Liepos 18 d. minime šv. Arnolfą.

Metzas (Prancūzija), apie 582 m. – Remiremontas (Prancūzija), 640–641 m. liepos 18 d.

Vyskupas Arnolfas, bijodamas, jog negaus nuodėmių atleidimo, sviedė savo žiedą į Moselos upę, sakydamas: „Viešpatie, jei man atleidai, padaryk, kad jį surasčiau.“ Ir surado jį žuvies pilve.

Ši legenda panaši į istorinę tikrovę: Arnolfo laikais išties nelengva nenusidėti, ypač jei eini aukštas pareigas. Frankų valdoma Galija padalyta į karalystes, kovojančias tarpusavyje įvairiausiais ginklais: visur sąmokslai, šeimų išžudymai, korupcija. Vienas iš garsių to meto sukčių, pavyzdžiui, buvo vyskupas Egidijus iš Reimso, vėliau nušalintas nuo pareigų ir ištremtas.

Arnolfo šeima tikriausiai buvo svarbi, nes jaunuolis studijavo, vedė aristokratę merginą, su kuria susilaukė dviejų sūnų. Tarnavo karaliui Teodebertui II, valdžiusiam Austraziją (tai regionas, apimantis Elzasą, Lorjaną ir dalį Belgijos su sostine Metzu), kurią pirma valdė senelė Brunilda 599 m., brutaliai išvaryta.

613 m. Teodebertą nugali ir nužudo Teodorikas II, jo brolis. Tačiau pastarasis miršta tais pačiais 613 m., o Austrazija sujungiama su Neustrija (Vakarine Galija), valdant karaliui Klotarijui II. Pastarasis liepia itin žiauriai nužudyti senąją Brunildą.

Tokioje aplinkoje Arnolfas gyvena. Karalius Klotarijus su savo bekrašte ir netvarkinga karalyste padaro jį savo patarėju. Paveda Arnolfui (drauge su kitu būsimu šventuoju Pipinu iš Lindeno) savo sūnaus Dagoberto auklėjimą. Dagobertą abu būsimi šventieji lydės ir jo valdymo pradžioje – beje, šis karalius mirs sava mirtimi, nevykdęs skerdynių, nei žudęs artimų giminaičių. 

To negana: dar 614 metais, Arnolfas paskiriamas Metzo vyskupu, bet neatleidžiamas ir iš pareigų dvare. Jis nebuvo pirmas šeimos tėvas, pakviestas užimti vyskupo sostą: to meto bažnytinė celibato disciplina dar nebuvo griežtai apibrėžta ir taikoma. (Apie Arnolfo žmoną Dodą iš šio laikotarpio nebeturima daugiau žinių.) Būdamas vyskupijos galva, Arnolfas dalyvauja nacionaliniuose Clichy ir Reimso susirinkimuose, o Metzas jį prisimins kaip vieną didžiųjų savo vyskupų.

Tačiau tam tikru momentu jis viską palieka: vyskupijos kuriją ir pareigas rūmuose. 627 metais išnyksta iš Metzo išplėšęs Dagoberto sutikimą ir keliauja pasislėpti ten, kur jo niekas nepažįsta.

Įstoja į bičiulio Romariko įkurtą vienuolyną. Romarikas taip pat buvo atsižadėjęs karaliaus rūmų (Remiremont miestelio pavadinimas kilo nuo Romarico vardo). Čia Arnoldas praleido giedriausius savo gyvenimo metus, čia jautėsi tikrai savimi. Po jo mirties Metzo miestelėnai pareikalavo savo buvusio vyskupo palaikų, kuriuos palaidojo bazilikoje, galiausiai pavadintoje jo vardu.

Domenico Agasso

Šv. Pranciškaus gyvenimą sukrėtė raupsuotojo susitikimas

Anuo metu Jėzus bylojo: 
    „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs 'rasite savo sieloms atgaivą'. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“. 

Skaitiniai E1 (215)

Šv. Pranciškui Asyžiečiui († 1226) pavyko pilnai įgyvendinti šią Evangelijos ištrauką, kuri taip pat yra skaitoma jo šventės dieną, spalio 4–ąją.

Jis priėmė Jėzaus mokymą paprasta ir nuolankia širdimi, todėl suprato esminį dalyką: kitų naštos, jeigu jos paimamos su meile, tampa Viešpaties jungu, kuris yra švelnus ir lengvas.

Gyvenimo pabaigoje Pranciškus pasakoja apie savo jaunystę: kai dar buvo paskendęs pasaulio rūpesčiuose, jis negalėdavo net pažvelgti į raupsuotuosius, bet vieną dieną, Jėzaus įkvėptas, atrado drąsos ir meilės apkabinti ir pabučiuoti raupsuotąjį, kuris prisiartino prie jo.

Būdamas vienybėje su Viešpačiu, Pranciškus patiria, kad šis susitikimas su raupsuotuoju nebėra jam sunkus. Tai, kas jam buvo kartu, nuo tada jam tapo saldu.

Kas iš meilė neša brolio ar sesers naštą, to gyvenimas keičiasi. Gyventi mylint, tai lyg pilti medų į kartų gėrimą. Tai, kas buvo nemalonu ir slegiančio, netikėtai pakeičia „skonį“.

Bernardinai.lt

Cathopic.com nuotrauka

Per pastaruosius keletą metų, ypač po 2015 m. paskelbtos popiežiaus Pranciškaus enciklikos „Laudato si’“, Vatikane buvo įdiegta naujų sprendimų, pagerinusių gamtos apsaugos kokybę.  

Kaip informavo už buitinių atliekų surinkimą ir Vatikano sodų priežiūrą atsakingos tarnybos vadovas, šiuo metu perdirbimui paruošiama apie 55% mažoje Vatikano teritorijoje surenkamų atliekų. Užsibrėžta per ateinančius trejus metus pasiekti 70%. Iki šių metų pabaigos iš apyvartos Vatikane bus pašalintos vienkartinės plastikinės pakuotės.

Dauguma Vatikane surenkamų rūšiuojamų ir nerūšiuojamų atliekų perduodama Italijoje veikiančioms atliekų perdirbimo bendrovėms, tačiau maisto atliekas ir nupjautą žolę perdirba pačios Vatikano tarnybos. Castelgandolfo vasaros rezidencijos ūkyje yra gaminamas kompostas, kuris vėliau naudojamas paties ūkio reikmėms, Vatikano soduose, o dalis parduodama. Per metus pagaminama apie 400 tonų komposto.

Pristatant ekologines iniciatyvas buvo priminta ir apie pastaruoju metu modernizuotą energetinę sistemą. Fotovoltiniais elementais buvo nuklotas Vatikano Pauliaus VI didžiosios audiencijų salės stogas ir kelių kitų pastatų stogai. Kitoks technologinis sprendimas buvo pritaikytas Vatikano darbuotojų valgykloje. Ant stogo sumontuoti vandenį kaitinantys paneliai. Dauguma tradicinių elektros lempučių Vatikane pakeista diodinėmis.

Popiežius kalba pasauliui apie ekologijos svarbą, jei visus ragina tausoti Dievo sukurtą gamtą, tai savaime suprantama, kad šitie raginimai pirmiausia turi būti išgirsti jo paties valstybėje, Vatikane, buvo sakoma pristatant naujus sprendimus. 

Vatikano sodai. Aleteia.org nuotrauka

Algimanto Kazlausko parodos ekspozicija „Šalcinio“ galerijoje. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Algimantas Kazlauskas „Atleistos nuodėmes“ (medis, fragmentas). Nepaleidi manęs, gyveni lyg kirminas many, gręži per širdį, į smegenis smelkies, apnuodijai man sielą. Sakai, pats kaltas? Žinau, tačiau neamžina ir tu, priklaupki prie manęs ir pasimelsk už mano sielą... matai, ir tu trupi, ir eižėji... Gal atleidimas tai, kaip tu manai? Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Liepos 20 d. Merkinėje, Dzūkijos nacionalinio parko „Šalcinio“ galerijoje, buvo atidaryta Algimanto Kazlausko darbų paroda TIK.ĖJIMAS. Šioje galerijoje organizuotų parodų skaičius artėja prie dviejų šimtų, o jas aplankė daugiau kaip 80 000 centro lankytojų, dailės mylėtojų. Į A. Kazlausko darbų parodos atidarymą suplaukė žmonės iš Vilniaus, Alytaus, Veisiejų ir Druskininkų, Latvijos.

Kviesdamas į parodą autorius siūlė pažvelgti į jo vaizduotės pasaulį, kuriame gimė skulptūros, keramika, fotografija, objektai ir pastarųjų metų žaidimai su cinko–silicio kristalais. Autoriaus žodžiais, visa tai skatina atrasti naujų sąlyčio taškų su savimi ir mus supančia aplinka.

Iš tiesų galerijoje eksponuojama darbų, medžiagų ir jų apdorojimo, atlikimo technikos bei būdų įvairovė liudija autoriaus meilę gyvenimui, kuri gimsta tikėjimu, kad visi mes, kiekvienas iš mūsų dar galime ištrūkti iš prakeiktos „Matricos“ per „Nubučiuotą kryžių“ ar „Sąžinės vartus“ į „Esmę“ „Atleisti“, „Mylėti“, viliantis, kad kažkur yra tas išsvajotas mūsų „Laimės kibutis“, o gal tas laimės kibutis ir yra Tavo gyvenimas. Vienintelis. Ir begalinė laimė yra gyvenant „Mylėti“ šiandien ir „Mylėti rytoj“.

Jau vien darbų pavadinimai liudija nuoseklią autoriaus kūrybos judėjimo kryptį, kuri teka ne betoninėmis krantinėmis įrėminta upės vaga, o kilpinėja pievomis, skalaudama gyvenimo šaknis verpetuoja jausmų duburiuose kviesdama daugiau žvelgti ne į svetimas gyvenimo klaidas, o savo išgyvenimų ir patirčių gelmes, iš kurių ir gimsta TIK.ĖJIMAS.

Paprasčiausias degtukas, mūsų rankose užgesęs šimtus, tūkstančius kartų, autoriaus valia išauga iki žmogaus ūgio objekto, kuris kažkodėl primena žmogaus siluetą, ir pradedi galvoti: Dievuliukai Tu mano. Juk čia mano gyvenimas. Kažkas mane lyg tą degtuką uždegė, plykstelėjau ir – sudegiau, užgesau. Gal nė žvakės uždegti, nė ugniakuro užkurti nespėjęs, o mintyse kažkodėl išnyra egzistencinę baimę įkūnijantis Edvardo Muncho „Šauksmas“.

Man skauda ir baisu nuo pirmo savo lūpomis įkvėpto oro gurkšnio, kai atsiskyriau nuo Motinos ir mane apgaubė tolimas, neaprėpiamas, neišsemiamai nepažįstamas pasaulis, kuriame teks pažinti save. Išbandyti TIK.ĖJIMU. A. Kazlauskas sako: „Kūryba, grožis, menas visus mus lydi nuo gimimo. Tai yra pagrindinis būdas išreikšti save. Mokytis, tobulėti, judėti pirmyn, stebinti net ir save yra svarbiausi veiksniai, skatinantys progresą, gyvenimui suteikiantys pilnatvės pojūtį. Kaip veiksmas išlaisvina energiją, taip kūryba išlaisvina sielą, įkvepia mylėti – tai yra didžiulė jėga, keičianti visatą.“ Ne keisti ir tobulinti savo artimą, o keistis ir tobulėti pačiam, atrasti grožį ir prasmę ne tik dienų tėkmėj, bet ir skaudžiausiuose išgyvenimuose.

Liškiavoje gyvenančio ir ten kuriančio keramiko Algimanto Kazlausko paroda TIK.ĖJIMAS eilinį kartą sustiprino mintį, kad svarbiausias kultūros centras – ne Vilnius, Kaunas ar Paryžius, o vieta, kur tu gyveni ir bandai ką nors sukurti, tiksliau interpretuoti pasaulį iš Didžiojo Kūrėjo sukurtų medžiagų, o Algimanto atveju ir iš tėvelio išskobtų medinių skulptūrėlių: „Sąžinės vartai“, „Emigracija“, „Stebėtojai“. Kita vertus – kultūros lauko gravitacinia centras gali būti ir motinos kepamų blynų kvapas, kuris sukviečia visus prie vakarienės stalo. Duok Dieve, ne paskutinės, o A. Kazlausko darbų paroda TIK.ĖJIMAS „Šalcinio“ galerijoje bus eksponuojama iki rugsėjo vidurio.

