Tapytojas, LDS narys Antanas Beinaravičius (1943–2019). LDS archyvo nuotrauka

Eidamas 77 metus liepos 17 d. mirė tapytojas, LDS narys Antanas Beinaravičius (1943 06 03–2019 07 17).

Su velioniu bus galima atsisveikinti sekmadienį, liepos 21 d., nuo 10 iki 15 val.
Vilniaus laidojimo rūmuose „Ritualas“ (1 salė; Olandų g. 22). Velionis bus palaidotas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

Antanas Beinaravičius gimė 1943 m. birželio 3 d. Panevėžio r., Raguvos m. 1967–1973 m. mokėsi Vilniaus dailės institute ir įgijo dailininko-tapytojo specialybę.
1985 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą. Nuo 1974 m. dalyvavo
respublikinėse ir užsienyje rengiamose grupinėse parodose, rengė personalines
parodas: galerijoje „Arka“ (1987 m.), Klaipėdoje (1996 m.), Ignalinos festivalyje
„Ežerų sietuva“; LR Seimo galerijoje (2004 m.), galerijoje „Juozas Art“ (2006 m.) ir kt.

Dailininkas savo kūrybą pristatė grupinėse parodose: Vilniuje – 36 parodose,
Klaipėdoje Dailės parodų rūmuose, Palangoje, Kėdainiuose, Panevėžyje, Nidoje, Druskininkuose, Molėtuose, Bikuškyje, Kaltanėnuose, Ukrainoje, Maskvoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Graikijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, respublikinėje parodoje-konkurse „Lietuvos istorija tapyboje“ (2003 m. gavo apdovanojimą).

Dalyvavo simpoziumuose ir pleneruose: tarptautiniuose Vilniaus pleneruose,
Ukrainoje, Graikijoje, Panevėžyje, Palangoje, Nidoje, Kėdainiuose, Druskininkuose,
Bikuškyje, Kaltanėnuose, Molėtuose, Lenkijoje, 2009 m. – parodoje „Lietuvos
tūkstantmetis“, Vilniaus tapytojų parodoje, galerijoje „Arka“ ir plenerų parodoje galerijoje „Juozas Art“.

A. Beinaravičiaus kūryba artima tradicinei koloristinei lietuvių tapybos
mokyklai. Jis jausmingai vaizdavo lietuviškos gamtą, pabrėžė charakteringus peizažo
motyvus, spalvinguose potėpiuose įamžino išraiškingus, gyvus vietovaizdžio
akcentus. Dėmesį sutelkęs į Lietuvos praeitį, A. Beinaravičius išsiskyrė
taikliomis istorinėmis refleksijomis, ypač paveikslų cikle Žalgirio mūšio tema
(„Vytautas Didysis – Žalgirio mūšis“, „Kova“, „Kario žūtis“, „Pergalė“), sukurtame Krašto apsaugos ministerijos rūmams.

Tapytojo darbų yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos dailės fondas,
M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune, Maskvos dailės fondas, įvairios valstybinės,
visuomeninės įstaigos ir privatūs Lietuvos bei užsienio šalių kolekcininkai. A.
Beinaravičius iš kitų LDS Individualistų grupės narių išsiskyrė aktyviu parodų ir plenerų kuravimu, puikiu parodų eksponuotoju.

Lietuvos dailininkų sąjungos informacija

Unsplash.com nuotrauka

Sparčiai artėja 2019 m. spalis, popiežiaus Pranciškaus paskelbtas Ypatinguoju misijų mėnesiu. Popiežius trokšta, kad tai taptų proga pagyvinti viso pasaulio Katalikų Bažnyčios misionierišką ir evangelizacinę dvasią.

Ruošdamasi šiam įvykiui, Lietuvos nacionalinė misijų tarnyba, bendradarbiaudama su Kauno arkivyskupija, redemptoristais ir Katalikų interneto tarnyba, sukūrė interneto svetainę misijos.katalikai.lt, kurioje galime rasti įvairios medžiagos, padėsiančios pasiruošti Ypatingajam misijų mėnesiui. Ši svetainė bus nuolat papildoma nauja medžiaga. Jau dabar joje rasite liudijimų apie svarbius Bažnyčios misionierius, misionieriškų filmų lietuvių kalba, taip pat oficialų Ypatingojo misijų mėnesio video pristatymą, paruoštą Šventojo Sosto. Lietuvos nacionalinės misijų tarnybos direktorius kun. Alessandro Barelli SDB sakė tikįs, jog ši svetainė bus naudinga visiems, kurie ne tik spalio mėnesį, bet ir apskritai nori pagilinti žinias apie Katalikų Bažnyčios misijas ir misijų dvasingumą.

Katalikų Bažnyčia atsirado iš Jėzaus Kristaus troškimo plėsti ją iki žemės pakraščių. Jau nuo pirmojo amžiaus vyrai ir moterys skleidė Gerąją Naujieną, Jėzaus gelbstinčią žinią, nepaisydami rasės, kalbos ar tautybių skirtumų. Jie patys priėmė krikštą ir perdavė tą džiaugsmą kitiems. Iš čia kyla Ypatingojo misijų mėnesio šūkis: Pakrikštyti ir siunčiami – Kristaus Bažnyčios misija pasaulyje. Kiekvienas žmogus yra kviečiamas į išganymą ir Bažnyčia skleidžia šią žinią per savo narius.

Ateinančiais mėnesiais kviečiame ne kartą apsilankyti interneto svetainėje misijos.katalikai.lt.

Nacionalinės misijų tarnybos žinia

Sandra Buklienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Patekau į eismo įvykį būdama abiturientė, praėjus vos keletui dienų po šimtadienio, – pasakoja Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto lektorė Sandra Buklienė. – Patyriau sunkią kaklo traumą, kurios metu buvo pažeisti kaklo C5,C6,C7 slanksteliai. Po šių slankstelių pažeidimo žmogus yra paralyžiuojamas, jis negali jausti savo kūno nuo pečių iki pat pėdų galiukų, gali jausti tik kaklą ir galvą...“

Avarijoje taip pat buvo pažeisti ir Sandros stuburo nervai. Kelias savaites moteris praleido reanimacijoje, po to pusantro mėnesio – intensyvios slaugos palatoje, o galiausiai buvo nuvežta į Vilniaus Santaros klinikas, kuriose buvo gydoma dar keturis mėnesius.

Kaip ir daugeliui patyrusių tokį baisų likimo smūgį, Sandrai buvo be galo sunku susitaikyti su mintimi, kad daugiau nebevaikščios, tačiau skaudžiausia jai buvo matyti, kaip išgyvena artimieji. Mama nuo jos nesitraukė nė per žingsnį nei dieną, nei naktį.

„Tuo metu buvau visiškai priklausoma nuo kitų, pati nieko negalėjau padaryti, man tada reikėjo pagalbos net kvėpuojant, – prisimena moteris. – Artimieji turėjo tuo metu mane ir pamaitinti, ir aprengti, ir netgi lovoje apversti ant kito šono... Pati to padaryti negalėjau, kūnas visai manęs neklausė, jaučiausi didžiule našta savo artimiesiems... Valanda ligoninėje slinko kaip visa diena, o diena – kaip savaitė. Vienintelė svajonė, kuria tada gyvenau – kad kada nors galėčiau būti savarankiška.“

Sandra Buklienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Grįžimas į gimtinę ir išvažiavimas iš jos

Po reabilitacijos Sandra neįgaliojo vežimėlyje grįžo namo pas mamą į mažą gyvenvietę prie Pakruojo, tačiau jau pirmomis dienomis suprato, kad ten savo ateities nemato.

Nebuvo jos gimtinėje nei jokios galimybės įsidarbinti, nei aplinkos, pritaikytos neįgaliesiems.

„Mane nepaprastai trikdė aplinkinių žvilgsniai ir širdį draskantis jų gailestis matant mane sėdinčią neįgaliojo vežimėlyje, – atsimena moteris. – Tai nenuostabu, pati niekada nebuvau susidūrusi su neįgaliaisiais, netgi nebuvau mačiusi, kaip atrodo vežimėlyje sėdintis neįgalus žmogus. Supratau, kad savo gimtinėje likti gyventi man bus per daug sunku... Pasitarusios su mama priėmėme sprendimą pasiimti būtiniausius daiktus ir išvykti į Vilnių.“

Vilnius

Vilniuje moterys iškart susidūrė su iššūkiais. Neįgaliesiems buto nuomoti tuomet niekas nenorėdavo. Pasak Sandros, dabar gal ir yra lengviau išsinuomoti, tačiau prieš dešimt metų tai buvo tikrai labai sudėtinga.

Pagaliau moterims pavyko rasti žmogų, kuris sutiko joms išnuomoti butą. Butas buvo antrame daugiabučio namo aukšte, lifto nebuvo.

Tai reiškė merginos įkalinimą jame daugeliui mėnesių.

Į lauką moteris su vežimėliu galėdavo išvažiuoti pakvėpuoti grynu oru tik labai retai. Vežimėlį laiptais nunešti padėdavo kaimynai ar pakviesti praeiviai.

Tačiau pasivažinėjus lauke surasti pagalbą atgal patekti į butą Sandrai buvo labai sunku. Kartais tekdavo lauke laukti net porą valandų, kol atsirasdavo koks geraširdis praeivis, kuris merginai padėdavo. Todėl išvykos į namo kiemą tapo labai retos.

Sandra Buklienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Neįgaliųjų aktyvios reabilitacijos stovykla

Netikėtai vieną dieną Sandrą pakvietė į neįgaliųjų aktyvios reabilitacijos stovyklą.

„Ilgai dvejojau, – prisipažįsta moteris. – Kai pati savimi negali pasirūpinti, negali nei atsikelti, nei atsisėsti, nei apsirengti, tai ryžtis tokios būklės važiuoti į nepažįstamą vietą ir būti ten dvi savaites su nepažįstamais žmonėmis buvo tikrai didelis iššūkis.“

Tačiau paskatinta mamos, artimųjų ir draugų, Sandra vis dėlto pasiryžo nuvykti į aktyvios reabilitacijos stovyklą.

Ir nepasigailėjo.

Dvi savaitės stovykloje pakeitė visą jos tolesnį gyvenimą.

„Stovykloje pamačiau daug tokių kaip aš, – prisimena Sandra. – Pamačiau kaip jie, nepaisydami sunkios negalios, sugeba įveikti sunkumus ir užgriuvusias problemas. Pamačiau, kaip tie nuostabūs žmonės ne tik sugeba gyventi savarankiškai, tačiau dar ir mokosi, studijuoja, dirba, keliauja...“

Stovykloje moteris išmoko svarbiausių įgūdžių, kurių jai tuo metu nepaprastai reikėjo.

„Stovykloje likimo draugai mane išmokė, kaip pačiai apsirengti, kaip įsėsti į vėžimėlį, kokius stalo įrankius naudoti, nors iki tol negalėjau nulaikyti netgi šaukšto... – prisimena Sandra. – Išmokau, kaip nesudėtingai pasigaminti maistą ir sužinojau, kokie įrankiai tam naudojami. Niekada anksčiau net nebūčiau pagalvojusi, kad yra speciali neįgaliesiems pritaikyta pjaustymo lentelė, pritaikytas peilis ir daug kitų dalykų... Stovykloje buvo puiki galimybė visa tai ne tik pamatyti, bet ir pačiai pabandyti...“

Sandra Buklienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Gyvenimas po stovyklos

Iš aktyvios neįgaliųjų reabilitacijos stovyklos Sandra grįžo į Vilnių jau daug drąsesnė. Ji suprato, kad, netgi patyrus labai sunkią negalią, gyvenimas nesustoja, pamatė pavyzdžių, kuriais norėjo sekti, pamatė ir kitų neįgaliųjų, kuriems yra dar blogiau nei jai, tačiau jie nenusimena ir kabinasi į gyvenimą iš visų jėgų.

„Anksčiau neišdrįsdavau pasirodyti viešumoje, nes jausdavausi labai nejaukiai, – pasakojo Sandra. – Tačiau pasiryžau tai daryti, nors ir buvo labai sunku... Supratau, kad galiu išvažiuoti vežimėliu į lauką, lankyti kiną ar teatrą... Man jau buvo nesvarbu, kad į mane žiūri žmonės, jų smalsūs žvilgsniai manęs jau nebežeidė ir nevertė susigūžti...“

Pradėjusi aktyviai rodytis viešumoje, Sandra po kurio laiko susipažino su savo būsimu vyru, įstojo į universitetą, kur baigė socialinius mokslus, po to – magistro studijas, tapo informacinių komunikacinių technologijų programų specialiste.

„Šiuo metu aš dėstau Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos katedros studentams. Jiems galiu perteikti ne tik teorines žinias, tačiau taip pat galiu viską parodyti ir praktiškai, realioje aplinkoje, – dalinasi mintimis moteris. – Tikrai nebuvo lengva derinti darbą su studijomis ir šeimyninį gyvenimą vienu metu, tačiau didelis užimtumas labai greitai padeda išspręsti psichologines problemas, nes paprasčiausiai nėra kada galvoti apie sunkumus, su kuriais susiduri kiekvieną dieną... Šiandien esu dėkinga likimui už tai, kad turėjau galimybę įgyti išsilavinimą, sukurti nuostabią šeimą, dirbti mėgstamą darbą ir svarbiausia – tapti savarankiška ir reikalinga kitiems..“

Pasak Sandros, jai pasisekė, nes ji savo kelyje vis sutinka tik gerus žmones tiek studijų metu, tiek ir dirbdama.

„Tačiau turiu daug pavyzdžių iš savo neįgalių pažįstamų, kurie baigė aukštąjį mokslą – ir bakalaurą, ir magistrą, tačiau niekaip negali įsidarbinti, darbdaviai jų nenori priimti... – dalinasi mintimis moteris. – Greičiausiai bijo tų vyraujančių stereotipų, kad neįgalusis neatliks gerai tam tikrų funkcijų ar jam patikėto darbo. Tačiau tam tikrų funkcijų jis neatliks tik tuo atveju, jei darbo vieta ir aplinka neatitiks jo poreikių. Dažnu atveju neįgaliesiems tikrai nereikia daug... tik žmogiško supratingumo ir galimybės dirbti, kas leistų mums būti visaverčiais visuomenės nariais...“

Rugpjūčio antroje pusėje Giruliuose vyks jau penktoji maltiečių aktyvios reabilitacijos stovykla „Judėk laisvai“, į kurią susirinks dvidešimt per pastaruosius metus itin sunkias stuburo traumas patyrusių jaunuolių. Stovykloje vyks specializuotų treniruočių ir konsultacijų programa, siekiant maksimaliai efektyviai paruošti neįgalius jaunuolius naujam gyvenimui ir padėti jiems įveikti didžiulę psichologinę krizę. Jauni žmonės stovykloje gyvens kartu su tokį patį neįgalumą turinčiais instruktoriais ir tokiu būdu kasdien galės gauti vertingų patarimų ir formuoti neįgaliesiems gyvybiškai būtinus įgūdžius. Daugiau informacijos ir galimybė paremti stovyklą čia. 

Maltos ordino Lietuvoje informacija

Ar vykstant atostogauti, ar tiesiog leidžiant vakarą mieste, raskite laiko pasinerti į knygų istorijas. Raskite sau tinkamas vasaros knygas tarp būsimų, esamų ir ankstesnių, galbūt nepastebėtų, bet vertų jūsų dėmesio. Vasara kaip tik tas metas, kai galite stabtelėti, pailsėti ir paskaityti lengvesnę, o ir sudėtingesnę knygą, kuriai neliko energijos šiokiadienių vakarais.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla šią vasarą siūlo skaityti žaibiškai populiarėjantį, šmaikštų Beth O'Leary romaną „Atskirai kartu“, matematikės Eugenios Cheng mokslo populiarinimo knygą „Logikos menas“, britų rašytojos Penelope Lively moderniąja klasika tapusį romaną „Mėnulio tigras“ ir provokuojantį Liz Lawler psichologinį trilerį „Neprabusk“.

Naująja Jojo Moyes vadinamos Beth O'Leary romanas „Atskirai kartu“ (iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė)

Tiems, kuriuos emociškai įtraukė, sužavėjo romanas „Eleonorai Olifant viskas gerai“, įtrauks ir ši knyga (vertimo teisės parduotos net 35 šalims!), kupina subtilių įžvalgų ir žavaus humoro. Romano veikėjų padėtį apibūdinkime taip: Tifė ir Leonas gyvena tame pačiame bute. Miega toje pačioje lovoje. Ir niekada nėra susitikę. Daugybės šalių skaitytojai nuomone – tai smagi ir jaudinanti knyga! Autorę literatūros apžvalgininkai jau pakrikštijo naująja Jojo Moyes, nes šioje knygoje aptiko visas „Aš prieš tave“ sudedamąsias dalis.

Apmaudu, kad Eugenios Cheng knygą „Logikos menas“ perskaitys ne kiekvienas (iš anglų k. vertė Vytautas Grenda) 

Kaip aiškiai mąstyti nelogiškame pasaulyje? Tokia šios linksmos knygos paantraštė. Eugenia Cheng – garsi matematikė, mokslininkė, pianistė (!) ir puiki paskaitininkė (žr. How to Think Like a Mathematician - with Eugenia Cheng). Kuo naudinga knyga, pagalvosite... Kaip veikia vidinė logika, kodėl alogiškumai gyvybiškai svarbūs, kaip logika ir alogiškumai padeda susivokti aklo prisirišimo, teisuoliškumo ir manipuliacijų kupinoje tikrovėje, kai mus norima suklaidinti – atsakymai jums bus tikrai naudingi, ypač kai pravers melagingų naujienų persunktame ir dažnai alogiškame mūsų pasaulyje. 

Penelope Lively „Mėnulio tigras“ – unikali knyga apie nenuspėjamą moterį, toli pralenkusią savo laiką (iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė) 

Garsi britų rašytoja. Romanas, tapęs moderniąja klasika. 2018-aisiais minint 50-ąsias premijos fondo įkūrimo metines, įtrauktas į trumpąjį Auksinės „Man Booker“ premijos sąrašą. Nurungė tokių rašytojų kaip S. Rushdie, K. Ishiguro ir J. M. Coetzee romanus.

Knygoje pasakojama apie Klaudiją Hempton, ambicingą, garsią istorikę, buvusią karo korespondentę, į gyvenimo pabaigą pasakojančią dukteriai savo jaunystės meilės istoriją. Susitikę Egipte Antrojo pasaulinio karo metais Klaudija ir Tomas įsimyli, kankinasi iš pavydo, kol galiausiai likimas gražią porą išskiria visiems laikams, Klaudijai lieka vienintelis prisiminimas – „Mėnulio tigras“, rūkstanti apsauginė spiralė nuo vabzdžių. 

Kvapą gniaužiantis, provokuojantis psichologinis Liz Lawler trileris „Neprabusk“ (iš anglų k. vertė Ieva Balčiūnaitė) 

Tai debiutinis kūrinys, pelnęs rašytojai didelę sėkmę ir kaipmat išgarsinęs. Praplėšusi akis gydytoja Aleksa Teilor pamato, kad yra prijungta prie lašelinės, ji guli ant operacinės stalo aukštai pakeltomis kojomis. Priešais stovintis vyriškis su chirurgine kauke aiškiai ne chirurgas. Vyriškis ramiai ir nuodugniai papasakoja, ką ketina jai padaryti...

Pabudusi moteris atpažįsta dvi koleges ir kaipmat praneša, kad buvo išprievartauta. Policija reaguoja skeptiškai, Aleksos pasakojimu ima abejoti net jos vaikinas. Niekas, regis, ja netiki, kol galiausiai ji pati sudvejoja...

Pernai metų „Man booker“ laureatės Olgos Tokarczuk knyga „Bėgūnai“ (iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis) 

Autorė – ryški, sąmojinga, lakios vaizduotės šiuolaikinė lenkų literatūros žvaigždė, lietuvių pamilta už romanus „Praamžiai ir kiti laikai“, „Dienos namai, nakties namai“.

