Lapkričio 6 d. 18 val. Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ atidaroma Gretos Alice (Greta Liekytė) paroda, skirta Ričardo Gavelio romanui „Vilniaus pokeris“. Menininkė ne tik pirmoji kuria iliustracijas šiam lietuvių literatūros klasika tapusiam kūriniui, tačiau taip pat turi ambicijų ateityje visą romaną paversti piešinių serija.

„Grafikos darbuose prieš trisdešimt metų parašytos knygos įvykiai dažnai vaizduojami taip, lyg vyktų šiandieniniame Vilniuje. „Vilniaus pokerio“ iliustracijos man yra visų pirma asmeninis projektas, todėl ir rezultatas labai asmeniškas – gyvenimas „rajone“, ilgus dešimtmečius nekintantys jame sutinkamų moterų tipažai, turgus, laiptinės, mėlyni balkonai ir kiti Vilniaus atributai“, – apie savo iliustracijas pasakoja menininkė.

Autorė sako siekianti perteikti R. Gavelio rašymo stilių, kai tas pats įvykis papasakojamas skirtingų veikėjų ir galiausiai išryškėja visiškai skirtingos istorijos versijos: „Ričardo Gavelio kūryba, mano akimis, labai vizuali, jo tekstuose gausu spalvų bei atmosferiškumo. Man pačiai kūryboje labai svarbus kūniškumas“.

Ji priduria, jog ne vieną žiūrovą jos iliustracijos paskatino atrasti iki tol nežinomą lietuvių literatūros kūrinį – daug ką nustebina, kad lietuvių rašytojai apskritai nagrinėja tokias sudėtingas temas ir kad panaši knyga galėjo būti parašyta 1989 metais.

„Greta atstovauja šiuolaikinei iliustracijai, grafikai, menui apskritai, pasižyminčiam tiek temų universalumu bei konceptualumu, tiek komiksine ryškių spalvų samprata. Autorei yra būdingas jaunatviškai ironiškas požiūris į meną ir į gyvenimą, kuriame esama ir smagaus pasikikenimo, ir intelektualaus pakrizenimo, ir sardoniško juoko buitinių ir būties nesąmonių atžvilgiu. Tai užburia, tai daro poveikį, nes bent jau lietuviškasis menas iki šiol yra pernelyg sukaustytai rimtas ir tariamai solidus“, – Gretos Alice kūrybą apibūdina dailėtyrininkas dr. Vidas Poškus.

Gretos Alice teigimu, jau prieš 9 metus, pirmą kartą skaitydama „Vilniaus pokerį“, ji žinojo, kad tai bus jos gyvenimo projektas. Šįmet ji su knygos iliustracijomis apsigynė magistrinį darbą Vilniaus dailės akademijoje, o ateityje norėtų išleisti romanui skirtą ziną (zinas – savileidybos principu išleistas limituoto tiražo žurnalas – red. past.). Šioje parodoje savaitgaliais ji taip pat planuoja rengti kūrybines trimačių atvirukų dirbtuves.

Paroda veik iki lapkričio 24 d. Galerijos darbo laikas: II–VI 12–18 val.

Akademijos kultūros centro nuotrauka

Spalio 27 d. vyko kun. Algirdo Mykolo Dobrovolskio – Tėvo Stanislovo OFM Cap. – gimimo ir krikšto 100 metų sukakties minėjimas (1918 m. spalio 27 d.–2018 m. spalio 27 d.) Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje. Mišias celebravo Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ, pamokslavo – kun. br. Julius Sasnauskas OFM. Giedojo kamerinis choras „Aidija“, vadovas Romualdas Gražinis, Vilniaus universiteto grigališkojo giedojimo mokykla „Schola Cantorum Vilnensis“, Panevėžio grigališkojo choralo studija „Vox Letitia“.

Akademijos kultūros centro nuotrauka

– Neatsiklausęs Jūsų, užrašinėju žmonių pasakojimus apie Jus.

– Aš nieko negaliu – nei prieš, nei už – pasakyt. Žinoma, visuomet, kai klebonas išvažiuoja, palieka tam tikrą atsiminimą. Jeigu tai nebus labai išpūsta, rašyk. Esi metraštininkas, o metraštininkui pastabų neduodama. Metraštininkas, ką tik gali, turi užfiksuoti. Aš neprisidedu prie to niekuom – nei už, nei prieš. Metraštininkas turi teisę toj vietoj rinkti žinias, blogas ar geras. (Iš pokalbio su tėvu Stanislovu 2002 m. Paberžėje)

Žilvino Jasio nuotrauka

Apie tėvą Stanislovą su savo netektimis ir vargeliais glaudėsi paklydėliai ir priklydėliai (tėvas Stanislovas juos vadino nelaimėliais, visuomenės prarastaisiais), nes dar pulsavo troškimas pakilti iš nuopolių, suvokti ir susivokti. Tada buvo svarbūs tėvo Stanislovo savi, nepakartojami elgsenos receptai, taikomi tiek mokinių grupėms, tiek suaugusiems: darbu, nuovargiu užpildyti laiką – nelieka laiko pykčio ir blogio tarnams. Taip ne vienam ištiesė Dievo ranką, įsikabinusį pakėlė kelio vingiuose, taip eita tiesiau saulės link.

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Ne vienam pirmiausia įstrigo tėvo Stanislovo keičiama ir sukurta aplinka. Savo rinkinių tėvas Stanislovas nevadino kolekcijomis. Apsidairome: iš žemės kilęs daiktas – girnapusė, puodas, spyna, raktas, lova. Akmens, metalo ir medžio vienovė. Iš daiktų kurta autentika, užpildyta vaizdu, jutimais, kvapu, kurta daikto filosofija. Pasak t. Stanislovo, vyko „daiktų, meno ir žmogaus sąlytis“

Tėvo Stanislovo sukaupta žalvarinių puodų kolekcija. Kėdainių r., Paberžės k. 1988 m. Mečislovo Sakalausko nuotrauka / LCVA

„Kai pažiūriu į metrinio storio Dotnuvos vienuolyno sienas, pagalvoju: kaip galima leisti suirti tam, kas kažkada pareikalavo tiek žmonių prakaito, sveikatos, lėšų. Aš griūdamas einu, kad tos sienos nesugriūtų. Pirmomis dienomis buvo tikras košmaras, o paskui – geryn, geryn. Nežinau, už ką Dievas man suteikė tiek sveikatos. Pats stebiuosi, kad kiekvieną dieną galima tiek pasistūmėti. Kasdien slinkomės iš griuvėsių, kurie buvo gal jau daugiau negu griuvėsiai. Ir buvo labai daug gerų žmonių. Dabar taip pat turiu puikų ansamblį dirbančių žmonių, kurie padeda pakelti visus rūpesčius. Dengiami stogai, statomos krosnys – gūžta kuriama. Apsikuopėme ir apsilopėme, kad čia būtų jauku ateinantiems“ (iš 1991 m. interviu).

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Tėvas Stanislovas Bažnyčioje gaivino (tai jo žodis) choralų tradiciją. Kvietė įsiklausyti – ne kartą girdėjome įvairiomis progomis lotyniškai giedantį liturginius Viduramžių tekstus per Šv. Mišias, palydint mirusįjį kapinėse, įvairiuose renginiuose. Žodžių prasmių ir melodijų vingiai, gamtos ir žmogaus ritmo pajautos, kai giedojimas susilieja su tyla, su Dievo balsu.

Tėvas Stanislovas. Paberžė, 2004 m. Gintaro Česonio fotografija

Pamaldos laikytos sąžiningai pagal liturgiją, buvo neskubama, tačiau ir neuždelsdavo, nesuveliamas ritualas. Laikėsi senojo liturgijos ritualo, veidu atsigręžęs į altorių... Tarp žmonių atsirasdavo ir per Mišias. Pamoksle nebuvo daug kalbų. Pripažinkim, pirmąsyk klausydamas pamokslo, šiek tiek sutrikdavai (gal net priblokšdavo), nes negirdi tradicinio turinio, neapsiribojama tik įprastu skaitinio komentaru; girdėjai ne tik apie Dievą, bet ir apie žmogų; bet nebuvo priekaištų, bauginimų, nebuvo nuolatinių pagraudenimų dėl per trumpų drabužių, dėl alkoholio, neištikimybės Bažnyčiai. Tėvo Stanislovo pamokslo turinys galbūt buvo unikalus, nes sakralumas kildavo iš gamtos duotybių, metų laiko darbų. Paprastai pamokslą ar pamaldas baigdavo: eikite. Net ir sekmadienį ragindavo: eikite tvarkyti šieno, kasti bulvių, nes saulutė motinutė teikia malones.

Ištraukos iš Ryto Tamašausko pranešimo, skaityto per t. Stanislovo minėjimą Dotnuvoje.

Vysk. Darius Trijonis su Fokularų judėjimo jaunimu Romoje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Apie ką tik pasibaigusį Vyskupų Sinodą ir jo rezultatus kalbamės su Lietuvos Vyskupų konferencijai atstovavusiu Vilniaus augziliaru vysk. Dariumi Trijoniu.  

Bažnyčios žvilgsnis ir jaunimui skiriamas dėmesys rodo, kad jauni žmonės yra vertinami, kad Bažnyčiai svarbu žvelgti į jaunąją kartą, kuri ateityje galėtų atsakingai vesti Bažnyčią į priekį. Buvo kalbama apie pašaukimo ugdymo svarbą, apie būtinumą įtraukti daugiau pasauliečių, kurie padėtų jaunimui auginti savo pašaukimą, kad būtų skiriama daugiau dėmesio parapijoms ir kad vyskupai, kunigai, kurie rūpinasi bendruomenėmis, skirtų dėmesį jaunajai kartai, kad tai nebūtų tik vienas iš galimų pasirinkimų, bet dėmesys, patvirtinamas darbais, būtų skiriamas nuolat

Sinodo metu buvo sakoma, kad baigiamasis dokumentas – tai ne vienkartinis receptas, kuris tinka kiekvienam žemynui ir bet kuriai bendruomenei. Kiekviena Vyskupų konferencija pritaiko sau, kas aktualu, kas svarbiausia. Pačiame dokumente labai gražiai sakoma, kad jaunystė nesitęsia visą gyvenimą, kad ateina laikas, kai žmogus turi subręsti, pasirengti perimti vairą Bažnyčios ar visuomenės gyvenime, vesti kitą jaunąją kartą į priekį. Tad mūsų tikslas buvo padėti jaunimui surasti savo kelią.

Didelė dalis kūdikystėje pakrikštytų jaunų žmonių nelanko bažnyčios, nelaiko savęs tikinčiaisiais. Ar jie išgirs, kas buvo kalbama Sinode?

Esminis dalykas yra noras eiti link to jaunimo, kuris galbūt nelanko bažnyčios, į ją neateina, tiesiog gyvena savo gyvenimą. Reikia bandyti pakviesti ir tą jaunimą, ieškoti būdų, galimybių ir priemonių. Todėl Sinodas atkreipė dėmesį į naująsias, išmaniąsias technologijas, kurias naudoja jaunimas, kad visais įmanomais būdais būtų bandoma surasti evangelizacinį mechanizmą, kuris padėtų pritraukti tuos jaunus žmones. Kaip taikliai pastebėjo vienas iš Sinodo tėvų, mes kartais vartojame komercinius terminus, tokius kaip „pritraukti“, bet esminis dalykas, kurio siekiame, – tai pažadinti norą visų pirma gilintis į gyvenimo prasmę, po to gilintis į savo kelią, klausti: „Kas aš esu? Ką noriu pasiekti gyvenime?“ ir galų gale per tai atrasti ryšį su Dievu, pagilinti santykį su Juo. Manau, kad pagrindinis dalykas – parodyti norą visomis įmanomomis priemonėmis ieškoti būdų pasiekti jaunimą, nesvarbu, koks jis būtų, – tikintis ar netikintis.

Jūs pirmą kartą dalyvavote Vyskupų Sinode. Be to, buvote ir pats jauniausias iš visų Sinodo tėvų...

Kai atvyksti į Sinodą, susitinki su kardinolais, vyskupais, pagalvoji, kad esi jaunas, dar tik pati pradžia, o čia tie žmonės, kurie vadovauja Visuotinei Bažnyčiai. Paskui pamatai, kaip jie paprastai, šiltai priima tave. Tiesiog bendrauji su jais prie stalo. Nesijaučia joks jų išskirtinumas ar kad jie yra aukščiau. Ir mane tai labai žavėjo. Kai atvykau, nežinojau, kad esu pats jauniausias vyskupas Sinode. Paskui išsikalbėjome su viena vienuole. Ji peržiūrėjo visus sąrašus, gimimo datas ir sako: „Žinai, tu esi pats jauniausias“. Man tada pakirto kojas...

Tai didžiulė Dievo dovana ir turiu būti dėkingas, kad man buvo suteikta tokia nuostabi galimybė. Svarbiausia – galėjau pajusti bendrą Bažnyčios pulsą, kuo Bažnyčia gyvena, pamatyti įvairių šalių atstovus. Tai man labai praplėtė akiratį. Tad džiaugiuosi, kad buvau maloniai priimtas. Dėkoju Lietuvos Vyskupų konferencijos broliams vyskupams už pasitikėjimą. Noriu su viltimi, su nauja energija dar labiau įsilieti į Konferencijos darbą su jaunimu, stengtis, kad jaunimas geriau pažintų Dievą ir atrastų kelią link Bažnyčios.

Martyno Liuterio paminklas Vitenberge (Vokietijoje)

Spalio 31 dieną drauge su visu evangeliškuoju pasauliu švęsime Reformacijos šventę. 1517 m. spalio 31-ąją Vitenberge augustinų vienuolis, kunigas, teologijos mokslų daktaras Martynas Liuteris paskelbė 95 tezes, kviesdamas diskutuoti apie to meto bažnyčioje įsigalėjusias nuo Biblijos mokymo nutolusias praktikas. Ši diena laikoma Bažnyčios atgimimo – Reformacijos sąjūdžio, per kelerius metus apimsiančio didžiąją Europos dalį, pradžia. Reformacija keitė Bažnyčios sampratą, o kartu buvo ir reikšmingas visuomenės raidos veiksnys, skatinęs švietimą, gimtosios kalbos vartojimą. Taip pat ir Lietuvoje.

Itin džiugu, kad nuo šių metų Reformacijos diena – spalio 31-oji yra įtraukta į Lietuvos Respublikos atmintinų dienų sąrašą. Dėl Reformacijos dienos oficialaus pripažinimo pernai, minint Reformacijos 500 metų jubiliejų, į Lietuvos Respublikos Seimą kreipėsi Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija.     

Daugelyje Lietuvos evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų parapijų Reformacijos diena švenčiama artimiausio sekmadienio pamaldose. Sostinės visuomenę paminėti Reformacijos dieną jau ketvirtį amžiaus kasmet taipogi pakviečia Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija – šiemet minėjimo vakaras rengiamas lapkričio 6 d., antradienį, 17.30 val. Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje salėje. Šįkart Reformacijos dienai skirtame dispute prisiminsime Karaliaučiaus universitete prieš tris šimtus metų įsteigto Lietuvių kalbos seminaro jubiliejų. Apie šio seminaro svarbą diskutuos žinomi mokslininkai Liucija Citavičiūtė, Arūnas Baublys, Sigitas Narbutas, Domas Kaunas. Giedos Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos choras (vad. Asta Saldukienė). Lietuvių kalbos seminaras Karaliaučiaus universitete gyvavo iki miesto žūties 1944 m.

Spalio 16 d. prisiminėme Mažosios Lietuvos gyventojų genocidą, prasidėjusį 1944 m. rudenį į kraštą įsiveržus sovietų kariuomenei. Vienas spalio 16-osios minėjimo renginių tradiciškai surengtas Šilutės Hugo Šojaus muziejuje. Vis dėlto tenka pažymėti, kad nors spalio 16-oji yra įtraukta į Lietuvos Respublikos atmintinų dienų sąrašą, ji kasmet paminima daugiausia visuomenininkų pastangomis ir nė iš tolo neprilygsta tremčių minėjimams. Galbūt tai galima paaiškinti dviem pagrindinėmis priežastimis: nuo pokario laikų susiklosčiusia tam tikra tarptautine politine konjunktūra, o ypač tuo, kad Mažosios Lietuvos tragedija, savo mastais nė kiek nenusileidžianti masiniams trėmimams, o brutalumu juos gerokai pranokstanti, tiesiogiai palietė tik nedidelę dabartinių Lietuvos gyventojų dalį ir iki šiol nėra pakankamai įsisąmoninta mūsų visuomenės.

Šių metų spalio 1 d. pagaliau prasidėjo istorinės Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčios atnaujinimo darbai – dengiamas laikinas stogas, apsaugosiantis apleistą pastatą nuo tolesnio nykimo. 1900 m. pastatyta bažnyčia buvo uždaryta ir nuniokota po karo, sovietų okupacijos metais. Pagėgių savivaldybėje prie pat sienos su Kaliningrado sritimi stūksantis tragiškos būklės pastatas Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijai buvo grąžintas prieš ketvirtį amžiaus, tačiau parapija nebuvo atkurta. Pastatui gelbėti prieš pusantrų metų susibūrė visuomeninė Plaškių bažnyčios atkūrimo bendrija. Pradėjus bažnyčios atnaujinimo darbus, aukštalipiai po stogo konstrukcijomis aptiko bažnyčios bokšto kryžių, kuris daugelį metų laikytas dingusiu. Galbūt tai gražus vilties ženklas prikeliant bažnyčią naujam gyvenimui. Plaškių bažnyčios atkūrimo bendrijos iniciatyvą galima paremti aukomis.

Vilniuje toliau netyla diskusijos dėl sostinės savivaldybės planuojamo Reformatų parko atnaujinimo. Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija neeiliniame suvažiavime rugsėjo 15 d. šiuo klausimu paskelbė rezoliuciją. Joje be kita ko sakoma, kad „Sovietmečiu buvo išniekintos evangelikų reformatų kapinės, sakraliniai objektai, todėl toliau galima kalbėti tik apie skriaudos evangelikų reformatų bendruomenei atitaisymą, atkuriant buvusį reljefą.“ Draugija viliasi, kad, pakoregavus parko atnaujinimo projektą, darbai bus toliau vykdomi pagal savivaldybės numatytą grafiką, o centrinėje parko vietoje iškils paminklas Reformacijai ir lietuviškos raštijos pradininkams atminti.

Apie visa tai ir daugiau skaitykite Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos svetainėje http://reformacija.lt Joje taip pat rasite informacijos apie draugijos veiklą, skelbimų apie numatomus renginius. Draugija kviečia jos veikloje dalyvauti įvairių įsitikinimų žmones, kuriems brangus Reformacijos paveldas.

Kęstutis Pulokas yra Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos valdybos narys. 

