas jam parašė pažymą – TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas panaikino likusią bausmę, o po kelių dienų jis jau galėjęs sugrįžti į Vilnių. Čia jį draugai geležinkelio stotyje pasitiko jau su trispalvėmis. „Tai buvo geri kovos metai, geri kryžiaus nešimo metai. Buvo visiškai aišku, ką tikiu, ko noriu, už ką kovojau. Buvo visiškai, visiškai aišku, – sakė jis, – Kai pradėjo eiti „Kronika“, kai kūrėsi komitetas, mes tikrai neturėjome suvokimo, kad ten po 10–12 metų plevėsuos trispalvės, kad sugrius Sovietų Sąjunga. Galvojome – gal po 50, gal po kažkiek metų... Bet reikėjo kažką daryti, kad nebūtume pavergti, kad neprarastume savo tapatybės.“

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius savo liudijimą baigia tokiais žodžiais: „Labai norėtųsi palinkėti Lietuvai, kad būtų tokių žmonių, koks buvo A. Svarinskas, J. Zdebskis (...), kurie nepalūžo, kurie aiškiai žinojo, kas yra kas.“

Režisierius Gintaras Varnas. Lauros Vansevičienės nuotrauka

„Teatro žurnalas“ (Nr. 14)

Besibaigiant šventiniams Lietuvos šimtmečio minėjimo metams susitikome su režisieriumi GINTARU VARNU pasikalbėti apie naujausią jo spektaklį „Getas“, rodomą Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Tačiau mintys apie spektaklį išprovokavo pokalbį ne tiek apie teatrą, kiek apie tamsiuosius lietuvių istorijos koridorius, lietuvių tapatybės ribas, patriotizmo ir nacionalizmo stiprybes ir grėsmes bei žydų kultūros svarbą Vilniaus ir Lietuvos vystymuisi. Su teatro režisieriumi kalbėjosi Monika Meilutytė.

Spektaklis „Getas“ pasakoja apie Holokaustą Lietuvoje, žydų gyvenimą Vilniaus gete, žudynes Paneriuose. Kodėl šis Lietuvos istorijos laikotarpis jums parūpo būtent šiuo metu?

Jis, manau, visada svarbus. Tačiau 2018-ieji buvo gera proga šia tema pastatyti spektaklį: visa Lietuva grandioziškai šventė savo šimtmetį, todėl norėjau, kad tame didžiuliame pompastiškame baliuje vienas patiekalas būtų nelabai skanus – spektaklis „Getas“. Be to, 2018-aisiais suėjo 75 metai po Vilniaus geto likvidavimo. Tačiau rimtesnės priežastys slypi giliau.

Aš esu vilnietis – gimiau Užupyje, augau Senamiestyje. Pamenu, kad mano vaikystėje Vilniuje dar buvo žydų – jų galima buvo pamatyti parduotuvėse, turguje, gatvėse. Vėliau, paauglystėje, man teko praleisti daug laiko vienoje žydiškoje virtuvėje, nes mano draugas buvo žydas, o jo mama buvo labai šilta ir svetinga. Taigi man asmeniškai teko susidurti su žydais ir pažinti jų kultūrą. Vėliau ši pažintis tęsėsi per knygas.

Manau, Laimonas Briedis knygoje „Vilnius. Savas ir svetimas“ gerai atskleidžia, kokia yra Vilniaus tapatybė. Vilnius niekada nebuvo mononacionalinis miestas. Jis net kuriamas buvo kaip daugiatautis miestas: kunigaikštis Gediminas kvietė amatininkus, pirklius iš kitų kraštų atvykti į Vilnių dirbti ir prekiauti, kurti savo gyvenimą čia, o kartu padėti kurti miestą ir valstybę. Toks požiūris man labai artimas. Juk lietuviai, kaip didžioji dalis Vilniaus gyventojų, atsirado tik po karo, iki tol čia daugiausia gyveno žydų, lenkų, rusų. Galbūt todėl Vilnius anksčiau visada garsėdavo kaip tolerantiškas miestas.

Paskutinis spyris pastatyti tokį spektaklį buvo Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“. Žinoma, Vanagaitė – labiau „piaro“ žmogus nei istorikė ar rašytoja. Prisimenu jos stiprias „piaro“ kampanijas, kai ji vadovavo Jaunimo teatrui* ar kai organizavo pirmuosius tarptautinius teatro festivalius LIFE (beje, tai buvo patys geriausi tarptautiniai teatro festivaliai Lietuvoje, jų iki šiol dar niekas nepralenkė).

Nors knygą „Mūsiškiai“ istorikai niekina, tačiau tai, kad ji kaip bomba sprogo viešumoje, aš vertinu teigiamai. Man ši knyga atrodo reikalinga ir svarbi, nes ji paskatino proveržį – labai plačiai viešai buvo priminta svarbi mūsų istorijos tema, kad mūsų tauta prisidėjo žudant žydus. Ir nemažai mūsų prisidėjo. Yra daug puikių istorikų knygų apie tai, bet, deja, jas mažai kas skaito (arba nenori skaityti, nenori to žinoti?). Kalbėjausi su keliais istorikais, jų nuomonės ne visai sutampa, bet manoma, kad apie 10 tūkst. lietuvių šaudė žydus, o dar buvo daug tokių, kurie prisidėjo kitaip: klerkų, biurokratų, miesto tarybos narių, kurie pasirašydavo nutarimus sušaudyti ir t. t.

Prisimenu, skaičiau apie vieną atvejį, rodos, Kretingos apskrityje. Artėja naciai, susirenka Kretingos miesto taryba ir sprendžia, šaudyti žydus ar ne, nes Laikinosios vyriausybės įsakymo kaip ir nebuvo. Paskambina į Kauno policijos štabą, jiems atsako: „Darykit, kaip norit. Patys nuspręskit.“ Jie nusprendė sušaudyti, kad atvykę naciai būtų patenkinti ir jų neengtų. Provincijose žydai buvo labai greitai išnaikinti – ilgesniam laikui liko tik Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Švenčionių getai.

Štai toks buvo lietuvių didysis uždavinys – įsiteikti ateinantiems naciams, parodyti jiems, kad gerai jiems tarnausime, kad esame verti nepriklausomybės. Dėl nepriklausomybės žudėme savo kaimynus, draugus, kurie buvo žydai. Tą ugnį ideologiškai kurstė nacionalistų LAF (Lietuvių aktyvistų fronto) spauda, kuri nuo 1940-ųjų varė savo puslapiuose siaubingą antisemitinę propagandą. Beje, LAF vado Kazio Škirpos vardu Vilniuje jau po sovietmečio pavadinta gatvelė, juosianti Gedimino kalną (simboliška, ar ne?).

Žinoma, buvo ir kitokių motyvų. Pavyzdžiui, egzistavo dviejų genocidų teorija: lietuviai šaudė žydus keršydami už tai, kad žydai trėmė lietuvius 1940-aisiais. Taip, buvo žydų, tuo metu tarnavusių sovietiniam režimui. O ką, lietuvių ar lenkų nebuvo? Tačiau juk iš Lietuvos žmonės buvo tremiami ne pagal tautybę, o pagal socialinį statusą – turtingi ir išsilavinę, turėję nuosavybės arba tarnavę valdžios įstaigose, kurių nemaža dalis buvo patys žydai.

Per pirmuosius trėmimus 1941 m. tarp visų ištremtųjų žydų buvo 28 proc., tai vos ne trečdalis visų tremtinių. Apie tai lietuviai kažkodėl nenori žinoti ir tuo labiau minėti. Mat mitas yra kitas, jis apie lietuvių genocidą ir baisias kančias Sibire. Kitataučiams tame mite vietos nėra. Man keista, kad tie trėmimai vadinami lietuvių tautos genocidu. Nors iš tikrųjų genocidas – tai masinis vienos tautos žmonių naikinimas, o tam tikro socialinio sluoksnio gyventojų naikinimas (arba trėmimai) šiaip vadinami stratocidu. Tikrąjį genocidą patyrė tik žydai Antrojo pasaulinio karo metu.

Žudė ir dėl primityvių motyvų: vieni šaudė žydus iš malonumo, kiti – kad išsidalintų jų turtą, tretiems tai tebuvo apmokamas darbas, kurio karo metu trūko, nemažai lietuvių šaudė žydus dėl patriotinių, nacionalistinių įsitikinimų.

Scena iš rež. Gintaro Varno spektaklio „Getas“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Žudyti žydus buvo nesunku, nepavojinga ir naudinga: gaudavai algą, naciai girdydavo, galėjai pasiimti likusių drabužių, daiktų, pinigų. O ir butų juk likdavo... O štai gelbėti žydus buvo mirtinai pavojinga – ir ne tik tam žmogui, bet visai jo šeimai. Mirtis be jokių kalbų. Tie, kurie gelbėjo žydus, yra didvyriai. Juos turėtume gerbti ir jais didžiuotis. Bet ar jie tokiais Lietuvoje laikomi?

Iš tiesų spektaklyje „Getas“, be poros išimčių, lietuvius vaizduojate gana vienpusiškai ir labai neigiamai: scenoje šie personažai dažniausiai pasirodo girti, jie didžiuodamiesi pasakoja, kaip šaudė žydus...

Tačiau visi tie žydšaudžių tekstai tikri, paimti iš dokumentinės medžiagos – iš bylų, iš liudijimų. Baisu, kad jie ne tik šaudė, bet ir tyčiojosi iš mirti pasmerktų žmonių: liepdavo lipti į medį ir giedoti vieversiu, lenktyniauti su dviratininku, kad išgyventų, nors vis vien paskui nušaudavo visus, ir t. t. Tai vyko Lietuvoje, ir tai darė lietuviai. Kaip rašo Icchokas Rudaševskis, Vilniaus gete gyvenęs paauglys berniukas, „budeliai lietuviai“. Jo dienoraštis, beje, labiau sukrečiantis nei Anne Frank, nors būtent pastarąjį mokyklose skaito visa Europa.

Žinoma, buvo nemažai žydus gelbėjusių lietuvių. Jad Vašemas** yra pripažinęs apie 900 gelbėtojų iš Lietuvos. Istorikai teigia, kad iš tikrųjų jų buvo daugiau, tik ne apie visus žinoma, nes tam reikia žydų liudytojų, o pastarųjų nebedaug išlikę. Kita vertus, tam, kad būtų išgelbėtas vienas žydas, dažniausiai rizikuodavo bent keletas žmonių. Kokį nors žydų vaiką pirmiausia pasaugodavo vieni, tada – kiti, paskui – treti. Būdavo, padėdavo ir vienuolės, kunigai, tačiau tik tie, kurie patys imdavosi iniciatyvos, nes Katalikų bažnyčia tai siaubingai situacijai iš esmės buvo visiškai akla ir kurčia.

Mane nustebino: kartą karo metu Lietuvoje vyko vyskupų susirinkimas, kuriame buvo sprendžiamas klausimas, ką daryti su nužudytų žydų daiktais (buvo pasiūlyta juos atiduoti bažnyčiai arba labdarai). Tokį klausimą jie sprendė, tačiau kaip gelbėti žydus ar bent išreikšti kokį nors protestą – ne. Labai gailestinga ir mielaširdinga.

Žudyti žydus buvo nesunku, nepavojinga ir naudinga: gaudavai algą, naciai girdydavo, galėjai pasiimti likusių drabužių, daiktų, pinigų. O ir butų juk likdavo...

O štai gelbėti žydus buvo mirtinai pavojinga – ir ne tik tam žmogui, bet visai jo šeimai. Mirtis be jokių kalbų. Tie, kurie gelbėjo žydus, yra didvyriai. Juos turėtume gerbti ir jais didžiuotis. Bet ar jie tokiais Lietuvoje laikomi?

Man atrodo, spektaklyje „Getas“, rodydami lietuvius iš neigiamos pusės, jūs tarsi kritikuojate dabartinį lietuvių patriotiškumą ir nacionalizmą. Bet juk vien neigiamai tokių idėjų vertinti negalima? Pavyzdžiui, be patriotizmo Sąjūdžio laikais, dabar negyventume nepriklausomoje Lietuvoje...

Patriotizmo ir nacionalizmo vienareikšmiškai tikrai negalima vertinti. Nors dabar, kai Europoje kyla nacionalistinių judėjimų, darosi baisu, kad istorija gali pasikartoti. Problema turbūt yra saikas. Sunku pajusti, kada patriotizmas ir nacionalizmas tampa grėsmingi. Nacionalizmas gali būti ir gėris, ir blogis. Hitleris irgi buvo nacionalistas ir patriotas.

O Sąjūdžio laikų įvykiuose aš pats dalyvavau – jų negaliu išbraukti iš savo biografijos. Mes buvome visiškai pasinėrę į to meto įvykius, į tai, kas vykdavo gatvėse, visiškai tikėjome Sąjūdžio skelbtomis idėjomis, kurios iš tiesų buvo paprastos – norėjome išeiti iš senos, bjaurios, atsibodusios Sovietų Sąjungos. Kaip žmonės skiriasi po 50 metų santuokos, taip ir mes norėjome išsiskirti, nes santuoka buvo praradusi bet kokią prasmę (tiesa, žmonės, tikėtina, tuokiasi savo noru, o Lietuvai „tuoktis“ teko priverstinai).

Mums buvo visiškai aišku, kad turime išsilaisvinti iš tos merdinčios imperijos su absurdiška ideologija, iš tos kreivų veidrodžių karalystės. Kita vertus, nors tikslas buvo aiškus, tačiau visa kita, kas tuo metu vyko, dabar sunku suprasti, logiškai sudėlioti į stalčiukus. Visame tame buvo kažko neracionalaus. Viskas įvyko kaip koks cunamis: pakilo, nušlavė viską ir baigėsi. O kur buvo tas žemės drebėjimas, kuris sukėlė tą didžiulę bangą?

Tik, deja, tos valstybės, apie kurią tuo metu svajojome, iki šiol nėra. Tikriausiai todėl, kad neatsirado protingo stratego ar strategų, kurie nuvairuotų šitą laivą gera kryptimi. Taktikų, kaip išsisukti iš situacijų, iš krizių, atsiranda. Bene vienintelis strateginis žingsnis buvo įstoti į Europos Sąjungą ir NATO. Tačiau jis buvo tam, kad apsisaugotume nuo priešų, kaip tam tikra garantija. Lietuviai mėgsta apsisaugoti, bet kažkodėl negalvoja, kaip vystosi ši visuomenė. Šalis neturi vektoriaus. Manau, tai viena iš priežasčių, kodėl vyksta emigracija.

Lietuviai išvažiuoja ne tik dėl pinigų, bet ir dėl kultūrinio klimato (jaučiasi čia negerbiami, nereikalingi), ir dėl to, kad nežino, kuria kryptimi vystosi ši šalis. Šalis tarsi neturi savo naujos, laisvės būvio svajonės ar utopijos. Kol Lietuva buvo Rusijos, vėliau sovietų imperijų pavergta, ta svajonė buvo laisvė. O dabar? Argi yra? Kartais pagalvoju, kad jei tikėtume, jog karmos dėsnis visatoje veikia, tai galėtume sakyti, kad lietuviams dabar nesiseka todėl, kad savo karmą jie stipriai pablogino Holokausto metu.

Taip, Sąjūdžio laikais patriotizmas ir net tam tikras nacionalizmas buvo būtini. Tačiau jų nepakako, kad būtų sukurta garbinga, protinga valstybė. Sąjūdžio laikais šūkio „Lietuva lietuviams“ nebuvo, jis atsirado dabar. Anuomet tiesiog reikėjo išsilaisvinti iš didžiojo slibino, ir tai suprato visi. Šis noras buvo ne tiek nacionalistinių idėjų, kiek tiesiog sveiko proto padiktuotas.

Aktoriai Jovita Jankelaitytė (Chaja) ir Mantas Zemleckas (Kitelis) rež. Gintaro Varno spektaklyje „Getas“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Scena iš rež. Gintaro Varno spektaklio „Getas“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Manau, turi praeiti laiko ir pasikeisti kartos. Jaunoji karta, kuri nematė sovietmečio, daug blaiviau į viską reaguoja. Jie neturi tų didvyriškumo ir aukos šarvų. Net nustebau, kaip ramiai, be pasipriešinimo jauni aktoriai priėmė „Geto“ idėją. Sakiau jiems: jeigu esate antisemitinių pažiūrų, nesutinkat su tuo, kas bus rodoma spektaklyje, išeikit, nesupyksiu. Bet visi pasiliko.

Man atrodo, dabar mes, lietuviai, jaučiamės savo šalies šeimininkais, tačiau dėl visų istorinių traumų, trėmimų, okupacijų ir t. t. labai bijome, kad šią šeimininko poziciją prarasime. Todėl nepalankiai žiūrime į kitataučius ir kitatikius...