Kas verčia žmogų keliauti, kodėl pasaulis toks nerimstantis? Atsakymą, regis, turėjo XVII a. egzistavusi, dar ir šiandien gyva Rusijos sentikių bėgūnų sekta, tikėjusi, kad nuo piktosios dvasios, blogio gelbsti nuolatinis judėjimas prieš srovę. Knygos veiksmas šokinėja nuo XVII a. iki šių dienų, ji – lyg atskirų, pramanytų ir tikrais faktais paremtų miniatiūrų vėrinys.

Pasakojimu apie bėgūnus Olga Tokarczuk dalijosi 2017-ųjų vasarą Nidoje, T. Manno festivalyje. 

Visa, kas atrodo kaip stebuklas, kasdienybės stebuklas – Jurgos Tumasonytės apsakymai „Undinės“

Moderniosios prozos autorė, savito estetinio skonio rašytoja. Jurga debiutavo trumposios prozos knyga „Dirbtinė muselė“ (2011), apdovanota Kazimiero Barėno literatūros premija už nebanalų, ironišką žvilgsnį į realybę ir patrauklią stilistiką. Autorę pažįstame iš gausių ir įdomių interviu su kultūros žmonėmis.

„Undinėse“ autorė pasuka į didesnės apimties kūrinius – apsakymus. Čia rasite įdomių personažų, vykusiai perteiktų jausmų dramų, moralės ir požiūrių susikirtimų, tikroviškų pasakojimų, kartais su magiškosios fantastikos ir magiškojo realizmo elementais, meistriškai sudėliotais prasminiais akcentais. 

Nenuspėjamų siužeto posūkių karalienės Erin Kelly trileris „Jis pasakė. Ji pasakė“ (iš anglų k. vertė Ieva Albertavičienė)

Nepriklausomos britų žurnalistės ir psichologinių trilerių autorės romanas. Jis pirmiausia kalba apie tai, kokių melų prikuriame, kad apsisaugotume, ko griebiamės, kad įtikintume savąja istorijos versija.

Knygos veikėjai įsimylėjėliai Kitas ir Lora vyksta į Kornvalį stebėti visiško saulės užtemimo, nes Kitas – užtemimų „medžiotojas“. Po užtemimo Lora tampa, kaip pati mano, brutalaus užpuolimo liudytoja. Policijai ji tvirtina viena, užpuolikas – ką kita, o auka atrodo netgi dėkinga... „Užburianti. Hipnotizuojanti. Nepamirštama,“ – knygą apibūdino Gillian Flynn, trilerio „Dingusi“ autorė. 

„Mirtis moko gyventi visavertį gyvenimą“, teigia Frank Ostaseski savo knygoje „Penki kvietimai“ (iš anglų k. vertė Vita Mikelionienė) 

Šią jautrią knygą parašė pripažintas atjaučiamosios slaugos mokytojas, vienas Zen hospiso projekto San Fransiske steigėjų, prie mirties slenksčio palydėjęs daugybę žmonių. Už ilgametę pagalbą mirštantiesiems ir jų šeimoms F. Ostaseskiui pagarbą yra išreiškęs Dalai Lama.

Gilią patirtį, aprašytą knygoje, galėjo sukaupti tik bebaimis, ramus ir pakantus žmogus. Daugumą tikrų pasakojimų perskaitysite kaip paraboles – išmintingas istorijas, kurios kiekvienam žmogui padės gyventi tikslingiau ir išmintingiau.

„Kaip įveikti puikybę, išmokti mylėti ir atleisti?“ – klausia rašytoja Birutė Jonuškaitė romane „Maestro“

Rašytoja – ryškių moterų charakterių, aistrų ir jausmų vaizduotoja, o naujausiame romane – populiariosios „Marantos“ tęsinyje – ji aprašo prieštaringą vyro pasaulį.

Turtingų pramonininkų vienturtis sūnus Viktoras nuo vaikystės patiria skaudžių išgyvenimų, vienatvę, karo baisumus, jo nemyli motina ir išduoda mylima moteris. Paslaptingasis Maestro iki pat mirties žaidžia su gyvenimu, atsiduodamas tik tapybai, nuolat ilgisi meilės.

Romaną lydi „Marantos rašymo dienoraštis“ – autorės pokalbiai su personažais, asmeninių patirčių detalės, apmąstymai apie kūrybos ir meilės sąveiką, kūną ir sielą, laikinumą ir amžinybę. 

Širdis nepamiršta, kas mes esame iš tiesų – Lisa Wingate romanas „Kol nepriklausėme jums“ (iš anglų k. vertė Austėja Banytė)

Ši buvusios žurnalistės, parašiusios per 20 itin sėkmingų romanų, knyga – JAV ir visame pasaulyje sulaukęs kūrinys, ilgam įsitvirtinęs perkamiausių knygų sąrašuose ir iki šiol keliantis diskusijas.

Remdamasi tikrais, skandalingais įvykiais – Memfyje praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje įvaikinimo organizacijos direktorė Georgia Tann grobdavo neturtingųjų vaikus ir parduodavo į įvairius Amerikos kampelius pasiturinčioms šeimoms – autorė pateikia jaudinantį, pribloškiantį, o kartu įkvepiantį pasakojimą. 

William Kent Krueger romanas, vertas tapti literatūros klasika „Kasdienė malonė“ (iš anglų k. vertė Goda Bulybenko, vertimo bendraautoris Gediminas Pulokas)

Autorius išgarsėjo Korko O'Konoro serijos detektyviniais romanais, bet 2014 m. pasirodžiusi kitokia, serijai nepriklausanti „Kasdienė malonė“, susirinko daugybę garsių premijų, tapo Metų knyga, buvo pavadinta tylia, širdį apvalančia meditacija. „Romanas taps literatūros klasika“ – teigia įtakingas kultūros leidinys „Bookreporter“.

Naujojo Brėmeno miestelyje 1961-ųjų vasara – vilčių metas. Bet Frenkui Dramui ji negailestinga. Mirtis palietė visą trylikamečio šeimą – tėvą pastorių, aistringą, meniškos prigimties motiną, į Džiulijardą studijuoti susirengusią seserį Arielę ir išmintingą jaunesnįjį brolį Džeiką. Frenkas subręsta nublokštas į suaugusiųjų pasaulį, kupiną paslapčių, melo ir išdavysčių. 

Lyg „Geišos išpažintis“ ir „Bėganti paskui aitvarą“ – Mary Lynn Bracht knyga „Baltoji chrizantema“ (iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė)

Jaunos korėjiečių kilmės amerikiečių rašytojos prozos debiutas, sulaukęs didžiulės sėkmės.

Pasakojama Vakarų pasaulyje mažai girdėta istorija apie šimtus tūkstančių Korėjos moterų ir mergaičių, Antrojo pasaulinio karo metais Japonijai kolonizavus Korėją, patekusias į Japonijos armijos seksualinę vergiją.

Korėja, 1943-ieji. Šešiolikmetė Hana visą gyvenimą praleido Japonijos okupuotoje šalyje. Ji nardytoja, henajo, ieškanti kriauklių ir austrių. Mergina nuo japonų kareivio išgelbsti jaunesniąją seserį Emi, bet patenka į Mandžiūriją ir tampa „paguodos moterimi“. Daugybę metų Emi prisimena sesers auką ir mėgina susitaikyti su kaltės jausmu.

Agnės Gintalaitės fotografija

Liepos 30 d. 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma Agnės Gintalaitės fotografijų paroda, kurią sudarys dvi menininkės serijos –„Grožio reliktai“ (2015) ir „Be perspektyvos“ (2017–2019). Atidarymo metu vyks diskusija apie sovietinės architektūros ir miesto infrastruktūros vertę bei jos ateitį su meno ir kultūros tyrinėtojomis dr. Rasa Antanavičiūte, prof. dr. Marija Drėmaite, dr. doc. Eglė Rindzevičiūte bei Monika Lipšic.

Pirmoje plačiai nuskambėjusioje pasaulyje menininkės serijoje – „Grožio reliktai“ – Lietuvoje esančių garažų durys pateikiamos atsikratant juos supančio konteksto, neleidžiančio matyti objekto tokio, koks jis yra. Priešingai – garažų durų nuotraukos rodomos juodame fone, tarsi kasdienis, nors ir nematomas, mūsų reliktas.

„Pačios infrastruktūros buvimas ir matomumas tampa socialine vertybe. Infrastruktūros fetišizmas ypač būdingas autoritariniams režimams ir uždelsto vystymosi šalims. Perdėtai gigantomaniškos, nepatogios, nefunkcionalios, bet ryškiai matomos infrastruktūros atlieka svarbų politinį vaidmenį, nes jos siekia formuoti visuomenę pagal tam tikrą politinę ateities viziją“, – teigia sociologė Eglė Rindzevičiūtė.

Serijoje „Be perspektyvos“ tyrinėjami sovietiniai miegamieji rajonai. Fiksuojant pasitelkus droną objektų perspektyva išlieka nepakitusi ir, kaip ir pirmoje serijoje, atsikratoma netiesioginės perspektyvos, t. y. konteksto. Šalia A. Gintalaitės įamžintų architektūros objektų eksponuojami portretai.

„Galbūt tai menami šio rajono gyventojai – pilki, neturintys aiškių bruožų, neturintys perspektyvos ta kita šio žodžio prasme? O gal tai dar vienas objektas kontepliatyviam miegamojo rajono tyrimui? Aiškūs, ryškūs architektūriniai objektai, kuriuos stebėdamas gali pastebėti menkiausią detalę, nuo atsilupusių dažų, plyšio sienoje iki katės lange, ir portretai žmonių, kurių individualių bruožų identifikuoti neįmanoma – visi jie tampa abstrakcijomis“, – teigia menininkė.

Renginio metu vyks diskusija, nagrinėjanti viešųjų erdvių problematiką Lietuvoje. Kadangi Vilniaus viešųjų erdvių tvarkymas nuolat kelia klausimų apie sovietinės architektūros ir miesto infrastruktūros vertę bei jos ateitį, meno ir kultūros istorikės aptars:

Kokiu būdų sovietinė urbanistika gali tapti paveldu? Kas būtent vertinama, išlaikoma ir projektuojama į ateitį – estetinės formos, senos ar besikuriančios naujos bendruomenės, elementarus materialinis funkcionalumas – kada paveldosauginė vaizduotė nukreipiama i sovietinę urbanistiką?

Kaip ir kada materialusis sovietinis paveldas – daugiaaukščiai, garažai, tiltai, laiptai, skverai, skulptūros – tampa simboliniu? Kokios yra teigiamos ir neigiamos paveldo karų pusės?

Materialiosios sovietmečio liekanos ir ateitis – kaip galime galvoti apie praeities utopiju ateitiškumą?

Dr. Rasa Antanavičiūtė dėsto Vilniaus dailės akademijoje ir yra Nidos meno kolonijos direktorė. Dr. Antanavičiūtė yra gausių mokslinių publikacijų apie paveldo urbanistinėse erdvėse istoriją, Kauno bienalės „Yra ir Nėra“ (2017) kuratorė ir „Auksiniu liūtu“ apdovanotojo Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje (2019) komisarė.

Prof. Dr. Marija Drėmaitė dėsto istoriją Vilniaus universitete ir yra paskelbusi daug publikacijų apie modernizmo architektūrinį paveldą, knygų „Architektūra sovietinėje Lietuvoje“ (su Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė, 2012) ir „Baltic Modernism. Architecture and Housing in Soviet Lithuania“ („Dom publishers“, 2017) autorė ir parodos „Architecture of Optimism: The Kaunas Phenomenon 1918-1940“ kuratorė.

Monika Lipšic yra kuratorė, šiuo metu gyvenanti ir dirbanti Vilniuje. M. Lipšic kuravo parodas ir renginius Vilniaus šiuolaikinio meno centre, įgyvendino videoprojektą „The Good Neighbour“ (buvęs „The Deep Splash“), dokumentuojantį migruojančių menininkų idėjas ir kuravo svarbias parodas, nagrinėjančias etninį tapatumą bei praeities ir ateities utopizmą: „Slavs and Tatars“ (Vilnius, ŠMC, 2014), „Ateitis yra užtikrinta, o praeitis – nenuspėjama“ (Londone ir Hiustone, 2017–2018). Neseniai kokuravo diskusijų renginį „Slenkanti zona kintančiu turiniu. Goodbye, Eastern Europe!“, tyrinėjantį kintančias Rytų Europos tapatybes. 

Dr. doc. Eglė Rindzevičiūtė dėsto sociologiją Kingstono universitete Londone, JK, yra daugelio straipsnių ir populiarių publikacijų apie kultūros, mokslo ir technologijų raidą Šaltojo karo metu autorė. Jos naujausia knyga – „The Power of Systems: How Policy Sciences Opened Up the Cold War World“ („Cornell University Press“, 2016).

Agnė Gintalaitė baigė meno teorijos ir istorijos studijas 1999 m., po kurių sekė psichologijos studijos Vilniaus universitete. 2012–2014 m. dėstė mados fotografiją Vilniaus dizaino kolegijoje, nuo 2012 m. dirba laisvai samdoma fotografe, yra kuravusi kelias parodas, kaip kad „Nesaugūs“ Šiuolaikinio meno centre.

Paroda veiks iki rugpjūčio 31 d.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos informacija

Sutartinių giedotojų ansamblis „Trys keturiose“. Lietuvos muzikos informacijos centro archyvo nuotrauka

DAIVA VYČINIENĖ – žymiausia sutartinių tyrinėtoja, kurios dėka šios daugiabalsės giesmės ne tik žinomos visame pasaulyje, bet ir įtrauktos į UNESCO nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą. Daugeliu premijų apdovanota mokslininkė šiais metais pelnė ir garbingą Lietuvos muzikologijos premiją už monografiją „Sutartinių audos“.

Teoretikė ir praktikė D. Vyčinienė taip pat vadovauja sutartinių atlikėjų grupei „Trys keturiose“, su kuria nuolat rengia tradicinę ir šiuolaikinę muziką jungiančius projektus Lietuvoje ir užsienyje.

Ši grupė pradės liepos 21–27 d. vyksiančius pirmuosius Lietuvoje tradicinio dainavimo kursus, o pati mokslininkė skaitys pranešimą „Sutartinių atlikimo tradicijos: savitos artikuliacijos svarba“. Tai pirmieji tokio pobūdžio kursai Lietuvoje, kurių pagrindinė tema – Baltijos šalių folkloras. Įvairiapusė kursų programa pakvies gilintis į lietuvių, latvių, estų, serbų ir ukrainiečių dainavimo tradicijas, taip pat supažindins su tradiciniais šokiais, amatais, o vakaro renginių metu leis patirti tiek autentišką, tiek šiuolaikiškai interpretuotą folklorą.

Šiandien prof. habil. dr. D. Vyčinienė dalijasi mintimis apie savo patirtis gilinantis į sutartinių pasaulį, tradicijai kylančius pavojus ir sutartinių atlikimo meistrystę.

Sutartinių tyrinėtoja Daiva Vyčinienė. Tomo Tereko nuotrauka

Papasakokite, kaip pati atradote sutartines. Kuo jus jos sudomino?

Tai buvo labai ilgas kelias. Nepasakyčiau, kad atradus man jos paliko didžiulį įspūdį, iškart pradėjau jomis domėtis. Dar vaikystėje tėvai buvo nusivedę į Povilo Mataičio Lietuvių folkloro teatro pasirodymą, kuris laikomas sutartinių atgimimu, bet pamenu tik tam tikrus vaizdinius – baltai apsirengusios, tūpčiojančios, keistai dainuojančios moterys – kaip sapne prisimenu.

Jau mokantis konservatorijoje (dabar – LMTA) dėstytoja Laima Burkšaitienė paklausė, ar nenorėčiau prisijungti prie buvusių VU folkloro ansamblio „Ratilio“ dalyvių, giedančių sutartines. Aš dar atsikalbinėjau, kad niekada nebandžiau, o ji man: „Klausą turi, folklorą myli, tai pirmyn.“

Su šia grupe buvo suplanuotas konkretus pasirodymas archeologės Rimutės Rimantienės paskaitoje, kurioje ji kalbėjo apie sutartinių garsažodžius, sąsajas su vandeniu, žuvimis, tad buvo labai įdomi paskaita. Mes joje buvome iliustruotojos, bet klausytojams labai patiko pasirodymas, ir nuvilnijo gandas, kad yra tokia gerai giedančių merginų grupė.

Taigi kai Lietuvoje viešėjo pasaulinio lygio archeologė Marija Gimbutienė, mūsų grupelės paprašė pristatyti jai sutartines, o mokslininkė liko labai patenkinta, kiekvienai paspaudė ranką: „Va, čia tai deivių kultūra.“ Tačiau visi šie prisiminimai jaunystėje man nebuvo jokie simboliniai ženklai, tik dabar apmąstant iškyla. O studijuojant rašyti apie sutartines paskatino dėstytoja – taip ir ėmiau darbuotis, nors nebuvo jokio staigaus entuziazmo.

Ėjau į archyvus, domėjausi, pastebėjau neatitikimų, kildavo nemažai klausimų. M. K. Čiurlionio menų mokyklos folkloro ansamblyje subūriau mažą giedotojų grupelę, kur išbandėme įvairius atlikimo būdus, nesimetriškas formas ir t. t. Begiedant jau vėliau pradėjome pastebėti dėsningumus, varijavimo galimybes. Mokėmės kaip muzikantės – iš natų, o apie įrašų klausymą net nepagalvojome, be to, ir pačių įrašų buvo neįmanoma gauti, jų kokybė buvo labai prasta. Štai toks buvo tas pirmas etapas.

Galima drąsiai sakyti, kad esate žinomiausia pasaulyje sutartinių tyrinėtoja, pripažinimas pelnytas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, jūsų dėka sutartinės įtrauktos į UNESCO sąrašą. Ką Jums reiškia toks pripažinimas kaip mokslininkei ir kokią tai įtaką daro sutartinėms, jų tradicijai?

Kai sutartines paskelbė UNESCO garbingo sąrašo objektu, iš karto pasipylė įvairiausi interviu radijuje, televizijoje, spaudoje. Aš jau tada pradėjau nuogąstauti, kad šitaip populiarinant jos gali tapti nuvalkiotu produktu, suvenyrine preke, kuri bet kaip visur kišama, brukama, panašiai kaip nutiko su gintaru. Tad kartu su džiaugsmu ir euforija kilo atsakomybės jausmas.

Į mane dabar žiūri kaip į kažkokį vedlį, laukia mano įžvalgų. Tai labai sudėtinga, nes, viena vertus, įvairūs folkloro procesai yra sunkiai suvaldomi, teka tarsi savaime. Dabar galima matyti įvairių vėjų, pavyzdžiui, sutartinių giedojimas dideliais būriais – matau čia daug pavojų. Tokia tradicija nėra neįmanoma – žmonės įsilieja į bendrą būrį, priimami visi, nepriklausomai nuo jų klausos ir kitų gebėjimų, jie tampa vieninga jėga, patys jaučiasi tos tradicijos puoselėtojais, išlaikytojais, ir tas giedojimas kartu turi jėgos.

Kita vertus, ši populiarėjanti tendencija užgožia tradicinį giedojimą mažomis grupelėmis, aš bijau, kad ilgainiui pastarasis variantas gali daug kam pasirodyti atgyvenęs, neįdomus. Taip pat dažnai sulaukiu pasipriešinimo dėl būgnų naudojimo, bandoma rasti patvirtinimų apie juos ir istoriniuose šaltiniuose, ir, be abejo, aš to negaliu uždrausti. Tačiau bandau parodyti ir kitą požiūrį – juk noras sutarti ir buvo pačių dainininkių siekiamybė. O būgnas, kuris dažniausiai yra mušamas net negiedančio žmogaus, yra pašalinis daiktas. Taip iškrypsta sutartinių esmė bandyti įsiklausyti į kiekvieną balsą atskirai, susiderinti bendrą skambesį, tempą, charakterį, o būgnas tampa tarsi dirigento lazdele, reguliuojančia iš šalies.

