Praėjo dar tik vienas naujųjų metų mėnuo, o kinematografinis pasaulis neteko kelių iškilių kino kūrėjų, kurių vardai arba jau primiršti, arba mažai žinomi net ir jų filmus tikrai mačiusiems ir netgi mėgstantiems.
Paradoksalu, bet į kino žvaigždes nukreipta komercinė filmų reklamos politika per daugelį dešimtmečių padarė taip, kad iš kino salės išeinantys žiūrovai retai pasakys, koks operatorius nufilmavo ką tik pamatytą filmą, arba kokio kompozitoriaus muzika jie mėgavosi visą seansą.
Deja, ir operatoriai, ir kompozitoriai dažniausiai lieka žiūrovams nežinomi. Ir ši situacija yra apmaudžiai neteisinga: juk kiekvieną akimirką ekrane matome būtent pro operatoriaus kameros objektyvą užfiksuotus vaizdus, o mus iki ašarų kartais jaudinanti muzikinė harmonija yra sukurta kompozitoriaus. Muzika kine turi savo specifiką. Jau įprasta, kad pavykę filmų garso takeliai išleidžiami atskiroje kompaktinėje plokštelėje, bet geriausiai kino muzikos kokybė išryškėja tik tada, kai ją girdime paties filmo fonogramoje.
Mirė meilės himno autorius
Sausio 23 dieną Romoje, būdamas 87-erių, mirė kompozitorius Rizas Ortolanis, gimęs 1931 m. rugsėjo 4 d. Pezaro mieste. Jis priklausė tai didžiųjų muzikų kartai (Nino Rota, Armando Trovajoli, Carlo Rustichelli, Ennio Morricone), kurių muzikinės kompozicijos prisidėjo prie itališkį filmų populiarinimo visame pasaulyje ir tapo aukšta tokio kino kokybės garantija. Nors, reikia pripažinti, kartais jų muzika net buvo kokybiškesnė už pačius filmus. Būta tokių pavyzdžių ir tarp 226 filmų (žr. www.imdb.com), kuriems melodijas sukomponavo R. Ortolanis.
Gavęs puikų akademinį išsilavinimą ir įkvėptas amerikiečio Stano Kentono kūrybos R. Ortolanis šeštojo dešimtmečio pradžioje su draugais buvo subūręs muzikos pasaulyje įvertintą džiazo ansamblį. Vėliau jis bandė jėgas ir simfoninėje muzikoje, bet labiausiai išgarsėjo kaip kino muzikos virtuozas (2004-aisiais išleistas jo dviejų diskų albumas net buvo pavadintas „Genijus Rizas Ortolanis“).
Populiarumo susilaukė jau vienas pirmųjų R. Ortolanio garso takelis filmui „Šuniškas pasaulis“ (1962 m.). Jį sukūrę režisieriai Paolo Cavara ir Gualtiero Jacopettis net išrado naują žanrą, pavadintą „šokomentika“. Tai buvo popuri iš archyvuose surastos medžiagos ir specialiai nufilmuotų šokiruojančių dokumentinių kadrų, kurių tikslas – įrodyti, kad pasaulis morališkai degradavęs ir beviltiškai paskendęs mirtinų nuodėmių klampynėje. Savo tikslo jauni provokatoriai siekė su pasimėgavimu vaizduodami keistus ritualus, fizinius išsigimimus, žiaurų elgesį ir siaubingą smurtą.
Bet keisčiausia, kad šią neretai šleikštulį keliančią vaizdų kolekciją lydi nuostabiai graži R. Ortolanio muzika. Viena melodija – „More“ („Daugiau“) – netrukus Amerikoje buvo perdirbta į dainą, pavadinta „Meilės himnu“, ir net nominuota „Oskarui“, o ją į savo repertuarą įtraukė Frankas Sinatra, Doris Day ir Andy Williamsas.