Komentaras skambėjo radijo stoties XFM laidoje „Redaktoriaus žodis“, 2018 10 22 

unsplash.com nuotrauka

Įsisiūbuojant diskusijoms apie nuo liepos 1 d. įsigaliojusios vaiko teisių apsaugos tvarkos spragas ir galimus perlenkimus, paimant vaikus iš šeimos, kyla klausimai apie tai, kaip naujas reguliavimas gali atsiliepti tėvams, auginantiems autizmo sutrikimą turinčius vaikus. Jie gali pakliūti į tokias situacijas, kurias sunkiai suprastų netgi specialių tarnybų darbuotojai, jau nekalbant apie eilinius piliečius. 

Daina Šiekštelytė- Valkerienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Daina Šiekštelytė-Valkerienė, asociacijos „Kitoks vaikas“, vienijančios šeimas, auginančios autizmo sutrikimą turinčius vaikus, atstovė sako, kad šeimos, auginančios vaikus su autizmo spektro sutrikimu, visuomeniniame gyvenime susiduria su begale iššūkių: stigmatizacija, gailesčiu, smerkimu, apkalbomis. O didžiausias iššūkis – supratimo nebuvimas. „Autizmo simptomatika išties labai sudėtinga ir gana dažnai pasireiškia socialiai nepriimtinu elgesiu, kuris gali būti suprastas kaip nepaklusnumas, agresija savo ir aplinkinių atžvilgiu, pykčio priepuoliai. Tėvams, kurių vaikams diagnozė tik įtariama ar „šviežiai“ patvirtinta, reikia daug mokytis ir išmokti, kaip gyventi, bendrauti ir elgtis su savo vaiku. Tradiciniai auklėjimo metodai dažnai neveikia ankstyvajame amžiuje, nes didžioji dauguma šių vaikų turi kalbos suvokimo, kalbėjimo problemų. Jei su neurotipiniu keturmečiu gali jau tartis ir netgi derėtis, daugelį autizmo sutrikimą turinčių vaikų šiame amžiaus tarpsnyje reikia mokyti žodžių ir jų reikšmių, komunikuoti naudojant alternatyviąją komunikaciją“, – sako D. Šiekštelytė-Valkerienė. 

Tėvams tenka daug mokytis, jie daug ko nežino. O nežinojimas gimdo baimes: dėl vaiko ateities, dėl to, ką pasakys kaimynai, išgirdę rėkiantį ne savo balsu vaiką, dėl to, kaip reikia elgtis ir reaguoti, kai vaiką ištinka pykčio ar agresijos priepuolis. Taip pat ir dėl darželio auklėtojos ar mokytojos reakcijos, kai ji pastebės sužalojimus ant vaiko, užsigavusio lakstant lauke, kūno. Taip nutinka hiperaktyviems vaikams, o taip pat ir tiems, kurie nejaučia skausmo ar pavojaus ribų. 

„Tenka girdėti tėvų nuogąstavimus, kad, įsigaliojus naujajai vaiko teisių apsaugos tvarkai, tarnybos gali paimti jų vaikus, neteisingai traktuoti tam tikrus epizodus ar tėvų veiksmus. Nuogąstavimai išties pagrįsti, nes tiek tėvams, tiek tarnybų darbuotojams autizmo spektro sutrikimo atvejais trūksta informacijos, žinių, mokymų“, – tvirtina pašnekovė. 

Istorikė Inga Baranauskienė, auginanti nežymų autizmo sutrikimą turintį sūnų, baiminasi dėl situacijų, kurios naujosios tvarkos fone galėtų būti traktuojamos kaip higienos įgūdžių neturėjimas. Toks įspūdis jai kilo, skaitant Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos parengtą anketą, skirtą įvertinti grėsmes, kylančias vaiko saugumui ir sveikatai. „Kita problema susijusi su tuo, kad dvejų-ketverių metų autistuką galima suvaldyti tik fiziniais veiksmais: susitelkęs į žaidimą, sūnus apskritai prarasdavo sugebėjimą girdėti, kas jam sakoma, o bandant atitraukti – priešindavosi visomis keturiomis“, – sako I. Baranauskienė. 

I.  Baranauskienės nuomone, grėsmių vaikui nustatymo anketa turėtų būti skubiai tikslinama, surengiant plačią visuomeninę diskusiją dėl kriterijų. 

Ji abejoja tokio kriterijaus, kaip „perdėtas rūpinimasis vaiku“, kuris figūruoja Valstybinės Vaiko teisių apsaugos tarnybos parengtoje anketoje, tikslingumu. „Penktoje klasėje perėjus prie kabinetinės sistemos, vaikas kurį laiką blogai orientavosi: kelis kartus nerado kabineto ir dėl to praleido pamoką, taip pat sunku buvo priprasti prie naujosios rūbinės tvarkos – drabužių atsiėmimo pagal numeriukus. Pirmąjį mėnesį turėdavau jį lydėti į mokyklą, pasitikti po pamokų, tikrinti, kad ko nors nepamirštų ir pan.  Vadovaujantis naująja vaikų teisių apsaugos tvarka  tai gali būti interpretuojama kaip perdėtas rūpinimasis. Nežinau, gal aš tikrai rūpinuosi perdėtai, bet alternatyva – leisti vaikui peršalti, išėjus iš mokyklos be striukės ir pan.“, – teigia I. Baranauskienė. 

Specialistai, bendraudami su autistų vaikų tėvais, turėtų žinoti keletą nerašytų taisyklių: ši tėvų grupė ypač jautri ir pažeidžiama, tačiau juos  galima pasitelkti kaip geriausius vaiko ekspertus.

„Būtinybė drausminti autistukus fiziniais veiksmais, kurią rekomenduoja psichologai, iš esmės prasilenkia su draudimu naudoti prieš vaiką smurtinius veiksmus, – tvirtina I. Baranauskienė. – Psichologinis smurtas apskritai yra atskira tema, į kurią galima sutalpinti viską, įskaitant dabar išpopuliarėjusį sodinimą ant nusiraminimo kėdutės. Galima sutikti, kad nutukimas – problema, tačiau į anketą įrašyti nutukimą tarp kitų vaiko atėmimo kriterijų – tikrai perlenkimas. Jeigu jau taip norisi paskelbti kovą pertekliniams kilogramams, būtų logiška pradėti nuo kūno masės indekso nustatymo visiems valstybės tarnautojams ir renkamiems tautos atstovams, nors tai būtų visiškas absurdas“. 

Inga Baranauskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

I.  Baranauskienės nuomone, grėsmių vaikui nustatymo anketa turėtų būti skubiai tikslinama, surengiant plačią visuomeninę diskusiją dėl kriterijų. Ji kritikuoja Valstybinę vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą dėl uždarumo, siūlydama šiai tarnybai skelbti daugiau informacijos apie savo veiklą, nenurodant dalyvių asmeninių duomenų, bet detaliai aptariant konkrečias problemines situacijas. 

Lietuvos Respublikos Vyriausybė netrukus tvirtins Bazinį šeimai paslaugų paketą, kuris įsigalios visose savivaldybėse. Jame numatytas šeimų informavimas ir konsultavimas socialinių, švietimo, sveikatos apsaugos paslaugų klausimais, mokymai tėvams ir specialistams, išskiriama pagalba specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Paslaugas galės teikti ir nevyriausybinės organizacijos. Pasak D. Šiekštelytės-Valkerienės, tikėtina, kad šių paslaugų platus spektras padės nors daliai šeimų, ypač periferijoje, susitvarkyti nelengvose situacijose. Tėvai turėtų nebijoti bendrauti ir bendradarbiauti, nebijoti klausti, pasakyti, kad kažko nežino. Specialistai, bendraudami su autistų vaikų tėvais, turėtų žinoti keletą nerašytų taisyklių: ši tėvų grupė ypač jautri ir pažeidžiama, tačiau juos  galima pasitelkti kaip geriausius vaiko ekspertus.

Scena iš rež. Gintaro Varno spektaklio „Getas“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Straipsnis perpublikuojamas iš portalo Menufaktura.lt.

Rugsėjo 21–23 d. Kaune įvyko Gintaro Varno režisuoto spektaklio „Getas“ (pagal Joshuos Sobolio pjesę „Getas“ ir dokumentinę, archyvinę bei memuarinę medžiagą) premjera. Tai bendras Nacionalinio Kauno dramos teatro ir teatro „Utopia“ pastatymas. Apie premjerą kalbasi teatrologės RIMA JŪRAITĖ ir AUŠRA KAMINSKAITĖ, kurios „Getą“ stebėjo rugsėjo 23 d. – tądien buvo minimos 75-osios Vilniaus geto sunaikinimo metinės.

Aušra Kaminskaitė: Jau matėme du apie spektaklį parašytus tekstus – Inos Pukelytės ir Gedimino Jankaus. Kai skaitai pasirodžiusius atsiliepimus ir svarstai apie „Getą“, kyla klausimas, kiek šis spektaklis – apie lietuvius, kurie šaudė žydus. Pranešimuose spaudai ši tema buvo akcentuojama.

Rima Jūraitė: Mano manymu, spektaklis buvo mažiausiai apie tai. Žiūrėdama „Getą“ mačiau kur kas platesnes, sudėtingesnes temas. Gal tiesiog žydšaudžių scenos buvo labai vaizdingos, nes pats spektaklis sudarytas iš žanriškai ir temiškai skirtingų scenų. Žydšaudžių epizodai nepaprastai utriruoti, tarsi sukarikatūrinti. Galbūt šios scenos taip stipriai įsimena ir dėl pasirinktos riebios leksikos. Bet jos neužgožė viso spektaklio, tik jį sudalino į dalis – tarsi skirtukai. Mano akimis, spektaklis yra visiškai ne apie žydšaudžius; kaip, beje, ir tu jau esi anksčiau minėjusi – ne apie lietuvius ir ne apie žydus – tai nėra dvi spektaklio kryptys.

A. Kaminskaitė: Žiūrėdama šias scenas ne kartą pagalvojau, kad viskas yra girdėta. Pati J. Sobolio pjesė apskritai nėra orientuota į šį konfliktą, išskyrus paminėjimą, kad Ašmenos žydus šaudyti turėjo lietuvių gvardija, vadovaujama Genso. Tačiau čia jau ir kita tema – pasityčiojimas iš žmonių, nusikaltimus vykdant kitų rankomis. Spektaklio dramaturgės Daivos Čepauskaitės užduotis galbūt ir buvo priartinti kūrinį prie temos, prie kurios J. Sobolio pjesė neveda. Tai visai pavyko lietuvių žydšaudžių scenose.

R. Jūraitė: Manau, kad be papildomos dramaturgijos šiandien J. Sobolio pjesė būtų pernelyg sterili, apsiribojusi vien Vilniaus geto įvaizdžiu kaip tam tikru mitu, apie kurį žinome tik iš atsiminimų (jais remiamasi ir pjesėje), kurie neišvengiamai yra interpretacijos, o spektaklyje atsiranda ir tų interpretacijų interpretacijų. Tad galų gale visa tai pavirsta vien fikciniu literatūros ir teatro kūriniu, labai apribotu vienos temos.

G. Varnas su D. Čepauskaite apaugina pjesę, siūlo naujų temų ir tikriausiai taip siekia sukelti diskusijų. Dar prieš premjerą buvo galima numanyti, kad lietuvių žydšaudžių tema bus provokuojanti, erzinanti ir, kaip matome vienoje iš recenzijų, tikriausiai žeidžianti. Šios scenos praplečia dramaturgiją, sukuria tam tikrą spektaklio ritmą.

A. Kaminskaitė: O man atrodo, kad šios temos intarpai pristabdo spektaklį, tarsi sukapoja jo ritmiką. Lietuvių personažai pasirodo tarsi iš kito spektaklio, todėl atsiranda dvilypis stilius. Buvo įdomu skaityti publikuotus pokalbius su G. Varnu, kuriuose jis kalbėjo apie tai, kad literatūros apie lietuvius, žudžiusius žydus, yra daug, tik žmonės neskaito ir apie tai nekalba.

Ir staiga vieną dieną mums pasirodo, lyg čia kažkas nauja ir neįtikėtina. Taigi žydšaudžių scenose režisierius iškelia labai žemiškas tokių veiksmų priežastis. Man pasidaro klaikiai nemalonu, kad, noriu ar nenoriu, bet tai yra mano valstybės dalis, tokie žmonės prisideda prie Lietuvos ir visuomenės, kokią turime dabar, kūrimo. Jie buvo netašyti, valdomi neapykantos, prisiklausę propagandos ir ja įtikėję, ir t. t.

Tose scenose kalbama apie svarbius dalykus, tačiau, mano akimis, jos tapo atskiru spektakliu ir dramaturgiškai taip pat buvo atskirtos. Galbūt todėl, kad J. Sobolio pjesė yra stipri ir aiški, o tos papildomos ilgos scenos tarsi išmuša iš vėžių. Kartais atrodo, kad aktoriai neturi tikslių užduočių, ir jie tiesiog nuolat apie ką nors kalba. Jų užduotis, regis, buvo vaidinti girtus ir pilti žodžių srutas. Gal tik aktorius Gytis Laskovas keičia personažo liniją – matome, kaip jis priešinasi, verčiamas keisti savo poziciją. 

R. Jūraitė: Mane čia glumina tai, kad, jeigu egzistuoja vis dar paplitę stereotipai apie žydus, tai drauge tebegyvuoja ir pasaka, kuria mūsų visuomenėje norisi ir patogu tikėti: kad žydus šaudė tik pašlemėkai, visuomenės atmatos. O režisierius būtent tokius ir parodo, tvirtina stereotipą. Nors padugnių buvo tik tam tikras procentas ir, tikėtina, ne pats didžiausias. Juk tai buvo tokio masto veikla, kad nurašyti ją vien tamsuoliams yra neįtikima, o spektaklyje parodomi tik tokie.

Kita vertus, režisieriaus pozicija būtent tokia forma pristatyti lietuvius – kaip mini spektaklį, įsiterpiantį į visą spektaklį – nėra jau taip toli nuo J. Sobolio pjesės, nes spektaklio pabaigoje geto teatre vaidinama satyra yra savaip stilistiškai artima. 

A. Kaminskaitė: Man nekilo tokia mintis, bet tikrai įdomus pastebėjimas. Kitas spektaklyje netikėtas dalykas – įterpta scena apie išgelbėtą žydų vaiką. Kokia jos funkcija spektaklyje?

R. Jūraitė: Vaiko įvedimas į spektaklį, man atrodo, sumanytas vien dėl finalo. Kad ir kaip norėčiau pabėgti nuo lietuvių metaforinio teatro įspaustų tradicijų, bet aš čia taip pat matau metaforą. Ne tik siunčiamą žinią apie viltį, nes buvo išgelbėtas žydų vaikas, kuris išėjo pro atvertas teatro duris į šviesą, bet kartu tai lyg ir atvertos durys į mūsų supratimą, istorijos pripažinimą, ir galbūt tik pri(si)imdami patirtį galime kažkur toliau eiti.

A. Kaminskaitė: Tai labai gražus, visai nevarniškas tikėjimas žmonija.

R. Jūraitė: Labai netikėta. Ir kartu labai matytas finalas: „Visuomenės prieše“, „Katedroje“...

Scena iš rež. Gintaro Varno spektaklio „Getas“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Scena iš rež. Gintaro Varno spektaklio „Getas“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

RIMA JŪRAITĖ: Iš tiesų ne tik Chajos personažas nepaprastai įdomus ir daugiaplanis, bet ir J. Jankelaitytė nudirbo didelį darbą, kad visapusiškai atskleistų, sakyčiau, ne tik sudėtingą draminį, bet ir muzikinį vaidmenį. Sunku įvardyti žodžiais iš aktorės sklindantį labai gilų personažo pajautimą, kuris man priminė kažką tarsi tikro žydiško.

A. Kaminskaitė: Tačiau tame tikėjime yra tiesos. Nes mūsų kartos žmonės kur kas lengviau kalba šiomis temomis. Nenoriu pasakyti, kad mūsų karta mažiau nekenčia pasaulio ar žmonių, bet mes su tavimi visai kitaip matome ir kalbame nei, pavyzdžiui, Gediminas Jankus, kuris spektaklyje matė vien kaltinimus lietuviams. Jauni žmonės, tiesiogiai nesusidūrę su istoriniais įvykiais, gali kitaip įvertinti situaciją, be asmeniškumų. O grįžtant prie epizodo su vaiku, kuris griežia smuiku – vis dėlto esu įsitikinusi, kad tos scenos reikėjo scenografijai perstatyti.

R. Jūraitė: Ir vaikas scenoje visada sujaudina. Žmones, bet ne kritikus.

A. Kaminskaitė: Mane labiau sujaudino aktoriai. Pavyzdžiui, Jovita Jankelaitytė.

R. Jūraitė: Iš tiesų ne tik Chajos personažas nepaprastai įdomus ir daugiaplanis, bet ir J. Jankelaitytė nudirbo didelį darbą, kad visapusiškai atskleistų, sakyčiau, ne tik sudėtingą draminį, bet ir muzikinį vaidmenį. Sunku įvardyti žodžiais iš aktorės sklindantį labai gilų personažo pajautimą, kuris man priminė kažką tarsi tikro žydiško, nors aš net nelabai žinau, kas tai yra.

J. Jankelaitytės sukurtas Chajos vaidmuo man atrodo labai paveikus ir, ką čia slėpti, nuverkiau posmą, kai ji dainavo apie Vilnių. Ši daina (beje, ji nenumatyta J. Sobolio pjesėje) – vienas taikliausių spektaklio šūvių. Ir kartu manau, kad muzikinis vaidmuo tokiai aktorei, kuri turi ypatingą gebėjimą kalbėti muzikos kalba, yra dovana ir galimybė atsiskleisti.

A. Kaminskaitė: Pritariu tam, kad daina apie Vilnių yra viena svarbiausių spektaklio scenų. Joje stipriau nei kitur pasimatė, kad Vilnius buvo ne vien lietuvių. Ten tikrai yra skausmas, su kuriuo žydus išplėšė iš Vilniaus miesto.

R. Jūraitė: Toje dainoje prasiveržia tokia meilė Vilniui, apie kurią, dievaži, turbūt šiandien nepagalvoja net gimę ir augę Vilniuje. Nėra jis mums toks savas kaip Chajai – J. Jankelaitytei.

A. Kaminskaitė: Apie J. Jankelaitytės kuriamą vaidmenį sunku kalbėti, nes Chajos charakteris nėra aiškiai apibrėžtas – aktorė labai stipriai sukuria vaidmens antrąjį planą. Justi, kad išgyvena dramą, bet savo veiksmais ji tos dramos nerodo.

