Augustinas Savickas ir mokiniai. 1986–1987 m. LDS archyvo nuotrauka

Liepos 24 d., trečiadienį, 18 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma paroda-dedikacija „Augustinas Savickas ir mokiniai“, skirta prieš šimtą metų gimusiam, žymiam Lietuvos tapytojui, dailėtyrininkui ir profesoriui, Nacionalinės premijos laureatui Augustinui Savickui (1919–2012) atminti.

Parodos menininkai – A. Savicko mokiniai: Elena Balsiukaitė, Ričardas Bartkevičius, Judita Budriūnaitė, Henrikas Čerapas, Audrius Gražys, Gintaras Palemonas Janonis, Aistė Juškevičiūtė, Linas Liandzbergis, Edita Rakauskaitė, Eglė Rakauskaitė, Raimondas Savickas, Ramunė Staškevičiūtė, Vytautas Vasiliūnas, Virginijus Viningas, Aleksandras Vozbinas.

Kuratorė – dr. Kristina Budrytė.

Augustinas Savickas, pats buvęs Lietuvos tapybos mokyklos įkūrėjo J. Vienožinskio mokiniu, vėliau dvidešimtį metų dėstęs Vilniaus dailės akademijoje, išugdęs ne vieną garsų menininką, buvo tarsi tiltas, sujungęs tarpukario Kauno meno mokyklą, vėliau sovietinio laikotarpio ir galiausiai vėl nepriklausomos Lietuvos dailės mokyklas.

Parodos kuratorė dr. Kristina Budrytė pastebi, kad daugelis susidomėjusiųjų A. Savicko meistriška tapyba iškart atranda ir jo rimtai ironiškus tekstus. XX a. antrojoje pusėje A. Savicko pavardė dažna tarp parodų recenzijų, tapybos apžvalgų, yra išleista ne viena prisiminimų knyga: memuarai „Žalia tyla“, 2002, albumas su dienoraščiais „Senojo tapytojo dienoraščiai“, 2009; jis buvo vienas pirmųjų, skyrusių daug dėmesio lietuviškam peizažui – 1965 m. išėjo jo veikalas „Peizažas lietuvių tapyboje“.

Vaizdų iškalbingo perteikimo, kalbos stiliaus išmanymas prisidėjo ir prie to, kad jis buvo populiarus tarp savo studentų. Ilgai (nors ir su pertrauka) dėstęs pagrindiniame XX a. antrosios pusės Lietuvos dailės centre – Vilniaus dailės akademijoje – A. Savickas svariai prisidėjo prie įvairių kartų Lietuvos tapytojų (ir ne tik) akiračio. Pats profesorius gyvenimo pabaigoje kuklinosi teigęs: „Nesukūriau jokios sistemos, nors trečdalį amžiaus bendravau su jaunais žmonėmis, dirbau Vilniaus dailės institute, vėliau – akademijoje. Man artimas rusų tapytojas V. Serovas, sakęs, kad jaunas menininkas – kaip kačiukas tvenkinyje. Jeigu išplauks, išplauks... Kiekvienas pats turi susirasti savąjį kelią.“

Būta įvairių istorijų, nesusikalbėjimų, bet prie daugelio mokytojas sugebėjo prieiti, ne visus palikdavo aklai išplaukti. Esama prisiminimų, kad tik jo dėka jauni žmonės nebebijojo tapyti, pradėjo savarankiškai reikštis, įgijo pasitikėjimo, taigi jautriai taikė skirtingus metodus. Kažkam tereikėjo vienos sparnuotos A. Savicko frazės ir ją prisiminė visą gyvenimą; kai kurie ir dažniau lankydavosi jo studijoje, įkvėpdavo kitokio gyvenimo atmosferos.

Paroda „Augustinas Savickas ir mokiniai“ ir sudaryta iš tokių vizualinių, tekstinių dokumentų. Joje lankytojas ras ir vyresnių kursų studijinių pavyzdžių, kai dėstė tapytojas (bene daugiausia – diplominių baigiamųjų darbų, kuriems vadovavo prof. A. Savickas), ir kelias drobes iš individualiai jo studijoje besimokiusio sūnaus Raimondo pirmosios personalinės parodos, kuriai anotaciją parašė pats tėvas.

Prie visos šios, ne vien dokumentiškai svarbios tapybos, pridedami tekstai, – bent keletas eilučių – buvusių studentų, o dabar jau gerai žinomų tapytojų, prisiminimai, kaip jiems sekėsi kurti baigiamuosius, koks buvo jų dėstytojas. Tai spontaniškos mintys, atsakymai į netikėtus užklausimus, apie tai, kas vyko prieš 30 ar daugiau metų. Skirtingi atsakymai – kaip ir skirtingų autorių paroda – teigia, kad tapybos istorija toliau vystosi ir jai nuolat reikia tikrų meistrų ir mokinių.

Parodos rengėjai dėkoja VDA muziejui, dr. Vidui Poškui ir Raimondui Savickui, parodai paskolinusiems tapybos kūrinių, taip pat menininkams, sutikusiems pasidalyti prisiminimais apie mokytoją.

Paroda „Augustinas Savickas ir mokiniai“ yra projekto „Meistrai ir mokiniai“ dalis. Tai tęstinis, nuo 2015 m. Dailininkų sąjungos galerijos rengiamas projektas, kurio dėmesio centre – išskirtiniai lietuvių menininkai pedagogai. Siekiama užtikrinti jų kūrybos sklaidą, paskatinti jos naują kritinę refleksiją, įvertinant nuopelnus meno mokyklos raidai, propaguoti moderniosios dailės tradicijos tęstinumą ir atsinaujinimą.

Paroda vyks iki rugpjūčio 13 d. Parodos lankymas – nemokamas.

LDS informacija

Pixabay nuotrauka

Seimas papildė Vidaus tarnybos statutą, sudarydamas teisines prielaidas statutinėse įstaigose teikti sielovados paslaugas vidaus tarnybos sistemos pareigūnams.

Kaip rašoma šio dokumento aiškinamajame rašte, vadovaujantis 2016 m. birželio 21 d. pasirašytu Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos vyskupų konferencijos bendradarbiavimo susitarimu Policijos departamente ir Valstybės sienos apsaugos tarnyboje dvasininkai (kapelionai) teikia vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sielovados paslaugas. Kapelionai sielovados paslaugas teikia ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnams Kalėjimų departamente. Tačiau kapelionų veiklos statutinėse įstaigose teisinis pagrindas nėra nustatytas Vidaus tarnybos statute ar kituose statutinių įstaigų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose.

„Mes nuolat gauname paklausimus iš Valstybės kontrolės, kokiu pagrindu jie yra sistemoje, kodėl mes jiems mokame, sakykime, kai kurie dirba 0,25 etato, kai kurie 0,5 etato. Todėl radę geriausią nuostatą, suderinę su Šventuoju Sostu, vykdydami sutartyje numatytus tam tikrus įsipareigojimus, teikiame šį pasiūlymą“, – projekto pristatymo Seimo nariams metu sakė vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas.

Priimtu įstatymu įtvirtinta, kad pagal centrinių statutinių įstaigų vadovų susitarimus su tradicinėmis ir kitomis valstybės pripažintomis religinėmis bendruomenėmis ar bendrijomis galės būti vykdoma pareigūnų sielovada ir teikiamos su sielovada susijusios paslaugos. Šiais susitarimais nustatomos dvasininkų (kapelionų) teisės, pareigos, darbo sąlygos ir kompetencija.

LR Seimo informacija

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Vilniaus senamiesčio širdyje, prie Rotušės, įsikūrę iškilaus išeivijos tapytojo ir kolekcininko Kazio Varnelio namai-muziejus plačiajai visuomenei tampa atviri – dabar analogų Lietuvoje neturintį optinio meno, arba oparto, meistro kurtą muziejų galima aplankyti daug paprasčiau, negu buvo iki šiol tik iš anksto grupėms užsiregistravus į ekskursiją. Šia proga liepos 22-ąją Lietuvos nacionalinis muziejus, kurio dalimi K. Varnelio namai-muziejus tapo 2003 metais, surengė spaudos konferenciją. 

Kaip ir į kiekvieną muziejų, čia jau galima užsukti nesiregistruojant, įsigyti bilietą už 3 Eur ir pamatyti didžiąją dalį unikalios sukauptos K. Varnelio kolekcijos ir šalia jos – apie 300 paties oparto meistro kompozicijų ir dar daugiau, jeigu skaičiuotume ir eskizus. Atveriama didžioji dalis klasikinių K. Varnelio kūrinių antrame aukšte, o pirmajame galima susipažinti su menininko kaupta istorine grafika, žemėlapiais, Vakarų Europos skulptūromis, renesansiniais, barokiniais baldais.

K. Varnelio kolekcijoje, kaip konferencijoje pabrėžė K. Varnelio namų-muziejaus muziejininkė Gabrielė Paškevičiūtė, yra labai svarbių, kalbant ir apie Lietuvos muziejų kontekstą, kūrinių, pavyzdžiui, trys Francisco Goyos graviūros iš grafinio ciklo „Kapričai“ (Los Caprichos), datuojamos 1798 metais. Tai vieninteliai originalūs F. Goyos kūriniai, eksponuojami Lietuvos muziejuose. Kolekcijoje – ir XVII amžiaus antrojo arba trečiojo leidimo LDK žemėlapis, kurio vienas autorių – Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Pasak G. Paškevičiūtės, tai vienas tų istorinių herojų, kuriuo K. Varnelis labai domėjosi ir didžiavosi. Čia taip pat saugoma ir jo parašyta knyga „Kelionė į Jeruzalę“ (XVIII a. vidurio egzempliorius).

K. Varnelio namų-muziejaus muziejininkė Gabrielė Paškevičiūtė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Asmeninėje bibliotekoje K. Varnelio sukaupta daugiau kaip 9000 leidinių įvairiausiomis temomis – daugiausia apie meną, kultūrą, tačiau yra ir nuotykių romanų, ir Biblijų. Kartais knygų menininkas įsigydavo kaip kolekcininkas dėl ypatingų jų viršelių, iliustruotų žymių dailininkų.

Lankytojams galbūt iš pirmo žvilgsnio muziejaus kolekcija gali pasirodyti eklektiška, tačiau, pasak muziejininkės G. Paškevičiūtės, K. Varnelis kurdamas ją visada turėjo nusistatęs tam tikras kryptis, prioritetus. Bet kuriuo atveju tai unikali apsilankymo muziejuje patirtis, žavinti kontrastais, skirtingais scenarijais, skirtingomis kambarių atmosferomis ir autentika: menininkas gyvendamas ir JAV, ir Lietuvoje savo namus paversdavo meno kūriniais, vienu metu ir biblioteka, ir muziejumi, ir galerija, ir privačiomis erdvėmis, ir dirbtuvėmis. 

„Kazys Varnelis kurdamas šį muziejų nuolat siekė tobulumo, dėl to jis buvo perkuriamas, tobulinamas. Labai dažnai tai, ką matome išeksponuota ant sienų, iškabinta skirtinguose aukščiuose, todėl sukuria tam tikrą ritmą. Netgi rėmai meno kūriniams kartais būdavo įsigyjami atskirai, – pasakojo muziejininkė. – Dabar mūsų svarbi misija – saugoti paskutinį K. Varnelio paliktą muziejaus variantą, paskutinę jo scenografiją. Jis labai dažnai muziejų vadindavo teatru, yra čia sukomponavęs dialogus tarp meno kūrinių, mizanscenas.“ 

„Turbūt jums kyla klausimas: kodėl reikėjo laukti 18 metų prieš atveriant K. Varnelio namų-muziejaus duris? – kalbėjo Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė. – Atsakymas labai paprastas: nes pats dailininkas šiuose namuose gyveno ir kūrė nuo 1998 iki 2010 metų. Jis ir sukūrė šį muziejų. Viskas, ką čia matote, sukurta paties menininko, kiekvienas daiktas stovi toje vietoje, kur menininkas jį paliko. Ir didelėms grupėms lankytis tokiame muziejuje tikrai nėra paprasta. Tam, kad žmonės čia galėtų ateiti, ir tam, kad būtų apsaugotos vertybės, muziejus investavo daug ir sukūrė visą saugumo sistemą. Ilgai dirbome, galvojome, ir dabar pagaliau lankytojams galime atverti nors ir ne visus kambarius, bet tikrai nemažą jų skaičių.“ 

Kaip ir anksčiau, pasak Nacionalinio muziejaus vadovės, taip ir dabar K. Varnelio namus-muziejų bus galima aplankyti užsakant ekskursiją – jų yra keli tipai: apžvalginės, apžiūrint visus kambarius; teminės, jeigu lankytojai pageidauja daugiau sužinoti apie K. Varnelio kūrybą, jo kolekciją, apie unikalius vienus seniausių pastatų Vilniuje, kuriuos ir sujungia šis muziejus – gotikinį Mažosios gildijos pastatą ir Masalskio namus. Norintieji apžiūrėti visus kambarius, biblioteką ir dirbtuves, kuriose K. Varnelis dirbo iki pat mirties, gali registruotis į išplėstinę ekskursiją.

Keičiasi ir K. Varnelio namų-muziejaus lankymo valandos, jis dirbs ilgiau – nuo 10 iki 18 val. (ne darbo diena – pirmadienis). Registruotis į ekskursijas galima telefonu ir internetu. Dar viena naujovė – visą vasarą šeštadieniais 12 val. nusipirkus bilietą nemokamai su gidu bus galima pasivaikščioti po atvertas muziejaus erdves. 

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kazys Varnelis gimė 1917 m. vasario 25 d. Alsėdžiuose. Tapybos mokėsi Kaune, Antrojo pasaulinio karo metais studijas tęsė Vienoje. Po karo kelerius metus gyveno Vokietijoje ir jau būdamas Europoje ėmė pamažu kurti savo kolekciją: lietuviški žemėlapiai, graviūros, knygos tapo svarbiausiais pirmaisiais būsimojo muziejaus eksponatais. 1949 m. pasitraukė į JAV, kur tapo sėkmingu menininku dėl savo optinių kompozicijų, padėjusių jam ir toliau kaupti savo kolekciją. Amerikoje menininkas praleido pusę šimtmečio. Į tėviškę nusprendė grįžti 1998-aisiais. Mirė Vilniuje 2010 m. spalio 29 d. būdamas 93-ejų.

K. Varnelio darbai, be Lietuvos, yra saugomi Čikagos ir Detroito meno institutuose, Čikagos šiuolaikinio meno muziejuje, Solomono R. Guggenheimo muziejuje Niujorke.

2017 m., minint K. Varnelio gimimo šimtmetį, Nacionalinėje dailės galerijoje buvo surengta paroda „Optika ir struktūros. K. Varnelio kūryba: 1967–1977“. Ją galerija surengė kartu su Lietuvos nacionaliniu muziejumi ir Kazio Varnelio namais-muziejumi. Jubiliejinės garsiojo menininko parodos kuratorius – ne muziejininkas, o JAV gyvenantis dailininko sūnus, architektūros istorikas Kazys Varnelis jaunesnysis.

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/871dea59a259ab0019f64b1ae9753068.jpg"},"main_article":{"title":"Petro Cvirkos paveldas m\u016bs\u0173 laik\u0173 Vilniuje","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-23-petro-cvirkos-paveldas-musu-laiku-vilniuje\/176695","article_id":"176695","subtitle":"Rasa Ba\u0161kien\u0117"},"sub_1":{"title":"V. Jurkonis: turime parodyti daugiau solidarumo tiems, kurie veikia d\u0117l kitokios Rusijos","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-31-v-jurkonis-turime-parodyti-daugiau-solidarumo-tiems-kurie-veikia-del-kitokios-rusijos\/176667","article_id":"176667","subtitle":"Donatas Puslys"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/8b1a4ebb96236a453dc9c7c502af17c38de07e9b.jpg"},"sub_2":{"title":"Kun. V. Jezukevi\u010diaus atsiminimai apie XX a. prad\u017eios \u0161eimos gyvenim\u0105","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-24-kun-v-jezukeviciaus-atsiminimai-apie-xx-a-prad-seimos-gyvenima\/176648","article_id":"176648","subtitle":"B\u016bdas"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/ee5fad54db48b27dbfba37ec79aec0f93b839b81.jpg"},"sub_3":{"title":"K. Varnelio namai-muziejus atveria visuomenei keturias de\u0161imtis kambari\u0173 su i\u0161skirtiniais meno k\u016briniais","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-23-k-varnelio-namai-muziejus-atveria-visuomenei-keturias-desimtis-kambariu-su-isskirtiniais-meno-kuriniais\/176700","article_id":"176700","subtitle":"Jurgita Ja\u010d\u0117nait\u0117"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/02d1ff72ed99700412f53346db113e7d2ed3e7ee.jpg"},"related":[],"links":[]}

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Esu girdėjusi, kad atvykstantys turistai Vilniuje ieško paminklo Frenkui Zappai, o suranda Petrą Cvirką. Įdomu, ką tuomet jiems sako vietiniai Vilniaus gidai? Nes jau seniai nebėra aišku nei miesto svečiams, nei patiems vilniečiams, kokia šios aikštės ir joje iki šiol stovinčio paminklo rašytojui, atnešusiam Stalino saulę į Lietuvą, paskirtis.

Reprezentacinėse miesto dalyse stovintys paminklai turėtų ne tik minėti, bet ir ugdyti valstybingumą ir tautinę žmogaus sąmonę, teigia pažįstama jauna mokytoja. Pasak jos, aiškiai kolaboravęs su okupantų valdžia žmogus gali būti minimas istorijos vadovėliuose ar kur kitur, bet jis neturėtų būti laikomas mūsų tautos ir nepriklausomos valstybės tapatybės dalimi.

Bet yra ir kitokių nuomonių. Prieš kelias dienas teko dalyvauti Rašytojų sąjungos surengtoje diskusijoje apie viešąsias Vilniaus erdves, medžių kirtimą ir rašytojo Petro Cvirkos skvero išlikimą. Renginio pavadinime nurodytos bent trys temos žadėjo labai spalvingą ir plačią diskusiją, tačiau keturias valandas trukusių kalbų ašimi vis tik tapo klausimas: būti ar nebūti paminklui?

Impulsą rinktis vasaros įkarštyje davė Vilniaus miesto mero R. Šimašiaus tylėjimas, neatsakant į rašytojų laišką minėto paminklo išlikimo klausimu. O demokratinėje visuomenėje pasisakyti galime visi, tad, norėdama atstatyti nuomonių pusiausvyrą, Rašytojų sąjunga pakvietė menininkus ir šiaip neabejingus piliečius pareikšti savo poziciją.

Visus reitingus sumušusio serialo „Černobylis“ kūrėjai geresnės vietos kaip Vilniaus Fabijoniškės filme atkuriamai sovietinei realybei nesurado. 

Bet pusiausvyros paieškos sukėlė abejonių: dešimt pranešėjų kalbėjo į vienus vartus ir gynė paminklo teisę būti ten, kur jis dabar ir yra, tuo tarpu priešingą poziciją pristatė tik viena prelegentė – Vilniaus miesto tarybos Švietimo ir kultūros komiteto pirmininkė Paulė Kuzmickienė. Palikime pamąstymui, ar gausus paminklo ir aplink jį esančios erdvės gynėjų – ne tik meno žmonių, bet ir buvusių sovietinės nomenklatūros veikėjų – skaičius atstovavo visos visuomenės nuomonei. Palikime pamąstymui ir apgailestavimą, kad gali nebelikti paskutinės kultūrinės sovietinio paveldo erdvės, kurią galėtume tyrinėti ir studijuoti. Visus reitingus sumušusio serialo „Černobylis“ kūrėjai geresnės vietos kaip Vilniaus Fabijoniškės filme atkuriamai sovietinei realybei nesurado. Yra tų erdvių - ištisų mikrorajonų, stalininės architektūros mokslininkų namų, socrealistinių kino teatrų, o ir chruščiovinių ir brežnevinių daugiabučių Vilniuje – iki soties. Netgi senasis Vilniaus oro uosto terminalas yra dar vienas pokarinio paveldo reliktas, tad medžiagos studijoms nors vežimu vežk.

Nepriklausomybės pradžioje suskatome versti visus leninus, kapsukus, angariečius. Jau tuomet išmintingi žmonės skubino tą daryti, kaip nujausdami, kad paskui bus sunkiau. Ir išties, jau stringame keistoje kognityvinio disonanso būsenoje su miestelių centrus „tebepuošiančiais“ automatininkais жорикais, kuriuos stropiai gina Rusijos ambasada. Stringame ir su keista Vilniaus centre esančia aikšte, kurios prasmė mums iki šiol neaiški.

Norvegai nepastatė paminklo Hitlerį garbinusiam Nobelio premijos laureatui Knutui Hamsunui. Jis buvo teisiamas ir susilaukė visuomenės pasmerkimo. Bet gal toks paminklas būtų iškilęs, jei Hitlerio statytinio Kvislingo, kurio vardas tapo išdaviko sinonimu, režimas būtų užtrukęs ne vieną dešimtį metų? Smalsu, ką būtų padarę norvegai su tokiu paminklu žmogui, neslėpusiam savo susižavėjimu Hitleriu. O pačioje Vokietijoje ar berastume bent vieną hitlerizmo epochą menantį paminklą?

Bet grįžkime prie Petro Cvirkos – rašytojo, kuris ne tik žavėjosi, bet ir kolaboravo su sovietiniu režimu. Diskusijoje teko išgirsti ir tokią nuomonę: Lietuvos likimas buvo nulemtas Kremliuje, tad Cvirka ir kiti tebuvę nieko nereiškusios marionetės.

Nepritarčiau P. Cvirkos paminklo sunaikinimui, kaip nepritarčiau ir visokioms meninėms instaliacijoms, nes tai būtų pašaipa iš „Vaikų karo“ autoriaus.

Bet ar tik marionetės? Šviesios atminties literatūros kritikas Vytautas Kubilius yra pastebėjęs, kad Balio Sruogos „Dievų miškas“ būtų galėjęs iškelti lietuviškąją literatūrą į tarptautinius vandenis, jei savo „prusinimais“ jo autoriui nebūtų kliudę K. Preikšas, J. Paleckis, P. Cvirka bei kiti entuziastingi socrealizmo garbintojai. 1946 -aisiais išlikusios konclagerių aukos dar nebuvo spėjusios išraudoti savo kančių prisiminimuose, tad ironija ir grotesku persmelktas „Dievų miškas“ būtų atkreipęs pasaulio dėmesį. Juozas Bulavas liudijo, kad, redaguojant „Dievų miško“ tekstą, leidykla ir Rašytojų sąjungos vadovai dirbo išvien, reikalaudami perrašyti nepatikusias teksto vietas, siūlėsi patys ištaisyti B. Sruogos „klaidas“. Romanas buvo išleistas tik 1957 – aisiais.

Sutinku, lengva mums vertinti be galo sudėtingus anų laikų žmonių pasirinkimus. Bet turėtume vieną kartą apsispręsti, kas vertas įamžinimo pagrindinėse šalies erdvėse, o kas – ne. Nepritarčiau P. Cvirkos paminklo sunaikinimui, kaip nepritarčiau ir visokioms meninėms instaliacijoms, nes tai būtų pašaipa iš „Vaikų karo“ autoriaus. Knygą apie Petrą Cvirką rašantis Gasparas Aleksa diskusijoje pasiūlė perkelti paminklą į P. Cvirkos gimtinę. Bet gal derėtų atsiklausti pačių Veliuonos krašto žmonių, ar jie to norėtų?

Vytis Jurkonis

Su „Freedom House Lietuva“ vadovu VYČIU JURKONIU susitikome vos jam grįžus iš Londono, kur vyko Globalinė konferencija dėl žiniasklaidos laisvės. Pokalbyje aptarėme ne tik žiniasklaidai šiandien kylančius iššūkius, tačiau ir įdėmiau pažvelgėme į situaciją Rusijoje, kur liepos 15 dieną, lygiai prieš dešimtmetį, buvo pagrobta ir nužudyta žurnalistė Natalija Estemirova. Jos žudikai nerasti iki šiol. Tad natūraliai kyla klausimas, ar galima tikėtis pokyčių toje šalyje ir koks galėtų būti mūsų pačių vaidmuo padedant ten dirbantiems žurnalistams ir žmogaus teisių gynėjams, sekantiems N. Estermirovos ir kitų dėl kitokios Rusijos brangiausią auką atidavusių žmonių pėdomis.

