Su jauna teisininke, augusia ir šiuo metu gyvenančia tautiškai mišrioje aplinkoje Miranda Kaneckaja-Steckevičiene kalbamės apie skirtingų tautybių, religijų, pažiūrų žmonių sugyvenimą.

Miranda augo Švenčionyse, šiuo metu gyvena Nemenčinėje. Jos vaikystė praėjo įvairiausių kultūrinių bendruomenių apsuptyje, ryškiausiai mergina atsimena toje pačioje gatvėje gyvenusią sentikių bendruomenę. Dar kartą paaiškėja, kad stereotipai apie tautiškai mišrius Lietuvos regionus gajausi tarp tų, kurie ten nėra net kojos įkėlę. Gyvenantieji mišrioje aplinkoje labiau moka vertindami žmogų atsiriboti nuo tautinių ar religinių skirtumų.

Tautiškai mišrioje aplinkoje gyvenantys žmonės suvokia, kad tautybė dažnu atveju gali būti pasirinkimo dalykas, viskas priklauso nuo to, su kuo žmogus save labiausiai tapatina.

Gal galėtum papasakoti apie savo šaknis? Kas Tau yra tautinė tapatybė? Ar Tau svarbus gyvenime nacionalinis aspektas?

Tai yra labai slidus dalykas. Į kalbėjimą apie tautiškumą, priklausomybę vienai ar kitai tautinei grupei šiais laikais Lietuvoje dažnai pasižiūrima kreivai. Kad ir kaip atsakytum į klausimą apie savo tautybę, būsi pradėtas vienaip ar kitaip vertinti.
Kartą banke man reikėjo užpildyti blanką ir nurodyti savo tautybę. Manyčiau, kad tautybė turėtų būti asmeninis reikalas, kurį žmogus gali pasakyti tik laisva valia, o ne privalomai. Nenoriu, kad mane kas nors imtų vertinti dėl tautybės.

Labai daug žmonių yra jautrūs šiam klausimui. Vieni tvirtai laikosi savo įsitikinimų, kiti šiek tiek juos nutyli. Apie savo šaknis kalbėti man sunku. Kokios jos iš tėvo pusės – nežinau. Mano močiutė buvo lietuvė, o senelis keturiolikos metų atėjo iš Baltarusijos.

Jo šeimą, kaip ir visą kaimą, sudegino vokiečiai. Jis vienintelis iš viso kaimo liko gyvas. Geležinkelio bėgiais atėjo į Lietuvą pas savo giminaičius. Jo tautybė galėjo būti maišyta tarp lenkų ir baltarusių. Savo tikslių šaknų negaliu pasakyti. Save laikau lietuve, nes čia gimiau ir užaugau. Nelaikau savęs nei lenke, nei ruse, nei baltaruse. Man atrodo, kad daug ką žmonės patys pasirenka.

Turi omenyje, kad žmogus pats pasirenka savo tautybę?

Kai gimstame, esame kaip tuščias lapas. Nesvarbu, kokioje šeimoje kūdikis gimė, viskas priklauso nuo to, kokiame sociume jis auga. Jei būdamas grynakraujis vokietis paklius į lenkų šeimą ir gyvens Lenkijoje, jis save laikys lenku. Jeigu sociumas arba šeima tau sakys, koks tu esi, tu ilgainiui tuo patikėsi ir susitapatinsi. Kokioje šeimoje, aplinkoje žmonės gyvena, su tuo save ir identifikuoja.

Jei pažvelgtume į žmones, kurie gyvena Lietuvos viduryje arba Žemaitijoje, jie save laikys grynakraujais lietuviais. Lietuvos pakraščiuose gyvenantys žmonės yra labai maišyti. Jie tautybę renkasi patys, nes tėvai, giminaičiai turi skirtingas tautybes. Jie pasirenka tai, kas buvo artimiau, kas šeimoje labiau buvo akcentuojama. Mūsų kraštuose, kur mišrios šeimos, tautybė dažnai yra paties žmogaus pasirenkama jam bręstant.

Augai Švenčionyse, dabar gyveni Nemenčinėje. Tai yra kultūriškai, tautiškai mišrios vietos. Ar vaikystėje matydavai susipriešinimo tarp skirtingų tautybių? O gal šiuose kraštuose susipriešinimas nublanksta?

Man biologijos mokytojas visą laiką sakydavo, kad mišrioje šeimoje konfliktas dažnai kyla dėl dviejų dalykų – religijos arba tautybės. Tačiau ne dėl šių dviejų klausimų savaime, o susipykus net ir dėl paprasto buitinio klausimo, pradedama kitam priminti jo kitokią religiją arba tautybę. Pavyzdžiui, jei žmona ant vyro supyksta, kad jis nesusitvarkė kojinių, tuomet būtinai prikiš, kad jis rusas, o visi rusai yra nevalos. Mūsų visuomenėje tai yra įprastas dalykas.

Santykiuose tarp žmonių konfliktas dažnai kyla dėl kokios gyvenimiškos situacijos, kuri visiškai nesusijusi su tautybe, tačiau konflikto akivaizdoje staiga atsiranda poreikis akcentuoti tautybę, bet kokį kitą to žmogaus tapatybės aspektą, taip tarsi siekiant sumenkinti.

Iš tiesų mes bijome kitokių negu mes. Žmonės dėl to buriasi į grupes, ieško bendraminčių, į save panašių žmonių. Jei yra kažkoks skirtumas, tu natūraliai atsiriboji, laikai atstumą. Tada atsiranda vietos įvairiausioms interpretacijoms. Dažniausiai tai atsiskleidžia per religinį arba tautinį aspektą.

Kokie Tavo šviesiausi vaikystės Švenčionyse atsiminimai?

Aš gyvenau gatvėje, kurioje gyvena antra pagal senumą ir didumą sentikių bendruomenė. Jie įsikūrė čia bėgdami nuo trėmimų, žudymų ir atsinešė savo kultūrą, religiją. Jie turi savo kalbą, stiprų identitetą. Tačiau dėl jų niekada nekilo problemų, nebuvo jokių konfrontacijos taškų religiniu ar tautiniu pagrindu. Kai mirė mano močiutė, būtent ši bendruomenė pirmoji atėjo, padėjo bėdos atveju, viskuo pasirūpino. Jie ateina į mūsų bažnyčią, mes nueiname pas juos pasimelsti. Mes priimame jų papročius, jie priima mūsų.

Dabar Švenčionyse yra renovuojama stačiatikių cerkvė. Stačiatikių bendruomenė čia labai maža, bet jų bažnyčia labai graži ir stovi pačiame miesto centre. Labai daug katalikų per didžiąsias šventes eina į stačiatikių cerkvę, visi labai džiaugiasi, kad ji renovuojama.

Reikia žiūrėti aukščiau, suvokti bendražmogiškąsias vertybes. Mes dažnai užstringame ieškodami skirtumų, bet visai nebeieškome panašumų.
Žvelgdama į gyvenimą mišrioje aplinkoje matau labai daug pliusų. Tuomet nėra sąlygų gimti neapykantai. Žmonės pradeda nebematyti tautinių arba religinių skirtumų.

Šiandien pasaulyje labai daug neapykantos tautiniu ir religiniu pagrindu. Kur gyvena skirtingų religijų ir skirtingų tautų atstovai, neapykantos nebelieka. Į žmogų pradedama žiūrėti kaip į žmogų. Jei kaimynas yra geras, jis yra geras, nepriklausomai nuo jo tautybės. Gali būti blogas kaimynas lietuvis, o labai geras rusas. Išnyksta žmonių vertinimas pagal tautinę ar religinę priklausomybę. Man dėl to yra tik geriau. Kur yra grynesnė visuomenė, ten pasigirsta daugiau radikalių pasisakymų.

Kad ir kaip būtų keista, tačiau kur kas daugiau stereotipų, išankstinių nuostatų turi tie, kurie kasdienybėje tiek nesusiduria su tautiniais skirtumais...

Susitinku su žmonėmis Vilniuje ir sakau, kad gyvenu Nemenčinėje. Kol ten negyvenau, mano požiūris buvo toks pat. Vyrauja nuostata, kad Nemenčinėje gyvena pikti lenkai, kurie nekalba lietuviškai, nori atsiskirti nuo Lietuvos ir prisijungti prie Lenkijos. Įvairios prisiklausytos baisybės buvo suformavusios ir mano pačios neigiamą požiūrį. Manau, kad šiuo atveju didžiausias žiniasklaidos, kuri nušviečia įvairius neigiamus įvykius, protestus, vaidmuo. Žmogus iš šalies taip pamato tik ledkalnio viršūnę, bet nežino, kokie procesai vyksta giliau, iš ko viskas kyla.

Kai pirmą kartą atvykau į Nemenčinę, buvau sąžiningai įsitikinusi, kad čia niekas nekalba lietuviškai. Buvau visiškai tikra, jog manęs niekas nesupras. Net parduotuvėje vieną moteriškę užkalbinau rusiškai, nes galvojau, kad lietuviškai niekas nesupras. Tačiau vėliau išgirdau, jog žmonės kalba lietuviškai, buvau labai nustebusi.

Dabar dažnai pati klausiu žmonių, kaip jie įsivaizduoja Nemenčinę, kuri yra vos 24 km nuo Vilniaus. Nemenčinėje yra nauja didžiulė lietuviška gimnazija. Darželyje yra daug lietuviškų grupių. Yra lenkų, rusų mokykla, tačiau jos įsikūrusios viename pastate. Niekada gyvenime neturėjau problemų dėl to, kad kalbu lietuviškai. Niekada gyvenime manęs niekas dėl to neįžeidė, nespjovė į veidą. Jei tik ką nors užkalbindavau lietuviškai, man visada atsakydavo.

Tuomet vilniečiai žiūri į mane išpūstomis akimis. Jie neįsivaizduoja, kas darosi vos dvidešimt kilometrų nuo Vilniaus. Dažnai žmonės gyvena stereotipais, gandais. Dėl to ir įvyksta, kad lenkai nori kariauti su lietuviais, o lietuviai – su lenkais. Nors iš tiesų lenkai nori gražiai gyventi su lietuviais, to nenori ir lietuviai.

Lenkai dažnai skundžiasi, kad jie nėra tokie baisūs, kokius juos nori parodyti žiniasklaida. Jie sako, jog yra tokie pat žmonės, tik yra susikūrusi beprasmė neapykanta. Žmonės dažnai bijo to, kas bent truputį kitoniška, tada ima kabinti etiketes.

Kartą internete mačiau antraštę, kad juodaodis nužudė žmogų. Šiuo atveju nesvarbu rasė ar tautybė, nusikaltėlis galėjo būti bet kas...

Labai daug priklauso nuo to, kaip žurnalistai pateikia informaciją. Tarp visų tautybių būna įvairių žmonių. Gyvendama savo krašte, aš nežiūriu į tautybę. Mes visi užaugome tokioje savotiškoje mišrainėje, esame įpratę kalbėdami apie žmones paminėti jų tautybes, bet tai neturi jokios neigiamos konotacijos.

Informacija žiniasklaidoje pateikiama tik tam tikru aspektu, mes negauname jos visos. Labai mažas procentas žmonių, kurie nuoširdžiai gilinasi į informaciją, ieško bent kelių šaltinių, kad galėtų palyginti įvairias pozicijas. Dažniausiai žmonės atsiverčia populiariausias žiniasklaidos priemones ir jų pateikiama informacija šventai tiki.

Kodėl mes nenorime įsileisti Sirijos pabėgėlių? Mūsų žiniasklaida suformavo požiūrį, kad visi musulmonai yra teroristai. Iš karto visuomenės daugumai atrodo, jog atvykę pas mus jie žudys vyrus, prievartaus moteris.

Bėda ta, kad ir vietos musulmonų bendruomenės per mažai bendrauja su žmonėmis. Būtent jie turėtų pradėti kalbėti, kad ne visi musulmonai yra blogi, kalbėti apie savo papročius, parodyti juos. Labai trūksta komunikavimo tarp tautybių ir religijų. Man atrodo, kad tautiškumo, identiteto problemos atsiranda dėl bendravimo stokos.

Galbūt lietuviams trūksta suvokimo, kad Lietuva, kaip vientisas darinys, nebūtinai turi būti sudarytas vien iš lietuvių...

Pas mus dažnai skanduojamas šūkis „Lietuva lietuviams“. Dėl tokių priežasčių žmonės dažnai ir bijo pristatyti savo tautybę. Dažnai pradedi jaustis nevisavertis.

Pažįstu daug rusų, lenkų, kurie sąžiningai tarnauja savo valstybei. Jie eis, kovos už ją, todėl, kad tai yra jų žemė, jie čia yra gimę. Sakyti, kad jie yra nevisaverčiai valstybės piliečiai vien dėl jų tautybės, būtų absoliučiai neteisinga. Žydai irgi per Pirmąjį pasaulinį karą ėjo į frontą kovoti už valstybes, kuriose gyveno. Jie save suvokė šalies, kurioje gyveno, dalimi ir ėjo kovoti. Tas pat yra ir šiais laikais.

Galbūt šiuo metu labai akcentuojama lietuvybė, kad rusai buvo okupantai, lenkai užgrobė Vilnių. Taip tęsiasi konfrontacija, susipriešinimas. Kalbėdami apie trėmimą, žmonės pamiršta, kad net ir tarp tremtinių buvo įvairių tautybių žmonių. Okupantai trėmė ne tik lietuvius. Jie trėmė ir lenkus, ir rusus. Trėmė tuos, kurie daugiau turėjo, kurie buvo įskųsti.

O ko labiausiai trūksta susikalbėjimui, susigyvenimui? Kokie būtų galimi žingsniai?

Daug kalbama apie įvairias programas, projektus, dėl kurių žmonės turėtų pradėti bendrauti. Mano galva, šie dalykai yra kiek vaikiški. Deja, bet dažniausiai žmones suvienija, ištrina ribas nelaimės. Žmonės turi susiburti, jie tada padeda vieni kitiems nepaisydami skirtumų, nuostatų.

Kai viskas yra gerai, žmonės tada patys prisigalvoja konfliktų. Be abejo, niekas nenori nelaimių, bet jų akivaizdoje atsiveria tikrasis pažinimas. Kai ką nors bendrai išgyveni, pajauti, kad kartu įveikei sunkumus, išsitrina ribos. Tada atsiranda grynai žmogiškasis ryšys. Įvairūs gražūs projektai dažnai būna paviršutinis dalykas, pasiliekantis kalbų lygmens.

Be abejo, bendros veiklos yra reikalingos, jos gali padėti kurti stiprų ryšį. Bet niekas žmonių taip nesuvienys kaip realios aplinkybės, bendras veikimas. Projektai reikalingi, bet vien jais maksimalaus efekto nepasieksi.                                                                                                             

Moksleiviai Tripolio karmelitų katalikiškoje mokykloje. Kosto Kajėno nuotrauka

Iki karo Sirijoje ir pabėgėlių krizės Libanas daugeliui mūsų asocijavosi daugių daugiausiai su kedrais ar kurortinėmis pakrantėmis. Tačiau dabar situacija pasikeitė, ir Libanas dažniau pasirodo tarptautinės žiniasklaidos antraštėse. Šešis kartus už Lietuvą mažesnė šalelė Viduržemio jūros pakrantėje glaudžia pas save dvigubai daugiau pabėgėlių, nei iki šiol yra priėmusi Europos Sąjunga. Viena iš pagrindinių priežasčių ta, kad beveik visa Libano sausumos siena ribojasi su Sirija. Taigi mažutė valstybėlė, kurie gyvena mažiau nei 4 mln. žmonių, šiuo metu yra priėmusi net apie 1.7 mln. karo pabėgėlių. Galima įsivaizduoti, kokia tai našta valstybei, kai atvykėliai sudaro trečdalį šalies gyventojų.

Tad kartu su kolega operatoriumi Kostu Kajėnu birželio viduryje nuvykome į Libaną, kad aplankytume pabėgėlių stovyklas, išgirstume vietinių žmonių nuomonę apie susidariusią situaciją bei išklausytume skirtingų religijų atstovų pasisakymus. Juk tarpreliginis dialogas ir musulmonus antplūdis į Europą kelia tokią daugybę diskusijų. Ar musulmonai ir krikščionys gali sugyventi be didelių konfliktų? Ar musulmonų antplūdis kelia grėsmę Europos saugumui? Libanas šiuo atveju yra ideali vieta kalbėti apie tarpreliginį dialogą. Ten gyvena ir ortodoksai, ir katalikai, ir maronitai (Rytų apeigų katalikai), ir musulmonai sunitai, šiitai, druzai. Negana to, prieš tris dešimtmečius šalis išgyveno pilietinį karą, kuriam dalis žmonių lipdo religinę etiketę.

Nors dar neseniai pilietinio karo metu musulmonai ir krikščionys žudė vieni kitus, daugybė vietinių žmonių liudijo, jog šis karas buvo ne religinės priešpriešos, o aplinkinių valstybių interesų susikirtimo pasekmė. Tuo tarpu iki karo ir po jo musulmonai ir krikščionys sugyveno ir tebesugyvena gražiai ir taikiai.

Ahmadas Ibrahimas Kosto Kajėno nuotrauka

„1973 metais karas prasidėjo palengva, o kai 1975 m. palestiniečiai susprogdino autobusą krikščionių rajone ir pražudė daug žmonių, įsiplieskė stiprus konfliktas, – pasakojo buvęs Libano armijos karininkas Ahmadas Ibrahimas. – Kairuoliškų pažiūrų partijos palaikė palestiniečius. Karo tikslas buvo suteikti palestiniečiams teisę įkurti savo atskirą valstybę Libane ir priversti krikščionis emigruoti iš Libano. Tai buvo didžiųjų valstybių interesas, kurios nenorėjo, kad palestiniečiai grįžtų į savo šalį.“

A. Ibrahimas yra musulmonas sunitas ir kartu su žmona užaugino šešis vaikus. Dėl pilietinio karo šeima turėjo pasitraukti iš savo buto Tripolyje ir pabėgti į netoliese esantį Aidamouno kaimą. Jų butas buvo krikščioniškame Tripolio rajone, tad krikščionys maronitai sudegino jį priversdami šeimą trauktis. Tačiau saugiai palikti miestą Ahmadui su šeima padėjo ne kas kitas, o geras kaimynas krikščionis.

Tuo tarpu Ahmadas Ibrahimas pasakojo, kad jų kaimas buvo ir tebėra krikščionių ir musulmonų sugyvenimo pavyzdys. „Kai buvau jaunas žmogus, dalyvaudavau krikščionių Mišiose, o krikščionys mus aplankydavo per musulmoniškas šventes. Per laidotuves taip pat būdavome vieni šalia kitų. Draugiškai sugyvename ir savivaldos mastu. Nors kaime musulmonų yra dauguma, mes dalijamės valdžia ir trejų metų mero kadencija paeiliui skiriama tai krikščioniui, tai musulmonui“, – sugyvenimo pavyzdžius vardijo Ahmadas.

Dibe Ibrahim Kosto Kajėno nuotrauka

Beje, jiedu su žmona visus savo šešis vaikus leido į katalikišką karmelitų mokyklą, kuri buvo pastatyta ir atidaryta pilietinio karo metu. „Neturėjome net minties, kad karmelitai galėtų mūsų vaikus stengtis patraukti į krikščionybę, – sakė Ahmado žmona Dibe Ibrahim. – Mūsų kaime visada gyvenome šalia vieni kitų nebandydami vieni kitų pakeisti. Aš pati vaikystėje net buvau pakrikštyta. Tuo laikotarpiu, kai mama mus gimdė, daug naujagimių neišgyvendavo. Ji kreipėsi į vietinį popą sakydama, kad jeigu jos vaikai išgyvens, ji juos pakrikštys. Taigi aš, sesuo ir brolis buvome pakrikštyti. Kaime visi buvome draugai ir nejautėme jokių skirtumų ar baimių. Nusprendėme leisti savo vaikus į šią mokyklą, nes girdėjome gerų atsiliepimų apie administraciją ir mokslo kokybę.“

Mokyklos direktorius karmelitas tėvas Reimondas Abdulas Kosto Kajėno nuotrauka

Karmelitas tėvas Reimondas Abdulas pasakojo, kad šiuo metu mokykloje mokosi apie 1000 vaikų, iš kurių yra 65 proc. musulmonų ir 35 proc. krikščionių. „Galiu drąsiai pasakyti, jog musulmonai vaikai lanko mūsų mokyklą būtent todėl, kad esame krikščionys. Kartais kitose mokyklose fanatikų grupės daro įtaką mokiniams, juos ideologizuoja. Tuo tarpu mes gerbiame skirtumus tarp religijų ir skirtingų bendruomenių. Taigi musulmonai tėvai labai džiaugiasi leisdami savo vaikus į mūsų mokyklą“, – sakė mokyklos direktorius R. Abdulas.

Dibe Ibrahim prisiminė gražų pavyzdį apie atsitikimą, kai jų penktoji dukrytė dar buvo pradinukė. „Žinome, kad prieš gavėnios pasninką pas krikščionis būna Pelenų diena. Karmelitai mokykloje rengia pamaldas, kurių metu patepa vaikų galvas pelenais. Tądien jauniausioji mano dukra grįžo namo verkdama. Paklausiau, kodėl ji verkia, o dukra atsakė, kad kunigas nenupiešė kryželio ant jos kaktos, – su šypsena pasakojo moteris. – Kaip tik kitą dieną ėjau pas mokyklos administraciją mokėti įmokos ir paklausiau, kodėl broliai taip nuskriaudė mano dukrytę. Jie atsakė, kad bijojo įžeisti jų, kaip musulmonų, jausmus, o aš juos nuraminau, kad kitą kartą taip tikrai nedarytų.“

Kosto Kajėno nuotrauka

Pasak tėvo Reimundo, mišrios krikščionių vadovaujamos mokyklos yra geriausia ekstremizmo prevencija: „Islamo valstybė“ nepatiria sėkmės Libane būtent todėl, kad daugybė žmonių mokėsi krikščioniškose mokyklose. Toks švietimas daro didelę teigiamą įtaką, ir santykį su mumis turėjusios šeimos nenori karo, o vien šviesios savo vaikų ateities“, – sakė tėvas karmelitas.

Katalikiškų mokyklų, kuriose mokosi ir musulmonai, Libane yra gausu. Beirute apsilankėme ir pas pranciškonus kapucinus, kurie taip pat turi dvi katalikiškas mokyklas sostinėje.

„Vienoje mokykloje yra daugiau musulmonų, o kitoje – krikščionių vaikų, – pasakojo mokyklos direktorius kapucinas Abdalahas Mufeili. – Palaikome tikrai gerus ryšius su jais ir jų tėvais. Nepatiriame jokių tarpusavio bendravimo problemų. Jie gyvena kartu kaip broliai ir seserys.“ Tėvas kapucinas sakė, kad mokykloje stengiasi paminėti kiekvieną šventę. „Pavyzdžiui, per Kalėdas visi švenčiame Kalėdas, statome Kalėdų eglutes, dekoruojame mokyklą. Organizuojame vaikų kalėdinį chorą, ir dauguma jo narių yra musulmonai berniukai ir mergaitės, be problemų giedantys kalėdines giesmes.“

Tėvas kapucinas Abdalahas Mufeili Kosto Kajėno nuotrauka

Pasak tėvo Abdalaho, jų tikslas nėra atversti musulmonus į krikščionybę, bet užauginti gerus žmones. „Mūsų misija nėra skelbti Jėzų Kristų ar padaryti juos krikščionimis. Mūsų misija yra užauginti gerus žmones, kad šie jaunuoliai būtų geri piliečiai, geri vyrai savo šeimose. Nekalbame jiems apie Jėzų tiesiogiai, tačiau jie perima iš mūsų daug krikščioniškų vertybių. Jie išsiugdo pagarbą, norą taikiai gyventi su kitais.“

Paklaustas, iš kur atsiranda tas fanatizmas, tėvas karmelitas Reimondas Abdulas sakė, jog problema ta, kad musulmonų religijoje nėra centrinės dogmų būstinės, centralizuoto ugdymo, todėl islamas neturi vieningo mokymo kaip, pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčia. Štai kodėl jie tokie pažeidžiami įvairiam fanatizmui. Vis dėlto Libane musulmonai, ypač sunitai, yra tikrai nuosaikūs. Tik apie penktadalis jų yra linkę į fanatizmą ir skatina tokią ideologiją savo maldos namuose. Tačiau apie tai jau kitame tekste.

