Quantcast
Channel: Bernardinai.lt
Viewing all articles
Browse latest Browse all 48187

Žygimantas Digaitis. 7 kvadratiniai metrai: kalinio dienoraštis

$
0
0

Bernardinai.lt kartu su IQ Economist rengiasi išleisti neįprastą knygą: jauno kalinio Žygimanto Digaičio, iki kalėjimo beveik nieko neskaičiusio ir tikrai nemaniusio tapti rašytoju, dienoraštį. 7 kvadratiniai metrai – tokio dydžio yra kamera, kurioje Žygimantas prižiūrėjo kitą kalinį, praradusį visus socialinius įgūdžius. Monotoniška kasdienybė, beviltiški atsidūsėjimai, varginanti kito žmogaus priežiūra, šiurkšti kaip gyvenimas leksika pamažu, labai skaudžiai  atveria mums Šviesos paradoksą, priverčiantį ryžtis neįveikiamiems žingsniams.

Kaip įžangoje rašo knygos redaktorė Elvyra Kučinskaitė, „literatūrine verte šis liudijimas skaitymų gurmanams pasimėgauti tikrai neleis. Maždaug taip, kaip vargiai pasimėgavimą gali kelti anglies kasimas šachtose, aukso gyslų naršymas kasyklose arba Dievo ieškojimas tvarte, kuris, primenu, tikrai trenkė gyvulių šlapimu, mėšlu ir tik vos vos, labai trumpai – smilkalais bei mira. Kelios „Glorijos“ akimirkos, bet greitai po to – kelio dulkės, žmonių ir asilo prakaitas, raupsuotųjų ir kitaip at(si)mestųjų dvokas ir vargu ar nuplauti spėjamas ne išpuoselėtų magistralių, o kupranugarių kelių ir stepių šakalų šunkelių vargas“.

Kviečiame perskaityti trumpą knygos ištrauką.

7 kvadratiniai metrai

Tai buvo 2010 - ųjų balandžio 29 diena...

Psichologas Tadas pasikvietė pokalbiui ir paklausė, ar aš negalėčiau Romą Ž. priimti į savo kamerą. Tuo metu sėdėjau šimtojoje, o Romas devyniasdešimtoje. Įspėjo, kad bus nelengva, nes jis nekalbąs, negirdįs, nesugebąs atlikti elementarių dalykų. Sutikau. Pasakiau, kad viską gerai žinau, nes čia, kalėjime, informaciją apie kalinčius gali susirinkti labai greitai. Žinojau ir tai, kad Romą į savo kamerą norėjo priimti Denisas – labai geras mano bičiulis, su kuriuo puikiai sutariu. Esame beveik kaip broliai, galima sakyti – dalijamės kiekvienu duonos kąsniu, tačiau jam iškilo įvairių sunkumų. Denisas pirmą kartą kalėjime, todėl būtų reikėję rašyti labai daug prašymų, gauti įvairių leidimų. Net ir tada, kai Romą priimti sutikau aš, dar kelias savaites buvo delsiama – visi tebesitikėjo, kad pavyks jį perkelti pas Denisą, neva aš galiu nesugebėti, o jam tvarkytis būsią lengviau.

Viskas susiklostė taip, kad mane įkėlė pas Romą. Teisingiau, aš pats sutikau pas jį persikelti, nes tuo metu kameroje mes gyvenome dviese. Dienas leidau su žmogumi, kuris tik gulėjo ir valgė, nieko daugiau. Iš kameros irgi niekur nenorėdavo išeiti – jam buvo visiškai neįdomu, kas vyksta aplinkui. Negaliu tokių suprasti. Jie sugeba, jei tik nori, tvarkytis, tačiau nieko nedaro – laukia, kol viską už juos atliks kiti. Tokius galima vadinti dziumbrais. Tačiau ne apie jį noriu rašyti, apie Romą. Supratau, kad jei jis bus įkeltas pas mus į kamerą, patirs didelę traumą.

Kai persikrausčiau pas jį gyventi, nustėrau pamatęs, ką atradau. Dvokas neišpasakytas. Supratau, kad jis myža kampuose, kur pakliūva. Lova permirkusi šlapimu, tokioje miegota ne mėnesį ir ne du. Tualetas apdrėbtas išmatomis, kameroje sužėlusios kerpės ir samanos. Visi indai nežinia kiek laiko neplauti, prasmirdę, apskretę – gerai, kad ne vasara, greičiausiai būčiau radęs privisus kirminų. Kiaulės kaime tikrai ėda iš švaresnio lovio. Pats jis apžėlęs, apsidirbęs, permirkęs myžalais, kojos ištinusios. Būdamas laisvėje, tokio smirdinčio žmogaus ieškodamas nesurasčiau.

Iš karto parašiau prašymą, kad pakeistų patalynę. Pakeitė. Gerai, kad mane atkėlė ketvirtadienį, nes tą dieną visus veda į dušą, taigi turėjau galimybę Romą numaudyti. Lyg tyčia duše silpnai bėgo vanduo, tačiau vis vien šiaip taip jį apiprausiau. Daviau savo rūbus, pasirodė mažoki, mat esu žemesnis, tačiau vis vien geriau, negu nieko. Jau greičiau būčiau jį privertęs po kamerą vaikščioti nuogą, nei leisčiau grįžti į tuos prasmirdusius skarmalus. Daviau ir šlepetes, žodžiu, aprūpinau viskuo, kuo galėjau. Tik su batais buvo prasčiau, bet neilgai, nes Denisas atidavė savo sportbačius, treningus ir viskas išsisprendė.