R. Jūraitė: Sakyčiau, sukuria aplink savo vaidmenį aurą.

A. Kaminskaitė: Būtent. Ji aiškiai žino, koks tai personažas, puikiai jį suvokia. Chajos istorijos mes nematome, bet jaučiame, kad jos viduje kažkas uždaryta, ir tai atsiskleidžia skambant dainai apie Vilnių.

R. Jūraitė: Sakyčiau, ne tik Chaja, bet ir Manto Zemlecko Kitelis – SS karininkas, kuriam patikėta pasirūpinti geto likvidacija – visame spektaklyje išlieka kaip savotiška paslaptis. Tarsi galima nujausti, kas dedasi jo viduje, bet nuspėti – neįmanoma. Kitelis – fašistas, nacis, viskas čia jo rankose, pats getas jam kone marionečių teatras, bet režisierius jo nė karto neparodo kaip blogio par excellence.

M. Zemlecko vaidmenyje esti kažkas nepaprastai lengva ir žavaus, netgi priverčiančio patikėti, kad Kitelis yra gražus žmogus, nors nė akimirkos neleidžiama pamiršti, kokia jo tikroji misija. Kitelis veikia intriguojamai prieštaringai, kuria netikrumo atmosferą. Kaip minėjai, kuria antrąjį planą, bet Zemlecko vaidmenyje nebeįmanoma įspėti, kur prasideda ir baigiasi tas antrasis Kitelis.

A. Kaminskaitė: Apskritai visame spektaklyje labai daug antrojo plano, ir man tai atrodo tikras karo tragedijos atspindys. Po spektaklio būta pasipiktinimų nuogybėmis ir prievartavimų scenomis, bet jos iš dalies atspindi tai, apie ką mąsto Krukas, kai jis prieštarauja geto teatro atsiradimo idėjai: vyksta siaubingi dalykai – kankinami ir žudomi žmonės, o tuo pat metu ant lavonų kuriamas teatras. Lygiai taip pat nutinka, kai Veiskopfas skelia kalbą apie tai, kad jam leista statyti fabriką, kuriame bus įdarbinta daugybė geto žmonių, o šios kalbos fone girdėti, kaip kažką prievartauja ir žudo. Galbūt todėl taip nelengva žiūrėti spektaklį, nes nuolat jaučiama, kaip viskas daugiaprasmiška – tragedija vystosi išvien su linksmybėmis.

Scena iš rež. Gintaro Varno spektaklio „Getas“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Scena iš rež. Gintaro Varno spektaklio „Getas“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

RIMA JŪRAITĖ: Temų spektaklyje daug ir jos plačios, bet man atrodo svarbiausios šios: dingęs žydiškasis Vilnius ir Vilniaus geto teatro fenomenas. Galbūt konkrečiau – teatras kaip ginklas, kolektyvinis būdas išbūti geto izoliacijoje ir žiaurioje realybėje.

R. Jūraitė: Kraupios linksmybės turbūt labiausiai atsiskleidžia Gyčio Ivanausko kurtame dvigubame – lėlininko Sruliko ir jo Lėlės – vaidmenyje.

A. Kaminskaitė: Jis buvo žaviausias iš visų, nors jo scenų spektaklyje visai nedaug.

R. Jūraitė: Labai dinamiškai sukurtas vaidmuo – G. Ivanauskas taip žongliruoja, kad kartais sunku pagauti, kada kalbama lėlės vardu, o kada pasisako pats Srulikas. Ir pats personažas labai gražus, teatrališkas, tarsi išsyk su dviem kaukėmis – tokius, akivaizdu, labai mėgsta režisierius.

A. Kaminskaitė: Srulikas yra tarsi „Geto“ juokdarys, ir pastebiu, kad daugybėje spektaklių režisieriams atsiranda poreikis turėti juokdarį, kuris kuo nors prisidengdamas pasako teisybę. Manau, kad apskritai mūsų jau aptarti trys aktoriai spektaklyje sukuria kažką, ką aiškiai jauti, bet negali apčiuopti.

R. Jūraitė: Kuria nuojautas ir būsenas.

A. Kaminskaitė: Štai, pavyzdžiui, Dainiaus Svobono kuriamas geto bibliotekininkas Krukas. Keista, kad pagal pjesę žydų policijos ir geto viršininkas Gensas turėtų būti stipresnis personažas nei Krukas, bet spektaklyje D. Svobono Krukas, mano akimis, energiškai nugali Sigito Šidlausko Gensą.

R. Jūraitė: Gensas man čia atrodo labai uolus pirmūnas.

A. Kaminskaitė: Būtent, jis viską vykdo, o už jo – tarsi nieko daugiau nėra. Nors tokiame žmoguje kaip Gensas turėtų tilpti daug abejonių ir prieštarų.

R. Jūraitė: Taigi kalbant apie Gensą, taip pat apie Veiskopfą – jie nėra vieno plano, vienos idėjos personažai. Mano manymu, Genso personažu plėtojama svarbi sąžinės tema, o pačiame gete vyksta mikropasaulio gyvenimas. Ir Gensas, ir Veiskopfas – abu žydai, jie gete iš esmės kuria galios santykius. Tačiau Liubomiras Laucevičius vaidina Veiskopfą kaip visiškai aiškų tipažą su viena vienintele idėja, kurios leitmotyvas: suku verslą, greitai prisitaikau prie naujų aplinkybių ir visur ieškau naudos. Tai iš esmės įkyri stereotipinė žydo vaizdavimo teatre, kine ar literatūroje maniera.

A. Kaminskaitė: Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriai visi tarsi vaidina savo tipažus, aplenkdami tikruosius vaidmens kūrimo iššūkius. Šiame spektaklyje kviestiniai aktoriai atrodo kur kas lankstesni. Gali prikišti, kad jų vaidmenys ne tokie aiškūs, bet į juos įdomiau žiūrėti. Tačiau grįžkime prie spektaklio visumos. Kurios spektaklio temos tau atrodo svarbiausios?

R. Jūraitė: Temų spektaklyje daug ir jos plačios, bet man atrodo svarbiausios šios: dingęs žydiškasis Vilnius ir Vilniaus geto teatro fenomenas. Galbūt konkrečiau – teatras kaip ginklas, kolektyvinis būdas išbūti geto izoliacijoje ir žiaurioje realybėje, galų gale – palaikyti dvasią.

A. Kaminskaitė: Ar tai pamatei spektaklyje, ar galbūt daugiau domėdamasi Vilniaus getu?

R. Jūraitė: Žinoma, labai sunku atsiriboti nuo ankstesnių patirčių ir įtakų. Juolab kai akivaizdu, kad ir režisierius G. Varnas, o tikriausiai ir pjesės autorius J. Sobolis prieš imdamiesi darbo buvo gerai susipažinę su tokiais gana plačiai žinomais šaltiniais kaip antai Avromo Sutzkeverio „Iš Vilniaus geto“, Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“ ir kt. Gal todėl spektaklis palieka tokį stiprų įspūdį, nes kurį laiką domiuosi ne tik geto teatro fenomenu, bet ir apskritai meniniu judėjimu Vilniaus gete. Man svarbi plati ir sunkiai apčiuopiama dingusio žydiško Vilniaus tema, paliekanti daug erdvės individualiems ir kolektyviniams svarstymams.

A. Kaminskaitė: Apie ką? Koks buvo Vilnius, ką mes praradome? 

R. Jūraitė: Pirmiausia kas yra Vilniaus getas šiandien – istorija, teritorija, atmintis? Nejaugi tik tiek? Ar vis dėlto tai yra patirtis, kuri tebeliečia dabartį? Be abejo, ne mūsų asmeninė ir net ne mūsų kartos patirtis. Bet gal būtent tai ir yra reikšminga. Iškart po spektaklio skaičiau ištrauką iš olandų autoriaus Jano Brokkeno knygos „Baltijos sielos“. Jis keliavo per Baltijos šalių sostines, aprašė žymius šių šalių menininkus, kai kurie jų – žydai. Jis rašo apie tai, kad vaikščiodamas Vilniuje po istorinius žydų kvartalus, buvusio žydų geto teritoriją, jaučia, kad čia nebėra nieko žydiško, nematyti nė vieno žydo, šiandien likę tik gatvių pavadinimai ir paminklas Vilniaus Gaonui.

J. Brokkenas pastebi, kad žinant istoriją jaučiamas ne tik kultūrinis miesto įtrūkis, bet ir neaiški tuštuma, kuri niekada nebus užpildyta žmonėmis. Žinoma, tokio tikslo ir nėra – atkurti žydų kvartalus ar pan. Tačiau jis kalba, kad būtent trečioji karta, tie žmonės, kuriems dabar 25–30 metų, vadinasi, mes, esame pirmieji pajėgūs sąžiningai atsigręžti į istoriją be mūsų senelius ir tėvus lydėjusių nuoskaudų ir ideologijų. Taip sutapo, kad ši, trečioji pokario, karta iš esmės yra ir jau nepriklausomos arba artėjančios nepriklausomybės link Lietuvos karta, kai atsirado žodžio ir minties laisvė, tapo prieinami įvairesni šaltiniai. Mes nesame kalti dėl to, kas buvo, net jeigu tai savo rankomis darė mūsų seneliai, bet mes esame atsakingi.

A. Kaminskaitė: Atsakingi už atmintį, bet ne už veiksmus.

R. Jūraitė: Pritarčiau J. Brokkenui, kad tas prieš 75 metus dingęs žydiškasis Vilnius mūsų kartai tampa aktualus. Paradoksalu, bet galbūt tikrai esame pirmieji, galintys atviriau svarstyti šią temą. Nežinau, ar apskritai galima rasti nors kokių visiškai pagrįstų atsakymų, bent iki šiol jų niekas nerado. Bet gal galima pasimokyti iš istorijos.

A. Kaminskaitė: Tavo atsakymą papildyčiau, kad esmė yra ne kaltinti savo tautą tuo, ką ji darė, bet pasinaudoti tuo kaip patirtimi ir pavyzdžiu, kad visa tai, kas vyksta žmonijoje, bet kada gali atsirasti bet kurioje pasaulio dalyje ir bet kurioje bendruomenėje.

Scena iš rež. Gintaro Varno spektaklio „Getas“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Scena iš rež. Gintaro Varno spektaklio „Getas“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

AUŠRA KAMINSKAITĖ: Pasirinkimo tema. Labai skaudžiai išgyvenau spektaklį, daugybė dalykų man atrodo bendražmogiški ir emociškai paveikūs, nes aktoriai tapatinosi su personažais.

R. Jūraitė: Ir kad šiandien tai yra taip pat arti kaip anuomet. Tuščia svarstyti, koks Vilnius būtų, jeigu jame būtų toliau gyvenę žydai. Tačiau Vilnius be žydų kartu yra ir be tam tikros nenatūraliai išplėštos, nesusiklosčiusios istorijos.

A. Kaminskaitė: Kartu man svarbu, kad spektaklio kūrėjai ne pila srutas ant lietuvių ar kaltina juos žudymu, bet pirmiausia siunčia žinią, kad net jeigu manai, jog mūsų žmonės to nedarė, reikia suvokti, jog tai nereiškia, kad jie niekada negalėtų to padaryti. Galėtų. Ir galbūt tu pats galėtum karo sąlygomis taip elgtis. 

R. Jūraitė: Grįžkime prie spektaklio tematikos. Kuri tema tau atrodo svarbiausia? 

A. Kaminskaitė: Pasirinkimo tema. Labai skaudžiai išgyvenau spektaklį, daugybė dalykų man atrodo bendražmogiški ir emociškai paveikūs, nes aktoriai tapatinosi su personažais. Jokių brechtų ar artaud čia nepamatysime. Man viskas atrodė bendražmogiška gal ir dėl to, ką abi minėjome – mes lig šiol esame truputį atsiriboję nuo įvykių, ir, nors žinau, kad lietuviai žudė žydus, tačiau neturiu aiškaus požiūrio į tuos žmones. Todėl tuos dalykus priimu kaip galinčius nutikti bet kam ir bet kada.

Baisiausia ir svarbiausia scena man atrodo daktaro scena, kai jis su rabinu svarsto, ar rūpintis visais diabetikais, bet pasmerkti juos mirčiai, vos baigsis insulino atsargos, ar mažinti dozes seneliams ir sunkiausiems ligoniams, bet suteikti šansą ilgiau gyventi jauniems žmonėms, ypač turintiems vaikų. Ir, žinoma, Genso personažas, kuris spektaklyje labiau ryškėjo dramaturgijoje nei S. Šidlausko vaidyboje. Kai pasirenki būti dalies žmonių gelbėtoju, kai aukoji save ir kitus tarsi prisiimdamas Dievo vaidmenį, tačiau ne visagalio Dievo, nes pats esi valdomas kitų kuriamų aplinkybių... Gensas sąmoningai įsivelia į situaciją, kurioje aplinkiniai jį smerks, bet nebeaišku, ar jis vertas pasmerkimo, nes smerkia tie, kurie patys galbūt neišgelbėjo nė vieno žmogaus. Skamba painiai, bet būtent tai vyko mano galvoje spektaklio metu.

R. Jūraitė: Genso personaže jaudina sąžinės tema, vargu ar dar kur nors sąžinė gali būti labiau nevienareikšmis dalykas nei šioje geto temoje. Gensas atveria paradoksą, kad net ir kompromisas su sąžine gali būti didžiausios ir tauriausios sąžinės apraiška, kita vertus, tai kartu yra ir nusikaltimas. Nors taikiame pasaulyje ir mums priimtinuose bendravimo santykiuose šitai būtų nesuprantama.

A. Kaminskaitė: Jis atsisakė likti auka, kuo liko dauguma žydų. Visi jie aukos, visi stengėsi išgyventi, bet Gensas imasi kompromisų su sąžine, tikėdamasis tomis sąlygomis padaryti viską, ką jis dar gali. Manau, jis yra geras pavyzdys, įrodantis, kad mes negalime kalbėti apie teigiamus ir neigiamus žmones kare. Štai ir „Sirenų“ festivalio spektaklyje „Gal visi drakonai...“ istoriją pasakojo Izraelio pediatras, kuris išgelbėjo mirštantį palestinietį vaiką, o vakarais pats skrisdavo virš palestiniečiams priklausančios teritorijos mėtyti bombų. Ši tema įvairiausiomis formomis esti visur. O kokios tavo patirtys, kai kalbiesi su kitais žmonėmis apie žydų tautą?

R. Jūraitė: Jeigu kalba pasisuka apie holokaustą Lietuvoje, tai tikriausiai panašios kaip spektaklyje. Deja, bet neretai tenka patirti tokio lygio šnekų, kokias girdime „Geto“ žydšaudžių pokalbiuose. Žodynas lyg ir kultūringesnis, o mintis – ta pati. Na, toks visai naujas pavyzdys: vienas iš kadaise televizijose šmėžavusių vadinamųjų humoristų viename interneto puslapių pasidalijo savo minčių fontanais apie tai, kad nereikia pernelyg gailėtis dėl Lietuvoje sunaikintos žydų bendruomenės, nes ne kas kitas, o neva būtent jie trėmė lietuvius į Sibirą. Išties tokių iniciatyvų ėmėsi ir žydai, bet, kaip sako Tomas Venclova[1], jeigu to meto Lietuvoje būtų buvę marsiečių, tai bent keletas jų taip pat būtų įtraukti į šią veiklą. Tai, kad tarp trėmimo organizatorių būta žydų, nepateisina lietuvių padarytų „žygdarbių“.

Tai štai net ir mano giminaičiai, palaikydami jiems patrauklią idėją, dalijosi šio teksto nuorodomis socialiniuose tinkluose ir rinko „like'us“. Dažnai žmonės nežino ir nenori žinoti jokių kitų šaltinių, o palaikydami ir skleisdami tokius tipiškus viešus pasisakymus, regis, taip išreiškia savo meilę ir lojalumą Lietuvai. Juk taip norisi tikėti nesuteptu savo tautos įvaizdžiu. Kol badysime pirštais vieni į kitus ir naudosime kontrargumentą „o jis pirmas pradėjo“ – tai diskusijos baigsis nė neprasidėjusios. Kitas dalykas – mano patirtys bendraujant su žydais. Regis, jų Lietuvoje šiandien tiek nedaug, tačiau neretai jie nenori ar tiesiog bijo pasisakyti, kad yra žydai.

A. Kaminskaitė: Apie tai labai svarbu kalbėti. Ir dar svarbu pažymėti, kad G. Varnas šiame spektaklyje parodo, kokia graži jų kultūra ir kad žydai turi kuo didžiuotis.

R. Jūraitė: Kaip manai, kuo šiandienos Lietuvos teatre reikšmingas „Geto“ spektaklis?

A. Kaminskaitė: Pirmiausia tuo, kad rodoma reali problema. Ne gvildenamos kažkokios amžinos tiesos, o apeliuojama į šiandien lietuviams svarbius klausimus. Svarbu tai, kad režisierius įsiklauso ir išgirsta, apie ką su žmonėmis reikia kalbėti teatre.

R. Jūraitė: Išties viešajame diskurse ši tema jau sklando keletą metų, o dabar ji atsirado ir teatre. O kuo „Getas“ svarbus tau pačiai?

A. Kaminskaitė: Mane jis skatina nesmerkti žmonių. Spektaklio situacijos parodo, kad jose niekas negalėjo priimti teisingo sprendimo ir tiesiog bandė padaryti tai, ką galėjo geriausia. Negali smerkti Veiskopfo, kuris tikisi užsiimti verslu pasibaigus karui. Negali teisti žmones rūšiuojančio Genso, kuris kovoja už sveiką ir jauną žydų ateities visuomenę. Kitas dalykas – čia puikiai matosi, kad kiekvieno individo poelgiai gali būti svarbūs ir galingi. Vienas žmogus visada gali turėti įtakos. Nors Vilniaus getas buvo likviduotas, Gensas padėjo daliai žmonių išsigelbėti. O jei Kitelio vietoje būtų kitas, Chaja gal būtų nužudyta vos pavogusi pupas. 

[1] Plačiau galima paskaityti čia: Tomas Venclova „Nelyginant šiaurė magnetą. Pašnekesiai su Ellen Hinsey“. Vilnius: „Apostrofa“, 2017 m., p. 55.

EPA nuotrauka

Straipsnis skelbtas spalio mėnesio „Artumos” numeryje.