Monika Midverytė OFS

{"left":{"title":"Tautinis komunizmas kaip diagnoz\u0117 ir kaip rei\u0161kinys","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2016-06-17-tautinis-komunizmas-kaip-diagnoze-ir-kaip-reiskinys\/145640","article_id":"145640","subtitle":"Katarzyna Korzeniowska - Naujasis \u017eidinys"},"left_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/300x180\/e532ee709d6ec095954e0b155a3662af84ff2801.jpg"},"right":{"title":"Nusikaltimo samprata ir patirtis sovietme\u010diu: kiek \u201ezonos\u201c b\u016bta tavyje?","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2016-06-17-nusikaltimo-samprata-ir-patirtis-sovietmeciu-kiek-zonos-buta-tavyje\/145646","article_id":"145646","subtitle":"Monika Kareniauskait\u0117 - Naujasis \u017eidinys"},"right_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/300x180\/88b70eee2e6a7e4d208774661d1083a067208189.jpg"},"author":"donatas-puslys","description":"Oficialiai sovietmetis tarsi baig\u0117si su Soviet\u0173 S\u0105jungos \u017elugimu, ta\u010diau i\u0161 ties\u0173 m\u016bs\u0173 kasdienyb\u0119 ir \u0161iandien vis dar lemia i\u0161 to laikotarpio \u017emoni\u0173 atsine\u0161tos patirtys, \u012fpro\u010diai, apie \u0161\u012f laikotarp\u012f formuojami pasakojimai. Sovietmetis deformavo m\u016bs\u0173 tauti\u0161kumo, patriotizmo suvokim\u0105, \u012f visuomen\u0119 perkel\u0117 vadinam\u0105j\u0105 zonos kult\u016br\u0105. Katarzyna Korzeniowska kalba apie tai, kaip tautiniai lozungai, simboliai ir naratyvai buvo pasitelkiami dekoruoti ir pateisinti sovietiniam re\u017eimui taip formuojant tautin\u012f komunizm\u0105. Tuo tarpu Monikos Kareniauskait\u0117s \u017evilgsnis krypsta \u012f sovietin\u0119 baud\u017eiam\u0105j\u0105 sistem\u0105, kurioje de\u0161imtme\u010diais tobulinti individo represavimo metodai buvo perkelti ir \u012f visuomen\u0119 bei formavo to meto \u017emoni\u0173 patirt\u012f."}

Sovietinė baudžiamoji sistema ir įvairūs jos dešimtmečiais tobulinti individo represavimo mechanizmai ypač intensyviai generavo to meto žmonių patirtį. Tam pritars beveik kiekvienas, besidomintis sovietine praeitimi. Apskritai nesovietiniame pasaulyje ir viešajame, ir moksliniame diskursuose, ir literatūros lauke žodžiai „gulagas“, „zona“ bei „kalėjimas“ nuolat vartoti ir vis dar tebevartojami siekiant apibendrinti, išreikšti bei nusakyti jauseną, būdingą gyvenimui už „geležinės uždangos“.

Tačiau tai vis išorė. O kaip su vidine anos patirties atmintimi, įsisąmoninimu, refleksija? Kaip yra pastebėjęs Tomas Vaiseta, įkalinimo jausmo išgyvenimas – šalia tokių patirčių kaip stagnacija, sąstingis, pilkuma ir betiksliškumas – net neturint realios kalinimo, tremties ar lagerio patirties, buvo dažnas vėlyvojo sovietmečio kasdienybės patirčių palydovas. Štai poetas Marcelijus Martinaitis savo gyvenimą Lietuvoje anuomet apibūdino kaip artimą įkalinimui ir izoliacijai, atskirčiai bei tremčiai – tiesa, ne fizinei, o dvasinei ir emocinei¹.

Vis dėlto ano meto intelektualai ir menininkai tokias patirtis, sovietinę sistemą ir valstybę susiejusias su dvasios bei fizinio kalėjimo išgyvenimu, aprašė gana kukliai, abstrakčiai, veikiau nuojautos, subjektyvaus patyrimo lygmeniu, sunkiai pasiduodančiu racionalizacijai. Užtat su sovietine sistema konfrontavusiųjų, nuo jos atsiribojusiųjų pamąstymuose kur kas aiškiau įvardijamas ir konceptualizuojamas individo neišvengiamas santykis su „zona“ arba „kalėjimu“ kaip pačios sovietinės tikrovės metafora.

Martinaičio mėgintai sučiupti aptakiai tikrovei Josifas Brodskis suteikia kur kas konkretesnį pavidalą: kalėjimą arba konclagerį sovietinėje sistemoje, anot jo, galima pavadinti sovietinės „visuomenės pratęsimu“. Pasak šiuos dalykus tyrinėjusios Julie Hansen, „tai, kas vyksta už kalėjimo sienų, tam tikrais atvejais galima įvardyti ir išvysti kaip veidrodį, atspindintį išorinį pasaulį“². Galbūt ir ne visą laiką tiksliai atspindintį, tačiau atkartojantį esmingiausias išorinio pasaulio struktūras, kad ir savaip interpretuotas.

Tiesa, pasak Hansen, įmanomas ir atvirkštinis procesas – kalėjime susiformavusios veiklos strategijos, normatyvinė ir vertybinė sistemos, subkultūra ir kontrkultūra arba tiesiog „kalėjimo patirtis“ taip pat „palieka pėdsakus aplinkinėje visuomenėje ir kultūroje“³.

Tarp sovietų Lietuvos nepritapėlių, ko gero, ryškiausiai gyvenimo šalia kalėjimo nuojautas konceptualizuoti mėgino amžiną atilsį Algirdas Patackas. Sovietinę valstybę jis manė buvus dar viena, tik didesne „zona“⁴, atkartojančia kriminalinių nusikaltėlių bausmės ir izoliacijos vietos struktūras. Patackas vaizdingai brėžė abiejų pasaulių paraleles:

Gimstant ir formuojantis bolševikiniam režimui sinchroniškai ir simetriškai susiformavo tai, kas vadinama blatnoj mir – struktūruotas kriminalinis pasaulis. Juos sieja ne tik bendras istorinis fonas, bet ir mentalitetas, socialinė kilmė ir apskritai rusiška specifika, garantuojanti šių sąsajų gyvastingumą ir dabartiniais laikais, XXI amžiuje. [...] Po bolševikinio Spalio pučo [...] susiformavęs gausus kalėjimų ir lagerių archipelagas, visa ta už grotų esanti spygliuotos vielos vatinukais aprengtų žmonių masė buvo vidujai griežtai struktūruota ir hierarchizuota. Jos viršuje buvo pachan, kuris valdė vorov v zakone (tikruosius vagis, besilaikančius tam tikro kriminalinio pasaulio kodekso); hierarchinė piramidė būdavo užbaigiama šestiorkomis, savotiškais blatnųjų pasaulio parijais, o visa masė eilinių vagišių – kurie nepriklausė blatnųjų kastai ir kuriems negaliojo kodeksai – buvo vadinami suki ir turėjo paklusti blatnųjų valdžiai. Visi kiti kaliniai – politiniai (kontriki), pasodinti už religinius įsitikinimus ir kt. buvo traktuojami kaip esantys už kastos ribų, ne žmonės; su jais, kaip ir su esančiais už zonos, buvo galima elgtis kaip nori. [...] Tuo tarpu viršuje, kitoje pusėje grotų, [...] vienalaikiškai ir simet­riškai, veidrodiškai su procesu apačioje formavosi kitas pasaulis, Sovdepija, kaip mėgo vadinti sovietų režimą jo priešininkai. Ir nors formaliai šiedu pasauliai atstovavo opoziciniams poliams, viduje iš prigimties tarp jų egzistavo ryšys. Būdinga, kad lagerio žargone Stalinas buvo vadinamas Glavnyj pachan („vyriausias vadeiva“); besiformuojančios partinės nomenklatūros (irgi sucementuotos griežtu kodeksu) atitikmuo būtų vory v zakone, suki buvo tie, kurie nomenklatūrai nepriklausė, nors labai norėjo, o šestiorkų vaidmuo atiteko biurokratinei-administracinei smulkmei. Visi kiti sovietinės imperijos belaisviai buvo socialinės šud­ros, su kuriais, kaip ir su tais apačioje, buvo galima daryti ką nori.⁵

Pats Patackas kalėjo trumpai, jo asmeninė patirtis – daugiau iš nesovietinės ir antisovietinės aplinkos bend­rų. Bet tas bendrumas kaip tik ir svarbus, nuo jo atsispiriant jau moksliškai klaustina apie kalėjimo arba zonos patirties bei pačių nusikaltimo ir nusikaltėlio kategorijų reikšmingumą sovietinei visuomenei. Žinoma, pasukę tokį klausimą istoriškai, gautume klasikinę „kiaušinio ir vištos pirmumo“ dilemą: ar SSRS besidriekusi kalėjimų ir lagerių „zona“ buvusi tik sovietinės valstybės ir visuomenės atspindys, ar atvirkščiai, rusiškojo kriminalinio pasaulio istorija, tradicijos ir struktūros bus lėmusios ir patį bolševikinį mentalitetą ir suformavusios sovietinį valdymo modelį? Kur kas lengviau nei apie genezę yra svarstyti apie abipuses sąveikas, santykius, o galima ir suvis paprasčiau – ieškoti kalėjimo arba „zonos“ atspindžių sovietų valstybės modelyje, režimo specifikoje, kultūros lauke ir visuomenės sferoje.

Marksistinis ir bolševikinis nusikaltimo suvokimas

Pradėti prasmingiausia nuo specifinio marksistinės filosofijos įkvėptų bolševikų ir jiems prijautusių Rusijos „revoliucionierių“ santykio su teisės institutu. Vėliau šis santykis formavo sovietinės baudžiamosios justicijos sistemos logiką. Šiandienėje istoriografijoje šis ypatingas bolševikinės minties požiūris į teisę kartais įvardijamas „teisiniu nihilizmu“⁶.

Toji bolševikų mintis, vėliau įgavusi kūną sovietų valstybės aparate ir įstatymuose, brendo marksistinės ideologijos lauke. Marksistai visų pirma oponavo klasikinei prancūzų sociologo Йmile‘io Durkheimo tezei, kad visuomenė be nusikaltimo yra tikrovėje nepasiekiama, o jei tokia būtų sukurta, tai reikštų paprasčiausią nusikaltimus kontroliuojančių institucijų piktnaudžiavimą galia⁷. Bolševikų ideologijoje visuomenė be nusikaltimo atsiskleidžia ne tik kaip teorinė įmanomybė, bet ir kaip būtina konkrečiai neapibrėžtos ateities – komunistinio „rojaus“ – dalis. Manyta, kad socialistinėje visuomenėje nusikaltimas skaičiuosiąs paskutiniąsias dienas, o komunistinėje stadijoje – apskritai nunyksiąs, teliksią administraciniai nusižengimai. Tad ir kriminalinė teisė būsianti pakeista visuomenės saviadministracija⁸.

Žinoma, marksizmo taip pat būta „savos epochos kūdikio“. Nuo Prancūzijos revoliucijos skaičiuojamas „ilgasis devynioliktas amžius“ atnešė ne tik sparčią pramonės perversmo ir urbanizacijos nulemtą socialinių bei asmeninių santykių kaitą. Naujoji Vakarų visuomenė, žengianti į modernybę ir sekuliarizaciją, patyrė ir tikrą etinį perversmą.

Antai socialinio darvinizmo atstovas, pozityvistinės kriminologinės minties tėvas Cesare Lombroso įrodinėjo nusikaltėlį esant nebe nusidėjėliu ar sąmoningai moralinę ir teisinę tvarką griaunančiu individu, o tam tikro antropologinio tipo atstovu, pasižyminčiu net išskirtinėmis fizinėmis savybėmis, kurios yra genetiškai paveldimos. Šitaip pati nusikaltimo sąvoka ir jo priežastinis aiškinimas iš etinės ir teisinės sferos buvo tempiamas į antropologinės ir socialinės evoliucijos teritoriją. Brendo idėja, kad nusikaltimas tesąs tam tikras genetinis netobulumas, atsiradęs žmonių rūšies evoliucijoje, tačiau taip pat sėkmingai galįs nunykti, kai nebeneš naudos tolesnei žmonijos raidai.

Nuo nusikaltimo aiškinimo fizine žmonių rūšies evoliucija tebuvo vienas žingsnis iki socialinės evoliucijos teorijų, kurias plėtojo Vakarų Europos marksistai. Visuomenės sąrangą aiškindami socialinės evoliucijos nulemta klasių kova, jie nusikaltimą taip pat ėmė laikyti tik negatyvia šios evoliucijos pasekme ir socialinių santykių netobulumo nulemtu bruožu. Todėl nusikaltimas hipotetiškai turėjo nunykti galutiniame taške – klasinių santykių atsisakiusioje naujoje visuomeninėje sanklodoje. Marksistai nusikaltimą nustojo sieti su individualios valios aktu, suvokdami jį kaip nulemtą socialinės padėties⁹. Nusižengimas įstatymui imtas traktuoti nebe kaip moraliai neigiamas veiksmas (kad ir sąlygotas skurdo ar nepritekliaus aplinkos), ir net ne kaip biologiškai determinuotas antropologinis tipas, o kaip pateisinama priemonė proletariato kovoje prieš išnaudotojų priespaudą, už geresnes darbo ir gyvenimo sąlygas¹⁰. Darydamas nusikaltimą proletaras (ar jo atstovas) priešinasi ne objektyviai suvoktam įstatymui, o tą įstatymą sukūrusiai išnaudotojų klasei¹¹: „Naivu tikėti, jog įstatymas sukurtas visiems ir visų vardan; atsargiau būtų pripažinti, jog įstatymas yra sukurtas vienų, o taikomas kitiems“¹².

 Remiantis šia logika, kaip nusikalstama buvo imta suvokti pati „išnaudotojų klasė“, kartu – ir visa neva jos sukurta teisinė sistema. Kartu atmetamas ir jos suformuluotas nusikaltimo apibrėžimas – ir marksistų traktatuose, ir bolševikų samprotavimuose, ir porevoliucinės Rusijos ar SSRS baudžiamuosiuose įstatymuose bei institutuose.

Tokioje idėjinėje terpėje brendusį bolševikinį mąstymą organiškai pratęsė ir atitinkamas veikimas. Bolševikai neretai patys griebdavosi „antiįstatyminės“ veik­los – teroristinių aktų, plėšimų, žmogžudysčių – visų pirma, siekdami finansuoti savo politinę veiklą. Nuo eilinių nusikaltėlių grupių bolševikai skyrėsi totalitarine logika¹³ ir fundamentalistine ideologija. Vis dėlto jų požiūris į Rusijos imperijos teisę kaip į galingųjų sukurtą klasinio išnaudojimo įrankį galėjo prisidėti prie nelegalių veiklos formų moralinio pateisinimo¹⁴.

Rusijos imperijoje revoliucingi socialistai iš tiesų buvo panašesni į nusikalstamą teroristinę organizaciją nei į dėl socialinių tikslų kovojančią politinę partiją. Pasak Anne Applebaum, pats Leninas tradicinius kriminalinius nusikaltėlius laikė labiau potencialiais revoliucijos sąjungininkais nei priešais. Neatsitiktinai sovietinė baudžiamosios justicijos sistema iš karto tapo itin griežta politiniam nusikaltimui (antitarybinei veiklai), kuris šitaip buvo išskirtas iš bendro nusikaltimų lauko, – taip radosi sovietiniam baudžiamajam persekiojimui pamatinė skirtis tarp „kriminalinio nusikalstamumo“ ir „politinio nusikalstamumo“¹⁵.

Taigi nusikaltimas bolševikų ideologijoje ir sovietų teisinėje mintyje tapo atsietas nuo individo valios nusikalsti, aukos patiriamos skriaudos ir bet kokių objektyvesnių kategorijų ir paverstas konstruojamos ideologinės tikrovės dalimi. Kartu bolševikinė „nusikaltėlio“ kaip priešiškos klasės atstovo idėja taip pat dažnai virsdavo naujai išradinėjama ir socialiai konstruojama tik­rove. Jei sovietinės valstybės pradžioje sieti nusikaltėlius su baltagvardiečiais ar eserais dar buvo šiek tiek tikroviškai pagrįsta, tai „buožės“ turinys jau visuomet pasižymėjo reliatyvumu, patiems kriminalizuotiems „buožėms“ save laikant skurdžios valstietijos atstovais ir nesuvokiant jų kriminalizavimo teisinio bei loginio pagrindo¹⁶. Apogėjų šis neapibrėžtumas pasiekė Didžiojo teroro ir Maskvos parodomųjų procesų metu, kai klasinio „nusikaltėlio“ savybės buvo priskirtos net Stalinui ištikimiems komunistams.

Tad bolševikinį pažadą kuriant naują tvarką išnaikinti nusikaltimus iš visuomenės gyvenimo lydėjo trynimas paties tradicinio požiūrio į nusikaltimą kaip individui (ne tik valstybei) pavojingą veiksmą bei moralinį ir etinį blogį.

Kuriant „valstybę be nusikaltimo“

Pasak Applebaum, Leninas tikėjo, kad revoliucijos plėtra ir komunizmo kūrimas nulems laipsnišką tradicinio nusikalstamumo nunykimą, tad svarbiausia revoliucijos užduotis yra nugalėti „klasinį priešą“, t. y. „politinio tipo“ nusikaltėlius. Būtent šiam tikslui ir buvo pasitelkti po revoliucijos gimę sovietiniai baudžiamieji įstatymai¹⁷. Pasak vokiečių istoriko Jцrgo Baberowskio, sovietinė baudžiamoji teisė kaip sistema sui generis neegzistavo, o visas biurokratijos aparatas ir baudžiamojo persekiojimo institucijos, įstatymai ir praktikos teatliko vienintelę funkciją – tenkinti primityvaus diktatoriaus Stalino kraujo troškimo instinktą ir viešai pateisinti stalinistines represijas¹⁸. Įdėmiau patyrinėjus baudžiamojo persekiojimo formą, raidę ir turinį, tokią tezę galima paneigti.

Visų pirma, sovietinė teisinė sistema gimė dar prieš stalinizmą. Antra, pagal bolševikinę nusikaltimo ir nusikaltėlio sampratą teoriškai, o pagal sovietinę teisėkūrą – ir praktiškai tapo įmanoma vykdyti represijas nepažeidžiant sovietinių įstatymų – nors, žinoma, nusižengiant tarptautinei teisei, jei tai galėjo ką nors reikšti ir kam nors rūpėti.

Tokią galimybę lėmė dvi esminės visos sovietinės baudžiamosios teisės ypatybės – vadinamoji „materialistinė nusikaltimo samprata“ ir jame įtvirtintas „analogijos principas“. Abi jos jau egzistavo pamatiniame (bent iki Stalino mirties) dokumente – 1919 m. gruodžio 12 d. priimtuose „Pagrindiniuose RSFSR baudžiamosios teisės principuose“. Čia suformuluotas „materialistinis“ apibrėžimas reiškė, kad nusikaltimas – tai ne tiesiogiai su nusižengimu įstatymui susieta tikrovė, o veika, vienaip ar kitaip daranti žalą socialistinei valstybei¹⁹.

Atsisakius „buržuazinio“ nullum crimen sine lege principo (kai nusikaltimu konkretus veiksmas tampa tik kai yra draudžiamas įstatymo²⁰), baudžiamajame persekiojime imta „taikyti analogija“: „Jei vienas ar kitas socialiai pavojingas veiksmas nėra išimtinai numatytas šiame kodekse, pagrindas atsakomybei už jį yra pritaikymas tų aktų, kurie apibrėžia panašius nusikaltimus“. Analogijos principas baudžiamojo kodekso specialiąją dalį pavertė „paprasčiausiu nusikaltimų pavyzdžių sąrašu“²¹. Teoriškai tapo įmanoma teisti žmogų už veiką ar neveiksnumą, neįrašytą į baudžiamuosius įstatymus – argumentuojant, kad jis padarė nusižengimą, kuris yra toks pat pavojingas, kaip ir įvardytas kuriame nors kitame baudžiamojo kodekso straipsnyje²². Taigi galima bet kokį veiksmą traktuoti kaip nusikaltimą, kartu oficialiai nepažeidžiant sovietinės teisinės sistemos.

Kadangi tokia baudžiamųjų įstatymų logika puikiai tiko politiniams nusikaltimams kriminalizuoti, naujai po revoliucijos įkurta justicijos sistema – liaudies teismų bei aukščiausiojo teismo sistema (teisminės institucijos) ir valstybės saugumo aparatas (neteisminės institucijos) – netrukus ėmėsi masiškai kriminalizuoti „klasinius nusikaltėlius“. Net ir NKVD „trojkos“ kriminalizacijos procese taikydavo sovietinius įstatymus, ypač – garsųjį, Aleksandro Solženicyno išanalizuotąjį sovietų Rusijos baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį. Taigi sovietinė teisinė logika nesikirto su siekiu vykdyti masines represijas²³.

Vykstant kolektyvizacijai ir industrializacijai, visas sovietinės sistemos dėmesys buvo nukreiptas į klasiniu pagrindu kriminalizuojamus asmenis ir politinius nusikaltimus. Marksistinis teisinis nihilizmas gal ir turėjo įtakos sprendimui laikinai apriboti tradicinių teisinių priemonių naudojimą, bet pati kriminalizacija, priešingai nei dažnai įsivaizduojama, nebuvo chaotiška ir nepasižymėjo sovietinių teisinių kategorijų ignoravimu. Žinoma, nepaisant formalaus procedūrų laikymosi, praktiškai teise buvo grubiai piktnaudžiaujama ir, ko gero, valia ir jėga dominavo prieš teisinę logiką.

Valstybės saugumo institucijų vykdytų areštų statistikoje dominavo politiniai nusikaltimai. Net ir absoliučioje visų areštų statistikoje nuo 1921 iki 1953 m. daugiausia žmonių buvo suimama kaip politiniai nusikaltėliai²⁴. Itin įdomiu reiškiniu šiame kontekste tapo vadinamoji „teisės restauracijos“ reforma, sietina su Didžiojo teroro architekto Andrejaus Višinskio vardu. Jos imtasi ketvirto dešimtmečio viduryje, baigiantis kolektyvizacijai. Reformos metu buvo suformuluota nauja doktrina, kuri sovietinę teisę transformavo į pozityviosios teisės sistemą, kai „teisė kyla iš įstatymų“. Taip, bent jau teoriškai, buvo nusigręžta nuo ankstesnio teisinio nihilizmo²⁵. Ligtolinis politinio nusikaltimo sureikšminimas kriminalinio sąskaita turėjo nunykti, kaip ir pati perskyra; net buvo kriminalizuotos naujos veikos, pavyzdžiui, jaunimo delinkvencija ir abortai²⁶. Be to, siekta stiprinti teisinį išsilavinimą, reformuotos teisės mokyklos, teisės disciplina įgavo naują reikšmę universitetuose²⁷. Vis dėlto toks teorijos ir net ideologijos pokytis mažai ką pakeitė praktiškai. Nuo 1926 m. nebuvo priimta naujo baudžiamojo kodekso, ir toliau buvo vadovaujamasi papildyta senojo kodekso versija.

Čia kyla klausimas: ar „teisinio nihilizmo“ laikotarpiu suformuotų įstatymų tinkamumas „teisės restauravimo“ epochai reiškė, kad padidėjęs Stalino dėmesys teisei tebuvo imitacija ir represyvaus režimo maskavimas? Tikėtina, kad tikrovė buvo šiek tiek sudėtingesnė. Nors sovietinė baudžiamosios teisės sistema pagal vakarietiškus standartus traktuotina kaip nusikalstama, savo pačios viduje ji buvo suformuluota taip, kad tobulai tiktų įgyvendinti bet kurio potencialaus ar numanomo nusikaltėlio kriminalizaciją nepažeidžiant sovietinių įstatymų. Ne tuščiai, pasak Solženicyno, 58-asis straipsnis buvo suformuluotas taip ypatingai: „Daugiašakis, įvairusis, visa šluojantis Penkiasdešimt Aštuntasis, aprėpiantis pasaulį netgi ne tiek savo punktų formuluotėmis, kiek dialektiniu ir plačiausiu jų aiškinimu [...], nėra padangėje tokio nusižengimo, kėslo, veiksmo ar neveiklumo, už kuriuos nepajėgtų nubausti Penkiasdešimt Aštuntojo straipsnio ranka“²⁸. Ir jei baudžiamojoje teisėje dėl analogijos principo ir materialistinio nusikaltimo apibrėžimo nusikaltimu galėjo būti pripažinta „bet kas, kas kenkia sovietinei santvarkai bei valstybei“, tai ir bet kuris individas hipotetiškai galėjo būti pripažintas nusikaltėliu.

Višinskio reforma nepanaikino ankstesnės sovietinės nusikaltimo sampratos, bet, atvirkščiai, tobulai ją įgyvendino. Kadangi nusikaltimas buvo apibrėžtas maksimaliai abstrakčiai ir talpiai, ilgainiui teorinė riba tarp „politinio“ ir „kriminalinio“ nusikaltimo išsitrynė. Stalininių represijų metais kaltinimai vienam asmeniui neretai būdavo formuluojami remiantis ir „politiniais“, ir „kriminaliniais“ straipsniais.

Nors komunistinė ideologija ir siekė sukurti beklasę visuomenę be nusikaltimo, bet tikrovėje visi tapo potencialiais nusikaltėliais, o etinė riba tarp įstatymo laikymosi ir jo pažeidimo buvo ištrinta.

Rezultatas: nusikaltėlių pasaulio patirties įsismelkimas į sovietinę kultūrą

Priešingai nei prognozavo komunistinė utopija, kriminalinių nusikaltimų mastai nemenko net ir paskelbus apie socializmo vienoje valstybėje sukūrimą 1936 m.²⁹ Regis, būtent šiuo laikotarpiu tradicinio nusikalstamumo egzistavimas pagaliau buvo pripažintas kaip rimta problema.