Paskui dar visokių rūbų atnešė teta Zina – mat į mūsų kalėjimą pas kalinius ateina tikintieji: guodžia geru žodžiu, kaip galėdami stiprina, atneša visokių daiktų. Kai kurie išnaudoja tuos geranorius žmones, tačiau būna visaip, neretam šis dėmesys duoda postūmį pakeisti gyvenimą.

Pradėjau valyti kamerą ir nustebau, kiek čia priskretę visokių žemių. Negalėjau patikėti, kad vietoje, kurioje gyvena žmogus, gali būti tiek purvo. Septynias valandas su visokiais milteliais šveičiau šiek tiek mažesnę nei aštuoni kvadratiniai metrai kamerą. Sutvarkiau, tik nespėjau paties Romo nuskusti.

Kitą rytą, dar prieš šešias, girdžiu kažkokį triukšmą. Pakeliu galvą ir matau Romą gulintį ant pilvo, pakėlusį galvą, iš nosies ant pagalvės laša kraujas, o jis pats ramiai žiūri. Kaip sykis sapnavau, kad mušuosi, o pabundu ir matau kraujuojantį žmogų… Akimirką net sutrikau, pamaniau – nejau per miegus ėmiau vaikščioti ir muštis? Bet dienos šviesoje pamačiau, kad Romo nagai nežinia kada kirpti, aštrūs kaip peiliai. Matyt, jis bandė pakrapštyti pirštu nosį ir persipjovė šnervę. Paprašiau Deniso žirklučių, nukirpau Romui rankų ir kojų nagus. Tada ėmiausi barzdaskučio darbo. Tris peiliukus nudrožiau, kol nuo skruostų nuskutau šerius – buvo tokie kieti.

Šiaip ne taip išsiaiškinau, kad jam skauda dantį. Paprašiau, kad parodytų, kurį. Išsižiojo ir vėl pamačiau žiaurų vaizdą: išgedę buvo visi, taigi visus jam galėjo ir skaudėti. Kuo skubiausiai reikėjo gydyti, nes mačiau, kad Romą kankinęs skausmas buvo labai stiprus. Jei ne psichologas Tadas, nežinia, kada būčiau prisibeldęs pas odontologą, bet jam tarpininkaujant gana greitai Romą iškvietė pas gydytoją, nors paprastai tenka laukti pusę metų ar ilgiau. Aš pats prašymą dėl odontologo parašiau jau beveik prieš metus ir dar nieko nesulaukiau. Tačiau Romo dantų būklė tragiška, laimei, viskas vyksta sparčiau.

Aš pats mėgstu tvarką, taigi manęs visi klausinėja, kas privertė taip pasielgti, kokia iš to nauda? Tačiau juk ne naudos norėjau ieškoti. Atėjau padėti žmogui, iš širdies padėti. Esu brodiaga. Bet brodiaga, kuris žino, kurioje vietoje yra širdis. Neturėdamas nieko, galiu padėti tam, kam reikia pagalbos. Padėdamas kitam, artėju prie Dievo, o man Dievas yra viskas.

Taip, aš Jį čia sutikau ir tuo labai džiaugiuosi. Man nesvarbu, kas ką kalba, nes esu įsitikinęs, kad elgiuosi gerai. Gero linkiu ir visiems kitiems, net savo priešams, jeigu tokių yra.

Dabar Romas yra aprūpintas viskuo. Tiesa, artimiausiu metu nupirksiu dantų pastos, o per keletą artimiausių mėnesių – ir dar šį bei tą, nes ir jis, ir aš gyvename iš kalėjimo pašalpos, gaunam po trisdešimt litų, iš kurių man atskaičiuoja už elektrą, taigi kitkam beveik nelieka. Bet Romui būtinai reikia nupirkti pastos. Tamkart naudojamės viena, bet mano jau baigiasi. Kai pirmą kartą išsivalė dantis, buvo tiek kraujo, kad mane net supykino. Paskui dar keturias dienas kraujavo, bet dabar jau susitvarkė.

Vieną rytą atsikėliau, jaučiu – neįsivaizduojama smarvė. Iš pradžių niekaip negalėjau suprasti, iš kur ji. Ką darysi, liepiau nusimauti kelnes. O ten vaizdelis toks, kad sunku apsakyti! Tai prie kriauklės abu plovėme, kaip galėdami – aš pyliau ant kelnių šampūną, o Romas kentėjo, buvo labai nepatenkintas. Tokie staigūs pasikeitimai, matyt, jį gąsdino, vargšelis negalėjo suprasti, kas čia su juo vyksta, rodė savo nepasitenkinimą, bet jo nuomonė niekam nepasirodė įdomi. Prisižiūrėti reikėjo išmokti, nes čia jam dar teks praleisti daug metų. Tikiuosi, po truputį pripratinsiu prie švaros.

