Birželio 3 d. Palaimintojo Jurgio Matulaičio namų koplyčioje buvo švenčiamos mons. K. Senkaus kunigystės 75 – mečio padėkos šv. Mišios. Su „Bernardinai.lt“ skaitytojais mons. K. Senkus maloniai sutiko pasidalinti mintimis apie pašaukimą į kunigystę, kunigo tarnystę Dievo garbei, žmonių išganingam džiaugsmui, tikėjimą į Viešpatį Jėzų, pasitikėjimą Juo, Kuris niekada neapvylė, stiprino, guodė.

Pašaukimas į kunigystę

Per kunigo tarnystės Dievui ir žmonėms 75-erius metus patyriau nemažai sunkumų ir išbandymų, bet manyje gyveno Dievas, aš buvau laimingas su Juo, stengiausi įsiklausyti ir išgirsti, ką Jis kalba, vykdyti Jo valią, skelbti Evangeliją, pagarbiai švęsti Liturgiją, maldomis ir giesmėmis garbinti Viešpatį ir už viską Jam dėkoti.

Siekti kunigystės paskatino mama. Ji daug meldėsi, gražiai giedojo. Visa gausi mūsų šeima sekmadieniais lankydavome bažnyčią, namuose kartu melsdavomės ir giedodavome. Man patikdavo mamą palydėti į Didvyžių senelių prieglaudą, kurią ji lankydavo ir nunešdavo mūsų šeimos ūkyje užaugintų daržovių, vaisių, pieno ir mėsos produktų. Pašaukimą kunigo tarnystei sustiprino per pamaldas Vilkaviškio gimnazijoje, kurioje mokiausi, gimnazijos kapeliono sakomi pamokslai apie dvasinius pašaukimus ir dalyvavimas ateitininkų veikloje. Iš J. Dovydaičio ir kitų Tėvynės patriotų sėmiausi idealizmo ir troškau ,,Visa atnaujinti Kristuje”. Per pamaldas patarnaudamas prie altoriaus mačiau daug uolių, dvasingų kunigų, kurių sektinas pavyzdys nulėmė mano apsisprendimą tapti kunigu, degti Dievo meile ir ja dalintis su žmonėmis.

1935 m. įstojau Į Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarijos licėjinį kursą. Po dviejų metų gavęs mokyklos baigimo atestatą, aš, Vincas Brtuška ( prof. dr. V. Brtuška) ir dar keli nauji kandidatai tęsėme studijas Vilkaviškio kunigų seminarijoje. Mažuosius šventimus gavau Vilkaviškio kunigų seminarijoje iš vysk. Antano Karoso rankų. Seminarijoje mokslas sekėsi gerai. Laisvalaikiu skaičiau knygas, seminarijos sode įrengtoje teniso aikštelėje ir salėje žaisdavome tenisą, koplyčioje grodavau fisharmonija. Per vasaros atostogas talkindavau tėvų ūkyje kartu su broliais ir seserimis. Būdamas penkerių metų netekau tėvo, todėl ūkyje, kuriam vadovavo mama ir broilis Justinas, darbo visiems užteko.

Pasitraukimas į Vakarus

1940 m. man ir visai Lietuvai buvo lemtingi. Rugpjūčio pabaigoje supratome, kad Vilkaviškio kunigų seminarijos rūmus užėmę rusų kareiviai pastato negrąžins. Rugsėjo pirmąjį sekmadienį Vilkaviškyje vyko atlaidai. Seminarijos rektorius prelatas Bartkus per pietus klebonijoje papasakojo apie esamą padėtį ir patarė pagal galimybes siekti kunigystės Vakaruose.

Staiga atrodė, kad žemė slysta iš po kojų, laukti nebebuvo laiko. Pasitaręs su artimaisiais ir gavęs jų palaiminimą kartu su klieriku J. Kuncaičiu pasitraukėme iš Lietuvos į Rytprūsius, Vokietiją tikėdamiesi toliau siekti kunigystės. Visur tvyrojo baimė, neviltis, skausmas…

Po ilgų klajonių atsidūrę pabėgėlių stovykloje Rytpūsiuose, Geleisgarbene (Gleisgarben), netoli Goldapo, kur glaudėsi pabėgėliai iš Lietuvos, čia sutikę Kauno kunigų seminarijos profesorių Stasį Ylą, pajutę jo tėvišką globą atsikvėpėme lengviau. Jo rūpesčio dėka po dviejų savaičių su grupe inteligentų pasiekėme Berlyną. Kunigas S. Yla susisiekė su Tryro (Trier) kunigų seminarijos rektoriumi J. Heinu, kuris gavęs vyskupo dr. F. R. Bornevaserio pritarimą, mane ir klieriką J. Kuncaitį priėmė į seminariją.

Netrukus reikėjo nedelsiant palikti šią seminariją, nes gavome saugumo (Gestapo) įsakymą per 24 val. palikti miestą. Ką toliau daryti? Ir tuomet mums padėjo Vestfalijos Miunsterio kunigų seminarijos rektorius ir Miunsterio vyskupas kardinolas K. A. Grafas fon Galenas. Vestfalijos Miunsterio kunigų seminarijoje, į kurią buvome priimti, studijavo 12 klierikų, iš jų mes – 3 lietuviai. Universitete lankėme paskaitas, o seminarijoje kitus dalykus. Vienatvę užpildydavau Šv. Rašto skaitymu ir pokalbiais su Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Kartą net seminarijos rektorius pasmalsavo, su kuo aš kalbuosi tylos metu.

„Šiandien aš tau patarnauju, ateityje tu galėsi patarnauti man”.

Kiekvieną rytą, išskyrus sekmadienį, seminarijos auklėtiniai vyskupo koplyčioje patarnaudavo vysk. K. A. Grafui fon Galenui. Prisimenu, kaip pirmo susitikimo metu jis po pamaldų paėmė mane už parankės, nusivedė į valgomąjį, pasodino prie stalo sakydamas: „Šiandien aš tau patarnauju, ateityje tu galėsi patarnauti man”.

Po karo iš Bavarijos atvykau į Miunsterį jam padėkoti už galimybę tapti kunigu. Pakeltas kardinolu K. A. Grafas fon Galenas savo pamokslais drąsiai gynė nacių valdžios uždaromus vienuolynus, žudomus su protine negalia žmones, skriaudžiamuosius.

1941 m. birželio 23 dieną prasidėjus karui su Sovietų Sąjunga man ir mano studijų draugams lietuviams teko ,,paragauti” ir kalinio duonos, kai buvo tikrinami mūsų, atvykusių iš Sovietų Sąjungos, dokumentai. Prisimenu, kaip šeštadienį mums į kalėjimą seminarijos rektorius slapta atnešė šv. Komuniją auksinėje dėžutėje, kurią aš saugiai paslėpiau prie krūtinės, o vakare - po pagalve. Tą naktį sapnavau saulėtą trikampį, kuriame buvo Dievo Apvaizdos akis. Dievas budi ir saugo mus… Tą šeštadienio rytą kunigas, mūsų celės draugas, klausė mūsų išpažinčių. Sekmadienio rytą, kartu pasimeldę, priėmėme švenčiausiąją Dievo dovaną.

Sudijuojant Miunsterio seminarijoje mūsų studijų draugas, vokiečių kilmės klierikas surado globėjus. Tai buvo dvi vokiečių ūkininkų šeimos Hohenholte, pas kuriuos atostogaudamas ir dirbdamas ūkio darbus jaučiausi kaip antrojoje tėviškėje. Kraštovaizdis buvo panašusį gimtojo krašto, Vilkaviškio apylinkes, čia man, ūkininko vaikui, patiko vėl kvėpuoti grynu oru ir džiaugtis geradarių globa.

Kunigystės šventimai ir darbas Vokietijoje

Po 1941 m. vasaros atostogų mano draugai lietuviai į seminariją nebegrįžo. Artėjant diakono šventimams, seminarijos rektorius, kalbėdamas apie diakono pareigas, apsisprendimo rimtumą ir svarbą, kandidatams sakė: ,,Dievas leido jums artėti prie kunigystės. Apsisprendę tarnauti Dievui, Bažnyčiai, visada pasitikėkite Viešpaties pagalba”.

1942 m.vasario 28 dieną Miunsterio vyskupas per šv. Mišias seminarijos bažnyčioje man suteikė subdiakono ir diakono šventimus. Po egzaminų, ruošdamasis kunigystės šventimams, dalyvavau dvasios tėvo vedamose rekolekcijose. Buvome tik du kandidatai – aš ir vokiečių tautybės vienuolis G. Huberis. Nors aplinkui siautė karas, bet šventimų į kunigystę dieną širdyje jaučiau Aukščiausiojo ( Vyriausiojo) kunigo Viešpaties Jėzaus Kristaus palaikymą. Jis mane pašaukė į kunigystę, Jis su manimi buvo skausmo ir džiaugsmo akimirką. Mes, dvasininkai, esame pašaukti ne savo ugnimi degti ir ne sau dievišką šviesą skleisti. Dievas iš meilės žmonėms paaukojo savo vienintelį Sūnų atpirkti mūsų nuodėmes ir įpareigojo mus, dvasininkus, gyventi nepadalinta širdimi, mylėti savo artimą taip, kaip Viešpats Jėzus Kristus mus myli.

1942 m. gegužės 30 d. Šv. Pauliaus katedroje pontifikalinių šv. Mišių metu Miunsterio vyskupas Klemensas Augustas Grafas fon Galenas mums suteikė kunigystės šventimus. Šventimuose dalyvavę mokslo draugai padovanojo baltą arnotą Tą dieną kartu su manimi buvo mano globėjai, bičiuliai, tačiau trūko mamos, brolių seserų, kuriuos pamačiau tik 1943 m. vasarą, parvykęs atostogauti į tėviškę. Šventinius pietus valgėme seminarijoje. Primicijas šventėme Hohenholtėje parapijos bažnyčioje, kurioje gausiai dalyvavo parapijiečiai. Skambėjo vargonai, giedojo choras ir žmonės. Meldėmės ir dėkojome Viešpačiui Jėzui Kristui už Jo gerumą. Vaišes surengė mano globėjai – Liutkės Tyr šeima.

Po šventimų buvau paskirtas vikaru į Rokselio parapiją. dalyvavau dvasinėse misijose lietuvių kolonijose, dirbau pastoracinį darbą lietuvių pabėgėlių stovyklose įvairiose Saksonijos vietose. Karo pabaigos sulaukiai Bovarijoje, Vyfelsdorfo parapijoje, dirbdamas klebonu. Tarnavau Dievui ir žmonėms visur, kur reikėjo juos padrąsinti, suteikti dvasinius patarnavimus. Įtemtas pastoracinis ir misijinis darbas palietė mano sveikatą. Ir tuomet Viešpaties Jėzaus Kristaus globojamas per gerus žmones susisiekiau su vysk. V. Padolskiu, buvusiu Vilkaviškio vyskupo pagalbininku, kuris 1944m. vasarą kartu su vysk. V. Brizgiu pasitraukę iš Lietuvos gyveno viename Rėgensburgo vienuolyne. Atvykęs pas jį pasidalinau savo rūpesčiais dėl silpnos sveikatos. Išklausęs mane, patarė važiuoti į Rėgensburgo bažnytinės muzikos mokyklą studijuoti muzikos padrąsindamas, kad Lietuvos Bažnyčiai kunigai, turintys muzikinį išsilavinimą, bus reikalingi.

1945 m. rudenį prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas išeivijoje – bažnytinės muzikos studijos. Dveji metai Rėgensburgo muzikos mokykloje, po to dveji metai Romoje, Popiežiškajame Bažnytinės muzikos institute, kuriame įgyjau Bažnytinės muzikos magistro laipsnį. Nuo to laiko šalia pastoracinio darbo daug jėgų skyriau Bažnytinei muzikai: Dievo garbei ir žmonių išganingam džiaugsmui rengiau, leidau giesmynus, studijas, mokiau klierikus giedojimo Vokietijoje ir Lietuvoje. Esu įsitikinęs, kad kunigui labai svarbu mokėti pačiam gražiai kokybiškai giedoti, kad savo pavyzdžiu galėtų padrąsinti per pamaldas visus giedoti, gražiu giedojimu šlovinti Viešpatį ir garsinti Jo darbus.

Baigęs bažnytinės muzikos studijas ir įgijęs muzikos magistro laipsnį 1949 – 1954 m. dirbau vargoninku Romos Lietuvių kolegijoje. O sugrįžęs į Vokietiją Tiubingene teologus mokiau muzikos ir giedojimo, teikiau dvasinius patarnavimus klinikoje. Rottenburgo – Štuttgarto vyskupijoje 34 metus dirbau pastoracinį darbą. Šioje vyskupijoje man kunigaujant gyveno per 1000 lietuvių, iš jų - pusė katalikai. Lietuviai susibūrę į Vokietijos lietuvių bendruomenę, organizavo Vokietijoje gyvenusių lietuvių susitikimus, šventė tautines, religines švente, vykdė karitatyvinę veiklą Lenkijoje, vėliau Lietuvoje.

Išėjęs į užtarnautą poilsį galėjau likti Vokietijoje, bet mano dižiulis noras sugrįžti į Lietuvą, pasitarnauti savo kraštiečiams pastoracinėje ir Bažnytinės muzikos reikaluose, išsipildė. Jaučiau, kad mano gerasis patarėjas vysk. V. Padolskis, kuriam nebuvo lemta sugrįžti į laisvą Lietuvą ( mirė 1960 m. gegužės 6 d., palaidotas Romoje) iš aukštybių laimina ir džiaugiasi išsipildžiusia svajone sugrįžti į Tėvynę. Tokią galimybę man padovanojo Dievas per gerus žmones: ses. A. J. Pjarskaitę, kardinolą V. Sladkevičių, vysk. S. Tamkevičių. Esu labai jiems dėkingas.