Be to, Gulago erdvėje, kuri nuo 1929 m. tapo neatskiriama sovietinės santvarkos dalimi, vyko kitokie procesai nei laisvėje³⁰. Galima tarti, kad visą savo galią ir kontrolę sutelkęs į esančiuosius laisvėje (kuri, griežtai tariant, totalitarinėje sistemoje ir neįmanoma), stalininis režimas „pamiršo pasirūpinti“ esančiaisiais lageriuose – manant, kad fizinė izoliacija ir priverstinis darbas totalios kontrolės bei absoliučios sovietinės galios sąlygomis savaime duos rezultatus (kad ir socialistinį perauklėjimą). Nors šį teiginį iliustruoti archyviniais šaltiniais sudėtinga, politinių kalinių ir tremtinių atsiminimai liudija gana atsainų lagerių administracijos požiūrį į „įprastinio“ kriminalinio elgesio apraiškas. Pavyzdžiui, buvęs politinis kalinys Vytautas Pupelis teigia, kad Kolymos lageriuose „Vanino persiuntimo punkto represinė valdžia skatino chaosą“, ten „kriminaliniam zonų elementui buvo leidžima plėšikauti ir net žudyti“³¹. Ir kas galėjo numanyti, kad po Stalino mirties Gulago sistema patirs permainas, bus paskelbta masinė amnestija, o grįžtantys kaliniai – ir politiniai, ir kriminaliniai – įrėš „zonos“ patirčių trajektorijas vėlyvojo sovietmečio socialiniuose ir kultūriniuose diskursuose.

Gulagas toli gražu netapo „pataisos“ institucija ar „naujojo žmogaus“ kaip idealaus sovietiškai indoktrinuoto individo gimties vieta. Šiandien istoriografijoje rimtai svarstoma, kad dar ikirevoliucinio laikotarpio bolševikų sąlytis su carinės Rusijos imperijos kriminaliniu pasauliu, pačių bolševikų kriminalinės praktikos lėmė ypatingą „kriminalinių“ nusikaltėlių vietą sovietinių kalėjimų ir lagerių hierarchijoje. Būtent šių Gulago kalinių moralinės trajektorijos vėliau lėmė vadinamosios „zonos“ kultūros gimimą.

Pupelio paliudijimą, kad sovietinė administracija ne itin kliudė ne politinio kriminalinio elgesio vešėjimui įkalinimo vietose, patvirtina ir istoriografija. Pasak Marko Galeotti, plečiantis lagerių sistemai ir ją papildant milijoniniams žmonių srautams, siekdama išlaikyti pavojingais laikytų politinių kalinių kontrolę, Stalino administracija nesistengė kliudyti klostytis „kriminalinių“ nusikaltėlių privilegijuotai padėčiai. Taip viltasi, kad kriminaliniai nusikaltėliai bus režimui lojali jėga, panaudotina politinių kalinių kontrolei³².

Kitas politinis kalinys Kęstutis Lakickas prisiminė, kaip lagerių vadovybė buvo linkusi nuteikinėti šias dvi kalinių grupes vieną prieš kitą, o tarp skirtingų kriminalinių nusikaltėlių grupių vykdavo susirėmimai. Lakickas taip pat pastebi, jog kalinius, ypač teistus už kriminalinius straipsnius, vienijo tam tikri subkultūrai būdingi bruožai, pavyzdžiui, bendras žargonas („zakoninkas“, „suka“). „Zonoje“ susiformavo ir alternatyvi socialinių taisyklių sistema³³.

Be to, ankstyvuoju laikotarpiu Gulage susiformavo rusiškosios mafijos tradicijos³⁴. Nors šio proceso ištakos glūdėjo dar ikirevoliuciniame laikotarpyje, būtent Gulage galutinai gimė vadinamasis „vagių pasaulis“ – sovietinė kriminalinė subkultūra vorovskoj mir, kurios hierarchijos viršūnėje buvo Patacko įvardyti „vagys pagal įstatymą“.

Pasak Galeotti, specifinė nusikaltėlio savimonės plėt­ra buvo tiesiogiai susijusi su lagerių tinklo plėtra. Priverčiamojo darbo stovyklos tapo „kritinės nusikaltėlių masės tankiai užpildyta teritorija“, kur susiklostė idealios sąlygos generuoti, artikuliuoti, propaguoti specifinę kriminalinę vertybinę sistemą, hierarchinį modelį ir net tokius subkultūros ženklus kaip tatuiruotės. Todėl lageriai sovietiniame kriminaliniame slenge net buvę vadinami „akademijomis“³⁵.

Taigi atsainus ankstyvųjų sovietinių institucijų ir lyderių elgesys su kriminaliniu nusikalstamumu nulėmė tolesnį Gulago vaidmenį sovietinės socializacijos procesuose. Gulago sistema, priešingai nei planuota, tapo ne politinio perauklėjimo inkubatoriumi, o kriminalinio mentaliteto katalizatoriumi. Vėliau šis mentalitetas, ypač pritaikius masines amnestijas, jau galėjo skleistis anapus „zonos“ ribų³⁶. Kai kurie tyrėjai būtent šią Gulago subkultūrą ir sieja su sovietinės bei posovietinės teisinės kultūros stoka, nusikaltimo moralinio pateisinimo tendencija ir korupciniais tinklais: „Laipsniškai ryšiai tarp organizuoto nusikalstamumo, pogrindinės ekonomikos ir korumpuotų Komunistų partijos narių stiprėjo, stabilizavosi ir tapo institucionalizuoti“³⁷.

Ko gero, labiausiai šios ir elito, ir visuomenės mentaliteto kriminalizacijos tendencijos išryškėjo kalėjimų ir darbo stovyklų administracijose. Įkalinimo vietų valdžia neretai buvo linkusi į įvairaus plauko nusikaltimus – ypač valstybės turto grobstymus, įvarias vagystes bei korupciją. Neseniai atlikti karo belaisvių ir Gulago lagerių Macikuose (Šilutės apylinkėse) tyrimai atskleidė, jog čia „lagerių ir ūkio įmonių bendradarbiavimo sistemoje išvešėjo korupcija ir beveik nekontroliuojama lagerių vadovų savivalė ir turto grobstymas“, o dalis šių lagerių personalo „buvo tikri vagys, sumanūs valstybinio turto grobstymo žinovai“. 1945–1946 m. „kiekvieną mėnesį dalis maisto produktų“, tuo metu turguose kainavusių apie 10 kartų brangiau, būdavo nurašoma³⁸.

Aukštesnės grandies pareigūnai į tokį savo pavaldinių elgesį dažnai žiūrėjo pro pirštus. Pavyzdžiui, Macikų lagerio pagalbinio ūkio direktorius Borisas Vjunovas buvo sučiuptas ne tik savo ūkyje naudojęs belaisvių darbo jėgą, bet ir jam užsėti pavogęs sėklą iš lagerio sandėlio: „600 kg avižų, 120 kg žirnių, 150 kg vikių, 225 kg kviečių“. Tačiau lagerio viršininkas kapitonas A. Žuravliovas Vjunovui tenurodė „užmokėti už belaisvių darbą ir padengti sėklos vagystės nuostolius“³⁹. Taigi griežtesnių sankcijų nesulaukta.

Po Stalino mirties įstatymų sferoje buvo visiškai atsisakyta ankstesnio paveldo, kartu panaikinant sovietinės teisės galią potencialiai kriminalizuoti kiekvieną sovietinį pilietį. Sovietinėje baudžiamojoje teisėje buvo įgyvendinta reforma, išleistas naujas baudžiamasis kodeksas, kuriame atsisakyta analogijos principo ir materialistinės nusikaltimo sampratos. Teisinė logika tapo kur kas artimesnė vakarietiškajai⁴⁰. Vis dėlto pirminis teisinis nihilizmas vis dar atsispindėjo dažnai atsainioje ir represijoms tebenaudojamų baudžiamosios justicijos institucijų veikloje. O kriminalinėje subkultūroje generuojamos vertybės ir nepagarbos įstatymui tradicijos grįžtančių kalinių dėka plito už „zonos“ ribų.

Disidentas Balys Gajauskas, suimtas ir tardomas KGB vidaus kalėjime – tardymo izoliatoriuje Vilniuje 1977 m., iš savo kameros draugo, jauno prekybos laivo jūrininko, kaltinamo perukų kontrabanda, išgirdo tokį pasakojimą: „visų laivų jūrininkai užsiiminėjo kontrabanda. Ką veikė kapitonai? Ką veikė kapitono pavaduotojas kompartijos sekretorius laive? Jie žinojo, bet apsimetė, kad nieko nemato. [...] Vieno laivo kapitonas pakliuvo su didele pinigų suma. Vieni jūrininkai negalėjo atlikti tokio sudėtingo darbo. Jie turėjo uoste nedidelį tinklą tiekėjų, kurie pristatydavo prekes į laivą. Jūrininkai slėpdavo prekes į iš anksto paruoštas vietas. Klaipėdoje jie turėjo padėjėjų, kurie iškraudavo prekes, išveždavo iš uosto ir parduodavo“⁴¹.

Tokie epizodai, tegul tiesiogiai teliudijantys tik apie paskirus faktus, vis dėlto ženklina nusikalstamos veiklos tinklus funkcionavus ne viename stambiame sovietinio ūkio objekte – ir LSSR, ir už jos ribų. Pasak to paties Gajausko, patys kaliniai aštuntame dešimtmetyje šnabždėdavosi, kad kontrabanda „užsiiminėjo visi, kas sugebėjo ir kas priėjo prie šio verslo“, jog sparčiai daugėjo stambių finansinių nusikaltimų, todėl KGB telkė vis didesnes pajėgas kovai su šiomis blogybėmis – palikdama nuošalėje „stipriai sumenkusį“ ar nebe tokiu svarbiu laikomą politinį nusikalstamumą⁴².

Taigi ir sovietų Lietuvos visuomenėje, toli už didžiųjų kalėjimų ir lagerių sienų, išplito nepagarba įstatymui ir etinis abejingumas nusikaltimams. Antai masiniai „socialistinės nuosavybės grobstymai“ visuomenėje ir neoficialioje kultūroje net nelaikyti nusikaltimais ar moraliniu blogiu, nors palietė praktiškai kiekvieną sovietinį namų ūkį⁴³. Be abejo, prie tokios padėties prisidėjo ir ekonominiai nepritekliai bei didžiulės nelegalios rinkos susiformavimas⁴⁴. Taigi „zona“ pamažu tapo ne tik vaizduotės, bet ir kasdienybės bei individualios moralės kategorija.

Vietoj epilogo

Panašu, kad statistiškai didelę dalį visuomenės asmeniškai palietęs Gulagas darė įtaką asmeninėms SSRS gyventojų patirtims, vertybėms ir net masinei kultūrai. Vis dėlto sovietmečiu šios patirtys tebebuvo užgožtos ideologinių suvaržymų, o asmeniniai išgyvenimai, ko gero, buvo slopinami kaip trauminės patirtys.

Žlugus Sovietų Sąjungai, kalėjimo kultūra staigiai išsiveržė į viešąjį diskursą. Pasak Helenos Goscilo, nuo 1990 m. posovietinėje erdvėje suklestėjo vadinamoji „zonos kultūra“, persunkta lageriuose susiformavusios vertybinės sistemos konotacijų ir estetinių subkultūrai būdingų formų bei paties nusikaltimo ir smurtinių hie­rarchinių santykių tarp individų romantizacijos (plg. muzikinės grupės Liube kūrybą⁴⁵).

Bolševikinis teisinis nihilizmas ir kriminalinio nusikaltimo tikrovės ignoravimas iš tiesų galėjo lemti teisinio mąstymo ir teisinės etikos nykimą SSRS, o ilgainiui atnešti kriminalinių vertybių sklaidą ir už „zonos“ ribų esančiame sovietiniame pasaulyje.

¹ Tomas Vaiseta, Nuobodulio visuomenė: Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984), Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2014, p. 10, 11.

² Julie Hansen, „Introduction“, in: Julie Hansen, Andrei Rogachevskii (eds.), Punishment as a Crime? Perspectives on Prison Experience in Russian Culture, Upsalla: Uppsala Universitet, 2014, p. 9.

³Ibid.

⁴ Algirdas Patackas, „Sovietinis habitus ir blatnoj mir: Sovietų režimas kaip kriminalinio pasaulio veidrodinis atspindys, in: Demokratija Lietuvoje: Pilietiškumas ir totalitarizmas XX amžiaus istorijos lūžiuose, sudarė Mingailė Jurkutė, Nerijus Šepetys, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2011, p. 192. Plg. ten pat pateikiamas Marko Solonino mintis apie bendrą sovietinę erdvę.

⁵Ibid., p. 191–192.

⁶ Ivo Lappena, Soviet Penal Policy, Denmark: Birthe Lapenna, 2000, p. 11, in: http://www.ivolapenna.org/verkoj/books/soviet.pdf, (2015-12-20).

⁷ Stuart Henry, Mark M. Lanier, What is Crime? Controversies over the Nature of Crime and What to Do about It? Lanham: Rowman & Littlefield Publishers, 2001, p. 2.

⁸ Harold J. Berman, „Principles of Soviet Criminal Law“, in: The Yale Law Journal, 1947, t. 56, Nr. 5, p. 803–804.

⁹ Michel Foucault, Disciplinuoti ir bausti: Kalėjimo gimimas, iš prancūzų kalbos vertė Marius Daškus, Vilnius: Baltos lankos, 1998 (orig. 1971), p. 325–326.

¹⁰Ibid., p. 324.

¹¹Ibid.

¹²Ibid., p. 326.

¹³ Hannah Arendt, Totalitarizmo ištakos, iš anglų kalbos vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Tyto alba, 2001 (orig. 1968), p. 337–378.

¹⁴ Pavyzdžiui, Stalino pogrindinę nusikalstamą veiklą iki revoliucijos analizavo: Simon S. Montefiore, Stalino jaunystė, iš anglų kalbos vertė Vytautas Pet­rukaitis, Vilnius: Tyto alba, 2009 (orig. 2007), p. 126–143, 217–226, 238–277.

¹⁵ Anne Applebaum, Gulago istorija,  iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, Vilnius: Baltos lankos, 2009 (orig. 2003), p. 37, 38.

¹⁶ Olga Adamova-Sliozberg, My Journey: How One Woman Survived Stalin’s Gulag, Evanston: Northwestern University Press, 2011, p. 5–6.

¹⁷ Ann Applebaum, op. cit., p. 5, 6.

¹⁸ Jцrg Baberowski, Verbrannte Erde: Stalins Herrschaft der Gewalt, Mьnchen: C. H. Beck, 2012, p. 362–368.

¹⁹ Ivo Lappena, op. cit., p. 31–32.

²⁰Ibid., p. 33.

²¹Ibid., p. 34.

²² A. K. R. Kiralfy, „Recent Legal Changes in the USSR“, in: Soviet Studies, 1957, t. 9, Nr. 1, p. 14.

²³ Timothy Snyder, Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino, iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas, Vilnius: Tyto alba, 2011 (orig. 2010), p. 47–48, 102–110.

²⁴ Paul R. Gregory, Terror by Quota: State Security from Lenin to Stalin, New Haven, London: Yale University Press, 2009, p. 16–18, 23.

²⁵ Richard Pipes, Russia Under the Bolshevik Regime, New York: Vintage, 1995, p. 402–403.

²⁶ Harold J. Berman, Justice in the USSR: An Interpretation of Soviet Law, Cambridge, London, 1987, p. 48–49.

²⁷Ibid., p. 57.

²⁸ Aleksandras Solženicynas, Gulago archipelagas: 1918–1956, t. 1, iš rusų kalbos vertė Viktoras Beržinis, Vilnius: Žara, 2009 (orig. 1973), p. 75.

²⁹ Paul R. Gregory, op. cit., p. 16–23.

³⁰ Anne Applebaum, op. cit., p. 70–72.

³¹ Vytautas Pupelis, Lietuviai Kolymos Gulago lageriuose, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2015, p. 18.

³² Mark Galeotti, „The Russian Mafiya: Economic Penetration at Home and Abroad“, in: Alena V. Ledeneva, Marina Kurkchiyan (eds.), Economic Crime in Russia, The Hague, London, Boston: Kluwer Law International, 2000, p. 31.

³³ Kęstutis Lakickas, Kalinys Z-311, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 111.

³⁴ Vadim Volkov, „Organized Violence, Market Building, and State Formation in Post-Communist Russia“, in: Alena V. Ledeneva, Marina Kurkchiyan (eds.), Economic Crime in Russia, p. 47.

³⁵ Mark Galeotti, op. cit., p. 31.

³⁶Ibid.

³⁷Ibid.

³⁸ Vytautas Tininis, „Sovietų Sąjungos karo belaisvių lageris Macikuose 1945–1948 m.“, in: Macikų mirties namai: Antrojo pasaulinio karo belaisvių ir GULAG‘o lageriai 1939–1955 metais Šilutės apylinkėse, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo cent­ras, 2015, p. 94–96.

³⁹Ibid., p. 97.

⁴⁰ A. K. R. Kiralfy, op. cit.

⁴¹ Balys Gajauskas, Gulago saulėlydis, d. 1, Vilnius: Petro ofsetas, 2012, p. 22.

⁴²Ibid.

⁴³ Žr. pavyzdžiui: B. Dovainis, „Kas kaltas?“, in: Šluota, 1980, Nr. 12, p. 12; Kostė Julytė, Stepas Kirvelis, „Procentinė mįslė“, in: ibid., Nr. 16, p. 7; Virgis Trumpa, Jurgis Šliumpa, „Aukso gysla“, in: ibid., Nr. 17, p. 3. Žr. tyrimą: Kristina Gudaitytė, „Grobstytojai ir snaudaliai: Apie „socialistinės nuosavybės“ grobstymą LSSR pramonėje“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2012, Nr. 4, p. 265–274.

⁴⁴ Žr. Rūta Žiliukaitė, „Ekonominis „nepaklusnumas”? Blatas ir kitokios neformalios ekonominės praktikos“, in: Nematoma sovietmečio visuomenė, mokslinė redaktorė Ainė Ramonaitė, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2015, p. 128–153.

⁴⁵ Helena Goscilo, „Complicity in the Illicit? Liube’s Rock Band Bond with the Criminal Zona“, in: Julie Hansen, Andrei Rogachevskii (eds.), Punishment as a Crime?, p. 115–119.

Ilgametis Naujojo Židinio-Aidų autorius ir redaktorius Nerijus Šepetys neseniai kai kuriems Lietuvos piliečiams „tautinį komunizmą“ diagnozavo kaip socialinę ligą¹. Ir tai – vis Nerijos Putinaitės Nugenėtos pušies bei ją lydėjusių viešų pasisakymų apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą proga. Su diagnoze nepasiginčysi. Arba priimk, ką gydytojas sako ir gydykis, arba įsižeisk. Tačiau bendroje įsižeidimų, įžeidimų ir pasipiktinimų atmosferoje dingo visai įdomi pačios Putinaitės mintis, kurios – kaip jau kartą apgailestavau² – ji nepavertė teze ir neapsvarstė kaip tyrimo užduoties, palikdama intuicijos lygmenyje. Paliko ją tokią jau prieš dešimt metų, kai pirmą kartą išsakė Šiaurės Atėnų tremtiniuose: „Prieškariu siekusi politinio tautiškumo, lietuvių tauta sovietmečiu prarado įgytą bei stiprintą tautinę tapatybę. [...] šį poslinkį galima vadinti, parafrazuojant tautiniam sąjūdžiui įvardinti pasirinktą posakį, tautos virtimą „liaudimi““³. Naujausioje knygoje, kuri sukėlė tokias intensyvias diskusijas ir tokias pamatines aist­ras, ta mintis jau laikoma prielaida, tolesnėse viešose diskusijose vėlgi virtusi diagnoze.

Nurodydama proceso eigą (nuo modernios tautos atgal į liaudį) Putinaitė (gal ir visai netyčia) užčiuopė tautiniam komunizmui (kurį čia vadinsiu ir nacionalkomunizmu) svarbų atsirasti momentą. Tiesa, ji pati šios sąvokos nevartoja, bet norint kalbėti apie nacionalkomunizmą ne kaip apie diagnozę, o kaip apie istorinį reiškinį, į šią Putinaitės mintį atsiremti verta.

Lietuvių tautinio komunizmo ideologija

Lietuvos kontekste tautiniu komunistu (be jokios intencijos įžeisti ar diagnozuoti) buvo pavadintas Justas Paleckis. Prieš keletą metų Vladas Sirutavičius paskelbė straipsnį, tiesiog ir klausdamas, ar jis toks buvo?⁴ Bendra Sirutavičiaus išvada – bandė, bet prastai sekėsi. Mat, pasak istoriko, Paleckis gana ambicingai bandė tautinį komunizmą suformuluoti ir pagrįsti kaip ideologiją, kuri tilptų į marksizmą-leninizmą. Pagrindinis tokių bandymų teiginys: lietuvių tauta pasiekė savo istorinio išsivystymo aukščiausią pakopą būtent tapdama komunistine. Savitos „istorijos pabaigos“ apraiškų galima buvo rasti ano meto propagandos vaizduojamoje tikrovėje: Lietuvai sugrįžo „amžinai lietuviški“ Vilnius ir Klaipėda, pašalinus klasinį išnaudojimą „valstiečių tauta“ tapo laisva, amžinai saugi galingos sąjungininkės (rusų tautos) prieglobstyje. Bet istorijos pabaiga Paleckiui reiškusi ne sugrįžimo į liaudies būklę, o veikiau tautos suklestėjimą.

Sirutavičius nemini, kad tokios mintys būtų kritikuojamos pasirėmus ano meto doktrina. Mat pagal marksistinę-lenininę schemą turėjo nelikti ne tik klasių, bet ir tautų, o atsirasti – tik viena „tarybinė liaudis“. Paleckį partiniai „draugai“ kritikavo grynai iš politinių pozicijų, kaip nuolaidžiautoją nugalėtai ir pasmerktai klasei (buržuazijai) ir prikišo jam nacionalizmą. Atrodo, kad tautinis komunizmas kaip ideologija taip ir liko nesuformuluotas. Vėlesni ideologiniai bandymai šia link­me, jeigu jų ir buvo, regis, nesudomino istorikų. Gal visiškai suprantama, mat tautinis komunizmas visų pirma – praktika.

Nacionalkomunizmas: komunistų ar/ir istorikų pasirinktas praktinis sprendimas

Tautiniu komunizmu kartais tiesiog vadinamas laikotarpis sovietų Lietuvos istorijoje⁵. Vilius Ivanauskas savo studijoje aptaria nomenklatūros tautinio komunizmo apraiškas, ir jam jos įdomesnės negu svarstymai, kas gi tas nacionalkomunizmas yra⁶. Visų jį mininčių istorikų darbuose lietuviškasis tautinis komunizmas chronologiškai sutampa su Antano Sniečkaus ilgojo valdymo laikotarpiu, kartais užsitęsia ir ilgiau. Tačiau nėra abejonių, kad Sniečkaus laikais tautiniai lozungai, simboliai ir naratyvai buvo naudojami sovietų režimui pateisinti ir dekoruoti. Paprasčiausia būtų čia įžvelgti žiaurią manipuliaciją – politiniame gyvenime pasisavinti nugalėto priešo kai kuriuos lozungus ir vertybes. Tai neįmantri išgyvenimo ir išsilaikymo valdžioje strategija, ypač viliojanti, jeigu aplink aidi šūviai, spaudžia politinė viršenybė (Maskva) ir nėra laiko pagalvoti, kad galų gale gali tapti „pavogtų“ idėjų įkaitu. Jeigu iš tik­rųjų būta tokio motyvo, tai Lietuvos komunistai buvo aplinkybių priversti kažkiek tapti „tautiniais“.

Žinoma, ne tik jie. Nacionalizmo „panaudojimas“ savo režimui legitimuoti, estetiškai apipavidalinti, istoriniam naratyvui kurti buvo būdingas bent jau Rumunijos, Vengrijos, Lenkijos, Ukrainos⁷ komunistams, nors ne visi jie tyrėjų tituluojami „tautiniais komunistais“. Tai galima vertinti kaip bent kiek apgalvotą, tikslingą ir racionalią strategiją palenkti sau visuomenę ir pasisavinti politinių oponentų ideologinę-simbolinę gink­luotę. Čia pavyzdį rodė ir „didysis brolis“: jau vėlyvais Stalino metais komunistinės doktrinos griežtumo buvo atsisakyta, o į propagandą įsileisti rusiško nacionalizmo elementai⁸.

Jeigu Lietuvos tautinį komunizmą formavo politiniai sprendimai, tai lygiai tiek pat juos formavo ir politinė socialinė tikrovė, kurią jie aptiko visiškai įsitvirtinę karui pasibaigus. Iš pradžių sovietų valdžia Lietuvoje susidūrė su nacionalizmo motyvuojamu ginkluotu pasipriešinimu ir jį palyginti greitai nugalėjo. Vėliau susidūrė ir su nacionalizmu kaip mentalitetu, kaip nekvestionuojamu mąstymo būdu, kur lietuviškumas – klausimo nekelianti didesnės Lietuvos gyventojų dalies tapatybė, gal ne mažiau savaime suprantama, kaip jų religinė ar lytinė identifikacija. Totalitarizmo istorikai sakys, kad sovietai siekė performuoti žmonių identitetą iš esmės, tad ir pašalinti iš jo „nacionalizmą“. Svarbu tačiau, kad juo toliau nuo Stalino mirties, juo daugiau savo totalitarinių ambicijų jie atsisakydavo. Visiško „nutautinimo“ ir „suklasinimo“ atsisakyta dar ir todėl, kad (skirtingai negu ginkluotas nacionalizmas) „nacionalistinis“ mentalitetas – sunkiai užčiuopiamas. Jis slypėjo kasdieniame gyvenime, pasaulėjautoje ir politiniame mąstyme (kiek šis buvo įmanomas). Atsitiko taip, kad tie, kurie po 1956 m. papildė Lietuvos komunistų partijos gretas, buvo ir liko visų pirma lietuviai, taip, kaip juos formavo prieškario lietuviškasis nacionalizmas. Įdomiai tai aiškino su lenkų žurnalistais – Adamu Michniku ir Pawełu Smoleńskiu – kalbėjęs Algirdas Brazauskas. Šis paliudijimas svarbus tuo, kad priverčia kalbėtoją išsakyti ir tai, ko lietuviui nebūtų reikėję aiškinti. Brazauskas dėsto „iš pagrindų“, atsakydamas į klausimą „ką reiškė būti lietuvių komunistu“:

Lietuvos Komunistų partijoje [...] buvo 3% komunistų, o likę – normalūs lietuviai, taip, kaip danai yra danai, o amerikiečiai – amerikiečiai. [...] Dvylika metų dirbau pas Sniečkų [...] Pažinojau gerai ir jį, ir jo žmoną, būdavau kviečiamas pietų. Tai buvo lietuviški namai, o jis buvo lietuvis. Dar prisimenu vieno aukšto nomenklatūrščiko jubiliejų. Sėdim, lauke šaltis. Sniečkus prisimena, kaip jo kaime šeima švęsdavo Kūčias: visi – sovietiniais terminais, buožės – sėdi už stalo, o motina palieka vieną vietą, deda lėkštę [...]. Sniečkus paliko gimtąjį kaimą, tapo revoliucionieriumi (todėl tėvas jo išsižadėjo), bet, pasakodamas apie Kūčias, šluostė riedančias ašaras, nors keturiasdešimt metų užėmė pirmojo sekretoriaus postą Lietuvos komunistų partijoje.

