Šį ketvirtadienį galima atsisveikinti su Seimo nariu Roku Žilinsku. Velionis pašarvotas Šventųjų Jonų bažnyčios koplyčioje.

Atsisveikinti galima nuo 10 iki 20 valandos. Seimo narys R. Žilinskas bus laidojamas penktadienį Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Penktadienį atsisveikinimas numatytas nuo 10 valandos, centrinėje bažnyčios navoje.

Mišios bus aukojamos penktadienį 12 valandą. Urna išnešama 13 valandą.

R. Žilinskas mirė antradienį po sunkios ligos, eidamas 45-uosius. Žurnalistas į Seimą buvo renkamas nuo 2008-ųjų.

Šiaurės Korėja ketvirtadienį paleido kelias sparnuotąsias raketas. Apie tai skelbia Pietų Korėjos gynybos ministerija.

Raketos „žemė-laivas“ paleistos iš rytinės šalies pakrantės. Teigiama, kad jos nuskriejo 200 kilometrų ir nukrito į Japonijos jūrą, tačiau šios šalies ekonominės zonos nepasiekė.

Praėjusią savaitę Šiaurės Korėja atliko balistinės raketos bandymą. Tai jau ketvirta Šiaurės Korėjos paleista raketa per mažiau nei penkias savaites.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį, 10 val., Seime skaitys metinį pranešimą, kuriame apžvelgs padėtį Lietuvoje, šalies vidaus ir užsienio politiką. Metinė D. Grybauskaitės kalba bus transliuojama per LRT TELEVIZIJĄ, LRT RADIJĄ ir portalą LRT.lt. Iš karto po transliacijos kviečiame žiūrėti tiesioginę laidą per LRT TELEVIZIJĄ (ved. Irma Janauskaitė) ir per LRT RADIJĄ (ved. Virginijus Savukynas), kuriose prezidentės pranešimą komentuos politologai ir politikos apžvalgininkai.

Trečiųjų antros kadencijos metų D. Grybauskaitės darbų apžvalga:

Statistika (2016 07 12–2017 06 06)

Pateikti 26 įstatymų projektai.

6 įstatymai grąžinti Seimui svarstyti pakartotinai.

Pateikta Seimui ratifikuoti 22 tarptautiniai teisės aktai.

Paskirti 26 nauji teisėjai ir 4 teisėjai perkelti į aukštesnės pakopos teismus.

Paskirti 4 teismų pirmininkai, tarp jų – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas.

Atleisti 28 teisėjai, iš kurių du – už teisėjo vardo pažeminimą.

Suteikti 42 pirmieji leitenanto laipsniai, 3 pulkininko ir 1 brigados generolo laipsnis.

23 užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų vadovų ir pareigūnų vizitai į Lietuvą.

68 susitikimai su užsienio šalių atstovais, iš jų – 27 su prezidentais, 17 – su premjerais, 4 – su parlamentų pirmininkais, 15 – su tarptautinių organizacijų ir institucijų vadovais.

9 neformalūs ir formalūs Europos Vadovų Tarybos susitikimai.

23 vizitai į užsienį.

26 interviu Lietuvos žiniasklaidai ir 7 spaudos konferencijos, 21 interviu užsienio žiniasklaidai.

Gauti 3878 asmenų kreipimaisi.     

Svarbiausi darbai (2016 07 12–2017 06 06)

I. Už saugią Lietuvą – socialinės atskirties mažinimas

Vaikai neužsibus globos namuose. Priimtos prezidentės inicijuotos Civilinio kodekso, Civilinio proceso kodekso, Darbo kodekso, Išmokų vaikams, Ligos ir motinystės socialinio draudimo, Socialinių paslaugų, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymų pataisos, kurios padės užtikrinti rizikos šeimose augančių vaikų saugumą, paspartins vaikų globos ir įvaikinimo procesus.

"Už saugią Lietuvą"

Įsibėgėjo vaikų globos namų reforma. Pertvarkoma 20 vaikų globos įstaigų, beveik 400 vaikų jau gyvena namus primenančioje aplinkoje. Prezidentės inicijuotos socialinės kampanijos „Už saugią Lietuvą“ specialistai savivaldybėms padeda įgyvendinti globos įstaigų pertvarką. Vaikų apklausos vyks tik su psichologais. Priimtos prezidentės inicijuotos Baudžiamojo proceso kodekso pataisos, kuriomis įteisinta pareiga nepilnamečių liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausas vykdyti privalomai dalyvaujant psichologui, vaiko teisių apsaugos specialistui ir tik tam specialiai pritaikytose patalpose.

Specialus pagalbos modelis nuo priklausomybių kenčiantiems žmonėms. Prezidentės inicijuotos socialinės kampanijos „Už saugią Lietuvą“ specialistai sukūrė alkoholizmo prevencijos modelį, kuris jau įdiegtas Varėnoje, Ukmergėje, Elektrėnuose, Tauragėje, Kelmėje, Naujojoje Akmenėje.

Daugiau probleminių šeimų gaus pagalbą. Prezidentės iniciatyva naujai atidaryta ir atnaujinta 19 vaikų dienos centrų.

Patyčioms mažinti – prievolė vykdyti smurto prevencijos programas. Priimtos ir įsigaliojo prezidentės inicijuotos Švietimo įstatymo pataisos, kurios mažins smurtą ir patyčias švietimo įstaigose bei užtikrins vaikų mokymąsi saugesnėje aplinkoje.

Smurtą patyrusioms moterims – pagalbos ranka. Prezidentės inicijuotas moterų mentorystės projektas padeda krizes išgyvenusioms moterims sugrįžti į visavertį gyvenimą.

„Padovanok vaikui vasarą“ – konkreti pagalba vaikų užimtumui. Prezidentės inicijuotos akcijos metu net 800 vaikų, kurie niekada gyvenime nėra turėję tikrų atostogų, važiavo į vasaros stovyklas.

„Už saugią Lietuvą“ prisijungė daugiau negu 400 iniciatyvų, visos savivaldybės, NVO, verslo įmonės, diplomatinės atstovybės, žiniasklaida.

II. Skaidrumo ir teisingumo užtikrinimas

Darbo kodeksas turi užtikrinti socialinį darbuotojų saugumą. Prezidentė vetavo Darbo kodekso nuostatas, paminančias darbuotojų teises, ir pasiūlė sugrąžinti į kodeksą daugiau socialinio jautrumo. Darbo kodeksas dalinai buvo pataisytas. 

Vaistų kainų mažinimas. Prezidentės iniciatyva pradėta kompensuojamųjų vaistų kainyno ir kainodaros peržiūra, Valstybės kontrolei ir Konkurencijos tarybai konstatavus, kad Lietuvoje kompensuojamųjų vaistų kainos yra nepagrįstai didelės.

Kaunas atsisveikino su ištuštėjusiais vaikų globos namais Bernardinai.lt

Vaikų susilaukti negalinčioms poroms – valstybės pagalba gydantis. Prezidentei vetavus Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, buvo užtikrintas valstybės finansuojamas pažangus ir tarptautinę medicinos praktiką atitinkantis medicininis gydymas.

Pradėta valstybės registrų pertvarka. Prezidentės inicijuotos Valstybės informacinių išteklių įstatymo pataisos, kurios užtikrins, kad valstybei nebereikės pirkti duomenų iš savęs ir nepagrįstai švaistyti biudžeto lėšų. 

Ribojamos mokyklų direktorių kadencijos. Prezidentės iniciatyva pateiktomis Švietimo įstatymo pataisomis siūloma įvesti švietimo įstaigų vadovų 5 metų kadencijas ir jas riboti, sudaryti sąlygas švietimo sistemoje dirbti geriausiems vadovams ir depolitizuoti jų atranką.

Ribojamos vadovų kadencijos valstybės ir savivaldybės valdomose įmonėse. Priimtos prezidentės inicijuotos Valstybės ir savivaldybės įmonių bei Akcinių bendrovių įstatymų pataisos užtikrins valstybės ir savivaldybės valdomų įmonių veiklos skaidrumą bei įtvirtins 5 metų kadencijas šių įmonių vadovams ir jų apribojimą.

Viešos turto deklaracijos užtikrins daugiau skaidrumo. Pateiktos Gyventojų pajamų deklaravimo įstatymo pataisos, kuriomis siekiant efektyvesnės kovos su korupcija bei neteisėtu praturtėjimu siūloma praplėsti asmenų ratą, kurių pajamų ir turto deklaracijos būtų viešinamos.

Politikai negalės piktnaudžiauti labdaros fondų pinigais. Seimui pateiktos Labdaros ir paramos, Labdaros ir paramos fondų, Viešųjų įstaigų, Asociacijų įstatymų bei Civilinio kodekso pataisos, kurios užkirs kelią manipuliacijoms labdara siekiant asmeninės naudos ir paslėptos politinės reklamos. 

Valstybės ir savivaldybių valdomoms įmonėms užkirstas kelias dalinti šešėlinę paramą. Priimtos Labdaros ir paramos, Vietos savivaldos, Konkurencijos ir Korupcijos prevencijos įstatymų pataisos užtikrina skaidresnę valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių veiklą ir atskaitomybę.

Finansiniai sukčiai nepasislėps nuo teisingumo užsienyje. Pateiktos Baudžiamojo proceso kodekso pataisos leis valstybei ir žmonėms didelę žalą padariusius nusikaltėlius teisti už akių. 

Už didelio masto mokesčių vengimą – adekvati bausmė. Baudžiamojo kodekso pataisos užkirs kelią milijoninius mokesčius nuslėpusiems machinatoriams atsipirkti menkomis baudomis. 

Apribotos galimybės steigti fiktyvias įmones. Prezidentei vetavus įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, užkirstas kelias piktnaudžiauti leidimų gyventi Lietuvoje išdavimo sistema steigiant fiktyvias įmones. 

Baigiama teismų reforma. Visuomenės pasitikėjimas teismais pasiekė aukščiausią lygį per 20 metų.   

III. Inovatyvi ir konkurencinga valstybė 

Mokslo ir inovacijų politika turi aiškią kryptį. Priimtos Lietuvos mokslo ir inovacijų politikos kaitos gairės, kuriose apibrėžiamos strateginės kryptys valstybės pažangai ir konkurencingumui užtikrinti. 

Lietuva tampa prestižinės organizacijos CERN nare. Birželio 27 dieną pasirašoma sutartis dėl Lietuvos asocijuotos narystės didžiausioje ir pažangiausioje pasaulio mokslo institucijoje – Europos branduolinių tyrimų organizacijoje.

Pasaulio verslo lyderiai renkasi Lietuvą. Nuoseklus dėmesys naujų investicijų į Lietuvą pritraukimui – britų „Barclays Rise“ ir suomių „Outokumpu“ padalinių Lietuvoje atidarymas, prezidentės susitikimai su potencialiais investuotojais užsienio vizitų metu.