Kunigystė

Alter Kristus yra kunigas – jis kaip Jėzus Kristus turi būti žmonių draugas, bičiulis, brolis. drąsiai liudyti Viešpatį Jėzų Kristų, Kuris yra gyvojo Dievo Sūnus, Mesijas ir gelbėtojas, Amžinasis Dievo Žodis, Šviesa pasauliui, Jis yra Aukščiausiasis Mokytojas, dieviškasis gydytojas, Amžinoji, išganinga Tiesa, Aukščiausiasis Teisėjas. Apaštalas Paulius ,,Laiške kolosiečiams” rašė, kad ,,Dievas Jėzuje Kristuje panorėjo apgyvendinti visą pilnatvę/ ir per Jį visa sutaikinti su savimi. /Darydamas jo kryžiaus krauju taiką, - / per jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje “ (Kol 1, 15 – 20).

Tikėti į Viešpatį Jėzų - gyventi

Dabar, sulaukęs garbaus amžiaus, dažniausiai būnu kambaryje, retai aukoju šv. Mišias, negaliu išeiti į platųjį pasaulį, kad galėčiau savo akimis pamatyti ir ausimis išgirsti, kaip žmonės gyvena, kuo jie tiki. Meldžiuosi, giedu ir prašau Viešpaties, kad Lietuvos žmonės išgirstų žinią, kurią perduoda Dievo Motina Marija iš Lurdo. Ši žinia primena Jėzaus žodžius, pasakytus Jo viešosios misijos pradžioje, mums svarbi ir šiandien: ,, Atsiverkite ir tikėkite Evangelija, melskitės ir atgailaukite”. Tikiuosi, kad Lurdo Marijos misijos perkėlimas iš Lurdo į Kauną, į Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapiją, yra išganingas (Marijos skulptūrą sukūrė Lietuvos nacionalinės premijos laureatas skulptorius A. Sakalauskas) Dievo Motina Marija kviečia lankyti bažnyčią, tikėti į Viešpatį Jėzų Kristų, Kuris yra tiesa, kelias ir gyvenimas.

Kalbėdamas su žmonėmis, klausydamas mano geradarių globėjų seserų vienuolių, giminaičių skaitomos katalikiškos spaudos, žinau, kad žmonės paskendę įvairių priklausomybių liūne apleidžia Bažnyčią, gyvenimą negrindžia tikėjimu į Viešpatį Jėzų Kristų, pasitikėjimu Juo, skleidžia ne gyvenimo, bet mirties kultūrą. Kunigas neturi likti nuošalyje Jis turi kartais išeiti iš savo konforto zonos, išlipti iš automobilio, dviračiu ar pėsčiomis atvykti ir pasibelsti į apleistų, pavargusių nuo priklausomybių, nesantaikos žmonių, vargšų, ligonių duris ir padėti jiems atsikelti, įveikti baimę, nerimą, blogį nugalėti gerumu, padrąsinti tikėti į vienintelį tikrąjį Viešpatį Jėzų Kristų ir padėti tikėjime augti.

Šv. Rašte rašoma, kad tikėjimas yra kaip mažas grūdelis (plg. LK 17), bet brangesnis už auksą (1Pt 1,7) Su viltimi ir meile pasilieka visam laikui (1 Kor 13, 13). Tikėjimas į Viešpatį gydo žmones ( tai liudija pavyzdžiai iš Šv. Rašto ir tikinčiųjų liudijimai), suteikia vilties, padrąsina mylėti savo artimą kaip myli mus Viešpats Jėzus Kristus. Per Jį, su Juo ir Jame atgimęs žmogus lanko bažnyčią, mokosi pažinti Jėzų klausydamas Dievo Žodį, skaitydamas krikščioniškas knygas, spaudą liudydamas Viešpatį gerais darbais. Viešpats laimina ir džiaugiasi dvasingais, gerais kunigais.

Telaimina Dievas visus, kurie dėkoja Jam už Jo meilę ir gerumą, tuomet ramybė ateis į kiekvieno žmogaus širdį.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narių iniciatyva kartu su kitų keturių parlamentinių frakcijų atstovais įregistruotas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pakeitimo projektas, kuriuo siūloma neribotam laikui atidėti PVM lengvatos šildymui naikinimą, nes daugiabučių namų renovacija sustojo, dauguma šalies gyventojų didžiąją dalį savo pajamų vis dar turi skirti būtiniausioms komunalinėms paslaugoms, iš kurių liūto dalį sudaro mokestis už šilumą, apmokėti.

„Metiniame pranešime šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė atkreipė dėmesį, kad naikinti PVM lengvatą dar per anksti, nes daugeliui šalies gyventojų išlaidos už komunalines paslaugas yra nepakeliamai didelės. Todėl siūlome neribotą laiką atidėti PVM lengvatos galiojimą, kad ji nebūtų toliau naudojama kaip politinių kovų įrankis. O Vyriausybę kartu su savivaldybėmis kviečiame imtis priemonių, kurios padidintų centralizuotai tiekiamos šilumos efektyvumą ir sumažintų kainas gyventojams. Be to, raginame išjudinti sustojusį daugiabučių namų renovacijos procesą. Susikaupusios problemos – tai Vyriausybės atsakomybė, todėl negalima jų perkelti ant centralizuotai teikiamos šilumos vartotojų pečių“, – pažymi įstatymo pakeitimo projekto iniciatorius Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Mykolas Majauskas.

Priėmusi sprendimą naikinti PVM lengvatą šildymui Seimo dauguma potencialiais pašalpų prašytojais pavertė dar 160 tūkst. gyventojų (nuo 90 tūkst. iki 250 tūkst.), savivaldybėms neskyrusi šiam tikslui nė vieno papildomo euro. Tai yra ne tik papildoma biurokratinė našta savivaldybei, bet ir moralinė žala daugiabučių gyventojams.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad dalis vartotojų dėl sudėtingų paramos procedūrų ir moralinės stigmos socialinės paramos nesikreips, o vidutines pajamas gaunančios bei būstą nuomojančios jaunos šeimos, kurios būstą nuomojasi be sutarčių, neturėtų net ir teorinės galimybės prašyti kompensacijos. Dalis vartotojų, panaikinus lengvatą, neturėtų teisės kreiptis, nors ir jų namų ūkių finansinė padėtis būtų reikšmingai pablogėjusi, priartėtų, bet vis dar netenkintų kompensacijai reikalingų kriterijų.

Įstatymo projektu siūloma numatyti, kad 9 proc. PVM mokesčio lengvata šilumos energijai, tiekiamai gyvenamosioms patalpoms šildyti (įskaitant šilumos energiją, perduodamą per karšto vandens tiekimo sistemą), į gyvenamąsias patalpas tiekiamam karštam vandeniui arba šaltam vandeniui, skirtam karštam vandeniui ruošti, ir šilumos energijai, sunaudotai šiam vandeniui pašildyti, galiotų iki tol, kol bus vartotojams užtikrinta konkurencinga kaina už teikiamą centralizuoto šildymo paslaugą.

Prof. Aurelijus Veryga, prezidentei sukritikavus alkoholio prieinamumo griežtinimą, sako, kad tokias pataisas teikė dar ankstesnių kadencijų parlamentarai.

Kai kurie Vyriausybės nariai, kurių kuruojamos sritys sulaukė prezidentės kritikos, tikina, kad ji buvo skirta visiems politikams. Kiti ministrai atsakomybę už jau padarytus sprendimus linkę numesti ankstesnės kadencijos Seimui. Treti sako nesutinkantys su Dalios Grybauskaitės kritika.

Finansų ministras Vilius Šapoka sako, kad Vyriausybės parengta kai kurių mokesčių pertvarka sprendžia problemas, į kurias atkreipė dėmesį ir šalies vadovė. Tačiau jis sako nelinkęs sutikti su prezidentės kritika dėl pridėtinės vertės mokesčio lengvatos šildymui naikinimo.

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, prezidentei sukritikavus alkoholio prieinamumo griežtinimą, sako, kad tokias pataisas teikė dar ankstesnių kadencijų parlamentarai.

Prezidentei sukritikavus stringančią urėdijų pertvarką, aplinkos ministras Kęstutis Navickas pareiškė, kad priekaištai skirti ne jam, o visiems politikams.

Prezidentės nurodytos kryptys atitinka planą

„Tos (prezidentės pranešime išsakytos – red. past.) kryptys, kurios yra skirtos mažinti skurdą ir pajamų nelygybę, visiškai atitinka mūsų parengtą planą“, – žurnalistams Seime teigė finansų ministras. Pasak jo, Vyriausybė siūlo aiškią skurdą mažinančią ir inovacijas skatinančią mokesčių pertvarką.

„Gyventojų pajamų mokesčio ir socialinių įmokų konsolidavimas tikrai nebūtų paruošta reforma, nes tokios reformos nėra, net ne reformos, o revoliucijos nėra įvykę jokioje pasaulio šalyje, dėl to tokių reformų iš Vyriausybės ir nesiūlome. Siūlome parengtą aiškią, nukreiptą į skurdo mažinimą ir inovacijų skatinimą – į tai, ką prezidentė ir atkreipė dėmesį“, – pridūrė jis.

Prezidentės pareiškimą, kad „mokesčių perstumdymas, iš vienų atimant ir dovanojant kitiems, socialinio teisingumo nepridės“, V. Šapoka suprato kaip šalies vadovės poziciją dėl pridėtinės vertės mokesčio lengvatos šildymui naikinimo. Jis sakė nėra linkęs sutikti su kritika dėl lengvatos naikinimo.

„Kiekvienas gali interpretuoti skirtingai“, – sakė finansų ministras. Jis pripažino, kad atsisakius lengvatos didelį darbą turi padaryti savivaldybės, skirdamos kompensacijas už šildymą.

„Pagrindinis uždavinys dabar savivaldybėms, kad tas procesas būtų maksimaliai paprastas tam, kad gyventojams nereikėtų stovėti eilėse“, – teigė ministras.

„Šiuo metu tokių intencijų nėra. Bet kartu su biudžetu, manau, visos alternatyvos bus svarstomos“, – teigė jis paklaustas apie ketinimus rudenį peržiūrėti sprendimą naikinti PVM lengvatą šildymui.

Prezidentė kritikavo pridėtinės vertės mokesčio lengvatos šildymui naikinimą ir teigė, kad tai žmonių gyvenimo nepagerins.

A. Veryga: visuomenės susiskaldymą lėmė nesupratimas

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga į prezidentės pastabas dėl priemonių, kuriomis siekiama mažinti alkoholizmą, atsakė, kad jos buvo inicijuotos „ankstesnių kadencijų“ Seimo.

„Kalbame apie siūlymus, kurie buvo registruoti dar praėjusios kadencijos Seime, na, kuriuos priėmė jau šios kadencijos Seimas. Ir tai nėra visos priemonės, apie kurias kalbame spręsdami alkoholizmo problemą, ir tai nėra tik draudimai – ir pagalbos priklausomiems žmonėms paslaugų perorganizavimas, ir investicijos į socialine reklamą. Prezidentė paminėjo jau priimtas parlamente priemones, bet jos nėra vienintelės“, – BNS sakė ministras.

Pasak prezidentės, kova su alkoholizmu yra garbės reikalas ir turi telkti, o ne skaldyti visuomenę. Pasak jos, „neleisti, uždrausti, atimti, aptverti, apmokestinti – paprastas kelias, tačiau jis veda į šešėlį ir pogrindį“.

Pasak A. Verygos, visuomenės susiskaldymą skatina ir verslas, o gyventojai neįsigilina į priemones, kuriomis siekiama mažinti alkoholio vartojimą ir kurias rekomendavo Pasaulio sveikatos organizacija. „Kai kas labai stengiasi, kad visuomenė susiskaldytų. Suprantu interesą, kurį stengiasi apginti verslo grupės“, – teigė ministras.

„Kartais visuomenė ne iki galo supranta, kokios priemonės priimamos. Tai pirmas kartas Lietuvoje, kai daug priemonių buvo svarstoma ir dėl to visuomenei buvo sunku susigaudyti. Gal dėl to tas susiskaldymas ir kilo“, – pridūrė A. Veryga.

Anot jo, nėra naujiena, kai visuomenė į pataisas, kuriomis siekiama mažinti alkoholio prieinamumą, sureaguoja aktyviai ir jautriai.

K. Navickas: priekaištai dėl urėdijų reformos skirti visiems

Prezidentei metiniame pranešime pareiškus, kad „stringa urėdijų pertvarka“, aplinkos ministras Kęstutis Navickas sako, kad šie priekaištai skirti ne jam. „Priekaištas nebuvo skirtas aplinkos ministrui pirmiausia, priekaištas yra visiems. Ir tai yra tinkamas ir geras paraginimas, visiškai jį palaikau“, – teigė jis.

Pasak K. Navicko, urėdijų reforma įstrigo pirmiausia dėl procedūrų Seime.

Švietimo profsąjungų atstovai ketvirtadienį susirinko prie Švietimo ir mokslo ministerijos ir reiškė nepasitenkinimą dėl vykdomų pertvarkų, žadėjo rengti protesto akcijas.

„Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, deja, turime pripažinti, kad visos kalbos apie ugdymo kokybės gerinimą tėra muilo burbulai“, – žurnalistams sakė Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius. Jis teigė iš derybų Seimo Švietimo ir mokslo komitete darantis išvadą, kad etatinis mokytojų darbo apmokėjimas vietoj žadėtų 2018 metų atsiras tik 2020 metais.

Profsąjungos vadovas taip pat sakė, kad iš esmės žlugo derybos dėl kolektyvinės šakos sutarties, o tai leistų padidinti mokytojams algas. Pasak A. Jurgelevičiaus, jo neįtikino Švietimo ir mokslo ministerijos argumentas, kad mokytojų algoms kelti nesama lėšų. Jo teigimu, pinigų galėtų atsirasti restruktūrizuojant ministerijai pavaldžias įstaigas ir mažinant psichologų bei socialinių darbuotojų etatus mokyklose.

Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininkas Eugenijus Jesinas teigė, kad nė viena ankstesnė Vyriausybė ar Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė taip neignoravo švietimo darbuotojų atstovų kaip dabartiniai politikai. „Su švietimo ministre mes praktiškai nebendraujame. Išsakyti savo siūlymus, pasidalinti savo mintimis, galiausiai pateikti kokius nors reikalavimus mes neturime galimybės“, – sakė E. Jesinas.

Jis paskelbė, kad penkios švietimo profesinės sąjungos organizuoja mitingą prie Vyriausybės birželio 28 dieną.

Aukštųjų mokyklų darbuotojai ketina mitinguoti birželio 15 dieną. Jie dalyvaus eitynėse nuo Seimo iki netoli Vyriausybės esančios Vinco Kudirkos aikštės ir protestuos prieš aukštųjų mokyklų tinklo pertvarką ir nekeliamus atlyginimus.

Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo vicepirmininkė Ramunė Žurauskienė teigė, kad politikai universitetus planuoja jungti mechaniškai ir taip pavers juos akademinio verslo įmonėmis.

„Mes už demokratišką aukštojo mokslo reformą, mes prieš buldozerinę reformą“, – sakė ji.

Švietimo ir mokslo ministrės patarėjas Arminas Varanauskas tvirtino, kad dabartinė ministerijos vadovybė stengiasi nevykdyti reformų neapgalvotai. „Tai yra viena iš priežasčių, kodėl mes vis dar nekalbame apie, pavyzdžiui, ministerijai pavaldžių įstaigų pertvarką“, – sakė A. Varanauskas.

Jis atmetė mokytojų priekaištus dėl žlugusios šakos kolektyvinės sutarties derybų žlugimo ir teigė, kad jos tęsis. Pasak jo, aiškumo kol kas nėra ir dėl etatinio mokytojų apmokėjimo, nes derybos dėl biudžeto asignavimų švietimui dar neprasidėjo. 

Dainiaus Labučio nuotr.

Birželio 20–23 d. į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą sugrįžta pernai didelio susidomėjimo sulaukę Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymai. Atvirų skaitymų metu LNDT ir toliau siekia pristatyti įdomiausius originalios verstinės dramaturgijos tekstus. Šiais metais skirtingose teatro erdvėse ir už jų ribų žiūrovai bus supažindinti su LNDT užsakymu išverstomis žinomų dramaturgų pjesėmis.

Teatro manymu, tai puiki proga aktoriams, teatro kūrėjams ir kviestiniams režisieriams prisiliesti prie Vakarų scenose atgarsio susilaukusių kūrinių, prakalbinti juos viešai, patikrinti jų sceninio įkūnijimo galimybes. Šiais metais bus perskaitytos Yasminos Reza, Ninos Haratischwili, Martino Crimpo pjesės ir pirmą kartą nuskambės vaikams skirta dramaturgija – Carsteno Brandau kūriniai teatrui. Visi renginiai nemokami, po skaitymų vyks aptarimai-diskusijos.

Vaikus kviečia ant teatro stogo

Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymus šiemet ketinama pradėti nuo pjesių skaitymų vaikams. Birželio 20 d. vyks net du renginiai, į kuriuos kviečiami mažieji teatro žiūrovai su juos lydinčiais suaugusiaisiais. 17 val. ant teatro stogo virš Studijos režisierius Karolis Vilkas su aktoriais Artiom Rybakov ir Viktorija Žukauskaite pristatys pjesę vaikams nuo 4 metų amžiaus „Dangus ir rankos“. Pjesę iš vokiečių kalbos išvertė Kristina Sprindžiūnaitė. Po šio skaitymo mažieji žiūrovai kviečiami į kitą teatro erdvę – Mažąją salę, kur 18.30 val. bus pristatyta Giedrės Kriaučionytės režisuota ir Rūtos Jonynaitės iš vokiečių kalbos išversta pjesė „Trijulis aukštyn kojom“.

Abiejų minėtų tekstų autorius – Carstenas Brandau, mūsų laikų Beckettu vaikams vadinamas vokiečių dramaturgas, rašantis pjeses teatrui ir radijo vaidinimams. Jo pjesės bei radijo vaidinimai ne kartą buvo nominuoti ir apdovanoti. Pjesė „Dangus ir rankos“ – tarsi lingvistinis pokštas, atbulais sakiniais parašyta istorija apie skirtybes, apie draugystę ir vienatvę, apie AŠ, kurį kiekvienas pažįstame per susidūrimą su KITU.

G. Kriaučionytės režisuojamoje pjesėje „Trijulis aukštyn kojom“ laisvai ir komiškai žaidžiant žodžiais, erdve, lingvistiniais pasikartojimais ir skaičių seka kuriamas švelniai ironiškas pasakojimas apie pačius esmingiausius dalykus: kas aš? Kas tu? Ir kaip mes galime sugyventi drauge? „Trijulį aukštyn kojom“ skaitys aktoriai Dainius Jankauskas, Danas Kamarauskas ir Marius Čižauskas.

Niekaip negalintis pasibaigti prancūziškas pokalbis

Birželio 22 d. 17 val. LNDT Didžiosios salės fojė planuojama pristatyti prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos pjesę „Bella Figura“. Skaitymo režisierius – Antanas Obcarskas, pjesę iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. Tai naujausia, specialiai Thomasui Ostermeieriui parašyta pjesė. Didžioji dalis jos veiksmo vyksta automobilių stovėjimo aikštelėje ir sutelpa į kelias besibaigiančios dienos valandas.

„Bella figura“ – tai, regis, niekaip negalintis pasibaigti pokalbis, nutikęs netikėtai, dėl gaišaties ir negebėjimo apsispręsti. Pjesę skaitys aktoriai Aldona Janušauskaitė, Dalia Michelevičiūtė, Aistis Mickevičius, Aurelija Tamulytė.

Yasmina Reza – šiuolaikinė prancūzų dramaturgė, scenaristė, aktorė ir režisierė, pelniusi pasaulinį pripažinimą. Gimė rusų kilmės iraniečio inžinieriaus ir žydės smuikininkės iš Vengrijos šeimoje. Jos pjesės išverstos į daugiau nei 30 pasaulio kalbų, įvertintos svarbiausiais literatūros apdovanojimais. Daugelyje jos pjesių atspindimas šių laikų vidurinės klasės gyvenimo būdas, santykiai, problemos.

Pernai Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymai sulaukė daug dėmesio. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Fortepijonų salone – dėmesys pustoniams ir atspalviams

Birželio 22 d. po Yasminos Rezos pjesės skaitymo 21 val. žiūrovai kviečiami į fortepijonų saloną „Organum“ (J. Basanavičiaus 26, „B Nordic 26“ verslo centro pastate), kur bus pristatyta Hamburge gyvenančios gruzinų kilmės romanistės, dramaturgės ir teatro režisierės, rašančios vokiškai ir gruziniškai, Nino Haratischwili pjesė „Liv Štain“. Skaitymo režisierius – LNDT dramaturgas Rolandas Rastauskas, o pjesę iš vokiečių kalbos išvertė Jūratė Pieslytė.

„Liv Štain“ – antroji autorės pjesė, sulaukusi ne vieno sėkmingo pastatymo įvairiose šalyse. Pasak R. Rastausko, pjesėje su neslepiama aistra keliami klausimai apie menininko pašaukimą ir sąmoningą pasitraukimą iš statusų ir hierarchijų nulemtų lenktynių (pagrindinė veikėja – koncertinę karjerą nutraukusi virtuozė pianistė), čia praeities demonai sugyvena su mįslingomis netikėtai pasirodžiusios jaunos gražuolės provokacijomis, kurios pasibaigia vos ne graikų mitus atkartojančia scena.

Skaitydami tokios aukštos jausmų temperatūros veikalą sykiu klausiame, ar formaliuose žaidimuose užsisklendęs teatras pajėgus grįžti prie painaus ir mįslingo teksto apie žmonių santykius, ar apriorinis mūsų „žinojimas“ nėra tik apgaulingai saugus vėžlio šarvas? Pjesę skaitys Nelė Savičenko, Agnieška Ravdo, Vytautas Anužis, Monika Bičiūnaitė, Jolanta Dapkūnaitė, Gerūta Griniūtė, Arnas Danusas.

Finalui – laimė

Birželio 23 d. 18.30 val. LNDT Mažojoje salėje režisierius Mantas Jančiauskas pristatys iš anglų kalbos Mariaus Buroko išverstą britų autoriaus Martino Crimpo pjesę „Laimės respublikoje“.

Martinas Crimpas – garsus šiuolaikinis britų dramaturgas, priklausantis britų vadinamajai in-yer-face dramaturgijos mokyklai. Ši mokykla garsėja šokiruojančiais, satyriniais, nepatogias temas liečiančiais, publiką į vaidybą įtraukiančiais kūriniais. M. Crimpo pjesės pasižymi dygiais ir kandžiais dialogais, atsiribojimu nuo emocijų, niūroku požiūriu į žmonių santykius.

Vertėjas M. Burokas sako: „Pjesėje svarbus kartų skirtumas, nesusikalbėjimas, gimdantis konfliktą. Pjesės pabaigoje du herojai atsiduria „laimės respublikoje“, kur viskas gražu, gera, kur šilta ir šviesu. Per tariamai linksmas daineles ir tuščius dialogus čia labai ryškiai pajaučiamas egzistencinio siaubo, gyvenimo tuštumos ir meilės troškimo derinys.“ Pjesę skaitys Algirdas Gradauskas, Rasa Samuolytė, Adelė Šuminskaitė, Rimantė Valiukaitė, Šarūnas Zenkevičius.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymų 2017 programa:

Birželio 20 d. 17 val. Carsten Brandau „Dangus ir rankos“ (VAIKAMS) – ant LNDT stogo (įėjimas iš Gedimino pr. 4, Vilnius). Režisierius – Karolis Vilkas, vertėja – Kristina Sprindžiūnaitė.

Birželio 20 d. 18.30 val. Carsten Brandau „Trijulis aukštyn kojom“ (VAIKAMS) – LNDT Mažojoje salėje (įėjimas iš Odminių g., Vilnius). Režisierė – Giedrė Kriaučionytė, vertėja – Rūta Jonynaitė.

Birželio 22 d. 17 val. Yasmina Reza „Bella Figura“ – LNDT Didžiosios salės fojė (įėjimas iš Gedimino pr. 4, Vilnius). Režisierius – Antanas Obcarskas, vertėja – Akvilė Melkūnaitė.

Birželio 22 d. 21 val. Nino Haratischwili „Liv Štain“ – fortepijonų salone „Organum“ (J. Basanavičiaus g. 26, Vilnius). Režisierius – Rolandas Rastauskas, vertėja – Jūratė Pieslytė.

Birželio 23 d. 18.30 val. Martin Crimp „Laimės respublikoje“ – LNDT Mažojoje salėje (įėjimas iš Odminių g., Vilnius). Režisierius – Mantas Jančiauskas, vertėjas – Marius Burokas.

Visi renginiai nemokami. Po skaitymų vyks aptarimai-diskusijos.

Gintautas Kėvišas. Andriaus Ufarto / BFL nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė kritikuoja, kad pasitikėjimą praradusio Lietuvos operos ir baleto teatro (LNOBT) vadovo Gintauto Kėvišo atleidimas tampa sudėtingesnis už Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos įgyvendinimą. Kultūros ministrė žada laikytis visų teisinių procedūrų vertindama jo galimybes likti eiti pareigas, sako jos patarėjas.

D. Grybauskaitė ketvirtadienį skaitydama metinį pranešimą keliskart kritikavo valdančiuosius stokojant politinės valios priimant „gyvybiškai svarbius sprendimus“, taip pat netiesiogiai užsiminė ir apie G. Kėvišą.

„Bebaimius sprendimus gali daryti tik laisva, nesusisaisčiusi ranka. Kai ją vedžioja nematomi interesai, net ir vieno direktoriaus pakeitimas tampa sudėtingesnis nei visa šimtmečio kultūrinė programa“, – teigė prezidentė.

Ministrės Lianos Ruokytės-Jansson atstovas Viktoras Bachmetjevas sako, kad kritikos ministrė neįžvelgia, taip pat žada, kad vertinant G. Kėvišo elgesį bus laikomasi visų teisės aktų.

„Ministrė pozityviai žiūri į prezidentės pranešimą. Ministrė čia neįžvelgia kritikos, bet mes visą laiką pabrėžiame, kad viską darysime laikydamiesi teisės aktų reikalavimų“, – BNS sakė ministrės atstovas.

Net kelios institucijos aiškinosi situaciją, kai pernai LNOBT už 390 tūkst. eurų pasirašė trijų koncertų rengimo sutartis su Kipre registruota G. Kėvišo sūnaus Martyno įmone „Riverside music LTD“. G. Kėvišas sutarčių nepasirašė, tačiau Viešųjų pirkimų tarnyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba vadina nusišalinimą nepakankamu siekiant išvengti korupcijos rizikos, Vyriausioij tarnybinės etikos komisija priėmė sprendimą, kad G. Kėvišas supainiojo interesus ir ministrei rekomendavo skirti jam drausminę nuobaudą. Kultūros ministrė šiuo metu dar vertina VTEK sprendimą, G. Kėvišui viena drausminė nuobauda jau skirta.

G. Kėvišas iš „Riverside music LTD“ pats gauna pajamas kaip konsultantas, interesų deklaracijoje nurodo 2010-aisiais gavęs beveik 607 tūkst. eurų.

