Unsplash.com nuotrauka

Ko gero, neįmanoma aprašyti visų įmanomų kvailumo raiškos formų, bet pats sudėtingiausias dalykas yra tai, kad iš prigimties kvailas žmogus nesuvokia savo kvailumo, LRT KLASIKAI sako JAV filosofas NICOLAS DE WARRENAS. Anot jo, nors kvailumo iš šio pasaulio eliminuoti neįmanoma, yra terpė, padedanti iš to išsivaduoti – tai menas.  

Lietuvoje esate antrą kartą, paskutinį sykį čia svečiavotės prieš 10 metų, 2008-aisiais. Kokį įspūdį Lietuva jums paliko tada?

Akivaizdu, kad šiandien Lietuva yra kur kas europietiškesnė. Apie tai byloja net lauko reklamos – visur matau IKEA reklaminius stendus. O kaip žinoti, kad esi Europoje? Esi Europoje tada, kai aplink matai IKEA reklamas.

Prieš dešimtmetį keletą dienų praleidau Vilniuje, vėliau Kaune. Vilniuje tuo metu nebuvo tiek kavinių, patogių ir pritaikytų svečiams iš kitų šalių. Gatvės buvo tuštesnės. Atsimenu apsilankymą viename tradicinių lietuviškų patiekalų restorane – jame tuo metu sėdėjo tik vienas žmogus, o trys padavėjos neturėjo ko veikti. Tas vienintelis restorane buvęs klientas pasirodė esąs vokietis, besilankantis Lietuvoje verslo reikalais.

Tuo tarpu šiandien šalis atrodo pasiruošusi priimti turistus – paslaugos teikiamos anglų ir rusų kalbomis, restoranuose jautiesi taip, lyg būtum bet kuriame kitame Europos mieste. Matau kvietimus aplankyti muziejus, visas reikalingas nuorodas galiu gauti jau oro uoste, o prieš dešimtmetį joks turistas nebūtų sužinojęs, kaip iš taško A pasiekti tašką B.

Kokios temos jus domina profesinėje srityje? Kokie filosofiniai klausimai įdomiausi?

Jau kurį laiką dirbu bandydamas suprasti laiko prigimtį. Domina žmogiškosios egzistencijos ir laiko ryšys. Kaip apibrėžiame, ką reiškia būti gyvam, užmegzti ir puoselėti santykį su laiku: praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Bandau suprasti, kaip suvokiame laiką, ir kiek šioje srityje svarbūs prisiminimai ir užmarštis.

Dar viena mane dominanti tema yra blogis ir atleidimas. Kaip galima pastebėti, viešojoje erdvėje netrūksta diskusijų apie tai, kaip turėtume reaguoti į blogį. Ypač svarbu tai, kaip reaguojame į tokius reiškinius kaip Holokaustas, genocidas, prievartavimas. Tai itin traumuojančios blogio išraiškos ir sunku apibrėžti, kaip tinkamai turėtume į jas reaguoti. Ir ar atleidimas yra vienintelis teisingas atsakymas tuo atveju, kai visai neaišku, kaip vertinti vieną ar kitą situaciją. Mane domina diskusijos ir teorijos apie atleidimą – ar tikrai atleisti galime tik tuos dalykus, kurie, paradoksalu, bet yra visiškai neatleistini?

Kita mano mokslinių interesų sritis yra karas ir jo įtakos. Karas ne tik europietiškoje, bet apskritai visoje kultūroje. Analizuoju Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, kokią įtaką jie padarė vakarietiškai filosofinei minčiai.

Ir paskutinė tema, kuria domiuosi, tam tikra prasme sujungia visas anksčiau išvardytas – tai žmonių kvailumas. Kvailumas mane be galo domina ir, deja, bet dabartiniai laikai pilni kvailumo. Bandau suprasti, kas yra kvailumas ir kuo žmogiškasis kvailumas skiriasi nuo neišprusimo, nežinojimo. Pagrindinis šių dalykų skirtumas: jeigu žmogus ko nors nežino, jam vis dar lieka galimybė tą spragą ištaisyti ir suvokti iki tol nepažintus dalykus. Arba jeigu padarai kai ką kvailo pats to nesuprasdamas, gali iš klaidos pasimokyti ir ateityje elgtis geriau. Tačiau pats sudėtingiausias dalykas, kai kalbame apie kvailumą, yra tai, kad iš prigimties kvailas žmogus nesuvokia savo kvailumo, juk niekas nepasirenka būti kvailiu. Analizuojant kvailumą, sudėtinga apibrėžti, kokios patirtys, žinios ar situacijos įrodys žmogui, kad jis yra kvailys ir taip panaikins jo ar jos kvailumą. Bet su beviltiška situacija susiduriame tuo atveju, jeigu iš tiesų kvailumo neįmanoma eliminuoti. Kaip tuomet kovoti su kvailais žmonėmis?

Kai kurie sako, kad suvokdamas savo kvailumą gali tapti protingesnis. Ar sutinkate?

Kvailumas įdomus tuo, kad yra begalinis, ko gero neįmanoma aprašyti visų įmanomų kvailumo raiškos formų. Neabejoju, kad ir lietuvių kalboje yra daugybė skirtingų žodžių, kurie apibūdina kvailybę. Anglų kalboje tokių taip pat turime ne vieną. Šios sąvokos turi savų subtilybių, taigi tampa dar sunkiau apibrėžti, ką iš tiesų turime omenyje, kai kalbame apie kvailumą.

Sutinku, kad suvokus savo kvailumą vienoje ar kitoje srityje, šiek tiek lengviau vertinti situaciją per didesnį atstumą. Ypač gerai tai suveikia kasdienėse situacijose, pavyzdžiui, kur nors pamiršus raktus, nėra sudėtinga pripažinti, kad pasielgei kvailai. Arba pasakius ką nors kvailo ir tai suvokus, turi aiškų įrodymą, kad buvai kvailas. Tačiau mane labiausiai domina tie atvejai, kai kvailumas yra tokia neatsiejama žmogaus mąstymo dalis, kad jam ar jai tampa tiesiog neįmanoma atpažinti savo kvailumo. Tie atvejai, kai savo kvailumo suvokimas būtų tiesiog nepakeliamas.

Pavyzdžiui, manome, kad norime žinoti tiesą. Tačiau iš tikrųjų, nepataisomų kvailių mąstymas sudėtas taip, kad jie jokiu būdu nenori jokios tiesos žinoti. Juos į priekį varo ne smalsumas ir troškimas žinoti, o pasirinkimas nežinoti. Gali būti, kad kiekvienas iš mūsų esame susidūrę su labai išprususiais žmonėmis, kurie, nors intelektualūs, yra kvaili. Įdomu, kaip įmanoma būti ir intelektualu, ir kvailiu vienu metu.

Unsplash.com nuorauka

Žodį „kvailas“ šiandien vartojame daugybėje skirtingų situacijų. Kvailas gali būti ir poelgis, ir žmogus, ir vieta, net oras. Ar yra vietų, kur nederėtų šios sąvokos vartoti apskritai?