Algimantas Kazlauskas po parodos atidarymo „Šalcinio“ galerijoje su svečiais. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Druskininkiečiai dailininkas ir pedagogas Andrius Mosiejus ir skulptorius, fotografas Gintaras Žilys Algimantui Kazlauskui parodos atidarymo Merkinėje metu dovanojo dainą „Tu ant aukšto kalno gyveni“. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Algimantas Kazlauskas parodos atidarymo dalyviams dovanojo tikro vaško žvakutes. Algimantas Kazlauskas ir režisierius Jonas Jurašas. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Algimantas Kazlauskas „Mylėti“ (keramika). Ak, koks gražus mano gyvenimo meilės, mano Meilės medis augo... Šaknimis giliai į žemę įsikibęs, rytais lydėdamas paukščius šakom bandžiau apglėbti dangų... Užgriuvo vėtra, žaibas kirto, kritau ant žemės mirtinai ir patikėk... apaugti kerpėmis, smiltim norėjau virst, išnykti jos glėby... TIK.ĖJIMAS neleido. Matai, šliaužiu tikėdamas, kad prisikelt galiu: išgirsk mane, paliesk mane, padėki prisikelt ir vėl MYLĖTI. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Algimantas Kazlauskas. Lėkštė (fragmentas, keramika). Po daugelio metų, kai sausrų nebelepino liūtys ir žemė suskilo į kosmines dulkes, į juodąją kosminę skylę vis dar keliavo pienės pūkas iš vaikiškų rankų... Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Algimantas Kazlauskas. Lėkštė (fragmentas, keramika). Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos moksleiviai lietuvių kalbos pamokoje Merkinės lankytojų centre prie Algimanto Kazlausko „Stebėtojų“. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2018 m.)

Kultūros ministerijoje įvyko Lietuvos mažųjų kultūros sostinių projektų atrankos posėdis, kuriame paaiškėjo visos 2020 metų mažosios kultūros sostinės.

Komisijos, vertinusios konkursui pateiktas paraiškas, sprendimu, 2020 metų Lietuvos mažosiomis kultūros sostinėmis skelbiami: Alytaus apskrityje – Simnas, Kauno apskrityje – Kačerginė, Klaipėdos apskrityje – Veiviržėnai, Marijampolės apskrityje – Lekėčiai, Panevėžio apskrityje – Juodupė, Šiaulių apskrityje – Akmenė, Tauragės apskrityje – Skaudvilė, Telšių apskrityje – Žlibinai, Vilniaus apskrityje – Musninkai, Utenos apskrityje – Tauragnai.

Mažųjų kultūros sostinių atrankos dalyviai didelį dėmesį skyrė mažosios kultūros sostinės renginių pristatymui, naujų kultūros tradicijų kūrimui bei senų atgaivinimui ir puoselėjimui, bendruomenių jubiliejinių datų minėjimui.

Kultūros ministerija palaiko ir remia mažųjų Lietuvos kultūros sostinių iniciatyvą. Nuo 2018 m. Lietuvos kultūros taryba kasmet skiria 50 tūkst. eurų svarbiausiems jų projektams. Daugelyje mažųjų sostinių vietinių entuziastų, kultūros darbuotojų ir savanorių jėgomis sukuriami nuostabūs kultūriniai renginiai vietinei bendruomenei, auga profesionalaus meno prieinamumas ir sklaida, atsiranda naujų kultūrinio turizmo iniciatyvų.  

Lietuvos mažųjų kultūros sostinių konkursą inicijuoja Lietuvos kaimo bendruomenių sąjunga. Projekto partneriai – Kultūros ministerija, Lietuvos savivaldybių asociacija, Lietuvos seniūnų asociacija.

Kultūros ministerijos informacija

Režisierius Andrius Blaževičius ir aktorė Žygimantė Jakštaitė. „m-films“ nuotrauka

Liepos 15-ąją Vilniuje pradėtas filmuoti antrasis Andriaus Blaževičiaus ilgametražis filmas „Paralyžius“, pasakojantis apie dingusio vaikino mieste ieškančią jauną moterį. Pagrindinė filmo veikėja Marija prabudusi rytą supranta, kad dingo jos mylimasis Vytas – jam vėl prasidėjo psichozė. Tai jau ne pirmas kartas, kai vaikinas taip dingsta. Marija privalo surasti Vytą, kol jis nesugalvojo pakenkti sau ar kitiems. Merginai padeda jos geriausia draugė Ona su sūnumi Pranu, tačiau vykdant paieškas pačios herojės sveikata ima greitai prastėti.

„Dar kurdamas „Šventąjį“ pradėjau galvoti apie „Paralyžiaus“ idėją. Labai džiaugiuosi, kad po trejų metų jį ir filmuojame. „Paralyžius“ labai skiriasi nuo mano pirmojo filmo. Šiame bus daug veiksmo, įtampos, todėl laukia įdomus filmavimas“, – teigė darbus pradėjęs režisierius.

Pagrindinį Marijos vaidmenį filme atlieka Nacionalinio dramos teatro aktorė Žygimantė Jakštaitė. Jai – tai pirmasis pagrindinis vaidmuo kine. Jos dingusį vaikiną Vytą vaidina Auksiniu scenos kryžiumi ir „Sidabrine gerve“ apdovanotas Marius Repšys. Aktorius kartu su A. Blaževičiumi jau dirbo pirmajame režisieriaus filme „Šventasis“, už kurį Lietuvių kino akademijos ir buvo įvertintas kaip geriausias metų aktorius. „Paralyžiuje“ taip pat vaidmenis atlieka Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Laima Akstinaitė, Vytautas Kaniušonis („Lošėjas“), Valentinas Krulikovskis („Šventasis“), Indrė Patkauskaitė („Išgyventi vasarą“), Toma Vaškevičiūtė („Anarchija Žirmūnuose“), ir kt.

Iki rugpjūčio pabaigos sostinėje vykstantys filmavimai apims didžiąją dalį miesto: Antakalnio, Naujamiesčio ir Žvėryno gyvenamuosius rajonus, Bernardinų sodą, Vingio parką, Vilniaus universitetą, senamiesčio ir stoties rajono barus.

Daug metų su režisieriumi dirbanti prodiuserė Marija Razgutė tikisi, kad filmą pirmieji žiūrovai galės išvysti jau kitų metų pabaigoje: „Paralyžius“ – mūsų trečias filmas, kuriamas kartu su A. Blaževičiumi. Esu tikra, kad jų bus ir daugiau. Ruošdamiesi filmavimui turėjome keletą galimybių pristatyti jį užsienio partneriams, sulaukėme daug pagyrų filmo scenarijui, kurį Andrius rašė kartu su Marija ir Tekle Kavtaradzėmis. 2020 m. antroje pusėje tikimės filmą pabaigti ir pristatyti jį pirmiesiems žiūrovams.“

„Paralyžiaus“ filmavimo aikštelė. „m-films“ nuotrauka

„Paralyžiaus“ filmavimo aikštelė. „m-films“ nuotrauka

Pirmasis A. Blaževičiaus filmas „Šventasis“ lietuvių kino apdovanojimuose 2017 m. pelnė net 6 „Sidabrines gerves“, o Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ buvo įvertintas už geriausią aktoriaus vaidmenį. Tai buvo pirmas kartas, kai apdovanojimas festivalyje įteiktas lietuvių aktoriui.

Filmo „Paralyžius“ scenarijų režisierius rašė kartu su filmo „Šventasis“ scenarijaus bendraautorėmis T. Kavtaradze ir M. Kavtaradze. Filmą prodiusuoja M. Razgutė (gamybos įmonė „M-Films“), pagrindinis operatorius – Narvydas Naujalis (LAC), dailininkas – Aurimas Akšys. Filmą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras prie LR Kultūros ministerijos.

„Paralyžiaus“ premjera numatoma 2020 metais.

„m-films“ informacija

Festivalio „Dpoezijos šaltinis“ nuotrauka

Rugpjūčio 2–4 d. miškais apaugusio Dubysos regioninio parko pašonėje, Daugoduose, vyks kasmetinis draugiškas šeimoms ir kūrėjams muzikos, poezijos, teatro bei dailės festivalis „Dpoezijos šaltinis“.

Du vakarus iš eilės gros daugiau nei 20 atlikėjų bardų: Darius Žvirblis, Giedrius ir Agnė Arbačiauskai, „Baltasis Kiras“, Andrius Zalieska (Zala), Justinas Žilinskas. Pasirodys daugybė šeimyninių duetų: Mindaugas Valiukas ir Valda Bičkutė-Valiukienė, Evelina ir Gytis Šimelioniai, Irma ir Povilas Žemaičiai, Juozapas Liaugaudas ir Giedrė, „JieDu“ (Vilija ir Ramūnas Šepučiai). Neoficialiu festivalio himnu tapusią dainą „Lapė“ atliks Jonas Baltokas ir „JieDu“, grupė „Medus“ ir kiti.

Festivalis jau kelintus metus įtvirtina tradiciją kviesti užsienio atlikėjus. Šiemet atvyksta ukrainiečiai „Очеретяний кіт“ („Nendrių katinas“).

„Dpoezijos“ scena jau dešimtus metus iš eilės tampa tramplinu kuriantiesiems. Kūrybos sujungta bardų bendruomenė leidžia albumus, dalyvauja projektuose, koncertuoja. Šių metų „Šaltinyje“ išgirsite Domilę Kirstukaitę, Andrių Jokubauską, Gintarių ir Aurėją, Gabrielę Pukelytę, Andriejų Radčenko, Darių Leveckį ir Rytą Germanavičių, Giedrių Čiurinską, Valerijų Šerelį, Viliją Radvilę, Dovilę Karpiūtę, Aldoną Stankutę (buvusios grupės „Deficitai“ narę).

Festivalio tradicija – net kelios scenos, skirtos poezijos skaitymams. Bus galima mėgautis „Fotelio“ scenoje skaitoma poezija: ją skaitys Elena Karnauskaitė, Paulius Norvila, Mindaugas Valiukas, Liutauras Degėsys, Marius Burokas, Jurgita Jasponytė, Simonas Bernotas. Bus ir atviro mikrofono scena – tai muzikuojantiesiems ir poezijai skirtas rytas, priešpietis, popietė, o didžiausiems romantikams – meilės lyrika po žvaigždėmis. Svajingi performatyviosios poezijos skaitymai virs slemerių varžybomis su kovos randais: kirčiai ir galūnės, kuriose aštrialiežuviai poezijos asai susirems ir plaksis slemo scenoje.

Festivalio kūrybinėje aplinkoje vyks netgi du teatralizuoti pasirodymai vaikams. Trupė „GyviTeatre“ pristatys naujai sukurtą, gyvai atliekamą miuziklą vaikams ir visai šeimai – „Sveikinu Tave Su!“, o bardai Jonas Baltokas ir „JieDu“ kvies į kelionę, kuri niekada neprailgsta – teatralizuotą koncertą mažiesiems „Ar jau atvažiavom?“.

Tarptautinis meno simpoziumas „Mėlynas šuo“

Šiemet prie „Dpoezijos šaltinio“ prisijungė neseniai įkurta nepriklausoma meno bei kultūros platforma „Mėlynas šuo“, į simpoziumą pakvietusi būrį žinomų Ukrainos ir Lietuvos dailininkų. Simpoziumo meno veidai: Katerina Bilietina, Valentina Ivanova, Konstantinas Afanasijievas, Oksana Boiko, Vadimas Suvorovas, Zlata Šišman (Ukraina) ir Jurgita Rancevienė, Živilė Vaičiukynienė, Erika Petunovienė (Erica Ayte), Inga Lelevičiūtė Žemaitienė (Lietuva).

Meno simpoziumas prasidės dar iki festivalio, liepos 27 dieną. Kūrėjai simpoziumo metu ne tik sukurs šiaudinį šių metų festivalio simbolį – trijų metrų „Grojančią lapę“, bet ir žada dekoruoti išties įspūdingų matmenų festivaliui skirtą vėliavą. Dailininkai eksponuos tapybos parodą ir ves kūrybines dirbtuves. 

Amatai, dirbtuvėlės

Atvykusiųjų su vaikais lauks maloni staigmena – būrys liaudies menininkų ir dailininkų profesionalų, kurie pamokys savo amato gudrybių – lipdymo, karpymo, piešimo, pynimo, sodų rišimo. Keramikas Virgilijus Bespalovas eksponuos mini parodą „Skambantys gyvybės sodai“. Fotografas Artūras Šeštokas pademonstruos unikalų fotografijos būdą – šlapio kolodijaus. Tėveliai galės patikrinti žinias muzikiniame protmūšyje su Justinu Žilinsku. 

Lankytojai turės galimybę žaisti petankę, veiks batutas, šalia renginio vietos kils ir leisis ultralengvieji lėktuvai. Vyks parodomosios tikrų riterių kovos. Festivalio pabaigoje bus simboliškai sudeginta dailininkų sukurta šiaudinės lapės skulptūra.

Renginys nemokamas. Svečių patogumui – vieta praustis, paruošta lauko virtuvėlė po stogine: elektrinė viryklė, šaltas vanduo, virdulys.

Kontaktai ir programa.

Meno simpoziumas.

Asociatyvi Pixabay nuotrauka

Straipsnis originaliu pavadinimu „Kultūrinė spauda: kokius kultūros lobynus talpina medijos?“ perpublikuojamas iš Kėdainių rajono laikraščio „Rinkos aikštė“.

Kalbėdami apie kultūrinę spaudą, jos misiją bei išskirtinumą ar bandydami palyginti ją su kitomis spaudos priemonėmis, visiems yra aišku kaip dieną – išsiskiria ji ne tik laikui nepavaldžia ideologija, bet ir turiniu.

Įžvalgomis apie kultūrinės spaudos prasmę šiuolaikinėje visuomenėje bei apie tai, kokius kultūros lobynus šiandien spausdina medijos, „Rinkos aikštė“ pakvietė pasidalinti interneto portalo „Bernardinai.lt“ vyr. redaktorę ROSITĄ GARŠKAITĘ ir leidinio „Šiaurės Atėnai“ vyr. redaktorę, poetę, eseistę GIEDRĘ KAZLAUSKAITĘ.