Daugėja skaidraus ir socialiai atsakingo verslo. Prie prezidentės kampanijos „Už saugią Lietuvą“ prisijungė daugiau nei 40 verslo įmonių.  

Namo grįžtantiems emigrantams reikalinga valstybės pagalba. Po susitikimų su grįžusiais emigrantais prezidentė pasiūlė sustiprinti vieno langelio principu veikiančią platformą, kuri teiktų informaciją ir pagalbą grįžtantiems žmonėms.

Prezidentės inicijuota patriotiškumą skatinanti akcija „Vasario 16-ąją švęsk linksmai ir išradingai“ per penkerius metus sulaukė daugiau negu 2000 pilietiškų iniciatyvų. 

Prezidentūroje įkurtas Valstybės pažinimo centras – inovatyviausias ir moderniausias muziejus Baltijos šalyse. Pilietiškumą skatinantis centras per metus sulaukė daugiau nei 55 tūkst. lankytojų. Muziejus iš viso jau gavo 4 apdovanojimus.

Šeštą kartą vykusi akcija „Knygų Kalėdos“ surinko rekordinį knygų skaičių – šalies bibliotekoms, globos namams ir vaikų dienos centrams šiais metais padovanota daugiau nei 50 tūkst. naujų knygų. 

IV. Gynybos stiprinimas 

Lietuvoje dislokuotas Vokietijos vadovaujamas NATO batalionas, kuriame dalyvaus 7 valstybių kariai. 

president.lt nuotrauka

Lietuva – viena iš sparčiausiai finansavimą gynybai didinančių NATO šalių. Prezidentės vadovaujama Valstybės gynimo taryba pritarė šalies krašto apsaugos sistemos plėtros prioritetams ir nutarė, kad gynybos finansavimas 2018 m. viršys 2 proc. BVP. 

Priimta Nacionalinio saugumo strategija. Aiškiai apibrėžtos valstybei kylančios grėsmės ir numatytos konkrečios priemonės, kaip užtikrinti visuomenės saugumą. 

Stiprinamos valstybės ginkluotosios pajėgos.

– Didinamas karių skaičius.

– Modernizuojama ginkluotė. 

– Plečiama gynybos infrastruktūra.

– Paspartintas antrosios brigados „Žemaitija“ formavimas. 

Ratifikuotas dvišalis Lietuvos ir JAV susitarimas dėl bendradarbiavimo gynybos srityje. Sukurtas pagrindas greitesniam ir efektyvesniam Lietuvos ir jos sąjungininkų gynybinių pajėgumų panaudojimui ir šalies saugumo užtikrinimui. 

Įtvirtinti strateginiai Lietuvos ryšiai su JAV. Susitikimuose su naująja JAV administracija (viceprezidentu Mike`u Pence`u, gynybos sekretoriumi Jamesu Mattisu) užtikrintas JAV pajėgų buvimas Lietuvoje ir regione. 

Lietuvai ir Baltijos šalims – nuolatinis JAV dėmesys ir gynybos pagalba. Lenkijoje dislokuota JAV brigada, kurios pajėgos Baltijos šalyse nuolat vykdo karines pratybas ir dislokuoja savo pajėgas. 

Kibernetiniam ir informaciniam saugumui bei kovai su priešiška propaganda NATO vadovų susitikime Varšuvoje įtvirtintas NATO ir ES bendradarbiavimas kibernetinio saugumo srityje. 

Laisva žiniasklaida – ginklas informaciniam saugumui užtikrinti. Prezidentė vetavo Seimo priimtas Civilinio kodekso pataisas ir užkirto kelią žurnalistų persekiojimui už viešų asmenų kritiką.

V.  Aktyvi užsienio politika – Lietuvos interesams apginti

Elektros tinklų sinchronizacija su kontinentinės Europos tinklais – paskutinis žingsnis užsitikrinant energetinę nepriklausomybę. Lietuva siekia, kad sinchronizacijos projektas per Lenkiją taptų ES prioritetu. Birželio mėnesį EVT numatomas pasirašyti Baltijos šalių, Lenkijos ir EK susitarimas dėl elektros tinklų sinchronizacijos. 

Nesaugi Astravo elektrinė – ne tik Lietuvos, bet ir visos ES klausimas. Prezidentė nuosekliai kelia šį klausimą visuose tarptautiniuose ir dvišaliuose susitikimuose, Lietuvos pastangomis branduolinė sauga tapo vienu iš ES išorės politikos prioritetų. 

Lietuvos energetinės nepriklausomybės patirtis tampa eksporto preke. Prezidentės vizito Kroatijoje metu sutarta, kad „Klaipėdos nafta“ prisidės statant ir eksploatuojant suskystintų gamtinių dujų terminalą Kroatijoje. Taip pat konsultuoti SGD projekto Kolumbijoje vystytojai, deramasi dėl bendradarbiavimo statant ir eksploatuojant SGD terminalus Urugvajuje, Indonezijoje, Brazilijoje, Maltoje, PAR. 

Formalių ir neformalių Europos Vadovų Tarybos posėdžių metu sprendžiami strateginiai klausimai – sankcijos Rusijai, energetika, ES išorės sienų apsauga. 

Lietuvos piliečių interesų gynimas rengiantis ES ir Jungtinės Karalystės deryboms dėl išstojimo iš ES. Tvirtinant ES „Brexit“ derybų gaires, prezidentė siekia teisių ir garantijų išsaugojimo mūsų žmonėms.

Nuosekli prezidentės pozicija prisidėjo užtikrinant Europos lyderių vienybę dėl sankcijų Rusijai taikymo, kol nebus visiškai įgyvendinti Minsko susitarimai.

Parama Ukrainai ir Gruzijai. Lietuvos nuosekli parama ir pagalba padėjo pasiekti bevizį režimą, užbaigti ES ir Ukrainos Asociacijos susitarimo ratifikavimą, taip pat šioms šalims teikiama ekspertinė parama vykdant reformas, humanitarinė pagalba.

Užsienio politika – ekonominiams santykiams tvirtinti. Per prezidentės valstybinį vizitą Indonezijoje sutarta palengvinti sertifikavimo procedūras Lietuvos maisto produktams. Sėkmingi verslo forumai prezidentės vizitų Ukrainoje, Indonezijoje, Danijoje metu. 

Dvišalių santykių stiprinimas. Prezidentės vizitai į Estiją, Suomiją, Daniją, Ukrainą, Maltą, Tailandą, Indoneziją bei Belgijos Karaliaus, Kroatijos prezidentės, Estijos prezidentės ir Gruzijos prezidento vizitai Lietuvoje.

Ratifikuotas Paryžiaus klimato kaitos susitarimas. Lietuva prisideda prie tarptautinių pastangų riboti klimato kaitą. 

Pasaulio moterų lyderių tarybai pirmininkaujanti prezidentė Niujorke inicijavo aukšto lygio diskusiją dėl smurto prieš moteris, kurioje pasisakė valstybių ir įtakingiausių ekonominių pasaulio organizacijų vadovai (Čilės, Kroatijos, Maltos prezidentės, Pasaulio banko, Europos ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, Pasaulio sveikatos organizacijos, Europos Komisijos vadovai). Taip pat prezidentės iniciatyva paskelbtas raginimas visoms Jungtinių Tautų valstybėms narėms imtis papildomų pastangų kovai su smurtu prieš moteris.

Ketvirtadienį Lietuvos sostinėje, „Litexpo“ parodų rūmuose, prasideda tradicinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius’17“, joje planuoja dalyvauti 55 galerijos, apie 200 menininkų iš dviejų dešimčių šalių.

Mugės rengėjai išskyrė Estijos fotografijos sąjungos įkurtą galeriją „Foku“, ji į „ArtVilnius’17“ atveš fotografes Tanją Muravskają ir Anną-Stiną Treumund. Pastaroji – viena pirmųjų Estijos menininkių viešai paskelbusių apie savo homoseksualumą, ši tema yra pagrindinė A. S. Treumund fotografijų ašis.

Galerija iš Prancūzijos „Nivet Carzon“ pristatys kuratorinę ekspoziciją „Hotel Europa“, joje dalyvaus 33 užsienio menininkai, atstovaujantys įvairioms medijoms.

Viena seniausių privačių galerijų Estijoje, dvidešimt metų gyvuojanti Talino „Haus gallery“, mugėje dalyvaus pirmą kartą ir pristatys garsius, tarptautinėje meno rinkoje pripažintus estų menininkus.

Anot organizatorių, šiemet į „ArtVilnius“ grįžta Krokuvos Šiuolaikinio meno muziejus MOCAK. Jo kuratorė Monika Koziol pristatys net 123 muziejaus menininkus, kuriuos padedama išmaniųjų technologijoms sudėjo į vieną lenkų menininko Mariuszo Tarkawiano kūrinį.

Meno ir edukacijos centro „Rupert“ kuratoriai specialiai mugei parengė sukurtus reziduojančių menininkų kūrinius, jie bus ir parduodami.

Didelio formato skulptūrų, instaliacijų ir performansų parodoje „Takas“ šiemet numatyta dešimt performansų. Juos rodys tokie garsūs menininkai kaip Raulas Rajangu (Estija), Erikas Alalooga (Estija), Sarah Hadou (Prancūzija) ir Monika Dirsytė (Lietuva).

„ArtVilnius‘17“ programoje bus tęsiama geriausių galerijų bei menininkų rinkimo tradicija, o geriausią jaunąjį menininką tradiciškai piniginiu prizu apdovanos meno mugės mecenatas, advokatų kontora „Cobalt”.

Pernai per keturias mugės dienas apsilankė 21 tūkst. žmonių.

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavę piligrimai klausėsi popiežiaus Pranciškaus katechezės apie krikščioniškąją viltį. Šį kartą Šventasis Tėvas kalbėjo apie svarbiausią krikščioniškąją maldą – „Tėve mūsų“ – kurios savo mokinius išmokė pats Jėzus.

Šios maldos žodžiuose glūdi visas krikščioniškosios maldos slėpinys – mes drįstame Dievą vadinti Tėvu, sakė popiežius Pranciškus, primindamas, kad ir liturgija, kviesdama bendruomenę kalbėti Viešpaties išmokytą maldą, naudoja žodžius: „drįstame tarti“.

Kreipdamiesi į Dievą „Tėve“, mes užmezgame su Juo artumo ir pasitikėjimo ryšį, kaip vaikas, kuris kalbasi su tėvu, žinodamas, kad jis jį myli ir saugo. Tai didžiulė revoliucija, kurią krikščionybė įnešė į žmogaus religinę psichologiją. Dievo slėpinys mus žavi, mes jaučiamės esą maži jo akivaizdoje, tačiau jis mūsų negąsdina, neslegia, nekelia mums nerimo.