Svarbu atkreipti dėmesį į lingvistinę žodžio prasmę ir ką tiksliai jį apibrėžia. Pavyzdžiui, jeigu angliškai pavadinčiau ką nors kvailiu (stupid), tai būtų labai agresyvus, rimtas įžeidimas. Bet jeigu vartočiau kitą žodį ir pasakyčiau: elgiesi kvailai (you‘re being silly), tai būtų visai priimtina. Pavyzdžiui, vaikų elgesys labai tiesiogiai susijęs su kvailumu ir jo pažinimu, bet dėl smalsumo ir nežinojimo vaikas netampa kvailiu, o greičiau mums atrodo nerūpestingas, žaismingas.

Taigi, bent jau anglų kalboje, žodis „kvailas“ vartojamas kaip užgaulus keiksmažodis, kuriuo apibrėžiame tai, ko nesuprantame. Jeigu lankausi kitoje šalyje ir sakau, kad tai, kaip jie valgo ar tiesiog gyvena, yra kvaila, aiškiai parodau, kad to, ką matau, nesuprantu ir man tai svetima. Tokiu būdu apibrėžiu kitą ir atskiriu save nuo jo, taip tarsi suteikdamas tam kitam, nepažintam pasauliui, mažesnę vertę. Iš tiesų, kai vadiname ką nors kvailu, tai pasako daugiau apie mus pačius, nei apie objektą, kurį apibūdiname kaip kvailą. Jeigu aš atvykau į Lietuvą ir vadinu lietuvius kvailais dėl to, kad jie daro man nesuvokiamus dalykus, atskleidžiu savo kvailumą.

Noriu sujungti du jus dominančius filosofinius klausimus ir grįžti prie jūsų minėtos kvailumo formos, kurią apibrėžėte kaip nepataisomą. Ar galima sakyti, kad nepataisomas kvailumas yra tam tikra blogio forma?

Žinoma, būtent taip ir yra. Nekalbant apie banalias, paprasčiausias blogio formas, tokias kaip paprastų taisyklių nesilaikymas, bet diskutuojant apie tikrąjį moralinį blogį, filosofai svarsto, ar žmonės, vykdydami siaubingus nusikaltimus, iš tiesų suvokia, ką daro. Galima sakyti, kad blogų kėslų turintys žmonės elgiasi sąmoningai ir gerai supranta savo elgesį, tačiau tradicinėje filosofijoje mėgstama sakyti, jog negali blogai elgtis sąmoningai, kad blogis visada yra tam tikra nežinojimo forma. Jeigu iš tiesų būtum žinojęs, ką darai, būtum to nedaręs.

Minėjote, kad jums įdomu tai, kaip reaguojame į blogį. Čia man į galvą šauna pastarojo meto aktualijos – tai daug dėmesio susilaukęs #metoo judėjimas ir seksualinio priekabiavimo skandalai. Kaip vertinate visuomenės reakciją į tai? Ar reagavome teisingai? O gal nėra tokio dalyko, kaip teisinga reakcija?

Šioje vietoje norėčiau paminėti Europoje ne taip įsišaknijusią, bet Amerikoje itin populiarią viešo atleidimo kultūrą. Ji labai teatrališka, mane domina šis apsimestinis atlaidumas. Kaskart, kai politiką pričiumpa užmezgus romaną, jis ar ji pasirodo televizijoje ir prašo atleidimo. Esame apsėsti atleidimo kaip politinio instrumento, jis tarsi padeda mums apsivalyti nuo tam tikro elgesio. Atleidimas viešam asmeniui yra tarsi įrankis, kurį gavus galime pamiršti jo ar jos padarytas klaidas ir nebereikalaujame prisiimti atsakomybės už veiksmus. Politikas prašys atleidimo, kalbės apie Dievą, galbūt net apsiverks – tai atleidimo politika.

Jungtinėse Amerikos Valstijose neseniai buvo galima stebėti kitą kraštutinumą, kai seksualiniu priekabiavimu buvo apkaltintas aukščiausiojo teismo teisėjas Brettas Kavanaughas. Visų pirma, jis pademonstravo savo kvailumą bandydamas gintis ir nepripažindamas savo neapgalvoto poelgio. Tai buvo pavyzdys, kai kvailumas paverčia žmogų karikatūrišku.

Kaip atpažinti kvailą žmogų?

Čia vėl susiduriame su problema, kurią jau aptarėme. Ar vadindamas ką nors kvailu iš tiesų nenoriu paslėpti savo paties neišmanymo? Tačiau dažnai kvailį galima atpažinti iš jo kalbos ir polinkio vartoti klišes arba tautologiją. Puikiai šį aspektą suprato ir savo kūryboje užfiksavo prancūzų rašytojas Gustavas Floberas, jis buvo tiesiog apsėstas kvailybės. Jo paskutinė novelė „Bouvard and Pecuchet“ kurios rašyti jis taip ir nepabaigė, yra tarsi pasakojimas apie nieką. Du novelės herojai neveikia nieko kita, kaip tik kartoja tai, ką jau yra girdėję. Ko vertas kalbėjimas, kuris tėra kartojimas to, apie ką kalba visi kiti? Toks kartojimas, be konteksto, yra ne kas kita, kaip kvailybė. Tokios klišės kaip „Make America Great Again“ yra kvailumo ženklai kalboje.

Kaip atskirti tikrą kvailumą nuo tiesiog naujo, mums nesuprantamo reiškinio?

Jeigu prisimintume Sokratą ir tą mitinį momentą, kai gimė filosofijos mokslas, būtų galima sakyti, kad filosofija atsirado kaip opozicija kvailumui. Tuo pačiu metu visada išlieka rizika, kad filosofija pati yra kvaila. Taigi vienoje pusėje turime Sokratą, konfrontuojantį to meto politikos veikėjus, kurių kvailas elgesys ir negalvojimas apie pasekmes lėmė Atėnų žlugimą. O kitoje pusėje turime dramaturgą Aristofaną, kurio pjesėje „Debesys“ aprašomas tikras kvailys yra filosofas.

Jeigu dar aiškiau reikėtų apibrėžti, kas yra kvailas žmogus, taip apibūdinčiau tuos, kurie neigia klimato kaitą. Tai akivaizdus kvailumo požymis. Klimato pokyčius neigiantys žmonės dažnai net nesusimąsto, kad jie gali būti neteisūs. Norint suprasti klimato kaitą, reikia bent šiek tiek išmanyti aplinką, taigi vadovautis moksline informacija. Žmonės, kurie nesuvokia aplinkos, paneigia visą mokslinę informaciją vien tam, kad laikytųsi savos, visiškai neargumentuotos pozicijos. Tai tas atvejis, kai drąsiai galiu sakyti, jog klimato kaitą neigiantis žmogus yra kvailas. O dar didesnis ir labiau užsispyręs kvailys yra tas, kuris klimato kaitą neigiančio žmogaus nelaiko kvailiu.

Unsplash.com nuotrauka

Dar noriu paklausti apie atleidimą. Dažnai girdime, kad galime atleisti, bet neturėtume nepamiršti mums padarytos skriaudos.

