 |
| Režisierės Frauke Finsterwalder filmo „Tamsioji pusė“ (Finsterworld) plakatas |
Vokiečių režisierė ir scenaristė Frauke Finsterwalder (g. 1975) gimė Hamburge, mokyklos metais dalį laiko praleido JAV, Berlyne studijavo literatūrą ir istoriją. Dirbo režisieriaus asistente teatre ir laikraščio „Süddeutsche Zeitung“ priedo „Süddeutsche Zeitung Magazin“ redaktore. 2003 m. baigė dokumentinės režisūros studijas Miunchene. 2005 m. pasirodė jos pirmasis trumpametražis filmas „0.003 km“. 2007 m. dienos šviesą išvydo dokumentinis filmas „Nes žmogus yra žmogus“, o 2010 m. antroji dokumentinė juosta „Didžioji piramidė“.
2013 m. Miuncheno kino festivalyje pristatyto pirmojo F. Finsterwalder filmo „Tamsioji pusė“ (Finsterworld) veiksmas vyksta tarytum iš laiko tėkmės iškritusioje Vokietijoje. Čia nuolat šviečia saulė, vaikai dėvi mokyklines uniformas, policininkai – meškinų kostiumus, o pedikiūrininkai pagyvenusioms damoms dovanoja sausainius. Tačiau už šio paralelinio pasaulio grožio tyko praraja, kurios link ir veda šis filmas. Režisierė Frauke Finsterwalder su didžiule poetine jėga rodo somnambuliško grožio pasaulį, tuo pačiu metu užburiantį ir išsklaidantį kerus. Tai tikrai ne realizmas. Ir jei tai nebūtų taip žiauru, būtų baisiai juokinga.
„Tamsiąja puse“ vasario 26 d. atidaromos „Vokiško kino dienos“, ketvirtą kartą rengiamos Goethes instituto, Austrijos ambasados Vilniuje ir Šveicarijos ambasados Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.
Ponia Finsterwald, ką Jums reiškia kinas?
Nieku gyvu nenoriu nuobodžiauti kine užsiimdama dalykais, kurie ir taip vyksta mano gyvenime arba yra beprasmiai. Kinas man reiškia nuolatinę perkrovą. Kažkas gražaus, žiauraus, linksmo ir jaudinamo veikia emocijas. Man svarbu pastatyti filmą, kuris džiugintų ir prikaustytų dėmesį, kuriame kaskart vyktų kai kas naujo.
Po dokumentinių juostų „Nes žmogus yra žmogus“ (2007) ir „Didžioji piramidė“ (2010), „Tamsioji pusė“ yra pirmasis Jūsų vaidybinis filmas. Sandra Hüller jame vaidina dokumentinio kino režisierę Franciską, besikamuojančią dėl pasirinktos filmo temos. Ar Jums tai pažįstama?
Kurdamas dokumentinį kiną, privalai būti žvėriškai kantrus ir įvertinti, kad filmas gali išeiti visiškai kitoks nei tikėjaisi. Veikėjai čia nevaidina, o yra savimi. Kūrybinis procesas gali ir džiuginti, ir gniuždyti. Bet kuriuo atveju turi būti pasiruošęs visiškai pakeisti filmą. Tai labai skiriasi nuo darbo, kuris vyksta statant vaidybinį filmą.
Michaelis Maertensas „Tamsiojoje pusėje“ vaidina Klodą. Šis dirba pedikiūrininku ir suragėjusios odos gremžtuku, regis, pralaužia psichologinį savo klientų kiautą. Ką slepia šie žmonės?
Slaptus troškimus ir savo silpnumą. „Tamsiojoje pusėje“ keliu klausimą, kas yra normalu, o kas – ne. Ką daro žmonės, kai jaučiasi nestebimi? Ir kas iš tiesų nubrėžia normalumo ribas?
Rolandas Zehrfeldas vaidina policininką Tomą – jautrios sielos vyrą, besiilgintį prisilietimo.
Filmo scenarijų rašiau Argentinoje – šalyje, kurioje žmonės nuolat liečia vienas kitą ir bučiuojasi gatvėse. Vokietijoje betiksliai prisilietimai nėra įprastas dalykas. Kai aplink pasaulį keliaujanti ir apsikabinimus dalijanti indė Amma atvyko į Miuncheną, prie jos nusidriekė 2 000 žmonių eilė. Tai atrodo ekstremalu, tačiau kalba apie didžiulį artumo ilgesį Šiaurės Europos visuomenėje.
Gyvenate Italijoje ir Afrikoje. Ar „Tamsiąja puse“ vertinate situaciją savo gimtojoje šalyje?
Filmas atspindi mano pasaulėžiūrą ir nepretenduoja pateikti apibendrinimų apie Vokietiją ar tai, kokia ji yra. Žinoma, jame kalbama ir apie vokiečių visuomenės ypatumus.
Ar Jūs laikotės tradicijų?
Ilgiuosi ne vokiškumo, o dalykų, kuriuos prisimenu iš vaikystės. Jie susiję ne tiek su Vokietija, kiek su mano asmeniniu gyvenimu. Vis dėlto neišvykusi svetur nebūčiau galėjusi parašyti filmo scenarijaus.
Ar šis atstumas reikalingas tokioms visuomenės studijoms, koks yra Jūsų filmas?
Menininkai dažnai ištrūksta iš jiems pažįstamos erdvės. Tik iš tam tikros perspektyvos pradedama galvoti apie dalykus, kurie prieš tai atrodė kasdieniški.
„Tamsioji pusė“ laviruoja tarp skirtingų žanrų – komedijos, dramos, tragedijos, satyros...
... ir siaubo filmo! Tai gana svarbu. Kai apie filmą kalbėjomės su operatoriumi Markusu Fördereriu, siaubo filmo žanras suvaidino lemiamą vaidmenį. Jis įtikino Markusą kartu dirbti.
Ar su juo įgyvendinote sumanymą vaizduoti labai savitas, švarias erdves?
Kai buvo baigtas scenarijus, pirmiausia įsivaizdavau realistišką filmą. Ruošiantis filmavimo darbams, man tapo aišku, kad vaizduoti realybę yra ne taip įdomu. Mašinų srautai, plūstantys gatvėmis, žmonės, apsipirkinėjantys degalinėse. Norėjau parodyti tuščią pasaulį. Už to slypėjo noras subtiliai erzinti. Tuštuma ne iš karto krenta į akis, tačiau ilgainiui ima dirginti. Manau, yra įdomiau palikti grožį nuošalėje ir leisti pasirodyti bjaurumui, slypinčiam filmo veikėjuose.
Filmo „Didžioji piramidė“ pagrindiniu veikėju tapo Jūsų vyras, rašytojas Christianas Krachtas. Šįkart kartu rašėte scenarijų. Kaip atskiriate asmeninę ir darbinę sferas?
Neįmanoma jų atskirti. Ir rašytojas, ir režisierius dirba visą parą. Nebūtinai produktyviai arba sąmoningai, kaip, pavyzdžiui, rašydamas knygą, bet šiaip ar taip net tada, kai sapnuoja.
Pagal užsienio spaudą parengė Lina Žukauskaitė