Taip, turbūt istoriškai jau taip susiklostė, kad lietuvio mitologema, kuria šiandien vis dar gyvename, yra dvigalvė. Viena vertus, mes esame didvyriai ir didvyrių pavyzdžių randame istorijoje: Vytautas, Gediminas, Pilėnai, pokario partizanai, Kudirka, Basanavičius ir t. t. Kita vertus, esame didvyrių tauta, kurią visi engia, t. y. esame aukos. Mus trėmė, mus okupavo, lenkai užėmė Vilnių ir t. t. Manyčiau, kad toks lietuvio – didvyrio ir aukos – paveikslas yra labai ribotas. Tačiau populiarioji kultūra būtent juo dažniausiai ir remiasi. Todėl tas nacionalizmas ir baimė dabar visuomenėje suaktyvėję.

Vis dėlto kunigaikščiai buvo protingesni ir atviresni arba bent jau turėjo tokių patarėjų. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais jie matė, kad mums trūksta raštingų žmonių, amatininkų, mokslininkų, ir pakvietė kitataučių, kurių dalis buvo žydai. Atvykėliai smarkiai prisidėjo prie LDK suklestėjimo, šalis Europoje įgijo gerą vardą. Žydai mūsų krašte su kitais sugyveno gerai, jie gerbė valdžios atstovus ir vietos gyventojus. Vilniaus Gaono*** ir kitų išminčių dėka miestas tapo Rytų Europos žydų mokslo, studijų traukos centru. Buvo sakoma, uždarbiauti reikia važiuoti į Lodzę, o išminties – į Vilnių.

Žydų kultūros Lietuvoje aukso amžiumi laikomas laikotarpis tarpukariu iki Antano Smetonos – tuomet jie Kauno Seime turėjo net savo ministrą. O nuo 1926 m., į valdžią atėjus Smetonai, prasidėjo įvairūs draudimai žydams, spaudimas. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad ne tik lietuviai kūrė Lietuvą. Žydų tauta labai prisidėjo prie Vilniaus ir kitų miestų statybos bei vystymosi. Žydai padėjo statyti naująją Lietuvą, o lietuvių politikai juos su laiku išdavė. Dabar geriame Volfo Engelmano alų, bet nežinome, kad ši alaus darykla buvo įkurta Kaune gyvenusio žydo.

Kaip jums atrodo, ko reikia, kad išsivaduotume iš riboto – didvyrio ir aukos – paveikslo ir surastume kitų dėmenų savo tapatybei bei neužmirštume, kad Lietuvą kuria ne vien lietuviai?

Manau, turi praeiti laiko ir pasikeisti kartos. Jaunoji karta, kuri nematė sovietmečio, daug blaiviau į viską reaguoja. Jie neturi tų didvyriškumo ir aukos šarvų. Net nustebau, kaip ramiai, be pasipriešinimo jauni aktoriai priėmė „Geto“ idėją. Sakiau jiems: jeigu esate antisemitinių pažiūrų, nesutinkat su tuo, kas bus rodoma spektaklyje, išeikit, nesupyksiu. Bet visi pasiliko. Tačiau tarp žiūrovų yra tokių, kurie puoselėja nacionalistines idėjas ir todėl neištvėrę viduryje veiksmo trenkia durimis. Jei nebūtų buvę tokių dalykų mūsų istorijoje, šiandien nereikėtų tokių spektaklių, keliančių pasipiktinimą.

Tam, kad mūsų tapatybės suvokimas pasikeistų, reikia apie tai kalbėtis visokiais būdais: teatru, kitais menais, knygomis, TV ir t. t. Reikia išmokti istoriniais ir kitais svarbiais klausimais diskutuoti ramiai, o ne puolant gintis: „Ką tu čia per nesąmones kalbi?“ Manau, tai būtų sveikos visuomenės bruožas. O dabar? Dabar mums gėda. O lietuviams gėda juk negali būti. Sąjūdžio laikais buvo madinga šaukti „Gėda!“ („Gėda komunistams“, „Gėda Gorbačiovui“ ir t. t.). Bet gėda mums? Niekada! Juk mes didvyriai (nors ir engiami)!

Jums būdinga savo pastatymuose rodyti teatro teatre situaciją. Spektaklis „Getas“ – ne išimtis. Jame matome Vilniaus geto teatrą, atskleidžiate, kaip aktoriai bandė kurti meną tokiomis baisiomis sąlygomis...

Kurdami meną tokiomis sąlygomis, jie parodė, kad teatras žmonių gyvenime yra labai svarbus dalykas. Įdomu, kad Vilniaus geto teatre jie bandė kurti tikrą teatrą, statė spektaklius pagal pjeses. O, pavyzdžiui, Varšuvos geto teatre buvo dažniau rengiami pramoginiai pasirodymai. Apskritai gete virė kultūrinis gyvenimas: veikė ne tik teatras, bet ir orkestrai, chorai, biblioteka, buvo istorijos mėgėjų klubas, mokslininkai skaitė paskaitas, vyko poezijos vakarai, parodų atidarymai. Ir visa tai tokiomis sąlygomis, kad, atrodytų, užtektų tik duonos, sriubos ir šiltai pamiegoti! Mirtis alsavo už kiekvienų pečių. Bet menas, kultūra padėjo nenužmogėti, likti dvasios žmonėmis. Tai didelė pamoka ir šiandienai. Spektaklis „Getas“ ir apie tai.

Režisierius Gintaras Varnas. Spektaklio „Getas“ repeticijoje (2018 m.). Donato Stankevičiaus nuotrauka

Vilniaus geto teatras buvo gete gyvenusių žydų dvasinės stiprybės šaltinis. Ar nėra taip, kad spektaklis apie jį atspindi jūsų savotišką ilgesį ar norą, kad šiuolaikinei visuomenei teatras imtų labiau rūpėti, pasidarytų svarbesnis, negu yra dabar?

Galbūt ir yra. O tau neatrodo, kad teatras iš tikrųjų turėtų būti svarbesnis, negu yra?

Manau, kad turėtų.

* Rūta Vanagaitė Jaunimo teatrui vadovavo 1989–1992 metais.

** Jad Vašemas – Izraelyje esantis Holokausto istorijos muziejus ir memorialas Holokausto aukoms atminti. Jame kaupiamos ir saugomos Holokaustą patyrusių žydų bei jų gelbėtojų istorijos, vykdomi moksliniai tyrimai, rūpinamasi švietimu apie Holokaustą Izraelyje bei kitose šalyse ir kt.

*** Elijas Ben Saliamonas Zalmanas (1720–1797), žinomas kaip Vilniaus Gaonas, buvo žydų judaizmo rabinas, mąstytojas, garsėjęs savo pamokymais.

„Teatro žurnalą“ galima įsigyti „Vagos“ knygynuose, „Narvesen“ parduotuvėse ir prekybos centruose. Ieškokite naujo numerio.

Stasys Eidrigevičius. Giedriaus Matulaičio nuotrauka

Liepos 24-ąją 70 metų jubiliejų švenčia dailininkas, grafikas, režisierius, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, Varšuvoje gyvenantis Stasys Eidrigevičius.

Stasys Eidrigevičius – arba tiesiog Stasys – Lietuvoje ir pasaulyje žinomas kaip tūkstančių piešinių, šimtų tapybos darbų, ekslibrisų, miniatiūrų, pastelių, koliažų, plakatų, knygų iliustracijų, įvairių žanrų fotografijų, taip pat skulptūrų, instaliacijų, performansų, teatro spektaklių ir straipsnių kultūros spaudoje autorius. Plačiai pasaulyje žinomas menininkas, kurio kūryba įvertinta 35 svarbiais tarptautiniais apdovanojimais ir kitais prestižiniais titulais.

„Mano visa kūryba – metafora“, – taip trumpai ir aiškiai savo kūrybos esmę yra įvardijęs S. Eidrigevičius.

Giedriaus Matulaičio nuotrauka

Audriaus Kapčiaus nuotrauka

Radvilės Bieliauskienės nuotrauka

Audriaus Kapčiaus nuotrauka

Radvilės Bieliauskienės nuotrauka

Radvilės Bieliauskienės nuotrauka

Dailininkas Stasys Eidrigevičius ir profesorius Vytautas Landsbergis. Kęstučio Vanago / BFL nuotrauka

Stasys Eidrigevičius. Redakcijos archyvo nuotrauka

Stasys Eidrigevičius gimė 1949 m. Mediniškių kaime, Pakruojo rajone. 1968 m. baigė Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, 1973 m. Valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija). Nuo 1980 m. menininkas gyvena Varšuvoje. Įvairiose šalyse yra surengęs daugiau kaip 100 individualių parodų, kuriose eksponavo paveikslus, grafikos darbus, ekslibrisus, plakatus, miniatiūras, pasteles, fotografijas. Ne viena tautiečių karta yra užaugusi su S. Eidrigevičiaus iliustruotomis pasakų knygomis.

Menininkas rengia performansus, menines akcijas, instaliacijas, scenografiją, yra sukūręs unikalius dailės žanrus – kaukes ir vadinamuosius sielvartus (lenk. smutki). S. Eidrigevičiaus autoriniai spektakliai „Baltas briedis“ (1993 m.) ir „Medinis žmogus“ (2007 m.) yra rodyti Varšuvos teatre „Studio“. Menininkas yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos (2001 m.) ir daugybės tarptautinių premijų laureatas.

2000 m. S. Eidrigevičius yra apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. Japonijos Otaru mieste veika jo vardu pavadintas muziejus – „Hiroko Mori & Stasys Museum“. Pasaulinio garso menininko vardu Panevėžyje šiuo metu kuriamas modernus Stasio Eidrigevičiaus menų centras (SEMC).

Stasio Eidrigevičiaus darbai MO muziejuje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Stasys Eidrigevičius „Prieš lietų“ (1997 m.).

Stasys Eidrigevičius.

Stasys Eidrigevičius.

Stasys Eidrigevičius.

Stasys Eidrigevičius.

Stasys Eidrigevičius.

Stasys Eidrigevičius.

Stasys Eidrigevičius.

Stasys Eidrigevičius „Kiškis“ (1988 m.).

Stasio Eidrigevičiaus kūrybos paroda „Veidas ant kaukės“. Tomo Kapočiaus nuotrauka

Codex Calixtinus EPA nuotrauka

Daug kas žinome Šv. Jokūbo kelią ir Santiago de Compostela katedrą, tačiau retas susiduriame su šią piligrimystę supančia religine ir meno tradicija. Muzikologas dr. GIEDRIUS GAPŠYS, pasakodamas apie XII a. šv. Jokūbo garbei sukurtas giesmes, sako, kad jas galėtume vadinti viduramžių popmuzika, kuria ieškoma ryšio su plačiąja auditorija – tiek intelektualais vienuoliais, tiek nemokytais piligrimais. 

Beskaitant apie muziką kviečiame jos ir paklausyti, spustėjus ant kūrinių pavadinimų.

Codex Calixtinus yra vienas ankstyviausių daugiabalsės liturginės muzikos pavyzdžių. Kaip daugiabalsis giedojimas atsirado liturgijoje? 

Daugiabalsė muzika liturgijoje pradėta naudoti gana vėlai. Nors jau IX a. buvo teorinių rankraščių apie dvibalsio giedojimo taisykles, visgi iki XI a. amžiaus liturgijoje giedamas vienbalsis grigališkasis choralas.Tai labai įdomu: jau du amžius muzikos teoriją tyrinėjantys intelektualai domėjosi, kaip prie gerai žinomų giesmių pridėti antrą balsą, bet tarsi sau neleido to įtraukti į liturgiją.

Kodėl daugiabalsumui reikėjo laiko įsibėgėti, ar tai buvo draudžiama Bažnyčios nurodymu?

Oficialiai daugiabalsis giedojimas nebuvo uždraustas. Jo vengta greičiausiai dėl vyravusios senos vienbalsio giedojimo tradicijos, prasidėjusios šv. Benedikto, Grigaliaus Didžiojo laikais. Ši tradicija turėjo ir teologinę ir filosofinę argumentaciją. Greičiausiai garbinant Dievą vienu balsu, visiems giedant tą pačią melodiją, išreiškiama Bažnyčios vienybė. Be to, bažnytinėje muzikoje naujovės buvo įnešamos palaipsniui. Tai ne šiuolaikinis mentalitetas, kai kompozitoriai tikisi, kad jų naujus kūrinius išsyk giedos.

Dvibalsės liturginės muzikos pavyzdžiai rankraščiuose pasirodo XI a. Vienas iš skaitlingiausių rankraščių – Vinčesterio (Anglija), kuriame yra apie 170 dvibalsių giesmių. Dvibalsė muzika atnešė dvi naujoves. Pirma – šia muzika išskiriamos svarbesnės religinės šventės (Kalėdos, Velykos, Kristaus ir Marijos minėjimai). Antroji – daugiabalsis giedojimas tampa solistų repertuaru. Nuo pat pradžių liturgijoje buvo pasiskirstymas: visuotinai giedami kūriniai (pvz., vienuolyne visų vienuolių), mažesnio choro ir tik solistų altiekamos giesmės. Polifonija tapo solistų repertuaru. 

Codex Calixtinus EPA nuotrauka

Kaip atsirado Šv. Jokūbo šventei skirtos giesmės?

Apie  1140–1150 m. atsiranda rankraštis Codex Calixtinus (lot. codex – knyga, sąvadas, Calixtinus  – popiežiaus Kaliksto garbei). Tai kelių tomų knyga, kurioje aprašyta šv. Jokūbo istorija, Europoje išpopuliarėjęs jo vardo piligrimų kelias bei nurodyta, kaip pėsčiomis pasiekti Santiago de Compostela katedrą, kurioje šis apaštalas palaidotas. Viename iš tomų įrišta keletas sąsiuvinių su liepos 25 d. Santiago de Compostela katedroje giedamomis šv. Jokūbo garbei skirtomis liturgijos giesmėmis (Mišioms, Valandų liturgijai ir procesijai), apie 20 dvibalsių giesmių. Nors rankraštis iki šiol saugomas Santiago de Compostela katedroje, visgi, kadangi jame naudojama prancūziška muzikinė notacija, greičiausiai jis buvo parašytas Prancūzijos centre ar Rytuose, galbūt Vezelay katedroje, per kurią ėjo Šv. Jokūbo kelias.

Nors Codex Calixtinus dvibalsės giesmės ir panašios į kitas XII a. vid. giesmes, jos skirtos ne elitinei publikai, nes yra šiek tiek paprastesnės. Nors ir norėta šv. Jokūbo minėjimą pakelti į aukštesnį lygį, greičiausiai siekta sukurti bent keletą kūrinių, kuriuos galėtų giedoti visi, nes Šv. Jokūbo kelias buvo pamėgtas plataus ir skirtingo rato žmonių. Žiūrint į procesijos giesmes, kurios sukurtos himno forma, galima įsivaizduoti, kad jas galėjo giedoti didelės minios. Rankraštyje yra viena Kyrie, aiškiai giedama didelės žmonių minios. Bet taip pat ir gana sudėtingų solistams skirtų kūrinių, kaip Kyrie Cunctipotens genitor.

Gražus solistų ir didesnio choro giedamas pavyzdys – gradualas Misit Herode, giedamas tarp skaitinių (šiandien tai pakeista į atliepiamąją psalmę – red. past). Šiame rankraštyje jis užrašytas pagal seną tradiciją – pirmus du giesmės žodžius dvibalse melodija užveda solistai, o toliau tęsiama seniai sukurta grigališkoji melodija. Po jos versikulas – gana sudėtingas intarpas, giedamas taip pat solistų, galiausiai pabaigoje bendras choras vėl grįžta į grigališkąją melodiją. Gražus pavyzdys: išlaikant seną solistų giesmės užvedimo ir versikulų giedojimo tradiciją, šioms kūrinio dalims sukuriama dvibalsė melodija.

Kokios išskirtinės apaštalo Jokūbo gyvenimo detalės pasirodo Codex Calixtinus giesmėse?

Dėl karšto būdo šv. Jokūbas buvo vadinamas griaustinio vaiku, ši metafora vartojama ir Codex Calixtinus giesmėse. Visgi Šv. Jokūbo šventei skirtos liturgijos giesmės apie patį šventajį kalba ne tiek ir daug. Pavyzdžiui, Congaudeant catholici (pirmoji rankraščiuose randama tribalsė giesmė) tekstas nesusijęs su šv. Jokūbo istorija, joje visas pasaulis yra tiesiog kviečiamas džiaugtis apaštalo vardo dienos švente. 

Jau minėtas Kyrie Cunctipotens genitor nėra skirtas specialiai šv. Jokūbo, bet apskritai apaštalų šventėms. Tai tradicinis dalykas – kai atsiranda nauja liturginė šventė, jai nauji tekstai nėra kuriami, nebent tik Alleluia priegiesmis. Kiti tekstai imami iš Evangelijų, pritaikomos eilutės iš psalmių.