Jei anksčiau kas nors ateidavo į tą kamerą sėdėti su Romu, keikėsi kaip pasiutę. Su keletu teko gyventi ir man, taigi jau buvau girdėjęs, kas čia darosi. Aš nesuprantu, kaip apskritai jį pasodino į kalėjimą. O gal jis taip elgiasi todėl, kad kažkas jam pasakė, esą jei taip bjaurosis, greičiau išeis į laisvę? Gal jis įsikalė tai į galvą ir dabar kvailioja? Čia tik mano spėlionės, gal ir klystu. Vis vien įdomu, kaip jis padarė nusikaltimą? Juk turėjo būti ekspertizė, nustatanti, kad jis apsimetinėja, nes antraip būtų reikėję pripažinti jį neapkaltinamu. Būtų įdomu pažiūrėti jo kaltinamąją medžiagą, ką jis sakė teisme, ką kalbėjo tardytojams, kodėl nebuvo gydomas, nors jam tikrai to reikėjo. Bandysiu parašyti į įskaitos skyrių, gal kažką atsakys.

Gegužės 4 diena

Mokomės gestus „auklėtojas“ ir „žmogus“. Daugybę kartų jam rodžiau, o jis vis vien nesupranta. Kažkoks prakeikimas. Gal jam šiandien galva užtemo?

Gegužės 5 diena

Vėl mokėmės gestus „auklėtojas“ ir „žmogus“. Ir vėl nesisekė. Niekaip negaliu suprasti, kodėl Romas nesusigaudo. Kaip galima neprisiminti, ką reiškia du pirštai? Gal rytoj įvyks stebuklas.

Gegužės 6 diena

Dabar beveik aštuonios ryto. Jau lygiai savaitė, kaip Romą mokau kloti lovą, bet jis neišmoko. Kantriai rodau toliau, o jis man parašo, kad apsimetinėja. Negi jam patinka, kad tą patį rodau po šimtą kartų? Daro savo ir gana. Skaityti tai, ką parašau, skaito, kartais pats parašo, tačiau dažniausiai tą patį, ką aš jam.

Turi atvažiuoti vertėjas iš Kurčiųjų centro, kuris jau seniai Romą pažįsta. Parašiau Romui klausdamas, ar jis nori su juo susitikti? Atrašė „ne“. Ir kodėl gi nenori? Gal bijo, jog suprasiu, kad apsimetinėja?

Gegužės 19 diena

Ketvirtadienis. Vėl pirties diena. Buvome duše. Kiekvienam iš mūsų yra skirta maudytis penkiolika minučių. Paaiškinau Romui, kaip reikia sušlapinti kempinę, kaip ją laikyti, bet kol viską susakau, mums skirtas laikas baigiasi. Gerai, kad yra prižiūrėtojų, kurie į tai nekreipia dėmesio, bet būna ir tokių, kurie atidaro duris ir eik. Nesvarbu, ar spėjai nusimaudyti, ar ne.

Romas mane maloniai nustebino. Sugalvojau, kad reikia jį išmokyti gestų kalbos abėcėlės. Parodžiau, o jis viską gerai pakartojo. Dvi valandas mokėmės, net nepajutau, kaip jos praėjo.

Birželio 6 diena

Pirmadienis. Šiandien galėjome mokytis ir sekėsi visai neprastai. Taigi, jau esame pervarę visą žodyną. Aišku, galvoje liko ne kaži kas, bet kelis gestus įsiminėme, ir tai jau neblogai. Dar visai neseniai net neįsivaizdavau, kas ta gestų kalba, nieko nemokėjau parodyti, o dabar žinau tikrai nemažai. Praėjo dar du mėnesiai. Laukia jų šimtai.

Kiekvieno ryto nuotykis – lovos klojimas, Romui atimantis labai daug laiko. Stovi ir vis laukia nurodymų. Kartais juokais pagalvoju, kad stypso dėl to, jog pamiršo atsisėsti. Visa tai kainuoja labai daug pastangų. Galiu tik dėkoti DIEVUI, kad mane globoja ir teikia stiprybės, leidžia širdingai dėl Romo kovoti.

Liepos 2 diena

Šiandien mano gimimo diena. Sukako dvidešimt šešeri. Taip greitai bėga laikas, negaliu patikėti. Taip ir praeis gyvenimas, nieko gero nenuveikus. Tiek daug skriaudų, neatitaisomų klaidų esu padaręs. Nesigailiu, kad patekau čia. Tačiau dėl to, dėl ko patekau, gailiuosi labai. Noriu būti kitoks žmogus, daryti gera, ne tik bloga. Beje, kalėjime sutikau daugiau nuostabių žmonių, negu iki tol per visą savo gyvenimą. Čia daug ką supratau – kokia yra gyvenimo esmė, koks gražus ir nuostabus pasaulis. Kaip apmaudu, kad to nesuvokiau gyvendamas laisvėje. Buvau kvailas, labai kvailas. Svarbiausia, kad čia, kalėjime, į mano širdį atėjo Viešpats.

2009 m. gruodžio 29 dieną pasikrikštijau. Mus tris, du nuteistus iki gyvos galvos ir mane, krikštijo kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Šventė praėjo puikiai. Aišku, kad šito nebūtų įvykę laisvėje. Ir čia to nebūtų nutikę, jei ne kunigas Arūnas. Noriu padėkoti ir Andriui, kad sutiko būti mano krikšto tėvu. Laisvam žmogui nėra lengva čia ateiti, net ir trumpam, nes tai nėra vieta, kur gera būti.

Bet per daug apie save rašau. Šio dienoraščio herojus yra Romas.

