Pas Jėzų ateina sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir klausia: „Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: 'Jei kieno brolis mirtų ir paliktų žmoną, o nepaliktų vaikų, tuomet jo brolis tegu veda našlę ir pažadina jam palikuonių'. 
    Ir štai yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirdamas nepaliko vaikų. Vedė ją antrasis, bet ir šis mirė bevaikis.     Taip pat atsitiko ir su trečiuoju, ir visi septyni nepaliko vaikų. Paskiausiai iš visų mirė moteris. Numirėliams keliantis, kai ir jie prisikels, kurio iš jų žmona ji bus? Juk ji yra buvusi septynių žmona?“ 
    Jėzus jiems atsakė: „Argi ne todėl klystate, kad neišmanote nei Raštų, nei Dievo galybės? Kai prisikels iš numirusių, tai nei ves, nei tekės, bet bus kaip angelai danguje. O kad mirusieji keliasi,- ar neskaitėte Mozės knygoje apie krūmą,- kaip Mozei Dievas yra pasakęs: 'Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas, Jokūbo Dievas'?!  Jis gi ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas. Jūs labai klystate“.

Tob 3, 1–13. 16–17a: Jųdviejų maldos buvo išklausytos Dievo didybės akivaizdoj

Ps 25, 2–3. 4–5ab. 6–7bc. 8–9. P.: Mano širdis į tave, Viešpatie, kyla.

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Skaitant šios savaitės evangelijos ištraukas, peršasi išvada, kad Jėzus vien tik atrėminėja įvairius priekaištus ir tobulai užmaskuotus spąstus. Rodos Jis ką tik fariziejų mokiniams liepė mokėti ne vien tik mokesčius, bet juo labiai visą gyvenimą skirti Dievui, dabar Jis turi priimti sadukiejus. Ir visa tai, kaip sako evangelistai, vyksta tą pačią dieną.

Šiaip ar taip, man, ko gero, jau pradėtų ir galvą skaudėti nuo tokių egzistencinių problemų sprendimo. Bet šįkart ne apie tai. Pas Jėzų ateina grupelė sadukiejų. Padiskutuoti, o gal ir vėl – pateikti gudriai užmaskuotus spąstus. Tai galingos kunigų grupės nariai, kurie neigė mirusiųjų prisikėlimą.

Lyg viskas būtų tvarkoj, jie remiasi Penkiaknyge ir pateikia ten aprašytą pavyzdį. Rodos, pati problema iškelta diskusijai – tikrai opi: kaip bus su šeima mirusiųjų prisikėlimo momentu? Juk natūralu, kad žmonės norėjo išlikti po mirties pratęsdami savo šeimą. Mirus bevaikiui broliui, kitam broliui tekdavo pareiga išlaikyti bevaikio brolio vardą ir pratęsti jo šeimą. Toks buvo Levirato įstatymas. Sadukiejams atrodė, kad šioje perspektyvoje pats mirusiųjų prisikėlimo faktas yra ne tik neprasmingas, bet ir mažumėlę juokingas.

Tuo tarpu Viešpats, tęsdamas diskusiją, pateikia Mozės patirties pavyzdį. Mozei Dievas prisistato, kaip Abraomo, Izaroko ir Jokūbo Dievas. Dievas, kuris kuria, veda, išlaisvina, gelbsti ir rūpinasi. Gyvasis Dievas. Taigi, Jame negali būti ir mirties kaip sąstingio, kaip pabaigos.

Ką mums gali pasakyti šios dienos evangelija? Labai paprastą tiesą. Gyvenimas amžinas. Tačiau jo nesukursime praeinančiais dalykais. Nesukursime ir vien tik materialine gerove. Tačiau tikro gyvenimo skonį tikrai pajusime įsišakniję Dieve. Juk Jis nėra mirusiųjų (nors ir šiandienis žmogus to – man labai keista – norėtų), bet gyvųjų Dievas.

Ir pabaigai. Nebijokime, vis dėl to diskutuoti su Dievu. Jam tikrai nuo mūsiškių klausimų neįskaus galvos, Jis tikrai mums suras laiko. Tačiau leiskime, kad galutinį žodį, svariausią argumentą tartų Jo lūpos. O mūsų indėlis ne tik šioje diskusijoje, bet ir nuolat būtų tiesiog tuo Dievo argumentu gyventi. Tik tiek. Ir tiek daug... 

Bernardinai.lt

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL © Baltijos fotografijos linija

Sankt Peterburgo verslininkai kviečia Lietuvos savivaldybes pristatyti savo lankytinus objektus ir taip sulaukti daugiau turistų. Turizmo departamento duomenimis, žmonių srautas iš Rusijos jau auga ir yra vienas didžiausių tarp užsienio šalių.

LRT KLASIKA apžvelgia šį trečiadienį Lietuvoje vyksiančius kultūros renginius.

21-ojo Vilniaus festivalio koncertas „Vidurnakčio saulė“ Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje – 19 valandą. Gros Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, vadovaujamas ir diriguojamas Modesto Pitrėno. Solistas – violončelininkas Mario Brunello iš Italijos. Programoje – Justės Janulytės kūrinio „Vidurnakčio saulė“ premjera, Gustavo Mahlerio ir Felixo Mendelssohno Bartholdy kūriniai.

Susitikimų-koncertų ciklo „Pas Čiurlionį“ paskutinis sezono vakaras sostinės Čiurlionio namuose – 18 valandą. Koncertuos pianistas Emanuele Torquati iš Italijos. Vakarą ves muzikologė Rasa Murauskaitė.

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro artistų koncertas Lietuvos muzikų rėmimo fondo Stasio Vainiūno namuose – 18 valandą.

Muzikos mokyklos „Vaikas ir muzika“ auklėtinių koncertas sostinės „Muzikos galerijoje“ – 18 valandą.

Vinco Mykolaičio-Putino poezijos skaitymo vakaras Vinco Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje – 18 valandą. Eiles skaitys aktorė Jūratė Vilūnaitė. Pertraukėlių metu skambės muzika, bus rodomos dokumentinių filmų iš muziejaus archyvo ištraukos. Veiks dailės darbų paroda „Vincas Mykolaitis-Putinas ikonografijoje“.

Paskaitų ciklo „Lietuvos istorija: trumpai ir iš esmės“ paskaita „Lietuvių tautinis atgimimas ir nepriklausomybės atkūrimas XX amžiaus 9–10 dešimtmečiuose ir įtvirtinimas“ galerijoje „Kunstkamera“ – 18 valandą 15 minučių. Lektorė – istorikė, humanitarinių mokslų magistrė Erika Meškauskaitė.

Režisieriaus Ernesto Samsono ilgametražio dokumentinio filmo „Semme“ peržiūra bei susitikimas su kūrėjais Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Kino salėje – 18 valandą. Prūsiška kūrinio pavadinimo reikšmė „Žemė“ sufleruoja jo turinį – filmas pasakoja apie Lietuvos etnokultūrą, nagrinėja žygių, tikėjimo ir tautodailės temas.

Pasaulinio garso menininko Aleksandro Šepkaus juvelyrikos paroda 18 valandą bus atidaryta „Arkangelo“ konferencijų ir meno centre, buvusio vienuolyno celėje. Paroda atidaroma šio centro pristatymo proga ir veiks iki liepos 30 dienos.

Amsterdame gyvenančių bei kuriančių menininkių Ninos Glokner ir Rūtos Butkutės paroda „Užnugaris/kairė ranka“ 18 valandą bus atidaryta sostinės projektų erdvėje „Sodų 4“. Atidarymo metu vyks du menininkių specialiai šiai erdvei sukurti performansai. Paroda bus eksponuojama iki birželio 22 dienos.

Susitikimas su jaunosios kartos fotografe, žurnaliste, keliautoja Berta Tilmantaite Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Parko padalinyje – 17 valandą.

Spektaklis „Aušros pažadas“ pagal Romaino Gary autobiografinį romaną Nacionalinio Kauno dramos teatro Rūtos salėje – 18 valandą. Režisierė – Agnė Sunklodaitė.

Olesios Kasabovos fotografijų ant drobės paroda „Koks tavo palaidinės raštas“, skirta Lietuvoje paskelbtiems Tautinio kostiumo metams, 16 valandą bus atidaryta Kauno miesto muziejaus rotušės skyriuje. Paroda sukurta remiantis fotomedžiaga iš Kijevo Nacionalinio ukrainiečių liaudies taikomosios dailės muziejaus bei papildyta autorės fantaziniais vaizdais iš ukrainiečių kaimo gyvenimo. Atidarymo metu ukrainiečių liaudies dainas atliks Klaipėdos ukrainiečių dainų ansamblis „Prosvit“. Paroda veiks iki liepos 5 dienos.

Virginijaus Kašinsko etnotapybos paroda „Rikajotas“ 17 valandą atidaroma Kauno miesto muziejaus Kauno pilies skyriuje. Dailininkas pateikia žiūrovams Lietuvių tautos tolimos istorijos dvasinį paveldą, kuris atsispindi per amžius sukauptuose dvasiniuose kloduose, išsaugotuose kalboje, mituose, legendose, pasakose, dainose, šokyje, muzikoje ir dailėje. Paroda bus eksponuojama iki liepos 7 dienos.