Popiežius paminėjo ir Jėzaus palyginimą apie gailestingąjį tėvą. Tėvas nebaudžia sūnaus už įžūlumą, atiduoda jam palikimo dalį ir išleidžia iš namų. Dievas yra Tėvas, tačiau jo tėvystė kitokia negu žmonių tėvystė. Juk argi įmanoma, kad kuris nors žemiškųjų tėvų sugebėtų pasielgti taip kaip šio palyginimo tėvas? Dievas savaip yra tėvas – jis yra geras, negalintis užkirsti kelio žmogaus laisviems pasirinkimams, jis sugeba tik mylėti. Kai tas maištingas sūnus, viską iššvaistęs, grįžta namo, tėvas nesielgia pagal žmonių teisingumo taisykles, bet jaučia būtinumą atleisti, puola jam ant kaklo ir sako, kad per visą sūnaus nebuvimą tėvo mylinti širdis kentėjo.

Galbūt dėl to šv. Paulius, kalbėdamas apie tai, kas krikščionybėje svarbiausia, nedrįsta versti į graikų kalbą Jėzaus naudoto aramėjiško žodžio: „aba“. Jis palieka jį tokį, koks skambėjo iš Jėzaus lūpų – „aba“ – tai dar intymesnė žodžio „tėvas“ forma –  „ tėti“, „tėveli“.

Brangieji broliai ir seserys, - sakė Pranciškus, - mes nesame vieni. Galime būti nutolę nuo Dievo, galime jam priešintis arba manyti, kad mes bedieviai, tačiau Jėzaus Kristaus Evangelija mums sako, kad Dievas negali būti be mūsų. Nors mes esame „be Dievo“, Dievas niekada nebus „be žmogaus“. Ši tiesa yra mūsų vilties versmė. Kai mums reikia pagalbos, Jėzus nesako, kad turime nusiminti ir užsidaryti savyje, bet ragina mus su pasitikėjimu kreiptis į Tėvą.

„Visi turime daug problemų, daug įvairių poreikių. Tyliai pagalvokime apie tas problemas ir poreikius. Pagalvokime ir apie Tėvą, apie mūsų Tėvą, kuris nesugeba būti be mūsų, kuris ir šią akimirką į mus žiūri. Ir visi kartu, su pasitikėjimu ir viltimi, melskimės: „Tėve mūsų, kuris esi danguje...“

Po katechezės santraukų keliomis kalbomis ir sveikinimų trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavusioms maldininkų grupėms, prieš baigiamąjį palaiminimą, popiežius paminėjo kai kuriose šalyse birželio 8-ąją vykstančią „Minutės už taiką“ iniciatyvą. Tai trumpas maldos momentas minint Vatikane vykusį popiežiaus Pranciškaus, Izraelio prezidento Pereso ir Palestinos prezidento Abbaso susitikimą. Mūsų laikais labai reikia, kad krikščionys, žydai ir musulmonai melstųsi už taiką, - sakė popiežius.

Nuotraukos autorius – Mindaugas Vaičiulis

Ekologija galbūt dar nėra viena svarbiausių šių laikų temų, tačiau su kiekviena diena ji tampa vis aktualesnė visam pasauliui. Vis daugiau žmonių imasi apie tai kalbėti, kviesti kitus būti sąmoningus ir kasdienius buitinius sprendimus priimti atsižvelgiant į ateities kartų ˗ mūsų vaikų(!) ˗ gerovę. Itin smagu, kai jauni žmonės imasi iniciatyvos gyventi ekologiškiau ir rodo pavyzdį kitiems.

Katalikų Bažnyčios akiratyje ši tema atsirado visai neseniai, kai popiežius Pranciškus išleido encikliką „Laudato si“ (iš lot. ˗ būk pagarbintas). Joje jis ne tik aptaria esančias ir naujai kylančias problemas bei iššūkius, bet ir siūlo gaires, kaip galima atkurti bei puoselėti sveiką ir tinkamą santykį su aplinka. Pranciškaus enciklikoje iškeltos mintys ˗ iššūkis ne tik katalikui, bet ir kiekvienam geros valios žmogui, kuriam rūpi kaip pasaulis atrodys ateityje.

Įdomu, ką šia tema gali pasakyti pati katalikų bendruomenė? Ar jiems ekologija yra svarbi problema? Kaip šie ekologiniai uždaviniai išsprendžiami kataliko ar kitos konfesijos krikščionio kasdienybėje? Ar Bažnyčia išvis turi ką pasakyti šia tema? Ką apie tai galvoja katalikiškas jaunimas?

Nuotraukos autorius – Mindaugas Vaičiulis

Visi šie klausimai buvo iškelti gegužės 31 d. vakarą, salotų bare „Mano Guru“, kur vyko diskusija tema „Ekologinis atsivertimas: Bažnyčios iššūkis šiandienos kultūrai“. Diskusiją pradėjo Kauno technologijos universiteto pakavimo inovacijų ir tyrimų centro direktorius, prof. dr. Visvaldas Varžinskas, pristatydamas bendras, globalines ekologijos problemas. Jis nesiimė įtikinėti, kad klimato atšilimas ir kiti reiškiniai iš tiesų vyksta. V. Varžinskas pateikė įvairių tyrimų duomenis ir sakė, kad patys turime suprasti ir nuspręsti kuo tikime ir kaip norime gyventi.

JAV valstybinės agentūros NASA tyrimų rezultatai rodo, kad vidutinė metinė temperatūra kasmet kyla. Dabartinė anglies dioksido (CO2) koncentracija planetoje taip pat yra rekordinė per visą planetos istoriją, tad kokios bus viso to pasekmės ˗ niekas negali numanyti. „Jei visi gyventume taip, kaip gyvena Afrikos ir kai kurios kitos valstybės, mums užtektų vienos planetos išteklių. Tačiau jei kiekvienas iš mūsų gyvensime taip gerai, kaip šiuo metu žmonės gyvena JAV, kur apsipirkinėjimas yra pagrindinė laisvalaikio leidimo forma, netrukus mums prireiks daugiau nei 4 planetų išteklių“ - teigė KTU profesorius.

Vietoj termino „ekologija“ V. Varžinksas siūlo naują - „darna“. Jis pasakojo apie darnią plėtrą, kurią apibūdina du parametrai: ekologinis ir socialinis. Darnios plėtros zona yra ten, kur jie abu susikerta. Pati ekologija nėra svarbiausia ir vienintelė siekiamybė. Svarbūs tiek ekonominiai, tiek socialiniai, tiek ir kultūriniai aspektai. „Kiekvienu savo sprendimu turėtume siekti kuo mažesnio poveikio aplinkai, taip pat pasirūpinti, kad visa tai būtų socialiai teisinga bei ekonomiškai efektyvu. Tai ir yra darni plėtra. Apie tai kalba ne tik popiežius, apie tai kalba visas pasaulis. Darnios plėtros principo centre yra žmogus. Jis yra ašis aplink kurią viskas turi suktis, nes kiekvienas žmogus yra labai svarbus“ - kalbėjo V. Varžinskas.

Nuotraukos autorius – Mindaugas Vaičiulis

Jis net pateikė olandų mokslininkų sukurtą bendro poveikio aplinkai apskaičiavimo formulę. Ji susideda iš trijų dauginamųjų (darnios plėtros rodiklių): aplinkos taršos (ekologinis rodiklis), BVP vienam žmogui (ekonominis rodiklis) ir bendros populiacijos (socialinis rodiklis). BVP vienam žmogui visame pasaulyje kasmet paauga 5 procentais, taigi po 40 metų šis rodiklis bus 5 kartus didesnis. Populiacija taip pat sparčiai auga, tikėtina kad po 40 metų ji padvigubės. Tad ką mums sako šie skaičiai? „Tam, kad po 40 metų mūsų vaikai ir anūkai gyventų bent tokioje pačioje aplinkoje, kokioje gyvename dabar, per 40 metų turime 90 procentų sumažinti dabartinę aplinkos taršą. Tada šioje lygtyje bus balansas“ - skaičiavo profesorius V. Viržinskas. Toliau jis mąstė: „Žmonių populiacijos, anglies dvideginio išskyrimo, vandens bei naudingųjų išteklių suvartojimo akceleracija yra milžiniška. Mes daugiau vartojame, daugiau gaminame, stengiamės dirbti daugiau, kad daugiau uždirbtume, kad galėtume daugiau suvartoti, o tam reikia daugiau pagaminti. Tai uždaras ratas. Kur visa tai veda? Nežinau. Toks besaikis vartojimas yra viena iš temų, apie kurią popiežius kalba savo enciklikoje“. Tačiau profesorius prisipažino tikintis, kad viskas pradės keistis, jei pasikeisime mes patys.

Pasaulio valstybių vadovai Paryžiaus konferencijoje susitarė dėl darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 metų, išsikėlė 17 tikslų. Tačiau tai nacionalinės strategijos. O kokie mūsų asmeniniai tikslai? Didelių pokyčių pasiekti galime, kai kiekvienas priimame po mažą sprendimą.  Taip ir su neigiamu poveikiu: neatsakingas elgesys, šiukšlinimas, besaikis vartojimas, - visa tai susideda, sprendimas prie sprendimo, žmogus prie žmogaus, valstybė prie valstybės ir, deja, iškyla didelių problemų. V. Viržinskas drąsiai teigė, kad visi tie 17 tikslų, kuriuos išsikėlė pasaulio valstybės, apie kuriuos kalba ir popiežius enciklikoje "Laudato si", gali tapti kiekvieno iš mūsų asmeniniais tikslais. Kaip ir popiežius, jis kvietė prisiimti asmeninę atsakomybę, pamąstyti, kaip galime prisidėti prie darnos pasaulyje.

Diskusijos moderatorė, Katalikų balso vadovė Toma Bružaitė kėlė klausimus, kaip asmeniškai galime to siekti? Ar verta kažką daryti? Jei šiukšlės nenumesiu aš, numes kažkas kitas. Ji klausė, kaip keisti savo kasdienybę ir įkvėpti kitus?