Neseniai dalyvavai Londone vykusioje Globalinėje konferencijoje dėl žiniasklaidos laisvės, kurią organizavo Jungtinės Karalystės ir Kanados vyriausybės. Kokios pagrindinės išvados ir kokių veiksmų galime laukti, nes statistika, rodanti žiniasklaidos laisvės situaciją, žurnalistams kylančius sunkumus ar net persekiojimus, yra gerai dokumentuota ir žinoma visiems, kurie domisi šia problematika. 

Man susidarė įspūdis, kad pagrindinė priežastis, kodėl buvo organizuotas šis milžiniškas forumas, buvo britų ir kanadiečių užsienio reikalų ministerijų iniciatyva aktyviau veikti žiniasklaidos laisvės srityje. Tai buvo proga paskelbti jų naujus įsipareigojimus, susitarimus ir tam tikras finansines injekcijas į šią sritį. Kartu tai buvo ir bandymas sukoordinuoti įvairių tarptautinių institucijų bei už žiniasklaidos situaciją atsakingų pareigūnų darbą, kad jis būtų kiek įmanoma vieningesnis, kad nebūtume išsibarstę, kad atsispirtume valstybių siekiams manipuliuoti žiniasklaida. Visa tai per dvi konferencijos dienas buvo akcentuota ne kartą. 

Kartu buvo ir gera galimybė susitikti labai įvairiems žmonėms iš įvairių regionų, kurie dažniausiai tarpusavyje ne taip dažnai susitinka. Kalbu apie Afrikos kontinentą, Lotynų Ameriką, Azijos valstybes ar mūsų Rytų ir Vidurio Europos atstovus. Labai svarbu pamatyti, kad problemos nepaisant visų regioninių skirtumų savo esme yra panašios.

Buvo kalbama apie kritinius regionus, kur žurnalistams dėl jų darbo kyla pavojus saugumui ar net gyvybei, tai vienas esminių iššūkių, be to, buvo aptartas propagandos, dezinformacijos pavojus, nauji iššūkiai, žiniasklaidos tvarumas. Kartais atrodo, kad pasikalbėjome, išvydome vieni kitus, o kas gi toliau. Kaip aš supratau, siekiama, kad šis renginys taptų tęstinis. 

Po renginio kiekvienam dalyviui buvo išsiųstos užklausos pakomentuoti, kas forume pavyko, o kas – ne. Man susidarė įspūdis, jog pritrūko dėmesio posovietinei erdvei. Vienintelis latvių organizuotas renginys buvo skirtas tokiam tikrai dideliam regionui kaip Vidurio ir Rytų Europa bei Centrinė Azija. Per pusantros valandos mes vos vos aptarėme Rusijos ir šiek tiek Centrinės Azijos klausimus, nes šios vietos yra problemiškiausios. Tačiau sulaukėme pastabų, kad nepakankamai dėmesio skyrėme Višegrado ar Baltijos valstybių problemoms, kur iššūkių, nors ir šiek tiek kitokio pobūdžio, taip pat netrūksta.

Įdomu kiek plačiau pakalbėti apie Rusiją ir situaciją toje šalyje, nes, man regis, mes dažnai pasitenkiname paprastais apibendrinimais ir nebesigiliname, kad galėtume įžvelgti daugiau niuansų. 

Kalbant apie Rusiją, įspūdis yra dvejopas. Vakar minėjome žurnalistės Natalijos Estemirovos dešimtąsias nužudymo metines. Puikiai suprantame, kad nebuvo jokio normalaus tyrimo, nebuvo rasti jos pagrobėjai ir žudikai, nekalbant apie užsakovus.  Ta raudona linija Rusijos žurnalistams yra labai siaura ir ją peržengus gresia tikrai labai skaudžios pasekmės. Reikia suvokti, kiek daug jie rizikuoja.

Tačiau  Rusijos žurnalistai, ypač kalbant apie tiriamąją žurnalistiką, yra bene geriausi visame regione. Tai, ką jie daro, jų tyrimai yra neįtikėtino masto ir gylio. Čia galime paminėti tyrimus dėl MH-17 lėktuvo numušimo, Skripalių apnuodijimo, GRU veiklos Europoje ir pan. Kartais jie daro daugiau nei mūsų specialiosios tarnybos. Kitaip tariant, jie neįtikėtinai sunkiomis sąlygomis, rizikuodami padaro daugiau nei kai kurios mūsų institucijos, turinčios ir daugiau žmonių, ir daugiau resursų. Tai yra tos sėkmės istorijos, kurios parodo, kad Rusijoje daug kas įmanoma. Būtent dėl to nereikia prarasti vilties, kad padėtis ten gali keistis. Priešingai, reikia tiems žurnalistams parodyti daugiau solidarumo ir bendradarbiauti.

Prieš keletą metų nutiko tokia juokingai liūdna istorija, kai Briuselyje susirinko tiriamosios žurnalistikos atstovai, besidomintys Rusija. Ir dauguma jų nekalbėjo rusiškai. Tame renginyje svečių teisėmis dalyvavo ir keletas žurnalistų iš Rusijos, netikėtai jie tapo vos ne pagrindiniais renginio pranešėjais, nes vien kartoti mantrą Kremlius, Putinas, hibridinės grėsmės didelio Rusijos išmanymo nereikia. Visa tai iliustruoja problemą, jog mes daug šnekame apie Rusiją, tačiau menkai ją pažįstame. 

Sugrįžtant prie N. Estemirovos, nors Europos Parlamentas jos organizacijai „Memorialas“ tais pačiais 2009-aisiais skyrė Sacharovo vardo apdovanojimą, visa tai neatnešė kokybinio pokyčio, kalbant apie dėmesį Rusijos, o ypač itin sudėtingai Čečėnijos problematikai ar konkrečiai pačiai nužudymo istorijai. Mes Lietuvoje galime savęs atvirai paklausti, kiek Rusijos žurnalistų pažįstame ir kiek jų galėtume pasikviesti. Dažniausiai regime tuos pačius veidus. 

Kai Oksforde teko dalyvauti viename renginyje, skirtame Rusijos žurnalistams, jame buvo apie 100 dalyvių. Buvau priblokštas, 100 dalyvių iš Rusijos? O aš maniau, kad Rusijos žiniasklaida jau pervažiuota su volu ir be Novaya Gazeta, Mediazona, Insider, regioninio portalo 7x7 ir kelių kitų beveik nieko neliko. Ir ten buvo nemažai žurnalistų ne tik iš Maskvos ar Sankt Peterburgo, bet ir iš regionų. Suprantama, kad situacija regionuose yra sudėtinga, ir daugelis neslepia, kad dėl visos kylančios rizikos jie yra priversti imtis tam tikrų saugumo priemonių. Kadangi ne visuomet jie turi techninių saugumo priemonių ar turi prieigą prie tarptautinių organizacijų, žmogaus teisių gynėjų, įvairių fondų, tai natūrali jų saugumo priemonė yra savicenzūra. Tada, sako jie, mes galime rašyti apie viską, išskyrus tris klausimus: artimiausią Putino aplinką, Bažnyčią ir Krymą. Apie visa kita rašyti jie gali. Tai nėra idealus rezultatas, tačiau aš tų žurnalistų nenurašyčiau, ypač kai kalbame apie tokius tolimus regionus kaip Chabarovskas, Omskas, Tomskas. Manau, kad tie žurnalistai net su didele savicenzūros doze gali padaryti reikšmingų dalykų. Jie gali puoselėti tam tikrą kritinį mąstymą bent jau savivaldos lygmeniu. Turint omenyje Rusijos dydį, manau, kad mes per mažai ją pažįstame, per mažai turime kontaktų ir neretai matome šią šalį tik per juodą irbaltą prizmę. Labai supaprastiname ten vykstančius procesus ir dinamiką. Pats paprasčiausias dalykas yra nubrėžti liniją ir pareikšti, kad Rusija niekada nepasikeis, ir tai yra neįmanoma. 

Toks požiūris juk galiausiai naudingiausias pačiam Kremliui, kuris ir perša savo piliečiams mintį, jog demokratija ne jiems, jog tai prieštarauja Rusijos esmei. Be to, nurašius pokyčio galimybę, nebelieka ir paskatos megzti ryšius, nes juk vis tiek niekas nepasikeis. 

Taip. Be to, visa tai, ką mes matome per pastaruosius metus – visuomenės nepasitenkinimą, protestus ne tik Peterburge ar Maskvoje, bet ir regionuose, o ypač jaunimo gretose – suteikia pagrindo optimizmui. Tačiau reikia suvokti, kad čia nėra sprintas, o veikiau ilgas ir sunkus maratonas, pareikalausiantis daug jėgų. Ilgalaikis mūsų regiono interesas būtų, kad Rusija taptų demokratinė ir laisva. Tuomet ir nebebūtų ir agresyvios kaimynės, išsispręstų tam tikri teritoriniai konfliktai, neturėtume ir tokio masto dezinformacijos, tiesą sakant, neišvengiamai keistųsi ir kaimyninė Baltarusija.  

Man regis, dar svarbu kalbėti apie tai, kad anksčiau lietuvių ir rusų bendradarbiavimas, kalbant apie disidentus, kildavo iš bendro suvokimo, jog sovietinė sistema yra tarsi kalėjimas, atėmęs iš žmogaus teises ir laisves, tad pasipriešinimas yra bendras reikalas. Dabar situacija yra pakitusi ir to bendro reikalo tarsi nebėra. Man regis, mes kartais klaidžiojame tarp kraštutinumų. Kartais esame linkę nurašyti viską, kas yra Rusijoje. Kartais sakome, kad esame maži ir geriau nesikišti, nes nieko čia nepakeisime. O kartais imame kelti reikalavimus tiems, kad mums kažką turi įrodyti tie, kurie ir taip rizikuoja, tuo tarpu mes patys dalijame nurodymus patogiai įsitaisę fotelyje.

Aš manau, kad bent jau tam tikruose Rusijos sluoksniuose Lietuva yra vertinama už tvirtą poziciją, stiprią politinę valią ir aiškų įvardinimą, kas yra kas. Tai nėra finansinio pajėgumo klausimas. Reikia pripažinti, kad kai kurioms didesnėms valstybėms, įskaitant kaimynes, irgi yra naudinga, kai Lietuva pasisako labai aštriai, „prisiima ugnį“ ir Kremliaus vertinama kaip bene griežčiausia ES valstybė. Čia kalbu ir apie tokias valstybes kaip Vokietija, Švedija, Lenkija, ta pati Estija. Toks tylus bendradarbiavimas, nors ne idealus, bet tinka tol, kol neliekame „kraštiniais“. 

Neseniai teko dalyvauti renginyje Rygoje, ir ten buvo ekspertų iš Rusijos, ganėtinai artimų Kremliui. Vienas jų diskusijos pabaigoje išreiškė viltį, kad pokyčių ES santykiuose su Rusija bus, nes pasikeis Lietuvos prezidentas. Tuomet buvo laukiama antrojo turo. Mane tas pasisakymas nustebino, nes akivaizdžiai parodė, jog, nepaisant visų kalbų apie mažą, neadekvačią valstybę, vis dėlto tai kelia nemenką rūpestį bent jau tam tikruose Kremliaus sluoksniuose. Aš manau, kad Lietuva daro kartais net daugiau, nei galėtų, o pagrindinė grėsmė yra nelikti vieniems. Kol kas kaip ryškiausius partnerius turbūt reikėtų įvardinti Jungtinę Karalystę, bet mūsų bendradarbiavimas su Šiaurės valstybėmis, su ta pačia Lenkija yra labai reikšmingas, nes tik kartu su jomis mes galime turėti svorį tokiose sostinėse kaip Berlynas ar Paryžius, kur tiek dėl istorinių aplinkybių, tiek galingų verslo interesų pragmatinė darbotvarkė labai konkuruoja su demokratijos, žmogaus teisių ir laisvės klausimais. 

Tarptautinis lygmuo yra viena, o ką galima padaryti visuomenės lygmeniu? Solidarumas yra labai svarbu. Tai, ką mes regėjome „Meduza“ žurnalisto Ivano Golunovo atveju, buvo stipru. „Meduza“ įkūrėja ir vykdančioji redaktorė Galina Timčenko tai įvardino kaip tam tikrą stebuklą. Aš manyčiau, kad tai žemiškesnis dalykas nei stebuklas, tačiau mes matėme beprecedentį solidarumą tiek tarptautinėje, tiek ir vietos bendruomenėje. Matėme, kad nors I. Golunovas buvo „Meduza“ žurnalistas, daugelis kitų žurnalistų, kurių dalį mes vadintume kaip dirbančius propagandinėje žiniasklaidoje, pasisakė už įkalintą kolegą. Matėme daug protestų, solidarumo akcijų. Manau, kad dėl to I. Golunovas ir buvo paleistas. 

Ne visos istorijos pasibaigia taip sėkmingai, tačiau, kiek tenka girdėti iš politinių kalinių, jiems tas solidarumas yra labai reikšmingas. Net ir gautas solidarumo atvirukas su linkėjimais iš Vilniaus, Klaipėdos ar Kauno įkalinimo įstaigoje jiems gali suteikti pozityvo ne tik kad dienai, bet visai savaitei.

Tačiau kartu mes galime raginti veikti savo politikus. Pamenu, kad Baltarusijos atveju buvo tokia graži iniciatyva „Parlamentarai už laisvę (MP4Freedom)“, kai kiekvienam Baltarusijoje kalinčiam politiniam kaliniui mes suradome po Lietuvos parlamentarą iš skirtingų partijų. Jie domėjosi to asmens likimu, byla, jos aplinkybėmis ir kartkartėmispalaikydavo savo globojamus politinius kalinius įvairiomis progomis. Tą pačią iniciatyvą pakartojome ir Briuselyje. Sutapimas ar ne, bet netrukus tuos politinius kalinius paleido, bet mažų mažiausiai žinau, kad tai buvo matoma tiek vietos, tiek tarptautiniu lygmeniu, ir politinių kalinių šeimos dėl to dėmesio buvo itin dėkingos. Be to, visa tai yra dar svarbiau dėl mūsų pačių jautrumo bei neabejingumo. 

Tai toks klasikinis vystomojo bendradarbiavimo politikos atvejis, kai kalbame apie dviejų krypčių eismą ir ne tik padedame kitiems, tačiau, ugdydami savo jautrumą, imame vis geriau suvokti, jog tai, ką turime – laisvė ir demokratija – nėra duotybės. Imame suvokti, kad už tai mes turime kovoti kiekvieną mielą dieną. Visa tai reikšminga ne tik Lietuvoje, tačiau ir JAV ar JK. Kai matome neteisybę, negalime tylėti, nes lašas po lašo gali paplauti demokratijos pamatus, o demokratijos griūtis dažnai prasideda nuo mažų dalykų. 

Jei ugdomės jautrumą, mes netgi galime mokytis iš Rusijos aktyvistų, žurnalistų, nes, kaip ir sakiau, tiriamosios žurnalistikos požiūriu rusai yra vos ne šios srities avangardas. Jie mums galėtų daug ką patarti dėl kovos su kibernetinėmis grėsmėmis, dezinformacija, kleptokratinių ryšių. Jie yra pats geriausias mūsų radaras, nes mes Rusijos patys gerai nepažįstame. Daugeliui žinomos Putino, Medvedevo ir kelios kitos pavardės, tuo tarpu kitos nieko nesako. Tarkim, apie bankininką ir filantropą Rubeną Vardanianą ar Samaros srities gubernatorių Vladimirą Artiakovą ir jų ryšius jie mums galėjo papasakoti gerokai anksčiau iki Ūkioleaksistorijos.  

Su Rusijos pilietinėmis iniciatyvomis dabar vis daugiau bendradarbiaujame, tačiau kuo plačiau vystysime šią veiklą, tuo mes tapsime atsparesni Kremliaus grėsmėms. Lygiai tas pat pasakytina ir apie rinkimų stebėjimą. Yra tokia rusiška rinkimų stebėjimo organizacija „Golos“, su kuria teko bendrauti. Jie organizuoja rinkimų stebėjimą ne tik Rusijoje, bet ir kitose valstybėse. Po rinkimų Didžiojoje Britanijoje jie kalbėjo apie tai, kokią gausybę galimybių įsiskverbti ir paveikti rinkimų rezultatą jie užfiksavo. Jie kitaip regi procesus, turėdami savo patirtį Rusijoje. Mums kai kurie dalykai atrodo protu nesuvokiami, o jie tų pažeidimų mato kiekvieną dieną. Mūsų demokratijos daugiausia remiasi pasitikėjimo pagrindu, kai darome prielaidą, kad institucijos, pareigūnai nebus piktavališki ir nenorės pakenkti. Tuo tarpu kasdienybė Rusijoje yra kitokia. Jie turi milžinišką savisaugos instinktą, budrumą detalėms. Dėl to jie gali padėti siekiant užfiksuoti galimus mūsų pažeidžiamumo atvejus. 

Galiausiai, manau, kad verta pabrėžti tai, jog Lietuvoje gyvenanti Rusijos demokratų bendruomenė yra gana matoma, ir tai liudija tokios iniciatyvos kaip, pavyzdžiui, iniciatyvos „Nanook“ reportažų ciklas „Kol dega raudona“. Ten pateikta tikrai dėmesio vertų žmonių istorijų. Kitas įdomus projektas buvo spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre „Dreamland“, kuriame pasakojamos kelios pabėgėlių, bandančių atrasti savo svajonių žemę Lietuvoje, istorijos. Greta afganistaniečio, turkės ir libaniečio istorijų girdime ir dviejų rusų pasakojimus. 

Matome, kad rusai į Lietuvą migruoja ir dėl politinių priežasčių, ir dėl ekonominių verslo sumetimų. Pavyzdžiui, yra bent kelios IT ir žaidimų industrijos kompanijos, kurios čia persikėlė vien dėl to, kad ekonominė situacija Rusijoje nėra pati geriausia. 

Bendradarbiavimo galimybių yra apstu. Aš matau, kiek įdomių dalykų ar iniciatyvų galėtų sukurti praėjusiais metais viešėjęs menininkas aktyvistas iš Novosibirsko Artemas Loskutovas (Monstracija) ir Olegas Surajevas, arba moterų lygybės temomis Anna Rivina (Nasiliju Net) bei, tarkim, Neringa Rekašiūtė ar Moterys kalba. Neįtikėtina būtų, jei Gediminas Andriukaitis ir projekto „Žymės“ komanda arba į Rusiją neįleidžiami „Misija Sibiras“ dalyviai prisikalbintų į Lietuvą atvykti pusmilijonį sekėjų tviteryje turintį ir neseniai poros valandų laidą apie Kolymą sukūrusį bei daugiau nei 15 milijonų peržiūrų sulaukusį žurnalistą Yury Dud‘. Menininkai galbūt iš dalies yra išlaikę tam tikrus bendradarbiavimo saitus, bet ten irgi nemažai iššūkių – savicenzūra, tam tikros raudonos linijos, kolegos Rusijoje, kurie pasirinko laikytis Kremliaus linijos, kur tokio orumo kaip amžinatilsį Rostropovičius ar Pliseckaja dar gerai reikėtų paieškoti. O kiek neišnaudotų bendradarbiavimo erdvių akademiniu lygmeniu arba tiriamosios žurnalistikos ar aplinkosaugos temomis! Kremliaus agresijos akivaizdoje noras statyti sienas, apsisaugoti, regis, yra beveik instinktyvus, todėl pamatyti vienam kitą esamomis sąlygomis nėra paprasta ir reikia daug daugiau pastangų. Bet vien dėl savo abejingumo ar nenoro sakyti, kad nėra su kuo bendrauti ir neigti, jog ta kita, demokratinė, Rusija egzistuoja, man atrodo, nors ir paprasta, gana neteisinga.

Kiek, tavo manymu, Lietuva yra atvira ir padedanti tiems rusams, kurie bėga nuo režimo persekiojimo?

Sunkus klausimas, nes čia reikia kalbėti apie keletą veiksnių. Politinė valia Lietuvoje, regis, yra gana stipri. Bet yra ir ribojančių veiksnių, pavyzdžiui, įstatymai, reglamentuojantys migracijos politiką. Dabar atrodo, jog paprasčiausias būdas persekiojamam Rusijos demokratui yra prašytis prieglobsčio, nors daugeliui jų tereikia kuriam laikui, pusmečiui ar metams, išnykti iš Kremliaus radaro, o po to jie yra linkę grįžti tęsti savo veiklą ir bandyti keisti savo valstybę. 

Viena iš opozicijos atstovių, aktyviai veikianti aplinkosaugos srityje, Ženia Čirikova, dabar gyvenanti Taline, mėgsta pasakoti, kad Lietuva istoriškai dar nuo kunigaikščio Kurbskio laikų, tuomet aršiai kritikavusio Ivaną Rūstųjį, tapo užuovėja bei prieglobsčiu nuo galimo persekiojimo. Mes čia regime palyginti gana gerai integravusių sentikių. Bendraudami su kai kuriais rusų pabėgėliais, matydami sentikių namus, bibliotekas, kultūrą, jie buvo gerokai nustebę, nes Rusijoje jiems to regėti neteko. Mane labiausiai įkvepiantis istorinis pavyzdys yra poetas ir mūsų buvęs ambasadorius Jurgis Baltrušaitis, kuris kadaise buvo savotiškas lietuviškas Sugihara, išduodamas vizas rusų intelektualams ir taip gelbėdamas juos nuo bolševikinio teroro. Jis yra padėjęs Rusijos poetei Marinai Cvetajevai ir išgelbėjęs tokias pasaulio lygio įžymybes kaip tapytoją Marką Šagalą (Marc Chagall). Man regis, mes nelabai gerai žinome visą šią istoriją. 

Taigi, yra tradicija, yra politinė valia, kuri virsta tuo, kad darome tikrai nemažai. Tačiau erdvės tobulėti tikrai yra. Kartu reikia pripažinti, jog visa tai – sudėtingas reikalas, nes greta tų, kuriems tikrai reikia pagalbos, šalia žmogaus teisių aktyvistų, sąžiningų žurnalistų, atsiranda tokių, kurie bėga dėl kitų priežasčių, nes nepavyko susitarti, nepavyko pasidalinti turto. Kai kurie tiesiog apsimeta režimo oponentais. Todėl mums reikėtų gerinti savo radarą, ekspertizę nustatant, kas yra kas Rusijoje. Vėlgi, jei palaikytume gerus ryšius su žmogaus teisių gynėjais ir aktyvistais, kurių yra nemažai Rusijoje, užduotis būtų lengvesnė. Kalbu ir apie tai, kad mūsų politikams derėtų susitikinėti ne tik su opozicija, t. y. rinkimuose dalyvaujančiais politikais, tačiau ir pilietinės visuomenės aktyvistais, intelektualais. Pavyzdžiui, Vilniaus Rusijos forumas yra bandymas žvelgti plačiau, siekiant išgirsti įvairias visuomenės grupes. Vis dėlto manau, kad į šį procesą dera įtraukti daugiau mūsų pačių pilietinės visuomenės aktyvistų, nes turime ir aplinkosaugos iniciatyvų, ir žmogaus teisių organizacijų, akademinės bendruomenės atstovų. Tai nėra tik pinigų klausimas. Daugiausia tai yra tiesiog pastanga surasti susitikimo erdvę, pasikeisti patirtimi ir sutarti dėl galimo bendradarbiavimo nišų. Esu tikras, kad vieni iš kitų turime daug ko pasimokyti. 

Donatas Puslys yra Vilniaus politikos analizės instituto medijų programos vadovas

Ištrauka iš knygos „Kunigo Vlado Jezukevičiaus gyvenimo kryžkelės: Dievo valios kelias“. Sud. Rūta Ratkevičienė, dr. Mindaugas Bloznelis. V.: Margi raštai, 2018. Ištrauka skebta žurnale „Liaudies kultūra“, 2018 m. Nr. 5. pavadinimu „Kunigo Vlado Jezukevičiaus-Sandziulio prisiminimai ir pergyvenimai“.