Koncertas „Muzika erdvėje“ Klaipėdos koncertų salėje – 18 valandą 30 minučių. Gros Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas ir diriguojamas Donato Katkaus. Solistas – gitaristas Saulius S. Lipčius.

Pianisto Motiejaus Bazaro fortepijono rečitalis Birštono kurhauze – 19 valandą. Programoje – Pauliaus Hindemito ciklas fortepijonui „Garsų žaismas“.

V tarptautinio multiinstrumentinio jaunųjų muzikantų konkurso „Olimpo musicale`2017“ dalyvių pasirodymai Prienų kultūros ir laisvalaikio centre – nuo 10 valandos iki 18 valandos 30 minučių.

Šv. Antano atlaidų bei Kretingos miesto šventės renginys – brolio Bernardo Belicko kūrybos vakaras – 16 valandą Kretingos Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje.

Rašytojos Alės Rūtos ir mecenatės Aleksandros Kazickienės literatūrinės premijos konkurso pristatymas Rokiškio krašto muziejuje – 17 valandą.

EPA nuotrauka

Likus vienai dienai iki neeilinių Didžiosios Britanijos parlamento rinkimų, valdančiųjų konservatorių premjerei Theresai May tenka teisintis, kodėl ji, būdama šalies vidaus reikalų ministre, gerokai apkarpė policijos pajėgas ir jų finansavimą. 

Nemaža dalis Londono gyventojų ir visos Jungtinės karalystės piliečių gana neigiamai įvertino ir opozicinių leiboristų, ir valdančiųjų konservatorių mėginimus rinkimų kampanijai panaudoti naujausią tragišką teroro aktą Londone, per kurį žuvo 7 žmonės ir dešimtys buvo sužaloti. 

Rinkimus organizavusius konservatorius bandantis prisivyti leiboristų lyderis Jeremy Corbynas net gi pareikalavo premjerės Th. May atsistatydinimo, nes, būtent jai vadovaujant vidaus reikalų ministerijai, Anglijos ir Velso policijos pajėgos buvo sumažintos 20 tūkstančių pareigūnų, apkarpytas jų finansavimas.

Th. May, tvirtina, kad antiteroristinės tarnybos sumažintos nebuvo, ji kaltina J. Corbyną, kad jis nepalaikė griežtų kovai su terorizmu skirtų įstatymų.

Kęstutis K. Girnius Evgenios Levin nuotrauka

Vertinant trijų parlamentinių partijų – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), Liberalų sąjūdžio (LS) ir Socialdemokratų partijos (LSDP) – vadovus, tik konservatoriams vadovaujančiam Gabrieliui Landsbergiui pavyko nuveikti kažką apčiuopiamo partijoje, teigia LRT.lt kalbinti politologai ir apžvalgininkai. Tuo metu LS vadovaujantis R. Šimašius esą atrodo blankus ir mažai dirbantis, o socialdemokratų vedlys Gintautas Paluckas – galbūt ne toks principingas, kaip galėjo pasirodyti iš pradžių.

Prieš ir po Seimo rinkimų šalies politinės jėgos pradėjo vykdyti savo atsinaujinimo ir atsijauninimo programas.

Atsijauninimas – mada ar būtinybė?

Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė sako, kad politologai bei apžvalgininkai nuolat kartojo, jog partijose nėra rekrutavimo – natūralios kartų kaitos, ir jos neužsiaugina lyderių.

„Tuomet partijos pradėjo stipriai atsinaujinti, nors, mano požiūriu, jaunystė nėra gėrybė savaime, jei tos jaunystės nelydi patirtis, protas, žinios, kiti gebėjimai. Būtų gerai, kad lydėtų ir charizma“, – kalbėdama su LRT.lt pabrėžė R. Urbonaitė.

Tuo metu Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) politologas Kęstutis Girnius mano, kad į politiką turi ateiti nauja karta, o partijoms laikas keistis.

„A. Butkevičiaus karta Seime praleido beveik 20 metų, A. Kubilius pats pasitraukė iš TS-LKD vadovų, nors būtų galėjęs pasilikti, jei būtų norėjęs. Keičiasi ir kitos partijos, kai kurios gęsta – Darbo partijos faktiškai jau nėra, „tvarkiečiai“ irgi keičiasi. Klausimas – ar geriau šie 30–35 metų, ar reikėtų išrinkti šiek tiek vyresnius, kurie turėtų didesnę patirtį?

Negalima laikrodžio sukti atgal, bet klausimas, ar bus susitaikyta su esama padėtimi ir G. Landsbergis vadovaus 20 metų, ar atsiras ir kitų politikų, kurie norės perimti postus. Viliuosi, kad bus skeptiškesnis ir energingesnis požiūris“, – kalbėjo K. Girnius.

Pasak politologės R. Urbonaitės, šie išrinkti politikai kol kas bus partijų pirmininkais, nes esą nematyti jiems alternatyvų.

„Kas, jei ne G. Landsbergis, dabar galėtų vadovauti konservatoriams? Nepaisant to, kad šioje partijoje yra stiprių žmonių, trūksta politiko, kuris būtų patrauklus ir veržlus. Vyresnysis kontingentas, panašu, nėra patrauklus rinkėjui. Galbūt konservatoriams galėjo vadovauti Žygimantas Pavilionis ar Irena Degutienė, bet, manau, ji partijos vadove jau netaps, nepaisant to, kad yra stipri politikė – užtenka pažiūrėti jos vadovaujamus posėdžius Seime, kai supranti, kad jos išmintis ir sukauptas žinių bagažas gali daug ką.

LS išgyvena rimtą krizę. Ši partija turi jaunų veidų, pavyzdžiui, Aušrinę Armonaitę. Bet ar ji šiandien gali būti pagrindinis partijos veidas ir vedlys, kuris ir rinkėjams būtų labai imponuojamas?“ – klausia R. Urbonaitė.

LRT.lt kalbinti politologai ir apžvalgininkai įvertino G. Landsbergio, R. Šimašiaus ir G. Palucko nuveiktus darbus partijoje – kurios partijos vadovas pasirodė geriausiai savo vadovaujamu laikotarpiu?

R. Šimašių vertins pagal nuveiktus darbus Vilniuje

Kaip teigia politologas K. Girnius, 2015 m. R. Šimašiui laimėjus Vilniaus mero postą buvo kalbama, kad LS taps pagrindine dešiniąja jėga. „Daugelis, taip pat ir aš, manėme, kad liberalai imsis ypatingų pastangų, kad jų vadovavimas Vilniui būtų itin sėkmingas. Tačiau faktiškai R. Šimašius nieko daug ir nepadarė. Atrodo, nei jo partija, nei jis pats nerado būdų išjudinti reikalus. Dabar jis beveik nematomas, išskyrus atvejus, kai išeina ginti partijos nuo kaltinimų dėl korupcijos“, – įvertino K. Girnius.

Anot K. Girniaus, „partijos žlugimas pakenkė ir R. Šimašiaus populiarumui“. „Jis yra šiltas ir iškalbus žmogus, tačiau kažkodėl nelabai geba pritraukti rinkėjų, kad jie susietų savo likimą su šia partija ir ją palaikytų. R. Šimašius tapo tokiu pačiu politiku, kaip ir kiti“, – apibendrino politologas.

Žiniasklaidoje gerokai matomesnis ir ryškesnis pastaruoju metu yra LS vicepirmininkas Seimo narys Eugenijus Gentvilas. Kaip teigia K. Girnius, E. Gentvilas turi didesnę patirtį, ir pagrindinis žiniasklaidos dėmesys yra į šį politiką. „E. Gentvilas yra iškalbus žmogus, turi ką pasakyti. Tai yra tinkamas vadas ir sulaukia tikrai daugiau dėmesio nei R. Šimašius. Jei R. Šimašius sugalvotų, kaip iš tiesų pagerinti gyvenimą Vilniuje, jis sulauktų dėmesio, tačiau kol kas to nepadarė. Jei kas siektų išvardinti jo iniciatyvas, būtų sunku tai padaryti“, – LRT.lt komentavo K. Girnius.

MRU politologės R. Urbonaitės teigimu, jei R. Šimašius nebaigs kadencijos su realiais darbais, jam gali būti sunku vesti liberalus į priekį.

„Kol kas nesimato R. Šimašiaus lyderystės. [...] Nepaisant to, kad jis yra žinantis ir nemažai suprantantis, nuoseklus, kalbant apie liberalizmą, iš esmės išnešti partiją į naują platformą jam nepavyksta. Matome jį aktyvų socialiniuose tinkluose, bet nepasitenkinimo taip pat ganėtinai nemažai. Jei jis nebaigs mero kadencijos su realiais rimtais projektais ir dideliais darbais, jam gali būti sudėtinga toliau vesti partiją į priekį ir būti jos lyderiu. Jis išlieka ganėtinai blankiu politiku“, – vertino R. Urbonaitė.