Latvijoje 48% Komunistų partijos narių sudarė rusai. Lietuvoje – tik 7%. Tai Sniečkaus nuopelnas. [...] To nebuvo nė Latvijoje, nė Estijoje. Ten pirmi sekretoriai tik pavardes turėjo latviškas arba estiškas, bet buvo tik tarsi-latviai ar tarsi-estai, tokie netikri, neautentiški, neįsišakniję, su tauta nesitapatino. Vedė ruses, studijavo Maskvoj ar Leningrade, kalbą [latvių ar estų] mokėjo prastai.⁹ 

Šioji svetimiems žurnalistams išdėstyta lietuviškumo ir komunizmo santykio samprata atitinka tai, ką Putinaitė nurodo kaip „virtimą atgal liaudimi“. Brazauskas (visai gal netyčia) išvardijo, ko užtenka būti „normaliu“ lietuviu, nesvarbu, komunistu ar ne. Gauname tiesiog etniškumo apibrėžimą: gimtoji kalba, pagarba papročiams, etninė endogamija. Rasis nesunkiai kas pasakys, kad tai veikiau komunistinis tautiškumas ir nacionalkomunizmas. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi... tačiau pagal laikotarpį ir socialinę charakteristiką atitinka tai, ką Timothy Snyderis ar Violeta Davoliūtė atpažino kaip „tautinį komunizmą“. Jeigu galima jį bent kiek tapatinti su „atvirtimu liaudimi“, tai geriau matosi Šepečio išsakytos diagnozės taiklumas: dėl to, kad kalba, kultūra, papročiai ir netgi etninis vientisumas tautai yra vertybės, buvo susitarta jau nuo Basanavičiaus laikų (kaip Šiaurės Atėnų tremtiniuose teigia Putinaitė).

Tą „sutarimą“ tarp tautinių komunistų ir jų oponentų (opozicijos veikėjų) galima atsekti to meto tekstuose, skelbtuose kad ir pogrindyje. Pasiėmus bet kurį Aušros ar Rūpintojėlio numerį, esama didelės tikimybės perskaityti, kad tautai didelė grėsmė – lietuvių kalbos statuso silpnėjimas, rusų kalbos įsigalėjimas, kad tautą silpnina mišrios vedybos ir kad reikia gerbti protėvių senovinius papročius. Nieko keista: ir kiti užaugo, kai nacionalizmas buvo jau laimėjęs ir būtent virtęs kultūrine „norma“. Lietuviškasis iki karo, kaip ir visi kiti nacionalizmai, reikalavo, kad viskas, kas įmanoma ir kiek įmanoma (kalba, mokykla, menas, universitetas, interjeras, kinas, ekonomika, virtuvė, valstybė, mados, Bažnyčia...), būtų tautiška-lietuviška. Atėję į Lietuvą sovietai rado jau suformuotą kasdienišką, savaime suprantamą lietuviškumą. Jo kaip normos pažeidimas sukeldavo spontanišką neigiamą reakciją. Tik vėliau tokias situacijas, apmąstytas ir politiškai įprasmintas, tapo galima laikyti pasipriešinimo aktais, bet pirmiausia jos galėjo būti suprastos kaip nepolitinis (gal – ikipolitinis) nepritarimas tam, kas laikoma nenormaliu. Kalbos klausimas čia gali būti neblogas pavyzdys. Prieškario Lietuvoje normalu tapo vartoti lietuvių kalbą: mokykloje, bažnyčioje, spaudoje, įstaigose, pagaliau – ir namuose. Užaugo karta, kuriai svetimas buvo XIX a. būdingas skirtingų kalbų priskyrimas tam tikroms vietoms (pavyzdžiui, lenkų – bažnyčioje, rusų – įstaigose). Tos kartos atstovams, atėjusiems dirbti į sovietų Lietuvos įstaigas, „nenormalu“ buvo kalbėti kitaip negu lietuviškai, lygiai kaip daug kam dabar „normalu“, kad vyras gyvena su moterim, o vaikai gimdomi ligoninėje. Jeigu kitaip – „nenormalu“. Lygiai kaip Prancūzijoje „nenormalu“ mergaitėms dengti galvas skara, o Didžiojoje Britanijoje – reikalauti judėti dešiniąja puse. „Nenormalumo“ įspūdis ir neigiama reakcija į jį yra pirmiausia politiškai neutralūs, nesusiję nei su valdžios santykiais, nei su ideologija, tiesiog tveriantys mentaliteto lygmenyje. Jeigu nepažeidžiama šiam mentalitetui būdinga norma, – kad, kiek įmanoma, tautiška, lietuviška būtų ir sovietinė įstaiga, ir šventė, ir mokykla, – tai neigiama reakcija tokia nepolitiška ir lieka.

Tą aplinkybę, atrodo, neblogai suprato ir Lietuvos komunistai. Tai rodo ir jau minėtas Paleckio atvejo svarstymas. Atrodo, jis bus supratęs iš karto, kad neįmanoma kurti komunizmo šiaip, įsivaizduotinas tik komunizmas tautiniu pavidalu. Šitą komunistų nuostatą, kuri kartu yra ir jų kultūrinės tapatybės dalis, rodo dažnai cituojami Sniečkaus pasakymai „Darysim taip, kad ir Maironis mums tarnaus“ arba patarimas Juozui Žiugždai berašant Lietuvos SSR istoriją: „Imk Šapoką, ir rašyk viską priešingai“. Maironio ir Šapokos galima nekęsti kaip nacionalistų ir klerikalų, bet „normalus lietuvis“ (kaip jį suprato Brazauskas) negalėjo jų nežinoti ar ignoruoti.

Kaip minėta, šiuo požiūriu lietuvių komunistai nebuvo išskirtiniai, nes ir kitur (ypač vad. „liaudies demokratijos“ šalyse) komunistams ir jų valdomoms visuomenėms tautinės vertybės ir reikšmės buvo vos ne vienintelė politinė kalba, kuria galėjo suprantamai prabilti valdomiesiems ir kurią patys buvo gerai įvaldę. Taip, anot Katherine Verdery¹⁰, elgėsi Rumunijos komunistai, galiausiai priėję prie „skyrybų“ su Sovietų Sąjunga. Nuosekliai tai darė ir lenkų komunistai, apeliuodami į istorinius vaizdinius ir idealus – pradedant prieškarinių valstybės simbolių išlaikymu, baigiant spekuliavimu vokiečių okupacijos traumos prisiminimais ir nuolatiniu tęstinumo su Viduramžių valstybingumu („Piastų Lenkija“) rodymu. Ir, kas svarbu, taip buvo komunikuojama ne su politiniais oponentais (opozicija, Bažnyčia, išeivija ar pan.), o su „savais“ – žemesniąja nomenklatūra, darbininkais ir valstiečiais (kurių interesus valstybė tariamai išreiškė), kariuomene ir pan.

Čia, kaip man atrodo, galime priartėti prie ginčo dėl tautinio komunizmo kritinio taško. Lietuvos komunistai gynė „tautinę kultūrą“ ne todėl, kad būtų pasiryžę politiniam konfliktui su rusiškuoju valdžios centru dėl kokių nors vertybių, o kad išsaugotų savo kultūrinę normą (buvo gi „normalūs lietuviai“). Lyg XIX a. liaudis, jie tenkinosi šios kultūrinės normos santykiniu pripažinimu priimdami, kad valdžia ir politika yra kažkur kitur ar kažkieno kito.

Žinoma, sugretinimas su praėjusia epocha (kurį išprovokavo tautos atvertimo liaudimi metafora) vertas įtarumo ir budrumo. Juk buvo jau dvidešimtas amžius.

Sisteminis nacionalinis komunizmas

Tad verta apsvarstyti nacionalkomunizmą jo paties meto kategorijomis. Tai prieš trisdešimt metų bandė padaryti Alexanderis J. Motylis¹¹, visų pirma stebėdamas postalininių metų Ukrainą ir dėmesingai skaitydamas sovietinę propagandą kaip turiningą ir prasmingą (tegul ir prieš kalbėtojų valią) tekstą. Galiausiai Motylis parodė, kad ne rusus komunistus (bent jau Sovietų Sąjungoje) būti tautiniais privertė ne (vien) jų mentalitetas, pastangos ar pasirinkimai (lydimi dramatiškų dilemų, moralinių abejonių ir pan.), o pati komunistinė sistema.

Laikydamasis nuostatos skaityti sovietinę ideologiją lyg Bibliją, Motylis pirmiausia prisimena, kad pagal pradinį, utopinį Lenino projektą jokios tautybės ar tautos sovietų valstybėje nebuvo numatomos, idant nebūtų drumsčiama proletariato vienybė. Leninas prasmingu laikė tik administracinį suskirstymą, leidžiantį kuo racionaliau veikti suvalstybintai ekonomikai¹². Tautinių respublikų pripažinimas tebuvo taktinis, laikinas sprendimas, kai aplinkybės (karas ir auganti nacionalizmų įtaka) neleido iškart tiesiogiai vykdyti utopinio idealo. Laikinas sprendimas, kaip žinome, prigijo Sovietų Sąjungoje ir išliko iki pat jos žlugimo.

Motylis parodo, kad atsisakius teroro tapo būtina rasti kitų būdų paklusnumui respublikose užtikrinti. Tam buvo „įsileisti“ tautiškumo elementai ir eksperimentuojama su jų ekonominių kompetencijų išplėtimu (čia dar buvo siekiama kaip nors įveikti sovietinės ekonomikos neefektyvumą). Vienur ilgesnis, kitur trumpesnis laikotarpis iki sugrįžimo prie centralizacijos daugumai „respublikinių“ komunistų buvo pakankamas suprasti, kad jų ir centro interesai – skirtingi. Kadrai, atsiunčiami iš „broliškųjų respublikų“, reiškė mažiau vietų saviems. Produkcijos išvežimas iš respublikos ar pernelyg stip­rus rusų kalbos forsavimas (tegul ir grynai pragmatiniais tikslais, be rusinimo kėslų) kėlė rimtus politinius iššūkius (įvairiai pasireiškiantis nepasitenkinimas), į kuriuos reikėjo atsakyti respublikiniu lygmeniu, be cent­ro pagalbos (o kartais prieš jo kėslus ir siekius, susijusius, pavyzdžiui, su asmeninėmis intrigomis). Principas politinį lojalumą užtikrinti etniniu pagrindu (normaliai tariant: svarbiausiuose postuose turi būti patikimi rusai, nes kitataučiai iš principo nepatikimi) uždėjo virš respublikinių nomenklatūrų „stiklines lubas“, karjeros Maskvoje nelabai buvo galima tikėtis.

Tad pragmatiška ir racionalu buvo kiek įmanoma užsitikrinti respublikinius interesus, laiduojant vietinės nomenklatūros pasitenkinimą ir tvirtą jos poziciją, idant vertikalus vietinis lojalumas būtų išlaikytas ir niekas nesiektų savo ambicijų įgyvendinti „per Maskvą“. Politiškai tikslinga atrodė apsaugoti vietinius resursus ir išvengti Maskvos kišimosi, – aiškina Motylis, – bet siekis užsitikrinti respublikos interesus iš karto centre kėlė įtarimą nacionalizmu. Ir visiškai pagrįstai, nes mąstymas SSRS sudarančių tautų (kurių buvimas buvo atvirai pripažintas respublikų pavidalu), o ne visos valstybės ar kito kokio vieneto interesų kategorijomis ir panašus į nacionalizmą. Tačiau ta pati sistema, kuri sukėlė tokį quasi nacionalistinį elgesį (galima būtu pridurti: įvilktą į tautinio komunizmo rūbą), neleido komunistams virsti visaverčiais, atvirais nacionalistais, politiškai deklaruoti, kieno interesų siekia. Ir ne vien dėl to, kad tai sukeltų represijas, bet visų pirma todėl, kad tokiu būdu komunistų valdžios legitimumas respublikose iškart galėtų dingti: tik paklausus, kas juos įgalino siekti tautos interesų¹³.

Jeigu Motylio išvados galioja ir Lietuvai¹⁴, tai legendinis Sniečkaus meistriškumas ginant „Lietuvą“ nuo įvairių rusiškų absurdų ir tėra tik kukurūzų palei kelią (ne toliau) matymas. O Algirdo Brazausko prisiminimų rinkinio pavadinimą Ir tuomet dirbome Lietuvai¹⁵ reikėtų papildyti fraze „...nes nebuvo kur dėtis“. Kitaip tariant, tautinis komunizmas yra pačios komunistinės sistemos produktas (taip pat ir sovietinėse respublikose), būtinas tiems, kurie norėjo joje sėkmingai veikti, o ne jų pasirenkamas.

Aptartoji analizė yra įdomi būtent dėl propagandos skaitymo „rimtu veidu“. Ją interpretuodamas Motylis parodo, kaip struktūrinis (t. y. išorinių santykių sukeltas quasi nacionalistinis) komunistų elgesys įrėminamas kultūriškai ir ideologiškai. Grįždamas prie Chruščiovo laikų, jis pastebi, kad eksperimentų su ekonominiu respublikų ar regionų didesniu savarankiškumu atsisakyta, bet ribota kultūrinė autonomija išliko. Ideologinis to pagrindimas – tautos, išlaisvintos iš engėjų ir išnaudotojų priespaudos, Sovietų Sąjungoje suklestės, o pasiekus komunizmą – susilies į vieną tarybinę tautą. Komunizmą buvo žadama greitai pasiekti, bet tuo tarpu leidžiama ir netgi laukiama, kad tautos klestėtų. Žinoma, tas klestėjimas gali būti tik kultūrinis, kuriant kultūrą „socialistinio turinio ir tautinės formos“. Vėliau atsitiko visiškai priešingai: respublikinės kultūros tapo vis labiau tautiškos savo turiniu, išlaikant socialistinį (dažniausiai ideologinį) apipavidalinimą, – daro išvadą Motylis.

Nesigilinant į tai, kas kultūroje yra turinys, o kas – forma, galima užklausti, ar tik ne pagal tuos du kriterijus buvo kuriama sovietų Lietuvos (t. y. lietuvių tautiškai komunistinė) kultūra. Juos iš esmės atitinka Putinaitės ištirtas, Lietuvoje skleistasis ateizmo variantas, gal net su visu poetinės kūrybos klodu, kuris pastaraisiais mėnesiais tapo tokios aštrios kontroversijos pagrindu. Motylio pasitelktoje perspektyvoje ano meto kūrėjams socialistinė forma galėjo būti tiek pat primesta ir privaloma, kiek ir tautinis (socializmo kriterijų atrinktas) turinys.

Motylį domino, kaip veikia sovietinė sistema, ir nacio­nalkomunizmo sąvokai jis neskyrė daug dėmesio, nors gana tiksliai jį aprašė. Jo analizė padeda parodyti, kaip komunistai buvo priversti tapti quasi nacionalistais. Deja, tai nepadeda išplėtoti Putinaitės intuicijos, kad vėlyvojo komunizmo laikotarpiu kažkiek pavyko tautą atversti liaudimi, – išskyrus gal nuorodą, kad reikia žiūrėti ne vien komunizmo, bet ir nacionalizmo raidos specifikos. Tad pabaigai grįžkime prie senų knygų ir kiek išsisėmusių ginčų.

Kiek tautos tautiniame komunizme?

Kaip tik tuoj po Sovietų Sąjungos žlugimo nacionalizmo studijos buvo visai madingos. Klausimas dėl liaudies-tautos įdomiai atspindi vieną pagrindinių konceptualių klausimų ir ginčų nationalism studies srityje. Jų apogėjaus metu buvo išryškėjusios dvi priešingos konceptualios pozicijos, reprezentuojamos dviejų britų tyrėjų: iš vienos pusės – Anthony D. Smithas, laikomas primordialistu, o iš kitos – Ernestas Gellneris, vadinamas modernistu¹⁶. Abu jie sutarė, kad modernios tautos susikūrė moderniaisiais laikais dėl nacionalizmo, tik Gellneris teigė, kad kitokių kaip modernios tautų (nacijų) išvis nėra ir kad tai nacionalizmas (ideologija ir jo motyvuojama veikla) kultūrines etnines bendrijas (liaudis) pavertė tautomis. Smitho nacijos raidos schema buvo kita: tautos egzistavusios nuo senovės laikų, o nacionalizmas (ideologija) joms tik padėjo įgauti modernų pavidalą. Gellneriui tauta (moderni nacija) yra visų pirma politinė bendrija, o Smitho sampratoje esminę reikšmę turi bendra kultūra (bendra kalba, papročiai, atmintis), tuo tarpu politinio vientisumo momentas – tik istorinis bendrą kultūrą turinčios grupės etapas.

Nepaisant nesibaigiančių ginčų tarp šių autorių ir jų sekėjų, pas abu pavyktų rasti teiginių, atitinkančių taiklią metaforą „liaudis virsta tauta“, kadaise populiarią tarp Lietuvos istorikų. Laikantis tik tos schemos, o nesigilinant į tai, ką vėliau abu šie autoriai (ypač Gellneris) kalbėjo apie nacionalizmo ir komunizmo santykį, galima pasakyti, kad, anot Putinaitės, Lietuvos (ir kitų šalių) tautinio komunizmo atsiradimas ir tautos „suliaudinimas“ reiškė lyg sukti istorijos ratą į atbulą pusę, sugrąžinti atgal jau įvykusį procesą, nupolitinant jau subrendusią, modernią tautą. Iš šios nacijos raidos perspektyvos (jeigu toks procesas apskritai įmanomas) tautinio komunizmo (nacionalkomunizmo) visuomenė buvo pati realiausia nacijos (modernios tautos) priešingybė.

Dažno vidurio europiečio širdžiai artimesnė Smitho koncepcija leistų pagrįsti įsitikinimą, kaip tauta kaip bendrija išliko komunizmo laikotarpiu, neturėdama savo politinio gyvenimo, o tik savo kultūros dėka. Iš tiesų komunistai ilgai bandė tautas suvienyti į sovietinę tautą ar liaudį (Sovietų Sąjungoje) arba sukurti „socialistinę tautą“ vietoj buvusiosios. Smitho primordializmo požiūriu (kur esminis etninis, o ne klasinis ar ideologinis bendrumas) tos socialistinės ar sovietinės tautos nėra šimtmečiais besitęsiančios tautų istorijos dar viena atkarpa, o veikiau istoriškai atsiradęs keistas projektas mėgdžioti tautą. Tauta, (iš dalies) atvirtusi liaudimi, atrodo lyg to projekto vos pusėtinas rezultatas, liguistas (žr. Šepečio nacionalkomunizmo diagnozę) arba šiaip antipatiškas (žr. Putinaitės Nugenėtą pušį).

Bet kai kam vis dar patinka...

Straipsnis parengtas kaip dalis tyrimo, atlikto per podoktorantūrinę stažuotę, kurią finansavo Lenkijos Nacionalinis mokslo centras, sutarties Nr. DEC-2013/08/S/HS3/00508.

¹ Nerijus Šepetys, „Nacionalkomunizmas: Liga, kuri (tene)sugrįžta iš šalčio“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2015, Nr. 7, p. 4.

² Katarzyna Korzeniewska, „Pušys užstoja mišką?“, in: Knygų aidai, 2015, Nr. 4, p. 18.

³ Nerija Putinaitė, Šiaurės Atėnų tremtiniai: Lietuviškosios tapatybės paieškos ir Europos vizijos XX a., Vilnius: Aidai, 2004, p. 145.

⁴ Vladas Sirutavičius, „Ar buvo Justas Paleckis tautinis komunistas? (Keli bruožai politinei biografijai. 1944–1953 metai)“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2014, t. 34, p. 83–103.

⁵National communism – taip Lietuvos komunizmą apibūdina Timothy Snyderis (Tautų rekonstrukcija: Lenkija, Ukraina, Lietuva, Baltarusija, 1569–1999, iš anglų kalbos vertė Rimantas Matulis, Vilnius: Mintis, 2012), taip valdymą Lietuvoje apibūdina Violeta Davoliūtė (The Making and Breaking of Soviet Lithuania, New York: Routledge, 2013, p. 88–91).

⁶ Vilius Ivanauskas, Lietuviškoji nomenklatūra biurokratinėje sistemoje: Tarp stagnacijos ir dinamikos (1968–1988), Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011.

⁷ Katherine Verdery, National Ideology under Socialism: Identity and Cultural Politics in Ceausescu‘s Romania, Berkeley: University of California Press, 1995; Zbigniew Brzeziński, The Soviet Block: Unity and Conflict, Harvard University Press, 1967, p. 210–239; Marcin Zaremba, Komunizm, legitymizacja, nacjonalizm: Nacjonalistyczna legitymizacja władzy komunistycznej w Polsce, Warszawa: Trio, 2001; Alexander J. Motyl, Will the Non-Russians Rebel? State, Ethnicity and Stability in the USSR, London: Cornell University Press, 1987.

⁸ Kaip rusų nacionalizmas buvo įsileistas, trumpai aptaria Aleksander Motyl, op. cit., p. 42. Leszekas Kołakowskis studijoje Głуwne nurty marksizmu (t. 3: Rozkład, Warszawa: Krąg, 1989, p. 872–885) su pasimėgavimu rašo apie sovietinio komunizmo rusiškąjį „nacionalizavimą“.

⁹ Rozmowa z Algirdasem Brazauskasem, rozmawiali Adam Michnik i Paweł Smoleński, 1996-03-02, in: Gazeta Wyborcza, in: http://wyborcza.pl/1,100556,138569.html, (2016-04-25).

¹⁰ Katherine Verdery, op. cit., p. 121–134.

¹¹ Alexander J. Motyl, op. cit.

¹²Ibid., p. 39–40.

¹³ Čia pateikiu tik esminį mechanizmą. Poroje šimtų puslapių Motylis dėsto visus tokios sistemos veikimo niuansus, pasverdamas dar ir rusiškosios hegemonijos svarbą, apie kurią čia nekalbu.

¹⁴ Čia reikėtų paminėti lietuviškai nomenklatūrai skirtą Ivanausko studiją. Skyriuje „Nacionalinis modelis“ tyrėjas įžvelgia panašius kaip ir Motylis procesus, nors jo ir necituoja; žr. Vilius Ivanauskas, op. cit., p. 497–569.

¹⁵ Algirdas Brazauskas, Ir tuomet dirbome Lietuvai: Faktai, atsiminimai, komentarai, Vilnius: Knygiai, 2007.

¹⁶ Fundamentalus Gellnerio veikalas išverstas lietuviškai: Ernest Gellner, Tautos ir nacionalizmas, iš anglų kalbos vertė Kęstutis Rastenis, (ser. Atviros Lietuvos knyga), Vilnius: Pradai, 1996. Anthony D. Smitho lietuviškai turime ankstyvo ir ne visai reprezentatyvaus veikalo vertimą: Anthony D. Smith, Nacionalizmas XX amžiuje, iš anglų kalbos vertė Algirdas Degutis, (ser. Atviros Lietuvos knyga), Vilnius: Pradai, 1994. Sintetiškai savo pažiūras į tautas ir nacionalizmą Smithas išdėstė veikale: Ethno-symbolism and Nationalism: A Cultural Approach, London: Routledge, 2009. Šiame kontekste nurodytinos išsamiai kontekstualizuotos ir aktualios šiuolaikinių tautos bei nacionalizmų filosofinių klausimų svarstybos: Kęstutis K. Girnius, „Mąstymas tautomis: Konceptuali normatyvioji nacionalizmo schema“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2011, Nr. 6, p. 370–382; Kęstutis K. Girnius, „Tauta“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2015, Nr. 1, p. 11–23.

 Jėzus bylojo savo mokiniams: 
    „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“. 
    „Kūno žiburys yra akis. Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. Taigi jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa!“

Kiti skaitiniai: 2 Kar 11, 1–4. 9–18. 20; Ps 131, 11–14. 17–18;

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Jėzus niekada nesmerkė paties turto ar žemės gėrybių. Tarp jo draugų yra ir Juozapas iš Arimatėjos, „turtingas žmogus“ (Mt 27, 57), ir Zachiejus, kurį išganymas taip pat pasiekė (Lk 19, 9), nors jis ir pasiliko pusę savo turto, kuris turėjo būti nemažas, nes Zachiejus vertėsi to meto pelningu verslu – rinko mokesčius.