Kun. Vladas Jezukevičius drauge su J. Basanavičiumi, A. Stetona, Biržiškų šeima ir kitais to meto Vilniaus šviesuoliais tiesiogiai stovėjęs prie Lietuvos valstybingumo ištakų, 1912–1924 m. buvo Vilniaus lietuvių klebonas. Buvęs „Aušros“ bendradarbis ir redaktorius, knygnešys, aktyviai darbavosi lenkų užimtame Vilniuje.

Atsiminimus Vl. Jezukevičius rašė 1946–1957 metais. Juose norėjęs aprašyti, visų pirma, „sielos religinius pergyvenimus“, nes nuo mažų dienų patyrė stiprių religinių išgyvenimų, regėjimų, ir „įvairius sielvartus dėl Tėvynės nutautinimo“. Bet rašė ir vaikystės atsiminimus apie šeimos gyvenimą ir buitį. 

Daugiau apie kun. V. Jezukevičių skaitykite čia.

Šeimos sudėtis ir pragyvenimo šaltiniai

Mano gimtoji šeima buvo didelė. Ją sudarė keturios atskiros šeimos: senelio ir jo trijų vedusių sūnų šeimos. Vyriausias mūsų šeimos galva buvo senelis Vincas Sandziulis su žmona Viktorija. Tikrosios bobutės nepažinau. Pastaroji buvo antrų vedybų žmona.

Vyriausiojo sūnaus vardas Juozas, jo žmonos – Marė. Jie turėjo tris sūnus ir vieną dukterį. Antrojo – Šimas, jo žmonos – Viktorija. Jie turėjo tris dukteris ir vieną sūnų. Trečiojo sūnaus vardas Jonas, žmonos vardas – Agota. Tai mano tėveliai. Jie turėjo penkis vaikus. Iš jų aš vyriausias. Mano vardas Vladas, brolio – Šimas, seselių – Ona, Valerija ir Jonė. Iš viso mano gimtosios šeimos buvo dvidešimt vienas narys.

Svarbiausias mūsų pragyvenimo šaltinis buvo žemdirbystė. Visi kartu gyvendami žemės turėjom 142 ha. Nors žemė smėlėta, bet jos buvo daug. Gyvenamas namas buvo didelis, dviejų galų – sandėlis duonai ir pienui laikyti ir dar kitiems mažmožiams. Be jo, turėjom kitą, pagalbinį namą, vadinamą pirkaite, jame stovėjo viralai ir dvejos girnos javams malti. Buvo dvi daržinės, du svirnai ir dvi eilės tvartų. Prie geležinkelio stoties turėjome išnuomotiną namą. Nors Marcinkonys buvo neišsiskirstę į vienkiemius, bet mes gyvenome nuošalioje vietoje, savo sklype už miestelio, prie Marcinkonių upelio, gražioje vietoje.

Raguočių gyvulių buvo trisdešimt štukų. Iš to skaičiaus – 12–15 melžiamų karvių, dvidešimt melžiamų ožkų, du trys jungai jaučių, trys keturi arkliai, nemažas skaičius avių ir kiaulių. Gyvuliai buvo nuosavi atskirų šeimų, o pienas bendrai naudojamas ir tvarkomas bobutės. Be to, mūsų diedukas turėjo daug drevių su bitėmis. Iš valdžios nuomodavo Gudo šalyje pievas, kurias išnuomodavo kitiems žmonėms. Be to, nuomodavo su kitu stambiu ūkininku žemę, buvusią valsčiaus nuosavybėje.

Tai buvo platus ir sudėtingas ūkis, kurį mūsų diedukas sumaniai vedė. Jis buvo turtingiausias visoje Marcinkonių apylinkėje ir buvo vadinamas Sandziuliu bagočiumi.

Kun. Vlado Jezukevičiaus šeima. Sėdi iš kairės: sesuo Jonė Kudarauskienė, Vladas Jezukevičius, mama Agota Jezukevičienė, brolis Simonas (Šimas) Jazukevičius. Stovi iš kairės: Juozas Kudarauskas. Stakliškės. Iš Ryto Kudarausko asmeninio archyvo.

Mūsų šeimos papročiai

Ilgais rudens ir žiemos vakarais mano gimtojo namo šeima, susidedanti iš 21 asmens, sėdėdavo namie. Tik vyrams, kurie vedė namų reikalus, buvo leista vėliau pareiti. Niekas iš mūsų, namiškių, be reikalo naktimis nevaikščiojo, nes, kaip ir visi kiti, laikėsi tų laikų dėsnio – ir jaunieji, saulei nusileidus, privalėjo būti namie.

Prisimenu vieną sekmadienio vakarą. Saulė jau leidosi, o aš dar nebuvau namie – mes su kaimyno vaikais kiaulytę varinėjom. Tėvelis su botagu atvyko pas kaimyną manęs ieškoti. Aš, pamatęs tėvelį, leidausi visa jėga bėgti namų link. Mano laimė, kad tėvelis manęs nepasivijo, ir saulė dar nebuvo nusileidusi. Audra praėjo laimingai. Aš botago negavau.

Niekas pas mus į namus be reikalo neateidavo ir niekas negražiai nekalbėdavo, nes gerai žinojo, kad mūsų šeimos galva senelis nemėgo pliuškavimų. Tai gal namuose buvo niūru? Ne, nebuvo niūru. Vakarais vyresnieji, vyžius pindami, kiti – kitus darbus darydami, moterys – verpdamos, pasakas sakydavo. Daug buvo kalbama apie žvėrių kovas: vilkų su briedžiais, šernų su vilkais ir taip toliau. Taip pat buvo kalbama apie keliautojų kovas su ereliais, apie atsitikimus su gyvatėmis, apie spiečiautojų pasisekimus, nelaimes ir taip toliau.

Vaikai, mokantieji skaityti, kai ką paskaitydavo iš šventų knygų. Tą priedermę tekdavo atlikti ir man. Vyresnieji mus, vaikus, už gerą skaitymą pagirdavo. Tarp giriamųjų vaikų buvau ir aš. Kai kada pasakodavom vieni kitiems savo sapnus. Vienas sapnas lietė visą Sandziulių šeimą. Tą sapną sapnavo mūsų namų dėdienė. Jos sapnas buvo toks:

Visi Sandziulių šeimos nariai dėjo šiaudų didelį kūgį. Visi šeimos nariai, seni ir jauni, šiaudų kūgyje nugrimzdo ir prapuolė šiauduose, tik aš vienas iš šiaudų išsikasiau ir stovėjau pačioje kūgio viršūnėje ir žvelgiau pirmyn ir tolyn.

Mano gimtasis namas, mūsų dieduko patriarcho vedamas, buvo doras. Diedukui mirus ir vos tik jį palaidojus, Sandziulių šeima pasidalijo. Susidarė trys atskiros šeimos. Dieduko vedamų papročių nesilaikė: sutaupytus lašinius ir mėsą virė ir valgė likę senelio ainiai. Iš senų papročių liko tik vienas – giedojimas valandų ir rožančiaus. Pradžioje giedojimui vadovavo motina, vėliau aš, jos vyriausias sūnus.

Baigdamas praeities mano tėvelių namų papročius, paminėsiu savo motinos neužganėdymą, pareikštą man. Mūsų artimas kaimynas vieną žiemos šventadienį paprašė mane padėti giedot valandas. Aš, nesiklausęs savo motinos, nuėjau pas kaimyną. Mūsų namuose neįvyko šventų giesmių giedojimas. Mano motina, sutikus mane, taip man pasakė: „Tu man šiandieną atrodai kaip juodas debesys, nes šiandieną mūsų name nebuvo šventų giedojimų.“ Išgirdęs tai, aš prisipažinau esąs kaltas ir prašiau motinos nepykti, nes ir kitur Mariją garbinom.

 1950 m. rugpjūčio 7 d.–1958 m. sausis, Stakliškės

Senovės Marcinkonių gaspadoriaus teisės ir tų laikų namų papročiai

Mano jaunatvės laikais namų šeimininkas buvo namų valdovas. Jisai namuose viską tvarkė ir prižiūrėjo, o visa šeima jo klausė. Jisai nustatydavo namiškiams darbus ir prižiūrėdavo, kaip jie buvo vykdomi. Šeimininkui mirus, jo pareigas užimdavo vyriausias sūnus, kurio visi namiškiai kaip tėvo klausė. Namų šeimininkas išduodavo prametalą viralui pramesti, o kai buvo verdama mėsa, tai ją jisai pats išduodavo, o išvirtą trupindavo. Taip darė tam, kad norėjo savo svirne turėti kelių metų lašinių, taukinių, skilandžių išteklių savo namų garbei. Savo šeimai skūpūs gaspadoriai, kurie rugiapjūtės metu marčias maitindavo vien tik prabaltintais barščiais ir sausa duona, progai pasitaikius, kaimyno vestuvėms atidarydavo svirnus, išnešdavo paltis lašinių, gausiai medaus ir svečius karališkai pavaišindavo.

1950 m. rugpjūčio 3 d., Stakliškės

Marcinkonių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia. Marcinkoniai.lt nuotrauka

Kaip marcinkoniečiai šventė sekmadienius

Mano jaunatvės dienomis Marcinkonių parapijoje sekmadieniai buvo švenčiami gražiai. Sekmadienis buvo laikomas Viešpaties Dievo diena, šventės diena – Dievo garbei skirta poilsio diena.

Šventadienio išvakarėse moterys stalus, suolus ir grindis plaudavo, namus išvalydavo ir namiškiams duodavo švarius baltinius. Šventadienio rytą kai kuriuose namuose gaspadorius atsikėlęs, paėmęs knygą, giedodavo prie stalo: „Dieve, o Dieve, aš iš miegų keliu, prieš Tave, Pone, priklaupiu ant kelių. Nuolankia širdžia ir myslia budėsiu.“ Tą dieną valgydavom pagerintą maistą – su mėsa. Tais laikais Marcinkonių gaspadoriai labiau namų garbe rūpinosi negu šeimos reikalais. Paprastomis dienomis šeima buvo maitinama viralu. Todėl mėsinis maistas buvo vertinamas kaip didžiausias skanėsys. Mes, vaikai, sekmadienio laukėm kaip mieliausio svečio, nes žinojome, kad gausime laukiamo skanėsio – mėsos.

Rudens ir žiemos sekmadieniais ankstyvą rytą buvo giedamos valandos ir rožančius. Mūsų didelėje šeimoje buvo gerų giesmininkų, tad šventas giesmes giedodavom gražiai ir įspūdingai. Ir tik atgiedoję valandas ir rožančių, sėsdavom valgyti pusryčių. Dežiuruojanti marti seneliui išvirtą mėsą atnešdavo sutrupinti, nes tai buvo gaspadoriaus teisė. Tuomet visi vaikai, apspitę stalą, ant kurio senelis trupino mėsą, laukėm, ką senelis iš vaikų pamylės ir duos didžiausią gabalą mėsos ar kaulą, nes betrupindamas mėsą visiems vaikams jos duodavo, bet daugiausia tam. kuris buvo klusniausias ir jam geriausias. Senelis, pamylėjęs vaikus ir atidavęs dežiuruojančiai marčiai sutrupintą mėsą tušinti, vadindavo visus pusryčiauti. Taip buvo daroma ir kitose šeimose. (Gyvenime man teko būti dideliuose pokyliuose, gerti ir valgyti su valdančiais asmenimis, bet tokio malonaus pasigėrėjimo ir tokios ramybės nejaučiau, kaip gimtajame name šventą dieną.)

Papusryčiavę visi suaugę žmonės skubėdavo į bažnyčią, norėdami pataikyti ant rožančiaus. Rožančių giedodavo visi, esantieji bažnyčioje. Kaip miške medžiai, vėjo pučiami, ošė, taip bažnyčioje tuomet skambėjo žmonių giedamos šventos giesmės. Po rožančiaus greitai būdavo mišios – Suma. Nors choro bažnyčioje nebuvo, tačiau prie vargonų susirinkdavo daug vyrų ir moterų, ir jie sutartinai gražiai per mišias ir mišparus giedojo šventas giesmes. Vargonų balsai, giesmių meliodija, žmonių pamaldi nuotaika, jų įkvėpti veidai mane, vaiką, domino ir paliko neišdildomą įspūdį. Praėjo penkiasdešimt metų su viršum, bet minimi jaunatvės įspūdžiai pasiliko gyvi: atrodo, lyg vakar tai būtų įvykę.

Namų tvarka, šeimos maistas ir sveikatingumas

Visą namų tvarką vedė mūsų diedukas. Jis išduodavo marčioms mėsinį maistą, o marčios pakaitomis virdavo valgį. Kai pasitaikydavo svečiai, tuomet dežiuruojanti marti paruošdavo jiems valgį ir juos aptarnaudavo.

Mūsų šeimos kasdieninio maisto sąstatas buvo toksai: rytmety barščiai, pramesti taukais. Prie to virdavo įvairius pieniškus valgius iš kruopų, bulvių ir miltų. Jie būdavo atvirti vienu pienu. Pusryčių metu duonos valgydavo kiek kas norėdavo. Dėl įvairumo rytais dažnai buvo kepamos, kartais verdamos bulvės. Marčios gaudavo pieno porciją vaikų maistui pagerinti. Pietų metu valgydavom pusryčių barščius su duona. Vakarienei virdavo įvairius bulvių ir miltų valgius, atvirtus pienu. Antradienių ir ketvirtadienių vakarais buvo verdamos įvairios košės, spirgintos, arba su pienu. Sekmadieniais buvo verdama mėsa. Kartais – įvairūs valgiai iš kiaušinių ir įvairios dešros.

Diedukas laikė didele namų garbe turėti svirne daug lašinių ir kitos mėsos. (Dažnai būdavo net trijų ar daugiau metų lašinių.) Ją naudojant mūsų šeimai visą laiką būtų užtekę mėsos valgomomis dienomis. Avių pjovimo metu, antradieniais ir ketvirtadieniais buvo verdama mėsa. Mūsų dieduko garbei apginti reikia pažymėti, kad 4–5 karvių ir dvidešimties ožkų pienas buvo sunaudojamas šeimos maistui. Norint turėti pilną mūsų šeimos maitinimosi vaizdą, reikia pažymėti, kad diedukas moterims (pjovėjoms, bulvių kasėjoms bei kitą darbą dirbančioms), neduodavo mėsinio maisto. Vyrams (šienpjoviams, grėbėjams) duodavo maistui lašinių. Nedavimas moterims tokio pat maisto, kaip ir vyrams, vasaros metu – nebuvo tai mūsų dieduko išgalvojimas. Visi Marcinkonių apylinkės didesni ūkininkai taip darė. Mano nuomone, tai senos senos gadynės miškų pavėnyje užsilikęs palikimas, kuris sako apie moterų nelygias teises naudojant bičių medų, įvairius maisto pirkinius, uogas, ypač spalgenas, kurių mūsų krašte labai daug yra. Jų užtenka visai žiemai.

Savo gimtųjų namų valgių sąstatą smulkiai aprašiau tam, kad parodyčiau, jog Dievo Apvaizda rūpinosi mūsų šeimos sveikata. Vegetarišką maistą valgant, atrodo, kad marčios buvo nuskriaustos. Tačiau ne. Jos gyveno ilgiau už vyrus. Dvi marčios išgyveno po 90 metų, o trečia, jauniausia, mano motina – 82 metus. Ji mažiau gyveno, nes senatvėje daug mėsos valgė. Mes visi, dieduko anūkai, kurių užkrečiamos ligos nepašalino iš šio gyvenimo, sulaukėm gražaus amžiaus. Vyriausieji mano pusbroliai, kaip ir aš (vienas – 76 metų, kitas – 75 metų, aš – 60 metų amžiaus), visi esame sveiki ir darbingi ir turime sveikus dantis. Nors mūsų diedukas iš prigimties buvo sveikas ir labai stiprus,mirė turėdamas 86 metus amžiaus. Vyriausias sūnus mirė staigia mirtimi, nenustatyta liga. Turbūt turėjo širdies ligą. Mirė turėdamas 50 metų. Antras sūnus mirė pirmiau negu vyresnysis. Mano tėvelis, jauniausias dieduko sūnus, mirė turėdamas 72 metus nuo inkstų uždegimo ir gyvendamas negaluodavo dėl reumatizmo. Būtų gyvenęs ilgiau, bet mirė nuo peršalimo per karą. Dieduko dukterys sulaukė iki 70 metų ir ilgiau.Mano nuomone, visi dieduko vaikai ir anūkai būtų anksčiau mirę, jei būtų naudoję daugiau mėsos.

Dėkui Dievui ir diedukui, kad mus pienišku maistu ir dažnai keptomis bulvėmis maitino.

Man dantistė pasakė: „Sveikus dantis turės tas, kuris dažnai valgys keptas bulves“, o mūsų name keptos su lupynomis bulvės dažnai buvo valgomos.

1954 m.

Duonos kepimas. Marcinkonys, 2009 m. Brolių Černiauskų nuotrauka

Mūsų šeimininko charakteristika, jo sūnų ir marčių teisės

Mūsų diedukas buvo aukšto ūgio ir gražios išvaizdos žmogus. Švariai dėvėjo ir mėgo tvarką. Mokėjo gerai vesti įvairius reikalus. Tai buvo protingas žmogus. Jam viskas sekėsi ir visi jo klausė. Jis nieko nebardavo. Buvo vienas iš geriausių bartininkų – bitininkų. Mėgo pramogas: žvejojimą, vėžių gaudymą, baravykavimą ir uogavimą. Tuos anūkus labiau mylėjo, kurie jam parnešdavo vanagų ir kitų paukščių vaikus, prigaudydavo žuvų ir priuogaudavo. Už tai diedukas jiems duodavo lašinių.

Diedukas buvo ilgą laiką Marcinkonių apylinkės teisėjas. Buvo ir praktikuojantis katalikas. Anūkams, kurie anksti atsikėlę su savo motinomis gražiai giedodavo Dievo Motinos garbei valandas ir rožančių, duodavo pjaustydamas virintą mėsą, avino galvą arba kaulą su mėsa. Jis mokėdavo visus paveikti: kam pinigų, kam medaus, kam gerą žodį duodamas. (Pjaustymas mėsos priklausė namų šeimininkui.)

Mūsų diedukas davė savo sūnums pastovias teises. Jos buvo tokios: visi jo sūnūs turėjo vienodą gyvulių kiekį. Kai buvo gyvuliai parduodami, tai pinigus ėmė tų gyvulių savininkas, dieduko sūnus. Sūnūs, turėdami laiko, galėjo užsiimti prekyba. Jie pirkliavo bendrai, paskui pelną pasidalindavo. Pirkliavo džiovintais baravykais, apyniais, žvėrių kailiais, kai kada ir kuo kitu.

Man tėvelis pavedė dar mažam, vos 10 metų turinčiam, laikyti kasą iki 50–60 rublių. Tuo laiku už tą pinigų sumą buvo galima nupirkti vidutinį arklį. Kartais tėvelis patikrindavo, ar visi pinigai, o kartais pasiskolindavo iš manęs ir vėl juos grąžindavo į mano kasą. (Gal tai buvo sūnaus bandymas ar lavinimas prekybos srity.) Man šitas tėvelio žygis labai patiko. (Visi Sandziulio sūnūs turėjo pinigų.)

Diedukas per sūnų vestuves „užgerdavo“ keletą drevių su bitėmis, kad jie turėtų savo šeimai medaus. Tos bitės jau būdavo naujos šeimos nuosavybė. Dieduko sūnūs už palūkanas dreves su bitėmis gaudavo laikinai. Garbė buvo turėti nemažą skaičių drevių.

Marčios sėdavo tokį linų plotą, kokį sugebėdavo apdirbti. Jos pačios privalėdavo linus išminti, nubrukti, iššukuoti ir suverpti. Svetimų negalima būdavo kviesti nei samdyt. Kanapės buvo visų bendros. Marčios gaudavo tam tikrą kanapių pluošto skaičių. Nuo rudens iki pavasario be pertraukos ėjo verpimo ir audimo darbai. Verpdamos marčios mokė vaikus skaityti. Rašyti išmokdavom pas kaimo daraktorių, kai jau mokėdavom skaityti.

1957 m.

Mano tėvelio vestuvės

Mano tėvelis buvo jauniausias tėvo sūnus. Jam tėvas liepė per metus apsivesti. Bet mano tėvelis, ieškodamas sau gražios ir turtingos žmonos, per metus tokios nesurado ir neapsivedė. Kuomet pasibaigė metai, senelis pasišaukė savo sūnų, mano būsimąjį tėvelį, ir jam pareiškė: „Jonai, per metus nesuradai sau žmonos ir neapsivedei, tai dabar aš tave ženysiu, tu nustojai teisės apsivesti.“ Tėvelis turėjo klausyti tėvo įsakymo, nes tuomet tėvai turėjo didelę galią ir valią ant vaikų.

Diedukui patiko viena iš esamųjų jo dvejų marčių. Jisai pasišaukė ją pas save ir ėmė ją klausinėti, ar ji turi iš savo giminių suaugusią mergaitę, kuri tiktų jo sūnui būti žmona. O toji kalba buvo apie mano būsimąją motiną. Dieduko mėgiamoji marti nurodė savo artimą giminaitę, pareikšdama: „Tėveli, gal ji man patinka, bet ar patiks Jums ir Jūsų sūnui, to nežinau.“ Senelis atsakė: „Tai nesvarbu, ar patiks, ar nepatiks mano sūnui, aš jam pats turiu išrinkti žmoną, nes jisai per metus neapsivedė, tai dabar aš jį apvesdinsiu.ׅׅ“

Mūsų senelis savo nusistatymo nekeitė. Pasikalbėjęs su marčia, pasišaukė savo sūnų Joną, mano būsimąjį tėvelį, liepė jam pasiruošti, arklį pakinkyti ir seneliui būti vežiku. Pagal tėvo įsakymą mano būsimasis tėvelis viską padarė. Nelaukti svečiai, tėvas su sūnum, atvažiavo piršliuosna Zervynų kaiman pas Agotą Tamulevičiūtę, mano būsimąją motiną.

Atvykęs senas Sandziulis-Jezukevičius, pagarbinęs Dievą, trumpai ir aiškiai pareiškia, kad jis atvykęs savo sūnų apvesdinti su Agota Tamulevičiūte. Sužinojęs atvykimo tikslą, vyriausias namų šeimininkas prašo svečius sėstis ir pareiškia: „Jei Dievo valia, tai leisim savo giminaitę, jei nėra Dievo valios – tai neleisim, kad ir aukso rūmus jaunikis turėtų. Dievo valią taip sužinosim: imu tinklą, einu pas ežerą, jei greitai pagausim žuvį, tai bus ženklas, kad šiame sumanyme yra Dievo valia, jei žuvų nepagausiu, tai neleisim į Jūsų namus savo giminaitės, nes Dievas nepritaria šiam sumanymui.“ Mūsų senelis pritarė šiam sumanymui.

Po to vyriausias namų gaspadorius prašo atvykusius būti svečiais ir, paėmęs tinklą, eina žvejoti. Likusieji vyrai namiškiai priima svečius ir pagal išgalę vaišina ir kalbasi su jais. Netrukus pareina nuo ežero vyriausias namų galva su pilna kašele žuvų, džiaugsmingai pareiškia, kad yra Dievo valia leisti giminaitę į Sandziulio-Jezukevičiaus namų pastogę, jei tėvui svotui ir jaunam sūnui patinka mūsų giminaitė. Mūsų diedukas, mano tėvelio svotas, apsidžiaugė pareikšta Dievo valia, greitu žuvų pagavimu. Visi vyresnieji, džiaugsmingai priėmę greitą žuvų pagavimą už gerą ženklą, sėda už stalo, geria ir valgo, bet jaunųjų apie sutikimą niekas neklausia.

