 |
Ar tiesa, jog daugelyje Europos valstybių dominuojant centro-kairės ir centro-dešinės partijoms jų piliečiai nebeturi tikrų politinių alternatyvų, iš kurių galėtų rinktis? Atsakymą į šį klausimą pateikia Chantal Mouffe, belgų kilmės politikos teoretikė ir profesorė. Duodama interviu Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos akademikų bendruomenės kuriamam blogui EUROPP (European Politics and Policy) mokslininkė taip pat kalbėjo apie savo „postpolitikos“ teoriją, būtinybę partijoms pagaliau pasiūlyti išties alternatyvią politiką Europos integracijos srityje ir apie tai, ar populizmas gali turėti teigiamų pasekmių demokratijos būklei senajame žemyne.
Jūs esate daug rašiusi apie „postpolitiką“. Ar manote, jog šiandieną Europos vastybės yra atsidūrusios būtent tokioje situacijoje?
Aš nedvejodama pasakyčiau, jog postpolitinėje situacijoje šiandien yra atsidūrusios daugelis Europos vastybių. Pačią postpolitikos idėją išplėtojau būtent mėgindama apibūdinti Europos valstybių politinio atstovavimo sistemas, kuriose jau įsigalėjęs „konsensusas centre“: centro kairės ir centro dešinės partijų sutarimas, jog alternatyvų neoliberaliai globalizacijai nėra.
Mano įsitikinimu, visavertei demokratijai būtina, kad prie balsadėžių žengiantiems piliečiams būtų suteiktas tikras pasirinkimas, pasiūlyta alternatyva egzistuojančiai tvarkai. Šiandien tokio pasirinkimo rinkėjai neturi, nes centro-kairės partijos alternatyvų neoliberaliai globalizacijai nebesiūlo. Tai itin aiškiai atsiskleidė Didžiojoje Britanijoje, valdant Tony Blairui ir „naujiesiems“ leiboristams. Suformavę vyriausybę, jie netgi nekvestionavo konservatorių lyderės Margaret Thatcher sudarytos darbotvarkės, o paprasčiausiai nutarė suteikti jos numatytai politikai šiek tiek „žmogiškesnį veidą“.
Panašių pavyzdžių netrūksta ir kitose valstybėse. Pavyzdžiui, Prancūzijoje šiuo metu turime socialistų vyriausybę, tačiau Francois Hollande'o įgyvendinama poitika iš tiesų niekuo nesiskiria nuo vykdytos buvusio prezidento Sarkozy. Tą patį galėtume pasakyti apie Ispaniją ir Zapatero. Tai aš ir vadinu postpolitinėmis situacijomis: atvejus, kai paprasčiausiai nėra tikrų alternatyvų, piliečiams nesuteikiamas pasirinkimas. Tikrai nemanau, kad tai turi teigiamą įtaką bendrai demokratijos kokybei.
Žinoma, su tuo sutiktų ne visi. Kai kurie teigia, kad ši ribų tarp kairės ir dešinės nykimo tendencija iš tiesų yra teigiamas pokytis, indikuojantis, jog demokratijos pasiekė tam tikrą „brandos“ lygį. Aš su tuo nesutinku. Pavyzdžiui, savo knygoje „On the Political“ aš mėginau atskleisti, jog daugelyje valstybių populistinių dešiniųjų partijų raidos tendencijas galima paaiškinti būtent atsižvelgiant į faktą, jog senosios partijos nesugebėjo pasiūlyti pakankamo pasirinkimo. Bent jau dalyje Europos šalių populistinės dešiniosios partijos šiandien yra vienintelės teigiančios, jog tikra alternatyva egzistuoja. Taip, aternatyva, kurią jie siūlo, yra nepriimtina, ekonomiškai iracionali ir, negana to, dvelkia tam tikra ksenofobijos forma. Tačiau jos pakanka, kad būtų galima mobilizuoti permainų aistrą.
Žinoma, politikoje svarbu interesai ir įvairūs moraliniai aspektai, tačiau egzistuoja ir dimensija, susijusi su „aistra“: žmonės trokšta identifikuotis su tam tikru projektu. Tai, ką aš vadinu postpolitiškumu, yra kaip tik šios aistros, identifikacijos stoka.
Ar Europa turėtų populizmą vertinti kaip grėsmę, ar visgi jis gali turėti teigiamos įtakos bendrai demokratijos būklei?
Pirmiausia norėčiau pasakyti, jog dažnai Europos krizė suvokiama kaip „Europos projekto krizė“. Aš su tuo nesutikčiau: manau, kad krizę išgyvena tik neoliberalioji Europos projekto inkarnacija. Deja, daugybės žmonių sąmonėje Europos Sąjunga taip glaudžiai su ja susijusi, jog jie negali patikėti, kad neoliberalųjį Europos projekto „įsikūnijimą“ galima transformuoti į kažką kokybiškai naujo. Šiems žmonėms Europa ir yra neoliberalizmas.
Kita vertus, dalis žmonių mano, jog bet kokia dabartinio Europos projekto kritika savo esme yra antieuropietiška. Tiems, kurie nėra prieš Europą, tačiau paprasčiausiai nori kitokio tipo integracijos, vietos tarsi nebėra. Dabar turime pripažinti, jog tai, ką siūlo populistinės dešiniosios partijos, taip pat nėra alternatyva tikrąja šio žodžio prasme: jos tik kartoja, jog nenori Europos Sąjungos. Deja, paramą šioms politinėms jėgoms, pasisakančioms už visišką integracijos atsisakymą, skatina debatų stoka, skubėjimas visiems, mėginantiems kalbėti apie alternatyvas, klijuoti etiketę „antieuropietiški“.