Kaip teigia apžvalgininkė Indrė Makaraitytė, R. Šimašius yra Vilniaus politikas ir jam esą sudėtinga būti nacionaliniame lygmenyje. „Be to, liberalai iš tiesų yra rimtoje krizėje, kokioje nėra buvusi jokia kita partija Lietuvoje. Man atrodo, kad čia yra ne tik lyderystės, bet ir rimta partijos – korupcijos problema. Partijoje vienas kitu nebepasitiki“, – sakė I. Makaraitytė.

Pasak apžvalgininkės, liberalų rinkėjui dabar svarbiausia žinoti, ką R. Šimašius darys su partija, tačiau jo rankos esą surištos, nes jis nežino, ką su ja veikti, mat teisėsauga neatsako į visus klausimus, kas bus toliau. „Principiniai dalykai, ką galėjo padaryti partija, buvo: Šarūną Gustainį išmetė, nelaukę sprendimo; dėl Gintaro Steponavičiaus taip pat buvo gana kategoriškas pareiškimas. Bet kiek dar yra tokių – niekas negali pasakyti“, – LRT.lt kalbėjo I. Makaraitytė.

„G. Landsbergis užčiaupė burnas savo kritikams“

Šių metų vasarį G. Landsbergis buvo perrinktas antrajai kadencijai TS-LKD. Nors konservatorių partijos pirmininko rinkimai turėjo įvykti vėliau, juos paankstino pats G. Landsbergis, motyvavęs tuo, kad „nori pasitikrinti pasitikėjimo mandatą po Seimo rinkimų“. Konservatoriai partijos vadovo rinkimuose parodė, kad šiuo politiku pasitiki – G. Landsbergis surinko net 62 proc. balsų.

Apžvalgininkė I. Makaraitytė tvirtina, kad dar kartą laimėjęs TS-LKD pirmininko rinkimus „G. Landsbergis užčiaupė visiems burnas“.

„Po šių rinkimų nebeliko argumento, kad tai – senelio statytinis, nors tai buvo akivaizdu. Bet G. Landsbergiui sekasi daug geriau nei R. Šimašiui ir G. Paluckui. Jam pavyko konsoliduoti partiją, nesusipyko ir jaunimas su vyresniais partiečiais. Tai – rimtas pasiekimas. Jis įrodė, kad yra vertas šios pozicijos, ir laimėjo užtikrintai. Vis tik konservatoriai kol kas yra kalbų lygyje – jie dar neturi valdžios. Išbandymas partija būna tuomet, kai apsiimi kažką daryti“, – LRT.lt sakė I. Makaraitytė.

TSPMI politologas K. Girnius pastebi, kad dabar G. Landsbergis yra gerokai ryškesnis nei tuomet, kai dirbo Europos Parlamente.

„Pastaruoju metu jis stengiasi ir yra matomas. Jis pabrėžia, kad yra partijos lyderis, gudriai ir veiksmingai surengė pirmininko perrinkimą. Tačiau jis dar ne visiškai supranta, kaip veikia Seimas, artimi jo kolegos yra pastebėję, kad jis dar nežino, kaip vadovauti frakcijai Seime. Yra tokių politikų, kaip Mykolas Majauskas, kuris greičiau reaguoja į situaciją, o Gabrielius lieka simbolinis vadovas. Manau, G. Landsbergis per daug sureikšmina socialinių tinklų svarbą – kai kurie teigia, kad jis labiausiai tinka būti konservatorių Feisbuko paskyros direktoriumi“, – juokavo K. Girnius.

Politologo manymu, G. Landsbergiui kol kas neblogai sekasi apjungti abu partijos flangus ir esą gerai, kad nepakeitė partijos pavadinimo iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų į Tėvynės sąjungą. Taip jis esą būtų suerzinęs daugelį partijos narių krikdemų. Tačiau K. Girnius, kaip ir I. Makaraitytė, sako, kad partijos vidaus reikalų tvarkymas nėra svarbiausias privalumas.

„Klausimas, kaip gali paveikti parlamentą ir rinkėjus, kad per kitus rinkimus jie pasitikėtų konservatoriais ir už juos balsuotų. Ar jis sugebės pritraukti naujų rinkėjų, jei liberalai išsikapstys iš korupcijos skandalo?“ – klausia K. Girnius.

Tuo metu politologė R. Urbonaitė pastebi, kad teigiamų ir neigiamų atsiliepimų apie G. Landsbergį balansas yra labiau neigiamas ir esą neaišku, ar šis partijos vadovas galėtų turėti aukštus reitingus.

„Daugeliui jo pavardė yra kaip raudona skraistė, kai kurie rinkėjai net nesigilina, ką jis kalba – pavardė uždeda tam tikrą žymę. Kita vertus, G. Landsbergiui išties pavyko partijoje stabilizuoti savo pozicijas ir netgi jas sustiprinti. Dabar jis turi gerą startinę poziciją – būdamas opozicijoje, jis gali būti labai aktyvus. Jis tą labai gerai ir daro – laviruoja tarp flirto ir aršios kritikos premjero atžvilgiu“, – aiškino MRU politologė.

R. Urbonaitės teigimu, G. Landsbergiui pavyko pritraukti jaunų rinkėjų balsuoti už konservatorius, tačiau šiam politikui kol kas esą trūksta įdirbio, kad žmonės juo galėtų pasitikėti. „Jauniems politikams tai yra iššūkis, nes jaunystė asocijuojasi su naujumu, bet kartu kartais ir vėjavaikiškumu, nepatyrimu, politinės išminties stoka. Kartais tai gali pakišti koją“, – perspėjo politologė.

G. Paluckas per daug skuba?

K. Girnius sako, jog naujasis socdemų vedlys G. Paluckas supranta tai, ko nesupranta vyresni LSDP nariai – kad partija yra atsidūrusi labai sudėtingoje situacijoje, o praėjusių metų pralaimėjimai yra didžiausi nuo 1996-ųjų.

„Partijai gresia, kad ji, buvusi valdančioji, taps vidutine partija ir surinks vos 8–12 mandatų. G. Paluckas supranta, kad partija turi pradėti veikti. Būdamas koalicijos partneriu, negali tik sėdėti ir viskam pritarti, ką sako S. Skvernelis ir R. Karbauskis. Dabar G. Paluckas pasiryžęs kovoti su vidiniu partijos sustabarėjimu, tačiau jis per skubiai kalba – pagrasino pertvarkyti partijos struktūrą, išvaryti kažką... Daug protingiau būtų iš pradžių su žmonėmis pasikalbėti ir pasiūlyti, kad jie pasitrauktų. Kitu atveju kyla pasipriešinimas“, – dėstė K. Girnius.

Politologo manymu, G. Paluckas supranta, kad partijai reikia turėti savo veidą, tačiau jis dar nėra radęs būdo, kaip tai padaryti. „Be to, jam labai kenkia, kad jo nėra Seime“, – pridūrė K. Girnius.

Savo ruožtu I. Makaraitytė sako, jog G. Paluckas dar labai mažai laiko vadovauja partijai, todėl sunku kažką sakyti: „Jis yra kaip Artūras Zuokas – nacionalinio lygmens aktyvus veikėjas. Jam yra sunku, matosi, kad jau dabar jam reikia daryti kai kurias nuolaidas dėl savo principinių pozicijų.“

Tam pritaria ir R. Urbonaitė, pasak kurios, daugelis rinkėjų net nežino, jog G. Paluckas yra naujasis Socialdemokratų partijos vadovas, arba negali daug apie jį pasakyti.

„Socdemai pasirinko žmogų, kuris nacionaliniu mastu nežinomas ir nematomas. Daugelis rinkėjų negali įvertinti šio politiko. Socdemai neinvestavo į jaunus žmones, išsirinko politiką, kuris nesugebėjo tinkamai pasirodyti Vilniaus mero rinkimuose, nesugebėjo laimėti viendamantėje. Jie pasirinko politiką, kuris nebent ateityje gali tapti nacionalinio masto politiku, bet nuoširdžiai abejoju G. Palucko galimybėmis. Be to, jis neturi daug laiko transformuoti partiją ir sukurti realių pokyčių. Jam reikia nuversti kalnus, o jaučia stiprų pasipriešinimą“, – teigia R. Urbonaitė.

Politologės teigimu, nors ir kalbama, kad G. Paluckas yra užsibrėžęs grąžinti kairiąją politiką Lietuvai, aplinkybės jam nėra palankios.

„Nesu tikra, ar jis turi lyderio savybių, kurios padėtų išspręsti vidinį partinį pasipriešinimą ir padarytų jį nacionalinio lygio politiku, kurį visi pažįsta. G. Paluckas turi labai didelę autoriteto problemą – taip, pusė partijos už jį balsavo, bet ar balsavo už jį kaip lyderį, ar todėl, kad tai buvo mažiausia blogybė?“ – svarstė R. Urbonaitė.

