 |
| Rašytoja Leena Parkkinen. Nuotraukos šaltinis www.hs.fi |
Debiutinė suomių rašytojos Leenos Parkkinen (g. 1979) knyga „Po tavęs, Maksai“ gvildena kitoniškumo patirtis. Skaitytojas nukeliamas į dekadentišką 3-iojo dešimtmečio Europą, kur vystosi cirkui parduotų Siamo dvynių, Makso ir Izaoko, istorija. Įprasto pasaulio dėsniams nepaklūstanti cirko ir kabaretų realybė, pakitusios kūno ribos ir žmogiško artumo troškimas – pindama šias gijas L. Parkkinen audžia takų, gyvą ir prasmingą pasakojimą.
Suomijos literatūros kritikai romaną lygina su Günterio Grasso „Skardiniu būgneliu“ ir negaili pagyrų jame keliamiems klausimams bei vaizdingai kalbai. 2009 m. „Po tavęs, Maksai“ buvo įvertintas kaip geriausias Suomijos literatūrinis debiutas. Šiais metais romaną išleido ir „Lietuvos rašytojų sąjungos“ leidykla (iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė).
Kodėl pagrindiniais savo romano veikėjais pasirinkote dvynius? Kaip jautėtės įsinėrusi į odą žmonių, kurių gyslomis teka „svetimas kraujas“?
Prieš šį romaną parašiau keletą novelių, kurių pagrindiniais veikėjais atsitiktinai tapo dvyniai. Ši tema kažkodėl mane žavi. Romaną įkvėpė Engo ir Chango Bunkerių, vienas su kitu suaugusių dvynių iš Siamo (dabartinio Tailando), istorija. Iš jos kildinamas terminas „Siamo dvyniai“. Baigę karjerą cirke, jie nusipirko sodybą, vedė ir kas savaitę keisdamiesi gyveno su savo žmona. Užuolaida tarp jų lovų kūrė iliuziją, kad santykiai vystosi ne tarp trijų ar keturių, o tarp dviejų žmonių.
Didžiulį įspūdį man paliko Engo ir Chango mirtis. Pirmasis nuo plaučių uždegimo miegodamas užgeso Changas. Fiziškai sveikam Engui buvo siūloma atlikti atskyrimo operaciją, tačiau nenorėdamas skirtis su broliu jis atsisakė. Mąsčiau, koks turėtų būti jausmas laukti, kai dalis tavęs jau yra mirusi. Miręs žmogus, su kuriuo dalinaisi visais prisiminimais ir kraujotaka. Žmogus, esantis arčiau nei bet kuris partneris, brolis ar sesuo galėtų būti. Tai buvo mano knygos išeities taškas.
Jūsų knygos dvyniai gimė XX a. pradžios Vokietijoje ir savo tėvų buvo iš karto atiduoti. Vaikystę jie praleido šiek tiek bendraudami su savo teta ir seneliu. Cirkas jiems pasiūlo pajamų šaltinį ir bendruomenę, kuri tam tikra prasme juos bent jau priima – mainais į tai dvyniai turi pardavinėti savo išorę. Apsigimimas ir našlaitystė nėra geriausia, kas gali tekti vaikui.
Gyvenimo trukmė, tuo metu prognozuojama Siamo dvyniams, siekė dešimt metų. Vėliau prasidėdavo „rožinė ateitis“. Nepaisydami prastų prognozių ir fizinių randų bei žaizdų, Izaokas ir Maksas geba svajoti.
Manau, žmogus jaučia nuolatinį poreikį kelti klausimus: „Kas aš esu?“ ir „Kas yra normalus žmogus?“ Nors technologijų prasme nuo XX a. pradžios padarėme neįtikėtiną pažangą, mūsų smegenys pakito nežymiai. Mums vis dar sunku priimti kitokį žmogų. Kita vertus, rašydama knygą norėjau perteikti įspūdį, kad savo pasaulyje Maksas ir Izaokas nėra tokie išskirtiniai. Cirke jie yra tokie, kaip ir visi.
Įvardijote du Jūsų romaną įkvėpusius dalykus: Todo Browningso filmą „Freaks“ ir jau minėtus dvynius Changą ir Engą. Filme „Freaks“ pasakojama apie cirko pasaulio ypatybes, nykštukus, dvynius, bekojus vyrus, gyvus skeletus, hermafroditus ir torsus. Tarp šių figūrų išsiskiria gražuolė akrobatė, nusprendžianti suvilioti turtingą cirko nykštuką ir prabangiai gyventi jo sąskaita. Kiti cirko gyventojai tam nepritaria, jie vadovaujasi šūkiu „Vienas už visus, visi už vieną“ arba „Įžeisdama vieną, įžeisi mus visus“. Galiausiai apsigimusios, luošos, pamirštos, groteskiškos figūros griebiasi keršto. Šiuos tapatybės klausimus savo romane gvildenate ir Jūs. Klausiate, kodėl bendraudamas su kitokiais nei jis pats, žmogus vis dar vertinamas kaip bejėgis ir pažeidžiamas.