„2004 metais, kai broliai pranciškonai įkūrė dienraštį „Bernardinai.lt“, internetinės žiniasklaidos apskritai nebuvo gausu. Anuomet atrodė, kad tik trumpos žinutės tinka virtualybei, dėl to buvo labai novatoriška pradėti publikuoti išsamius straipsnius, komentarus, analizes, interviu, juolab „sudėtingomis“ temomis. Šiandien skaitmeninėje erdvėje skaitome įvairiausių tekstų, nepaisydami ilgio, žanro ar temos. 

Nuo įsikūrimo keitėsi daug kas – darbuotojai, autoriai, technologijos, dizainas, tačiau išliko krikščioniškas pagrindas ir siekis įsiklausyti į kitą. Džiaugiamės, kad tai ir po 15 metų Lietuvos viešajai erdvei yra reikalinga“, – pasakoja R. Garškaitė.

Tuo tarpu „Šiaurės Atėnai“ buvo galingas Sąjūdžio projektas – pirmasis numeris išėjo dar 1990-ųjų vasario 7 dieną. Redaktoriai buvo trys – Saulius Šaltenis, Saulius Stoma ir Arvydas Juozaitis.

„Tai ikiinternetinė era, didelių lūkesčių metas – reikėjo susigrąžinti visa tai, ką buvo atitvėrusi geležinė uždanga. Vertimai, Vakarų humanistika, neoficiozinis kalbėjimas apie kultūrą. Per trisdešimt metų daug kas keitėsi kartu su pilietine visuomene, kuri perėjo nemažai lūžių. Įdomu, kad mažiausiai keitėsi laikraščio forma – tiesiog tai neturėjo reikšmės“, – teigia G. Kazlauskaitė.

Asociatyvi Unsplash nuotrauka

Kaip manote, kokia šiandien yra kultūrinės spaudos misija? Kokią vietą ji užima Lietuvoje tarp kitų paudos priemonių?

R. Garškaitė: Nepasakysiu geriau, nei jau yra pasakęs filosofas profesorius Arūnas Sverdiolas, kultūrinė spauda kuria ir palaiko vertikalų mūsų viešosios sąmonės matmenį. Be jo žiniasklaida lėkšta – aptariamos temos supaprastinamos ir subanalinamos, vertinamos tik pagal naudą ar sukeliamą emociją.

G. Kazlauskaitė: O aš nemėgstu žodžio „misija“, jis iš rinkodaros žodyno. Misijas turi išganytojai ir verslininkai, o mes viso labo atliekame savo darbą. Nemėgstu, kai apie jį kalbama skambiais žodžiais. Vietos mes irgi užimame labai nedaug – kultūros leidiniai nekonkuruoja tarpusavyje. Rašome tiems, kuriems aktuali kultūra, kurie tuo gyvena.

Naujienos šiais laikais sklinda labai greitai, apie jas sužinome įvairiuose portaluose bei socialiniuose tinkluose. Tad įdomu, ko skaitytojai tikisi iš kultūrinių leidinių – kritinio žvilgsnio, analizės ir kitokio požiūrio į aktualijas? O gal kažko daugiau?

R. Garškaitė: Sunku pasakyti, ko tikisi, gali būti kad ir nieko. Aš pati kaip skaitytoja tikiuosi kultūrinėje spaudoje gelmių ir aukštumų, to minėto vertikalaus matmens apie žmogų, meną, visuomenę. Populiariajai žiniasklaidai pranešinėjant orus, kultūrinė turėtų samprotauti apie klimato kaitą.

G. Kazlauskaitė: Aš manau, jog kažko visgi tikisi, jeigu turime daugiau kaip 45 000 unikalių vartotojų per ketvirtį. Ištikimi skaitytojai tiesiog yra išsiugdę įprotį skaityti „Šiaurės Atėnus“ – tai jiems tas pat, kaip kvėpuoti. Skaito jauni žmonės, studijuojantys, ieškantys egzistencinių krypčių, besidomintys humanitariniais mokslais. Ir, be abejo, patys bendraautoriai – tie, kurie ir rašo. Jie turi jausti kontekstą, orientuotis kultūros lauke. Tai natūralus jų poreikis – panašiai, kaip akcininkams sekti biržos naujienas.

Koks yra „Bernardinai.lt“ bei „Šiaurės Atėnai“ išskirtinumas, palyginti su kitais kultūrinės spaudos leidiniais?

R. Garškaitė: Esminis – aiški pasaulėžiūros kryptis. „Bernardinai.lt“ yra krikščioniška žiniasklaidos priemonė, kas lemia ir temų, ir laikysenos pasirinkimą. Be to, kitaip nei didžioji dalis kultūrinės spaudos, pasirodančios kas savaitę, dvi ar rečiau, esame dienraštis – atnaujiname turinį kasdien. Mūsų publikacijos apima ne tik kultūrą, bet ir religijos, visuomenės temas.

G. Kazlauskaitė: Mes niekada nebuvome oficiozinis organas – pavyzdžiui, „Literatūra ir menas“, „Metai“, „Nemunas“ ėjo kaip Rašytojų sąjungos leidiniai, o „Šiaurės Atėnai“ turėjo atskalūnų etiketę. Šiandien ir išvardintieji leidiniai tos priklausomybės atsikratė, tačiau tam tikras paveldas išliko. Pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje mes turėjome stiprią eseistikos mokyklą (Sigitas Parulskis, Alfonsas Andriuškevičius, Giedra Radvilavičiūtė, Danutė Kalinauskaitė). Publicistikos kriterijus nustatė tokie autoriai kaip Sigitas Geda ir Gintaras Beresnevičius. Šiuo metu turime gana stiprios politinės publicistikos, vertimų. 

Rosita Garškaitė. Gedimino Šulco nuotrauka.

Kokios temos yra labiausiai vertinamos skaitytojų? Kiek, jūsų manymu, ilgai jos išlieka aktualios?

R. Garškaitė: Sprendžiant pagal skaitomumą, labiausiai jiems rūpi tos publikacijos, kuriomis prisiliečiama prie jų patirties. Pavyzdžiui, skaitomiausias praėjusių metų tekstas buvo Karolio Kaupinio esė „Kol aš rašau“. Daugelis komentavo, kad autorius užrašė tai, ką jie jautė, matė, galvojo, nežinojo, kaip suformuluoti. Atpažino tekste kažką savą.

G. Kazlauskaitė: Mūsų skaitytojai vertina ne temas, o jų pateikimo būdą, stilių, turinį. Temos amžinos – literatūra, kultūra, humanitarinė mintis, politika, istorija, vaizduojamasis menas ir jo kritika, paveldas, eseistika, atsiminimai. Kartais daug dėmesio susilaukia viena, kartais – kita. Galima būtų pririnkti visą lentyną knygų, kurias autoriai išsileido iš savo publikacijų „Šiaurės Atėnuose“. Taip pat galima pavartyti bet kurį numerį nuo 1990 m. ir rasti šį bei tą, kas dar nepaseno. Bet ne kiekvienam.

Labai įdomu, kokia yra jūsų skaitytojų auditorija – moksleiviai ir studentai, dėstytojai, mokytojai ir profesoriai? Ar čia kiekvienas gali rasti aktualios ir įdomios informacijos, skirtos rengiantis egzaminams, paskaitoms bei akiračio plėtrai?

G. Kazlauskaitė: Griežtai neapsibrėžiame – didelė tikimybė, kad mus panaršo moksleiviai, ieškodami medžiagos egzaminams ar pamokų užduotims. „Šiaurės Atėnų“ medžiagas eksploatuoja vadovėlių rinka (autorinių teisių požiūriu taip pigiau, nes laikraštis – ne leidykla), todėl moksleiviams leidinio vardas tikrai žinomas. Bet tikslinė auditorija yra menininkai, humanitarai, studentai, inteligentai, intelektualai. Jų poreikiai yra specifiniai, lietuviški dienraščiai jų nepatenkina. Užsienio dienraščiai taip pat ne, nes ten nėra lietuviškos kultūros refleksijos.

R. Garškaitė: Mūsų dienraštį skaito visos amžiaus grupės, tačiau geografiškai dauguma skaitytojų – vilniečiai. Iš atsiliepimų, pasidalijimų socialiniuose tinkluose žinome, kad turime nemažai skaitytojų tarp praktikuojančių katalikų, mokytojų, kultūros srityje dirbančių žmonių. Mano galva, kažką įdomaus „bernardinuose“ gali rasti visi krikščionybei nealergiški ir skaityti netingintys žmonės.

Šiandien viskas modernėja neįtikėtinu greičiu. Kartu su inovacijomis neabejotinai keičiasi ir skaitytojų poreikiai. Ar sunku prisitaikyti prie auditorijos? Su kokiais iššūkiais tenka susidurti redaktoriams, dizaineriams, tekstų autoriams?

R. Garškaitė: Kaip pasakė vienas ištikimas mūsų skaitytojas ir autorius – „bernardinuose“ žmonės ieško ne informacijos, o minčių. Dėl to mūsų iššūkiai tokie pat kaip ir prieš 15 metų – parūpinti tų įdomių, svarbių, į pokalbį kviečiančių minčių. Nesiekiame suspėti paskui didžiuosius interneto portalus – nuo jų greičio, lėkštumo, pertekliaus pavargę skaitytojai ieško ramios, švarios erdvės, kur skaitiniai, žiūriniai ar klausiniai kruopščiai atrinkti.

G. Kazlauskaitė: Kategoriškai atsisakome pataikauti skaitytojų, kurie vis vien mūsų neskaitys, poreikiams, todėl išlikome konservatyvūs dizaino ir kitų spec. efektų atžvilgiu. Laikraštis leidžiamas labai paprastai, ekologiškai, be jokių įmantrybės pretenzijų, be spalvotos spaudos. Turime ir vien tik internetinį projektą (tos medžiagos nededamos į laikraštį). Mes nesiekiame būti žūtbūtinai patrauklūs kiekvienam – neperšame savęs, mus skaito tie, kuriems to reikia.

Man asmeniškai reikėjo peržengti save, kol išmokau reklamuoti publikacijas feisbuke, nes anksčiau tai atrodė vulgaru. Kalbos redaktorei nebuvo lengva priprasti prie pakitusios autorių, kurie studijuoja užsienyje, kalbos.

Giedrė Kazlauskaitė. Dainiaus Dirgėlos nuotrauka

Kalbant apie galimybę tekstus skaityti internete, kaip manote, kokį būdą šiandienis skaitytojais renkasi dažniau – spausdintą ar internetinį. Kaip manote, kodėl ir nuo ko tai priklauso?

R. Garškaitė: Kad ir kiek kalbėtume apie spausdinto popieriaus faktūros ar kvapo romantiką, akivaizdu, kad vis daugiau skaitome internete. Įsiminiau a. a. sociologo Zygmunto Baumano frazę, pasakytą vizito Vilniuje metu 2013-aisiais: gyvename tarp dviejų pasaulių – on line ir off line. Dėl to visi periodiniai popieriniai leidiniai yra priversti galvoti apie kokią nors egzistencijos virtualybėje formą. Visgi dalis žmonių vertina galimybę turėti fizinį sąlytį su skaitiniu: nešiotis kuprinėje, rasti pašto dėžutėje, braukyti puslapius. Aš asmeniškai skaitydama spausdintą žodį lengviau sutelkiu dėmesį ir atskiriu autoriaus mintis nuo savųjų.

Kodėl dabar, kai daugelis gali skaityti keliomis užsienio kalbomis, kultūriniuose leidiniuose spausdinama tiek daug vertimų? Kokios tematikos tekstai yra labiausiai skaitomi?

G. Kazlauskaitė: Dėl pačios lietuvių kalbos – ji turi turėti svarbiausių veikalų vertimus, antraip neturės sąvokų, nepatirs kalbos dinamikos, užsikonservuos ir numirs. Be to, vargu ar kiekvienas taip jau viską ir perskaito vokiškai, prancūziškai, ispaniškai, itališkai. Rusų, lenkų, latvių kalbas taip pat moka ne visi, ypač moksleiviai. Leidinys yra bendruomeninis projektas, prie jo dirba labai geri vertėjai, kurie ne tik suranda ir išverčia svarbiuosius tekstus, bet ir seka, pavyzdžiui, portugalų literatūros raidą, naujoves, domisi ir senaisiais, ir šiuolaikiniais autoriais. Nepaisant to, kad jau beveik trisdešimt metų esame atviri pasauliui, dar labai daug ko nežinome ir neturime: ne viskas yra pasiekiama ir anglų kalba, o pervertiniai, kai verčiama ne iš originalo, beveik neturi prasmės.

Nesame naujienų portalas, todėl nėra tokio reiškinio kaip „skaitomiausios temos“. Šiuo metu daugiausiai kliktelėjimų sulaukia autoriai, kurie yra aktyvūs socialiniuose tinkluose, bet mes to netapatiname su verte. Paradoksalu, kartais labai skaitomi yra ir visai nepragmatiški tekstai, pavyzdžiui, Brodskio kalbos.