G. Kėvišą iš pareigų trauktis ragina visi šalies vadovai, kultūros ministrė. G. Kėvišas to daryti sako neketinantis ir akcentuoja, kad teatras buvo priverstas pirkti koncertus iš sūnaus vadovaujamos įmonės „Riverside Music Ltd“, nes būtent ši įmonė turėjo išskirtines teises atlikėjų ir orkestrų koncertams Baltijos kraštuose ir Vidurio Europoje surengti.

Vilniaus universiteto (VU) rektorius prof. Artūras Žukauskas baiminasi, kad probleminių universitetų prijungimas prie VU gali neigiamai atsiliepti didėjančiam prestižui, kuris atsispindi naujausiame universiteto reitinge.

Didžiausiame nepriklausomame pasauliniame universitetų reitinge „QS World University Rankings“ VU pakilo per 80 pozicijų ir šiuo metu užima 401–410 vietą. Tai geriausias seniausio Lietuvos universiteto pasirodymas per visą jo egzistavimo laikotarpį.

„Pakilome per 80 vietų ir šiandien atsidūrėme pasauliniame elite, o tai reiškia, kad universitetas jau nebėra vien regioninis ar Lietuvos dalis, tokį šuolį daugiausia lėmė mūsų reputacijos augimas, visų pirma VU reputacija tarp darbdavių. Mūsų absolventų karjera sėkminga, esame 240 vietoje pasaulyje, mūsų studentais patenkinti tiek Lietuvos, tiek tarptautinių organizacijų darbdaviai“, – džiugesio neslėpė VU rektorius.

Stipriosios Vilniaus universiteto pusės

Nors QS reitingas nepateikia labai išsamių duomenų apie tai, kurios studijų programos universitete yra stipriausios, tačiau, rektoriaus teigimu, labai gerai vertinamas kalbų mokymas, kuris užima apie 250 vietą.

„Puikūs rezultatai ir kitose srityse: fizikoje, molekulinėje biologijoje, – universiteto stipriosiomis pusėmis dalijosi A. Žukauskas. – Neblogi atsiliepimai apie politikos mokslus, technologinius mokslus. Reitingas labiau vertina universitetą kaip visumą, visa universiteto bendruomenė prisidėjo prie rezultato, kurį turime šiandien. VU yra pajėgus užimti vietą ketvirto šimtuko viduryje, tam turime potencialo, tačiau visi aplinkui esančių kaimynų rodikliai ir pavyzdžiai rodo, kad turint tokį finansavimą, kurį turime dabar, sunku tikėtis greitesnio proveržio.“

Pasak rektoriaus, tolesnė universiteto sėkmė priklausys nuo to, kiek valstybė sugebės sutelkti išteklius į geriausius Lietuvos universitetus. Vilniaus Gedimino technikos universitetas šiemet taip pat pakilo į 551–600 vietą, nors pernai rikiavosi septintame šimtuke.

Siekia išteklių ir kokybės sinergijos

Vilniaus universitetui svarbu, kad šiandien, vykstant aukštojo mokslo reformai, turimi ištekliai būtų sutelkti ten, kuri pasiekiama didžiausia kokybė.

„Remiame vyriausybės pastangas ir remiame švietimo reformos tikslus, kuriais siekiama padidinti studijų, mokslinių tyrimų kokybę, apskritai universitetinio išsilavinimo prestižą ir kuriamą pridėtinę vertę“, – sakė VU rektorius A. Žukauskas.

Pasak jo, šiuo metu VU susiduria su nelengvu uždaviniu, kai norima suderinti universitetų, kurie „žaidžia labai skirtingose lygose“, interesus, jungiant juos su stipresnėmis aukštosiomis mokyklomis.

Vilniaus universitetas mato tik vieną būdą, kaip pakelti studijų ir mokslinių tyrimų kokybę kituose universitetuose.

„[Norėtume pasiūlyti perduoti] probleminių universitetų valdymą Vilniaus universitetui, – savo viziją dėstė A. Žukauskas. – Kitos aukštosios mokyklos galėtų naudotis mūsų prestižu, naudotųsi kvalifikacijos kėlimo galimybe, plačia mokslinių tyrimų aprėptimi, o studentams teikiamos galimybės leistų pasiekti aukštesnę kokybę. Pradinėje reformos fazėje jokiu būdu negali būti mechaninio kitų universitetų prie VU prijungimų, nes tai sukeltų milžinišką riziką prarasti tarptautinį prestižą, bet jeigu būtų perduotos valdymo teisės laikinai išsaugant kitus universitetus kaip juridinius asmenis, tuomet būtų galima suvaldyti situaciją ir pagerinti universitetų kokybę, o kartu auginti aukštojo mokslo prestižą, kuris dabar yra smukęs.“

Neketina sustoti šlovės akivaizdoje

Vilniaus universitetas šiandien džiūgauja aplenkęs visus kaimynės Lenkijos universitetus.

„Lenkijoje, kaip žinome, skiriamas mažiausiai du kartus didesnis finansavimas akademinių darbuotojų atlyginimams, tačiau mes juos aplenkėme – Varšuvos, Krokuvos, Jogailaičių universitetus palikome už nugaros. Tačiau kalbant apie kaimynus, mūsų konkurentais išlieka Prahos Karolio, Tartu ir Baltarusijos valstybinis universitetas“, – apie situaciją kalbėjo A. Žukauskas.

Pasak VU rektoriaus, visas universiteto potencialas dar neišnaudotas, pavyzdžiui, šios aukštosios mokyklos darbuotojų mokslinių darbų citavimas nors ir sparčiai auga, tačiau auga santykinai lėčiau nei pirmaujančiuose universitetuose. A. Žukauskas taip pat neslepia norintis, kad Vilniaus universitete dirbtų produktyviausi kitų universitetų mokslininkai, kurių atėjimas būtų paspirtis ir keltų studijų kokybę. 

Vasara – atostogų metas. Deja, būna atvejų, kai džiugią atostogų nuotaiką apkartina ūmios ligos ar įvykiai, sukeliantys kritinę sveikatos būklę. O tada be greitosios pagalbos neišsiversi.

Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK) atkreipia dėmesį į tai, kad greitosios medicinos pagalbos (GMP) paslaugos yra apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis. Primename kelias taisykles, kurias būtinas žinoti kviečiant greitąją.

Pirmoji – į šias paslaugas teikiančius medikus kreipiamasi tik prireikus būtinosios medicinos pagalbos.

Antroji – GMP paslaugos nemokamai teikiamos visiems asmenims, kuriems ji būtina dėl sveikatos būklės – ir apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu, ir neapsidraudusiems.

Trečioji – nors ši pagalba yra teikiama visą parą (darbo, švenčių ir poilsio dienomis), svarbu žinoti, kad užtikrinti nepertraukiamą prisirašiusių prie gydymo įstaigos apdraustų privalomuoju sveikatos draudimu pacientų sveikatos priežiūrą yra įpareigotos visos šeimos medicinos paslaugas teikiančios įstaigos.

„Bendrojo pagalbos centro skubios pagalbos telefono numerį 112 ir greitosios pagalbos telefono numerį 033, ko gero, žino visi. Jais skambinama tada, kai prireikia skubios pagalbos, kai staiga iškyla reali grėsmė žmogaus sveikatai, gyvybei. Pavyzdžiui, žmogui netekus sąmonės, patekus į autoįvykį, apsinuodijus ir pan. Prieš kviečiant GMP itin svarbu įvertinti situaciją ir kreiptis tik tuomet, kai iš tikrųjų ta pagalba yra reikalinga. Reikia suprasti, kad greitoji pagalba būtina, esant sunkiai sveikatos būklei, o kitais atvejais – pirmiausia reikėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją“, – pabrėžia VLK Sveikatos priežiūros paslaugų departamento direktorius Viačeslavas Zaksas. 

Vis dar pasitaiko, kad greitoji kviečiama lėtinių susirgimų atvejais, pakilus kraujospūdžiui, skaudant gerklei, karščiuojant ar panašiais atvejais. Šiais atvejais pacientas turėtų kreiptis į polikliniką, prie kurios yra prisirašęs.

„Bet kokiu atveju kvietimą įvertina dispečeris, užduodamas klausimus, kurių reikia situacijai įvertinti. Kartais žmogui pakanka patarimo telefonu“, – sako V. Zaksas.

VLK primena, kad visos pirminės sveikatos priežiūros įstaigos turi užtikrinti prie jų prisirašiusiems pacientams nepertraukiamą (visą parą – ir darbo, ir šventinėmis dienomis) šeimos medicinos paslaugų teikimą. Tiesa, vienos įstaigos šias paslaugas nepertraukiamai teikia pačios, o kai kurios dėl šių paslaugų teikimo yra sudariusios sutartis su kitomis sveikatos priežiūros įstaigomis. Tad sunegalavusiems pacientams neverta iš karto kviestis GMP ar skubėti į ligoninę.

„GMP specialistai teikia pagalbą pagal savo kompetenciją ir, kai tai būtina, kuo skubiau gabena pacientą į artimiausios ligoninės priėmimo-skubios pagalbos skyrių. Jie nenustato galutinės diagnozės, neskiria tolesnio gydymo. Tai daro priėmimo-skubios pagalbos skyriaus gydytojai ištyrę pacientą. Jie taip pat sprendžia, ar reikia pacientą gydyti ligoninėje“, – teigia V. Zaksas.

Be paslaugų, apmokamų iš PSDF, GMP tiekėjai teikia ir kitas paslaugas. Kai kuriais atvejais už paslaugas sumoka gydymo įstaigos pagal sutartį su šių paslaugų tiekėju, kitais – pacientas moka pats.

Kai greitoji pacientą perveža iš vienos ligoninės į kitą dėl tolesnio gydymo ar diagnostinėms, gydomosioms procedūroms, tyrimams, pervežimo išlaidas apmoka siunčiančioji įstaiga pagal sutartį su GMP tiekėju.

„Nors GMP paslaugos nemokamai teikiamos visiems žmonėms, kuriems jos būtinos – ir apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu, ir neapsidraudusiems už paciento pervežimą jo ar jo artimųjų prašymu, jei tai nėra būtina dėl jo sveikatos būklės, pacientas (arba jo artimieji) sumoka savo lėšomis“, – sako V. Zaksas.

2016 m. Lietuvoje greitosios medicinos paslaugas teikė 48 viešosios įstaigos ir 2 privačios.

Per šių metų tris mėnesius klientams bankų suteiktų paskolų vertė padidėjo beveik 220 mln. Eur ir buvo beveik 8 proc. didesnė nei pernai tuo pačiu metu. Klientų sąskaitose laikomų pinigų suma per metus išaugo daugiau nei dešimtadaliu.

„Bankai dosniau skolina ir gyventojams, ir įmonėms. Įlieti pinigai prisideda prie ekonomikos plėtros, tačiau kartu didėja klientų įsipareigojimų našta. Tiesa, nuosekliai gerėjant šalies ūkio būklei, skolininkų galimybės vykdyti įsipareigojimus stiprėja. Tai liudija ir kelerius pastaruosius metus bankų sektoriuje mažėjanti blogų paskolų dalis. Vis dėlto ir toliau būsime budrūs ir pagal poreikį imsimės priemonių, kad augimas išliktų tvarus“, – sako Lietuvos banko Riziką ribojančios priežiūros departamento direktorė Renata Bagdonienė.

2017 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su pernai tuo pačiu laikotarpiu, bankų suteiktų paskolų vertė išaugo 7,9 proc. – iki 18,3 mlrd. Eur. Nuo metų pradžios ji padidėjo 219 mln. Eur (1,2 %).

Didžiausia paskolų portfelio grynosios vertės dalis teko gyventojams – jų suma sudarė 8,2 mlrd. Eur (2016 m. pirmąjį ketvirtį – 7,6 mlrd. Eur). Klientams suteiktos būsto paskolos atsiriekė 80 proc. (6,5 mlrd. Eur) šios sumos. Jų vertė pirmąjį ketvirtį buvo 0,4 mlrd. Eur (7,1 %) didesnė nei prieš metus. Nuo metų pradžios ši suma ūgtelėjo 1,6 proc.

Neveiksnių skolos priemonių dalis per metus sumažėjo 1,5 proc. punkto ir sudarė 3,8 proc paskolų portfelio (2016 m. pirmojo ketvirčio pabaigoje – 5,3 %).

Kadangi klientų paskolos sudaro pagrindinę bankų turto dalį, sparčiai augant skolinimui per metus bankų turto vertė padidėjo 10,1 proc. ir šių metų pirmąjį ketvirtį sudarė 25,9 mlrd. Eur.

Per 2017 m. pirmus tris mėnesius bankai ir užsienio bankų filialai uždirbo 82,2 mln. Eur pelno – 21,2 mln. Eur (34,7 %) daugiau nei 2016 m. tuo pačiu laikotarpiu. Tarp bankų pelno šaltinių kaip įprasta dominavo grynosios palūkanų iš paskolų pajamos.

Ketvirčio pabaigoje klientai bankuose laikė 18,5 mlrd. Eur indėlių, per metus jų suma išaugo 1,9 mlrd. Eur (11,2 %). Daugiausia buvo gyventojų indėlių – 10,9 mlrd. Eur, arba beveik 800 mln. (7,9 %) daugiau nei praėjusių metų pirmąjį ketvirtį. Palyginti su metų pradžia, indėlių bankuose sumažėjo 230 mln. (1,2 %). Viena iš sumažėjimo priežasčių yra tai, kad indėlių sumos tradiciškai susitraukia po šventinių išlaidų.

Bankų sektoriaus kapitalo būklė ir toliau yra tvari – bendras kapitalo pakankamumo rodiklis pirmąjį ketvirtį sudarė 20,4 proc. ir, palyginti su 2016 m. ketvirtu ketvirčiu, padidėjo 0,6 proc. punkto. Trys bankai už 2016 m. išmokėjo dividendus, tačiau tai reikšmingos įtakos jų kapitalizacijai ir finansiniam tvarumui neturėjo.