Bet man pačiai tenka renginius užbaigti ir bendru sutartinių ratu, tad pati jaučiu, kad, daugeliui žmonių nemokant tam tikrų sutartinių, atsiranda pavojus iškrypti iš ritmo, ir tada būgno jau tarsi norėtųsi. Į vyksmus bandau žiūrėti kaip į gyvą procesą ir čia pat reaguoti, kiek įmanoma kalbėtis su žmonėmis.

Patį sutartinių atlikimą galima paaiškinti keliais sakiniais ar tai yra ilgas procesas?

Aišku, tai ilgas procesas. Jei tik žodžiu pasakysi ir nieko nerodysi, nebandysi, nelabai ir paaiškės. Galima paaiškinti, kad reikia ypatingą balsą formuoti ar balsius užtęsti, kitus sutrumpinti. Bet jei praktiškai to nebandysi – nepavyks.

Supratau, kad visiškai aklai kopijuoti archyvinius įrašus neverta, nes tai yra pernelyg skirtingas giedojimo būdas. Man klausantis autentiškų įrašų susidaro įspūdis, kad atsiduri beveik akmens amžiuje – tokia skirtinga artikuliacija, giedojimo būdas, garso klampumas, balsių svingavimas.

Dėstote LMTA, dirbate su studentais, vedate seminarus. Kokių atlikimo pokyčių, tendencijų, lyginant su archyviniuose įrašuose išlikusia tradicija, taip pat folklorinio judėjimo pradžia? Kas vyksta su tradicija ir kaip tai vertinate?

Kai pati įsitraukiau į folklorinį gyvenimą 1980-aisiais, sutartines giedančių grupių buvo vos keliuose ansambliuose. Kai kurie iš jų tuomet giedojo visai paprastais balsais, kaip dainas, svarbu buvo dainuoti. Ir mano grupelė taip pat pradėjo. Pastaruoju metu pastebiu labai ryškų „popsinio“ dainavimo atspalvį kai kurių studenčių balsuose. Ir ta įtaka atsispindi ne tik balso tembre, bet ir tam tikruose pagražinimuose, netgi judesiuose. Su tuo tenka kovoti.

Smagu, kad po metų ar dvejų, jei žmogus sąmoningai dirba, tokie įpročiai išnyksta. Galima pastebėti, kad daugėja jaunų žmonių, kurie nori mokytis giedoti. Pastaruoju metu tenka daug darbuotis su teatro fakulteto studentais, kurie labai smalsiai žiūri į šį žanrą, klauso visų pastabų, labai stengiasi į jas atsižvelgti ir pasiekia puikius rezultatus.

Vieni labai sureikšmina sutartinių meditacinę pusę, atrodo, kad nėra nei šokamų, nei linksmų. Aš bent jau stengiuosi, kad koncertai taptų savotišku šiuolaikiniu muzikiniu ritualu. Dėlioju sutartines, kad galima būtų įsivaizduoti koncertą kaip tam tikrą visumą, vientisą, paveikią ir įtraukiančią dramaturgiją. Mūsų pasirodymuose, darbuose su kitų žanrų atlikėjais gausu sakralių, teatrališkų veiksmų, sustiprinančių ritualo įspūdį. Tai šiuolaikiniai muzikiniai ritualai, kurie yra visiškai kitokie nei tie, kuriuose kadaise galėjo skambėti sutartinės.

O kaip pati perimate tradiciją ir mokotės? Kiek keičiate tradiciją ir kiek įžvelgiate prasmės ją perimant?

Supratau, kad visiškai aklai kopijuoti archyvinius įrašus neverta, nes tai yra pernelyg skirtingas giedojimo būdas. Man klausantis autentiškų įrašų susidaro įspūdis, kad atsiduri beveik akmens amžiuje – tokia skirtinga artikuliacija, giedojimo būdas, garso klampumas, balsių svingavimas. Kažkaip net nesinori to atkartoti, imituoti, nes iš karto jaučiu, kad tai taptų parodija.

Grįžtant prie folklorinio judėjimo pradžios, Dailės akademijos folkloro ansamblis bandė atkartoti senovišką giedojimą. Bet būtent tos grupės giedojimas buvo toks hipertrofuotas, šiurkštus kaip šunų lojimas, ne ten buvo sudėlioti akcentai, buvo bandoma šiurkščiu tembru ir gerkliniu balsu tarsi imituoti sutartinių skambesį.

Prisimindama tą dainavimą priešinuosi, nenoriu taip daryti. Vis dėlto kai atsirado galimybė išgirsti archyvinius sutartinių įrašus, pastebėjau, kad galbūt vertėtų kai kurias sutartines šiek tiek persimokyti, pasigilinti į jas. Ypač svarbu įvaldyti krašto tarmę – jei esi ne aukštaitis, pastangos atrodo dirbtinės, o nuo tarmės labai priklauso tų garsų ilginimai, trumpinimai ir kt. Įrašų būtina klausyti, perprasti tam tikras taisykles, bet aklai kopijuoti gal ir nevertėtų.

Ar su savo grupe jaučiatės esančios gyvosios tradicijos tęsėjos, ar matote save tik kaip šiuolaikinius žmones, besigilinančius į tam tikrą reiškinį?

Pati esu ir tyrėja, ir praktikė, todėl į viską žvelgiu iš kelių perspektyvų. Kartą koncertavome Vienoje, o kitą dieną skaičiau pranešimą, kuriame minėjau, kad sutartinė – jau išnykęs žanras, vyksta tik jo antrinis gaivinimas. Po šio pranešimo sulaukiau vieno prancūzų etnomuzikologų komentaro, kad juk būtent mes ir esame ta gyvoji tradicija.

Aš vis dėlto negaliu savo grupės laikyti visiška tąsa, nes mes tradiciją perimame naudodamos savo intelektą ir labai aiškiai suvokiame, ką darome, o tai nėra natūralus procesas perimant. Galbūt pagal skambesį priartėjame prie autentiškų giedotojų, tačiau jis jau kažkuo kitoks. Manau, tai neišvengiama, gyvename XXI a., pats žanras visiškai atitrūkęs nuo buities, švenčių. Mes bandome įsivaizduoti, kaip tai skambėjo, atkartoti scenoje, bet tai jau mūsų įsivaizdavimas, meninė rekonstrukcija, o ne tikras dalykas.

Miesto žmogui tie dalykai labai svarbūs, todėl, jei pavyksta užčiuopti archajiško reiškinio esmę ir jį pateikti kad ir itin šiuolaikiško meno kontekste, pasiekiamas labai stiprus rezultatas.

Kiek folkloro tęstinumas yra įmanomas šiuolaikiniam miesto žmogui ir ar būtinas apskritai?

Šių laikų žmogus bando savo gyvenime atrasti labai paprastų tikrų, natūralių dalykų. Daugelis grįžta prie natūralaus maisto, stengiasi sveikai gyventi, derinti fizinį ir dvasinį kūną. O tradicija ir yra susijusi su mūsų dvasiniu gyvenimu. Į sutartines, taip pat į kitus žanrus galima žiūrėti kaip į ekologiško gyvenimo pagrindą ar ieškoti atsakymų, bandant suvokti, kas tu esi, ieškant savo šaknų.

Miesto žmogui tie dalykai labai svarbūs, todėl, jei pavyksta užčiuopti archajiško reiškinio esmę ir jį pateikti kad ir itin šiuolaikiško meno kontekste, pasiekiamas labai stiprus rezultatas, tai patvirtina ir mūsų projektai. Manau, kad kuo labiau pavyksta parodyti archajiško meno gelmes, tuo tas kūrinys, jei jis jungia dvi skirtingas meno kryptis, tampa stipresnis, paveikesnis.

Jau daug metų tyrinėjate sutartines. Ką jose vis dar atrandate?

Bandau nuo sutartinių atsitraukti, randu ir kitų rūpimų temų, kuriomis rašau straipsnius, vis patraukia naujos kryptys. Džiaugiuosi tarptautiniais polifonijos tyrėjų simpoziumais, kuriuose nuolat gauni naujos informacijos, atsiveria naujų tyrimo aspektų. Dėl tų konferencijų pradėjau tyrinėti sutartinių ryšius su ainų (Japonijos čiabuvių) polifonija arba Nuristano tradicija, taip pradėjau ieškoti universalijų, etnogenezės. Pats gyvenimas, bendravimas su įvairiais tyrinėtojais neleidžia atitolti. Šiemet pabandžiau tarsi apvainikuoti dabartinę patirtį ir išleidau knygą „Sutartinių audos“ (už ją 2019 m. gauta Lietuvos muzikologijos premija), bet jau berašant knygą kilo naujų idėjų, kurių nespėjau joje sudėlioti.

Pixheaven.net nuotrauka

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“

Tą sekmadienį miestelyje, kaip visada vasaromis, parko aikštelėje vyko šokiai. Besiruošiančiam į juos moksleiviui sūnui stropi „Amerikos balso“ klausytoja mama patarė geriau likti namie ir klausyti „Balso“ transliacijos apie tą vakarą numatomą istorinį amerikiečių „Apollo 11“ nusileidimą Mėnulyje. Ji žinojo, kad domisi sūnus kosmoso naujienomis, atminė, kaip jiedu klausydavo kosminių įvykių apžvalgų, o kai pernai Kalėdų laiku Franko Bormano įgula „Apollo 8“ sėkmingai apskriejo Mėnulį, jie džiugiai nutarė, kad kitais metais tie „pašėlę amerikonai“ nusileis Mėnulyje, o jie tada būtinai klausys „Balso“. Ir štai ilgai laukta diena atėjo, bet sūnelis gręžiasi kitur. Mat jam tą vasarą žemiškieji šviesuliai pranoko dangiškuosius. Kaip nepranoks, kai sėdėjo po šokių su pirmąja savo meile ant nuošalaus suoliuko veik nesiliesdami ir nekalbėdami, tik žvaigždžių šviesa žiro ant jų iš padangės ir tarsi gaubė juos laimės kupolu, kuriame jaustis kitaip neįmanoma. Juk pamenam, ko tada jaunatvės svaigulyje neprisigalvojam…

O to šelmio Mėnulio liepos pradžioje danguje nesimatė, nes buvo delčios pabaiga ir taip turėjo būti. O žvaigždės be Mėnulio dar ryškiau švytėjo. Taip liepa persirito link savo pabaigos ir to į vakarą lietingo sekmadienio.

Prasidėjus šokiams ėmė lyti, ir susirinkusiesiems buvo pranešta, kad persikeliama į netoliese esantį buvusio kino teatro pastatą. Greitai šokiai tęsėsi po stogu. Kaip beveik nuolat tą liepą, jis šoko vis su Ja – pirmąja savo meile. Muzikos įrašus leido vyresnis, prieš keletą metų jų mokyklą baigęs gatvės kaimynas Kęstas Kukta. Dabar studentas, kurį nuo mokyklos laikų visi prisiminė buvus dramos būrelio aktoriumi, sportininku ir draugišku, linksmu, iškalbiu vaikinu. Buvo 1969 metų liepos 20 dienos vakaras. Netikėtai šokio viduryje muzika nutilo, ir iš aparatinės anuometis diskžokėjas pasveikino visus su nuostabiu žmonijos pasiekimu – kaip tik dabar amerikiečiai nusileido Mėnulyje (aišku, klausė „Amerikos balso“, tarybinė žiniasklaida apie „Apollo“ sėkmę stropiai tylėjo). Ir dar šmaikščiai paporino, kad dabar, kai poros grožėsis Mėnuliu padangėje, – kartu suglaudę galvas žmonių jame tesidairo. Visa salė audringai sveikino. Nepamirštamos akimirkos, kaip tada su visais jiedu džiugiai šaukė bei plojo. O sako, kad varganos okupuotos Lietuvos, juolab atokaus miestelio, jaunimas apie skrydį į Mėnulį nežinojo. Štai ir ne! Brandaus socializmo šalies (anot tų laikų spaudos) jaunimas parodė savo politinį neišprusimą ir besaikes ovacijas tiems kapitalistams skyrė.

Kai po šokių ėjo gatvėmis, nebelijo. Padangėje tarp greitai slenkančių debesėlių švietė priešpilnis. Vandens balose bei šlapiame asfalte atsispindėjo gausybė mėnulių, ir linksmi šokėjai nesivaržydami tarmiškai laidė gerkles: „Žėk, amerikons ant mėnule, atsargiai, neužlipk. Su sava smailiu kulnim da akį jam išdursi.“

Jau 50 metų nuo anų dienų praėjo. Kaip danguje, taip ir žemėje – akimirkos žavingos retos. Nors vylėmės kitokios, pasiekimais, o ir laime žėrinčios ateities, veržliai kaip tada džiugesys nebesiliejo. Nūdien mūsų žvilgsnis erdves išnaršė daug giliau ir tiek surado nuostabos bei tobulybės, kad tiktai aklas užsispyrėlis jose Kūrėjo pėdsakų nemato. Tačiau amžinai veržlus ir heroizmo alkanas jaunimas dūsauja naujų žmogaus pėdų dangaus kūnuose nerasdamas, o žemėje anų dviejų prieš pusamžį džiugiai šokusiųjų kojos žengia skirtingais keliais.

Miesto antropologė doc. Jekaterina Lavrinec. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Viešųjų erdvių atnaujinimo projektai – sostinėje Reformatų skvero, Sapiegų, Kalnų parko, Gedimino kalno, Kaune Žemųjų Šančių rekreacijos zonos Nemuno pakrantėje, Šiauliuose brandžių medžių alėjos – vienas po kito piešia vis niūresnį paveikslą: kuo toliau, tuo arčiau situacijos, kad tuoj nė vienas kokybiškas viešosios erdvės projektas nepajudės iš vietos. Produktyvaus dialogo tarp visuomenininkų ir projekto teikėjų nebuvimas akivaizdus. Ir jau vargiai miestiečių poziciją tokių projektų atžvilgiu galima pavadinti tiesiog kritiška, skeptiška ar keliančia pasipiktinimų – veikiau reikėtų kalbėti apie aršumą, visišką nepasitikėjimą valdininkais ir bet kokių sprendinių blokavimą. 

„Turbūt skaudžiausia, kas vyksta su mūsų viešųjų erdvių projektais – patirties akumuliavimo nebuvimas. Viešojo sektoriaus patirtis visiškai neakumuliuojama, į projektus žvelgiama kaip į atskirus atvejus, į kuriuos visuomenė skaudžiai ar neskaudžiai reaguoja. Rengiant naują projektą iš ankstesniojo nepasimokoma“, – teigia doc. JEKATERINA LAVRINEC, miesto antropologė, miesto tyrėja, iniciatyvos „Gelbėkime Vilniaus medžius“ atstovė. 

Pasak jos, gyvename dirbtinai pagreitintoje visuomenėje, kuri ir lėšas, skirtas tokioms viešosioms erdvėms, žinoma, nori įsisavinti greitai. Liūdniausia miesto antropologei – kad, užuot atkuriant viešąsias erdves būtų galvojama apie būtinybę prisitaikyti prie klimato kaitos, saugant želdinius, akcentai dedami visai kiti – kažkokių erdvių atvėrimas iškertant neva menkaverčius medžius, nė nepaaiškinant, kodėl jie sumenkinami. 

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Pristatydami visuomenei vieną po kito viešųjų erdvių atnaujinimo projektus ir kaskart iš miestiečių, ekspertų sulaukdami aštrios kritikos, valdininkai tarsi nepadaro namų darbų. Ar, tarkime, po tokio Kalnų parko atnaujinimo projekto pristatymo, koks įvyko liepos 1 dieną, galima sakyti, kad visuomenės atstovų pozicija – visiškas nepasitikėjimas tais, kuriems patikima rūpintis viešųjų erdvių atnaujinimu? Ko siekiama? 

Kaip visuomenės nariai mes laukiame valdininkų atsižvelgimo į ankstesnes pastabas ir ankstesnių projektų patirtį. Mums dar lieka mikrodozė to pasitikėjimo, kad pagaliau bus kitaip pažvelgta į viešųjų erdvių ir infrastruktūros projektus. Plėtoti žaliąją infrastruktūrą būtina, mums ypač reikalingi želdiniai ir dėl augančio oro užterštumo didmiesčiuose, ir dėl klimato kaitos. O valdininkai neturi susiformavę žaliosios infrastruktūros nuostatų. 

Šiuo metu kuriame ekspertinę visuomenę per pasipriešinimą nekokybiškiems projektams, nes mums, visuomenės nariams, reikalingos žinios, argumentai. Žmonės mokosi vieni iš kitų. Pavyzdžiui, aš pati konsultuojuosi su arboristais, man įdomu apie medžius sužinoti daugiau, ne tik iš miesto antropologijos ir urbanistikos perspektyvos. Žinių mainai sparčiai vyksta ir per socialinius tinklus, žmonės greitai susiranda vieni kitus, ir tai yra šio nelengvo periodo privalumas – kad visuomeniški žmonės buriasi į grupes ir palaiko vieni kitus. Nes nori savo miestą matyti plėtojamą kokybiškai ir su meile. 

Valdininkų retorika atsikartoja nuo vieno projekto prie kito. Visuomenininkai tiesiog pavargo, o jie juk nėra tie, kurie turi daug laisvo laiko. Būdami įvairių sričių specialistai, tiesiogiai suinteresuoti savo miesto aplinkos kokybe, jie aukoja savo laiką, savo šeimų laiką, savo darbo laiką tam, kad išanalizuotų projektus, išdiskutuotų ir pareikštų pastabas. Sakyčiau, tai specialistai, teikiantys nemokamą pagalbą, o ne, kaip tenka girdėti iš valdininkų – rėksniai. 

Kadangi tarp mūsų yra įvairių sričių ekspertų, išmanome, pagal kokius principus turi būti formuojama kokybiška aplinka. Matome sisteminius principų pažeidimus, todėl reaguojame. Tačiau kai vis išsakai tuos pačius argumentus sistemiškai daromiems pažeidimams ir nesulauki pokyčių, ateina momentas pareikšti nepasitikėjimą viešuoju sektoriumi ir reikalauti radikaliai keisti valdymo techniką. 

O valdininkams irgi reikia mokytis ir palaikyti savo ekspertinį lygį. Štai vienas liūdnas atvejis. Kaip miesto antropologė vykstu į Baltijos jūros regione rengiamas konferencijas, bet ten niekada nesutinku specialistų iš Lietuvos.

Nėra suinteresuotumo tobulintis? 

Sunku pasakyti. Bet netgi jeigu tu būdamas valdininkas pastarąjį kartą stažavaisi užsienyje, tarkime, prieš 25 metus, juk vis tiek yra informacijos internete, knygose, gali pasidomėti, susitikti su atvažiuojančiais urbanistais ir pan. Tiesiog nepasimokoma. Pagalvojau, kaip būtų įmanoma tai ištaisyti. Galbūt galėtų būti panaši programa kaip studentams skirta „Erasmus“ – tik valdininkams, kad turėtų galimybę bent kelias savaites pasistažuoti užsienyje. 

Dialogo nebuvimas – akivaizdi valdininkų ir visuomenės atstovų bendravimo spraga pristatant tokius projektus. 

Ir piliečių, ir valstybės institucijų – visos Lietuvos – interesas turėtų būti išspręsti panašių projektų klausimus produktyviai. Šiaulių mieste, kur žmonės stengiasi apsaugoti savo brandžias medžių alėjas, apskritai nėra jokio dialogo tarp miestiečių ir savivaldybės, kuri prirengė aibę projektų, praktiškai skirtų erdvę padengti trinkelėmis, iškertant medžius. Ir nesileidžiant į jokias diskusijas. Kitas atvejis – Kauno, kur Žemųjų Šančių bendruomenė jau ne kartą kreipėsi į savivaldybę įvairiais būdais – nuo tiesioginio dalyvavimo posėdžiuose ir savo pozicijos pristatymo iki meninių provokuojančių akcijų – norėdama apsaugoti Nemuno pakrantę. Ir reakcijos – jokios. Tai neįtikima. Tai demokratinių vertybių žlugimas antrame pagal dydį Lietuvos mieste.