Pragėrų laikas tęsėsi 3 dienas, bet per tą laiką niekas iš senų nepaklausė jaunavedžių sutikimo. Senų nutarta – taip turi būti, ir jaunieji tėvų nutarimą turi priimti.

Pagal motinos pasakojimą surašiau aš, kun. Vl. Jezukevičius, jos sūnus. 1954 m. rugpjūčio 6 d., Stakliškės

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: 
    „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus jis išpjaunam, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. 
    Aš vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. 
   Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai“.

Skaitiniai Š (130)...

Gal 2, 19–20: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus

Ps 16, 1–2. 5. 7–8. 11. P.: Viešpatie, tu – mano paveldėtasis turtas.

Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius

Šiandien skaitinių liturgija kalba apie visišką susivienijimą su Kristumi. Apaštalas Paulius skelbia, kad jis tiesiog gyvena nebe savo, o Kristaus gyvenimu. Tačiau jis nesistengė kartoti Jėzaus darbų, laikysenos ar gyvenimo būdo, bet siekė suvokti jo dvasią, troškimus, tikslus, pats gyvendamas savuoju gyvenimu, kaip Paulius.

Jėzus kalba apie save kaip vynmedį, o mokinius – kaip šakeles. Vynmedis dar turi ir lapų, žiedų bei uogų, o storos šakos viską laiko, nors pačios nežydi ir vaisių neneša. Visa tai yra vynmedis, vientisa visuma, maitinama gyvybės syvų.

Todėl Kristaus sekėjas nėra būtinai susietas su kokiu nors gyvenimo įvaizdžiu, bet gali būti bet kuria vynmedžio dalimi. Sekti Kristumi tikintysis neturi palikti savojo gyvenimo, tačiau jį gaivinti Kristaus dvasia, Vynmedžio syvais. Tą aiškiai parodo šv. Brigitos gyvenimas, kuri buvo turtinga mergina ir moteris, vyro žmona ir vaikų motina, pasaulio išsižadėjusi vienuolė ir aktyviai veikianti Bažnyčios reformuotoja. Bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis ji maitinosi Jėzaus gyvybe, todėl visada ir visur buvo šventa.

Bernardinai.lt

Šv. Brigita Švedė. Medžio raižinys apie 1480 m. www.christianiconography.info

Liepos 23-ąją, Bažnyčios liturginis kalendorius mini Europos globėją šv. Brigitą.

Šv. Brigita gimė 1302 arba 1303 metais. Jauna ištekėjo už Ulfo Gudmarssono ir susilaukė 8 vaikų. Mirus vyrui, našlė Brigita Švedijoje įkūrė savosios vienuolijos branduolį. Šv. Brigita 1350 metais atvyko į Romą. Čia pasiliko ilgiau. Nenuilsdama veikė keldama kunigijos, vienuolynų ir pasauliečių gyvenimo reformos reikalą. Paliko nemažą rašytinį palikimą – keletą mistinio turinio knygų. Brigita mirė 1373 metais. 1391 buvo paskelbta šventąja.

Svarbų šv. Brigitos vaidmenį Europos krikščioniškoje istorijoje patvirtino popiežius Jonas Paulius II 1999 metais paskelbdamas ją ir dar dvi šventąsias, Editą Štein ir Kotryną Sienietę, Europos globėjomis.

Skelbdamas šventąją Brigitą Europos Globėja, – rašė popiežius Jonas Paulius II šv. Brigitos gimimo 700 metų jubiliejaus proga, – norėjau tikintiesiems pasiūlyti moteriško šventumo pavyzdį. Ji, išgyvenusi laimingos ir ištikimos žmonos bei pavyzdingos motinos ir išmintingos auklėtojos patirtį, turėjo pereiti šventos našlystės laikotarpį, kad galėtų visiškai pašvęsti Dievui savo gyvenimą. Kiekviename savo gyvenimo tarpsnyje ji mokėjo išmintingai sujungti kontempliatyvų gyvenimą su plačiausia veikla, palaikoma meilės Kristui ir Bažnyčiai. Savo laikmečio krikščionių bendruomenę ji praturtino savo moteriškomis savybėmis ir, kaip pilnai save realizavusi moteris, pasišventė brolių tarnybai.

Šventosios Brigitos dvasingume galima išskirti daug aspektų. Joje žavimės krikščionybe, kurios pagrindinis bruožas – besąlyginis Kristaus sekimas, įkvėptas evangeliškos dvasios. Ji buvo mokytoja, kaip priimti kryžių – pagrindinę mūsų tikėjimo išraišką. Ji buvo pavyzdinga Bažnyčios mokinė išpažindama nepadalintą krikščionybę. Brigita buvo kontempliatyvaus ir aktyvaus gyvenimo sujungimo pavyzdys, buvo nepailstanti krikščionių vienybės apaštalė, taip pat turėjo pranašišką dovaną skaityti istoriją Evangelijoje ir Evangeliją istorijoje. Brigitietiško dvasingumo esmė – visiškas Dievo pirmenybės pripažinimas. Iš jos mistinės patirties išplaukia ir misionieriškas pašaukimas. Karitatyvinė, misijinė ir netgi politinė Brigitos veikla prasidėdavo pirmiausiai maldoje ir kontempliacijoje. Todėl, kad turėjo laiko Dievui, ji rado laiko ir žmogui.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Birželio pradžioje Maironio lietuvių literatūros muziejuje (MLLM) duris atvėrė paroda „Gyvenimas – tik ieškojimai ir kelionė“, skirta rašytojo, dramaturgo, literatūros kritiko, ilgamečio informacinės agentūros „Amerikos balsas“ ir Laisvosios Europos radijo bendradarbio, žurnalisto, laidų vedėjo, Tarptautinio PEN klubo lietuvių rašytojų skyriaus pirmininko ir vicepirmininko (daugiau nei 40 metų), lyginamosios kalbotyros profesoriaus Algirdo Landsbergio (1924–2004) 95-osioms metinėms atminti.

Prieš 65 metus debiutavęs su knyga „Kelionė“ (1954), tapo pirmojo pokarinėje lietuvių literatūroje modernaus romano autorius. Amerikoje išleido dvi novelių knygas: „Ilgoji naktis“ (1951) ir „Muzika įžengiant į neregėtus miestus“(1972), tačiau mėgstamiausias žanras buvo drama. 1940 m. lankėsi Kauno dramos teatre ir po spektaklio pasakė draugams, kad parašys tokią pjesę, kuri bus pastatyta šioje scenoje. Anuomet bičiuliai pasijuokė iš jo svajonės, tačiau... beveik penkioms dešimtims metų praėjus režisierius Vytautas Balsys Kauno Dramos teatre 1989 m. pastatė jo 1957-aisiais rezistencine tema parašytą pjesę „Penki stulpai turgaus aikštėje“, kuri buvo išversta į daugelį kalbų ir statyta įvairiose šalyse.

Svarbesni A. Landsbergio kūriniai teatrui: stebuklingas vaidinimas „Vėjas gluosniuose“ (1958), komedija „Meilės mokykla“ (1965), vienaveiksmis farsas „Barzda“ (1966), „Vaikai gintaro rūmuose“ (lietuvių ir anglų kalbomis – 1985, 1986), „The Last Picnic“ (1978), „Du utopiški vaidinimai“ (1994) ir kt.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

A. Landsbergis, baigęs Kauno Jėzuitų gimnaziją, mokėjo daug kalbų, o Amerikoje išmoko ir angliškai. Vienodai gerai kūrė ir lietuvių, ir anglų kalbomis. Jis rašė: „Nukalti savo sielos kalvėje dar nesukurtą savo tautos sąmonę. Žanrai – kaip kalbos. Kiekviena kalba atveria kitokį pasaulį, išsako tai, kas kita kalba neišsakoma. Todėl kalbos visad traukė, viliojo. Ypač bendraudamas su amerikiečiais rašytojais dar stipriau pajutau, kaip negerai būti uždarytam viename kalbiniame pasaulyje. Taip ir su žanrais – kiekvienas jų savitas iššūkis, savitos galimybės.“

Rašytojas pats dalį savo kultūrinio, literatūrinio palikimo patikėjo MLLM, o vėliau jo archyvu rūpinosi šviesaus atminimo brolis Algimantas su žmona Terese, sūnūs Paulius ir Jonas. A. Landsbergio kūryba mažai žinoma Lietuvoje, jo vienintelė knyga „Kelionės muzika“, išleista 1992 m. 15 tūkst. egzempliorių tiražu, jau tapo bibliografine retenybe. Šiemet buvo įvykdytas rašytojo brolio Algimanto ir jo žmonos Teresės noras – pakartotinai išleisti knygą „Kelionė“ ir paskelbti apžvalginį tekstą, aprėpiantį rašytojo gyvenimą bei kūrybą. Knygos išleidimą finansavo rašytojo sesuo Gražina Landsbergytė-Ercienė ir brolio žmona Teresė Landsbergienė, parengė MLLM leidykla, išleido spaustuvė „Morkūnas ir Ko“.

Parodoje „Gyvenimas – tik ieškojimai ir kelionė“ plėtojamos dvi esminės koncepcijos – chronologiškai apžvelgtas A. Landsbergio gyvenimo kelias ir temiškai pristatyta jo kūryba bei kultūrinė, visuomeninė veikla. Per archyvalijas: dokumentus, nuotraukas, rankraščius, epistoliką, spaudinius, knygas – siekta pristatyti šią iškilią asmenybę, kuriai rašymas buvo puiki priemonė kalbėti pasauliui apie savo gimtąją šalį, jos kalbą, tradicijas, garbingą istoriją. Erdvioje muziejaus salėje lankytojus pasitinka stambiu planu išryškinta jauno vaikino, stovinčio laivo denyje ir plaukiančio į Ameriką – A. Landsbergio – nuotrauka. Ji – tarsi iškalbinga metafora daugeliui išeivių apibūdinti. Skaudus tėvynės žemės praradimas suteikė galimybę atrasti ir sukurti savo naują pasaulį.

Parodoje, stenduose, monografiniu principu apžvelgtas A. Landsbergio gyvenimo kelias: Lietuvoje (1924–1944), Vokietijoje (1944–1949) ir Amerikoje (1949–2004). Nuotraukose, dokumentuose kaip filmo juostoje teka jo gyvenimas: nuo dešimties mėnesių mažo kūdikėlio iki Jėzuitų gimnazijos absolvento, Vytauto Didžiojo, Mainco universitetų, Bruklino kolegijos, Kolumbijos universiteto magisto, galiausiai – lyginamosios kalbotyros profesoriaus Fairleigh Dickinso universitete. Nuotraukos atveria ir skaudžią priverstinės tremties į Vokietiją buitį, aplinką, kurioje pabėgėliai gyveno.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Gabus ir talentingas jaunimas sovietinės okupacijos išstumtas iš Lietuvos nepasidavė slogioms nuotaikoms – ėmėsi kūrybinės veiklos, siekė mokslo. Matome tuomečius jaunuolius – Joną ir Adolfą Mekus, A. Landsbergį, Vytautą Leoną Adamkevičių (Leoną Lėtą), Žibuntą Mikšį, Ipolitą Tvirbutą ir kitus, žaidžiančius krepšinį ar futbolą. Jie susibūrė aplink buvusio Šiaulių dramos teatro direktoriaus I. Tvirbuto įkurtą trupę. Specialiai jai A. Landsbergis išvertė M. Rostando pjesę „Žmogus, kurį užmušiau“. Kartu su savo bendraminčiais jis ėmėsi mokytojo darbo Matenbergo stovyklos lietuviškoje gimnazijoje. Vėliau kartu su visa šeima persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas.

Retose fotografijose iš ankstyvosios Lietuvių rašytojų draugijos, kuriai priklausė ir kurios valdybos narys buvo, veiklos regime A. Landsbergį su vyresniaisiais bei jaunaisiais mūsų rašytojais: Juozu Tysliava, Antanu Vaičiulaičiu, Jurgiu Jankumi, Stepu Zobarsku, Vincu Maciūnu, Leonardu Žitkevičiumi, Stasiu Santvaru, Nele Mazalaite, Kotryna Grigaityte, Juozu Brazaičiu-Ambrazevičiumi, Leonardu Andriekumi, Pauliumi Jurkumi, Antanu Škėma, Mariumi Katiliškiu, Kostu Ostrausku, Edita Nazaraite bei kitais. A. Landsbergis dalyvavo „Santaros–Šviesos“ susibūrimuose.

Įstojęs į Tarptautinį PEN klubą išeivijoje, vykdavo į kone kiekvieną suvažiavimą, tad matome A. Landsbergį ir su kitataučiais rašytojais. Jo didelėmis pastangomis ir rūpesčiu Lietuvos rašytojų sąjunga 1989 m. buvo priimta į PEN klubą. Paskutiniame stende – džiugaus liūdesio gaida nuspalvintos 1991-ųjų nuotraukos po daugybės metų pirmąkart apsilankius Lietuvoje: prie tėvų pastatyto namo Tvirtovės alėjoje, prie Jėzuitų gimnazijos, Maironio kapo, Karo muziejaus sodelyje prie žuvusiesiems už laisvę paminklo. Jaukumu ir nuoširdžia šiluma dvelkia fotolakštai, kuriuose užfiksuoti A. Landsbergio žmona Joan, sūnūs Paulius bei Jonas ir mylimiausia anūkė Emilija.

Salės centrinėje dalyje išdėstyti penki stulpai – tarsi aliuzija į jo 1957 m. rezistencine tema parašytą pjesę „Penki stulpai turgaus aikštėje“. Čia, susisteminus ir sugrupavus įvykius, iškalbingai plėtojamas naratyvas: apžvelgti jo prozos veikalai: romanas „Kelionė“, novelės; kitoje erdvėje per rankraščius, plakatus, programas, afišas veriasi pjesių, vaidinimų pastatymai įvairiuose šalyse. Draminė kūryba buvo itin populiari, nuotraukos dokumentuoja šiuos įvykius. Spaudiniai: afišos, programos, net bilietai, byloja apie jo pjesių pastatymus.

„Penki stulpai turgaus aikštėje“ buvo inscenizuoti Brodvėjaus, Čikagos, Toronto, Kauno dramos teatruose. Šią dramą anglų kalba pastatė „Gate Theatre“, „Off-off Broadway“ trupė „Stone Soup Theatre Arts“. 1961 m. ji pastatyta Čikagos „Community“ teatre, Stratfielde, parodyta per Čikagos televiziją. Stebuklingas vaidinimas „Vėjas gluosniuose“ sėkmingai parodytas per Lietuvių dienas Melburne. Ir Lietuvos žiūrovai yra susipažinę su jo pjesėmis: „Idioto pasaką“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre pastatė režisierius Saulius Varnas.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Salėje ant stulpų eksponuojamos archyvinės medžiagos kopijos, kurios ženklina jo veiklą Laisvosios Europos radijuje; veikla PEN klube. Jis parengė gausybę straipsnių politinėmis, istorinėmis, kultūrinėmis temomis, reportažų Laisvosios Europos ir „Amerikos balso“ informacijos agentūroms. Nemenki A. Landsbergio nuopelnai ir Tarptautinio PEN klubo išeivijoje veikloje. Beveik 40 metų jis buvo ne tik aktyvus šios organizacijos narys, bet ir vienas iš vadovų: 1966–1976 m. – Amerikos lietuvių išeivių rašytojų PEN skyriaus pirmininkas, o nuo 1976-ųjų iki pat mirties – vicepirmininkas. Rinkinyje saugomi PEN klubo leidžiami žurnalas „Arena“ ir leidiniai „Newsletter“ (1992, 1995, 1999), kuriuos A. Landsbergis redagavo ir juose bendradarbiavo. Saugomos PEN klubo suvažiavimų 1987, 1988 m. dalyvio kortelės, įvairios programos, kita informacinė medžiaga. A. Landsbergis priklausė Neustadto premijos skyrimo komitetui. Apie tai liudija lankstinukai su nuotraukomis.

Daugiau nei 20 metų Fairleigh Dickinsono universitete, kuriame jam buvo suteiktas profesoriaus vardas, skaitė paskaitas mitologijos, teatro, literatūros temomis. Paskutinis stulpas ženklina jo įkurtą „Vieno paskaitininko universitetą“, arba kaip jis juokaudamas sakė – „skraidantį universitetą“. Jis parengė ir perskaitė daugybę paskaitų įvairiomis temomis – nuo Shakespeare'o iki Lietuvos ir žydų santykių analizavimo.

Stikliniuose vitrinose veriasi jo žurnalistinė veikla – nuo avangardinio žurnalo „Žvilgsniai“, kuri leido ir redagavo kartu su Adolfu ir Jonu Mekais, Leonu Adamkevičiumi iki PEN klubo leidžiamo žurnalo „Arena“ ir tokių solidžių mokslinių žurnalų kaip „World Literature Today“, „Lituanus“. A. Landsbergio dėka anglosaksiška visuomenė buvo supažindinta su lietuvių poezijos ir tautosakos antologijomis – „The Green Oak“ (1962), „The Green Linden“ (1964), kurias jis kruopščiai ir preciziškai sudarė, išvertė ir išleido kartu su rašytoju Clarku Millsu. Šios antologijos ne tik kad buvo palankiai priimtos svetur, bet ir įtrauktos į Harvardo universiteto studijų programą kaip privalomi skaitiniai. Eksponuojamos A. Landsbergio išleistos knygos ir naujų kūrinių rankraščiai.

A. Landsbergis rašė: „Didelė dalis mano literatūrinių pastangų buvo ta kova už kalbą – kalbas. Visa tai pakeitė mano raštus. Kalba, gyvenimas tarp kalbų, skirtingų kalbų, skirtingi pasauliai tapo labai svarbi tema.“ Jis vienas iš nedaugelio lietuvių rašytojų, vienodai gerai rašęs tiek lietuvių tiek anglų kalbomis, tremtį, dvikalbystę, daugiakultūrę perspektyvą laikęs ypatinga Dievo dovana.

A. Landsbergis kūrė laisvu nuo darbo ir tūkstančio visokių įsipareigojimų metu. Ir prozoje, ir dramaturgijoje rašytojas ieškojo naujovių. Su liūdesiu konstatavo: „Amerikoje skaitytojų ratas siaurėja, bet aš nenustoju rašęs, nes galvoju apie jaunimą Lietuvoje, kuris kada nors galės skaityti mūsų knygas.“

„Kino po žvaigždėmis“ organizatorių nuotrauka

Kino po atviru dangumi sezoną pradedantis „Kinas po žvaigždėmis“ kviečia vakarus leisti su geru kinu ir pristato vasarišką filmų programą. Rugpjūčio 5 d. sezono pradžią žymės vienas gražiausių lietuviškų filmų – Arūno Žebriūno „Riešutų duona“, nemokamas šio filmo seansas vienu metu vyks net 30-yje Lietuvos ir pasaulio miestų. O nuo rugpjūčio 6 d. iki rugsėjo 6 d. kiekvieną darbo dienos vakarą kino mėgėjai laukiami Valdovų rūmų kieme Vilniuje. Čia žiūrovai išvys kino premjeras, geriausius metų lietuviškus ir užsienio filmus, legendinius klasikos filmus. 

„Šiemet „Kinas po žvaigždėmis“ grįžta su šūkiu „Filmai, kurie traukia“. Mėgautis geru kinu po žvaigždėtu vasaros dangumi  – išskirtinis potyris. Turbūt todėl „Kinas po žvaigždėmis“ tapo gražia ilgamete tradicija, be kurios sunku įsivaizduoti vasaros vakarus mieste. Kaip ir kasmet, paruošėme ypatingą programą. Netrūks geros muzikos, romantikos, juoko ir šiurpuliukų“, – sezono naujienomis dalijosi projekto „Kinas po žvaigždėmis“ vadovė Andrė Balžekienė.

Kino klasikos vakarai 

Kasmet svarbiu „Kino po žvaigždėmis“ akcentu tampa išskirtiniai kino klasikos seansai. Šiemet žiūrovai turės progą didžiajame ekrane išvysti legendinį Charlie Chaplino Valkatos personažą, atgyjantį juostoje „Modernūs laikai“ (Modern times, 1936). Tikrų kino gurmanų laukia prancūzų naujosios bangos šedevras – debiutinė Alaino Resnais pilno metro juosta, išgarsinusi jį visame pasaulyje – „Hirošima, mano meile“ (Hiroshima, mon amour, 1959). Muzikinių filmų gerbėjų laukia vienas mylimiausių visų laikų amerikietiškų filmų „Briliantinas“ (Grease, 1978). Nepamirštamas emocijas sukels kultinis, kino industriją pakeitęs ir vasaros „blokbasterių“ erą pradėjęs Steveno Spielbergo filmas „Nasrai“ (Jaws, 1975). 

Filmo „Briliantinas“ anonsas:

Išskirtinės premjeros

„Kino po žvaigždėmis“ žiūrovai vieni pirmųjų galės išvysti net dvi lietuviškas vasaros premjeras – jautriai ir šiltai įvaikinimo temą paliečiantį režisieriaus Ernesto Jankausko filmą „Čia buvo Saša“ bei poetišką Audriaus Stonio ir Kristīne Briede dokumentinę kino esė „Laiko tiltai“. Į išankstinę premjerą pakvies stilinga ir intelektuali „Saldi dienos pabaiga“ (Dolce Fine Giornata, 2019), kurioje įsimintinus vaidmenis kuria charizmatiškos lenkų aktorės Krystyna Janda ir Kasia Smutniak. Filmas nukelia į saulėtąją Toskaną, kurioje bohemišką menininkų šeimos idilę nutraukia teroristinis išpuolis Romoje. Legendinis Woody Allenas į didžiuosius kino ekranus grįš su romantišku filmu „Lietinga diena Niujorke“ (A Rainy Day in New York, 2019), kuriame išvysime talentingus jaunosios kartos aktorius Timothée Chalamet ir Elle Fanning.

Filmo „Lietinga diena Niujorke“ anonsas:

Prancūziškas humoras 

Prancūziško kino gerbėjų laukia visame pasaulyje kultine tapusios komedijos „(Ne)tikros prancūziškos vestuvės“ tęsinys. Visos keturios konservatyvių katalikų Klodo ir Marijos Vernelių dukros ištekėjo už skirtingų rasių ir religijų vyrų. Antrajame filme tėvų laukia akibrokštas – dukros su šeimomis nusprendžia išsikraustyti iš Prancūzijos. Klodas ir Marija pasiryžę bet kam, kad tik jas sustabdytų. Dar viena šmaikšti prancūzų komedija – „Mūsų pirmosios atostogos“ (Our Happy Holidays, 2019). Ypač vasariška istorija pasakoja apie porelės nuotykius per pirmąsias jų atostogas, į kurias pora leidžiasi jau po pirmojo  „Tinderio“ pasimatymo. 

Filmo „Mūsų pirmosios atostogos“ anonsas: 

Neeilinės istorijos

Šiemet kine po atviru dangumi žiūrovų laukia pažintis su išskirtinėmis meno pasaulio asmenybėmis. Šiuolaikinio meno gerbėjų dėmesį patrauks dokumentika „Kusama“ (Kusama: Infinity, 2018), pasakojanti apie bene garsiausią Japonijos menininkę Yayoi Kusama, tituluojamą spalvingų taškelių meno karaliene. Operos gerbėjams „Kinas po žvaigždėmis“ suteiks išskirtinę galimybę pasiklausyti operos pasaulio legendos, „aukštosios C karaliaus“, Luciano Pavarotti atliekamų arijų ir ne ką mažiau įspūdingos jo gyvenimo istorijos. 

Šiltos vasaros naktys dovanos ne tik įdomiausias naujienas, bet suteiks progą išvysti į žiūrovų širdis kelią jau radusius filmus. Tikrą roko fiestą po atviru dangumi užkurs visus lankomumo rekordus sumušusi „Bohemijos rapsodija“ (Bohemian Rhapsody, 2018), romantikos pasiilgusių žiūrovų laukia muzikali drama „Taip gimė žvaigždė“ (A Star Is Born, 2018), elegantiškas ir subtilus Paweł Pawlikowski „Šaltasis karas“ (Cold War, 2018), jaudinanti dokumentika apie dramatišką dainininkės Whitney  Houston likimą „Whitney“ (Whitney, 2018) ir kiti filmai.