R. Garškaitė: Nežinau, ar tikrai vertimų tiek daug: kol kas nepastebėjau jų publikavimo lietuvių autorių sąskaita. Apskritai vertimus kultūrinėje spaudoje vertinu teigiamai, nes mūsų kūrėjų ir temų ratas ne pats plačiausias, visgi nedidelė tauta esame. Džiaugiuosi, kai per poezijos vertimus atrandu naują poetą ar susipažįstu su tendencijomis kitose šalyse ar žemynuose skaitydama publicistiką. Išmintingai atrinkti vertimai plečia akiratį, kas mums tik į naudą.

Ar susimąstote apie kultūrinių leidinių bei kultūrines temas rašančių žmonių ateitį? Kokias tendencijas įžvelgiate? Jauni žmonės tampa kūrybingesni, o galbūt priešingai? Įdomu ir tai, kokie šiandien yra autoriams keliami reikalavimai.

G. Kazlauskaitė: Ne, apie savo ateitį kiekvienas mąsto individualiai, ji man nepavaldi. Be to, leidinių redaktoriai šiandien turi daug mažiau galios negu anksčiau. Nors dažnai iš karto matosi, kodėl žmogus veržiasi publikuotis – siekia matomumo, žinomumo, pripažinimo ar jam tiesiog įdomu, jis nori prisidėti prie leidinio kaip bendruomeninio projekto. Mums neretai rašo doktorantai – jie turi daugiausia idealizmo, vėliau nueina akademiniais ar visuomeniniais keliais. Pradedantieji literatai gan narciziški, jie žiūri savo raiškos, o ne ko reikia laikraščiui – nukreipiu juos į labiau literatūrinius leidinius, bet jie vis vien grįžta, matyt, publikacija „Šatėnuose“ yra tam tikro prestižo ženklas. Man įdomiausia, kad laikraštis visais laikais pritraukia jaunus frykus – nežinau, iš kur jų randasi, nes rinkos dėsniai diktuoja ką kita.

Kriterijai publikacijai yra aukšti, daugelis jų neatitinka: žmogus turi žinoti, kur rašo ir siunčia savo tekstą. Juokinga, kai atsiunčia savo „kūrybinius bandymus“ neskaitę laikraščio, nežinantys, kad egzistuoja šioks toks profesionalumo lygmuo.

R. Garškaitė: Verčiau mąstytume apie dabartį, nes ateities gali ir nebūti. Užtenka prisiminti „Literatūros ir meno“ numerį tuščiais puslapiais praėjusių metų vasarį. Valdžia nesupranta kultūros, įskaitant kultūros leidinius, svarbos, jai skiriamos tikrai per menkos lėšos. Gaila, kad nenorima investuoti į kultūrą, kas atsipirktų daugeriopai. Stebuklas, kad jauni, išsilavinę, kūrybingi žmonės nori dirbti prastai apmokamą ir daug reikalaujantį darbą, rašydami apie kultūrą.  

Kalbant apie politinį-socialinį ir kultūrinį gyvenimą, kaip manote, tai du vienas nuo kito neatskiriami reiškiniai ar visgi kultūrą sieti su politinėmis idėjomis yra neteisinga? Kodėl?

G. Kazlauskaitė: Jie eina koja kojon. Politika yra daug glaudžiau susijusi su kultūra, negu įprastai įsivaizduojama. Nors kai kurie kultūrininkai skelbiasi esą apolitiški ar kad „menas aukščiau politikos“ – tokie pareiškimai taip pat yra politika, ir, deja, prasta, nusiplaunanti rankas. Tai tas pat, kas sakyti: „Nebalsavau, nes nebuvo manęs verto kandidato.“

R. Garškaitė: Kadangi žmogus yra religinis, kultūrinis, politinis ir t. t. padaras vienu metu, skirtingi jo gyvenimo matmenys neturėtų būti dirbtinai atskirti. Juolab kad menas vis jautresnis socialiniams pokyčiams, problemoms. Argi Michelis Houellebecqas savo romanuose neturi ko pasakyti apie vakariečio būklę? Ar spektaklis „Žalia pievelė“ nekalba paveikiai apie bendruomenės tapatybės krizę? Neatsižvelgimas į socialinę ir politinę tikrovę kultūroje man atrodo gan naivus, o gal ir egoistiškas.

Ekspozicija Kazio Varnelio namuose-muziejuje. Kęstučio Stoškaus nuotrauka

Liepos 22 d., pirmadienį, 11 val. Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Kazio Varnelio namuose-muziejuje vyks spaudos konferencija, kurios metu muziejaus direktorė Rūta Kačkutė pristatys pasikeitusią šio padalinio lankymo tvarką, o muziejininkė Gabrielė Paškevičiūtė plačiau papasakos apie pasaulinio lygio optinio meno meistro Kazio Varnelio kūrybą ir sukauptą kolekciją.

Iki šiol Kazio Varnelio namus-muziejų lankytojai galėdavo aplankyti tik iš anksto užsiregistravę. Dabar dalį muziejaus bus galima aplankyti savarankiškai. Muziejus viliasi, kad tai didins pasaulyje įvertinto, tačiau Lietuvoje ne kiekvienam žinomo dailininko ir jo per daugiau nei 50 metų sukauptos unikalių meno kūrinių kolekcijos žinomumą ir prieinamumą.

Už kuklaus muziejaus pastato fasado ir niekuo neišsiskiriančių durų slepiasi daugiau nei 40 kambarių, o juose – per tūkstantį išskirtinių meno kūrinių.

Ekspozicija Kazio Varnelio namuose-muziejuje. Kęstučio Stoškaus nuotrauka

Dailininko studija Kazio Varnelio namuose-muziejuje. Kęstučio Stoškaus nuotrauka

Lietuvos nacionalinio muziejaus naujienos – feisbuko paskyroje ir internete.

Lietuvos nacionalinio muziejaus informacija

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/59084c8378d6ef675509aefe9fa73dce.jpg"},"main_article":{"title":"Vincentas Lambertas \u2013 bej\u0117g\u0117s ir nusivylusios visuomen\u0117s auka","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-19-vincentas-lambertas-bejeges-ir-nusivylusios-visuomenes-auka\/176663","article_id":"176663","subtitle":"Toma Bru\u017eait\u0117"},"sub_1":{"title":"Psichologas M. Trunc\u0117: jei norime i\u0161saugoti santykius, reikalinga emocin\u0117 trauka","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-19-psichologas-m-trunce-jei-norime-issaugoti-santykius-reikalinga-emocine-trauka\/176654","article_id":"176654","subtitle":"Rugil\u0117 Juodaitien\u0117"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/0ba2e9a65e5ade9a41accaf8bd6e02bb466b727b.jpg"},"sub_2":{"title":"Alfa. Kod\u0117l ir kaip apie tik\u0117jim\u0105 tur\u0117\u010diau kalb\u0117ti kitiems?","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-12-alfa-kodel-ir-kaip-apie-tikejima-tureciau-kalbeti-kitiems\/176466","article_id":"176466","subtitle":null},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/4eccc14cc2a7fd56c3e7eeb57bb851dda17fb466.jpg"},"sub_3":{"title":"5 nepelnytai pamir\u0161tos Lietuvos vietos \u2013 5 istoriniai (ir ne tik) skaitiniai vasarai","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2019-07-19-5-nepelnytai-pamirstos-lietuvos-vietos-5-istoriniai-ir-ne-tik-skaitiniai-vasarai\/176630","article_id":"176630","subtitle":"Povilas Andrius Stepavi\u010dius - Doxa"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/5a58f1849fe6ec2f3f5a81dde8e99cded20b9b58.jpg"},"related":[],"links":[]}

Vincent Lambert

Liepos 11-osios rytą Vincentas Lambert'as mirė. Praėjus beveik 10 metų po lemtingos avarijos, kurios metu Vincentas patyrė sunkią galvos traumą ir tapo visiškai neįgalus, po daugybės laimėtų ir pralaimėtų mūšių už jo gyvenimo išsaugojimą, viskas baigėsi. Bent jau pačiam Vincentui Lambert'ui. O mes turime toliau gyventi su šiuo, deja, pralaimėjimu.

Istorija, apie kurią rašyta ir šiame straipsnyje, atskleidžia, kiek daug sudėtingų ir kartais neišsprendžiamų klausimų kelia eutanazijos tema. Ji taip pat iškalbingai parodo, kokia nusivylusi gyvenimu ir bejėgė, susidūrusi su mirtimi ar negalia, yra mūsų visuomenė. Kalbame apie vieną konkretų žmogų, vienos šeimos istoriją, konkrečius sprendimus priėmusius konkrečius teisėjus ir medikus. Tad pagrįstai galime sakyti, kad istorija yra ne apie mus, tai tik Prancūzijos reikalas. Ir vis dėlto kilę klausimai ir moralinės dilemos pranoksta vienos šeimos ar net vienos šalies tikrovę.

Įtraukta buvo ne tik Prancūzijos teisėsauga ir žiniasklaida. Situaciją analizavo ir savo sprendimus skelbė Europos Žmogaus Teisių Teismas, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas. Pastarasis prašė Prancūzijos atidėti sprendimo nebeduoti maitinimo ir skysčio, dėl ko neišvengiamai Vincentas mirs, vykdymą, kol komitetas išnagrinės šį atvejį. Deja, Prancūzijos teisėjai nusprendė nelaukti, o argumentavo tuo, kad komiteto sprendimas vis tiek bus neįpareigojantis, tik patariamasis. Tai pavojingas precedentas, kai šalys, įkūrusios organizaciją, nustačiusios jos taisykles, įsipareigojusios tų taisyklių laikytis, nekreipia pakankamo dėmesio į jos prašymus ir sprendimus.

Europos Žmogaus Teisių teismo sprendimas taip pat kelia nerimą. Europos teisės ir teisingumo centro (European Center for Law and Justice) teisininkai, atstovavę Vincento tėvams, analizavo dar 2017 metais priimtą sprendimą. Teismas, kuris turėtų užtikrinti kiekvieno Europos piliečio teises, o ypač tokias pamatines kaip teisę gyventi, teisę į tinkamą sveikatos priežiūrą, pasakė, kad šalies teisėjai ir medikai gali nuspręsti atimti gyvybę sunkiai sergantiems ar neįgaliems savo piliečiams.

Unsplash.com nuotrauka

Mes apie eutanaziją nediskutuojame labai dažnai, tačiau net neabejoju, anksčiau ar vėliau turėsime atsakyti į tuos klausimus, į kuriuos pastarąjį dešimtmetį, o ypač paskutinius kelis mėnesius atsakinėjo Prancūzija. Kas nusprendžia, kam mirti, o kam gyventi? Kokiais matais ir kas matuoja asmens gyvenimo kokybę? Kiek mes pasiryžę galvoti, dirbti, siekti pažangos medicinoje ar slaugoje, kad net silpniausi galėtų oriai gyventi ir sulaukti savo laiko iš čia išeiti? Tik iš pirmo žvilgsnio šie klausimai gali pasirodyti tolimi ir abstraktūs. Štai pateiks koks Seimo narys įstatymo projektą dėl eutanazijos legalizavimo Lietuvoje ir kiekvienas turėsime labai konkrečiai savęs paklausti: kokioje valstybėje norime gyventi? Valstybėje, kuri kovoja už kiekvieną savo pilietį, ištikus negandai padeda ir saugo? Ar valstybėje, kuri prisidengusi iškreiptu gailestingumu, sugeba pasiūlyti tik mirtį?

Paliatyvi slauga ir slauga nėra tas pat

Valstybinių ligonių kasų puslapyje galima rasti trumpų paaiškinimų, ką reiškia slauga ir paliatyvi slauga. Pastaroji apima įvairias paslaugos ir priemones, kurios taikomos mirštantiems žmonėms, tai yra sergantiems nepagydomomis, progresuojančiomis ir gyvenimą trumpinančiomis ligomis. Paliatyvos slaugos tikslas – ne numarinti pacientą, o užtikrinti ligoniui ar senoliui tinkamas, orias sąlygas, kol jis sulauks mirties. Diskutuojant apie Vincento Lambert'o atvejį buvo minima, kad Prancūzijoje paliatyvios slaugos skyriuose ar ligoninėse pacientai iki savo mirties vidutiniškai išbūna apie 16 dienų. Vincentas tokioje ligoninėje išbuvo beveik 10 metų. Akivaizdu, kad jis nebuvo mirštantis ligonis. Mirė jis dėl to, kad jam nebuvo suteikta minimali pagalba – atimtas maitinimas ir skysčiai.

Tuo tarpu slauga – tai įvairios gydymo ar minimalios sveikatos būklės palaikymo paslaugos ar priemonės, kurios taikomos lėtinėmis ligomis sergantiems ar neįgaliesiems. Šie žmonės, gydytojų ir slaugytojų pacientai, nėra mirštantys ligoniai. Tam, kad galėtų išgyventi, jiems tik reikia kitų pagalbos. Vincentas kaip tik ir buvo toks pacientas. Taip, jis tikrai turėjo didelę negalią, tačiau jam nereikėjo jokio gydymo ar gyvybę palaikančių prietaisų. Panašios būklės pacientų, slaugomų ligoninėse ar net namuose, yra kiekvienoje šalyje. Kaip ir ši istorija parodo, sulaukę tinkamos pagalbos, jie gali išgyventi ne vienus metus.