Nuotraukos autorius Tomas Lukšys/BFL © Baltijos fotografijos linija

Pirmoji JAV prezidento D. Trumpo kelionė į Arabų šalis ir Europą sukėlė daug emocingų diskusijų. Žiniasklaidoje ypač daug dėmesio susilaukė jo kūno kalba ir tviterio žinutės apie didžiulę kelionės į Europą sėkmę ar su realybės šou palygintas jo pažadas apie poziciją dėl JAV dalyvavimo Paryžiaus klimato kaitos susitarime informuoti kitą savaitę. Analitikai pastebėjo, kad Arabų šalių vadovams jis pasakė, kad neketina pamokslauti apie žmogaus teises, tuo tarpu partnerius NATO šalių vadovus pamokė, kad jie turėtų skirti daugiau lėšų gynybai ir kad apskritai yra daug skolingi JAV mokesčių mokėtojams. O labiausiai JAV prezidentas kritikuotas už tai, kad nepaisant jo komandos išankstinių patikinimų, jis pats savo kalboje nepaminėjo tolesnio tvirto JAV įsipareigojimo 5-tajam NATO sutarties straipsniui („visi už vieną ir vienas už visus“).

Kaip „The Washington Post“ pastebėjo Anne Applebaum bei Constanze Stelzenmuller, šitokiu elgesiu JAV prezidentas ne tik sustiprino partnerių Europoje abejones dėl JAV įsipareigojimo puoselėti transatlantinius ryšius ir padidino Rusijos vadovų strateginio apsiskaičiavimo dėl neva susilpnėjusio JAV įsipareigojimo NATO partneriams riziką, bet ir parodė, kad jis nelabai supranta, ką reiškia atgrasymo politika, tarptautiniai įsipareigojimai ir JAV lyderystė. Kita vertus, reikia sutikti ir su tais, kas primena, kad D. Trumpas yra toli gražu ne pirmasis JAV prezidentas priminęs partneriams Europoje apie poreikį tinkamai prisidėti prie kolektyvinės gynybos įsipareigojimų, prakalbęs apie poreikį naujai pasižiūrėti į bendradarbiavimo su Rusija poreikį ar prioritetą skyręs kitiems JAV požiūriu probleminiams pasaulio regionams. Dar daugiau – nors JAV prezidentas Briuselyje nepasakė to, ko iš jo tikėjosi Baltijos ir kitų Europos NATO šalių vadovai, tačiau pastaruoju metu stiprinamas JAV karinių pajėgumų Europoje ir konkrečiai Baltijos jūros regione buvimas signalizuoja apie gana rimtą požiūrį į JAV solidarumą su NATO partneriais.

Tikėtina, kad toks neatitikimas tarp, viena vertus, JAV prezidento žodžių bei tviterio žinučių, ir, kita vertus, kai kurių jo komandos narių patikinimų sąjungininkams Europoje bei praktinių JAV karinių pajėgų veiksmų NATO šalyse, gali būti aiškinamas tuo, jog D. Trumpas tiesiog nelaiko NATO reikalų svarbiais ir yra pavedęs jais rūpintis gynybos sekretoriui bei nacionalinio saugumo patarėjui. Bet toks pastebėjimas irgi būtų nepakankamas. Norint suprasti tai, ką užsienio politikos klausimais kalba ir rašo JAV prezidentas, reikia suprasti, kad jo požiūris į tarptautinius reikalus yra tiesiogiai susijęs su JAV vidaus politika. Ir šiuo atžvilgiu svarbu ne tik tai, kad jis nuolat kalba savo rinkėjams JAV. Tai praktikuoja kiekvienos šalies vadovai, kai iš tarptautinių susitikimų ir forumų savo kūno kalba ar pasisakymais siekia gerai atrodyti savo šalies rinkėjų akyse. Prisiminkim kad ir pastarosiomis dienomis bene dažniausiai cituotą Vokietijos kanclerės A. Merkel pasisakymą apie poreikį Europai labiau pasikliauti savo jėgomis. Šiuo požiūriu D. Trumpas nuo kitų skiriasi nebent kraštutiniu dėmesio savo rinkėjams demonstravimu.

Tačiau dar svarbiau suprasti gilesnes tokio elgesio ištakas. Kaip yra pastebėjęs John Hopkins universiteto profesorius Daniel Hamilton, neseniai lankęsis VU TSPMI, JAV prezidento požiūris į užsienio politikos reikalus gali būti aiškinamas viena iš kelių svarbių JAV politinės tradicijos srovių, konkrečiai, septintojo JAV prezidento Andrew Jacksono nuostatomis. Jų esmė – prioriteto skyrimas JAV vidaus reikalams, pirmiausia fiziniam JAV piliečių saugumui ir ekonominei jų gerovei. Užsienio politika laikoma antriniu dalyku ir svarbi tik tiek, kiek ji padeda įtvirtinti minėtus prioritetus. Pastarieji gali pateisinti vienašališkas priemones tarptautiniuose santykiuose – ar tai būtų prekybos su užsienio partneriais ribojimas, ar karinės operacijos prieš grėsmę keliančius veikėjus. Remiantis šiuo požiūriu, JAV nenaudinga dalyvauti prekybos liberalizavimo iniciatyvose ar kituose daugiašialiuose susitarimuose, pavyzdžiui, dėl aplinkos taršos ribojimo, jei manoma, kad JAV ekonomikai jie yra nenaudingi. Būtent tai ir reiškia šūkis „pirmiausia – Amerika“. Sąjungininkai (NATO narės) laikomi svarbiais tiek, kiek padeda kovoti su JAV piliečiams aktualiomis grėsmėmis ir nepiktnaudžiauja JAV skiriamais ištekliais. O už Europos reikalus atsakingų JAV administracijos pareigūnų paskyrimo vilkinimas gali būti ne tiek Europos svarbos JAV užsienio politikoje sumenkinimo išraiška, kiek nepasitikėjimo Vašingtono elitu ženklas.

Atrodo, kad dėl įvairių priežasčių – ekonominio ir politinio susvetimėjimo, identiteto politikos – D. Trumpas laimėjo rinkimus, gavęs tokių ir panašių nuostatų intuityviai besilaikančių JAV rinkėjų paramą. Sunku pasakyti, kiek jis pats tiki tokiomis idėjomis, o kiek elgiasi oportunistiškai, siekdamas išsaugoti savo rėmėjų palaikymą, ypač netylant diskusijoms dėl Rusijos kišimosi į JAV politikos reikalus. Be to, jo polinkis karštai reaguoti į jį demonizuojančius ar tiesiog jam nepritariančius kritikus, yra neapibrėžtumą didinantys veiksniai. Tačiau apskritai kol kas jo sprendimai pernelyg nenukrypo nuo pagrindinių minėtos JAV politinės tradicijos nuostatų.

Žinoma, JAV institucijos – teismai, Kongresas bei kai kurie jo paties komandos nariai – taip pat švelnina polinkį į vienašališkas priemones bei į izoliavimąsi nuo tarptautinės aplinkos. Jų įtaka išliks ir gali dar sustiprėti, jei D. Trumpo populiarumas bus santykinai žemas. Tačiau Lietuvos ir kitų Europos šalių interesų požiūriu reikėtų kliautis ir dirbti ne tik su tarptautinius reikalus ir Europos situaciją panašiai suprantančiais JAV administracijos ir Kongreso nariais. Ne mažiau svarbu parodyti, kad JAV interesai – jos piliečių saugumas bei ekonominė gerovė – geriausiai gali būti apsaugoti veikiant kartu su NATO sąjungininkais ir išsaugant taisyklėmis bei liberalios demokratijos vertybėmis grindžiamą tarptautinę politiką. Svarbu parodyti, kad JAV – tai ne korporacija, pasaulio ekonomikoje konkuruojanti su kitomis korporacijomis (pavyzdžiui, Vokietija), ir kad prekyba bei investicijos tarp pasaulio valstybių iš esmės skiriasi nuo įmonių santykių konkurencinėje rinkoje. Ir kad prekybos deficitas toli gražu nereiškia, kad dėl to kalta „bloga Vokietija“, o kad jis gali būti JAV vidaus ekonominės politikos, pavyzdžiui, investicijų ir taupymo sprendimų, rezultatas.

Tai nėra paprasta ir tam neužtenka vien padidinti Lietuvoje gynybai skiriamų išlaidų, kad politikų kalbos apie išorės (ir, beje, kitokias) rizikas nesiskirtų nuo jų sprendimų, skirstant savo šalies mokesčių mokėtojų pinigus. Reikia mokytis kitaip kalbėti apie šiuolaikines ekonomines ir politines pasaulio aktualijas. Tampa vis aiškiau, kad kitoks kalbėjimas su tokiais politikais kaip D. Trumpas ir savo šalies rinkėjais tampa būtinybe. Politinė lyderystė bus vis labiau apibrėžiama pagal tai, kaip pavyks susikalbėti su skirtingomis savo šalies visuomenės grupėmis, ypač tokiomis, kurios gyvena skirtinguose visuomenės grupių ir socialinių tinklų „burbuluose“, ir tuo pačiu neprarasti ryšio su pagrindinėmis tarptautinėmis partnerėmis, kurių indėlio reikės savo šalies gyventojų interesams apsaugoti.

Autorius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius

Didier Weemaels (www.unsplash.com) nuotr.

Šią vasarą vaikų uždirbti pinigai jau nebebus įskaičiuojami į bendras šeimos pajamas. Anksčiau dėl šios priežasties nepasiturinčios šeimos prarasdavo galimybę į kompensacijas. 