Šv. Jokūbo katedra Santiago de Komposteloje, Ispanijoje / wikimedia.org nuotrauka

Šv. Jokūbo kelias. Vivecamino.com nuotrauka

Minėjote, kad Codex Calixtinus giesmės paprastesnės, skirtos ne elitinei publikai. Esate juokais jas pavadinęs viduramžių popmuzika.

Populiarioji viduramžių muzika pirmiausia siejama su trubadūrų, truverų, meisterzingerių dainomis, kurios yra žymiai artimesnės populiariajai kultūrai dabartine prasme. Visgi ir Codex Calixtinus galime laikyti populiariąja muzika, nes aiškiai matoma kūrėjų intencija rašyti kuo paprastesne muzikine kalba. Tad nors, kaip minėjau, siekta šv. Jokūbo dieną pakelti į didelės šventės lygį, bet kartu norėta, kad tai būtų ir populiari šventė, kad jos giesmės nebūtų giedamos tik nedidelio specialistų choro, bet išsiplėstų ir populiarioje kultūroje. Nežinome giesmių autorių, tuo metu žmonės po tekstais nepasirašinėjo, bet visai įmanoma, kad kai kurios giesmės (ypač procesijai skritas antifonos) buvo parašytos ne to paties asmens, galbūt net surinktos Šv. Jokūbo kelyje cirkuliavusios giesmės.

Kaip manote, kokių taisyklių turėtų laikytis šiandien liturgijai muziką kuriantys kompozitoriai?  

Manau, kad svarbiausia yra tradicija. Sekuliariame gyvenime viskas greitai keičiasi, matome naujovių vaikymosi tendencijų. Vis dėlto žmogaus gyvenime turi būti kažkas, kas jį veda ne tik į priekį, bet ir sujungia su daugelio amžių tradicija. Tai yra pagrindinė religinės kultūros ir muzikos funkcija. Turime daug geros religinės muzikos pavyzdžių iš įvairių šimtmečių, kurioje išlaikyta pusiausvyra tarp tradicijos ir inovacijos. Ši pusiausvyra ryški ir XII a. inovatyvioje daugiabalsėje muzikoje. Matome, kad bandantieji religinei muzikai suteikti ką nors naujo jaučia didžiulę pagarbą prieš juos buvusiems kūrėjams. Svarbu prie esamos krypties prisitaikyti, o ne bandyti tempti į asmeniškus ar nūdieniškus dalykus, kurie praeina. Tai garantas, kad ši tradicija nedings, kad muzika nenueis mažais šunkeliais, bet turės aiškią kryptį. 

Kai kalbate apie kryptį, ką tiksliai turite mintyje?

Kalbant apie kryptį visada galvojame apie progresą. Visi menai turi savo vystymosi logiką, ne išimtis ir muzika. Perėjimas iš vienbalsio giedojimo į dvibalsį suteikia naują erdvę, naujų muzikinių galimybių. Iš tikrųjų reikia išnaudoti naujas galimybes, bet jei jos laikomos priemonėmis nuo stalo nušluoti, kas buvo anksčiau, ir pradėti nuo nulio, tai priešinga religinės muzikos tradicijai. Nes religinė muzika yra funkcinė – esmė yra jos paskirtis. Tai ne koncertams, o maldai skirta muzika. Maldos funkcija negali būti nustumta į antrą planą. Čia galime daug pasimokyti iš praeities kūrėjų. Tai, kaip žmonės sprendė bažnytinės muzikos funkcijos klausimą, t. y. kaip religinė muzika gali padėti žmogui melstis liturgijoje, yra tūkstantmetės tradicijos turtas. Žinoma, modernus kompozitorius dirba su savo kalba, savo muzikinėmis galimybėmis, bet jis turi būti kitų muzikų, praėjusių šimtmečių inovacijų kontekste sprendusių bažnytinės muzikos funkcijos klausimą, mokinys. Bažnytinė muzika turi turėti vektorių ne tik į priekį, bet ir atgal.

Santiago de Compostela, Šv. Jokūbo katedra EPA nuotrauka

Bendruomeninis giedojimas per Mišias šiomis dienomis iškeliamas dažnai kaip idealas. Kaip minėjote, Codex Calixtinus matoma įvairiopa muzika – skirtingi kūriniai solistams, chorui ir bendruomenei. Ką jūs galvojate apie šiuolaikines liturginės muzikos tendencijas?

Iš tikrųjų tai yra klausimas apie vadinamąjį aktyvų dalyvavimą Mišiose. Reikėtų pasverti, ką mes vadiname aktyviu dalyvavimu. Vertinant vien moderniai, tik išoriškai intensyvi veikla laikoma gyvenimu, jei medituoji iš aktyvaus gyvenimo esi atsijungęs. Nemanau, kad tai tinkamas požiūris, ypač kai kalbame apie aktyvų dalyvavimą Mišiose. Susikaupimas, meditacija, vidinė tyla taip pat yra aktyvus dalyvavimas. Tradicija mums pateikia nemažai protingai pasvertų pamokų. Palikim profesionalams giesmes, kurias tik jų išlavinti balsai gali tinkamai atlikti, paklausykim, tai nėra pasyvus dalyvavimas, nes muzika turi galią kelti žmogaus dvasią. Pajuskim, kad netgi neatverdami burnos muzikos galia kaip bendruomenė keliame dvasią Dievo link. 

Žinoma, svarbu, kad muzika dalyvaujančiuosius Mišiose sujungtų ir giedojimu. Tradicija atsiranda, kai žmonės prisimena visiems žinomas giesmes. Dėl to nesudėtingu skambesiu, paprasta muzikine forma žmones vienijančios giesmės irgi svarbios. Abu aspektai bažnytinės muzikos istorijoje buvo gerai subalansuoti. Manau, ir dabartinėje kultūroje įmanoma atrasti pusiausvyrą, tiesiog reikia labiau atsiriboti nuo įvairių ideologijų ir greitų, mažai apgalvotų sprendimų.

Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto dėstytojai ir studentai spalio revoliucijos demonstracijoje. Vilnius. 1952 m. lapkričio 7 d. Nuotraukos autorius: Šlioma Fainas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas

2019 m. minint Vilniaus universiteto įkūrimo 440-ąsias metines, Lietuvos ypatingasis archyvas atverčia įsimintą Universiteto istorijos sovietmečiu puslapį ir pristato virtualią parodą, kuri pasakoja apie politinį susidorojimą su rektoriumi J. Bulavu. Parodoje skelbiami dokumentai ir nuotraukos saugomos Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos centriniame valstybės archyve, Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento Rankraščių skyriuje.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Vilniaus universitetas buvo įjungtas į unifikuotą sovietinę sistemą ir pertvarkytas pagal komunistinį modelį. Studijų ir mokslo procesas pajungtas politinei Lietuvos komunistų partijos (LKP) kontrolei, diegta komunistinė ideologija. Iš Universiteto atleisti sovietų valdžiai politiškai nepatikimi dėstytojai. Į jų vietas atsiųsti darbuotojai iš Sovietų Sąjungos, dauguma – menkos kvalifikacijos, nejautę pagarbos lietuvių kultūrai ir kalbai. XX a. 5–6 dešimtmečiais Universitete sustiprėjo rusinimo tendencijos. Steigta vis daugiau grupių rusų dėstomąja kalba, sparčiai mažėjo lietuvių studentų ir dėstytojų skaičius, lietuvių kalba intensyviai stumta iš oficialaus akademinio gyvenimo. Universiteto rusinimas kėlė Lietuvos visuomenės nepasitenkinimą.

Politinio atlydžio laikotarpiu Lietuvoje sustiprėjus tautinėms ir antisovietinėms nuotaikoms, lietuvių inteligentija ragino nutraukti Universiteto rusinimą. Radikali visuomenės laikysena vertė LKP vadovybę atsižvelgti į kai kurias tautines gyventojų aspiracijas. Sovietų Sąjungos valdžiai sankcionavus nacionalinių kadrų iškėlimo kampaniją, LKP ėmėsi Universiteto personalo pokyčių, tikėdamasi darbuotojų kaitos keliu sustiprinti sau lojalios lietuviškos nomenklatūros pozicijas ir pademonstruoti tariamą rūpinimąsi lietuvių kadrais. LKP centro komiteto (CK) biuras 1956 m. sausio 8 d. Universiteto rektoriumi paskyrė Lietuvos SSR Mokslų Akademijos narį korespondentą Juozą Bulavą, tarpukariu nelegaliai veikusios LKP narį, 1938 m. pašalintą iš partijos dėl nesutarimų su vadovybe, o 1952 m. vėl įstojusį į partiją. Nepaisant praeityje buvusių nesutarimų, tikėtasi, kad J. Bulavas laikysis LKP CK nurodymų.

Juozas Bulavas. Lietuvos ypatingasis archyvas.

Tapęs rektoriumi J. Bulavas, remdamasis Universiteto kolektyvo dauguma, pradėjo pokyčius. Buvo perrinkta Universiteto taryba, fakultetų dekanai ir katedrų vedėjai, surengti konkursai dėstytojų pareigoms užimti. Iki 1956 m. spalio mėn. dėl konkursų ir etatų mažinimo iš Universiteto atleista daugiau kaip 100 nekvalifikuotų darbuotojų, atvykusių iš SSRS. Juos pakeitė specialistai lietuviai, iš įkalinimo ar tremties grįžę Lietuvos mokslininkai.

Stabdant Universiteto rusinimą, panaikintas priėmimas į grupes rusų dėstomąja kalba, įvestas privalomas stojamasis lietuvių kalbos egzaminas. Įtvirtintas platesnis lietuvių kalbos vartojimas: darbuotojų posėdžiai vyko lietuvių kalba, rusiškos iškabos ir informaciniai pranešimai pakeisti lietuviškais. Pradėtas akademinis Universiteto atnaujinimas. Padidintas Lietuvai reikalingų specialybių studentų skaičius, daugiau valandų skirta specialybės dalykams, mėginta trumpinti privalomųjų ideologinių disciplinų programas. Studijuoti Universitete priimti sovietų valdžios represuoti asmenys ar jų artimieji, kiti režimui nepatikimi jaunuoliai. Stiprinant mokslinį potencialą, išsirūpinta turėti daugiau mokslo darbuotojų, padidintas aspirantų priėmimas.  Palaikytos dėstytojų pastangos mokslinėje ir pedagoginėje veikloje vaduotis iš komunistų ideologinės kontrolės. Į Universiteto meno kolektyvų repertuarus įtraukta daugiau lietuvių liaudies dainų ir šokių, puoselėti etnografiniai papročiai. Studentams leista nešioti iki tol draustas kepuraites, simbolizavusias nepriklausomos Lietuvos akademinio jaunimo tradicijas, grąžintas studentų himnas „Gaudeamus“.

1956 m. lapkričio 2 d. Vilniaus Rasų kapinėse per Vėlines įvyko antisovietinė protesto akcija, kurioje aktyviai dalyvavo Universiteto studentai. Sovietų valdžiai pradėjus persekioti Vėlinių minėjimo Vilniaus Rasų kapinėse dalyvius, J. Bulavas stojo ginti jame dalyvavusius studentus, pasipriešinimo valdžios reikalavimui masiškai šalinti iš Universiteto antisovietinių nuostatų jaunimą. Ne mažiau pastangų rektorius dėjo stabdydamas politinį susidorojimą su Universiteto Lietuvių literatūros katedros dėstytojais.

J. Bulavo vykdomi pertvarkymai sustabdė Universiteto rusinimą, pagyvino akademinę veiklą, sudarė prielaidas jam tapti vienu svarbiausių Lietuvos intelektualinio ir kultūrinio gyvenimo centru. Lietuvių inteligentija palankiai sutiko šiuos pokyčius, ėmė laikyti J. Bulavą lietuvybės ir akademinės laisvės gynėju, tačiau rektoriaus veiklai priešinosi iš SSRS atsiųsti dėstytojai, kurie nelaimėjus konkursų buvo atleisti iš Universiteto. Jie piktinosi J. Bulavo veiksmais, kaltino jį nacionalizmu ir ieškojo valdžios užtarimo. LKP vadovybė, iš pradžių palaikiusi kadrų lietuvinimą, vėliau sunerimo dėl politinių Universiteto pertvarkymo padarinių, ypač dėl jų įtakos stiprėjančiam dėstytojų ir studentų opoziciniam nusistatymui. LKP CK biuras 1956 m. rugpjūčio 15 d. pasmerkė J. Bulavo sprendimą panaikinti studentų grupes rusų dėstomąja kalba ir stojantiems į Universitetą laikyti privalomą lietuvių kalbos egzaminą. 1957 m. sausio 20 d. Universiteto komunistų susirinkime LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus pareiškė, kad J. Bulavas nepateisino partijos lūkesčių kadrų srityje. Paakinti A. Sniečkaus, rektoriaus veikla nepatenkinti komunistai išvystė jo kritikos kampaniją. J. Bulavas buvo apkaltintas nacionalizmu, partijos kadrų politikos iškraipymu, kova su „tyrais, atsidavusiais rusų tautybės partijos nariais“, tautinių ir antisovietinių nuotaikų palaikymu, 1956 m. Vėlinių minėjimo dalyvių užtarimu. Rektorius nepaisė komunistų puolimo, nušalino Universiteto komunistų organizaciją nuo akademinių reikalų ir tęsė pokyčius. LKP vadovybė, matydama, kad J. Bulavas baigia išsprūsti iš partinių gniaužtų, vis atviriau remia tautines nuotaikas, nutarė su juo susidoroti.

LKP CK biuro 1958 m. birželio 27 d. posėdyje J. Bulavas buvo  įnirtingai užsipultas dėl Universiteto pertvarkymų, apkaltintas „nacionalistine“ politika, antisovietiškai nusiteikusių studentų ir dėstytojų globojimu, netinkamu studentijos auklėjimu, ugdant „kapitalizmo restauratorius“ ir atleistas iš rektoriaus pareigų „neužtikrinus partijos linijos pravedimo komunistiškai auklėjant studentus“, o Partinei komisijai prie LKP CK pavesta papildomai ištirti jo elgesį. Naujuoju Universiteto rektoriumi paskirtas Lietuvos SSR Mokslų Akademijos Fizikos ir matematikos instituto direktoriaus pavaduotojas Jonas Kubilius. Baiminantis neigiamos lietuvių inteligentijos reakcijos, susidorojimas su rektoriumi pateiktas kaip kovos su „buržuazinio nacionalizmo vėliavnešiu“ faktas.

Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus su žmona Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto dėstytoja Mira Bordonaite Rusija, Sočis. Lietuvos centrinis valstybės archyvas

XX a. 6 dešimtmečio pabaigoje griežtėjant sovietiniam politiniam režimui, 1959 m. pavasarį Maskva sukritikavo LKP vadovybę dėl „besaikio“ kadrų lietuvinimo. A. Sniečkus nedelsdamas sureagavo į politinę konjunktūrą: pasmerkė nomenklatūros lietuvinimo kampaniją, užsipuolė įstaigų lietuvinime pasižymėjusius asmenis ir inicijavo politinį susidorojimą su jais. Beveik metus Partinės komisijos akiratyje buvęs J. Bulavas apkaltintas „stojęs į nacionalistinį kelią“ ir 1959 m. liepos 28 d. pašalintas iš komunistų partijos už „nacionalistinio pobūdžio politines klaidas, proletarinio internacionalizmo principo pažeidimą“. Prieš J. Bulavą buvo išvystyta arši jo pasmerkimo kampanija, suvaržyta jo mokslinė veikla: jam trukdyta publikuoti straipsnius ir monografijas, ginti daktaro disertaciją.

Susidorojimas su J. Bulavu buvo skaudus smūgis Universitetui. Užgniaužtas akademinis atsinaujinimas, sugriežtinta ideologinė studijų ir mokslinių tyrimų kontrolė, įsteigtos naujos grupės rusų dėstomąja kalba, išplėstas rusų kalbos vartojimas, sustiprintas komunistų organizacijos vaidmuo akademiniame gyvenime, įsuktos kovos su nacionalizmu ir kadrų valymo kampanijos. Apkaltinus politinėmis klaidomis iš Universiteto prorektoriaus pareigų taip pat buvo atleistas Eugenijus Meškauskas, užsipulti kiti J. Bulavą palaikę dėstytojai.