Bankų pateiktais duomenimis, jie visi pirmąjį ketvirtį vykdė priežiūrinius kapitalo ir likvidumo reikalavimus, tačiau kai kuriems vietos bankams kapitalo stiprinimas tebėra prioritetinė sritis. Bankų likvidumo lygis buvo aukštas, o likvidžiojo turto atsargos – pakankamos. Bankų likvidųjį turtą sudarė itin aukštos kokybės ir likvidumo finansinės priemonės: grynieji pinigai, Lietuvos banke laikomos lėšos ir ES šalių vyriausybių vertybiniai popieriai.

Per 2017 m. pirmąjį ketvirtį dėl ginčų su bankais ir Lietuvoje veikiančiais jų filialais į Lietuvos banką kreipėsi 47 vartotojai – išnagrinėti 29 ginčai, priimta 11 sprendimų. Daugiausia kreiptasi dėl klausimų, susijusių su būsto ir vartojimo kreditais.

2017 m. pirmąjį ketvirtį bankų sektoriuje veikė 6 bankai ir 8 užsienio bankų filialai.

Ramūnas Karbauskis.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcija siūlo performuoti Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisiją, vadovaujamą konservatoriaus Mykolo Majausko. Opozicinių konservatorių vadovas Gabrielius Landsbergis įžvelgia valdančiųjų susidorojimą su politiškai netinkamu vadovu.

LVŽS frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis BNS ketvirtadienį patvirtino, kad komisija bus sudaroma iš naujo, keičiant ir jos pagrindinę kryptį – didžiausias dėmesys būtų skiriamas smurto prevencijai.

„Smurto temose problemų yra gerokai daugiau, ir smurtas pirmiausia yra ir priežastis savižudybių. Siūloma padidinti komisiją, išplėsti jos veiklą ir smurtą daryti pagrindine šios komisijos tema. Siūloma jos veiklos kryptį nukreipti į smurto problemas“, – sakė frakcijos seniūnas.

„Paprasčiausiai dabartinė komisija, jos darbo kryptis yra ne ta, kuri skaudžiausia Lietuvoje. 60 tūkst. fiksuotų atvejų dėl smurto ir 600 žmonių savižudybių atvejų. Bet jei mes turėsime ir nefiksuotų atvejų, ir žiūrėti į savižudybių priežastis, mes turėsime smurtą kaip didžiausią problemą“, – motyvus keisti komisiją nurodė R. Karbauskis.

Opozicija įžvelgia kitus pertvarkos motyvus. Jų teigimu, valdančiųjų atstovai siekia pakeisti dabar komisijai vadovaujantį M. Majauską.

„Principinga M. Majausko veikla, griežtas valdančiųjų vertinimas, matyt, verčia „valstiečius“ keisti pirmininką. Pagal dabar galiojančią situaciją, komisiją sudaro dešimt narių, ir „valstiečiai“ negali vieni turėti daugumos, padidinus skaičių, kaip siūlo R. Karbauskis, iki dvylikos, performavus ją, „valstiečiai“ turėtų šešis žmones komisijoje ir galėtų pakeisti pirmininką kaip nori“, – BNS sakė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis G. Landsbergis.

„Aš esu įsitikinęs, tai tiesiog nepatogus žmogus. Nesvarbu, kad kelia teisingus klausimus, bet politiškai netinkamas“, – pridūrė G. Landsbergis.

„Valstiečių“ seniūno tvirtinimu, „nėra plano nieko keisti“, o naują vadovą išsirinks susirinkusi nauja komisija, sudaryta pagal frakcijų proporcinio atstovavimo tvarką.

„Aš nežinau, kokia bus komisija, kokia sudėtis ir ką ji nuspręs dėl pirmininko. Mes negalime nieko atimti, yra proporcijos partijų atstovavimo komisijose. Visos partijos turės tiek, kiek priklauso, ir nė viena negaus daugiau. Opozicijos kalbėjimas, kad kažkas kažką atims, (nepagrįstas), negalima atimti ne pagal statutą, o statute labai aiškiai surašytos proporcijos“, – tvirtino R. Karbauskis.

Pats M. Majauskas sako valdančiųjų sprendimo nekvestionuosiantis ir komisijos vadovo vietą užleisiantis.

Leidimų dirbti su slapta informacija nėra paprašę 13 juos pagal pareigas turėti privalančių Seimo narių, ketvirtadienį paskelbė Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Darius Jauniškis.

Kultūros komiteto vadovui, „valstiečių“ lyderiui Ramūnui Karbauskiui toks leidimas jau suteiktas.

„Šiuo metu leidimus jau turi 63 Seimo nariai, tikrinami šeši Seimo nariai, klausimyno yra neužpildę 13 Seimo narių, kuriems priklauso turėti leidimus dirbti su slapta informacija“, – ketvirtadienį atsakydamas į „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos atstovo Petro Gražulio raštu užduotus klausimus tvirtino D. Jauniškis.

Vėliau žurnalistams komentuodamas situaciją D. Jauniškis patvirtino Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį nuolat informuojantis apie šią situaciją. Jis taip pat vylėsi, kad parlamentarus užpildyti klausimynus dėl leidimų dirbti su slapta informacija paskatins ir šis paviešinimas.

Seimo pirmininkas V. Pranckietis žurnalistams sakė neturintis kitų svertų įpareigoti parlamentarus kreiptis į VSD leidimų dirbti su slapta informacija kaip tik paraginti.

„Aš jau du kartus raginau, ir dabar po raginimo jau žinau, kad keli yra užpildę, tiksliai neatsakysiu kiek. Bet tik tokiu keliu ir galiu eiti, raginti ir raginti. Manau, atsiras tų užpildžiusiųjų daugiau. Nėra tokio termino, kad būtent iki tada reikia atlikti tą pareigą, bet pareiga yra, ir bus gerai, kad viešai priminsite, kad tokia pareiga yra“, – ketvirtadienį žurnalistams Seime sakė V. Pranckietis.

Seimui vadovauti pradėjęs V. Pranckietis papildė sąrašą parlamentarų, kurie privalo turėti leidimus dirbti su slapta informacija. Į jį šalia Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narių ir kitų įtraukdamas ir visų Seimo komitetų pirmininkus bei pavaduotojus, komisijų pirmininkus.

BNS žiniomis, po VSD patikrinimo šią savaitę V. Pranckietis pasirašė leidimą dirbti su slapta informacija Kultūros komiteto pirmininkui R. Karbauskiui.

VSD vadovo teigimu, kol kas vienintelis šią kadenciją leidimo dirbti su slapta informacija paprašęs ir jo negavęs Seimo narys – Socialdemokratų partijos frakcijos atstovas Mindaugas Bastys.

Seimas šią savaitę priėmė sprendimą pradėti M. Basčio apkaltos procesą dėl jo ryšių su Rusijos naudai dirbančiais asmenimis. Į Konstitucinį Teismą kreiptasi išvados, ar savo veiksmais M. Bastys sulaužė priesaiką ir pažeidė Konstituciją.

Apkalta M. Basčiui inicijuota dėl Valstybės saugumo departamento nurodytų jo ryšių su atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ atstovu vadinamu Jevgenijumi Kostinu, buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika, Rusijos valstybinio kanalo RTR žurnalistu Ernestu Mackevičiumi, buvusiu Kauno mafijos autoritetu įvardijamu Saturnu Dubininku ir neteisėta veikla įtariamu verslininku Vadimu Pachomovu.

Seimas yra patvirtinęs tyrimą dėl M. Basčio ryšių atlikusio Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadas, kad parlamentaras veikė prieš Lietuvos interesus, o jo ryšiai su Valstybės saugumo departamento medžiagoje įvardintais asmenimis kelia grėsmę šalies saugumui.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius absurdiškais vadina Rusijos ambasadoriaus Aleksandro Udalcovo pareiškimus apie Rusijos teisę kelti klausimą dėl 72 mlrd. JAV dolerių kompensacijų Rusijai už sovietų sąjungos investicijas sovietmečiu.

Ministras stebisi, kad interviu „Litovskij Kurjer“ pasirodė likus mažiau nei savaitei iki Lietuvoje minimos Gedulo ir vilties dienos, žyminčios masinius lietuvių trėmimus.

„Tai yra absurdiškas pareiškimas – jis tam tikra prasme ir glumina, ir piktina, nes tai pareikšta praktiškai išvakarėse Gedulo ir vilties dienos, okupacijos ir genocido dienos, kai ją minime. Kalbėti tokius dalykus po visuotinai pripažintos mūsų šalies okupacijos, atimtos nepriklausomybės, tos žalos, kuri padaryta žmonėms ir valstybei, kalbėti apie kažkokias sumas – tai tikrai labai glumina“, – BNS sakė ministras.

L. Linkevičius sako, kad A. Udalcovo žingsnis, kai šis gegužės 8-ąją Vakarams minint Antrojo pasaulinio karo pabaigą prie Lietuvos partizanų paminklo Antakalnio kapinėse padėjo gėlių, buvo „suprantamas ir logiškas“.

„O tai, kas čia dabar pareikšta, sunku paaiškinti ir logiškai, ir politiškai. Ir moraliai labai sunku pateisinti tokius žodžius“, – teigė L. Linkevičius.

Jis stebisi, kad panašiu metu Latvijoje taip pat pasirodė Rusijos ambasadoriaus šioje šalyje „samprotavimai spaudai“, kuriuose „taip pat ne ypač draugiškai atsiliepiama apie latvius“.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį metiniame pranešime Seime pažymėjo žiniasklaidos objektyvumo ir saugumo svarbą sakydama, kad „saugi žiniasklaida ir sąmoningi piliečiai – tai priešakinė linija jau vykstančiame informaciniame kare“. Ji taip pat pabrėžė, kad priešiškus „trolius“ ir melagingas naujienas virtualioje erdvėje stabdantys Lietuvos „elfai“ sulaukė net tarptautinio dėmesio.

L. Linkevičius sako, kad ši Lietuvos pozicija yra „nuosekli ir nuolatinė“.

„Ši problema tikrai nebuvo pakankamai vertinama, dabar mes jau lyg suprantame hibrindinę grėsmę. Be abejo, tai susiję ir su iškreiptomis naujienomis, kurios platinamos sąmoningai, kurios susijusios kad ir su mūsų sąjungininkų buvimu čia. Visa tai – šių dienų realijos, jas reikia įvertinti kaip tam tikrą informacinį ginklą“, – sakė ministras.

A. Udalcovas interviu „Litovskij Kurjer“ pareiškė, kad Rusija nesvarstys galimo žalos kompensavimo Lietuvai už patirtą žalą sovietmečiu, ypač įvardijant tai kaip žalą dėl okupacijos. Jis tvirtino, kad Rusija pati turi teisę reikalauti 72 mlrd. dolerių už investicijas į Lietuvą sovietmečiu.

Pianistas Rudolfas Buchbinderis. Marco Borggrever nuotr.

Viena Vilniaus festivalio tradicijų – ypatingas klasikinės muzikos rečitalis. Šiųmečio festivalio rečitalis paliks neišdildomą įspūdį. Birželio 15 d. Filharmonijoje sulauksime legendinio austrų pianisto Rudolfo Buchbinderio! Jo kūrybinis kelias tęsiasi jau 50 metų, o diskografijoje – per 100 kompaktinių plokštelių, daugelis jų įvertintos reikšmingais prizais. R. Buchbinderiui ypač artima Ludwigo van Beethoveno muzika, jis net parašė knygą „Mano Beethovenas – gyvenimas su meistru“. Beethovenas ir jo „Appassionata“ turėtų tapti ir Vilniaus festivalio koncerto ašimi, neatsitiktinai rečitalis pavadintas „Appassionata“ pagal Rudolfą Buchbinderį“.

Be jau minėtos knygos, Rudolfas Buchbinderis yra išleidęs ir autobiografinę „Da Capo“, kurioje aprašė savo artistinę patirtį. O ji išties įspūdinga ir tebekaupiama. Šį koncertinį sezoną 70-metį švenčiantis atlikėjas pasirodo tokiose salėse kaip Niujorko „Carnegie Hall“, Tokijo „Suntory Hall“, Vienos „Musikverein“, Berlyno filharmonija; gastroliuoja su „Staatskapelle Dresden“ ir „Berliner Philharmoniker“ diriguojant Christianui Thielemannui ar „Wiener Philharmoniker“ diriguojant Zubinui Mehtai bei Franzui Welser-Möstui. Dirigento M. Jansono kvietimu R. Buchbinderis yra Bavarijos radijo simfoninio orkestro reziduojantis solistas. Artimi ryšiai sieja pianistą su „Wiener Philharmoniker“ orkestru, kuris 2016 m. paskelbė jį garbės nariu.

R. Buchbinderio repertuare – kūriniai nuo Bacho iki šiuolaikinės muzikos. Pažymėtina, kad visas 32 Beethoveno sonatas jis yra atlikęs daugiau kaip 50 kartų! Jas girdėjo Berlyno, Buenos Airių, Dresdeno, Milano, Pekino, Sankt Peterburgo, Ciuricho, Vienos, Miuncheno klausytojai. 2014 m. R. Buchbinderis pirmasis iš pianistų paskambino šias sonatas per septynių vasaros koncertų ciklą Zalcburgo festivalyje. Tai buvo filmuojama tiesiogiai ir vėliau išleistas šio ciklo vaizdo įrašas. Visai neseniai su „Staatskapelle Dresden“ atlikėjas įrašė W. A. Mozarto koncertus fortepijonui, kuriuos pats ir dirigavo sėdėdamas prie fortepijono, o su „Wiener Philharmoniker “ orkestru, diriguojant Z. Mehtai, tiesiogiai buvo įrašyti du J. Brahmso koncertai fortepijonui.