Tokie epitetai kaip „primityvu“, „invazija“, „drastiški pokyčiai“, pamirštos autentiškos vietovės vertybės, kultūros istorija, teritorijos sumenkinimas – štai tokia visuomenės atstovų kritika kad ir Kalnų parko atnaujinimo projekto pristatyme. Jums, kaip miesto tyrėjai, kuo dar viešųjų erdvių atnaujinimo projektai atrodo ydingi? 

Kalbėdama apie tokius projektus veikiau galiu komentuoti visuomenės įtraukimą į jį ir tokių projektų komunikavimą, nes nesu aplinkosaugininkė ar parkų istorikė. Tačiau ir šie žmonės aiškiai viešai išsako savo kritinę poziciją, tik reikia suprasti, kad kritikuodami jie nesiekia sumenkinti dirbusiųjų prie projektų. Atvirkščiai – jų tikslas yra geresnis projektas, siekis sukurti geresnę aplinką. 

Iš kultūros antropologijos ar vizualinės antropologijos perspektyvos man atrodo keisti pasakymai, kad, rengiant projektą, pavyzdžiui, siekiama atverti vaizdus, bet netikslinama – kokius ir kodėl juos reikia atverti, kokia to atvėrimo vertė, kodėl nuvertinami medžiai, kurie savaime yra reginys. Juk gamta yra įvykis. Ir mums, miestiečiams, gyvenantiems reguliarioje, monotoniškoje (čia apie „ištrinkelintą“ jos dalį) aplinkoje, paklūstantiems kasdieniam nuspėjamam ritmui: žinome, kada formuojasi kamščiai, atidaromos ir uždaromos įstaigos, – gamta yra įvykių vieta. Gamtoje visuomet pamatysi mažų ir didelių įkvepiančių epizodų. Ir jie netikėti, neužprogramuoti. Jie praplečia ir mūsų, ir mūsų miesto patyrimą. Gamtos ir miesto žaismas – Vilniui būdingas požymis. Todėl kai vilniečiai pajunta, kad norima atverti kažkokius architektūros objektus naikinant gamtą – jiems tai tampa natūraliai nepriimtina. Nes jaučiame, kad iš mūsų atimamas mūsų miestas. Nes mūsų miestas ir gamta yra vienas lydinys.

Rengiant bet kokį architektūrinį tam tikros vietovės projektą pirmas klausimas, kurį reikia užduoti – kokios yra tos vietos vertybės, kokios jos galimybės ir kokie trūkumai? Ir atsakyti į šiuos klausimus gali suinteresuota visuomenė, per kurią ir užmezgamas dialogas. Kai taip daroma, tada gali būti tikras, kad kitas tavo, kaip projekto kūrėjo, žingsnis neprieštaraus viešiesiems interesams. Kiekvienas projektas turėtų prasidėti nuo užklausimo, o ne nuo sprendinių pateikimo kažką atkartoti, kažką atverti, kažką sukurti. Jeigu su visuomene prieš tai nebuvo dialogo, tokį projektą galima išmesti. 

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kai žvalgydamasis fiksuoji gražius dalykus, tai darai pasitelkdamas tam tikrus simbolius, reikšmes. Kuri analogus su anksčiau matytais peizažais, perskaitytomis knygomis, girdėtais muzikiniais kūriniais. Kultūros žmogus negali neįvertinti natūralios aplinkos, ir labai prastas požymis kalbėti apie tvarkos įvedimą joje.

Turint galvoje Kalnų parko projektą ir kitus dabar plėtojamus, kokie galėtų būti tolesni scenarijai, jei ir toliau visuomenės ekspertų pastabos bus ignoruojamos?

Sunku prognozuoti situaciją iš visų perspektyvų. Bet bendras skirtingų miestų visuomenininkų, visuomeninių grupių (o jų yra pačių įvairiausių – nuo Pėsčiųjų asociacijos, Dviratininkų bendrijos iki įvairių kitų grupių: profesinių, ornitologų, arboristų) keliamas klausimas galėtų būti būtinybė prisitaikyti prie klimato kaitos. Turint omenyje šį aspektą, galėtų būti apskritai permąstytas santykis su želdiniais. 

Kitas kelias, ir visuomenininkai vis dažniau apie tai kalba – kreipimasis į teismus. Jeigu nepavyksta dialogas su viešajam interesui atstovaujančiomis įstaigomis – tai yra savivaldybe, jeigu savivaldybės darbuotojai pamiršta, kokiam interesui atstovauja, tokiu atveju kreipiamasi į teismus. Tačiau Lietuvoje yra labai nedaug bendruomeniškai nusiteikusių teisėjų, ir tai viena mūsų teisinės sistemos spragų. 

Dar vienas dalykas, į kurį būtina atkreipti dėmesį – tai ministerijų pasyvumas. Nes labai daug galių perleista savivaldybėms, o kontrolės funkcijos vis dar yra ministerijų rankose. Tik šios funkcijos tapo nominalios. Sapiegų parko atkūrimo projekto atvejis parodė, kad į konfliktą tarp savivaldybės ir bendruomenės aktyviai įsikišus Aplinkos ministerijai situacija gali pasikeisti. Tad linkėčiau ministerijoms prisiminti, kad jos yra strategės, nes dabar su projektais judame neturėdami strateginės vizijos. 

Reikia pripažinti, kad šiuo metu Lietuva nedemonstruoja avangardo, kalbant apie automobilizacijos sprendimus prisitaikant prie klimato kaitos, bet užtat galime mokytis iš kitų miestų ir nekartoti jų klaidų. Deja, galimybes praleidžiame vieną po kitos, nes naikindami savo žaliąją infrastruktūrą atsiduriame taške, kuriame kadaise buvo kiti Europos didmiesčiai, dabar vykdantys apželdinimo programas. Ir nors atrodo, kad tai uždaras ratas, vis dėlto problemos sprendimo būdų yra. Vienas efektyviausių – švietimas ir savišvieta.

Iš tiesų esame privilegijuotoje pozicijoje turėdami savo išplėtotas žaliąsias zonas, mūsų miestai išties yra žalieji, tik gaila, kad po truputį netenkame šio vardo. 

Kalbant apie žaliųjų erdvių formavimo principus, įspūdis toks, kad net negalvojama apie kokį nors prisitaikymą prie klimato kaitos – veikiau tik apie tai, kaip iškirsti menkaverčius medžius ir įrengti takelius, suoliukus. Iš kur toks mąstymas ir kokių problemų jis kelia? 

Pristatant projektus ir pateikiant neva argumentus girdėti tam tikra atsikartojanti retorika. Tai nėra argumentacija, nes argumentai – tai pagrindžiantys sprendinius dalykai, tiesiog labai dažnai apeliuojama į emocijas. Sakyti, kad bus šalinami menkaverčiai medžiai, vadinasi, juos nuvertinti nepaaiškinant, kodėl jie menkaverčiai. Kodėl medžiai, kurie sukuria kondicionavimą, valo orą, yra namai bioįvairovei, yra menkinami? Deja, dėl bazinių nuostatų nebuvimo nevyksta diskusijų, o jų labai trūksta. Šiuo metu projektų pristatymai ir diskusijos dėl jų yra techninių sprendinių stadijos – mes tariamės dėl smulkmenų, dėl kokių nors sprendinių, bet nekalbame apie bazines vertybes, kuriomis turėtų būti paremti tie sprendiniai. Tai didžiausia problema. 

Dabartinė visuomenė yra pagreitinta – pagreitinta dirbtinai, norima greitai įsisavinti lėšas, tarp jų – ir europines dotacijas. Ir man labai liūdna, kad tų dotacijų tikslas dažnai būna, pavyzdžiui, prisitaikymas prie klimato kaitos. Štai Kalnų parko atnaujinimo projektas iš dalies kaip tik remiamas pagal prioritetą „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“. O galvojama apie visai ką kita – siekiama pritraukti daugiau turistų, nors iš tikrųjų abu tikslai gali vienas kitam neprieštarauti, tik reikia suprasti žaliųjų zonų formavimo aplinkybes. 

Kone didžiausią nerimą ir aplinkosaugininkams, ir visuomenei kelia planuojamas medžių iškirtimas, apskritai tapęs skausmingu visuomenei klausimu. Kalnų parko atnaujinimo projekto pristatyme nuskambėjo frazė, kad medį esame linkę suvokti vien kaip estetinį elementą, tai, kas virš žemės, visai negalvodami apie tai, kad medis yra ir tai, kas po žeme. 

Aplinkosaugininkas Liutauras Stoškus, buvęs savivaldybės tarybos narys, iš tiesų atkreipė dėmesį, kad tarsi vertiname tik viršutinę medžių dalį. Ir apskritai miestų projektuose į medžius žiūrima kaip į tam tikrą baldą – gali pastumti, kur nors atsodinti, gal neatsodinti, ir tai nėra svarbu. O tai turi būti prioriteto klausimas, nes šiuo metu Europos miestai vienas po kito priima adaptavimosi prie klimato kaitos programas – ir šalies, ir miestų mastu. Pagrindinis punktas tose programose – žaliosios infrastruktūros plėtra, apželdinimas. Argumentuojama, kad taip ne tik kuriamas komfortas žmonėms, bet ir kad miestas greičiau atvėsta per kaitros bangas, kad medžiai sugeria kritulius, kurių iškrinta vis daugiau, kad tai namai kitiems gyviems organizmams. 

Visa tai rodo gebėjimą mąstyti apie tai, kas yra šalia tavęs ir kas gali nukentėti nuo tavo neapgalvotos veiklos. Šios mąstymo dimensijos visiškai nėra mūsų valdininkų veiksmuose.

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Sąskambis tarp medžių ir architektūros objektų gali būti paveldas. Pavyzdžiui, jeigu Jano Bułhako nuotraukose arba Mstislavo Dobužinskio paveiksluose tuos pačius sąskambius atpažįstame savo aplinkoje, vadinasi, mūsų buvimas ten įgauna laiko perspektyvą. Tarsi susijungiame su miesto praeitimi ir rašome savo istorijas apie jį.

Kaip keisti mąstymą norint išmokti įsileisti natūralią gamtą į miestų žaliąsias erdves, parkus, skverus, leisti jai laisvai ten būti ir tvarkytis, o ne, tarkime, klojant trinkeles, išpjaunant krūmus, sugrupuojant medžius simetriškai ir plikai išskutant veją?

Teko ne kartą lankytis parodose Didžiojoje Britanijoje, skirtose peizažo temai – kaip jį matyti. Ir pas mus Nacionalinėje dailės galerijoje buvo surengta šiai temai skirtų parodų. Iš tikrųjų mokėjimas įsižiūrėti į aplinką ir įvertinti peizažo grožį yra mūsų švietimo, intelektinio bagažo dalis. Kai žvalgydamasis fiksuoji gražius dalykus, tai darai pasitelkdamas tam tikrus simbolius, reikšmes. Kuri analogus su anksčiau matytais peizažais, perskaitytomis knygomis, girdėtais muzikiniais kūriniais. Kultūros žmogus negali neįvertinti natūralios aplinkos, ir labai prastas požymis kalbėti apie tvarkos įvedimą joje. Tvarkos, kuri reiškia nereguliarumo, netaisyklingų formų atsisakymą. Trinkelė – primityvaus mąstymo simbolis. Su visuomenininkais net svarstome galbūt steigti trinkelių premiją atitinkamiems projektų, kuriuose nuvertinama gamta, autoriams. Ir kai pagalvoji – trinkelė toks pigus dalykas... 

Iškelkime egzistencinį klausimą: štai tau lieka valanda ar porą gyventi, kur norėtum tą laiką praleisti? Tarp trinkelių įkaitusioje aikštėje? Parkinge? Prekybos centre? Ar vis dėlto gamtoje? Atsakymas, kur norėtum praleisti paskutines savo gyvenimo valandas, atsako ir į klausimą, kokios aplinkos norėtum. Tokių egzistencinių klausimų iškėlimas galėtų paskatinti apmąstyti, kokią aplinką kuriame ir kam. Ar kasdienei rutinai, kurioje nuobodu ir iš kurios bėgame kiekvieną savaitgalį sukurdami transporto kamščius? Ar vis dėlto kuriame aplinką, kurioje gera būti visuomet? Kodėl miestas turi traumuoti žmogų? Tai gali būti gydanti aplinka, ir, man atrodo, tai mūsų siekiamybė – kurti aplinką, kuri tave tausoja ir kurią tausoji tu.

Parkai yra kūriniai, besiformuojantys laiko perspektyvoje. Garsūs parkų kūrėjai, pavyzdžiui, Édouard'as André, žinojo, kad galutinio savo kūrinio nepamatys. Bet tu gali jį užprogramuoti, suformuoti tokias sąlygas, kad ilgainiui nusistovėtų natūrali sistema, pati save palaikanti – parkas kaip organizmas. Toks turėtų būti mąstymas apie gamtą – kad gamta nėra daiktai, parkas nėra medžių suma, tai įvykis, kurį net sunku aprašyti. Man buvo įdomus patyrimas, kai prie suinteresuotų Sapiegų parko ekspertų prisijungė ornitologai. Įžengęs į parką vienas jų įsiklausęs į aplinką čia pat pasakė, kad štai girdi ir pagal požymius gali nuspręsti, jog čia gyvena 15-a paukščių rūšių. Ir tada supranti, kad tu tą parką patiri visai kitaip! Arba šikšnosparnių specialistai jame priskaičiavo ne mažiau nei šešias rūšis šikšnosparnių. 

Tada būna gaila, kad parengiamas projektas, kuriame jau susiformavusi aplinka naikinama nesuprantant jos laiko perspektyvoje. Apskritai laikas yra prabanga. Kiekvienas medis turi savo istoriją, jis auga per kelias žmonių kartas. Kai kurie visuomeninės grupės „Gelbėkime Vilniaus medžius“ nariai vartoja žaliojo paveldo sąvoką. Ir ji labai graži – nes medžiai, kaip ir architektūra, irgi gali būti paveldas. Sąskambis tarp medžių ir architektūros objektų gali būti paveldas. Pavyzdžiui, jeigu Jano Bułhako nuotraukose arba Mstislavo Dobužinskio paveiksluose tuos pačius sąskambius atpažįstame savo aplinkoje, vadinasi, mūsų buvimas ten įgauna laiko perspektyvą. Tarsi susijungiame su miesto praeitimi ir rašome savo istorijas apie jį. 

Juk daugelis galime papasakoti apie savo miestą: kad atsimename tam tikrą medį, kuris augo su mumis. Kad atvažiavę į tą vietą, kur augome, matome, kad ir medis jau užaugęs. Tada suprantame, kiek laiko praėjo. Laiko matmuo labai svarbus mums suvokti save pačius.

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/5f68f7d93a36e5090b0e2de40abab4e8.jpg"},"main_article":{"title":"Miesto antropolog\u0117: trinkel\u0117 \u2013 primityvaus m\u0105stymo simbolis","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-20-miesto-antropologe-trinkele-primityvaus-mastymo-simbolis\/176679","article_id":"176679","subtitle":"Jurgita Ja\u010d\u0117nait\u0117"},"sub_1":{"title":"Kokia vienintel\u0117 m\u016bs\u0173 viltis gyvenant ir mir\u0161tant?","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-20-kokia-vienintele-musu-viltis-gyvenant-ir-mirstant\/176647","article_id":"176647","subtitle":"Darius \u0160irvys - Evangelija.lt"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/179d6011bb94aef02c3483abb318f31d21daf9ab.jpg"},"sub_2":{"title":"Prof. V. Bikul\u010dius: \u201eNoriu pateikti skaitytojams svarbius pranc\u016bz\u0173 literat\u016bros k\u016brinius\u201c","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-20-vu-profesorius-v-bikulcius-noriu-pateikti-skaitytojams-svarbius-prancuzu-literaturos-kurinius\/176665","article_id":"176665","subtitle":"Nijol\u0117 Bulotait\u0117 - \u0160iaurieti\u0161ki atsiv\u0117rimai"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/4580bd338df61f104456144c28231965c14682b4.jpg"},"sub_3":{"title":"Arkivysk. S. Tamkevi\u010dius: Dievas r\u0117m\u0117 r\u0117m\u0117 ne\u0161usius sunk\u0173 bol\u0161evikinio teroro kry\u017ei\u0173","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-20-arkivysk-s-tamkevicius-dievas-reme-reme-nesusius-sunku-bolsevikinio-teroro-kryziu\/176676","article_id":"176676","subtitle":"Socialiniai ra\u0161iniai"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/c4254f6ba8011bd7953a708f7af954eb0e664108.jpg"},"related":[],"links":[]}

Šv. Mišios prie Vladimiro kalėjimo liepos 6-ąją. S. Tamkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka.

Kauno arkivyskupas emeritas SIGITAS TAMKEVIČIUS SJ – nenuilstantis keliautojas palaimintojo Teofiliaus Matulionio keliais, kaip tik liepos pradžioje sugrįžęs iš kelionės Baltarusijoje ir Rusijoje.

Apie palaimintąjį arkivyskupą, savo pašaukimą bei naujus palaimintuosius Lietuvai S. Tamkevičius mintimis dalijosi paprašytas „Socialinių rašinių“.

Nuo ko prasidėjo jūsų kelionė tikėjimo ir kunigystės link?

Mano tėvai buvo tikintys katalikai, o motina pamaldi Šv. Pranciškaus pasauliečių draugijos narė, todėl savaime suprantama, kad tikėjimo pradmenis gavome tėvų namuose. Motina pasirūpino, kad anksti pradėčiau eiti išpažinties ir Komunijos. Maža to, mano tikėjimą gilino dažnas patarnavimas Mišiose: ministrantu buvau nuo antros iki vienuoliktos klasės.

Mano tikėjimo kelionėje didelį poveikį turėjo skaitomos knygos. Bažnyčioje po vargonais buvo didelė klebono biblioteka ir jis man, vaikui, leisdavo po tas knygas raustis ir skaityti, ką norėjau. Pradžioje domino knygos apie nuotykius, kaip antai, „Ben Huras“, Pietario „Algimantas“ ir panašios, kiek vėliau pradėjau domėtis ir religinio turinio knygomis, kurios labai sutvirtino tikėjimą ir tikriausiai pažadino mintį apie kunigystę.

Pasirinkti kunigystę tikriausiai daugiausia įtakos padarė bendravimas su mano parapijoje besislapstančiu nuo NKVD saleziečių direktoriumi A. Skelčiu SDB. Jis buvo geras pedagogas ir manęs neragino stoti į Kunigų seminariją, bet mane žavėjo šio kunigo asmuo, žavėjo knygelės apie šv. kun. Joną Bosko ir kai baigiau vidurinę mokyklą jau nekilo abejonių, ką pasirinksiu – tiesiai atvažiavau į Kauno kunigų seminariją.

„Gerasis ganytojas už avis guldo savo gyvybę“. Kaip šiuolaikiniame pasaulyje tapti geruoju ganytoju?

Kunigas gali būti ganytojas, bet jis gali būti ir samdinys, kuriam avys nerūpi. Viskas priklauso nuo kunigo tikėjimo ir ne mažai priklauso nuo bendraminčių, su kuriais kunigas dažnai bendrauja. Ši aplinkybė yra labai svarbi. Kunigai vienuoliai gyvena bendruomenėje ir jiems išlaikyti idealizmą yra lengviau. Kunigams pasauliečiams reikia susikurti bendruomenę iš kunigų ir pasauliečių, kurie vieni kitus palaikytų.

Prisimenu, kai buvau jaunas kunigas, šalia turėjau daug gerų uolių kunigų – kun. Juozą Zdebskį, kun. Alfonsą Svarinską, kan. Bronių Antanaitį, kun. Praną Račiūną ir daugelį kitų. Su šiais kunigais dažnai susitikdavome ir kalbėdavomės apie sielovadą ir galimybes priešintis visokiausiems valdžios suvaržymams. Geri draugai kunigai buvo didelė Dievo dovana.