Tai labai sudėtingas klausimas. Pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra atleidimas. Tai gali būti kažkas tokio, kas mus išlaisvina nuo praeities. Jeigu patyriau skriaudą ir savo skriaudikui neatleidžiu, tikėtina, kad tokiu būdu palieku atvirą keršto galimybę. Neatleidę esame tarsi įšalę praeityje. Į man bloga padariusi žmogų ir žiūriu iš tos užšalusios perspektyvos – vertinu visus jo ar jos poelgius nepamiršdamas, kad patyriau kažką nemalonaus. Skriaudikas amžinai lieka skriaudiku. Atleidimas nuo to išlaisvina, tai savotiškas paties laiko atsinaujinimas. Jeigu tau atleidžiu, nebevertinu tavęs pagal tai, ką esi man seniau padaręs, taigi kartu galime kurti ateitį. Atleidimas turi esminį santykį su laiku. Grįžtant prie jūsų klausimo, ar atleidimas reikalauja, kad pamirštume? Ar svarbu atleisti, bet nepamiršti? Lengvo atsakymo čia nėra. Ar gali atleisti skriaudą, ir laikyti savyje jos prisiminimą, kuris nebūtų tiesiogiai su tavimi susijęs? Prisiminimas pats savaime jau yra našta.

Galime žvelgti ir kitaip – turime atleisti, bet privalome ir prisiminti mums Atliktą skriaudą tam, kad nesumažintume jos reikšmės, neapsimestume, tarsi nieko nebuvo. Galų gale, ar atleidimo galime sulaukti tik tada, kai apie savo veiksmus kalbame visiškai atvirai? Ar atleidimas pagrįstas tiesos sakymu? Jeigu bandau paaiškinti, analizuoti, išsakyti visas priežastis, kodėl kitam padariau skriaudą, ar vien dėl to esu vertas atleidimo? Galbūt kaip tik girdėdami tokią išpažintį, nuspręsime, kad visai nenorime atleisti skriaudikui? Tai labai svarbūs ryšiai tarp atminties, atleidimo ir tiesos. Kai sakome, kad reikia atleisti, bet nepamiršti, omeny tikriausiai turime tiesos ir teisingumo troškimą.

Ar nagrinėdamas mūsų aptartas temas – blogį, atleidimą ir kvailumą – patyrėte kokių nors nusivylimų, kada atrodė, kad gilintis į tas temas jau neverta?

Filosofija neatsiejama nuo nusivylimų. Didžiausias nusivylimas apima supratus, kiek daug iš tiesų nesupranti. Kitas dalykas – kiek daug padaryti ir kiek daug galvoti turi filosofas, kad vieną dieną kuri nors iš šių temų, pavyzdžiui, kvailumas, išnyktų? Arba surastume būdą, kaip reaguoti į kvailumą? Analizuodamas kvailumą ir vis klausiu savęs, kodėl ieškau atsakymo į klausimą, į kurį atsakymo nėra. Ar rašymas apie kvailumą nėra beviltiškas ir kvailas?

Galų gale, skaitant tiek daug filosofinės literatūros, pasieki tašką, kada privalai sustoti, nes kylančių klausimų skaičius tampa begalinis.

Dar noriu grįžti prie blogio temos – stebiu, kaip šiandienos visuomenė yra apsėsta blogio pornografijos. Norime būti blogio liudininkais, stebėti tai televizijos laidose. Istorinis kanalas JAV rodo vien dokumentiką apie nacius ir Hitlerį, ten smulkiai analizuojama kodėl ir ką jie padarė. Įvairiomis blogio išraiškomis pradedame netgi žavėtis.

Kaip paaiškintumėte žmonių potraukį nuolatos stebėti tas dokumentines laidas apie siaubingus istorijos įvykius, būti blogio liudininkais?

Ne veltui tai pavadinau blogio pornografija, egzistuoja ir blogio estetika. Gal pavyzdys ir anekdotinis, bet patys patraukliausi veikėjai „Žvaigždžių karų“ serijoje yra blogiukai. Paklauskite bet kurio sutikto vaiko ir jis jums tai patvirtins. Per Heloviną jie rinksis blogiuko, o ne gerojo veikėjo kostiumą. Tai visai nesąmoningas elgesys, įtvirtinantis blogį ir garbinantis bloguosius personažus. Ko gero mūsų susižavėjimas šiais veikėjais kyla dėl to, kad blogiukai demonstruoja visišką nepriklausomybę nuo kitų.

Kodėl einame į siaubo filmus? Stebime ten itin nemalonius vaizdus, bet dėl to patiriame ir malonumą – juk skausmą patiriame ne mes, mes esame tik trečiasis veikėjas. Visa tai ir vadinu blogio pornografija.

Minėjote, kad skaitydamas pasiekiate tašką, kada privalote sustoti. Kaip tada ilsitės? Gal pats ir žiūrite tas dokumentines laidas apie nacius?

Taip, žiūriu televizorių, bet tada ir vėl analizuoju kvailumo temą, nes televizija yra puikus kvailybės pavyzdys. O jeigu rimtai, pailsėti galima atitrūkus nuo intelektualinės veiklos. Puiki poilsio forma yra menas, muzika. Klausydamasis Bethoveno ar Šuberto jaučiuosi išlaisvintas, tarsi atgimęs. Jeigu galvosime, kad žmonės yra beviltiškai kvaili ir kvailumo eliminuoti iš šio pasaulio neįmanoma, kur rasti tą terpę, kurioje galėtume žmogų išvaduoti iš tokios prigimties? Menas yra vienas iš būdų tai padaryti.

Unsplash.com nuotrauka

Tada ir pasikalbėkime apie meną. Jūs domitės, kokią įtaką menui ir filosofijai padarė Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai. Gal galėtumėte trumpai apibrėžti, kas būtent pakito?

Dvidešimtame amžiuje karas stipriai paveikė filosofinę mintį ir menininkų kūrybą. Pirmasis pasaulinis karas sutelkė, mobilizavo filosofus, tuo metu nepaprastai daug filosofų pajuto poreikį kalbėti apie karą iš filosofinės pusės. Ir ne tik kalbėti, bet ir reaguoti. Tą patį stebime ir meno srityje – neįmanoma suprasti moderniosios literatūros ir meno raidos nesuvokiant tam padarytos karo įtakos. Ir visai nesvarbu, kad nemaža dalis tų pokyčių buvo prasidėję dar prieš karą, pavyzdžiui, su tokiu tapytoju kaip Vasilijus Kandinskis.

Pirmasis pasaulinis karas, apokaliptinis, katastrofinis įvykis, privertė visuomenę ir ypač Europą suabejoti visomis iki tol apibrėžtomis vertybėmis ir tuo, ką reiškia būti žmogumi. Visa tai turėjo permąstyti filosofai, rašytojai ir poetai. Tai jie turėjo apibrėžti naujas prasmes pasaulyje, kuris pasirodė esąs beprasmiškas.

Kartu reikėjo iš naujo suprasti meno funkciją. Ar jis vis dar skirtas demonstruoti grožį ir harmoniją, ar kaip Pikaso paveikslas „Gernika“ turi liudyti žiaurumą? Tai esminė transformacija.

Naujoji karta šiandien džiaugiasi moderniomis technologijomis, niekada nepatyrė karo žiaurumo, tikėtina, kad jaučiasi nutolusi nuo baisių dvidešimtojo amžiaus istorinių įvykių. Bet jūs, kai stebite šiuolaikinį, jaunųjų kūrėjų meną, ar matote neišvengiamas to praėjusio karo įtakas, kurių sąmoningai patys menininkai nesuvokia?

