Į Lenkijos instituto patalpas, įsikūrusias pačioje Vilniaus širdyje, greta rotušės, pasibeldžiu likus dešimčiai minučių iki sutarto pokalbio. Netrukus mane informuoja, kad direktorė Małgorzata Kasner šiek tiek vėluos, nes ją užlaikė svarbus skambutis. Neliūdžiu, o priešingai, labai apsidžiaugiu, kad turėsiu daugiau laiko apsidairyti instituto mediatekoje, kur nuo lentynų į mane žvelgia knygų nugarėlės su mylimų rašytojų pavardėmis. Randu čia ir Czesłową Miłoszą, ir Wisławą Szymborską, ir Leszeką Kołakowskį, o taip pat dar gausybę tų, su kurių kūryba susipažinti dar kol kas neteko, tačiau, kurių kūriniai vilioja, kviečia atsidėti valandėlei su knyga ir knygoje – jos erdvėje, laike, žodyne. Vėl pajuntu tą didžiulį norą išmokti lenkų kalbą, kad ši man taptų raktu, atveriančiu broliškos tautos ir broliškos valstybės kultūrą. Tokį troškimą paskutinį kartą jutau perskaitęs Paweło Huelles knygą „Mercedes-Benz“. Atsimenu, kad tada degiau ne tik noru išmokti kalbą, tačiau ir pagaliau pirmą kartą gyvenime sėsti už automobilio vairo. Pastarasis noras greitai išblėso, o pirmasis vis dar neapleidžia ir atvedė į Lenkijos institutą.
Misija – pristatyti šiuolaikinę Lenkiją
Lenkijos institutas Lietuvoje veikia nuo 1996 metų. Kaip juokauja instituto vadovė M. Kasner, ši įstaiga yra geriausias 1994 metais tarp Lenkijos ir Lietuvos pasirašytos sutarties dėl gerų kaimyninių santykių vaisius. „Šioje sutartyje buvo numatyta, kad tiek vienoje, tiek kitoje šalyje bus įkurti kultūros institutai, kurių pagrindinė užduotis – supažindinti su kaimyninės šalies kultūra. 1996 metais savo veiklą pradėjome nuo smulkios veiklos, mažesnių renginių“, – pasakoja ponia Małgorzata. Anot jos, tas noras supažindinti Lietuvą su Lenkija iš pradžių gali skambėti kiek juokingai, juk esame kaimynai ir, rodos, turėtume puikiai vieni kitus pažinoti. Tačiau dažnai tik manomės žiną. M. Kasner teigia, kad gyvenimas nestovi vietoje ir būtent dėl to reikia, kad Lietuvoje būtų kalbama apie šiandieninę Lenkiją, o Lenkijoje – apie Lietuvą. Anot pašnekovės, po nepriklausomybės Vilniaus bibliotekose lyg ir netrūko lenkiškų knygų, tačiau vėliau šios įstaigos susidūrė su finansiniais sunkumais, dėl kurių ėmė stigti naujausių leidinių lenkų kalba. „Mes išsikėlėme sau misiją supažindinti žmones su naujausiais įvykiais lenkų kultūroje. Institutas nuo pat savo darbo pradžios siekia patenkinti ir poreikį, kad žmonės Vilniuje galėtų skaityti lenkiškas knygas ir mokytis lenkų kalbos“, – pasakoja M. Kasner.
Nuo 2002 metų Lenkijos institutas veikia patalpose prie rotušės. „Čia galime pakviesti žmones į įvairiausius mūsų renginius. Be to, bendradarbiaujame su Lietuvos įstaigomis, muzikos, kino festivaliais, bendruomenėmis. Mums yra didelis džiaugsmas kurti įvairius projektus ir su broliais pranciškonais. Mūsų institutas yra atviras visiems, kurie nori susipažinti su lenkų kalba ir literatūra“, – teigia Lenkijos instituto vadovė. Visa informacija apie organizuojamus renginius yra skelbiama internetinėje svetainėje www.lenkijosinstitutas.lt.