Piligrimai Minske S. Tamkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka.

Jūs dažnai keliaujate palaimintojo Teofiliaus keliais. Kodėl jums tai svarbu?

Palaimintasis Teofilius man brangus keliais atžvilgiais. Jis vyskupo šventimus suteikė Vincentui Sladkevičiui, o pastarasis – man. Tačiau jis ypač brangus, nes ir man teko šiek tiek eiti tuo keliu, kuriuo palaimintasis ėjo penkiolika metų. Jo ištikimybė, nešant sunkų kryžių, yra labai žavi.

Papasakokite apie paskutinę kelionę po pal. Teofiliaus Matulionio kalinimo vietas.

Liepos mėnesį su grupe kunigų ir pasauliečių pervažiavome palaimintojo Teofiliaus kalinimo vietas. Baltarusijoje aplankėme Oršą, kur palaimintasis kalėjo net dvejus metus. Kalėjimas buvo įrengtas jėzuitų kolegijos pastate. Po to aplankėme Mogiliovo katedrą – palaimintasis buvo Mogiliovo vyskupijos kanauninkas. Mordovijoje aplankėme Zubovo Polyanos invalidų namus: čia palaimintasis gyveno dvejus metus po ilgo kalinimo Vladimiro kalėjime. Bolševikai tyčia jį čia laikė, kad kuo ilgiau negrįžtų į Lietuvą ir nemaišytų jų planams.

Lankėmės Vladimire. Čia garsiame Vladimiro kalėjime palaimintasis kalėjo net septynerius metus ir vos išliko gyvas. Šiame kalėjime mirė arkivysk. Mečislovas Reinys. Beveik prie pat kalėjimo sienos aukojome Mišias ir liepos 6 d. meldėmės už mirusius šiame kalėjime ir už Lietuvos laisvę. Grįždami namo Maskvoje aplankėme Butyrkų ir Sokolninkų kalėjimus, kuriuose teko palaimintajam kalėti. Prisilietimas prie šių vietų buvo gyvas prisilietimas prie mūsų palaimintojo Teofiliaus.

Piligrimai Vladimire. S. Tamkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka.

Kapinės prie Vladimiro kalėjimo. S. Tamkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka.

Vladimiro kalėjimo tvora. S. Tamkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka.

Ką palaimintasis Teofilius gali pasakyti šių dienų žmogui?

Gyvename sekuliariame amžiuje, kai aukščiausiomis laikomos medžiaginės vertybės: pinigai, patogus gyvenimas ir mažiausiai rūpinamasi sielos reikalais. Palaimintasis Teofilius siunčia mums labai reikalingą žinią, kurią prieš du tūkstančius metų pasakė Jėzus: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?“ Palaimintasis ne žodžiais, bet visu savo gyvenimu, savo kančia mums siunčia šią žinią. Tai labai stipru.

Piligrimai prie Išganytojo cerkvės Maskvoje. S. Tamkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka.

Ar sulauksime naujų palaimintųjų?

Neabejoju, kad Lietuvoje sulauksime naujų palaimintųjų. Yra pradėtos mūsų kankinių beatifikacijos bylos: vysk. Vincento Borisevičiaus, arkivysk. Mečislovo Reinio, Elenos Spirgevičiūtės, Adelės Dirsytės ir kitų. Dievas mums leido patirti didelių išbandymų, bet rėmė nešusius sunkų bolševikinio teroro kryžių.

Patarkite, kaip šių dienų žmogui atrasti tikėjimą?

Tikėjimas yra Dievo dovana, tačiau šią dovaną gauna tik tie, kurie ieško. Dievas nesielgia, kaip elgėsi prievartą naudoję komunistai; jis tyliai beldžiasi į žmogaus širdį ir laukia, kol bus įsileistas. Širdies duris uždaro tik nuodėmė, todėl kiekvienam, o ypač jaunam žmogui sakau: saugokitės nuodėmės, o ypač neskaistumo, tuomet Dievas suras kelią į jūsų širdį ir gyvenimą.

Užsienio literatūros dėstytojas, vertėjas, prancūzų kultūros žinovas prof. Vytautas Bikulčius. Edgaro Kurausko nuotrauka

Interviu originaliu pavadinimu „VU profesorius Vytautas Bikulčius: „Visas mano sąmoningas gyvenimas susijęs su Pasvaliu“ perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2019 m. Nr. 1)

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų instituto Prancūzų filologijos katedros vedėjas profesorius VYTAUTAS BIKULČIUS, gimęs Pašvitinyje, mokyklą baigė Pasvalyje. Ten prabėgo vaikystė. Pasvalyje tuo metu mokyta prancūzų kalbos, kitos užsienio kalbos pasirinkimo nebuvo. Profesorius džiaugiasi sėkmingai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, kurios suteikė galimybę mokytis tuo metu nepopuliarios kalbos.

V. Bikulčius žinomas ne tik kaip užsienio literatūros dėstytojas, vertėjas iš prancūzų, italų, ispanų kalbų, bet ir kaip prancūzų kultūros žinovas. 65 metų sukaktį paminėjęs Vilniaus universiteto profesorius daug laiko skiria ir studentams: skaito prancūzų ir visuotinės literatūros kursus, taip pat šiuos kursus: „Marcelio Prousto pasaulis“, „XXI a. prancūzų romanas“, „XX a. Vakarų romano tendencijos“.

Kaip tapote dėstytoju?

Devintoje klasėje manęs paklausė, kur norėčiau stoti, kuo būti. Atsakiau, kad norėčiau studijuoti prancūzų kalbą ir literatūrą, nes turiu svajonę dėstyti visuotinę literatūrą ir versti knygas iš prancūzų kalbos. Matyt, tikrai norėjau dėstyti, nes jau tada maniau, kad, perskaitęs nemažai kūrinių, turėsiu kuo sudominti tiek moksleivius, tiek studentus. Dėstau jau 40 metų. Man šis darbas dar nenusibodo, noras dėstyti nedingo.

Kaip nutiko, kad atsidūrėte Šiaulių universitete, o paskui persikėlėte į Vilnių?

Besimokant penktame kurse tuometis Užsienio literatūros katedros vedėjas docentas Gvidonas Bartkus, kurį neseniai palydėjome į anapilį, pasikvietęs paklausė, gal norėčiau dirbti užsienio literatūros dėstytoju Vilniaus universitete. Vienus metus jau buvau dirbęs laborantu katedroje, todėl mielai sutikau.

Tada vedėjas parašė raštą rektoratui, kad katedra norėtų mane pasilikti. Po kiek laiko pasikvietė tuometis Vilniaus universiteto studijų prorektorius Bronius Sudavičius. Jis prasitarė, kad „bičiuliai iš KGB“ pasakė, jog manęs priimti į Vilniaus universitetą negalima, taigi ir jis negalintis niekuo padėti. Pagal paskyrimą atsidūriau Kretingos rajono Salantų vidurinėje mokykloje. Joje atidirbau dvejus metus, tada tas pats katedros vedėjas G. Bartkus kreipėsi į savo kurso draugą rusistą profesorių P. Gražį, dirbusį tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. Profesoriaus katedroje dėstyta ir užsienio literatūra. Tuo metu katedrai kaip tik reikėjo užsienio literatūros dėstytojo. 1979 m., laimėjęs konkursą, pradėjau dirbti Šiaulių universitete. O 2014 m. atsidūriau Vilniaus universitete. Kaip tik baigėsi antroji Prancūzų filologijos katedros vedėjos kadencija. Tuometis dekanas doc. Antanas Smetona pasiūlė dalyvauti konkurse toms pareigoms užimti ir dėstyti prancūzų literatūrą.

Sugrįžkime į jūsų studijų metus. Kurie dėstytojai darė didžiausią įspūdį?

Tokių buvo du. Vienas jų – senąją literatūrą dėstęs jau minėtas G. Bartkus. Paprastai studentams šis kursas nelabai patinka, nes atitolęs nuo dabarties, o G. Bartkus mokėjo išaiškinti tų epochų mentalitetą, sudominti studentus kartais ir nelabai įdomiais autoriais. Pirmąjį kursinį darbą rašiau apie François Villoną. Su juo dalyvavau mokslinėje konferencijoje, kurioje net laimėjau prizinę vietą. Vėliau įspūdį darė Galina Baužytė-Čepinskienė, dėsčiusi XX amžiaus literatūrą. Ši dėstytoja vadovavo mano diplominiam darbui apie Marcelį Proustą. Kiek pamenu, patiko ir doc. Elenos Kuosaitės paskaitos (ji kažką pavadavo) dėl apgalvoto, logiško anglų literatūros dėstymo.

Ar mokykloje turėjote autoritetą?

Prancūzų kalbos mokytoja Janina Šutaitė, kuri dėstė nuo devintos klasės ir man skyrė daug dėmesio, duodavo literatūros prancūzų kalba, tikrindavo mano vertimus. Galima sakyti, ji daug padėjo ir tada, kai jau buvau pasirinkęs savo kelią. Mokiausi Pasvalyje, kur nuo penktos klasės galėjai rinktis tik prancūzų kalbą. Bet man tai tiko, nes jau buvau skaitęs Victoro Hugo „Vargdienius“. Šis romanas paliko didžiulį įspūdį. Nutariau, kad jei visa prancūzų literatūra panašaus pobūdžio, tai būsiu labai laimingas ją studijuodamas ir gal kada nors perskaitysiu „Vargdienius“ originalo kalba.

Trečias kūrinys, mano sena svajonė pateikti jo vertimą lietuvių kalba, buvo Oscaro Wilde‘o tragedija bibliniu siužetu „Salomė“. Ji yra šio anglų rašytojo vienintelė prancūziškai parašyta knyga. Lietuvių kalba tragedija išleista 2017 m. Tai puikus rašytojas, o ši tragedija – išskirtinė, pasižyminti savita žinomo siužeto interpretacija.

Iš prancūzų kalbos esate išvertęs beveik 20 knygų. Vertimas – tai menas ar amatas?

Iš dalies amatas, iš dalies menas. Yra tam tikrų pasikartojančių konstrukcijų, kurias patyręs vertėjas pastebi ir moka realizuoti. Vertimas yra menas dėl to, kad daug kas priklauso nuo verčiamo kūrinio. Jei jis labai sudėtingas, nusvers meninė pusė, bet jei tai meilės romanas, detektyvas, tada galima vertimą laikyti amatu. Nors gali būti išimčių. Jei detektyvinis romanas parašytas su didele išmone, tada verčiant reikia atkreipti dėmesį į meninę pusę.

Kuriuo savo vertimu labiausiai didžiuojatės? Kuris jums mieliausias?

Galbūt didžiausią vertę turi Marguerite Yourcenar „Adriano memuarai“. Tai viena garsiausių prancūzų rašytojų moterų. Filosofinis šios autorės romanų klodas labai gilus, savo romanais ji sugeba susieti atskiras Europos istorijos epochas ir verčia apmąstyti asmenybių likimus. Minėtas romanas – kietas riešutas vertėjui, nes jo mintys labai koncentruotos. Norėdamas išversti romaną, turi jį tiesiog perrašyti, nes jei versi griežtai laikydamasis teksto, vertimas bus tiesiog nesuprantamas.

Kitas vertimas, kuriuo didžiuojuosi, – Albert‘o Camus „Maištaujantis žmogus“. Tai filosofinis veikalas, parašytas 1951 metais. A. Camus buvo vienas pirmųjų Vakarų Europos intelektualų, teigęs, kad fašizmas ir stalinizmas yra to paties lizdo paukščiai. Kai knyga buvo išleista prancūzų kalba, kilo ginčas, išskyręs du draugus: Jeaną Paulį Sartre‘ą ir A. Camus. Istorija vis dėlto įrodė, kad teisus buvo A. Camus, o ne J. P. Sartre‘as, kuris 1953 metais, grįžęs iš Rusijos, teigė, kad SSRS egzistuoja žodžio laisvė ir kad visi ten gyvena laimingai. Tad nereikia stebėtis, kad SSRS minėto kūrinio vertimas galėjo pasirodyti tik 1990 metais.

Trečias kūrinys, mano sena svajonė pateikti jo vertimą lietuvių kalba, buvo Oscaro Wilde‘o tragedija bibliniu siužetu „Salomė“. Ji yra šio anglų rašytojo vienintelė prancūziškai parašyta knyga. Lietuvių kalba tragedija išleista 2017 m. Tai puikus rašytojas, o ši tragedija – išskirtinė, pasižyminti savita žinomo siužeto interpretacija.

Ką dar svajojate išversti?

Yra dar daug dėmesio vertų prancūzų autorių. Bet ne viskas priklauso nuo vertėjo norų, reikia rasti leidėją, kuris sutiktų rizikuoti. Nenorėčiau versti menkos meninės vertės romanų, noriu pateikti skaitytojams svarbius prancūzų literatūros kūrinius. Daug gerų romanų yra parašęs Nobelio premijos laureatas Patrickas Modiano, jau galime skaityti jo „Tamsių krautuvių gatvę“, „Iš užmaršties gelmių“, „Povestuvinę kelionę“, „Horizontą“, bet dar būtų galima išversti svarbų ne tik paties rašytojo kūrybai, bet ir visai prancūzų literatūrai romaną „Dora Bruder“. Arba XX a. literatūros klasiku jau vadinamą Michelio Tournier „Žilį ir Žaną“, o ypač „Penktadienį, arba Laukinio gyvenimą“, kuris įtrauktas į Prancūzijos mokyklų programas.

Ar prancūzų kultūra pakeitė jūsų įpročius? Ką iš jos, be meilės kalbai ir literatūrai, esate perėmęs?

Prancūzų civilizacija, kultūra visuomet daro įtaką. Ne tik literatūra. Keliaujant po Prancūziją sužavi ir šios šalies virtuvė. Juokaujama, kad pasaulyje yra dvi garsiausios virtuvės – prancūzų ir kinų: kinų – nes nežinai, ką valgai, o prancūzų – visada žinai. Norisi išbandyti įvairiausius patiekalus, nes Prancūzija didelė, skirtingų regionų patiekalai skirtingi. Yra daug skoniui malonių dalykų, savaip papildančių ir literatūros žinias.

Ko, jūsų manymu, galėtume pasimokyti iš prancūzų? Gal gyvenimo džiaugsmo?

Gal ir taip. Prancūzai visada labiau žiūri į ateitį, o ne į praeitį. Pateiksiu tokį pavyzdį: 1789 metais liepos 14 d. paryžiečiai užėmė Bastiliją, greit ją nugriovė, akmenis panaudojo Santarvės tiltui per Senos upę pastatyti, o toje vietoje, kur stovėjo kalėjimas, iš plytų išdėliojo užrašą „Čia šokama“. Tradicija pasiekė mūsų dienas: liepos 14 d. išvakarėse žmonės renkasi pašokti parkuose, kur groja muzika. Net jei praeitis buvo skurdi, skausminga, vis tiek reikia žvelgti į ateitį.

Kasdienybės džiaugsmą prancūzai sieja ir su virtuve. Iš jų taip pat galima pasimokyti meilės bendravimui. Prancūzai vertina pokalbį. Jei prancūzas pasikviečia vakarienės, ji gali tęstis ir keturias valandas. Jei nemokėsite palaikyti pokalbio, kitą kartą jūsų nebepakvies. O jei dar sugebate suregzti sąmojį, visuomet būsite laukiamas svečias.

Anuomet, kai mes mokėmės, visa Lietuva buvo suskirstyta į zonas. Prancūzų kalbos mokyta Pasvalyje, Kupiškyje, Kretingoje, Palangoje, Rietave, Plungėje, Zarasuose, Alytuje. O dabar užsienio kalbą turi rinktis patys mokiniai. Prancūzų kalba mokyklose pagal pasirinkimą – trečioje vietoje.

Anksčiau prancūzų kalba buvo dėstoma nemažai Lietuvos mokyklų. Kokia situacija dabar?

Situacija pasikeitė. Anuomet, kai mes mokėmės, visa Lietuva buvo suskirstyta į zonas. Prancūzų kalbos mokyta Pasvalyje, Kupiškyje, Kretingoje, Palangoje, Rietave, Plungėje, Zarasuose, Alytuje. O dabar užsienio kalbą turi rinktis patys mokiniai. Prancūzų kalba mokyklose pagal pasirinkimą – trečioje vietoje. Ji Pasvalyje jau nunyko, pirmauja anglų. Manyčiau, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija neturi užsienio kalbų dėstymo mokyklose politikos. Jeigu pirmoji moksleivio pasirinkta yra germanų kalbų grupės kalba, tuomet antroji, kaip gyvenantiems Europos Sąjungos valstybėje, turėtų būti viena iš romanų kalbų – prancūzų, italų arba ispanų. Mokant dvi skirtingų kalbų grupių kalbas tampa atvira visa Europa.

Esate gimęs ne Pasvalyje, bet jame mokėtės?

Gimiau Pašvitinyje, bet mažai ką prisimenu, iš jo išvykau dvejų metų. Tėvai sakė, kad esu gimęs viename name su Kostu Korsaku. Matyt, tai buvo stebuklingas namas, kuriame gimsta vien literatūros tyrėjai. Jau augesnis kartą buvau nuvykęs į miestelį, mačiau tą namą, miestelio bažnyčią. Bet visas mano sąmoningas gyvenimas susijęs su Pasvaliu. Nuo šešerių gyvenau Pasvalyje, jame pradėjau lankyti mokyklą. Visi vaikystės, paauglystės metai praleisti Pasvalyje. Aplink jį gyveno daug pusbrolių, tetų, kitų giminaičių. Tekdavo lankytis ir aplinkiniuose miesteliuose. Tada neįsivaizdavau, kad gali būti kitoks gyvenimas negu Pasvalyje.

Ar dažnai aplankote Pasvalį? Ar miestas labai pasikeitė?

Labai retai. Pastarąjį sykį viešėjau 2012 metais, praėjus 40 metų po mokyklos baigimo. Ta proga susirinko klasės draugai. Tetos ir dėdės jau mirę, tad nebėra ko aplankyti. Kartais atvykstu į kokius nors netikėtus susitikimus su, tarkim, Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos nariais.

Miestas dabar labai pasikeitė, palyginti su tais laikais, kaip atrodė, pavyzdžiui, 1961 metais, pradėjus lankyti pirmą mokyklos klasę. Bet Pasvalys ir turi keistis. Būdamas mažas prisimeni vienus dalykus, dabar atkreipi dėmesį visai į kitus. Vaikystėje viskas atrodo didingiau. Gal todėl, kad pats esi mažas.

Popiežius Paulius VI stebi Apolono 11 misiją. Vatican News nuotrauka

Prieš penkiasdešimt metų milijonai žmonių laukė nepaprasto įvykio – Jungtinės Amerikos Valstijos rengėsi kosminio laivo skrydžiui, kurio metu žmogus pirmą kartą turėjo išsilaipinti Mėnulyje. Šią kelionę ir jos aplinkybes buvo įmanoma sekti tiesioginiame eteryje per radiją ir net per televiziją. Rašoma, jog liepos 20 dienos kosmonautų išsilaipinimo Žemės palydove momentai buvo transliuojami per 500 milijonų ekranų, kuriuos stebėjo ne vien jų savininkai, bet ir susigrūdę kaimynai.

Ir šiandien tai tebėra įspūdingi skaičiai, kai televizija paplitusi nepalyginti labiau. Šis skrydis buvo tuometinių geopolitinių ir kosminių varžybų su tuometine Sovietų Sąjunga konteksto dalis, bet, antra vertus, pranoko šį ideologinį ir politinį diskursą įvairiomis prasmėmis.