J. Bulavo veikla paliko gilų pėdsaką Universiteto gyvenime. 1955 m. Universitete tebuvo 60 proc. lietuvių dėstytojų ir studentų, o po kelerių lietuvinimo metų, 1959 m., lietuviai sudarė daugiau kaip 80 proc. darbuotojų ir studentų. Sustiprėjo mokslinis Universiteto potencialas. Jis tapo vienu iš svarbiausių Lietuvos intelektualinio gyvenimo centrų, palaikiusių lietuvybę ir akademinę Alma Mater kultūrą. 1979 m. iškilmingai minint Universiteto įkūrimo 400-ąsias metines, Universitetas visuomenės savimonėje buvo įtvirtintas kaip Vidurio Rytų Europoje seniausia mokslo įstaiga, per šimtmečius puoselėjusi europietiškas mokslo ir kultūros tradicijas. Tautinio atgimimo metais Universitetas tapo Lietuvos nepriklausomybės idėjų sklaidos židiniu. Universiteto darbuotojai aktyviai įsitraukė į Lietuvos persitvarkymo sąjūdį. Į politinį gyvenimą sugrįžo ir J. Bulavas. 1988 m. birželio 3 d. jis buvo išrinktas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu. LKP atsiskyrus nuo Maskvos, buvo reabilituotas ir 1990 m. gruodžio 9 d. tapo Lietuvos demokratinės darbo partijos CK nariu. 1990–1992 m. dalyvavo rengiant Lietuvos Respublikos Konstituciją. 1992–1995 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo nariu.

Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto centriniai rūmai. Vilnius. 1967 m. gegužės mėn. Nuotraukos autorius: A. Tumėnas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas.

VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO UNIVERSITETO FILOSOFIJOS KATEDROS VEDĖJAS EUGENIJUS MEŠKAUSKAS (CENTRE) SU STUDENTAIS. Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Filosofijos katedros vedėjas Eugenijus Meškauskas (centre) su studentais. Vilnius. 1985 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto prorektorius Bronius Sudavičius įteikia aukštojo mokslo baigimo diplomą universiteto absolventei.Vilniaus universiteto Didysis (P. Skargos) kiemas. 1976 m. birželio 26 d. Nuotraukos autorius: Tadas Žebrauskas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas.

Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto bibliotekos skaitykla. 1954 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Dėstytojai ir studentai gegužės 1-osios dienos demonstracijoje. 1954 m. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius

Visą virtualią parodą galite peržiūrėti čia.

Parengta pagal archyvai.lt

Kadras iš rež. Ramunės Rakauskaitės dokumentinio filmo „Kelionės namo“ (Lietuva, 2019 m.).

Kažin ar toks filmas išvis būtų atsiradęs, jei kino režisierė RAMUNĖ RAKAUSKAITĖ nebūtų patyrusi, ką reiškia gyventi toli nuo gimtinės. Daugiau nei penkerius metus praleidusi JAV, Čikagoje, ji grįžo su dokumentinio filmo idėja.

„Man svarbu asmeniškai prisiliesti prie temos, Amerikoje praleistas laikas leido giliau pažvelgti į antrosios emigracijos bangos nublokštus lietuvius, vadinamuosius dipukus, ir jų patirtis okupuotoje tėvynėje“, – sako režisierė, sukūrusi juokingai graudų, ironišką ir stebinantį filmą „Kelionės namo“. 

Režisierė Ramunė Rakauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ramune, kaip pati atsidūrei JAV? Kokios priežastys tave privertė palikti gimtinę?

Pirmą kartą Čikagoje apsilankiau 1997 metais. Tuomet mane su kurso draugu, kino režisieriumi Donatu Ulvydu, mūsų kurso vadovas, kino klasikas Henrikas Šablevičius išsiuntė pusei metų stažuotis į Amerikos lietuvių televiziją. Ten sukūrėme savo diplominius filmus ir visa galva panirome į Amerikos lietuvių gyvenimą. Anuomet jis dar buvo labai energingas, gyvas ir daugiasluoksnis. Jau tada mane pakerėjo antroji lietuvių emigracijos banga, vadinamieji dipukai. Tai dar iš pabėgėlių stovyklų likęs vardas, nuo angliškojo DP – displaced persons.

Taip jau nutiko, kad po kurio laiko, dėl asmeninių šeimos priežasčių, dar kartą pasiekiau Ameriką. Čikagoje užsilikau penkeriems metams. Sutikau daugybę įdomių žmonių, aktyviai dalyvavau lietuvių gyvenime. Tačiau prireikė šiek tiek laiko, kad visą savo patirtį reflektuočiau kine. 

Kas tau telpa žodyje „išeivis“?

Visokių jų yra, tačiau savo filme kalbu būtent apie pokario išeivius – karo pabėgėlius. Dauguma jų buvo išsilavinę, inteligentiški žmonės, todėl, matyt, jiems taip svarbu buvo už Atlanto pastatyti „savo Lietuvą“ – su lietuviškomis mokyklomis, sava spauda, meno kolektyvais, organizacijomis. Galvodama apie juos, visada mąstau ir apie drąsą, pasiaukojimą, tikrumą.

Ko būdama toli nuo Lietuvos ilgėjaisi labiausiai?

Draugų, artimųjų, pievų, žibučių, grybų, Vilniaus, ilgų vasaros vakarų. Beje, to paties, kaip paaiškėjo, ilgėjosi ir mano filmo herojai, negalintys pamatyti Tėvynės ir artimųjų daugiau nei 20 ar 30 metų. Visa tai atsispindi ir filmuoti kadrai, kuriuos jie mėgėjiškomis kino kameromis fiksavo Tėvynėje. 

Išties tavo filme panaudota unikali dokumentinė medžiaga. Iš kur ją pavyko surinkti? Ar Amerikos lietuviai vis dar saugo prisiminimus iš Lietuvos?

Medžiagą rinkau iš žmonių, iš Lituanistikos tyrimo ir studijų centro archyvo, kur jos gana daug sukaupta, iš Lietuvos ir užsienio archyvų. Amerikos lietuviai labai rūpinasi visu lietuvišku paveldu, dažnas kruopščiai sutvarko asmeninę medžiagą – filmuotus kadrus, nuotraukas ir viską perduoda archyvams.

Kurti filmą galutinai apsisprendžiau, kai archyvuose radau kino juostas, kuriose buvo užfiksuoti sovietinės Lietuvos vaizdai. Supratau, kad ši tema dar niekad nepasakota kine ir apskritai mažai nagrinėta vizualiajame mene. Iškristalizavusi ją pradėjau galvoti apie žmones. Daugelį jų pažinojau dar gyvendama Čikagoje. Pirmuoju pašnekovu tapo Kornelijus Jazbutis. Jo gyvenimo istorija tarsi atspindi visos tos kartos – sulaužytų likimo žmonių, veidą. 

Kadras iš rež. Ramunės Rakauskaitės dokumentinio filmo „Kelionės namo“ (Lietuva, 2019 m.).

Kadras iš rež. Ramunės Rakauskaitės dokumentinio filmo „Kelionės namo“ (Lietuva, 2019 m.).

Šiandien saugumiečių sekiojimai paskui į Lietuvą grįžusius atrodo juokingi, primena nevykusius filmus apie šnipus, tačiau, kai filme pamatai Juliaus Urbaičio kolekciją, darosi nejauku ir juokai nebeima. Ar KGB metodai, technika, kuriuos rodai filme, tau pačiai buvo netikėti?

KGB ir sovietinės valdžios struktūros nestokojo sekimo, pasiklausymo metodų. Iš pradžių apie tai skaičiau, konsultavausi su istorikais, tačiau kai tas priemones pamačiau Juliaus Urbaičio kolekcijoje gyvai, negalėjau protu suvokti, kad tai egzistavo. Galima tik numanyti, kaip šios priemonės ištobulėjo dabar.

Daugeliui lietuvių tavo filmas priminė vaikystę. Juk buvo nemažai šeimų, kurios sovietmečiu gaudavo laiškus ir siuntinius iš Amerikos, Kanados, Australijos. Žmonės ir laukė jų, bet ir bijojo, kad tik tie laiškai nepakenktų gyvenimui sovietinėje Lietuvoje.

Mes turėjome dėdę Bernardą, gydytoją Kanadoje, kuris labai rūpinosi visa didele šeima. Mums, vaikams, tie siuntiniai buvo geriau nei Kalėdų dovanos. Porą kartų dėdė atvyko į Lietuvą, visi važiavome į Vilniaus oro uostą jo pasitikti, išsipuošę, su gėlėmis. Buvo ypatinga atmosfera. Tie susitikimai ir šiandien yra vieni įsimintiniausių mano vaikystės momentų. Kaip ir kramtomoji guma, dovanoti ženkliukai ar languotos ryškios dėdės kelnės.

Ar tau pavyko išsiaiškinti, kodėl daugelis jų negrįžo į Lietuvą po Nepriklausomybės paskelbimo?

Manau, dėl šeimų. Kai Lietuvoje buvo paskelbta nepriklausomybė, dipukų karta jau buvo brandžiame amžiuje. Jų vaikai ir anūkai – gimę ir užaugę Amerikoje tapo tos visuomenės dalimi. Man atrodo, panašias dvejones išgyvena ir šių laikų emigrantai, vadinamieji trečiabangiai: jų vaikai baigia mokslus Amerikoje, kuria šeimas, susilaukia anūkų. Vyresnieji tarsi ir norėtų grįžti į Lietuvą, bet nenori palikti šeimų. 

Galbūt gali pasakyti, koks tai stebuklas yra gimtinės ilgesys? Ką tokio turi Lietuva, kad taip traukia atgal išvykėlius. Jei ne gyvus, tai mirusius...

Gimtinės ilgesys yra vienodai nusakomas ir kitų šalių žmonėms. Štai latviai, pamatę filmą, sakė, kad jie išgyveno lygiai tokią pat istoriją ir kad filmas galėtų būti apie juos. Net archyviniai kadrai, kuriuos filmavo į Latviją atvykę Amerikos latviai, yra panašūs. Tačiau iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad atstumas tikrai keičia patriotiškumo, identiteto suvokimo ir ilgesio lygį. Net ir dabar, kai per parą galime laisvai atsidurti kitame pasaulio krašte ar kasdien kalbėtis su artimaisiais. Na o mano filmo herojai tegalėjo rašyti laiškus…

Kadras iš rež. Ramunės Rakauskaitės dokumentinio filmo „Kelionės namo“ (Lietuva, 2019 m.).

Kadras iš rež. Ramunės Rakauskaitės dokumentinio filmo „Kelionės namo“ (Lietuva, 2019 m.).

Kokią žinią norėjai perduoti savo filmu čia gyvenantiems lietuviams ir tiems, kurie liko Amerikoje?

Norėjau papasakoti apie mūsų karo pabėgėlius, kurių likimai ne mažiau skaudūs nei tų, kurie buvo išvežti į Sibirą. Norėjau priminti absurdišką sovietinės Lietuvos laikmetį, ir pasakodama apie gana siaurą Amerikos lietuvių gyvenimo tarpsnį – keliones į sovietinę Lietuvą, kviesti, kad žiūrovas apibendrintų tos kartos paveikslą.

Tavo sūnus vaikystę praleido Amerikoje, ar jis jos ilgisi? Ar dalijasi savo prisiminimais su tavimi?

Jam smagu nuvažiuoti į Ameriką, pabūti, bet kol kas ten nenorėtų gyventi. Žinoma, vaikystės laikų nostalgija visuomet yra. Kartais mes abu pasiilgstame maisto, kitoniškų kvapų, atsipalaidavusių žmonių ir kitokio bendravimo. 

Režisierės Ramunės Rakauskaitės istorijų apie dipukų keliones į sovietmečio Lietuvą bus galima išgirsti ir jos dokumentinį filmą „Kelionės namo“ pamatyti nacionaliniame bardų festivalyje „Purpurinis vakaras“ rugpjūčio 15 dieną 21 valandą Anykščių kultūros centro Didžiojoje salėje. Filmas nemokamas. Festivalio renginius iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Dailininkas Antanas Mončys (1962 m). Algimanto Kezio nuotrauka

Apie žinomo lietuvių išeivijos dailininko Antano Mončio (1921–1993) fenomeną, jo gausios kolekcijos įkurtuves Palangoje, draugystę su Vilniaus aukcionu ir jo rengiamos labdaringos rubrikos svarbą, išgyvenimą apgailėtino kultūros finansavimo sąlygomis ir svajones kalbėjomės su šio dailininko dukterėčia, A. Mončio namų-muziejaus vadove LORETA BIRUTE TURAUSKAITE. Rugpjūčio 3 d. A. Mončio namuose-muziejuje penktą kartą vyks ir LVIII Vilniaus aukcionas, tęsiantis kilnią labdaros misiją.

Kaip Palanga įveikė Druskininkus

Kaip atsitiko, kad A. Mončio, kuris iš esmės negyveno Palangoje, muziejus buvo įkurtas būtent čia?

Taip, jis gimė Kretingos rajone esančiame Mončių (dabar pervadintas Mančių – red.) kaime, kuriame, beje, yra ir A. Mončio gatvė, bet niekada negyveno Palangoje. Čia kartu vaikščiojome vėlyvą 1989-ųjų rudenį, kai jis po ilgų metų emigracijoje tą vienintelį kartą buvo grįžęs į Lietuvą. Jau vyraujant nepriklausomybės atgavimo nuotaikoms, ėjome S. Daukanto gatve, kur dabar stovi muziejus, ir A. Mončys tada pasakė: noriu savo menu papuošti būtent Palangą, kurortą, nes Vilniuje ir Kaune meno yra kur kas daugiau.

Tiesą sakant, tada buvo užsukę ir į šį pastatą, nes tuo metu čia veikė biblioteka, kurioje aš dirbau. A. Mončys savo akimis matė šias patalpas, tik tada tikrai dar nebuvo nė kalbos, kad muziejus būtent čia ir įsikurs. Bet vėliau jis džiaugėsi šia ruošiama vieta muziejui ir laiškuose rašė: „Būsiu kaip pono Dievo užpečkyje.“

Deja, jis jau nebeišvydo muziejaus, bet iškeliavo tikrai žinodamas, kad jis tikrai bus.

Ir galbūt turėjo jam specialių pageidavimų? 

A. Mončio namai-muziejus yra tikriausiai pirmasis muziejus Lietuvoje, kur eksponuojamas skulptūras lankytojams leidžiama liesti rankomis, nes tokia buvo jo valia. O vienintelis noras – kad jo dovanota darbų kolekcija būtų rodoma Palangoje.

Tiesa, jo artimas bičiulis, semiotikas Algirdas Julius Greimas viename savo išlikusiame laiške A. Mončiui siūlė kolekciją įkurdinti Druskininkuose, motyvuodamas, kad ten – kita kultūrinė terpė, o ir būtų parūpinta kur gyventi, jei tik jis būtų apsisprendęs grįžti į Lietuvą. Bet A. Mončys nesirinko patogaus gyvenimo, kolekciją jis atidavė Palangai.

Dėdė be konkurencijos

Gal Palangos pasirinkimą savo kolekcijai lėmė ir meilės reikalai?

Nėra ko slėpti: tų meilių jo gyvenime buvo. Žinau, kad dar besimokydamas Kretingos gimnazijoje jis išgyveno didelę meilę merginai vardu Lilija ir buvo susitikęs su ja po 44 metų, kai lankėsi Lietuvoje.

Didelės meilės, tiesa, gal labiau vienpusės, A. Mončys sulaukė ir iš dar vienos nuostabios merginos vardu Olga, beje, palangiškio, buvusio politiko Raimundo Palaičio uošvės, kuri įgijo gydytojos profesiją, ištekėjo už Antano bendraklasio ir tapo Tiškiene. Palangoje jie buvo susitikę jau po 44 metų, tik A. Mončys nebeatpažino jos ir savo sesers Birutės klausė, kodėl ši moteris vis verkia ir šluostosi ašaras.

Pasitraukęs iš Lietuvos, jis sutiko gražuolę Annette Penè, bet po kurio laiko vedė kitą gražuolę – Florencę Martel, o keliams išsiskyrus sukūrė naują šeimą su Margrit Haller von Hallerstein.

Ir jus pačią su A. Mončiu siejo ypatingas ryšys, juk jis – jūsų mamos brolis. Kokį atsimenate savo dėdę? 

Man jis buvo ypatingas. Atsimenu, kai aš jam rašydavau laiškus, kai mes kalbėdavomės, sakydavau, kad jis – geriausias dėdė pasaulyje. Bet jis tą mano komplimentą visada atremdavo: „Gerai būti geriausiu dėde be jokios konkurencijos. Nes kiek tu dėdžių turi?“

Jis buvo kuklus, mažakalbis, nors būdavo tokių momentų, kad galėdavo kalbėti visą parą (juokiasi – red.). Tuo kuklumu ir pati ne sykį įsitikinau. Kartą 1991 m. pakvietė apsilankyti pas jį Paryžiuje, ir aš, įsivaizduodama visą šio miesto romantiką, nuvažiavusi tiesiog išsigandau: mažiausia virtuvėlė, mažiausias kambariukas, sudedama lovelė, kuri dar ir pradeginta... Argi toks yra tas Paryžius? O lovą, beje, pradegino publicistas Tomas Sakalauskas.

Jis buvo ne tik puikus menininkas, bet ir puikus kulinaras, ir tai, matyt, paveldėjo iš savo mamos. Bet ir čia pasireikšdavo kuklumas: dažnai prašydavo atsiųsti jam ruginių miltų, kad galėtų išsivirti žemaitiškos pusmarškonės košės, kuri jam primindavo vaikystę. 