Prisiminkime dadaizmą – jo atsiradimas neišvengiamai susijęs su karu, šis meninis judėjimas atsirado karo metais Šveicarijoje. Šiandien visi kuriantys menininkai perėmė dadaizmo suformuotą idėją, kad menas negali būti vartojamas tik ritualizuotoje erdvėje, tai yra muziejuje. Kad menas nėra tik įrėmintas objektas, į kurį žiūrime ir tikimės aiškaus pasakojimo. Šiandien menas yra tarsi įsibrovimas į kasdienybę, menininkas kritikuoja status quo, provokuoja visuomenę. Tai ryški dvidešimtojo amžiaus meno įtaka. Tikrai išnaudojame tą palikimą, kuris skatina meną atlikti socialinę funkciją, kritikuoti, suteikti balsą tiems, kurie jo neturi ar kuriems neleidžiama jo turėti.

Kalbant apie palikimą, šiandien Lietuvoje nemažai diskutuojame apie tai, kaip elgtis su sovietmečiu šalies miestuose pastatytomis skulptūromis. Dalis žmonių nori jas visas nugriauti, kiti siūlo nebandyti tokiu būdu slėpti sovietinės praeities. Nepaisant istorinių sąsajų, tos skulptūros, kaip bežiūrėtume, visgi yra ir meno kūriniai. Kaip derėtų elgtis šioje situacijoje?

Nesu taip gerai susipažinęs su Lietuvos aktualijomis, bet panašios diskusijos vyksta ir JAV. Šalies pietuose vis dar išlikę nemažai monumentų, šlovinančių konfederacijos karius. Kaip žinoma, šie kariai kovėsi už vergovės pietinėse Amerikos valstijose išsaugojimą. Tai labai sudėtinga situacija. Visų pirma turime atsakyti į klausimą, ar tos statulos yra meno kūriniai. Ypač sovietinėje eroje, kurioje menas privalėjo būti politiškas. Idėja, kad tarp meno ir politikos nėra jokios skirties, yra didysis sovietinio laikotarpio palikimas. Šiame kontekste, naikindami objektą kaip nemalonią politinę žinutę transliuojantį daiktą, kartu naikiname ir meno kūrinį. Tokiu atveju negalime būti hipokritiški ir sakyti, kad talibano nariai elgiasi neteisingai sprogdindami budos statulas Bamijano mieste Afganistane, o tuo pačiu metu patys naikiname stalinistinius monumentus ir randame tam pateisinimą. Juk Budos statula taip pat yra politizuota meno išraiška.

Kita vertus, suprantu tautos troškimą panaikinti dalį nemalonios istorijos. Tai svarbu norint pradėti ką nors iš naujo, o juk nauja pradžia dažniausiai siejama su simboliais. Simboliai nenutrūkstamai transliuoja savo žinutę. Čia vėl prisiminsiu konfederatų paminklus Amerikos pietuose, kurie šiandienos kontekste transliuoja labai agresyvią žinutę. Taigi žmonės, norintys griauti tokius paminklus, yra teisūs sakydami, jog tai reikia daryti dėl to, kad tos statulos ir toliau palaiko šiandien prieštaringai vertinamas vertybes.

Kitas pavyzdys – Briuselio priemiestyje nuo 20-ojo amžiaus pradžios veikė Afrikos muziejus, skirtas prisiminti belgų kolonizuotą Kongą Afrikoje. Prieš keletą metų vyko dideli politiniai debatai dėl to, kad muziejų reikia renovuoti. Lankiausi muziejuje dar prieš renovaciją ir mačiau, kaip ten buvo šlovinama europietiška kultūra ir baltieji žmonės, vykstantis į Afriką parodyti ten gyvenantiems kas yra civilizacija. Muziejus buvo tikra rasizmo institucija. Taigi ar turime renovuoti muziejų, siekdami išsivaduoti nuo rasistinio paveldo ar paliekame viską taip, kaip yra, tarsi priminimą apie mūsų praeitį, kad buvome rasiniai kolonialistai. Taigi ir Lietuvoje galima palikti sovietinius monumentus kaip priminimą apie tai, kad buvome imperijos dalis ir žinome, ką tai reiškia.

Su ta pačia problema susiduriame ir kalbėdami holokausto tema. Kaip elgtis su nacių monumentais ar ištisomis pastatų ar kitų statinių struktūromis? Progresyvūs menininkai ir architektai paprastai ne naikina nacių skulptūras ir pastatus, bet pritaiko juos šiandienai ir suteikia meno kūriniams būdingą taikos jausmą. Tokiu atveju kūrinys padeda atsiriboti nuo skaudžios istorinės praeities, tačiau tuo pat metu jos ir nesunaikina.

Kartais manau, jog monumento sunaikinimas yra per primityvus būdas mėginant save įtikinti, kad naikindami tą objektą iš tiesų nusikratome ir viso istorinio palikimo. Sovietai puikiai mokėjo dirbtinai naikinti istoriją tam, kad kurtų sau palankią pradžią. Per daug lengva būtų sunaikinti skulptūrą ir pasakyti, kad jau esame laisvi.

Lygiai taip pat, ko gero, ir jau Nepriklausomoje Lietuvoje gimę jauni žmonės negali sakyti, kad yra visiškai atitrūkę ir neturi nieko bendra su sovietiniu palikimu. Šiaip ar taip, juk tuos jaunus žmones užaugino sovietinėje eroje augę tėvai. Tikriausiai nėra taip lengva nuo to pabėgti.

Taip, jūs visiškai teisi. Negalime kontroliuoti istorinio konteksto, kuriame gyvename. Niekas negali teigti esantis nepriklausomas nuo istorijos ar išlaisvintas nuo praeities. Juk ne kas kita, o būtent praeitis mus ir apibrėžia.

Juta Liutkevičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt

Sinagoga Pitsburge. EPA nuotrauka

Vakar Pitsburgo mieste, Pensilvanijos valstijoje, Šabo dieną, tikintiesiems meldžiantis, į sinagogą įsiveržė užpuolikas ir ėmė šaudyti. Žuvo 11 žmonių, keli sužeisti. Įvykio liudininkai teigia šaulį rėkus „visi žydai turi mirti“, jis suimtas. Nurodoma, kad anksčiau internete jis buvo paskelbęs antisemitinių komentarų.

Savo socialinio tinklo Facebook paskyroje lordas rabinas Jonathanas Sacksas vakar rašė:

„Mirtinas išpuolis sinagoje, šiandien įvykdytas Pitsburge, Pensilvavijoje, pervėrė visų pasaulio žydų bendruomenių širdį. Mintimis ir maldomis esu su artimųjų netekusiomis šeimomis, tegul jos randa paguodą drauge su kitais Siono raudotojais. Sužeistiesiems linkiu visiškai pasveikti nuo šio trauminio išbandymo – tiek fiziškai, tiek psichiškai.

Šis, kaip pranešama, daugiausia gyvybių nusinešęs išpuolis prieš žydų bendruomenę visoje JAV istorijoje, yra tragiškas priminimas, kad kažkokiu būdu, net esant gyvai atminčiai apie Holokaustą, vis dar gyvename pasaulyje, kur esama antisemitizmo ir vykdomi mirtini išpuoliai prieš žydus.

