Kad turime širdį, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, dažniausiai pajuntame tada, kai ji pavargsta plakti. Per metus Europoje net 4 mln. žmonių miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų, tuo tarpu Lietuvoje tiek vyrų, tiek moterų sergamumas ir mirtingumas nuo kraujotakos sistemos ligų yra vienas didžiausių. Tyrimai rodo, kad Lietuvoje nuo minėtų susirgimų miršta beveik dvigubai (56 proc.) daugiau gyventojų negu vidutiniškai ES šalyse senbuvėse.

Kas lemia tokį šių ligų, dar kitaip vadinamų XXI amžiaus maru, paplitimą? Netinkamai gyvename? Kalta mūsų genetika? Ar esame pajėgūs šią problemą suvaldyti? Į šiuos ir daugybę kitų klausimų atsakymų ieškota Vilniuje vykusiame Šiaurės ir Baltijos šalių kardiologijos kongrese 2017, kurio metu buvo pasirašyta deklaracija dėl širdies nepakankamumo (ŠN) gydymo Lietuvoje.

Kongreso narius ir plačiąją visuomenę pasirašyti deklaraciją kvietė Širdies nepakankamumu sergančiųjų asociacijos nariai, aktyviai siekiantys tokio pat požiūrio į savo ligą bei jos gydymo kaip ir daugelyje Europos šalių. Deklaracija parengta Europos Parlamento Raštiškos Deklaracijos pagrindu, kuri ragina ES padėti milijonams širdies nepakankamumu sergančių ligonių gauti visapusišką priežiūrą ir pagalbą.

Viešą deklaracijos pasirašymą inicijavę Širdies nepakankamumu sergančiųjų asociacijos nariai siekia paraginti Sveikatos apsaugos ministeriją ir Seimo Sveikatos reikalų komitetą svarstyti iniciatyvas, susijusias su širdies nepakankamumo gydymu, remti visuomenės ir medicinos sektoriaus darbuotojų informavimą apie šią ligą, bendrosios praktikos, šeimos gydytojų, kardiologų ir slaugytojų mokymus, rūpintis jų kvalifikacijos kėlimu.

Miršta per 5 metus

Apie ŠN praneša nepaaiškinamas nuovargis, silpnumas, nežinia iš kur atsiradęs dusulys lipant laiptais ar į statesnį kalną, jausmas lyg krūtinėje kažkas plazdėtų. Visus šiuos simptomus gali pajusti 1 iš 5 vyresnių nei 40 metų amžiaus žmonių. Europoje nuo širdies nepakankamumo kenčia daugiau nei 15 milijonų žmonių ir ligonių skaičius palaipsniui didėja. Lietuvoje sergančiųjų širdies nepakankamumu jau yra virš 100 000. Prognozuojama, kad jei nebus taikomos suderintos prevencijos priemonės, tai iki 2030 metų ligonių skaičius Europoje padidės net 25 procentais. Apytikriai pusė susirgusiųjų širdies nepakankamumu miršta per 5 metus nuo diagnozės nustatymo ir tik ketvirtadalis išgyvena 10 metų.

„Gyventi su širdies nepakankamumu reikia išmokti, kitaip tariant, labai svarbu taisyklingai maitintis, įvertinti tinkamo fizinio aktyvumo svarbą, atsakingai laikytis gydytojų rekomendacijų ir kasdien vartoti vaistus. Tik tai padeda valdyti ligą, – teigė ŠN sergančiųjų asociacijos prezidentė Tatjana Pirmaitienė. – Gaila, tačiau Lietuvoje kol kas neprieinami inovatyvūs vaistai, galintys prailginti gyvenimo trukmę ir pagerinti šio kokybę“.

Tai, kad Sveikatos apsaugos ministras prof. Aurelijus Veryga parėmė sergančiųjų iniciatyvą dėl širdies nepakankamumo gydymo Lietuvoje, anot T. Pirmaitienės, pacientams teikia vilties, jog netolimoje ateityje tūkstančiai širdies nepakankamumu sergančių ligonių galės gauti visapusišką priežiūrą, pagalbą ir inovatyvų gydymą.

Prof. A. Veryga teigė, kad dažnėjančios širdies ir kraujagyslių ligos – civilizacijos pasekmė. Jomis suserga ir miršta vis jaunesnio, darbingo amžiaus žmonės. „Priežasčių, kas tai lemia – ne viena: gyvename itin sparčiu tempu, patiriame per daug streso, renkamės sveikatai nepalankią mitybą, per mažai judame, neatsisakome žalingų įpročių. Iš viso kraujotakos sistemos ligomis Lietuvoje serga labai daug žmonių. Tai itin didžiulė našta šaliai – tiek ekonomine, tiek socialine, tiek visomis kitomis prasmėmis“, – tvirtino ministras.

Pasak A. Verygos, liūdniausia yra tai, kad žmonės kažkodėl vis dar galvoja, jog visa atsakomybė už jų sveikatą atitenka medikams, Sveikatos apsaugos ministerijai. „Anaiptol. Už savo sveikatą atsakingi esame tik mes patys. Deja, apie tai susimąstome ir požiūrį pradedame keisti tik tada, kad tos sveikatos mums pradeda trūkti“, – pastebėjo ministras.

Kaip tvirtino Ciūricho universiteto ligoninės kardiologijos skyriaus vedėjo pavaduotojas, Europos kardiologijos draugijos Širdies nepakankamumo asociacijos prezidentas ir „European Heart Journal“ redaktoriaus pavaduotojas profesorius Frank Ruschitzka, deja, bet kraujotakos sistemos ligos pasaulyje yra lyderiaujančios ir situacija kasmet tik blogėja. „Didžiulį dėmesį reikėtų atkreipti ir į tai, kad kol kas nėra pakankamai įvertintas moterų sergamumas ir mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Visuomenėje vis dar priimta manyti, kad tai labiau vyriški susirgimai. Netgi moterims skirtuose žurnaluose apie kraujotakos sistemos ligas, lyginant su kitomis, rašoma mažiausiai. Šitoks požiūris – atgyvena, kaip ir tas, jog minėtos ligos – tai pagyvenusių asmenų bėdos. Širdies ir kraujagyslių ligomis kasmet serga vis jaunesni žmonės“, – teigė svečias iš užsienio.

Anot prof. F. Ruschitzka, ypač didele ir aktualia problema reikėtų laikyti širdies nepakankamumą. Ši liga – tai tarsi epidemija, nusinešanti vis daugiau gyvybių. „Išgelbėti žmogų nuo infarkto, kitokių širdies bėdų – didžiulis pasiekimas. Mes, kardiologai, visada tuo džiaugiamės. Tačiau labai svarbu suvokti viena – privalu išmokti gyventi su ligų sukeltomis pasekmėmis. Tarp jų ir su širdies nepakankamumu, – aiškino Europos kardiologijos draugijos Širdies nepakankamumo asociacijos prezidentas. – Galime pasidžiaugti, jog kalbant būtent apie širdies nepakankamumą, padaryti šiandien galime išties daug. Daugumoje Europos jau prieinami inovatyvūs vaistai, kitos medicininės ir technologinės galimybės. Tačiau labai svarbu šios ligos prevencija. Žmonės vis dar turi per mažai informacijos apie šį susirgimą, nemoka teisingai ir objektyviai įvertinti ligos simptomų, per vėlai kreipiasi į medikus. Be to, nors ir žino visus sveikos gyvensenos privalumus, nieko nekeičia: neteisingai maitinasi, per mažai juda, vis dar labai daug rūko“.

Nevykdo medikų nurodymų

Sveikatos apsaugos viceministrė LSMU MA Medicinos fakulteto Kardiologijos klinikos profesorė Gintarė Šakalytė sakė, kad trečdalio šalies gyventojų kraujospūdis yra per didelis. „Arterinė hipertenzija arba, paprasčiau tariant, padidėjęs kraujospūdis diagnozuojamas, kai sistolinis („viršutinis“) kraujo spaudimas yra didesnis nei 140 mm Hg arba diastolinis („apatinis“) kraujo spaudimas didesnis nei 90 mm Hg, tačiau dažnam pacientui padidėję būna abudu“, – aiškino prof. G. Šakalytė ir pridūrė, kad negydomas aukštas kraujospūdis pažeidžia širdį, inkstus, smegenis, sukelia insultą, todėl ypač svarbu hipertenziją pastebėti kuo anksčiau ir laiku užkirsti kelią kitoms ligoms.

Taigi, situacija, vertinant sergamumą širdies ir kraujagyslių ligomis – ne kokia. Statistika išties liūdina. Tačiau galime pasidžiaugti tuo, kad šiandien turime visas galimybes padėti ligoniams. Ne paslaptis, jog aukštosios technologijos pastaruoju metu leidžia sukurti stebuklus. Lietuvos medikai geba atpažinti visas įmanomas širdies ir kraujagyslių ligas, profesionaliai ir laiku pagelbėti pacientams. Kardiologinė intervencija, chirurgija, gydant širdies ir kraujagyslių ligas, yra laikoma kraštutine pagalba, tačiau šiandien jau yra atliekama daugybė intervencijų (kraujagyslių, vožtuvų korekcijos), kurios įvyksta netgi be didelių pjūvių, ligoniui esant sąmoningam, o ne užmigdytam narkozės.

Labai daug nuveikta ir pacientų informavimo apie kraujotakos sistemos ligas srityje, įgyvendinta ne viena profilaktinė programa, o miokardo infarkto klasteriai sėkmingai gelbsti gyvybes. Savo sukaupta patirtimi medikai dalijasi su užsienio kolegomis, savo ruožtu kitų šalių pasiekimai realizuojami ir Lietuvoje. Viena, kur progreso kol kas vis dar itin maža – tai pačių žmonių požiūris. Niekam kitam, tik mums patiems vis dar stinga suvokimo, kad už savo sveikatą labiausiai atsakingi esame mes patys.

Prasidėjus vasarai, kelionę po Lietuvą pradeda moksleiviams skirta gyvenimo įgūdžių stovykla „Voratinklis“, suteikianti galimybę džiaugtis atostogomis tiems vaikams, kurie vasarą lieka namuose. 

2017 m. birželio ir liepos mėnesiais keliaujanti stovykla „Voratinklis“ planuoja savo žygį į 12 miestelių: Butrimonis, Kalesninkus, Obelius, Zarasus, Dūkštą, Švenčionėlius, Pabradę ir kt.  Kiekviename jų apsistodama 3 dienoms. Visa stovyklos pramoga – atvira ir nemokama.

„Kiekvienas vaikas turi teisę į kokybišką vasaros atostogų edukaciją, o kiekvieno atsakingo suaugusiojo pareiga – prisidėti prie to, kad ši vaikų teisė būtų realizuota, – pastebi „Voratinklio“ organizatorė, Lietuvos vaikų ir jaunimo centro Projektų skyriaus vadovė Vilma Smaliukienė. – Galime padėti vaikams suprasti, jog pasaulis įvairus ir spalvingas, pilnas galimybių jaunam žmogui augti, tobulėti, išbandyti ir mokytis“. 

„Voratinklio“ programoje – susipažinimo ir komandos formavimo užduotys, sportinės rungtys, kūrybinės dirbtuvės, susitikimai ir diskusijos su žymiais regiono žmonėmis, filmų peržiūros ir aptarimai, taip pat gausybė praktinių užsiėmimų apie pasirenkamus prioritetus ir priimamus sprendimus bei jų sąsajas su pasiektais rezultatais.

Su vaikais dirba jauni, aktyvūs ir veržlūs vadovai, skirtingas patirtis turintys vadovai: keliautojai, teisininkai, verslininkai, psichologai, jaunimo renginių ir projektų koordinatoriai. 

V. Smaliukienės teigimu, „Voratinklio“ programa suteikia daugybę progų moksleiviams geriau save pažinti ir ugdytis naujų įgūdžių – tapti savarankiškais, pasitikinčiais savimi, aktyviai veikiančiais bendruomenėje.

Keliaujančią gyvenimo įgūdžių stovyklą organizuoja: Lietuvos vaikų ir jaunimo centras kartu su LR Švietimo ir mokslo ministerija bei Švietimo mainų paramos fondu.

Daugiau informacijos internete adresu: http://lvjc.lt/voratinklis/

arba kreipiantis į organizatores:

Lina Straukė – psichologė, LVJC projektų vadovė „Voratinklio“ organizatorė ir viena iš su vaikais dirbančių vadovių, tel. 8 5 275 5322; el. p. Lina.Strauke@lvjc.lt; 

Vilma Smaliukienė – LVJC Neformaliojo švietimo projektų skyriaus vadovė, „Voratinklio“ organizatorė, tel. (8 5) 272 5015, 8 616 06910, el. p. vilma.smaliukiene@lvjc.lt

www.vitaconsecrata.lt archyvo nuotrauka

Pirmadienį popiežius Pranciškus susitiko su daugiau kaip šimtu vyrų ir moterų vienuolių, priklausančių Marijos Guodėjos misionierių vyriškajai ir moteriškai kongregacijoms. Šias dvi vienuolijas dvidešimtojo amžiaus pradžioje Italijoje įkūrė palaimintasis kun. Juozapas Allamano. Šiandien abiejų kongregacijų narės ir nariai darbuojasi misijų šalyse, visų pirma Afrikoje ir Pietų Amerikoje. Popiežius priėmė abiejų kongregacijų atstovus, Romoje dalyvaujančius kartu surengtose generalinėse kapitulose.

Popiežius ragino vienuoles ir vienuolius misionieres ir misionierius ištikimybę savo pirmapradėms charizmoms derinti su dabartinio meto poreikiais, būti su paprastais žmonėmis, suprasti jų troškimus, į juos atsižvelgti vykdant Evangelijos inkultūravimo misiją. Marijos Guodėjos kongregacijų misionierius popiežius kvietė šalyse, kuriose jie vykdo savo misiją, ypatingą dėmesį skirti kasdieniniam dialogui su islamo išpažinėjais, moters orumo ir teisių gynimui, taip pat ragino būti dėmesingais šeimos, socialinio teisingumo ir taikos temoms.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Patekę į situacijas, kuomet patys, jų vaikai ar augintiniai pridaro nuostolių kitiems, lietuviai dažniausiai jaučia susijaudinimą (30 proc.) ir išgąstį (28 proc.). Dar maždaug penktadaliui gyventojų tokie išgyvenimai kelia susierzinimą ir apmaudą, 16 proc. – pyktį, o ketvirtadalis nemalonumų kitiems pridariusiųjų tokiais atvejais nejaučia nieko. Tokius duomenis pranešime spaudai atskleidė Europos bendrovės „ERGO Insurance“ Lietuvoje užsakymu tyrimų kompanijos „Spinter tyrimai“ atliktas tyrimas.

Išgąstį gerokai dažniau nei vyrai (23 proc.) patekusios į nemalonias situacijas patiria moterys (32 proc.). Vyrai tuo metu pridarę žalos kitiems dažniau nei dailiosios lyties atstovės jaučia pyktį. Toks jausmas aplanko 19 proc. vyrų ir 13 proc. moterų.

Psichoterapeuto Olego Lapino teigimu, nemalonumų kitiems pridaręs asmuo visų pirma susiduria su kaltės jausmu, kuris gali turėti skirtingas išraiškas, bet visuomet vienokiu ar kitokiu būdu paveikia individą.

„Moterys dėl to, kas nutiko, paprastai pirmiau yra linkusios kaltinti save ir tik vėliau ieškoti galimų pasiteisinimų netinkamai susiklosčiusiose aplinkybėse, kitų elgesyje. Dėl to pridariusios rūpesčių kitiems jos dažniau gali jausti baimę ir nerimą. Tuo metu vyrai dažniau savo kaltės jausmą per pyktį pirmiausiai nukreipia į aplinką ar netgi nukentėjusįjį. Tik vėliau jie pradeda priimti ir savo kaltę, galvoti, ką neteisingai padarė jie patys“, – sako O. Lapinas.

Tyrimo duomenimis, beveik trečdaliui (30 proc.) Lietuvos gyventojų yra tekę netyčia pridaryti nuostolių kitiems asmenims arba į nemalonią situaciją patekti dėl savo vaikų ar augintinių aplinkiniams padarytos žalos. 5 proc. lietuvių taip nutinka ne rečiau kaip kartą per metus, o ketvirtadaliui šalies gyventojų – bent kartą per keletą metų. 31 proc. gyventojų yra tekę atsidurti ir nukentėjusiųjų pusėje.

Dažniausiai į nemalonias situacijas dėl kitiems pridarytų materialinių nuostolių patenkantys prisipažino 36–45 metų amžiaus lietuviai. 42 proc. jų yra pridarę nuostolių kitiems asmenims. Rečiausiai tą patirti, tyrimo duomenimis, tenka 18–25 metų amžiaus jaunimui. Dažniausiai žalos kitiems asmenims kada nors sukėlę teigė aukščiausio ir vidutinio lygio vadovai (46 proc.) ir namų šeimininkės (41 proc.). Rečiausiai su tuo susiduriantys sakėsi studentai ir moksleiviai (24 proc.) bei darbininkai ir techniniai darbuotojai (25 proc.).

Patys nuostolių dėl kitų asmenų dažniausiai patiria aukščiausio ir vidutinio lygio vadovai (40 proc.) bei specialistai ir tarnautojai (38 proc.).

Balandžio mėnesį visoje Lietuvoje atlikto tyrimo metu iš viso apklausta daugiau nei tūkstantis šalies gyventojų, kurių amžius nuo 18 iki 75 metų.

Seimui antradienį patobulinus nuo liepos įsigaliosiantį naująjį Darbo kodeksą, permainų darbo santykių lankstumo prasme tikėtis neverta, sako ekonomistai. Anot jų, iš pradžių kelti ambicingi tikslai liberalizuoti darbo santykius, tačiau iš tikrųjų naujasis įstatymas tiesiog labiau atspindės realią situaciją darbo rinkoje.