Tokie štai buitiniai tie mano prisiminimai. 

Kas sieja A. Mončį ir ufonautus

Kaip jums atrodo, ar Lietuvoje A. Mončio fenomenas yra pakankamai įvertintas, ar dar ateis tas laikas?

Aš tikiu, kad tas laikas dar ateis, o tuo pačiu – ir matau, kad jis tikrai ateina. Pas mus dažnai atvyksta žmonės, kurie nė karto nėra buvę Lietuvoje ar Baltijos šalyse, bet juos atvykti čia skatina A. Mončys ir jo darbai. Tai šį tą reiškia.

A. Mončio namams-muziejui ši vasara – ypatinga jubiliejais: liepos pradžioje minėjote įkurtuvių dvidešimtmetį, o štai netrukus čia penktą kartą vyks ir Vilniaus aukcionas. Kokią vietą palangiškių gyvenime užima ši vieta?

Žinote, į šį klausimą geriausiai atsakytų patys palangiškiai, tačiau neslėpsiu: A. Mončio namų-muziejaus atsiradimas ir čia saugomas jo darbų rinkinys tikrai pakeitė vietos žmonių gyvenimą.

Atsimenu, kai tik muziejus buvo atidarytas, nacionalinės premijos laureatas, poetas Rolandas Rastauskas labai tiksliai įvardijo A. Mončio pasirodymą Palangoje ir jo santykį su vietos žmonėmis: tai – ufonautas. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad palangiškiams jis jau tikrai nebėra ufonautas. Iš pradžių jie ateidavo labai nedrąsiai, su baime išvysti A. Mončio kūrinius, nes galvojo, kad nesupras ir nežinos, kaip juos vertinti. O dabar jaučiame, kad tuos žmones jau prisijaukinome – jie užaugo, ateina ir atsiveda savo vaikus.

Atsiradus muziejui, pasikeitė ir visa kultūrinė Palangos aplinka: čia vyksta daug renginių, pristatome daug menininkų, dėl kurių nebereikia važiuoti į kitus šalies miestus, atsirado skulptūrų parkas. Štai net ir ne mes, o Vilniaus aukcionas atvažiuoja pas mus.

Gyvybiškai svarbi parama

Kaip užsimezgė draugystė su Vilniaus aukciono namais?

Netikėtai ir labai natūraliai. Bet žinoma, viskas nutiko per A. Mončį. Prieš penkerius metus Vilniuje vyko jo darbų paroda „Spalvų vokalizės“, kurioje susitikome su Vilniaus aukciono namų vadove. Tiesa sakant, mane visada stebino tų aukciono namų fenomenas, sugebėjimas rasti „pasiklydusius“ A. Mončio darbus ir integruoti juos į siūlomas kolekcijas.

Tada aš pasiūliau vasarą perkelti Vilniaus aukcioną į Palangą, pabandėme, ir štai čia jis vyks jau penktą kartą. Mes tuo labai džiaugiamės ir net nebeįsivaizduojame vasaros be aukciono, nes jis pagyvina muziejaus gyvenimą, garsina A. Mončio kūrinius ir suaktyvina lankytojų domėjimąsi jas bei visa lietuvių daile.

O ar A. Mončiui būtų patikę?

Aš tuo nė neabejoju – jis būtų tikrai apsidžiaugęs. Ir ne tik dėl to kultūrinio vyksmo, taip pat ir dėl pagalbos, kurios pradininke galima laikyti A. Mončio gerą draugę, grafikę Nijolę Vedegytę-Palubinskienę. Būtent ši menininkė dalį savo darbų pasiūlė parduoti ir gautais pinigais prisidėti prie muziejaus veiklos. Džiugu, kad Vilniaus aukcionas plėtoja šią idėją kasmet sukurdamas ir pasiūlydamas meno mėgėjams labdaringą rubriką, skirtą A. Mončio namams-muziejui paremti.

Kiek ši parama yra svarbi A. Mončio namams-muziejui?

Gyvybiškai svarbi, nes ne paslaptis, kad muziejaus finansavimas yra apgailėtinas. Visi muziejai nėra lepinami, bet mums ypač sunku ir, jei ne parama, paskutinį šių metų ketvirtį turėtume užrakinti duris ir nebedirbti. Bet turime vilties, turime naujai išrinktą aktyvų A. Mončio paramos fondo valdybos pirmininką Tue Freltoft, pagaliau Palangos miesto savivaldybės palaikymą ir tikimės, kad taip nereikės pasielgti.

Vadinasi, Vilniaus aukciono metu surinkti pinigai padės jums tiesiog išgyventi?

Žinote, mes labiausiai nenorėtume naudoti paramos išgyvenimui. Mieliau papildytume kolekciją, įrengtume keltuvą neįgaliesiems muziejuje, surengtume parodą su užsienio partneriais. Bet dabar kol kas neturime kitos išeities.

Tiesa, nesėdime sudėję rankų, dairomės mecenatų. Kartais ir svajonės išsipildo.

A. Mončio kolekciją pildo dovanos

Bet spėju, kad matant A. Mončio darbus Vilniaus aukciono kataloge ir žinant savo finansines galimybes, truputį skauda širdį...

Truputį. Bet šiuo atveju mes esame laimingi, nes labai dažnai tuos darbus mums padovanoja juos įsigiję žmonės. Tad iki šiol nesame pirkę nė vieno A. Mončio darbo.

Tiesa, Vilniaus aukcione gana dažnai atsiranda A. Mončio darbų, į kuriuos aš žiūriu su rimtu pavydu. Pavyzdžiui, mano pavydo objektas šio aukciono kolekcijoje yra man iki šiol nematyta skulptūra „Moteris“. Jeigu tik turėčiau pinigų, ji tikrai atsidurtų muziejuje. Bet galbūt jos naujasis šeimininkas norės mums ją paskolinti ir eksponuoti būtent A. Mončio namuose-muziejuje? 

Ar sulaukiate daug tokių dovanų ir kas jas dažniausiai dovanoja?

Tikrai sulaukiame. Ir dažnai tos dovanos būna labai asmeniškos. Štai prieš keletą metų Kanadoje gyvenanti dailininkė Snaigė Šileika ir jos vyras rašytojas Antanas Šileika atvežė ir padovanojo skulptūrą „Moteris su karučiu“. Būdami jauni jie susituokė Paryžiuje, ir A. Mončys vestuvių proga padovanojo tokią simbolinę dovaną – moters su karučiu, kuriame pilna vaikų, skulptūrą. Mums tai labai brangus eksponatas, nes pasakoja jau ne tik A. Mončio, bet ir kitų žmonių istoriją. 

Bet kūrinius muziejui dovanoja ir tie, kurie nebuvo nei giminės, nei draugai su A. Mončiu ir net nebuvo jo savo gyvenime sutikę. Tai žmonės, vertinantys meną ir žinantys, kad didžiausia meno kolekcijų prasmė – atvirumas ir viešumas, suteikta galimybė visiems džiaugtis menu.

Palangiškiams jūros nereikia, ji – jų širdyse

O pažvelgusi į šio vasariško Vilniaus aukciono kolekciją – be A. Mončio kūrinių ir muziejaus kolekcijos pildymo – rastumėte ką sau asmeniškai įsigyti?

Žinoma, ir tai būtų Alfonso Dargio kūriniai. Dabar galvoju, kad ir čia nuo A. Mončio neišeina atsiriboti, nes, regis, jis kartu su A. Dargiu 1964 m. turėjo bendrą parodą Klivlande (JAV) (juokiasi). Dar patiktų Algio Griškevičiaus darbai, bet šioje dvikovoje vis tiek laimėtų A. Dargis.

Bet kuriuo atveju ne kūriniai, vaizduojantys jūrą?

Jūrą mes turime čia, tad mums ji ne taip jau labai ir rūpi. Tik į Palangą atvažiavę vilniečiai jaučia nostalgiją, todėl pirmiausia ir bėga prie jos. O mes, palangiškiai, palaukiame, kada visi išsiskirstys. Ir tada jau einame prie jūros.

„Meno rinkos“ informacija

Dailininko Martyno Gaubo autoportretas (2013 m.) iš Vidmanto Martikonio kolekcijos.

Lietuvos mecenato, kolekcininko, politiko, verslininko Vidmanto Martikonio iniciatyva įkurta galerija-muziejus, kurioje eksponuojami įvairaus laikotarpio žinomų lietuvių menininkų autoportretai.

Liepos 25 d. 18 val. Vilniuje, Pilies g. 12, galerijos-muziejaus atidarymo proga bus pristatyta autoportretų kolekcijos paroda. Pasitiks 37 lietuvių autorių kūriniai, sukurti 1965–2019 m. Parodoje – unikali proga pamatyti žinomų lietuvių menininkų Jono Čeponio, Algirdo Griškevičiaus, Miglės Kosinskaitės, Vilmanto Marcinkevičiaus, Stasio Eidrigevičiaus, Šarūno Saukos, Algirdo ir Remigijaus Gataveckų bei daugelio kitų atliktus darbus.

V. Martikonio galeriją-muziejų „Autoportretas“ nemokamai bus galima aplankyti kiekvienos savaitės antradienį–sekmadienį nuo 11 val. iki 19 val.

V. Martikonis jau 20 metų kolekcionuoja lietuvių menininkų darbus. Kolekcijoje jau yra sukaupęs 180 autorių darbų, apimančių 1901–2019 m. laikotarpį.

2001 m. Sudervės kaimelyje netoli Vilniaus V. Martikonis įkūrė akmens skulptūrų parką „Vilnoja“. 4 hektarų ploto parke šalia Vilnojos ežero eksponuojama per 70 modernių akmens skulptūrų, kai kurios – virš ežero paviršiaus. Parke kasmet rengiami simpoziumai, juose dalyvauja lietuvių ir užsienio menininkai.

Inari, Suomija. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Etniškumas ir tapatybė yra dažnai emocijomis apipinti klausimai, tačiau svarbu, kad bendruomenės pačios galėtų dėl jų apsispręsti, t.y. be valstybės įsikišimo, tikina Ugnė Barbora Starkutė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) socialinės antropologijos magistrė ir viena iš taikomosios antropologijos asociacijos „Anthropos“ įkūrėjų, kuri savo tyrinėjimus sutelkė ties Suomijos vietiniais gyventojais (autochtonais) – samiais.

„Vietos gyventojų klausimai yra visą laiką siejami su galia. Valstybė neturėtų būti ta „tėviška ranka“, kuri nusprendžia, kas galima, kas ne – pačioms bendruomenėms turėtų būti perduota galia rinktis, valdyti, kas vyksta jų viduje“, – sako U. Starkutė.

Antropologės dėmesio centre atsidūrę samiai – tai apie 100 tūkst. gyventojų tauta, įsikūrusi Šiaurės Europoje, Norvegijos, Švedijos, Suomijos ir Rusijos užpoliarėje. Samiai gyvena geografiškai ir teisiškai apibrėžtoje teritorijoje Sápmi, turinčioje kultūrinę autonomiją, kiekvienoje šalyje jie turi savus parlamentus ir glaudžiai bendradarbiauja tarpusavyje.

Kaip susidomėjote autochtonų samių etninės tapatybės klausimais?

Dar mokydamasi mokykloje domėjausi Suomija, bandžiau savarankiškai mokytis suomių kalbos. Vėliau įstojau į VDU Baltijos regiono kultūrų specialybę, kur toliau domėjausi suomių kultūra. Studijuodama mainais Helsinkio universitete susipažinau su autochtonų iššūkiais šiandieniniame pasaulyje – taip į mano akiratį pakliuvo ir samiai, gyvenantys Suomijos, Norvegijos, Švedijos ir Rusijos šiaurėje. Patraukė šiaurė – toli, savotiška romantika.

Didžiąją dalį medžiagos magistriniam tyrimui surinkote antropologinio lauko tyrimo metu. Suomijos Laplandijoje (Sápmi) stebėjote, analizavote ir patyrėte vietinių žmonių gyvenimą bei jo užkulisius. Kaip geriau sužinoti apie žmonių gyvenimo niuansus, jei ne bendraujant ir gyvenant kartu su jais? Koks buvo Jūsų kelias?

Tyrimą įvykdžiau per keletą vizitų, kuriuos pavyko surengti 2016-2018 metais. 2016-aisiais, kai baigiau bakalauro studijas, dalyvaudama „Erasmus+“ absolventų praktikos programoje radau vietą Samių archyve, Nacionalinių Suomijos archyvų padalinyje Inari kaimelyje. Čia praleidau daugiau nei keturis mėnesius.

Po metų, žiemą, ir vėl nuvykau aplankyti draugų bei apsilankyti kasmetiniame autochtonų filmų festivalyje „Skábmagovat“, kur dalyvauja įvairūs autochtonų kūrėjų sukurti filmai iš viso pasaulio. Čia filmai rodomi ir salėse, ir lauke, nepaisant to, kad žiemą tikrai šalta. Sausį buvo iki -32 laipsnių Celsijaus.

Trečią kartą nuvykusi dirbau gide Samių kultūros centre SAJOS, kur turistams vesdavau ekskursijas. Kitu laiku, kaip ir ankstesniais kartais, tęsiau savo lauko tyrimą. Vasara – puikus metas tam, ypač dėl įvairių samių renginių gausos, pavyzdžiui, muzikos festivalių „Ijahis Idja“ Inari kaimelyje arba „Riddu Riđđu“ Norvegijos šiaurėje. Žmonės bando atsidžiaugti vasarišku oru ir nenusileidžiančia užpoliarės saule.

Iš esmės visą laiką dirbau, gyvenau ir leidau laisvalaikį tarp vietos žmonių. Visus kartus gyvenau pas šeimas, kurios tapo man labai artimos ir išliko iki šiol. Jų dėka teko ir sudalyvauti elnių sugynime, ir pakeliauti, daug išgirsti ir susipažinti.

Kokie buvo svarbiausi Jūsų tyrimo atradimai?

Samiai dar tik neseniai tapo vientisa tauta, apimančia keturias skirtingas šalis; jie patys tai įvardija kaip naują darinį. Seniau samiai buvo pusiau klajokliai, gyvenantys šeimomis ir išplėstinėmis šeimomis kaimeliuose. Čia formavosi skirtingos samių kalbos, tradicijos.

Kino festivalis „Skábmagovat“, Inari, 2018 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pavyzdžiui, Suomijoje yra trys skirtingos samių grupės – šiaurės, inari ir skolt samiai, su skirtingomis kalbomis. Antai skolt samiai turi išskirtinę savivaldą, paprotinį valdymo būdą. Kita vertus, yra bendras Suomijos samių parlamentas. Taigi, daugiakultūriškumas viduje yra didelis, bandoma jį išlaikyti.

Tačiau, siekiant, kad jie taptų įstatymiškai apibrėžta grupe – tauta arba autochtonų etnine grupe – reikia nustatyti, kas yra grupės narys. Mane domina suprasti, kaip žmonės ir institucijos nustato, kas yra samis, ir ką tai gali mums pasakyti.

Iš tikrųjų, pačioje bendruomenėje yra labai daug klausimų. Kodėl vieniems leidžiama būti samiais, o kitiems – ne, ir kodėl žmonės nori būti jais. Kodėl parlamentas yra etninis, ir balsuotojai gali neturėti kažkokio, pavyzdžiui, natūralizacijos proceso. Tokie klausimai dažnai apipinti įvairiomis emocijomis, nes etniškumas bei tapatybė turi labai reikšmingus emocinius aspektus, kai dėl įvairių priežasčių jaučiamasi pakankamai ar nepakankamai samiu. Kai kurie net nelabai nori kalbėti apie šią identitetų politiką, bando atsiriboti nuo jos, kitiems pikta, kiti tampa dideliais aktyvistais. 

Kas yra samių identiteto ašis?

Jie, visų pirma, visada pabrėš, kad samiai yra autochtonai. Parlamentų svetainėse bus parašyta, kad jie yra kitokie negu imigrantų grupės, nes jie čia pirmi gyveno, pirmesni negu švedai, norvegai, suomiai ar rusai, todėl jie nėra tiesiog kultūrinė mažuma, bet autochtonai su išskirtinėmis teisėmis. Jiems teisėtai priklauso tos žemės ir autonomija puoselėti savo vietinę kultūrą.

Tai labiausiai susiję su tuo, kad paprastai ši grupė visą laiką patiria didelius pavojus. Šiaurėje vyksta kasybos projektai, miškų kirtimai, dabar ten planuojamas ir naujas transporto projektas – Arkties geležinkelis. Visa tai daro įtaką tradicinei gyvensenai ir kultūrai. Tai yra kapitalo, valstybės ir kultūrinės mažumos (tiksliau, autochtonų bendruomenės) interesų susikirtimas.