Institutas pagrįstai gali didžiuotis puikia mediateka, iš kurios lankytojai gali skolintis tiek knygų, tiek kino filmų ar muzikos įrašų. Ponia Małgorzata prisipažįsta esanti ir liksianti tvirta popierinių, o ne elektroninių knygų gerbėja. „Labai stengiamės, kad mūsų mediateka būtų patraukli Lietuvos skaitytojui. Nuolat gausiname savo knygų kolekciją, taip pat turime ir lenkiškų kino filmų. Žmonės, kurie domisi ar tik nori susipažinti su lenkų kultūra, tikrai ras čia vietą. Dauguma knygų, o jų yra virš 6 tūkst., yra lenkų kalba, o tai reikalauja iš skaitytojo kalbos žinojimo. Tačiau stengiamės įsigyti ir knygų apie Lenkiją anglų kalba, turime leidinių ir lietuviškai. Mums labai svarbu, kad žmonėms, kurie pas mus ateina, kalba nebūtų kliūtis pažinčiai su Lenkija“ – pasakoja M. Kasner.
Literatūroje subrendo nauja karta
Instituto vadovė teigia, jog būtų be galo laiminga, jei mediateką papildanti naujausia šiuolaikinė Lenkijos literatūra taptų vartais pažinti ir suprasti šiandieninę Lenkiją. Nuo vienos iš lentynų į mus žvelgia Nobelio literatūros premijos laureatų trijulė, apsilankiusi ir Vilniuje – Wisława Szymborska, Czesłowas Miłoszas ir Giunteris Grassas. Tačiau mūsų pokalbis krypsta šių dienų link. Teiraujuosi ponios Małgorzatos apie šiandieninius lenkų rašytojus, kuriančius literatūrinį šiuolaikinės šalies veidą. „Sąmoningai kalbėsiu apie tokius rašytojus, kurių knygos yra pasirodžiusios ir lietuvių kalba. Tarp tokių galima paminėti Dorotą Masłowską. Ji pradėjo rašyti jauna ir iš karto gavo kelis svarbius apdovanojimus. Ji vaizduoja pasaulį, kuris jau labai skiriasi nuo Miłoszo, Szymborskos ar kitų klasikų laikų. Pasikeitė ne tik kalba, tačiau ir vertybės, apie kurias kalbame. Ši literatūra reikalauja susipažinti su slengu. Ta kalba yra sudėtinga ir man, nes to žargono kasdienybėje nepažinau ir nevartojau“, – pasakoja M. Kasner.
Tuo tarpu jaunas, tačiau taip pat prestižinių apdovanojimų jau nestokojantis Jacekas Dehnelis, anot jos, rašo visiškai kitaip. Lietuviškai pasirodė šio autoriaus knyga „Lėlė“. Lenkijos instituto kvietimu J. Dehnelis viešėjo ir Vilniaus knygų mugėje. „Jis atstovauja skirtingą tradiciją nei D. Masłowska, skiriasi ir jų vartojama kalba. J. Dehnelio kalba yra nepaprastai turtinga, tai ta „gražioji“ tradicine prasme, literatūrinė lenkų kalba, iš kurios gali daug pasimokyti“, – atskleidžia ponia Małgorzata.
„Yra ir kiek vyresnės kartos rašytojų. Savo kūriniuose jie neretai bando grįžti į praeitį, kuri yra susijusi su gyvenimu socializmo laikais. Knygose bandoma tą patirtį apmąstyti, perteikti. Nežinau, kokia situacija yra Lietuvoje, tačiau Lenkijoje tai jau tapo stipria mūsų literatūros dalimi“, – pasakoja M. Kasner. Jos teigimu, dėmesio vertos tokios autorės kaip Inga Iwasiów ar Magdalena Tulli. Pastarosios rašytojos knyga „Lapės mėto pėdas“ jau pasirodė ir lietuvių kalba bei dalyvaujant pačiai autorei bus pristatyta Knygų mugėje. Pawełas Huelle ir Antonis Libera yra dar du rašytojai, priklausantys tai vyresniųjų kartai, turinčiai labai stiprią vietą lenkų literatūroje ir kurių knygos yra puiki paskata giliau domėtis šiandienine Lenkija.