EPA nuotrauka

Antrasis astronautas, kuris išlipo ant Mėnulio paviršiaus, buvo Edwinas Eugene'as Aldrinas (arba Buzzas Aldrinas), aktyvus ir pamaldus presbiterionas. (Trečiasis kosmonautas, Michael Collins, liko budėti orbitoje.) Mažai žinomas faktas, kad Aldrinas su savimi atsigabeno savo Bažnyčios eucharistinėse apeigose pašventintos duonos ir vyno. Jis pasakojo, jog būdamas modulyje ant Mėnulio, tuo metu, kai su žeme nebuvo radijo ryšio, „atidarė mažus plastiko maišelius, kuriuose buvo duona ir vynas. Aš įpyliau vyną į taurę, kurią mūsų Bažnyčia man davė. Šešis kartus mažesnėje Mėnulio gravitacijoje vynas lėtai nuvingiavo ir grakščiai susikaupė taurės šone. Tada aš perskaičiau iš Šventojo Rašto: Aš vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. (žr. Jn 15). (...) Aš suvalgiau mažytę Ostiją ir nurijau vyną. Padėkojau už protą ir drąsą, kurie atgabeno du jaunus pilotus į Ramybės jūrą (Mėnulyje – red.). Man buvo įdomu galvoti: pats pirmasis skystis Mėnulyje iš kada nors čia įpiltų ir pats pirmasis maistas, suvalgytas čia, buvo komunija“, – pasakojo astronautas.

Pasak jo, Neilas Amstrongas, kuris buvo tikintis, nors ir nepriklausė kokiai nors bendruomenei, pagarbiai stovėjo šalia ir stebėjo. Savo kreipimesi į pasaulį radijo bangomis Edvinas Aldrinas viešai pakvietė „kiekvieną girdintį, kad ir kas, kad ir kur jis būtų, minutėlę kontempliuoti praėjusių valandų įvykius ir padėkoti kiekvienas savo būdu“.

EPA nuotrauka

Pasak astronauto, jis ketino perskaityti ir sau ištartus per komuniją žodžius iš Evangelijos pagal Joną, tačiau JAV kosminė agentūra tuo metu bylinėjosi su garsia ateiste Madalyn Murray O’Hair dėl to, kad 1968 šv. Kalėdų dieną astronautai perskaitė kelias eilutes iš Pradžios knygos. Nors aktyvistė vėliau bylą pralaimėjo, tačiau skrydžio vadovai paprašė kosmonauto kalbėti abstrakčiau.

Vienas iš tų, kurie su entuziazmu, smalsumu, džiaugsmu ir pasididžiavimu per televiziją stebėjo pirmąjį žmogaus išsilaipinimą Mėnulyje, buvo popiežius Paulius VI. Kelionei į Mėnulį šis popiežius  skyrė dvi savo kalbas sekmadienio vidudienio maldos proga – 1969 metų liepos 13-ąją ir liepos 20-ąją.

EPA nuotrauka

Pirmojoje kalboje, dar prieš amerikiečių kosminio laivo Apolonas 11 misijos pradžią, sekmadienio vidudienio maldai į Kastelgandolfą atvykusiems maldininkams Popiežius Paulius VI sakė:

„Šią savaitę visi galvojame apie vieną dalyką – apie amerikiečių astronautų ekspediciją į mėnulį. Fantastika tampa tikrove. Stebint šią mokslo ir technikos pažangą, stebint mažo, trapaus ir kartu tokio drąsaus bei didingo žmogaus didelį ir drąsų šuolį, savaime iškyla Šventojo Rašto žodžiai:

„Viešpatie, mūsų valdove, kai pasižiūrim į tavo dangų, tavo rankų sukurtą, į mėnulį, žvaigždes tvirtai padarytas, tariam sau: Kas gi žmogus, kad tu jį dar atmintum, kas tas Adomo sūnus, kad tu jį belankytum. Jį padarei ne ką menkesnį už angelus, garbe ir grožiu jį vainikuoji. Jis viešpatauja tavo rankų sukurtajam pasauliui. Jam po kojų tai visa paklojai.” (Ps 8)

„Mėnulis yra paslaptingas, – kalbėjo Paulius VI prieš 50 metų, – bet žmogus dar paslaptingesnis. Jis galiūnas. Jis dieviškas ne pats iš savęs, bet savo kilme ir savo pašaukimu į amžinybę. Garbė žmogui, jo asmens kilnumui, jo dvasiai, jo gyvybei. Melskimės už drąsuolius, keliaujančius į Mėnulį, ir už šios nuostabios misijos sumanytojus ir už jų sėkmę“, – ragino popiežius Paulius VI.

Cathopic.com nuotrauka

Teksto autorius yra krikščionių bendrijos Tikėjimo žodis pastorius.

Vieną saulėtą popietę vaikai įkalbėjo apsilankyti atrakcionų parke. „Šitas tikrai geras!“ – tryško nekantrumu sūnus, netvėrė džiaugsmu dukra – tėtis ir mama išbandys pačias „kiečiausias“ sūpynes. Nesame aštrių pojūčių mėgėjai, tačiau ko nepadarysi dėl vaikų? Nusipirkome bilietus, sulaukėme eilės ir prisisegėme diržus. „Pragaro ratas“ pajudėjo, sūpynės kilo aukštyn, inercijos jėga prispaudė prie atlošo... Blaškėmės aukštyn ir žemyn stipriai gniauždami ranktūrius. Jautėmės bejėgiai, gyvenimo vairą pametę, stichijos įveikti silpnuoliai. Ir štai, pagaliau „tai“ baigėsi – ratas sustojo, mes vėl tvirtai stovėjome ant žemės. Kaip gera vėl pasijausti padėties šeimininku! Pratęs laikyti gyvenimo vadžias savo rankose,  bandau įminti evangelinio katekizmo atsakymą-mįslę apie vienintelę mūsų viltį gyvenant ir mirštant. Kokia ji? Atsakymas į Naujojo miesto katekizmo 1 klausimą yra toks: Ne kad mes patys esame sau šeimininkai, bet kūnu ir siela, gyvendami ir mirdami, priklausome Dievui ir mūsų Gelbėtojui Jėzui Kristui.Ar Jėzus geresnis mano gyvenimo šeimininkas nei aš pats?

Neasmeninis reikalas

Kartais pasakoju vaikams jų gimimo istorijas ir jaučiu tėvišką pasididžiavimą, tapęs jų atėjimo į šį pasaulį liudytoju. Niekada nesigailėjau, kad palaikiau žmoną gimdymo metu –naujos gyvybės atėjimas į šį pasaulį man paliko neišdildomų įspūdžių. Deja, patys vaikai visiškai nieko neprisimena. Net keista – toks svarbus, kasmet švenčiamas įvykis jų gyvenime, o jų prisiminimuose – rūkas. Suprantama, aš ir pats neprisimenu savo gimimo. Niekas neprisimena! Mat niekas negimsta savo pastangomis ir savo paties valios sprendimu.

Kaip atėjimas į šį pasaulį, taip ir išėjimas iš jo nėra grynai asmeninis ar individualus reikalas. Paskutinėmis gyvenimo dienomis žmogumi tenka rūpintis ir jį slaugyti, o šiam mirus, užsakyti laidojimo paslaugas ir palydėti į paskutinę kelionę. Velionis nedaro nieko, nors tai jo laidotuvės. Prisimenu savo senelius – kol buvo sveiki, dirbo, rūpinosi, kentėjo ir dalino, tačiau gyvenimo pabaigoje šie brangūs žmonės tapo visiškai priklausomi nuo kitų meilės. Ne tik gimdami ar mirdami esame priklausome nuo kitų, bet ir gyvendami. Visas mūsų gyvenimas taip pat priklauso nuo tėvų meilės, draugų ištikimybės, giminių tradicijų, politikų kvailumo, netikėtos pažinties ir net nuo laiko ir atsitiktinumo (žr. Ekl 9, 11b). Mes esame priklausomi nuo kitų, kad ir priešintumės tai minčiai, – šis gyvenimas nėra mūsų nuosavybė.     

Žmogiškos autonomijos idėja yra pasmerkta žlugti. Vieną dieną kiekvienas supras, jog gimė, nes pirmiau nei tėvai, to norėjo Dievas, mirė – Jo nustatytu metu, ką turėjo, gavo iš dosnios Kūrėjo rankos. Iš Jo, per Jį ir Jam yra visa...(žr. Rom 11, 36). Jis yra tikrasis Šeimininkas. Nereikia laukti tos dienos, kad suvoktum žmogiškos autonomijos iliuziją. Individualizmas yra šio laikmečio narkotikas, tačiau šios „priklausomybės“ galima atsisakyti jau šiandien. Gerai būtų! Šis gyvenimas nėra vien tavo ir mano asmeninis reikalas.

Juliane Liebermann/Unsplash nuotrauka

Krikščioniškas gyvenimas

Krikščioniškas tikėjimas kategoriškai atmeta žmogiškos autonomijos idėją. Nė vienas iš mūsų negyvena sau ir nė vienas sau nemiršta. Jei mes gyvename, gyvename Viešpačiui, ir jei mirštame, Viešpačiui mirštame. Todėl, ar mes gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties (Rom 14, 7–8). Savo teisių į gyvenimą perleidimas Dievui krikščionių neglumina, priešingai, priklausomybė Viešpačiui teikia džiaugsmingą viltį. To nesuprasime be svarbiausios Biblijos žinios – Dievas siuntė savo Sūnų, kad išgelbėtų mus nuo artėjančio teismo, maloningai atpirktų mūsų nuodėmes ir priimtų į savo dangišką šeimą. Taigi esame patys laimingiausi keistuoliai šiame pasaulyje: įkvėpti Dvasios mylime Tėvą ir Sūnų, kurių net nesame matę! Įtikėję meilę, mes trokštame priklausyti šiai meilei, todėl nebesame patys sau, bet Viešpaties.

Reformatorius Jonas Kalvinas taikliai įžvelgė krikščioniško gyvenimo esmę. Užuot pateikęs įsakymų katalogą ar krikščioniui derančių būdo savybių sąrašą, jis mokė, jog krikščioniško  gyvenimo šerdis glūdi troškime atspindėti Tėvą, panašėti į Jėzų ir patikti Dievui. Tai reiškia, jog toliau nebegyvename vien tam, kad tenkintume savo įgeidžius – nebelaikome savęs gyvenimo šeimininkais. Mano gyvenimo akcijos perėjo kitam savininkui – Jėzui Kristui! Jėzus sumokėjo didelę kainą savo gyvybe – tiek reikėjo, kad kaltė būtų panaikinta pagal aukščiausio teisingumo standartą. Todėl dabar ne aš pats nusprendžiu, kas yra gerai, o kas blogai, bet klausau Dievo žodžio (Biblijos). Kaip Jėzus siekia patikti Tėvui, taip ir krikščionis mokosi ne save kelti į pirmą vietą, bet ieškoti, kas patinka Viešpačiui ir tarnauja artimui.

Štai įsimylėjęs jaunuolis, jo mylimoji – nuostabi mergina, jie abu ketina susituokti... Bet kam laukti vestuvių, jei galima pradėti lytinį gyvenimą anksčiau? O gal susilaikyti iki įžadų, kaip dera krikščioniui? Jei „šeimininkas“ jūs pats, seksas (tikėtina) bus iki vestuvių, nes jūs taip norite. Jei „šeimininkas“ Viešpats – susilaikysite iki santuokinių įžadų, nes klausote Jo valios ir žinote (iš Biblijos), kad intymaus gyvenimo dovana skirta tik šeimai. Štai kita situacija – sužinote, jog draugas grimzta į „buitinio“ alkoholizmo pelkę. Kiekiai didėja, žmona pyksta, o jis pats vis „nemato problemos“. Ką darysite? Paplekšnosite per petį, o vėliau apkalbėsite ar atvirkščiai – melsitės už jį ir, tinkamai progai pasitaikius, su meile kalbėsite tiesą? Vėl viskas priklauso nuo to, kas yra jūsų šeimininkas. Dar pasitaiko, jog kažkas įžeidžia. Skaudu, pikta, norisi „duoti atgal“. Jei šeimininkas jūs pats, tikrai duosite atkirtį – to mokyti mūsų nereikia, tačiau jei šeimininkas Viešpats, ieškosite ant kryžiaus kenčiančio Kristaus, Sutaikintojo.

Nuostabi malonė

Prieš pusšimtį metų vyrai diskutavo apie krikščionybės išskirtinumą, lyginant ją su kitomis religijomis. Vieni tvirtino, jog tai – Įsikūnijimas, kiti pabrėžė Prisikėlimą. Kažkas pastebėjo, jog nors tai ir svarbiausios krikščioniško tikėjimo tiesos, bet ir kitose religijose pasitaiko „panašių“ idėjų. Prie pokalbio prisijungė C.S. Lewis’as, vienas žymiausių XX a. krikščionybės mąstytojų. Išgirdęs klausimą, jis tarė: „O, tai paprasta. Tai – malonė“. Tik malone įmanoma paaiškinti, kodėl krikščionis patiki savo gyvenimo vairą į Jėzaus rankas.           

Jaunai moteriai buvo atlikta inksto persodinimo operacija. Vienoje televizijos laidoje ji su ašaromis dėkojo savo donoro, mirusio jaunuolio, motinai. Tai ji darė tikėdama, jog ši ją girdi, nes dėl galiojančių įstatymų negali jos matyti akis į akį. Dovanotas inkstas ne tik išgelbėjo jaunos moters gyvybę, bet ir leido jai susilaukti dvynukų. Kaip įmanoma nusipelnyti tokio dalyko? Dar labiau sukrečia tai, ką Dievas dėl mūsų padarė, paaukodamas savo Sūnų – ne dėl susiklosčiusių aplinkybių, bet iš maloningos meilės. Tai – nuostabi malonė.  

Išėjimo knygos 21 skyriuje kalbama apie nemokių hebrajų problemą. Tiesiogiai ši įstatymo nuostata gynė hebrajųvergų teises bei skatino šeimininkus gerumu laimėti jų širdis. Septintaisiais metais kiekvienas hebrajas vergas galėjo atgauti savo laisvę, tačiau… jei vergas aiškiai pasakys: ‘Aš myliu savo šeimininką, žmoną bei vaikus ir atsisakau laisvės’, tai jo šeimininkas atves jį pas teisėjus, prives jį prie durų arba durų staktos ir perdurs yla jo ausį; ir jis liks jam tarnauti visą gyvenimą (Iš 21, 5–6). Ši Izraelio „civilinio kodekso“ nuostata apie vergus gali būti suprasta kaip atpirkimo Kristuje metafora. Kaip gali palikti Šeimininką, kuris paliko dangų ir mirė už nuodėmės vergą? Neatstumiu Dievo malonės, – rašo apaštalas Paulius (Gal 2, 21a). Jėzaus kryžius primena man tą medinę durų staktą. Ten Dievo meilė įveikė mano „autonomijos instinktą“, ten Jo žodis pervėrė mano ausį, ten gyvenimas buvo atiduotas į Kristaus rankas, ten aš tapau Jo nuosavybe.

Olmparish.org nuotrauka

Kristus išlaikys

Kartą aplankėme savo tikėjimo seserį slaugos ligoninėje. Tik įėjęs į palatą supratau, kad ant lovos krašto basomis kojomis sėdinti senutė yra ji. Išties – pasikeitusi, bet manieros tos pačios ir tokia pat kalbi. Dėl šio „kalbumo“ ne vienas išgirdo Gerąją naujieną, įtikėjo, buvo padrąsintas, tačiau dabar nebesupratau, ką ji sako. Dėl ištikusios protinės negalios jos sakiniai subyrėdavo į atskiras žodžių detales. Atrodė, kad ji nesuprato ir manęs, kartais atrodė, jog nebežino, kas aš ir ko man čia reikia... Po šio susitikimo klausiau savęs – kas yra viltis, kur  paguoda? Kai gyvenimo sūpynės įsibėgėja, stichija ima viršų, tampame pasaulio jėgų apgalėti silpnuoliai, kur tvirtas pagrindas, kur saugus saulėtas krantas?   

Tada prisiminiau katekizmo klausimą apie vienintelę krikščionio viltį gyvenant ir mirštant. Kokia ji? Tai ne tai, jog mes patys esame sau šeimininkai, bet kūnu ir siela, gyvendami ir mirdami, priklausome Dievui ir mūsų Gelbėtojui Jėzui Kristui. Taigi, ne aš pats sau priklausau, bet esu Gelbėtojo Jėzaus nuosavybė. Jis jau praėjo mano keliu – gyveno, kentėjo, mirė – prisikėlė, šiandien yra gyvas ir tvirtai laiko įgytą nuosavybę savo rankose. Viltis yra ne lemtingą valandą ištarti žodžiai ar geri darbai, ne išsilavinimas ir net ne mūsų tikėjimas, bet – Viešpats Jėzus Kristus. Paguoda yra ta, jog esame Dievo Sūnaus mirties kaina įgyta amžina Jo nuosavybė. Kristus myli taip stipriai, Jis ir išlaikys.  

Kai tikėjimas išblės, Kristus išlaikys.
Kai dvejonė nugalės, Jis tvirtai laikys.
Nors kelionėj neramu, ateitis baugi,
Silpnas kai esu, meldžiu, – dar tvirčiau laikyk.

Jis tvirtai laikys, Jis tvirtai laikys,
Kristus myli taip stipriai, Jis tvirtai laikys.

Ištrauka iš XIX a. evangelikų giesmės „Kristus išlaikys“

pixabay.com/ Hans Benn nuotr.

 Išėję iš sinagogos fariziejai susimokė Jėzų pražudyti. 
    Tai žinodamas, Jėzus pasitraukė iš ten. Daugelis sekė paskui jį, ir jis visus gydė, bet įspėdavo, kad jo negarsintų. Taip turėjo išsipildyti pranašo Izaijo žodžiai: 
    „Štai mano išrinktasis tarnas, mano mylimasis, kuriuo gėrisi mano siela. Aš suteiksiu jam savo dvasios, ir jis skelbs tautoms tikrąją tiesą. Jis nesiginčys, nešauks, ir negirdės niekas gatvėse jo balso. Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio, kol neatneš teisybei laimėjimo; o jo vardas teiks viltį tautoms!“ 

Skaitiniai E1 (219)

Nendrė paprastai auga šlapioje vietoje ir yra netvirtas augalas. „Palūžusi nendrė“ tikrai būtų silpna. Todėl ji vaizduoja prislėgtus arba kenčiančius žmones, tokius kaip vyras su padžiūvusia ranka (Mt 12, 10–14) arba kaip moteris sugauta svetimaujant (Jn 8, 1–11).

Įprasta to amžiaus namų lempa buvo nedidelis ąsočio formos molinis indas su kilpos pavidalo ąsa. Lempa paprastai būdavo pripilama alyvų aliejaus. Dagtis, padarytas iš lino pluošto, kapiliarinio traukimo būdu įsiurbdavo aliejų, kad būtų maitinama liepsna. Aišku, „gruzdantis dagtis“ būtų beveik užgesęs dagtis.

Jėzus skelbė paguodos žinią daugeliui tų, kurie buvo, vaizdingai kalbant, kaip palūžusi nendrė, sulinkusi ir blaškoma. Tokie žmonės taip pat buvo lyg gruzdantis dagtis, nes jų paskutinė gyvybės kibirkštis vos ruseno.

Tačiau Jėzus nenulaužė simbolinės palūžusios nendrės ir neužgesino simbolinio gruzdančio dagčio. Jo meilingi, švelnūs, užjaučiantys žodžiai neliūdino ir neslėgė kenčiančių žmonių. Veikiau jo kalba ir elgesys su jais dvasiškai pakeldavo (Mt 11, 28–30).

Bernardinai.lt

Liepos 20 minime šv. Margaritą Antiochietę.

Apie šią šventąją nėra turima jokių patikimų žinių. Pasak vienos legendos, Margarita, dar žinoma Marijos vardu, buvo Antiochijos (Pisidija) pagonių šventiko dukra, kuri atsivertė į krikščionybę ir už tai tėvo buvo išvaryta iš namų. Netekusią pastogės ir piemenaite tapusią Margaritą netruko įsimylėti jos grožio apžavėtas prefektas Olibrijus. Margaritos atstumtas, Olibrijus apkaltino ją už tai, kad ši išpažino krikščionybę. Margarita buvo kankinama, vėliau uždaryta į kalėjimą, kur ji patyrė drakono pavidalu pasirodžiusio velnio gundymus.