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Piniginės paramos skyriaus vedėja Svetlana Kulpina sako, kad pernai rudenį priimtos pataisos turėtų paskatinti į darbo rinką įsilieti daugiau nepilnamečių.

EPA nuotrauka

Savo kreipimesi į tautą sekmadienio rytą Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May ryžtingai teigė, kad būtina keisti tiek visuomenės požiūrį į ekstremizmą, tiek vyriausybės kovos su terorizmu strategiją. Atsižvelgiant į tai, kad per pastaruosius tris mėnesius Jungtinėje Karalystėje įvykdyti trys išpuoliai ir sužlugdyti dar penki, tai atrodo tinkamas atsakas, o dauguma žmonių greičiausiai sutiktų su Th. May nuostata, kad „gana yra gana“, naujienų portale „The Guardian“ rašo Richardas Barrettas. 

Tačiau dar neaišku, ko ji ketina imtis, kad dabartinis ryžtas peraugtų į efektyvius veiksmus, juolab kad padėtį labai lengva dar labiau pabloginti. Kuo labiau bus siekiama dramatizuoti visuomenei kylančias grėsmes, tuo ilgiau išliks terorizmo grėsmė ir jo poveikis, mano straipsnio autorius.

Nepaisant to, kad visame pasaulyje dedama itin daug pastangų ir skiriamos milžiniškos lėšos, terorizmo grėsmė dabar neabejotinai didesnė nei iki Rugsėjo 11-osios. Pasak R. Barretto, yra pagrindo abejoti, ar tiesiog ryžtingesnis tokios pat politikos taikymas padės pasiekti esminių pokyčių.

Kaip rodo pastaruosius dvejus metus rengtas žurnalistinis tyrimas, per kurį 11-oje šalių apklausti 43 kaliniai, kovoję ekstremistinėse grupuotėse Sirijoje, pagrindinė jų nurodyta priežastis prisijungti prie tokios kovos buvo solidarumas su tikėjimo broliais, kurie esą kenčia nuo užsienio šalių arba valstybės priespaudos. Akivaizdu, kad tokios grupuotės sugeba atskirų žmonių nepasitenkinimą gyvenimu susieti su platesniu pasakojimu apie svarbų tikslą ir didvyriškumą ginant religiją.

Todėl ministrė pirmininkė, anot R. Barretto, turi būti atsargi ir stengtis terorizmo neprilyginti islamo ekstremizmui. Toks sugretinimas, nepaisant Th. May pastabos apie tikrąsias islamo vertybes, reiškia, kad sudėtingas reiškinys per daug supaprastinamas, o ministrės pirmininkės retorika prisideda prie susiskaidymo, kurį teroristai nori suformuoti tarp musulmonų ir visų kitų. Kalbant su musulmoniškų šalių pareigūnais apie bendras pastangas įveikti teroristines nuostatas, beveik visada reiškiama dvejopa kritika dėl to, kaip Vakarai mėgina spręsti problemą.

Pirma, pareigūnai skundžiasi, kad Vakarų vyriausybės toleruoja ekstremistinius pasisakymus prieš musulmoniškas šalis, tvirtindamos, kad tokie pasisakymai nepažeidžia įstatymų ir jiems taikomi žodžio laisvės principai. Ir tai yra tiesa, nes asmens laisvių apsauga ir teisinė valstybė yra sveikos ir vieningos visuomenės ramsčiai.

Antra, jie taip pat reiškia nepasitenkinimą, kad Vakarų kovos su terorizmu politika konflikto zonose dažnai atneša priešingų rezultatų, ypač kai sprogstant bomboms žūsta civiliai. Tai tiesa, ir tokius veiksmus daug sunkiau pateisinti. Pasak R. Barretto, kariniai veiksmai nėra tinkamas atsakas į teroristinę grėsmę, nebent tai dalis platesnės strategijos, kurią taikant atsižvelgiama į įvairius ekstremizmą kurstančius veiksnius. Strateginiai antiteroristiniai dalyvavimo karinėse operacijose Sirijoje (lygiai kaip ir Libijoje, Sirijoje ir Afganistane) tikslai nėra aiškūs.

Teroristai siekia išprovokuoti tiek valdžios, tiek visuomenės reakciją, todėl, raginant viešąjį sektorių ir vietos bendruomenes ryžtingiau kovoti su ekstremizmu, labai svarbu užtikrinti, kad jokiu būdu nebūtų sudarytos sąlygos pateisinti grupes, kurios kursto neapykantą musulmonams. Nepakanta labai lengvai gali išprovokuoti dar didesnę nepakantą iš abiejų pusių. Kaip teigė Th. May, terorizmas gimdo terorizmą. Pasak jos, kampanijos prieš rasizmą rezultatai gali padėti rengti teisės aktus, tačiau jie taip pat rodo, kaip sunku mažinti socialinį susiskaidymą. Kraštutinių dešiniųjų rasizmas yra labai gyvybingas, nepaisant griežto žiniasklaidos požiūrio, plataus masto teisinių iniciatyvų ir teisėsaugos institucijų veiklos nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Th. May vėl iškėlė mintį, kad iš ekstremistų reikia atimti jų prieglobstį internete. Tai pagirtinas tikslas, tačiau jį bus labai sunku pasiekti tiek teisiniu, tiek techniniu požiūriu. Atsižvelgiant į tai, kaip pirmojoje JAV Konstitucijos pataisoje apibrėžta žodžio laisvės apsauga, teisėtą ir neteisėtą kalbą sunku atskirti, todėl, kai siekiame užkirsti kelią smurtui, neturėtume apriboti teisės reikšti radikalias nuomones, rašo R. Barrettas. Teisė į privatumą taip pat yra svarbi, o iš paslaugų teikėjų neturėtų būti reikalaujama ją pažeisti, nebent vadovaujamasi įstatymu. Veiksminga teisinė interneto kontrolė negali egzistuoti už tarptautinių susitarimų ribų; tačiau net tada, kai tokį susitarimą pasiekti įmanoma, jo vykdymui dabartiniai politiniai ir techniniai ištekliai nėra pritaikyti.

Saugumo tarnybos ir policijos pajėgos nereikalauja priimti naujų įstatymų, be to, joms jau yra pažadėta daugiau išteklių. Tačiau dauguma profesionalų sutinka, kad būtina aktyvesnė žvalgybinė veikla, siekiant išsiaiškinti, kas ir kodėl gali planuoti išpuolius.

Grėsmė neišnyks dar daug metų po to, kai grupuočių „Islamo valstybė“ ir „Al Qaeda“ bazės bus sunaikintos. Todėl laukia ilga kova su ekstremizmą skatinančia ideologija.

Egidijaus Šatavičiaus nuotrauka

Ketvirtosios (archeologinės) nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje teisinė apsauga suteikta trims naujiems piliakalniams: Batėgalos piliakalniui Jonavos raj., Gegužinių piliakalniui Kaišiadorių raj. ir Pelėšiškių piliakalniui Birštono sav. Visus juos surado archeologas Egidijus Šatavičius.

„Piliakalnių tankumas Lietuvoje yra vienas iš didžiausių regione. Jų skaičius su naujai atrastaisiais Lietuvoje artėja prie 1000. Piliakalniai yra svarbiausias baltų kultūros palikimas, saugoję mūsų protėvius nuo priešų puldinėjimų. Netgi kaimyninėse etninėse grupėse ir tautose piliakalniai nebuvo paplitę, nes dažniausiai pakako gamtinių medžiagų mūrinėms pilims statyti”, ─ teigia Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė.

Anot Ketvirtosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos pirmininko, archeologo dr. Gintauto Zabielos, šie trys piliakalniai yra upių krantuose ─ jie yra vadinamojo krantinio tipo. Kadangi jie yra naujai surasti, nė vienas iš jų nėra tyrinėtas. Visi jie yra tokiose vietose, kur ir anksčiau buvo žinomi kiti piliakalniai. Taigi jau aišku, kad tos vietos buvo apyvendintos ir įtvirtintos. Suradus naujus piliakalnius, pasipildo šių vietų reikšmė.

G.Zabiela apgailestauja, kad du iš trijų piliakalnių, išskyrus Gegužinę, yra nemažai nukentėję nuo žmonių rankos arba gamtos ─ taigi jų stovis nėra pats geriausias. Dalis Batėgalos piliakalnio aikštelės jau yra „nuplaukusi”. Pelėšiškių piliakalnio aikštelė ir pylimas apardytas duobių, o upelio šlaitas griūna. Šių piliakalnių datavimas gali būti tik apytikslis. Archeologas mano, kad Batėgalos piliakalnis yra ankstyviausias ─ I tūkst. pirmos pusės. Pelėšiškių ir Gegužinės piliakalniai gali siekti II tūkst. pradžią.