Nuotraukos autorius – Mindaugas Vaičiulis

Rita ir Kęstutis Lapiniauskai  - jauna šeima iš Krekenavos - atsakė į šiuos klausimus pasidalindami savo patirtimi ir būdais, kuriais jie stengiasi atsiliepti į popiežiaus kvietimą ir saugoti gamtą savo šeimoje bei parapijoje. Jie abu ekologiškiau gyventi pradėjo jau senokai: Kęstutis 2006 metais ėmė rūšiuoti paragintas draugo, o Rita šiek tiek vėliau - pradėjusi aplinkosaugos studijas. Dabar jie stengiasi gamtą saugoti kiekvienu kasdieniu pasirinkimu: nuolat svarsto ar pirkti, ar kaupti, ar išmesti, ar taisyti? Kaip visu tuo užsikrėtė parapijos žmonės jie nebepamena, tačiau džiaugiasi, kad jaunimas labai imlus ir tuo „užsikrečia“ natūraliai. Šiuo metu rūšiavimo šiukšliadėžės yra visose pagrindinėse parapijos erdvėse. Raštinėje popierių stengiamasi panaudoti kelis kartus. Laikui bėgant parapija taip pat atsisakė vienkartinių indų. Ką nors pirkdami jie stengiasi įsigyti kokybišką daiktą, ieško tokio, kurį būtų galima taisyti. Parapija visuomet stengiasi naudoti vietinius resursus: kai reikia kokių prekių ar paslaugų, jie ieško kas jų artimiausioje aplinkoje, jų bendruomenėje gali tai suteikti. Na, o po renginių likusio maisto jie neišmeta. Jaunimas mielai jį surenka ir nuneša miesto močiutėms, toliau gyvenantiems asmenims, tuo pačiu su jais pabendraudami ir atlikdami socialinį darbą.

Toliau kalbėjęs Giedrius Bučas, socialinės edukacinės iniciatyvos „Kūrybos kampas 360” įkūrėjas – pasakojo, kad pirmą kartą ekologija susidomėjo dirbdamas interjero dizaino srityje ir  Suomijoje pamatęs  iš panaudotų, senų daiktų sukurtą modernų interjerą. Grįžęs ėmė domėtis ir skaityti, kam to reikią, ką tai reiškia. Susirūpino savo vaikų ir anūkų ateitimi, ir ėmė svarstyti, ar jis asmeniškai gali ką nors pakeisti. Netrukus įkūrė dirbtuvėles „Kūrybos kampas 360”, pradėjo kviesti žmones, bendrauti, kalbėti apie vertybes bei ekologiją. Tai jau daro 1,5 metų. Dirbtuvėlėse vaikus ir suaugusiuosius jis su savo komanda moko pasigaminti įvairius daiktus iš panaudotų žaliavų, kalbasi apie atsakomybę. Jis džiaugėsi, kad vaikai imlūs ir susimąsto.

Nuotraukos autorius – Mindaugas Vaičiulis

Diskusijoje tašką padėjo Martynas – artėjančių Lietuvos jaunimo dienų savanoris. Jaunimo dienos tampa ekologiškesnės! Martynas pasakojo, kad pats yra dalyvavęs jaunimo dienose ir matė, kas nutinka su visomis šiukšlėmis. Dalyvių daug, keli tūkstančiai, tad šiukšlių nė kiek ne mažiau, tačiau visos jos atsiduria sąvartyne. Martynas džiaugėsi, kad šiais metais Jaunimo dienos šiukšlės bus rūšiuojamos. „Savanoriai nešios 3 skirtingus maišus. Į vieną bus metami maisto likučiai, į kitą plastikas, o  į trečiąjį - visa kita. Šios atliekos bus panaudotos – plastikas bus perdirbtas vienoje artimiausių perdirbimo įmonių, o maisto atliekos bus kompostuojamos arba iš jų bus gaminamos biodujos” – jaunimo dienų naujovėmis džiugiai dalijosi Martynas. Tai bus bene pirmas tokio masto renginys Lietuvoje, kuriame šiukšlės bus rūšiuojamos!

Nuotraukos autorius – Mindaugas Vaičiulis

Baigiant diskusiją KTU profesorius Visvaldas Varžinskas priminė, kad pati rūšiavimo ir ekologijos pradžia yra prevencija. Turime stengtis vartoti taip, kad atliekų susidarytų kuo mažiau. Prieš pirkdami daiktą, turime paklausti savęs ar mums jo reikia. Jeigu reikia, ar perkame ilgaamžį, ilgai tarnausiantį daiktą? Vėliau daiktą galime pritaikyti kitur, prikelti „antram gyvenimui”. Kai daiktas visiškai nebetinkamas, turime ieškoti galimybių jį perdirbti. Na, o jei perdirbti neįmanoma – lieka bioskaidymo galimybė. Tada nebėra ką vežti į sąvartyną.

Telieka mums visiems nuspręsti, kokioje apkinkoje norime gyventi patys? Kokią ją norime palikti ateities kartoms? Yra tiek daug būdų gyventi švariau, darniau. Lietuvos jaunimo dienos priėmė šį popiežiaus Pranciškaus iššūkį. Darnos linkime ir jums!

Šventasis Sostas dalyvaus pasaulinėje parodoje Astanoje ir siunčia delegaciją į EXPO 2017 „Ateities energija“ atidarymą Kazachastano sostinėje. Kardinolas Peter K. A. Turkson, Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos prefektas, kaip Šventojo Sosto paviljono komisaras, dalyvaus tarptautinės parodos atidaryme birželio 8-11 dienomis.

Šventasis Sostas Astanoje pristatys paviljoną „Energija vardan bendrojo gėrio: rūpinimasis bendraisiais namais“. Paviljono projektas realizuotas su vietinės katalikų Bažnyčios įnašu. Paviljone ateities energijos tema pristatoma kaip galimybė ugdyti žmogaus plėtrą ir pagerinti bendruosius namus teisingesniu ir racionalesniu gamtos resursų paskirstymu.

Šventojo Sosto paviljone skaitmeninės instaliacijos lydės lankytojus per keturias temines erdves: Dievo meilė, žmogaus ir žemės sukūrimo pradas; Energija – įrankis žmonijai, kuriuo ji ne visada deramai pasinaudojo; Energija integraliai žmogaus pažangai ir rūpinimuisi bendraisiais namais; Dvasingumo jėga ryšyje su malda, gyvenimo prasme ir tarpreliginiu dialogu.

EXPO Astana 2017 atveria vartus birželio 9-ąją, Šventojo Sosto paviljonas – birželio 10-osios rytą. Šventojo Sosto paviljono komisarą kardinolą P. K. A. Turksoną lydės Apaštališkasis nuncijus Kazachstane arkivyskupas Francis Assisi Chullikatt ir katalikų Bažnyčios Kazachstane atstovai. Šventojo Sosto „Nacionalinė diena“ bus minima rugsėjo 2-ąją. EXPO tęsis iki rugsėjo 10 dienos. Šventasis Sostas dalyvauja pasaulinėse parodose nuo 1851 metų. 

Jau netrukus, birželio 17 d., Jonavos rajone prasidėsiantis pirmasis tarptautinis Skarulių muzikos festivalis sulaukė visuotinio palaikymo ir pritarimo dar net neprasidėjęs. Visai neseniai organizatoriai džiaugėsi vienos didžiausių šalies įmonių finansiniu palaikymu, užtikrinusiu nemokamus renginius visuomenei, taip tarsi įrodydami, kad renginio vizija yra verta dėmesio.

Be to, festivalio idėjai neliko abejinga ir Lietuvos kultūros taryba, skyrusi dalinį finansavimą projektui.

„Neliko nieko kita, kaip tik pridėti dar vieną papildomą renginį ir pratęsti festivalį iki rudens pradžios, – dalijosi entuziazmu festivalio meno vadovas, operos solistas Liudas Mikalauskas. – Išties labai smagu, kai bendraminčių ir palaikančiųjų ratas nuolat didėja – tai tikrai įkvepia siekti daugiau.“

Jonavos dekanas, Skarulių parapijos klebonas kun. Audrius Mikitiukas pritarė festivalio organizatoriams: „Tarptautinis Skarulių muzikos festivalis – mums didelė garbė, tačiau Skarulių bažnyčia šios garbės verta, nes 2022 metais jai sukaks 400 metų. Kiek jos skliautai girdėjo muzikos, o kiek giesmių... Kiek prašymų ir padėkų joje išsakyta Dievui.“

Jonavos rajono gyventojai ir svečiai jau visai netrukus galės patys išvysti šios legendinės bažnyčios skliautus ir dalyvauti Šv. Mišių aukoje bei po jos vyksiančiame koncerte. Simboliška, tačiau atidarymo metu Jonavos rajono gyventojai ir svečiai Šv. Onos bažnyčioje išgirs vieną žinomiausių jaunosios kartos operos solisčių, tyro it krištolas balso savininkę Oną Kolobovaitę, kuri šiuo metu gyvena Rygoje, tačiau mielai apsilanko ir gimtajame krašte. Jai talkins patyrusių scenos meistrų komanda – charizmatiškasis operos solistas Egidijus Bavikinas, fleitininkas iš Suomijos Milko Vesalainenas bei muzikalusis dirigentas, įvairių projektų dalyvis Vytautas Lukočius – savo „Giesmę Skarulių bažnyčiai“ atlikėjai skirs jau birželio 17 d. po Jonavos dekano Audriaus Mikitiuko 12 valandą aukojamų Šv. Mišių.

Jonavos gyventojai, negalintys vykti patys, galės pasinaudoti organizatorių transportu – prieš kiekvieną koncertą 11 val. užsakytas autobusas nuo Šv. Jokūbo parapijos nuveš ir parveš žiūrovus nemokamai!

Lilija Valatkienė, „Struktūrinė formulė“ (2017 m., drb., mišri techn., 100 x 140).

Pylimo galerijoje galima apžiūrėti Lilijos Valatkienės vieno paveikslo parodą. Gegužės 31 dieną įvykęs ekspozicijos pristatymas, peraugęs į vaisingą diskusiją, tapo performatyvia, neatsiejama kūrinio dalimi.

Lilija Valatkienė – žurnalistė ir fotomenininkė. Šiedvi profesijos jos kūryboje neatsiejamai susipina ir atsispindi. Autorei rūpi aktualijos, jos kūryba nepasitenkina formaliu žaismu, kviečia klausti ir diskutuoti. Šį kartą skvarbus L. Valatkienės žvilgsnis nukrypo į „Lietuvos“ kino teatro pastatą. Neatsitiktinai pasirinkta ir Pylimo galerija, esanti šio griaunamo pastato kaimynystėje. Neatsitiktinai galerija pasirinkta ne atsitiktinė – visa L. Valatkienės kūryba kupina prasmių ir metaforų.

Sentimentų šarvai

„Struktūrinė formulė“ – tai kūrinys, kuriantis paralelę tarp „Lietuvos“ ir Lietuvos. L. Valatkienė įamžino „Lietuvos“ kino teatro pastatą prieš pat jo griovimo pradžią. Tad jau vien pats pastatas, jo atvaizdas iškalbingas, apaugęs istorijos sluoksniais ir apsivilkęs sentimentų šarvus. Visuomenės sentimentų metalą kala prisiminimai, lipdomi iš režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus kultinio filmo „Niekas nenorėjo mirti“ kulkų, „Titaniko“ premjerą aplaisčiusių ašarų ar Stanley Kubricko „Spartako“ ašmenų.