Suteikti tą pagalbą, kartais net labai minimalią, pavyzdžiui, padėti pavalgyti ar atsigerti, yra mūsų elementarų žmogiškumą parodantis veiksmas. Neperdėsime sakydami, kad taip padėti silpnesniam yra žmogiška pareiga. Tad visiškai nestebina Vatikano pareigūnų komentarai, sulaukus žinios apie Vincento mirtį. Popiežiškoji Gyvybės akademija Vincento mirtį pavadino „žmonijos pralaimėjimu“, o Dievo kulto ir sakramentų kongregacijos prefektas Robertas Sarah Vincentą – „kankiniu“. Mes gyvename neribotų ambicijų ir galimybių laikais, niekas neturėtų mirti iš bado ar troškulio.

Negalia nėra gyvenimo pabaiga

Negalia iš tiesų glumina. Visiškai suprantama, kai sveikiems, sėkmingiems, vis skubantiems ir kažką veikiantiems atrodo, kad gyvenimas nejudant, nekalbant, visavertiškai nebendraujant yra neįmanomas. Liga ir negalia žmogų ir jo gyvenimą subjauroja. Bet tai tik paviršius. Nei liga, nei negalia nėra visas žmogus ir nėra visas jo gyvenimas. Tad neteisinga matuoti žmogaus vertę, atsižvelgiant tik į tai. Tuo labiau negalios ar ligos sukelti apribojimai negali būti kriterijus sprendžiant, kas gali gyventi, o kam verčiau numirti. Tokią žinią po Vincento mirties savo tviterio paskyroje perdavė ir popiežius Pranciškus: „Visuomenė yra žmogiška, kai ji saugo gyvenimą, kiekvieno gyvenimą, nuo jo pradžios iki natūralios mirties, nesirinkdama, kas vertas, o kas nevertas gyventi.“

Igor Rodrigue. Unsplash.com

Vienu atveju nusprendę, kad sunkią negalią turinčiam asmeniui verčiau numirti, nei gyventi sėkmės standartų neatitinkantį gyvenimą, sunku bus sutarti, o kur yra riba. Paralyžius, komos būsena, Dauno sindromas, cerebralinis paralyžius, aklumas – kas dar yra priimtina, o kas jau ne? Galima sakyti, tegul pats žmogus sprendžia. Tik labai dažnai negalią turintis ar sergantis žmogus pats negali sąmoningai apsispręsti ar savo sprendimo kitiems perduoti. O kartais mirti norisi ne dėl pačios ištikusios negandos, o dėl to, kad nesulaukiama tinkamos pagalbos, palaikymo, paramos. 

Gyvenimas su liga ar negalia iš tiesų yra sunkus, iš paties žmogaus, taip pat jo artimųjų pareikalauja neįmanomų aukų ir pastangų. Ir mes, kaip visuomenė, renkamės – ar padėti gyventi, ar padėti numirti. Šį pasirinkimą įgyvendiname teisinėmis bei medicininėmis priemonėmis. Apmaudu, kad šiandien, kai tiek daug galimybių padėti oriai gyventi, civilizuotos šalys pasirenka mirtį. Ką tai reiškia? Galbūt tai, kad mes, sutelkę dėmesį į sėkmingo ir patogaus gyvenimo paieškas, bijome nesėkmės, siaubą kelia beviltiškumo jausmas, neišvengiamai aplankantis, susidūrus su kančia? Galbūt tai, kad jaučiamės atsidūrę aklavietėje – sunku rasti tinkamą pagalbą, dažnai net naujausių išradimų nepakanka palengvinti kančiai, pernelyg daug pastangų ir pasiaukojimo reikia, kad būtų sukurtos veiksmingos ir žmogiškos pagalbos sistemos? Ir tuomet imame tą nerimą ir neviltį slėpti kalbomis apie gailestingą mirtį ir teisiniais sprendimais, apibrėžiančiais, kas yra tinkamas ir naudingas gyvenimas.

Cathopic.com nuotrauka

Per 26 Lietuvos nepriklausomybės metus išsiskyrė 690 tūkst. šeimų ir augti be vieno iš tėvų liko beveik 200 tūkst. vaikų. „Po skyrybų visi šeimos nariai jaučiasi atstumti, nereikalingi ir papuola į skurdą ar nepriteklių“, – sudėtingą situaciją komentuoja santykių ir skyrybų psichologas MYKOLAS TRUNCĖ. Specialistas sako, kad tai skaudžiausiai paveikia vaikus. Taip pat tikina, jog visi gyventume taip gerai kaip Skandinavų šalys, jei skyrybų iš viso nebūtų.

Kokios dažniausios skyrybų priežastys?

Europos šalių bendrasis santuokos ir ištuokos rodiklis aiškiai rodo, kad Lietuva yra viena tarp dažniausiai besituokiančių ir labiausiai besiskiriančių šalių. Kitaip sakant, skubame tuoktis ir skirtis. Bėgant metams moteris ir vyras tapo lygūs, tačiau tarpusavio santykiuose sutuoktiniai tebesinaudoja paklusimo modeliu, kai vienas iš sutuoktinių manosi esąs teisus, o kitas turi jam paklusti.

Labiausiai Lietuvos šeimose yra paplitęs vyro viršenybės modelis. Tačiau yra nemažai atvejų, kai žmona manosi esanti teisi, tad „šokdina“ vyrą taip, kaip ji nori. Nepriklausomai nuo to, kas „yra viršuje“, paklusimo modelis žeidžia paklusti turinčią pusę ir sukelia nepasitenkinimą, kuris pasireiškia tarpusavio konfliktuose. Konflikto metu sutuoktiniai pažeidžia vienas kito orumą, pagarbą, kuri užleidžia vietą paniekai. Tai yra skyrybų pranašas.

Taip pat priežastis – gyventojų persikraustymas gyventi į miestą. Žmonės dabar linkę gyventi patogiau. Kaime kiekvienas yra ant akių ir kiekvienas žmogaus poelgis aptariamas bei vertinamas. Tai skatina elgtis atsakingiau. Mieste visiškai kitaip. Net nežinome, kas gyvena mūsų daugiabutyje, toje pačioje laiptinėje ar aukštu žemiau. Todėl jaučiamės gyvenantys kaip tarp svetimų ir neturintys prieš ką raudonuoti, jei elgiamės negražiai. Gyvenimas mieste sudaro galimybes sutuoktiniams elgtis ne taip atsakingai ir šeimos atžvilgiu.

Taip pat įtakos turi moters galimybių eiti dirbti ir pragyventi savarankiškai atsiradimas. Kaime gyvenančios šeimos turėdavo nuo 6 iki 12 vaikų. Žmona ar motina visą gyvenimą, kol vaikai užaugdavo ir išskrisdavo iš lizdo, dirbo namie. Neturėjo laisvo laiko ir jokios galimybės eiti į darbą bei gauti darbinių pajamų. Uždirbti pragyvenimui buvo vyro pareiga.

Šiandien vidutinėje Lietuvos šeimoje auga 1,2 vaiko. Atsiradusi vaikų darželių pasiūla sudaro galimybes mamai atiduoti vaiką darbo dienos metu į darželį, o pačiai eiti į darbą. Taip žmona gali uždirbti pragyvenimui ir tampa nepriklausoma nuo vyro. Ši aplinkybė atlaisvina žmonoms kelią į skyrybas. Beje, du trečdalius skyrybų inicijuoja moterys, kurios yra labiau nepatenkintos vyrais nei jie žmonomis.

Kokios vidinės, psichologinės skyrybų priežastys?

Prie vidinių priskirčiau netinkamą sutuoktinių įsitikinimų sistemą, kurią sudaro klaidingos vertybės, nuostatos, prielaidos ir kiti įsitikinimai. Ypač, jei vienas apie kitą manome, kad „visi vyrai yra paršai“ arba „visos moterys yra kalės“. Taip pat, jei galvose gyvena tokios prielaidos: ,,jis ar ji po vestuvių priklauso man“, „aš už jį ar ją geriau išmanau“, „santykių kokybė priklauso nuo jo ar jos“, „aš galiu elgtis, kaip noriu“.

Sutuoktinių smurto vienas kitam formos ir pasireiškimo dažnumas. Mykolo Truncės nuotrauka.

Visi aukščiau išvardinti įsitikinimai ir ne tik jie lemia bei formuoja antrosios pusės atstumiantį elgesį, o tai pažeidžia jos emocinį saugumą. Po tokių pažeidimų nebesinori būti kartu. Todėl vidutiniškai per 13 bendro gyvenimo metų pora vienas kitą stumia nuo savęs tol, kol išsiskiria.

Kokios poros skiriasi dažniausiai?

Patvariausios poros yra tos, kuriose sutuoktiniai panašūs pagal tautybę, įsitikinimus, religiją, amžių ar socialinį statusą. „Pelenė neilgai gyveno su savo princu, nes jie buvo labai skirtingi“, – apie tai mes nežinome. Kažkodėl visos pasakos baigiasi sakiniu: „Jie susituokė ir toliau laimingai gyveno.“ Toliau jau buvo nebe pasaka.

Pagal JAV atliktus tyrimus, didesnę tikimybę skirtis turi poros, kuriose moteris renkasi vyrą dėl to, kad jis turtingas, o vyras renkasi moterį dėl to, kad ji graži. Taip pat, jei pora mažiau susitikinėjo ar gyveno prieš santuoką, gauna mažesnes pajamas, retkarčiais lankosi bažnyčioje. Kitos priežastys gali būti, kad buvo išleista daug pinigų vestuvėms, tačiau nebuvo medaus mėnesio arba nėra bendrų vaikų. Lemti skyrybas gali didesnis amžiaus skirtumas ar skirtingas išsilavinimas.

Iš savo patirties pridėčiau, kad skiriasi tos poros, kurių vienas ar abu sutuoktiniai yra pedantiški, perfekcionistai, nori būti teisiam(-i), linkę užsidaryti, priekaištauti, kaltinti, kandžiotis, svaidyti emocinius žaibus.

Dauguma porų sako, kad nesutapo interesai. Ar tai tik populiari frazė, ar iš tikrųjų tarpusavio skirtumai labiausiai trukdo kurti bendrą gyvenimą?

Taip, „nesutapo interesai“ – gražus pasiteisinimas prieš kitus, kodėl teko išsiskirti. Iš tikrųjų kiekvienas žmogus turi savo interesus. Todėl pasaulyje nėra dviejų vienodų žmonių. Tai, kad ir sutuoktiniai, ir jų interesai yra skirtingi, visiškai normalu. Kurti bendrą gyvenimą trukdo ne skirtingi interesai, o nemokėjimas jų suderinti taip, kad abu sutuoktiniai jaustųsi puikiai ar bent gerai. Todėl tikrasis pasakymas yra toks: „Aš nesugebėjau prisiderinti ir suderinti mūsų skirtingų interesų. Vietoje to aš bandžiau primesti antrai pusei savo nuomonę, o ji – savo. Dėl to tarp mūsų kildavo konfliktų, kurių metu vienas kitą žeminome, kaltinome ir žeidėme. Kai mūsų „širdys“ buvo sužalotos tiek, kad jos pradėdavo „skaudėti“ vos tik pamačius antrą pusę, tada nusprendėme nebekentėti ir skirtis.“

Šiuo metu žiniasklaidoje vis skelbiama apie dažnas žymių žmonių skyrybas. Ar tai gali paskatinti ir kitas poras priimti tokį sprendimą?

Žymūs žmonės vienaip ar kitaip tampa „modeliais“, į kuriuos mes lygiuojamės. Todėl jų elgesys paskatina elgtis panašiai. Tai labai stipriai pasireiškė savižudybių atvejais. Buvo pastebėta, kad, kai visuomenė sužino, jog nusižudo įžymus žmogus, tai po to savižudybių skaičius išauga. Siekiant to išvengti apie savižudybes dabar nepranešama. Todėl galime daryti prielaidą, kad ir žymių žmonių skyrybos gali paskatinti kitas poras priimti sprendimą skirtis. Jei norime to išvengti, turėtume tai kuo mažiau viešinti.

Kaip išsaugoti darnius santykius poroje?

Jei tarp sutuoktinių nebelieka emocinės traukos, santuoka yra pavojuje. Taip pat, jei vietoje traukos atsiranda atstūmimas, viskas griūva ir pora skiriasi. Žmogus nebenori kentėti skausmo, kurį sukelia antroji pusė. Dar kitaip sakant, pora tuokėsi tam, kad būtų priimti, suprasti, palaikomi, tačiau dabar to nebeturi. Vietoje to santykiuose atsiranda atstūmimas, atitolimas, nepagarba, priekaištai, pažeminimai, kaltinimai, „įkandimai“, nesaugumas. Vengdami tokio „širdies“ skausmo, sutuoktiniai skiriasi.

Reikia išsaugoti emocinę trauką, jei norime išsaugoti santykius. Tam sutuoktiniai turi prisiimti atsakomybę už tai, kas vyko, vyksta ir vyks tarpusavyje. Jei atsakomybę už santykių kokybę atiduosime antrai pusei, tai mums liks tik aukos vaidmuo. Toks žmogus gali ir moka tik kaltinti, menkinti bei žeminti kitą. Santykių kokybę sutuoktinis galės valdyti, jei manys, kad viskas, kas vyksta santykiuose, priklauso nuo jo ar jos.