„Visus tris piliakalnius suradau praėjusiais metais. Buvo tikrinami LIDAR (lazerinio reljefo skenavimo iš viršaus) duomenys ir atrinktos vietos, kurios yra artimesnės piliakalniams. Po to vykau jų apžiūrėti. Dažniausiai žiūrime, ar yra išlikę įtvirtinimai, griovys, pylimas. Batėgalos piliakalnis yra įrengtas Neries slėnio sankirtoje su griova. Gegužinė gana įspūdingai atrodo: nedidelė aikštelė, nemažas pylimas, griovys iki 2 m. Keista, kaip jo anksčiau niekas neaptiko. Didžioji dalis šių piliakalnių yra šabakštynuose ─ galbūt todėl jie išliko nesuardyti ir niekas anksčiau jų nesurado.  Pelėšiškių piliakalnis yra gana atviroje vietoje, stipriai nukentėjęs nuo arimo: pylimai išlyginti, dauguma griovių užpilti. Beveik visi šie piliakalniai yra iš Geležies amžiaus laikų (datuojama I tūkst. po Kr.), tik Gegužinė ─ iš antrojo tūkstantmečio”, ─ sako iš viso apie 20 piliakalnių suradęs archeologas Egidijus Šatavičius. 

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Lietuva vertina ekonominę partnerystę su Baltarusija, tačiau negali ignoruoti šioje šalyje esančių problemų, sako užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Taip jis reagavo į Baltarusijos užsienio reikalų ministerijos (URM) sprendimą iškviesti Lietuvos ambasadorių Andrių Puloką pasiaiškinti dėl, kaip teigiama ministerijos pranešime, įžeidžiančių prezidentės Dalios Grybauskaitės pasisakymų.

„Mes irgi visada primename, kad tai yra mūsų kaimynas, kad mes ir prekiaujame, ir bendraujame su tuo kaimynu, ir partnerystė šiuo požiūriu yra svarbi. Tačiau yra tokie aspektai, kurie verti komentarų. Negalime į tai nekreipti dėmesio“, - BNS trečiadienio rytą sakė L. Linkevičius.

„Kiek man yra žinoma, tai prezidentė išsakė savo požiūrį dėl pastaruoju metu Rusijos rengiamų karinių pratybų, kur Baltarusija labai integruota, jos teritorija išnaudojama didelių pajėgumų dislokavimui“, - pridūrė jis ir pabrėžė Minsko „nenorą kalbėtis“ dėl Astrave statomos atominės elektrinės.

Baltarusijos užsienio reikalų ministerija pirmadienį vakare pranešė išsikvietusi Lietuvos ambasadorių pasiaiškinti „dėl Lietuvos vadovės lūpomis išsakytų kaltinimų, jog Baltarusija yra kelianti grėsmę Baltijos šalims ir Lenkijai“.

„Ypatingai buvo pažymėta, kad Lietuvos prezidentės leksika, tokia kaip „agresyvūs žaidimai“, yra įžeidžianti taikios politikos besilaikančiai Baltarusijai, kurios indėlis į regiono saugumą yra realus ir visuotinai pripažintas“, - rašoma pranešime.

Minskas taip pat pažymi, jog tokie pareiškimai skirti ne saugumo stiprinimui regione, o „siekiant padidinti savo žinomumą tarp NATO partnerių ir populiarumą tarp rinkėjų“.

„Labai keista, kad tokia retorika skamba iš tos šalies prezidentės, su kuria draugiški santykiai įtvirtinti jau daugiau nei prieš 20 metų pasirašyta ir galiojančia abiejų šalių Kaimynystės ir bendradarbiavimo sutartimi“, - teigė Baltarusijos URM.

Lietuvos diplomatas, anot pranešimo, paragintas atkreipti dėmesį, kad esminis minėtos sutarties žodis - gera kaimynystė: „Juk kaimynai, kaip žinoma, nesirenkami - juos duoda Dievas“.

Prieš išvykdama valstybinio vizito į Estiją prezidentė D. Grybauskaitė LRT radijui sakė, jog Baltijos šalis ir Lenkiją vienija bendra Rusijos ir Baltarusijos grėsmė.

„Ir, aišku, militarizacija, kurią matome Kaliningrade, ir Baltarusijos teritorijos naudojimas įvairiems eksperimentiniams ir agresyviems žaidimams, nukreiptiems prieš Vakarus“, - pirmadienį transliuotame interviu teigė šalies vadovė.

EPA nuotrauka

Ginkluotas vyras šaudė Irano parlamente ir trys užpuolikai – ajatolos Khomeini mauzoliejuje. 

Sužeistas parlamento sargybinis, duomenys apie kitus sužeistuosius yra prieštaringi. Saugumo pajėgos įsiveržė į parlamentą ir pavojų neutralizavo. Kai kurios naujienų agentūros teigia, kad užpuolikų galėjo būti keletas. 

Mauzoliejuje du vyrai šaudė į lankytojus, o trečias susisprogdino prie įėjimo. 

Kadangi atakos vyko tuo pačiu metu, manoma, jog išpuoliai galėjo būti koordinuoti.

Parengta pagal užsienio spaudą 

Psichologė, o svarbiausia – trijų vaikų mama Ramunė dalijasi savo patirtimi gyvendama su vaikais ir taip įkvepia kitus tėvelius tiek į vaikus, tiek ir į gyvenimą pažvelgti kur kas plačiau. Pozityviajai psichologijai atstovaujanti moteris pusiau juokais, pusiau rimtai sako: „Vaikai nėra jokie monstrai, ir jie nenusileido į Žemę, kad mums gadintų gyvenimus. Vaikai, kaip ir mes, yra amžinos sielos ir patys geriausi mūsų, suaugusiųjų, mokytojai.“ Anot Ramunės, vaikai ne tik YRA, bet ir KEIČIA tėvų sąmonę – tai būtina pripažinti. „Aš sakau, kad vaikai nemanipuliuoja, nors daugelis kitų psichologų sako būtent taip. Mano gyvenime yra pozityvusis viengubas standartas, kai meilė ugdoma per meilę“, – sako Ramunė. Daugiau pozityvumo – videoreportaže.

Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL Baltijos fotografijos linija

Valdantieji turi prezidentės Dalios Grybauskaitės pasitikėjimo kreditą, sako Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, šalies vadovei rengiantis parlamente skaityti metinį pranešimą.

„Iš tų pokalbių, kurie vyksta iki šiol, prezidentė visada pabrėžia, kad mes turime tą (pasitikėjimo) kreditą. Atrodo, pagal dabartinius priimtus rezultatyvius tuos mūsų įstatymus mes tą kreditą jau esame gerokai atidirbę“, - trečiadienį Žinių radijui sakė V. Pranckietis.

Jo teigimu, prezidentės kritika „turėtų būti stimulas ateičiai dirbti“.

„Manau, kad mes pirma išklausykime, o tada jau žinosime, kuriose vietose turime ką keisti“, - kalbėjo parlamento vadovas.

Prezidentė savo aštuntąjį metinį pranešimą Seime skaitys ketvirtadienį.

Pernai D. Grybauskaitė metinį pranešimą skaitė birželio 9 dieną. Jame šalies vadovė įspėjo, kad pastaraisiais metais padaryta pažanga - ribota, valstybė praranda strateginę kryptį, daugelyje sričių trypčiojama vietoje ir skęstama vienadienėje rutinoje. Ji tuomet atkreipė dėmesį į itin blogą padėtį socialinėje srityje, kritikavo aukštojo mokslo kokybę, valstybės įmones, pasigedo reformų sveikatos apsaugoje. Prezidentė pabrėžė būtinybę apsivalyti nuo politinės korupcijos ir oligarchinės savivalės.

D. Grybauskaitė prezidente buvo išrinkta 2009 metų gegužę, o 2014 metų birželį perrinkta antrai kadencijai.

Konstitucija įpareigoja prezidentą kartą per metus apžvelgti padėtį Lietuvoje, šalies vidaus ir užsienio politiką.

Rytoj Jungtinės Karalystės gyventojai skubės prie balsadėžių ir rinks parlamentą. Kampaniją du kartus sustabdė gedulas dėl teroro aktų, tačiau ji buvo karšta ir spalvinga. 

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

JAV prezidentas Donaldas Trumpas paragino Saudo Arabijos karalių Salmoną išsaugoti Persų įlankos šalių vienybę įtarimų dėl Kataro paramos islamo kovotojams kontekste. 

Prieš tai jis teigė, kad Kataro izoliavimas būtų „teroro siaubo pabaigos pradžia“, o jo vizitas į Saudo Arabiją jau „atsipirko“. 

Neseniai Pentagonas padėkojo Katarui už galimybę šalyje turėti didžiausią oro pajėgų bazę regione. 

Kelios Persų įlankos šalys uždraudė keliones, per dvi savaites iš savo šalių liepė išsikelti Kataro piliečiams ir uždarė ambasadas Katare. Ši šalis kaltinimus neigia, o konfliktas jau paveikė naftos kainas, keliones, laivybą, baiminamasi dėl maisto stygiaus. 

Tarpininko vaidmens ėmėsi Kuveito emyras, Turkijos prezidentas taip pat pareiškė, jog izoliacija ir sankcijos krizės neišspręs. 

Saudo Arabija reikalauja, kad Kataras nutrauktų paramą palestiniečių „Hamas“ ir Egipto Musulmonų brolijai. Šalies diplomatijos vadovas teigia, kad ekonominės priemonės turėtų būti vaisingos. 