Nuo to, kad išpuolis vyko sinagogoje pavadinimu „Gyvenimo medis“, dar baisiau. Sinagoga – vieta, kur žmonės susirenka draugėn taikoje švęsti ir dėkoti už viską, ką turime, pirmiausia už didžiausią Dievo dovaną – gyvybę.

Šiandien gyvybės buvo atimtos ir sudaužytos į šipulius. Esame žmonės, kuriems Mozė įsakė „rinktis gyvenimą“ ir nuo tada visuomet stengėmės, nepaisant praėjusių ir dabartinių mūsų istorijos tragedijų, rinktis ir pašvęsti gyvenimą. Tai dabar ir darys bendruomenė Pitsburge, o kitos žydų bendruomenės pasaulyje palaikys jų pastangas atsigauti ir atsiminti prarastas gyvybes.“

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Youtube kadras

„Viena iš pagrindinių Afrikos demografijos problemų yra ta, jog didelis gimstamumas nėra laisvai pasirinktas“, – Billo ir Melindos Gatesų fondo „Goalkeepers“ kalboje teigė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.

„Taip yra dėl to, jog didelei daliai mergaičių nesuteikta galimybė įgyti išsilavinimą, kartais valstybės nusprendžia, jog šių mergaičių teisės nėra tokios pačios kaip jaunų vyrų“.

„Parodykite man moterį, gavusią puikų išsilavinimą ir nusprendusią turėti septynis, aštuonis ar devynis vaikus“.

Twiteryje su grotažyme #PostcardsForMacron (liet. atvirukai Macronui) moterys parodė:

Afrikietė, išsilavinusi, daktaro laipsnis, teisės profesorė, žmona, septynių vaikų motina – savo pasirinkimu.

Teisės diplomas. Dvylika vaikų, žentas, du anūkai. Tiek daug MEILĖS, tiek daug DŽIAUGSMO.

Mano motina gimė ir užaugo Nigerijoje. Ji buvo išsilavinusi moteris, pilnu etatu dirbo mokytoja, vėliau verslininke ir buvo puiki namų kūrėja šešiems išsilavinusiems vaikams ir šešiolikai (kol kas) anūkų. Mama, aš tave myliu.

Mano motina įgijos daktaro laipsnį Fribūro universitete Šveicarijoje ir turi aštuonis vaikus.

Negaliu nesididžiuoti savo šešiais vaikais... ir savo studijomis Paryžiaus aviacijos ir technikos aukštosiose mokyklose bei teisininko licencija. Esu už valstybės išmokų panaikinimą. Geriausi linkėjimai jums ir Brigitte.

Mano močiutė Donna Gene, 99 metai. Magistro pedagogikos laipsnis. Čia ji su trimis iš dešimties vaikų bei keturiais iš jos DAUGYBĖS anūkų bei vienu proanūkiu.

Pagal ChurchPOP parengė Milda Vitkutė

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/abbef16a3fe8006e084f481b37149ad1.jpg"},"main_article":{"title":"Sekmadienio homilija. Kada gyvenimas teikia d\u017eiaugsm\u0105","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-10-28-sekmadienio-homilija-kada-gyvenimas-teikia-dziaugsma\/172509","article_id":"172509","subtitle":"Mons. K\u0119stutis Lato\u017ea - Bernardinai.TV"},"sub_1":{"title":"Lietuvi\u0173 santykiai su maskoliais ir lenkais S. Daukanto istorijoje","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-10-28-lietuviu-santykiai-su-maskoliais-ir-lenkais-s-daukanto-istorijoje\/172564","article_id":"172564","subtitle":"Saulius Pivoras"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/63d984cf3313e681974ec9d00c03447d96393824.jpg"},"sub_2":{"title":"Kaip Eucharistij\u0105 suvok\u0117 pirmieji krik\u0161\u010dionys \u017eydai","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-10-28-kaip-eucharistija-suvoke-pirmieji-krikscionys-zydai\/172566","article_id":"172566","subtitle":"Scott Hahn - Katalik\u0173 pasaulio leidiniai"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/ef484a17644851ec6a735505c8a37d32eeecba0f.jpg"},"sub_3":{"title":"Simonas Daukantas \u2013 \u201e\u012fsp\u0117j\u0119s ateities dvasi\u0105\u201c","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-10-28-simonas-daukantas-ispejes-ateities-dvasia\/172563","article_id":"172563","subtitle":"Darius Kuolys - Liaudies kult\u016bra"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/c8968f819d13d3aa62aa9352952eb685d6b40e43.jpg"},"related":[],"links":[]}

EPA nuotrauka

Šeštadienio vakarą vykusio paskutinio bendrojo posėdžio metu Vyskupų Sinodo tėvai patvirtino baigiamąjį dokumentą, kuris, pagal popiežiaus Pranciškaus neseniai paskelbtą apaštališkąją konstituciją „Episcopalis communio“, tampa ir oficialiu Bažnyčios mokymo dokumentu. Baigiamąjį dokumentą sudaro trys dalys, pavadintos pagal tris Jėzaus susitikimo su Emauso mokiniais momentus.

EPA nuotrauka

„Ėjo kartu su jais“

Sinodo baigiamasis dokumentas visų pirma kalba apie įvarius gyvenimo kontekstus ir iššūkius, su kuriais šiandien susiduria jaunimas. Jauni žmonės nori būti girdimi ir pripažįstami. Ir Bažnyčia nori juos išgristi, palydėti. Tačiau ne visada taip buvo. Sinodas pripažįsta, kad praeityje matėme daug nedėmesingumo ir nesusikalbėjimo.

Gana daug dėmesio baigiamajame dokumente skiriama švietimui ir ugdymui. Mokyklos, universitetai, taip pat parapijos dalyvauja žmogaus ugdymo procese, kartu su žiniomis ir gyvenimo patirtimi gali perduoti ir tikėjimą. Visų pirma katalikiškos mokyklos ir universitetai turi imtis didesnės atsakomybės už tikėjimo ir šiuolaikinio pasaulio dialogą.

Paliesta migracijos tema. Migracija – tai ne laikinas reiškinys, šiandien pasiekęs krizės mąstą, bet mūsų laikų paradigma.

Gana daug dėmesio skiriama įvairioms piktnaudžiavimo formoms, kurios padarė daug žalos Bažnyčiai, pakirto jaunimo pasitikėjimą. Kalbama ne tik apie lytinio išnaudojimo atvejus, bet taip pat apie piktnaudžiavimą sąžine ir valdžia. Sinodas dėkoja visiems, kas drąsiai iškėlė šiuos nusikaltimus, įsipareigojama neleisti jiems kartotis. Taip pat prašoma neužmiršti, kad dauguma Bažnyčioje tarnaujančių kunigų, pašvęstųjų ir pasauliečių savo pareigas vykdo su pavyzdingu pasiaukojimu.

Kalbama apie šeimą kaip pagrindinę jaunosios kartos ugdytoją ir kaip „namų Bažnyčią“, kurioje prasideda kiekvieno žmogaus tikėjimo kelias. Taip pat paliestas jaunosios kartos pažeidžiamumas socialinėje ir ekonominėje sferose, visų pirma nedarbas.