Pasak legendos, drakonas buvo netgi prarijęs Margaritą, tačiau kryžius, kurį mergina, būdama drakono pilve, laikė rankose, taip erzino drakoną, kad jis buvo priverstas ją vėl atryti (dėl šios priežasties šv. Margarita yra laikoma vaikų gimimo globėja). Kitą dieną po šio įvykio Margaritos kankintojai bandė jai įvykdyti mirties nuosprendį sudegindami ant laužo, o vėliau – nuskandindami. Tačiau po abiejų bandymų Margarita stebuklingai liko gyva. Šio vaizdinio paveikti, tūkstančiai egzekucijos stebėtojų iškart atsivertė į krikščionybę, už ką jiems nedelsiant buvo įvykdyta mirties bausmė. Galų gale Margaritos budeliams pavyko ją nužudyti, nukertant jai galvą.

Tai, kad šv. Margarita gyveno ir buvo nukankinta, greičiausiai yra tiesa, visa kita, tikėtina, tėra išgalvoti dalykai, kurie buvo pridėti prie tikrosios jos istorijos, kuri, beje, viduramžiais buvo labai populiari – žinoma tiek Rytuose, tiek Vakarų Europoje.

Šv. Margarita yra viena iš Keturiolikos šventųjų pagalbininkų, būtent šv. Margaritos balsas buvo vienas iš balsų, kuriuos girdėjo Žana d‘Ark.

Vincent Lambert

Liepos 11-osios rytą Vincentas Lambert'as mirė. Praėjus beveik 10 metų po lemtingos avarijos, kurios metu Vincentas patyrė sunkią galvos traumą ir tapo visiškai neįgalus, po daugybės laimėtų ir pralaimėtų mūšių už jo gyvenimo išsaugojimą, viskas baigėsi. Bent jau pačiam Vincentui Lambert'ui. O mes turime toliau gyventi su šiuo, deja, pralaimėjimu.

Istorija, apie kurią rašyta ir šiame straipsnyje, atskleidžia, kiek daug sudėtingų ir kartais neišsprendžiamų klausimų kelia eutanazijos tema. Ji taip pat iškalbingai parodo, kokia nusivylusi gyvenimu ir bejėgė, susidūrusi su mirtimi ar negalia, yra mūsų visuomenė. Kalbame apie vieną konkretų žmogų, vienos šeimos istoriją, konkrečius sprendimus priėmusius konkrečius teisėjus ir medikus. Tad pagrįstai galime sakyti, kad istorija yra ne apie mus, tai tik Prancūzijos reikalas. Ir vis dėlto kilę klausimai ir moralinės dilemos pranoksta vienos šeimos ar net vienos šalies tikrovę.

Įtraukta buvo ne tik Prancūzijos teisėsauga ir žiniasklaida. Situaciją analizavo ir savo sprendimus skelbė Europos Žmogaus Teisių Teismas, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas. Pastarasis prašė Prancūzijos atidėti sprendimo nebeduoti maitinimo ir skysčio, dėl ko neišvengiamai Vincentas mirs, vykdymą, kol komitetas išnagrinės šį atvejį. Deja, Prancūzijos teisėjai nusprendė nelaukti, o argumentavo tuo, kad komiteto sprendimas vis tiek bus neįpareigojantis, tik patariamasis. Tai pavojingas precedentas, kai šalys, įkūrusios organizaciją, nustačiusios jos taisykles, įsipareigojusios tų taisyklių laikytis, nekreipia pakankamo dėmesio į jos prašymus ir sprendimus.

Europos Žmogaus Teisių teismo sprendimas taip pat kelia nerimą. Europos teisės ir teisingumo centro (European Center for Law and Justice) teisininkai, atstovavę Vincento tėvams, analizavo dar 2017 metais priimtą sprendimą. Teismas, kuris turėtų užtikrinti kiekvieno Europos piliečio teises, o ypač tokias pamatines kaip teisę gyventi, teisę į tinkamą sveikatos priežiūrą, pasakė, kad šalies teisėjai ir medikai gali nuspręsti atimti gyvybę sunkiai sergantiems ar neįgaliems savo piliečiams.

Unsplash.com nuotrauka

Mes apie eutanaziją nediskutuojame labai dažnai, tačiau net neabejoju, anksčiau ar vėliau turėsime atsakyti į tuos klausimus, į kuriuos pastarąjį dešimtmetį, o ypač paskutinius kelis mėnesius atsakinėjo Prancūzija. Kas nusprendžia, kam mirti, o kam gyventi? Kokiais matais ir kas matuoja asmens gyvenimo kokybę? Kiek mes pasiryžę galvoti, dirbti, siekti pažangos medicinoje ar slaugoje, kad net silpniausi galėtų oriai gyventi ir sulaukti savo laiko iš čia išeiti? Tik iš pirmo žvilgsnio šie klausimai gali pasirodyti tolimi ir abstraktūs. Štai pateiks koks Seimo narys įstatymo projektą dėl eutanazijos legalizavimo Lietuvoje ir kiekvienas turėsime labai konkrečiai savęs paklausti: kokioje valstybėje norime gyventi? Valstybėje, kuri kovoja už kiekvieną savo pilietį, ištikus negandai padeda ir saugo? Ar valstybėje, kuri prisidengusi iškreiptu gailestingumu, sugeba pasiūlyti tik mirtį?

Paliatyvi slauga ir slauga nėra tas pat

Valstybinių ligonių kasų puslapyje galima rasti trumpų paaiškinimų, ką reiškia slauga ir paliatyvi slauga. Pastaroji apima įvairias paslaugos ir priemones, kurios taikomos mirštantiems žmonėms, tai yra sergantiems nepagydomomis, progresuojančiomis ir gyvenimą trumpinančiomis ligomis. Paliatyvos slaugos tikslas – ne numarinti pacientą, o užtikrinti ligoniui ar senoliui tinkamas, orias sąlygas, kol jis sulauks mirties. Diskutuojant apie Vincento Lambert'o atvejį buvo minima, kad Prancūzijoje paliatyvios slaugos skyriuose ar ligoninėse pacientai iki savo mirties vidutiniškai išbūna apie 16 dienų. Vincentas tokioje ligoninėje išbuvo beveik 10 metų. Akivaizdu, kad jis nebuvo mirštantis ligonis. Mirė jis dėl to, kad jam nebuvo suteikta minimali pagalba – atimtas maitinimas ir skysčiai.

Tuo tarpu slauga – tai įvairios gydymo ar minimalios sveikatos būklės palaikymo paslaugos ar priemonės, kurios taikomos lėtinėmis ligomis sergantiems ar neįgaliesiems. Šie žmonės, gydytojų ir slaugytojų pacientai, nėra mirštantys ligoniai. Tam, kad galėtų išgyventi, jiems tik reikia kitų pagalbos. Vincentas kaip tik ir buvo toks pacientas. Taip, jis tikrai turėjo didelę negalią, tačiau jam nereikėjo jokio gydymo ar gyvybę palaikančių prietaisų. Panašios būklės pacientų, slaugomų ligoninėse ar net namuose, yra kiekvienoje šalyje. Kaip ir ši istorija parodo, sulaukę tinkamos pagalbos, jie gali išgyventi ne vienus metus.

Suteikti tą pagalbą, kartais net labai minimalią, pavyzdžiui, padėti pavalgyti ar atsigerti, yra mūsų elementarų žmogiškumą parodantis veiksmas. Neperdėsime sakydami, kad taip padėti silpnesniam yra žmogiška pareiga. Tad visiškai nestebina Vatikano pareigūnų komentarai, sulaukus žinios apie Vincento mirtį. Popiežiškoji Gyvybės akademija Vincento mirtį pavadino „žmonijos pralaimėjimu“, o Dievo kulto ir sakramentų kongregacijos prefektas Robertas Sarah Vincentą – „kankiniu“. Mes gyvename neribotų ambicijų ir galimybių laikais, niekas neturėtų mirti iš bado ar troškulio.

Negalia nėra gyvenimo pabaiga

Negalia iš tiesų glumina. Visiškai suprantama, kai sveikiems, sėkmingiems, vis skubantiems ir kažką veikiantiems atrodo, kad gyvenimas nejudant, nekalbant, visavertiškai nebendraujant yra neįmanomas. Liga ir negalia žmogų ir jo gyvenimą subjauroja. Bet tai tik paviršius. Nei liga, nei negalia nėra visas žmogus ir nėra visas jo gyvenimas. Tad neteisinga matuoti žmogaus vertę, atsižvelgiant tik į tai. Tuo labiau negalios ar ligos sukelti apribojimai negali būti kriterijus sprendžiant, kas gali gyventi, o kam verčiau numirti. Tokią žinią po Vincento mirties savo tviterio paskyroje perdavė ir popiežius Pranciškus: „Visuomenė yra žmogiška, kai ji saugo gyvenimą, kiekvieno gyvenimą, nuo jo pradžios iki natūralios mirties, nesirinkdama, kas vertas, o kas nevertas gyventi.“

Igor Rodrigue. Unsplash.com

Vienu atveju nusprendę, kad sunkią negalią turinčiam asmeniui verčiau numirti, nei gyventi sėkmės standartų neatitinkantį gyvenimą, sunku bus sutarti, o kur yra riba. Paralyžius, komos būsena, Dauno sindromas, cerebralinis paralyžius, aklumas – kas dar yra priimtina, o kas jau ne? Galima sakyti, tegul pats žmogus sprendžia. Tik labai dažnai negalią turintis ar sergantis žmogus pats negali sąmoningai apsispręsti ar savo sprendimo kitiems perduoti. O kartais mirti norisi ne dėl pačios ištikusios negandos, o dėl to, kad nesulaukiama tinkamos pagalbos, palaikymo, paramos. 

Gyvenimas su liga ar negalia iš tiesų yra sunkus, iš paties žmogaus, taip pat jo artimųjų pareikalauja neįmanomų aukų ir pastangų. Ir mes, kaip visuomenė, renkamės – ar padėti gyventi, ar padėti numirti. Šį pasirinkimą įgyvendiname teisinėmis bei medicininėmis priemonėmis. Apmaudu, kad šiandien, kai tiek daug galimybių padėti oriai gyventi, civilizuotos šalys pasirenka mirtį. Ką tai reiškia? Galbūt tai, kad mes, sutelkę dėmesį į sėkmingo ir patogaus gyvenimo paieškas, bijome nesėkmės, siaubą kelia beviltiškumo jausmas, neišvengiamai aplankantis, susidūrus su kančia? Galbūt tai, kad jaučiamės atsidūrę aklavietėje – sunku rasti tinkamą pagalbą, dažnai net naujausių išradimų nepakanka palengvinti kančiai, pernelyg daug pastangų ir pasiaukojimo reikia, kad būtų sukurtos veiksmingos ir žmogiškos pagalbos sistemos? Ir tuomet imame tą nerimą ir neviltį slėpti kalbomis apie gailestingą mirtį ir teisiniais sprendimais, apibrėžiančiais, kas yra tinkamas ir naudingas gyvenimas.

Cathopic.com nuotrauka

Per 26 Lietuvos nepriklausomybės metus išsiskyrė 690 tūkst. šeimų ir augti be vieno iš tėvų liko beveik 200 tūkst. vaikų. „Po skyrybų visi šeimos nariai jaučiasi atstumti, nereikalingi ir papuola į skurdą ar nepriteklių“, – sudėtingą situaciją komentuoja santykių ir skyrybų psichologas MYKOLAS TRUNCĖ. Specialistas sako, kad tai skaudžiausiai paveikia vaikus. Taip pat tikina, jog visi gyventume taip gerai kaip Skandinavų šalys, jei skyrybų iš viso nebūtų.

Kokios dažniausios skyrybų priežastys?

Europos šalių bendrasis santuokos ir ištuokos rodiklis aiškiai rodo, kad Lietuva yra viena tarp dažniausiai besituokiančių ir labiausiai besiskiriančių šalių. Kitaip sakant, skubame tuoktis ir skirtis. Bėgant metams moteris ir vyras tapo lygūs, tačiau tarpusavio santykiuose sutuoktiniai tebesinaudoja paklusimo modeliu, kai vienas iš sutuoktinių manosi esąs teisus, o kitas turi jam paklusti.

Labiausiai Lietuvos šeimose yra paplitęs vyro viršenybės modelis. Tačiau yra nemažai atvejų, kai žmona manosi esanti teisi, tad „šokdina“ vyrą taip, kaip ji nori. Nepriklausomai nuo to, kas „yra viršuje“, paklusimo modelis žeidžia paklusti turinčią pusę ir sukelia nepasitenkinimą, kuris pasireiškia tarpusavio konfliktuose. Konflikto metu sutuoktiniai pažeidžia vienas kito orumą, pagarbą, kuri užleidžia vietą paniekai. Tai yra skyrybų pranašas.

Taip pat priežastis – gyventojų persikraustymas gyventi į miestą. Žmonės dabar linkę gyventi patogiau. Kaime kiekvienas yra ant akių ir kiekvienas žmogaus poelgis aptariamas bei vertinamas. Tai skatina elgtis atsakingiau. Mieste visiškai kitaip. Net nežinome, kas gyvena mūsų daugiabutyje, toje pačioje laiptinėje ar aukštu žemiau. Todėl jaučiamės gyvenantys kaip tarp svetimų ir neturintys prieš ką raudonuoti, jei elgiamės negražiai. Gyvenimas mieste sudaro galimybes sutuoktiniams elgtis ne taip atsakingai ir šeimos atžvilgiu.

Taip pat įtakos turi moters galimybių eiti dirbti ir pragyventi savarankiškai atsiradimas. Kaime gyvenančios šeimos turėdavo nuo 6 iki 12 vaikų. Žmona ar motina visą gyvenimą, kol vaikai užaugdavo ir išskrisdavo iš lizdo, dirbo namie. Neturėjo laisvo laiko ir jokios galimybės eiti į darbą bei gauti darbinių pajamų. Uždirbti pragyvenimui buvo vyro pareiga.

Šiandien vidutinėje Lietuvos šeimoje auga 1,2 vaiko. Atsiradusi vaikų darželių pasiūla sudaro galimybes mamai atiduoti vaiką darbo dienos metu į darželį, o pačiai eiti į darbą. Taip žmona gali uždirbti pragyvenimui ir tampa nepriklausoma nuo vyro. Ši aplinkybė atlaisvina žmonoms kelią į skyrybas. Beje, du trečdalius skyrybų inicijuoja moterys, kurios yra labiau nepatenkintos vyrais nei jie žmonomis.

Kokios vidinės, psichologinės skyrybų priežastys?

Prie vidinių priskirčiau netinkamą sutuoktinių įsitikinimų sistemą, kurią sudaro klaidingos vertybės, nuostatos, prielaidos ir kiti įsitikinimai. Ypač, jei vienas apie kitą manome, kad „visi vyrai yra paršai“ arba „visos moterys yra kalės“. Taip pat, jei galvose gyvena tokios prielaidos: ,,jis ar ji po vestuvių priklauso man“, „aš už jį ar ją geriau išmanau“, „santykių kokybė priklauso nuo jo ar jos“, „aš galiu elgtis, kaip noriu“.

Sutuoktinių smurto vienas kitam formos ir pasireiškimo dažnumas. Mykolo Truncės nuotrauka.

Visi aukščiau išvardinti įsitikinimai ir ne tik jie lemia bei formuoja antrosios pusės atstumiantį elgesį, o tai pažeidžia jos emocinį saugumą. Po tokių pažeidimų nebesinori būti kartu. Todėl vidutiniškai per 13 bendro gyvenimo metų pora vienas kitą stumia nuo savęs tol, kol išsiskiria.

Kokios poros skiriasi dažniausiai?

Patvariausios poros yra tos, kuriose sutuoktiniai panašūs pagal tautybę, įsitikinimus, religiją, amžių ar socialinį statusą. „Pelenė neilgai gyveno su savo princu, nes jie buvo labai skirtingi“, – apie tai mes nežinome. Kažkodėl visos pasakos baigiasi sakiniu: „Jie susituokė ir toliau laimingai gyveno.“ Toliau jau buvo nebe pasaka.

Pagal JAV atliktus tyrimus, didesnę tikimybę skirtis turi poros, kuriose moteris renkasi vyrą dėl to, kad jis turtingas, o vyras renkasi moterį dėl to, kad ji graži. Taip pat, jei pora mažiau susitikinėjo ar gyveno prieš santuoką, gauna mažesnes pajamas, retkarčiais lankosi bažnyčioje. Kitos priežastys gali būti, kad buvo išleista daug pinigų vestuvėms, tačiau nebuvo medaus mėnesio arba nėra bendrų vaikų. Lemti skyrybas gali didesnis amžiaus skirtumas ar skirtingas išsilavinimas.

Iš savo patirties pridėčiau, kad skiriasi tos poros, kurių vienas ar abu sutuoktiniai yra pedantiški, perfekcionistai, nori būti teisiam(-i), linkę užsidaryti, priekaištauti, kaltinti, kandžiotis, svaidyti emocinius žaibus.

Dauguma porų sako, kad nesutapo interesai. Ar tai tik populiari frazė, ar iš tikrųjų tarpusavio skirtumai labiausiai trukdo kurti bendrą gyvenimą?

Taip, „nesutapo interesai“ – gražus pasiteisinimas prieš kitus, kodėl teko išsiskirti. Iš tikrųjų kiekvienas žmogus turi savo interesus. Todėl pasaulyje nėra dviejų vienodų žmonių. Tai, kad ir sutuoktiniai, ir jų interesai yra skirtingi, visiškai normalu. Kurti bendrą gyvenimą trukdo ne skirtingi interesai, o nemokėjimas jų suderinti taip, kad abu sutuoktiniai jaustųsi puikiai ar bent gerai. Todėl tikrasis pasakymas yra toks: „Aš nesugebėjau prisiderinti ir suderinti mūsų skirtingų interesų. Vietoje to aš bandžiau primesti antrai pusei savo nuomonę, o ji – savo. Dėl to tarp mūsų kildavo konfliktų, kurių metu vienas kitą žeminome, kaltinome ir žeidėme. Kai mūsų „širdys“ buvo sužalotos tiek, kad jos pradėdavo „skaudėti“ vos tik pamačius antrą pusę, tada nusprendėme nebekentėti ir skirtis.“

Šiuo metu žiniasklaidoje vis skelbiama apie dažnas žymių žmonių skyrybas. Ar tai gali paskatinti ir kitas poras priimti tokį sprendimą?

Žymūs žmonės vienaip ar kitaip tampa „modeliais“, į kuriuos mes lygiuojamės. Todėl jų elgesys paskatina elgtis panašiai. Tai labai stipriai pasireiškė savižudybių atvejais. Buvo pastebėta, kad, kai visuomenė sužino, jog nusižudo įžymus žmogus, tai po to savižudybių skaičius išauga. Siekiant to išvengti apie savižudybes dabar nepranešama. Todėl galime daryti prielaidą, kad ir žymių žmonių skyrybos gali paskatinti kitas poras priimti sprendimą skirtis. Jei norime to išvengti, turėtume tai kuo mažiau viešinti.

Kaip išsaugoti darnius santykius poroje?

Jei tarp sutuoktinių nebelieka emocinės traukos, santuoka yra pavojuje. Taip pat, jei vietoje traukos atsiranda atstūmimas, viskas griūva ir pora skiriasi. Žmogus nebenori kentėti skausmo, kurį sukelia antroji pusė. Dar kitaip sakant, pora tuokėsi tam, kad būtų priimti, suprasti, palaikomi, tačiau dabar to nebeturi. Vietoje to santykiuose atsiranda atstūmimas, atitolimas, nepagarba, priekaištai, pažeminimai, kaltinimai, „įkandimai“, nesaugumas. Vengdami tokio „širdies“ skausmo, sutuoktiniai skiriasi.