Profesinių sąjungų atstovai tvirtina, kad pakoreguotas Darbo kodeksas yra palankesnis darbuotojams, nei ankstesnis jo variantas.

Tuo metu investuotojų atstovai teigia, kad pasiųsta teigiama žinia užsienio investuotojams, tačiau realaus liberalumo naujuose darbo santykiuose yra mažai.

Ekonomistas: darbo santykiai nebus labai lankstesni

„Danske Bank“ vyriausias ekonomistas Baltijos šalims Rokas Grajauskas sako, kad iš esmės Darbo kodeksas neišspręs darbo santykių lankstumo problemos.

„Čia daugiau triukšmo ir emocijų, iečių laužymo nei realių pokyčių. Pagal daugelį aspektų tiek atleidimo sąlygos, tiek išeišinės išmokos, įspėjimo laikotarpiai, realiai ypatingai didesnio lankstymo su tuo, ką turime šiandien, nėra. Šiek tiek taip, bet grubiai tariant tos sąlygos yra pakankamai stipriai „išplautos“ nuo to, kas buvo siūloma iš pradžių. Buvo siekiama kompromiso tarp darbdavių ir darbuotojų, o rezultatas gavosi per vidurį“, – BNS sakė R. Grajauskas.

Anot jo, naujasis Darbo kodeksas labai aukštai nepakels Lietuvos pasauliniuose reitinguose pagal darbo santykių lankstumą.

„Tai daugiau yra veiksmas norint pritraukti tą kodeksą prie realios situacijos. Dabar didžioji mūsų Darbo kodekso dalis ateina iš sovietinių laikų, kai pagrindinis akcentas buvo orientuotas į tradicinį gamykloje dirbantį darbuotoją. Šiandien turime daug įvairesnių darbo formų, laisvai samdomų darbuotojų, daug kompiuterizuoto darbo, tad nauju Darbo kodeksu siekiama atspindėti realią situaciją darbo rinkoje“, – kalbėjo ekonomistas.

R. Graujausko manymu, naujojo Darbo kodekso nuostatos suteiks daugiau saugumo ir galių darbuotojams.

„Sakyčiau yra daugiau kompromisų darbuotojų naudai. Realiai tai nieko per daug nepakeis, bet sukurs situaciją, kai bus vadovaujamasi tuo teisės aktu, nes iki šiol jis neatitiko realios situacijos darbo rinkoje“, – sakė „Danske Bank“ ekonomistas.

Jo manymu, šioje Seimo kadencijoje Darbo kodeksas iš esmės nebus keičiamas, tačiau gali būti nežymių pakeitimų, kodeksui jau pradėjus galioti ir pastebėjus problemų.

G. Gruzdienė: Darbo kodeksas tapo labiau socialus

Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė ir Trišalės tarybos narė Gražina Gruzdienė mano, jog Darbo kodeksas yra palankesnis darbuotojams nei buvo iki jo atidėjimo praėjusių metų pabaigoje.

„Darbo kodeksas per pusmetį tapo socialesnis, palyginti su Butkevičiaus (buvusio premjero Algirdo Butkevičiaus – BNS) kodeksu. Tas pusmetis buvo ne veltui. Mes esame patenkinti, kad pavyko sutvarkyti darbo laiko dalį, nes ten buvo totalinė liberalizacija“, – sakė G. Gruzdienė.

Anot jos, įsigaliojus Darbo kodeksui, bus svarbu stebėti, ar jis yra įgyvendinamas teisingai.

„Yra žadamas monitoringas, nes įstatymo turi laikytis. Tikėkimės, kad bus duoti pinigai ir žmogiškieji resursai Darbo inspekcijai, kad ji galėtų vykdyti stebėseną. Seimo Socialinių reikalų komitete esame sutarę, kad bus stebėjimas“, – teigė G. Gruzdienė.

Vis dėlto ji pridūrė, kad senasis Darbo kodeksas turėjo būti taisomas, o ne kuriamas visiškai naujas įstatymas.

„Mums geriausia buvo veikiantis kodeksas. Jį galima buvo pataisyti darbo laiko bei sutarčių skyriuose ir jis būtų galėjęs veikti“, – BNS tvirtino G. Gruzdienė.

R. Skyrienė: nekonkuravimo nuostatos yra klaida

Užsienio investuotojus Lietuvoje vienijančio Investuotojų forumo vadovė Rūta Skyrienė teigia, kad priėmus naują Darbo kodeksą, pasiųsta teigiama žinia užsienio investuotojams, tačiau realiai, jos teigimu, liberalumo naujuose darbo santykiuose yra mažai. Pasak R. Skyrienės, piktina tai, kad Seimas priėmė ir tokias nuostatas, dėl kurių nepavyko susitarti Trišalėje taryboje.

Pasak jos, sprendimas, kad už nekonkuravimą būtų mokama, žmogui dar dirbant, yra neteisingas, nes tokiu atveju gali prasidėti šantažas.

„Man labai nepatinka susitarimas dėl nekonkuravimo, kuriuo įteisinama galimybė darbuotojui už nekonkuravimą mokėti ir darbo laikotarpiu, kuomet jis dirba įmonėje. Tai ateinu pas darbdavį ir sakau, kad aš vadovausiu dar ir kitai asociacijai, bet jūs man mokėkite priedą, kad nevadovaučiau“, – BNS sakė R. Skyrienė.

Ji aiškino, kad taip galima manipuliuoti darbo užmokesčiu, nes priedai, kurie neįskaičiuojami į darbo užmokestį, būtų mokami vietoj algos.

Pasak jos, logiškiau būtų už nekonkuravimą mokėti darbuotojui, kai šis išeina iš darbo: „Jeigu aš reikalauju, kad tu metus nedirbtum srityje, kurioje iki tol dirbai, normalu, kad sumoku kompensaciją, pasibaigus darbo santykiams“.

Anot R. Skyrienės, šis Darbo kodekso variantas yra prastesnis nei buvo sutarta anksčiau.

„Jeigu būtų priimtas tas, kuris atėjo į Vyriausybę, kuris mokslininkų parengtas, būtų viena. Šis variantas jau yra blogesnis nei pernai priimtas, kuris turėjo nuo sausio įsigalioti. Kažkiek to pagerėjimo ir lankstumo numatyta yra... džiaugiuosi, kad Seimo nariai neuždraudė terminuotų sutarčių“, - aiškino investuotojų atstovė.

Ji tikino, kad apskritai dėl darbo laiko reguliavimo, atostogų skaičiavimo darbo dienomis bei trumpesnių atleidimo terminų darbo kodekse atsiranda lankstumo, „bet ne tiek, kad galėtume sakyti, kad tapome labai lanksčia šalimi“.

Priėmė pataisytą naują Darbo kodeksą

Seimas antradienį priėmė Darbo kodekso pataisas, kurios įsigalios nuo liepos 1-osios. Beveik visoms joms yra pritarusi Trišalė taryba.

Liberalesnis kodeksas buvo priimtas praėjusiais metais, tačiau į valdžią atėjus „valstiečių“ ir socialdemokratų daugumai, jis buvo atidėtas pusmečiui, kad galėtų būti pataisytas. Pataisos buvo teikiamos atsižvelgiant į prezidentės pastabas, bet pritarimo Trišalėje taryboje sulaukė tik nedidelė dalis šalies vadovės pasiūlymų.

Šis Darbo kodeksas bus antrasis po Nepriklausomybės atkūrimo. Dabartinis kodeksas galioja nuo 2003-ųjų. Dar anksčiau darbo santykius Lietuvoje reglamentavo atskiri įstatymai.

Gailestingumo darbams neužtenka vien dalijimosi, reikia ir atjautos, o be dalijimosi ir atjautos, reikia rizikuoti. Gailestingumo darbai mus apsaugo nuo egoizmo ir leidžia sekti Jėzumi iš arti.

Popiežius pirmadienio homilijoje pasakojo apie tremtinį Tobitą, biblinę asmenybę, apie kurią buvo kalbama tos dienos Žodžio Liturgijoje. Tobitas buvo teisus žmogus, su tautiečiais žydais tapęs tremtiniu, asirų išvarytas į Ninevę. Tobitas pasiturintis, jis padeda vargšams tautiečiams ir, rizikuodamas gyvybe, slapta palaidoja žudomus tautiečius. Jį liūdina kitų kentėjimai.

Popiežius, primindamas keturiolika gailestingumo darbų kūnui ir sielai sakė, kad jie reiškia ne vien dalijimąsi tuo ką turi, bet ir atjautą. O tai reiškia kentėti su kenčiančiu. Gailestingumo darbai nėra sąžinei apraminti: „padarysiu gerą darbą, atkris našta..., „Ne!“, sakė popiežius, reikia ir atjausti kito skausmą. Dalytis ir atjausti, reikia abiejų. Gailestingas tasai, kuris moka dalytis, bet ir atjausti kitą. Todėl galime savęs paklausti: ar moku dalytis? Ar esu dosnus/dosni? Ar pamatęs kenčiantį, bėdų prispaustą žmogų, kenčiu ir aš? Ar sugebu įsijausti į kito situaciją? Į kentėjimo situaciją.

Asirų išvarytiems tremtiniams buvo draudžiama laidoti tautiečius, už tai grėsė mirtis. Tobitas rizikavo. Daryti gailestingumo darbus reiškia ne tik dalytis ir atjausti, bet ir rizikuoti, pasakė popiežiaus.

Dažnai rizikuojame, pridūrė Pranciškus. Jis prisiminė įvykius Romoje per Antrąjį pasaulinį karą: kiek daug žmonių tada rizikavo, pradedant popiežiumi Pijumi XII, slėpdami žydus, kad nebūtų nužudyti, deportuoti! Jie rizikavo gyvybe! Rizikavo! Gelbėti tų žmonių gyvybes buvo gailestingumo darbai.

Popiežius paryškino dar du aspektus: darantieji gailestingumo darbus gali sulaukti patyčių, kaip Tobitas, laikomas žmogumi, kuris vietoj sėdėjęs ramiai, užsiima nesąmonėmis. Jis, be to, leidžiasi būti sutrukdomas.

Gailestingumo darbų vykdymas visuomet sutrukdo. „Turiu draugą, ligonį, norėčiau aplankyti, bet neturiu noro, geriau pailsėti prie televizoriaus..“. Gailestingumo darbai – „susitrukdymas“. Tačiau Viešpats susitrukdė dėl mūsų: jis nuėjo link kryžiaus, kad duotų mums gailestingumą.

Kas geba daryti gailestingumo darbus, žino, kad jis pats jau susilaukė gailestingumo, kad Viešpats jam buvo gailestingas. Ir jei mes darome gailestingumo darbus, darome todėl, kad Viešpats mūsų pasigailėjo. Prisiminkime savo nuodėmes, savo klaidas ir kaip Viešpats mums atleido: Jis atleido mums viską dėl savo gailestingumo ir mes darome tą patį savo broliams. Gailestingumo darbai, sakė popiežius Pranciškus, mus apsaugo nuo egoizmo ir leidžia sekti Jėzumi iš arti.

EPA nuotrauka

Argentinos katalikų Bažnyčia kviečia paskirti minutę už taiką pasaulyje. Taikos minutė Buenos Airėse minima ketvirtadienį, birželio 8 dieną. Visi gyventojai raginami 13 val. paskirti vieną minutę taikai. Argentiniečius kviečia vyskupų Nacionalinė teisingumo ir taikos komisija, Argentinos katalikų akcija, Katalikų pasauliečių departamentas, Ekumeninių reikalų, santykių su žydais, musulmonais ir religijomis komisijos, pašvęstojo gyvenimo atstovės. Argentinos vyskupų jau trečią kartą skelbiamą minutės už taiką iniciatyvą tarptautiniu mastu parėmė Tarptautinis katalikų akcijos forumas (FIAC) ir Pasaulinė katalikių moterų organizacijų sąjunga (UMOFC).

Visi gali prasidėti, individualiai, su šeima, ar grupėse, namuose ar lauke, mokykloje ar darbo vietoje, kiekvienas pagal savo religinius papročius: atidėti minutę laiko nuo kasdienės veiklos ir ją aukoti už pasaulio taiką tyla, susikaupimu, ar malda, sakoma agentūros „Fides“ cituojamame komunikate.

Taikos minute už pasaulio taiką minimos popiežiaus Pranciškaus, Izraelio prezidento Šimono Pereso ir Palestiniečių prezidento Abu Mazeno istorinio Maldos už taiką susitikimo Vatikane trečiosios metinės. Popiežius su savo svečiais, tarp kurių buvo ir Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus, 2014 metų birželio 8 dieną meldė Dievą suteikti taikos dovaną Šventajai Žemei, Artimųjų Rytų regionui ir visam pasauliui. Maldos susitikimas įvyko Vatikano sodų pievoje netoli Šv. Petro bazilikos. Buvo skaitomos ir giedamos žydų, krikščionių ir musulmonų psalmės, maldos bei meditacijos, klausomasi šių tradicijų religinės muzikos. Popiežius su dviem prezidentais ir patriarchu pasodino taiką simbolizuojantį alyvmedį.

Popiežius Pranciškus tą sykį sakė, kad taikai siekti ir kurti reikia daugiau drąsos negu stoti į karą. Taikos siekis, sakė popiežius, yra daugybės žmonių karštas troškimas; tai ne tik palikimas, paveldėtas iš protėvių, bet ir skola; ją privalome atiduoti jaunimui, vaikams, ir užtikrinti ateities kartoms.

Po korekcijų naujasis Darbo kodeksas yra palankesnis darbuotojams nei ankstesnis variantas, Seimui antradienį priėmus nuo liepos įsigaliojantį naująjį socialinį modelį sako Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos deleguotas premjeras Saulius Skvernelis.

Kiti politikai – tiek iš valdančiosios daugumos, tiek iš opozicijos – sako, jog dokumentas iš esmės nesiskiria nuo ankstesnio, dar pernai priimto ir atidėto varianto. Socialdemokratų buvęs lyderis bei ekspremjeras Algirdas Butkevičius, be to, mano, kad Lietuva labai pavėlavo, tik dabar pakeitusi darbo santykių reglamentavimą.

„Pakeitimų, kurie yra darbuotojų ar jų atstovų naudai, yra daugiau negu penkiolika, ir pakankamai esminiai dalykai, leidžiantys stiprinti derybines galias ir suteikiantys apsaugą. Aš manau, kad pasiektas geras balansas tarp darbuotojo ir darbdavo, ir tai leis turėti tokius darbo santykius, kurie atitinka teisės aktų reikalavimus, o ne tokius, kokius turime dabar, įstatymas yra vienas, o gyvenime de facto normos yra visai kitokios“, – žurnalistams Seime sakė premjeras.

Seimas antradienį 84 balsais už, 10 prieš ir 29 susilaikius priėmė nuo liepos įsigaliojančio naujojo Darbo kodekso pataisas. Beveik visoms joms yra pritarusi Trišalė taryba.

Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Eglė Radišauskienė sakė, kad naujasis Darbo kodeksas yra labiau subalansuotas, o jame yra susitarimų, naudingų ir darbuotojams, ir darbdaviams.

„Aš manau, tie susitarimai, kurie buvo pasiekti dėl darbo laiko suminės apskaitos, subalansuoja tiek darbuotojų, tiek darbdavių interesus. Susitarimai, susiję su darbo tarybomis ir profesinėmis sąjungomis, labai naudingi darbuotojų atstovams, iš esmės tam tikros nuostatos, kurios buvo grąžintos ir patobulintos, kad ir dėl dalinio darbo, taip pat ir nedarbo socialinio draudimo, tikrai labiau sustiprina darbuotojų teises, pakoreguoja Darbo kodeksą, bet vis tik yra pasiektas balansas, ko ir norėjome“, – Seime žurnalistams kalbėjo E. Radišauskienė.

Tuo metu „valstiečių“ koalicijos partnerių socialdemokratų atstovas A. Butkevičius tvirtino, jog Darbo kodeksas iš esmės nesiskiria nuo to, kurį jo vadovautos Vyriausybės siūlymu buvo priėmęs buvusios kadencijos Seimas ir kurį naujoji „valstiečių“ vadovaujama valdžia atidėjo.

„Iš esmės niekas nepakeista, tai yra daugiau politinis šou, bet pagrindinė priežastis buvo tai, kad prieš rinkimus jie („valstiečiai“) kritikavo, kaip vieną iš priemonių panaudojo gąsdinant visuomenę, kad jie bus atleidžiami iš darbo, ir tą pažadą įgyvendino neįsigilindami į socialinį modelį, o todėl, kad buvo duotas visuomenei pažadas, kad jie pakeis tą įstatymą“, – žurnalistams Seime sakė A. Butkevičius.

Kartu jis sakė, kad priėmusi naują Darbo kodeksą, Lietuva „labai pavėlavo“.

„Aš labai seniai sakiau, 2005 metais, kad Darbo kodeksas turi būti priimtas su visu socialiniu modeliu, nes socialinis modelis reiškia ženklią  struktūrinę reformą mūsų valstybėje. Mes turime suvokti, kad mes esame globalizacijoje ir ji stiprėja, ir kiekviena valstybė konkuruoja su kitomis valstybėmis ir konkurencinės sąlygos investuotojams turi būti sudarytos tokios, kad jie investuotų į mūsų  valstybę, kurtų darbo vietas ir galėtų didinti darbo užmokestį. (...) Mes turime suprasti, kad vyksta globaliame pasaulyje, ir aš manau, kad Lietuva labai pavėlavo“, – kalbėjo A. Butkevičius.

Opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovas Gabrielius Landsbergis taip pat sutinka, kad pakoreguotas Darbo kodeksas iš esmės nesiskiria nuo buvusiojo.

„Mes nesupratome, kam reikėjo pusės metų betvarkės ir skalambijimo, kai tai yra praktiškai tas pats Algirdo Butkevičius Darbo kodeksas“, – žurnalistams Seime sakė G. Landsbergis.