Žinoma, samiai nori turėti svaresnį žodį. Su jais turėtų būti konsultuojamasi, nes juos gina tarptautinė teisė, yra įsipareigojimai. Tačiau praktikoje taip nelabai vyksta. Taigi, man atrodo, toks ir yra pagrindinis leitmotyvas – autonomijos ir teisių klausimas, nes nuo to ir prasidėjo samių atgimimas ir judėjimai aštuntajame dešimtmetyje.  

Ką tokios vietinių žmonių situacijos, judėjimai mums sako?

Labai svarbu šiek tiek suprasti tas pasaulio vietinių žmonių problemas, kurios daug pasako apie sistemas, kuriose gyvename ir galių pasiskirstymus. Kodėl valstybė negali užtikrinti, kad žmonės galėtų gyventi taip, kaip nori, kad jie patys galėtų pasirinkti, kad neateitų kažkoks kapitalas ir ekonominis interesas, norintis naudotis vietos resursais? Taip pat – ką reiškia atiduoti apsisprendimą patiems vietos žmonėms, pagal tai, kaip tie žmonės nori spręsti savo vidinius klausimus? Tai dažnai kertasi tiek su ekonominiu nacionalinės valstybės interesu, tiek  su kapitalo interesu.

Šiuos klausimus galima pritaikyti bet kam, tam nereikia būti autochtonu. Gali būti kokio kaimelio gyventojas, kurio apylinkėse pradedami dideli išteklių kasybos projektai, arba gali būti kertami  miškai, žiūrima, kaip vyksta sprendimo priėmimas ar konsultavimasis su vietos bendruomene. Autochtonų atveju, prasidėjo judėjimai, skirti atkreipti dėmesį į jų kaip vietos gyventojų teises ir interesus, nes kitu atveju vietos kultūros išnyktų.

Man atrodo, kad autochtonų klausimai, tarp jų ir samių, visą laiką kalba apie galios klausimus. Valstybė neturėtų būti ta „tėviška ranka“, kuri nusprendžia, kas galima, kas ne – pačioms bendruomenėms turėtų būti perduota galia rinktis, valdyti, kas vyksta jų viduje.

Na, o man vykdant tyrimą buvo svarbu suprasti, kaip samių bendruomenė formuojasi, kas tampa šios grupės dalimi ir kas ne. Tapatybės ir etniškumai visada lemia, kad kažkas yra priimamas į grupę, o kažkas – atskiriamas nuo jos, tačiau kiekvieną kartą įdomu, kaip ir kodėl tai įvyksta. Be to, visa tai labai svarbu suprasti aptartame galios ir autonomijos kontekste.

Liepos 27 dieną Palangoje vyks jau šeštasis Palaiminimų šeštadienis – renginys, skirtas ne vien tikintiesiems, bet ir visiems norintiems pažinti krikščionybę. Nuo sausio mėnesio po Žemaitiją keliaujantis atvirų visuomenei renginių ciklas pirmą kartą vyks po atviru dangumi.

Paskutinį liepos savaitgalį Palangoje vyksiantis Palaiminimų šeštadienis išsiskirs tuo, kad vyks atviroje erdvėje – pirmoji renginio dalis prasidės 13 val. Generolo Jono Žemaičio-Vytauto skvere. Palaiminimų šeštadienio programoje dalyvaus šios idėjos sumanytojas Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas, publicistas ir rašytojas Tomas Viluckas, muzikuos jungtinė šlovinimo grupė kartu su dainininke Indre Dirgėlaite. Atsiliepdami į renginio temą„...kad atsivertų mūsų akys“,muzikinę pantomimą „Baladė apie Bartimiejų“ atliks aktorius mimas Aleksas Mažonas, giesmių autorius ir atlikėjas Arūnas Raudonius bei šokėja ir choreografė Aida Maksvytytė. Nuo 17 val. renginio programa iš gatvės persikels į Palangos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Palaiminimų šeštadienį užbaigs 18 val. prasidėsiančios šv. Mišios, kurioms vadovaus Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas. Mišiose giedos Palangos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos šlovinimo grupė, vadovaujama pianistės Audronės Juozauskaitės.

Kad šeimos su mažamečiais vaikais galėtų pilnavertiškai dalyvauti programoje, tėvų patogumui renginio metu, nuo 13 val. iki 16 val., parapijos namuose veiks vaikų tarnyba. Užsiėmimus vaikams ves įvairių meno sričių specialistai, jaunimo ir tėvų savanoriai. Šalia parapijos namų veikiančioje mugėje jau nuo 12 val. bus galima įsigyti krikščioniškos literatūros, muzikos įrašų, kitokios atributikos arba tiesiog pabendrauti su įvairių katalikiškų organizacijų atstovais.

Pasak organizatorių, Palaiminimų šeštadienių misija yra priartinti Bažnyčią prie žmonių, padėti tikintiesiems betarpiškai susitikti su savo ganytoju, suteikti gyvos ir džiaugsmingos Bažnyčios patirtį, taip pat pasitarnauti vietinių bendruomenių augimui, į pasirengimą įtraukiant įvairias katalikiškas organizacijas ir bendruomenes regionuose. Nuo 13 iki 16 val. Palaiminimų šeštadienio programa bus tiesiogiai transliuojama Telšių vyskupijos „YouTube“ kanale, kad ši žinia pasiektų ir gerokai platesnę auditoriją – net ir išeivijoje gyvenančius lietuvius. 

Palaiminimų šeštadienių iniciatyva, gimusi kaip bendras Telšių vyskupo Kęstučio Kėvalo, pranciškono Gedimino Numgaudžio ir Kretingos Pranciškoniškojo jaunimo tarnybos projektas, šiemet keliauja per Telšių vyskupijos dekanatų centrus. Tokie Palaiminimų šeštadieniai jau vyko Gargžduose, Naujojoje Akmenėje, Šilalėje, Šilutėje ir Tauragėje, o iš Palangos ciklas šiemet dar keliaus į Skuodą, Mažeikius, Plungę ir Klaipėdą.

Organizatorių informacija

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas. Pauliaus Peleckio / BFL nuotrauka

Dėl finansinio stygiaus kenčiančios kultūros įstaigos priėjo liepto galą. Pinigų neužtenka ne tik susimokėti skolas, už elektrą, vandenį, bet ir elementarioms higienos priemonėms. Liepos 25 d. Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) frakcijos posėdyje Nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) vadovas Jonas Sakalauskas bei Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos direktorė Emilija Banionytė teigė, kad nesulaukus papildomų valstybės lėšų teatras turės apriboti, o biblioteka – nutraukti veiklą.

LNOBT vadovas J. Sakalauskas yra išsakęs nuogąstavimų, esą pinigų už bilietų pardavimą nepakanka padengti ilgalaikėms skoloms, o išlaidos nemažėja. Pasak J. Sakalausko, jei situacija nebus suvaldyta, kitąmet LNOBT gali tekti mažinti spektaklių ir premjerų. O A. Mickevičiaus bibliotekos vadovė sakė, kad nesulaukus lėšų atėję skaitytojai gali rasti ant durų pakabintą spyną.

„Šiandien frakcijos posėdyje išgirdome labai aiškiai: jei įstaigos negaus papildomų lėšų,
jos turės užsidaryti. Turint omenyje, kad valdančiųjų prioritetas yra kultūra, ar bent jau taip deklaruoja Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis, tikimės, jog tretiems šios Vyriausybės metams baigiantis į kultūrą pagaliau bus nors kiek atsižvelgta ir merdinčios kultūros įstaigos sulauks deramo dėmesio“, – teigė Seimo TS-LKD frakcijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Norberto Tukaj nuotrauka

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka. Redakcijos archyvo nuotrauka

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas ketvirtadienį pakomentavo susiklosčiusią padėtį ir jos atgarsius viešojoje erdvėje dėl Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro finansavimo.

„Kultūros įstaigų finansinė situacija Kultūros ministerijai yra puikiai žinoma. Kai kur yra iškilę problemų dėl pernykščių Vyriausybės sprendimų 15 procentų sumažinti vadinamąsias ūkines išlaidas. Ministerija nuolat konsultuoja, siekia padėti įstaigoms. Tikrai noriu patikinti, kad jokių teatrų ar bibliotekų uždaryti neketiname, – sakė kultūros ministras. – Kartu su kultūros įstaigomis sprendžiame iškylančias problemas ir matome galimybių šiemet valstybinėms kultūros įstaigoms, kurių problemos išties objektyvios, finansiškai padėti. Tačiau taip pat siekiame pabrėžti, kad jų finansų valdymas turi būti efektyvus, jos turi ir siekti geresnės vadybos, ir naudoti savo turimas lėšas atsakingai.“

Ministras informavo, kad susitikęs su A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktore aptarė bibliotekos finansinę situaciją. Pasak M. Kvietkausko, kai kur trūkumai yra objektyvūs, bet kai kur būtų galima lėšas naudoti ir efektyviau, visų pirma siekiant, kad bibliotekos lankytojų, skaitytojų lūkesčiai, pagrindinė bibliotekos veikla būtų užtikrinti.

Kultūros ministro teigimu, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro situacija yra šiek tiek kita. Tai viešojo administravimo funkcijas atliekanti įstaiga, savarankiškas biudžetinių asignavimų valdytojas. Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui padidinti biudžetą būtų galima keičiant biudžeto įstatymą – tai Vyriausybės ir Seimo sprendimų dalykas.

„Kultūros ministerija tikrai mato, kad yra objektyvus lėšų trūkumas dėl kylančių finansinių išlaidų. Kita vertus, mes taip pat labai siekiame, kad įstaigos savo finansus valdytų atsakingai ir galbūt perskirstytų išlaidas, patobulintų savo biudžetus, siektų geresnės vadybos. Kultūros vadyba, mecenavimo pritraukimas – taip pat svarbūs įstaigų ir jų paslaugomis besinaudojančiųjų gerovės šaltiniai“, – kalbėjo M. Kvietkauskas.

Almantas Vaišnys „Figaro vedybose“. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro archyvo nuotrauka

Aktorius Almantas Vaišnys. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro archyvo nuotrauka

Šiandien atsisveikiname su Almantu Vaišniu: aktoriumi, draugu, kolega, kursioku ar tiesiog žmogumi, kurio veidą televizijos ir kino ekranuose įsiminė daugelis, tačiau tik retam teko laimė jį iš tikrųjų pažinti. Man irgi, galima sakyti, neteko. Ir nebeteks: pirmadienį, liepos 22 d., šalį apskriejo žinia, kad Almantas išėjo – būdamas vienas, savo namuose Panevėžyje, į kurį jis, spėju, kaip ir daugelis šią profesiją pasirinkusių keistuolių iš Vilniaus, atvyko siekti savo svajonės legendomis apipinto teatro scenoje.

Aišku, negalima sakyti, kad Almanto nepažinojau visiškai. Man jis visada buvo vienas iš tų nedaugelio žmonių, su kuriais vis prasilenkiame, taip žmogiškai ir nepabendraujame, tačiau įsimename ilgam. Almanto liūdno, tačiau be galo guvaus ir žaismingo žvilgsnio neįsiminti, regis, buvo neįmanoma. Tos vienatvės persmelktos akys man įsiminė jau 2001-aisiais, kai dar būdamas paauglys iš Panevėžio atvykau studijuoti į Lietuvos Muzikos ir teatro akademiją, kurioje aktorystės mokslus kaip tik baiginėjo Algės Savickaitės ir Algirdo Latėno vadovaujamas aktorių kursas, į kurį Almantas įstojo būdamas gerokai vyresnis už savo bendramokslius. Jau po metų dalis šio kurso – Jolita Skukauskaitė, Vita Šiaučiūnaitė, Donatas Kalkauskas ir Evaldas Stokė – atvyko dirbti į Juozo Miltinio dramos teatrą. Į mano vaikystės teatrą. Dar po metų prie jų prisijungė ir Almantas. O mano šeima išsikraustė gyventi į Vilnių ir į Panevėžį tarsi ir nebeliko, ko grįžti. Dabar galvoju – vėl prasilenkėme.

Gyvendamas ir mokydamasis Vilniuje Almantą matydavau gan dažnai: tačiau tik televizijos ar kino ekranuose, o retsykiais ir teatrų salėse kaip įdomiausių sostinės teatrų scenų premjerinių spektaklių žiūrovą. Visada vitališka žaisme ir smalsumu spinduliuojančiomis akimis, tačiau lyg vieną minioje, visada tarsi paniurusį, susimąsčiusį, klajojantį savo minčių ir idėjų labirintais.

Ir jau gerokai vėliau, 2015-aisiais, kai su kolega Leonu Blėdžiu pirmą kartą (nesėkmingai) dalyvavome konkurse Miltinio teatro vadovo pareigoms užimti, o Almantas teatre tebedirbo, teko su juo persimesti keliais sakiniais po mano verstos čekų dramaturgo J. Pokorno pjesės „Tėtis muša įvarčius“ eskizo pristatymo viename iš erdvių teatro rūsių. Ten Almantas sukūrė dinamišką, veržlų ir ekspresyvų vaidmenį, o aš jam nieko protingesnio ar įžvalgesnio apie tai pasakyti taip ir nesugebėjau. Nežinau, kodėl.

O kai 2017-ųjų lapkritį su Leonu galų gale grįžome dirbti į Miltinio teatrą, Almanto jame jau nebuvo. Tačiau jo pavardė tebefigūravo ne vieno repertuarinio spektaklio kūrybinės komandos sąrašuose. Kai kuriuos iš šių spektaklių rodėme, tačiau Almanto susigrąžinti net nepabandėme. O kai vėliau kraustydamas buvusiojo vadovo lentyną, kurioje buvo laikomi, spėju, dramaturgų, režisierių, aktorių ir kitų teatro entuziastų pasiūlyti tekstai scenai, apatiniame stalčiuje radau vienišą pjesę, parašytą, jei teisingai supratau, Almanto, jos, žinoma, irgi neperskaičiau. Kodėl – atsakymų ir vėl neturiu.

Taip, matyt, būna visada: susidūrus su artimojo, pažįstamo ar kolegos mirtimi mums visada norisi gręžtis atgal, svarstyti apie tai, kas turėjo ar galėjo būti padaryta, pasakyta, suprasta. O taip pat visada slegia suvokimas, kad dabar jau vis vien per vėlu. Bet niekada ne per vėlu suvokti, kad teatre (ir ypač teatre, nes teatro varomoji jėga yra kolektyvinė kūryba ir kolektyvinis savivokos bei pasaulio pažinimo procesas) labai svarbus vienas kito palaikymas, bendruomeniškumo jausmas, šiltas žodis. Net jei ne visada pelnytas, net jei kartais ir avansu pasakytas. Ar paprasčiausia šypsena. Ne post factum, ne tik linksmoje bičiulių kompanijoje ar po kokio spektaklio premjeros pergalingai šurmuliuojančiame teatro rūkomajame, bet čia ir dabar. Kai labiausiai skauda, kai labiausiai vieniša.

Ilsėkis ramybėje, Almantai. Tegu ir per vėlai, bet mes tave prisimename ir daug apie tave galvojame.

Andrius Jevsejevas, teatro kritikas, Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas

Aktoriai Almantas Vaišnys ir Julius Tamošiūnas („Karas dar neprasidėjo“). Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro archyvo nuotrauka

„Figaro vedybos“. Su Jolita Skukauskaite. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro archyvo nuotrauka

„Karas dar neprasidėjo“. Su Toma Razmislavičiūte-Juode. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro archyvo nuotrauka

Almantas Vaišnys („Karas dar neprasidėjo“). Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro archyvo nuotrauka

Poetas Jonas Juškaitis. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

„Mažosios studijos“ laidoje „Kultūra ir religija“ pagerbiamas poetas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Juškaitis. Jis parašė ir išleido 16 poezijos knygų, tarp jo verstų užsienio poetų – Ana Achmatova, Federico García Lorca, Johannas Wolfgangas von Goethe, Nikolajus Gumiliovas, Heinrichas Heine, Friedrichas Hölderlinas, Sergejus Jeseninas, Osipas Mandelštamas, Cyprianas Kamilis Norwidas, Raineris Maria Rilke, Georgas Traklis, senovės japonai.

1989 m. J. Juškaitis apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, 1999-aisiais tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, o 2004 m. pelnė Jono Aisčio literatūrinę premiją už eilėraščių knygą „Eglė vasaros naktį“. 

Vos atsiradus katalikų radijui, pasakoja laidos vedėjas kun. Julius Sasnauskas, J. Juškaitis entuziastingai puolė klausytis ir pats kalbėtis. Dalyvavo laidose, diskusijose, skambindavo telefonu, dėstė savo pastabas. „Mažosios studijos“ archyve yra ne vienas J. Juškaičio balso įrašas. Siūlome pasiklausyti 1995 m. pokalbį iš ciklo „Pažįstami ir nepažįstami Lietuvos žmonės“ – tai Vaidoto Žuko surengta žaibiška poeto apklausa su pačiais aštriausiais klausimais. 