Filmo „Bohemijos rapsodija“ anonsas: 

Bilietus į „Kino po žvaigždėmis“ seansus bus galima įsigyti nuo liepos 22 d. Pirmąją prekybos dieną bilietai parduodami už specialią kainą. 

Visa vasariška filmų programa – www.kinaspozvaigzdemis.lt.

„Kino po žvaigždėmis“ informacija

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/871dea59a259ab0019f64b1ae9753068.jpg"},"main_article":{"title":"Petro Cvirkos paveldas m\u016bs\u0173 laik\u0173 Vilniuje","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-23-petro-cvirkos-paveldas-musu-laiku-vilniuje\/176695","article_id":"176695","subtitle":"Rasa Ba\u0161kien\u0117"},"sub_1":{"title":"V. Jurkonis: turime parodyti daugiau solidarumo tiems, kurie veikia d\u0117l kitokios Rusijos","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-31-v-jurkonis-turime-parodyti-daugiau-solidarumo-tiems-kurie-veikia-del-kitokios-rusijos\/176667","article_id":"176667","subtitle":"Donatas Puslys"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/8b1a4ebb96236a453dc9c7c502af17c38de07e9b.jpg"},"sub_2":{"title":"Kun. V. Jezukevi\u010diaus atsiminimai apie XX a. prad\u017eios \u0161eimos gyvenim\u0105","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-24-kun-v-jezukeviciaus-atsiminimai-apie-xx-a-prad-seimos-gyvenima\/176648","article_id":"176648","subtitle":"B\u016bdas"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/ee5fad54db48b27dbfba37ec79aec0f93b839b81.jpg"},"sub_3":{"title":"K. Varnelio namai-muziejus atveria visuomenei keturias de\u0161imtis kambari\u0173 su i\u0161skirtiniais meno k\u016briniais","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-23-k-varnelio-namai-muziejus-atveria-visuomenei-keturias-desimtis-kambariu-su-isskirtiniais-meno-kuriniais\/176700","article_id":"176700","subtitle":"Jurgita Ja\u010d\u0117nait\u0117"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/02d1ff72ed99700412f53346db113e7d2ed3e7ee.jpg"},"related":[],"links":[]}

EPA nuotrauka

Kiaušiniai, akmenys, buteliai ir petardos liepos 20-ąją skriejo į pirmųjų eitynių „Už lygybę“ dalyvius Balstogėje – Šiaurės Rytų Lenkijos mieste, Palenkės vaivadijos centre, vos 300 kilometrų atstumu nuo Vilniaus. Policija, kuri visą kelią žygiavo beveik tūkstantinės eisenos priekyje, panaudojo ašarines dujas ir sulaikė 25 asmenis. Keli eitynių dalyviai, tarp jų ir viena moteris – sumušti. Trumpą vaizdo įrašą iš eitynių galite pažiūrėti čia. 

Balstogė vadinama gailestingumo miestu, nes ten paskutinius gyvenimo metus praleido ir yra palaidotas palaimintasis Mykolas Sopočka, šventosios Faustinos nuodėmklausys.

„Smurtas ir panieka jokiu atveju nėra pateisinami ir priimtini. Būtina išreikšti nedviprasmišką nepritarimą tokiems agresijos aktams, kokie įvyko Balstogėje“, – kitą dieną pareiškė Lenkijos vyskupų konferencijos atstovas spaudai.

EPA nuotrauka

Keletą dienų anksčiau interviu katalikiškam savaitraščiui „Niedziela“ Lenkijos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Stanisławas Gądeckis sakė: „Mums šie asmenys pirmiausia nėra gėjai, lesbietės, biseksualai ar transseksualai, visų pirma jie mūsų broliai ir seserys, dėl kurių Kristus paaukojo savo gyvybę ir kuriuos nori atvesti į išganymą.“ Taip pat jis priminė, kad „vis dėlto turime skelbti visą Evangeliją, nevengdami jos keliamų reikalavimų ir nenustodami vadinti mirtina nuodėme to, kas tai iš tikrųjų yra. Jei to nedarytume – atimtume iš savo artimų tiesą, kuri priklauso ir jiems.“

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

Reaguodamas į savaitgalio įvykius Balstogės arkivyskupas metropolitas Tadeuszas Wojda išplatino pareiškimą, kuriame priminė Kristaus žodžius: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau,kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ (Jn 13, 34-35). Gražiu ir vertingu liudijimu jis įvardijo maldą eitynių metu bažnyčiose ir prie katedros – ganytojas pats tą ragino daryti savo vyskupijos parapijose. „Mūsų pareiga – ginti vertybes priemonėmis, kurios dera su artimo meilės įsakymu ir pagarba kiekvienam žmogui. Jėzus tiesiai mums sako: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus (Mt 5, 44)“, – rašoma tekste.

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

Diskusijos LGBT+ klausimais pastaruoju metu Lenkijoje suintensyvėjo. Praėjusią savaitę valdančiąją partiją remiantis savaitraštis „Gazeta Polska“ susilaukė kritikos, pareiškęs kad kitą numerį išleis su lipduku „Strefa wolna od LGBT“ (liet. Zona be LGBT). Didžiausias Lenkijos knygynų tinklas „Empik“ atsisakė pardavinėti šį savaitraštį dėl lipdukais skleidžiamos neapykantos.

Savaitraščio „Gazeta Polska“ lipdukas. twitter nuotrauka.

Prieš rinkimus į Europos Parlamentą apie 30 miestų ir regionų pietryčių Lenkijoje simboliškai pasiskelbė esą zonos be LGBT ideologijos. Birželio pabaigoje švedų įmonės „Ikea“ padalinys Krokuvoje atleido darbuotoją dėl homoseksualumo kritikos Biblijos citatomis. Apie tai rašėme anksčiau čia. Gegužę Plocke sulaikyta moteris, mieste iškabinusi plakatus, kuriuose vaizduojama Čenstakavos Dievo Motina su vaivorykštės spalvų aureole. Plačiau skaitykite čia. 

Valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS) lyderis Jaroslawas Kaczynskis pastaruoju metu kalba apie tai, kad LGBT judėjimo reikalavimai kelia grėsmę lenkiškai tapatybei ir žada, kad tik jo partija gali apginti lenkiškas vertybes. Spalį Lenkijoje vyks parlamento rinkimai. 

Parengta pagal Lenkijos spaudą

Rež. Igno Jonyno filmo „Nematoma“ plakatas.

Filmo „Nematoma“ kūrėjai pristatė rugsėjo 20 dieną pasirodysiančio filmo tyzerį ir plakatą. „Nematoma“ – antrasis režisieriaus Igno Jonyno filmas. Pirmasis jo projektas, filmas „Lošėjas“, pelnė 6 „Sidabrines gerves“ ir buvo pripažintas geriausiu 2014-ųjų lietuvišku filmu. Drauge su filosofu Kristupu Saboliumi antrąsyk rašęs filmo scenarijų, režisierius tikina, jog neo-noir estetikos „Nematoma“ prabyla apie įvairias aklumo formas šiandienos pasaulyje, kuris tarsi iškelia reikalavimą viską pamatyti ir visada būti matomam, o filmo istorijoje persipina nusikaltimo ir tiesos regimybės temos.

Šias kūrėjų mintis iliustruoja paslaptimis alsuojantis filmo plakatas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlikusio aktoriaus Dainiaus Kazlausko veidą dengia moters rankos, užspaudusios jam akis. Režisierius I. Jonynas teigia, kad nepaisant plakate jaučiamos niūrios atmosferos šis neturi nieko bendra su siaubo ar trilerio žanru – vizualu norima atspindėti filme narstomas paslaptis, detektyvo ir meilės elementus. Režisierius užsimena, kad filme „Nematoma“ skamba frazė „tiesa jus išlaisvins“, tačiau norint ją sužinoti nebūtina ją matyti akimis. Vidinė žmogaus jausena, o ne regėjimas dažniausiai tampa keliu į tiesą, sako I. Jonynas ir mano, kad plakatas puikiai iliustruoja šią žinutę.

Drauge su plakatu filmo kūrėjai pristatė ir vos daugiau nei minutę trunkantį filmo tyzerį. Vaizdo klipas užmena mįslę apie pagrindinius filmo herojus slegiančias paslaptis, jų meilės ryšius ir atskleidžia vizualinę filmo kalbą.

Rugsėjo 20-ąją Lietuvos kinuose pasirodysiantis filmas „Nematoma“ pasakoja apie Karpatuose dienas leidžiantį Joną (akt. Dainius Kazlauskas), kurį slegia rutina, praeities šešėliai ir amžiaus krizė. Vyras gali užsimiršti tik šokdamas, o vis labiau slegianti emocinė duobė paskatina jį imtis desperatiškų veiksmų, kad pakeistų situaciją. Sanatorijos šokiuose pastebėtas prodiuserių, Jonas kviečiamas dalyvauti TV šokių projekte Lietuvoje. Drauge su porininke, šokėja Saule (akt. Paulina Taujanskaitė) juodu netrunka tapti daugiausia dėmesio sulaukiančia televizijos projekto pora. Bet netrukus iš kalėjimo paleidžiamas senas Jono priešas – Vytas (akt. Darius Bagdžiūnas). Draskomas prieštaringų jausmų buvęs kalinys sprendžia dilemą – visuomenei įrodyti savo tiesą ar imtis keršto Jonui?

Drauge su Ukrainos ir Latvijos kino kūrėjais kurto filmo šokio kompozicijas kūrė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės solistas, Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotas choreografas Martynas Rimeikis, o kostiumus – garsi dizainerė Sandra Straukaitė. 

Filmo tyzeris (necenzūruotas):

Daugiau informacijos rasite čia.

„VLG Filmai“ informacija

Jürgenas Habermasas sako kalbą, atsiimdamas Erasmus apdovanojimą, teikiamą žmogui ar organizacijai, padariusiai daugiausia įtakos Europos ir pasaulio kultūrai, sociologijos mokslui. EPA nuotrauka

2019 m. birželio 18 d. pasaulis šventė žymaus vokiečių filosofo Jürgeno Habermaso 90-ies metų jubiliejų. Habermasas yra vienas įtakingiausių šių laikų filosofų, diskutavęs su tokiomis filosofijos ir visuomenės garsenybėmis kaip Richardas Rorty, Jacques’as Derrida ir Josephas Ratzingeris dar prieš jam tampant popiežiumi Benediktu XVI. Habermaso filosofija stengiasi aprėpti daugybę sričių – jis kalba ir apie socialinių mokslų filosofiją (ar ir kaip mes galime tirti socialinį pasaulį), ir sociologija, ir politinę filosofiją. Tarpdiscipliniškumas – viena labiausiai vertinamų šio visuomenės veikėjo savybių. Siūlau susipažinti su Jürgeno Habermaso asmenybe ir pagrindinėmis jo filosofijos idėjomis.

Jürgenas Habermasas gimė 1929 m. Diuseldorfe, Veimaro respublikoje. Gimė šalyje, skęstančioje Versalio taikos nuosprendžiuose ir visuomenėje, prisirpusioje tironijai. Visai netrukus rinkimus į parlamentą laimėjo Adolfas Hitleris, o Vokietija pasirinko kryptį, kuri galiausiai pakeitė visą visuomenę ir jaunojo Jürgeno gyvenimą.

Habermaso tėvas ne tik priklausė nacių partijai, bet ir tikrai tikėjo nacistinės Vokietijos idėjomis. Pats berniukas 1945 m., prieš pat karo pabaigą, prisijungė prie Hitlerio jaunimo organizacijos. Hitlerio ir nacistinės Vokietijos pradėto karo patirtis Habermasui buvo vienas iš postūmių persvarstyti nacionalizmą kaip visuomenės gyvenimą valdančią doktriną.

Nacionalizmas Habermasui simbolizavo agresyvumą ir tikėjimą viena idėja, kuri galėtų pakeisti pasaulio ir valstybės sandarą negalvojant apie supantį pasaulį ir idėjos įgyvendinimo pasekmes jam ir jame gyvenantiems žmonėms. Po Antrojo pasaulinio karo ne tik jis, bet ir daugelis kitų Vokietijos ir viso pasaulio filosofų atsitraukė nuo normatyvinio, griežto ir teigiančio mąstymo. Daugelis jų nusprendė veikiau užsiimti stebėjimu, dekonstravimu, kritika, atsisakė pozityvaus, dideles sistemas konstruojančio ir teigiančio mąstymo apie pasaulį. Griežtas, utopinis ir idealistinis mąstymas jiems visiems simbolizavo totalitarizmą, negailestingai sunaikinusį daugybę žmonių. Vieni kaltino racionalumą, proto įsigalėjimą, Apšvietą. Kiti sakė, jog po Aušvico rašyti poeziją, t. y. ką nors kurti, būtų tiesiog barbariška.

Poezijos ir kūrybos barbariškumą po Aušvico įvardijo vienas Frankfurto mokyklos atstovų Theodoras Adorno. Kartu su kolega Maxu Horkheimeriu jie ėmėsi svarbios užduoties XX a. antrojoje pusėje – demaskuoti ideologijas, kurios, atrodo, ir atvedė pasaulį į savinaikos, neatleistinų veiksmų prieš kitą žmogų ir barbariškumo terpę. Bet koks „pozityvios“ kūrybos aktas, naujos pasaulio sistemos konstravimas, idėjos teigimas jiems rodėsi kaip vėl iš naujo barbariška pozicija. Atrodo, kad teliko tik vienas žingsnis iki kito naikinimo veiksmo proto sukurtos sistemos neatitinkančių žmonių atžvilgiu. 

Maxas Horkheimeris ir Theodoras Adorno. J. Habermaso mokytojai Frankfurto socialinių mokslų institute.

1956 m. į Frankfurtą atvyko jaunasis tyrėjas Jürgenas Habermasas. Prieš dvejus metus Habermasas Bonos universitete apsigynė disertaciją iš vokiečių idealisto Schellingo, o dabar vaikštinėjo Frankfurto socialinių tyrimų instituto koridoriais, besimokydamas iš to meto didžiųjų. Būtent Frankfurte Habermasas daugiau gilinosi į marksistinę teoriją, ideologijos pavojus, parėmė savo mokytojų norą atsikratyti griežto, sunkaus, užgožiančio mąstymo, tačiau Frankfurto mokykla jam buvo tik viena mąstymo ir karjeros stotelė.

Po kivirčų su darbo vadovu Horkheimeriu dėl disertacijos ir to, kad pats Habermasas nepalankiai žiūrėjo į Frankfurto mokyklos politinį skeptiškumą ir neapykantą moderniai kultūrai, jis persikėlė į Marburgo universitetą, kuriame galiausiai baigė habilitacijos procesą. Habilitacija tuomet reiškė išleisti knygą, paremtą tyrimu. Šia knyga tapo „Struktūrinė viešosios erdvės transformacija“ (1962 m.; anglų kalba knyga pasirodė 1989 m.). Knyga žymėjo naują posūkį Habermaso filosofijoje – į kūrybišką ir aktyvią politinę mintį, idealizmo ir utopinio mąstymo atgimimą.

Naujosios filosofijos užuomazgos

Veikale „Struktūrinė viešosios erdvės transformacija“ Habermasas teigia, kad iki XVIII a. Europoje politikoje dominavo „reprezentatyvi“ kultūra: tokia kultūra, kurioje vienas subjektas „atstovavo“ visiems, tačiau juos prispausdamas ir naikindamas, o ne leisdamas veikti politiškai. Pavyzdžiui, Liudvikas XIV turėjo reprezentuoti visos prancūziškosios valstybės didybę, tačiau parodymo veiksmas prislėgė ir visuomenę. Kitaip tariant, karalius, nors ir būdamas valstybės simbolis, neįkūnijo visos valstybės, o ją tik engė.

Ši „reprezentatyvinė“ kultūra sutapo su feodaliniu valdymo modeliu, tačiau, pradėjus megztis pirmiesiems kapitalistinės ūkio struktūros daigams, atsirado kitoks buvimo kartu būdas – viešoji erdvė (vok. Öffentlichkeit). Naujojoje kultūroje pradėjo kurtis viešosios erdvės salos, nepatenkančios į valstybės valdymo lauką, o jose žmonės galėjo dalintis savo požiūriais ir žiniomis – būti aktyvūs, o ne pasyvūs subjektai. Habermasas tokiomis salomis laiko įvairius laikraščius, žurnalus, skaitymo klubus, masonų ložes, kavines.

Pagrindinis viešosios erdvės kultūros aspektas buvo jos kritiškumas. Prieš tai dominavusioje kultūroje tik vienas iš dalyvių buvo aktyvus (valdytojas, karalius), o visi kiti – pasyvūs, o viešosios erdvės kultūra skatino dialogą: žmonės susitikdavo diskutuoti arba keisdavosi savo požiūriais spaudoje. Habermasui atrodo, kad viena iš Prancūzijos revoliucijos priežasčių buvo „reprezentatyvinės“ kultūros žlugimas ir viešosios erdvės kultūros iškilimas.

Nepaisant to, naujai užgimusi viešųjų erdvių kultūra, anot Habermaso, žlugo. Prie viešųjų erdvių kultūros žlugimo prisidėjo daug įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, komercinės, t. y. atrsiradimas naudos ir pelno siekiančios masinės medijos, kuri kritišką visuomenę pavertė vartotojų visuomene; taip pat ir „gerovės valstybės“ idėjos suvešėjimas. Ji, anot Habermaso, sujungė visuomenę su valstybe taip glaudžiai, kad neatsirado jokių plyšių, kuriuose galėtų rastis laisvų viešųjų erdvių.

Tokia situacija pavertė viešąją erdvę vieta, kurioje susitinka ginantys savo interesus ir kovojantys dėl valstybės išteklių subjektai, o ne tokie, kuriems rūpi sutarimas ir visuomeninis interesas. Kritika ir priežastys, kurių atranda Habermasas, neabejotinai kalba iš marksistinės perspektyvos – pagrindiniu jo „oponentu“ per visą ateinančią filosofinę karjerą taps „instrumentinis racionalumas“, t. y. toks racionalumas, kuris siekia naudos, intereso įtvirtinimo ir į kitą žiūri kaip į priemonę. Tokio racionalumo naudojimą socialiniuose moksluose, santykiuose ir politikoje jis laiko klaidingu.

Jürgenas Habermasas. WIkipedia.org nuotrauka

Habermasas kritikavo modernizacijos procesus, kurie veikiau skatino visuomenę judėti į nepajudinamo ir kategoriško ekonominio ir administracinio racionalizavimo pusę. Kitaip tariant, skatino visuomenę į visus jos aspektus žiūrėti kaip į teikiančius racionaliai apskaičiuojamą ir instrumentinę naudą. Kasdienis žmonių gyvenimas yra nuolat persmelkiamas kapitalizmo, masinio vartojimo ir taip viešasis gyvenimas nuolat instrumentiškai racionalizuojamas.

Pirmojoje knygoje filosofas atliko istorinę analizę, tačiau ir joje pasirodo normatyvumo aspektas – viešąją erdvę ir joje laisvai besireiškiančius žmones jis laiko siekiamybe ir būtent iš šios siekiamybės perspektyvos jis vertina visą viešosios transformaciją.

Susitarimas kalbantis

Kita svarbi Habermaso filosofijos idėja – komunikuojančio veiksmo teorija (vok. Theorie des kommunikativen Handelns). Taip vadinosi ir 1981 m. pasirodžiusi Habermaso knyga. Ši teorija rodo Habermaso posūkį į kalbos filosofiją. Habermasas ima klausti, kaip žodžiai įgauna veiksmo pavidalą ne verčiant kitą sutikti, o bendradarbiaujant? Kokiu būdu įtikiname kitą, vartodami kalbą, elgtis vienaip ar kitaip, tačiau ne jį verčiant ar apgaunant, o veikiau bendraujant ir siekiant sutarimo kartu?

Pagrindinis ir idealus Habermaso politinės erdvės variantas yra toks, kuriame žmonių tikslas yra ne paveikti kitą judėti sava linkme, o atrasti sutarimą kito neverčiant. Jis mano, kad šitai gali padaryti savitai suprasta kalba. Filosofas siūlo „komunikacinio racionalumo“ koncepciją. Šis racionalumas skiriasi nuo minėtojo instrumentinio (siekiančio naudos) ar normatyvinio (apibrėžiančio normas), nes šis racionalumas jungia kelis pasaulius – subjektyvų, objektyvų ir intersubjektyvų arba socialinį. „Komunikacinis racionalumas“ nuolat save permąsto, yra atviras dialogui, kuriame jo dalyviai mokosi iš vienas kito argumentų, prielaidų ir klausimų. Tokiu racionalumo grįstos politinės erdvės ir ieško Habermasas.

Visuomenės veikėjas ir pokalbininkas

2011 m., iškart po ekonominės krizės įkarščio, Habermasas buvo kritiškas Europos Sąjungos atžvilgiu. Goethe’s institute Paryžiuje jis sunkiai rinko žodžius, išreiškiančius nepasitenkinimą. Galiausiai rėžė: „Smerkiu visas politines partijas. Mūsų politikai jau ilgą laiką negeba siekti kažko daugiau nei tiesiog dar vieno perrinkimo. Jie neturi visiškai jokios politinės substancijos, jokių įsitikinimų.“ Labiausiai jį erzino politikoje įsigalėjęs naudos ir efektyvumo siekiantis racionalumas.

Vienas iš kritikos objektų taip pat buvo neaiški Europos Sąjungos institucijų jurisdikcija ir veikla. Knygoje „Apie Europos konstituciją“ (vok. Zur Verfassung Europas) Habermasas negailestingai kritikavo N. Sarkozy ir A. Merkel laikais susikūrusią „postdemokratiją“, kurioje Europos Parlamentas beveik neturi jokios įtakos, Europos Komisija atsiduria „keistoje, pakabintoje pozicijoje“, o štai Europos Taryba Lisabonos sutarties nutarimu įgauna didžiulę galią. Habermaso kritika nuosekli mąstymui. Jis yra radikalus racionalios demokratijos ir dalyvavimo gynėjas, todėl bet koks demokratijos proceso pažeidimas atrodo kaip kritikuotinas.

Habermasą erzina ir politikos technokratiškumas ir politikų generuojamų idėjų skurdas arba jų nebuvimas. Galbūt dėl šios priežasties jis gyrė Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, kuris „išsiskiria iš kitų Europos lyderių dėl to, kad žiūri į kiekvieną problemą iš platesnės perspektyvos ir dėl to nėra tiesiog reaguojantis“, rašė jis 2018 m. liepą. Kitaip tariant, Habermasas itin vertina platų požiūrį ir nuolat siūlomas idėjas.

Įsitraukimas į pokalbį yra dar viena Habermaso gyvenimo ir filosofijos prielaida. Pavyzdžiui, knygoje „Kalbant apie filosofijos būklę“ (angl. Debating the State of Philosophy, 1996 m.) Habermasas prisijungia prie Richardo Rorty, Laszeko Kolakowskio ir Ernesto Gellnerio, kad aptartų šiuolaikinės filosofijos būklę. Jie kartu klausia, ar mums vis dar reikia filosofinio kalbėjimo šiuolaikinėje visuomenėje.

Rorty atsako neigiamai (jam filosofija tėra praėjusių amžių nebetinkamas naudoti produktas), o Habermasas nesutinka ir mato filosofijos vietą šiuolaikiniame pasaulyje. Ši jo pozicija taip pat labai „habermasiška“ – kiekvienas pažinimo būdas, jo nuomone, turi ir gali prisidėti prie sutarimo tarp skirtingų pusių atradimo.