Iš netobulų šeimų vis tiek sklinda geroji žinia – džiaugsmas pasauliui! Apie tai mąstau prisimindama devintąjį Pasaulio šeimų susitikimą, vykusį Dubline rugpjūčio mėnesį. Katalikų Bažnyčia kas trejus metus organizuoja milžiniško dydžio penkių dienų renginius šeimoms. Tris dienas vyksta kongresas, jame įvairių sričių pasaulinio lygio specialistai kalba šeimos klausimais. O renginio kulminacija prasideda ketvirtos dienos vakare – šeštadienį, kai šeimos susirenka į Šeimų festivalį, kas kartą nustebinantį savo programa (Dubline pasirodė River Dance, Andrea Bocceli bei... kurčiųjų ir „Didelių vilčių“ (benamių) chorai). Festivalyje apie kasdienį savo gyvenimą visada kalba penkios šeimos iš penkių žemynų. O viską vainikuoja sekmadienio šv. Mišios su popiežiumi! Dalijuosi keliomis mane palietusiomis mintimis iš šios šeimų šventės.

Bendravimas – gyvybės šaltinis

Kaip džiaugsmas sklido šiame pasauliniame renginyje? Bendraujant! Sutikau žmonių iš visame pasaulyje išplitusios „Katalikų senelių asociacijos“. Jos tikslas – pagelbėti seneliams spręsti kasdienius klausimus ir padėti perduoti anūkėliams meilę ir tikėjimą. Asociacijos įkūrėja ir prezidentė seneliams primena nesivelti į karus su vaikais dėl anūkėlio vardo, pataria, kaip spręsti sunkiai pakeliamą situaciją, kai vaikai su anūkėliais sekmadienį eina į McDonaldą, o ne Mišias... Gal ir Lietuvoje atsiras entuziastų senelių ar močiučių, norinčių burtis draugėn ir vienam kitą palaikyti?

Daug seminarų buvo skirta bendravimui šeimoje. Bendravimas yra gyvybės šaltinis, o kad jis netaptų nuodingas, reikia taisyklių, tačiau nepakanka tik žinoti – jas reikia nuolat taikyti! Viename iš seminarų apie poros santykius kalbėjo kunigas ir psichologė iš Airijos. Psichologė prisiminė savo klientę, kuri sakė: „Pirmiausia aš vyrą pamaitinu, o paskui jį suvalgau. Tad kai jis pamato puošniai serviruotą stalą, labai susinervina.“ Kunigas priminė tris paprastas, bet nelengvas taisykles, jei norite neįstrigti konflikte: pirma – pasirinkite abiem tinkamą pokalbio laiką, o ne kalbėkitės „ant karštųjų“; antra – kalbėkitės apie TĄ situaciją, nesiplėsdami į kitas. Trečia – kalbėkite apie save: „Aš jaučiausi...“, o ne apie kitą: „Tu blogai elgeisi...“ Galiausiai pasitikslinkite, ar jau išsiaiškinote, kas buvo aktualu, ar nereikės dar kartą grįžti prie šios temos.

EPA nuotrauka

Išmetimo kultūra

Kardinolas Luisas Antonio Tagle iš Filipinų kalbėjo apie visose šalyse įsišaknijusią išmetimo kultūrą pagal du neatsiejamus popiežiaus Pranciškaus dokumentus Laudato si’ ir Amoris laetitia. Išmetimo kultūros užuomazgos – Didžiosios depresijos JAV metai (apie 1930 m.), kai automobilių gamyboje buvo sugalvotas „suplanuotas pasendinimas“. Jis buvo įgyvendinamas dviem būdais – gaminamos trumpiau tarnaujančios automobilių dalys bei pasinaudojant reklama skatinamas nusivylimas kokybišku daiktu: „Nebesidžiauk senuoju kadilaku... yra naujas!“ „Jei myli savo šalį – pirk naują modelį!“ Kad žmonės pirktų ir pirktų… Per kelis dešimtmečius toks vartotojiškas požiūris giliai įsišaknijo visuomenėje. Žmonėms pradėjo nuolat „reikėti“ naujų daiktų. Tai, kas yra, dizaineriui jau būna pasenę. Tik 1980-aisiais atsiradę gamtos apsaugos judėjimai paskatino susimąstyti apie pramonę, nuolat didinančią ilgalaikių šiukšlių skaičių Žemėje. Kiekvienas paklauskime savęs – o koks yra mano gyvenimo būdas? Ar man nuolat reikia naujų, „madingų“ daiktų?

Negalime rūpintis tik žmonėmis ar tik gamta. Esame susieti per santykį – ir su daiktais, ir su žmonėmis. Kaip? Kardinolas Tagle pasidalijo dviem savo gyvenimo pavyzdžiais. „1973 m. aukštosios mokyklos baigimo proga tėvai man padovanojo rankinį laikrodį. Kai kurie žmonės į tą laikrodį dabar sureaguoja taip: ‘Jūsų Eminencija, Jūs esate vaikščiojantis muziejus! Jūs dabar jau ne tik vyskupas, Jūs – kardinolas; yra tiek daug naujų laikrodžių modelių! Kodėl Jums nepasikeitus laikrodžio?’ Jie nesako ‘išmeskite’, sako: ‘pasikeiskite’. ‘Jūs užsitarnavote geresnio, nes Jūsų statusas jau aukštesnis.’ Bet mano laikrodis turi veidą. Mano tėvai paėmė paskolą, kad sūnui padovanotų dovaną! Jis nepasens, nes tai tėvų meilės veidas. Kai tėvai pamato jį, ypač mama, visada pasako: ‘O, tu vis dar nešioji šį laikrodį?’ Aš atsakau: ‘Taip, nematau dėl ko turėčiau su juo išsiskirti.’“ Taigi, apie kiekvieną daiktą pagalvokime – ar jis yra tik objektas? Ar jis susijęs su mumis? Labai pragmatiška ir žmones pradėti vertinti pagal jų naudingumą. Jei tu man daugiau nenaudingas, aš tave išmesiu. Tai labai pavojinga. „Kai buvau diakonas, parapijos kunigas mane siųsdavo sekmadieniais į kaimus vesti pamaldų, – jokie patarnautojai su manimi neidavo. Kai tapau kunigu, eilės žmonių laukė, kad mane palydėtų į kaimus, nes aš buvau… kunigas, o tai reiškė, kad kaime tikrai mane pavaišins ar bent duos užkąsti. O paskui aš tapau vyskupu, ir mano ‘rinkos vertė’ gerokai pakilo. Ir štai dabar aš – kardinolas: ‘Eminencija, ar galėčiau su Jumis pasidaryti asmenukę, ar galėčiau?’ Taigi, veidas tas pats, bet mano ‘rinkos vertė’ daug didesnė. O popiežius kreipia mūsų dėmesį į netinkamų daiktų ir žmonių išmetimą. Kokių žmonių? Negimusių, senų, turinčių negalią, suklydusių, nusikaltusių… Jei nepajusime asmeninio ryšio su žmonėmis, mes juos išmesime.“

EPA nuotrauka

Susėsti prie šventinio stalo

Apie santuoką seminarus vedė ir kunigas vienuolis Leo Patlinghugas – profesionalus virtuvės šefas, Rytų kovos menų meistras ir breiko šokėjas! Jis kvietė šeimas dažniau susėsti prie šventinio stalo, kad numalšintų ne tik fizinį, bet ir kur kas didesnį – Dievo meilės – alkį. Jis kalbėjo ir tuo pat metu gamino patiekalus. Mes juokėmės iki ašarų jo klausydami, o užuodę nuostabų patiekalų kvapą labiau už viską norėdavome valgyti. Kunigas Leo sakė: „Kam visus metus laukti, kad galėtumėte švęsti santuokos dieną? Švęskite kas mėnesį – su ypatingu maistu, su ypatingu pokalbiu, su malda! Kaip sėkmingai maisto gamybai reikalingi tam tikri paprasti įgūdžiai, taip jų reikia ir santuokai. Kaip jų įgyti, ypač jei nesiseka? Kartoti! Kuo labiau nesiseka – tuo dažniau turime kartoti.“ Šis kunigas veda televizijos, radijo laidas bei organizuoja piligrimines keliones apie maistą ir tikėjimą. Belieka pasistengti, kad šis kunigas apsilankytų ir Lietuvoje.

Na, o popiežius Pranciškus, kaip visada su lengvu humoru, kalbėjo apie santuoką. Štai viena jo mintis: „Jėzus savo viešąją veiklą pradėjo būtent vestuvėse. Čia, Kanoje, Jis pakeitė vandenį geru nauju vynu, kuris labai palaikė džiaugsmingą šventės nuotaiką. Ar kada nors pagalvojote, kas būtų nutikę, jei Jėzus nebūtų padaręs šio stebuklo? Ar kada nors pagalvojote, kaip baisu būtų buvę užbaigti vestuves geriant tik vandenį? Tai būtų buvę siaubinga! Mūsų Mergelė tai suprato ir pasakė savo Sūnui: ‘Jie nebeturi vyno.’ Ir Jėzus suprato, kad šventė nebus laiminga, jei žmonės gers tik vandenį. Tokia yra santuokinė meilė. Naujas vynas pradeda fermentuotis per būtiną, bet trumpą sužadėtuvių laiką ir bręsta santuokoje per abipusį atsidavimą, įgalinantį sutuoktinius iš dviejų tapti ‘vienu kūnu’. Jis padeda atverti jų širdis visiems, kam reikia meilės, ypač vienišiems, paliktiems, silpniems ir pažeidžiamiems, taip dažnai atmestiems išmetimo kultūros. Kultūra, kurioje šiandien gyvename, atmeta viską, kas nenaudinga. Atmeta kūdikius, nes jie – kažkam problema; atmeta senelius, nes jie nenaudingi… Tik meilė mus saugo nuo šios išmetimo kultūros.“

Čia tik keli lengvi potėpiai iš didžiulės šventės – Pasaulio šeimų susitikimo. Toks susitikimas 2021 m. vyks Romoje. Jau dabar raginu rengtis šiai kelionei, planuoti biudžetą. Tokios šventės neišvengiamai prasiskverbia pro kasdienybės rutiną ir palaisto šeimos šaknis Tikruoju Gyvybės Vandeniu.

Vilniaus vyskupas J. Matulaitis tarp gimnazisčių. Vargdienių seserų vienuolijos nuotrauka

Palaimintojo Jurgio Matulaičio 1918 m. numatyta Vargdienių  seserų vienuolijos vizija  Nepriklausomoje Lietuvoje toliau sėkmingai realizavosi. Nors tuometinei dvasininkijai seserys dėl savo naujoviškos, neįprastos veiklos ir kėlė abejonių.

„ Kur bendravimo laisvumas, aprėmintas santūrumu…“

Vienuolijos vadovė ses. M. T. U. Novickaitė. Vargdienių seserų vienuolijos nuotrauka.

Vytauto Didžiojo universiteto studentėms, ypač ateitininkėms, katalikiškai veiklai talkinančioms  merginoms imponavo lietuviško Vargdienių seserų vienuolyno socialinė švietėjiška veikla.  Viena jų,  įdėmiai, iš tolo  stebėjusi su arkiv. J. Matulaičio vardu susijusią bendriją, buvo Teologijos-filologijos fakultete germanistiką studijavusi Ona Norušytė.  Bene pirmoji lietuvaitė, Vienos universitete parengusi disertaciją „Apie lietuvės katalikės motinos dorovinį auklėjimą.“ Romoje ji, susipažinusi su Marija Montessori, studijavo „vaiko apaštale“ vadintos  pedagogės sukurtą auklėjimo sistemą. Grįžusi į Lietuvą Ona vadovavo Caritas sąjungos Kaune įsteigtiems vaikų darželių auklėtojų kursams. Tarp klausytojų buvo  ir Vargdienių seserų būrelis.

Universitete pedagogiką studijavusi vienuolijos vadovė ses. M. T. Uršulė Novickaitė 1936 m. pavasarį dr. O. Norušytę pakvietė apsilankyti Kaune, Rotušės aikštėje besimokančioms seserims įkurtuose namuose. „Išvydau jauną, gražaus stoto, giedriai linksmų akių moterį, – atsiminimuose rašė ji. – Ji šypsojosi. Toje šypsenoje buvo kažkas linksmo, gero ir nenusakomai mielai drovaus.“

Katalikių moterų veikėja dr. O. Norušytė-Januševičienė, Vargdienių seserų artima bičiulė. Vargdienių seserų vienuolijos nuotrauka.

Ona, jos  prašoma, mielai sutiko vasaros mėnesį  paviešėti Marijampolėje, centriniuose vienuolijos namuose. Vaikų darželiuose dirbančioms seserims „pilnomis saujomis“ žėrė naujausias pedagogikos, Montessori sistemos, psichologijos žinias. Ir širdimi tyrinėjo vienuolyno atmosferą: „Mane domino sugebėjimas suburti seseris į tokią bendruomenę, kuri taptų šeima, kur bendravimo laisvumas, aprėmintas  santūrumu, kur savaime suprantamas yra pakantumas, nuolankumas, paslaugumas, nenuneigiant asmeninės iniciatyvos. Gražu ir miela buvo stebėti ir pajausti, kaip supratingai Motinėlei talkino seserys, įgijusios aukštesnįjį ir aukštąjį išsilavinimą. Rimtas bendrijos religinis gyvenimas darė įspūdžio…“

Marijampolėje, beje, ji laisvalaikiu iš vokiečių kalbos vertė savo disertaciją. Apie  šį darbą sužinojusi vienuolijos vadovė ses. Uršulė pasiūlė jį duoti seserims perrašyti mašinėle, kad tokiu būdu jos geriau įsisavintų žinias.

Namai, kur priklausai Vienam Vieninteliam

Marijampolėje, Vargdienių seserų vienuolyne  dr. O. Norušytė susitiko VDU studijų ir katalikiškos veiklos bičiulę Oną Labanauskaitę. Tik prieš metus, 1935-aisiais, ji Prancūzijoje, Lilio universitete  buvo apgynusi teisės mokslo daktarės laipsnį. Sugrįžus į Lietuvą,  Kaune verėsi platus visuomeninio gyvenimo kelias, įdomios „Ryto“ laikraščio atsakingosios redaktorės pareigos, tačiau reikalai pakrypo kitaip.

„Kaip manai, kodėl aš stoju į vienuolyną?“,– tą vasaros vakarą, vaikščiojant sode, savo draugės paklausė postulantė Ona. „Žmogus, – mintimis dalijosi Norušytė, – pribręsta ir vienu sykiu pajaučia: man reikia namų plačiąja prasme. Nusibosta būti žirniu pakelėj...“ Ir, pasak ses. M. T. Uršulės: „Reikia kažkokio visa esybe pajutimo, kad tu priklausai Vienam Vieninteliam, kad turi savo vienintelę dalį...“

Dr. O. Labanauskaitė. Vargdienių seserų vienuolijos nuotrauka.

Atlikusi noviciatą Ona Labanauskaitė padarė pirmuosius įžadus. Ta proga „Naujoje Vaidilutėje“ pasirodė dr. Onos Norušytės straipsnis „Redaktorė vienuolė.“„Retas atsitikimas Lietuvos gyvenime, –rašė ji,– kad tokio didelio gyvenimo patyrimo moteris, kaip sesuo Ona, įstotų į vienuolyną „Kas girdėti žmonėse?“ – paklausė išsyk po įžadų iškilmių. Tas klausimas mane tikino, kad seseriai Onai Marijai Paulei gali pasisekti išspręsti mūsų laikams taip reikalingos vienuolės – visuomenininkės problemą, kuri ir malda, ir aktyviu darbu sugebėtų prisidėti prie visuomeninio gyvenimo atstatymo. Mes jai nuoširdžiai linkime surasti tą išganingą vienuoliško gyvenimo ir socialinio darbo sintezę.“

„Kol nebus seserų inteligenčių, sunku bus tinkamai plėtotis“.

„Rūpinkitės, kad į Vienuoliją stotų daugiau inteligenčių su pašaukimu. Kol nebus seserų inteligenčių, sunku bus seselėms tinkamai plėtotis“, –1923 gruodžio 22d. laiške Marijampolės marijonų vyresniajam t. Vincentui Gergeliui rašė Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis. Prabėgus dešimtmečiui, šie  Vargdienių seserų kongregacijos kūrėjo žodžiai tarsi į dirvą mesta sėkla sudygo ir atnešė vaisių. Į naujo tipo katalikiškos akcijos ir intensyvaus apaštalavimo vienuoliją Marijampolėje  kelią surado kita žymi Katalikių moterų draugijos veikėja Apolonija Sereikytė. Viena aktyviausių  1933 m. birželio 3-4 dienomis Kaune vykusio didžiojo katalikių moterų kongreso organizatorių, ateitininkė, žurnalo „ Naujoji vaidilutė“ administratorė. Drauge su  Apolonija į Vargdienių seserų kongregaciją atvyko ir Panevėžio gimnazijos mokytoja, šio regiono Katalikių draugijos vadovė Felicija Rogalskytė.

Studentės Apolonija Sereikytė ir Felicija Rogalskytė prieš stojant į Vargdienių seserų vienuoliją. Vargdienių seserų vienuolijos nuotrauka.

Plečiantis Katalikų akcijai Lietuvoje, reikėjo tam reikalui pasišventusių vadų. Didelę jų trūkumo spragą užpildė patys kunigai, bet mergaičių ir moterų reikalui teko ieškoti kilnių ir tikrai Kristaus dvasia persiėmusių idealisčių. Visų žvilgsnis krypo į Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seseris. Pavasarininkų  organizacijos Mergaičių sąjungai kurį laiką vadovavo ses. M. Paulė (Ona Labanauskaitė), vėliau ji sėkmingai redagavo seserų leidžiamą dvisavaitinį laikraštį „Liepsnos“. Lietuvos Katalikių moterų draugijos centro valdybos reikalų vedėja buvo sesuo M. Vincenta (Felicija Rogalskytė), vėliau tas pareigas ėjo sesuo M. Augusta (Apolonija Sereikytė).

Vienuolė ir socialinės veiklos aktyvi organizatorė. Toks derinys Lietuvoje daug kam buvo sunkiai suvokiamas dalykas. Apie tai plačiau rašyta ses. Augustos Apolonijos Sereikytės dienoraštyje: „1938 m. sausis. Buvo užėjęs į raštinę kun. Mykolas Krupavičius. (Krikščionių demokratų partijos lyderis, buvęs Žemės ūkio ministras.) Radęs mane teiravosi, ar esu Moterų Centre kaip viešnia, ar kaip nuolatinė darbininkė. Atsakiau, kad esu nuolatinė darbininkė. Kun. Krupavičius pastebėjo, kad tai rizikinga vienuoliškos dvasios išlaikymo atžvilgiu. Jo pastaba man yra tikras skambutis, nes jis kalba iš patyrimo. Turiu labai rūpintis vienuoliškos dvasios išlaikymu.“

Seserų globojamo vaikų darželio auklėtiniai. Vargdienių seserų vienuolijos nuotrauka.