EPA nuotrauka

„Atsivėrė jiems akys“

Jaunimo lūpomis Dievas kalba Bažnyčiai ir pasauliui, sakoma antrojoje Sinodo baigiamojo dokumento dalyje. Jaunimas, su jam būdingu nerimu ir įsijautimu, dažnai greičiau negu ganytojai pastebi problemas, kurioms reikia sprendimo. Jaunimas žadina Bažnyčią iš sąstingio, ragina ją atsikratyti lėtumo ir apsunkimo. Ir Bažnyčia, savo ruožtu, turi padėti jaunimui atpažinti savo pašaukimą. Tai galioja ir pašaukimams į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą, ir kiekvienam kitam gyvenimo pašaukimui. Palydėjimas – tai visų pirma Susitaikinimo sakramentas ir Eucharistija. Tai ir dvasinis vadovavimas, kuriam reikia gero, kokybiško pasiruošimo. Bažnyčia turi būti aplinka, kurioje jaunas žmogus sutinka Kristų ir su juo bendrauja.

EPA nuotrauka

„Skubiai iškeliavo“

Trečiojoje baigiamojo dokumento dalyje kalbama apie sinodiškumą, kaip Bažnyčios savastį, kaip veikimo formą, kaip jos vidinį dinamizmą. Sinodiška Bažnyčia – tai Bažnyčia, kurią sudaro skirtingi veidai, tai drauge keliaujantys visi jos nariai. Tarp tokių klausimų, kuriems reikia visiems kartu sinodiškai surasto atsakymo, paminėtas nepakankamai vertinamas moterų įnašas, užsiminta apie antropologinio ir teologinio pagilinimo laukiančius seksualinės moralės klausiamus. Paliesta kultūros kaita, kurią atnešė skaitmeninės technologijos. Dar kartą sugrįžtama prie kunigų formacijos, ypač prie būtinumo su giliu įžvalgumu išnagrinėti pašaukimo tikrumą. Dokumentas baigiamas priminimu, kad visa Bažnyčioje esanti pašaukimų įvairovė turi vieną bendrą vardiklį – visuotinį pašaukimą į šventumą.

EPA nuotrauka

Balsavimo rezultatai

Baigiamąjį dokumentą iš viso sudaro 167 straipsniai. Sinodo tėvai balsavo atskirai už kiekvieną straipsnį. Kad straipsnis patektų į baigiamąjį dokumentą, turėjo gauti ne mažiau kaip du trečdalius balsų. Turinčiųjų teisę balsuoti Sinodo dalyvių iš viso buvo 268. Sinodo salėje balsavimo metu iš pradžių buvo 248, o vėliau 249 Sinodo tėvai. Buvo patvirtinti visi balavimui pateiktame projekte esantys straipsniai, nors pritariančiųjų skaičius variavo nuo vienbalsiškumo (vos keliais atvejais) iki 65 balsų „prieš“.

Mažiausio pritarimo (178 balsų „už“ ir 65 „prieš“) sulaukė 150 baigiamojo dokumento straipsnis, kalbantis apie homoseksualių asmenų sielovadinį palydėjimą. „Yra klausimų, susijusių su kūnu, jausmais ir lytiškumu, kuriems reikia gilesnės antropologinės, teologinės ir sielovadinės analizės […]. Tai visų pirma tie klausimai, kurie liečia moteriškosios ir vyriškosios tapatybių skirtumus ir darną bei lytinę orientaciją. Sinodas skelbia, kad Dievas myli kiekvieną žmogų ir kad to paties laikosi Bažnyčia, atnaujindama įsipareigojimą prieš smurtą ir diskriminaciją lytiniu pagrindu. Taip pat kartojama […] kad yra pernelyg reduktyvu apibrėžti žmogaus tapatybę remiantis vien lytine orientacija. […] Daug krikščioniškų bendruomenių homoseksualius asmenis palydi tikėjimo keliu. Sinodas pritaria tokiems sprendimams“.

201 balsų „už“ ir 38 „prieš“ sulaukė 148 straipsnis, kuriame kalba apie moterų teises Bažnyčioje, ypač apie moterų reikalingumą „einant atsakingas pareigas visų lygių Bažnyčios institucijose ir priimant sprendimus“.

191 balsą „už“ ir net 51 „prieš“ gavo 120 dokumento straipsnis, kabantis apie „sinodišką Bažnyčios formą“. Sinodiška Bažnyčia – tai per istoriją keliaujanti Dievo tauta, kurios nariai stengiasi vienas kitą išgirsti ir suprasti. Privačiuos komentaruose, kai kurių Sinodo tėvų nepritarimas pastarajam straipsniui buvo aiškinamas tuo, kad ši tematika buvo palyginti nedaug liesta posėdžių metu ir dėl to neturėjo būti siūloma kaip baigiamojo dokumento straipsnis.

Kai kurie Sinodo tėvai taip pat nepritarė paties baigiamojo dokumento tapimui Bažnyčios mokymo dokumentu. Kad toks statusas būtų suteiktas šio Sinodo baigiamajam dokumentui pritarė 191 dalyvis, nepritarė 43.

EPA nuotrauka

Popiežiaus pastabos

Patvirtinus Sinodo baigiamąjį dokumentą, padėkojęs Sinodo tėvams ir visiems dalyviams, popiežius pridūrė kelias savo pastabas.

„Noriu dar kartą pabrėžti, kad Sinodas nėra parlamentas, – sakė Pranciškus, – bet saugoma erdvė, kad joje galėtų veikti Šventoji Dvasia. Neužmirškime – čia veikia Šventoji Dvasia“.

„Antra – ne dokumentas yra Sinodo rezultatas. Mes sukūrėme dokumentą, tačiau dabar šį dokumentą Šventoji Dvasia įteikia mums. Mes esame dokumento adresatai“.

„Trečia, – sakė Pranciškus, – galvoju apie mūsų Motiną, Šventąją Motiną Bažnyčią. Bažnyčia yra šventa; mes, jos vaikai, esame nusidėjėliai. Mūsų nuodėmėmis pasinaudoja Didysis kaltintojas. Jis klaidžioja po pasaulį ir ieško ką galėtų apkaltinti. Šiuo metu jo kaltinimai itin stiprūs. Tačiau negalime leisti, kad būtų suteršta Bažnyčia. Mes, vaikai, esame nešvarūs, Motina – ne. Turime ginti Motiną. Turime atgaila ir malda ginti Motiną nuo Didžiojo kaltintojo. Dėl to paprašiau šį mėnesį kalbėti Rožinį, melsti šv. Arkangelą Mykolą ir Švenčiausiąją Mergelę, kad visada gintų Motiną Bažnyčią“.

EPA nuotrauka

Parodos organizatorių nuotrauka

„Pirkti paveikslus ir laikyti juos namuose manęs nedomina, tačiau kaip aš norėčiau, kad Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje, kuri dabar atgimsta Vilniaus centre, būtų meno kūrinių ir žmonės galėtų jais gėrėtis“, – apsilankęs sekmadienį Vilniuje uždaromoje „ukrainietiškojo Saukos“ Igorio Gubskio parodoje sakė kunigas Algirdas Toliatas.

Kunigas pripažįsta, kad menas liečia žmonių širdis, todėl provokuoja dvasinius ieškojimus ir padeda rasti atsakymus.