„Nesuprantama, ką valdantieji veikė pusę metų. Su tiek triukšmo, tiek skardinių būgnų tarškenimo, kad „mes pataisysime, apginsime žmones, viskas nuo šiol bus geriau“, bet ta pati nuostata lieka. Yra sudėta septyniolika papildomų kablelių ir visi turim laukit liepos pirmosios ir tada žiūrėsim, kas darysis su Darbo kodeksu“, – kalbėjo konservatorių lyderis.

Anot jo, reikia žiūrėti, kaip veikia naujasis kodeksas, ir esant reikalui, jį taisyti, kad „tas teisės aktas būtų subalansuotas: ir saugantis žmones, ir padedantis ekonomikai augti“.

Liberalesnis kodeksas buvo priimtas praėjusiais metais, tačiau į valdžią atėjus „valstiečių“ ir socialdemokratų daugumai, jis buvo atidėtas pusmečiui, kad galėtų būti pataisytas. Pataisos buvo teikiamos atsižvelgiant į prezidentės pastabas, bet pritarimo Trišalėje taryboje sulaukė tik nedidelė dalis šalies vadovės pasiūlymų.

Šis Darbo kodeksas bus antrasis po Nepriklausomybės atkūrimo. Dabartinis kodeksas galioja nuo 2003-ųjų.   

Dar anksčiau darbo santykius Lietuvoje reglamentavo atskiri įstatymai.

EPA nuotrauka

„Krikščionis negali veidmainiauti“, - sakė popiežius Pranciškus antradienio ryto Mišių homilijoje komentuodamas šios dienos Evangeliją, pasakojančią apie fariziejų klastą. Jei apsimeta, kad Jėzui pataikauja ir jį giria, o iš tiesų, klausdami „ar reikia mokėti mokesčius ciesoriui“ bando jam paspęsti pinkles. Mes turime sekti Jėzaus pavyzdžiu, turime būti tiesakalbiai; mūsų kalboje niekada negali būti nei klastos, nei veidmainystės, nei pataikūniško meilikavimo.

„Veidmainystė tai ne Jėzaus kalba. Veidmainystė tai ne krikščionių kalba. Krikščionis negali veidmainiauti; veidmainys – ne krikščionis. Tai turi būti aišku. Jėzus dažnai tuos žmones vadina veidmainiais. Pasižiūrėkime kaip jie elgiasi: veidmainys dažniausiai yra ir pataikūnas, kartais garsiau, kartais tyliau, bet visada girdime apsimestinį meilikavimą“.

Jei kas meilikauja, tikriausiai jo ketinimai nenuoširdūs, sakė Pranciškus. Taip ir šį kartą. Fariziejai pirmiausiai ima apsimestinai girti Jėzų, o paskui jam užduoda klastingą klausimą – „reikia ar nereikia mokėti mokesčius ciesoriui?“

„Veidmainiai. Dviveidžiai. Jėzus tai mato ir aiškiai sako: „Kam spendžiate man pinkles? Atneškite man pažiūrėti denarą.”  Šitiems veidmainiams, jų ideologijai, Jėzus priešpastato tikrovės konkretumą. Tikrovė yra tokia, o visa kita yra veidmainystė ir ideologija. Tikrovė yra tokia – parodykite man denarą. Ir rodydamas į tą konkrečią tikrovę, Viešpats sako: atiduokite ciesoriui kas ciesoriaus – nes juk jo atvaizdas yra ant monetos – kas Dievo, atiduokite Dievui“.

Kiek daug žalos veidmainystė daro Bažnyčiai, sakė popiežius. Venkime veidmainiavimo.  „Veidmainys gali nužudyti visą bendruomenę. Jis kalba paploninęs liežuvį, o iš tiesų jis brutaliai teisia kitus žmones. Veidmainys yra žudikas. Žinokime: jis visada pradeda meilikaudamas, bet mes neišleiskime iš akių tikrovės. Nesusigundykime pasakomis, žinokime kokia yra tikrovė; nepatikėkime ideologijomis, bet matykime realybę tokią, kokia ji yra. Skeltaliežuvio velnio kalbos tikslas yra sunaikinti mūsų bendruomenę. Prašykime Viešpatį, kad mus saugotų nuo veidmainystės nuodėmės, nuo nugrimuotų blogų ketinimų. Viešpats tesuteikia mums šią malonę: „Viešpatie, kad niekada nebūčiau veidmainys, kad visada sakyčiau tiesą, o kai negaliu tiesos sakyti, kad tylėčiau. Kad niekada, niekada neveidmainiaučiau“.

lrt.lt nuotrauka

Ketvirtadienį, birželio 8-ąją, popiežius Pranciškus priims Venesuelos vyskupų konferencijos tarybos narius. Audiencijos paprašė šalies episkopatas, pranešė Šventojo Sosto Spaudos salės direktorius Greg Burke komunikate antradienį. Popiežiaus ir Venesuelos ganytojų susitikimo tema bus gilus nerimas dėl padėties Venesueloje. Vyskupai dabartinės vidaus krizės metu prašo savo krašto vyriausybę, kad sustabdytų smurtą, gyventojų protestų represavimą, gerbtų žmogaus teises, siektų susitaikymo ir kurtų taiką. Šiuos tikslus prieš keletą dienų įvardijo Venesuelos sostinės arkivyskupas, kardinolas Urosa Savino, kuris taip pat paprašė Venesuelos policijos ir kariuomenės gerbti ir laiduoti pagarbą konstitucijai, taiką ir venesueliečių sugyvenimą.

Venesuelos parlamento pirmininkas Julio Borges po susikimo prieš savaitę Vatikane su Valstybės sekretoriumi kard. Pietro Parolinu išreiškė pasitenkinimą Šventojo Sosto troškimu, kad krizė būtų išspręsta. Dar praėjusiais metais kardinolas Parolin paprašė Venesuelos vyriausybę įvykdyti įsipareigojimus, būtinus siekiant pradėti dialogą su opozicija: atkurti parlamento konstitucinius įgaliojimus, sukurti humanitarinį kanalą maistui ir medikamentams, paleisti politinius kalinius ir nustatyti demokratinių rinkimų kalendorių. Venesueloje nuo balandžio pirmosios, kai demonstruojantys gyventojai pradėjo reikalauti prezidento Maduro nusišalinimo nuo pareigų, užregistruota 65 mirtys ir tūkstančiai sužeidimų. Suimta per tris tūkstančius gyventojų. Ekonominės krizės sužlugdytoje Venesueloje jaučiamas didžiulis geriamo vandens, maisto produktų ir vaistų stygius.

Popiežius Pranciškus puikiai žino apie situaciją Venesueloje per Apaštališkąją nunciatūrą, tačiau vyskupai nori gyvu balsu papasakoti jam apie rimtą situaciją Venesueloje, pareiškė komunikate Venesuelos vyskupų konferencija, praneša žinių agentūra „Fides“. Pasak episkopato, susitikimas Vatikane taip pat suteiks progą Venesuelos vyskupams detaliau papasakoti apie krizę, padėkoti popiežiui Pranciškui už jo maldą, artumą ir rūpestį Venesuelos gerove.

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL © Baltijos fotografijos linija

Eidamas 45-uosius metus, Vilniaus universiteto Santaros klinikose antradienį po sunkios ligos mirė Seimo narys konservatorius Rokas Žilinskas, BNS patvirtino Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų vadovas Gabrielius Landsbergis.

1972 metų liepą gimęs politikas 1990 metais baigė tuometę 27-ąją vidurinę mokyklą. Vėliau jis šešerius metus studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete.

Jis taip pat yra mokęsis Indijos masinės komunikacijos institute, Europos žurnalistikos centre.

R. Žilinskas 1991 – 1992 metais dirbo užsienio naujienų redaktoriumi „Vilniaus laikraštyje“, 1992 – 1998 metais dirbo Lietuvos televizijoje. 1998 – 2008 metais jis buvo žinių vedėjas ir užsienio naujienų redaktorius LNK žinių tarnyboje.

Pirmą kartą į Seimą jis buvo išrinktas 2008 metais su tuometiniu Arūno Valinsko vadovautu Tautos prisikėlimo partijos sąrašu. Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariu jis tapo 2011 metais.

Į Seimą R. Žilinskas buvo išrinktas ir 2012 bei 2016 metais.

Jis yra pirmasis Lietuvos parlamentaras, prisipažinęs, jog yra homoseksualus.

B. Sabatauskaitės nuotrauka

Antradienį Kaune įmontuoti dar keturi „Atminimo akmenys“. Jie įamžino tarpukariu mieste garsią Basų šeimą. Vienintelė Holokaustą išgyvenusi Rūta Glikman (Basaitė) taip pagerbė per tragediją nužudytą savo šeimą: tėvus, senelį ir brolį.

Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL Baltijos fotografijos linija

Aukščiausi šalies vadovai reikšdami užuojautas dėl parlamentaro Roko Žilinsko mirties pabrėžia šio jaunosios kartos politiko išskirtines savybes – atvirumą nuoširdumą ir toleranciją.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės teigimu, ilgametis žurnalistas ir trečią kadenciją Seime dirbęs R. Žilinskas buvo jaunosios politikų kartos profesionalas, pasižymėjęs geranoriškumu, tolerancija ir pagarba įvairių pažiūrų žmonėms bei oponentams.

Anot Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio, savo aktyviu darbu ir atvirumu R. Žilinskas buvo ypatingas pavyzdys politikoje.

„Šeimai tai yra didelė tragedija – pirmiausia, užuojauta šeimai, artimiesiems, tiems, kas dirbo drauge. Kalbant apie patį žmogų, pirmas įspūdis – visada kultūringas, visada pasitempęs, visada aiškiai kalbantis, geras oratorius, sakyčiau, žodžio meistras, nuoseklus ir drąsus“, – BNS sakė Seimo pirmininkas.

Jis itin vertino R. Žilinsko atvirumą tiek kalbant apie homoseksualią orientaciją, tiek apie nueitą kelią gydantis nuo alkoholizmo.

„Žinote jo išpažintis visuomenei –  ir vieną, ir kitą, už tą turime jį gerbti, kad žmogus buvo kaip pavyzdys ir turbūt pirmasis pavyzdys politikoje, išpasakojęs savo tiesas viešai. Nežiūrint į tai, kad jis buvo opozicijoje, jis visada buvo darnaus darbo atstovas“, – pridūrė parlamento vadovas.

Viešai išplatintoje užuojautoje jis pabrėžė, jog R. Žilinskas bus prisimenamas ir kaip neįprastai gabus, savo darbui atsidavęs žurnalistas ir kaip aktyvus, viskuo besidomėjęs parlamentaras, kurio „visi svarbiausi darbai dar laukė priešaky“.

Vyriausybės vadovo Sauliaus Skvernelio teigimu, R. Žilinskas buvo tvirta ir kartu nuoširdi asmenybė.

„Išėjo žmogus, savo profesine bei asmenine veikla kūręs ryškios ir drąsios asmenybės paveikslą. Visad prisiminsime Roką kaip atvirą, nuoširdų, intelektualų ir žmogiškąsias vertybes uoliai puoselėjusį visuomenės narį bei kolegą. Kaip žmogų, kuris sugebėdavo atsitiesti ir nepalūžti net pačiose sunkiausiose gyvenimo situacijose“, – sako premjeras. Jo komentarą BNS antradienį perdavė atstovas spaudai Tomas Beržinskas.

Visiems, išgyvenantiems R. Žilinsko netektį, premjeras linki rasti savyje stiprybės bei palaikyti vieniems kitus.

44- ių konservatorius R. Žilinskas mirė antradienį po sunkios ligos. Į dabartinės kadencijos Seimą jis buvo išrinktas pagal opozicinės Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąrašą daugiamandatėje apygardoje. Jo vieta parlamente atiteks pirmajam už brūkšnio likusiam politologui ir buvusiam portalo „Bernardinai.lt“ redaktoriui Andriui Navickui.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Baltarusijos užsienio reikalų ministerija (URM) iškvietė Lietuvos ambasadorių Andrių Puloką pasiaiškinti dėl, kaip teigiama ministerijos pranešime, įžeidžiančių prezidentės Dalios Grybauskaitės pasisakymų per LRT radiją.

„Susitikime Baltarusija pareikalavo paaiškinimų dėl Lietuvos vadovės lūpomis išsakytų kaltinimų, jog Baltarusija yra kelianti grėsmę Baltijos šalims ir Lenkijai. Ypatingai buvo pažymėta, kad Lietuvos prezidentės leksika, tokia kaip „agresyvūs žaidimai“, yra įžeidžianti taikios politikos besilaikančiai Baltarusijai, kurios indėlis į regiono saugumą yra realus ir visuotinai pripažintas“, – rašoma Baltarusijos URM pranešime.

Minskas taip pat pažymi, jog tokie pareiškimai skirti ne saugumo stiprinimui regione, o „siekiant padidinti savo žinomumą tarp NATO partnerių ir populiarumą tarp rinkėjų“.

„Labai keista, kad tokia retorika skamba iš tos šalies prezidentės, su kuria draugiški santykiai įtvirtinti jau daugiau nei prieš 20 metų pasirašyta ir galiojančia abiejų šalių kaimynystės ir bendradarbiavimo sutartimi“, – teigia Baltarusijos URM.

Lietuvos diplomatas, anot pranešimo, ypatingai paragintas atkreipti dėmesį, kad esminis minėtos sutarties žodis – gera kaimynystė: „Juk kaimynai, kaip žinoma, nesirenkami – juos duoda Dievas“.

Prieš išvykdama valstybinio vizito į Estiją prezidentė D. Grybauskaitė LRT radijui sakė, jog Baltijos šalis ir Lenkiją vienija bendros grėsmės – Rusija ir Baltarusija.

„Ir, aišku, militarizacija, kurią matome Kaliningrade, ir Baltarusijos teritorijos naudojimas įvairiems eksperimentiniams ir agresyviems žaidimams, nukreiptiems prieš Vakarus“, – pirmadienį transliuotame interviu teigė šalies vadovė.

Wiesław Myśliwski „Akiratis“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 m. Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis. Dailininkas – Dovydas Čiuplys.

Sena karo laikų nuotrauka. Žvelgiant į ją veriasi praeities akiračiai. Lyg užkopus ant kalno, kurio papėdėje stovi tavo gimtasis miestelis. Nuo kalno matyti vaikystė, karas, stalininis pokario absurdas, varganas priemiesčio butas pusrūsyje, sumani motina, širdininkas tėvas, dvi jaunos elegantiškos kaimynės – miestelio kurtizanės, nepaprastos paprastų žmonių istorijos... Nuo to kalno matai pats save, koks esi, koks buvai ir galbūt koks būsi. Akiratis visada vilioja, bet niekada neleidžia priartėti, ir galima tik miglotai nujausti, kas slepiasi anapus. Gal tai meilė ir laimė, o gal neganda ir skausmas?

Šis romanas 1997 m. pelnė aukščiausią Lenkijos literatūrinį apdovanojimą – Nikės premiją. Tai bene vienintelis epinės prozos pavyzdys XX a. paskutinio dešimtmečio lenkų literatūroje, kuriame išsipildo nostalgiška svajonė – grįžti į prarastą praeitį. Kritikai romaną iškart pavadino šedevru.

Wiesławas Myśliwskis (gim. 1932) – vienas žymiausių šiuolaikinių lenkų rašytojų, prozininkas, dramaturgas. Jis vienintelis du kartus buvo apdovanotas prestižine Lenkijoje Nikės literatūrine premija.

Skaitykite knygos ištrauką.

PROLOGAS

Tas mažas, skriauznas žmogulis nuotraukoje, išverstomis akimis, tarsi per dideliu gabardino paltu ir tarsi prislėgtas per didelės skrybėlės, – tai mano tėvas. Greta jo su mėlynu jūrininko kostiumėliu ir trumpomis kelnikėmis, baltuojančiu jūrininko kepuriuku ant galvos, su sandalais ir kojinaitėmis ligi kelių – tai aš. Motinos su mumis nėra. Vadinasi, greičiausiai sekmadienis. Kitaip juk nevilkėčiau tuo jūrininko kostiumėliu.

Motina turbūt verda pietus, nes ką gi kita galėtų veikti tą vaiskų vasaros sekmadienį, kaip tat matyti iš saulėtos nuotraukos. Kažką ten maišo puode, kažką perstato ant ringių, įkiša pliauskų į viryklės krosnį, minko tešlą bulvių kukulaičiams, dejuodama, kad vis puodai ir puodai, už ką Dievas ją taip baudžia, kad net pasivaikščiot sekmadienį negalėjo išeit. Visuomet sekmadieniais eidavome pasivaikščioti, mama turėjo lapės apykaklę, skrybėlaitę, rankinuką, pirštinaites, batelius, viską vienos spalvos, buvo ponia, praeiviai atsisukdavo, o tapo virėja. Gal kivirčijasi su tetute Marta, nes gyvename visi krūvoje pas senelius ir kivirčui daug nereikia.

Ne tave vieną, ne tave vieną, glaisto kiek įmanydama tetutė Jadvyga, nes tetutė Jadvyga širdį kiekvienam atiduotų, jai skauda, kai kam ką skauda, visus mus nubaudė. Kiaules ir tas sužiedavo, lyg ir tavo, šeri, stengiesi, rankų jau nuo tų bulvių nejauti, ir dar kokios rajos, o pasiskersti negali. Palūkėk, tik įmesiu joms į lovį ir padėsiu tau.

O štai tetutė Marta nenuleidžia ramiai nė vieno motinos žodžio. Ponia atsirado! Tik pažiūrėkite! Ko tada čia atvažiavai? Reikėjo tupėti mieste, jei tau ten taip patiko. O lapę ir aš galiu turėt, nemanyk. O, nueis Vladekas, paspęs slaistukus, duos Kažmerskiui išdirbti, ir turėsiu. Nueisi, Vladziau?