Skaitykite kitus šio ciklo rašinius:

Pirmoji lietuviška moterų vienuolija: veržlumas tarnauti visiems ir visur

Pirmosios lietuviškos moterų vienuolijos veikla tarpukariu: nuo spaustuvės iki prieglaudos

Vargdienių seserys: netikėtos permainos ir didžioji netektis

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/fec7e343883c73cf7387ee439855abf1.jpg"},"main_article":{"title":"Vaiko teisi\u0173 apsaugos reforma \u2013 galvos skausmas autistus vaikus auginantiems t\u0117vams","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-10-30-vaiko-teisiu-apsaugos-reforma-galvos-skausmas-autistus vaikus auginantiems t\u0117vams\/172596","article_id":"172596","subtitle":"Rasa Ba\u0161kien\u0117"},"sub_1":{"title":"N\u0117ra tobulos \u0161eimos, nes n\u0117ra tobulo \u017emogaus","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-10-30-nera-tobulos-seimos-nes-nera-tobulo-zmogaus\/172587","article_id":"172587","subtitle":"Vijoleta Vitkauskien\u0117 - Artuma"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/63782ab505e7e288afa8e55c49cb2ea7240d6ef3.jpg"},"sub_2":{"title":"Pirmoji lietuvi\u0161ka moter\u0173 vienuolija: seserys inteligent\u0117s","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-10-29-pirmoji-lietuviska-moteru-vienuolija-seserys-inteligentes\/172575","article_id":"172575","subtitle":"Irena Petraitien\u0117"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/85d2f4728213a98e0ee0a9d9c7c73e8e18a9270d.jpg"},"sub_3":{"title":"I\u0161 Gintaro Varno \u201eGeto\u201c","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-10-30-is-gintaro-varno-geto\/172595","article_id":"172595","subtitle":"Men\u0173 fakt\u016bra"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/fb7a882f7127fefe0f9af82e75e036357049cb2f.jpg"},"related":[],"links":[]}

    Jėzus kalbėjo: 
    „Į ką panaši Dievo karalystė, ir su kuo man ją palyginti? Ji panaši į garstyčios grūdą, kurį ėmė žmogus ir pasėjo savo darže. Jis išaugo į medelį, ir padangių sparnuočiai susisuko lizdus jo šakose“. 
    Jis vėl tarė: „Su kuo man palyginti Dievo karalystę? Ji panaši į raugą, kurį ėmusi moteris įmaišė į tris saikus miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“.

Skaitiniai E2 (431)

Vakar dienos Evangelijoje skaitėme apie tai, kaip Jėzus sinagogoje mokė žmones ir skelbė Dievo karalystę, pagydydamas sergančią moterį. Pagydo moterį ir dar per šabą, tuo užsitraukdamas sinagogos vyresniojo rūstybę. Nežinau, ar ji būtų buvusi mažesnė, jeigu būtų pagydęs sergantį vyrą?

Jėzaus laikais moteris buvo laikoma žemesne už vyrą. O Jėzus nori parodyti, kad prisiartino dangaus karalystė ir jos gydanti jėga pasireiškia silpniausiems, labiausiai to reikalingiems, labiausiai esantiems atviros širdies ją priimti. Moko kaip veikia ta Dievo karalystė - tiek vidiniai, tiek išoriškai - kitaip negu vadovaujantis žmonių logika.

Kad kiti labiau suprastų tą dangaus karalystę, kurią jau parodė prisiartinusią, moko visiems suprantamais palyginimais. Moko apie tą karalystę ir keistais palyginimais, kad ji nepelninga ir netgi netaikytina normaliam verslui ar jo idėjai...

Pagrindinė Dievo karalystės žinia, kad Mesijo karalystė yra ta pati ateinanti ir jau esanti Dievo karalystė. Ir todėl tegul Dievo malonė auga mūsų širdyse, kaip tas garstyčios grūdelis, tegu mūsų tikėjimo ir gailestingos meilės grūdai ar miltai įrūgsta ir plečiasi, augdami bei nešdami nenuginčijamos tikrovės vaisius.

Tikėjimo bei Dievo šventųjų pavyzdžiai terodo kelią tiems, tarp kurių jie gyvena. Tegu ši karalystė auga ir plečiasi iš širdies į širdį, kol iš vienos tikėjimo sėklos išaugs visas malonės ir tikėjimo, bei vilties vaisių medis. Taip auga Jėzaus sekėjų gretos, taip auga Bažnyčia.

Bernardinai.lt

Ordino įkūrėja, gyvenusi 1855-1939 metais.

Marija Teresė Taušer gyveno evangelikų šeimoje Berlyne. Kai jai sukako 33, 1888 metais spalio 30 dieną perėmė Katalikų Bažnyčios tikėjimą. 1891-aisiais Berlyne ji įkūrė Šv. Juozapo namus, skirtus vargstantiems vaikams. 1893 metais prie šios tarnystės prisijungė daug moterų. Kartu jos pradėjo gyventi vienuoliškai, pagal Karmeličių regulą, sekdamos Dieviškosios Jėzaus Širdies Teresės Avilietės dvasingumu.

1899 metais bendruomenė išsikėlė į Sitardą (Nyderlandai). Ordinas paplito po visą Europą, nuo 1912-ųjų ir į Ameriką. Po įkūrėjos mirties, vienuoliją sudarė per 1000 seserų ir 58 vienuolynai.

Marijos Teresė Taušer palaidota Sitarde. Šiuo metu Karmelitės DCJ gyvena 7 Europos šalyse, JAV, Kanadoje, Nikaragvoje, Venesueloje, Brazilijoje bei nuo 1995-ųjų - Kamerūne.

Marijos Teresės Taušer pripažinimo šventąja procesas prasidėjo 1953 metais, o 2006-aisiais ji buvo paskelbta šventąja.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Renkama vidutinio amžiaus krizės terapinė grupė „perėjimas“ su Marku Snežko ir Junona Berznitski. Dalyvauti grupėje kviečiami visi, kurie nori kartu ieškoti atsakymų į jiems rūpimus klausimus.

„Prieš metus Markas ir aš sugalvojome „Vidutinio amžiaus krizės“ terapinę grupę.“ – pasakoja Junona Berznitski. „Mes – bendraamžiai, keturi. Patiems buvo svarbu suprasti kas keičiasi, kaip keičiasi ir kaip su tuo gyventi. Grupės eigoje pastebėjome, kad pats žodis „krizė“ skamba vis tyliau ir rečiau. Vietoj jo – gyvenimo kelias. Kaip kiekvienas atsidūrė ten, kur yra šiandien. Ką sukaupė? Tai našta ar turtas? Kas trukdo ir kas padeda, kas klampina, o kas palaiko, ką kiekvienas norėtų palikti, o ką – išsaugoti ir atrasti. Klausimai, iškylantys turbūt kiekvienam, kuris jaučia, kad išgyvena perėjimo laikotarpį, ne tik keturiasdešimtmečiams.“

Norėdami užsiregistruoti rašykite grupės vedantiesiems:
Junona Berznitski – junona@jrkonsultacijos.lt
Mark Snežko – marksnezko@hotmail.com
arba skambinkite telefonu 861005905

Susidomėję bus kviečiami į individualų pokalbį susipažinimui ir dalyvavimo grupėje aptarimui.
Grupė prasidės lapkričio mėnesį. Planuojama dirbti iki gegužės (20–25 susitikimai).
Vieno grupės susitikimo kaina – 15 Eurų.
Grupės susitikimai vyks Vilniuje, J. Basanavičiaus 29a.

VU TSPMI nuotrauka.

Politikai dažnai elgiasi kaip vierchai – jiems nesvarbu, kad kime demokratija. Taip valdančiųjų užmojus keisti LRT valdymą vertina filosofas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius ALVYDAS JOKUBAITIS.  Interviu portalui LRT.lt A. Jokubaitis sakė, kad Lietuvos piliečiams reikia išaiškinti klaidą. Jo vertinimu, jei siūlymai bus priimti, LRT laukia trumpas sujungimas. Filosofas taip pat mano, kad Lietuvai jau nereikia visuotiniuose rinkimuose renkamo prezidento. 

Kaip vertinate Seime gimstančius pasiūlymus dėl LRT valdymo keitimo ir iniciatyvos tarybos narių kadencijas suvienodinti su jas skyrusių institucijų kadencijomis?

LRT Tarybos darbą visada galima kritikuoti, kai prieš save matai BBC Trust (LRT Tarybos atitikmuo – LRT.lt). Tačiau Lietuva ne Britanija, o LRT ne BBC. Lietuva neturi tiek pinigų, kad išlaikytų BBC stiliaus tarybą. Mūsų taryba turi vieną neabejotiną privalumą – jos sudarymo tvarka apsaugo nuo politikų įtakos. Tarybos narių kadencijų suvienodinimas yra kaip saugiklio išėmimas iš laidų įvado į butą. Laukia trumpas sujungimas.

„Išvadose įžvelgiu per daug siekio kontroliuoti. Tarybos bendra nuomone, taip valdančioji dauguma siekia pažaboti ir kontroliuoti LRT bei visuomeninio transliuotojo nepriklausomumą“, – LRT veiklą tyrusios Seimo komisijos išvadas įvertino LRT Tarybos pirmininkas Liudvikas Gadeikis. Koks jūsų požiūris, ar irgi matote tokių grėsmių?

LRT taryba sugalvota kaip testas politikų brandumui. Daugybė partijų ir anksčiau galando peilius prieš LRT. Pavyzdžiui, konservatoriai gali pažiūrėti į savo archyvus. Tik socialdemokratai ir liberalai šiuo klausimu nepridarė kvailysčių. Man atrodo, kad dabartinė LRT Taryba stokoja vaizduotės LRT gynybai. BBC Taryba drąsiai naudojasi BBC paslaugomis. Lietuvos piliečiams reikia išaiškinti klaidą. 

Pats buvote LRT tarybos narys, pirmininko pavaduotojas. Ar savo kadencijos metais jusdavote politikų siekį daryti įtaką, kontroliuoti?

Kasdien jausdavome politikų, verslininkų ir kitų samdytų veikėjų norą daryti įtaką, niekinti ir kontroliuoti. Šviesaus atminimo Tarybos pirmininkas Gediminas Ilgūnas kartą sakė, kad Stalino laikų lageriuose jam buvo lengviau susišnekėti su „vierchais“, negu su įtakingais mūsų politikais. Tai nebuvo emocijų pagauto žmogaus pasakymas. Gediminas buvo stiprus žmogus, visko matęs ir pergyvenęs. Jis sakė teisybę – politikai dažnai elgiasi kaip „vierchai“. Nesvarbu, kad kieme demokratija. Jeigu tik paliksi nors mažiausią landą savivalei, jie būtinai ja pasinaudos. Tai jų talentas.  

Pasigirsta nuomonių, kad iniciatyvos dėl LRT primena veiksmus Lenkijoje ir Vengrijoje, kur visuomeniniai transliuotojai susidūrė su politizacija. Ar įžvelgiate tokių grėsmių LRT atveju?

Nedaug žinau apie Lenkiją, o dar mažiau apie Vengriją. Šiuo atveju net nereikia kitų šalių patirties. Pakeitus tarybos narių skyrimo tvarką politinės kontrolės grėsmė padidėtų bet kurioje pasaulio valstybėje. Politikai visame pasaulyje panašūs. Kiek esu matęs lenkų TVP žinių, jos tendencingos. Turiu priekaištų „Panoramai“ ir kitoms informacinėms laidoms, tačiau TVP mus lenkia savo tendencingumu.    

LRT dėl Lietuvos visuomeninio transliuotojo nepriklausomumui iškilusios grėsmės kreipėsi į Europos transliuotojų sąjunga (EBU), UNESCO. Susirūpinimą dėl iniciatyvų stiprinti LRT kontrolę išreiškė ir Tarptautinis spaudos institutas. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius apie susidariusią situaciją informavo ESBO Spaudos laisvės biurą ir Europos žurnalistų federaciją. Ką dar, jūsų nuomone, gali padaryti LRT ir žurnalistų bendruomenė?

Kai Dievas žmonėms atima protą, nepadės net laiškas iš paties popiežiaus. Lietuvos žurnalistai yra susiskaldę, pavargę ir vis labiau įpranta slysti politinių reikalų paviršiumi. Piliečiai dažniausiai rodo savo pakeltą balsą nesuprasdami reikalo esmės. Tiesiog iš pasiutimo. Reformą siūlantys politikai yra šventai įsitikinę savo teisumu ir jiems sunku įrodyti jų klaidą. Gerais norais grindžiamas kelias į pragarą. Atsidūrėme tikrai sunkioje situacijoje. Reikia mokėti skirti niuansus, o mes matome tik dvi spalvas.

E. Genio/LRT nuotrauka

Kas, jūsų akimis, slypi už valdančiųjų iniciatyvų dėl LRT?

Gali būti daug priežasčių. Neatmestina, kad veikia noras plėsti politinės valdžios įtaką. Nors gali būti ir nepatyrimas. Paskutinių metų Lietuvos politinis gyvenimas rodo, kad padarysime rimtų klaidų. LRT turbūt yra vienintelė, kurią išsilavinęs žmogus gali žiūrėti ir klausyti nepamindamas išsilavinimo. Greitai apie tai gali prireikti kalbėti būtuoju laiku. Rietenų atsiras daugiau, negu gerų laidų.   

Kaip matote politinę situaciją Lietuvoje, jei prezidento rinkimus laimėtų dabartinių valdančiųjų atstovas? 

Tiek toli nematau. Matau tik, kad dabartinis parlamentas lipa ant grėblio ir negirdi perspėjimų apie tai. Aš manau, kad Lietuvai jau nereikia visuotiniuose rinkimuose renkamo prezidento. Tai jau atgyvena.

Kodėl visuotinius prezidento rinkimus mūsų šalyje laikote atgyvena? Kas pasikeitė per nepriklausomybės laikotarpį, kad kyla tokia mintis?

Prezidento institucija yra karaliaus institucijos pakaitalas. Lietuvoje šios institucijos autoritetą įtvirtino Smetonos Lietuva.

Dabar turime naują situaciją. Prezidento nepriklausomybė nuo partijų ir jo stipri legitimacija visuotiniais rinkimais (nieko panašaus neturi joks kitas asmuo) kenkia silpnai partinei sistemai ir silpnų parlamentų akivaizdoje neproporcingai sustiprina vykdomąją valdžią.

Mindaugas Jackevičius, LRT.lt

Pjesės „Ryšiai“ įvaizdis. Alex Vilimaitės nuotrauka

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Balkono teatre vyks naujos pjesės „Ryšiai“ skaitymai. Jos autorė, meno doktorantūros studentė MILDA SOKOLOVAITĖ kviečia dalyvauti meniniame tyrime, kurio tikslas – užčiuopti žiūrovo kūrybinį indėlį spektakliuose. Apie projektą ir ryšius mūsų gyvenime kalbamės su projekto autore.

Milda Sokolovaitė. Gabrieliaus Jauniškio nuotrauka

Nuo ko prasidėjo „Ryšiai“?

Sunku užčiuopti, kada ir kaip tiksliai gimsta kūrybinės idėjos, bet, ko gero, ši kelionė į ryšio paieškas prasidėjo dar magistrantūros studijų metu, kai judesio dėstytojas pabrėždamas įvardijo, kad treniruojant kūną yra svarbu atkreipti dėmesį ne į konkrečią kūno dalį, o į ryšius tarp skirtingų kūno dalių. Šis suvokimas man padėjo suformuoti naują požiūrį į kūną, leidusį sparčiau tobulėti. Tuomet ir susimąsčiau, kad galbūt tokia logika gali būti pritaikyta ir gyvenime. Kas, jeigu žvelgdami į gyvenimą orientuotumėmės ne į savo asmenybės ugdymą, o į ryšius su pasauliu? Santykius su kitais žmonėmis? Tai ir paskatino poreikį išsamiau pažvelgti į tai, kas apskritai yra ryšys, kaip jį užčiuopti.

Ir kokius atsakymus pavyko rasti?

Esminis atsakymas kol kas yra tai, kad ryšys arba jungtis ir yra tai, kas visiems gyviems organizmams suteikia gyvybės pajautimą. Kad ryšys tam tikra prasme ir yra gyvybė. Pasitelkus kvantinės fizikos suvokimą tapo aišku, kad mes visi esame susaistyti kvantinio lauko ryšiais ir, norime to ar ne, kažkokiu būdu darome įtaką vieni kitiems.

Tada iškilo naujų klausimų – ar mes turime ką nors, kas nekinta mumyse net ir būnant ryšyje su kitu? Ar turime ką nors savo? O gal bendraudami vieni su kitais nuolatos keičiamės, todėl apskritai negalime savęs suvokti pastovaus būvio, tik užfiksuoti momentą, kokie esame čia ir dabar? Apie tai ir kalba pjesė, kuri doktorantūros studijų metu virto meniniu tyrimu.

Kas yra meninis tyrimas ir kuo jis skiriasi nuo paprasto spektaklio?

Kadangi tai yra palyginti nauja sritis Lietuvoje, ypač teatro srityje – kol kas buvo apginti tik du meno doktorantūros studijų darbai (jų autorės – aktorė Elzė Gudavičiūtė ir režisierė Olga Lapina – aut. past.) – šiuo metu vyksta daug diskusijų apie tai, kas galėtų būti laikoma meniniu tyrimu.

Trumpai, ko gero, teisingiausia būtų sakyti, kad tai yra būdas naudoti meną kaip įrankį norint tirti pasirinktą sritį. Tokių tyrimų pagrindas yra meno kūrinys ar jo kūrybinis procesas, kuris suteikia naujų įžvalgų ar, kitaip tariant, kuria naujas žinias apie tyrimų objektą. Iš pažiūros jis nuo tradicinio spektaklio ar skaitymų gali niekuo nesiskirti, bet jo tikslas nėra vien suteikti pramogą, labiau – kurti naujas žinias. 

Šiame tyrime man labai svarbu išgirsti, ką mato žiūrovai – ne tik naudodami regėjimą, bet ir pasitelkdami įsivaizdavimą. Manau, kad dėl žiūrovų asmeninių įžvalgų galima kurti naujas žinias, reikalingas teatro meno progresui.

Kuo tokie tyrimai skiriasi nuo mokslinių tyrimų?

Šie tyrimai yra atsidūrę tarp meno ir mokslo. Juose taip pat pasitelkiami ir moksliniai tyrimo metodai, bet meniniai tyrimai yra labiau įkvėpti praktikos nei teorijos, todėl dar vadinami tyrimais per praktiką. Menininkai tiria menu ir per meną, o rezultatai yra nauji meno kūriniai arba technikos. Tad gal paprasčiausia būtų sakyti, kad, jeigu moksliniais tyrimais siekiama ką nors sužinoti, tai meniniai tyrimai dažniau būtų orientuoti į praktines žinias, susijusias su klausimu „kaip“.

O į kokį klausimą atsakai „Ryšiuose“?