Filmams parašytai R. Ortolanio muzikai būdinga muzikinių stilių ir nuotaikų įvairovė – humorą pabrėžiantys linksmi motyvai komedijoms, sodrus romantizmas melodramoms ir erotiniams filmams, psichologinės įtampos vibracijos ir siaubo kontrapunktai trileriams. Atskira kalba – R. Ortolanio muzika itališkiems vesternams, kurių mes savo didžiuosiuose ekranuose nematėme, bet jiems sukurtą muziką visai neseniai girdėjome didelio „spagečių vesternų“ fano Quentino Tarantino filmuose „Nužudyti Bilą“, „Negarbingi šunsnukiai“ ir „Išlaisvintas Džango“.
Poetai tik apsimeta mirusiais
O paskutinę sausio dieną Anapilin iškeliavo vienas garsiausių Vengrijos kino režisierių Miklošas Jancso. Žinia apie jo mirtį, žinoma, išprovokavo emocingų atsiliepimų laviną. Bet gražius savo kūrybos įvertinimus iš kolegų režisierius girdėjo ir būdamas gyvas. „Jeigu Jancso nebūtų sukūręs tokių filmų kaip „Be vilties“, „Taip aš atėjau“ bei „Raudona ir balta“ , mūsų kine būtų jaučiama tuštuma“, – sakė Išvanas Szabo. – „Miklošui Jancso pavyko kino priemonėmis išreikšti vengrų tautos dvasią ir istorinį likimą, panašiai kaip tai muzikoje padarė Bela Bartokas, o poezijoje Jožefas Atila“.
Filmas „Be vilties“ (1965 m.) iš karto įrašė M. Jancso vardą į garsiausių Europos kino menininkų sąrašą. Nuo šiol ilgam svarbiausia jo kūrybos tema tampa poetiškas ir filosofinis žvilgsnis į skaudžiausius Vengrijos lūžius, kurių šios šalies istorijoje buvo tikrai daug, pradedant Austro-Vengrijos epochos sukrėtimais. Geriausių M. Jancso filmų fonas – centrinės ir rytų Europos revoliucijos, kai sunku atskirti pergalę nuo pralaimėjimo, kai kiekviename žingsnyje tyko išdavystės ir rafinuoti heroizmo išbandymai, o vergiški žmogaus kūno instinktai slopina prigimtinį laisvės troškimą.
M. Jancso filmai – tai simboliais, metaforomis, alegorijomis, ryškiais folkloro elementais dekoruotos kinematografinės freskos, kuriose beveik visada aptiksime ir religinių motyvų. Dialogai jo filmuose neturi tokio prasminio krūvio, kaip vaizdais išreikšta simbolika. Čia visada svaigsta galva nuo kameros skrydžių, ilgai trunkančių planų, apnuogintų kūnų choreografijos, kuri visada yra tarsi tyrumo kamertonas, nepaklūstantis aplink vykstančiam brolžudiško karo chaosui ir žmogaus pagimdytam absurdui. Geriausiai šį stilių režisierius ištobulino Kanų kino festivalio prizu apdovanotoje „Raudonojoje psalmėje“ (1972 m.) ir klasikinės muzikos terminologija pavadinta istorine dilogija „Vengrų rapsodija“ bei „Allegro barbaro“ (abu filmai sukurti 1979 m.).
M. Jancso kadrų kompozicijos alsuoja svaiginamu begalinės erdvės pojūčiu, blokuojančiu protą ir leidžia mėgautis tikra kino poezija, pagal kurios dėsnius pilietiniame kare nužudytą kareivį iš numirusiųjų gali prikelti merginos bučinys.
M. Jancso filmuose herojus dažnai užklumpa mirtis. Bet jos triumfo niekada nebūna. Purvinoje dirvoje būtinai sužydės derlingumo medis, o pralietas kraujas nušvis pergalę simbolizuojančiais šventiniais kaspinais. Už tamsos visada bus šviesa, o mirtyje užkoduota prisikėlimo viltis. M. Jancso pats yra miręs ir prisikėlęs savo filme „Ir davė man Dievas žibintą“ (1998 m.). Taip režisierius ne tik stilingai įprasmino savo meninį credo, bet ir gražiai iliustravo Jeano Cocteau mintį – „poetai tik apsimeta mirusiais“.