„Hamas“ yra pirmoji Arabų pasaulyje ekstremistinė grupuotė, laimėjusi rinkimus – prieš 10 metų jie nugalėjo Gazos ruože. Kai kurios šalys ją ir Musulmonų broliją laiko teroristinėmis organizacijomis. 

Anksčiau ekstremistus Sirijoje rėmė ir Saudo Arabija bei Kuveitas, bet dėl JAV spaudimo atsitraukė. 

Parengta pagal užsienio spaudą

Sparčiai artėjant birželio 16-ąją vyksiančiai „Kultūros nakčiai“, vienu dinamiškiausių ir įdomiausių vakarinį Vilnių okupuosiančio renginio taškų pretenduoja tapti išskirtinai šia proga vėl visuomenei atsiversianti apleista Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia, kurioje jau antrus metus iš eilės organizuojama spalvinga šiuolaikinio meno renginių programa „RAMINTOJA. Meno sandėlys“.

Po šio Vilniaus vėlyvojo baroko architektūros paminklo, sovietmečiu paversto daržovių sandėliu, skliautais šią „Kultūros naktį“ glausis bei naujausius, aktualiausius savo kūrinius pristatys visa aibė profesionalių menininkų bei Vilniaus dailės akademijos studentų: teatro, video meno, šokio kūrėjai, skulptoriai, dailininkai, muzikantai, performanso kūrėjai ir kt.

Šįmet birželio 16-osios vakarą buvusios bažnyčios erdvėse dinamišką meninį dialogą su „Kultūros nakties“ publika plėtos Milda Laužikaitė, pristatysianti bendradarbiaujant su Vilniaus medžiais sukurtą parodą-instaliaciją „Medžiu“, Inga Laužonytė, atliksianti performatyvų etiudą „Sulaikyk sekundę“, videoperformansą „Ne/pasitikėjimas“ parodysianti Jurgita Juodytė, skulptūrinę kompoziciją „Atmena“ eksponuosianti Justė Margarita.

Taip pat kultūros naktinėtojai turės puikią galimybę išvysti savitus sandėliu paverstos bažnyčios erdvės kontekstus atskleisiančią Mato Janušonio būgnų lėkščių instaliaciją „Plokščias varpas“, skulptorių Jono Aničo, Džiugo Šukio, Tauro Kensmino ir kitų menininkų darbus, Marijos Luizos Švedaitės šiuolaikinės matematinių sprendinių bei archajinės baltų ikonografijos sintezę įkūnijančią skulptūrą „Kubas“, susipažinti su pastato istorijai skirta pastovia ekspozicija ir dar nuo pernykštės „Kultūros nakties“ Ramintojos erdvėse savotiškai apsigyvenusio Stasio Urniežiaus-Kunigaikščio Vildaugo (1956–2015) filmu „O, Dieve, Vilnius“.

Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje jau ne sykį vyko tradicinio ir alternatyvaus teatro kūrėjų iš Lietuvos ir užsienio darbų pristatymai. Ne išimtis ir šiųmetė „Kultūros naktis“.

Projekto „RAMINTOJA. Meno sandėlys“ programoje šįmet bus parodyti net du profesionalių, ne sykį įvairiomis premijomis bei festivalių prizais skatintų alternatyvaus teatro kūrėjų dramos spektakliai ir šokio spektaklis, nagrinėjantis moters emancipacijos temą: 18 val. žiūrovai turės progą išvysti naujausią iš Klaipėdos atvyksiančio Apeirono teatro premjerą – Eglės Kazickaitės režisuotą spektaklį „Palikuonis“, 20 val. ir 21 val. Ramintojos svečiams bus du kartus parodytas šokio grupės „Spokšok“ šokinys-memorialas „debora“, o 22 val. žiūrovo vidinę ramybę bei sąmonę mėgins sujaukti tikru besibaigiančio teatrų sezono hitu tapusi AAT|Artūro Areimos teatro postpolitinė pornosatyra „Antikristas“.

Kultūros ir meno renginiai Ramintojos erdvėse finišuos su šiuolaikinės muzikos kūrėjo iš Prancūzijos Boris Kulenovic muzikiniu projektu „The Mirror“ („Veidrodis“). B. Kulenovič pasitelkia pianiną tam, kad sujungtų kūrėją ir žiūrovą į vienį, nes kūrėjas – tai žiūrovo atvaizdas, o žiūrovas – kūrėjo. „The Mirror“ projekte talentingasis muzikantas iš Prancūzijos ieško kūrybinio intymumo ir ryšio su kitomis disciplinomis. Kone kaip nebylaus kino laikais pianino estetika, panardinta į subtilią elektroniką, kuria pasakojimą, vaizdą, kuris atlieka lygiavertį vaidmenį šiame projekte. Šįkart kinematografijos, dramaturgijos, Satie melancholijos, komedijos, tragedijos, Afrikos ritmų ir daug kitų prieskonių persisunkusias B. Kulenovic muzikines kompozicijas papildys jautrios ir poetiškos Andriaus Seliutos bei Pijaus Čeikausko videoprojekcijos – lyg judančios freskos ant senų bažnyčios sienų.

Tačiau bene svarbiausiu renginio „Ramintoja. Meno sandėlys“ akcentu taps pati Ramintoja – t. y. naujus kontekstus ir netikėtas meno kūrinių transformacijas provokuojanti vėlyvojo baroko Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia ir tam tikrą lankytojų judėjimo bei suvokimo dinamiką lemianti erdvinė parodų, pasirodymų kompozicija.

KULTŪROS NAKTIS

PROJEKTAS „RAMINTOJA. Meno sandėlys“

2017 06 16, 18–02 val.

Milda Laužikaitė, paroda-instaliacija „Medžiu“

Inga Laužonytė, performatyvus etiudas „Sulaikyk sekundę“

Jurgita Juodytė, videoperformansas „Ne/pasitikėjimas“

Justė Margarita, skulptūrinė kompozicija „Atmena“

Matas Janušonis, būgnų lėkščių instaliacija „Plokščias varpas“

Marija Luiza Švedaitė, skulptūra „Kubas“

Skulptorių Jono Aničo, Džiugo Šukio, Tauro Kensmino ir kitų menininkų darbai

Stasio Urniežiaus-Kunigaikščio Vildaugo (1956–2015) filmas „O, Dieve, Vilnius“ 

18 val. „Apeirono“ teatras (Klaipėda), spektaklis „Palikuonis“ (premjera, rež. Eglė Kazickaitė)

20 val. ir 21 val. šokio grupė „Spokšok“. Šokinys-memorialas „debora“ (choreogr. Gilija Žukauskienė)

22 val. AAT|Artūro Areimos teatras, postpolitinė pornosatyra „Antikristas“ (rež. Artūras Areima)

24 val. Boris Kulenovic (Prancūzija), muzikinis projektas „The Mirror“ („Veidrodis“)

Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia (Savičiaus g. 15, Vilnius) 

Romo Davidonio nuotr.

Jennifer Ryan „Čilberio moterų choras“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. Iš anglų kalbos vertė Antanina Banelytė. Dailininkas – Dovydas Čiuplys.

Pastaruoju metu Europoje ir JAV smarkiai išpopuliarėjo istoriniai romanai karo tematika. Ypač skaitytojų dėmesį traukia įvykiai, kuriuos dar mena mūsų seneliai ir proseneliai. Norėdami permąstyti tai, kas išgyventa tragiškiausiais XX a. laikais, rašytojai dažnai atsigręžia į Antrąjį pasaulinį karą. Tarp tokių autorių ir Jennifer Ryan – buvusi ilgametė vienos didelės Didžiosios Britanijos leidyklos negrožinių knygų redaktorė, kuri kuravo tokias sritis kaip politika, ekonomika, kelionės, sveikata, memuarai. Jos debiutinis romanas „Čilberio moterų choras“ išsyk sulaukė nemenko skaitytojų susidomėjimo. Rašytoja gimė Kente, Anglijoje, netoli fikcinio Čilberio miestelio. Gyveno Londone, vėliau persikėlė į Vašingtoną.

Šis kūrinys grindžiamas autorės močiutės – jai tuo metu buvo dvidešimt – prisiminimais. Pasak J. Ryan, ją įkvėpė kurti gyvi močiutės pasakojimai apie kaukiančias sirenas, dingstančią elektrą, bombonešių antskrydžius, skausmą ir tą laisvę bei atsakomybę, kurią, kaip ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, įgijo moterys per karą, netekusios vyrų. Kurdama šį romaną, rinkdama archyvinę medžiagą ir klausydamasi liudytojų pasakojimų rašytoja užtruko penkerius metus.

2017 m. pavasarį pasirodžiusio romano vertimo teises jau įsigijo keturiolika šalių, o Vokietijoje jos buvo parduotos už šešiaženklę sumą aukcione, kuriame dalyvavo vienuolika leidyklų. Knygą ketina ekranizuoti Didžiosios Britanijos televizijos kompanija „The Carnival“, kuri sukūrė garsųjį serialą „Dauntono abatija“.