Dėdę Vladeką toji lapė net sviesteli. Ar tu, po šimts paibelių, proto netekai? Ir kur tu su taj lape vaikštinėtum? Po kaimą? Kad žandaras pričiuptų tave už pakarpos, kur gavai lapę, ir mane už subinės paskui? Arba kad žmonės mus apšnekėtų, kad pralobome, ir gal dar iš žydų? Dieve šventas! Nu, ir sugalvok tu man?! Žmogus čia nežinai, ar dieną, ar valandą beišgyvensi, o ta – lapės! Lapės užsimanė! Ir, duodamas valią susikaupusiam įsiūčiui, pašaipiai mėgdžioja tetutę Martą. Lapės! Lapės! Nueisi, Vladziau? Nelaboji! O kad devintą prakaitą daktarams išsunki, apie tai ji nepagalvoja. Iš kur vaistams paimti, nepagalvoja. Tiktai lapę! Lapę eik jai sugauk!

Tetutės Martos akys sudrėksta, ji tylomis atsisėda ant suolelio prie lango ir imasi siuvinėti virtuvės gobeleną. Gera gaspadinė – šventė pirmutinė. Sekmadienį siuvinėji? taria nuo rožinio močiutė. Sekmadienį nuodėmė. Tuo tarpu dėdė Vladekas dar ilgai negali jai atleisti už tą lapę. Lapę! Lapę!

Galop senelis pliaukšteli savo papratimu per kelį ir nukerta. Cit man! O paskui ramiai, jau iš savo amžiaus aukštumos, pats pradeda apie lapes, tarsi jis vienintelis būtų jų žinovas. Et, nematyti kažkaip dabartės lapių. Kurapkų, zuikių – dar dar. O lapės tarsi prapuolė. Ar tas karas, ar kas? Nebuvo, rasi, pranašysčių apie lapes. Apie kurapkas taip. Nebus kurapkų, nebus ir žydų. Negirdėti nė, kad lapė kam vištą nuneštų. Seniau dienos nebūdavo. Ne vištą, tai žąsį, antį. Ir urvai užvirtę, ženklo nėr, kad būt įlindus, išlindus. Gal koks maras? O lapiauti ne dabar, vasarą. Dabar šlamštas, ne kailis. Kaipmat nusišertų tau, Martule. Tatai tik žiemą. Žiemą kailis sutankėja. Ir plaukas darosi storesnis, ilgesnis, žvilgesnis. Laikosi paskui daug metų. Viela tik reikia, kad būtų plieninė raizgams. Yra ten gabaliukas ant aukšto. Ir pasekti, kur kokia vaikšto. Bet iki žiemos dar ohoho.

O jei sekmadienis, vadinasi, pietums gaidys. Pasipūtęs, skaisčiai raudonas, su purpurine skiautere. Ką tik vaikštinėjo po kiemą, dar matau jį, kaip iš vištų kuopos išsirenka tą kanapėtą perekšlę, prilekia prie jos, išstumdydamas į šonus kitas vištas, ir op! prigniuždo ją, nuolankią, prie žemės, po viskam nusipurto ir vėl vaikšto pasipūtęs. Kraujas tebevarva iš jo nukirsto kaklo, nužymėdamas taką nuo trinkos iki trobos, kai dėdė Stefanas neša jį suėmęs už kojų savo didelėje saujoje, aiškindamas lyg pats sau, nespurdėk tu, rupūžioke, negyvas gi jau esi. Bet žengiant per slenkstį gaidys vėl skečia sparnus, lyg norėdamas jais įsispirti į staktą. Laikyk jį, nes man sienas krauju aptaškysi, šaukia tetutė Jadvyga, o ką tik balintos. Naje, sakau jam, kad nesimuistytų. Ką jam sakai?! Ką jam sakai?! Galvą jam nuknekinai ir dar sakai! Dėdė piktai nuteškia gaidį kubilan.

O, stambus gaidys, tai bent stambus gaidys, senelis prisilenkia virš kubilo, o gaidys, tarsi girdėdamas, kad senelis jį giria, vėl ręžiasi, tamposi. Tik tuomet, kai tetutė Jadvyga apšutina jį verdančiu vandeniu iš prikaistuvio, susitraukia, suglemba, ir tatai jo amžinasis atilsis. O tetutė apsijuosia prijuoste, prisitraukia suolelį. Išpešk jam pirmiausia uodegą, primena senelis. Ir tetutė visu gniaužtu išpeša tą uodegą. Eina įmesti tos uodegos į viryklę. Atrodo, lyg liepsnos kuokštą neštų, kad apsaugotų namus nuo ugnies. Jau čiumpa žarsteklį, jau nutrauks ringes. Šaukiu, tetute, nemeskit, pasidarysiu plunksnų karūną! Būsiu indėnas! Tetutė dvejoja, a turėkis, tik išsidžiovyk. Kam jam davei? Senelis neslepia nepasitenkinimo, nori, kad dar kada namai sudegtų? O iš ko jis pasidarys karūną, kad nori būti indėnas? Povų taigi pas mus nėra. Prietaras tiktai, dėl uodegos namai mat sudegs.

Tetutė vartalioja gaidį ant nugaros, ant pilvo, peša, kad net plunksnos traška. Palik, sako motina, nusipešiu pati, o tu renkis į bažnyčią, nes ir į sumą nespėsi, ne tik į rytines mišias. Spėsiu, tetutė sukasi kaip vijurkas, net skepeta jai nuslinko nuo galvos ir ištrūkę plaukai juodu debesiu uždengė jai veidą, o kad ir pasivėlinsiu kiek, tai Viešpats Dievas juk nepastebės. Ne tam ant kryžiaus kabo, kad žiūrėtų, kas vėluoja.

Prašmatnūs tie tetutės plaukai. Ne dailūs, ne vešlūs, o prašmatnūs. Senoji Smikova, kaimynė, net sako – dievini. Na ir dievini tie tavo plaukai, Jadvyga, dievini. Nedavė tau Dievulis vaikelio, tai nors plaukus davė už tavo auksinę širdį. Kitos ir to neturi. O dėdė Stefanas dažnai paglosto tuos plaukus, kai niekas nemato, ir neprataria nieko. Bet tetutė žino, ką jis norėtų pasakyti, ir kiekvieną šeštadienį plaunasi tuos plaukus. Vos pradėjus lyti pastato kibirą po lietvamzdžiu ir renka lietaus vandenį tam plovimui. Net iš laukų atskuba, kai lietus lyja, kad pririnktų lietaus vandens. Sklìdina to vandens skardinėje statinėje prie sienos ir kitoje – ąžuolinėje, ir katile, nes jokiam šeštadieniui jo negali pristigti. O juk pasitaiko, kad lietus ilgai nelyja, kartais visą vasarą sausra užgaišta virš kaimo, virš laukų, bet lietaus vandens privalo būti tam plovimui šeštadienį.

Todėl šeštadienį tetutė nebeina į laukus, ir visiems tai atrodo suprantama. Nors dėl visa ko šeštadienį ryte dėdė Stefanas primena, tai Jadvyga tegul pasilieka, plaukus turi išsiplaut. Vienas tik senelis, ne todėl, kad tam prieštarautų, nes jam patinka tetutė Jadvyga, negali atsistebėti, kad taip kožną šeštadienį. Per rugiapjūtę tai taip, greičiau pridulka, bet dabar ėgi nėra tokio dulkino darbo. O utėlių juk taip nenuprausi, reikia šukomis iššukuot. Ką jūs, tėve, čia su tom utėlėm? Dėdė Stefanas užsigauna. Kokių utėlių? O kokių dar? Utėlių. Visada plaukuose turėjo utėlių. Tai jau dabar neturi? Oi, tėti, tėti, tetutė Jadvyga mėgina tas utėles juokais paversti, nes turbūt iš gėdos sudegtų. Ogi pasiliksiu, nes reikia namus sekmadieniui kiek apkuopti, apsiskalbti, pasišluoti, pietus išvirti. Ir tetutė lieka, kad išsiplautų tuos plaukus.

Iš pradžių ištrina plaukus žibalu. Kad žvilgėtų ir neslinktų. Paskui stovi nuoga iki pusiaujo, virš dubens pasilenkusi, krūtimis veik liesdama vandenį, nes ir krūtis turi tetutė dievinas. Turbūt išdribtų iš dubens, jei abi iškart panardintų. Skiriasi į šonus, taip joms tarpusavy ankšta. Nešiojasi tetutė su tomis nuogomis krūtimis po trobą, kai įlieja karšto vandens iš katilo ir kai po pirmo plovimo šliūkšteli pamuiles nuo prieangio kieman, ir kai malkų įdeda į viryklę, kartais tik prilaiko jas viena ranka, kad nesiritinėtų. Ogi ir neturi prieš ką gėdytis, visi laukuose, aš išginiau karves, ir tik Viešpatis Jėzus Alyvų kalne vienudu su tetute, bet jis irgi nežiūri į tetutę, nes meldžiasi ir yra akis užvertęs į dangų. Todėl tetutė net rakto duryse nepasuko, nes kas gi galėtų ateiti, artimiausi kaimynai taip pat laukuose ir tolimesni laukuose, ir visas kaimas laukuose.

Virš dubens pasilenkusi, visa putota galva, tetutė panardina tose putose rankas ir trenka, tarsi mėnesį būtų tų plaukų neplovusi, o krūtys po ja siūbuoja į rankų taktą kaip du varpai. Nemato, negirdi, nes ir akys, ir ausys muilo pilnos, o dar trenkančių rankų garsą galvoje girdi, kai staiga lyg kažkas ją priliečia. Kaip stovi prie dubens, rankas sukišusi į plaukus, taip ir sustingsta. Kas čia? Lyg klausia, lyg nusigąsta, nes negirdėjo, kad duris kas būtų atvėręs. O dėdė Stefanas savo didelėmis saujomis apglėbia iš apačios tas tetutės krūtis, svyrančias virš dubens, tarsi suimtų šunyčius iš guolio. Tetutė dedasi nustebusi. Nėjai į laukus? Sugrįžau, gi budes pamiršau. Eikš. Kas tau į galvą šovė? Nematai, galvą plaunuosi? O jei kas įeis? Na ir kas? Ilgai truks? Bet ir trumpai gali įeiti. Tegul įeina. Ne su svetima, su sava. Palauk, išskalausiu nors. Pasuk raktą. Kam? Eikš.

Ir paraito tetutei sijoną, sodinasi ją ant kelių ir sūpuojasi abu. Tetutė kartkartėm kilsteli nuo dėdės kelių ir krenta, kilsteli ir krenta, dejuodama, o Dieve, o Stefušiau. Ir vis greičiau, o Dieve, o Stefušiau. Dėdė vis stipriau gniaužia tetutei krūtis, net muilai nuo tetutės plaukų drabstosi po visą stubą. Staiga tetutė tyliai sudejuoja ir susmunka dėdei ant rankų, o dėdė priglaudžia galvą jai prie pečių. Ir taip sėdi juodu valandėlę, sustingę. Gal šį sykį duos Dievas, Stefušiau. Anugi, gal duos.

Stuboj jau pasklidęs sultinio kvapas, kai paskutiniai iš sumos pargrįžta senelis su dėde Vladeku. O, kvepia tai kvepia, senelis, vos slenkstį perkopęs, pasigardžiuodamas traukia nosimi. Et, senas gaidys, tai ir kvepia, dėdė Vladekas būtinai papriešgyniaus, ypač seneliui. Gal šitaip kiekviena proga prasiveržia nuoskauda, jaučiama seneliui, nes, regis, būtent senelis prirodė jam tetutę Martą į žmonas. Tik va mėsą tai anryt valgysim, kol išvirs. Sakiau, papjauti tą raibąjį, tegul ir mažesnis, bet ne toks nudrengtas. Tai kvepia o kvepia, senelis varo savo.

Tą pačią akimirką, tarsi priekaištaudamas sau, kad dar nuo smilkalų kvapo po sumos neataušęs jau prie sultinio kvapo smalsiai puola, priduria, ale protingą pamokslą šiandien kunigas pasakė, o protingą. Oratorius, broleli, oho. Nei protingą, nei ką, dėdė Vladekas aiškiai turi noro susikivirčyti su seneliu. Šneka, kas jam ant seilės užeina. Ir amžinai baugina, lyg mažai baimės būtų ir be jo. Pragaro kančios ir pragaro kančios. Protingą, nenusileidžia senelis. Jums, tėve, viskas, ką kunigas pasakys, turi būti protinga. O kunigai irgi kai kada niekus nupaisto. Ne, protingai kalbėjo, kvaraba, kiek blogio pasaulyje? Ir be jo žinome, kiek. Didelis mat protas.

Susėdo atstu vienas nuo kito, dėdė Vladekas prie stalo, senelis ant suolo prie lango. Ir kai atrodė, kad abu jau tik laukia, kada pagaliau išvirs tas gaidys, vėl pradeda apie tą kunigo pamokslą. Senelis, kad o protingą, dėdė Vladekas, kad nei protingą, nei ką. Senelis, kad kunigo dėka Dievo žodį dar bent sekmadienį gali išgirsti. Dėdė Vladekas, kad Dievas ką turėjo pasakyti, pasakė ir numirė, o kunigai nuo savęs kalba. Kurgi Dievas norėtų per kunigą kalbėti, tėve, dar per tokį, kuris jau nežino, nė kiek imti už laidotuves, už santuoką, už krikštą, už kiek negaila per kalėdojimą. O Dievas Lozorių prikėlė ir ar ką paėmė? Vandenį vynu pavertė, kai nebuvo ko gerti, ir ar ką paėmė? Dievo žodį pakeitė žmogaus žodžiu, bet kartoja, kad Dievas. O jei Dievas nori žmogui ką nors pasakyti, tai pats jam pasakys, ar mintyse, ar laukuose, ar net girtuokliui, ne gerk, o eik pas žmoną, vaikus. O senelis į visa tai atsako niurzgėdamas, tu kvaraba, tu kvaraba. Galopi pliaukšteli sau per kelį, tu antikriste! Ir dėdė nutyla, nes su seneliu menki juokai, kai ima pliaukšinti per kelį.

Stoja tyla, įtempta it spyruoklė, nei išeiti, nei pasilikti tokioje tyloje. Todėl nors niekas stubos neapleido, atrodo, kad visi dingę, ir tik senelis širsdamas, piktas ant dėdės Vladeko dėl to kunigo pamokslo, sėdi ant suolo prie lango, tarsi laukdamas, kad gal kas ateis. Po neilgos valandėlės motina, bedusi šakute į verdantį gaidį, paskelbia, kad jau valgysime. Ir tą pat akimirką senelio akys atlyžta nuo to pykčio ant dėdės Vladeko ir nukrypsta į močiutę. Nors galima pamanyti, kad močiutės troboje nėra, nes niekas nepastebėjo, kada ji sugrįžo, niekas nė žodžiu to nepaliudijo, vadinasi, gal ji dar klūpo kažkur ištuštėjusioje bažnyčioje, prieblandoje, nes jau zakristijonas Severinas užgesino žvakes, o gal jos išvis nėra pasaulyje.

Bet štai močiutė apsireiškia iš nebūties tolimiausioje trobos kertėje, šalia didelės, senos, žalzganais raštais išmargintos skrynios, susigūžusi prie rožinio. Na ir kas, kad buvo ir mišiose, ir sumoje, o vakarop eis dar į mišparus, maldos niekada nebus per daug, juolab kad šeimyna gausi, o be šeimynos, trobesys, gyvuliai, klojimas, tvartai, sodas, laukai, kaimas, tai kiek už visa tai reikia melstis.

Ruošk, paragina senelis, nes močiutė tebelaiko tą rožinį pirštais. Ir tuomet prasideda močiutės vaidmuo, tartum jai nuo amžių skirtas. Giliai atsidūsėjusi ji pakyla, eina prie indaujos ir išima skardines lėkštes. Net jei nežinotum, kad jau pietų metas, tų lėkščių žvangėjimas apie tai primintų. Tos lėkštės – tai lyg išblukusio dangaus skridiniai, nei mėlynos, nei pilkos, o kiekvienos dugne juoduoja didelė gėlė su juoda akimi per vidurį, pakraščiais apjuosta tokių pat juodų, su juodomis akelėmis mažesnių gėlių vainiko. Senos jos. Apie tai byloja apdaužymų žymės. Vienoje net skylutė iššokusi, ir močiutė pervėrė per ją skurlio skiautelę. Niekas nenori iš tos lėkštės valgyti, todėl ji stato ją ant stalo ties savo vieta. Kažkaip seniai jau kaime nebūta skardžiaus, užlituotų arba sukniedytų, ir močiutė nuolat jo dairosi. Gera dar lėkštė, kur dabar tokių lėkščių bepaimsi, mat visi liepia močiutei ją išmesti.

Gavo tas lėkštes močiutė kraičio, kada tekėjo už senelio, ir todėl taip užsistoja prieš visus tas lėkštes, o su ja kartais užsistoja ir senelis. Ypač prieš motiną. Nes motina beveik kaskart, sėdantis prie stalo, prikiša tas lėkštes, kad gėda jau valgyti, kad kaip pas elgetas, kad kaip galima buvo per šitiek metų nenusipirkti porcelianinių, iš porcelianinių dabar žmonės valgo. Tačiau močiutė ir senelis yra prieš porcelianines, nes porcelianinių kiek jau būtų prikulta, o šitos yra ir yra. Argi nesakė kunigo gaspadinė, terkšt, iškris iš rankų, kad ir šluostant, ir po lėkštės. O šitos yra ir yra. Arba net nežinia nuo ko anos skyla. O šitos yra ir yra.

Išdėliojusi lėkštes, močiutė ima dalyti gaidį, oriai ir apgalvotai, kaip pridera teisingumui. Tam kulšis, tam kita kulšis, tam pusė krūtinėlės, tam antra pusė, ten uodega, čia sparnelis, antras sparnelis, kaklas, per mažai tų sparnelių, per mažai tų kulšių, todėl tam kiek nuims, anam kiek pridės, perdės, nugnybs, sukeis, pridurs, perpjaus perpus, gododama, kad toks didelis atrodė tas gaidys, toks didelis, kol vaikštinėjo po kiemą, o nėra ko dalyti.