Liepos 3 diena

Nelabai ką galiu pasakyti. Visą dieną Romas nėjo į tualetą ir, keisčiausia, neapsivarė. Ir vandens daug gėrė, bet nieko. Ėjo naktį, viską pats padarė, neapsišlapino, maloniai nustebindamas. Džiaugčiausi, jei taip ir būtų.

Rugpjūčio 11 diena

Grįžau iš ligoninės, buvau ten daugiau nei dvi savaites. Peršvietė nosį, kaip ir maniau, reikia ją tvarkyti. Rugsėjį veš į Santariškes. Pailsėjau, nors toks ten ir poilsis… Bet nuo Romo – tikrai. Kai po ligoninės įėjau į kamerą, buvau nustebintas – maniau, kad bus blogiau. Romą radau šiek tiek sutrikusį, nežinia ko drebantį. Gal galvojo, kad aš ant jo pyksiu? Nes paėmė keletą mano daiktų, buvo įlindęs į mano rankinę. Išsitraukė barzdaskutę, skutosi. Dėl to tai tikrai nieko tokio. Nieko bloga jam nepasakiau, gerai, kad mokosi, stebi, ką aš darau, bando kartoti. Keisčiausia, kad jis kažkur išvarė visus skalbimo miltelius, kurių turėjau apie pusę kilogramo. Kur jie dingo? Ką jis galėjo su jais plauti?

Matau, kad pats arbatai vandens užsivirdavo, viską pasidarydavo, tik kažkodėl išmetė prieskonius. Aš jų nelabai mėgau, tai nedidelis nuostolis, tik nelabai suprantu, kam reikėjo juos išmesti. Grįžęs išploviau kamerą ir parašiau prašymą, kad pakeistų patalynę, nes kvapas čia vis dėlto nekoks. Bet džiaugiuosi, kad mano vargas nenuėjo veltui.

Dėkoju visų mūsų Tėvui, kuris man davė kantrybės ir ištvermės. Ačiū Tau, Viešpatie, už Tavo meilę man ir visai žmonijai. Ačiū, kad manęs neapleidai, kad buvai visada su manimi. Tikiuosi, taip bus ir toliau. Telydi mus tikėjimas, viltis ir meilė.

Negali dienos būti vien juodos. Būna ir šviesių. Tik reikia kantriai laukti.

Rugsėjo 17 diena

Nieko pikto ar blogo apie Romą. Tai, ko jį mokau, duoda gerų rezultatų. Jis keičiasi, yra daug mažiau apsileidęs. Jei jo čia nepaliks, zonoje dar teks sėdėti dvylika metų. Kai ten nuvažiuos, turbūt vėl įjungs savo durniuką, bet, niekas juo, aišku, nesirūpins. Zonoje kitokie santykiai, kiekvienas kovoja už save. Be to ten pilna narkotikų ir kitokio brudo.

Tvarkau jo dokumentus. Dedu pastangas, kad jam išduotų tapatybės pažymėjimą, tada galės gauti ir Lietuvos pilietybę, ir pažymą apie invalidumą. Būčiau anksčiau pradėjęs viską tvarkyti, bet vertėjai buvo žadėję padėti, laukiau. Turbūt pamatė, kiek čia darbo ir numojo ranka. Daug buvo prižadėję – kad atvyks po savaitės, kad atveš knygų... Per tiek laiko jau penkiasdešimt kartų buvo galima pėsčiomis ateiti iš Klaipėdos, o ne iš Vilniaus Kazimiero gatvės, kurioje įsikūręs Kurčiųjų centras. Parašiau dar du laiškus, prašiau literatūros, bet kaip į sieną. Nesuprantu jų. Dar prašiau, kad atsiųstų visų vaikų, esančių kurčiųjų centre, vardus, nupinčiau jiems tušinukus. Man už tai nė vieno cento nereikia, tik siūlų ir tušinuko, aš iš meilės tokiais dalykais užsiimu. Niekada nebuvau lepinamas, žinau, kas yra skurdas. Man svarbiau dovanoti, duoti, o ne imti. Ir nors esu nulis, jei tik galiu savo darbu kam nors nuotaiką pakelti, jaučiuosi labai gerai. Gal tai kai kam sukelia šypseną, bet man svarbu. Tik skaudu ir nesuprantama, kad negaliu susikalbėti, surasti ryšio su žmonėmis, kurie turėtų rūpintis turinčiaisiais negalią.

Didžiausias mano noras – kad po to, kai teks su Romu išsiskirti, jis elgtųsi bent taip, kaip elgiasi dabar. Kad jame žmogus pabustų. Žinau – malda gali nugalėti visas kliūtis. Meilė Dievui yra pats mieliausias Jam dalykas. Yra daug galimybių kitam padaryti gerą darbą ar pasakyti gerą žodį, nesvarbu, kokios rasės, tautybės, išsilavinimo jis būtų. Juk visi stosime prieš tą patį Teisėją.