Reikia išsaugoti emocinę trauką, jei norime išsaugoti santykius. Tam sutuoktiniai turi prisiimti atsakomybę už tai, kas vyko, vyksta ir vyks tarpusavyje. Jei atsakomybę už santykių kokybę atiduosime antrai pusei, tai mums liks tik aukos vaidmuo. Toks žmogus gali ir moka tik kaltinti, menkinti bei žeminti kitą. Santykių kokybę sutuoktinis galės valdyti, jei manys, kad viskas, kas vyksta santykiuose, priklauso nuo jo ar jos.

Taip pat svarbu sukurti saugią erdvę poroje. Tai reiškia, kad abu turi išmokti bendrauti tarpusavyje taip, kad pokalbyje ir po jo jaustųsi saugūs. Todėl reikia atsiprašyti vienam kito už tai, kad sukėlė skausmą ir kančią. Taip pat susitarti, kam kuriama šeima (partnerystė). Naudinga atsirinkti ir suvienodinti bendras šeimos vertybes bei numatyti, kaip jas stiprins kiekvienas.

Gal yra daugiau patarimų, į kuriuos poroms derėtų atsižvelgti?

Galiu patarti išmokti spręsti konfliktus abipusio laimėjimo būdu ir išspręsti visus tarpusavio chroniškus (pasikartojančius) konfliktus taip, kad abi pusės būtų patenkintos. Jei pora konfliktuoja keturiose srityse bent kartą per savaitę (žr. Sutuoktinių konfliktai pagal sritis, stiprumą ir pasireiškimo dažnumą), tai per metus bus 208 konfliktai. Tokių stiprių ir dažnų konfliktų metu bendraujame pakeltu balsu, priekaištaujame, kaltiname, „kandžiojame“ vienas kitą taip stipriai pažeisdami vienas kito emocinį saugumą.

Sutuoktinių konfliktai pagal sritis, stiprumą ir pasireiškimo dažnumą. Mykolo Truncės nuotrauka.

Santykiuose taip pat svarbu išmokti suteikti ir patirti abipusį seksualinį pasitenkinimą. Paklausus, kur jūs mokėtės sekso, žmonės dažniausiai atsako, kad kur papuolė: tai knygoje perskaičiau, filme pamačiau, tai išgirdau ar sufantazavau. Seksualinis potraukis – labai galinga jėga, kuri gali priversti mus padaryti neleistinų dalykų. Tarptautiniame tyrime „Pasaulinis seksualinio elgesio tyrimas“, kuris apėmė 26 šalis, buvo nustatyta, jog apie 40 proc. vyrų ir apie 20 proc. moterų išreiškė nepasitenkinimą esama partneryste. Dalyviai pažymėjo, kad savo gyvenime bent vieną kartą turėjo nesantuokinį seksą. Tai rodo didžiulę neišspręstą problemą – sutuoktinių nepakankamus gebėjimus sukurti stiprią intymią trauką.

Visuomenėje egzistuoja požiūris, kad „žmonos pareiga tenkinti vyro seksualinį poreikį“. Taip galvojant negalima sukurti stiprios abipusės intymios traukos, reikalingos tvirtai šeimai. Todėl derėtų suformuoti požiūrį ir gebėjimus patirti bei suteikti seksualinį pasitenkinimą, kuris sutuoktinius trauktų vieną prie kito.

Sutuoktiniai taip pat turi susitarti dėl vaikų užimtumo ir ugdymo, pinigų ir turto valdymo, bendro gyvenimo tikslų ir taisyklių. To nepadariusi pora negali tikėtis tarpusavio supratimo, darnos, palaikymo, to, dėl ko kūrė santuoką.

Paliesiaus dvaras. Paliesiausdvaras.lt nuotrauka

Vasara – kelionių ir bandymų išnaudoti atostogas skaitiniams laikas. Tikriausiai ne vienas turime sukaupę krūvas knygų, skirtų vasaros nuotykiams, kurie, kaip rodo patirtis, gali pasireikšti ir labai netikėtai. Šiame tekste pateikiu 5 Lietuvos vietas, kurios kai kam gali būti žinomos, o kai kam – nelabai. Vis dėlto, neretai po Lietuvą keliaujame per daug nesiruošdami nukrypti nuo kelio. Šio sąrašo tikslas – parodyti, kad spontaniškos kelionės vadovu gali tapti ne tik įprasta enciklopedinė informacija, bet ir vietoje buvusių, gyvenusių ar vietą tyrusių žmonių kūryba.

Paliesiaus dvaras. Mielagėnų miestelis

Šeteniai – Č. Milošo gimtinė. Atstatytas senasis svirnas – dabar konferencijų centras V. Denisenko nuotrauka

Tiems, kam XVII a. istorija yra tolima ir svetima, netoli Kėdainių yra kitas lankytinas objektas – žymusis Šeteinių dvaras. Paties dvaro nebeliko, o buvusio svirno vietoje yra įkurtas Cz. Miłoszo kultūros centras. Visgi, būtent buvusiame Šeteinių dvare, prieš 108 m. gimė Nobelio literatūros premijos laureatas. Šeteiniai Miłoszui visuomet buvo romatiška vieta, tad keliautojui, prieš vykstant į šias apylinkes, pravartu paskaityti paties Cz. Miłoszo parašytą „Isos slėnį“, skirtą Šeteinių apylinkėms ir vaikystės prisiminimams.

Paminėtina, kad Šeteiniuose gimė ir paskutinysis Pirmosios Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys.

Vilniaus apylinkės

Norintiems aplankyti Vilniaus apylinkes, rekomenduotina išbandyti senuosius kelionių / išvykų vadovus. Vienas jų – Liudviko Vladislovo Kondratovičiaus (mums geriau žinomo kaip Vladislovas Sirokomlė) sudarytas iškylų vadovas po Vilniaus apylinkes. 1857–1860 m. pasirodę tekstai, 1989 m. buvo sudėti į vieną knygutę „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“. Tai puiki proga pakeliauti Sirokomlės pėdomis ir patyrinėti per 150 m. įvykusius pokyčius. Sirokomlė skaitytoją ir keliautoją veda pro Trakų, Stakliškių, Jiezno, Punios, Nemėžio, Rukainių, Medininkų, Ašmenos bei Kernavės apylinkes. Žinoma, dabar kai kurios teritorijos yra Baltarusijos sudėtyje (pvz., Ašmena). Taip pat Sirokomlė skiria nemenką dėmesį ir Kauno apylinkių bei miesto pažinimui.

Beje, susiruošusiems nuvykti į senąją Lietuvos sostinę Kernavę būtų aktualu perskaityti istoriko A. Dubonio monografiją „Traidenis. Monarcho valdžios atkūrimas Lietuvoje (1268-1282)“, kurioje istorinė Lietuvos vieta atsivers per tikrai nepaprasto žmogaus prizmę.

Sirokomlės siūlomas maršrutas leidžia kiekvienam atrasti tai, kas artima, tad šiuo atveju iš kelio nuklysti yra ne tik sveika, bet ir skatintina!

1695 m. Kražių rankraščio antraštinis lapas. Darius Antanavičius, 1695 m. Kražių rankraščio chronogramos ir chronostichai. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Žemaitija ir jėzuitai

Planuojantiems aplankyti buvusios Žemaitijos kunigaikštystės teritoriją lankomų objektų gausa turėtų susukti galvą. Tad nebandydamas išskirti vienintelės ar kelių vietų, kurias galima pamatyti Žemaitijoje, siūlau nusikelti 320 metų atgal į tuos laikus, kuomet Kražių jėzuitų kolegijoje buvo dėstoma retorika. Būtent šios kolegijos studentai paliko savo kurtus prozos darbus, iš kurių 8 buvo publikuoti 2014 m. Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto išleistoje knygoje „Kaip jėzuitai žemaičių mylias trumpino. 1695 m. Kražių rankraščio prozos fragmentai“. Tai – puikus skaitinys, tinkamas skaityti ne tik kelyje į Žemaitiją. Ypač įdomu atkreipti dėmesį į tekstus, kuriuose pasakojama apie jėzuitų kelionę iš Vilniaus į Kražius. Jėzuitams kelias pasirodė sunkus, buvo svarstoma apie Žemaitijos kelių sutvarkymą ir siūlymus negalvoti apie kelio ilgį ar sunkumą, verčiau susimąstyti apie tai, kas laukia amžinybėje.

Biržai. Kalvinistai. Švedai. Sukilėliai. Jonas Mekas

Šiaurės Lietuvoje esantis Biržų miestas vertas ne vienos knygos ar teksto. Kaip ir Kėdainių atveju, susiduriame su Radvilų miestu. Tad senosios Lietuvos istorijos gerbėjui mieste tikrai bus ką pamatyti. XVI a. pastatyta Biržų pilis – vienintelė bastioninio tipo pilis Lietuvoje, kuri mena ne tik Radvilų laikus, bet ir XVII a. švedų okupaciją. Prieš keliaujant senųjų laikų gerbėjui pravartu paskaityti Deimanto Karvelio knygą „Iš Radvilų giminės istorijos: Biržų kunigaikštystė ir jos visuomenė 1547–1655 m.“ Vis dėlto Biržų miestas slepia ir daugiau įdomybių, kurių atrasti gali kiekvienas (pvz., Biržų apylinkėse vyko vienas didžiausių 1863–1864 m. sukilimo mūšių Lietuvos teritorijoje, kurio metu į nelaisvę buvo paimtas Z. Sierakauskas).

T. Makovskio XVII a. Biržų žemėlapis. Biržų muziejaus nuotrauka.

Šiais metais Biržų apylinkės nuskambėjo labai plačiai. Čia esančiuose Semeniškiuose birželio 16 d. buvo palaidotas ilgą laiką JAV gyvenęs filmų kūrėjas bei avangardinio kino korifėjus Jonas Mekas. Tad kiekvienam panorusiam aplankyti Kūrėjo kapą pravartu į kelionę pasiimti paties Jono Meko parašytą knygą „Semeniškių idilės. Reminiscensijos“.

Pristatytos penkios Lietuvos vietos tikrai nereiškia, kad daugiau mūsų šalyje nėra ko pamatyti. Tiek lankytinų vietų, tiek literatūros sąrašus būtų galima plėsti iki begalybės. Šiuo atveju apsiribojau 5 vietomis. Tai padariau dėl labai paprastos priežasties – kiekvienas iš mūsų galime pasirinkti savo maršrutą ir susirasti savo literatūrą planuojamai kelionei, bet reikia nepamiršti vieno, kad kartais romaną pakeisti istorine studija ar žmonių paliktais prisiminimais apie tas vietas, į kurias planuojama keliauti, gali tapti gyvenimą pakeičiančiu nuotykiu!

Olego Bovšio nuotrauka

Jurbarke atidengtas vienintelis pasaulyje paminklas, skirtas šimtus metų drauge gyvenusių žydų ir lietuvių bendrai istorijai. Unikalus Sinagogų aikštės memorialas įamžino bičiulystę, tragediją ir viltį.

„Šis memorialas primins tuos šimtmečius, kai dvi bendruomenės gyveno drauge. Dirbo, prekiavo, bičiuliavosi ir padėdavo vieni kitiems“, – sakė Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius.

Analogų pasaulyje neturintis tarptautinis projektas suvienijo Jurbarko žydų bendruomenės palikuonis iš Izraelio, JAV, Pietų Afrikos, Jungtinės Karalystės, Rusijos bei Kanados ir filantropus iš Lietuvos, Vokietijos ir Izraelio.

Šią aikštę ir vietą memorialui statyti išrinko Jurbarko savivaldybė, patariant Izraelio valstybės ambasadoriui Amirui Maimonui. Jurbarke šaknų turinčios, Izraelyje gyvenančios Zundelovičių šeimos savivaldybė paprašė įprasminti miesto žydų bendruomenės atminimą. Paminklą sukūrė žinomas skulptorius Dovydas Zundelovičius, architektė Anna Zundelovič ir meno direktorius Grigorijus Zundelovičius.

„Istoriją formuoja žmonių prisiminimai, išgyvenimai. Jurbarko istorija – liūdna, žinant tai, kad per karą buvo nužudyti beveik visi miesto žydai ir dalis lietuvių. Tačiau tai – paminklas ne Holokaustui. Marmure įkūnyta idėja, kad dvi skirtingos kultūros gali gyventi drauge, ką įrodė istorija. Tai – paminklas istorijai ir žmonėms“, – sakė D. Zundelovičius.

Olego Bovšio nuotrauka

Olego Bovšio nuotrauka

Sinagogų aikštės memorialas įamžino daugybės žydų kartų gyvenimą Jurbarke ir tragišką bendruomenės likimą. Jame atspindėta kadaise viena gražiausių Europoje medinė Jurbarko sinagoga, Jurbarke gyvenusių žydų pavardės, profesijos, jurbarkiečiai, karo metais gelbėję žydus. Memorialas buvo kuriamas privačiomis lėšomis, iš dalies finansuojant Geros valios fondui.

Paminklas atspindi penkis simbolius: Nemuno upę, hebrajų abėcėlę, bendruomenę, šventą Jeruzalės miestą ir maldos namus – vieną gražiausių Europoje buvusių Jurbarko sinagogą.

Nemuno – gyvenimo, užmaršties, laiko ir atminties upės – įvaizdis yra kiekviename skulptūros elemente, banguojančiuose akmens paviršiuose, kaligrafinėje raštų kompozicijoje, subtiliame ir ramiame akmenų išdėstyme aikštėje.

22 bazalto luitai iškyla virš granito plokščių kaip švyturėliai upėje. Ant jų – žydų abėcėlės raidės, simbolizuojančios kalbą, kultūrą ir švietimą. Granitinės upės bangose – tūkstančių žydų šeimų pavardžių, gyvenusių čia per amžius ir formavusių šią unikalią bei svarbią bendruomenę. Pavardžių upėje – mažos vardų srovelės, vardų tų, kuriuos yra kam prisiminti. 

Aikštę kertanti įžambinė ašis – juodo granito juosta, nukreipta į Jeruzalę, žydams ir krikščioniams, litvakams ir lietuviams Šventąjį miestą. Juosta palaipsniui iškyla virš akmenų, joje iškalti vardai. Šviesuolių vardai, karo metais gelbėjusių žydus Jurbarke ir jo apylinkėse.

Centrinis Sinagogų aikštės memorialo elementas – pakyla su bazalto stulpų skulptūrine kompozicija, primenančia sunaikintą medinę sinagogą – Jurbarko žydų bendruomenės kultūrinio ir dvasinio gyvenimo širdį.

Vienas stulpas Sinagogos kompozicijoje stovi atokiau. Jis žymi sinagogos šulinį, buvusį kitoje gatvės pusėje. Šulinys pažymėtas QR kodu, kuris leis prisijungti prie skaitmeninės memorialo dalies, iš kurios bus galima pasisemti žinių apie Jurbarko žydų istoriją.

Jurbarko savivaldybės informacija

Biano Eno „Apollo“.

Kultinio muzikos prodiuserio, kompozitoriaus, vizualiųjų menų kūrėjo Briano Eno pristatinėti nebereikia jau seniai. Jis dirbo su tokiais atlikėjais ir grupėmis kaip „U2“, „Coldplay“, Davidas Bowie, „Roxy Music“, Davidas Byrne’as, „Talking Heads“, „Devo“, Laurie Anderson, Grace Jones, Robertas Frippas, „Slowdive“, „Cluster“, Jamesas Blake'as ir daugeliu kitų. B. Eno laikomas ir ambientinės muzikos krikštatėviu.

1983 m. jis sukūrė vieną žinomiausių savo albumų „Apollo“, įkvėptą garsiojo JAV kosminio laivo. Šiemet visame pasaulyje pažymimas kosminio laivo „Apollo“ 50 metų jubiliejus, ta proga garsius muzikantus sujungusi britų grupė „Icebreaker“ rengia daug koncertų. Spalio 18 d. šis unikalus koncertas atkeliauja į Vilnių – net 13 žinomų muzikantų vienoje scenoje – su B. Eno „Apollo“ ir kitais „kosminiais“ kūriniais.

Jau daugiau kaip tris dešimtmečius muzikos mėgėjų dėmesio nepaleidžiantis B. Eno epinis kūrinys „Apollo“ Lietuvoje gyvai nuskambės pirmą kartą. B. Eno laikomas ambientinės muzikos pionieriumi ir roko, pop bei elektroninės muzikos inovatoriumi, be abejo – viena įtakingiausių Vakarų populiariosios muzikos figūrų. Albumą „Apollo“ jis sukūrė 1983 metais. Tai devintasis ir vienas žinomiausių B. Eno albumų, įkvėptas legendinės JAV kosminės misijos, kai žmogus – astronautas Neilas Armstrongas – pirmą kartą žmonijos istorijoje žengė į Mėnulį.

B. Eno muziką įrašinėjo su savo broliu Rogeriu Eno ir Kanados gitaristu Danieliu Lanois. „Apollo“ kompozicijos buvo kuriamos to paties pavadinimo dokumentiniam filmui apie kosminę misiją, vėliau pervadintam „For All Mankind“ („Visai žmonijai“). Pirminėje Alo Reinerto režisuoto filmo versijoje nebuvo kalbamojo teksto – filmo kūrėjai tiesiog griežtai chronologiškai sumontavo filmuotą medžiagą iš kosmoso, taikydami vaizdą prie B. Eno muzikos, kaip ji buvo įrašyta albume. Tačiau šiuo pavidalu filmas nesulaukė tokios sėkmės, kokios buvo tikėtasi, tad filmo kūrėjai jį papildė astronautų komentarais, pertvarkė muziką ir pakeitė pavadinimą. Naujuoju pavidalu filmas pasirodė ekranuose 1989 metais.

Brianas Eno. Organizatorių nuotrauka

Bian Eno „Apollo“.

Beje, B. Eno albumo kompozicijos buvo panaudotos ir keleto filmų – siaubo juostos „28 Days Later“, kriminalinės dramos „Traffic“ ir juodosios komedijos „Trainspotting“ – garso takeliuose, kurių parduota apie 4 milijonai legalių kopijų. Dvi dainos iš albumo „Silver Morning“ ir „Deep Blue Day“ buvo išleistos leidybos firmos „EG Records“ ir kaip singlai.

Pats B. Eno komentavo, kad kai jis 1969 metais stebėjo per televiziją „Apollo 11“ nusileidimą Mėnulyje, jam įspūdį gadino ir įvykio išskirtinumą kompromitavo žema transliacijos kokybė ir žurnalistinių diskusijų perteklius. Tad jis pats, kurdamas savo albumą, norėjo išvengti melodramatiškumo ir tuščiažodžiavimo įspūdžio. Pirmoji, bežodė, filmo versija su originaliu B. Eno garso takeliu 1990 m. buvo išleista „National Geographic“ draugijos videokasetėse, o alternatyvią versiją su astronautų interviu, bet be B. Eno muzikos išleido NASA.

Vilniuje valandos trukmės Briano Eno kūrinys „Apollo“ užims visą antrąją koncerto dalį ir bus atliekamas su videoprojekcija, kurioje rodomas Alo Reinerto 1989 m. filmas „For All Mankind“ apie legendinio kosminio laivo misiją. Pirmoje koncerto dalyje „Icebreaker“ pagros dar keletą kūrinių: Annos Meredith „Nautilus“ ir „The Vapours“, Scotto Walkerio „Epizootics“ bei specialiai Europos kosmoso agentūros (European Space Agency) ir „Icebreaker“ užsakytą naują projektą, kurį baigia sukurti Olandijoje gyvenanti garsi australų kompozitorė Kate Moore.

Legendinis Brian Eno „Apollo“ ir kiti „kosminiai“ kūriniai su „Icebreaker“ – spalio 18 d. Vilniuje, Nacionalinės dailės galerijos Didžiojoje salėje.

Vilniaus festivalių informacija