Dėl savo išvaizdos Maksas ir Izaokas tampa atstumtaisiais. Fiziškai šiandien mes atrodome labai panašiai. Neturime raupų, ataugų, nesergame sifiliu. Keturiasdešimties vis dar turime plaukus ir dantis. Esame sveikesni nei anksčiau, tačiau kur kas sunkiau priimame kitaip atrodantį žmogų. Mums vis griežčiau nurodoma, kaip žmogus turi atrodyti, kiek sverti, kuo kvepėti.
Žmogaus smegenys yra siaubingai senos. Tarkime, limbinė sistema arba vadinamosios emocinės smegenys grąžina mus į pradines evoliucijos stadijas ir giliai pasislepia smilkininėje srityje. Galima sakyti, kad smegenys yra raktas nuo pilkosios masės, taip pat vienas įstabiausių meno kūrinių. Abi versijos yra reikalingos. Tuo pat metu ši interpretacija įrodo, kad, nepaisant visų reikšmingų pasiekimų, gamtos mokslai turi ribas. Kai kuriose srityse evoliucija išties lėtai žengia į priekį.
Kuo Jus pačią sudomino cirko ir kabareto pasaulis? Cirko pasirodymus galima skaityti kaip metaforiškus pasakojimus apie šiandienę visuomenę ar bent jau žiniasklaidos sukurtą galimybę iš patogaus fotelio stebėti pasaulio stebuklus ir siaubus.
Viena vertus, cirkas romane yra savitas pasaulis, kuriame negalioja išorinio pasaulio taisyklės ir šeimos apibrėžimai. Taip pat visada žavėjausi kabareto pasirodymais ir miuziklais. Kaip ir dekadansas, jie įkūnija nuosmukį ir spindesį. Antra vertus, įdomu stebėti perėjimą nuo žėrinčios scenos į dulkėtas drabužines. Arenoje ir scenoje daug ko išmokstama. Tarkime, Izaokas įsidėmi pamoką, kad tik tas, kuris nusižemina, valdo publiką.
Kaip tai susiję su čigone Irisa, kurią beviltiškai įsimyli Izaokas? Ji atrodo lengva kaip plunksnelė ir sunki kaip švinas, tuo pat metu laiminga ir kenčianti. Gyva iki isterijos, madingos XX a. pradžios ligos.
Priešingai nei Maksas ir Izaokas, Irisa yra laikoma gražia. Tačiau grožis taip pat gali būti tam tikra negalia. Manau, dvyniai joje atpažįsta kažką artimo sau. Sudaužytą bejėgį vaiką, nagais ir dantimis besikabinantį į gyvenimą. Kaip ir broliai, Irisa yra išgyvenimo menininkė. Kaip Marlenos Dietrich mėlynasis angelas, ji geba visus įtikinti. Irisa tarnauja žmonėms būdama tokia, kokios jie tikisi. Tokia, kokios jiems reikia.
Vienu iš Irisos prototipų man tapo aktorė Marilyn Monroe – taip pat sužeistas vaikas, įkūnijantis vyrus kerintį grožį, gyvą jų reakcijomis. Irisa iš prigimties yra patologiška melagė, chameleonas, pernelyg paprastai meluojantis ir vagiantis. Vis dėlto manau, kad ji iš tiesų myli brolius, tik yra įkalinta sau susikurto vaidmens. Ji pamiršo, kas yra tikrovė ir kodėl ji pati pradėjo meluoti.
Romano veiksmas vyksta XX a. 3-iojo dešimtmečio Europoje. Vaizduojate jį gyvai ir negailėdama detalių. Kuo Jus žavi šis laikmetis, jo prarastoji karta ir dekadansas?
Viena iš priežasčių, kodėl knygos veiksmas vyksta šiuo laikotarpiu, yra cirko amžius. 3-ajame dešimtmetyje nebuvo televizijos, o kinas dar buvo naujiena. Tai buvo cirko ir apsigimimą turinčių žmonių pasirodymų aukso amžius. Norėjau, kad 3-iasis dešimtmetis būtų ir mano knygos fonas. Būtent tada iškilo nacionalsocializmas, prasidėjo stalinistinės valdžios persekiojimai, depresija prislėgė nerūpestingą to meto kartą. Maksas ir Izaokas gyvena taip, tarsi nebūtų rytojaus. Aplink juos keičiasi laikas.
Pagal www.buch-magazin.info parengė Lina Žukauskaitė