Lapkričio 1 diena

Noriu padėkoti Kristui, kuris buvo su manimi visada, kai man buvo sunku, neapleido vieno bėdoje, padėjo išsikapstyti iš visų sunkumų. Dėkoju, Viešpatie, kad priėmei mano maldas, supratai, ko man iš tiesų reikia, supratai, kad be Tavęs esu žlugęs žmogus. Dėkoju už visus išbandymus, kuriuos siuntei, ir kurie daug ką padėjo suprasti: kad galiu būti kitoks, galiu padėti kitam ne ieškodamas naudos, bet iš širdies. Dėkoju, jog leidai patirti, kad kai iš širdies rūpiniesi kitu, tai tampa ne našta, bet džiaugsmu, kad tai patyrus norisi daryti dar daugiau. Nesvarbu, kad esu kalinys, kad esu uždarytas ir čia galima daryti gerus darbus. Mes turime padėti vienas kitam, rodyti pagarbą vienas kitam, turime mylėti vienas kitą. Aišku, tai sunku, bet įmanoma. Tiesa, pirmiausia labai svarbu suprasti, kodėl apskritai esu. Norint sau atsakyti į šį klausimą, nereikia paisyti kitų nuomonių, bijoti pašaipų, svarbiausia prisiminti, kad visada esu Viešpaties akivaizdoje ir Jo globoje.

Visi esame įrašyti Dangaus knygoje, tik labai dažnai to nesuprantame. Kai ėjau visai kitu keliu, tarsi klaidžiojau tamsioje naktyje. Dabar viskas kitaip. Dabar į mano gyvenimą prasiveržė šviesa ir viskas atrodo visai kitaip. Gauta Dievo malonė yra didelis paskatinimas eiti į priekį, įveikti visas kliūtis. Garbė ir šlovė Viešpačiui per amžius.

2011-IEJI

Sausio 5 diena

Auklėtojas atnešė laiškus, gavau iš Kurčiųjų draugijos.

Labai jau įdomus pasiūlymas pasinaudoti internetu. Prikalba per televizorių, kad kaliniai turi kompiuterius, o laisvėje, jeigu turi kompiuterį, turi ir internetą. Mums griežtai draudžiama naudotis internetu.

Atsiuntė ir svetainės adresą. Auklėtojas patikrino ir pasakė, kad labai geri gestai, bet nepavyksta ištraukti iš interneto. Sakė, bandys skambinti ten, kur gestus kuria.

Rašo, kad geriausia mokytis iš kurčio žmogaus. Suprantu, bet lengviau būtų prakalbinti medį, negu Romą. Vėl parašiau laišką, viską papasakojau ir pakartojau prašymą.

Sausio 7 diena

Šiandien įvyko tai, ko jau seniai laukiau. Iš ryto atėjo auklėtojas, sako – ruoškis. Iš pradžių nesupratau, galvojau, kad atėjo merginos Milda su Margarita, bet kaip nujausdamas liepiau rengtis ir Romui. Auklėtojas išsivedė abu. Tada supratau, kad atvyko vertėjai. Atvažiavo kartu su kurčiu žmogumi, pakalbėjome. Pagaliau atvežė gestų pamokų, išspręsta didžiulė problema. Pirmadienį rašysiu prašymą, kad nupirktų DVD grotuvą, kitaip negalėsiu mokytis.

Tikrai apsidžiaugiau, kad sureagavo į mano laišką, bet nesuprantu, kodėl taip ilgai nebuvo suteikta pagalba. Per tiek laiko būčiau daugybę gestų išmokęs. Tikiuosi, kad kito apsilankymo nereikės laukti nežinia kiek.

Prašiau juos ką nors daryti, kad Romas liktų Lukiškėse. Manau, reikia kreiptis į Lietuvos prezidentę, kitaip nieko nebus.

Šiandien vertėjai paliko gerą įspūdį. Tik rūbų negalėjo perduoti, esą nepriklauso nei man, nei Romui. Aš galėsiu gauti balandį, o Romas – gegužę. Metų metais nebūna tų drabužių, o kai atsiranda norinčių atnešti, neleidžia paimti. Taip ir su popieriumi, pašto ženklais. Bet pažadėjo šiais dalykais pasirūpinti.

Romas bendravo su tuo kurčiu žmogumi. Kai praeis šiek tiek laiko, bus matyti, ar tai turės kokių nors pasekmių. Pažiūrėsiu, kaip jis reaguos į tuos gestus, kuriuos gavome šiandien. Patikrinsiu juos, kai ves į kompiuterių klasę. Labai įdomu, kokios ten pamokos.

Sausio 11 diena

Romui sekasi gerai, vis normaliau ir normaliau. Noriu tikėti, kad man pavyks jam padėti tapti tokiu, koks buvo laisvėje. Auklėtojas sakė, kad pakalbės su vyresnybe dėl DVD grotuvo.

Vasario 1 diena

Mokomės toliau, bet Romas vis dar su manimi nebendrauja, aš turiu su juo bendrauti. Per dieną skiriu keturias valandas, išmokstu po dvi pamokas. Gal bandysiu laikyti egzaminą. Neaišku tik, ar bus leista. Žinoma, išmokęs du diskus, egzamino neišlaikysiu, bet čia ne pabaiga. Vertėjas Arūnas sakė, kad parūpins daugiau, tik neaišku, kada. Laiko yra, čia būsiu ne vienerius metus.

Vasario 28 diena

Dabar dar tik pats rytas. Kol kas nieko neįvyko. Tikiuosi, ir neįvyks.