Tetutės it pelėdos akylai stebi, ar jų vyrai nenuskriausti, ir bent akimis sukeičia didesnius gabalus į mažesnius, mažesnius į didesnius, ir galbūt todėl taip lėtai sekasi močiutei tas dalijimas. Juolab kad ir dėdės nesėdi abejingi, o įtemptai lygina savo lėkštę su kito, nė batu nebrūžteldami per grindis.

Tik senelis ramus, mat jam garantuota kulšis, ir ne močiutės valia, bet teisingesnio teisingumo, kas žino, gal Dievo, kuris kartu su žeme ir tą kulšį paskyrė nuo kiekvieno gaidžio sekmadienio pietums. Todėl žvilgčioja senelis į lėkštes tarsi iš to teisingumo aukštybės ir retkarčiais pataiso močiutės teisingumą. Stefanui įdėk dar. Kodėl Martai pagailėjai? Jadvygai duok sparnelį, ne jam. Jis kaklą jau turi, užteks jam.

Tuo tarpu motina, užbėgdama už akių močiutės teisingumui, įvykdys savo teisingumą. Paims kepenėles, skranduką, galvą, kojas ir pasakys, kad jai to gana, užtektinai prisiuostė virdama, o visi supratingai su tuo sutiks. Daugių daugiausia primins, kad man arba tėvui močiutė jos dalį atiduotų, arba tik paklaus dėl tikrumo, ar tai man, ar tėvui, ir tai, ką močiutės teisingumas lems, įmes atgal į sultinį, kad būtų šilta, kai grįšime, nes mūsų nėra. Mes išėjome pasivaikščioti. Taip tėvas pasakė, po sumos eisime pasivaikščioti su Piotrušiumi. Šiandien gražus oras. Tai eikite. Tegul visi pamato jį su tuo jūrininko kostiumėliu. Tiktai grįžkite pietų.

Tačiau tėvas nė nemanė grįžti pietų, nes nekentė tų gaidžio dalybų, ir mieliausiai išvis būtų nevalgęs. Tad motina be reikalo, gal teisindama mus, o gal malšindama įsimetusį nerimą, pasakys, kad turėjome grįžti pietų, o kažkodėl mūsų nematyti. Niekas vis tiek neatkreips dėmesio, vienintelis senelis pasakys, kad galėjo tas gaidys dar šiek tiek pavirti, nes kietokas. Dėdė Vladekas atkirs, kad jam pats tas, nes nemėgsta, kai mėsa nuo kaulų atšoka, o senelis galėtų dantis susistatyti, nes viskas jam kietoka, morkos kietokos, griežčiai kietoki.

Vis dėlto juodu neturi noro toliau ginčytis, nei senelis, nei dėdė Vladekas, atlyžo valgydami tą gaidį, net kalbėti veik nekalba, tarsteli ką nenoromis, nes kam dar kalbėti ir žodžius gaišinti, kai valgai. Žodžiai su valgiu per daug vienu metu, ir nepritinka viena prie kito, nežinai, kalbi ar valgai, be to, valgymas irgi yra kalba.

Regis, baigė valgyti, kaulai iš gaidžio teliko, bet kažkaip gaila keltis nuo lėkščių, gaidys ne kasdien pietums būna ir net ne kiekvieną sekmadienį. Todėl kaulus dar galima apgraužti, prie jų dar liko kremzlių, sausgyslių, ir jie graužia, triauškina, čiulpia. Dėdė Stefanas sako, kad kaulai yra gardžiausi, ir storiausią kaulą sutriuškina savo stipriais, sveikais dantimis. O kai čiulpia, tai lyg švilpčiotų. Senelis irgi, perskėlęs peiliu savo kulšies kaulą, nes juk neperkrimstų tais keliais senais dantimis, votuloja jį visais šonais ir pritaria, kad gardžiausi. Nes kauluose pats skanumas, sako tetutė Jadvyga ir siulpčioja plonai, bet ir kaulai jai teko plonyčiai ‒ menki šonkauliukai ar sparnelio. Užtai dėdė Vladekas čiulpia, net žandai įdumba, ir garsiausiai už visus. Dėdei kiekvienas kaulas yra kitokio skonio, vienoks kulšies, kitoks sparnelio, dar kitoks kaklo, o skaniausi yra galvoje, sako, bet galvą, kaip tyčia, turi motina. Jis, beje, moka čiulpti ir nečiulpdamas, tik vartydamas kaulą burnoje, kol vien seilėmis paverčia jį košele. Tačiau kai dėdė nori pakiršinti senelį, čiulpia per visą trobą.

Negali, kvaraba, tyliau, senelis nepakenčia tokio čiulpimo. Ir ne todėl, kad pats nepajėgia, bet viskas, kas iš kitų prasikiša, griauna darną šeimoje, taigi ir čiulpti turi kiekvienas taip, kad sutartų, nors kiekvienas saviškai ir pagal kaulą, koks kam teko. Nes, žinia, kaulas kaului nelygu, nors ir vieno gaidžio. Būna kaulai, kauliukai, kauleliai, kaulučiai, bet juk visi jie gaidžio kūne sutarė, tai ir garsai to čiulpimo, nors skirtingi, turi sutarti, nelyg gaidys giedotų. Galėčiau nežiūrėdamas atskirti, kad tai dėdė Stefanas čiulpia, o tai siulpia senelis, dėdė Vladekas, tetutė Jadvyga, tetutė Marta ir močiutė.

Tik motina nečiulpia. Miesčionka pasidarei o miesčionka, sako dėdė Stefanas, net kaulų čiulpti nebemoki. O prieš ištekėdama mokėjai. Nemažai metų čia su mumis gyvenai, ir čiulpdavome, atmeni? Nepasimiršta taip greitai, kai ką nors mokėjai ir nuo pieninių dantų. Ir visi su užuojauta žiūri, kaip motina gramdosi peiliu tuos kaulelius, galvos ir kojų, o juk tereikėtų įsidėti juos į dantis ir iščiulpti. Visas gardumas tau perniek nueis, gailestauja dėdė Stefanas. Jie taigi taip iščiulps, kad nė šuo nebeturės ko graužti.

Einame su tėvu Žalesos, o gal Giliojo kelio arba Mergelių kalno link. Sunku tatai atspėti iš nuotraukos. Jos kraštai verčia mus susiglausti. Tėvui net nurėžta kairė alkūnė. O takelį po kojomis galima tik vos ne vos numanyti, baigiamės bemaž savo batų nosimis. Tėvas avi, regis, juodais pusbačiais, nors atrodo pilki. Mano sandaliukai veikiausiai rudi. Motina dažnai sakydavo, kad mano amžiaus berniukui geriausia yra rudi. Be to, karas, nėr kitokios odos, tik juoda arba ruda. Tačiau iš pilkos nuotraukos sunku atspėti, ar jie iš tiesų rudi. Net vešlūs lapai ant galelio šakos, išsikišusios nuotraukos šone, mums virš galvų, negali prasismelkti pro tą pilkumą, nors turbūt trykšta žaluma. Ir kalvotus laukus mums už galvų, ir kažkokius medžius, sumažintus iki žolės dydžio, ir dangaus lopinius viršuje ‒ viską dengia pilkuma. Ir mane su tėvu, nors stovime šviečiant saulei tą vasaros sekmadienį. Tai matyti iš šakų šešėlio ant mūsų ir iš skrybėlės krašto šešėlio tėvui ant veido.

Laikomės susikibę už rankų ir žvelgiame kažin kur į erdvę priekyje. Tėvas tomis savo išverstomis akimis, aš susiraukęs nuo saulės. Tėvo akys yra ryškiausios visoje nuotraukoje, jos vienintelės prasimuša pro nuotraukos pilkumą. Atrodo, kad tik jose susitelkė visa saulės šviesa, grąžindama joms natūralią spalvą, ne lapams, ne dangui, tik toms išverstoms tėvo akims. Tačiau kokios iš tiesų jos spalvos: rudos, mėlynos, juodos? Galbūt, jei žiūrėtų nerūpestingai, apatiškai arba šypsotųsi, lengviau būtų pasakyti, rudos, mėlynos ar juodos. Neįstengiu ir pagal save nuspėti, kokios spalvos tos jo akys. Akis paveldėjau iš senelio, taip bent būdavo sakoma, tavo akys kaip senelio, antai, net kairys vokas tau lygiai taip virpčioja.

Nesu vis dėlto tikras, ar tėvo akys iš tiesų žiūri. Jeigu ne ta mus užliejusi vasaros saulė, galima būtų pasakyti, kad jos maldauja šviesos visuotinėje tamsoje. O gal toje skaisčioje saulėje, pažvelgusios anapus akiračio, jos staiga išvydo kažką, ką žmogaus akims duota regėti tik kokioje antžmogiškoje vizijoje, tačiau jos išsigandusios nenori tuo patikėti. Ir tokias jas fotografas įamžino.

Iš kur atsirado tasai fotografas tą saulėtą vasaros sekmadienį, patį vidurdienį, mūsų kelyje? Ir kas tai galėjo būti, jeigu kaime niekas neturėjo fotoaparato? Jei norėdavo kas nusifotografuoti, turėdavo važiuoti į miestą. Tiesa, kartą per metus, per Šventąjį Vincentą, kai būdavo atlaidai, atvažiuodavo fotografas. Tačiau jis darydavo nuotraukas tik su išpjauta širdimi, ulono munduru ir ant kupranugario, dykumoje, beduino drabužiais. Dėdė Vladekas turėjo visas tris. Kai juodu ginčydavosi su seneliu ir senelis pristigdavo prieš dėdę argumentų, iškalbėdavo jam dėl tų nuotraukų. Ant kupranugario, kvaraba. Nu, ar nepasimaišė anam galvoje?

Bet argi dėdės kaltė, kad įsiamžino ir toje širdyje, ir su ulono munduru, ir ant kupranugario, dykumoje, beduino drabužiais, jeigu kaime niekas neturėjo fotoaparato, o į miestą dėdė niekada nebūtų važiavęs fotografuotis, į miestą kai važiuodavo, tai tik į turgų. Be to, jis mėgo atlaidus.

O štai dėdė Stefanas atlaidų nemėgo, tačiau kai žiūrėdavo į šventadieniškai apsirengusią tetutę Jadvygą, negalėdavo susilaikyti bent nepasakęs, tik į nuotrauką dabar tave, Jadvygut. Gaila, kad kas kaime neturi fotoaparato. Į tai atsidusdama įsiterpdavo motina, o, kad ne tas karas, ir fotoaparatą turėtų dabar Piotrušius, galėtų mus visus nupaveiksluot.

Aparatą turėjo vienintelis gefreiteris Hankė iš komendantūros. Tačiau niekas jo nėra matęs su aparatu sekmadienį. Nors kaip tik sekmadienis yra tinkamiausia diena fotografuoti. Gal net tam Dievas davė žmonėms sekmadienį, kad šventadieniškai apsitaisę, išsiprausę, susišukavę, tą vienintelį kartą per savaitę galėtų įsivaizduoti, kokie jie galėtų būti, o ne kokie yra. Ir ne vienas tikriausiai sava valia, neverčiamas leistųsi fotografuojamas netgi Hankės, nes nebuvo nusistatę prieš fotografiją. Tačiau Hankė jei pasirodydavo sekmadienį kaime, tai tik su pistoleto dėklu prie diržo.

Užtai paprastą savaitės dieną nebūtum perėjęs per kaimą, nesusidūręs su Hanke, kai jis su aparatu ant krūtinės, dažnai nuo ankstyvo ryto, medžioja žmones it velnias sielas ir spragsi. Spragt. Spragt. Ar gal dėl to, kad tokia jo tarnyba, ar iš keršto? Nes niekam nedovanodavo, jauniems, seniems, vyrams, boboms, vaikams.

Kaimas drebėdavo iš siaubo, kai Hankė pasirodydavo su tuo aparatu. Motinos čiupdavo vaikus nuo kelio, nurinkdavo džiūstančius puodus nuo tvorų, džiūstančius skarmalus nuo virvių, nes, neduok Dieve, dar ims ir spragtels. Ar karves kas išgindavo, tai grįždavo. Arba važiuodavo kas vežimu, tai sukirsdavo arkliui ir sprukdavo, o jei būdavo per vėlu, nes Hankė visai čia pat, tuomet mesdavo arklį, vežėčias, botagą ir nerdavo į artimiausią kiemą arba slėpdavosi artimiausioje užuoganoje. Ar ant suolelio prie trobos kas sėdėdavo, tai šmurkšt į trobą kaip zuikis. O net jei kas šventadieniškai būdavo pasidabinęs, nes kaip sykis ėjo pas kunigą tartis dėl santuokos ar laidotuvių arba miestan į seniūniją išsiruošė, arba į teismą, tai irgi traukdavosi Hankei iš kelio. Nes Hankei nepatikdavo, kai sutikdavo ką šventadieniškai išsipusčiusį šiokią dieną. Tokį galėdavo iškratyti, išplūsti ir net nuvesti į komendantūrą.

Hankė fotografuoja, sklisdavo iš lūpų į lūpas lyg nelaimę pranašaujanti žinia. Antai jau pas koplyčią! Antai čia! Antai ten! Antai prie mokyklos! Stovi prie Kalembasos trobos! O, šuo draskosi pas Marecus, turbūt Hankė ten. Nuėjo pas Boduchus, gerai, kad Boduchai visi laukuose, tik senelis likęs, oi, užstaipys jis tau senelį, užstaipys, Dieve, duok jėgų seneliui, kad išgyventų tą spragsėjimą.

Nes Hankė ne šiaip sau fotografuodavo. Hankė turėjo savo pasaulį, kaip tikras menininkas, tik žmonės kaime to nesuprato. Pirmučiausia savo pasauliui jis ieškodavo skurdžiausiai apsirengusių, skarmaluotų, basų, negražių, bedantėmis burnomis lyg drevės, su veidais lyg senų gluosnių, lyg saulės iškepinta žemė. O, tuomet jo fizionomija nušvisdavo, ir kartodavo, sehr gut, sehr gut, wunderbar. Ir spragt. O neleisdavo niekam nė plaukų suglostyti ar skarelės ant galvos pasitaisyti, ar marškinių susikišti į kelnes, ar sagų susisegioti, nekalbant apie nubėgimą trobon nors truputį apsitvarkyti. Tik taip, kaip užklupdavo žmogelį, liepdavo nejudėti, ir spragt. Kartais pastatydavo jį prie kokios senos tvoros, prie kokios griūvančios lūšnos, prie nudžiūvusio medžio, ir spragt. Kartais liepdavo plačiai šypsotis, jei žmogus neturėdavo dantų, arba kepurį ar skrybėlę nusimaukšlinti, jei žmogus kaip sykis būdavo su kepuriu ar skrybėle, ar net ir batus nusiauti, kartais ant slenksčio atsisėsti arba ant akmens ir susimąstyti, kad atseit apie gyvenimą susimąstė. Ir kartodavo tą savo sehr gur, sehr gut. Ir spragt. Ar su pjautuvu, dalgiu, su grėbliu, su šiaudų kūliu, spragt. O, sehr gut, sehr gut. Wunderbar. O kai girtą sutikdavo, tai eidavo paskui jį ir iš visų pusių spragsėdavo, iš toliau, iš arti, prisikišdavo prie pat marmūzės, kone įlįsdavo į jį su tuo savo aparatu, o girtuoklis nebūtų girtuoklis, dar kvailai šypsodavosi, nes galėjo nė nežinoti, kad tai gefreiteris Hankė jį fotografuoja, manė, kad Dievui taip patikęs.

Ypač mėgdavo fotografuoti vaikus, o labiausiai tuos paišinus, murzinus, dažnai vienais marškinaičiais, bekelnius, kokie būna kaimo vaikai, kai motina ir tėvas laukuose. Dar liepdavo jiems apsižarstyti dulkėmis arba maklinėti po purvyną, jei būdavo per mažai paišini ir murzini. Nors negali sakyti, duodavo jiems už tai saldainių arba paglostydavo jiems galveles, ir vaikai mielai žarstydavosi ar maklinėdavo, nebūtų vaikai. Ir spragt. Sehr gut. Sehr gut. Wunderbar. Dirsteldavo jis ir į kiemus ir net užeidavo į trobas. Ir spragt.

O jau su Madėjų šeimyna buvo veik susibičiuliavęs. Nors Madėjai sakydavo, kad jis ant jų užsisėdo. Šūsnis jų buvo, ir baisus skurdas iš visų kampų lindo. Jų namas buvo vargingiausias kaime. Susmegęs į žemę, iš vienos pusės kartimi paremtas, langiukai ne didesni už kopūsto galvą, o ir patys, nuo senelių, dukrų, sūnų, marčių ir žentų iki mažiausių bamblių, neatrodė geriau. Tačiau Hankė nušvisdavo juos pamatęs ir sveikindavosi su jais kaip su gerais pažįstamais. Tapšnodavo jiems per petį ir net mėgindavo vieną kitą žodį pasakyti lenkiškai.

Nieko nelaukęs išsivesdavo juos kieman, į saulę. Čia iš pradžių ilgai žiūrėdavo, kur ta saulė virš kiemo, o paskui rikiuodavo juos pagal tą saulę tai šen, tai ten, po visą kiemą, Madėjams net kartais atrodydavo, kad jis tą saulę danguje taip rikiuoja. Nes norėjo, kad ir gryčia išeitų, ir dar iš anos pusės su kartimi, kad ir klojimas, kad tvartai, kad tvora, šuns būda, kad visas pasaulis. Užvaikydavo juos dažnukart taip, kad vos kojas Madėjai pavilkdavo, nors tik po kiemą ir dar ne taip didelį.