„Ir, žinoma, ne apie poeziją, ne apie literatūrą, bet apie tai, kas ir koks tu esi. Jonas Juškaitis kalbėjo: tada dar mokėta mėgautis staiga atsiradusia galimybe sakyti ką nori. Laisvai, plačiai, drąsiai. Mokėta džiaugtis laisvu žodžiu tiek metų prabuvus su užrišta burna“, – cituoja poetą kun. J. Sasnauskas ir kviečia su juo susipažinti darsyk, tarsi iš naujo pamatyti gražų, gyvą J. Juškaičio portretą.

Giotto di Bondone paveikslo „Susitikimas prie Aukso vartų“ fragmentas, 1305 m. Vikipedijos nuotr.

Kaip teigia sena krikščionybės tradicija, Marijos gimdytojų vardus mums išsaugojo žydai įvairiuose apokrifiniuose raštuose. Vardas Ona – tas pat kaip kunigo Samuelio motinos, irgi ilgai neturėjusios vaikų (1 Sam 2,19). Jis yra kilęs iš hebrajiško žodžio hanna – „malonė“. Ona buvo kunigo Matano iš Betliejaus duktė ir turėjo dvi seseris, Mariją ir Sobę, kurios ištekėjo už betliejiečių ir pagimdė viena Mariją Salomę, kita - Elzbietą. Ona minima Jokūbo Protoevangelijos (II a.) 1-7 skirsniuose, Pseudomato Evangelijos 1-5 skirsniuose ir Marijos Gimimo Knygos 1-6 skirsniuose. Iš šių tekstų sužinome, kad ji ištekėjo už Joakimo ir ilgai neturėjo vaikų.

Kartą, kai Joakimas, kurio vardas reiškia „Viešpats pasirengęs“, šventykloje atnašavo auką, žydai iš jo tyčiojosi sakydami, kad jis nevertas atnašauti, nes neturįs palikuonių. Pažemintas ir susikrimtęs Joakimas pasitraukė į dykumą. Ten po keturiasdešimties dienų ir naktų jam pasirodė angelas ir pranešė, kad Ona nėščia. Tada jis paaukojo dešimtį avinėlių ir grįžo namo. Oną taip pat angelas įspėjo, ir ji nuėjo prie Jeruzalės miesto vartų pasitikti vyro: šis epizodas, žinomas kaip „susitikimas prie Aukso vartų“, dažnas Rytų ikonografijoje; vartai vadinti auksiniais, nes buvę paauksuoti, tačiau istorinių žinių apie juos nėra.

Kai Marijai sukako treji metai, ji pasirodė Šventykloje, ir nuo to laiko apie Joakimą žinių nėra, nors apokrifiniuose tekstuose sakoma, kad Ona sulaukusi aštuoniasdešimties metų. Vėlesnė tradicija mini dar dvejas Onos vedybas: ji ištekėjusi už Joakimo brolio Klopo, paskui už Salomo. Pagal šią tradiciją, iš Klopo gimė Klopo Marija, ji tapo Alfiejaus žmona ir Simono, Judo Tado, Jokūbo Jaunesniojo ir Juozapo Teisingojo motina; pastarasis kartu su Motiejumi buvo pasiūlytas apaštalams į Judo Iskarijoto vietą; šie pasirinko Motiejų. 

Mirus Klopui, Ona ištekėjo už Salomo ir pagimdė Salomo Mariją, ši ištekėjo už Zebediejaus ir nuo jo pagimdė Jokūbą Vyresnįjį ir Joną evangelistą. Jėzaus Motina su šiomis dviem seserimis sudaro vadinamąją Trijų Marijų grupę. Reikia pažymėti, kad visi šie Jėzaus pusbroliai buvo jo mokiniai ar apaštalai. Įtrauktas į Aukso legendą, vėliau Tridento Susirinkimo atmestas, šis gražus pasakojimas ir toliau gyvavo, ypač vokiškai kalbančiuose kraštuose. Yra netgi paveikslų, vadinamų „Šventaisiais giminaičiais“, kuriuose visi šie personažai pavaizduoti kartu tarsi šeimos portrete. Juose galima atpažinti netgi vaikus, Jėzaus pusbrolius, nes jie žaidžia su daiktais, tapsiančiais jų kankinimo įrankiais, o dar vėliau – ikonografiniais atributais. Pavyzdžiui, Jokūbas, kuris bus pramintas riteriu Matamoru, „Maurų žudiku“, pavaizduotas jodinėjantis, Simonas su pjūklu, Judas Tadas su lazda.

Onos ir Joakimo kultas paplito pirmiausia Rytuose, o vėliau ir Vakaruose (ypač dėl daugybės per Kryžiaus karus atgabentų relikvijų); jis buvo susijęs su Marijos šventėmis ir ypač su Nekalto Prasidėjimo samprata, XIII a. ginama pranciškonų, 1483 m. patvirtinta Siksto IV ir 1854 m. paskelbta dogma. Iš Europos Onos kultas persikėlė į Kanadą, jį ten išplatino bretonų emigrantai, kurie taip ją garbino, kad radosi net priežodis: „Gyvas ar miręs, kiekvienas bretonas bent kartą aplanko šventąją Oną". Dabar Ona su Joakimu minimi liepos 26 dieną.

Daug kur Onos kultas yra susijęs su Marija. Kadangi savo įsčiose ji išnešiojo pasaulio viltį, jos apsiaustas yra žalias, tad Bretanėje jai meldžiamasi per šienapjūtę. Kaip dailidės Juozapo uošvė, o ypač kaip gyvas nekaltai pradėtos Mergelės Marijos „tabernakulis“, ji globoja visus, kurie dirba su mediena – dailides, baldžius, medinių namų statytojus. Kadangi pati saugojo Mariją kaip brangenybę skrynelėje, ji globoja auksakalius ir netgi statinių dirbėjus. Onos lobis buvo Mergelė Marija, todėl ji globoja kalnakasius, kasančius žemės gelmėse slypinčius turtus. Ona mokė Mariją palaikyti namuose švarą, todėl globoja šluotų gamintojus; mokė austi, todėl globoja audėjus; mokė siūti, todėl globoja siuvėjus ir visus, kurie audžia, parduoda audinius ir siuva, taip pat ir nėrėjas; vienoje legendoje minima, kad ji mezgusi pirštines, todėl yra pirštinių gamintojų globėja. Kaip taupi namų šeimininkė, ji yra prekiautojų sendaikčiais globėja. Kaip Marijos, Stella maris, motina, ji globoja jūrininkus. Ir dar ji globoja krikščionių šeimas ir našles.

Onos pagalbos prašo nevaisingos šeimos, nėščios moterys, jos meldžiama gelbėti nuo skausmų per sunkų gimdymą; kaip Mergelės Marijos motinos, jos prašoma padėti gerai išauklėti vaikus. Kadangi Jėzus Onai suteikė lengvą ir ramią mirtį, jos meldžiama padėti gražiai numirti. Onos diena yra antradienis, nes manoma, kad ji mirusi tą dieną.

Paveiksluose Ona su Joakimu vaizduojami ir kartu, ir atskirai. Joakimo atributas yra du balandžiai, skirti paaukoti Šventykloje, bet dažniausiai jis vaizduojamas kartu su Ona prie Aukso vartų, kur jiedu yra tarsi vienas kito atributas. Labai dažnai Ona vaizduojama mokanti mažąją Mariją skaityti Šventąjį Raštą.

Ikonografijoje Ona pasirodo kaip geroji senelė: ją matome su mergaite Marija, kuri iš esmės yra pagrindinis jos atributas, ir su Marija, laikančia ant rankų Kūdikėlį Jėzų. Yra du šios tematikos paveikslų tipai, vienas paprastesnis, kur Ona myluoja Jėzų, kitas labiau hieratinis - figūros atkreiptos veidu į žiūrovą ir pavaizduotos taip, tarsi viena būtų kitos karališkas sostas.

„Šventieji globėjai ir jų simboliai“. Fernando ir Gioia Lanzi. Alma littera

Šventieji Joakimas ir Oan. Giotto di Bondone paveikslo „Susitikimas prie Aukso vartų“ fragmentas, 1305 m. Vikipedijos iliustracija

Šiandien Bažnyčia pagerbia Švč. Mergelės Marijos tėvus – šv. Joakimą bei Oną. Marijos tėvų kultas gimė Jeruzalėje, kur IV a.  prie Avių vartų (pasak tradicijos, ten buvo Marijos tėvų namai) pastatyta bažnyčia, kurią apie 550 m. perstatė imperatorius Justinianas I, o XII a. kryžininkai pastatė Šv. Onos bažnyčią, kuri tebestovi iki šiol. Rytuose Marijos tėvai kartu pagerbiami rugsėjo 9 d., o liepos 25 d. švenčiamas šv. Onos užmigimas. Vakarų Bažnyčia  nuo XIII a. Šv. Onos šventę mini liepos 26 d. Šv. Joakimo minėjimas daug vėlesnis ir jis neturėjo pastovios datos, Marijos tėvas buvo pagerbiamas kovo 20 d., sekmadienį po Žolinės, rugpjūčio 16 d. Liturginė 1969 m. reforma Marijos tėvams paskyrė vieną datą – liepos 26 d.

Jei norėtume sužinoti, iš kur atėjo Jėzaus senelių vardai ir jų istorija, nustebtume, kad jie neminimi Naujajame Testamente, o pirmieji pasakojimai mus pasiekia iš nekanoninės raštijos (apokrifų). Gali kilti klausimas: negi Bažnyčia remiasi apokrifinėmis legendomis, kuriomis neverta tikėti ? Ne. Bažnyčia nesiremia apokrifais. Tačiau, dera prisiminti:

– Evangelistai nerašė Jėzaus biografijos mums suprantama prasme. Jų tikslas buvo iš surinktos medžiagos perteikti tai, kas padėtų įtikėti Kristų ir gyvenime Jį sekti: „Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas“ (Lk 1, 3–4).

– Tad daug rašytinės ir žodinės tradicijos nebuvo panaudota: „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą“ (Jn 20, 30–31).

– Ši tradicija aptinkama apaštalo Pauliaus laiškuose, I–II a. raštijoje.

Tad pasakojimas apie Marijos tėvus priklauso šios tradicijos kraičiui. Pasidomėkime, ką galime sužinoti tikro apie Marijos gimdytojus.

Šventųjų Joakimo ir Onos diena – puiki proga prisiminti savo senelius. Aplankyti gyvuosius ir pasimelsti už mirusiuosius.

Jų vardai ir gyvenimas pirmiausia įraštinti II a. Genesis Mariae (Marijos Gimimo knygoje) turbūt Palestinoje, judeo-krikščionių bendruomenėje. Šis apokrifas laikomas pirmųjų amžių krikščionių bestseleriu, skaitytas sirų, etiopų, koptų, gruzinų, slavų, armėnų, arabų kalbomis. Tai tarsi Evangelijos įvadas, kuriame išaukštinama Marija, jos mergeliškumas, nujaučiamas Nekaltsis Prasidėjimas. Šio apokrifo autorius kaip šaltinius naudoja ST istorijas, žodinę tradiciją ir Luko bei Mato evangelijų medžiagą.

Mums įdomiausia žodinė tradicija, kilusi iš Viešpaties giminaičių aplinkos. Antikos pasaulio žmogui, o ypač Išrinktosios Tautos atstovui, buvo įprasta žinoti savo protėvių vardus ir gyvenimus, nes per juos jis tapo Dievo Tautos nariu. Šventajame Rašte dažnai įvardinant žmogų pasakomi bent trys jo protėviai. Juozapas Flavijus teigia, kad kiekvienas žydas galėjo laisvai išvardinti septynis savo protėvius. Euzebijus Cezarietis rašo, jog dar IV a. pradžioje Nazarete būta asmenų, save kildinusių iš Viešpaties pusbrolių. Tad visai normalu, kad I a. pab.– II a. pr dar buvo gyvų Jėzaus ir Marijos giminaičių.

Iki įraštinimo Jėzaus senelių vardai ir istorija tikrai buvo žinoma ir pasakojama. Ši žodinė tradicija mums teigia, kad Marijos tėvų vardai buvo Joakimas (hebr. Jehojahimas – VIEŠPATS paruošia) ir Ona (hebr. Hana – malonė), abu kilę iš karališkosios Dovydo giminės. Šv. Joakimas bei Ona buvo teisūs žmonės, tačiau bevaikiai, o tai pagal to meto supratimą buvo laikoma Dievo bausme už nuodėmes. Sutuoktiniai gyveno Jeruzalėje, netoli Šventyklos. Apokrifas pasakoja apie Joakimo ir Onos patirtus užgauliojimus: „Ir štai atėjo didi Viešpaties diena. Izraelio vaikai nešė savo aukas. Ir štai jie užsipuolė Joakimą. Toksai Reubelis atsistojęs pasakė: „Ar dera tau nešti aukas, jei esi bevaikis?“ Vis dėlto Dievas išklausė jų maldas ir per angelą apreiškė, kad jie susilauks dukros, kuri bus džiaugsmas visai žmonijai. Sulaukus trejų metų, Marija buvo paaukota Šventykloje. Dera pabrėžti simbolinę šio įvykio prasmę – Marija yra naujoji Šventykla, paruošta Viešpačiui. Tolesnių žinių apie Marijos tėvų gyvenimą tradicija nepateikia.

Prisimindami Mergelės Marijos tėvus, mes dėkojame Dievui, kuris kantriai ruošė žmoniją Išganytojo atėjimui ir leido kiekvienam teisiajam prisidėti prie šio didingo Dievo plano. Joakimas ir Ona mums išaugino visų tautų palaimą – Dievo Gimdytoją.

Istorinių žinių stoka suteikia mums laisvę įsivaizduoti kasdienį Joakimo ir Onos gyvenimą – jų tarpusavio santykius, ryšius su Juozapu ir galiausiai bendrystę su anūku Jėzumi. Nebus nuodėmė galvoti, kokias pasakas Jėzui sekdavo močiutė Ona, ar ką jis veikdavo dviese su seneliu Joakimu. Juk Dievas tapo žmogumi ir įžengė į žmonių gyvenimus, kad juos perkeistų ir pašventintų.

Šventųjų Joakimo ir Onos diena – puiki proga prisiminti savo senelius. Aplankyti gyvuosius ir pasimelsti už mirusiuosius.

Fotomenininkė Lina Fisheye. „Vagaman Art“ nuotrauka

LINA FISHEYE – fotografė, kurios žiūros horizontai, galima sakyti – visas platusis pasaulis. Jos dėmesio centre – ir mada, ja transliuojamos idėjos, ir reklama kaip konceptuali žinia, ir socialinė problematika, kultūros, šalys, jų savitumas, skirtys gamtoje, interjeruose, žmonių portretuose, kurie atliepia visa tai ir kartu kiekvieno individo unikalumą kaip savitą pasaulį, kitaip žvalgomą ir regimą. Pokalbis su L. Fisheye – apie išskirtines, autentiškas fotosesijų patirtis, dovanojančias iškalbingus kadrus ir atsiminimus išgyventų akimirkų, tampančias genialiai išrašytomis istorijomis, kurios byloja, kad menas ima ir ištinka, kai sukrinta visi reikiami elementai.

Lina, ką jums reiškia fotografija?

Fotografija man – tai galimybė spoksoti, stebėti, įsižiūrėti, atrasti, suvokti. Kitais kartais tai būdas provokuoti, prakalbinti, prisijaukinti. Dar būdas prajuokinti, būdas dovanoti, užsidirbti, užsimiršti, nusiraminti. Jeigu mano fotografija būtų gyvis – tai ji būtų šuo. Ji leidžia matyti aštriau, įdomiau, jaučiuosi saugiau ir jaukiau.

Kokie jūsų su(si)kurti pirmieji vaizdiniai? Kaip galėtumėte nusakyti savąją vaikystę, ankstyvojo gyvenimo aplinką?

Man reikia didelių pastangų prisiminti vaikystę. Ji kaip sapnas – žinau, kad buvo, bet negaliu nieko aiškaus papasakoti. Fragmentai. Vienas iš tokių stipresnių vizualinių fragmentų – įvairiaspalvė šviesa, krintanti pro verandos langelius – melsva, gelsva, rausva, – ir kartu su ja sklindanti didžiulė ramybė ir jaukuma. Kadaise mano bičiulė pasakė, kad „su saule angelai keliauja“. Tie žodžiai man padėjo išbūti vieną sunkią naktį. O dabar, žvelgdama atgal į vaikystę, į Rimo verandą su spalvotais langeliais, galvoju, kad gali būti, jog ir mačiau su saule keliaujančius angelus. Norėčiau, kad jei būtų. Dar pamenu du gluosnius prie vaikystės namo. Pamenu jų banguojančias, švelnias šakas. Į juos žiūrėdama žinojau, kad užaugsiu.

Kada ir, kaip manote, kodėl jus patraukė būtent fotografija?