Manau, kad termino „populizmas“ vartojimas grynai negatyvia prasme yra problematiškas. Populistinė dimensija demokratijai yra reikalinga. Juk pati demokratija yra demoso, liaudies konstrukcija, o populizmas – palikus nuošalyje šio termino interpretacijas, perspėjančias dėl manipuliacijomis masėmis ir politinių lyderių demagogijos keliamų grėsmių – taip pat liaudies kūrinio dalis. Demokratijos centre yra visuomenės nuomonės apibrėžimas: tai, ką Gramsci vadino kolektyvinės valios formavimu. Tačiau, žinoma, yra skirtingų būdų, kuriais liaudis gali būti sukonstruota. Kaip tik dėl to mes turime ir kairės, ir dešinės formų populizmą.
 |
|
EPA nuotrauka |
Viena mano išplėtotų teorijų teigia, jog politinis identitetas remiasi „mes“ idėja, kuri yra priešinama „jie“. Tam, kad sukonstruotum liaudį, pirmiausia būtina apsibrėžti, kas būtent yra „jie“. Populistinių dešiniųjų partijų retorikoje „jų“ vietą paprastai užima imigrantai, musulmonai arba užsieniečiai. Tačiau tai nėra vienintelis būdas sukonstruoti liaudį. Pavyzdžiui, Prancūzijos Kairės fronto partija, nors ir aiškiai atstovaudama kairiajam sparnui, taip pat nekart buvo kaltinama populizmu. Tam tikra prasme apibūdinimas „populistinė“ šiuo atveju puikiai tinkamas, mat Kairės frontas mėgina oponuoti Nacionaliniam frontui ir jo siūlomam diskursui, konstruodamas kitokią liaudį. Liaudį, kuri, užuot siekusi atsiriboti nuo musulmonų ir imigrantų kaip pagrindinzės jėgos, su kuria dera kovoti, regi būtent neoliberalią globalizaciją. Taigi nors populistiniais judėjimais galima vadinti ir Kairės frontą, ir Nacionalinį frontą, nederėtų pamiršti, jog tarp jų konstruojamų liaudies tipų yra milžiniškas skirtumas.
Dar vienas populistinės politinės jėgos pavyzdys (beje, gerokai sėkmingesnės) - Graikijos radikalios kairės koalicija SYRIZA, kuriai pritrūko tik šiek tiek balsų, kad laimėtų 2012-ųjų metų rinkimus. Taigi šiuo metu galime stebėti naujo tipo kairiųjų populistinių jėgų populiarumo augimą daugelyje Europos valstybių, ir man ši raidos tendencija atrodo itin pozityvi. Tik eidami šiuo keliu mes galime pagaliau pradėti griauti „centro konsensusą“ ir ieškoti tikrų aternatyvų neoliberaliai globalizacijai.
Kol kas mes kalbėjome apie nacionalinę politiką. Kaip manote, ar įvykiai Sąjungos lygmeniu, Europos Komisijos ir Europos Parlamento narių veiksmai turi pozityvią ar negatyvią įtaką debatų apie Europos integraciją eigai?
Aš manau, jog jie turi neigiamą įtaką nacionalinio lygmens centristinėms partijoms. Europos institucijos neleidžia vykti tikriems politiniams debatams. Europos Sąjunga turi būti politizuota: šiuo metu ji tėra tam tikra biurokratinė, nepolitinė terpė, kurioje negali vykti tikri debatai dėl tolesnės integracjos proceso krypties.
Visa tai sukelia pasekmių ir nacionalinės politikos lygmeniu, nes centristinėms partijoms suteikiamas patogus pretekstas vengti keisti savo politiką. Jos gali teigti, kad norėtų siekti įgyvendinti kitokią politiką, tačiau tam pasipriešintų Briuselis. Tai – pretekstas neleisti piliečiams įsilieti į tikrus debatus dėl aternatyvių organizacijos būdų.
Vis dėlto aš tikiu, jog tokia situacija nėra iškalta akmenyje, nekeičiama. Ateityje bus galimybių tikriems debatams apie kairės ir dešinės politinio sparno siūlomas alternatyvas. Jei artėjančiuose rinkimuose į Europos Paramentą būtų konkuruojama pagal autentiškas kairės ir dešinės linijas, jei rinkėjams būtų pasiūlytos tikros alternatyvos, išaugtų ir jų susidomėjimas Europos Sąjunga. Juk galiausiai Europa turėtų būti tokia, kokią ją nori matyti piliečiai.
Ar technokratinės vyriausybės yra neišvengiama postpolitinės Europos, kurią ką tik apibūdinote, išvada?
Be abejo, aš sutinku su idėjomis tokių žmonių kaip Colinas Crouchas, teigiančių, jog mes esame atsidūrę „postdemokratinėje“ situacijoje. Mūsų visuomenės tebevadina save demokratinėmis. Tačiau ką dabartinėmis sąlygomis iš tiesų reiškia šis žodis? Vienas akivaizdžiausių pavyzdžių – technokratinės vyriausybės formuojamos visiškai paneigiant demokratinį procesą ir iš jo pašalinant parlamentą. Ką turime omenyje, tokias visuomenes vadindami demokratinėmis?
Nekyla abejonių, kad ši tendencija tikra ir ilgainiui demokratiją ji silpnins dar labiau. Rodos, mes įtikime, jog ši politinė sistema mums apskritai nebėra reikalinga. Tai savo ruožtu veda prie minties, kad racionaliausia būtų atsikratyti visų demokratinių suvaržymų ir pakeisti juos kokia nors biurokratijos forma. Jei taip įvyktų, galbūt ir toliau vartotume žodį „demokratiška“, tačiau nuoširdžiai pavadinti tokias valstybes demokratinėmis nebegalėtume.
Versta iš http://blogs.lse.ac.uk/europpblog/