Tai, ką Jėzus smerkia, yra perdėtas prisirišimas prie pinigų ir turto, kai žmogus pradeda manyti, jog „jo gyvybė priklauso nuo turto“ arba kai „krauna turtus tik dėl savęs“ (Lk 12, 13–21). Biblija tai vadina „stabmeldyste“ (Kol 3, 5; Ef 5, 5).

Prasminga Eucharistijos liturgijoje melstis atsigręžus į rytų pusę, kaip tą darė nuo pirmųjų amžių krikščionys, ir matyti tekančioje saulėje prisikėlusio Kristaus, kuris apšviečia pasaulį, simbolį, tačiau būtume stabmeldžiai, jei garbintume pačią saulę.

Yra svarbu pasirūpinti reikalingu uždarbiu, kad galėtume gyventi ir tarnauti žmonėms bei Dievui, tačiau būtume stabmeldžiai, jei ieškotume pinigų tik dėl jų turėjimo ar egoistinio mėgavimosi jais. Bažnyčios tėvai pinigus gretina su stabais, kurie yra dievybių atvaizdai.

Nors tie stabai ir būtų meno šedevrai, tačiau tikėti, jog jų auksas ar brangakmenis gali mus išgelbėti, reikštų nusiritimą į pagonišką stabmeldystę. Godumas ir šykštumas, virtę stabais, sukuria alternatyvų Dievui pasaulį, keičia teologinių dorybių objektą: tikėjimas, viltis ir meilė pamažu krypsta ne į Dievą, bet – į pinigą.

Jėzus nurodo išeities kelią iš šios pavojingos situacijos: „Kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda“ (Mt 6, 20); „Darykitės bičiulių su apgaulingu pinigu, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes“ (Lk 16, 9).

Šv. Augustinas († 430) sako: „Kad būtų saugu, daugelis stengiasi užkasti savo pinigus po žeme, kartais net visam gyvenimui. Bet kodėl jų nepalaidoti danguje, kur yra daug saugiau ir kur, vieną dieną, juos vėl atrastum amžinai? Kaip tai padaryti? Tai paprasta: Dievas tau duoda vargšuose nešikų, kurie keliauja ten, kur ir tu viliesi vieną dieną nuvykti. Dievas čia, vargšuose, stokoja ir jis tau sugrąžins, kai tu būsi anapus.“

Bernardinai.lt

Birželio 17 d. minime pal.  Josefą-Marija Kasantą (1878-1903), trapistų vienuolį.

Josefas-Marija Kasantas gimė 1878 m. kovo 6 d. Prancūzijoje (Casenoilio mieste), sodininko šeimoje. Jis gavo rimtą krikščionišką išsilavinimą namuose ir mokykloje. Po truputį ėmė justi troškimą tapti kunigu. Nors jį ruošė jo parapijos kunigas, tėvas Filhol, tačiau dar mokykloje Josefui kėlė problemų jo silpna atmintis, ir jis neįstojo į seminariją. Kai tapo aišku, kad berniukas jaučia stiprią trauką tylai, susikaupimui ir maldai, tėvas Filhol pasiūlė jam pagalvoti apie trapistų vienuolyną, ir šešiolikametis jaunuolis nedvejodamas sutiko. Po bandomojo periodo jis įstojo į cistersų abatiją Tulūzijoje 1894 m. gruodžio 5 d.

Novicų magistras tėvas André Mallet per pirmąjį susitikimą pasakė: „Tik tikėk ir aš tau padėsiu mylėti Jėzų!” Ir kiti vienuoliai jį šiltai priėmė, nes jaunasis atvykėlis visuomet šypsojosi, niekad neprieštaravo, visad atrodė laimingas.

Jis dažnai kontempliuodavo Jėzaus Kančią ant Kryžiaus. Jį pripildė gili meilė Kristui. „Jėzaus širdies kelias”, kaip jį mokė t. André, buvo kvietimas išgyventi dabartį su kantrybe, viltimi ir meile. Brolis Josefas-Marija gerai žinojo savo silpnybes ir trūkumus, tad vis labiau atsidavė Jėzui, jo jėgai. 1900 m. Josefas-Marija davė amžinuosius įžadus.

Tuomet prasidėjo jo pasirengimas kunigystei; ji jam labiausiai siejosi su Eucharistija, kuri jam buvo tikras Jėzaus gyvo buvimo tarp mūsų įrodymas. Josefas-Marija Kasantas buvo įšventintas į kunigus 1902 m. spalio 12 d.

Maždaug tuo metu paaiškėjo, kad jis serga tuberkulioze, ir kad ji jau įsisenėjusi. Jaunasis kunigas kalbėjo apie savo skausmus tik tuomet, kai nebuvo įmanoma jų nuslėpti. Kaip jis galėjo skųstis, jis, kuris taip mylinčiai meditavo Viešpaties Kryžiaus Kelią? Jo sveikata sparčiai blogėjo – nepadėjo ir septynių savaičių atostogos namuose, kurių primygtinai reikalavo jo abatas.

Josefas-Marija Kasantas grįžo į vienuolyną, iš ten netrukus buvo išsiųstas į ligoninę. Ten jis gavo dar vieną galimybę aukoti savo skausmus už Kristų ir Bažnyčią – jo fizinis skausmas tapo vis labiau nepakeliamas. Tėvas André nuolat buvo su juo ir tapo jo didžiausia pagalba ir parama.

Kun. J. M. Kasantas sakė: „Kai nebegalėsiu aukoti šv. Mišių, Jėzus pasiims mane iš čia”. 1903 m. birželio 17 d. jis priėmė komuniją ir paliko šį pasaulį, kad būtų su Jėzumi amžinai.

2004 m. spalio 3 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė Josefą-Mariją Kasantą palaimintuoju.

Naujoji biblioteka Sebaldo herojui anaiptol nekėlė tokių šiltų jausmų. Monumentalaus pastato modernumas ir didybė jį gniuždo. Pastatas toks didelis, kad jame galėtų tilpti „dešimt futbolo aikščių“. Austerlicas įsitikinęs, kad jis buvo suprojektuotas siekiant prislėgti ir pavergti skaitytoją. Tačiau baimę kelia ne vien milžiniškas bibliotekos dydis, bet ir spausdintų raidžių, spausdintų knygų kiekis, begalybė prasmių. Pastatas išryškina skaitytojo menkumą.

Dabar palikime Sebaldo skaityklas ir persikelkime į garsiąją Lenkijos nacionalinio Ossolińskių instituto biblioteką. Čia vis dar randame „malonią, raminančią šviesą“, kurią mitologizavo Austerlicas.

Ossolineum istorija susijusi su daugelio kartų humanistų biografijomis, rodančiomis, kad jie buvo knygos ir kalbos fanatikai. Gyveno asketiškai –­ perrašinėdami, rinkdami, kataloguodami – ir visiškai pašventė savo gyvenimą bibliotekos idėjai. Didžiąją instituto istorijos dalį Lenkija neturėjo valstybingumo, todėl pasitaikydavo, kad jo darbuotojams už patriotiškus veiksmus tekdavo paragauti kalėjimo duonos; net vienas iš pirmųjų instituto direktorių Konstantas Słotwińskis (1793–1846), užsitraukęs Austrijos imperijos cenzorių rūstybę už patriotinių tekstų spausdinimą, buvo nuteistas aštuoneriems metams kalėjimo.

Ossolineum yra legendinė institucija. Dabar ji įsikūrusi Vroclave, bet jos istorija susijusi su keletu kitų miestų: Viena, Lvovu, Krokuva ir Vroclavu.

Bibliofilų vienuolynas

Pradėkime nuo XVIII a. pabaigos Vienoje, kur gyveno imperatoriaus dvaro bibliotekos prefektas grafas Józefas Maksymilianas Ossolińskis (1748–1826).

Šis Apšvietos mąstytojų auklėtinis ir slavų kalbų žinovas priklausė lenkų aristokratijos kartai, kurios akyse Lenkijos valstybė prarado nepriklausomybę. Politinė katastrofa paskatino Ossolińskį įkurti bibliotekos ir muziejaus funkcijas atliekančią instituciją, puoselėjančią nacionalinę tapatybę ir plėtojančią slavistikos tyrimus.

Mokslininkas Ossolińskis ėmė rinkti knygas, dokumentus ir relikvijas, susijusias su Lenkijos kultūra. Bibliotekos užuomazga tapo giminės kolekcija, kurią sumanus bibliofilas greitai gausino, siųsdamas savo pasiuntinius į vienuolynus, rūmus ir turgus ieškoti ir pirkti senų spaudinių.

Šiose knygų paieškose dalyvavo ir Samuelis Linde, pirmojo lenkų kalbos žodyno autorius. Knygų rinkėjų veikla labiau priminė avantiūristų žygius, nei dorų mokslo žmonių ekspedicijas. Ossolińskio susirašinėjimas su mokslininku keliautoju Linde rodo, kad rinkėjai į knygas žiūrėjo kaip į grobį ir siekė jį įgyti nesibodėdami meilikavimo, įkalbinėjimo ir gudravimo, net ir grasinimų. Viename laiške Linde rašė, esą jam nepavyksta „įveikti“ vieno vienuolyno vienuolių, nes jie „drūti ir riebūs“, o jis „liesas“. Taip mokslinių lenkų kalbos tyrimų pirmtakas padėjo pamatą „liesų literatų“, gerai žinomų lenkų literatūroje, etosui.

Ossolińskis, kuriam imperatorius Pran­ciškus I buvo maloningas ir mokėjo gerą atlyginimą, ypač liesas nebuvo, kaip rodo piešiniai, kartais atskleidžiantys godų žvilgesį kolekcininko akyse. Tikriausiai piešiamas jis žvelgė į knygininko Ambrose’o Grabowskio knygas, kurių ne vieną mėgino pigiai išvilioti. Skaitydamas išlikusią knygininko ir bibliofilo korespondenciją Tadeuszas Mikulskis pavadino Ossolińskį „pasibaisėtinu šykštuoliu“.

Pateiksiu 1817 m. (kurie laikomi bibliotekos įkūrimo data) laiško fragmentą. Jame Ossolińskis sveikino Grabowskį vestuvių proga: „Nieko negaliu padovanoti, esu plikas kaip tilvikas. Todėl tik nuoširdžiai linkiu jums smagiai atšvęsti vestuves. Kad judu sutartumėte ir susilauktumėte daug vaikų.“ Grafo finansinių sunkumų priežastis buvo jo didžioji investicija – jis nusipirko Lvove karmelitų vienuolyną su bažnyčia, ketindamas įkurti ten biblioteką. Ėmęsis iš pagrindų renovuoti pastatus, jis dar labiau ištuštino savo piniginę. „Pliko“ sveikinimo vestuvių proga paraštėje nepatenkintas gavėjas parašė: „Šykštuoliui visada nederlingi metai.“

Po Ossolińskio mirties kolekcija –­ knygos, rankraščiai, graviūros, žemėlapiai, medaliai, paveikslai, skulptūros –­ iš Vienos buvo perkelta į Lvovą. Ji užėmė 50 didelių dėžių.

„Šykštusis“ grafas ir nuostabus dovanotojas gerai apgalvojo Fondo statutą ir parūpino lėšų jam įgyvendinti. Institucijos užduotis buvo padaryti biblioteką ir muziejų prieinamą visuomenei, leisti savo spaudinius ir mokslo žurnalą. Ossolińskis taip pat sudarė sutartį su vietos aristokratų šeima, kuri perdavė Institutui savo kolekciją, įkurdama kunigaikščių Lubomirskių muziejų. Taip pat ji parūpino lėšų veiklai.

Apšvietos idėja įgavo realų pavidalą.

Viešoji skaitykla buvo atverta visuomenei 1832 m., ir buvo atvira visiems, taip pat moterims (ir tai tikrai buvo pažangu, prisimenant Virginios Woolf aprašytas bibliotekas). Ossolineum modernumą rodė ne atvira kolekcijos priei­ga, bet ir knygų katalogavimo būdas –­ bibliotekoje buvo sudarytas kortelių katalogas, kuris tuo metu buvo pažangus, nes iki tol knygų tekdavo ieškotis sąrašuose arba saugyklose.

Lvovo laikotarpiu Ossolineum atliko įvairius vaidmenis – bibliotekos, leidyklos, mokslo įstaigos ir muziejaus. Steigiamajame akte Ossolińskis rašė: „Kiekvienas gali (…) palikti mano bibliotekoje mokslinius raštus, ir jie bus dėkingai priimti.“ Į jo raginimą dovanoti knygas atsiliepė 900 žmonių, kurie per pirmuosius du bibliotekos egzistavimo dešimtmečius padovanojo beveik 17 tūkst. tomų (primenu – tai buvo pirmoji XIX a. pusė).

Ši vieta iš karmelitų vienuolyno netrukus virto bibliofilų vienuolynu.

Knygų mylėtojų armijos pirmosiose gretose stovėjo savanoriai, paprastai Lvovo universiteto studentai. Gabiausieji gaudavo stipendijas ir nedidelį atlyginimą už knygų paieškas, periodinių leidinių kolekcijų sudarymą, kartotekos kortelių pildymą ir nedidelius leidybos darbus. Prisijungdami prie elitinės bend­radarbių grupės, jie turėdavo duoti specialią priesaiką. Kuklią darbuotojų grupę sudarė durininkai, kuratoriai, o hierarchijos viršuje buvo direktoriai –­ leidyklos, bibliotekos ir viso departamento. Dauguma šių žmonių Lenkijos kultūros istorijoje tapo mokslininkais, mokslinių bibliografijų autoriais, iškiliausių Lenkijos rašytojų kūrinių redaktoriais; daugelis jų savo rankraščius paliko bibliotekai.

Skaitant žmonių, susijusių su biblioteka, memuarus, susidaro įspūdis, kad jie laikė šią vietą šventykla ir namais. Jų darbo aplinka priminė senovę –­ ilgi buvusio vienuolyno koridoriai, baroko bažnyčios kupolai, senos knygos ir rankraščiai. Jie gyveno it vienuoliai, pašventę savo gyvenimą raidėms, jų skaitymo ir rūšiavimo aistrai. Šimtai tūkstančių bibliotekos objektų netrikdė jos prižiūrėtojo Stefano Herbuto, pagal kilmę rusino – jis puikiai orientavosi kolekcijoje. Kartą, kai direktorius Wojciechas Kętrzyńskis užsisakė „Altpreussische Jahrbücher“ 25 tomą, senas prižiūrėtojas atnešė jam 17 tomą.

– Juk sakiau, Stefanai, kad man reikia 25 tomo, – pasipiktino Kętrzyńskis, neprastai santūrus ir rimtas žmogus.

– Jūs taip sakėte, bet suklydote – jums dabar reikia 17 tomo.

Stefanas, žinoma, buvo teisus, nes žinojo ne tik kur yra leidiniai, bet ir kas su jais dirba. Dėl šios atmosferos į Lvovą kasmet iš Berlyno atvykdavo slavistas Alexanderis Brückneris (1856–1939), pirmojo lenkų kalbos etimologinio žodyno autorius.

Biblioteka daugeliui metų tapo moks­line baze žymiausiems lenkų kalbos tyrinėtojams. Ji kėlė pagarbą ir buvo trokštama vieta dirbti: „Visas Lvovas apgaubtas Bibliotekos kulto ir paslapties“ (Włodzimierzas Antoniewiczius); „Įžengus pro Nacionalinės bibliotekos duris studentų širdyse įsivyraudavo nepaprasta rimtis“ (Stanisławas Łempickis); „Niekada nepamiršiu tos dienos, kai pirmą kartą įžengiau į Ossolineum.

Tai buvo trečiadienio popietę“ (Janas Parandowskis); „Ossolineum beveik visiškai suaugo su mano gyvenimu“ (Juliuszas Kleineris). Šie pasisakymai labiau primena meilės prisipažinimus nei prisiminimus apie instituciją. Panašus emocingumas būdingas daugeliui pasakojimų apie biblioteką. Ir juos rašė garsūs rašytojai, o ne studentai. Nė vienam iš cituojamų autorių nebuvo būdingas ypač sentimentalus stilius. Gal iš tikrųjų bibliofilų vienuolyne įsikūrė genius loci?

Lenkijai 1918-aisiais atgavus nepriklausomybę prasidėjo santykinio finansinio stabilumo ir politinės laisvės laikotarpis, trukęs du dešimtmečius. Po Antrojo pasaulinio karo (kai vėl įsigalėjo griežta cenzūra) buvo su nostalgija prisimenama, kad tarp Ossolineum darbuotojų buvo visų galimų pasaulėžiūrų atstovų – nuo karštų katalikų iki ateistų, nuo konservatorių iki laisvamanių socialistų. Varietas delectat.

Projektas „Nacionalinė biblioteka“

Sustokime valandėlei Krokuvoje – būtent čia Jogailos universiteto profesoriai 1919 m. ėmė leisti „Nacionalinės bibliotekos“ leidinių seriją. Koncepcija nuo pat pradžių buvo aiški – leisti mokslininkų parengtus literatūros šedevrus, padalytus į dvi serijas (lenkų ir pasaulio). Šis intelektualų sumanymas primena prancūzų „Plejados biblioteką“ – „La Bibliothèque de la Pléiade“, leidžiamą nuo 1933 metų.
Ciklą pradėjo Jano Kochanowskio „Treny“ („Elegijos“) ir Sofoklio „Antigonė“.

Ar dviejų knygų apie mirtį publikavimas gali inicijuoti šimtą metų trunkančią leidinių seriją? „Nacionalinė biblioteka“ tapo ilgaamžiškiausia redakcine idėja Lenkijos literatūros istorijoje. Net per Antrąjį pasaulinį karą serijos leidimas buvo simboliškai pratęstas (keletas knygų buvo išleista Jeruzalėje, Čikagoje ir Edinburge). Projektas „Nacionalinė biblioteka“, – rašė vienas iš redaktorių, Andrzejus Zawada, – yra vienas iš ilgaamžiškiausių Lenkijos intelektinio gyvenimo komponentų. Tai projektas, kuris išliko per istorinius kataklizmus, įvairius sunkumus pokario dešimtmečiais, ir iš tikrųjų teikia visuomenei ilgalaikę naudą. Iki šiol išleista 582 pavadinimų šios serijos knygų.

Pirmoji leidėja buvo Krokuvos leidybos bendrovė, bet nuo 4 dešimtmečio Didžiosios depresijos ir bankroto jos neapsaugojo net iki 70 tūkst. egzempliorių siekiantys tiražai. Tada – 1933 m. – pirmasis redaktorius ir puikus diplomatas Stanisławas Kotas rado naują leidėją –­ Ossolineum, ir jo pasirinkimas buvo visiškai suprantamas, nes daugumą leidinių spaudai rengė Lvovo mokslininkai.

Serija tapo kanoniška, jos grafinis dizainas atpažįstamas, o leidyklos prestižas tolydžio tvirtėjo. Parašyti „Nacionalinės bibliotekos“ leidinio įvadą mokslininkui yra daugiau, negu išleisti autorinę knygą. Kartais įvado apimtis viršija patį tekstą.

Padalyta biblioteka

Leidyklos keičia adresus, keičiasi ir valstybių sienos. Ossolineum laikais Lvovas priklausė Austrijos imperijai, vėliau Austrijos-Vengrijos imperijai, Lenkijai, Vokietijai ir galiausiai įėjo į Sovietų Sąjungai priklausiusios Ukrainos SSR sudėtį.

Po karo padalijus Europą radikaliai pasikeitė Antrosios Respublikos sienos, taigi ir Ossolineum situacija. 1945-ųjų pavasarį vėl imta pakuoti knygas į dėžes ir vežti jas į šalį. Lenkijos intelektualai tikėjosi, kad biblioteka bus perkelta į Krokuvą, bet politikai nusprendė kitaip – naujoji valdžia norėjo polonizuoti Vroclavą. Knygos buvo atgabentos į miestą, kurį visai neseniai paliko vokiečiai. Čia gyventi vyko žmonės išstumti iš rytinių Lenkijos paribių. Bibliotekos kolekcija buvo padalyta. Vroclavą galiausiai pasiekė tik 40 proc. kolekcijos. Į Vroclavą atvežtos Ossolineum knygos laikytos Ukrainos Tarybų Socialistinės Respublikos dovana; jos buvo perduotos dėl politinių sumetimų ir labai iškilmingai. Pervežimas vykdytas paskubomis – knygos pakuojamos chaotiškai, keitėsi perduodamų knygų kiekis ir sąrašas. Buvo iškomplektuoti ir išbarstyti laikraščių ir žurnalų rinkiniai, taip uoliai rinkti ištisą šimtmetį (tarpukariu periodinių leidinių leidėjai buvo įpareigoti perduoti Ossolineum vadinamąjį privalomą egzempliorių). Visos Lubomirskių muziejaus kolekcijos liko Lvove ir sovietinės okupacijos metu 5 dešimtmečio pradžioje buvo perduotos kitiems muziejams.

Pokario chaoso apimtame Vroclave sprendimai buvo priimami greitai. Per kelias dienas parūpinta pinigų bibliotekos pervežimui ir veiklai. „Vaivados pavaduotojas (...) iš kažkokio statybai skirto fondo suteikė paskolą, – po daugelio metų pasakojo Franciszekas Pajączkowskis. – Kvitą pusei milijono zlotų man asmeniškai įteikė vaivada Barchaczas, kurį išgryninau Lenkijos banke ir susidėjau pinigus į lagaminą. Savaime suprantama, ši paskola niekada nebuvo grąžinta.“ Reikia pridurti, kad Pajączkowskis jau prieš karą buvo Ossolineum darbuotojas, vadinasi, jam nė minties nekilo pabėgti su tuo pinigų pilnu lagaminu, nors tada visoje Europoje viešpatavo baisi sumaištis ir tai padaryti jam nebūtų buvę sunku.

Institutas įkurdintas buvusio vienuolyno pastate šalia universiteto ir Filologijos fakulteto. Net liūdniausiais ir pilkiausiais Lenkijos Liaudies Respublikos laikais ši vieta džiugino estetus. Kelias į biblioteką ėjo per gebenėmis apaugusį kiemą, skyrusį ją nuo realybės ir kasdienio gyvenimo. Ossolineum taip pat turėjo šiek tiek daugiau politinės autonomijos nei kitos socialistinės Lenkijos bibliotekos. Rinko emigracijoje išleistus ir savilaidos tekstus.

Kultūrai reikia autonomijos, o kartais ir konspiracijos. Tai visada gerai suprato Ossolineum darbuotojai. Taip pat ir tie, kurie, kaip direktorius Mie­czysławas Gębarowi­czius (1893–1984), po karo liko Lvove ir bandė dirbti nebeegzistuojančiai institucijai, į kurios pastatus nuo 6 dešimtmečio net negalėjo įeiti. Lvove likusios prieškario kolekcijos dabar yra rūšiuojamos ir skaitmeninamos. Prieš dvejus metus Lvovo nacionalinėje mokslinėje V. Stefaniko bibliotekoje buvo atrastas prieškario katalogas.

Kiemas

Šiandien Ossolińskių institutas yra didelė institucija – Viešosios teisės fondas, finansuojamas iš valstybės biudžeto. Jis vykdo bibliotekinę, archyvinę, muziejinę ir leidybinę veiklas. Bibliotekų kolekcijos skaitytojams prieinamos devyniose specializuotose skaityklose. Kiekvienais metais biblioteka naudojasi apie 21 tūkst. skaitytojų. Tačiau jų skaičius mažėja, nes su dalimi Ossolineum kolekcijų galima susipažinti internete.

Iš 35 tūkst. naujų knygų, kasmet išleidžiamų Lenkijoje, biblioteka perka apie 13 tūkst., daugiausia humanitarinės srities. Jos ištekliai, siekiantys 1,9 mln. bibliografijos pozicijų gali apstulbinti skaitytojus.
Ossolineum vis dar priima naujus archyvus. Čia galima pamatyti Jano Nowako-Jeziorańskio, Laisvosios Europos radijo Lenkijos skyriaus direktorius archyvą ir Władysławo Bartoszewskio kolekciją.

„Pono Tado muziejus“ bus įrengtas reprezentaciniame pastate turgaus aikštėje. Jis atkurs vertingiausio lenkų kultūros kūrinio – Adomo Mickevičiaus epopėjos „Ponas Tadas“ – aplinką.

Pro pagrindinės Ossolineum skaityklos langus matyti vidinis kiemas. Jo viduryje auga vešlus kaštonmedis. Ant jo šakų tupi paukščiai. Maloni vieta.

Prisimenu, kaip Austerlicas, jau žinomas Sebaldo herojus, Prancūzijos nacionalinės bibliotekos pastate bejėgiškai žiūri pro langą ir stebi paukščius, skraidančius tarp medžių ir dangoraižių. Suklaidinti šakų atspindžių languose atsitrenkia į didelius stiklo lakštus. „Sėdėdamas skaitykloje, – sako Austerlicas, – daug mąsčiau (...) apie tai, kaip tokie nenumatyti įvykiai, tokie kaip mirtis būtybės, nukrypusios nuo savo natūralios trajektorijos (...) yra susiję su Nacionalinės bibliotekos dekartišku bendruoju planu, ir padariau išvadą, kad kiekviename mūsų įgyvendintame sumanyme lemiamą vaidmenį atlieka jo mastas ir sudėtingumas.“

Baimė, kurią Sebaldo herojui kelia milžiniškas bibliotekos pastatas, yra dviprasmiška. Kartais sunku įveikti daugybę laiptų, vartų, ilgus koridorius ir didelius bibliotekos vestibiulius. Ossolineum tokių klaidžių labirintų nėra. Jo pastatas nedidelis, kaip senamadiškų bibliotekų, skaityklos įrengtos atokiai viena nuo kitos, į jas veda skirtingi, ramūs koridoriai.

