Profesorė Tracy Rovland – Jono Pauliaus II santuokos ir šeimos instituto Melburne dekanė ir nuolatinė bendradarbė, įgijusi filosofijos daktarės laipsnį Kembridžo universitete bei šventosios teologijos licenciatą Popiežiškajame Laterano universitete Romoje.
Skaitytojams siūlome jos komentarą apie Belgiją, žvelgiant į ją kaip savo katalikiško paveldo atsisakiusią šalį, kurioje, nepaisant nuostabių viduramžių bažnyčių, ažūrinių nėrinių ir gyvenimo idilės su šėmomis karvėmis bei pyragaičiais su plakta grietinėle, tvyro visa ką persmelkiantis „mirties kultūros“ tvaikas, kuris itin juntamas pastaruoju metu, vasario 13-ąją Belgijos parlamentui pritarus vaikų eutanazijos įstatymo projektui. Kad šis įstatymas įsigaliotų, trūksta karaliaus Filipo parašo. Kol kas jis delsia pasirašyti. Ar jis pasielgs kaip jo dėdė karalius Baudouinas, atisakęs pritarti abortų liberalizavimui Belgijoje 1990-aisiais, ar pasiduos modernybės, atmetančios „pasibaigusio galiojimo“ katalikybę spaudimui?
Belgija turi žavesio – tai ir flamandų architektūra, ir kanalai, ir pievose rupšnojančios šėmos karvės, iš kurių pieno plakama grietinėlė (flamandiškai Slagroom) kavinėms ir cukrainėms. Dviračiai kaimo keliukuose ir viduramžių bažnyčios miestuose bei miesteliuose, su įspūdingais krikščioniško meno šedevrais. Van Eycko „Avinėlio pagarbinimas“ ir Šventojo Kraujo relikvija, esą surinkta Juozapo iš Arimatėjos ir iš Šventosios Žemės pargabenta flamandų grafo Thierry. Tačiau greta viso gamtos grožio ir meno, įskaitant ir konditerinius bei nėrinių šedevrus, pačioje šios šalies šerdyje slypi kažkas sugedęs. Belgijos katalikiška kultūra buvo sutriuškinta poros intelektualų kartų, stojusių į kovą su savo pačių paveldu.
Pirmąjį kartą lankiausi Belgijoje 2004-aisiais, dalyvaudama teologijos konferencijoje Liuvene. Mišios jos metu man buvo pati keičiausia liturginė patirtis per visą gyvenimą. Jos buvo aukojamos ne vienoje iš daugybės Liuveno bažnyčių, bet pačioje konferencijų salėje. Dalį apeigų sudarė rugsėjo 11-osios vaizdo įrašų žiūrėjimas, klausantis nuotaikingos muzikos. Vienas dalyvis iš Olandijos, vilkintis tautiniais drabužiais, priminė muzikinės grupės „The Village People“ narį. Kunigas iš Nikgerijos buvo traktuojamas kaip kvailys dėl to, kad išreiškė pagarbą kardinolui Arinze. O aš gavau šiek tiek pylos už modernybės kulūros kritiką, tačiau vienas mandagus žmogus manęs atsiprašė, sakydamas: „Matote, čia esantys jus laiko Jozepho Ratzingerio šalininke“!
Man susidarė įspūdis, kad Liuvenas panašus į miestą, patyrusį neutroninės bombos sprogimą, kuri užmuša žmones, tačiau pastatus palieka sveikus. Visi gotikiniai statiniai išliko – išoriniai kadais gyvybingos katalikiškos kultūros simboliai vis dar stovi kaip jaukas turistams – tačiau žmonės, dirbantys šiuose pastatuose neatrodo, jog būtų jų tikrieji gyventojai, tačiau tarsi nauji atvykėliai po baisaus kataklizmo, kurie jaučiasi nesmagiai dėl to, kas vyko praeityje. Dievo Motina, Išminties Sostas ir Liuveno patronai buvo nustumti į šalį.
Po keleto metų lankiausi kitoje teologinėje konferencijoje Krokuvoje. Profesorius iš Belgijos pagrindinėje Lenkijos Menų ir mokslų akademijos salėje skaitė pranešimą. Jis nukrypo nuo temos ir rėžė entuziastingą kalbą, palaikančią mirties kultūros projektus (eugeniką, eutanaziją, apmokestinimą už vaikus). Jis netgi įrodinėjo, kad tie, kurie priešiškai vertina kontracepciją, turėtų būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Ne visi konferencijos dalyviai buvo Humanae Vitae gerbėjai, tačiau jie buvo visiškai priblokšti, kad tokia, nukreipta prieš gyvybę ir totalitarinė kalba, gali būti sakoma Lenkijos akademijos salėje, esančioje vos dvi valandos kelio nuo Aušvico. Tai, kas pritrenkė dalyvius, buvo kalbėtojo ideologijos artimumas nacių ideologijai, kurių šmėklos (metaforine prasme) vis dar klajoja Krokuvos gatvėmis. Greitoji Google naršyklė atskleidė, kad įspūnigasis akademikas patyrė jėzuitišką ugdymą Antverpene ir buvo Liuveno universiteto auklėtinis. Neseniai paaiškėjo, kad pernai jis baigė gyvenimą mirtina injekcija savo vaikų akivaizdoje. Iš tiesų jis laikėsi to, ką skelbė, tačiau negalėjau atsistebėti, kaip kas nors 1930-aisiais ėjęs mokslus jėzuitiškoje įstaigoje galėjo baigti gyvenimą tokios dvasinės būsenos.