Mano klausimą galima suformuluoti taip: kaip spektaklyje kuria žiūrovas? Jis iškilo vos pradėjus nagrinėti ryšių tematiką, mat supratau, kad šiame darbe esminiu elementu taps ryšys su žiūrovu, nes spektaklis ar bet koks gyvojo meno kūrinys be žiūrovo išvis negali egzistuoti. Todėl kuriant itin svarbu suprasti, kaip veikia žiūrovo sąmonė patiriant meno kūrinį. Į tai ir bus nukreiptas tyrimas.

Kokį vaidmenį šiame tyrime turi žiūrovas?

Žiūrovas, kaip stebėtojas, pagal tos pačios kvantinės fizikos pasiūlytas idėjas nėra pasyvus dalyvis – stebėdamas jis irgi kuria. Jis vertina realybę pagal iš anksto susikurtus kriterijus, ir tie kriterijai lemia, ką jis toje realybėje mato, į ką atkreipia dėmesį. Tai reiškia, kad tuomet, kai stebite realybę, dalį jos sukuriate savo išankstiniu požiūriu, savo žvilgsniu. Juk tai, ką matote, galite suvokti tik per savo asmenines patirtis – iš anksto surinktą informaciją apie tai, ką matote.

Na, pavyzdžiui, stebėdami danguje plaukiančius debesis galite juose įžiūrėti žirgą ar dramblį, bet taip yra tik dėl to, kad žinote, kas yra dramblys ar žirgas. Jeigu aš jums pasakyčiau, kad debesyse matau dailininko Salvadoro Dalí taip mėgstamą gyvūną skruzdėdą, kurio gyvenime nesate matę, jums tai nieko nereikš. Bet man tai būtų tiesa, nes aš turiu įsivaizdavimą, kaip jis galėtų atrodyti.

Todėl šiame tyrime man labai svarbu išgirsti, ką mato žiūrovai – ne tik naudodami regėjimą, bet ir pasitelkdami įsivaizdavimą. Manau, kad dėl žiūrovų asmeninių įžvalgų galima kurti naujas žinias, reikalingas teatro meno progresui.

Kodėl projektui pristatyti pasirinkai lapkričio datą iš karto po Vėlinių? Nesibaimini, kad žiūrovai po ilgojo savaitgalio dar nebus sugrįžę iš artimųjų kapų lankymo?

Pjesę pristatome ne pirmą kartą. Pirmieji skaitymai jau įvyko rugsėjo mėnesį „Dramokratijos“ organizuotame renginyje „Kuždesių scena“ per Sostinės dienas. Po šių skaitymų su žmonėmis besikalbant apie pjesę, kažkas užsimindamas apie rimtį, reikalingą pjesei patirti, pasiūlė organizuoti skaitymus per Vėlines. Iš pradžių į tai numojau ranka, tačiau vėliau susimąsčiau, mat pjesė prasideda dedikacija išėjusiems žmonėms, su kuriais ryšys nutrūko. Todėl nusprendžiau, kad šis pasiūlymas nebuvo atsitiktinis – pajutau, kad pati pjesė tarsi nori būti skaitoma būtent šiuo metu, kai visa aplinka padeda prisiminti išėjusiuosius. Dabar esu įsitikinusi, kad tai yra idealus metas šiems skaitymams ir puikus būdas užbaigti ilgąjį Vėlinių savaitgalį, todėl tikiuosi, kad žiūrovai ras laiko ir matys prasmę atvykti.

Ar jau esate numačiusi daugiau skaitymų?

Kol kas numatėme tik miestus, kuriuose norėtume šiuos skaitymus surengti. Kadangi pjesės pagrindas yra dialogas apie ryšius, su kūrybine komanda svarstome galimybę susitelkti į savo asmeninius ryšius su gimtosiomis vietomis – sugrįžti į namus (ar vietas, kurias laikome namais). Esame iš skirtingų miestų, todėl norime į tuos miestus sugrįžti. Nenorime užsidaryti Vilniuje, užmegzti ryšį su žiūrovais Alytuje, Druskininkuose, Radviliškyje, Kaune. Todėl žiūrovus, kurie negalės dalyvauti skaitymuose Balkono teatre, tačiau nori išgirsti pjesę savo mieste, labai kviečiame su mumis susisiekti. Norime pasistengti kuo įvairesnių regionų žiūrovus.

O kaip su jumis galima susisiekti?

Visus, kuriuos domina projektas, kviečiame užpildyti anketą ir joje pasidalinti, kaip suvokiate ryšius savo gyvenime. Čia galite palikti savo kontaktinius duomenis, nurodyti gimtąjį miestą, į kurį pasistengsime atkeliauti.

Anketą galite rasti čia: http://bit.do/Rysiai

Į pjesės skaitymus kviečiame lapkričio 4 d., sekmadienį, 19 val. LMTA Balkono teatre (Gedimino pr. 42, Vilnius). Įėjimas laisvas. 

Išsamesnę informaciją apie renginį galite rasti feisbuke.

Tito Valdo Ancevičiaus nuotrauka

Lapkričio 5 d., pirmadienį, 18 val. Bernardinų bažnyčioje kunigas Julius Sasnauskas OFM aukos šv. Mišias už mirusius teatro kūrėjus. Po mišių toje pačioje erdvėje aktorius Valentinas Masalskis skaitys Atsiskyrėlio-Gustavo-Konrado monologą iš Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“. Tai – devintas „Lietuvos teatro amžiaus“ renginys. 

Kunigas J. Sasnauskas, dažniausiai sekmadieniais Bernardinų bažnyčioje aukojantis mišias, pranoksta ne vieną šių laikų filosofą. Jo išmintis, mąstymo paprastumas ir neįtikėtinas skaidrumas dažnai pramuša patį storiausią stiklą, kuris šiuolaikiniame gyvenime atskiria žmogų nuo jo paties dvasinių išgyvenimų. Šis Bažnyčios filosofas, kurį, beje, ne kartą teko sutikti įvairių teatrų spektakliuose, mišias už mirusius teatro menininkus aukos pirmadienį, prisiderindamas prie vienintelės aktorių „oficialiai“ laisvos dienos. Tuo kun. J. Sasnauskas išreiškė dvigubą pagarbą teatro pasauliui. 

Puikiai į lietuvių kalbą Justino Marcinkevičiaus išverstas Adomo Mickevičiaus „Vėlines“ prie XX a. paskutinio dešimtmečio lietuvių kultūros Jonas Vaitkus priartino per teatrą. Ilgai dėl įvairių priežasčių kurtas šis spektaklis tapo itin aktualiu 1990-ųjų įvykiu.

„Kariniai sraigtasparniai suka virš miesto, karinės mašinos senose, paminklinėse Vilniaus gatvėse, kariai užima pastatus, šaudo į beginklius žmones – ir visa tai Velykų išvakarėse; draugo Gorbačiovo dovana Lietuvai. O Vaitkaus dovana – „Vėlinės“ Didįjį penktadienį. Sveikinu...“ – rašė Alwida Bajor (Virsmas. Rozmowy z Jonasem Vaitkusem. – Biuro Kongresowe Urzędu Miasta Krakowa, 1991).

Ryškiausią vaidmenį šiame spektaklyje atliko vienas iškiliausių tuo metu ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos aktorių. Valentino Masalskio pasirodymas Vilniaus scenoje buvo didelis įvykis. Jo Gustavas – tai nepakeliama dvasinė kančia, lemta žmogui žiaurios ir abejingos istorijos akivaizdoje. Rimuotas, tobulų literatūros dėsnių valdomas tekstas V. Masalskio lūpose įgavo neįtikimai plačią niuansų skalę – nuo lyrinių, giedru šnabždesiu besiliejančių prisiminimų iki kapotų džeržgiančios faktūros emocinių proveržių.

Įkalintas šiurkštaus medžio butaforiniame kostiume ar geležinių grandinių amžinojo rato gniaužtuose, Gustavas iškilo kaip vaizdinis simbolis, kaip režisieriaus minčių transformacija ir kaip nepaprastai įtaigi aktoriaus išpažinties galimybė. 

„Vėlinėse“ aš galėjau atsiskleisti. Aš visą laiką troškau emocinio maksimalumo. Ir tai mane augino, tai mane padarė tokį“, – sakė V. Masalskis.

Visai neseniai radau šviesaus atminimo teatro kritiko Valdo Gedgaudo laišką, kurį jis parašė lygiai prieš aštuonerius metus, kelios dienos po Vėlinių. (Sutapimas su būsimu renginiu!) Įkvėptas aktoriaus minčių, išsakytų knygoje „Ieškant teatro“, jis rašė: „Tas V. Masalskio kalbėjimas, aišku, beprotiškas atrodo, kartais tuoj iškalbės kažką didelio ir gyvo, tuoj tie žodžiai taps kūnais... Tuoj viskas pradės lydytis... Vertas jis knygos – kaip ten bežiūrėsi, besvarstysi – bet imant nuo pradžių pradžios, nuo Vaičkaus gadynės – jis turbūt patektų tarp penkių geriausių visų laikų lietuvių aktorių vyrų.“

Bernardinai.lt nuotrauka

Artėjanti Visų Šventųjų diena ir Vėlinės – pats darbymetis floristams, kuriantiems įvairias gėlių kompozicijas kapviečių puošybai.

Kokiomis tendencijomis vadovautis norint subtiliai ir stilingai papuošti artimojo kapą, patarė Kaune įsikūrusio Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro profesijos mokytoja, profesionali floristė ERIKA PRATAPIENĖ. Daugiau kaip 14 metų floristika užsiimanti ir būsimąsias floristes rengianti meistrė tikino, kad vis labiau populiarėja profesionalūs darbai, kurie dvelkia kokybe ir natūralumu. Visai nesunkiai ir ekonomiškai Vėlinių kompoziciją galima pasidaryti ir patiems, tik reikėtų žinoti keletą taisyklių.

Derančios spalvos

Prieš perkant ar gaminant Vėlinių kompoziciją patiems, derėtų ją derinti su jau esančių gėlių, antkapio ir kitų elementų atspalviais.

„Derančios spalvos – tai pirmas žingsnis norint skoningo vaizdo. Tradiciškai balta, tamsiai žalios ir baltos spalvos deriniai, šviesiai gelsva spalva, violetinė, burgundiška ir jos atspalviai žiūrisi gražiausiai ir subtiliausiai“, – teigė E. Pratapienė ir patarė vengti ryškiai geltonų, rožinių, raudonų ar mėlynų spalvų. Floristė rekomendavo nesirinkti kontrastingų spalvų derinių, geriau – vieną spalvą ir pažaisti su jos atspalviais.

Anot E. Pratapienės, dažniausiai chaosas kyla tada, kai kapas papuošiamas viena ryškia kompozicija, o vėliau atėję giminaičiai padeda dar kelias tarpusavyje visiškai nederančias. Norint to išvengti, patariama mirusiojo artimiesiems susitarti arba vadovautis saikingumo principu.

„Jau dabar žmonės vis dažniau užsisako vieną didesnę kompoziciją nuo visos šeimos ir ja papuošia kapą. Tuomet artimiesiems, lankant kapus Vėlinių dieną, užtenka uždegti žvakelę. Ne kiekis ir dydis, bet simbolinė reikšmė turėtų įgauti prasmę“, – tikino E. Pratapienė.

Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro nuotrauka

Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro nuotrauka

Gamtinių medžiagų naudojimas

Vėlinių floristikoje vis labiau populiarėja gamtinių medžiagų naudojimas. Tai įvairių augalų šakos, džiovinti lapai, žievės, vytelės, samanos, o labiausiai įprastas eglių, pušų, kėnių šakas šiandien papildo platus visžalių augalų asortimentas.

Floristė teigė, kad kompozicijoms ir puokštėms puikiai tinka visžaliai augalai, tokie kaip tujos, buksmedžiai, kukmedžiai, kadagiai, spygliuočiai ir kt. Komponavimui tinka eukaliptai, salalai, ruskusai, smidrai, bergenijų lapai, rožės, gvazdikai, kalijos, šilokai, perkūnropės, vinvyčiai, viržiai, chrizantemos.

Kapams apsodinti šiuo metu floristė E. Pratapienė patarė rinktis atsparesnius šalnoms augalus. Tai tradicinės chrizantemos, elegantiškieji viržiai, erikos, perkūnropės. „Jei neketinama aplankyti kapų iki pavasario, geriausia iš viso būtų nieko nesodinti, tiesiog sutvarkyti žemę, ją galima uždengti spygliuočiais – kėniais, pušų šakomis. Galite sugalvoti įvairiausių nestandartinių papuošimų, prisitaikydami prie kapvietės aplinkos“, – tvirtino floristė.

Formų įvairovė

Šiandienė Vėlinių floristika pasižymi ir sudėtingesnių formų ieškojimais.

„Kaip ir kasmet, Vėlinėms žmonės įprastai nevengia rinktis kryžiaus formos kompozicijų, o ne tokie konservatyvūs renkasi ir pagalvėlės, širdelės, vainiko ar lašo formos gaminius. Visos formos ir kompozicijos turi prasmę. Pavyzdžiui, kryžius yra pagrindinis krikščionybės simbolis ir lydi kiekvieną iš mūsų per gyvenimą, pagalvėlė simbolizuoja harmoniją, ramybę, juk net į kitą pasaulį iškeliaujame su pagalve, širdelė – meilę, o vainikas – amžinybę“, – pasakojo E. Pratapienė.

Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro nuotrauka

Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro nuotrauka

Gyvos ar dirbtinės gėlės?

Floristė sakė, kad ir gyvos, ir dirbtinės gėlės yra populiarios ir plačiai naudojamos floristinėms kompozicijoms.

„Jeigu norisi rinktis dirbtines gėles dėl jų ilgaamžiškumo, svarbiausia atsižvelgti į jų kokybę. Reikėtų ieškoti tokių, kurias būtų sunku atskirti nuo gyvų. Tokios dirbtinės gėlės turi ir savo kainą – neretai kokybiškas dirbtinis žiedas yra brangesnis už gyvą“, – teigė floristė.

Be to, dirbtinių gėlių privalumai gali labai greitai pavirsti trūkumais, jeigu naudojamos ryškios, rėkiančios spalvos. Reikėtų siekti kuo didesnio natūralumo ir vientiso spalvų sprendimo. Gyvos gėlės žiedas – puikus sprendimas tiems, kurie nori sutaupyti ir išvengti beskonybės. Jį galima tiesiog padėti ant kapo. Ypač subtiliai atrodo kalijos, baltos rožės, tad niekada neapsiriksime pasirinkę minimalistinį ir natūralų variantą.

Anot floristės, daugelis žmonių nori, kad jų puošmena Vėlinėms išsilaikytų kuo ilgiau, tačiau nereikėtų pamiršti, kad ji skirta pagerbti būtent mirusįjį, jo asmenybę.

„Perkant iš anksto paruoštus, pigios plastmasės, neoninių spalvų gaminius ne tik kuriamas chaosas, bet ir teršiama aplinka. Svarbiausia saikas ir dermė su gamta. Verta prisiminti, kad pasaulyje kapinės laikomos aplinkos taršos šaltiniu ir aplinkosaugininkai nuolat suka galvą, kaip tą taršą sumažinti“, – svarstė pašnekovė.

Svarbiausia – prisiminti ir aplankyti

Floristė patarė Vėlinių dieną akcentuoti ne gėles ar puošmenas, o patį mirusiojo prisiminimo, pagerbimo faktą.

„Neretai pastebima, kaip artimieji stovi prie kapo ir diskutuoja, kurio puokštė ar gėlės gražesnės, tačiau juk svarbiausia šią dieną turėtų būti ne tai. Ne visi išgali įpirkti kokybišką kompoziciją, ne visi žino, kaip būtų stilistiškai teisingiausia, ir tai nėra bėda, nes tą dieną mirusiojo aplankymas, malda ir žvakės uždegimas yra svarbiausia. Iš širdies padėtas gyvos gėlės žiedelis kartais gali tapti daug reikšmingesnis už didžiausią ir brangiausią gyvų gėlių puokštę“, – teigė E. Pratapienė.

Pasak jos, nėra kategoriško atsakymo, kokios gėlės nebūtų tinkamos puošti mirusiojo kapui. Galbūt mirusysis labiausiai mėgo būtent vienos rūšies ar spalvos gėles. Svarbiausia išlaikyti natūralumą ir nuoširdumą.

Filmo kadras

Režisierius Pawelas Pawlikowskis, apdovanotas „oskaru“ už geriausią 2013 metų užsienio filmą „Ida“, sugrįžta į kino ekranus su išskirtiniu ir jau tarptautinį pripažinimą pelniusiu filmu „Šaltasis karas“ (lenk. „Zimna wojna“).

Juosta jau apdovanota už geriausią režisūrą 71-ajame tarptautiniame Kanų kino festivalyje ir „Auksiniais liūtais“ 43-ajame Gdynės vaidybinių filmų festivalyje. Britų kino žurnalas „Empire“ Pawlikowskio darbą išrinko vienu iš 20-ties geriausių 2018 m. filmų. 

Filmo kadras

Filmo kadras

Filmo kadras

Anot kino kritikų, tai aistringas ir gilus filmas apie didžiąją meilę. Pasakojimas puikiai perteikia dramatišką istorinį laikotarpį, kai Lenkiją užvaldė Stalino režimas. Žmonės neturėjo jokio kito pasirinkimo, kaip tik paklusti naujai valdžiai arba pasipriešinti – žinant, kad būsi medžiojamas atitinkamų tarnybų. Tai istorija apie vyrą ir moterį, kurie susitinka „netinkamu“ laiku ir bando nugalėti šaltąjį karą – ne kovodami, o savo širdyse.

Filmo kadras

Filmo kadras

Filmo kadras

Tarp Lenkijos ir Paryžiaus realijų blaškosi dvi jaunos bohemiškos asmenybės. Jis – melancholiškas atsiskyrėlis, virtuoziškai grojantis Šopeną. Ji – temperamentinga gražuolė kerinčiu balsu. Nors likimas nėra palankus, jie pamilsta vienas kitą. Tačiau 6-ojo dešimtmečio šaltasis karas griauna visas svajones. 

Filmo kadras

Filmo prejera Lietuvoje – festivalio „Scanorama“ metu Vilniuje lapkričio 10 d. Vėliau filmas bus rodomas Lietuvos kino teatruose nuo lapkričio 30 d.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Antradienio vakarą sostinėje prie Seimo susirinkusi minia su plakatais ir vėliavomis išreiškė savo nepritarimą pradėtai įgyvendinti vaiko teisių apsaugos reformai, kuri, jų požiūriu yra nehumaniška ir antikonstituciška.

Mitingą organizavo Laisvos visuomenės institutas, anksčiau pakvietęs pasirašyti peticiją prieš „nepagrįstą vaikų paėmimą iš šeimų“.