Taip pat svarbu sukurti saugią erdvę poroje. Tai reiškia, kad abu turi išmokti bendrauti tarpusavyje taip, kad pokalbyje ir po jo jaustųsi saugūs. Todėl reikia atsiprašyti vienam kito už tai, kad sukėlė skausmą ir kančią. Taip pat susitarti, kam kuriama šeima (partnerystė). Naudinga atsirinkti ir suvienodinti bendras šeimos vertybes bei numatyti, kaip jas stiprins kiekvienas.

Gal yra daugiau patarimų, į kuriuos poroms derėtų atsižvelgti?

Galiu patarti išmokti spręsti konfliktus abipusio laimėjimo būdu ir išspręsti visus tarpusavio chroniškus (pasikartojančius) konfliktus taip, kad abi pusės būtų patenkintos. Jei pora konfliktuoja keturiose srityse bent kartą per savaitę (žr. Sutuoktinių konfliktai pagal sritis, stiprumą ir pasireiškimo dažnumą), tai per metus bus 208 konfliktai. Tokių stiprių ir dažnų konfliktų metu bendraujame pakeltu balsu, priekaištaujame, kaltiname, „kandžiojame“ vienas kitą taip stipriai pažeisdami vienas kito emocinį saugumą.

Sutuoktinių konfliktai pagal sritis, stiprumą ir pasireiškimo dažnumą. Mykolo Truncės nuotrauka.

Santykiuose taip pat svarbu išmokti suteikti ir patirti abipusį seksualinį pasitenkinimą. Paklausus, kur jūs mokėtės sekso, žmonės dažniausiai atsako, kad kur papuolė: tai knygoje perskaičiau, filme pamačiau, tai išgirdau ar sufantazavau. Seksualinis potraukis – labai galinga jėga, kuri gali priversti mus padaryti neleistinų dalykų. Tarptautiniame tyrime „Pasaulinis seksualinio elgesio tyrimas“, kuris apėmė 26 šalis, buvo nustatyta, jog apie 40 proc. vyrų ir apie 20 proc. moterų išreiškė nepasitenkinimą esama partneryste. Dalyviai pažymėjo, kad savo gyvenime bent vieną kartą turėjo nesantuokinį seksą. Tai rodo didžiulę neišspręstą problemą – sutuoktinių nepakankamus gebėjimus sukurti stiprią intymią trauką.

Visuomenėje egzistuoja požiūris, kad „žmonos pareiga tenkinti vyro seksualinį poreikį“. Taip galvojant negalima sukurti stiprios abipusės intymios traukos, reikalingos tvirtai šeimai. Todėl derėtų suformuoti požiūrį ir gebėjimus patirti bei suteikti seksualinį pasitenkinimą, kuris sutuoktinius trauktų vieną prie kito.

Sutuoktiniai taip pat turi susitarti dėl vaikų užimtumo ir ugdymo, pinigų ir turto valdymo, bendro gyvenimo tikslų ir taisyklių. To nepadariusi pora negali tikėtis tarpusavio supratimo, darnos, palaikymo, to, dėl ko kūrė santuoką.

Paliesiaus dvaras. Paliesiausdvaras.lt nuotrauka

Vasara – kelionių ir bandymų išnaudoti atostogas skaitiniams laikas. Tikriausiai ne vienas turime sukaupę krūvas knygų, skirtų vasaros nuotykiams, kurie, kaip rodo patirtis, gali pasireikšti ir labai netikėtai. Šiame tekste pateikiu 5 Lietuvos vietas, kurios kai kam gali būti žinomos, o kai kam – nelabai. Vis dėlto, neretai po Lietuvą keliaujame per daug nesiruošdami nukrypti nuo kelio. Šio sąrašo tikslas – parodyti, kad spontaniškos kelionės vadovu gali tapti ne tik įprasta enciklopedinė informacija, bet ir vietoje buvusių, gyvenusių ar vietą tyrusių žmonių kūryba.

Paliesiaus dvaras. Mielagėnų miestelis

Šeteniai – Č. Milošo gimtinė. Atstatytas senasis svirnas – dabar konferencijų centras V. Denisenko nuotrauka

Tiems, kam XVII a. istorija yra tolima ir svetima, netoli Kėdainių yra kitas lankytinas objektas – žymusis Šeteinių dvaras. Paties dvaro nebeliko, o buvusio svirno vietoje yra įkurtas Cz. Miłoszo kultūros centras. Visgi, būtent buvusiame Šeteinių dvare, prieš 108 m. gimė Nobelio literatūros premijos laureatas. Šeteiniai Miłoszui visuomet buvo romatiška vieta, tad keliautojui, prieš vykstant į šias apylinkes, pravartu paskaityti paties Cz. Miłoszo parašytą „Isos slėnį“, skirtą Šeteinių apylinkėms ir vaikystės prisiminimams.

Paminėtina, kad Šeteiniuose gimė ir paskutinysis Pirmosios Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys.

Vilniaus apylinkės

Norintiems aplankyti Vilniaus apylinkes, rekomenduotina išbandyti senuosius kelionių / išvykų vadovus. Vienas jų – Liudviko Vladislovo Kondratovičiaus (mums geriau žinomo kaip Vladislovas Sirokomlė) sudarytas iškylų vadovas po Vilniaus apylinkes. 1857–1860 m. pasirodę tekstai, 1989 m. buvo sudėti į vieną knygutę „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“. Tai puiki proga pakeliauti Sirokomlės pėdomis ir patyrinėti per 150 m. įvykusius pokyčius. Sirokomlė skaitytoją ir keliautoją veda pro Trakų, Stakliškių, Jiezno, Punios, Nemėžio, Rukainių, Medininkų, Ašmenos bei Kernavės apylinkes. Žinoma, dabar kai kurios teritorijos yra Baltarusijos sudėtyje (pvz., Ašmena). Taip pat Sirokomlė skiria nemenką dėmesį ir Kauno apylinkių bei miesto pažinimui.

Beje, susiruošusiems nuvykti į senąją Lietuvos sostinę Kernavę būtų aktualu perskaityti istoriko A. Dubonio monografiją „Traidenis. Monarcho valdžios atkūrimas Lietuvoje (1268-1282)“, kurioje istorinė Lietuvos vieta atsivers per tikrai nepaprasto žmogaus prizmę.

Sirokomlės siūlomas maršrutas leidžia kiekvienam atrasti tai, kas artima, tad šiuo atveju iš kelio nuklysti yra ne tik sveika, bet ir skatintina!

1695 m. Kražių rankraščio antraštinis lapas. Darius Antanavičius, 1695 m. Kražių rankraščio chronogramos ir chronostichai. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Žemaitija ir jėzuitai

Planuojantiems aplankyti buvusios Žemaitijos kunigaikštystės teritoriją lankomų objektų gausa turėtų susukti galvą. Tad nebandydamas išskirti vienintelės ar kelių vietų, kurias galima pamatyti Žemaitijoje, siūlau nusikelti 320 metų atgal į tuos laikus, kuomet Kražių jėzuitų kolegijoje buvo dėstoma retorika. Būtent šios kolegijos studentai paliko savo kurtus prozos darbus, iš kurių 8 buvo publikuoti 2014 m. Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto išleistoje knygoje „Kaip jėzuitai žemaičių mylias trumpino. 1695 m. Kražių rankraščio prozos fragmentai“. Tai – puikus skaitinys, tinkamas skaityti ne tik kelyje į Žemaitiją. Ypač įdomu atkreipti dėmesį į tekstus, kuriuose pasakojama apie jėzuitų kelionę iš Vilniaus į Kražius. Jėzuitams kelias pasirodė sunkus, buvo svarstoma apie Žemaitijos kelių sutvarkymą ir siūlymus negalvoti apie kelio ilgį ar sunkumą, verčiau susimąstyti apie tai, kas laukia amžinybėje.

Biržai. Kalvinistai. Švedai. Sukilėliai. Jonas Mekas

Šiaurės Lietuvoje esantis Biržų miestas vertas ne vienos knygos ar teksto. Kaip ir Kėdainių atveju, susiduriame su Radvilų miestu. Tad senosios Lietuvos istorijos gerbėjui mieste tikrai bus ką pamatyti. XVI a. pastatyta Biržų pilis – vienintelė bastioninio tipo pilis Lietuvoje, kuri mena ne tik Radvilų laikus, bet ir XVII a. švedų okupaciją. Prieš keliaujant senųjų laikų gerbėjui pravartu paskaityti Deimanto Karvelio knygą „Iš Radvilų giminės istorijos: Biržų kunigaikštystė ir jos visuomenė 1547–1655 m.“ Vis dėlto Biržų miestas slepia ir daugiau įdomybių, kurių atrasti gali kiekvienas (pvz., Biržų apylinkėse vyko vienas didžiausių 1863–1864 m. sukilimo mūšių Lietuvos teritorijoje, kurio metu į nelaisvę buvo paimtas Z. Sierakauskas).

T. Makovskio XVII a. Biržų žemėlapis. Biržų muziejaus nuotrauka.

Šiais metais Biržų apylinkės nuskambėjo labai plačiai. Čia esančiuose Semeniškiuose birželio 16 d. buvo palaidotas ilgą laiką JAV gyvenęs filmų kūrėjas bei avangardinio kino korifėjus Jonas Mekas. Tad kiekvienam panorusiam aplankyti Kūrėjo kapą pravartu į kelionę pasiimti paties Jono Meko parašytą knygą „Semeniškių idilės. Reminiscensijos“.

Pristatytos penkios Lietuvos vietos tikrai nereiškia, kad daugiau mūsų šalyje nėra ko pamatyti. Tiek lankytinų vietų, tiek literatūros sąrašus būtų galima plėsti iki begalybės. Šiuo atveju apsiribojau 5 vietomis. Tai padariau dėl labai paprastos priežasties – kiekvienas iš mūsų galime pasirinkti savo maršrutą ir susirasti savo literatūrą planuojamai kelionei, bet reikia nepamiršti vieno, kad kartais romaną pakeisti istorine studija ar žmonių paliktais prisiminimais apie tas vietas, į kurias planuojama keliauti, gali tapti gyvenimą pakeičiančiu nuotykiu!

Atsimenu, kai dar nebuvau krikščionis mane labai erzindavo krikščionys kalbantys apie savo tikėjimą. Tegul jie sau tiki. Nesupratau, kam reikalinga apie tai kalbėti. Aš būdamas ateistu nesiekiau, kad ir kiti taptų ateistais. Kodėl jie nepasilaiko to sau. Kartais girdžiu žmones sakant, ar ne geriausias krikščionis yra tas, kuris tuo gyvena, bet niekada apie tai nekalba? Ar tai neturėtų būti kiekvieno asmeninis reikalas?

Būna, kad žmonės kalba apie savo kokį draugą ar šeimos narį, sakydami, kad jis yra tas idealus krikščionis, gyvenantis krikščionišką gyvenimą, bet apie tai nekalbantis. Vienas mano draugas tai vadina dėdės Normano reiškiniu. Kiekvienas savo šeimoje turime tokį dėdę Normaną. Bet aš noriu užduoti klausimą, kaip tas dėdė Normanas apie tai sužinojo? Matyt kas nors jam apie tai papasakojo. Jei pirmieji krikščionys nebūtų apie tai pasakoję kitiems, mes niekada nebūtume apie tai išgirdę.

ALFA – tai evangelizacinis kursas, kurio metu susipažįstama su pamatinėmis krikščionybės tiesomis ir kviečiama asmeniškai išgyventi Švenčiausiosios Trejybės slėpinį bei rasti vis artimesnį santykį su Jėzumi. Daugiau informacijos – Alfa kursų tinklalapyje.

pixabay.com nuotr.

 Anuo metu Jėzus ėjo šeštadienį per javų lauką. Jo mokiniai buvo išalkę, tad ėmė skintis varpų ir valgyti. 
    Tai pamatę, fariziejai jam sakė: „Žiūrėk, tavo mokiniai daro, kas šeštadienį draudžiama“. 
    Jis atsakė: „Ar neskaitėte, ką darė Dovydas ir jo palydovai, būdami alkani? Kaip jie nuėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos, nors nevalia buvo jos valgyti nei jam, nei jo palydovams, o vien tik kunigams. 
    Arba, ar neskaitėte Įstatyme, jog šeštadienį kunigai šventovėje pažeidžia šeštadienio poilsį ir nenusikalsta? Todėl sakau jums: čia daugiau negu šventykla! 
    Jeigu žinotumėte, ką reiškia 'aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos', nebūtumėte pasmerkę nekaltų. Žmogaus Sūnus yra šeštadienio Viešpats“. 

Skaitiniai E1 (217)

Įstatymas leido vargšams, kada jie būdavo alkani, valgyti vynuogių ar grūdų kaimyno lauke (Įst 23, 25–26), tačiau rabinai draudė tai daryti per šabą, šeštadienį, mat varpų skabymas – tolygus pjūčiai, o per šabą pjūtis buvo draudžiama (Mišna, Šabas 7, 2; „Mišna“ – rabinų rašytinis šaltinis, sudarytas maždaug II a. pr. Kr. ir aiškinantis Šventojo Rašto įsakymus).