Kate Elton, „The Borough Press“, leidyklos, išleidusios šį romaną Didžiojoje Britanijoje, vadovė teigia: „Tai iš tiesų retas atradimas, šis debiutas – ženklas, kad atsirado naujas, fantastiškas grožinės literatūros balsas, ir įrodymas, jog papasakota istorija gali suteikti tikros dvasios stiprybės. Nuostabūs J. Ryan personažai atkaklūs ir užsidegę žengia per karo audras, kovodami už tai, kas šviesu.“

Tai nepaprasta istorija apie spalvingą karo metų Anglijos provincijos gyvenimą, kai rami kasdienybė verčiasi aukštyn kojomis ir vis daugėja paslapčių, intrigų, neaiškumų. Ši jaudinanti istorija apie tikrąją moterų stiprybę paliečia intymiausias žmogaus širdies kerteles. Kūrinio audiny puikiai dera provincijos intrigos, romantika ir sukrečiančios gyvenimo bei mirties temos.

Romanas pasakoja apie mišrų Čilberio chorą, kuriame prasidėjus karui nebeliko vyrų. Ir miestelio vikaras nusprendė, kad choro nebebus. Idiliška Čilberio ramybė sutrupėjo. Viskas rodėsi prarasta. Bet ir šiuo tamsiu metu liko viltis. Moterys ryžosi vėl dainuoti. Charizmatiškoji Primrouzė iš naujo subūrė chorą. Jis suvienijo nepaprastas moteris: drovią našlę, išleidusią vienintelį sūnų į karą, vyresniąją vietinio aristokrato dukrą, susižavėjusią paslaptingu dailininku, jos jaunesniąją seserį, išgyvenančią aistringą meilę, žydaitę pabėgėlę, slepiančią šeimos paslaptį, ir pribuvėją, besistengiančią žūtbūt prasimanyti pinigų.

Kai kas chorą laikė galimybe pamiršti savo bėdas, kai kam tai buvo proga regzti intrigas, kai kas tiesiog troško sužibėti, o kai kam choras tebuvo priedanga griauti vėl užgimstančią Čilberio harmoniją.

Evgenios Levin nuotrauka

Seime diskutuojama, kokiomis priemonėmis mažinti skurdo lygį šalyje. Konferencijoje pristatoma nevyriausybinių organizacijų, „Carito“ galimybės įsijungti į pagalbą nepasiturintiems žmonėms.

„Mes neturime moralinės teisės iš čia išeiti nieko nepakeitę“, – sako konferencijos moderatorius Vincentas Vobolevičius.

„2015 m. duomenimis, pajamų diferenciacija, tai, kas sudaro skurdo pagrindą, pajamų nelygybę, Lietuvoje buvo aukščiausia Europos Sąjungoje“, – sako B. Gruževskis.

„Carito“ generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė teigia, kad mažas pajamas gaunantiems žmonėms padėti turi ne tik valdžia, bet ir artimiausia aplinka: šeima, Bažnyčia, kaimynai.

„Dar didesnio sutelktumo mums trūksta ir savipagalbos principas yra labai reikalingas toje pačioje bendruomenėje“, – tikina D. Bukeikaitė.

Seime aptariama vyriausybės programa skurdo mažinimui, nevyriausybinių organizacijų vaidmuo. Kitais metais vyriausybė planuoja skurdui mažinti papildomai skirti apie 0,5 mlrd. eurų.

Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL Baltijos fotografijos linija

Lietuva neteko drąsaus, ryžtingo, paprasto ir nuoširdaus žmogaus, puikaus žurnalisto, politiko Roko Žilinsko (1972-07-20- 2017-06-06).

Esame laikini šios žemės keleiviai ir kaip mums būtų sunku, visiems ateina savas laikas baigti šią žemės kelionę, tik gaila, kad kartais taip anksti.... Rokas Žilinskas g. 1972 liepos 20 dieną, darželio auklėtojos ir plaukimo trenerio šeimoje Vilniuje. Mokėsi tuometinėje Vilniaus Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje dabartinės Vilniaus Antano Vienuolio progimnazija ir Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija, vėliau Vilniaus 27–oje vidurinėje, dabartinėje Dr. Jono Basanavičiaus progimnazijoje. Studijavo Vilniaus universitete VU žurnalistikos specialybę, mokėsi Indijos sostinėje Delyje,  grįžęs į Lietuvą įsidarbino LTV dabartinėje LRT, radijuje, vėliau televizijoje, dirbdamas  su pagyrimu VU apgynė žurnalistikos diplomą. Vėliau daug metų dirbo LNK televizijoje. Stažavosi ir rengė reportažus iš įvairiausių pasaulio kraštų. Baigęs darbą televizijoje, kuriai atidavė daugiau kaip 18 metų, pasuko į politiką. Buvo renkamas X XI XII Lietuvos Respublikos Seimo nariu. R. Žilinskas, nebijojo tiesaus žodžio ir visada išlaikė toleranciją, supratimą ir pagarbą, kito nuomonei, kito įsitikinimams, mokėjo taikliai kartais net aštriai atverti opiausias problemas ir jas spręsti. Visą gyvenimą Rokui Žilinskui išliko mamos tamprus šeimyniškas ir ypatingas  sesers, kuriai padėjo visomis išgalėmis ryšys.  

Už aktyvią visuomeninę ir žurnalistinę veiklą Rokas Žilinskas apdovanotas labdaros fondo „Mūsų krantas“ auksinio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu „Visuomenės labui“, naujienų portalo DELFI „Titanu“ „Už drąsiausią metų straipsnį“, Respublikos Prezidento dekretu – atminimo ženklu „Už asmeninį indėlį prisidedant prie Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai 2013 metais“. 

Sunku suvokti, kad Roko Žilinsko jau nėra mūsų tarpe, mums jo labai truks, tad tebus lengva jam ilsėtis, o mums likusiems išliks šviesus ir šiltas atminimas visų jį pažinojusių širdyse. Reiškiame Nuoširdžią gilią užuojautą, mamai, seseriai ir visiems artimiesiems, kolegoms, bendražygiams bei visiems jį pažinojusiems. O mūsų sukurtas video montažas, tebus pagarba šviesiam Roko Žilinsko atminimui.

Pasirašo kolegos žurnalistai

Baltijos jūros valstybių tarybos ir nevyriausybinės organizacijos „SOS vaikų kaimai” kvietimu birželio 7-8 dienomis Vilniuje lankysis vaikų globos ekspertai iš Norvegijos, Islandijos, Kroatijos, Latvijos bei Estijos. Vizito metu siekiama aptarti vaikų globos kokybę Lietuvoje bei galimybes visose projekte dalyvaujančiose šalyse taikyti vienodus tėvų netekusių vaikų globos kokybės vertinimo standartus.

„Siekiame, kad Lietuvoje vaikų globa reikštų ne tik tai, jog mažyliai turi būti aprengti bei pavalgydinti. Tėvų netekę, sudėtingomis sąlygomis augę vaikai turėtų būti visapusiškai ugdomi, atskleidžiami bei lavinami jų talentai, nuolat dirbama su jų psichologine būsena”, - kalbėjo organizacijos „SOS vaikų kaimai” vadovė Lietuvoje Liudovika Pakalkaitė.

„SOS vaikų kaimai” Lietuvoje įgyvendina vaikų namams alternatyvius globos būdus: rūpinasi socialinės rizikos šeimomis, kuria vaikams naujas šeimas, ieško ir ruošia profesionalius globėjus, įgyvendina šeimos pagrindu grįstos globos modelį, ieško tėvų netekusiems vaikams įtėvių ar globėjų.

Konferencijos Vilniuje metu 5 šalių ekspertai diskutuos, kaip vaikams, gyvenantiems be tėvų globos, užtikrinti visas galimybes visapusiškai vystytis, tobulėti ir tapti pilnaverte visuomenės dalimi. Renginio metu bus pristatytas užsienyje jau daug metų taikomas „AudTrain“ vaikų globos kokybės vertinimo metodas, kuris padeda globos organizacijoms atliepti individualius vaiko poreikius ir sėkmingai prisitaikyti prie beiskeičiančios situacijos.

Pasak L. Pakalkaitės, šiuo metu įstaigų, suteikiančių globą tėvų netekusiems vaikams, veiklą mūsų šalyje  gali vertinti net penkios skirtingos institucijos, taikančios skirtingus vertinimo būdus bei kriterijus.

„AudTrain“ metodas – tai sisteminis globą vaikams teikiančių institucijų veiklos kokybės vertinimas bei auditas.  Metodas remiasi ne tik vertinamoje vasltybėje įtvirtintomis vaiko teisėmis, bet ir Jungtinių Tautų nuostatomis.

Metodas nuo iki šiol Lietuvoje taikytų skiriasi ir tuo, kad jis atsižvelgia ir į darbuotojus, ir dokumentacijos atitikimą, ir skiria tiesioginį dėmesį vaikams. Prieš atliekant auditą, vyksta pokalbiai su vaikais, aiškinantis jų nuomonę apie esamą situaciją ir ateities lūkesčius.

L. Pakalkaitės teigimu, šia diskusija tikimasi pradėti intensyvų vaikų globos kokybės kėlimo ir tarptautinių standartų taikymo bei, žinoma, priežiūros mechanizmų įgyvendinimo procesą Lietuvoje.