Pernai viena prasčiausių dainų Eurovizijos konkurse buvo Belgijos atstovų. Ji vadinosi „Meilė žudo“, o priedainis skambėjo taip:
Laukiant karčios piliulės
Leisk man ką nors pajusti,
Nes meilė žudo vėl ir vėl,
Meilė žudo vėl ir vėl.
Kad ir ką tuo norėta tiksliai pasakyti, aišku, kad tai – radikalus meilės išvertimas į išvirkščiąją pusę, supriešinant ją su tokiais natūraliai su ja siejamais dalykais kaip gyvybė ir gimtis. Kitos šalys pateikė įprastą Eurovizijai asortimentą – truputį sunkiojo metalo, truputį pankroko, keletą lyrinių baladžių, tačiau belgų pasirodymas buvo kažkoks itin tamsus ir šiurpus – tikra mirties kultūros popdaina.
Šiandien vargšas karalius Filipas turi nuspręsti, kaip jam pasielgti jo vyriausybei balsavus už dėl eutanazijos vaikams. Daugelis tikisi, kad jis paseks savo pamaldžiojo dėdės karaliaus Baudouino pavyzdžiu, kuris 1990–aisiais atsisakė pasirašyti abortų liberalizavimo įstatymo projektą. Tada jis retoriškai klausė: „Ar tiesa, kad vienintelis Belgijos pilietis yra verčiamas pasielgti prieš savo sąžinę tokiu esminiu klausimu? Ar sąžinės laisvė šventas dalykas kiekvienam, išskyrus karalių?“
Briuselio ligoninė, į kurią „padedami“ sergantys vaikai, pavadinta karalienės Fabiolos, karaliaus Baudouino našlės, vardu. Tikėtina, jog ji nenorėtų, kad jos vardas būtų siejamas su institucija, suleidžiančia mirtiną injekciją vaikams. Galbūt ji nebesutiks, kad šiuo vardu toliau būtų vadinama pastaroji ligoninė?
Tačiau kas pasisuko ne taip? Kodėl taip elgiasi tauta, kuri nominaliai yra vadinama katalikiška? Galbūt visa tai paremta Edwardo Schillebeeckxo bei jo kolegų teologija, kurie norėjo, kad teologija koreliuotų su „laiko dvasia“, katalikybę pritaikant prie modernybės? O gal to priežastis kur kas sudėtingesnė? Kodėl Belgija yra kur kas labiau sugedusi nei Prancūzija ar Vokietija?
Parlamento sprendimo įteisinti eutanaziją vaikams išvakarėse tinklaraštininkai iš kitos Lamanšo pusės svarstė, kad galbūt britams nereikėjo ginti Belgijos per Pirmąjį pasaulinį karą, nes tai buvo tik didelis gyvybių ir laiko švaistymas. Jei Belgija iš tiesų trokšta mirties kultūros, ji galėjo prieš šimtmetį pasiduoti Prūsijai ir taip išgelbėti likusį pasaulį nuo daugybės negandų.
Karalius Baudouinas ir karalienė Fabiola galbūt nesugebėjo apsaugoti katalikiškos Belgijos kultūros nuo septintojo dešimtmečio „laiko dvasios“, tačiau blogiausiu atveju jie bent pasirinko vienareikšmiškai priešingą tam poziciją. Kai kurie mūšiai negali būti laimėti politiškai, tik dvasiškai, o kartais kai kurių politinių pergalių pasiekiama dešimtmečius ar netgi šimtmečius tam ruošiantis dvasia. Pavyzdžiui, šiandien istorikai teigia, kad Didžiosios Novenos dešimtmetis (nuo šeštojo dešimtmečio antros pusės iki septintojo dešimtmečio vidurio) buvo dvasinis, intelektualinis ir netgi logistinis pasiruošimas Lenkijos „Solidarumo“ judėjimo susikūrimui 1980-aisiais.
Nemaloni situacija, kurioje šiandien atsidūrė karalius Filipas, yra dar vienas kovos, prasidėjusios septintajame dešimtmetyje, kai Belgijos intelektualai nusprendė, kad katalikų tikėjimo „galiojimas baigėsi“, etapas. Tad melskimės, kad karalius Filipas turėtų drąsos atsilaikyti, solidarizuodamasis su savo dėde ir visais pasaulyje, kurie tiki, kad žmogaus gyvybė yra šventa. Vilkimės, jog jis visa tai stebi iš amžinybės.
Pagal Crisis Magazine parengė Jurga Ž.