Prieš kelias savaites, stebint įvykius Kijeve, įstrigo viena nuotrauka, kurioje užfiksuota apledėjusi legendinio Ukrainos trenerio Valerijaus Lobonovskio skulptūra. Tai buvo tarsi simbolis to, kad normalus gyvenimas, tai, apie ką sukasi paprasto žmogaus kasdienybė, Ukrainoje tiesiog sustojo, buvo užgniaužtas vis labiau į diktatūrą linkstančios kriminalinės valdžios gniaužtuose. Ta apledėjusi skulptūra buvo tarsi simbolis valdžios įšalu sukaustytų žmonių svajų apie demokratiją, pagarbą žmogaus teisėms ir orumui, integraciją į Vakarus. Maidanas buvo pilnas tų, kurie atsisakė leisti toms svajonėms mirti. Maidanas nesiskirstė ir tuomet, kai autoritarinė valdžia tik imitavo dialogą, o slapta rengė susidorojimą, buvo pilnas tada, kai užsienio parama demokratinėms jėgoms, apsiribojo aptakiomis kalbomis, miglotais pažadais ir tingumu pajudinti bent pirštą, kad tas įšalas būtų imtas tirpdyti.
Maidanas buvo pilnas Don Kichotų. „Riteris, kalbėtojas, žaidikas, / Ženklintas kulkosvaidžio švinu, / Nebe pirmą kartą nužudytas, / Nebe pirmą kartą gyvenu“ – skamba eilės Tomo Venclovos eilėraštyje „Hidalgo“. Šis eilėraštis yra tarsi perspėjimas kiekvienam diktatoriui. Taip, galbūt tų į gatves išėjusių žmonių vieninteliai ginklai yra neatsargūs žodžiai, meilė, taip, galbūt po didžio vargo jų kaip atpildas telaukia purvina planetos pakelė, tačiau šie ginklai yra galingesni nei šautuvai ar guminės lazdos, o ir svarbu ne pats apdovanojimas, ne ordinai ar išpuošti rūmai, o tas kilnus tikslas, kurio siekiama. Kaip liudija T. Venclova, tie idealistiniai herojai, kuriuos galime įvardyti kaip Don Kichotus, skirtingais laikais atgimsta skirtingose vietose. Pats poetas savo eilėraštį skyrė 1956 metų Budapešto rudens didvyriams. Vėliau tokius regėjome ir 1968 metais Prahoje, 1991 metais Vilniuje. 2014 metais šis išbandymas teko broliams ukrainiečiams.
Šiandien šokiravo degančio Kijevo vaizdai. Klausiau savęs, ar tai jau ir reiškia, kad tos liepsnos yra tam, kad su savimi pasiglemžtų visas tas svajas ir idealus? Klausiau savęs, kiek gali nupulti žmogus, kad įsakytų šaudyti į savo artimą, kad leistų pralieti kraują tų, kuriems tarnauti ir buvo išrinktas. Visa tai gali būti paaiškinta įvairiausiomis teorijomis, geopolitinėmis schemomis. Visa tai gali būti paaiškinta perskaičius Machiavellio „Valdovą“. Tačiau tie paaiškinimai niekaip negali numalšinti to skausmo, to liūdesio, kuris užplūsta regint, kaip smurtas laužo žmonių likimus. Protas gal ir gali suprasti, tačiau širdis atsisako susitaikyti. Skauda, kai matai politikus, žaidžiančius žmonių likimais tarsi šachmatais. Tik čia nuo lentos krenta ne rikiai, arkliai, trumpai tariant, ne medinės figūrėlės, o gyvi žmonės. Skauda, kai politikai pamiršta, jog yra išrinkti tarnauti, o ne būti žmonių viešpačiais, galinčiais vienu parašu, vieni įsaku padėti tašką žmogaus gyvenime, suluošinti likimą, įkalinti svajas, sutrypti orumą.
Stebiu įvykius televizoriaus ekrane ir jaučiu į sielą besibeldžiantį bejėgiškumo jausmą. Kuo aš, kuris sėdi patogiai įsitaisęs savo saugioje kasdienybėje, galėčiau padėti tiems, kuriems idealai svarbiau už asmeninį saugumą, tiems, kurie supranta, kad valstybė tai yra jie ir dėl to jie turi prisiimti atsakomybę už jos likimą? Vis tik gal kažkuo ir galiu prisidėti, galime mes visi. Galime prisidėti dalindamiesi naujienomis apie tai, kas vyksta Maidane, galime prisidėti išreikšdami savo solidarumą. Taip, tai galbūt ir tebus simbolinis gestas, tačiau tiems, kurie yra Maidane, svarbu žinoti, kad jie nėra vieni. Kaip svarbu ir parodyti Ukrainos valdžiai, kad nesame tarsi tos beždžionėlės, kurios nei mato, nei girdi, nei kalba. Puikiai matome, kas vyksta, tad turime garsiai reikalauti, kad su tuo nesitaikstytų ne tik Lietuva, tačiau ir Europos Sąjunga. Jei Europa nėra tik ekonominis, savanaudiškais išskaičiavimais paremtas klubas, o bendrija, paremta bendromis dorinėmis normomis, tai būtina pademonstruoti, kad jokiam tironui nebus leidžiama Europos žemėje trypti tų normų.
Galiausiai mes, krikščionys, neturime pamiršti ir to galingo ginklo – maldos. Malda turi būti pirmas, o ne paskutinis mūsų ginklas, pradžia, o ne pabaiga, kai jau jaučiamės išbandę visą kitą ir netekę vilties. Evangelijoje pagal Matą skaitome Jėzaus lūpose nuskambėjusį Kalno pamokslą, laiminantį liūdinčius, alkstančius teisumo, gailestinguosius, taikdarius. Melskimės, kad Ukrainoje viršų imtų ne neapykantos ir smurto kurstytojai, ne tie, kurių vienintelis troškimas yra bet kokia kaina išlikti valdžioje. Melskimės, kad triumfuotų tie, kurie siekia taikos, tie, kurie nebijo būti persekiojami dėl tiesos. Melskimės, kad triumfuotų taikdariai. Melskimės už brolius ukrainiečius, nes Kristuje mes visi esame broliai ir seserys. Melskimės kartu su tais, kurie Maidano laužų apsuptyje kalba Tėve mūsų. Malda mus jungia, suvienija. Suvienija katalikus, unitus ir ortodoksus. Suvienija meilėje ir tiesoje. Su Rožiniu už Ukrainą!