Su mitinguotojais pasikalbėti išėjęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis sakė, kad jo tikslas – kuo geresnis ir vaiko bei šeimos gerovei palankesnis reformos įgyvendinimas, kai atžala paimama iš šeimos tik būtinu kritiniu atveju.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL  © Baltijos fotografijos linija

1997 m. liepą Vilniuje prie šv. Kazimiero bažnyčios. Kristinos Giedrytės-Lyndienės archyvo nuotrauka

Spalio 31 d. minime lietuvio jėzuito, visą gyvenimą dirbusio Montevideo (Urugvajus) Fatimos Nekalčiausios Mergelės Marijos Širdies lietuvių parapijoje, dvidešimtąsias mirties metines. Prisimename plataus dvasinio, kultūrinio, socialinio akiračio žmogų, kiekviena palankia proga skatinusį ir palaikiusį dialogą tarp įvairių pažiūrų, įsitikinimų ir socialinio sluoksnio žmonių, nuosekliai puoselėjusį tautiškumą, filosofiškai mąstantį, diplomatiškai veikiantį ir evangeliškai tarnaujantį dvasininką. Jo asmenybė ir darbai yra verti garso, pagarbos ir visokeriopo tęstinumo.   

Šaknys

Kunigas Jonas Giedrys SJ – dubingiškis. Gimė 1921 m. rugpjūčio 29 d. Veronikos Šikaitės ir Juozo Giedrio šeimoje. Jo tėvas buvo felčeris, Dubingiuose ir aplinkinėse parapijose pagarbiai vadintas daktaru, nes toli pranokęs felčerio žinias ir kompetencijas. „Jei kas nors susirgdavo, jam nebuvo svarbu, diena ar naktis. Keldavosi, priimdavo ligonius arba pats važiuodavo ten, kur reikėjo. Namuose buvo įsirengęs nediduką priimamąjį, kurio durys buvo nuolat atdaros. Nebuvo ligos, kurios jis neišgydytų. Jei suprasdavo, kad jam trūksta žinių, arba pats ligonį nugabendavo pas artimiausią gydytoją, arba pasirūpindavo, kad tai padarytų kas nors kitas. Aš jam irgi esu skolinga gyvybę... Taip, mes, dubingiškiai, didžiuojamės jo sūnumi kunigu Jonu Giedriu, bet tėvas šio pasididžiavimo vertas nė kiek ne mažiau“, – apie savo dėdę pasakojo dukterėčia Kristina Giedrytė-Lyndienė. Steponas Antanavičius knygoje Molėtų krašte (Molėtų krašto muziejus, 2014) apie Juozą Giedrį pateikia tokių žinių: tarnaudamas carinėje armijoje 1901–1903 m. Smolensko karo ligoninėje išmoko felčerio amato, trejetą metų darbavosi kariuomenėje, vėliau grįžo ir felčeriavo gimtuosiuose Ciūniškiuose šalia Dubingių. Pirmojo pasaulinio karo metais, iki pat karo pabaigos, vėl dirbo karo felčeriu, tada jau Riazanėje, po karo grįžo į gimtuosius Dubingius ir iš jų jau nebepasitraukė iki pat mirties 1958 m. Jono tėvas buvęs labai visuomeniškas žmogus, bendravęs su pasienio policininkais, padėjęs organizuoti įvairius renginius, rasdavęs bendrą kalbą su įvairių pažiūrų, tautybių žmonėmis. Taigi, būsimasis kunigas vienuolis turėjo plataus akiračio, atsakingo, nenuilstamai atsidavusio kitiems tėvo pavyzdį.

Felčerio šeima – Jonas Giedrys, mama Veronika Šikaitė Giedrienė, sesuo Elena Giedrytė. Kristinos Giedrytės-Lyndienės archyvo nuotrauka

Motina Veronika uoliai atliko savo motinos ir žmonos pareigas – pagimdė keturis vaikus, du iš jų anksti mirė nuo tuo metu neišgydomų ligų, taigi šeimoje augo Jonas ir vyresnioji jo sesuo Elena. Sūnaus ryšys su motina, pasak Kristinos Giedrytės-Lyndienės, buvęs šiltas ir stiprus. Deja, ji mirė gana anksti – Jonui sulaukus septyniolikos.

„Dėdės namai buvo svetingi, atviri. Jie mėgo kviestines vakarienes, į kurias susirinkdavo Dubingių ir jų apylinkių šviesuomenė. Kaip ir daugelyje dubingiškių šeimų tuo metu, dėdės šeimoje buvo kalbama lenkiškai, bet visi mes, be abejonės, žinojome, kad esame lietuviai. Pagarbiai bičiuliavomės su kaimynais lenkais, bet buvome tikri savo tėvynės patriotai“, – prisimena ponia Kristina. Tai, ko gero, iš dalies paaiškina Jono Giedrio užsidegimą, su kuriuo jis visą gyvenimą puoselėjo tautiškumą Urugvajaus lietuvių bendruomenėje. Beje, namai, apie kuriuos pasakojama, išlikę. Juose ir gyvena Kristinos Giedrytės-Lyndienės šeima.

Jono Giedrio tėvai buvo gilaus tikėjimo žmonės. Abu dažnai kartodavę norintys, kad jų vaikai rinktųsi pašaukimo kelią. Šis lūkestis netruko išsipildyti.

Permainingi keliai į pašaukimą

Jonas Giedrys - klierikas. Kristinos Giedrytės-Lyndienės archyvo nuotrauka

Pradžios mokslus Jonas Giedrys baigė Dubingių pradinėje mokykloje, šešias gimnazijos klases – Giedraičių gimnazijoje, likusias dvi – jau Kaune, 1940–1942 m. studijuodamas kunigų seminarijoje. Į jėzuitų naujokyną Pagryžuvyje įstojo 1938 m. rugsėjo 10 d., praėjus vos savaitei po motinos mirties. Po poros metų gyvenimo ir filosofijos studijų naujokyne užklupo negandų metas, supurtęs ir netikėta kryptimi nukreipęs Giedrio gyvenimą. Apie šį nelengvą laikotarpį viename iš laiškų pusseserei Lionginai rašė: „Paskutinę vasarą, artinantis bolševikų frontui, mus, studentus, išsiuntė į Žemaitiją. Aš su kitu jėzuitų studentu gyvenome jo tėviškėje. Tikriausiai netoli Kretingos. Rudenį susirinkome Telšių kunigų seminarijoj – pusę Lietuvos jau buvo užėmę rusai. Visi tikėjosi, kad vokiečiai juos atstums. Bet frontas subraškėjo. Rusai vokiečius pradėjo stumti. Vienas kunigas jėzuitas, vokietis t. Karolis Fulstas visą naktį gėrė su karo komendantu, kol tas nusigėręs pasirašė ant leidimų visiems klierikams vykti į Vokietiją Eichstadt seminariją. Tada mes visi lietuviai jėzuitai, viso 6, su pora arklių vežimu ir išvykome, nes traukinių jau nebebuvo. Traukėsi vokiečių kariuomenė ir šalia jų – lietuviai. Nesimatė voros pradžios nei pabaigos – tai buvo minios žmonių. Privažiavome prie Nemuno, tiltai susprogdinti, o minios žmonių laukė eilės prie kelto. Taip keliavome porą dienų.“

Kunigo įšventinimas 1949 m. Vokietijoje Büren. Jonas Giedrys antras iš kairės iš keturių atsiklaupusiųjų. Kristinos Giedrytės-Lyndienės archyvo nuotrauka

Šiaip ne taip atsidūręs Miunchene, jėzuitų filosofijos ir teologijos namuose, baigė trečiuosius filosofijos studijų metus, po to ėmėsi tris metus trukusių teologijos studijų. 1948 m. (kai kurie šaltiniai nurodo 1949 m.) buvo įšventintas kunigu. „Sužinojęs, kad liet. jėzuitai rengiasi kurtis Urugvajuje, pasisiūliau ir aš ten vykti. [...] Paskutinius mokslo metus (jau baigus teologiją) praleidau Ispanijoje, kur pramokau ispanų kalbos. Atvažiavęs į Urugvajų 1952 m. spalio 10 d. jau gerai galėjau susikalbėti su vietiniais.“

Urugvajus, vargingas Montevideo priemiestis Cerro

Kontekstas, į kurį papuolė tėvas Jonas, buvo ne mažiau sudėtingas, nei istorinių įvykių nulemtos paskutiniųjų jo metų peripetijos. Štai kaip jį aprašo Urugvajaus lietuvių bendruomenės leistas Sekmadieninis biuletenis (kurio įkūrėjas ir ilgametis rengėjas – tas pats t. Jonas Giedrys): „Urugvajaus lietuvių kolonija buvo susiskaldžiusi [...]. Lietuvių buvo apie 6 000. Didžiąją dalį sudarė komunistuojantieji – darbininkų klasė, nors tikrų komunistų buvo apie tuzinas asmenų. Jie buvo labai karingi ir aktyvūs. [...] Jų vadai buvo tikri fanatikai. Antroji grupė maža, socialistinė. Jai priklausė daugiau išsilavinę lietuviai, netolerantiški. Buvo atsivežę iš Lietuvos neigiamą nusistaymą prieš tikėjimą. [...] Trečia grupė – nuoširdūs tautininkai, lietuviai, nors ir mažai tikintys. Su jais bendradarbiavo ir lietuviai katalikai, nors jie jautėsi suvaržyti nuolatinių komunistų ir kraštutinių socialistų užpuldinėjimų ir pajuokos. Tikinčiuosius laikė atsilikusiais. Bendrai, Urugvajaus gyventojai buvo labiausiai nutolę nuo tikėjimo negu kitos P. Amerikos valstybės. Todėl čia buvę keli kunigai neištvėrė, išvažiavo, o du, apsimetę kunigais, nors tokie nebuvo, visai sumaišė geros valios lietuvius katalikus. Tik drąsesnieji ir uolesnieji lankė kun. Grigaliūno kartą per mėnesį atnašaujamas šv. Mišias sekmadieniais savo parapijos bažnyčioje“ (straipsnis „Urugvajaus lietuvių bažnyčios 40-tosios metinės“). Pats Jonas Giedrys, 1996 m. kalbinamas kun. Kazimiero Ambraso SJ, situaciją nusakė nuosaikiau, jo įžvalgos persmelktos ganytojišku rūpesčiu: „Atvažiavę į šį kraštą lietuviai nesėdėjo rankų sudėję. Daugelis jų tuojau susirado darbo anuomet labai išgarsėjusiose skerdyklose, kas ne kas pradėjo siuvėjauti, griebėsi staliaus darbų ir kitokių užsiėmimų susirado. Tačiau vargo ir skurdo matė kone kiekvienas, nes ne vienam pradžia dėl priešiškos aplinkos, kalbos nemokėjimo ir kitų nepalankių aplinkybių buvo sunki ir nedėkinga. [M]ūsų parapija įsikūrė jau nuo seniau gyvenančių iš kitų pasaulio kraštų atvykusių svetimšalių, taip pat urugvajiečių, daugiausia ispanų kilmės, neturtingame Cerro rajone. Nemaža šio rajono gyventojų ligi pat šių dienų – tikri bėdžiai. Jiems visais laikais reikėjo tiek dvasinės, tiek medžiaginės pagalbos.“

Urugvajaus lietuviai pas prezidentą, 1988 m. Trečias iš dešinės yra kunigas Jonas Giedrys. Kristinos Giedrytės-Lyndienės archyvo nuotrauka

Ir dar viena citata. Ši – iš skaitytojo Kazio Viliušio laiško, spausdinto komunistų leidžiamame laikraštyje „Darbas“: „Į Urugvajų mes atvažiavome 25-eriais metais anksčiau negu lietuviški kunigai jėzuitai. Mes visą amžių sunkiai dirbom ir nieko gero neužgyvenom. O jie atvažiavę nieko nedirbo, tik ganė „dūšias“, pardavinėjo dangų, gąsdino pekla ir per keletą metų pasidarė bagoti.“ Būta ir kur kas asmeniškesnių užsipuolimų. Jų nestokojo ir tėvas Jonas Giedrys. Pasak tėvo Antano Saulaičio SJ, tuo metu misionieriavusio Brazilijoje ir dažnai atvykdavusio pagelbėti Urugvajaus lietuvių parapijai, komunistuojantys radikalai nebūtinai buvo „parsisiųsdinti iš sovietų“ – aršią ir ekspansyvią komunistinę propagandą varė skerdyklų savininkai. „Kai metai iš metų žmonėms yra kartojamas melas, anksčiau ar vėliau jie juo patiki“, – sakė tėvas Antanas.

O tiesa?    

Žmogus, 1952 m. laivu atplaukęs į Urugvajų ir su savimi atplukdęs Fatimos Marijos paveikslą naujai statomai lietuvių bažnyčiai, daug vėliau laiške savo pusseserei Lionginai rašys: „Žinau, kad pildau Dievo valią. Nė kiek nesigailiu dėl savo pašaukimo. Jei šiandien reikėtų rinktis, vėlei sėsčiau į tą patį suolą. Nors ne vienąsyk esu skaudžiai apkalbėtas, – visiems atleidžiu ir pridėjęs ranką prie širdies galiu atvirai ir drąsiai tarti: Viešpatie, šiandien, rytoj ir visą gyvenimą, Tau esu gyvas ir miręs.“

Atvykęs į Montevideo, tėvas Jonas rado besidarbuojančius jėzuitus Joną Bružiką ir Vladą Mikalauską. Šie, surinkę lėšų iš JAV lietuvių, jau buvo nupirkę žemės sklypą Cerro. Tėvas Jonas Bružikas tuojau vėl išvyko į Šiaurės Ameriką ir Kanadą prašyti lietuvių aukų; Jonas Giedrys paskirtas vikaru, jam atiteko visi pastoracijos rūpesčiai. Bažnyčia buvo pastatyta per trejetą metų (parapija įkurta 1955 m.), o nuo 1961 m. tėvas Jonas tapo „lietuvių klebonu“, kaip šiltai jį vadino parapijiečiai. Tiesa, 1964–1967 m. jis dirbo Brazilijoje, dažnai nuvykdamas vesti rekolekcijų į Argentiną, bet po to vėl grįžo į Montevideo ir klebonavo jame iki pat mirties 1998 m.

Dar 1952 m. buvo išrinktas „pastovus bažnytinis vyrų komitetas“. Tais pačiais metais jau minima Vasario 16-osios šventė, organizuotas protestas dėl Lietuvos okupacijos, vyksta kiti svarbūs kultūriniai-tautiniai renginiai, tautiškumo pagrindu vienijantys lietuvių bendruomenę. Juos rengia bažnyčios komitetas, parapijiečiai, Urugvajaus lietuvių kultūros draugija ir, žinoma, tėvai jėzuitai, taip pat ir tėvas Jonas Giedrys.

Citata iš Urugvajaus provincijolo Armando Raffo laiško, rašyto Jonui Giedriui mirus: „Visi jį pažinoję atsimena t. Jono nenugalimą sąmojų; kažkas pasakė, kad dabar jis pasakoja juokus Amžinajam Tėvui. Gal šis sąmojis, kai net save patį taip linksmai „tarkuodavo“, jį ir įgalino be kartėlio iškęsti daugybę kančių, leido jaustis mylimu Dievo. Niekada nelaikė savęs pranašesniu už kitus ir savo būdu stengėsi nešti taiką pasaulyje, kurio smurtą pats buvo patyręs“ (1998 m. lapkričio 3 d.).

Darbai

Per šis kelis dešimtmečius buvo nuveikta nesuskaičiuojama gausa matomų ir mažiau matomų darbų: visų pirma, stengtasi užmegzti dialogą su susipriešinusiomis lietuvių grupėmis. Apie tai gyvai pasakoja tuometinės lietuvių parapijos parapijietis Edmundas Andruškevičius, artimai pažinojęs tėvą Joną: „Kone kiekvieną žmogų jis sugebėdavo įtikinti, perteikti savo idėjas. Pradėdavo kalbėti juokaudamas, bet pokštai vėliau virsdavo rimta kalba. Buvo toks žmogus, su kuriuo susipažinęs neišvengiamai susidraugauji. [...] T. Giedriui nebuvo jokių keblumų lankyti katalikus, socialistus ar komunistus. Tarkime, esi netikintis ir į tavo namus netikėtai ateina katalikų kunigas: simpatiškas, kalba lietuviškai, nori pabendrauti. Juk neišvarysi... Komunistams darė įspūdį, kad jėzuitai ir jų neaplenkia. Kai komunistus pavyko palenkti į savo pusę, jų vaikai pradėjo lankytis lietuvių parapijoje. Tais laikais nebuvo nei vaizdo grotuvų, nei naujų technologijų, bet t. Giedrys turėjo skaidrių ir jomis iliustruodavo pasakojimus apie istorinius įvykius. Mokėjo pasakoti labai linksmai. Paskui pradėjo nuomotis įvairius religinius 16 mm filmus, įgarsintus lietuviškai, tad vaikams labai patikdavo. Atveždavo ir nereliginių, komedijų. O kai lietuvių krepšinio komanda žaisdavo prieš urugvajiečius, tuomet visi jau galutinai susivienydavo“ („Jėzuitai Urugvajaus lietuvių gyvenime“, Laiškai lietuviams, 2012 ruduo–žiema).

Kunigo Jono gimtieji namai. Kristinos Giedrytės-Lyndienės archyvo nuotrauka

Pastačius bažnyčią veiklos plečiasi ir auga: „...t. Giedrys organizavo teatro trupes, vėliau – lietuvių tautinius šokius. Susikūrė anuomet tikrai labai stiprus tautinių šokių kolektyvas „Gintaras“, vėliau – „Ąžuolynas“, kuris veikia iki šiol. Turėjome ir garsų mūsų parapijos chorą „Aidas“ (ten pat). Tapęs lietuvių parapijos klebonu, drauge su parapijiečiais įrengė vasarvietę šeimoms ir jaunimui, kelis dešimtmečius rengė ir vedė laidas lietuvių radijuje, redagavo savaitines Urugvajaus lietuvių žinias, aktyviai bendradarbiavo su Urugvajaus lietuvių kultūros draugija, rėmė ir palaikė lituanistinę mokyklą, jaunimo būrelius, rūpinosi parapijos šalpa ir valgykla vargstantiesiems, lankė šeimas ir ligonius, po repeticijų ar lietuvių kalbos pamokėlių netgi surinkdavo vaikučius ir parveždavo juos namo... Parapijoje vyko sergančiųjų priklausomybėmis sielovada, veikė teisinė pagalba parapijiečiams, turintiems pačių įvairiausių juridinių klausimų – keliskart per savaitę joje apsilankydavo jėzuitų įsteigto Urugvajaus Katalikų universiteto studentai psichologai ir teisininkai. Pats tėvas Jonas Giedrys ne kartą buvo Urugvajaus lietuvių atstovas Pasaulio Lietuvių Bendruomenės seimuose. „Čia tik lietuviškos veiklos pusė. Atsiminkite, kad mūsų parapija visąlaik buvo dvilypė. Arba dvi parapijos po vienu stogu – viena lietuviška, antra vietinė. Jam teko rūpintis abiejų reikalais. Niekaip nesisekė (ir dabar nesiseka) tas dvi parapijas sujungti, padaryti vieną tikinčiųjų bendruomenę. Visa tai reikalavo dvigubai jėgų ir energijos“, – minint pirmąsias mirties metines rašyta Sekmadieniniame biuletenyje (1999 m. spalio 31 d.).