Praėjusią savaitę buvome duše. Veikė tik vienas čiaupas. Patys kaliniai juos sulaužo, tada tenka visiems maudytis po vienu dušu. Romui rodau, kad plautųsi galvą. Jis pradėjo trinti ją muilu ir tiek prisimuilino, kad užsidėjo didžiausias sluoksnis, neįmanoma išplauti. Teko tai daryti man. Nors į akis bėga muilas ar šampūnas, niekada neužsimerks, žiūrės, kas vyksta aplinkui. Visada stebi mane: ką aš darau, tą daro ir jis. Aišku, gerai, taip po truputį mokosi, bet to, ką išmoksta, man neatskleidžia, rodo tik savo „talentus“. Kai parėjome iš dušo, pavalgėme pietus, atrodė, kad viskas bus gerai. Bet vėliau vis tiek pridirbo į kelnes.

O šiaip laikas nestovi vietoje, jau greitai vėl gulsiu į ligoninę, darys nosies operaciją, dabar jau būsiu ilgiau nei dvi savaites. Labai įdomu, ką rasiu grįžęs. Kai praėjusiais metais du kartus buvau išėjęs, pirmas kartas baigėsi ne kaip, o antras jau daug geriau. Trečiąkart paliksiu Romą ilgam.

Mokomės kartu, bandau su juo bendrauti, bet jis kaip medis – neatsako visiškai nieko. Klausiu, kur tavo šeima, tėvas, mama, o jis tik atkartoja, ką aš jam parodau, ir baigta. Todėl man sunku, bet jau, galima sakyti, išmokau dvylika pamokų, taigi, baigiau pirmąją dalį. Kiekvieną dieną žiūriu ir darau tą patį per tą patį. Tikrai šito nemesiu ir tada, kai Romas išvažiuos į zoną. Gali praeiti ne vieneri metai, bet vis tiek savo pasieksiu. Ne vienas užsibrėžtas tikslas jau yra pasiektas.

***

Kai man buvo apie keturiolika, su vienu pažįstamu per Jonines radome ir išgėrėme pilną butelį degtinės. Jam buvo apie trylika, ir jį mentai parvežė namo, o aš dar ėjau apvogti kioskų, bet mane pagavo. Neilgai trukus po to, einant į parduotuvę, netoli mano namų, su mopedu atvažiavo to pažįstamo motinos kavalierius ir taip spyrė man koja į veidą, kad nukritau. Po to dar keletą smūgių sudavė rankomis, bet tokių, kad geriau nepasakoti. Pradėjo bėgti kraujas, nes kojos spyriu jis prakirto dešinį žandą, ant kurio iki šiol yra likęs randas. Aišku, nevažiavau nei į ligoninę, nei kam nors sakiau, kas nutiko – viską laikiau savyje. Jeigu vyresniems draugams, kuriems buvo daugiau nei dvidešimt, būčiau papasakojęs, kas man nutiko, jie jį būtų sulaužę iš karto. Turėjau draugų, nes buvau labai naglas, man vienodai rodė, ką reikėjo pavogti ar padaryti. Todėl manimi labai pasitikėjo. Keletas tų laikų draugų yra išlikę iki šiol.

Jis mane sumušė be jokios priežasties, per prievartą tam pažįstamam, vardu Donatas, debesėlio nepyliau, bet buvo, kaip buvo. Dabar jau nieko nebepakeisi ir laiko atgal nebeatsuksi. O jeigu kas nors atsuktų, pakeisčiau tik tai, kad dviems žmonėms nebeatimčiau gyvybių. Daugiau nieko. Kodėl? Todėl, kad kitaip nebūčiau turėjęs to, ką turiu dabar. O turiu daug. Ne kiekvienas supras, apie ką kalbu, bet turiu tai, ko nenusipirkčiau už jokius pinigus. Tokia mano šiandienė laimė ir džiaugiuosi, kad viskas taip nuostabiai pasikeitė.

Sako, kad gyvenimas – tai kančia. Ne, gyvenimas – tai džiaugsmas, o jei dar turime su kuo džiaugtis, tai jis nepakartojamas, reikia tik mylėti, mylėti, mylėti. Reikia išmokti atleisti, nesvarbu, kiek metų prabėgtų. Jeigu sugebėsi atleisti, ir tau bus atleista. Gerumas už gerumą ir gerumas už pyktį. Reikia stengtis blogį nugalėti gerumu, tik taip galime pažinti tą, kuris laiko savo pyktį, ir jį pamilti. Blogų žmonių nebūna. Būna tik nesuprantančių, ką daro. Klystame visi, be klaidų nemokėtume gyventi. Juk nėra žmogaus, kuris būtų be nuodėmės. Gyvenimu reikia džiaugtis tokiu, koks jis yra.

Birželio 17 diena

Šiandien prieš pietus Romui pasakiau, kad pasiimtų kėdę ir ateitų valgyti. Tik atsikėlė, pasijudino – kaip davė smarvė, vos neapsvaigau. Rodau: nusimauk kelnes. Pamatęs pradėjau keiktis: guli ir guli, o įsinorėjęs tuštintis neina į tualetą, stumia gulėdamas. Sakau: eik plauti tos savo rūros. Nusiplovė, bet kamera pilna tvaiko. Nenoriu keiktis, bet keikiuosi. Neilgai trukus atvažiavo prižiūrėtojas su pietumis. Paduodamas porciją pro duris sako: smirda. O ką man daryti? Negaliu išvėdinti, ventiliatoriaus pas mus nėra. Išsiplovė kelnaites, iš karto apsivilko, liepiau eiti ir sėstis ant palangės. Prasėdėjo keturias valandas, dabar guli lovoje patenkintas.