Senelius dažnai turėdavo net stumdyti, tampyti, nes šie atsisakydavo paklusti ir verčiau norėdavo, kad juos nušautų. O tasai, kad negerai šičia, geriau bus ten, ir vėl juos gainioja. Arba ten. Gal ten, kur tas tarpas, tai išeis ir gabaliukas sodo. Nors koks ten tas Madėjų sodas. Trys kriaušaitės išilgai, dvi obelaitės skersai ir viena puslaukinė slyvukė. Be to, dar keletas nudžiūvusių medžių, kurių metų metus niekas neprisiruošė nupjauti ir iškasti.

Ir kai rasdavo su jais tokią vietą, kad pagaliau šypsena nušvisdavo jo veide, tai dar juos taršydavo, pešiodavo drabužius, stumdydavo tuos į galą, anuos į priekį, sukeisdavo tuos su anais, tiems liepdavo pritūpti, aniems susispausti, kitiems išsiretinti, o dar kitiems prie žemės prisiploti. Arba kuriai nors dukrai ar marčiai krūtį iš palaidinės išritinti ir vaidinti, kad atseit žindo bamblį ant rankos į skarą suvystytą. Mat nors bamblių Madėjai turėjo be skaičiaus, beveik visi jau buvo ūgtelėję. O dar dažnai juos išplūsdavo, kad vikriau nepajuda ir neatspėja jo minties.

Betgi reikia pripažinti, kad ir savęs negailėdavo, klūpčiojo, tūpčiojo, priartėdavo, nutoldavo, užeidavo jiems iš vieno šono, užeidavo iš kito, kartais tuo aparatu stačiai jiems per veidus braukdavo. Pasilypėdavo ant kelmo, ant vežimo. Kartą net liepė jiems kopėčias pristatyti prie šiaudinio stogo ir užsikorė tomis kopėčiomis, bet ir čia jam buvo negerai. Kepurės snapelį nusukdavo atgal, kitąsyk visai nusiimdavo. Prasisegdavo apykaklę, atsisegdavo diržą su dėklu ir numesdavo kur pakliuvo. Madėjai sakė, kad galima buvo jam nušvilpt pistoletą kaip kažin ką. Tačiau kam? Niekas negirdėjo, kad kuris iš Madėjų sūnų ar žentų būtų į partizanus ėjęs. Hankei dažnai kakta prakaitu nurasodavo, o jis spragsėjo ir spragsėjo, tai Madėjai sakydavo, kad net velnias jo akyse būdavęs matyti. O kai pagaliau baigdavo šitaip spragsėjęs ir pasakydavo, sehr gut, atsisėsdavo sau ant kelmo ar akmens ir dūsuodavo, lyg po to velnio niekaip negalėtų atsigauti.

Tačiau ir Madėjai po to spragsėjimo dažnai jausdavosi nežmoniškai nulesinti. Ir likdavo toliau stovėti, tarsi nežinodami, ar jie dar yra pasaulyje, ar jau tik nuotraukoje. Kol galop Hankė jiems turėdavo pasakyti weg.

Vis dėlto ir talentingiausią menininką kartais paima noras nusižengti savo principams ir padaryti ką nors labai banalaus ir nuvalkioto. Todėl kas žino, ar kaip tik ne šiuo tikslu išsiruošė Hankė tą saulėtą vasaros sekmadienį pasivaikščioti, pasiėmęs su savimi, tą vieną vienintelį kartą, fotoaparatą. Ir ne jis mums, bet mes su tėvu jam pasitaikėme. Nors galėjo atrodyti, kad mūsų pasivaikščiojimai tik atsitiktinai sutapo.

Jis nusišypsojo mums iš tolo lyg geriems pažįstamiems, o kai priėjo arčiau, toji šypsena peraugo kone į dėkingumą mums. Tėvas su tuo gabardino paltu, kurį net vasarą, jei nebūdavo per karšta, buvo pratęs vilktis, su skrybėle ant galvos, aš su tuo jūrininko kostiumėliu, kokie kitokie jam turėjome atrodyti, palyginti su jo kasdienišku pasauliu, kokie jaudinamai neišraiškūs, palyginti su tuo, ką buvo įpratęs fotografuoti. Gal net paklausė mūsų, kur einame. O kai tėvas atsakė, kad pasivaikščioti, jį tai pralinksmino, nes pats kaip tik grįžo iš pasivaikščiojimo. Spazieren, spazieren, kartojo pro pravieptus dantis. Ir tai tikriausiai jį dar tvirčiau įtikino, kad mes jam stačiai iš dangaus nukritome, nes jau seniai negirdėjo žodžio spazieren, tokio neatsakingo ir nerūpestingo.

Liepė mums atsistoti, girdi, nufotografuos mus. Ne ten. Ten. Po tuo medžiu. Įsaulyje. Ir štai stovime su tėvu greta, laikydamiesi už rankų. Tėvas su tuo tarsi per dideliu gabardino paltu, tarsi prislėgtas per didelės skrybėlės. Aš su mėlynu jūrininko kostiumėliu, baltu jūrininko kepuriuku ant galvos, su sandalais ir kojinaitėmis ligi kelių.

Tada, be abejo, nežinojau, ką toji akimirka man reikš. Gal net buvau nepatenkintas, kad kažkas mus sustabdo dėl kvailos fotografijos. Ir todėl negaliu būti tikras, ar tai buvo gefreiteris Hankė, nors nieko kito neįstengiu prisiminti, nes ir kas gi galėtų tai būti? Juk niekas kaime neturėjo fotoaparato. Todėl, jei tai būtų buvę įmanoma, pasakyčiau, kad niekas mūsų nefotografavo, tiesiog, kaip dažniausiai atsitinka su nuotraukomis, po daugelio metų radau ją tarp kitų nuotraukų. Vis dėlto sprendžiant iš išverstų tėvo akių, tai galėjo būti gefreiteris Hankė, nes juk nežiūrima tokiomis akimis, kai kas nors fotografuoja. Pats fotografas prieš spragtelėdamas perspėja, šypsokitės. O jei pasitaiko, kad pamiršta, tai juk ir taip savaime aišku, kad prieš fotoaparatą reikia nusišypsoti, nes šios trumpos akimirkos jau nebesugrąžinsi.

Paprastai tėvo akys būdavo švelnios, žvelgiančios su kažkokiu atlaidžiu liūdesiu, kažkur giliai, dugne, slypinčiu, tačiau kartu tokiu ryškiu, kad labiau įsimindavo tas jų liūdesys nei spalva. Ir net jam šypsantis iš akių neišnykdavo tas liūdesys. Matyt, jis vis dėlto nebuvo tikras, kad stovi priešais fotoaparatą, nes gefreiteris Hankė, staiga užplūdus norui išpirkti savo nuodėmes, įsigeidė mus nufotografuoti. Gal tėvui atrodė, kad stovi prieš nutaikytą vamzdį, laukdamas, kada driokstelės šūvis. Gal net stipriau suspaudžia man ranką, tarytum atsisveikindamas. Gal nori man kažką pasakyti, tačiau tą akimirką žodžiai įstringa gerklėje. O gal visų suaugusiųjų akys anuomet buvo tokios, tačiau to nebuvo matyti, kol buvo gyvi, tai išryškėja tik senose nuotraukose, kai jos, jau pavargusios nuo ilgos atminties, išblunka, papilkėja. Mane akina tik saulė.

Lilija Valatkienė, „Struktūrinė formulė“ (2017 m., drb., mišri techn., 100 x 140).

Pylimo galerijoje galima apžiūrėti Lilijos Valatkienės vieno paveikslo parodą. Gegužės 31 dieną įvykęs ekspozicijos pristatymas, peraugęs į vaisingą diskusiją, tapo performatyvia, neatsiejama kūrinio dalimi.

Lilija Valatkienė – žurnalistė ir fotomenininkė. Šiedvi profesijos jos kūryboje neatsiejamai susipina ir atsispindi. Autorei rūpi aktualijos, jos kūryba nepasitenkina formaliu žaismu, kviečia klausti ir diskutuoti. Šį kartą skvarbus L. Valatkienės žvilgsnis nukrypo į „Lietuvos“ kino teatro pastatą. Neatsitiktinai pasirinkta ir Pylimo galerija, esanti šio griaunamo pastato kaimynystėje. Neatsitiktinai galerija pasirinkta ne atsitiktinė – visa L. Valatkienės kūryba kupina prasmių ir metaforų.

Sentimentų šarvai

„Struktūrinė formulė“ – tai kūrinys, kuriantis paralelę tarp „Lietuvos“ ir Lietuvos. L. Valatkienė įamžino „Lietuvos“ kino teatro pastatą prieš pat jo griovimo pradžią. Tad jau vien pats pastatas, jo atvaizdas iškalbingas, apaugęs istorijos sluoksniais ir apsivilkęs sentimentų šarvus. Visuomenės sentimentų metalą kala prisiminimai, lipdomi iš režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus kultinio filmo „Niekas nenorėjo mirti“ kulkų, „Titaniko“ premjerą aplaisčiusių ašarų ar Stanley Kubricko „Spartako“ ašmenų.

Gūdžiais sovietmečio laikais pastatytas griozdas architektūriniu požiūriu nekelia susižavėjimo, bet aptrupėjusį betoną dengia, užstoja, paslepia kultūros židinio vertė. Pati L. Valatkienė tvirtino mačiusi nebe pastatą, o tik paveikslą, kuriuo virto jo fasadai. Tarsi teigiant, kad šis pastatas jau tampa atgyvena, nuotraukai pritaikyti sendinimo efektai, dėl kurių taip pat išryškėja raktiniai paveikslo elementai.

Ilgas kultūros atstovų kovas dėl pastato likimo skatino ir tai, kad, atgavus nepriklausomybę, „Lietuvoje“ 1995 m. užgimė „Kino pavasario“ ir kitų, jau nebegyvuojančių, festivalių tradicija. Pačios kovos tapo meno kūriniu.

Fasadai paveikslu virto neseniai, bet visa šio pastato istorija sukasi aplink kultūrą, pradedant sovietmečio kino teatru, kur rodyti naujausi ir populiariausi filmai. Iš tų laikų į parodą atkeliavo tiesiogine ta žodžio prasme šiukšliadėžėje rastos „1984–1985 metų „Lietuvos“ kino teatro įsakymų knygos“ puslapiai, pasakojantys egzotiškai skambančias buitines smulkmenas. Apie rublinius atlyginimus, spalio revoliucijos šventę, už girtavimą ir necenzūrinius žodžius atleistą kiemsargę. Tų laikų panoramą papildo ir istorija apie gyvai iš kambarėlio arba tiesiog sėdint šalia ekrano diktorių įgarsinamus filmus. Taip pat – buvusios „Lietuvos“ kino teatro direktorės Vidos Ramaškienės pasakojimai apie partiniams saugomas geriausias kino salės vietas, čegevariškas kovas prieš kino teatro uždarymą.

Maloniausias scenarijus

Ilgas kultūros atstovų kovas dėl pastato likimo skatino ir tai, kad, atgavus nepriklausomybę, „Lietuvoje“ 1995 m. užgimė „Kino pavasario“ ir kitų, jau nebegyvuojančių, festivalių tradicija. Pačios kovos tapo meno kūriniu.

„Pro-testo laboratoriją“ Gediminas ir Nomeda Urbonai panaudojo meno kūriniui, prisistatytam 52-ojoje Venecijos bienalėje 2007 m. ir pelniusiam garbės apdovanojimą už geriausią paviljoną. Pastato istorijos pabaiga – pusiau arba absoliučiai laiminga. Pastatas, jau įsirašęs į urbanistinį miesto tekstą, bus išbrauktas, akims teks pratintis prie dekonstruktyvisto Danielio Libeskindo projekto.

Tačiau per daug liūdėti neverta – atsikratę emocijų išvystume, kaip minėta, pastato architektūros skurdumą. Beje, natūralu, kad miestas stengiasi atsikratyti sovietinių simbolių: skulptūrinių, vietovardinių, architektūrinių ir t. t.

L. Valatkienė Lietuvą perteikia molekulės struktūra. Molekulė, būdama mažiausia medžiagos dalelė, tarsi užsimena apie Lietuvos teritorinį ir populiacinį dydį.

O svarbiausia – čia iškils nauja meno šventovė – Modernaus meno centro įkūrėjų Viktoro ir Danguolės Butkų, aktyviai lankiusių šį kino teatrą, muziejus, pristatantis modernųjį lietuvių meną. Tai – pats maloniausias iš pastatui rašytų scenarijų.

Atsisveikinimo su pastatu mostas vėl pažėrė meno kūrinių. Paskutinį pasispardymą vainikavo ekskursija po kino teatro pastatą, pripildytą menininkų instaliacijų ir performansų. Vienos meninės akcijos dalyvis – per buvusios salės arimus liuoksintis kiškis, simbolizuojantis bilieto neturintį klientą – atsidūrė parodos plakate. Šviesią ateitį pastatui tarsi pranašauja vienas iš trijų skaisčiu geltonu filtru išryškintas segmentas (tikėkimės, kad čia tikimybių teorija netaikoma).

Politinės rankos

Tiesa, L. Valatkienė į architektūrines struktūras žvelgia kaip į gyvus organizmus, gimstančius, gyvenančius ir mirštančius. Todėl atsisveikina su pastatu objektyviai, tarsi sekdama žurnalistinio darbo idealu. Tačiau autorė negali taip ramiai žvelgti į nykstančią Lietuvą be kabučių. Tuštėjantys kaimai, protų nutekėjimas į užsienį, kitų rūšių emigracija ir kitos apokaliptiškos statistikos.

L. Valatkienė Lietuvą perteikia molekulės struktūra. Molekulė, būdama mažiausia medžiagos dalelė, tarsi užsimena apie Lietuvos teritorinį ir populiacinį dydį – kartu, būdama sudaryta iš atomų, savyje talpina ir įvairius šalies aspektus, jungia juos idėjiniais ryšiais.

L. Valatkienės nuotraukoje gatvės menininko kūrinys jau skęsta ant viršaus užpieštuose ir užpurkštuose „taguose“ ir grafičiuose.

Lietuvos molekulė įsiterpia į Ernesto Zacharevičiaus 2013 m. festivalio „Vilnius Street Art“ metu atsiradusį gatvės meno piešinį. Gigantiškos rankos L. Valatkienės fotografijoje tampa politikos, valdžios simboliu. Gijos tarp pirštų – galingųjų tampomi likimai: pavieniai, pastato, kultūros, šalies ir pasaulio.

Simbolinis svoris

Molekulė tampa gaubliu. Ji primena ir žaislą – kamuoliuką, kurį galima suspausti ir išplėsti. Galima suspausti ir išplėsti kultūrai skiriamą valstybės finansavimą. Kitas žaislo variantas domina ne tik vaikus. Lietuvos religija vadinamo krepšinio rungtynės suvienija tautą, tik, deja, trumpam, o po rungtynių, priklausomai nuo rezultato, renkamės rėkti: „Mes laimėjom!”, arba po nosimi niurnėti: „Jie pralaimėjo.“

Žaislo metafora susisieja ne tik su politine ir socialine interpretacijomis, bet ir su kitais E. Zacharevičiaus kompozicijos dalyviais – išdykaujančiais vaikais. L. Valatkienės nuotraukoje gatvės menininko kūrinys jau skęsta ant viršaus užpieštuose ir užpurkštuose taguose ir grafičiuose.

Dar vienos durys į diskusiją. Čia tapytojas Aleksandras Vozbinas nusistebi, kodėl teplionės interpretuojamos kaip saviraiškos laisvės realizacija. A. Vozbinas pastebi ir dar vieną įdomų aspektą – kino teatro pavadinimo simbolinį svorį. Iš tiesų juk pastatai, turintys neginčijamų visuomenės vertybių vardus, tarsi įgyja tam tikrą dalinę neliečiamybę. Tai, matyt, dar vienas faktorius, lėmęs tokią atkaklią kovą dėl pastato (iš)likimo.

Tapęs mūza

Rodos, kad kartojamės. Juk jau tiek rašyta ir šnekėta apie „Lietuvą“ ir situacijas, kai Lietuva panėšėja į „Lietuvą“. Šiuo griuvėsių pavidalo momentu yrimo aspektu ar kituose etapuose kitais faktoriais: legalaus ir nelegalaus kovomis, sovietinio raugo šleifu ir pan. Bet ar gali pabosti būti pilietiškiems? L. Valatkienei ir parodos lankytojams rūpi šalies kultūros ir visos šalies likimas. Fotografės menas socialiai angažuotas, gebantis priversti mąstyti ir galbūt net imtis pilietinių veiksmų.

Tai – autorės asmeninės kūrybinės preferencijos. Tačiau peršasi mintis, kad būtent tokį revoliucingą meną kurti skatina ir pati „Lietuvos“ kino teatro magija ar paprasčiausiai pastatą gebenėmis apsiviję faktai ir sentimentai.

„Lietuvos“ kino teatro pastate kurta ir matyta įvairaus plauko meno. Pastatas kaip objektas – tai rodo ir ši paroda – ir pats tampa menu. „Lietuvos“ kino teatras tarsi kokia mūza vis žadino lietuvių menininkų ir žiūrovų vaizduotę, jų patriotinius jausmus. Tačiau tik laikas parodys, ar atmintis tvaresnė už mūro sienas ir ar Lietuva tvaresnė už „Lietuvą“.