Gūdžiais sovietmečio laikais pastatytas griozdas architektūriniu požiūriu nekelia susižavėjimo, bet aptrupėjusį betoną dengia, užstoja, paslepia kultūros židinio vertė. Pati L. Valatkienė tvirtino mačiusi nebe pastatą, o tik paveikslą, kuriuo virto jo fasadai. Tarsi teigiant, kad šis pastatas jau tampa atgyvena, nuotraukai pritaikyti sendinimo efektai, dėl kurių taip pat išryškėja raktiniai paveikslo elementai.

Ilgas kultūros atstovų kovas dėl pastato likimo skatino ir tai, kad, atgavus nepriklausomybę, „Lietuvoje“ 1995 m. užgimė „Kino pavasario“ ir kitų, jau nebegyvuojančių, festivalių tradicija. Pačios kovos tapo meno kūriniu.

Fasadai paveikslu virto neseniai, bet visa šio pastato istorija sukasi aplink kultūrą, pradedant sovietmečio kino teatru, kur rodyti naujausi ir populiariausi filmai. Iš tų laikų į parodą atkeliavo tiesiogine ta žodžio prasme šiukšliadėžėje rastos „1984–1985 metų „Lietuvos“ kino teatro įsakymų knygos“ puslapiai, pasakojantys egzotiškai skambančias buitines smulkmenas. Apie rublinius atlyginimus, spalio revoliucijos šventę, už girtavimą ir necenzūrinius žodžius atleistą kiemsargę. Tų laikų panoramą papildo ir istorija apie gyvai iš kambarėlio arba tiesiog sėdint šalia ekrano diktorių įgarsinamus filmus. Taip pat – buvusios „Lietuvos“ kino teatro direktorės Vidos Ramaškienės pasakojimai apie partiniams saugomas geriausias kino salės vietas, čegevariškas kovas prieš kino teatro uždarymą.

Maloniausias scenarijus

Ilgas kultūros atstovų kovas dėl pastato likimo skatino ir tai, kad, atgavus nepriklausomybę, „Lietuvoje“ 1995 m. užgimė „Kino pavasario“ ir kitų, jau nebegyvuojančių, festivalių tradicija. Pačios kovos tapo meno kūriniu.

„Pro-testo laboratoriją“ Gediminas ir Nomeda Urbonai panaudojo meno kūriniui, prisistatytam 52-ojoje Venecijos bienalėje 2007 m. ir pelniusiam garbės apdovanojimą už geriausią paviljoną. Pastato istorijos pabaiga – pusiau arba absoliučiai laiminga. Pastatas, jau įsirašęs į urbanistinį miesto tekstą, bus išbrauktas, akims teks pratintis prie dekonstruktyvisto Danielio Libeskindo projekto.

Tačiau per daug liūdėti neverta – atsikratę emocijų išvystume, kaip minėta, pastato architektūros skurdumą. Beje, natūralu, kad miestas stengiasi atsikratyti sovietinių simbolių: skulptūrinių, vietovardinių, architektūrinių ir t. t.

L. Valatkienė Lietuvą perteikia molekulės struktūra. Molekulė, būdama mažiausia medžiagos dalelė, tarsi užsimena apie Lietuvos teritorinį ir populiacinį dydį.

O svarbiausia – čia iškils nauja meno šventovė – Modernaus meno centro įkūrėjų Viktoro ir Danguolės Butkų, aktyviai lankiusių šį kino teatrą, muziejus, pristatantis modernųjį lietuvių meną. Tai – pats maloniausias iš pastatui rašytų scenarijų.

Atsisveikinimo su pastatu mostas vėl pažėrė meno kūrinių. Paskutinį pasispardymą vainikavo ekskursija po kino teatro pastatą, pripildytą menininkų instaliacijų ir performansų. Vienos meninės akcijos dalyvis – per buvusios salės arimus liuoksintis kiškis, simbolizuojantis bilieto neturintį klientą – atsidūrė parodos plakate. Šviesią ateitį pastatui tarsi pranašauja vienas iš trijų skaisčiu geltonu filtru išryškintas segmentas (tikėkimės, kad čia tikimybių teorija netaikoma).

Politinės rankos

Tiesa, L. Valatkienė į architektūrines struktūras žvelgia kaip į gyvus organizmus, gimstančius, gyvenančius ir mirštančius. Todėl atsisveikina su pastatu objektyviai, tarsi sekdama žurnalistinio darbo idealu. Tačiau autorė negali taip ramiai žvelgti į nykstančią Lietuvą be kabučių. Tuštėjantys kaimai, protų nutekėjimas į užsienį, kitų rūšių emigracija ir kitos apokaliptiškos statistikos.

L. Valatkienė Lietuvą perteikia molekulės struktūra. Molekulė, būdama mažiausia medžiagos dalelė, tarsi užsimena apie Lietuvos teritorinį ir populiacinį dydį – kartu, būdama sudaryta iš atomų, savyje talpina ir įvairius šalies aspektus, jungia juos idėjiniais ryšiais.

L. Valatkienės nuotraukoje gatvės menininko kūrinys jau skęsta ant viršaus užpieštuose ir užpurkštuose „taguose“ ir grafičiuose.

Lietuvos molekulė įsiterpia į Ernesto Zacharevičiaus 2013 m. festivalio „Vilnius Street Art“ metu atsiradusį gatvės meno piešinį. Gigantiškos rankos L. Valatkienės fotografijoje tampa politikos, valdžios simboliu. Gijos tarp pirštų – galingųjų tampomi likimai: pavieniai, pastato, kultūros, šalies ir pasaulio.

Simbolinis svoris

Molekulė tampa gaubliu. Ji primena ir žaislą – kamuoliuką, kurį galima suspausti ir išplėsti. Galima suspausti ir išplėsti kultūrai skiriamą valstybės finansavimą. Kitas žaislo variantas domina ne tik vaikus. Lietuvos religija vadinamo krepšinio rungtynės suvienija tautą, tik, deja, trumpam, o po rungtynių, priklausomai nuo rezultato, renkamės rėkti: „Mes laimėjom!”, arba po nosimi niurnėti: „Jie pralaimėjo.“

Žaislo metafora susisieja ne tik su politine ir socialine interpretacijomis, bet ir su kitais E. Zacharevičiaus kompozicijos dalyviais – išdykaujančiais vaikais. L. Valatkienės nuotraukoje gatvės menininko kūrinys jau skęsta ant viršaus užpieštuose ir užpurkštuose taguose ir grafičiuose.

Dar vienos durys į diskusiją. Čia tapytojas Aleksandras Vozbinas nusistebi, kodėl teplionės interpretuojamos kaip saviraiškos laisvės realizacija. A. Vozbinas pastebi ir dar vieną įdomų aspektą – kino teatro pavadinimo simbolinį svorį. Iš tiesų juk pastatai, turintys neginčijamų visuomenės vertybių vardus, tarsi įgyja tam tikrą dalinę neliečiamybę. Tai, matyt, dar vienas faktorius, lėmęs tokią atkaklią kovą dėl pastato (iš)likimo.

Tapęs mūza

Rodos, kad kartojamės. Juk jau tiek rašyta ir šnekėta apie „Lietuvą“ ir situacijas, kai Lietuva panėšėja į „Lietuvą“. Šiuo griuvėsių pavidalo momentu yrimo aspektu ar kituose etapuose kitais faktoriais: legalaus ir nelegalaus kovomis, sovietinio raugo šleifu ir pan. Bet ar gali pabosti būti pilietiškiems? L. Valatkienei ir parodos lankytojams rūpi šalies kultūros ir visos šalies likimas. Fotografės menas socialiai angažuotas, gebantis priversti mąstyti ir galbūt net imtis pilietinių veiksmų.

Tai – autorės asmeninės kūrybinės preferencijos. Tačiau peršasi mintis, kad būtent tokį revoliucingą meną kurti skatina ir pati „Lietuvos“ kino teatro magija ar paprasčiausiai pastatą gebenėmis apsiviję faktai ir sentimentai.

„Lietuvos“ kino teatro pastate kurta ir matyta įvairaus plauko meno. Pastatas kaip objektas – tai rodo ir ši paroda – ir pats tampa menu. „Lietuvos“ kino teatras tarsi kokia mūza vis žadino lietuvių menininkų ir žiūrovų vaizduotę, jų patriotinius jausmus. Tačiau tik laikas parodys, ar atmintis tvaresnė už mūro sienas ir ar Lietuva tvaresnė už „Lietuvą“.

EPA nuotrauka

Maroke, Šiaurės Afrikoje archeologai rado beveik trijų šimtų tūkstančių metų senumo Homo sapiens kaulus. Jie parodo, kad žmogus yra šimtu tūkstančiu metų senesnis nei manyta iki šiol. Seniausiomis žmogaus fosilijomis buvo laikomi 195 tūkst. metų senumo radiniai Etiopijoje. Dėl to Rytų Afrika vadinama žmonijos lopšiu.

Pirmininiais duomenimis, rastos trijų saugusiųjų, paauglio ir vaiko kūnų dalys.

Informaciją pranešė Makso Planko Evoliucinės antropologijos instituto Leipcige mokslininkai. Palentologų teigimu, ankstyvojo Homo sapiens veidas mažai kuo skiriasi nuo šiuolaikinio, jei dėvėtų skrybėlę – neatskirtume. Tačiau kaukolės ertmė skiriasi nuo dabartinio žmogaus.

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

Ketvirtadienį LR prezidentė Dalia Grybauskaitė skaitė metinį pranešimą, kuriame apžvelgė svarbiausius šalies pasiekimus ir kylančius iššūkius.

VU TSPMI vadovas prof. Ramūnas Vilpišauskas ir LRT.lt portalo vyriausiasis redaktorius Vladimiras Laučius prezidentės pranešime pasigedo savirefleksijos. Pasak ekspertų, savikritika ir autentiškas nuoširdumas galbūt net sustiprintų prezidentės pozicijas kalbant visuomenei.

„Man atrodo, didelė dalis žmonių vertina neapsimestinį nuoširdumą ir savirefleksiją. To labai trūksta Lietuvos politikoje“, – vertindamas prezidentės metinį pranešimą kalbėjo VU TSPMI vadovas prof. R. Vilpišauskas.

Politologas pastebi, kad pranešime daug kritikos sulaukė valdantieji dėl reformų imitacijos.