Tačiau dalykų, kuriuos norime ištirti bibliotekoje, „dydis ir sudėtingumo mastas“ vis tiek kelia baimę. Ir šiuo požiūriu visų bibliotekų – modernių ir senovinių, nacionalinių ir regioninių ir skaitmeninių – skaitytojai yra lygūs.

Iš lenkų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas

2016-06-10 nr. 3571

Paweł Kuczyński. Dvigubi standartai

Ką reiškia būti individu? Kas yra visuomenė? Kur link mes einame? Žymus lenkų animatorius Pawełas Kuczyńskis labai daug tokių klausimų kelia savo darbuose.

Jo įspūdingos iliustracijos pelnė didelį populiarumą dėl jose gvildenamų aktualių temų. Kartais sakoma, kad šiam dailininkui pavyksta užčiuopti pačią esmę to, kas dedasi aplink mus moderniame pasaulyje. 

Kuczyńskis piešia unikaliu stiliumi, kuris nebūdingas daugumai animatorių. Jis labai kruopščiai apmąsto kiekvienos iliustracijos idėją, kiekvienai suteikia tiek prasmės, kiek tik įmanoma išreikšti vaizdu.

Pateikiame dvidešimt geriausių šio dailininko darbų. Subtilaus humoro ir mąstyti skatinančių idėjų kombinacija žiūrovui kelia gausybę nepatogių klausimų apie pasaulio, kuriame mes gyvename, sandarą.

Paweł Kuczyński. Rinkimai

Paweł Kuczyński. Izoliacija

Paweł Kuczyński. Vestuvės

Paweł Kuczyński. Pianistas

Paweł Kuczyński. Diktatorius

Paweł Kuczyński. Pinigų esmė

Paweł Kuczyński. Kareiviai

Paweł Kuczyński. Obuolys

Paweł Kuczyński. Kalėdos

Paweł Kuczyński. Skirtingos vaikystės

Paweł Kuczyński. Taikos balandis

Paweł Kuczyński. Švietimo sistema

Paweł Kuczyński. Revoliucija

Paweł Kuczyński. Priklausomybė

Paweł Kuczyński. Politika

Paweł Kuczyński. Laikas

Paweł Kuczyński. Politkorektiškumas

Paweł Kuczyński. Socialinis pasidalijimas

Paweł Kuczyński. Aukštoji visuomenė

Pagal brightside.me parengė Vaiva Lanskoronskytė

Labas! Gabija Karpauskaitė jau šypsosi man per „Skype“, matau, kad Kembridže šiandien šviečia saulė. Sekmadienio rytas. Gabija sutiko skirti šiek tiek laiko, nes tiki, kad tai, ką papasakos, padės būsimiems lietuviams Kembridžo studentams.

„Kiekvienas žmogus, manau, turėtų patirti, ką reiškia būti užsienyje. Tai nėra lengvas, bet svarbus augimo procesas, kuris pakeičia tavo mąstymą“, − sako pašnekovė.

Kembridže lengviau susibendrauti su studentais, atvažiavusiais iš kitų šalių, nuotr. iš Gabijos Karpauskaitės asm. albumo

Kaip sumąstei stoti į Kembridžo universitetą?

Viskas prasidėjo nuo vieno mano dėstytojo, Kęstučio Urbos. Jis dėsto vaikų literatūrą Vilniaus universitete ir man labai patiko jo kursas. Studijavau anglų kalbos filologijos bakalaurą Vilniuje. Labai domėjausi viskuo, ką jis pasakojo. Jaučiau, kad mane labai traukia tas dalykas ir dėstytojas man sako: o tu nenorėtum studijuoti vaikų literatūros magistrantūros? Sako, gali pasižiūrėti, Kembridžas turi labai gerą profesorę. Pasižiūrėjau programą, ji man labai patiko ir taip sumąsčiau stoti į Kembridžą. Ne dėl to, kad tai prestižinis universitetas. Man tiesiog labai patiko šis dalykas – vaikų literatūra. Ir dabar, kai čia mokausi, skaitau knygas, suprantu, kad man tikrai patinka. Įdomu apie tai rašyti, skaityti, esu patenkinta, kad čia atvažiavau. Šie metai man buvo kupini didelių iššūkių, bet geri metai.

Papasakok daugiau apie tai, kaip atrodo studijų procesas Kembridže.

Anglijoje magistro studijos trunka tik metus, tai yra devynis mėnesius. Tai labai glaustas kursas, kurio metu turi išklausyti tam tikras paskaitas, pasirinkti savo temą ir galiausiai parašyti magistrinį darbą. Informacija pateikiama labai glaustai: daug darbo, viskas vyksta labai greitai. Studijos prasideda spalio 1 d., o baigiasi liepos 11 d. Per devynis mėnesius yra trys semestrai. Per pirmąjį rašai esė. Mes turėjome rašyti apie savo prisiminimus iš vaikystės, apie tai, ką skaitėm. Tai buvo labai rimtas darbas ir reikėjo rašyti labai kritiškai.

Antrame semestre atlikome empirinį tyrimą su vaikais. Turėjau pasirinkti kokį nors vaikų literatūros tekstą ir skaityti jį su dviem vaikais. Reikėjo pasirinkti, iš kokios perspektyvos noriu vertinti tekstą. Analizavau tekstą pagal tai, kaip vaikai atsako į klausimus. Rašiau apie brandos istoriją tekste ir po to, berašydama esė, atradau, kad vaikai mato brandos istoriją tame tekste. Kitas įdomus dalykas, jie mato tekstą skirtingai, turiu omeny, berniukas ir mergaitė. Taigi yra skirtumai tarp lyčių.

O šiaip studijuoju švietimo magistrantūrą, joje yra daug srautų. Mano srautas – vaikų literatūros. Yra tavo fakultetas, kur tu mokaisi, ir tai akademinio gyvenimo pusė. O koledžas – tai vieta, kur vyksta socialinis gyvenimas. Pavyzdžiui, koledže yra mentorius. Žmogus, kuris rūpinasi tavimi ne akademiškai, bet dvasiškai. Šis žmogus atsakingas už tavo dvasinę gerovę. Mentorius turi daug studentų, kuriais rūpinasi, jeigu jiems iškyla problemų. Pamenu, antrame semestre man buvo labai daug streso, ir tada mes buvome susitikę, kalbėjomės. Jis tiesiog padeda, pasako, kaip susitvarkyti su stresu, kaip susitvarkyti su darbo krūviais, primena, kad reikia truputėlį pailsėti, kad nereikia per daug dirbti. Tie mentoriai vyresni, man rodos, kad jie čia, Kembridže, yra kaip tavo tėvai.

Anot Gabijos, tai pati geriausia gyvenimo patirtis ir tvirtina, kad tikrai jos į nieką nepakeistų. Nuotr. iš asm. archyv.

Mokeisi tiek Vilniuje, tiek Kembridže. Kaip skiriasi universitetų kokybė?

Mūsų universiteto kokybė, kai lyginu su Kembridžu, tikrai vienoda. Žmonės dirba tiek pat, nėra labai didelio skirtumo. Aišku, Kembridže man sunkiau, nes dauguma studentų – anglakalbiai, o aš ne. Taigi man daug sunkiau, nes turiu dvigubai daugiau dirbti. Pavyzdžiui, mano rašymo įgūdžiai niekada neprilygs anglakalbio įgūdžiams. Ir aš norėčiau patarti tiems, kurie planuoja čia atvažiuoti: lankykite anglų kalbos paskaitas. Nes matau, kad trūksta anglų kalbos žinių: nesugebu gerai sudėti artikelių arba neišmanau anglų kalbos sintaksės. Ji visiškai skiriasi nuo lietuvių kalbos ir kai rašau darbus, mano dėstytoja visąlaik kimba prie kablelių, kad ne tose vietose sudėti. Išties labai trūksta tų žinių, ir nesvarbu, kad Lietuvoje baigiau anglų kalbą, vis vien trūksta.

Tai suprantama, bet negi universitetų kokybė tikrai vienoda? Nejauti skirtumo?

Nepasakyčiau, kad jaučiu labai didelį skirtumą tarp Anglijos ir Lietuvos. Nėra taip, kad, oho, Kembridžas pakeitė mano mokymosi įgūdžius arba pakeitė mane kaip žmogų. Tiek pat dirbi čia, tiek pat ir Lietuvoj. Vis tiek esi tas pats žmogus ir dirbi visur daug. Skirtumas, kurį matau, Lietuvoje kai kurie žmonės turi darbą ir tuo pačiu metu studijuoja, o čia visi atvažiuoja tik studijuoti. Ir kai matai, kad visi aplinkui tave studijuoja, tada kyla ir tavo motyvacija. Kartais dėl to kyla ir stresas, bet tu turi suvokti, kad gali padaryti tik tiek, kiek tu gali. Ir niekada nepadarysi tiek, kiek kitas žmogus gali. Tai suvokus, ateina ramybė.

O kaip dėstytojai?

Dėstytojai – labai geri savo srities specialistai, labai atviri. Lietuvoje irgi yra panašiai. Tiek namuose, tiek čia, dėstytojai labai stengiasi tave sudominti darbu, kad norėtum pasisemti kuo daugiau žinių. Lietuvoje, kai rašiau bakalaurinį darbą, turėjau labai gerą vadovę, baigusią Oksfordo universitetą. Čia mano dėstytoja taip pat yra viena geriausių savo srities specialisčių. Tad tiek čia, tiek ten, visada gaudavau velnių, kad ne taip rašau, kad reikia kažką keisti, labiau pasistengti. Ir tai skatina neužmigti ant laurų, dirbti toliau. Aš tuo labai džiaugiuosi.

Esu dėkinga savo dėstytojai Vilniaus universitete, nes ji mane išmokė dirbti. Dėstytoja Kembridže lygiai taip pat mane skatina kuo daugiau dirbti. Pamenu, mes turėjome parašyti dvi esė, pirmame semestre ir antrame. Ir kai dėstytoja man atsiųsdavo pataisytą variantą, kiekvieną sykį kiekviename tekste būdavo gal kokie 600 komentarų. Vien tik dėl anglų kalbos klaidų arba dėl struktūros nebuvimo. Ir todėl aš labai vertinu šią dėstytoją. Ji griežtai  mane vertino, kad rašyčiau pagal visus reikalavimus.

Gabija Karpauskaitė sako, kad Kembridžas išmokė priimti žmones nepaisant jų pažiūrų. Nuotr. iš asm. archyv.

Dar vienas dalykas, kurį išmokau Kembridže (ir manau, svarbu tai pasakyti būsimiems studentams, kurie čia atvažiuos), kad labai svarbu susidaryti planą: ką rašysi ir kaip vystysi savo idėjas, nes tada ateina ramybė. Pirmus du semestrus aš nerengdavau plano savo esė, nes būdavo labai daug kitų darbų ir galvojau, kad neverta. Bet dabar, kai rašau magistrinį, supratau, kad yra labai svarbu turėti planą, nes kai jį turi, lengviau ateina visos idėjos. Taip daug greičiau einasi darbas, nei rašant be plano. Šitą dalyką išmokau Kembridže, Lietuvoje to nemokėjau. Ir net jeigu plano sudarymas tau užima labai daug laiko, man tai užėmė tris dienas, vis tiek verta.

O ar skirtinga studentų bendruomenė Kembridže ir Vilniuje?

Atvirai tau pasakysiu, yra visokių studentų ir čia, ir ten. Visokių žmonių visur yra ir žmonės atvažiuoja su skirtingais tikslais. Bet vis dėl to čia visi tikrai atvažiuoja dirbti, nes vien tik pagalvojus, kiek turi sumokėti už šią studijų programą… Tu sumoki nežmoniškus pinigus, ir, manau, turėtum būti labai kvailas, jei nepasisemtum žinių, už kurias tiek sumokėjai. Kas yra sunkiausia Kembridže – tai socialinis gyvenimas, nes visi čia tikrai nežmoniškai daug dirba.

Negi socialinis gyvenimas Kembridže visai neegzistuoja?

Na, yra čia tokios formalios vakarienės, kurių metu gali šiek tiek pasikalbėti su kitais studentais. Tai vakarienės, kurias organizuoja tavo koledžas. Turi ateiti formaliai apsirengusi, tai reiškia, su juoda tamsia suknele, ir kiekvienas iš mūsų, studentų, turi apsiaustą. Jautiesi kaip „Hary Potery“, tikrai. Bet pati vakarienė gana paprasta, tiesiog vakarieniauji kartu su žmonėmis, pasakoji jiems apie savo studijų programą, sužinai, ką veikia jie. Tai – formalus bendravimas su savo koledžo studentais. Ir iš tikrųjų smagu, nes gali pamatyti, kokie yra žmonės, ką jie veikia. Bet aš tik vieną kartą buvau tokioje vakarienėje, nes trūksta laiko.

Ir taip, teisybė, kad žmonės čia atvažiuoja mokytis ir net nekyla mintys, kad aš čia, gal, ai, patūsinsiu. Aišku, gal tiesiog magistrantūra yra toks dalykas, kai žmonės yra jau labiau subrendę ir žino, ko nori. Vis tik manau, kad kiekvienas į Kembridžą atvažiuoja su savais tikslais. Na, pavyzdžiui, tikrai skiriasi mano kambario draugės iš Turkijos tikslas studijuoti čia, o paskui važiuoti doktorantūros į Ameriką, ir mano tikslas po mokslų grįžti į Lietuvą ir parvežti savo žinias mokiniams.

Nori parvežti žinias mokiniams?

Gabija Karpauskaitė, nuotr iš asm. archyv.

Žinau, kad labai noriu grįžti į Lietuvą, noriu būti mokytoja, kuri moka gerai rašyti anglų kalba. Noriu būti ta mokytoja, kuri gali mokiniams paaiškinti, kad nėra taip lengva čia atvažiuoti. Jeigu kažkas iš moksleivių norėtų čia mokytis, turi suprasti, kad Kembridže yra sunku. Nes nesi anglakalbis, daug streso, kartais jautiesi vienišas. Aišku, Kembridže yra ir gražių dalykų, susipažįsti su įvairiais žmonėmis, jie visi labai atviri, labai inteligentiški.

Ką Kembridže labai gerai išmokau, tai priimti žmones tokius, kokie jie yra. Pamatai, kad visi žmonės yra su savo mintimis, idėjomis ir nebeklijuoji etikečių. Pavyzdžiui, neseniai susipažinau su vaikinu, kuris yra gėjus ir Jehovos liudytojas. Atrodo, kad turėtų būti pats keisčiausias žmogus pasaulyje, bet toks nėra! Ir tada matai, kad gali priimti bet kokį žmogų, nesvarbu, kokios jo pažiūros. Taigi Kembridžas mane išmokė priimti žmones nepaisant jų pažiūrų. Priimti ir sakyti „šaunu!“. Mano gyvenimas yra toks, tavo yra kitoks, bet aš tave labai vertinu kaip žmogų, nes tu esi fainas, dėl to, kad esi tu.

Sakei, kad studijos labai daug kainuoja. Kiek? Ir kaip tau pavyko tuos pinigus surinkti?

Studijų programa kainuoja 9 000 svarų. Be to, kainuoja ir pragyvenimas, kaip skaičiuoja Kembridžas – 10 000 svarų. Bet tikrai tiek pinigų neišleidi. Jeigu esu lietuvis, sugebi gyventi taupiai ir valgai grikius, tuomet tikrai neišleidi tiek, kiek jie skaičiuoja, kad tau metams reikės. Savaitei pragyventi, jeigu gerai valgai, užtenka 25 svarų. Nuoma savaitei kainuoja 103 svarus. Paskaičiavus, devyniems mėnesiams užtenka 4608 svarų, taigi tikrai nereikia tų 10 000 svarų, kaip jie sako.

Dabar papasakosiu, kaip rinkau tuos pinigus. Žinojau, kad labai noriu čia važiuoti, bet neturėjau tiek pinigų. Tada tiesiog rašiau visiems savo draugams per „Facebook“. Kiekvienas draugas gavo žinutę: „Ar žinote fondų? Ar galite man kažkaip padėti?“ Ir iš tikrųjų gavau labai daug atsakymų iš žmonių. Viena draugė pasiūlė du fondus ir iš jų abiejų gavau pinigų. Ir šiaip, žmonės padėjo, viena šeima man tiesiog paaukojo labai daug pinigų, kita draugė irgi.

Ką dar dariau: tiesiog susiradau visas Lietuvos firmas internete ir rašiau visiems firmų direktoriams, kad įstojau į Kembridžą, vaikų literatūrą, gal galėtumėte man paaukoti? Ir atsirado žmonių, kurie man paaukojo. Taip pat rašiau ir Seimo nariams, ir jie irgi atsakė ir taip pat aukojo. Kai kurie iš tų žmonių net nenorėjo, kad atskleisčiau jų pavardes. Bet tikrai žinau, kad kai baigsiu savo magistrinį, šio darbo padėkos dalyje bus kiekvieno iš tų žmonių vardas.

Gabija Karpauskaitė sako įsitikinusi, kad jeigu labai nori, viskas įmanoma. Nuotr iš asm. archyv.

Ir aišku, tai yra sunkūs metai. Tam tikra prasme net galima pasakyti, kad šie metai išbraukti iš tavo gyvenimo. Bet tai dėl to, kad esi atsakingas rimtai dirbti už tuos žmones, kurie paaukojo tau pinigus. Ir kartais mane draugai kviečia kur nors nueiti, bet aš sakau ne, negaliu, nes žinau, ko aš čia atvažiavau ir žinau, kodėl aš čia tiek dirbu. Kiekvienam man paaukojusiam žmogui esu be galo dėkinga, nes šita patirtis neįkainojama.

Labai daug išmokstu per šiuos metus. Ir ne vien tik akademine prasme, jaučiu, kad subrendau. Supratau, kad gyvenime tu pats pasirenki, ką nori daryti. Ir niekas tavęs neprivers daryti to, ko tu nenori. Ir Kembridže yra kaip ir visur. Gali prašvęsti visus mokslo metus ir nieko neparsivežti arba gali mokytis ir parsivežti tikrai daug. Taigi aš stengiuosi dėl tų žmonių, kurie man paaukojo ir stengiuosi dėl moksleivių, kuriuos grįžusi galėsiu išmokyti kažko naujo.

Ar Kembridže be tavęs dar yra studentų iš Lietuvos?

Taip, be manęs dar yra du lietuviai, Aurimas ir Unė. Kartais susitinkame, pabendraujame, kiek leidžia laikas. Man visada labai gera pakalbėti su lietuviais, nes Anglijos žmonių mentalitetas kitoks nei mūsų. Tai irgi gali būti sunku lietuviams, kurie atvažiuos čia studijuoti. Anglija – kitokia šalis ir turi suvokti, kad šių žmonių kultūra visiškai skirtinga. Kartais elgiesi neadekvačiai, nes nesupranti kultūros. Lietuviai yra daug atviresni, galime viską pasakyti tiesiai šviesiai. Anglai tokie niekada nebus, jie labai mandagūs bendraudami, yra paplitęs vadinamasis „small talk“. Iš pradžių, kai susipažįsti, kalbi apie orą… apie nieką. O lietuvis gali atverti tau sielą iš karto. Tai didelis skirtumas, nes jauti, kad kai pradedi bendrauti su vietiniu, turi palaikyti nemažą atstumą. Čia egzistuoja labai aiškus bendravimo etiketas, kurio turi laikytis. Tai man buvo sunku, nes anglui reikia labai daug laiko, kad jis taptų tavo draugu. Bet jeigu jis tampa tavo draugu, tai visam gyvenimui.

Ar jau turi tokį draugą?

Yra viena mergina, škotė, kuri man labai padėjo pačioje pradžioje, kai čia atvykau. Galėčiau jai paskambinti vidury nakties, ir jeigu turėčiau kažkokią problemą, ji man tikrai padėtų. Yra dar keletas tokių žmonių, bet nedaug. Be to, daug lengviau yra bendrauti su kitais tarptautiniais studentais, kurie čia atvažiavę iš kitų šalių, nes jų pozicija tokia pati kaip tavo. Anglas niekada nebus tokioje pačioje pozicijoje, jis yra savo šalyje, moka savo kalbą, jis namuose. O užsieniečių problemos tokios pačios, kaip tavo, todėl su jais lengviau.

Gabija Karpauskaitė su drauge Une Kaunaite, nuotr iš asm. archyv.

Kokie įstojimo kriterijai? Kas čia gali įstoti?

Kembridže tikrai renkasi išskirtiniai studentai, yra tiek daug žmonių, kurie norėtų čia atvažiuoti, bet negauna tos galimybės. Šis universitetas atsirenka studentus, kurių nori, ir atsirenka pagal jų akademinius gebėjimus.

Kai stoji į Kembridžą, turi atsiųsti savo pažymius, CV. Labai gerai, kai CV yra darbai, susiję su norima studijuoti programa. Lietuvoje dirbau keturiuose darbuose, taip irgi rinkau pinigus. Vienas iš darbų buvo vaikų literatūros vertimai ir recenzijų rašymas. Taip pat dirbau mokykloje. Tai buvo labai geras dalykas CV, nes jei stoji į vaikų literatūrą, svarbu, kad universitetas matytų, kad tavo darbai susiję su tavo studijomis. Kitaip jie galėtų pagalvoti, tai kam tau čia iš viso reikia studijuoti?

Dar reikia rekomendacijų iš trijų žmonių (man rekomendacijas parašė du dėstytojai ir anglų kalbos mokytoja iš mokyklos) ir parašyti 4000 žodžių esė. Gali rašyti gali bet kokia tema, bet pagal tai jie vertina, ar gali tave priimti. Ir paskutinis dalykas – tai interviu per „Skype“. Jis trunka tik pusvalandį, bet tai man buvo nežmoniškas stresas.

Ačiū Dievui, turiu labai gerą sesę, kuri mane labai myli, tai prieš interviu ji man spyrė į užpakalį ir pasakė: „Kaip tu šitaip pasiruošusi nori kalbėti per interviu? Visą naktį man sėdi ir ruošiesi! Ir atsakai sau į klausimus, kodėl aš noriu į Kembridžą, kas mane žavi vaikų literatūros moksle?“ Ir tada, pamenu, buvo juokinga, nes labai jaudinausi prieš interviu. Aš pati ir mano mama meldėmės prieš pokalbį, kad gerai pavyktų. Ir tikrai gerai pavyko! Šauniai pasikalbėjom su dėstytojomis, daug prisijuokėme… Interviu pabaigoje dėstytoja pasakė: „Man atrodo, mes tave dar pamatysime“.

Kokie reikalavimai studentams, norintiems Kembridže studijuoti bakalaurą?

Norintiems čia studijuoti bakalaurą, reikia IELTS rezultato bei visų kitų pažymių, kuriuos mokinys gauna baigęs mokyklą ir išlaikęs brandos egzaminus. Matyt, yra ir interviu, toks pat kaip buvo man. Bakalauras čia trunka 3 metus, taigi trumpiau nei Lietuvoje. Svarbiausia, reikia labai norėti čia važiuoti. Aš iš savo patirties žinau, kad jeigu labai nori, viskas įmanoma.

Mokėti už bakalauro studijas reikia. Kainą gali sumažinti, jeigu universitetui įrodai, kad esi iš daugiavaikės, nepasiturinčios šeimos. Dar galima gauti Gateso stipendiją, tada tau apmoka viską, bet, kad ją gautum, matyt reikia turėti kažkokį genijaus sindromą.

Ir pabaigai, kodėl verta išvažiuoti studijuoti į užsienį?

Verta, nes suaugi. Kiekviena tokia patirtis tave brandina. Geriau pažįsti save per tuos metus. Čia esu daug savarankiškesnė ir daug dalykų sprendžiu pati už save. Kiekviena tokia patirtis, kai esi toliau nuo savo šeimos, subrandina tave kaip asmenybę. Kiekvienas žmogus, manau, turėtų patirti, ką reiškia būti užsienyje. Tai nėra lengvas, bet svarbus augimo procesas, kuris pakeičia tavo mąstymą.

Birželio 19 d. Gedimino prospekte (nuo Odminių skvero iki V. Kudirkos aikštės) 10 metų jubiliejų švenčia atgaivinta Vilniaus tradicija „ŽOLYNŲ TURGUS“.

Kviečiame susipažinti su renginio programa. 

10.00 val. Atveriami Žolynų turgaus vartai.

12.00 val. Jubiliejinio Žolynų turgaus atidarymas.

                 „Svirplio radijas” pristato meninę programą.

                 Koncertuoja  instrumentinė grupė „Bičiuliai“.

                 Pradedama  žavingiausių turgaus akimirkų fotomedžioklė.

13.00 val. Svirplio radijo laida miesto svečiams „Užeikit sveteliai“.

                 Svečiai iš Plungės. Teatro trupė „Kaukė“. Mini klounada „Žiūrėk kur džiauni“.

                 Koncertuoja folkloro ansamblis „Jorė“.

14.00 val. Svirplio radijo laida moterims „Cikadų pašnekesiai“.

                 Koncertuoja folkloro grupė „Laukis“.

15.00 val. Svirplio radijo laida apie Joninių burtus ir magiją „Rasos – basos“.

                 Koncertuoja muzikos grupė „JaDa“.

16.00 val. Svirplio radijo laida jaunimui „Jonas kalbina Janiną“.

                 Koncertuoja instrumentinio folkloro grupė „Bytikzyz“.