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/80abecaa3730ac3e55f6251bec891d46.jpg"},"main_article":{"title":"Popie\u017eius Pranci\u0161kus: Pasitelk\u0119 Evangelijos j\u0117g\u0105 galime pakeisti pasaul\u012f","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2017-06-07-popiezius-pranciskus-pasitelke-evangelijos-jega-galime-pakeisti-pasauli\/160286","article_id":"160286","subtitle":"Katalik\u0173 pasaulio leidiniai"},"sub_1":{"title":"Wies\u0142awo My\u015bliwskio knygos \u201eAkiratis\u201c i\u0161trauka","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2017-06-07-wieslawo-mysliwskio-knygos-akiratis-istrauka\/160297","article_id":"160297","subtitle":"Lietuvos ra\u0161ytoj\u0173 s\u0105jungos leidykla"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/33fbbff1261f1052e51e7c0c5d9c59be90f7d687.jpg"},"sub_2":{"title":"L. Valatkien\u0117s paroda. Ar Lietuva tvaresn\u0117 u\u017e \u201eLietuv\u0105\u201c?","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2017-06-07-l-valatkienes-paroda-ar-lietuva-tvaresne-uz-lietuva\/160296","article_id":"160296","subtitle":"Aust\u0117ja Mikuckyt\u0117"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/e281d93e49c777be224a32b173347063bee0ab0a.jpg"},"sub_3":{"title":"Man gaila mokini\u0173","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2017-06-07-man-gaila-mokiniu\/160284","article_id":"160284","subtitle":"El\u017ebieta Banyt\u0117"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/43c73eb03883457c0a4c47450da23d21fc3a8118.jpg"},"related":[{"title":null,"url":null,"article_id":"160284","subtitle":null}],"links":[]}

EPA nuotrauka

„Katalikų pasaulio leidiniai“ išleido labai svarbią knygą „DOCAT. Ką daryti? Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas“. Joje yra populiariai perteiktas socialinis ir visuomeninis Katalikų Bažnyčios mokymas, nuo Leono XIII plėtojamas pagrindiniuose dokumentuose. Tiek suaugusieji, tiek jaunimas turėtų  domėtis originaliais didžiųjų Bažnyčios dokumentų tekstais ir savo veiklą kreipti pagal tiesos, teisingumo ir meilės maksimas. Popiežius Pranciškus nuolat ragina krikščionis aktyviai siekti kito, teisingesnio pasaulio: „Jei krikščionis šiais laikais nėra revoliucionierius, nėra krikščionis.“ Knygos pasirodymo proga dalijamės popiežiaus Pranciškaus knygai parašytu įžanginiu žodžiu.

Mielas jaunime!

Mano pirmtakas, popiežius Benediktas XVI, jums dovanojo jaunimo katekizmą YOUCAT. Aš norėčiau šiandien jums įteikti kitą knygą ‒ DOCAT, pažindinančią su Bažnyčios socialiniu mokymu.

Dalis jos pavadinimo yra anglų kalbos žodis to do – „daryti“. DOCAT atsako į klausimą „Ką daryti?“ – tai tarsi instrukcija, padedanti su Evangelija keistis pirmiausia mums patiems, keisti savo artimiausią aplinką, galop – visą pasaulį. Pasitelkę Evangelijos jėgą mes iš tikrųjų galime pakeisti pasaulį.

Jėzus sako: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ Ne vieną šventąjį giliai palietė šie žodžiai. Šv. Pranciškus Asyžietis dėl jų pakeitė visą savo gyvenimą. Šv. Motina Teresė Kalkutietė, šių žodžių paliesta, atsivertė. Pal. Šarlis de Fuko prisipažįsta: „Visoje Evangelijoje nėra žodžių, padariusių man didesnį poveikį, labiau pakeitusių mano gyvenimą, kaip šie: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ Kai pagalvoju, kad šiuos žodžius ištarė Jėzaus lūpos ir kad tos pačios lūpos pasakė: „Tai yra mano kūnas, tai yra mano kraujas“, dar labiau jaučiu pašaukimą ieškoti Jėzaus ir mylėti jį visų pirma tuose mažuose, mažiausiuose.“

Mieli jaunieji draugai! Teroro ir smurto pilnas mūsų pasaulis žmoniškesnis taps tik širdies atsivertimu. Tai – kantrybė, teisingumas, supratingumas, dialogas, nepaperkamumas, solidarumas su aukomis, su vargšais ir pačiais vargingiausiais, begalinis atsidavimas, meilė, einanti už kitą net į mirtį. Kai šitai perprasite, kaip karšti krikščionys galėsite keisti pasaulį. Dabartinė padėtis pasaulyje negali tęstis. Jei šiuo laiku krikščionis užsimerkia, kad nematytų pačių didžiausių vargšų vargo, jis iš tikro ne krikščionis.

Ar negalime pasiekti, kad ši meilės ir teisingumo revoliucija virstų tikrove daugelyje iškankintos mūsų planetos vietų? Bažnyčios socialinis mokymas gali padėti daugybei žmonių! Kardinolų Christopho Schönborno ir Reinhardo Marxo išmoningai vadovaujama grupė ėmėsi darbo, kad pasaulio jaunimui paskelbtų išlaisvinančią Katalikų socialinio mokymo žinią. Jiems talkino žinomi mokslininkai ir jaunuoliai. Jauni katalikai iš viso pasaulio atsiuntė geriausias savo nuotraukas. Kiti jaunuoliai pateikė siūlymų dėl teksto, klausimų ir pastabų, pasirūpino, kad tekstas būtų gerai suprantamas. Socialinis mokymas tai vadina „participacija“ – dalyvavimu! Rengdama knygą, darbo grupė tarytum pati pritaikė svarbų Socialinio mokymo principą. Taip DOCAT tapo puikiu krikščioniškos veiklos vadovu.

Vadinamasis Katalikų socialinis mokymas atsirado XIX amžiuje. Sulig industrializacija prasidėjo brutalus kapitalizmas – žmogų naikinanti ekonomika. Nesąžiningi stambūs pramoninkai vertė nuskurdusius kaimo gyventojus už apgailėtiną atlygį sunkiai dirbti šachtose ar suodinose fabrikų salėse. Kaip vergai jie stumdavo po žeme anglių vežimėlius. Krikščionys pagal išgales mažino šį vargą, bet matė, kad to nepakanka. Todėl jie iškėlė idėją, kad su neteisingumu reikia kovoti socialinėmis ir politinėmis priemonėmis. Tikrasis Katalikų socialinio mokymo paskelbimo dokumentas yra 1891 m. pasirodžiusi popiežiaus Leono XIII enciklika Rerum Novarum apie naujas socialines problemas. Popiežius aiškiai ir nedviprasmiškai rašė: „Štai darbininkų užmokestis <...>, kuris, jūsų sulaikytas, šaukia; ir jų šauksmas pasiekė kareivijų Viešpaties ausis.“  Religinis sąžiningumas įsako turtingiesiems nenaudoti jėgos, apgaulės ar lupikavimo, kad tuo būdu vargšai darbininkai nepatirtų skriaudos dėl savo uždarbio. Bažnyčia visu savo autoritetu stojo už darbininkų teises.

Bėgant laikui iškildavo vis naujų problemų, todėl Katalikų socialinis mokymas plėtėsi ir tobulėjo. Daug diskutuota apie bendrystę, teisingumą, taiką ir bendrąjį gėrį. Buvo iškelti asmeniškumo, solidarumo ir subsidiarumo principai, aptariami ir DOCAT. Vis dėlto Socialinis mokymas nepriklauso nuo vieno ar kito popiežiaus, nuo vieno ar kito mokslininko. Jis kyla iš Evangelijos širdies. Jis kyla iš paties Jėzaus. Jėzus yra Dievo socialinis mokymas.

„Ši ekonomika žudo“, – rašiau Apaštališkajame paraginime Evangelii Gaudium, nes šiandien dar tebeegzistuoja minėtoji „išstūmimo ir pajamų nelygybės ekonomika“. Kai kuriose šalyse 40–50 procentų jaunimo neturi darbo. Daugelyje visuomenių senimas atsiduria užribyje, nes tariamai yra visiškai „nevertingas“ ir „neproduktyvus“. Ištuštėja ištisi regionai, nes neturtingieji bėga į didmiesčių lūšnynus, vildamiesi bent čia rasti ką nors, kas jiems padėtų išgyventi. Globalios ekonomikos gamybos logika sugriovė mažas jų gimtųjų regionų ūkio ir žemės ūkio struktūras. Maždaug 1 procentas pasaulio gyventojų šiuo metu valdo 40 procentų viso pasaulio turto, o 10 procentų pasaulio gyventojų – 85 procentus. Kitaip tariant, pusei pasaulio gyventojų priklauso būtent vienas procentas šio pasaulio. 1,4 milijardo žmonių gyvena mažiau kaip už eurą per dieną.

Kviesdamas jus nuodugniai susipažinti su Bažnyčios socialiniu mokymu, mintyse regiu ne tik būrelį jaunuolių, po medžiu diskutuojančių apie šį Mokymą. Tai puiku! Taip darykite! Mano svajonės drąsesnės: norėčiau, kad milijonas jaunų krikščionių, o dar geriau – ištisa karta savo amžininkams būtų „gyvas Socialinis mokymas“. Pasaulio nepakeis niekas kitas, tik žmonės, su Jėzumi atiduodantys save tam pasauliui, su Juo einantys į užribius ir brendantys į patį purvą. Eikite ir į politiką, kovokite už teisingumą ir žmonių orumą, ypač už pačius vargingiausius. Jūs visi esate Bažnyčia. Stenkitės, kad ši Bažnyčia keistųsi, kad būtų gyva – girdinti beteisių šauksmus, vargstančiųjų ir tų, kuriais niekas nesirūpina, maldavimus.

Ir patys nenurimkite. Kai tai išvien darys daugelis, pasaulyje bus geriau ir žmonės pajus, kad per jus veikia Dievo Dvasia. Ir gal tuomet būsite kaip deglai, nušviečiantys tiems žmonėms kelią Dievop.

Taigi duodu jums šią puikią knygą, kad uždegtų jumyse ugnį.  Kiekvieną dieną meldžiuosi už jus. Melskitės ir už mane.

Jūsų

Popiežius Pranciškus

Eli Francis/Unsplash.com nuotr.

Aš nuoširdžiai maniau, kad šito įrašo nebus. Kaip kažin ką – puikiai prisimenu metus, kai žmonės valstybinius brandos egzaminus (VBE) ėjo laikyt antrą kartą. To nelinkėčiau net priešui. Čia ne tik didžiulis stresas po to, kai jau, rodos, viskas baigta ir konspektai sudeginti. Ir net ne siaubingos laiko sąnaudos (lietuvių egzaminas trunka 4 val.). Ne, čia tiesiog nepagarba, kuri kyla iš to, kad Nacionalinis egzaminų centras (NEC) yra savim patenkintų mulkių pulkas. O savim patenkinti mulkiai yra pasiutusiai pavojingi – ir, jeigu kažkas nedekonstruos šitos pragaro įstaigos, jų didės eksponentiškai, nes dabar jie pagal savo dūdelę šokdina visus: vaikus, mokytojus, mokyklų administracijas, tėvus. O kadangi yra mulkiai, pagal savo paveikslą durnina visą Lietuvą, kurią verkiant reikėtų bent pasistengt pagudrint. Tad kol jie kažką reguliuos, tol durnių eksponentiškai daugės.

Kol kas čia nebuvo nei vieno faktinio įrodymo, atkreipkit į tai dėmesį. Tikiuosi, kad jums kilo klausimas, „ką jinai paisto“ arba „kuo remdamasi ji taip putoja“, arba bent jau „nu, tai gerai, kas iš to?“. Jeigu kilo, tai viskas su jumis gerai. Jeigu nekilo, tai jūs veikiausiai neseniai laikėt lietuvių egzaminą arba ruošiatės jį laikyt po metų kitų. O VBE sistemoj kelt klausimus pavojinga vos ne kaip sovietmečiu.

Štai pavyzdžiui, įsivaizduokit, kad esat šiųmetinis abiturientas (-ė). Ateinat į egzaminą, ir jūsų klausia: „Kas žmogui teikia ramybę?“ Tai vat NEC nori, kad jūs tiesiog atsakytumėt į šitą klausimą, ir tiek. Ir būtent į klausimą „kas“. Kitaip tariant, jūs negalite sakyti, kad ramybės žmogui niekas neteikia, net jeigu sėdėdami tam egzamine nuoširdžiai taip manot. Jūs negalit savo ruožtu klausti, kas ta ramybė išvis yra – jūs galit apie tai parašyti kokį sakinuką įžangoj, ir viskas. Jūs, jeigu esat tipiškas abiturientas, turėjęs tipišką mokytoją, parašysit tris atsakymus į šitą klausimą – dar pažiūrėsit, kad jie būtų bendro pagrindo ir maždaug logiškai išdėlioti – ir tuos atsakymus pagrįsite. Pagrįsti būtinai turit remdamiesi literatūra. Autoriai jums duoti: Antanas Baranauskas, Vaižgantas ir Jonas Aistis. Reikia pasinaudoti bent vienu iš šių trijų.

Prisipažinsiu, kad, kai pamačiau šitą trijulę prie šitos temos, mane ištiko kažkas panašaus į paralyžių, nes, mano kuklia nuomone, nei vienas iš šitų autorių nėra anei pats kaip asmuo ramus – jeigu NEC pakvėštų tiek, kad kaip argumento norėtų tik biografijų pasakojimo ir sąmoningai kreiptų į tai užduotį, – anei ramiai rašė. Baranausko lyrinis subjektas išgyvena aplinką taip intensyviai, kad ten ir graudumas, ir nuliūdimas, ir iš viso to „daina imas“. Ten ramybe net nekvepia. Kvepia gal pušim, grybais, samanom, dar kuo nors. Bet tikrai ne ramybe. Ir visą kūrinį suvest į tą „ramumėlį“ – nu nežinau. Bet čia „atranka pagal temą“, čia viskas teisingai, čia aš literatūros nemoku iš tiesų. Lygiai tas pats su Vaižgantu: dėdę Mykolą gyvenimas taip sukrėtė, kad daugiau ir nebejudino – kad pačios gyvybės neiškratytų, sakoma tekste. Geišė Severją faktiškai prievartauja miške. Ramu, nei pridėsi, nei atimsi.

O su Aisčiu išvis nesupratau, net kitos mokytojos klausiau – sakiau, būk gera, paaiškink man, kvailei… Nes Aisčio eilėraščiuose subjektas yra visas sielvartų, sopulių, graudulių, nykių tolumų, nelaimingos meilės perimtas, o jeigu ne – tada ironiškas, su kauke, bando laikyt atstumą, o ta kaukė vis smunka ir smunka, ir vėl visi tie grauduliai lipa lauk. „Peizažas“ gal ramesnis, bet ir ten „graudi daina“ ir „šlama liepos tokia meile / tokiu liūdesiu savu“. Apskritai literatūros ir ramybės siejimas man, švelniai tariant, įtartinas: iš stokos gimusi literatūra ir kalba apie stoką. Tačiau bent aišku, ko šitai temai reikia – buko standarto: ramybė gamtoje, ramybė santykiuose su kitais ir vidinės harmonijos potyris. Kaip dažnai užduotyse būna, literatūra sumenkinama iki dviejų sakinių argumento parėmimo per LITERATŪROS egzaminą. Ir tai yra nyku, nes tokiu atveju pasiremt kūriniais gali jų neskaitę. Taip niveliuojamas lietuvių pamokų tikslas, literatūra apskritai, išsilavinimo vertė ir t. t., bet apie tai esu jau rašiusi.

Idiotiškas ir Maironio kaip privalomo autoriaus kišimas į literatūrinio rašinio temą „Vilnius Lietuvių literatūroje“. Bent jau „Baltų lankų“ vadovėliuose ir chrestomatijoje yra vienui vienas (kai saka, velnioniškai vienas) su tema susijęs eilėraštis „Vilnius prieš aušrą“, kurio šiaip jau mokiniai gali būt neskaitę, nes niekur nepasakyta, kad reikia analizuot 100 proc. vadovėliuose ir chrestomatijose esančių tekstų. Galų gale, tikrai nemanau, kad šito eilėraščio neprisiminęs mokinys turėtų jaustis blogai ar nepasiruošęs, o tokį įspūdį Maironio kaip privalomo autoriaus parinkimas sukuria. Tiesa, dar yra Maironio eilėraštis „Želigovskiui Vilnių užgrobus“, kažkas „Jaunojo Lietuvoj“ paminėta, jei gerai prisimenu. Dar yra apie Aušros Vartų Mariją. Nei vieno iš šitų trijų nėra nei vadovėly, nei chrestomatijoj, nei tokiam mielam rekomenduojamų tekstų sąrašiuky, kuris, beje, irgi mane erzina gerokai.

Tai mano klausimas – kiek reikia drignių apsiėst, kad priskirtum Maironį prie šitos temos? Ir kam? Kad atvertų Vilniaus bromą pseudopatriotiniam patrydaliojimui? Kad rašinyje kanoninis žodis „tėvynė“ – geriausia didžiąja raide – atsirastų? Neturiu nieko nei prieš tą eilėraštį, nei prieš Maironį, nei juolab prieš tėvynę, mane tiesiog erzina tas akivaizdus ir prastai konstruojamas politinis angažuotumas, kuris yra į jaunų žmonių, ką ten – iš esmės dar vaikų, galvas brukamas pačiu bjauriausiu būdu – per sureikšmintą egzaminą tikrinant, ar jie parašys tai, ko iš jų tikimasi, ir taip įrodys savo kaip piliečių kokybę.

Matyt, piliečio kokybė dar ir su kilme susijusi. Taip taip. Šitos dvi aptartos temos dar labai geros buvo. Nekaltutės, pūkuotos ir tiesiog puikiai žavingai nuostabios palyginti su antrąja samprotavimo užduotimi: „Kodėl žmogui svarbi jo kilmė?“ Autoriai: Jonas Radvanas, Šatrijos Ragana, Česlovas Milošas. Prisipažinsiu, man akys ant kaktos iššoko, kai pamačiau, kad duoti trys su bajorija ar didikais susiję autoriai ir klausiama apie kilmę valstiečių valdymo epochoj. Numetus ironiją – XXI a. Čia gi briedas. Blogąja prasme, ne donelaitiška, būriški svarstymai ošiant kelioms apykreivėms pušelėms – gal. VBE rašinys – ne. Selektyvumo pagal kilmę laikai jau t lyg ir praėję, ar aš klystu?