„Tačiau sąmoningai paliekamas neapibrėžtumas, kas turėtų prisiimti atsakomybę: valdančiosios daugumos frakcija Seime ar vyriausybė. Neapibrėžtumas ir sumaištis – dažniausiai prezidentės naudoti žodžiai. Neatsakytas klausimas, ar prezidentė linkusi laukti, kol reformos pajudės, ar ji mato radikalesnių sprendimų dėl kai kurių politinių pozicijų keitimo, kai kurių ministrų keitimo ar apskritai valdančiosios daugumos gebėjimo veikti“, – sako R. Vilpišauskas.

LRT.lt portalo vyriausiojo redaktoriaus V. Laučiaus manymu, socialinio teisingumo trūkumas Lietuvoje ir socialinio jautrumo trūkumas valdančiajai daugumai vykdant pertvarkas buvo pagrindinė prezidentės pranešimo mintis.

Pasak politikos ekspertų, kasmet po metinio pranešimo kyla diskusija, ar prezidentė turi pakankamai galių, ar yra tik simbolinė figūra.

„Prezidentė yra politinė nepartinė figūra. Idealu, kai šią poziciją užimantis žmogus telkia politines ir visuomenės jėgas vykdant pokyčius. Kaip sutelkti pagrindinius sprendimų priėmėjus – tai yra labai sudėtinga ir svarbi užduotis. Kita vertus, prezidentės galios yra ribotos, todėl dažnai ir balansuojama pateikiant pasiūlymus, bet neįvardijant, kaip tai padaryti, kad ji nebūtų ignoruojama ir visuomenės akyse neatrodytų pralaimėtoja“, – svarsto R. Vilpišauskas.

„Pastaruosius dešimtmečius lyg ir sutariama, kad prezidentui netrūksta galių, todėl po kiekvieno pranešimo prezidentė sulaukia kritikos, kodėl nepriėmė vienų ar kitų sprendimų“, – pastebi V. Laučius.

V. Laučiaus teigimu, vienas iš svarbiausių valstybei aspektų – užsienio politika – metiniame prezidentės pranešime sulaukė nepakankamai dėmesio.

„Užsienio politikai metiniame pranešime turėtų būti skiriama apie 50 proc. Pasigedau aiškesnio dėmesio ir aiškesnių pozicijų, nes praeitais metais įvyko daug pokyčių pasaulyje: Donaldo Trumpo išrinkimas, „Brexit“, – sako V. Laučius.

R. Vilpišausko nuomone, prezidentė galbūt galvoja, kad visuomenei svarbesni yra ekonominiai ir socialiniai reikalai, todėl šiems aspektams skirta daugiau dėmesio. Tačiau, pasak politologo, prezidentė paminėjo svarbiausius dalykus: šalies gynybą, NATO pajėgų buvimą regione, Ukrainos ir Gruzijos palaikymą. Įdomu tai, kad prezidentė neakcentavo situacijos Europos Sąjungoje, pastebi R. Vilpišauskas.

Pašnekovų manymu, prezidentės pranešimas buvo tipinis kalbėjimo rinkėjams pavyzdys, pateiktas paprastai, kad daugumai būtų lengvai suprantamas, kuriame pateikiami pasiūlymai, kaip būtų galima tobulinti valstybės politiką.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė Seime perskaitė aštuntąjį metinį pranešimą, kuriame apžvelgė padėtį Lietuvoje, šalies vidaus ir užsienio politiką. Prezidentė savo kalboje pertvarkų bandymus pavadino reformų imitacijomis ir kritikavo valdžios neryžtingumą bei negebėjimą dirbti išvien.

Tarp svarbiausių darbų D. Grybauskaitė minėjo socialinės atskirties mažinimą, skaidrumo ir teisingumo užtikrinimą, siekį kurti inovatyvią ir konkurencingą valstybę. Gynybos stiprinimas bei aktyvi užsienio politika taip pat išskiriami kaip svarbūs šalies vadovės darbai.

Prezidentė savo kalbą pradėjo paminėdama artėjančią šventę – valstybės atkūrimo 100-metį, –­ kuris įpareigoja peržiūrėti ir įvertinti šalies pažangą. „Vasario 16-osios karta išplėšė mūsų valstybę iš nebūties ir ėmė kurti naują, modernią Lietuvą. Minėdama 20-metį šalis buvo pažengusi stebėtinai toli. Jeigu nebūtų anuomet brutaliai sustabdyta ir naikinta, šiandien gyventume valstybėje, kuriai nereikėtų vytis prarasto laiko“, – sakė D. Grybauskaitė.

Pernai metais įvykusios permainos, šalies vadovės teigimu, leido atsirasti vilčiai, kad įsivyraus didesnis teisingumas, ekonominė gerovė ir permainos.

Pertvarką pavadino reformos imitacija

Prezidentė savo aštuntajame metiniame pranešime sukritikavo valdžios daromas reformas ir perspėjo, kad „užsitęsusi valstybės valdymo sumaištis ir kai kurių reformų neapibrėžtumas jau kelia nerimą“.

Stringanti urėdijų pertvarka, įtartini Seimo ir savivaldybių vidaus sandoriai, bandymas reformuoti aukštąjį mokslą taip pat kelia prezidentei nerimą. „Politinė atsakomybė – tai ne atskiri sektoriniai perstumdymai, o koordinuotas darbas ir solidarus apsisprendimas už šalies gyventojams būtinų strateginių sprendimų visumą. Jiems priimti reikalingos politinės valios nepridės nei Trišalė taryba, nei buldozerinė pseudodemokratija. Rimtoms permainoms ir generaliniam apsivalymui reikia ne tik jėgos ar drąsos, bet ir proto“, – savo kalboje pabrėžė D. Grybauskaitė.

Nekokybiško švietimo problemą, kurią vadina nacionalinio saugumo klausimu, šalies vadovė sieja su emigracija, socialine atskirtimi ir korupcija. Išrinktų į Seimą partijų rinkimų programose ir vyriausybės veiksmų plane švietimo sistemos pertvarka įvardyta kaip prioritetas, bet prezidentė pertvarkos bandymus vadina reformos imitacijomis. „Turime skubiai keisti mokytojų rengimo sistemą, peržiūrėti vaikų ugdymo ir besidubliuojančias studijų programas, finansavimo modelius. Švietimo įstaigų tinklą sutvarkyti taip, kad kokybiškas išsilavinimas būtų prieinamas visiems. Kad baigtųsi vaikų segregacija ir šešėlinės pamokos, profesinis mokslas atitiktų šalies ekonominius poreikius, o universiteto diplomas atgautų vertę“, – metiniame pranešime darbus vardijo D. Grybauskaitė.

„Neapibrėžtumas ir chaosas pasmerkia reformą jai net neprasidėjus. Politinės valios stoka dėl gyvybiškai svarbių sprendimų ir murkdymasis smulkmenose tampa rimta problema“, – kritikos negailėjo šalies vadovė.

Metiniame pranešime aptarta ir viena svarbiausių šių dienų aktualijų – alkoholio vartojimo ribojimas. Šalies vadovės teigimu, dabar vykstančios diskusijos skaldo visuomenę. „Kova su alkoholizmu taip pat yra mūsų garbės reikalas ir turi telkti, o ne skaldyti visuomenę. Nacionalinis žygis prieš girtuoklystę nėra tik nuostatos, kurios įsigalios po 2020-ųjų. Neleisti, uždrausti, atimti, aptverti, apmokestinti – primityvus ir paprastas kelias, tačiau jis veda į šešėlį ir pogrindį. Ugdyti, padėti, suteikti šansą, parodyti kitokį gyvenimą – štai mūsų atsakomybė. Jeigu jos kratysimės, problemos tik gilės“, – perspėjo šalies vadovė.

Ragina didinti nepakantumą korupcijai

„Tarnavimas valstybei ir tuo pačiu metu koncernui irgi kai kam atrodė visiškai suderinami dalykai, kol atsirado valios nenumarinti tyrimo, nenutylėti tiesos“, – pernai metų skandalus, kai keli Seimo nariai buvo įtariami ėmę kyšius iš koncerno, priminė D. Grybauskaitė, ir pridūrė, kad „sąžiningai dirbantys ir gyvenantys žmonės turi jausti valstybės palaikymą“.

Visuotinį nepakantumą korupcijai šalies vadovė įvardijo geriausia dovana valstybės atkūrimo šimtmečio proga. „Kad niekas neduotų ir neimtų kyšių, kad viešieji pirkimai vyktų pagal skaidrias taisykles, o ne pagal vienintelio tiekėjo pageidavimus, kad specialistai būtų įdarbinami ne pagal pažintis, o pagal gebėjimus, kad mokesčių mokėtojų pinigai būtų naudojami svarbiems valstybės tikslams, o ne „auksiniams“ šaukštams įsigyti“, – visuomenę piktinusį Krašto apsaugos ministerijos viešųjų pirkimų skandalą savo kalboje priminė šalies vadovė.

Sukritikavo neryžtingumą

„Mokesčių perstumdymas, iš vienų atimant ir dovanojant kitiems, socialinio teisingumo nepridės“, – sakė prezidentė, turėdama mintyje PVM lengvatos šildymui naikinimą. Prezidentė sukritikavo ir apskritai valdžios ryžtingumą, kai „mažareikšmiai sprendimai vietoj solidžių ir efektingų pertvarkų demotyvuoja ir augina žmonių nusivylimą bei nepasitenkinimą“.

„Stabiliai demokratinei valstybei reikia skaidrios, brandžios ir stiprios partinės sistemos. Išplauta partinė atsakomybė ir atskaitomybė leidžia suvešėti įvairioms populizmo atmainoms. Tradicinių partijų uždarumas, savanaudiškumas ar net kriminalizacijos atvejai atveria kelią vis mažiau pasiruošusiems politikos naujokams“ – kalbėjo prezidentė, ragindama į politiką ateiti naują profesionalų kartą. Kaip atsinaujinamo galimybę šalies vadovė minėjo partijų vadovybės atsinaujinimą, turėdama mintyje naujus konservatorių ir Socialdemokratų partijų pirmininkus.

Prezidentės įsitikinimu, stipri ir ryžtinga politinė valdžia leistų visuomenei jaustis saugiau ir nekeltų nerimo dėl ekonominių bei socialinių grėsmių, Rusijos invazijos, terorizmo ar Europos Sąjungos ateities. Strateginiams sprendimams, kaip pabrėžia šalies vadovė, reikia susivienyti, kaip tai padaryta stiprinant šalies gynybą. „Suprantame, kad saugumas kainuoja ir juo turime rūpintis pirmiausia mes patys. Tam jau trečius metus užtenka ir savanorių šauktinių, ir politinės valios, didėja investicijos į gynybinius pajėgumus, daugėja sąjungininkų. Žvelgiant iš šimtmečio perspektyvos, Lietuva dar niekada neturėjo tiek daug draugų. Šiemet sulaukėme istorinio palaikymo: dislokuotas Vokietijos vadovaujamas NATO sąjungininkų batalionas, kuriame net 7 valstybių kariai. Atvyko ir JAV sunkioji karinė technika. Visa tai kilstelėjo mūsų šalies gynybinį atgrasymą į aukštesnį kokybinį lygį“, – pasiekimus gynybos srityje vardijo D. Grybauskaitė.