Kelias dienas būna žmogus kaip žmogus, bet kai jau užpjauna grybą, tai mirti norisi. Niekaip negaliu suprasti, kaip ekspertai nustatė, kad jis normalus. Jam tikrai reikia medikų pagalbos. Tokiam turėtų būti skirtas ne įkalinimas, o gydymas psichiatrinėje ligoninėje. Kalėjime niekam nesvarbu, kad jis turi negalią, čia visi atsako už savo veiksmus. Tokių dalykų neįmanoma daryti būnant sveiko proto. Pasakyk žmogui, kad apsidergtų ir eitų miegoti su tuo visu turiniu, o paskui dar pabūtų kokią savaitę, neskaitant myžimo į kelnes – ar pavyktų tokį surasti?

Jeigu tiesiai šviesiai, tai jau nusibodo ir truputį pavargau nuo viso šito marmalo.

Manęs tu klausi – ko liūdžiu?

Žiūriu, kur gęsta vakarai.

Taip gęsta vasaros diena,

Taip gęsta viltys ir sapnai.

Taip gęsta meilė ir kančia,

Tik neužges jau niekados

Širdis net žemėn užkasta

Tau plakti, mano Dieve, nesustos.

Liepos 17 diena

Kad jūs žinotumėte, kaip gera buvo nieko nerašyti... Ne dėl to, kad nenoriu, bet dėl to, kad buvo ramu. O kai ramu, tada taip gera, nes nereikia nervintis. Sekmadienio rytas buvo įdomus. Vėl ta pati rutina. Kiekvieną savaitgalį nieko nevalgau, tai viską atiduodu Romui. Jis suvalgo viską. Kėliausi po dešimtos, kartu kėlėsi ir jis. Ir vėl ant grindų kakis atsirado. Kartais norisi viską mesti, taip įgriso tokie jo čiūdai, bet vis tikiesi, kad pasikeis. Negaliu sakyti, kad visiškai nieko neišmoko, tikiuosi, ir dar išmoks, bet vis vien labai sunku. Kai nebegyvens su manimi, būtinai parašysiu į zoną ir sužinosiu, kaip jam ten sekasi. Geriau negalvoti, nes tikrai bus pragaras, jei nesikeis.

Liepos 26 diena

Tiesą sakant, nebesitikėjau, kad gali atvažiuoti vertėjai, bet jie atvažiavo. Visada malonu juos matyti, nors būna pikta, kai pažada, kad atvyks po savaitės, o praeina mėnesiai. Niekada jų nepaklausiau, po kelių mėnesių ta savaitė vėl ateis.

Nuėjome pas auklėtojus į kabinetą, kalbėjomės. Man atrodo, kad viskas yra kaip buvę, o jie sako, kad Romas pasikeitęs. Kaip jis gali būti nepasikeitęs: nėra dienos, kad nebūtų mokęsis gestų kalbos. Pakalbėjome apie valandą. Atvežė dvidešimt tris filmus, dar nė vieno nežiūrėjau. Taip pat paliko tris gestų diskus: vieną su anekdotais, du su gestų pamokomis. Pirmąjį DVD skaito, antrojo ne, nežinau, kodėl. Kodėl grotuvas taip durniuoja, nesuprantu. Blogai. Taigi, jau trys kompaktinės plokštelės, kuriomis negaliu pasinaudoti. Ką padarysi. Dar atvežė penkis šimtus lapų balto popieriaus, bet jau liko tik trys šimtai. Nyksta kaip sapnas. Pasikalbėjome, sakė, kad kai Romas išvažiuos į zoną, jiems bus arčiau pas jį ateiti. Na, jau nebesužinosiu, kaip ten bus.

Liepos 29 diena

Dabar ankstyvas rytas, jau suruošiau ir į etapą sudėjau Romo daiktus, laukiam, kol veš. Bet auklėtojas, deja, pasakė, kad veš tik kitą savaitę. Klausiu, kodėl, atsakė, kad nesulaukė kraujo tyrimų rezultatų. Dar nebaigsiu dienoraščio iki jam išvažiuojant, nežinia, kas gali įvykti per tą savaitę.

Rugpjūčio 5 diena

Jau likau vienas. Prieš pusvalandį Romą išvedė iš kameros į etapinę. Ten padarys kratą, ir etapas išveš jį į Vilniaus pataisos namus. Ten pabus karantine, o kas bus toliau, nežinau. Viskas Dievo valioje ir Jo širdyje. Kiek galėjau, tiek padėjau.

Iš tikros patirties, o ne iš kokios susikurtos fantazijos galiu pasakyti, kad stengtis įtikti ne žmogui, bet Kristui, yra labai sunku. Bet įmanoma bent jau stengtis daryti kažką panašaus į tai, apie ką čia rašiau. Medį, kad ir koks jis būtų, galima išdirbti. Jokiu būdu nesakau, kad Romas buvo daiktas – kiekvieną žmogų turime gerbti, nežiūrint į jo rasę ar odos spalvą. Visi esame vieno Tėvo, visi liksime su Juo. Jis neskirsto į grupes ar kastas.