Pianistas kruopščiai gilinasi į atliekamų kūrinių pirminius tekstus. Jis aistringai kolekcionuoja istorines partitūras: jo nuosavybė – 39 Beethoveno fortepijono sonatų leidimai ir Brahmso koncertų fortepijonui pirmieji leidimai bei originalios redakcijos. R. Buchbinderis 2007 m. įkūrė Grafenego festivalį ir yra jo meno vadovas. Jo dėka tai vienas žymiausių orkestro muzikos festivalių Europoje.

R. Buchbinderio šio pusmečio koncertų geografija stebinanti! 2017 m. sausis–birželis: Lilis, Lincas, Bazelis, Maskva, Viena, Niujorkas, Neapolis, Šanchajus, Londonas, Lisabona, Roma, Praha, Filadelfija, Pitsburgas, Sankt Peterburgas, Štutgartas, Barselona, Alikantė, Hanoveris, Kelnas, Berlynas, Breša, Bergamas, Miunchenas, Viena, Baden Badenas, Peterburgas; o tarp Vienos ir Baden Badeno įsiterpia Vilnius ir Vilniaus festivalis.

Vilniaus publiką pianistas ketina nudžiuginti ne tik L. van Beethoveno Sonata fortepijonui Nr. 23 f-moll, op. 57 („Appassionata“). Taip pat mėgausimės Johanno Sebastiano Bacho ir Franzo Schuberto muzika, skambės J. S. Bacho „Angliškoji siuita“ Nr. 3 g-moll, BWV 808 ir F. Schuberto Sonata fortepijonui B-dur, D. 960.

Rudolfo Buchbinderio rečitalis vyks birželio 15 d., ketvirtadienį, 19 val. Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje. Bilietų dar yra!

Misionierių vienuolyno ansamblis. Gyčio Oržikausko nuotrauka.

Valstybinė kultūros paveldo komisija kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydama ginti viešąjį interesą dėl daugiabučių gyvenamųjų namų su požemine automobilių stovėjimo aikštele statybų šalia Vilniaus misionierių vienuolyno ansamblio. Kreipimesi ypatingas dėmesys skiriamas Kultūros paveldo departamento organizuotam Misionierių vienuolyno statinių ansamblio specialiajam paveldosaugos planui, kuris ir sudarė sąlygas vystyti prieštaringai vertinamas statybas šioje itin jautrioje Vilniaus istorinio centro – UNESCO Pasaulio paveldo vietovės – teritorijoje.   

            Specialiuoju planu ansamblio teritorija buvo sumažinta beveik du kartus. Suformuotos atskiros Vaikelio Jėzaus vaikų prieglaudos su buvusio sodo vieta ir Misionierių vienuolyno su bažnyčia teritorijos. Abejonių kelia istorinių duomenų, kuriais remiantis buvo atskirtos šios vertybės, pagrįstumas. Iki šiol galiojančiame 2012 m. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akte įvardinta, kad prie vienuolyno veikė Vaikelio Jėzaus prieglauda, įkurta 1788–1791 m. Jie buvo susiję funkciniais ryšiais ir veikė kaip vientisas ansamblis. Specialiojo plano organizatorius turėjo atlikti išsamius istorinius ar kitus tyrimus ir tik jų pagrindu keisti teritorijos ribas.           

            Atkreiptinas dėmesys, kad rengiant Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentą, specialistai įvardijo, kad buvusioje sodo vietoje galimas tik želdynų restauravimas-regeneravimas. Visgi specialusis planas sudarė sąlygas šioje vietoje vykdyti statybų plėtrą.           

            Pastebėtina, kad specialiaisiais paveldosaugos planais turėtų būti nustatomos naudojimo sąlygos, išsaugančios kultūros paveldo objektus. Lieka neaišku, kokiu būdu, organizuojant  naujų gyvenamųjų namų statybas, turėtų būti išsaugotas kultūros paveldas, ypač supančio kultūrinio kraštovaizdžio ir Vilniaus Misionierių vienuolyno statinių ansamblio autentiškumas. Pastarasis yra vienas svarbiausių architektūrinių dominančių, siejamų su Vilniaus istorinio centro kultūriniu identitetu. Paraiškoje Pasaulio paveldo komitetui dėl Vilniaus istorinio centro įrašymo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą buvo nurodyta, kad istorijos požiūriu pagrindiniai pastatai ir jų kompleksai priklauso šešioms didelėms grupėms, iš kurių viena yra Vizitiečių-Misionierių bažnyčios.           

            Viešinant specialųjį planą informacinėje erdvėje buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys. 2014 m. planavimo organizatoriaus pranešime įvardintas tikslas išsaugoti  ansamblį ir jo teritoriją bei įteisinti jam skirtus paveldosaugos reikalavimus. Pranešime nebuvo pateikta informacija apie specialiuoju planu suformuotą Vaikelio Jėzaus vaikų prieglaudos teritoriją bei apie planuojamą šios teritorijos užstatymą naujais gyvenamaisiais pastatais. 

            Valstybinė kultūros paveldo komisija dar pernai nepritarė buvusios Vaikelio Jėzaus vaikų prieglaudos pastato teritorijoje statomų daugiabučių gyvenamųjų namų su požemine automobilių stovėjimo aikštele projektiniams pasiūlymams. Buvo konstatuota, kad projektiniai sprendiniai gali daryti neigiamą poveikį Vilniaus istorinio centro panoramoms bei siluetui, o numatytas užstatymo tankumas – daryti žalingą įtaką vietos charakteriui.

                                     Valstybinės kultūros paveldo komisijos informacija 

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/65fa52a3aef290e9ef4c7164c0b87763.jpg"},"main_article":{"title":"Europos \u201eCarito\u201c generalinis sekretorius: \u201eJ\u0117zaus \u017einia pirmiausia yra apie meil\u0119\u201c","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2017-06-09-europos-carito-generalinis-sekretorius-jezaus-zinia-pirmiausia-yra-ne-apie-malda-o-apie-meile\/160400","article_id":"160400","subtitle":"Rasa Ba\u0161kien\u0117"},"sub_1":{"title":"Pranc\u016bzijos parlamento rinkimai: Emmanueliui Macronui pavyks \u012ftvirtinti pergal\u0119","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2017-06-09-prancuzijos-parlamento-rinkimai-emmanueliui-macronui-pavyks-itvirtinti-pergale\/160384","article_id":"160384","subtitle":"Matas Baltrukevi\u010dius"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/05fb63d3bc4b210dd4311b74e6cea5a5f69c256a.jpg"},"sub_2":{"title":"Fotomeninink\u0117 Ingrida Mockut\u0117-Pocien\u0117: \u201e\u0160eima yra m\u016bs\u0173 uostas\u201c","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2017-06-09-fotomenininke-ingrida-mockute-pociene-seima-yra-musu-uostas\/160401","article_id":"160401","subtitle":"Jurgita Ja\u010d\u0117nait\u0117"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/63fd80285002720fcbb272178ad1c38e7dbc8ab2.jpg"},"sub_3":{"title":"Badaujan\u010dio \u017emogaus pasaulis visada yra l\u0117k\u0161t\u0117s dyd\u017eio","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2017-06-09-badaujancio-zmogaus-pasaulis-visada-yra-lekstes-dydzio\/160315","article_id":"160315","subtitle":"Dovydas Paslauskas"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/79d7f33bed4dfb62b605a752ec387643624a7f5a.jpg"},"related":[],"links":[]}

Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje iki pat birželio pabaigos veikia tauragiškės fotografės Ingridos Mockutės-Pocienės kūrinių paroda MUTaBOR, skirta gyvenimo ciklų kaitai (lot. mutabor reiškia „būsiu pakeistas“).

Menininkei MUTaBOR reiškia apmąstymus, kad mes nežinome, iš kur ateiname ir kur išeiname. „MUTaBOR – apie nuolatinį kitimą. Gyvenimo ratą. Juk dažnai stebime, kad šeimoje kam nors mirus ateina kitas – kita gyvybė. Ši paroda – tai pasirinkimas keistis, keistis sąmoningai, gyventi kokybiškai“, – sakė I. Mockutė-Pocienė.

Šeima, santykiai, meilė, tikėjimas, gimimas, mūsų tąsa vaikuose – būtent šias temas fotografė plėtoja savo darbuose. Žmogaus kūno fragmentai: galva, rankos, paslėptos po ištapytais raštais ir kt., atskleidžia tuos nematomus saitus, kuriais yra surišti artimieji tarpusavyje, jų persidengiančius pasaulius, artimųjų buvimą kartu kaip vienį.

„Paroda MUTaBOR gimė iš asmeninių išgyvenimų. Pastarieji gyvenimo metai buvo išties nelengvi. Sunkiai susirgo mama, šeimoje gimė mažasis trečias vaikelis, po to mirė mama ir tėtis, daug ką teko išgyventi vienai... Daug mąsčiau apie būtį ir mūsų buvimo čia tikslą. Ir taip širdimi vėl grįžau prie tikėjimo. Šeima, meilė ir tikėjimas yra mūsų gyvenimo mokykla, joje mokomės ir klystame, tačiau kartu tai – mūsų uostas, poilsio salelė. Turime branginti vienas kitą, kol esame kartu, paguosti, išklausyti, padėti. Jėgų suteikia supratimas, kad esame viena“, – paklausta, iš kokių inspiracijų gimė šios parodos kūriniai, kalbėjo fotografė I. Mockutė-Pocienė.

Visus menininkės darbus sieja pasikartojantis elementas – šydas, tarsi pridengiantis kiekvieno kūrinio pasaulį. I. Mockutė-Pocienė pasakojo, kad uždanga, viena vertus, suteikia fotografijoms tapybiškumo įspūdį, kita vertus – simbolizuoja nežinomybę arba kiekvieno iš mūsų asmeninę šio pasaulio interpretaciją. Tikrosios tiesos negalime matyti nė vienas, kiekvienas nešiojamės savo tiesas. Šydas, sako I. Mockutė-Pocienė – lyg bandymas išvysti anapusybę, gyvenimo esmę.

Fotografė šio savo ciklo darbus vadina ikonomis – dėl simbolių, estetikos, vidinės energetikos, kiekviename kūrinyje yra Šventojo Rašto ir Kristaus gimimo istorijos užuominų. Ir kartu tai, tikina I. Mockutė-Pocienė – pasakojimas apie paprastą šeimą, paprastus žmones – juk kiekvienas galime atskleisti dieviškumą savyje.

I. Mockutę-Pocienę fotografija lydėjo visą gyvenimą nuo pat vaikystės: „Mama sovietiniais metais buvo fotografė mėgėja, ir mane dar mažą mokė fotografuoti, ryškinti juosteles ir spausti nuotraukas. Tačiau rimtai į šį užsiėmimą pradėjau žiūrėti daug vėliau, kai augindama vaikus nusipirkau pirmąją skaitmeninę „muilinę“. Iš pradžių fiksavau kasdienius džiaugsmus, po to tai tapo ieškojimų, jausmų, išgyvenimų išraiškos forma. 2009 metais surengiau pirmąją autorinę fotografijų parodą „Apie moterį“.“

Menininkė sako savo didžiuoju fotografijos mokytoju laikanti čekų fotografą Janą Saudeką, daug įtakos turėjo ir fotomenininkas Romualdas Vaitkus, Ingridą įkvepia ir Neringos Rekašiūtės bei Artūro Morozovo darbai.

Paklausta, kiek jai asmeniškai svarbu derinti fotografiją kaip jausmo išraišką ir dėmesį technikai, I. Mockutė-Pocienė sakė: „Man kūryba – daugiau intuityvus veiksmas. Ir technika, ir vaizdiniai visų pirma turi tarnauti idėjai, o ne atvirkščiai. O temos ateina pačios, organiškai, kaip ir fotografijų herojai. Negalėčiau sukurti parodos nejausdama, vien planuodama, kad bus taip ir taip... Tik įdėjusi darbo ir širdies į konkretų fotografavimo procesą suvedu mintis, kodėl padariau vienaip ar kitaip.“

Europos CARITO generalinis sekretorius Jorge'as Nuño Mayeras.

Lietuvoje svečiuojatės jau trečia diena. Kokią nuomonę susidarėte apie Lietuvos CARITO veiklą?

Aš atvykau į Lietuvą prieš dvi dienas ir susižavėjau Vilniumi – labai gražus miestas, turintis savo sielą. Antradienį dalyvavau puikioje diskusijoje su Vilniaus arkivyskupu Gintaru Linu Grušu ir vyskupu Kęstučiu Kėvalu, susitikau su Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministru Linu Kukuraičiu. Susidariau gerą nuomonę apie CARITO veiklą, plėtojamą Vilniuje, apie galimybes sutelkti savanorius, dirbančius be atlygio, norinčius išreikšti meilę vargstantiems žmonėms.

Siekiama didžiulio solidarumo, CARITO lyderiai turi viziją, koks turėtų būti CARITAS. ketvirtadienį ir penktadienį lankysiuosi Kaune, Klaipėdoje ir Kaišiadoryse, lydimas Lietuvos CARITO atstovų Deimantės ir Arūno (Deimantė Bukeikaitė yra Lietuvos CARITO generalinė sekretorė, Arūnas Kučikas – Lietuvos CARITO tarybos pirmininkas – red. past.).

Vakar Seime vykusioje konferencijoje „Skurdo mažinimo politikos kryptys ir veikėjai: kaip įveiksminti/atgaivinti bendruomenės išteklius?“ minėjote, kad Lietuva kol kas nėra įvykdžiusi kai kurių Europos socialinės chartijos reikalavimų. Gal galėtumėte įvardyti tuos reikalavimus?

Pirmiausia noriu pagirti Lietuvos CARITĄ už puikų konferencijos organizavimą Lietuvos Parlamente, toje vietoje, kurioje atstovaujama Lietuvos žmonėms. Puiku, kad CARITO žmonės naudoja tokias erdves, ypač dėl to, kad jie žino Lietuvos vargstančiųjų poreikius, kurie pristatomi tautos atstovams, taip pat dabartiniam Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministrui, buvusiam CARITO vadovui Linui Kukuraičiui.