Lietuvoje Jonas Giedrys lankėsi vos du kartus – 1988 ir 1997 m. 1996 m. Urugvajuje Lietuvos prezidentas jam įteikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordiną.

Šiame straipsnyje suminėti tėvo Jono darbai – tik menkas jo veiklos atspindys. Paraštėse laukia daugybė įsimintinų, įkvepiančių ir įstabių jo kasdienio – tačiau nekasdieniško – gyvenimo tarnystėje Dievui ir žmonėms istorijų.

Išėjo

Tėvas Jonas Giedrys gyvenimo saulėlydyje norėjo ir ruošėsi grįžti tėvynėn. Nebesuspėjo. Mirė 1998 m. spalio 31 d. netikėtai, bemiegant. Visų Šventųjų išvakarėse, parapijos steigimo metinių dieną, neseniai atšventęs jėzuitiško gyvenimo 60-metį, artėjant kunigystės 50-mečiui. Į kapines palydėti savo klebono, bendražygio, bičiulio susirinko didžiulė minia. Vėliau palaikai įmūryti Fatimos Nekalčiausios Mergelės Marijos Širdies bažnyčios sienoje.

„Paskutiniam jėzuitui t. Giedriui mirus, mūsų kolonija nebe tokia kaip anksčiau. Tiesa, veikia kultūros draugija, bet pasibaigė krepšinis, lietuviškas teatras, kuriame ir aš vaidindavau, nebeliko ansamblio „Gintaras“, kurį visur kviesdavo koncertuoti. Taip pat leisdavome laikraštėlį Žinios, kuriame kartą per savaitę būdavo pateikiamos visos lietuvių kolonijos naujienos. Dabar jo nebėra, ir lietuviškos naujienos mūsų nebepasiekia, nebent viena kita žinelė atsiranda internete („Jėzuitai Urugvajaus lietuvių gyvenime“, Laiškai lietuviams, 2012 ruduo–žiema). Lietuviai jėzuitai pradėjo savo misiją Urugvajuje 1949 m. Su tėvo Jono Giedrio mirtimi ši misija nutraukiama.

**

Šį kuklų metraštį pritinka baigti tuometinio jėzuitų generolo Peterio-Hanso Kolvenbacho SJ laiško, 1988 m. rašyto tėvui švenčiant 50-ąsias vienuolinio gyvenimo metines, žodžiais: „Viešpačiui metai nedingsta, Jam visada prieš akis ilgos nepastebimo darbo valandos, jūsų meilė mūsų broliams, jūsų aukos ir uolumas dėl sielų, ir tai suteikė prasmę jūsų pašvęstajam gyvenimui. Viešpats jums atlygins didžiausia dovana, kurią tik gali duoti, tai yra – Patį Save.“

Visų Šventųjų išvakarėse būkim įkvėpti ir pakylėti šios šviesios atminties žmogaus.

Dr. Ingė Lukšaitė Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Dr. Deimantas Karvelis metų paskaitoje mokytojams „Reformacijai – 500“ pastebėjo, kad vienuolis paskelbė devyniasdešimt penkias tezes, iš kurių net devyniasdešimt dvi buvo apie gyvuosius, ir tik trys – apie mirusiuosius. Martyno Liuterio (1483–1546) kalbos savo laikmečio žmonėms apie Bažnyčios ydas, žmogaus santykį su Dievu, Šventuoju Raštu, sąžine ir savimi pačiu tapo reikšmingo judėjimo pradžia.

Apie Europoje bei Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vykusią Reformaciją, jos pradžią ir pabaigą, aplinkybes bei reikšmę kalbamės su pedagoge, mokslininke dr. INGE LUKŠAITE, paskelbusia daugiau nei 180 publikacijų, apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu, Martyno Mažvydo, Liudviko Rėzos, Lietuvos mokslo premijomis.

Su kokiomis aplinkybėmis sietumėte Martyno Liuterio sėkmę?

Jis suformulavo tai, kas daugeliui žmonių ne vieną dešimtmetį tvyrojo širdyje, ore, tikėjime. Liuteris sugebėjo sutelkti į labai aiškias tezes tai, kas jau seniai buvo svarstoma Europoje. Juk vienu metu ir Šveicarijoje prasidėjo reikalavimai keisti Bažnyčios tvarką, veiklą, jos santykį su tikinčiaisiais. Liuteris buvo tarsi žaibo išlydis.

Ar galima sakyti, kad Liuterio sėkmė susijusi su istorinėmis aplinkybėmis? Pavyzdžiui, su Gutenbergo spausdinimo mašina: galbūt be jos Reformacija nebūtų toks reikšmingas procesas?

Kažin. Būtų atsiradęs kitas veiksnys. Žinoma – tai atradimas. Paleotipai (1501 m. sausio 1–1551 m. sausio 1 d. Europoje išleistos knygos) buvo prieinami nedaugeliui – tik turtingiausiai visuomenės daliai. O Liuteris turėjo labai daug sklaidos kanalų; atsiminkime, kad svarbiausias jų buvo Bažnyčia, turėjusi socialinį kontaktą su daugybe žmonių (per parapijas, bendruomenes). Spauda, žinoma, buvo labai galinga, – tačiau tik dėl asmenų, sugebėjusių ją panaudoti. Bet pasikeitė ir pati visuomenė, kuriai staiga prireikė spausdinto žodžio. XVI a. viduryje atsiranda tokios leidyklos, kurios pradeda leisti mažutes knygas, jos tampa plačiai prieinamos.

Liuteris tapo itin skaitomu autoriumi. Bestselerių autorius, popžvaigždė – tokiais žodžiais apibūdinamas. Ar galima įvardyti, koks buvo Liuterio išskirtinumas, dėl kurio jam pavyko pasiekti tiek daug širdžių ir protų?

Liuteris pirmiausia turėjo nepaprastą pojūtį, ko reikia žmonėms, kaip turi keistis Bažnyčia, kaip pritraukti bendražygius. Šalia Liuterio visada buvo Pilypas Melanchtonas, kurio dėka buvo reformuojamos aukštosios mokyklos, jų turinys. Liuteris buvo iš tų lyderių, gebančių prie savęs patraukti ir išlaikyti labai gabius žmones. Ne atstumti, žeminti juos, o atvirkščiai – dirbti kartu. Su Melanchtonu jie dirbo ranka rankon. Nei laiškuose, nei kur nors kitur nepastebėjau, kad tarp jų būtų konkurencija. Kiekvienas darė tai, ką geriausiai sugebėjo ir geriausiai suprato.

Kiek skaičiau Liuterio darbus, jis buvo apdovanotas raiškiu mąstymu: artikuliuotai pateikdavo mintį, sutraukdamas ją į aiškų pasakymą, kuris paskui eidavo iš lūpų į lūpas.

Martyno Liuterio paminklas Vitenberge (Vokietijoje)

Kodėl ir kaip susiformavo požiūris, kad Liuterio veikla buvo konfliktinis judėjimas, siekęs kovoti su Katalikų Bažnyčia, o ne iniciatyva ją pakeisti?

Turbūt tai yra požiūris, susiformavęs praėjus šimtui ar dviem šimtams metų po Kontrreformacijos. Katalikų Bažnyčia nusprendė Liuterio nepriimti, to ženklas – 1520 metų popiežiaus bulė, atskirianti jį nuo Bažnyčios. Liuteris nemanė, kad jis jau ne toje Bažnyčioje: norėjo ją reformuoti, pakeisti; bule tapo atskirtas. Reformacija labai sustiprino daugelio visuomenės sluoksnių tikėjimą, jį gilino, keisdama bendruomenės santykį su kunigais, įvesdama gimtąsias kalbas. Liuteris turėjo pasirinkimą – atgailauti, tačiau nepriėmė tokio požiūrio – bulę sudegino, tuomet ir prasidėjo konfliktinė situacija.

Kokias kitas Reformacijos ir Kontrreformacijos asmenybes išskirtumėte kaip reikšmingiausias?

Pilypas Melanchtonas, kurį vėliau patys liuteronai kaltino, kad jis ne visiškai laikęsis Liuterio teiginių, teologijos. Paskui buvo Šveicarijos reformacija – Ulrichas Cvinglis. Bet jis orientavosi ne į visus sluoksnius, jam nepavyko taip sėkmingai kaip Liuteriui. Dar vėliau – Jonas Kalvinas. Galinga asmenybė, jis ankstesnę Cvinglio teologiją gerokai keitė. Parašė vadinamuosius „Krikščionybės principus“, keitė ir Bažnyčią, ją organizavo į kolektyviškai valdomą sinodais (be aiškaus lyderio, be vyskupų), – tokia Bažnyčia gali būti labai lanksti.

O Kontrreformacijos asmenybės?

Kalbėkime apie Lietuvą. Labai uoliai, kūrybiškai ir su didele iniciatyva Tridento bažnyčios dvasioje tvarkėsi Žemaitijos vyskupas Merkelis Giedraitis. Jo kova buvo pozityvi. Jis keitė ir gerino. Iš čia ir Mikalojaus Daukšos palaikymas, ir Motiejaus Strijkovskio. Petras Skarga – labai galingas kovojančios Katalikų Bažnyčios atstovas. Jo raštai, vadinamieji „Seimo pamokslai“, aštrūs, pilni kritikos. Našiai dirbo Albertas Vijūkas-Kojelavičius, parašęs knygas apie šventuosius ir Bažnyčios istoriją. Jo raštuose nėra noro pažeminti; jų indėlis toks svarbus, kad laikau juos Katalikų Bažnyčios reformos atstovais. Ir labai vykusiais, labai daug Lietuvai davusiais.

Petras Skarga.

Reformacijos pradžios data sutartinai laikoma 1517 m. spalio 31 d., tačiau kai kuriose valstybėse Reformacijos periodizacija ir judėjimo esmė suprantamos skirtingai. Kodėl?

Nes ji vyko skirtingu ritmu. Reformacija buvo judėjimas, sklidęs bangomis iš Vokietijos ir Šveicarijos. Vienose valstybėse laimėjo naujosios Bažnyčios šalininkai, kitur jiems nepavyko laimėti, bet liko tokios uždaros, slaptos bedruomenės, priklausomai nuo to, kaip į jas žiūrėjo valstybės valdžia. Dar kitur, pavyzdžiui, pas mus, susiklostė labai įdomi situacija. Vokietijoje manęs kartą klausė: tai ar buvo Lietuvoje Reformacija? Buvo, bet valdovas netapo evangeliku. Jokia valstybinė institucija nepalaikė jos: Reformacija vyko pačios visuomenės iniciatyva ir socialiniais ištekliais.

Į kokius etapus skirstytumėte LDK vykusią Reformaciją? Kokia jos pradžia?

Laikausi nuomonės, kad Reformacijos pradžia pas mus buvo tyli – nebuvo jėgos, palaikiusios žmones, skelbusius Katalikų Bažnyčios požiūrio neatitikusias tezes. Pirmieji garsieji mūsų liuteronai – tokie kaip Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis ir kiti – nebuvo didikai, už jų nestovėjo jokia politinė jėga. Dainoros Pociūtės nuomone, su kuria aš sutinku, dalis to laikotarpio žmonių buvo neapsisprendę, kuria kryptimi eina. Dar būta neartikuliuoto požiūrio.

Galima sakyti, kad maždaug iki XVII a. pirmojo dešimtmečio Reformacijos judėjimas dar yra stiprus. Aš jį vadinu lygsvaros laikotarpiu. O nuo 1610-ųjų prasideda agresyvūs Kontrreformacijos veiksmai. Pirmiausia –1611-ųjų metų įvykiai, kai jėga griaunamos reformatų bažnyčios Vilniuje, sąmyšių kurstymu kaltinami jėzuitai.

Vokiškai išleista Ingės Lukšaitės studija „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje: XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis“. urm.lt nuotrauka

Kodėl protestantizmą priėmė būtent kilmingųjų luomo atstovai?

Yra daug veiksnių. Pirmiausia – pati Bažnyčios sandara, suteikusi gana daug galios pasauliečiams. Antra, ši Bažnyčia buvo daug modernesnė. Pagaliau svarbi ir pati Bažnyčios sinodinė sandara. Sinodo dalyviai priima sprendimus, kurie sudaro bažnytinę teisę. Nutarimus formuoja ir pasauliečiai, ir dvasininkai, susirinkę kartu.

Esate pažymėjusi, kad LDK Reformacijos pabaiga sietina su XVII a. viduriu, kuomet 1658 m. paskelbta banicija arijonams: kokią reikšmę LDK turėjo radikalioji Reformacijos kryptis? Ar sutiktumėte, kad visuomenėje – ji kiek primiršta, lyginant su magisterine Reformacija (evangelikais liuteronais, evangelikais reformatais)?

Radikaliosios Reformacijos kaip savo dalies nepriėmė nei liuteronai, nei evangelikai reformatai, ir taip buvo visose valstybėse, gal išskyrus Transilvaniją, kurioje ši kryptis toleruota. Radikalioji Reformacijos kryptis Lietuvoje buvo ryškiausia XVI a. antroje pusėje. Arijonai buvo tylomis veikiantys. 1658 metų sprendimą laikau simptomišku, nes jį priėmė ne valdovas, bet Seimas. Balsavo bajorai: veiklioji visuomenės dalis.

O kodėl veiklioji visuomenės dalis buvo prieš arijonus?

Pirmiausia – jie iš tikrųjų buvo labai radikalūs. Netiko laikotarpiui: valstybė kovojo su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, o jie skelbė, kad kariauti – nekrikščioniška. Paskui jie šį požiūrį modifikavo, bet nuomonė jau buvo suformuota. Be to, arijonų kryptis buvo labai radikali ir socialiniu požiūriu: reikalavo, kad magnatai išdalytų savo turtus. Jie yra palikę labai įdomių argumentacijų, bet – faktiškai – tai buvo tokių utopinių komunų sritis.

Dr. Ingė Lukšaitė. urm.lt nuotrauka

Grįžkime prie magisterinės Reformacijos. Ar įmanoma išskirti, kokios naujovės buvo pačios svarbiausios? Lietuvių kalbos įtvirtinimas, švietimo sistemos pertvarkos? Ar tiesiog vykę mentaliteto pokyčiai, krikščionims ėmus reflektuoti savo tikėjimą?

Viskas kartu. Labai platus spaudos įžengimas į visuomeninį gyvenimą, sukurta švietimo sistema. Bet visgi pagrindinis dalykas – gimtosios kalbos, lietuvių kalbos įvedimas į viešąjį gyvenimą. Tą anksti padarė Prūsijos kunigaikštystėje liuteronai; Lietuvos evangelikai reformatai tai suvokė gana pavėluotai, bet galiausiai irgi padarė. Ir bajorai, ir didikai suprato, kad išlaikyti evangelikų reformatų tikėjimą be lietuvių kalbos – neįmanoma. Jonušas Radvila spaustuvę įkūrė Kėdainiuose.

Kiek svarbu tai, jog žmonės permąstė savo tikėjimą?

Tai buvo išties reikšmingas dalykas. Vyksta didžiulė polemika, kartu su Reformacija Lietuvoje atsiranda giluminis supratimas, ką reiškia vienas ar kitas teologinis teiginys. Mentaliteto pokyčiai buvo milžiniški. Ne tik teologijoje, bet ir daugelyje sričių. Išsivystė raštija, žanrai.

Kokia buvo pirminė Katalikų Bažnyčios reakcija?

Manau, kad reakcijai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje būdingas pasimetimas. Atsiminkite, kad Katalikų Bažnyčia buvo Gniezno arkivyskupijos sudėtyje. Faktiškai aukščiausi Bažnyčios hierarchai buvo ten. Mūsiškiai laikėsi atsargaus požiūrio, žiūrėjo, ką darys Gnieznas, o per tą laiką Reformacijos judėjimas sparčiai plito.

Iš pradžių katalikai LDK lyg atsitraukė, dalis jų perėjo į evangelikų tikėjimą, paskui jau pradėjo organizuotis, buvo įsteigtas Vilniaus universitetas. Tai buvo vienas stipriausių veiksnių pozityvioje kovoje, užpildė tuščią nišą. Man tyrinėjant paaiškėjo, kad buvo bandyta tris kartus įsteigti evangelikų universitetą Lietuvoje, bet sąlygos buvo nepalankios, t. y. be finansinio palaikymo iš išorės jis negalėjo išsilaikyti. O jėzuitai tuo metu turėjo paruoštus kadrus kitose valstybėse, jie buvo aukštojo mokslo desantas.

Su kokiomis aplinkybėmis sietumėte Reformacijos LDK pabaigą ir kodėl?

Pirma, manyčiau, kad Katalikų Bažnyčia besireformuodama padarė dalį dalykų, aktualių pereinantiems į evangeliškuosius tikėjimus. Antra, protestantiškų bažnyčių išlikimui reikia gana modernios ūkio struktūros, kurios Lietuvoje XVI a. pirmoje pusėje dar nebuvo ir tik formavosi. Trečia, nepalankios politinės aplinkybės: XVII a. vidurio karai, turime pripažinti, nušlavė nuo žemės paviršiaus daugumą bažnyčių, sunaikino daugelio žmonių materialinį turtą ir gyvenimus. Demografinė situacija buvo katastrofiška, atsigauti galėjo tik Katalikų Bažnyčia, turėjusi žemių. Norėčiau pabrėžti, jog XVII a. vidurio katastrofa nepaliko galimybių Reformacijai kaip judėjimui atsistatyti: tik dalis bažnyčių liko, atsigavo Biržų kunigaikštystė, Kėdainių dvaro valdos.

Kai žmonės skaitys šį pokalbį, bus spalio 31-oji – Reformacijos diena. Ko šių dienų žmogus gali pasimokyti iš XVI–XVII a. vykusių procesų?

Pirmiausia reikia suprasti, kad pozityvi veikla daugelyje visuomenės sričių teikia prasmės žmogaus gyvenimui. Antra, kiekvienas gali įnešti kažką pozityvaus ir daryti gera. Trečia, reikia suvokti savo laiką, jo pagrindines kryptis, modernumo jėgą ir silpnybes.