Aišku, žodį „mylėti“ kiekvienas galbūt supras kitaip. Jį gali išvartyti kaip tik širdis geidžia ir nepripažinti jo tikrosios prasmės. Iš tiesų, mylėdamas kitą daug ką supranti, daug ką patiri, nutinka įvairių dalykų, ir nemokėčiau paaiškinti, ką iš viso to gauni. Aišku, aš daug dar nesuprantu, bet tikiuosi, kad laikui bėgant suvoksiu, nes noriu suprasti bent per aguonos grūdelį. O per tuos penkiolika mėnesių aš patyriau labai daug užgauliojimų, šimtus keiksmų ir apkalbų dėl Kristaus vardo. Galėčiau keiksmažodžių knygą parašyti. Gerai, nesi pamirštas kitų! Vis paklausdavau ko nors apie Dievą, tai iškart gaudavau laviną keiksmažodžių. Kaip matote, manęs tai nepalaužė, likau toks, koks ir atėjau į devyniasdešimtą kamerą. Tik daugiau supratau apie save. Jei galėčiau, padėčiau kiekvienam, nekreipdamas dėmesio į užgauliojimus, patyčias ir spjūvius. Nieko čia tragiško. Aišku, kalėjime sunku, reikia turėti fūrą arbatos, rūkyti – tada būsi visų draugas. O kai viskas pasibaigs, tapsi nebereikalingas.

Žinau viena, kad mylėti yra įmanoma, kad ir koks būtum. Dažnai atiduodi visą save, o žmogui būna mažai. Tenka pasikrauti kaip mobiliajam telefonui, kad galėtum ištesėti iki galo. Mylėk, mylėk, mylėk ir būsi mylimas. Mylėk savo artimą, kaip pats save.

Galvojau, galvojau, kaip man baigti rašyti, ir supratau, kad privalau papasakoti apie savo geriausią Draugą, kuris atėjo, kai man buvo sunku, apie Draugą, kuris atvėrė man akis, apie Draugą, kuris davė man tai, ko niekada neturėjau ir nebūčiau turėjęs. Ar ieškote ko nors, kas jus mylėtų? Jeigu ieškote ir trokštate Jo meilės taip, kaip ir aš ieškojau, tai žinau tokį Draugą. Jis su gailesčiu ir užuojauta pasakys myliu tave. Tai Žmogus ir Dievas, išgelbėjęs mano gyvenimą. Jis atvėrė man priežastį, dėl ko turiu gyventi, priežastį, kodėl turiu mylėti ir padėti tam, kuris buvo sutrikęs ar patyręs vidinę tuštumą. Man buvo, kad norėjau mirti, nes negalėjau surasti priežasties, dėl ko turiu gyventi aplinkoje, kuri naikina žmones. Aš nesupratau žmonių dėl to, kad jie veidmainiai, dėl to, kad per daug užsidarę savo sukurtame kastų pasaulyje, dėl to, kad iš jų sunku sulaukti, jog sustotų ir pasakytų „labas“. Kad ir kaip garsiai šaukiau ar spardžiau, atsimušiau į mūrinę sieną. Ar žinote, ką reiškia atsimušti į plytų sieną, ypač, kai ieškai gyvenimo prasmės? Aš tik rašiau laiškus savo šeimai, o jie man atsakydavo, rašydavo, kad myli mane, pradžiugindami. Kai sutikau savo brangiausią draugą, parašiau namiškiams ir pasakiau, kad juos labai myliu. Tas mano draugas numirė už mane baisiausia mirtimi, kokia tik gali numirti žmogus. Už mane jis mirė, kabodamas ant medžio. Taip, jis vardu Jėzus Kristus. Jis stovi prie durų į tavo širdį ir laukia, kada tu jį pakviesi. Mes galėtume eiti per gyvenimą, pasitikėdami žmogumi, bet žmogus bet kada gali apvilti. Jo gyvenimo gudrybė – žudyti. Ar esate kada nors patikėję savo gyvenimą kito žmogaus rankoms ir jautęsi saugūs? Galiu užtikrinti, kad Jėzaus Kristaus meilė niekada jūsų neapvils, jis suteikia gyvenimui prasmę, norą gyventi. Tai visiško dvasinio atgimimo išsipildymas. Nebejaučiu savy tuštumos, nejaučiu ir neapykantos. Jėzus myli mane, bet daug svarbiau yra tai, kad jis myli ir Tave.

Atleiski, Viešpatie, meldžiu, atleiski

Už tiek tuščiai praleistų dienų.

Šį vakarą man prisiglausti leiski

Prie Tavo perkaltų delnų.

Koks Tu gražus, koks mielas Tavo veidas,

Kaip tinka šone Tau žaizda.

Taip nesuprantama, taip keista,

Kad tiek kentėjai dėl manęs.

Kas aš esu, sakyki, mano Dieve,

Ar ietis, ar buka vinis?

O gal aštrus spyglys erškėčio

Papuošęs galvą vainiku.

Aš pavargau nuo darbo, nuo klajonių

Ir nuo ieškojimo prasmės.

Leisk prisiglausti man prie Tavo kojų

Užmiršti viską, pailsėt.

Pabūti žmogumi, tavo vaiku aš noriu

Be šitų klausimų keblių.

Nuženk į širdyje Tau paruoštą altorių,

Nes su Tavim taip gera ir jauku.

Pagarba ir nuoširdžiausias dėkingumas visiems, kurie man padėjo.

Knygos nuo vasario 11 d. ieškokite www.Bernardinai.lt/knygynas

Bernardinai.lt


Viewing all articles
Browse latest Browse all 48187


<script src="https://jsc.adskeeper.com/r/s/rssing.com.1596347.js" async> </script>