Šabo įsakymo pagrindas – Dievo poilsis septintąją dieną (Pr 2, 2–3; Iš 20, 11). Žydų ir graikų filosofas Filonas Aleksandrietis († apie 49 po Kr.) ir kai kurie rabinai įrodinėjo, kad Dievas veikia ir šabo dieną, visa palaikydamas buvimu, duodamas gyvybę gimimu ir atimdamas ją mirtimi. Kiti rabinai mokė, kad Dievas ilsėjosi nuo kūrimo, bet ne nuo teismo – viešpatavimo, valdymo.

Jėzus gina savo mokinių elgesį, remdamasis Šventojo Rašto tekstu iš 1 Sam 21, 2–7, tai yra cituodamas aukščiausią autoritetą – Dievo žodį: iš didelio alkio Dovydas ir jo vyrai valgė pridėtinės – Artumo – duonos, nors jie nebuvo kunigai. Niekas – nei Šventasis Raštas, nei Įstatymo aiškintojai – dėl to nesmerkia Dovydo, nes gyvybiškai svarbus poreikis pateisina Įstatymo (Kun 24, 9) laužymą. Tad ir tikroji šabo vertė, kokią numatė Dievas, nėra neliečiama normų ir priesakų tvirtovė, o galimybė atskleisti savo tikėjimą ir sutvirtinti meilę artimui.

Bet pagrindinis mokinių elgesio – šabo poilsio laužymo – pateisinimas yra tai, kad Jėzus turi aukštesnę valdžią už Įstatymą: „Žmogaus Sūnus yra šabo Viešpats“ (Mt 12, 8). Jėzaus prigimtis ta pati, kaip Tėvo: „Mano Tėvas darbuojasi iki šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“ (Jn 5, 17). Čia Jėzus prisiskiria tą pačią įsakmią galią, kurią turi Tėvas; kitoje kalboje prisiskiria išimtines teises – galią gyvybei ir mirčiai (Jn 5, 21. 24–26) bei galią teisti (Jn 5, 22. 27).

Bernardinai.lt

Liepos 19 d. minime šv. Arsenijų Didįjį (m. 450). išpažinėją ir eremitą.  

Dykumos tėvas šv. Arsenijus, kilęs iš turtingos Romos senatoriaus šeimos, gyveno IV a. pab. ir V a. pr. Arsenijus, gimęs Romoje 354 m., buvo imperatoriaus Didžiojo Teodosijaus I vaikų Arkadijaus ir Honorijaus mokytojas. Tuo metu Arsenijus buvo Romos diakonas, įšventintas popiežiaus šv. Damaso.  Arsenijus tarnavo Teodosijaus dvare Konstantinopolyje apie dešimt metų. Sulaukęs apie 40 metų ir gyvendamas imperatoriaus rūmuose, patyrė dvasinę krizę.

Prašydamas Dievo parodyti jam kelią į išganymą, vieną dieną išgirdo slėpiningą atsakymą: „Arsenijau, pabėk nuo žmonių ir būsi išgelbėtas”. Paraidžiui klausydamas patarimo, išplaukė į Aleksandriją, o iš ten nukako į Scetos bendruomenę Egipto dykumoje.

Gyvendamas kaip eremitas, dar kartą kreipėsi į Dievą ta pačia malda ir išgirdo balsą, kuris jam patarė: „Arsenijau, pabėk nuo pasaulio, pasilik tyloje ir siek vidinės ramybės“. Šis Apvaizdos patarimas – pabėk, tylėk, nurimk – tapo daugelio hesichastų gyvenimo pagrindu. Pasitraukimas nuo pasaulio, tyla ir vidinė ramybė yra trys visų laikų vienuoliško gyvenimo išraiškos.

434 m. Arsenijus išvyko į kalnus netoli Memfio, Egipte, vėliau – Kanopo salą netoli Aleksandrijos. Arsenijus kartais vadinamas „Romėnu“ arba „Diakonu“.

Katalikų Bažnyčios Anglijoje ir Velse iliustracija

Spalio 13 d. Romoje bus kanonizuotas britų kardinolas Johnas Henry Newmanas (1801–1890). Ieškodamas kaip reformuoti anglikonybę iš vidaus, šis anglikonų kunigas atsivertė į katalikybę. Jis buvo subtilus mąstytojas, teologas, paveikęs daugelį katalikų intelektualų kartų. Daug dėmesio Newmanas skyrė tikėjimo ir proto santykiui, todėl nekeista, kad tarp jo gerbėjų yra ir popiežius emeritas Benediktas XVI, paskelbęs jį palaimintuoju 2010 m. Birmingeme, kurio oratorijoje kardinolas praleido paskutinius gyvenimo metus.

„Apibrėžta tarnystė, kuriai palaimintasis Johnas Henry buvo pašauktas, reikalavo savo aštrų intelektą ir produktyvią plunksną panaudoti spręsti daugybę neatidėliotinų „kasdienių dalykų“. Jo įžvalgos apie tikėjimo ir proto santykį, apie apreikštosios religijos gyvybiškai svarbų vaidmenį civilizuotoje visuomenėje ir apie gerai pagrįsto ir plataus požiūrio į auklėjimą poreikį ne tik buvo labai reikšmingos Viktorijos Anglijai, bet ir šiandien įkvepia ir apšviečia daugybę žmonių pasaulyje. Ypač norėčiau pabrėžti jo požiūrį į auklėjimą, tiek daug prisidėjusį prie atsiradimo etoso, kuris ir šiandien tebėra katalikiškųjų mokyklų ir kolegijų varomoji jėga. Tvirtai nusistatęs prieš redukcinę ar utilitarinę prieigą, jis siekė auklėjamosios aplinkos, kur derėtų intelektinis lavinimas, moralinė drausmė ir religinis įsipareigojimas“, – 2010 m. kalbėjo popiežius Benediktas XVI.

Katalikų Bažnyčios Anglijoje ir Velse nuotrauka

„Išmok padaryti savo dalį, o visa kita palikti Dievui.“

Katalikų Bažnyčios Anglijoje ir Velse nuotrauka

„Augimas – vienintelis gyvenimo įrodymas.“ 

Kard. Newmano herbas. Katalikų Bažnyčios Anglijoje ir Velse nuotrauka

„Galime tikėti, ką pasirinkę. Už tai, ką pasirinkome, esame atsakingi.“

Kard. Newmano rožinis. Katalikų Bažnyčios Anglijoje ir Velse nuotrauka

„Malda dvasiniam gyvenimui yra kaip širdies plakimas ar kvėpavimas kūno gyvenimui.“ 

Newmano darbo stalas. Katalikų Bažnyčios Anglijoje ir Velse nuotrauka

„Gyvenimas praeina, turtai nuskrenda (aliuzija į Pat 23,5 – red. past.), populiarumas nepastovus, pojūčiai silpsta, pasaulis keičiasi. Tik Vienintelis yra mums tikras, tik Vienintelis gali mums būti viskuo, tik Vienintelis gali patenkinti mūsų reikmes.“

Newmano darbo kambarys ir privati koplyčia. Katalikų Bažnyčios Anglijoje ir Velse nuotrauka

Privati Newmano biblioteka. Katalikų Bažnyčios Anglijoje ir Velse nuotrauka

Katalikų Bažnyčios Anglijoje ir Velse nuotrauka

Katalikų Bažnyčios Anglijoje ir Velse nuotrauka

Ekumeninis patriarchas Baltramiejus I pasirašo pripažinimo dokumentą, kuriuo užbaigtas aukokefalinės, nepriklausomos nuo Maskvos patriarchato, Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios įkūrimas. Stambulas, Turkija 2019 m. sausio 5 d. EPA nuotrauka

Konstantinopolio ekumeninis patriarchatas, kuriam vadovauja patriarchas Baltramiejus, griežtai pasmerkė „melagingus, nepagrįstus ir šmeižikiškus kaltinimus“ dėl to, kad Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios savarankiškumas buvo suteiktas už pinigus, kad ukrainiečių tikintiesiems buvo išrašytos sąskaitos.

2018 metų gruodžio 15 d. bažnytiniame susirinkime buvo įsteigta Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia, atskira nuo Maskvos patriarchato, o 2019 sausio 6-ąją jos primas metropolitas Epifanijus iš patriarcho Baltramiejaus rankų gavo oficialų autokefalijos Tomosą (savarankiškumo pripažinimą). Maskvos patriarchatas griežtai neigia tiek Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios savarankiškumą, tiek Baltramiejaus gesto teisėtumą.  

Apie pinigus liepos 9 dienos „OneNews“ televizijos reportaže viešai užsiminė Maskvos patriarchato Ortodoksų Bažnyčios Ukrainoje hierarchas Antonijus iš Boryspolio, einantis aukštas kanclerio pareigas šios Bažnyčios gyvenime. Pasak šio hierarcho, patriarcho Baltramiejaus pasiuntiniai bandė išgauti pinigų iš naujojo Ukrainos prezidento Vladimiro Zelenskio, remdamiesi susitarimais su buvusiuoju prezidentu Porošenka. O kai tai nepavyko, jie esą nurodė, jog kiekviena Konstantinopolio patriarchato pripažintos Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios parapija turi susimokėti nuo 4 iki 20 tūkstančių eurų, o bendra suma turi siekti 28 milijonus eurų. Šiuos žodžius pacitavo ne vienas žinių portalas. Liepos 11 dieną Maskvos patriarchato Ortodoksų Bažnyčios Ukrainoje galva metropolitas Onufrijus pridūrė, jog autokefalija nėra savarankiškumas, o „vergovė“, jog Tomoso sąlygos ukrainiečius padarė Konstantinopolio vergais.

Atsakydamas į tai Ekumeninio patriarchato atstovas spaudai Nikos Papachristou pareiškė, kad „bet kokie kaltinimai ar informacija, jog Ekumeninis patriarchatas tam, kad suteiktų Ukrainos Ortodoksų Bažnyčiai savarankiškumą siekė, prašė ir gavo kokios nors kompensacijos, finansinės ar kitokios, iš politinių ar bažnytinių atsakingųjų, yra absoliučiai melagingi, nepagrįsti ir šmeižikiški. Tuo pat metu tokie kaltinimai labai įžeidžia Konstantinopolio Motiną Bažnyčią, iš kurios devynios kitos Bažnyčios, įskaitant Maskvą, gavo savo autokefaliją laikantis analogiškų ar panašių procedūrų“.

Ekumeninio patriarchato atstovas spaudai pakartojo, jog autokefalijos suteikimas yra Konstantinopolio bažnytinis atsakas, kuris grindžiamas amžinąja Bažnyčios tradicija, paremtas Evangelija ir pagarba šventiesiems kanonams, laisvas nuo bet kokio politinio ir diplomatinio spaudimo.

„Tai turi būti aiškiai pakartota internete cirkuliuojant kaltinimams ir dezinformacijai, gerai žinomoms netikroms žinioms, kurios naudojamos prieš Ekumeninio patriarchato teises“, – pareiškė Nikos Papachristou. Jis pridūrė, jog naujoji Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia yra savarankiška ir absoliučiai laisvai tvarko vidinius reikalus savo Sinodo sprendimais. Jos ryšys su Konstantinopoliu yra dvasinis, kaip motinos ir dukros, jis tęsiasi jau daug amžių, nuo pat Vladimiro krikšto. „Šis ryšys išlieka nesvarbu kiek žmonių savo tikslais bandė ir toliau bando jį pertraukti, nes Konstantinopolio Motina Bažnyčia visada rūpinasi, aukodamasi ir savęs atsisakydama, visais savo dvasiniais vaikais.“

Liepos 16 dieną Baltramiejus priėmė Ukrainos ortodoksų piligrimų grupę, kuriai vadovavo metropolitas Hilarionas iš Rivnos, ir dar kartą pakartojo, kad suteikdamas savarankiškumą atliko savo pareigą kaip Konstantinopolio patriarchas Ukrainos tautai, „nei daugiau, nei mažiau“.  

„Jūs gavote tai, kad buvo jūsų, o mes jums davėme tai, kas buvo mūsų, kaip Konstantinopolio Bažnyčios Motinos teisė ir pareiga jums duoti“, – sakė patriarchas ukrainiečiams. Pasak jo, jų savarankiškumo statusas jau būtų buvęs pripažintas kitų seserų Bažnyčių, jei ne politinis ir diplomatinis spaudimas. Tačiau anksčiau ar vėliau tai įvyks ir, ko gero, pirmoji Bažnyčia, kuri pripažins Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios savarankiškumą, bus Graikijos ortodoksai, užsiminė Baltramiejus.

Jis pranešė, jog į Kijevo Rusios krikšto sukaktį liepos 28 dieną jo siunčiama delegacija, vadovaujama Prancūzijos metropolito Emanuelio, atveš šventojo apaštalo Andriejaus, patriarchato globėjo, relikviją.

Unsplash.com nuotrauka

Pagaliau atostogos! Sumažėja kasdienių rūpesčių, bet randasi naujų, nekasdienių – aplankyti seniai matytus tėvus, susitikti su draugais, nuvežti vaikus į stovyklą. Kaip išgyventi trumpas poilsio akimirkas kuo geriau su savo sutuoktiniu? Štai keli prancūzų santykių psichologės Chantal d’Audiffret patarimai, kaip iš naujo poroje atrasti vienam kitą.