„Menas yra vienas iš būdų, kaip galima atspindėti žinią, prabilti ir kalbėti apie dvasinius dalykus: per vaizdą, garsą, šviesą. Tai liečia žmonių širdis ir padeda atrasti“, – kalba A. Toliatas.

Parodos organizatorių nuotrauka

Igorio Gubskio parodai „Arlekinų visuomenė“ iš Kijevo į Vilnių atvežti ir keli šio kūrėjo dvasininkų serijos darbai.

„Paroda graži. Tai paveikslai, į kuriuos norisi žiūrėti – labai išraiškingi portretų žvilgsniai, spalvos, gražūs akcentai, paveikslai yra su dvasia. Labai gražus paveikslas „Žydas kolekcionierius“ – toks susižavėjęs“, – atsiliepė kun. A.Toliatas.

Parodą į Vilnių atvežusi Eva Bakienė pasakojo, kad Igorio Gubskio dvasininkų serijos paveikslai sukelia daug lankytojų diskusijų apie tai, ką pasaka jų apranga – kokios konfesijos šis kunigas, kokie atributai ją nurodo. 

Parodos organizatorių nuotrauka

Nuoširdus ir išsamus kunigo A. Toliato atsakymas parodos metu pavirto tarsi maža paskaita apie katalikų kunigų liturginių drabužių spalvų reikšmę.

„Provoslavų šventikai rengiasi spalvingiau, o mes turime penkias spalvas. Kunigo rūbo spalva priklauso nuo laiko, nuo šventės. Balta, geltona arba auksinė – iškilmingiausių, didžiausių metų švenčių spalva. Kartais auksinė naudojama kaip visos spalvos, ji tartum talpina savyje visas spalvas. Balta – velykinė spalva, o prieš šią džiaugsmo spalvą eina violetinė – gavėnios. Tai laukimo, ėjimo link, per dykumą, susikaupimo, kančios laikas, tad advento ir gavėnios spalva yra violetinė.
Kai jau pasibaigia velykinis, prasideda eilinis laikas – kasdienybės rutina, didžioji metų dalis, tada kunigas rengiasi žaliai. Kasdienybė yra kaip pauzė muzikoje. Raudona spalva yra tikėjimo paliudijimo, ištvermės, arba šventosios dvasios spalva – kaip ugnis. Pavyzdžiui, visi kankiniai su raudona spalva, nes dažnas jų yra paliudijęs tikėjimą iki galo. Paskutinė spalva, kurią kunigas apsirengia tik du sekmadienius per metus – per gavėnią, prieš šv. Velykas, ir per adventą, prieš šv. Kalėdas – rožinė spalva. Gaudete arba laetare – džiaugsmo sekmadieniai. Rožinė – aušros spalva, laukimo spalva, kai dar nematai šviesos – nei šv. Kalėdų, nei šv. Velykų, kai dar esi tamsoje, dar eini apgraibomis, bet jau čia pat aušra – ženklas ateinančios saulės, kurios dar nematai“, – pasakojo kunigas A.Toliatas.

Parodos organizatorių nuotrauka

Apie daugiausiai diskusijų parodoje „Arlekinų visuomenė“ sukėlusį paveikslą „Šventikas“ – svarstant, ar tai katalikų, ar ortodoksų kunigas – kunigas A. Toliatas atsiliepė: „jis nėra realistiškas. Nedideli neatitikimai rodo, kad tai nėra katalikų šventikas, bet nesvarbu – dailininkui gražu žiūrėti į spalvas, vaizdus, kompoziciją, tai ir gerai, koks jam skirtumas. Menas neprivalo būti realistiškas“, – sako A.Toliatas.

Parodos rengėja Eva Bakienė paantrino, kad Igoris Gubskis netapo portretų, jis tapo tipažus. Į Vilnių atvežtoje jo dvasininkų serijoje be minėtojo „Šventiko“ dar yra stačiatikių popo ir tyrojo vienuolio paveikslų.

Apžiūrinėdamas garsųjį I.Gubskio paveikslą „Vienuolis“, kunigas A. Toliatas prisiminė Biblijos žodžius: „Neklastingas kaip balandis, – sakoma Biblijoje. Šio vienuolio veidas – tyras kaip vaiko, nesuteptas, atviras, nustebęs, tarsi vaikas, išsižiojęs žiūrintis į fejerverkus“.

Iki spalio 28 dienos Vilniaus senamiestyje veikusi paslaptingiausio Ukrainos šiuolaikinio dalininko Igorio Gubskio paroda „Arlekinų visuomenė“ iki mėnesio galo veiks tik kaip edukacinė ir individualių susitikimų erdvė, o lapkritį jo paveikslai pasklis po šalies interjero dizaino studijas.

Parodos organizatorių informacija

EPA nuotrauka

Sekmadienio ryte Pranciškus vadovavo Vyskupų Sinodo jaunimui užbaigimo šv. Mišioms. Pamaldos vyko šv. Petro bazilikoje, kartu su Šventuoju Tėvu Mišias aukojo Sinodo tėvai. Homilijoje popiežius supynė Evangelijos eilutes ir Vyskupų Sinodo jaunimui siekius, išryškindamas tris pamatinius žingsnius tikėjimo kelyje.

EPA nuotrauka

Pirmas – išklausyti. „Daug buvusių su Jėzumi drausmino Bartimiejų, kad nutiltų. Jis jiems buvo pakeliui pasitaikęs trukdis, programos suardymas. Jie teikė pirmenybę savo, o ne Mokytojo laikui, savo žodžiams, o ne kitiems: sekė paskui Jėzų, tačiau galvoje turėjo savo planų. Tai yra pavojus, kurio visada reikia saugotis. Jėzui, priešingai, besišaukiantis pagalbos nėra trukdis, kuris užstoja kelią, bet gyvybinis klausimas. Norėčiau pasakyti jaunuoliams, visų mūsų suaugusiųjų vardu: atleiskite, kad dažnai jūsų neišklausėme. Kaip Jėzaus Bažnyčia, trokštame jus meiliai išklausyti, įsitikinę dviem dalykais: jūsų gyvenimas yra brangus Dievui, nes Dievas yra jaunas ir myli jaunuolius.“

EPA nuotrauka

Antras – prisiartinti. „Kai tikėjimas susitelkia vien į doktrinos formules, rizikuoja kalbėti vien galvai ir nepaliesti širdies. Ir kai susitelkia vien į veikimą, rizikuoja tapti moralizmu, socialiniu veiksniu. Tačiau tikėjimas yra gyvenimas: yra mūsų gyvenimą pakeitusios Dievo meilės išgyvenimas. Negalime būti „doktrinistai“ ar „aktyvistai“. Esame kviečiami tęsti Dievo darbą Dievo būdu, tapdami artimais: Jam, tarpusavyje, su broliais. Artumas nėra antraeilis – tai tikėjimo esmės perdavimo šerdis. Norint perteikti broliui Dievo naujovę, artumas yra priešnuodis iš anksto paruoštiems receptams. Paklauskime savęs ar esame krikščionys, kurie sugeba tapti artimais, išeiti iš savųjų ratų ir apkabinti tuos, kurie nėra „mūsiškiai“ ir kurių Dievas karštai ieško.“