Europos socialinę chartiją privalo pasirašyti visos Europos Tarybos šalys narės. Ne visos valstybės tai yra padariusios, kai kurios šalys pritaria kai kuriems chartijos punktams, kai kurios – ne. Pastarosios teigia, kad dar nėra pasirengusios įgyvendinti šiuos reikalavimus, todėl ir rengiamos tokios ataskaitos. Europos Taryba šias ataskaitas analizuoja kas penkerius metus. Lietuva kol kas nėra ratifikavusi kovos su skurdu reikalavimo, taip pat adekvačių pensijų senyvo amžiaus žmonėms. Europos CARITAS akcentuoja, kad šalys narės privalėtų ratifikuoti visus chartijos punktus, taip pat skundų teikimo mechanizmą. Mat jis suteikia galimybę kai kurioms organizacijoms, taip pat CARITUI, sakyti, kad konkrečioje situacijoje valstybė nevykdo savo įsipareigojimų.

Kai kurios vyriausybės tai supranta kaip kišimąsi į jų vidaus reikalus. Tačiau jei aš būčiau kurios nors tokios vyriausybės narys, suprasčiau, kad skundas padeda mokytis. Jei būčiau kritikuojamas, to nepriimčiau asmeniškai. Mes, CARITO atstovai, kritikuodami rūpinamės vargstančiaisiais, norėdami pagerinti jiems gyvenimą.

Dievas mus sukūrė, nes norėjo, kad mes atsiskleistume puoselėdami savo talentus. CARITAS nori, kad visi, net ir silpniausieji, galėtų būti naudingi visuomenei.

Konferencijos metu pristatėte tris pagrindines Europos CARITO socialinio modelio kolonas. Gal galėtumėte apie jas papasakoti?

Europą sudaro skirtingos šalys, turinčios skirtingas istorijas. Europa po Antrojo pasaulinio karo tapo demokratiška. Šios valstybės siekia laisvos rinkos ir socialinės atsakomybės balanso. Europos vystymasis yra grindžiamas socialinės rinkos ekonomija – ekonomikos augimu, žinoma, siejamu ir su socialine apsauga. Šalys yra pasirinkusios įvairius modelius.

Šiaurėje valstybės rūpinasi socialine apsauga, o kitose šalyse, pavyzdžiui, Viduržemio jūros regiono, kuriant saugumo tinklą pagrindinio vaidmens imasi šeima. Europos CARITAS diskutuoja apie gero socialinio modelio pagrindus kiekvienoje šalyje, įsiklausydamas į skurde gyvenančių žmonių poreikius. Europos CARITO 49 organizacijos veikia 46-iose šalyse, taip pat Lietuvoje. Jame dirbantys savanoriai, socialiniai darbuotojai yra labai arti žmonių, žino jų poreikius, problemas. Tai darome visur Europoje.

Norėdami gerinti gyvenimo sąlygas privalome rūpintis šeimomis, darbo galimybėmis ir socialine apsauga. Tokį pavyzdį mums konferencijos metu pristatė sesuo Jolita, kuri rūpinasi vienišos mamos, auginančios vaikus, šeima. Mama turi turėti pakankamai laiko rūpintis savo vaikais, o tam reikia pinigų. Vaikams reikia vaikų darželio. Tai yra šeimos politika.

Kalbėdami apie mokesčių politiką turime nuspręsti, kas turi mokėti mokesčius. Šeimoms ar vienišoms mamoms, auginančioms vaikus, turėtų tekti mažesni mokesčiai, nes jos augina būsimus darbdavius ar darbuotojus – mokesčių mokėtojus, kurie kurs gerovės valstybę. Mokesčių sistema turėtų būti teisinga vaikus auginančių tėvų atžvilgiu.

Kita kolona – įdarbinimas. Įsivaizduokite moterį, auginančią vaikus, kuri po kelerių metų praranda kontaktą su darbo rinka. Jai reikia profesinio lavinimo, pagalbos susiorientuoti darbo rinkoje, praktikos galimybių, nes koks darbdavys įdarbins žmogų, nedirbusį kelerius metus?

Trečioji kolona – socialinė apsauga. Vėl grįžtu prie minėto pavyzdžio apie vienišą mamą, kuri turi problemų. Jai reikia daktarų pagalbos, taip pat pagalbos išleisti vaikus į mokyklą. Kiekviena šalis turi atrasti savo būdą suteikti galimybę toms trims kolonoms geriausiai veikti žmonių labui, siekiant lygesnės visuomenės, kurioje visi turėtų galimybių atsiskleisti.

Dievas mus sukūrė, nes norėjo, kad mes atsiskleistume puoselėdami savo talentus. CARITAS nori, kad visi, net ir silpniausieji, galėtų būti naudingi visuomenei.

CARITAS yra labai patikimas, bet nepatogus partneris vyriausybėms. Mums nerūpi partijų interesai, mūsų interesas yra kenčiantys žmonės.

Kokie yra pagrindiniai Europos CARITO principai? Kaip jūs bendradarbiaujate su ES institucijomis?

Pradėsiu nuo pamatinių dalykų. Mes esame mylimi Dievo. Patirdami tą meilę norime ją duoti kitiems. Jėzus prašė mus mylėti savo artimą. Jis prašė pamaitinti alkstantįjį, pagirdyti ištroškusįjį, aplankyti ligonį. Tai skaitome Mato evangelijoje. Jėzus pasakoja apie Gerąjį Samarietį, kuris mato kenčiantį žmogų ir ateina padėti. Tai – mūsų religijos pareiga.

Kiekvienas krikščionis turi mylėti artimą, kievienas privalo jam padėti. Lengva mylėti tuos, kurie arti – daug sunkiau mylėti tuos, kurių gyvenimo būdui nepritariame, kurie galbūt neskaniai kvepia. Bet jie irgi yra Dievo vaikai. Dėl šių priežasčių atsirado CARITAS, Bažnyčios organizacija. Jei sekmadieniais einame į bažnyčią, bet nemylime savo kaimynų, mes nevykdome to, ko mūsų prašė Jėzus. Išreikšti tą meilę galime savanoriaudami, skirdami laiką kitiems.

Šiame kontekste norėčiau užduoti provokuojantį klausimą: kiek CARITAS yra katalikiškas? Kiek CARITAS yra Bažnyčia? Turiu mintyje ne vien dvasininkus, bet ir tai, kaip suprantame meilę.

Mūsų, kaip krikščionių, identitetas pasireiškia tuo, kad mes mylime vieni kitus, klausomės kitų, padėdami jiems. Tam reikia organizacijos, sutelkiančios rėmėjus, savanorius, profesionalus, kurie ateina vedami širdies. Ši organizacija yra CARITAS.

Mes bendradarbiaujame su ES institucijomis. CARITAS yra labai patikimas, bet nepatogus partneris vyriausybėms. Mums nerūpi partijų interesai, mūsų interesas yra kenčiantys žmonės. Mes drąsiname vyriausybes įgyvendinti geriausias idėjas, o tai, beje, girdėjome iš jūsų ministro konferencijoje. Bet kai matome, kad kažkas vyksta negerai, mes keliame balsą ir tai sakome.

Viena yra bendradarbiauti su Europos šalimis ir visai kas kita – su musulmoniškomis, tokiomis kaip Turkija, kur vyriausybė save suvokia kaip musulmonišką. Prieš kelerius metus ten įvyko žemės drebėjimas, ir to regiono gubernatorius buvo labai dėkingas CARITUI, padėjusiam atstatyti mokyklą. Šalyse, kur vyrauja musulmonų ar ortodoksų gyventojų dauguma, taip pat tikėjimą prarandančiose šalyse CARITAS bendradarbiauja pozityviai, bet kritiškai.

2010 m. ES valstybės narės įsipareigojo iki 2020 m. sumažinti skurstančiųjų skaičių 20 milijonų – nuo 120 iki 100 milijonų. CARITAS, rengdamas kasmetines ataskaitas, pastebėjo, kad vyksta atvirkščias procesas – skurstančiųjų skaičius jau išaugo 24 milijonais. Lietuvoje skurdo lygis pastaraisiais metais irgi išaugo. Taip, sako vyriausybės, buvo krizė, bet mes joms primename, kad jos pažadėjo! CARITUI svarbiausia yra skurdo mažėjimas.

CARITO vaidmuo yra parodyti, kad viskas gali būti geriau. Pavyzdžiui, priklausomų asmenų bendruomenė „Aš esu“, kurią aplankiau vakar. Iš vieno dalyvio išgirdau, kad jei ne tas centras, jis būtų nusižudęs. Ir tai sako jauni žmonės! Tokiu būdu mes kuriame gražias nedideles oazes, kurios liudija, kad Dievo karalystė yra tarp mūsų.

Mums nekyla problemų dėl migracijos – mūsų problema – vertybės. Mus ištikusi ne pabėgėlių, bet solidarumo, žmogiškumo krizė.

Kaip Europos CARITO šalys narės bendradarbiauja viena su kita? Gal galite papasakoti apie geruosius tokio bendradarbiavimo pavyzdžius?

Šalių bendradrabiavimas ir solidarumas – labai svarbūs. Bet tai ne vien pinigų klausimas, nors jie irgi svarbūs. Pateiksiu vieną tokio bendradarbiavimo pavyzdį. Prieš keletą metų Rumuniją, kurioje gyventojų dauguma yra ortodoksai, ištiko dideli potvyniai. Rumunams reikėjo pagalbos iš kitų šalių CARITO. Rumunijos CARITAS gavo pinigų. Po kelerių metų potvyniai ištiko Vokietiją. Ir čia jau Rumunija, turėjusi patirties, kaip įveikti šią bėdą, atėjo į pagalbą Vokietijai. Rumunai pasirūpino parengti skrajutes, kuriose buvo aiškinama, kaip tvarkyti namus, kaip valyti sienas, baldus. Lapeliai buvo išversti į vokiečių kalbą ir padalyti gyventojams.

Kokie didžiausi iššūkiai iškyla CARITUI mūsų laikais? Pabėgėliai?

Mums nekyla problemų dėl migracijos – mūsų problema – vertybės. Mus ištikusi ne pabėgėlių, bet solidarumo, žmogiškumo krizė. Maža ir skurdi Portugalija 1974–1975 m. priėmė 1 milijoną pabėgėlių. Portugalijai tai nebuvo problema. Į mano tėvynę Ispaniją prieš 20 metų per labai trumpą laiką atvyko 5 mln. žmonių iš Maroko, Rumunijos, Bulgarijos, Pietų Amerikos. Ispanija susidorojo su šia problema. Ar mes pabėgėlius turėtume traktuoti taip pat kaip tie, nuo kurių jie bėga? Jie buvo sprogdinami, o mes juos traktuojame kaip tokius, kurie atneša bombas pas mus.

Ta žmoniškumo krizė yra didžiausias iššūkis mums Europoje, taip pat CARITUI. Turime padėti politikams ir visuomenėms suvokti, kad žmogaus asmuo yra vertybė, o ne pinigai ar vien kurios nors valstybės interesas. Jei mes, krikščionys, to nesuprasime, mūsų Bažnyčia neturės teisės egzistuoti. Jėzaus žinia pirmiausia yra ne apie maldą, bet apie meilę.

Prancūzijos parlamento rinkimai kartais dar yra pavadinami trečiuoju prezidento rinkimų turu. Jie vyksta neilgai trukus po prezidento rinkimų, todėl kone visada juos laimi partija, kuri užkariauja ir Eliziejaus rūmus. Šįsyk dėl Emmanuelio Macrono sąjungininkų pergalės kurį laiką šiek tiek abejota – judėjimas „Pirmyn Respublika“ (REM) dar labai naujas, tačiau apklausos rodo, kad scenarijus bus tradicinis ir prezidentas daugumą laimės. Pirmasis turas vyks jau sekmadienį, po savaitės antrame ture grumsis daugiausia balsų pirmame ture kiekvienoje apygardoje surinkę kandidatai.

E. Macronas kontroliuos parlamentą

Į parlamento rinkimus REM eina bendradarbiaudamas su E. Macrono sąjungininko Francois Bayrou Demokratiniu judėjimu. Partijoms žadama pergalė, tačiau tai labiau lems rinkimų sistema nei išskirtinai didelis populiarumas. Kairysis portalas Wsws.org pabrėžia, kad tik pusė prancūzų nori, kad parlamento dauguma būtų palanki E. Macronui. Taip yra ir todėl, kad iš prezidento idėjų yra aišku, jog jis į parlamentą žiūri kaip į instituciją, kuri turės remti Eliziejaus rūmų politiką, o ne kontroliuoti vykdomąją valdžią.

Politologas Dominiqas Reynié „Anglo American Press Association“ teigė, kad dar niekada prezidento administracija nebuvo tokia tokia personalizuota. Wsws.org E. Macrono idėjas krikštija socialine kontrrevoliucija: liberalesnė darbo teisė (70 % prancūzų tam nepritaria), augančios išlaidos gynybai, kai kurios prezidentui nepaprastosios padėties atveju priklausančios teisės taptų nuolatinėmis.

Vis dėlto dabar E. Macronas dar mėgaujasi triumfo vaisiais. Net kraštutinių kairiųjų kandidatas į prezidentus Jeanas Lucas Melenchonas yra labiau E. Macrono sąjungininkas nei ritikas – jis siūlėsi tapti premjeru. Vis dėlto REM elgiasi atsargiai ir su politikos senbuviais bičiuliautis neskuba – buvęs premjeras Manuelis Vallsas, socialistų išvadintas Brutu ir Judu, į partijos kandidatų sąrašą įtrauktas nebuvo, tačiau E. Macrono judėjimas neiškėlė jokio kandidato politiko apygardoje, panašių atvejų kairiųjų stovykloje yra apie 20.