1) Pirmiausia – atsigaukite

Vargu ar pavyks atnaujinti poros ryšį, jei vienas ar net abu bus išsekę. Padėkite vienas kitam atsigauti. Pavyzdžiui, labiau pailsėjęs gali pasirūpinti vaikais pusdienį, kad kitas, ką tik atitrūkęs nuo profesinių rūpesčių, išsimiegotų, pasivaikščiotų vienas, paskaitytų. Dažnai moterys taip laukia bendrų atostogų, kad gali net nuvaryti vyrus nuo kojų, pačios to nesuprasdamos. Pirmiausia reikia atsigauti nuo įprastos įtampos, kad būtų galima iš tiesų pasidžiaugti vienam kitu.

Unsplash.com nuotrauka

2) Skirkite laiko tik vienas kitam

Neretai skubotoje ir rūpesčių gausioje kasdienybėje vyrai ir žmonos gyvena tarsi paraleliniuose pasauliuose. Per atostogas pagaliau galite suderinti savo ritmus. Žinoma, tai nereiškia, kad viską turite daryti kartu. Gal metas kasdien praleisti valandą tik dviese, vaikams žinant, kad tėvelio ir mamytės trukdyti negalima? Gal visgi atsisakyti kvietimo vakarienės pas draugus ir praleisti vakarą romantiškai?

Unsplash.com nuotrauka

3) Atkurkite prarastą artumą

Metas prisiminti, kas jus žavėjo, kai su sutuoktiniu susipažinote, kai buvote susižadėję, prisiminti jums abiem patinkančias, tačiau apleistas veiklas, ar rasti naujų. Kiekvienas porų kosultantas pasakys, kad poroms svarbu drauge smagiai leisti laiką, nes šitaip atgyja bendri pozityvūs prisiminimai.

Unsplash.com nuotrauka

4) Pakeiskite pokalbių temas ir toną

Užteks kalbėtis apie buitį ir problemas. Jei ramybės neduoda tam tikri klausimai – susiplanuokite laiką jiems aptarti, o po to pasistenkite negadinti nuotaikos sau ir savo sutuoktiniui, prisiminkite gebėjimą būti malonūs ir nuoširdūs. Kalbėkite apie tai, kas jus džiugina, už ką esate dėkingi, dėkokite.

Unsplash.com nuotrauka

5) Iš naujo atverkite širdį

Tikriausiai atrodo, kad pažįstate savo sutuoktinį kaip nuluptą, tačiau ar tikrai žinome jos ar jo nuomonę ar požiūrį taip gerai, kad galime nutraukti sakinį, neišklausę iki galo? Užduokite naujų klausimų, išsipasakokite, atidžiai vienas kitą išklausykite. Aptarkite, kaip įsivaizduojate savo porą po penkerių ar dešimties metų, senatvėje. Ką norėtumėte pasiekti, apie ką svajojate, ko trokštate? Atverkite širdį sutuoktiniui ir jis ar ji atvers jums savąją.

Unsplash.com nuotrauka

6) Nepamirškite bendros maldos

Atostogos – pertrauka kasdienybėje, kasdienės maldos ritmas gali lengvai nutrūkti be įprastinio tvarkaraščio. Pamėginkite sukalbėti rožinio maldą išėję pasivaikščioti ar paskirti laiko maldai turistiniais tikslais lankomoje bažnyčioje, o gal net pavyks porai dienų dviese ištrūkti į rekolekcijas vienuolyne netoli kurorto?

Cathopic.com nuotrauka

7) Nustebinkite sutuoktinį

Suteikite laikui kartu spalvingumo, paruošdami vienas kitam siurprizą. Nereikia stotis ant galvos, pakaks netikėto: „Mieloji, šiandien vakare kviečiu į pasimatymą, dėl nieko nesirūpink, surasiu vaikams auklę.“ Tai svajonių kvietimas ne vienai moteriai. Vienas vyras pasakojo, kad jo žmona troško nuvykti į Taitį, tačiau šeima negalėjo sau to leisti. Jis nustebino savo antrąją pusę rūsyje sukūręs salos atmosferą su smėliu, palmėmis, sulankstomomis kėdėmis, namuose virtu punšu, taitietiška muzika. Jei gerai žinote, apie ką mylimas žmogus svajoja, visada rasite būdų jį ar ją maloniai nustebinti.

Unsplash.com nuotrauka

Parengta pagal famillechretienne publikaciją

Dailininkė Marija Smirnovaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Juozas Erlickas – absoliutus filosofas. Jo tekstuose viskas ne tik per dantį pertraukta, bet ir per širdį“, – sako dailininkė MARIJA SMIRNOVAITĖ, iliustravusi neseniai pasirodžiusią knygą „Bijau varlės“.

Rinkinyje „Bijau varlės“ – geriausi Nacionalinės premijos laureato eilėraščiai, su kuriais užaugo ne viena karta, kurie tapo ir puikiai žinomomis dainomis. Šį kartą tekstai atgimsta naujai – knygos iliustruotoja Marija Smirnovaitė labai subtiliai ir originaliai pažvelgė į J. Erlicko tekstus. Beje, knygoje dailininkė įkomponavo ir paties autoriaus piešinius.

Kol J. Erlickas vasarą leidžia Zarasuose, apie naują knygą kalbamės su ją iliustravusia M. Smirnovaite. 

Marija, kaip sekėsi prisijaukinti J. Erlicko eilėraščius, atrakinti juos?

Viskas įvyko labai greitai ir paprastai. Perskaičiau ir iškart supratau, kad galiu ir kad bus įdomu. J. Erlicko eilėraščiuose viskas labai atvira. Visos metaforos labai tiesios ir šviesios, o jei tamsios – taip pat tiesios. Paskaičiusi labai greitai atradau ryšį. Vėliau, jau iliustruojant, net reikėjo save stabdyti, labai daug visokių idėjų turėjau. Iliustruotų vietų knygoje dabar dvigubai daugiau, negu planavau. Tiesiog nenorėjau sustoti (šypsosi). Tiesą pasakius, ir nesistengiau sustoti.

Knygoje „Bijau varlės“ sudėti gerai pažįstami, ne tik vaikų, pačių įvairiausių skaitytojų mylimi eilėraščiai. Ar toks tekstų populiarumas turėjo įtakos? Ar bandėte atsiriboti nuo ankstesnių knygų, ankstesnių interpretacijų? 

Atvirai pasakius, prieš tai buvau skaičiusi nedaug J. Erlicko poezijos, žinojau tik keletą pačių populiariausių eilėraščių. Ir tai turbūt stipriai padėjo, galėjau į tekstus pažvelgti tiriančiu žvilgsniu. Vienaip jaučiuosi, kai kūrinį skaitau savo malonumui, ir visai kitaip, kai ruošiuosi iliustruoti. Kai skaitau kūrinį, kurį iliustruosiu, sustiprėja dėmesys visoms detalėms. Gal nelabai romantiška, nes pati sau tampu panaši į tyrinėtoją-chirurgą su didinamuoju stiklu ir skalpeliu, bet privalau surasti labai aiškų santykį su kūriniu. Be šito apskritai neįmanomas iliustravimas.

Skaitydama J. Erlicko eilėraščius maloniai nustebau, nes tikėjausi, kad bus daug humoro, šmaikščių dalykų – to, kas, atrodo, būdinga J. Erlicko kūrybai. Bet šalia erlickiško humoro atradau labai daug gilių ir jautrių dalykų. Ir to jautrumo, gilumo buvo kur kas daugiau nei viso to iš anksto mano laukto humoro.

Prisipažinsiu, kad užsakymas iliustruoti J. Erlicko kūrybą buvo didelė intriga ir džiaugsmas, kurį buvo sunku suturėti savyje. Smagu, kai atsiranda proga papaišyti chuliganavotus dalykus, nes aš dažniausiai laikoma švelnių katinėlių ir kiškelių paišytoja. Džiaugiausi, kad pasitaikė proga ne vien tik pūkelius papaišyti.

J. Erlickas – absoliutus filosofas, jo kūryboje – ne vien tik linksmi, sarkastiški dalykėliai. Žodžiu, ne vien tik per dantį viskas pertraukta, bet ir per širdį.

Marijos Smirnovaitės iliustracija Juozo Erlicko knygai „Bijau varlės“ („Tyto alba“, 2019 m.).

Marijos Smirnovaitės iliustracija Juozo Erlicko knygai „Bijau varlės“ („Tyto alba“, 2019 m.).

Kiekvienai knygai norisi rasti unikalų sprendimą, norisi padaryti ją nepanašią į prieš tai buvusias.

Skaitytojai turėtų atkreipti dėmesį, kad panaudojote ir paties J. Erlicko piešinius. Jie puikiai įsikomponuoja į bendrą vaizdą. Kaip kilo ši mintis?

Kai derinome eilėraščius, kurie suguls į knygą, gavau aplanką, kuriame buvo ir J. Erlicko piešinių. Iškart atkreipiau į juos dėmesį. Kai kurie iš tikrųjų labai geri, taiklūs ir juokingi. Jau tada man kilo mintis, kad būtų gerai kaip nors juos pratęsti, nes vaikams tokie paprasti dalykai labai suprantami ir patinka. Kai leidykloje aptarinėjome būsimą knygą, pamenu, sakiau, kokie tie piešinukai galingi ir reikia ką nors su jais padaryti. Taip visų bendru sutarimu ir kilo mintis pabandyti įtraukti piešinius į iliustracijas, pažiūrėti, kas išeis.

Piešiant buvo įdomu stebėti, kaip keičiasi kompozicija ir kontekstas įtraukus J. Erlicko piešinėlį į siužetą. Vyko savotiška animacija: jo piešiniai tarsi papildomi veikėjai atsidūrę mano iliustracijoje pradėjo pasakoti savo istorijas. Paprastai iliustracijas kuriu konkrečiam tekstui ar eilėraščiui. „Bijau varlės“ atveju kelių iliustracijų kompozicijas ir siužetus ne tiek komponavau su eilėraščiu, kiek ieškojau savo piešinio santykio su Juozo piešiniu. Tai visai kitaip pasuko kai kurias iliustracijas. Dalis jų visiškai netikėtos ir man pačiai. Anksčiau nebuvau to išbandžiusi. Manau, tikrai gerai pavyko.

O kas apskritai jums svarbiausia dirbant prie naujos knygos? Kaip surandate raktą, priėjimą? 

Kiekvienai knygai norisi rasti unikalų sprendimą, norisi padaryti ją nepanašią į prieš tai buvusias. Palyginę kai kurias mano iliustruotas knygas, neperskaitę pavardės, nesuprastumėte, kad jos iliustruotos tos pačios dailininkės. Man patinka, kai knygos skirtingos. Svarbu, kad man pačiai patiktų. 

Kita vertus, kas kartą stengiuosi daryti maksimaliai profesionaliai ir originaliai. Turiu ambiciją sugalvoti naujus iliustravimo būdus, atverti kuo platesnį savo kūrybinį diapazoną. Manau, tai būdinga daugeliui į kūrybą linkusių žmonių – smalsumas ir noras pamakaluoti kitaip, nei iki šiol bandžiau. Neįdomu, jei visos knygos būtų vienodos ar labai panašios. Aišku, iliustracijos labai priklauso ir nuo knygos teksto. Niekada savęs nespaudžiu. Jei jaučiu, kad nesuprantu teksto ar jis nelimpa, atsisakau. Taip irgi būna.

Marijos Smirnovaitės iliustracija Juozo Erlicko knygai „Bijau varlės“ („Tyto alba“, 2019 m.).

Marijos Smirnovaitės iliustracija Juozo Erlicko knygai „Bijau varlės“ („Tyto alba“, 2019 m.).

Šiandien vaikai gyvena labai dinamiškame, vizualiame pasaulyje, kur vaizdai taip sparčiai keičia vienas kitą. Atrodo, sunku atkreipti ir išlaikyti dėmesį. Ką manote jūs, ar šiandien sunkiau pagauti vaiko dėmesį knygos iliustracijomis?

Tame pasaulyje, apie kurį kalbate, gyvena visi, neišskirčiau tik vaikų. Jei dar tiksliau, tai vaikai gyvena pasaulyje, kurį mes jiems sukūrėme. Pirmiausia mes, suaugusieji, išsiridename ir ritamės, paskui mus ridensis mūsų vaikai. Ir ridensis ten, kur mes jiems keliuką padarysime. 

Šiaip nėra jau viskas taip blogai su tuo dėmesiu. Sakyčiau, mūsų vaikai daug pastabesni nei mes. Vienareikšmiškai turime šimtus kartų didesnes galimybes nei mūsų tėvų karta gauti informaciją pačiais įvairiausiais būdais ir priemonėmis. Vizualiniai dalykai tik maža viso šio nuostabaus „balagano“ dalis. Suprantama, gyvename informacijos pertekliuje. Ir tai puiku.

Išlaikyti vaiko ar suaugusiojo dėmesį prie vieno dalyko neįmanoma. Nežinau, ar tai būtų normalu. Kam to reikia? Galbūt silpniausia pusė – ne vaizdų gausa, o atmintis. Kitaip sakant, svarbu ne ką ir kiek gausiai pamatome. Pažinti ir patirti daug visko nėra blogas dalykas, įvairovė būtina kiekvienam. Svarbu, ką, paragavę to nuostabaus aplink mus nuolat besikaitaliojančio pasaulio, pasiliekame viduje. Iš šito susikuria visa kita.