Knygų mugėje žada malonių staigmenų
Pasak ponios Małgorzatos, Lenkijos institutas visad yra itin aktyvus Knygų mugės dalyvis. „Kasmet stengiamės pristatyti kažką iš tos plačios erdvės, vadinamos lenkų literatūra. Lietuviai tikrai myli knygas“ – teigia M. Kasner. Anot jos, praėjusiais metais pasisekimo sulaukė instituto renginiai, skirti lenkiškiems komiksams. Šiemet didžiausias dėmesys bus skiriamas lenkiškų vaikų knygų iliustracijoms ir iliustratoriams, kurie mugės metu pristatys savo darbus.
Kartu Lenkijos instituto stendas Knygų mugės metu kvies prisiminti ir prieš 25 metus Lenkijoje įvykusius pirmuosius laisvus rinkimus. „Šie metai Lenkijai ir lenkams yra labai svarbūs, nes minimos 25-osios metinės nuo to meto, kai šalyje pradėtos vykdyti demokratinės permainos. Savo stende norėtume priminti šiuos įvykius. Jie yra betarpiškai susiję su svarbiausiomis mūsų naujausios istorijos asmenybėmis, tokiomis kaip Lechas Wałęsa ir tokiais miestais kaip Gdanskas. Mūsų stende bus surengta paroda, skirta komunistiniais laikais pogrindyje išleistoms knygoms“, – teigia M. Kasner.
Kita, anot jos, svarbi data yra Lenkijos ir Lietuvos dešimtmetis Europos Sąjungoje. Ta proga, kaip teigia M. Kasner, bus siekiama pristatyti turtingą vertimų istoriją. Šengeno erdvė naikina sienas tarp valstybių, o knygų vertimai naikina kultūrinius barjerus, gilina tarpusavio pažinimą ir supratimą. „Norime parodyti, kiek daug knygų per tą laikotarpį išversta iš lenkų į lietuvių kalbą. Tai proga pasidžiaugti nuveiktais darbais ir kartu pažiūrėti, per kokias knygas mes geriau galime pažinti vieni kitus“, – teigia M. Kasner. Lenkijos instituto vadovės teigimu, Knygų mugės lankytojams yra parengta ir daugiau staigmenų.
Vienintelis kelias - bendradarbiavimas
Kalbai pakrypus apie tolesnius Lenkijos instituto planus, ponia Małgorzata atskleidė, kad šiemet tradiciškai sulauksime ir Lenkų kino savaitės. „Dauguma renginių bus skirti naujausiai Lenkijos istorijai. Ši istorija viena lietuvius ir lenkus, nes mes taip norėjome būti laisvi, kad už tai buvo pasiryžę aukoti ir savo gyvybę. Mūsų tautos puikiai supranta, kad laisvė mums yra viena brangiausių vertybių“ – pasakoja M. Kasner.
„Norėtume, kad institutas taptų patrauklus jauniems žmonėms, kad tai būtų ta vieta, kur jie randa reikalingą informaciją, kur jiems atsiveria naujos galimybės, horizontai. Esu laiminga, kai galiu susipažinti su Lietuva, su lietuviais ir džiaugiuosi galėdama supažindinti lietuvius su Lenkija ir lenkų kultūra“, – viltimis dalijasi Lenkijos instituto vadovė. Ji priminė praėjusiais metais vykdytą bendrą projektą su Švietimo ministerija. Šio projekto metu buvo kviečiama rūpintis 1863 metų sukilimo istoriniu paveldu. Projektas, anot direktorės, buvo vykęs, nes subūrė ir lietuviškas, ir rusiškas, ir lenkiškas mokyklas rūpintis mūsų bendra istorija. „Nematau geresnio kelio veikti kaip tik bendradarbiavimas“ – palinkėjimu pokalbį užbaigė ponia Małgorzata.
Kalbino Donatas Puslys