Šalies vadovė metiniame pranešime minėjo ir užsienio politikos iššūkius. „Geopolitinė realybė verčia ne tik mus, bet ir visą Europą imtis didesnės atsakomybės už savo saugumą“, – padėtį apibūdino D. Grybauskaitė, pabrėždama, kad geopolitiniai iššūkiai atveria galimybių ir stipresnei Europos šalių integracijai.

Dažnai apie migraciją yra kalbama iš sunkumų, kuriuos ji kelia priimančioms šalims, perspektyvos: kiek ji kainuoja, kokias įtampas žadina. Tačiau norint geriau suprasti migracijos reiškinį, taip pat reikia pamatyti ir kitos pusės, šalių, iš kurių migruojama, perspektyvą. 

Tokią perspektyvą pristatė katalikų arkivyskupas iš Kongo Demokratinės Respublikos Bukavu miesto, François-Xavier Maroy Rusengo. Tai jis padarė susitikime su Europos Komisijos ir Europarlamento atsakingaisiais, nagrinėjant migracijos centrinės ir rytų Afrikos regione priežastis.

Visų pirma jis parodė savo kryželį, kurį nešioja kaip vyskupas. Šis kryželis nukaltas iš kulkų. Galbūt ir tokių, kurios pervėrė žmogų. Tokių kulkų Konge yra milijonai, liudijančių apie vieną iš kruviniausių istorijų po II Pasaulinio karo. Viena kulka atsimušė į jo kabineto sieną, šalia galvos. Kažkas taikėsi į jį. Kodėl? „Kiekvienas pamokslaujantis apie taiką, pas mus gyvena pavojuje“, pasakė arkivyskupas.

Endeminė prievarta, prievartos ir smurto lygis – nuo to bėga Kongo žmonės. Smurtas, kartais sunkiai suvokiamo žiaurumo, naikina gyvybes ir naikina infrastruktūrą, valstybės ar Bažnyčios. Konge yra per 3,7 milijonus vidaus pabėgėlių, daugiau nei pusė milijono – išorės pabėgėlių.

Kodėl didelė, natūraliais ištekliais labai turtinga šalis  išgyvena tokią dramą? Kam nereikia demokratinio, klestinčio ir vieningo Kongo?  Arkivyskupas Rusengo išskyrė tris dideles priežastis: gamtiniai ištekliai, politinis akligatvis ir vidinės bei išorinės pastangos palaikyti karinį konfliktą.

Didžiuliai gamtiniai ištekliai vietoj palaiminimo tapo prakeikimu, kuris suka smurto ir skurdo ratą. Kruvinų konfliktų šerdyje yra ekonominiai ir politiniai interesai dėl gamtinių resursų kontrolės. Kartais jie vaizduojami etniniais konfliktais, tačiau tai nėra jų esmė. Etniškumas yra instrumentalizuojamas ir išnaudojamas. Konge nelegaliai išgaunamos ir parduodamos koltano rūdos reikia elektroninių aparatų gamybai. Neturi būti taip, kad išmanieji telefonai finansuotų karą Konge ir tęstų prievartą. Todėl ne kartą buvo kreiptasi į tarptautinę bendruomenę, taip pat Europos Sąjungą, kad ši kontroliuotų savo teritorijų įmones ir verslus, neleisdama pelnytis iš kančių.

Antra, Kongas yra politiniame akligatvyje, demokratinis procesas yra užblokuotas, daug žmonių yra tapę beteisiais. Dabartinė valdžia, kuri atima iš savo žmonių laisvę, daro sunkų nusikaltimą, be užuolankų pareiškė arkivyskupas. Ir tai viena iš pagrindinių priežasčių žmonėms bėgti iš šalies. Bėgti nuo persekiojimų, bėgti iš nevilties. Migracija tampa patrauklia iniciatyva, dėl kurios verta rizikuoti viskuo.

Trečia, be vietinių nusikaltėliškų grupių konflikto zonose veikia ir svetimos, sudarytos iš kaimyninių valstybių piliečių. Tai dažniausiai susiję su minėta nelegalia prekyba ištekliais. Iš Kongo jie išgabenami į kaimynines valstybes, tada toliau. Šios grupės trokšta, kad chaosas, konfliktai tęstųsi, stengiasi juos tęsti, nors tai reiškia ištisų kaimų sunaikinimą, žudymą ir žmonių išvijimą.

„Konge vyksta tyli ir nematoma tragedija“, pasakė Bukavu miesto arkivyskupas, kalbėdamas apie tai, kad šie reiškiniai tarptautinėje bendruomenėje ir žiniasklaidoje yra nematomi. Jis pateikė savo miesto pavyzdį: per dešimt metų jis padidėjo dvigubai, nuo pusės milijono iki milijono. Tai vidaus pabėgėliai, kurie atvyko pas gimines, pas draugus ar tiesiog su viltimi mieste atrasti galimybę pragyventi. Jie gyvena skurde, patiria maisto trūkumą, tokia aplinka palanki nelegalumui.

Kraštui nepadeda tos valstybės, kurios parduoda ginklus, nors puikiai supranta, kad skurdo ir ekstremizmo aplinkoje jais anksčiau ar vėliau bus piktnaudžiaujama.

Valstybei nesugebant ar tyčia nenorint pasirūpinti savo piliečių saugumu ir gerove, Bažnyčia daro ką gali nepaisant to, kad jos institucijos yra perkrautos: išlaiko reabilitacijos centrus išgyvenusiems sunkias traumas, remia jaunimo projektus žemės ūkyje ar žvejyboje, remia įvairaus laipsnių švietimą ir medicinos paslaugas.

Europos Sąjunga, norėdama iš tiesų spręsti migracijos problemą, turi imtis priemonių, kurios liečia jos priežastis: imtis priemonių, kad iškasenų importas nefinansuotų karų kitose šalyse, investuoti į darbą, saugumą, sveikatą, teisingumą ir švietimą pačioje Afrikoje.

VST pareigūnai patruliuoja Palangoje.

Prasidėjus vasaros sezonui vis daugiau žmonių veržiasi aplankyti pajūrio miestus ir pasimėgauti saule. Palangos miesto svečiai ne visada išlieka atidūs ir elgiasi kultūringai. Dėl to, padaugėja nusikalstamos veikos: vandalizmo atvejų, vagysčių, chuliganizmo, išprovokuotų muštynių ir kita.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymu į pagalbą policijai jau ne pirmą kartą pasitelkiami Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai. Šiais metais tarnybos pareigūnai patruliuoja Palangoje nuo vasaros sezono pradžios šventės atidarymo ir periodiškai patruliuos miesto gatvėmis iki pat vasaros pabaigos.

Penktadienio, birželio 2-osios vakarą, Latvijoje jau kelintą kartą buvo surengta „Bažnyčių naktis“. Tai kasmet rengiama ekumeninė akcija, kurioje dalyvauja liuteronai, katalikai, taip pat ir kitų konfesijų bendruomenės, o šios akcijos tikslas – priminti, priartinti krikščionybę – tikėjimą ir krikščioniškąją kultūrą – sekuliarizuotai visuomenei, ypač jaunimui.

Šį kartą į akciją buvo įjungta beveik du šimtai maldos namų. Bažnyčios ir koplyčios buvo atidarytos nuo 18 val. vakaro iki vidurnakčio. Norintieji galėjo jose pasimelsti su vietinėmis bendruomenėms arba asmeniškai susikaupti, pabendrauti su dvasininkais ir su tikinčiaisiais, dalyvauti šia proga surengtuose koncertuose.

Specialios programos buvo skirtos šeimoms ir vaikams. Vyko taip pat diskusijos krikščioniškos pasaulėžiūros temomis arba apie svarbiausius šiuolaikinio pasaulio reiškinius ir jų suvokimą iš krikščioniškų pozicijų.

Į susitikimų bažnyčiose programą buvo įtrauktas taip pat pradedamas švęsti Latvijos nepriklausomybės šimtmetis, krikščionių indėlis į tautinį atgimimą, prisiminti ir sovietinių persekiojimų kankinai – tarp jų ir dalį savo gyvenimo su Latvija susiejęs būsimas palaimintasis lietuvis arkivyskupas Teofilius Matulionis.

Kartu prisimintas ir panašaus likimo latvis vyskupas Dievo tarnas Boleslavs Sloskans. 

Argentinos katalikų Bažnyčia kviečia paskirti minutę už taiką pasaulyje. Taikos minutė Buenos Airėse minima ketvirtadienį, birželio 8 dieną. Visi gyventojai raginami 13 val. paskirti vieną minutę taikai.

Argentiniečius kviečia vyskupų Nacionalinė teisingumo ir taikos komisija, Argentinos katalikų akcija, Katalikų pasauliečių departamentas, Ekumeninių reikalų, santykių su žydais, musulmonais ir religijomis komisijos, pašvęstojo gyvenimo atstovės. Argentinos vyskupų jau trečią kartą skelbiamą minutės už taiką iniciatyvą tarptautiniu mastu parėmė Tarptautinis katalikų akcijos forumas (FIAC) ir Pasaulinė katalikių moterų organizacijų sąjunga (UMOFC).

Visi gali prasidėti, individualiai, su šeima, ar grupėse, namuose ar lauke, mokykloje ar darbo vietoje, kiekvienas pagal savo religinius papročius: atidėti minutę laiko nuo kasdienės veiklos ir ją aukoti už pasaulio taiką tyla, susikaupimu, ar malda, sakoma agentūros „Fides“ cituojamame komunikate.

Taikos minute už pasaulio taiką minimos popiežiaus Pranciškaus, Izraelio prezidento Šimono Pereso ir Palestiniečių prezidento Abu Mazeno istorinio Maldos už taiką susitikimo Vatikane trečiosios metinės. Popiežius su savo svečiais, tarp kurių buvo ir Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus, 2014 metų birželio 8 dieną meldė Dievą suteikti taikos dovaną Šventajai Žemei, Artimųjų Rytų regionui ir visam pasauliui. Maldos susitikimas įvyko Vatikano sodų pievoje netoli Šv. Petro bazilikos. Buvo skaitomos ir giedamos žydų, krikščionių ir musulmonų psalmės, maldos bei meditacijos, klausomasi šių tradicijų religinės muzikos. Popiežius su dviem prezidentais ir patriarchu pasodino taiką simbolizuojantį alyvmedį.