Pinterest.com

Kitas itin žymus Habermaso debatas užsimezgė su tuometiniu Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektu Josephu Ratzingeriu knygoje „Sekuliarizacijos dialektika: apie protą ir religiją“ (angl. The Dialectics of Secularization: On Reason and Religion, 2004 m.): abu jie kalba apie religijos ir proto santykį šiuolaikinėje visuomenėje, sekuliarizacijos procesus, tikrovės „numitinimą“. Habermaso santykis su religija nuolat keitėsi. Marksistinės filosofijos veikiamas karjeros pradžioje, jis galvojo apie religiją kaip apie kontrolei skirtą įrankį, iškreipiantį tikrovę. Tačiau galiausiai religiją Habermasas priima kaip lygiavertę pokalbio dalyvę. Anot jo postsekuliarizacijos epochoje reikėtų siekti dialogo: tiek tikintieji, tiek netikintieji turėtų leisti agoroje kalbėti visiems. Jų argumentai turi būti suvokiami kaip lygiaverčiai: tiek vienos, tiek kitos pusės.

Habermasas tiki išlaisvinančia proto galia. Proto tikslas yra padėti mums atrasti naujų būdų, kaip kartu gyventi darniai ir sklandžiai. Tik tada, kai žmonės kartu diskutuoja ir jų nevaržo jokios valdymo ir paklusimo struktūros, galima pasiekti tikrą sutarimą. Habermasas siekia ir svajoja apie tokią būklę, kai piliečiai gali pajusti pokalbio ir vienam kito supratimo, susitelkimo ir sutarimo jausmą. Žinoma, tokių diskusijų tikrovėje sunku rasti, jos retos, tačiau tai ir yra Habermaso idėjos ypatingumas: mes puikiai suvokiame, kad vieni pokalbiai įgyvendina jo nustatytas sąlygas labiau nei kiti, t. y. jie nesikliauja spaudimu, bandymu įtikinti, o siekia racionalaus sutarimo, supratimo, tikrojo pokalbio. Būtent dėl šios priežasties Habermasas yra idealistas – jis tiki tokio pokalbio galimybe, nes kiekvienas iš mūsų yra tokio pokalbio atplaišų patyręs.

Habermasas skatina siekti idealo amžiuje, kai idealais daugelis nebetiki.

Adomas ir Veronika Čipkai su vaikais. Stovi Alfonsas (su studentiška kepuraite) ir Stasys, sėdi Ona ir Adolfas. Apie 1939 metus Nemeikščiuose. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 13)

Ilgai nesupratau, kiek mažai žinom apie Nykos-Niliūno gyvenimo pradžią. Dienoraščiuose jo gimtinė, Nemeikščiai, dažnai iškyla, bet apie juos kalba tas, kuriam viskas savaime aišku, dėl to daug lieka nepasakyta.

Su Stasiu Čipkumi, jauniausiuoju Nykos-Niliūno broliu, suvedė jo dukterėčia Vilija. Ėjau pas jį neturėdama minties susitikimu dalintis. Bet šio 97 metų žmogaus atmintis siekė taip toli, kad teko apsigalvoti. Mums kalbantis iš užmaršties nubusdavo tai, ko, atrodė, jau seniai niekam nebėra. Be to, dar akino ir noras pataisyti savo pačios klaidas. Taip, tai smulkmenos, bet ar ne iš jų viskas susideda? 

G. Š. 

Buvot Nemeikščiuose?

Buvau.

Aš jau kuris laikas nebuvau, man jau sunku. Tvarkėm kapą Utenoj, tai vis važiuodavom.

...tvarkėt palaidoję Alfonsą, Aleksandrą ir Horacijų*?

Taip. Ten palaidotas ir mano brolis Juozapas. Pirma jis buvo palaidotas Kauno kapinėse. Kai jas naikino, mes su broliu Adolfu atvežėm Juozapą prie mamos. Mama mirė 1956, o tėtė 1968 m. Visi palaidoti ten pat. Skulptorius Kėdainis man rekomendavo tą antkapį, kur dabar stovi, Arūno Kyno diplominis darbas.

Skaitydama Nykos-Niliūno tekstus, vėlai supratau, kad yra dveji Nemeikščiai: kaimas ir vienkiemis, į kurį šeima persikėlė po žemės reformos. Ar jūs gimėt dar gyvenant kaime ar jau vienkiemyje?

Mūsų visi vaikai gimė Nemeikščių kaime. Aš priešpaskutinis, po manęs dar sesuo Ona. Buvo dvi Onos, viena mirė, tai kai gimė paskutinė, ją pakrikštijo Ona ir atstatė taip. Ona 1924, aš 1921 m., Nyka dviem metais už mane vyresnis.

Maniau, kad jūs daug jaunesnis už Nyką.

Nu dar 100-o man nėr, dviejų metų ir mėnesio trūksta.

Kai kraustėmės į vienkiemį, Nyka buvo dešimties, o aš aštuonių. Mokyklą iš kaimo lankiau turbūt du metu... o į trečią skyrių, kaip tada vadinom, ėjau iš vienkiemio. Mes abu ėjom su Alpa du metu. Tada jis jau baigė pradžios mokyklą, ir aš vienas ėjau.

Į Uteną eidavom. Mokykla buvo toj vietoj, kur vėliau pastatė banką**. Tada mokykla persikėlė kitapus plento, į tokį medinį pastatą. Dar prieš karą jo vietoj pastatė mūrinę mokyklą. Mes baigėm dar medinėj.

Kai gyvenot kaime, jūsų namas buvo paskutinis gatvėj?

Ne, dar vienas buvo už mūsų, Stasiūno, irgi tokia prasta sodyba. Kelias buvo į pakalnę – pro mus, pro Stasiūno trobą link Ramoškėnų dvaro.

Gal ten yra ir Ramoškėnų brasta, minima dienoraštyje?

Tas kelias eina per Ramoškėnų brastą***. Šitoj vietoj labai plati upė, koki 8 ar 10 metrų. Ir akmuo toks ten buvo, kaip varlė, tokios formos. Maždaug žmogaus aukštumo.

Alfonsas ir Aleksandra Čipkai su dukra Berenika, sūnumis Horacijumi ir Aristoteliu. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Nyka, kai grįžo į Lietuvą 1998 m., tai buvo nuėjęs prie šitos brastos, dienorašty užsirašė, kad nebėra į varlę panašaus akmens.

O nuo kada jūsų giminė Nemeikščiuos?

Buvo mano prosenelių Čipkų šeimos valakas, 20 ha, ir buvo jų 4 sūnūs. Pasidalijo vienoj ir kitoj pusėj gatvės po penkis hektarus. Tada buvo keturios Čipkų šeimos kaime. Mano tėtė turėjo seserį, ji ištekėjo į Grybelius, o jis paveldėjo ūkį. Senelis buvo Juozas, o bobutės, kaip pas mus vadindavo, tai neatsimenu vardo. Jie vieną dieną mirė abu. Seniai tas buvo, nė Nyka, nė Adolfas, 1915 m. gimęs, jų neprisimena.

Mama atitekėjo iš Avižienių. Nesu ten buvęs. Jos buvo trys seserys. Su viena tai palaikydavo ryšį. Jie neturėjo žemės, tai nuomodavo arba ant pusės dirbdavo, pusininkai, pusę atiduoda šeimininkui. Tai jie netoli kaime nuomodavo žemę. O kita sesuo buvo ištekėjus netoli Ukmergės, tai jau retai matydavosi.

Mama mokslo neturėjo jokio, nesimokė mokykloj, skaityt mokėjo tik iš savo maldaknygės.

Mūsų dešimt vaikų buvo: Jonas (g. 1904), Petras (g. 1908), Juozas (g. 1910), Adolfas (g. 1915), Alfonsas (g. 1919), aš (Stasys, g. 1921) ir Ona (g. 1924). Trys mirė, tų nežinau, kada gimė, vardus tik žinau – Ona, Napalys (Napaleonas) ir Pranciškus. Sesuo turbūt kokių dvejų ar trejų metų mirė, o kiti mažesni, vienas kažkur krito, susimušė, o kitas tiesiog net nežinau.

Vaikeliai palaidoti tėvų kape?

Maždaug toj vietoj, niekas tada netvarkė taip kapų.

O Juozapas mirė 1932 m. Kariuomenėn imdavo 21-ų. Metų dar buvo neatitarnavęs ir mirė, smegenų uždegimas, ir labai greitai mirė. Į laidotuves nenuvažiavom, tik tėtė mūsų nuvažiavo, broliai, kur Kaune gyveno, tai jie dalyvavo.

Mama nevažiavo dėl silpnos sveikatos?

Sveikatos gal būtų buvę, pinigų nebuvo kaime, kai 5 ha. Rėžiai buvo, tenai dvi pradalges nupjaunu, o trečią da tik tai. Labai jau nedaug tenai.

Kai kėlėmės į vienkiemį, pirmiausiai pastatė klojimą. Reikėjo dirbt paskirtą žemę, tai reikėjo ir kažkur suvežt. Kai atsikraustėm, pirmiausia klojime ir gyvenom. Klojimą statė naują, o namą perkėlė iš kaimo.

Ar klojimo nelikę?

Ne, jo ir vietos nelikę. Jis buvo pakalnėj, kur dabar tvenkinys. O tvartas buvo ant kalno. Reikėjo nešt į kalną pašarą.

Grūdus tai laikydavo kamaroj. Įėjus į trobą, buvo priemenė, iš jos po dešinei – kamara, o kairėj gyvenamas kambarys (viena patalpa, paskui tik pertvėrė). Grindų nebuvo, asla. Kamaroj grūdus laikydavo, rūbai sudėti buvo, gulėdavom. Vasarą, net ir žiemą po duknom. Tų grūdų iš pradžių mažai buvo. Tik tiek, kad duonos užtekdavo iki Kalėdų.

Kodėl tiek mažai? Prasta žemė?

Iš pradžių buvo daug nedirbamos. Kaime, matai, mūsų buvo 5 ha, o čia juos prilygino 10-iai, – beveik 11-ai.

Ką augindavo, kaip išsiversdavo?

Trilaukė sistema buvo: vasarojus, pūdymas ir žiemkenčiai. Augindavo rugius, kviečius, miežius, avižas, žirnius, pupas, bulves, ty daržai savo keliu. Dirbau visus darbus: ir pjaudavau, ir ardavau, ir imdavau iš po dalgės. Nu ir Nyka dalinai, bet mes jau jį palepinom, reikėjo mokytis, nelankė niekur jokios gimnazijos, pats mokėsi vienas.

Tai tėvai suprasdavo ir duodavo laiko?

Mes duodavom, mūsų šeima buvo nemaža.

Jums samdinių nereikėjo, pakako savų darbininkų?

Taip. Nors kartą linus reikėjo raut, tai samdė. Specialiai buvo tokios rovėjos iš miesto, iš Utenos atėję.

Mano broliai Jonas ir Petras lankė Utenos progimnaziją, o baigė gimnaziją Kaune.****

Abu vyriausius išleido mokytis. Ar tuo metu šeima lengviau vertėsi? Ar jie buvo labai gabūs?

Veržlūs buvo, gali taip pasakyt... Mūsų tėtė toks žmogus, parduodavo ir gyvulius, kai už mokslą reikėjo mokėt. Seniau reikėjo mokėt ir gana daug. O kai vyriausi broliai baigė, tai vieni kitiem padėt, aš jau paskutinis, sesuo, kai į Vilnių atvažiavo mokytis, gyveno bendrabuty, o valgyt ateidavo pas mane. Pas mus taip jau buvo, jei aš turiu, tai ir kitam.

Žinot, kai kėlėsi iš kaimo, skolų prisidarė. Klojimas, gyvenamas namas, tvartas. Viskas kainavo.

Kai skolino pinigus, tai negalvojo apie atidavimą.

Skolino persikėlimui?

Ir persikėlimui, ir taip toliau... Jūs žinot apie Nykos kojos sulaužymą? Baisus vaizdas, jūs neįsivaizduojat... Dar mokyklon nėjo. Tėtė atnešė jį, laikėsi koja tik ant raumenų, kaulai sulaužyti visi. Pardavė karvę ar ką tai, reikėjo Utenos ligoninėj užmokėt. Nebuvo slaugių, tai tėtė slaugydavo, būdavo prie jo. Gydytojas atėjo, jau buvo po operacijos, sako, turbūt negyvens, aukšta temperatūra, reik koją pjauti. Tėtė nesutiko su jo pasakymu. Tėtei reikėjo rašyt temperatūrą, jis pradėjo ją mažint, vis mažiau užrašyt. Ir temperatūra pradėjo mažėt. Atėjo tada chirurgas, sako: „Gyvens.“

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Nyka dienorašty prisimena, kaip tėvas jį ligoninėj nešiodavo.

Alpa ilgai vaikščiot negalėjo, padarė medinį tokį lovelį, kad nesilankstytų koja, gipsuot negalėjo, atvira visiškai žaizda. Paskui jau eidavo su vaikais lenktynių su ta koja. Taip padarė tas chirurgas, kad neraišavo, nieko.

Baigę gimnaziją, galėjo stot į karo mokyklą. Tada tik metus reikėjo tarnaut, o šiaip pusantrų. Jonas baigė karo mokyklą, gavo karininko laipsnį. Petras irgi buvo įstojęs į karo mokyklą, bet jam buvo per sunku ir jis atliko eiliniu.

Jonas gyveno Kaune, ir Alfonsas gyveno pas juos. Jonas mokėjo už mokslą universitete.

Taip, praktiškai tai taip. Mūsų visi buvo paėmę Žemės banke paskolą, kai kėlėsi į vienkiemį. Atsirado skolų ilgam laikui, mūs tėtė negalėdavo išsimokėt, tai Jonas užmokėdavo kiekvienais metais, kiek ten numatyta buvo. Reikėjo įkeist žemę, bankas, žinot, valstybinis.

Jonas turėjo žmoną Stasę ir sūnų Stasį. Jie visi pasitraukė į Kanadą, bet paskui atvažiavo į Ameriką, nusipirko namuką tenai.

Ką labiausiai prisimenat iš vyriausiojo brolio?

...labai mėgo žuvis, eidavom žvejot į mūsų upę, kai atvažiuodavo atostogų. Jonas – tai jau tikras žvejas. Turbūt aš daugiau su juo žvejodavau. Aš megzdavau sietkas tokias, tinklą. Su šeiva megzdavau.

Pastatai, būdavo, tinklą, sietkas, ir eini nuo jo tolyn, prieš srovę. Žuvys mėgsta bėgt prieš vandenį, jos bėga bėga, o tada apsisuki ir eini atgal, tai žuvys grįžta ir patenka į tinklą, o tinkle yra tokios rankovės uždaromos.

Jūsų upė nedidelė? Kiek ji pločio vasarą?

Be reikalo ją upeliu pavadino. Mes daug žuvų pagaudavom. Ne upelis, Lietuvos upių sąraše yra Krašuona. Mes ją vadinom tiesiog upe.

Dabar, kai patvenkta, sunku suprast.

Žinot, buvo ir iki pažastų gilumo. Buvo tokie atavarai, kur ateidavo žmonės maudytis. Ir buvo daug žuvų. Mūsų žemė rubežiavosi upe, gal kokius 400 metrų.

Jums priklausė šlaitas, kur leidžiasi beveik nuo kiemo?

Taip, šlaitas, tada nusileidus buvo dirbamos žemės ir paskui jau pieva dar irgi nuožulniai taip eidavo žemyn, ir tada upė, netiesi, bet vingiuota.

Tai gal čia buvo Margavonės pieva?

Margavonė kaime. Iš mūsų galo einant, tai maždaug kokios keturios sodybos ir tada atsišakoja kelias žemyn. Jis nuveda iki Margavonės tilto per Krašuoną. O Margavonės pieva, regis, buvo už upės. Dalis kaimo žemės buvo už upės, o klojimai čia, tai visas kaimas veždavo ir šieną, ir javus – viską suveždavo per šitą tiltą*****.

Nykos-Niliūno eilėraščiuose ne kartą minima Uršulė. Ar buvo moteris tokiu vardu Nemeikščiuos?

Buvo. Vaškelio Uršulia. Ji buvo tokia jau viduramžio, bet visus darbus ji dirbdavo, naktim kuldavo javus, seniau taigi nebuva mašinų. Mes irgi visus javus kuldavom spragilais, kultuvais mes juos vadindavom.

Ar ji buvo Vaškelio žmona ar dukra?

...turbūt sesuo?.. Vaškelio Uršulia buvo vadinama. Netoli buvo, per tris sodybas. Jų klojimas ir mūsų netoli, tai ji vakarais arba rytą labai anksti jau kulia. Girdisi. Vargšė moteris buvo, ta prasme, kad tik darbas visą laiką, jokio atodūsio.

Kodėl taip?

Nežinau, tas Vaškelis nelabai jau toks tvarkingas, ir nedarbštus...

„Pavargusiais plaukais sena Uršulė, / Per klaidą grįžusi iš amžinybės, / Su kultuve ir skausmo skalbiniais / Dejuodama vėl eina į pakalnę.“

Koks buvo Jūsų tėtė?

Mėgo politikuot. Grojo armonika. Žinau, kad armonikos buvo peterburgskos ir vienskos. Peterburgskos geresnės, tėtis turėjo peterburgską. Ir šokiuose kaimo grodavo, bet aš jau šitų dalykų neatsimenu. Mes irgi grojom, bet mūsų styginiai – mandolina, balalaika, gitara, kanklės. Pirmiausia tėtė nupirko balalaiką. Brolis, kur kariuomenėje mirė, ja grojo. Mes su Alfonsu grojom mandolina, balalaika, gitara... armonikėle lūpine. Kažkur rašo, kad mūsų sesuo mušė būgną, mūsų namuos būgno nebuvo. Sesuo, Ancė, kaip mes vadindavom, buvo dainininkė, kaimo dainininkė.

Alfonsas Čipkus (groja lūpine armonikėle) su seserimi Ona ir broliais Stasiu (kairėje) ir Adolfu (dešinėje). Apie 1938 metus Nemeikščiuose. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

O Alfonsą kaip vadinot?

Alpa. Kitaip nevadinom, ir kaimynai, ir visi.

Adolfas grojo visais instrumentais: ir akordeonu, ir armonika, ir smuiku. Ir sustyguodavo. Kaimynai ateidavo. Adolfas juos mokino, kad daugiau grojančių būtų. Kadangi mes pagrodavom, tai vasarą į kiemą ateidavo jaunimas, pašokdavo.

Adolfas vargonininku norėjo būt, Utenos bažnyčioj vargonininkas Grigaliūnas jį priėmė, bet paskui pareikalavo, kad reikia mokėt, tai turėjo atsisakyt.

Mama buvo religinga. Vakarais matydavau, kaip ji rožančių kalbėdavo. Mūsų namuose buvo šimtaprocentinė laisvė. Nieks nevaržė mūsų. Turgaus diena buvo ketvirtadienis, tai tėtė geriau į turgų nueis. Ty susitikdavo iš kitų kaimų, visa aikštė privažiuodavo. Mums atnešdavo barankų virtines. O jei nueidavo į bažnyčią vasarą, žinoma, žiemą tai neidavo, tai šventoriuj. Papročiai tai buvo kaime, visi jų laikėsi.

O mama stengdavosi kiekvieną sekmadienį eit?

Jūs įsivaizduojat, mama, šitiek mažų vaikų. Jeigu ji eidavo, tai vesdavosi mus, kad nebuvo, kur palikt. Kai paūgėjom, galėjom vieni kitus prižiūrėt, tada mama jau išeidavo.

Nyka, kaip atostogaudavo, į bažnyčią neidavo, kai atvažiuodavo kiti broliai, nueidavo kartu, o šiaip jis norėjo atlikt namuos, būt vienas.

Ir mama žiūrėdavo į tai ramiai?

Taip, visiškai teisingai. Gal paklausdavo, ar nori eit, ar nenori, kas namuose liks. Tai jau Nyka visuomet namuos.

Rašo, kad pas mus Šventraštį skaitė. Pas mus nebuvo Šventojo Rašto. Buvo trys religinio turinio knygos – maldaknygė mamos, storoka tokia, senoviniu šriftu rašyta, paskui buvo tokia knyga „Šventųjų gyvenimas“, senoviška, su nimbais šventieji, ir kantička. Šventraščio nebuvo, nei Seno Įstatymo, nei Naujo. 

Bet mes jau mamą tai pirmoj eilėj, iki vieno. Kad tik mamai būt geriau, kad padėt. Mūsų mama buvo angelas tikras, ji visiems lygi, neturėjo išsilavinimo, bet protingas žmogus.

Jei būdavo sunku pakelt, tai mes pakeliam, puodus nukeliam, vandens mama neneš, jau ar gyvuliams nunešt reikia ką nors, tai mes jau.

Žinot, šeimoj visuomet būna tokių dalykų, jie ir pasibardavo, bet ji niekuomet neperdės, visuomet teisinga. Ji yra teisinga.

Ar mama buvo gera dainininkė?

Niūniuodavo. Gal kartais ir maldas kokias, juk žinot, šitiek vaikų, siūdavo drabužius mama, apatinius... Viršutinius tai siuvėją pasikviesdavom į namus. Kiek kojinių numegzti reikia, žieminių batų niekad neturėjom. Būdavo, sušąli, kai grįžti iš mokyklos, keturi kilometrai per laukus, pusnys, pareini namo, ant pečiaus užlipi, bet tada pradeda skaudėt sušalusias kojas. Žinau, kad vienus metus aš nėjau į mokyklą, kadangi nebuvo aprėdalų. Čia šitie dalykai nesvarbūs.

Svarbūs, nes mes ir darom klaidas neįsivaizduodami, kaip žmonės gyveno ir ką tomis sąlygomis galėjo.

Kaip tėvai išgyveno karo laiką?

Jie abu, mama su tėte, liko kaime... Pavalgė abu pusrytį, mama nuėjo prigult, o tėtė išėjo gyvulių prižiūrėt, atėjo, rado numirusią. Tai jau laimingas žmogus. 75 metus atgyveno. Tėtė paskui išsikėlė į Uteną pas seserį, jos namas kaimynystėj buvo su brolio Adolfo.

Mama šnekėdavo apie išvykusius brolius?

O tai kaipgi, ji pergyveno visą laiką, ypatingai kada susirenka čia esamieji, tai prisimena ir kurių nėr.

Kaip sužinojot, kur jie yra? Ar jie spėjo pasakyti, kad traukiasi?

Mes nesusirašinėjom. Jūs įsivaizduojat, per penkiasdešimt metų nei Nyka man, nei aš jam. Jonui ir Petrui tai siųsdavom siuntinius – knygas ir gintaro dirbinius.

Bibliotekininkė, Utenoje dirbusi su seserimi Ona, pasakojo, kad ji niekad neišsidavusi, jog Nyka-Niliūnas yra jos brolis. Ir kraštotyrininkas Gasperaitis, dirbęs kartu su broliu Adolfu, niekad nedrįso prasitarti, kad žino jo ryšį su Nyka-Niliūnu, nors jam labai norėjosi paklausinėti.

Visiškai man aiškus dalykas. Parašė Adolfui laišką iš tenai brolis, tai jį iš karto išsikvietė ir reikėjo aiškintis.

Kadangi jūs buvot Nemeikščiuos... Mes su Nyka 1943 m. sodinom ąžuolus vienoj pusėj ir beržus kitoj, palei kelią. Mes abudu dar ginčijomės, jis norėjo, kad siauresnis būt kelias. Aš jam sakau, taigi reiks įvažiuot. Kiek? Aštuoni ar devyni ąžuolai, o kitoj pusėj beržai. Ieškojom Kriūtoj medžių, reikėjo iškast miške, atnešt.

O prie trobos šitaip yra: vienas uosis, kairėj pusėj į kampą du klevai, dešinėj liepa, kur lėktuvėlis buvo įkeltas, visi tebėra. Skaičiau, rašo, kad pas mus buvo senų medžių alėja, bet mes ją tik 1943 m. sodinom. Visus medžius patys sodinom.

Jūs esat labai atidus skaitytojas. Reikėtų man rodyt Jums, ką parašau...

O aš turiu vieną pretenziją, čia jūsų interviu [ištraukia pokalbį su manimi, skelbtą svetainėje „Bernardinai.lt“]. Va čia prašom paskaityt šitoj vietoj.