17.00val.  Fotomedžioklė – Svirplio radijo akcija „Užfiksuok žavingiausią akimirką“.

                 Koncertuoja instrumentinio folkloro grupė „Griežikai“.

18.00 val. Aukcionas – tik už jubiliejinius jonpinigius!

18.30 val. Koncertuoja folkroko grupė „Žalvarinis“.

19.30 val. Šokiai aikštėje.

20.00 val. Užveriami Žolynų turgaus vartai.

Jūsų laukia žolininkės, vaistažolių bei kitų sveikų produktų  ir tautodailės dirbinių turgus, tradicija tapęs, tiesiogiai nuo scenos transliuojantis „Svirplio radijas”, kurio programoje linksmos laidos moterims ir raganoms, bičiuliams, sveikuoliams, Jonams ir Janinoms, netekėjusioms merginoms, vaikams ir ne vaikams. Šventės dalyvių bei svečių laukia ir fotomedžioklė, folkloro ansamblių, kapelų, instrumentinių grupių koncertai. Turguje šalia  euro kursuos ir Žolynų turgaus pinigas – jonpinigis, kurį galės įsigyti visi, dalyvaujantys pramogose arba nuoširdžiai perkantys turguje.

Už jonpinigius tradiciniame turgaus aukcione bus galima įsigyti prabangių daiktų. 

Trakų pilyje liepos 31-osios vakarą šokio kalba bus pasakojama milijonus skaitytojų visame pasaulyje kerinti istorija.

Vienintelį sykį 2016 m. šioje istorinėje vietoje bus parodytas Anželikos Cholinos šokio teatro dviejų dalių spektaklis „Ana Karenina“, sukurtas Levo Tolstojaus romano motyvais. Vieną ryškiausių pastarųjų keleto metų Lietuvos scenos reginių Trakų pilies vidiniame kieme galės pamatyti vos tūkstantis žiūrovų.

Bilietai į liepos 31 d. Trakų pilyje vyksiantį vienintelį dviejų dalių spektaklį „Ana Karenina“ jau platinami visose „Bilietų pasaulio“ kasose ir internetu: www.bilietupasaulis.lt 

Kuriant spektaklį „Ana Karenina“ prisidėjo daugybė talentingų menininkų. Scenografiją sukūrė Marijus Jacovskis, kostiumus ir grimą – žymiausias Lietuvos dizaineris Juozas Statkevičius. Ambicingam projektui susibūrė keturių Lietuvos teatrų artistai – scenoje pasirodys ne tik baleto šokėjai, bet ir dramos aktoriai.

Daugiau nei dvi valandas (su pertrauka) trunkančiame spektaklyje skambės Alfredo Šnitkės, Piotro Čaikovskio, Gustavo Mahlerio ir Andrew Lloydo Webberio muzika. Skirtingų kartų ir žanrų kompozitorių kūryba puikiai padeda perteikti emocingą istoriją.

1878-aisiais publikuotas Levo Tolstojaus romanas „Ana Karenina” laikomas vienu geriausių visų laikų literatūros kūrinių. Jo populiarumas neblėsta – geriausiu pasaulio istorijoje romanu jį dar praėjusio amžiaus viduryje pavadino garsusis amerikiečių rašytojas Williamas Faulkneris, o 2007-aisiais šią nuomonę patvirtino žurnalo „Time“ surengta daugiau nei šimto žinomų rašytojų apklausa. Istorija daugybę kartų įamžinta kino ir televizijos ekrane – pavyzdžiui, 2012-aisiais sukurtame britų filme pagrindinius vaidmenis atliko kino žvaigždės Keira Knightley ir Jude'as Law.

Pagrindinė romano veikėja Ana − moteris, nepatyrusi meilės. Ją dar paauglę ištekina už turtingo vyresnio vyro. Pasibjaurėjimo savo vyrui Ana nejaučia, tačiau tikrosios laimės taip pat nėra. Visą dėmesį ir šilumą iki susitikdama su jaunu karininku grafu Vronskiu moteris skiria sūnui Seriožai. Jau pirmasis Anos ir Vronskio susitikimas pažymėtas mirties: Maskvos traukinių stotyje, kurioje Ana laukia jos pasitikti vėluojančio brolio, po bėgiais žūva geležinkelio darbuotojas. Ana šią mirtį įvardija kaip bloga lemiantį ženklą, tačiau jo prasmės dar nesuvokia.

Taip prasidedanti istorija pasakoja apie moters teisę į laimę ir tai, kad ji neturi tapti vyro savimeilės įrankiu. Tai – viena iš temų, kurios nagrinėjamos Anželikos Cholinos spektaklyje.

„Kurdama nesiekiu įrėminti savo spektaklių į kokį nors žanrą, man įdomu kurti patį gyvenimą scenoje. Aš stengiausi išgryninti tai, kas man pasirodė svarbu ir kas egzistuoja dabartiniame laike” – pasakoja spektaklio kūrėja.

Liepos 31 d. Trakų pilyje vyksiantį spektaklį „Ana Karenina“ pristato didžiausias Baltijos šalių koncertų organizatorius „Live Nation Lietuva“.

Birželio 17-osios naktį vilniečius jau dešimtą kartą kvies tradicinis kultūros ir meno festivalis „Kultūros naktis“. Jo metu lankytojų lauks ne tik muziejai, galerijos bei teatrai, bet ir įvairios viešos erdvės, kurios įprastai būna uždaros, bažnyčios, gatvės. Per naktį vyks daugiau nei 120 renginių.

Kaip pasakoja rengėjai, miesto poeziją  Katedros aikštėje rašys smėlio mašinėlė, Gedimino prospektu judės KTO lenkų teatro gatvės spektaklis PEREGRINUS, o šiuolaikinio šokio teatro mėgėjus Paveikslų galerijos kiemelyje suburs dviejų šokėjų trupė „&M Dance Company”  iš Kroatijos.

„Menų spaustuvės“ kiemelyje vyks šiuolaikinio cirko naktis, žiūrovai išvys prancūzų „Marcel et ses Drôles de Femmes“ oro akrobatikos šou „Miss Dolly“ su burleskos ir vesterno elementais, suomių cirką ant ratų „Motosikai“ bei šiuolaikinio lietuvių cirko puoselėtojų pasirodymus.

Muzikantai gros ne tik jiems skirtose didžiosiose scenose, bet ir Prezidentūros kiemelyje, „Skambančios varpų istorijos“ Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, „Antikvariniai Kašpirovskio dantys: pakabinti“ Šventaragio slėnyje ir daug kitų nekasdienių muzikinių reginių. Lukiškių aikštėje klasikos gerbėjai mėgausis fortepijono muzika. Po Radvilų rūmų langais stebins spalvinga šiaurės šalių kultūros programa, o „Skambantys valdovų rūmai“ rodys kiną po žvaigždėmis.

Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre vyks režisierių V. Damaševičiaus ir J. Matonio dokumentinių filmų  peržiūra bei  muzikinis poezijos vakaras, kuriame savo kūrybą skaitys dainininkas A. Kaušpėdas ir garsus lietuvių poetas G. Patackas.

Vieno iš „Kultūros nakties“ programos spektaklių „Malina“ herojai, apimti nežinios, pasirodys šiuolaikiniame pasaulyje su savo baimėmis. Lydimi begalinės nuostabos ir vilties, stebindami žiūrovus, provokuodami juos, juokindami savo elgesiu, kartais sukurdami absurdiškų situacijų, jie įtrauks publiką ir pavers ją spektaklio kūrėjais. Klaipėdos lėlių teatras pristatys gyvą gatvės pasirodymą, kuriame dalyvaus 4 didelės, vizualios, ironiškai stilizuotos lėlės ir jas papildantys objektai – garsai ir šviesos. Praeinantys žmonės, įtraukti į pasirodymo veiksmą, akimirkai nusikels prie vėjuotos, sūrios, nenuspėjamos jūros.

Svarbia naktinio Vilniaus dalimi taps šviečiantys meno kūriniai ir instaliacijos. Reformatų parke bus pristatyta Vėjo Aliuko interaktyvi lazerio ir garso sinteze paremta šviesos instaliacija „Horizontas“, žiūrovui suteikianti galimybę patirti kitokią erdvę. Donatas Norušis Kudirkos aikštėje pristatys instaliaciją, susidedančią iš skulptūros ir šviesos elementų. Joje analizuojama žmogaus tarpinė būsena tarp praeities požiūrių ir naujų, kartais gana radikaliai besikeičiančių gyvenimo aspektų. Urtės Širvinskaitės instaliacija-performansas „Jungtis“ Rotušės aikštėje kvies į trumpą kelionę pasąmonės labirintais, skirtą padėti pažvelgti į realų pasaulį kitu rakursu ir įžvelgti naujas galimybes kasdienybėje. Šviesos instaliacija „Europos sodas“ Prezidentūros rūmų parke –  tai 200 kv. m. pieva, „apsodinta“ 28 šviesos stiebų puokštėmis – lygiai tiek, kiek yra ES valstybių. Surask Lietuvą šalia 4,5 metrų aukščio siūbuojančios Prancūzijos ir nepraeik pro šalį nepastebėjęs žolėje besislepiančios mažylės Maltos.

Vienai nakčiai nusispalvina ir du žymieji Vilniaus tiltai. VTDK ir „Adam decolight“ projektas „Švieski man vėl!“ nuspalvins Baltąjį tiltą, čia bus pristatoma interaktyvi 3D šviesos instaliacija, kurią kiekvienas lankytojas galės valdyti pats. Po tiltu žiūrovai bus kviečiami pasinerti į Justino Kudzmano „Stuktūrą” –  kartono detalių modulinį „pasaulį”. Projektas „Kalba Vilnius. Eteryje – Žaliasis tiltas“ pristatys unikalią vaizdo transliaciją, sujungiančią heraldinę miesto simboliką ir šių dienų gatvės išmintį. Tilto kolonose atgis iš samanų suformuoti šimtamečiai miesto simboliai. Patiltė taps žaliuoju ekranu, ant kurio lazeriais bus transliuojami „gatvės radijo“ pranešimai.

Palangoje vyksta didžiausias Lietuvoje šachmatų festivalis „Baltijos taurė 2016“. Jau trylika metų iš eilės vykstančiame renginyje šiemet dalyvauja daugiau negu 300 šachmatininkų iš Baltarusijos, Danijos, Estijos, Latvijos Lietuvos, Norvegijos, Rusijos, Švedijos, Ukrainos ir Uzbekistano.

Festivalyle dalyvauja tiek vaikai, tiek aukšto meistriškumo šachmatininkai, tarp kurių ir daugkartinė Lietuvos šachmatų čempionė, tarptautinė meistrė Salomėja Zaksaitė.

„Baltijos taurės 2016“ programoje vyksta dešimt turnyrų - vaikų iki 7 metų, iki 10 metų, jaunučių iki 15 metų, FIDE reitingo, taip pat kiekvieną vakarą vyksta „žaibo“ turnyrai, kuriuose gali dalyvauti kiekvienas norintis.

„Šiais metais festivalyje susirinko gausus šachmatininkų būrys iš skirtingų šalių. Džiugu, kad šachmatininkai žaidžia šachmatais  puikiose  „Vanagupės“ salėse ir mielai išbando jėgas sporto šventėje, kurią organizavome Palangos sporto arenoje bei naujajame futbolo stadione“, - tvirtino vienas iš šio festivalio organizatorių, klubo „Juoda balta“ vadovas Jonas Sidabras.

„Baltijos“ taurė 2016“ galutiniai rezultatai paaiškės sekmadienį. Nugalėtojų laukia piniginiai prizai ir specialūs apdovanojimai.

Vakar viešojoje erdvėje pasirodė informacija apie galbūt įvykusią dar vieną avariją Gardino įmonėje „Grodno Azot“. Tai gali būti jau antras incidentas šioje įmonėje per pastarąsias pusantros savaitės. Įmonė gamina amoniaką, metanolą, vandenilį ir karbamidą.

Pasirodžius informacijai apie pakartotinį incidentą kaimyninėje šalyje, Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai skubiai nuvyko patikrinti Nemuno upės atkarpos, esančios arčiausiai sienos su Baltarusija. Pagal naujausius laboratorinius duomenis Nemuno vanduo amonio azotu (NH4-N) neužterštas. Šiandien gauti tyrimo rezultatai rodo net mažesnę amonio azoto koncentraciją už tą, kuri nustatyta po praėjusią savaitę įvykusio sprogimo Gardino azoto gamykloje. Bendro azoto (Nb) tyrimų rezultatai bus gauti artimiausiu metu.

Alytaus aplinkosaugininkai teigia, kad Nemuno vandens fizikiniai rodikliai (temperatūra, Ph, ištirpęs deguonis, savitas elektrinis laidumas) nepakitę, nenustatyta žuvų kritimo atvejų, todėl kol kas nėra pagrindo įtarti, kad dėl galimo incidento kaimyninėje šalyje tarša išplito į Lietuvos teritoriją.

Dzūkijos oro kokybės tyrimų (OKT), esančioje už 55 km nuo Gardino, nepertraukiamai automatiniais prietaisais matuojama azoto oksidų (NO2, NO, NOx), sieros dioksido (SO2) ir ozono (O3) koncentracija aplinkos ore. Š. m. birželio 16-17 d. užfiksuota azoto dioksido koncentracija sudaro tik 2 procentus nuo šio teršalo vertinimui nustatytos ribinės vertės. Ozono koncentracija taip pat įprasta vasaros laikotarpiui. Sieros dioksido koncentracija ženkliai mažesnė už nustatytą ribinę vertę, teigiama pranešime spaudai.

Oficialių duomenų apie galimą dar vieną avariją Gardino įmonėje „Grodno Azot“ Aplinkos ministerija negavo. Užfiksuota labai nedidelė aplinkos oro teršalų koncentracija rodo, kad, jeigu avarija įvyko ir teršalai pasklido iš avarijos vietos, tai kol kas neturi didesnės įtakos oro užterštumui mūsų šalyje.

Arkivyskupijos simpoziumas „Taisykite Viešpačiui kelią!“

Birželio 22 dieną, kad apžvelgtų į savo atliekamos misijos patirtį ir perspektyvas, Kauno arkivyskupijos bendruomenės atstovai susirinks į antrą savo istorijoje sielovados simpoziumą. Pirmasis vyko 2001 metais, minint arkivyskupijos 75-metį, po kurio prasidėjo ir pasirengimas Kauno arkivyskupijos antrajam sinodui: jo darbas vainikuotas ganytojo patvirtintais diecezinio Sinodo nutarimais – gairėmis arkivyskupijos sielovadai.

Būtent jų kontekste šiuo simpoziumu siekiama pažvelgti, ką įgyvendinome per pastarąjį dešimtmetį, kas tebėra lūkesčiai ir siekiamybės. Apie tai numatyti ir simpoziumo pranešimai: „Tikėjimo situacija Kauno arkivyskupijoje pagal sociologinį tyrimą“, „Kauno arkivyskupijos II sinodo nutarimų įgyvendinimas: galimybės ir realybė“ „Bažnyčia yra Tėvo namai, kuriuose yra vietos visiems, – popiežiaus Pranciškaus kryptis sielovadai“, „Visuomenės pokyčių įtaka Lietuvos bažnytiniam gyvenimui“. Pranešimus skaitys Kauno arkivyskupijos ganytojai ir pasauliečiai dr. Irena Eglė Laumenskaitė, Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė, dr. Artūras Lukaševičius, dr. Vincentas Vobolevičius.

Kvietimas dalytis idėjomis

Simpoziumo metu numatytas forumas, bus siekiama gyvos diskusijos, pasidalijimo, galimybės aktyviausiems Bažnyčios sielovados bendradarbiams išsakyti savo požiūrį, diskutuoti rūpimomis sielovados temomis.

Vaisingesnei misijai, tikimasi, pasitarnaus ir pagalba ganytojams taps iš anksto arkivyskupijos parapijų klebonams, bendruomenėms bei institucijoms parengti klausimai, apimantys įvairias bažnytinio gyvenimo sritis. Atsakyti į vieną ar visus klausimus kviečiamas kiekvienas norintis arkivyskupijos bendruomenės narys, nes klausimynas skelbiamas viešai (žr. čia >> ), o atsakymų laukiama el. paštu info@kn.lcn.lt arba paprastuoju paštu: Rotušės 14 A, Kaunas, 44279.

 Taip pat į šiuos klausimus galite atsakyti ir tiesiogiai, pasinaudodami internetine forma >>. 

Ganytojai laukia ir bus labai dėkingi kiekvienam, atsiliepusiam ir pasidalijusiam savo mintimis ir patirtimi dėl geresnės tarnystės Kristui ir Bažnyčiai!

Kūrybiniai užsiėmimai, kunigai kavinėse, muzikos vakarai

Tą savaitę arkivyskupijos bendruomenė kviečiama švęsti ir pabūti kartu jau pamėgtuose kauniečių renginiuose, kurie prasidės kasdien nuo 15 val. Šv. Jono Krikštytojo evangelizacijos centro kiemelyje (Papilio g. 3, įėjimas nuo Šv. Jurgio (pranciškonų) bažnyčios arba iš kurijos kiemo). Čia kiekvieną popietę kūrybinius užsiėmimus rengs arkivyskupijos Caritas, Katechetikos, Jaunimo, Šeimos centrai.

Nuo 17.30 val. eisime į Kauno senamiesčio kavines – į susitikimus su kunigais aktualiomis temomis – apie kančią ir kur tuo metu yra Dievas; apie visų stokojamą laiką, netgi apie jogą ir pagonybę... Bažnyčioje. Šių jau tradiciniais tapusių vakarų dalyviai užduoda tokių klausimų, kad ir kunigams tenka pasukti galvas, tačiau visus maloniai nuteikia neformalus, atviras ir nuoširdus pabendravimas prie arbatos ar kavos puodelio. Dalyvaus kunigai Kęstutis Dvareckas, Mindaugas Martinaitis, Arnoldas Valkauskas, Erastas Murauskas, kuris, beje, mėgins atsakyti, ar krikščionims verta ieškoti... paparčio žiedo.

Nuo 19 val. vėl kviečiama grįžti į kiemelį Papilio g. 3. Jame gyvos muzikos – džiazo, klasikinės, dainuojamosios poezijos ir kt. – vakarus dovanos žymūs atlikėjai: Martynas Kuliavas ir draugai, Rita Preikšaitė ir Kauno kvartetas, Arūnas Raudonius ir kiti (esant blogam orui renginiai persikels į arkivyskupijos konferencijų salę, Papilio g. 5).

Kulminacija – Šv. Jono Krikštytojo Gimimo iškilmė

Arkivyskupijos jubiliejaus kulminacija bus birželio 24-oji, kai tradiciškai susirinksime į Kauno arkikatedrą baziliką švęsti Šv. Jono Krikštytojo Gimimo. Jo išvakarėse Joninių naktį Kauno senamiestyje, pačiame jo širdyje – arkikatedroje bazilikoje, 21–24 val. nušvies arkivyskupijos Jaunimo centro rengiama „Šviesa naktyje“.

Iškilmingos pamaldos birželio 24 d. – 11 val. Kaip tikri piligrimai į arkikatedrą, kur atvertos Gailestingumo jubiliejaus durys, pėsčiomis atkeliauti kviečiamos miesto parapijos. O po iškilmių numatyta agapė kurijos kiemelyje (su kapela!). 

SUSITIKIME!

Drauge švęskime arkivyskupijos 90 metų jubiliejų, kad švęsdami, dalydamiesi idėjomis, melsdamiesi (per visas jubiliejaus paminėjimo dienas, be to, Šv. Jono Krikštytojo centre vyks Švč. Sakrameto adoracija) vis labiau būtume kurianti ir bendradarbiaujanti, atvira ir svetinga visiems tikėjimo bendruomenė, savo globėjo Jono Krikštytojo pavyzdžiu tiesianti kelius Viešpačiui į visų žmonių širdis.

Netrukus skelbsime išsamią jubiliejaus programą, sekite www.kaunoarkivyskupija.lt bei feisbuką. Arkivyskupijos jubiliejus bus pristatytas „Marijos radijo“ aktualijų laidoje birželio 15 d. 8 val. dalyvauja Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, sielovados programų koordinatorė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė, arkivyskupo atstovas spaudai Darius Chmieliauskas.

 Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba

Šį klausimą man neseniai uždavė ateitininkai – tiesa, kiek kitu pavidalu: ar krikščionys gali dalyvauti politikoje?

Videtur quod non, kaip pasakytų Šv. Tomas Akvinietis, “Atrodytų, kad ne”. Jis mėgdavo pirmiausia išvardyti prieštaravimus tai pozicijai, kurią rengdavosi ginti. Kaip kad garsiojoje Dievo buvimo įrodymų įžangoje, kur Šv. Tomas pats ir paklausė, ir atsakė: Utrum sit Deus. Videtur, quod non. („Ar yra Dievas? Atrodytų, kad ne.“)

Taigi iš pirmo žvilgsnio žvelgiant, atrodytų, kad ne, negali. Ir čia nekalbame apie ateistų bei tikėjimo nekentėjų perspektyvą – jiems apskritai būtų džiugu, jeigu krikščionys ne tik nedalyvautų politikoje, bet ir iš viso išnyktų nuo žemės veido. Ne, čia šį klausimą mėginsiu gvildenti būtent iš tikinčio krikščionio perspektyvos.

Štai pagrindiniai, dažniausiai girdimi argumentai, kuriais grindžiama nuomonė, kad politika ir krikščionybė yra nesuderinami dalykai.

I. Politika yra purvinas reikalas, suteršiantis visus, kurie į ją leidžiasi.

II. Politika – kompromisų menas, o krikščionybė reikalauja nedaryti moralinių kompromisų.

III. Politika pagrista lojalumais (partijai, ideologijai, tautai, valstybei, lyderiui), kurie reikalauja absoliutaus įsipareigojimo, o tai kertasi su absoliučia pareiga Dievui; taigi politika – savotiška stabmeldybė.

IV. Politika, anot Carlo Schmitto, yra perskyra tarp draugo ir priešo. Krikščionybė, liepianti pamilti priešus, neleidžia nieko laikyti priešais ir siekia įveikti politikos įvestą žmonių susiskaldymą.

V. Politika kaip aukščiausią tikslą iškelia rūpestį žemiškaisiais dalykais – ekonomika, socialiniais reikalais, gynyba ir pan., tuo tarpu krikščionis turi rūpintis amžinuoju sielos išganymu.

Taigi atrodytų, kad krikščionis neturi dalyvauti politikoje.

Tačiau Tomas Akvinietis pateikdavo prieštaravimus tam, kad į juos atsakęs, vystytų savo tezę. Taigi –

Sed contra:

Ad primum. Taip, iš tiesų politika Lietuvoje, kaip išryškino pastarojo meto skandalingi įvykiai, yra kupina ydingų praktikų, joje tvyro pagedimo (lot. corruptio) ir ciniško egoizmo atmosfera. Tačiau jei politika ir yra išskirtinai purvina, moralinių pavojų ir dviprasmybės kupina aplinka, tai tuomet jai ypač reikia žmonių, kurie į politiką ateitų vedami noro tarnauti kitiems žmonėms, suvokdami šią tarnystę kaip kilnų pašaukimą. Tik taip – iš vidaus – galima ją pradėti keisti. Būtent krikščionys, kurių tikėjimas kelia tarnystės artimui pareigą, gali veikti politikoje nesusitapatindami su egoistiniais interesais ir demonstruoti kitokią, naują politikos kokybę.

Korupcijos kultūrą, demoralizaciją ir idealų praradimą gali pakeisti tik savotiškas „Giulianio efektas“ politikoje. Niujorko viešosios erdvės atgimimą kažkada pradėjo Rudi Giulianio įžvalga, kad Niujorko gatvės taps saugios, jeigu jos atrodys saugios, žmonės nebijos ir noriai į jas eis. Lygiai taip Lietuvos viešosios politinės erdvės atgimimas ir tikras atsinaujinimas gali prasidėti tada, jei politika bus suprantama kaip kilnus pašaukimas ir į ją ateis asmenybės, kurių vaizduotės ir aspiracijų horizontas neapsiriboja galimybe sėkmingai „prasisukti“ ar gauti pinigėlių už „zadanijos“ atlikimą.

Tai nereiškia, kad politinė praktika nekelia dvasinių pavojų – taip, gundymai galia ir pinigais ypač aštrūs politiniame gyvenime. Tačiau labiau tikėtina, kad moraliniams pavojams geriau atsispirs tie, kurių religinis ugdymas moko atpažinti pagundas ir joms priešintis.

Ad II. Kai kalbama apie kompromisą politikoje, paprastai į vieną daiktą paviršutiniškai suplakami keli reiškiniai ir aspektai.

Siekiant sukaupti sprendimui reikalingą politinės valios masę, dažnai tenka ieškoti „vidurio kelio“ tarp skirtingų pozicijų ir interesų, juos derinti ir dalyvauti politiniuose „sandėriuose“: „mes nereikalausime A, jeigu jūs sutinkate su B“. Toks kompromisų ieškojimas mažai ką turi su moraliniais sprendimais – tai politinio parankumo ir sveiko proto sritis.

Kitas kompromiso tipas – kai reikia spręsti, ar ginti moraliniu požiūriu maksimalistinę poziciją, kuri rizikuoja patirti politinę nesėkmę, ar priimti „praskiestą“, kompromisinę poziciją, kuri turi galimybę būti priimta. Atrodytų – paprasta: krikščionis turi liudyti tiesą ir tik tiesą.