Tada pradėjau kalbėtis su mokiniais ir supratau, kad jie kilmę visai ne taip suprato – ėmė ir parašė iš esmės apie tėvynę ir priklausymą tautai, t. y. lyg ir „kilmės šalį“. Persigandau ir ėmiau kurti planus, kaip rašysiu apeliacijas, kai visi šia tema rašę maniškiai neišlaikys. O tada labai protingas žmogus Paulius Subačius per LRT „60 minučių“  ėmė kalbėti apie tai, kad ši tema nekorektiška, nes nesudaro galimybių sakyti, kad kilmė visiškai nesvarbi (vėlgi nelemtas klausimas, „kodėl“, o ne „ar“, kaip ir ramybės atveju). NEC direktorė Saulė Vingelienė pasakė, kad šnekos apie kilmę turėtų ugdyti patriotiškumą. Ir tada pasidarė aišku, kad mokiniai suprato šitą absurdiškai dviprasmišką temą „teisingai“, t. y. taip, kaip tas pragaro filialas norėjo – kad „kilmė“ yra „iš kur žmogus kilęs“ ar kažkas tokio.

Pažiūrėkim atidžiau, kaip galėjo kilt visa ši nesąmonė, kur NEC padarė temą, kurios patys nesuprato, tada mokiniai suprato taip, kaip NEC, mokytojai suprato ne taip, kaip NEC. Dabar situacija yra tokia, kad iš vienos temos pasidarė dvi –  viena apie socialines klases, kilmę kaip kilmingumą ir pan., o kita apie tautą, tėvynę ir visą NECinį absurdo lygmens pseudopatriotizmą, nuo kurio savo atvemia turbūt kiekvienas Lietuvos moksleivis. Kurią iš temų teiksis priimt vertintojos pagal savo bukių bukiausias legalizacijos lenteles (apie kurias siūlau pasiskaityt, jeigu nežinot, kas tai yra) nežino nei ponas Dievas. Jos pačios irgi garantuotai nežino, nes čia dabar jau visiška kebeknė ir niekas nebeaišku. O NEC negali pakęst, kai neaišku. Nes kai esi durnas, tau reikia, kad viskas būtų aišku 100 proc., nes pats supranti, kad, iškilus sudėtingesnei situacijai, mąstyt apie ją ir kažką suprast, o juolab nuspręst, nesugebėsi. Tai dabar nebeaišku, ką į lenteles rašyt, o čia gi biurokratų naktinis košmaras. Egzo rezultatai bus per Kafkos gimtadienį, jei ką. Čia tiesiog.

DLKŽ, kuriuo gali naudotis moksleiviai per egzaminą, sako: „kilm‖ė̃ (4) 1. priklausymas nuo gimimo ar atsiradimo kuriai nors tautai [išskirta mano – EB], luomui ar rūšiai, veislei: Darbininkų, ūkininkų ~ė̃s žmogus. 2. kilimas, atsiradimas, susidarymas: Žodžių ~ė̃s mokslas.“ DLKŽ kaip norminamojo žodyno (ir konkrečiai šio apibrėžimo) kokybė yra kitas klausimas, kurio nesiimsiu čia aptarinėt, nes jis veda į dar keblesnį klausimą, ką veikia LKI, o ypač leksikografijos skyrius, ir dar tektų pakeliui užkabint VLKK, tai tiek to. Pateikti sovietiją menantys pavyzdžiai apie darbininkišką kilmę (kuri, beje, kartu su “proletaro veidu” mano tėvui atnešė politekonomijos penktetą net nesimokius) nurodo minties kryptį – kad reikia kalbėti apie socialines kilmės implikacijas. O galų gale, net jei ir tautinė kilmė – ar geriau nuo to? Čia ką, patikrinimas, kaip XXI a. rūšiuoji žmones pagal jų kilmę? Kitados tuo užsiiminėjo toksai ūsuotas dėdė. Jo vardas buvo Adolfas. 

Šiaip NEC žodynų nelabai skaito, o jeigu temų sudarinėtojos ir paskaito, tai tuomet vertintojos neskaito, ir t. t. Į tokią situaciją papuolama nebe pirmą kartą – pvz., pernai vertintojos tiesiog iki absurdo išpreparavo rašinius apie gaivališką prigimtį ir vyriškumą, tuo parodydamos, kad yra kvailesnės už dažną moksleivį, mat nesupranta, ką šie žodžiai gali reikšti.  Tada kilo visokiausių kontroversijų apie tai, ar Mykoliukas gaivališkas, ir t. t. Net jeigu ir skaito jie tą žodyną (kurio kokybė apgailėtina), tai tubūt nesupranta, ką perskaitė, arba trijų eilučių apibrėžimo neperskaito iki galo. Nes man čia ryškiai panašu į tai, kad tos užduočių sudarinėtojos – matyt, savim patenkintos puponautės, kas tarp mokytojų lituanistų apskritai labai dažna – pamatė cituotame „kilmės“ apibrėžime žodį „tauta“, labai nudžiugo ir daugiau nebeskaitė. O paskui Vingelienė, kurios intelektas labai ramus, toks pagal pirmąją temą, viešai aiškina, kaip blėnys apie kilmę turėų ugdyti patriotiškumą, nes jos vadovaujamos babos yra tiek paveiktos kognityvinio disonanso, kad žodžių reikšmių nebesupranta. Ir tada atitinkamai nebesupranta temos nejautrumo – ką rašyt pamestinukui? Našlaičiui? Vaikui iš asocialios šeimos? Apie bajorų didybę pasakot? Nu baisu. Bet NEC tiesiog neturi intelektualinės empatijos nei per plauką, nes yra durni. O tam, kad suprastum, kad visi neprivalo mąstyt taip, kaip tu, reikia kritinio mąstymo ir gebėjimo suvokt, ant ko kitas savo prielaidas stato. To paties reikia, kad sugebėtum suprast, kad Lietuvoj gyvena ir tautinių mažumų atstovai, jeigu jau temą suprantam kaip NEC – kad kilmė su patriotiškumu siejama. Kažkoks iškreiptas nacizmas.

Visa šita situacija šiaip nenauja. NEC veikia tokiu principu, kad subtilesnių dalykų tiesiog negeba suprast. Kosmetinis remontas ten nebepadėtų – tiesiog reikia visus atleist, pakeist pavadinimą, perdažyt sienas ir perkurt egzaminų sistemą su nauja komanda. Nes dabar šita įstaiga žaloja visus – aišku, visų pirma, mokinius, kurie, jau visai banaliai tariant, yra Lietuvos ateitis. O šita ateitis užstresuotom ir užklinytom smegenim ėmė ir parašė apie patriotizmą ten, kur pagal temą jo nelabai buvo. Ar veikiau pagal tokią temą, kokią sveikas protas liepia suprast. Nes – ir čia yra baisioji dalis, dabar laikykitės – mokiniai gi suprato taip, kaip NEC norėjo. Tai reiškia, kad procesas iš esmės jau yra įvykęs, kad mūsų visų mąstymas jau užterštas. Kad robotukų – tokių tautinio darželio klonuotų rūtelių – populiacija jau iš esmės išugdyta. Truputį geriau, jeigu įvyko tas, kas su kai kuriais maniškiais: atidavė duoklę ciesoriui, ir gana. Žmonės norėjo išlaikyt, norėjo balų, žinojo, kad vertinimo sistema neadekvati. Todėl kai kurie – džiaugiuosi, kad jų nelabai daug – pasirinko tą temą, kur galima paskiest buitinio nacionalizmo diskursėlį, paskui išėjo tai paskiedę iš egzamino ir SMS atraportavo mokytojai: „Primelavau tradicinių patriotinių dalykų.” True story. Tiksli citata. Vakarykštės dienos patirtis.

Kas bjauriausia, negaliu sakyt, kad pati prie to neprisidėjau. Jau ko nekenčiu, tai pasakymo: „Kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui.“ Čia toks saugiai globojantis patarimas, kuris man asocijuojasi su Just. Marcinkevičiaus figūra, jeigu gyveni autoritarinio režimo papėdėj. Šitas pasakymas implikuoja, kad reikėtų tiesiog daryt, ką reikia, kai susiduri su valdžia, o kai ji nemato – kuo tiki. Postkolonializmo teorijoj šitas dvigubas diskursas vadinamas “viešaisiais transkriptais” ir “slaptaisiais transkriptais”. Apie tai kalbama, kai svarstomas “dvigubų vertybių” klausimas, kuris visada randasi, kai valdžioje yra svetimšaliai, okupantai arba diktatoriai. Bet mes, bent jau teoriškai, taip negyvenam. Gyvenom prieš 28 metus, tada tai lyg ir baigėsi. Tik va kad dėl kasdienių praktikų susidūrus su tam tikromis įstaigomis nesu tikra. Kad ir lietuvių VBE – ko ne nykų, vienodą, nekritišką mąstymą skatinanti procedūra? Pateikia absurdiškas, idiotiškas temas, tada jas įvertina pagal savo išklotines, kurios būtų juokingos, jeigu nuo jų vertinimas nepriklausytų (dabar graudžios), ir džiaugiasi ugdantys jaunąją kartą. Mankurtus ugdote, mielieji. Arba steigiate dvigubų standartų logiką – kai žmogus NETURI TEISĖS nerepresuojamas išlikti ištikimas sau – nuo mažumės. O dvigubi standartai pagal visas teorijas, kiek tik esu skaičius, baisiausisi ir ėda kritinį mąstymą, nes nebelieka intelektualinio sąžiningumo, vertybės ir jų ribos pasidaro takios, žmogus įpranta meluoti ir galų gale jau tiesos nuo melo nebeatskiria, ir t. t.

Kas baisiausia, mokytojas irgi yra priverstas pedagogiškai įjungti tą robotišką ufonauto mąstymą ir mokyti to, ko iš mokinių tikimasi per VBE. Teisini save: „Juk jiems reikia balų, jie nori įstoti.“ Iš čia gimsta nupušusių lituanisčių gvardijos, mat 120 kartų pakartojęs kokią banalybę, pats ja patiki – pabandykit, veikia. Arba būni nepedagogiškas. Oooooo koksai nepedagogiškas. Kai gaunu naują 11 kl., pirmiausia išaiškinu, kokia subinė yra NEC ir kodėl geriau nesirinkti samprotavimo rašinio, nes niekad ten tavo samprotavimai neįdomūs, kaip jau minėta, vertins tavo atitikimą vertintojų tamsybėms. Jeigu jie sąmoningai renkasi meluoti samprotavimo temose, nes tingi skaityt kūrinius,  perskaitę nesugeba analizuot, jiems neįdomu arba tiesiog nori samprotauti – tegu. Man svarbu, kad tai būtų jų sąmoningas pasirinkimas. Kad jie patys nuspręstų, ko nori ir kiek sugeba, ir gebėtų tai argumentuot. Ar jie nori minimaliai išlaikyt su minimaliom pastangom, ar nori tiesiog aukšto rezultato bet kokia kaina, ar nori mokytis literatūros ir rašyt prasmingą tekstą – tai jų sprendimas. Aš pasakau savo nuomonę, ją argumentuoju, o tada jau pasitikiu, kad jie patys pasirinks pagal savo sąžinę ir vertybes. Nes negaliu – nu tiesiog negaliu – į 17-18 metų žmogų žiūrėt kaip į durnių, kuris negeba sąmoningai apsispręst, ko jam reikia ir ko jis nori.

Kai pagalvoji, šitai yra neįtikėtinai baisu. NEC yra viena pirmųjų nacionalinio lygmens įstaigų, su kuria patys (ne per tėvus ar pažįstamus) praktiškai susiduria mokiniai. Ir tas susidūrimas yra Kafkos „Proceso“ lygio. Kaip galima pasitikėti valstybe, jeigu ji savo institucijų rankomis verčia tave meluoti? Ir jeigu tu atsisakysi (o yra, yra tų, kurie atsisako; ir juos aš labai gerbiu), gali būti represuotas? Kai įstaiga yra tokia priešiška žmogui, kad vienintelis dalykas, ko gali linkėti į egzaminą einantiems mokiniams, tai protinga vertintoja? Vertintoja, kuri galbūt paraidžiui nesivadovaus lentelėm? Tas pats velnio NEC atliko aštuntokų apklausą – emigruoti norėtų 43,2 proc. iš jų. Tai yra baisu. Ir žinot, tegu skamba radikaliai ir nebrandžiai, bet pasakysiu – iš dalies, ir didelės dalies, tai yra švietimo politikos ir tokių bjaurasčių kaip NEC veiklos padarinys.

Tada užduodi sau tokį aputišką klausimą: „Kokia mano vieta šitoj siloso duobėj?“ Ogi tik tokia – parodyti, kad literatūroje yra labai daug gerų dalykų, sudominti bent kažkuo. Bandyti net ir nuobodžius programos tekstus bent truputį įdomiau pateikti. Mylėti literatūrą ir tai jiems parodyti. Mąstyti ir juos skatinti mąstyti. Neleisti sau dėstyti literatūros nuo visažinės tautininkės pjedestalo – tai šlykštu ir vienpusiška, tai varžo ir įspraudžia ir mokytoją, ir mokinius į ankštą tautinio gandriuko kostiumą. (Ne taip gimsta patriotiškumas kaip vertybė. Aš Lietuvą myliu ne todėl, kad man mokykloj liepė parašyt rašinį apie kilmę. Tiesą pasakius, jei būtų liepę, labai tikėtina, kad Lietuvą mylėčiau daug mažiau.)  Leisti jiems rinktis, ko jie patys nori iš VBE, ir tą pasirinkimą gerbti. Ir po išleisti į egzaminą nesuluošintus bent jau savo pačios pamokų. Palinkėti geros vertintojos. Jei reikės, padėti parašyti apeliaciją.

Ir dar – tikėtis, kad po šitos kliurkos su kilme, kur užduotis aiškiai nevykusi ir dviprasmiška, vaikams nereikės perlaikinėt egzamino.

Elžbieta Banytė yra Vilniaus Valdorfo mokyklos mokytoja ir LLTI doktorantė. Tekstas originaliai publikuotas autorės tinklaraštyje https://cianepypke.wordpress.com

Sekminių iškilmės dieną, sekmadienį, birželio 4-ąją, buvo paskelbta popiežiaus Pranciškaus žinia šiemetinei Pasaulinei misijų dienai, kuri bus minima spalio 22-ąją. Būsimosios dienos ir šia proga skelbiamos popiežiaus žinios tema: „Misija krikščionių tikėjimo širdis“.

Bažnyčia pačia savo prigimtimi yra misionieriška, - rašo Šventasis Tėvas. Jei tokia nebūtų, ji būtų ne Kristaus Bažnyčia, bet tik viena iš daugelio organizacijų, kurios atlikusios savo užduotis, išnyksta. Dėl to turime gerai apmąstyti mūsų krikščionišką tapatybę ir mūsų, kaip krikščionių, atsakomybę. Tai labai svarbu ypač dabartiniu metu kai pasaulyje tiek daug sąmyšį sėjančių iliuzijų, tiek daug baimės, žaizdų, neteisingų brolžudiškų karų, nuo kurių kenčia nekaltieji. Pasak popiežiaus, turime vis iš naujo klausti: Kas yra misijos pagrindas? Kas yra misijos širdis? Kokia turi būti mūsų laikysena?

Bažnyčios misija yra skirta visiems geros valios žmonėms, o jos pamatas yra visa atnaujinanti Evangelijos galia. Sekdami Jėzumi, kuris yra mūsų Kelias, mes priimame jo Tiesą ir gyvename jo Gyvenimą, kuris yra visiška bendrystė su Dievu Tėvu, dėka Šventosios Dvasios, kuri mus išvaduoja iš visokio egoizmo ir kuri yra kūrybingos meilės versmė.

Bažnyčios misija, rašo popiežius, tai ne religinės ideologijos skelbimas ir ne kilnios etikos propagavimas. Bažnyčios misijoje evangelizuoja ir veikia pats Jėzus Kristus. Evangelijos skelbime Jėzus vis iš naujo tampa mūsų amžininku, kad kiekvienas kas jį su tikėjimu ir meile priima pajustų atnaujinančią Šventosios Dvasios galią, kuri atgaivina žmogų, kaip lietus žemę.

Popiežius primena garsiuosius Benedikto XVI žodžius, kad „žmogus tampa krikščioniu ne dėl to, kad apsisprendžia už tam tikrą etiką ar didžiąją idėją, bet dėl to, kad jis susiduria su įvykiu, sutinka Asmenį, kuris suteikia gyvenimui naują akiratį ir lemtingą kryptį“. Evangelija, rašo Pranciškus, yra Asmuo, kuris nuolatos save aukoja ir visus jį su tikėjimu priimančius kviečia dalytis jo gyvenimu, dalyvaujant jo velykiniame mirties ir prisikėlimo slėpinyje.

Bažnyčios misiją gaivina „nuolatinio išėjimo dvasingumas“. Tai reiškia, kad Bažnyčiai reikia išeiti iš savo patogaus būvio ir drąsiai stengtis pasiekti visus paribius, kuriems reikia Evangelijos šviesos. Bažnyčios misija – tai „piligrimystė“ per įvairias gyvenimo dykumas, per tiesos ir teisingumo alkį ir troškulį. Bažnyčios misija – tai suvokimas, kad Bažnyčia yra ne tikslas sau pačiai, bet kad ji yra Dievo karalystės tarpininkė ir jos kūrimo įrankis.

Savo žinioje šių metų Pasaulinei misijų dienai popiežius Pranciškus atskirai pamini jaunimą. Jėzaus asmuo ir jo Geroji Naujiena žavi daugybę jaunų žmonių. 2018 m. vyksiantis vyskupų Sinodo susirinkimas bus skirtas jaunimui, jo tikėjimui ir pašaukimo atpažinimui. Popiežius linki, kad Sinodas taptų Apvaizdos suteikta proga labiau įtraukti jaunimą į bendrą atsakomybę už Bažnyčios misiją, nes jai reikia jaunimo vaizduotės ir kūrybingumo. Baigdamas laišką, popiežius prašo visą tikinčiųjų bendruomenę remti misijas malda, liudijimu ir materialine pagalba.