„...jis [Nyka-Niliūnas] baigė pradinę mokyklą, o paskui mokėsi daugiausiai savarankiškai. Tėvas veždavo į Užpalius, į Ukmergę laikyti egzaminų.“

Buvo kalba dėl Ukmergės. Bet tėtė sakė, kad į Ukmergę labai tol, 60 km arkliu nuvažiuot, o be to, Ukmergės tai gimnazija buvo. Alpa važiavo į Užpalius ir į Antalieptę, tenai progimnazija.

Buvo prie Švietimo ministerijos egzaminų komisija, jei žmogus išlaiko egzaminą, jam užskaito, gali laikyt po vieną, kaip nori. Iš pradžių Nyka kursą tik progimnazijos pasiruošė, todėl važinėjo į Užpalius ir Antalieptę. Toliau prašau skaityti.

„Brandos atestatą yra gavęs Utenos Saulės gimnazijoje, čia laikė baigiamuosius egzaminus.“ Neteisingai. Yra rastas dokumentas, rodantis, kad gimnazijos egzaminai išlaikyti Kaune. O kodėl Utenoj nelaikė egzaminų?

Utenoj būtų reikėję laikyti visą gimnazijos kursą iš karto.

Tai skaitau toliau: „...turėjo vyresnius brolius, kurie buvo išsilavinę, baigę universitetą.“ Neteisingai.

Taip, neteisingai, buvo baigę gimnaziją.

„...turėjo 11 hektarų.“

Čia teisingai – 10,69.

Alfonsas Čipkus (nuotraukos viduryje) su mama Veronika (jo kairėje), seserimi Ona (jo dešinėje) ir brolu Adolfu. Apie 1938 metus Nemeikščiuose. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Didžiausią klaidą darom siedami Nyką-Niliūną su Utenos „Saulės“ gimnazija. Ir gimnazijos istoriją pasakojant, mačiau, Nyka-Niliūnas minimas tarp išugdytųjų.

Taip, jis gimnazijos nelankė. Mes sėdėdavom iki vidurnakčio, skaitydavom, jis mokydavosi. Mama, būdavo, jau išbunda, sako: „Vaikai, eikit gult.“

Kas parūpindavo knygų?

Kai kurias gal ir nusipirkdavo. Buvo tokia neakivaizdinio mokymo įstaiga „Kalbaneum“. Ji ruošdavo tokias paskaitas ruoštis egzaminams, tai Alpa dalį paskaitų naudojo. Mums tas būdinga, kad niekas nesiskundžia niekuo. 

Aš mokiausi Telšių gimnazijoje, šešis ar septynis metus gyvenau pas brolį Petrą. O paskui vokiečiai pradėjo Reicho darbo tarnybą, amžius sukanka, ateina į gimnaziją, gaudo, tai aš grįžau į namus. Paskui išvažiavau į Vilnių 1944 m. rudenį, buvo vieni gimnazijos metai likę. Tokį ryšuliuką turėjau nedidelį: dešros, duonos ir 10 rublių. Man sekėsi: pirmiausia tai Alpos kambarys. Išskėstom rankom jo šeimininkė sutiko, sako, man vis tiek, kuris brolis. Kitam kambary gyveno tas pats matematikas, kur prie Nykos, su juo irgi geri draugai tapom. Šeimininkė – buvusi dvarininkė nuo Telšių, Andrijauskaitė. Labai gera moteris, ji dar gyveno taip kažkaip, butas didelis buvo. Aš vieną kambarį turėjau, tas Paulauskas, matematikas, vieną, ir ji su giminaite gyveno vienam, o tarnaitė – ji turėjo tarnaitę – gyveno virtuvėj. J. Montvilo g. 13 (dabar J. Savickio g.) pirmam aukšte, netoli Lukiškių aikštės.

Su kaimu susisiekti tada buvo sunku, karo metas, ne vieną kartą esu važiavęs ant traukinio stogo. Ant siauruko tai bjauru, jis labai siūbuoja, o plačiuoju – labai jau komfortas. Ir bilietą turi, bet negali įlipt. Iš Vilniaus tai nuvarydavo nuo traukinio, bet per jėgą užsiverti. Karo metas. Karas daro savo.

Traukinys iš Utenos eidavo siaurutis iki Švenčionėlių. Nuo ten į Vilnių jau platus. Tai atvažiuoji tuo plačiuoju ir persėdi į siaurąjį. O su Kaunu tik autobusu buvo susisiekimas.

Iš pirmos dienos Vilniuj pradėjau ieškot darbo, reikia gyvent, už butą mokėt. Už mokslą jau nereikėjo mokėt, jau buvo tarybinė armija. Nuėjau į komunalinio ūkio komisariatą, viršininkas buvo iš Utenos ir priėmė. Paskui įstojau į universitetą. Tada nuėjau pas bibliotekos direktorių prof. Baldžių-Baldauską, jis mane priėmė dirbt bendrojoj skaitykloj.

Visai kaip brolis, Nyka-Niliūnas iki 1944 m. birželio dirbo bibliotekoj, vadinamajam Romanistikos seminare.

Taip, tie patys žmonės dirbo, su manim labai jau gerai elgėsi, palaikė, brolį žinojo. Kartu dirbom su Nykos drauge...

Su Jone?

Taip, ji dirbo profesorių skaitykloje, o aš bendrojoj.

Atpažinot vienas kitą?

Aš apie ją sužinojau tik iš dienoraščio.

O ji, aišku, jus pažino...

Beveik penkis metus išdirbau. Mane iškrapštė iš universiteto, pradėjo brolių ieškot. Bet universitetą baigiau, nesutrukdė. Muziejininkystę.

Kada Alfonso eilėraščių gavot paskaityti pirmą kartą?

Jau jam išvykus radau kaime jo sąsiuvinius, ten buvo jo eilėraščių ir poezijos, prozos vertimų. Parsivežiau juos į Vilnių. Lig tol nebuvau matęs jo eilėraščių. Nesipasakodavo tokių dalykų. Tik „XX amžiuje“ buvau radęs jo straipsnelį apie Bernardinų kapines.

Kai jis dirbo reporteriu?

Tikriausiai.

O spausdintų jo eilėraščių pirmą kartą gavau paskaityt iš tokios Žemaitytės Zitos, kartu studijavom ir paskui dirbom kartu, ji turėjo kažkokius ryšius... ten buvo nuorašai.

Ar Jums patinka skaityti Nykos eilėraščius?

Matot, aš turiu tokį savotišką jausmą, kad tai mūsų gyvenimas. Viskas realybė, kas ten parašyta. Nieko nėra iškreipta, nėra jokios fantazijos, va tiek tik aš galiu pasakyti. Ir man, kai aš skaitau jo kūrybą, tai didžiausias malonumas, man sukelia tuos laikus. O ką tai reiškia „tuos laikus“? Pasenusiam žmogui tai vienintelis, kas yra.

Žinot, ir brolis Petras yra panašiai sakęs.

Jie su Petru abudu visuomet... Petras atvažiuodavo iš Kauno, atveždavo literatūros, poezijos. Prisimenu, kai Salomėjos Nėries „Per lūžtantį ledą“ abudu svarstė, grožėjosi. Petras irgi turėjo gabumų rašymui. Jie gyveno kartu, Cvirka, Miškinis ir jis, vienam bute. Petras rašė romaną, bet jis kažkur dingo... 

* 2017 m. liepą Alfonso Nykos-Niliūno, jo žmonos Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės ir jų sūnaus Horacijaus Čipkaus urnos buvo atskraidintos į Lietuvą ir palaidotos senosiose Utenos kapinėse.
** Lietuvos banko rūmai Utenoje pastatyti 1932–1933 m.
*** Minimo kelio nebėra, o brastos reikėtų ieškoti apie šią vietą: 55° 28' 25,66", 25° 37' 5,48" (WGS).
****Utenos „Saulės“ progimnazija buvo atidaryta 1917 m. ir tik 1926 m. ji tapo „Saulės“ gimnazija.
***** 55° 28' 40,18", 25° 36' 48,67" (WGS).

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/9268f29598b1265bcdbf5996252cb0c0.png"},"main_article":{"title":"Idealistas utopij\u0173 mirties epochoje","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-24-idealistas-utopiju-mirties-epochoje\/176713","article_id":"176713","subtitle":"Kristina Tamelyt\u0117"},"sub_1":{"title":"\u0160e\u0161i pilieti\u0161kumo \u201einkubatoriai\u201c","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-23-sesi-pilietiskumo-inkubatoriai\/176680","article_id":"176680","subtitle":"Dalius Rakutis"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/e07634cf88ef5f31e21cc6f1496d84afe339daa4.jpg"},"sub_2":{"title":"Nubudo up\u0117je akmuo. Su S. \u010cipkumi, poeto A. Nykos-Nili\u016bno broliu, kalbasi G. \u0160mitien\u0117","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-24-nubudo-upeje-akmuo-su-s-cipkumi-poeto-a-nykos-niliuno-broliu-kalbasi-g-smitiene\/176711","article_id":"176711","subtitle":"Giedr\u0117 \u0160mitien\u0117 - \u0160iaur\u0117s At\u0117nai"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/51c35a9a01a37772e4608c29a03d8107d91652d9.jpg"},"sub_3":{"title":"Tik\u0117jimas pogrind\u017eio metais. Dievo rankos vedami","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-24-tikejimas-pogrindzio-metais-dievo-rankos-vedami\/176702","article_id":"176702","subtitle":"Goda Malinauskait\u0117 - Ateitis"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/88254e7525350064d91ec219162319aec56f2986.jpg"},"related":[],"links":[]}

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2019-ųjų 3-ajame numeryje) 

TTGKK nariai Viduklėje, minint kun. Alfonso Svarinsko kunigystės 25 metų sukaktį. 1979 m. spalis. Iš kairės kunigai: Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius, Juozas Zdebskis, Alfonsas Svarinskas, Jonas Kauneckas. / Genocido aukų muziejaus nuotrauka

1978-ųjų lapkritį susibūrę penki kunigai – Sigitas Tamkevičius, Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Vincentas Vėlavičius ir Juozas Zdebskis – įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, siekusį ginti tikinčiųjų teises, drauge ir Lietuvos žmonių teisę į laisvę. Pateikiame autentiškus jo narių pasakojimus apie sovietinę tikrovę ir joje gyvenančių laisvų žmonių pasiaukojimą Dievui ir tėvynei.

Prisimena Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas

Istoriją vyskupas emeritas Jonas Kauneckas pradeda prisimindamas laikus, kai 1977 m. buvo paskirtas dirbti kunigu Telšiuose. Už keleto kilometrų nuo katedros jis buvo apgyvendintas kartu su vargonininku Alvydu Šeduikiu, kuris jaunam kunigui pasisakė vadovaujantis Telšių Eucharistijos bičiuliams. Tada vargonininkas pridūrė, jog tai – ne pasauliečių, o kunigų darbas, tad šitos veiklos imtis turėtų J. Kauneckas. Tą akimirką vyskupas prisimena šviesiai: „Apsidžiaugiau, nes vienas mano troškimų buvo dirbti su jaunimu.“

J. Kauneckas pasakojimą tęsia prisimindamas tų pačių metų atlaidus Žemaičių Kalvarijoje: tada jis stebėjosi, kodėl iš paskos į kalnus eina daugybė žmonių, tačiau kunigų – nematyti. Vyskupas prisimena A. Šeduikio atsakymą, kad, nors anksčiau kunigai eidavo su sutanomis, kalnuose vesdavo procesijas ir sakydavo pamokslus, dabar jie eina apsirengę kaip civiliai – visa tai dėl to, jog Tarybų valdžia kitaip uždraudusi. J. Kauneckas prisimena Šeduikio žodžius: „Tavo uždavinys – kartu su Eucharistijos bičiuliais tai atgaivinti.“

„Ilgai laukti nereikėjo: A. Svarinskas parūpino kryžių, pasisiuvome bene 6 vėliavas“, – liudija vyskupas. Vos po metų, per Žemaičių Kalvarijos kalnų procesiją, apie 100 jaunuolių jau pasirodė su tamsiai raudonomis sutanomis, o mergaitės – su adoruotojų rūbais. J. Kauneckas pamąsto, kad turbūt dėl tokio pamatyto vaizdo A. Svarinskas ir nusprendė jį įtraukti į komitetą.

Vyskupas emeritas prisimena ir antrąjį „kaltininką“, dėl kurio jam pavyko įstoti į TTGKK – Telšių vyskupą Antaną Vaičių: „Budėjau katedros zakristijoje. Staiga, pasibeldęs į stiklines duris, vyskupas pasikvietė mane į šventorių. Jis užsiminė, kad kurijoje yra kunigų raštų apie Švenčiausiojo išniekinimą, mokytojos atleidimą iš darbo, mat ją bažnyčioje nutvėrę. Pasakė, kad ta medžiaga tikriausiai man naudinga, – pasakoja J. Kauneckas. – Liepė ateiti į kuriją, parašyti, ko man reikia, ir nieko nesakyti, kad net balso negirdėtų – tikriausiai mus seka.“

Prisimindamas šį pokalbį, J. Kauneckas pasvarstė, jog taip „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ bene daugiausia medžiagos atsidūrė iš Telšių vyskupijos. „Va, kodėl mane pakvietė į TTGKK, padirbus kunigu vos metus“, – dar vieną priežastį įvardija vyskupas.

J. Kaunecko prisijungimas prie TTGKK veiklos, matyt, įrašytas Dievo planuose ne veltui: kiekvienas iš komiteto narių tapo labai svarbia kovos jėga ne tik už tikinčiųjų, bet ir už visų Lietuvos žmonių teisę į laisvę. O tą jėgą bandyta palaužti dar nuo pat komiteto veiklos pradžios, kai trys jo nariai – A. Svarinskas, S. Tamkevičius ir J. Zdebskis – Maskvos spaudos konferencijoje žurnalistams paskelbė ką tik susikūrusio komiteto tikslus bei pirmuosius dokumentus, o kunigų pranešimai netrukus ištransliuoti Vakarų radijo stotyse. Katalikų komiteto veiklos nugąsdinta sovietinė valdžia ir KGB bandžiusi ne tik įvairiais būdais kompromituoti – A. Svarinską ir S. Tamkevičių oficialiai įspėjusi nutraukti komiteto veiklą, antraip bus taikomos bausmės už tarybinės valdžios šmeižimą. Nepaisydami grasinimų, TTGKK nariai veiklos nenutraukė ir toliau ruošė bei siuntė dokumentus dėl tikinčiųjų diskriminavimo. Po kelerių metų pradėta baudžiamoji kampanija: 1983-iaisiais tris TTGKK narius – A. Svarinską, S. Tamkevičių ir J. Kaunecką – nutarta patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

TTGKK nariai steigėjai kunigai (iš kairės): Vincentas Vėlavičius, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis ir Jonas Kauneckas / Genocido aukų muziejaus nuotrauka

Trečią kartą sugrįžus iš lagerio. Iš kairės: nežinomas vyras, sesuo Monika Gavėnaitė, kun. Alfonsas Svarinskas, sesuo Nijolė Sadūnaitė, sesuo Gerarda Elena Šuliauskaitė, kun. Juozapas Razmantas. 1988 m. liepa / Nijolės Sadūnaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Vyskupas Sigitas Tamkevičius SJ ir kun. Robertas Grigas. Genocido aukų muziejaus nuotrauka.

Prisimena Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius

„Ano metų iššūkiai diktavo neginkluoto pasipriešinimo formas. Šis pasipriešinimas drąsino kunigus ir pasauliečius nesusitaikyti su pavergimu, o engėjus vertė mąstyti ir keisti politiką Bažnyčios atžvilgiu“, – savo mintimis apie tuometinę situaciją dalijasi Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius.

Prisimindamas savo išbandymų kelio pradžią, jis pasakoja apie dar ankstyvais kunigystės metais kilusius iššūkius: KGB pareigūnų bandymus atbaidyti nuo stojimo į kunigų seminariją, pastangas išsiųsti į tarybinę armiją. „Prieš šventimus prisistatė KGB pareigūnai, pasiūlė draugystę, savo pagalbą. Sakė, kad leis išvažiuoti į Romą studijuoti, kad su jų pagalba Kaune bus galima gauti didelę parapiją.“ Po tylos minutės arkivyskupas liudija toliau: „Manau, kad šitos saugumiečių pastangos pasukti būsimą kunigą veidmainystės keliu irgi prisidėjo prie formavimosi, prie buvimo tokiu kunigu, kokio tų metų valdžia kažin ar tikėjosi.“

S. Tamkevičius atkreipia dėmesį, kad apie tokius vargus ir engimus laisvas pasaulis beveik nežinojo, o jei ir žinojo – tylėjo. Dvasininkas prisimena ir „Katalikų Bažnyčios kroniką“, kuri, jo teigimu, buvo visiškai neatskiriama nuo komiteto veiklos: „Ir tada jaunų kunigų galvose kilo mintis, kad būtų labai gerai, jei kas nors išviešintų ir laisvas pasaulis sužinotų apie tai, kas vyksta Lietuvoje, – sakė jis. – Taigi, po šitų pamąstymų vieną gražią dieną gimė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“.“

Prisimindamas save kaip jauną, dar lagerio sunkumų neišgyvenusį kunigą, buvęs TTGKK narys toliau dėsto mintis apie darbą su „Kronika“: „Ryžausi imtis pavojingo darbo, bet Viešpats davė drąsos, davė jėgų, davė šiek tiek išminties, kad be reikalo greitai neįkliūtume. Manau, jog tame pogrindžio darbe tikrai buvo Dievo rankos vedimas.“

Jis prisiminė, kaip tikėjosi, jog ką tik pradėta leisti „Kronika“ gyvuos vos 2–3 metus, o vėliau gali tekti keliauti ir į lagerį. Tąkart spėjimai nepasitvirtino, mat pogrindiniam leidiniui pavyko gyvuoti net septyniolika metų. Buvęs leidinio redaktorius stebisi: „Septyniolika metų, kai Lietuvoje buvo tūkstančiai etatinių saugumiečių, o kiek jie turėjo kolaborantų... Nežinau, ar mūsų Genocido centras (turimas omenyje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras – red. past.) yra suskaičiavęs. Ir ta visa milžiniška armija buvo pajungta, kad sunaikintų laisvą balsą, tačiau nepajėgė per septyniolika metų to padaryti. Neįsivaizduoju, kad be Dievo pagalbos tai būtų galėję būti.“

Arkivyskupas užsimena apie čekistus, kurie, nepajėgdami fiziškai sunaikinti leidinio, „pradėjo laisvame pasaulyje skleisti melą, kad kronika yra anoniminė ir visi faktai yra išgalvoti, kad visa tai, ką kronika rašo – yra melas“. Tada, kaip prisimena arkivyskupas, šitą dezinformaciją reikėjo kažkaip paneigti.

Būtent tada, 1978-aisiais, kilo mintis Lietuvoje įkurti Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, mat analogiškas komitetas tuo metu buvo įsikūręs ir Maskvoje. Toliau S. Tamkevičius pasakoja, kad buvo numatyta tokia komiteto veikla: turėtų būti leidžiami dokumentai, juose fiksuojama tų metų padėtis, persekiojimo faktai, o kiekvieną iš jų pasirašytų komiteto nariai. „Mąstėm: jei laisvą pasaulį pasieks šitie katalikų komiteto dokumentai su penkių kunigų parašais – sovietinis melas, kad Lietuvoje yra visiška religijos laisvė, bus paneigtas“, – pabrėžia jis.

Pasak arkivyskupo, jau tada buvo galima suprasti, kad pasiryžimas pradėti tokią avantiūrai prilygstančią veiklą geruoju nesibaigs. Jis pasakoja, kaip, nepaisydami rizikos, kartu su kitais komiteto nariais jie susirinkdavę vienas pas kitą, ruošdavo dokumentus ir aprašydavo tai, kas tuo metu vyko. S. Tamkevičius prisimena vieną religinių susivienijimų nuostatų dokumentą – jį po publikavimo pasirašė net per 500 kunigų bei 2 vyskupai.

Visgi tokia veikla neliko nepastebėta: „Po metų mane ir kunigą Svarinską išsikvietė Vilniuje į prokuratūrą ir perspėjo, kad jei toliau komitetas veiks, tai mums gresia 68 straipsnis, numatantis dešimties metų bausmę. Žinoma, į tą perspėjimą nereagavome ir toliau fiksavome tai, ką matėme, – dėsto jis. – Ir jie turėjo šventos kantrybės net penkerius metus. Vienas čekistas sakė, jog Stalino laikais su mumis tiek nebūtų terliojęsi. Tai jis su mumis penkerius metus terliojosi iki pat 1983-iųjų.“

Vis dėlto be suėmimų neapsieita – pirmąjį areštavo kunigą A. Svarinską. Kaip prisimena arkivyskupas, tuo metu draugų į teismo salę šiaip sau neįleisdavo, tačiau jis ir kunigas J. Kauneckas bendražygio nuosprendžio skaitymo metu buvo įleisti. Tąkart nuojauta neapgavo – tame pačiame nuosprendyje buvo paskelbta, kad S. Tamkevičiui iškeliama baudžiamoji byla ir iš TSRS Aukščiausiojo Teismo salės jis išvežtas tiesiai į saugumo kalėjimą. Dvasininkas prisimena sunkią akimirką: „Ir kalendorių plėšiau mašinoj, nes žinojau, kad kai būsiu nuvežtas ten, į kalėjimą, tai nebus kada išplėšyti adresų ir telefonų.“

TTGKK narys tęsia liudijimą apie nelengvą pusmetį kalėjime: „Mano laikais fizinės prievartos nebuvo, bet daugybė tardymų – po keturias, po šešias, po septynias valandas – gerokai išbalansuodavo. Kai baigėsi tardymas, mano tardytojas Urbonas pasakė tokį gerą komplimentą – jog mano protokolai tušti. Dėkoju Dievui, kad per ilgas tardymo valandas niekam nepadariau blogo, nepasakiau ko nors tokio, kas galėtų kompromituoti vieną ar kitą asmenį.“ Vis dėlto, Aukščiausiojo Teismo sprendimu, S. Tamkevičiui buvo skirta 10 bausmės metų – 6 griežto režimo ir 4 tremties.