Prezidento fanų yra ir tarp dešiniųjų – įtakingasis Bruno Le Maire tapo ekonomikos ministru naujoje vyriausybėje, premjeras Edouardas Philippas, biudžeto ministras Geraldas Darmaninas taip pat yra buvę respublikonai, iš partijos pašalinti už draugystę su REM. „Financial Times“ pastebi, kad respublikonų perbėgimas į REM stovyklą iš esmės ir lems rinkimų baigtį – jeigu partija būtų išlikusi vieninga, ji galėjo laimėti rinkimus.

Politologas Thomas Guénolé teigia, kad respublikonų rinkėjai, parėmę E. Macroną, prezidento rinkimuose balsuos už REM ir dabar. Judėjimo sąraše daug simbolikos – lygus vyrų ir moterų skaičius, pusė kandidatų yra politikos naujokai, nemaža dalis jų labai menkai žinomi visuomenei. Dabartiniame ministrų kabinete tik keturi nariai anksčiau yra dirbę vyriausybėse.

Apklausos REM žada 330–415 vietų parlamente, daugumai reikia 289 vietų.

Respublikonų fiasko

Kai Francois Fillono skandalas nepaliko vilčių respublikonams (LR) laimėti Prancūzijos prezidento rinkimus, partija visas viltis dėjo į parlamento rinkimus. Tačiau E. Macrono stovykla perviliojo ne vieną svarbų partijos veidą, ir pergalės tikėtis neįmanoma.

Be abejo, LR vadovybė į E. Macrono viliones reagavo neigiamai. Generalinis sekretorius Bernardas Accoyeras viešai klausė, ar E. Philippas rems savo partijos, ar REM kandidatus, o vėliau LR patvirtino, kad atskalūnai bus pašalinti iš partijos, prieš juos LR kelia savo kandidatus.

Nuosaikiosios respublikonų grupės lyderis A. Juppe viešai džiaugėsi dėl E. Macrono premjero pareigų pasirinkimo, tačiau rinkimuose remia savo partijos kandidatus. „Newsweek“ jis teigė, kad rinkėjai nesuprastų LR, jeigu partija imtųsi sisteminės opozicijos REM atžvilgiu.

Taigi lemtingas žingsnis, kuris lėmė partijos pralaimėjimą, vis dėlto buvo sprendimas nominuoti F. Filloną prezidentu. Jeigu pasirinkimas būtų kitoks, LR dabar galbūt būtų Eliziejaus rūmų šeimininkai ir neabejotini šių rinkimų favoritai. Dabar jie turėtų gauti 105–160 vietų parlamente.

Socialistų katastrofa

Socialistai (PS) prezidento rinkimuose liko vos penkti. Prošvaisčių nematyti ir šiuose rinkimuose – analitikai diskutuoja ne tiek apie partijos pasirodymą, kiek apie išlikimą.

Blogesni prezidento rinkimai PS buvo tik 1969 m., kai Gastonas Defferras gavo vos 5,1 %, o socialistai dar neturėjo modernios partinės struktūros. Gauti 6,8 % balsų – vos daugiau negu 2 milijonai rinkėjų parėmė B. Hamoiną. Hughas Schofieldas BBC atkreipia dėmesį, kad pavojus socialistams yra egzistencinis – iš kairės juos spaudžia populiarusis J. L. Melanchonas, už kurį rinkimuose balsavo 7 milijonai rinkėjų, iš dešinės – REM ir E. Macronas.

Abi pusės save pozicionuoja kaip naujus judėjimus, keičiančius nusistovėjusią sistemą. REM trauka socialistams yra didelė, o M. Vallsas partiją pavadino mirusia. Beje, nors buvęs premjeras ir nebėra PS kandidatas, socialistai nutarė ne kelti kandidatūrą prieš jį, bet palaikyti komunistų kandidatą.

PS viduje net nebuvo sutarimo, kokios strategijos laikytis parlamento rinkimuose – su REM susitarti dėl bendradarbiavimo siekiant užkirsti kelią į parlamentą Nacionaliniam frontui (FN) ar su kraštutine kaire formuoti koaliciją prieš E. Macroną. Iš esmės tai yra tapatybės klausimas – ar laikytis F. Hollando ir M. Vallso centristinės linijos, ar imtis kairuoliškesnės politikos, kurią įkūnija B. Hamoinas. Rinkimų programa signalizuoja, kad pasirinktas antrasis kelias, nors PS šioje kampanijoje atrodo blankiai ir stokoja lyderystės.

Parlamente PS turėtų gauti 25–44 vietas, šiuo metu jų turi 331. Tai būtų istorinis fiasko, pranokstantis 1993 m., kai socialistai laimėjo 53 vietas.

Nacionalinis frontas – sistemos aukos

Stiprėjant Nacionalinio fronto (FN) pozicijoms vis dažniau kalbama, kad tikrai ateis toks laikas, kai net nepalanki rinkimų sistema neužkirs kelio sėkmingai pasirodyti parlamento rinkimuose. Vis dėlto šie metai dar nebus pergalingi.

10,6 milijono balsų prezidento rinkimuose, kuriuos gavo Marine Le Pen, yra didžiausia sėkmė partijos istorijoje, bet lyderė kalba apie poreikį keistis. „The Local“ pabrėžia, kad FN po rinkimų kenčia nuo vidinių nesutarimų. Jau rinkimų kampanijos metu nariai kritikavo lyderę dėl to, kad ji per daug kalba apie Europos Sąjungą, neskirdama pakankamai dėmesio identitetui ir imigracijai, daugeliui nepatiko mintis atsisakyti euro. Po rinkimų politinę karjerą pabaigė lyderės dukterėčia 27 metų Marion Marechal Le Pen, laikyta būsima M. Le Pen įpėdine, motyvuodama ir motinyste, ir įtampomis politinėje veikloje.

Vis dėlto ne visos naujienos FN stovykloje yra blogos. Politologė Sylvain Laurens „Jacobin“ pastebi, kad per prezidento rinkimų antrąjį turą M. Le Pen parėmė stiprų regioninį judėjimą, kurį sukūrė buvęs respublikonų narys Nicolas Dupont-Aignanas. Ilgą laiką atrodė neįmanoma, kad antrame ture FN kandidatas sulauktų palaikymo iš neradikalių pažiūrų kandidatų. Penktadalis F. Fillono rinkėjų antrame ture taip pat pasirinko FN lyderę ir tik 48 % E. Macroną. FN elektoratas iš darbininkiško vis labiau tampa tradicinės dešinės, daug jaunimo palaiko šią partiją.

Nors rusų „Sputnik“ ir amerikiečių radikalios dešinės „Breitbart“ savo skaitytojams teigia, kad FN gali iškovoti apie pusšimtį vietų, sociologinės balsų projekcijos partijai – nuo 5 iki 22 vietų. Dabar Nacionalinis frontas turėjo vos du savo atstovus. 

Unsplash/Brandon D. Adam nuotrauka

Skurstantieji piliečių akimis laikomi visuomenės atmatomis - ta dalimi, kuri nesugeba pasirūpinti savo bei savo vaikų poreikiais, nes dauguma skurstančiųjų yra daugiavaikės šeimos arba šeimos su keliais vaikais, vadinamos socialinės rizikos šeimomis. Skurdas (arba nesugebėjimas pasirūpinti materialia gerove) laikomas gėda. Skurstančiųjų šalinamasi, jie kaltinami neišprusimu, nusikaltimais, nieko neveikimu ir  pragyvenimu iš kitų mokesčių mokėtojų pinigų, t.y. taip vadinamų „pašalpų“. Tačiau mano akimis  - nevalia kaltinti tų, kurių likimai susidėliojo ne taip, kaip dirbančiųjų ar gerai gyvenančių piliečių, kurie suduria „galą su galu“ ir jiems nieko netrūksta. O priežastis labai paprasta - pirmiausia, ne visi skurstantieji yra nieko nedirbantys tinginiai - dėl ekonominių sąlygų ir silpnos socialinės politikos jie tiesiog nesugeba susitaupyti, išsikapstyti iš skurdo duobės; antra - net gi tie, kurie nėra „skurdžiai“, t.y. nėra įtraukti į skurdo rizikos grupę, yra baigę magistrus ar net apsigynę daktaro laipsnius, tačiau jų pavyzdys įrodo, kad net ir jiems sunku šioje valstybėje įsigyti savo būstą ar uždirbti didesnę nei minimalią algą; trečia - dauguma skurstančiųjų nėra nelegalia prekyba užsiimantys „kriminaliniai nusikaltėliai“, jiems netrūksta kultūros ir intelekto, nors patys gyvena kukliai - tai yra taip, kaip jiems leidžia turimos pajamos, mokamos ne bet kieno, o valstybės, kuri, mano manymu, ir yra skurdo šaknys ir visų bėdų pamatas.

Kiekviena valstybė yra unikali. Skiriasi jos piliečių tradicijos, kalba, papročiai, religija, piliečių odos spalva, tačiau visas valstybes vienija vienas bendras bruožas - siaura linija tarp turtingųjų ir vargšų, kuri yra labai slidi, vos įžiūrima. Tačiau tą liniją nubrėžia pati valstybė - ji priklauso nuo už darbą mokamo minimalaus atlyginimo,  darbininkų sumokamų mokesčių ir socialinės pašalpų sistemos, nuo požiūrio į tautiečius (ar į juos žiūrima kaip į lygiaverčius ar kaip į vergus) ir daugelio kitų svarbių detalių. Bet pagrindinė mintis aiški - už tai, koks skurdo lygis ir riba egzistuoja kiekvienoje valstybėje, atsakingi tautos išrinkti atstovai - valdžia.

Bet kodėl Lietuvoje į sunkiau gyvenantį žmogų žiūrima su nepasitenkinimu, netolerancija, neapykanta, nesupratimu, nors nuo vidutinio pragyvenimo lygio iki skurdo - tik vienas žingsnis? Čia tiktų pacituoti Biblijoje parašytus visiems gerai žinomus žodžius: „Elkis su kitu taip, kaip norėtumei, kad su tavimi elgtųsi“ - žmonės yra visko pertekę vartotojai - šiuolaikinės technologijos atbukina mąstymą, jausmus; mes nustojame natūraliai bendrauti ir paskendę virtualioje realybėje nustojame rūpintis vieni kitais. Ir kiekvieną kartą, sutikdami žmogų, kuris yra „prastesnis“ už mus arba kuris „turi mažiau“, priimame jį su nepasitenkinimu, net nesusimąstydami, kad jo nepažįstame ar, kad mums patiems trūksta to, ką turi jis - tiesiog šiuolaikinės komunikacijos ir visko vartojimas pavertė mus besaikiais robotais, bandančiais pasiekti tobulybės viršūnę, besiverčiančiais kitiems per galvas, kad tik pirmi viską išbandytume, visur nuolat skubančiais, iškreipdamos mūsų suvokimą apie pasaulį ir palikdamos tik tai, ką kasdien transliuoja TV, kas rašoma spalvotai išmargintuose bulvariniuose žurnaluose... Nors net nesusimąstome, kad gyvenimas nėra tik pop žvaigždučių vaizduojamas „nuostabus ir nepakartojamas“ - gyvenime tenka patirti ir šilto, ir šalto, ir gero, ir blogo, kol supranti, kad jis - ne reklama ir be pastangų ar nei piršto nepajudinęs negali įsigyti visko, ko užsimanai. Gyvenimas reikalauja pastangų, valios, nuolatinio siekimo ir kantrybės, kad nepasiduotum užklupus sunkumams, ko neliko pas konformistus ir parsidavėlius.

Žmonės supanašėjo. Siekdami „išsiskirti“ iš kitų jie ėmė vartoti tai, kas greita ir patogu kainos bei kokybės santykiu - masinės gamybos produktus, manydami, kad juos įsigiję taps „labai madingi, stilingi ir originalūs“, užmiršdami pagrindinę išskirtinumo savybę - individualumą. Ir tai nereiškia, kad jie nėra gražūs ar be pigiau kainuojančio drabužio yra laidūnai - ne, bet tai tik įrodo, kad žmonės yra vartotojai, tenkinantys savo poreikius, bet nesusimąstydami apie pasekmes. O pasekmės - dvasios skurdas. Nes su vartojimu pradingsta kultūra, intelektas ir santykis su kitu žmogumi, kuris tokį vartotoją paverčia „dvasios ubagu“.

Dabar lankytis kino teatre, kavinėse, restoranuose, sporto klubuose tapo populiaru. Ne tik populiaru, bet ir madinga, kaip madinga pirkti naujus išmaniuosius telefonus ir bendrauti ne natūraliai „akis į akį“, bet virtualiai - juk daug patogiau paskambinus per telefoną kalbėti su kitu, nei išsiruošti aplankyti senai matytus draugus, kolegas, bičiulius. Klausiate - kame čia šuo pakastas? Jokio šuns nėra. Tik noriu įrodyti, kad besaikis vartojimas žmones paverčia robotais, kurie iš išorės atrodo kaip tvarkingai apsirengę, išprusę, padorūs žmonės, bet iš vidaus yra tušti tuštutėliai, o tai daug baisiau už benamį gatvėje ar iš namų išvarytą Dievo malonei paliktą šeimininkų šunį. Štai, kas yra tikrasis skurdas: tai ne skurstantieji žmonės gatvėje, o tie, kurie apart kompiuterių ekranų daugiau nieko nemato - tik pinigus; ir tie, kurių rutina yra nuobodi, savaime nuspėjama.

O pabaigai norėčiau likti su Sofi Oksanen citata iš jos antrojo romano „Stalino Karvės“, kuri tiksliai apibūdina skurstančią šių dienų visuomenę: „ Badaujančio žmogaus pasaulis visada yra lėkštės dydžio, nepaisant lyties, amžiaus, valstybės, odos spalvos, kalbos ar metų laiko“.

Autorius yra Kauno kolegijos Socialinio darbo studijų programos studentas