Tačiau pasvarstykime konkretų negimusios gyvybės gynimo pavyzdį. Kas krikščioniui priimtiniau – ar įstatymas, visiškai uždraudžiantis abortus, kuris nebus priimtas, ar įstatymas, sugriežtinantis nėštumo nutraukimo taisykles, kuris turi šansą būti patvirtintas? Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad nereikia nė abejoti – teisingas pirmasis variantas: krikščionis negali daryti kompromisų su sąžine ir pritarti abortams jokia apimtimi!

Tačiau pažvelkime kiek kitaip: pirmuoju atveju viskas pasiliks, kaip buvę, o antruoju atveju abortų sumažės – dalis negimusių gyvybių bus išgelbėta. Taigi šiuo atveju reikia siekti ne ginti maksimalistinę poziciją bet kokia kaina, o siekti mažesnio blogio. Kartais suprasti, kas konkrečiu atveju yra mažesnis blogis, yra labai nelengvas ir subtilus gebėjimas, kuriam krikščionis politikas turi mąstyti ir ruoštis ne mažiau, negu centrinio banko valdytojas svarsto, prieš nustatydamas palūkanų kursą.

Trečias aspektas tas, kad svarbiausiuose politiniuose sprendimuose reikia spręsti įtampą tarp priešingų principų ir prieštaringų tendencijų: tarp individo interesų ir bendrojo gėrio, tarp laisvės ir saugumo, tarp tradicijos ir inovacijos, tarp asmens ir bendruomenės, tarp teisių ir pareigų ir t.t. Konkreti situacija reikalauja parinkti optimalų sprendimą tarp įtampoje esančių priešingų idėjų ar principų polių. Tačiau tai nėra “kompromisas”, o aristotelinio “aukso vidurio” kelio paieškos, reikalaujančios ne tik didelės patirties, bet ir politinės išminties, kuri įgalina įžvelgti bendrojo gėrio kontūrus dviprasmiškoje ir prieštarų draskomoje situacijoje.

Taigi politika yra savotiškos “dvasinės pratybos”. Giluminių, svarbiausių politinių gebėjimų formavimas susijęs su dvasiniu ir intelektiniu tobulėjimu, valios ir proto lavinimu, vykstančiu tuomet, kai dalyvaujama politikos gyvenime, idėjų paieškose, diskurso formavime ir sprendimų priėmime. Be abejo, tame procese yra ir pagundos, ir kliūtys, ir klystkeliai – be jų nebūna tikro tobulėjimo.

Ad III. Būtent krikščionybė ir atskyrė politiką ir religiją. Tenoriu priminti garsųjį prilyginimą apie denarą („Kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui“). Pati religija sukuria sferą, kuri atskira ir autonomiška politikos atžvilgiu. Religijos ir politikos atskyrimas iš esmės sutampa su krikščioniškosios civilizacijos bei jos įtakos politikos plotmėje ribomis.

Toks politikos ir religijos atskyrimas nereiškia, kad atsiranda politikos sfera, galinti konkuruoti su religijos absoliučiu reikalavimu žmogaus egzistencijai. Pats evangelinis palyginimas subtiliai parodo, kad politika yra subordinuota religijai: jeigu denaras, ant kurio yra ciesoriaus atvaizdas, priklauso ciesoriui, tai pats žmogus, kuriame yra Dievo atvaizdas, priklauso Dievui. Ir Apaštalas Laiške romiečiams prideda, kad „nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo“. Krikščionis politikas puikiai žino, kad valdžia ne absoliuti ir pati save legitimuojanti, bet gauta iš Dievo, ir prieš Jį už valdžios naudojimą reikės atsiskaityti.

Politikos reikalavimai žmogui turi būti pasverti ir įvertinti religinės pareigos, sąžinės šviesoje – tai yra galutinė, neliečiama instancija. Ji turi gelbėti nuo to, kad politiniai idealai – tauta, valstybė, ideologija, galų gale, žmogaus teisės – nebūtų paversta stabais, kuriems aukojami žmonės ir žmogiškumas. Krikščionis turi visada matyti politinių tikslų ir idealų, kad ir kokie gražūs ir kilnūs jie būtų, reliatyvumą tikrojo Gėrio – žmogų sukūrusio ir už jį pasiaukojusio Dievo – atžvilgiu.

Taigi politikos ir religijos, valstybės ir Bažnyčios atskyrimas turėtų būti suvokiama ne kaip agresija religijos ir Bažnyčios atžvilgiu (kaip kad ją XIX amžiuje suprato pal. Pijus IX), bet kaip nuostata, apsauganti ir Evangelijoje nubrėžtą subsidiarią politikos autonomiją, ir – nė kiek ne mažiau svarbu – pačią Bažnyčią.

Mat kai tik Bažnyčia susitapatina su politika (partija, valdžia, politine ideologija) ar prisiima politinį vaidmenį, ji būna įstumta į situaciją, kur tampa priversta elgtis prieš savo sąžinę. Krikščioniškosios demokratijos sukūrimas buvo bandymas rasti išeitį iš šios dilemos – sukurti naujos kokybės politiką, kurioje Bažnyčia matytų savo idealų pasaulietinį pratęsimą.

Tačiau paaiškėjo, kad krikščioniškosios demokratijos politikai, by and large, niekuo ne geresni už kitus (prisiminkime Italijos pokario krikščioniškąją demokratiją) – politika pasirodė stipresnė už krikščionybę. Tos pačios susitapatinimo dilemos vėl sugrįžo, todėl II Vatikano susirinkime buvo nuspręsta Bažnyčiai laikytis atskirai nuo politikos.

Tačiau ar tai reiškia, kad krikščioniška politika neįmanoma? Ar krikščioniškos politikos idealą reikia palaidoti – kad tai neišsipildžiusi žmonijos svajonė, kad nieko iš to nebus ir būti negali?

Anaiptol. Skvarbesnis politikos ir krikščionybės atskyrimo Šv. Rašte skaitymas būtent ir nurodo, kaip, kuria prasme krikščioniška politika yra galima. Politika turi būti teisiama sąžinės šviesoje, o krikščionio politinės apibrėžtys – įsitikinimai, ideologija, politiniai tikslai – turėtų būti išvestiniai iš religinių įsitikinimų, tačiau suformuluoti pasaulietine kalba, perteikti sekuliariomis priemonėmis.

Čia išduosiu netikėtą tiesą, kurią man ilgai sekėsi nuo visų nuslėpti: iš tiesų nesu konservatorius. Svarbiausia mano tapatybės dalis, jos šerdis yra krikščionybė. O konservatizmas yra tiktai mano giliausių įsitikinimų politinė interpretacija. Neatmetu galimybės, kad kiti žmonės tuos pačius religinius įsitikinimus savo asmeninės patirties ar visuomeninio konteksto šviesoje gali interpretuoti kitaip, ir iš savo krikščioniškų įsitikinimų išvesti kitokią politinę pasaulėžiūrą: liberalizmą ar netgi – horribile dictu! – socializmą.

Man regis, tokia ir turėtų būti krikščionio politinė pasaulėžiūra: tikėjimo vertybės, perspaustos per asmeninių įsitikinimų ir pasiryžimo veikti bendrajam gėriui prizmę.

Svarbu tai, kad savo politinę pasaulėžiūrą ir veiklą krikščionis turi grįsti, legitimuoti ne apeliavimu į Apreiškimą, bet pasaulietinėmis, pačios politikos kategorijomis. Krikščionis politikoje turi apeliuoti į racionalumą, sveiką protą, solidarumą, dosnumą, meilę tėvynei, bendrąjį gėrį. Bet ne į Bibliją, nes taip darydamas jis peržengtų paties jo religijos Steigėjo nubrėžtą ribą tarp tikėjimo ir politikos.

Krikščioniškos politikos santykis su krikščionybe turėtų būti toks pat, panaudojant seną Heinricho Böllio palyginimą, koks ir bulvės santykis su ją išauginusia dirva: ji visa iš dirvos, bet ji nėra dirva. Krikščioniška politika visa iš krikščionybės, bet ji nėra religija. Ji pirmiausia yra politika – su savita prigimtimi ir su politikai savitomis kategorijomis.

Ad IV. Politikos prigimtis, pačioje jos esmėje glūdintis priešiškumas (“politika – perskyra tarp priešo ir draugo”) ir yra šio priekaišto politikai pagrindas. Kvailiausia būtų neigti: “Ne, politika ne tokia!” – visi puikiai žinome, kad ji būtent tokia iš prigimties ir yra.

Tačiau krikščionybė nuo pat savo pradžios siekė sušvelninti ir civilizuoti, taikingu keliu nukreipti šią pamatinę politikos įtampą. Į politiką krikščionybė atnešė krikščioniškos visuomenės viziją – visuomenės, kurioje priešiškumai sušvelninami ir pajungiami gilesnei bendrystei, o politinis konfliktas paverčiamas taikiomis varžybomis, kur “priešai” virsta “politiniais oponentais”, ir jų nesiekiama sunaikinti. Dabartinė Vakarų demokratija – krikščionybės pastangų sušvelninti prigimtinį politikos priešiškumą rezultatas (suderintas su ne mažiau krikščioniška nuostata, kad visi žmonės turi nemirtingą sielą, nelygstamą prigimtinį orumą, ir todėl turi turėti visas iš jų prigimties kylančias teises – taip pat ir teisę būti politikos subjektu).

Taigi tik krikščionybė gali pažaboti prigimtinį politikos priešiškumą ir paversti jį civilizuotomis, žmogaus orumą gerbiančiomis, pamatinį sutarimą pripažįstančiomis varžybomis dėl tiesiausio kelio į bendrąjį gėrį. Ten, kur krikščioniškų vertybių pamatas, paskutiniai jo likučiai suardomi, politika, netgi demokratinė politika vėl grįžta į pagonišką nevaržomo priešiškumo stichiją. 

Ad quintum. Žmonių gerovė, visuomenės ir valstybės bendrasis gėris – tai, ko siekia politika – priklauso, kaip tikime, nuo žmogaus prigimties visumos realizavimo. Visuomenė, kuri ignoruoja žmogaus prigimtį, kuri pagrįsta tą prigimtį iškreipiančiais principais, nebus nei sėkminga, nei laiminga.

Tą ir matome dabartinėje Europoje. Apie tai skvarbiai kalbėjo ir popiežius Benediktas XVI: „Niekas daugiau nebeginčija ekologijos svarbos. Mes privalome įsiklausyti į gamtos – prigimties – kalbą ir atsiliepti atitinkamai. Tačiau aš norėčiau pabrėžti aspektą, kuris man atrodo esąs apleistas, tiek šiandien, tiek praeityje: taip pat egzistuoja ir žmogaus ekologija. Žmogus taip pat turi prigimtį, kurią jis privalo gerbti ir kuria jis negali panorėjęs manipuliuoti. Žmogus nėra vien tik save kurianti laisvė. Žmogus nesukuria pats savęs. Jis yra intelektas ir valia, bet jis taip pat yra ir prigimtis, ir jo valia yra teisingai sutvarkyta, jeigu jis gerbia savo prigimtį, įsiklauso į ją ir priima save kaip tą, kas jis yra, kaip tokį, kuris nesukūrė pats savęs. Tik šiuo, ir jokiu kitu būdu, išpildoma tikroji žmogaus laisvė“ (Kalba Reichstage 2011 m. rugsėjo 22 d.).

Popiežius Benediktas nurodo ir tai, kad esminis žmogaus prigimties bruožas yra jo sukurtumas, kitaip tariant, jo kaip Dievo kūrinio savastis. Todėl tik krikščionybės įžvalgų šviesoje įmanoma pažinti žmogaus prigimties visumą – be kurios neįmanomas laimingos, klestinčios ir sėkmingos visuomenės kūrimas. Todėl krikščionybės balsas yra būtinas žmonijos pokalbyje ieškant kelio į bendrąjį gėrį. Aišku, kaip sakyta, tame pokalbyje jis turi kalbėti ne religijos, bet politikos kalba, ne daužyti Biblija į stalą, bet siekti įtikinti racionaliais argumentais.

Taigi šitaip pagrindžiama krikščionybės, krikščionių indėlio į laimingos visuomenės kūrimą būtinybė.

Tačiau yra ir antroji argumento pusė – kodėl krikščionis turėtų tuo užsiimti? Atsakymas glūdi toje pačioje žmogaus prigimtyje. Krikščioniškoji teologija ne tik nepaneigė, o tik dar labiau prisodrino turiniu Aristotelio įžvalgą, kad žmogus yra politinis gyvūnas. Politiškumas, gyvenimas politinėje bendrijoje yra neatskiriama žmogaus prigimties dalis. Religija nesunaikina žmogaus prigimties. Dar daugiau: tik religinis formavimas ir gilus tikėjimo gyvenimas gali padėti suformuoti valią kaip pagrindinį politikos įnagį, išmokyti ją kreipti į bendrąjį gėrį – tą duoda tik krikščionybė.

Todėl nedalyvaudamas politikoje krikščionis negali iki galo realizuoti savo kaip politinės būtybės prigimties. Žinoma, tai nereiškia, kad visi turi balotiruotis, stoti į partiją ir t.t. Visi taip pat turime pareigą ieškoti tiesos, bet tai nereiškia, kad visi turime būti mokslininkais. Man atrodo, krikščioniui privalomas politiškumo minimumas turėtų būti atlikti savo pilietinę pareigą balsuojant. Savo ruožtu politinis apsisprendimas, už ką balsuoti, turi būti grindžiamas politinio gyvenimo pažinimu ir sąžinės, religinių įsitikinimų šviesoje apmąstytu politiniu santykiu.

Tačiau jei kuris krikščionis nusprendžia eiti tolyn, prisiimti gilesnį ir svaresnį politinį vaidmenį, įstoja į partiją ar tampa kandidatu, jo parapijiečiai ir tikėjimo bendrininkai turėtų ne už nugaros šnypšti: “Jis pardavė sielą!..”, bet vertinti bei gerbti šį apsisprendimą politinei tarnystei, lydėti bei stiprinti jį savo malda.

Ergo...

Viską pasvėrus, matyti, kad krikščionis ne tik gali, bet ir privalo dalyvauti politikoje, ir kad krikščioniška politika ne tik nėra oksimoronas, bet Europos visuomenių siekinys ir viltis.

Čia galėčiau ir sustoti. Tačiau lieka neatsakyti dar pora neišvengiamai iškilsiančių klausimų.

Pirmas. Ar krikščionys turėtų siekti kurti krikščionišką visuomenę? Juk žvelgiant į dabarties žmoniją, nepanašu, kad tai galėtų pavykti. Ir ar nėra taip, kad krikščionybė autentiškiau išpažįstama ten, kur ji nėra socialinė norma ir kur krikščioniu tampama ne dėl socialinio spaudimo, ne todėl, kad „visi taip daro“?

Antras. Tai kodėl nėra krikščioniškos politikos? Kodėl krikščionys politikoje pradingsta ir autentiškai evangelinio balso arba nėra, arba jis būva šaižus, rėksmingas ir skaldantis?

Į pirmąjį klausimą atsakyti nėra lengva. Man atmintyje iškyla matyto dokumentinio filmo scena – kai Šv. Jonas Paulius II pirmojo savo vizito, tapus popiežiumi, į Lenkiją metu milijoninės minios akivaizdoje intonavo Šv. Dvasios priesaką: „Perkeiskite žemės veidą. Šios žemės veidą!“

Tai įpareigojimas kurti krikščionišką visuomenę šioje žemėje, šioje šalyje, šioje tautoje. Tačiau užtenka atsiversti „Delfi“ (ar bet kurį kitą portalą, bet aš dažniausiai skaitau būtent „Delfi“), ir supranti, kaip labai toli mes esame nuo krikščioniškos visuomenės. Bet kas tai yra? Jeigu mes jaučiamės labai toli, tai gal turime nuojautą, kur norėtume būti, ko mums trūksta?

O ir kas yra krikščioniška visuomenė? Gal įsivaizduojame ją kaip prieškario Lietuvą su jos oficialia suvalstybinta katalikybe? Kažkada mačiau labai gražų archyvinį atviruką, kuris man susumuoja tarpukario Respublikos vertybinę sanklodą: arkivyskupas Skvireckas, skaitantis kalėdinį sveikinimą Kauno Radiofone, su pilnomis vyskupo regalijomis, mitra, pastoralu, netgi pirštinėmis, nors niekas jo radijuje nemato: mieli, bet klaidinantys vaizdai.

Krikščioniška visuomenė nėra prieškaris. Krikščioniška visuomenė nėra joks istorinis pavidalas. Tai nėra visuomenė, kur visi vieningai išpažįsta katalikų tikėjimą – tokių pavidalų niekada nebuvo (taip manyti yra pasiduoti istorinei fikcijai), ir niekada nebus. Krikščioniška visuomenė mūsų dienomis nėra nieko, kas jau buvo praeityje, ir tą reikia labai aiškiai suvokti. Jeigu norime suprasti, kas mūsų dienomis yra krikščioniška visuomenė, vaizduotėje turime atsisakyti leistis į nostalgiškas istorines iliuzijas.

O kas ji yra?

Krikščioniška visuomenė yra pagrįsta laisve – Dievas nori, kad mes jį pasirinktume laisvai, o ne todėl, kad koks nors Putinas, krikščioniškas karalius ar Bizantijos imperatorius liepia.

Krikščioniška visuomenė yra tokia visuomenė, kuri sudaro visas sąlygas tikėti ir kurioje regimi tikėjimo vaisiai – tai du esminiai momentai.

Tokia visuomenė netrukdo ar net, kiek jos pačios jėgos leidžia, padeda tikėti. Be to, joje, pačioje jos sandaroje matyti gyvo tikėjimo vaisiai. Krikščioniška visuomenė skatina ugdyti dorybes ir tėvams auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, nes šeima, tėvų ir vaikų ryšys yra pati švenčiausia, pirmapradė visuomeninė tikrovė. Moksle ir kultūroje tokia visuomenė ragina ieškoti tiesos – bet tai anaiptol nereiškia, kad yra viena tiesa: dėl tiesos galima ir ginčytis, svarbu pripažinti, kad tiesa egzistuoja ir ją pažinti yra svarbu. Ji pripažįsta, kad mokslas turi judėti link tiesos, o ne (reliatyvistiškai) manyti, kad kaip kam patinka, tokios pažiūros ir teisingos.

Tai visuomenė, kuri savo viduje pagrįsta gailestingumo ir atjautos santykiais. Būtent to mūsų visuomenėje nėra ir kai susiduri su kasdienio beširdiškumo, žiaurumo apraiškomis, suvoki, kad to labiausiai reikia.

Vėlgi, trūksta gailestingumo ir solidarumo kaip asmeninių moralinių savybių, jausmų ir darbų normos, o ne negyvo juridinio „solidarumo“, įtvirtinto įstatyme. Didžiausia klaida – manyti, kad moralinės visuomenės savybės slypi įstatymų nustatytose taisyklėse. Gal ir reikia progresinių mokesčių, gal ne – tačiau klaida manyti, kad nuo jų žmonės taps solidaresni. Solidarumas – tai sąmoningas moralinis sprendimas kažko atsisakyti, kažką paaukoti vargingesnių, nelaimės ištiktųjų labui.

Mūsų visuomenei labai reikia gailestingumo, ji labai nuo jo nutolusi – būtent tai yra matas, pagal kurį galima matuoti mūsų visuomenės distanciją nuo krikščioniškos visuomenės idealo.

Ar krikščionišką visuomenę pasiekti realu?

Tai visuomet bus vizija ir idealas. Istorijoje buvo daug momentų, kai visuomenės priartėdavo prie krikščioniškojo idealo, kiek apskritai laisvos valios žmonių bendrijai tai yra įmanoma. Tačiau laikas, istorija nestovi vietoje ir pasiektą moralinę, tikėjimo aukštumą lydi apsnūdimas, nuopuolis, visuomenės klysta ir praranda, ką buvo įgiję. Čia nėra tokio progreso, kaip moksle – padarei atradimą, paskelbei žurnale, ir jis jau niekada nebepradings. Tikėjimo, moralės požiūriu nuolat plaukiame prieš stiprią tėkmę, kuri nuneša atgal tą pačią akimirką, kai nustoji stengtis ir iš visų jėgų irtis į priekį. (Tai ir būtų tikroji pažanga – kiek mes einame prie, ar bent nenutolstame nuo, dorybių praktikos visuomenėje idealo; tai tikrasis progresas, priešingas liberaliai progreso sampratą, kurią šmaikščiai pašiepė Chestertonas: jeigu nesiseka artėti prie idealo, pakeiti idealą, pasakai, kad tas senasis moralinis idealas nebeaktualus, ir tai pavadini pažanga.)

Į antrąjį klausimą – kodėl nėra krikščioniškos politikos – atsakyti dar sunkiau. Vienas, lengvas, pernelyg lengvas atsakymas būtų: todėl, kad krikščionys vengia eiti į politiką. Tačiau turbūt yra ir gilesnių priežasčių. Neturiu recepto, kaip esamą padėtį garantuotai pakeisti. Tačiau galiu numatyti kelis dalykus, kurių nepakeitus situacija tikrai nepasikeis.

Pažvelkime į kelias raktines epochas, kurių metu krikščionybė, skleisdama savo religinę žinią, perkeitė ir pačią visuomeninę terpę, politinę tikrovę: vėlyvąją Romos imperiją, Kontrreformaciją, Šv. Jono Pauliaus II pontifikatą. Krikščionybė buvo visuomenės aspiracijų smaigalyje, formavo viziją, buvo kūrybinis elementas, perkuriantis politinę tikrovę per nuoseklų savo religinės vizijos įgyvendinimą.

Dabar krikščionybę ištikusi pasitikėjimo savimi krizė. Jaučiamės esą ariergarde, kovojančiame besitraukiančios, save pasmerkusios pralaimėti kariuomenės mūšius. Su nostalgija kalbame apie „krikščioniškas Europos šaknis“, bet nedrįstame kalbėti – netgi sau nedrįstame pasakyti – apie krikščionišką Europos ateitį.

Privalome būti avangarde, siūlyti visuomenės viziją, atliepiančią į didžiausius dabarties žmonių skaudulius. Privalu atsisakyti vien tik žūtbūtinio kabinimosi, kaip į pagrindinį krikščionišką uždavinį, į konservatyvių visuomenės bruožų saugojimą. Konservatorius gali taip daryti, krikščionis turi žvelgti plačiau ir toliau.

Reikia drąsos sakyti: mūsų vizija ne mažiau teisėta, negu ateistinė ar liberaliosios kairės. Netgi atvirkščiai – ji vienintelė, kuri turi pagrindą tiesoje, didžiojoje tiesos apie žmogų, visuomenę, apie žmogaus vietą pasaulyje paieškų tradicijoje. (Tačiau tai anaiptol nereiškia tiesos monopolio – turime būti pasiryžę nuolankiai savo įžvalgas tobulinti, nes visos žmogiškos įžvalgos dalinės ir paženklintos laikinumo žyme.)

Gindami krikščionišką poziciją tokiais svarbiais klausimais, kaip negimusios gyvybės apsauga, šeimos samprata ir pan., mes turėtume sau užsiduoti klausimą apie tai, ar mūsų visuomenė dar išsaugojo tam tikrus įsipareigojimus krikščionybės moralinei tvarkai, ar esame jau galutinai juos praradę, ir dabar tai tik „laiko klausimas“, kol paskutiniai paveldėti krikščioniškumo bruožai bus prarasti.

Ar nebūna taip, kad mes giname sienas, nors gyventojai seniai miestą apleido? Ar nereikėtų labiau rūpintis, kad gyventojai į tą krikščionybės miestą atgal sugrįžtų? Mes bandome įstatymų lygmeniu apginti vertybes, kurių visuomenės didelė dalis nesupranta ir joms nepritaria – užuot bandę apginti, paskleisti ir įtvirtinti tas vertybes visuomenėje.

O kaip dabarties krikščionis turėtų skleisti savo žinią post-krikščioniškoje visuomenėje? Pirmiausia turbūt mėgindamas giliai suprasti – ne tam, kad pasmerktų, bet su meile priimtų – jį supančią visuomenę, jos aspiracijas, sopulius ir žaizdas.

Ko mūsų visuomenei trūksta? Meilės, užuojautos, pasitikėjimo, aukos ir aukojimosi, pastovumo. Ją ženklina ir išyrančių šeimų psichologinės dramos, patyčios ir savižudybės, ir bendruomeninių šaknų praradimas, emigracija, ir herojiškos tikrovės ilgesys bei dabarties menkystė, ir nesaugumas dėl ateities. Tai ir patyčios mokyklose, ir lyderystės kultūra. Ir, viena vertus, sėkmės bei pirmavimo kultas, ir, kita vertus, radikalūs lygybės reikalavimai. Šita kultūra pilna prieštaravimų.

Tai didžiai traumuota ir kompleksuota visuomenė, už kurios išmoningų pasiteisinimo ir dėmesio nukreipimo strategijų žioji žiauri tuštuma: terror mortis conturbat me.

Krikščionybė turi į tai atsakymą. Kartu su šita karta ir šita visuomene turime išmokti vėl gerbti ir vertinti gyvybę.

Nepaisant visų tų šūkių apie kūrybiškumą, šitos civilizacijos mašinos vis labiau sukasi tuščia eiga, vis labiau buksuoja vietoje. Kūrybinių idėjų, tikrai radikalaus iššūkio jai seniai niekas nepasiūlė.

Krikščionybė turi būti priešakyje, užduoti toną, kurti viziją, rodyti iššūkį ir pavyzdį. Tuomet bus galima kalbėti ir apie krikščioniškos politikos grįžimą.

Explicit.