Be viso to, dvasininkas užsimena apie Permės kalėjime patirtą psichologinį spaudimą, kai tris paras jis buvo apgyvendintas su žmogžudžiu: „Tris dienas nuo ryto iki vakaro jis pasakojo savo nutikimus, kaip kažką nudūrė, pasmaugė.“ Pasak arkivyskupo, tik trečią dieną paaiškėjo, kodėl jis buvo apgyvendintas su žmogžudžiu: „Mane nusivedė į kabinetą ir vėl pradėjo verbuoti, kad būčiau kolaborantas. Įsivaizduokite: davė 10 metų, atvežė į Uralą ir dar čia nori suluošinti, kad būtum veidmainis. Man sakė: jeigu draugausim – tau lageryje bus gerai. Sakiau, kai grįšiu po bausmės, vis tiek planuoju eiti kunigo pareigas, o kunigas negali būti veidmainis.“

Po metų gyvenimo griežto režimo sąlygomis S. Tamkevičius buvo atvežtas į Vilnių. Čia jį bandyta įkalbėti parašyti malonės prašymą. Nepavykus palaužti, jis vėl išvežtas į Mordoviją, po jos – į Uralą, o galiausiai – į Sibirą. Jis prisiminė, kaip 1988-aisiais Lietuvoje jau vyko Sąjūdis, o vienas pareigūnas Sibire perpykęs net dantimis sugriežė ir pasakė: „Jūsų tiems litovcams sajūdiečiams Sibire užteks ir vietos, ir darbo.“

Ilgametis „Kronikos“ redaktorius ironiškai prisimena, jog po kelių mėnesių tas pats pareigūnas jam parašė pažymą – TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas panaikino likusią bausmę, o po kelių dienų jis jau galėjęs sugrįžti į Vilnių. Čia jį draugai geležinkelio stotyje pasitiko jau su trispalvėmis. „Tai buvo geri kovos metai, geri kryžiaus nešimo metai. Buvo visiškai aišku, ką tikiu, ko noriu, už ką kovojau. Buvo visiškai, visiškai aišku, – sakė jis, – Kai pradėjo eiti „Kronika“, kai kūrėsi komitetas, mes tikrai neturėjome suvokimo, kad ten po 10–12 metų plevėsuos trispalvės, kad sugrius Sovietų Sąjunga. Galvojome – gal po 50, gal po kažkiek metų... Bet reikėjo kažką daryti, kad nebūtume pavergti, kad neprarastume savo tapatybės.“

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius savo liudijimą baigia tokiais žodžiais: „Labai norėtųsi palinkėti Lietuvai, kad būtų tokių žmonių, koks buvo A. Svarinskas, J. Zdebskis (...), kurie nepalūžo, kurie aiškiai žinojo, kas yra kas.“

Taip išjudinami vėjo malūno sparnai. Romualdo Beniušio nuotrauka

Gerai išvystytas Prancūzijos greitųjų traukinių (TGV) transporto tinklas suteikia unikalią galimybę per 1,5 valandos ir vos už 10 eurų atsidurti Bretanėje (Bretagne), Prancūzijos vakarų regione, nutolusiame per 300 km nuo sostinės Paryžiaus. Regionas užima į Atlanto vandenyną išsikišusį Bretanės pusiasalį, skiriantį Lamanšo sąsiaurį šiaurėje nuo Biskajos įlankos pietuose. Jo rytinėje dalyje įsikūręs ir vartais į Bretanę vadinamas Bretanės Geršo (La Guerche-de-Bretagne) miestelis, kuriame gyvena geras Lietuvos draugas Žakas Giuifo (Jacques Guiffault). Tai – nedidelis per 4 tūkst. gyventojų turintis miestelis, kuriam garbingos istorijos ir senųjų tradicijų gali pavydėti ir didesnieji ne tik Prancūzijos miestai. Viena jų – tai antradieniais nuo 1121 m. vykstantis miestelio turgus, vienas didžiausių ir spalvingiausių Bretanės regiono turgų, nusileidžiantis tik jo sostinės Reno (Rennes) turgui. Iki pat 1980 m. kiekvieną antradienį čia suvažiuodavo ūkininkai parduoti savo išaugintų gyvulių: galvijų, karvių, kiaulių, avių, naminių paukščių ir kt. Vėliau turgus kiek pasikeitė. Šiandien čia prekiauja nuo 150 žiemą iki 300 vasarą prekeivių, siūlančių įvairių naminių ekologiškų maisto produktų: vyno, sūrių, duonos ir mėsos gaminių, šviežių žuvų bei kitų jūros gėrybių, amatininkų dirbinių, pramoninių prekių ir kt.

Turgaus dieną žmonių skaičius miestelyje dėl atvykusiųjų patrigubėja, prekeiviai ir pirkėjai užima visą miestelio centrą. Dar išlikęs ir nedidelis smulkius naminius gyvūnus ir paukščius bei senųjų amatininkų dirbinius siūlantis turgaus kampelis. Čia iš aplinkinių rajonų atvykę smulkūs ūkininkai ir paprasti senų tradicijų besilaikantys žmonės atveža parduoti vištas, žąsis, antis, triušius, kalakutus ir kt. Pirkėjai gali įsigyti ir vištų kiaušinių, burokų ir runkelių daigų bei valgyti skirtų mėsinių balandžių. Kadangi už prekybos vietą mokėti nereikia, žmonės dažnai atsiveža parduoti tik simbolinį prekių kiekį, didesnę dalį laiko skirdami bendravimui ir susitikimui su draugais ar pažįstamais. Sužinojęs čia parduodamos produkcijos, gyvūnų bei paukščių kainas: triušis – 10, triušiukas – 5, dedeklė višta – 10, perlinė višta – 13, antis – 8, žąsiukas – 8, tuzinas – 12 naminių kiaušinių – 2,5, 1 kilogramas bulvių – 1,20, 1 kg – morkų – 1,20, svogūnai – 2, lazdynų riešutai – 4 eurai ir t. t., kai minimali alga Prancūzijoje yra per 1,5 tūkst. „į rankas“ eurų, o vidutinė pensija – per 1 tūkst. eurų, supranti, kodėl čia dauguma žmonių geranoriškai šypsosi ar vieni kitus sveikina tradiciniu prancūzišku „oriniu“ bučiniu, du kartus susiglaudžiant skruostais, nors įvairių problemų pakanka.

Bretanės Geršas turgaus dieną. Romualdo Beniušio nuotrauka

Turgus prasideda nuo šluotų. Romualdo Beniušio nuotrauka

Belaukiant triušių pirkėjų. Romualdo Beniušio nuotrauka

Romualdo Beniušio nuotrauka

Čia pat turguje teikiamos ir įvairios paslaugos: peilių ir kirvių galandimas, raktų gamyba bei kt., ir tai daug nekainuoja. Pvz., paprastas raktas durims per kelias minutes pagaminamas už 5 eurus. Savo gausią iš vytelių pintą produkciją plačiai išsidėstęs apie 40 metų amžiaus pynėjas Žanas-Klodas Ėrisė (Jean-Claude Herisset) papasakojo, kad jis tęsia seną savo giminės tradiciją ir yra jau 6-os kartos pynėjas, nes šiuo amatu vertėsi jo tėvas, senelis bei proseneliai. Jo siūlomą produkciją nuo paprastų darbinių šluotų, kuriomis dar neseniai mojavo ir dar kartais mojuoja mūsų kiemsargiai, kainuojančių 7 eurus, iki brangiau kainuojančių įvairių pintinių ir krepšių vaisiams, uogoms ir daržovėms, vyno buteliams, naminiams paukščiams bei gyvūnams pernešti ir kt., noriai perka vietiniai gyventojai ir atvykusieji, kas padeda jam išlaikyti šeimą bei tęsti šį seną giminės tradicinį amatą, jo gaminama produkcija žinoma ir kitur Prancūzijoje. Šiame turguje sutikti šviesūs, valstietiški veidai, seni „Renault“ ir „Peugeot“ markės automobiliai priminė dar sovietmetį matytus ir taip visų lauktus ir pamėgtus spalvingus prancūziškų filmų herojus, kurie tais laikais buvo bene vienintelis langas į tolimą ir paslaptingą Vakarų pasaulį, kurį vargu ar kada nors būtų tekę išvysti, jei ne 1990 metų Kovo 11-oji. Turguje užkalbintas ir savo senoviniame vėjo malūne sumaltus grikių miltus po 4,5 euro siūlantis pagyvenęs malūnininkas pakvietė aplankyti už 12 km įsikūrusi jo senovinį vėjo malūną, ir ta proga už keleto dienų mielai pasinaudojome.

83 metų Lui Lemuanui (Luis Lemoine) priklausantis Guė vėjo malūnas įsikūręs prie Fontaine-Couverte kaimelio buvo pastatytas 1824 m., 1870 m. jis buvo kiek paaukštintas ir sparnų pločio reguliavimui pradėta naudoti vietinio inžinieriaus Berton‘o sukurta sistema, leidžianti mechaniškai, priklausomai nuo vėjo stiprumo, didinti ar mažinti sparnų plotą.

1884 m. malūnas perėjo Lemuanų, malūnininkų nuo 1786 m., giminės nuosavybėn ir jiems priklauso iki šių dienų. Kad būtų galima malti nepriklausomai nuo vėjo stiprumo,1891 m. malūne buvo įrengta garo turbina, o 1918 m. – ir elektros variklis. 1954 m., neatlaikęs pramoninių malūnų konkurencijos, malūnas užsidarė ir neveikė iki pat 1993 m., kol jo veiklos neatkūrė dabartinis malūnininkas. Malūne išlikusios autentiškos detalės ir mechanizmai, tarp jų ir mediniai krumpliaračiai. Malūno „kepurė“, kad pagautų palankų vėją, sukama rankomis per sudėtingą krumpliaračių sistemą ir tam reikia daug jėgų, kai grūdų maišai į malūno viršų pakeliami virvėmis per skriemulį, naudojant malūno sparnų sukimosi jėgą. Išlikęs ir metalinis varpelis, kuriuo skambinama, kai girnose pritrūkstama grūdų, kad viršutiniame aukšte esantis malūnininko padėjėjas, išgirdęs skambesį, jas papildytų, nes tuščių girnų trintis gali sukelti gaisrą. Šiandien malti naudojama tik vėjo jėga, kai malūno sparnai išjudinami nuo žemės valdoma ilga metaline kartimi, ką malūnininkas mums ir pademonstravo, kai toliau savo darbą pratęsia vėjas. Malūno korpuse, šalia vieno iš langų, įrengta ir nedidelė niša, kurioje patalpinta ir Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu skulptūrėlė, turinti saugoti malūną nuo įvairių nelaimių. Kartą, pučiant stipriam vėjui, ji nukrito ant žemės ir liko nesuskilusi, kas laikytina geru ženklu. Malūne saugomi ir autentiški su malūno užrašais 1932 m. pagaminti dideli miltams laikyti skirti maišai. 1989 m. ketvirtos kartos malūnininko L. Lemuano rūpesčiu šis malūnas buvo įtrauktas į Prancūzijos senovinių technikos paminklų sąrašą.

Šiuo metu malūnas tarnauja turizmui ir edukacijai. Čia atvykusieji pučiant stipresniam vėjui gali pamatyti senovinį autentišką grūdų malūno procesą, susipažinti su malūno veikimu, šalia malūno esančiame namelyje įrengta apie malūno istoriją pasakojanti ekspozicija, kai anksčiau dabar jau garbaus amžiaus malūnininko žmona atvykusius lankytojus ir svečius vaišindavo ir tradicinėmis Bretanės „galetomis“ (galette) – paplotėliais, iškeptais iš čia sumaltų grikių miltų. Į iš grikių miltų tradiciškai kepamas nesaldžios „galetas“ dedama kumpio, įvairių rūsių dešros, sūrio, žuvies, daržovių, įmušamas ir žalias kiaušinis. Tai vienas populiariausių lengvai paruošiamų prancūziškų patiekalų namuose ir kavinėse, kur jis kainuoja 7–10 Eur. Tad šiame malūne sumaltus ekologiškus grikių miltus mokėdami po 4,5 Eur už kg mielai perka ir šio istorinio malūno, ir Bretanės Geršo turgaus lankytojai.

Romualdo Beniušio nuotrauka

Romualdo Beniušio nuotrauka

Atsisveikindamas garbaus amžiaus malūnininkas išreiškė viltį, kad šią garbingą giminės tradiciją pratęs ir jos sūnus, nes tradicijų laikymasis – tai ir šalies istorijos tąsa, kuriai taip pat nėra pabaigos. Sužinojęs, kad naujasis Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda taip pat yra vėjo malūno savininkas, jam palinkėjo gero vėjo ir kloties valdant ne tik mūsų valstybę, bet ir atkuriant senąsias Lietuvos vėjo malūnininkystės tradicijas. Tradicijų ir senųjų papročių laikymasis – viena Prancūzijos ir jos gyventojų vertybių. Bretanės Geršo miestelio kapinėse savotiškai nustebino aukštas, išlakus ir meniškas bretoniškas akmeninis kryžius, kurio galėtų pavydėti bet koks katalikiškas pasaulio miestas ar miestelis, gal todėl šiam kryžiui alternatyvių stiklinių ar šviečiančių jo pakaitalų čia nestatoma.

Taip pat šio miestelio bažnyčioje tebeskamba ir senieji varpai, kai vienas iš jau atitarnavusių varpų eksponuojamas pačioje bažnyčioje su aprašyta jo „gyvenimo“ istorija. Vietos turizmo ir informacijos centro vadovas, surengęs ekskursiją į bažnyčios bokštą, klausimo apie varpų skambesio audioįrašo vietoje varpų naudojimo galimybę liko nesupratęs, kodėl tai reikėtų daryti, nes tai taip pat nuo 1206 m. nesikeičianti tradicija.

Kelionės po užsienio šalis suteikia galimybę ne tik susipažinti su jų istorija, kultūra bei žmonėmis, bet ir perimti jų gerąją ilgametę patirtį. Bretanės Geršo miestelio valdžia stengiasi, kad jis išliktų gyvybingas ir patrauklus ne tik čia gyvenantiems, bet ir atvykusiems. Be tradicinio turgaus miestelio centre skatinimo, kai iš prekeivių nereikalaujama jokio mokesčio, stengiamasi, kad jo centre nebūtų ir tuščių, nenaudojamų komercinių patalpų, kurios išperkamos iš jų savininkų ir be jokio nuomos mokesčio perleidžiamos tiems, kas jose nori vykdyti kokią nors naują veiklą. Vietos valdžia namų savininkams skiria dažų jų fasadams atnaujinti.

Miestelio bibliotekoje žmonės gali, kaip ir knygą, kuriam laikui nemokamai gauti paveikslų reprodukcijų savo namų aplinkai papuošti. Sunku Prancūzijoje surasti ir didesnį miestelį, kuriame nebūtų rodyklių į lankytinas vietas ir turizmo objektus, kai mūsų rajone dar turime nemažai „slaptų“ lankytinų objektų, lyg tebegyventume Šateikių sovietinėje raketinėje bazėje. Daugybė smulkių dalykų, padedančių Prancūzijos žmonėms kurti sau malonią gyventi aplinką, sušildo žmonių tarpusavio santykius ir padeda gerai jaustis savo gimtojoje šalyje, ko ir mums visiems reikėtų siekti.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Vieną dieną suvokus, jog tavo gyvenimas, ko gero, jau pradėjus ristis į antrąją pusę ir mažiausiai pusę tau skirto laiko šiame pasaulyje jau išnaudojai, pradedi galvoti kitaip. Ir jau gerokai nuvalkiotas šūkis „užuot keikus tamsą, geriau uždegti žvakę“ suskamba arčiau širdies. Už nugaros turėdamas nemenką įvairių patirčių bagažą, pažintis su daugybe žmonių (bet kartu – dar ir daug jaunatviško užsispyrimo pakeist pasaulį), išmoksti stebėtis ne eilinėmis blogybėmis, kurias taip noriai iškelia žiniasklaida ir ką nuolat girdi iš savo bičiulių ir pažįstamų. O veikiau atvirkščiai – tuo, kas palaiko šią valstybę, šią visuomenę arba visą tą Aukščiausiojo (arba, jei taip norit – likimo) projektą, pavadinimu Lietuva. Kaip mes sugebame išgyventi ir net eiti pirmyn, kai aplink, rodos, tokia tamsa? Kas mus veda į priekį šiandien?

Klausimas atrodo lyg ir paprastas, bet kartu ir ne iš lengvųjų. Bent man reikėjo šiek tiek liko pasukti galvą, kol priėjau labai paprastą ir elementarią išvadą: tą valstybės ar tautos gyvybės siūlą laiko... žmonės. Žmonės, kurie, nepaisydami visų negerovių ir populiariosios viešosios opinijos, kad nieko gero čia toje Lietuvoje nebuvo ir nebus, sąžiningai kuria, darbuojasi kitų žmonių, tų pačių pačios valstybės piliečių labui. Kurie tiki savo misija ir jos siekia, visai nesvarbu, kur: Seime, miesto bendruomenėje ar penkių aktyvių žmonių kaime. Kurie dirba savo darbą ne „valdiškai“, o iš tiesų sąžiningai ir siekia gero kitiems. Kurie skirai laiką veiklai, kuriančiai bendrą gėrį, už kurią greičiausia niekas neatlygins.

Bet tada savaime kyla kitas klausimas: o iš kur atsiranda tie žmonės, kas juos tokius išugdo? Kodėl vieni žmonės kuriasi gerovę tik sau, o šie – daro kitiems? Kodėl vieni palieka valstybę, ieško lengvesnio gyvenimo svetur, o šie, nors ir žinodami, kad tai nepalyginamai sunkesnis kelias, bando pakeisti situaciją čia? Arba kad ir dirbę ar mokęsi svetur – sugrįžta, kad kažką čia pakeistų. Kur glūdi tokio jų elgesio šaknys?

Galbūt jas pamatę ir įvardiję, geriau suprastume, kur slypi mūsų stiprybė ir ką reikia daryti, kad šiandien arba artimoje ateityje mūsų valstybėje tokių žmonių būtų daugiau, dėl to tikriausiai gyventume geriau?

Tad ir pabandžiau paieškoti atsakymo, remdamasis sava patirtimi ir savo matytais, o daugeliu atveju – ir išgyventais dalykais. Žiūrėdamas į šiandieną, šios dienos Lietuvą. Galbūt šiek tiek atsigręždamas atgal, nes tik tokiu būdu, matydamas bent poros dešimtmečių perspektyvą, gali geriau įvertinti, kas yra pastovu, o kas – vienadieniška.

Taigi, kas yra tie mūsų valstybės ir jos tautos pilietiškumo „inkubatoriai“? Ir kokiu būdu jie tą norą darbuotis dėl kitų sugeba sužadinti?

Vilnius. Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Pirmą vietą turbūt skirčiau tų pilietiškų žmonių šeimoms – tėvams, seneliams ir protėviams. Dažnu atveju – tremtiniams, rezistentams ar tiesiog žmonėms, kurie kadaise nebuvo abejingi ir darė, ką gali gero. Tai yra tiems autoritetams, kuriais nuo pat ankstyvos vaikystės tikėjome besąlygiškai. Man iš vaikystės buvo įstrigę pasakojimai apie senelį (kurio taip neteko pamatyti – jis mirė Sibire daugiau kaip prie pusę amžiaus), kovojusį anos Lietuvos nepriklausomybės karuose. O ypač – tėčio ir dėdžių, ir tetų pasakojimai apie gyvenimą Sibire bei puse lūpų (ši tema buvo ypač slapta) šnibždant netyčia nugirsti pasakojimai apie dėdžių ryšius su mišku ir jų suėmimo aplinkybes. Tie pasakojimai atrodė lyg senoviniai mitai, skatino fantaziją, kartu formavo įvaizdį, kas yra tikra gyvenime ir kas ne, ir dėl ko verta gyventi. Daug metų dalyvaudamas įvairiose veiklose senai pastebėjau, kad, pakalbinus pilietišką žmogų, kokiais penkiais iš šešių atvejų įsitikinsi, jog ir jo tėvai ar seneliai buvo patriotai, dažnas jų vienaip ar kitaip kentėjo nuo sovietinių, o neretai – ir nuo  hitlerinių okupantų. Taigi, turbūt galima sakyti, kad tai iš dalies tai turbūt paveldima.

Padėkos šv. Mišios už Mykolo Giedraičio paskelbimą palaimintuoju. Evgenios Levin nuotrauka

Antra didelė priežastis, labai dažnai gana glaudžiai susijusi su pirmąja – tai Tikėjimas. Nors pastaruoju metu gana dažnai matyti pilietiškai aktyvių žmonių, save siejančių su kažkokia politine ideologija ar tiesiog pilietiškumu apskritai, vis dėlto (ypač provincijoje), sakyčiau, parodyk man aktyvų žmogų, aktyviai besistengiantį dėl kitų, ir aš tau parodysiu krikščionį. Iš tiesų nieko čia keisto nėra – krikščioniškas mokymas pats teigia meilę ir tarnystę kitiems. Ir jei jį priimi ne formaliai, ne iš tradicijos, o iš tiesų tokį, koks jis yra, su visu jo radikalumu – nori nenori tampi altruistiškas ir įsiveli į kažkokią veiklą. Pradedi galvoti apie kitus ir tai, kokią misiją turi šiame gyvenime. Ne veltui Bažnyčia ir tikėjimas sovietmečiu buvo ta kolona, kurią labiausia bandė išklibinti sovietinė propagandinė ir represinė mašina.

1988 metų rugpjūčio 23 d. Sąjūdžio mitingas Vingio parke. Leonardo Skirpsto fotografija

Trečia – matyta ir pajausta atgimimo ir Sąjūdžio veikla. Jam galbūt reiktų skirti ir pirmąją vietą. Nors, kita vertus, daug žmonių, neturėdami pirmų dviejų anksčiau paminėtų „postūmių“, net ir pergyvenę sąjūdį kažkokiu būdu sugebėjo nei pilietiškumu, nei altruizmu „neužsikrėsti“. Mat tuo pačiu metu į Lietuvą atėjo kur kas patrauklesnis ir konkretesnis, besąlyginis ir besaikis pinigų, materialinių vertybių kaupimo ir egoizmo kulto stabas. Palietęs visus. Ir nemažą dalį visuomenės, atrodo, iki šiol tvirtai laikantis savo gniaužtuose.

Nuotraukos autorė Greta Skaraitienė/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Ketvirtą vietą siūlyčiau vaikystėje ar paauglystėje skaitytoms knygos ir matytiems filmams. Įtariu, kad būtent jie labai dažnai žmogaus brendimo metu formuoja žmogaus vertybes, nes šiuo laiku esame itin joms imlūs. Mano, dabartinių keturiasdešimtmečių, karta užaugu su kapitonu Tenkešu, Robinu Hudu, Harka – Kietuoju akmeniu – Tokei Ito ir kitais herojais, vienu ar kitu būdu kovojusiais už savo tautą, gentį ar liaudį. Vis dėlto, turbūt didžiausią įtaką mano pasaulėžiūrai padarė paauglystėje, atgimimo fone skaityti Šapokos „Lietuvos Istorija“, J. Lukšos-Daumanto „Partizanai“ ar S. Raštikio „Kovose dėl Lietuvos“. Tikiu, kad kiekviena karta turėjo ir turi savo filmus ir knygas, kurie prisidėjo prie jų savimonės ir požiūrio į tai, kas teisinga šiame pasaulyje. O šiandienė – ir kompiuterinius žaidimus. Kaip būtų gerai sukurti nors keletą jų, skatinantį pilietiškumą!

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Penktoji priežastis – Mokytojai. Ne veltui juos parašiau iš didžiosios raidės. Ne visiems pasisekė juos turėti – kitus mokė tik mokytojai. Bet kam pasisekė – tas juos geruoju minėjo ir minės visą gyvenimą. Daugelis tų Mokytojų jau turbūt po žeme. Ne vienose kaimo kapinaitėse teko matyti paminklų su dedikacija „mylimam mokytojui“, prie kurių niekada nevysta gėlės ir negęsta žvakės, Bet dar daugiau tenka girdėti pasakojimų ir prisiminimų apie šviesaus atminimo Mokytojus, parodžiusius kelią (daugeliu atveju – pavyzdžiu), kaip reikia mylėti Tėvynę ir jos žmones, kaip teisingai gyventi.

Ateitininkų federacijos nuotrauka

Šeštoji. Pilietinės organizacijos. Skautai, ateitininkai, šauliai ir daugelis kitų nepolitinių, o gal ir politinių organizacijų, kurių po atgimimo įsisteigė ne viena dešimtis. Ir kurios su dideliu entuziazmu dirbo, o nemaža dalis ir šiandien tebedirba, kurdamos Lietuvą. Sunku įvertinti jų įtakos mastą, tačiau neabejoju, kad per veiklą jose jau šioje Lietuvoje perėjo keli šimtai tūkstančių vaikų. Lietuvos jaunuolių ir vaikų. Ir jei paklaustum daugelį aktyvių jaunesnių žmonių, galėčiau galvą guldyti – absoliuti dauguma iš jų būtų savo laiku buvę, o gal ir dabar tebesantys pilietinių organizacijų nariai. Bent jau aš skautų, kuriems pats priklausiau, sutinku beveik visose ministerijose, tarnybose ir kitose struktūrose ir organizacijose. Nekalbant jau apie verslą. Tą patį tenka girdėti ir iš ateitininkų bei šaulių. Tikiu, kad ir kitos esamos ar buvusios pilietinės organizacijos turi kuo didžiuotis.

Esu įsitikinęs, kad pilietinių organizacijų istorinis ir dabar esantis vaidmuo šiandienės Lietuvos kūryboje iki šiol yra visiškai neįvertintas ir neskatinamas. Ir tai yra didžiulis pilietiškumo potencialas, rezervuaras ir inkubatorius, kuriame galima auginti ir „semti“ pilietiškai aktyvius žmones dabartinės Lietuvos kūrybai.

Straipsnio autorius Dalius Rakutis yra žurnalistas, korporacijos „Vytis“ filisteris, istorikas, edukologas, knygos vaikams „Kario keliu“ autorius