Popiežius Pranciškus tą sykį sakė, kad taikai siekti ir kurti reikia daugiau drąsos negu stoti į karą. Taikos siekis, sakė popiežius, yra daugybės žmonių karštas troškimas; tai ne tik palikimas, paveldėtas iš protėvių, bet ir skola; ją privalome atiduoti jaunimui, vaikams, ir užtikrinti ateities kartoms. 

Kai versime birželio „Artumos“ numerį, Sekminių vėjuos Supratimo ir išminties ... Nuolankumo ir švelnumo ... Nuliūdusiųjų ramybės ... Kankinių tvirtumo ... Dvasia jau bus gaivinamai padvelkusi nauju Dievo meilės gūsiu. Kas šios meilės ir ypač Kankinių tvirtumo Dvasios neatpažintų Teofiliaus Matulionio žvilgsnyje po dešimtmečių įkalinimų bei kankinimų Oršoje, Vladimire, Potmoje, ir 1956-siais pagaliau grįžusio į Lietuvą, Birštoną, – iš birželio „Artumos“ viršelio žvelgia šios būsimo palaimintojo kankinio akys.

Versdami jau pirmuosius žurnalo puslapius atrasime ir jo ganytojiškąjį laišką Kaišiadorių vyskupijos žmonėms tarnystę jiems prisiimant kaip Dvasios siuntimą – „Aš girdžiu Dievo man duotą įsakymą per evangelistą Luką: Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė...“ (Apd 20, 28). Ir tai 1943-iaisiais, dar likus 20 metų iki Vatikano II Susirinkimo – kalbant apie „mylimus pasauliečius“, galinčius palengvinti „ganytojavimo naštą“, apie meilės šeimoje svarbą: „Mylėkitės tarpusavy ir mylėkite savo vaikus, krikščioniškai juos auklėdami“. Birželio numeryje – ir Matulionio laiškų iš kalėjimo apžvalga, ir Teofiliaus sąsajos su Vilniumi, kuris netrukus bus jo beatifikacijos iškilmių miestas, tačiau buvo ir jo kankinystės vieta (KGB kalėjime).

Žurnalo puslapiuose – ir žmonės, ypatingai paliesti Teofiliaus gyvenimo. Štai minėtų laiškų tyrinėtoją dr. Arūną Streikų pažintis su jo operatyvinio sekimo byla atvedė į Bažnyčios istoriko kelią; „Artumos“ kalbinama daktaro disertaciją Matuliono tema parašiusi Roma Zajančkauskienė liudija, jog būtent Teofilius  bus parengęs ją gyvenimo išbandymams ir parodęs jo vertingumą. Dabartinį Kaišiadorių vyskupo generalvikarą mons. dr. Algirdą Jurevičių Teofiliaus gyvenimas įkvėpė parašyti itin gyvą knygą „Susipažinkime – esu Teofilius“, kurią šį birželį išleidžia „Artumos“ leidykla. Pasak recenzento dr. Pauliaus Subačiaus, šioje knygoje „viskas atrodo taip autentiška ir tikra, tarsi jis pats kalbėtų“.

Visa tai skiriame „ypatingam laikui“, kaip jį pavadina kunigas Artūras Kazlauskas, rašydamas apie „palaimintą šventąjį“ ir drąsiai žvelgdamas į ateitį, kai jau melsime ir „Šventasis Teofiliau...“

„Pagal planus“ birželį drauge turėję apžvelgti popiežiaus Pranciškaus laiško šeimoms Meilės džiaugsmas skyrių apie vaikų auklėjimą, bet sykiu gavę „neplaninę“ dangaus dovaną – garbingojo Teofiliaus skelbimą palaimintuoju, kviečiame skaitytojus pamąstyti, kokia auklėjimo pamoka mums duodama per tokius žmones, kaip šventieji bei kankiniai, ir kiek leidžiamės būti auklėjami, mokomi, ugdomi šiais autoritetų nepripažįstančiais laikais.

O juk turėtume būti autoritetai, ypač savo vaikams? Kaip mums sekasi būti jų auklėtojais ir ugdytojais? Kaip su jais kalbamės apie meilę ir lytiškumą? Kaip perduodame tikėjimą ir ar visada pasiseka? Tai kiti žurnalo klausimai, į kuriuos atsakymų ieškome tiek su specialistais, tiek su pačiomis šeimomis.

Kalbinami tėvai sako, jog tikėjimo perdavimą vaikams supranta kaip evangelinį įpareigojimą, o jų mažyliai mokosi maldų ne kaip eilėraščių, bet užtardami savo draugus, auklėtojas. Šeimos kalba apie palaiminimus – vieni kitų ir stalo, apie tikėjimą kaip visa ko pagrindą, be kurio viskas gyvenime sugriūva. O tėvų pasidalijimas, kaip vaikus rengia draugystėms ir meilei, nudžiugina net ir patyrusį psichoterapeutą Gintautą Vaitošką – jis mano, jog tokie tėvai – tai „gilūs ir išmintingi žmonės“.

Bet... ar visi tokie atsakingi? Psichologė Zita Vasiliauskaitės sako, jog, deja, būna, kad ir „valdžią parodome“, ir savo reikmes tenkiname vaiko sąskaita arba duodame vaikams visą laisvę, nes ir patys norime būti nuo jų laisvi. Kaip tik apie laisvę pabūti nuo vaikų... feisbuke, darbe, pasakoja „Tėčio dienoraštis“  – verta perskaityti, kol dar mūsų vaikai nesurengė mums, nuolatos n e t u r i n t i e m s l a i k o, zuikio gimtadienio vakarėlio.

„Be klaidų – neįmanoma“, – ramina jauna dviejų mažylių mama Joana Gimberytė-Juronė. Pasak jos, net geriausi auklėjimo specialistai rastų už ką vaikų atsiprašyti, tad svarbiausia nekartoti tų pačių klaidų.

Tačiau kas atsitinka, kai net patį vaiko gimimą tėvai laiko klaida? Čaižymas sovietinio ūkinio muilo „plytomis“ ir kumščiais iki mėlynių, egzekucijos prie sūpynių taip, kad net bloga darėsi – apie tokią šiandien visų gerbiamo monsinjoro Vytauto Grigaravičiaus vaikystę vaikų namuose pasakoja sesuo Daiva Kuzmickaitė MVS (Carito programos „Vaiko gerovės institutas“ vadovė). Šiai istorijai laimingą pabaigą dovanojo paprasti žmonės. „Jie tapo mano tėvais. Dovanojo save...“ – sako mons. Vytautas apie tuos, kurie pasisodino ant suolo į savo tarpą ir tapo visu pasauliu... O ko laukti tiems daugiau kaip 1 200 vaikų, kurie ir mūsų laikais kasmet patenka į globos įstaigas? Tai straipsnio klausimas su popiežiaus Pranciškaus atsakymu: nė vienas vaikas nėra klaida; kiekvienas vertas namų jaukumo ir įtėvystės, lygiai taip pat kilnios, kaip ir tėvystė.

Galbūt jau perskaitę šio mėnesio „Artumos“ numerį, birželio 25-ąją susitikime Vilniuje – švęsti Lietuvos jaunimo dienų ir arkivyskupo Teofiliaus išaukštinimo – kaip dovanos ir kaip švento žmogaus gyvenimo pamokos, dėkodami Dievui, kuris savo auklyba, kaip primena Tomas Viluckas (plg. Žyd 12), visada veda į teisumą.

Vilniuje, pačioje senamiesčio širdyje, buvusiame Šv. arkangelo Mykolo bernardinių moterų vienuolyne, šiandien atidarytas naujas konferencijų ir meno centras. Moderni Arkangelo pavadinimą gavusi erdvė skirta priėmimams ir konferencijoms, viešiems kultūros ir meno renginiams, vestuvėms, pokyliams ir kitiems svarbiems įvykiams.

Apžiūrėti naujojo centro šį vakarą susirinko žinomi Lietuvoje renginių, švenčių ir vestuvių organizatoriai. Jiems pristatyta pasaulinio garso menininko Aleksandro Šepkaus juvelyrinių dirbinių paroda „Nuo mamuto ilties iki safyrų aukso apsoduose“.

Arkangelo konferencijų ir meno centras išsiskiria ne tik Lietuvoje analogų neturinčia renesansine architektūra, bet ir nepakartojama istorija, glaudžiai susijusia su garsia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės magnatų Sapiegų gimine.

Rytiniame korpuse esančios didžiausios ir puošniausios vienuolyno salės – Refektoriumo – lubos dekoruotos Sapiegų giminės herbu. Buvusioje virenėje išlikęs įspūdingas atviras krosnies kaminas, kurio aukštis siekia 17 metrų. Dar dvi vienuolyno patalpos pavadintos salonu ir vyresniosios cele. Buvusiame vienuolyno rūsyje taip pat įrengtos patogios erdvės.

„Arkangelo erdvės – tai naujam gyvenimui prikelta senojo Vilniaus autentika. Turtinga istorija, meno vertybės ir nepakartojama vienuolyno dvasia mūsų svečiams visada palieka didžiulį įspūdį, čia norisi grįžti. Nuostabu, kad šis senamiesčio perlas tapo visuomenei atvira erdve“, – atidaryme kalbėjo Arkangelo konferencijų ir meno centro vadovas Dominykas Noruišis.

„Šiandien unikalus bernardinių vienuolyno ansamblis dar plačiau atveriamas visuomenei ir įvairioms veikloms, – sako Vilniaus arkivyskupijos ekonomas Mykolas Juozapavičius. – Tikiu, kad ši renginių erdvė subtiliai derės su greta veikiančiu Bažnytinio paveldo muziejumi ir jo edukacinėmis veiklomis.“

Mykolas Juozapavičius džiaugiasi, kad Arkangelo konferencijų ir meno centras padės generuoti lėšas Vilniaus arkivyskupijos įgyvendinamoms socialinėms veikloms, kurios yra skirtos silpniausiems visuomenės nariams.

Vienuolyno bažnyčioje veikia Bažnytinio paveldo muziejus. Jame saugomos ir eksponuojamos sakralaus meno vertybės: seniausi Lietuvos auksakalystės ir tekstilės šedevrai, valdovų dovanos ir garsių menininkų kūriniai. Tik čia galima pamatyti pusšimtį metų katedros sienoje slėptą Vilniaus katedros lobyną. Muziejuje vyksta edukaciniai užsiėmimai vaikams, jaunimui, suaugusiesiems, rengiamos teminės ekskursijos, vyksta protmūšiai, ieškomi „lobiai“, švenčiami gimtadieniai. Muziejaus erdvė ypač tinkama išskirtinėms idėjoms.