Fotografijos griebiausi kaip skęstantis šiaudo. Mokiausi medicinos. Norėjau pasprukti. Turėjau kelis planus. Nė vienas nepavyko. Tuomet nugirdau svetimą planą – stoti į fotografiją. Fotografija buvo loterija, kurioje aš laimėjau. Laimėjau laisvę nuo medicinos, ligų ir mirties (tuo metu man tai buvo vienas ir tas pats). Laimėjau Vilnių. Laimėjau Gyvenimą.

Režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Linos Fisheye fotografija

Operos solistė Asmik Grigorian. Linos Fisheye fotografija

Operos solistai Asmik Grigorian ir Edgaras Montvidas. Linos Fisheye fotografija

Nėra tobulų fotografijų. Yra tos, kurios sužeidžia, įsirėžia, leidžia patirti intymų ryšį su nufotografuotu vaizdu.

Kada jūsų kaip fotografės pirmieji kadrai virto ne tiesiog užfiksuotomis gyvenimo akimirkomis, o tuo, kas jie yra jums dabar?

Sunku surasti kadrus, kurie galėtų būti tokia riba. Gal jos niekada nebuvo.

Kas yra išsipildžiusi fotografija? Kokiu būdu ir kaip dažnai ji gimsta?

Išsipildžiusi fotografija man atsitinka retai. Labai retai. Ji atsiranda iš akimirkos unikalumo, sutiktos asmenybės jėgos, šviesos ir regėjimo sąveikos, bendrumo potyrio.

Kas yra tobula fotografija? Apskritai ar tokių esama, ar tai amžinai siekiami idealai, kurie, mums artėjant, tarsi vis tolsta?

Nėra tobulų fotografijų. Yra tos, kurios sužeidžia, įsirėžia, leidžia patirti intymų ryšį su nufotografuotu vaizdu. Roland'as Barthes’as tai pavadino „punctum“. „Punctum“ ištinka arba ne, nepriklausomai ar mes artėjame, ar tolstame nuo idealų, prasmingai ieškome ar atrandame atsitiktinai.

Asmeniškai jums kas dažniausiai žadina norą fotografuoti? Kas labiausiai masina, įkvepia? Kas jus domina pačiame fotografijos mene, o kas yra tiesiog būtinoji reikmė, be kurios fotografijos negimsta?

Norą fotografuoti patiriu labai retai. Yra keli tęstiniai projektai, kurių laukiu, kurie mane augina ir kuriuos labai noriu fotografuoti. Gyvename vizualiniame triukšme. Man patinka patarimas poetams, kad jeigu gali nerašyti, nerašyk. Aš laikausi šio patarimo – jeigu galiu nefotografuoti – nefotografuoju. Bet kartais ištinka fotografavimas. Tada iš tiesų labai malonu atsiduoti tai tėkmei ir malonei.

Juozas Statkevičius, Gintaras Rinkevičius, Dalia Ibelhauptaitė. Linos Fisheye fotografija

Mados dizaineris Juozas Statkevičius. Linos Fisheye fotografija

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovas, vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius. Linos Fisheye fotografija

Aukštoji fotografija – ta, kuri galerijose, kolekcijose, o nešiojamoji – feisbuke, instagrame. Bet vėliau laikas perdėlioja savo archyvus.

Pasidalinkite įspūdingiausiomis, netikėčiausiomis, labiausiai įsiminusiomis fotografavimo patirtimis.

Turiu keletą nuostabių prisiminimų susijusių su „bohemiečiais“, Juozu Statkevičiumi, Dalia Ibelhauptaite. Štai keli, kuriuos buvau aprašiusi savo feisbuko paskyroje.

2018 m. ruduo. Fotografuoju Juozo portretą kvietimui į „Juozas Statkevičius“ mados namų 30-mečio šventę. Užtrunkam dvi valandas. Šias akimirkas stebiu nuostabų modelį, aktorių, pantomimos meistrą. Kiekviena fotografija kitokia, nepakartojama. Portretus skiria 1–2 minutės, o jie visiškai skirtingi! Kiek Juozas turi veidų? Kada jo fantazijai bus galas? Žaviuosi juo. Renkuosi tarp galybės jo portretų. Kuris portretas pats pačiausias? Pasirenku tokį virpantį, neryškų. Šis! Tame virpėjime telpa visa galybė jo veidų. Šiame virpėjime yra tas, kuris Juozą apdovanojo kūrėjo talentu. Kiekvienas sutiktas genijus, tobulas kūrinys, patiriamas grožis mums kelia šiurpą, nes čia atpažįstame tą vienintelį Kūrėją, kurio buvimo negalime nuneigti nė įrodyti. Tik patirti.

2009 m. buvome netekę kantrybės. Krizė buvo išlaižiusi pinigines, kišenes ir skrandžius. Buvo neramu. Visi: „bohemiečiai“, Juozas Statkevičius, Dalia Ibelhauptaitė, Gintaras Rinkevičius – išėjome į gatves su operų kostiumais ir scenografiniais rakandais. Žinutė paprasta – kad teatras išgyventų, reikia valstybės paramos. Vilniaus gatvėse įkūrėme namus: miegamąjį, svetainę, darbo kambarį, vonią – ir ten apsigyvenome. Ir gyvenome geras šešias valandas. Nežinau, ar parama gauta, bet fotosesija buvo ypatinga. Tokios ironiškos, beprotiškos, geliančio žaismingumo fotosesijos niekada nebuvau patyrusi. Tą dieną mačiau vienintelį ir nepakartoją „bohemiečių“ pasirodymą gatvėse... Show must go on... Empty spaces… What are we living for?... jau girdit? Abandoned places… I guess we know the score. On and on. Does anybody know what we are looking for?

2013 m. spalis. Vėl ruduo. Diena pilka ir niūri, kaip šiaurinio lango šviesa. Kartą žiūrėjau dokumentinį filmą apie Antonio Gaudí, Barselonos Šv. Šeimynos bažnyčios kūrėją. Filme A. Gaudí sako, kad tik Viduržemio jūros krašte šviesa krinta 45 laipsnių kampu, todėl architektūra yra kilusi ten. Atogrąžų šviesa – vertikali, sunki, grubi ir aštri, o Šiaurėje ji – horizontali ir liūdna. Man šiaurės šviesa panaši į nejaukią tylą, į drumzliną vandenį, į užtrenktas duris. Saulė būtina fotografijai! Fotografija – tai piešimas šviesa. Šviesa suteikia formą, gylį, paliesdama objektus išskleidžia jų esmes. Tačiau tą, 2013 m. spalį, kai susitikau Juozą ir Dalią „Moters“ žurnalo fotosesijai, šviesa buvo ne tik horizontali ir liūdna, bet dar ir dengta storu debesų šašu.

Nerimo daug, tikėjimo mažai. Nusprendžiam lipti ant stogo! Nacionalinio dramos teatro stogo! Keli Juozo ir Dalios burtažodžiai telefonu, ir atsidarė durys į nuostabų reginį. Katedra, Gedimino pilis, raudonieji Vilniaus stogai, nugeltęs medžių horizontas, surūdijusios kopetėlės, žavūs vėdinimo bokšteliai, paslaptinga numeracija, laidai, antenos, oras... jo tiek daug! Tokio neišmatuojamo, nesukvėpuojamo, begalinio. Galvoje suskambo „Foje“! „Dar būdamas vaikas, aš užlipdavau čia ir kojas nukaręs svajojau nakčia, džiaugiaus, kad esu taip arti prie dangaus, kad ranką prie čerpių galiu priglaust.“

Taigi Juozas, Dalia ir aš ant paties gražiausio Vilniaus stogo! Ir šviesa nebesvarbi. Jie sukasi, lipa kopetėlėmis, sėdi ant bokštelių, juokiasi, šnekučiuojasi. Stebiu jų draugystę ir baltu pavydu pavydžiu sau ne tik stogo, ant kurio taip ir nepavyko paauglystėje užlipti, bet kad man duota tiek daug šioje horizontalioje šviesoje.

Lekiam atgal į 2007 m. – stebuklinga fotosesija Wolfgango Amadeus Mozarto operos „Užburtoji fleita“. Esu pasakojusi apie naktinį pasivaikščiojimą pajūriu, fotosesiją Mirusiose kopose, o smagiausią dalį pasilikau šiandienai. Tą naktį grįžome sušalę. Buvome apsistoję poilsio namuose „Zunda“, ir jau mažai kas prisimena, kokia ji tuomet buvo. Sienos, iškaltos medinėmis lakuotomis lentelėmis, lubos, dekoruotos keistu reljefu – šluotrėžiais, o langus dengė pageltusios nuo laiko dieninės ir naktinės užuolaidos, kurių raštai atsikartojo sofos gobelenuose. Kavos staliukus puošė nertos servetėlės. Mūsų vaikystėje nebuvo namų, kuriuose nebūtų nertų servetėlių. Jos puošė stalus, sekcijas, net televizorius. Pamenate? Pusė servetėlės yra ant televizoriaus viršaus, kita pusė dengia lempinį ekraną. Servetėlę prilaiko keraminė kiaunė ar kokia raityta žalio stiklo vaza. O „Zundos“ patalynė jau buvo paženklinta laisvėjančios Lietuvos laikotarpio. Tai buvo mainų su Lenkija era, kai degtinė buvo keičiama į skudurus, o dešros į magnetolas. Tos tigrinės pagalvės ir lovatiesės pakeitė kuklius vienspalvius tarybinius patalus.

Jau tuo metu „Zunda“ buvo praeitis. Praeitis, kuri sukelia šypsnį. Kokie mes buvome juokingi, kokie buvome kūrybingi, skurdo išlavinti ir išlaisvinti! Tą naktį lankėme visus „Zundos“ kambarius ir smaginomės. Taip. Juokas visada yra reakcija į mums jautrius, skausmingus, sunkius išgyvenimus. Išbūti to meto griaučiuose reikėjo juoko. Ir jo buvo. „Zunda“ buvo tarsi autostrada į kiekvieno mūsų praeitį. Čia radom daug bendro – tie patys tapetai puošė ir mūsų vaikystės kambarius skirtinguose miestuose; tokios pačios užuolaidos buvo svetainėse, į kurias nebuvo galima užeiti; žiūrėjome tuos pačius filmukus (2233... alio? čia vaiduoklių klubas?); mokykloje vąšeliu kiekvienas nėrėme servetėlę; tokiame pačiame šaldytuve ieškojome kondensuoto pieno; klausėmės muzikos iš kasečių; plakatais puošėme savo sienas. Buvo gera dalintis atsiminimais, juoktis, neskubėti, pasibūti praeityje. Tai mano atsiminimai, susijęs su Juozu arba apie Juozą. Ir jeigu kam atrodo, kad jis yra pasikėlęs, arogantiškas ar išlepęs – mano atminty jis visiškai kitoks – nuoširdus, linksmas, paprastas. Jau tada jis buvo žvaigždė, galėjo reikalauti penkių žvaigždučių viešbučio ir šampano į lovą, bet jis buvo su visais kartu, besimėgaudamas kiekviena akimirka.

Tą patį galiu pasakyti ir apie Edgarą Montvidą! Jie abu nepaprasto paprastumo. Aukščiausias meistriškumas yra paprastumas (Henry Wadsworth Longfellow). Sublimuojantis, transcendentuojantis, anomalus, pranarus paprastumas!

Vakar parašiau Edgarui ir Juozui prašydama leidimo parodyti mūsų smagiąsias fotografijos iš „Zundos“. Ir jie abu sutiko! Tai dar kartą įrodo jų paprastumą ir žavesį. Galėtų pasakyti „ne“, kaip aš ten atrodau, nemėgstu feisbuko, per daug asmeniška ir etc. Visi mes žinome, kaip gyvenimą padaryti komplikuotą, ir mums tam reikia tik kelių sekundžių. O nepakeliamas būties lengvumas ilgoj kaip šimtmečiai dienoj, kaip tapti paprastam?!

Operai „Užburtoji fleita“. Linos Fisheye fotografija

Operai „Užburtoji fleita“. Linos Fisheye fotografija

Linos Fisheye fotografija

Mane nuolat džiugina Tadas Kazakevičius. Jis man – lietuviškas Henri Cartier-Bressonas.

Fotografija yra amatas, kurio mokomasi, tad, Lina, kas jūsų mokytojai?

Mano mokytojai yra visi, kurie dalyvauja mano dabartyje.

Kokios esminės fotografo savybės?

Atvirumas.

Viena jūsų sričių – mados fotografija, kuo ji išskirtina, apskritai – kas tai?

Mada yra atsakas į vykstančius pokyčius pasaulyje, tai idėjų vizualizacija, svajonių projekcija. Mados fotografija išsiskiria iš kitų, nes yra paženklinta grožio ir talento šiurpo. 

Lina, esate reklamų kūrėja, jų vizualiosios išraiškos meistrė. Atskleiskite, ką būtina žinoti, apie ką galvoti kuriant reklamą, jos patrauklumą?

Man per dideli šie komplimentai… Geros reklamos sukuriamos tikint savo idėja.

Koks turi būti kadras, kad jis patrauktų ir išlaikytų dėmesį?

Punctum (šypteli).

Esama skirties tarp fotografijos meno – profesionalios kūrybos ir mėgėjiško fotografavimo, galbūt fotografijoje vis tik esminga – lemtingas atsitiktinumas?

Bet kuri fotografija gali tapti menu, o bet kuris menas – mėgėjišku bandymu. Skirtis yra. Tai sutartinės ribos, kurios nuolat kinta. 

Fotografijos pasaulyje esama kultūrinių skirčių, takoskyrų, ar tai daugiau bendras vienalytis, ar pernelyg unikalių reiškinių laukas?

Be galo platus klausimas. Egzistuoja kultūriniai, politiniai, ekonominiai skirtumai visuose menuose. Kiekvienas erdvėlaikis kuria unikalias patirtis ir jų prezentacijas. Mane nuolat valdo „punctum“. O jis nepavaldus nei regionams, nei kultūroms. 

Fotografija Lietuvoje – kokia jūsų matymu?

Mane nuolat džiugina Tadas Kazakevičius. Jis man – lietuviškas Henri Cartier-Bressonas. 

Mūsų šalyje tai – menas ar daugiau savo buities iliustravimas virtualiojoje erdvėje?

Ir taip, ir taip. 

Kaip ir mada, skirstoma į nešiojamąją ir aukštąją, taip ir fotografija, tad kiek Lietuvoje yra aukštosios fotografijos?

Aukštoji fotografija – ta, kuri galerijose, kolekcijose, o nešiojamoji – feisbuke, instagrame (šypteli). Bet vėliau laikas perdėlioja savo archyvus.

Kokių svajonių, kokių siekių turite fotografijos raiškoje?

Norėčiau susitvarkyti savo fotografijų archyvą, pabaigti kelis projektus, sukurti dar kelis naujus, organizuoti toliau vaikų fotografijos stovyklas. 

Ko linkėtumėte fotografijos menui?

Meilės sau ir artimam. 

Jeigu turėtumėte tiktai tris kadrus, ką, kur, kada, kaip įprasminti norėtumėte?

Visus tris palikčiau neišfotografuotus.

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/0e4227619d73450396217fd7fe161110.jpg"},"main_article":{"title":"Prie altoriaus patarnaujantis filosofijos doktorantas: Mi\u0161ios visada i\u0161liks sl\u0117piniu","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-26-prie-altoriaus-patarnaujantis-filosofijos-doktorantas-misios-visada-isliks-slepiniu\/176731","article_id":"176731","subtitle":"Milda Vitkut\u0117"},"sub_1":{"title":"Kaip kalb\u0117ti su vaikais: visos emocijos gra\u017eios, bet reikia \u017einoti ir taisykles","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-26-kaip-kalbeti-su-vaikais-visos-emocijos-grazios-bet-reikia-zinoti-ir-taisykles\/176735","article_id":"176735","subtitle":"Rugil\u0117 Juodaitien\u0117"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/07f20ceed4ecc45fa144bb9c730ab9b3738a775a.jpg"},"sub_2":{"title":"Fotomeninink\u0117 L. Fisheye: \u201eJeigu mano fotogra\ufb01ja b\u016bt\u0173 gyvis \u2013 tai ji b\u016bt\u0173 \u0161uo\u201c","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-26-fotomenininke-l-fisheye-jeigu-mano-fotografija-butu-gyvis-tai-ji-butu-suo\/176742","article_id":"176742","subtitle":"Elvina Bau\u017eait\u0117"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/f6eeec824cb2d5e891af1c308255dc44402add23.jpg"},"sub_3":{"title":"Kas buvo J\u0117zaus seneliai","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-26-kas-buvo-jezaus-seneliai\/176743","article_id":"176743","subtitle":"Kun. Robertas Urbonavi\u010dius"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/745df3dcb6f30b721784d72f17da96363f460a0b.jpg"},"related":[],"links":[]}