EPA nuotrauka

Trečias – liudyti. „Pažvelkime į mokinius, kurie pašaukia Bartimiejų: jie neneša sąžinę nuraminančios monetos ir nedalija patarimų. Jie jam pasako tris žodžius, kurie visi yra Jėzaus žodžiai: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Tik Jėzus Evangelijoje ištaria „drąsos“, nes tik Jis prikelia širdį. Tik Jėzus Evangelijoje sako „kelkis“, gydydamas sielą ir kūną. Tik Jėzus „pašaukia“, keisdamas gyvenimą to, kuris seka paskui Jį, pakeldamas parklupusį, nušviesdamas Dievo šviesa gyvenimo tamsumas.“

EPA nuotrauka

Sekmadienio vidudienį, prieš „Viešpaties Angelo“ maldą, popiežius Pranciškus kalbėjo apie ką tik užbaigtą Vyskupų Sinodą jaunimui: „Jaunimui skirtas Sinodas buvo tarsi nuimtas geras vynuogių derlius, žadantis gerą vyną. Tačiau, manau, pirmasis šios Sinodo asamblėjos vaisius yra pats jo metodas, kurio laikėmės nuo pat pasirengimų pradžios. Sinodinio stiliaus pagrindinis tikslas yra ne baigiamojo dokumento parengimas, nors ir jis yra svarbus ir naudingas. Svarbiau už dokumentą yra dirbti kartu, jaunimas ir pagyvenusieji žmonės, vieni kitus išgirsti ir suprasti, ir tokiu būtu surasti tinkamiausius sprendimus mūsų laikų problemoms.“

Hieronymus Bosch „Mirties triumfas“

„Šiandien gyvybės buvo atimtos ir sudaužytos į šipulius. Esame žmonės, kuriems Mozė įsakė „rinktis gyvenimą“ ir nuo tada visuomet stengėmės, nepaisant praėjusių ir dabartinių mūsų istorijos tragedijų, rinktis ir pašvęsti gyvenimą“, – po šabo dieną įvykdyto tragiško išpuolio JAV Pitsburgo miesto sinagogoje rašė rabinas Jonathanas Sacksas. Mąsčiau apie šiuos rabino žodžius sekmadienį keliaudamas skaityti paskaitos apie Gilbertą Keithą Chestertoną. Mąsčiau apie pražudytas gyvybes, sužalotus gyvenimus, blogio fenomeną ir atsaką jam. 

Nes jūs buvote ateiviai Egipto žemėje

Į blogį neatsakyti blogiu, nepulti kerštauti, o siekti teisingumo, viso ko trapumo akivaizdoje tik dar labiau vertinti gyvenimo dovaną ir prasmingai išnaudoti kiekvieną akimirką – štai tokiam pasirinkimui kviečia rabinas J. Sacksas. Ne kartą savo raštuose jis primena eilutes iš Biblijos Kunigų knygos: „Ateivis, gyvenantis su jumis, bus jums tarp jūsų kaip vietinis, – mylėsi jį kaip save patį, nes jūs buvote ateiviai Egipto žemėje.“ Kadangi patyrėte blogį, puikiai žinote, ką reiškia kentėti neteisingumą, prievartą, tad netapkite tais, dėl kurių pasaulyje tik daugėja skausmo ir neteisingumo. Kadangi patyrėte, ką reiškia būti marginalizuotiems, dėl savo kitoniškumo laikomiems nepilnaverčiams, nesielkite taip su kitais – kitatikiais, kitataučiais. Verčiau tieskite tiltus ir kurkite jais sandorą, kuri burtų jus draugėn ant bendrų vertybinių pamatų. Tai ypatingai svarbu, kai regime bandymus supriešinti visuomenę, ieškoti kaltųjų, kuriems būtų galima suversti atsakomybę už visas tikras ar tariamas negandas. 

Rabinas Jonathanas Sacksas

Filosofas Leszekas Kolakowskis „Velnio pasakojimas: metafizinė spaudos konferencija“ į nelabojo lūpas įdeda šiuos žodžius, atspindinčius mūsų nuostatas ir viltis blogio atžvilgiu: „Blogis nėra tikrovė, jūs sakote, blogis yra nesėkmė, atsitiktinumas pasaulyje, kaip kad kartais gimsta dvigalviai veršeliai. Nėra nieko neišvengiamo. Besitęsiantis gyvenimo sureguliavimas atstatys spontanišką harmoniją, su blogiu yra kaunamasi kasdien ir jis gali būti nugalėtas.“ Mes manome, kad galime perprasti žmonių motyvus ir juos pakeisti, mes manome, kad blogį išstumti galime pakeisdami aplinką, kuri formuoja žmones. 

Leszekas Kolakowskis

Tačiau, toliau tęsia spaudos konferenciją 1963 metų gruodžio 20 dieną Varšuvoje surengęs nelabasis, tikras blogis atsiskleidžia ten, kur žiaurumas ir blogis nėra tik įrankiai kažkam pasiekti, tačiau ten, kur jie yra tikslas savaime: „Kai blogis turi priežastį – kai jis kyla iš geismo, iš baimės, iš turtų troškimo, iš puikybės, net iš tuštybės ar keršto – mano vaidmuo čia yra menkas. Tokio pobūdžio blogis yra paaiškinamas, racionalus, nes tiesiog nori pasiekti tikslus, kuriuos, jei tik įmanoma, būtų galima pasiekti ir be jo.Šėtonas pats pasirodo tik ten, kur destrukcija neturi jokio tikslo, kur žiaurumas ir pažeminimas yra vykdomi tik dėl jų pačių, kur mirtis nešama vardan pačios mirties, kur kančia yra be pabaigos arba, kur tikslas tėra tik kaukė, kuri dėvima tik siekiant racionalizuoti destrukcijos alkį.“ Pitsburge, man regis, regėjome būtent tai – nuogą neapykantą, grynąjį blogį. Regėjome tai ir kitais atvejais, kur nekalti žmonės tapo kruvinų visiškai nesuvokiamų išpuolių aukomis.

Adomo sūnų pergalė

L. Kolakowskis užrašyta nelabojo spaudos konferencija skaitytojams nori pasakyti viena – blogis nėra tik kažkoks atsitiktinumas, kurį galima įveikti sutvarkius trikdžius visuomenėje, blogis yra sudėtinė šio pasaulio dalis. Ne veltui jau minėtas G. K. Chestertonas savo knygoje „Ortodoksija“ rašo, kad net ir „tobuliausioje Utopijoje turiu būti pasirengęs moraliniam bet kurio žmogaus, užimančio bet kurias pareigas, nuopoliui bet kuriuo momentu; ypač savo nuopuoliui šiuo momentu“. 

Šiame kontekste ypač svarbūs tampa pradžioje cituoti rabino J. Sackso žodžiai, skelbiantys, kad, suvokdami nuopolio galimybes ir blogio siaubingumą, turime sąmoningai apsispręsti stoti ne mirties, o gyvenimo, gėrio, teisingumo, artimo meilės pusėn. Juk blogio akivaizdoje regime, kaip visa tai yra trapu ir kiek pastangų kartais prireikia, kad neatsigręžtume į kerštą ir neapykantą, o liktume ištikimi savosioms vertybėms. 

G. K. Chestertonas

Romane „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis“ aprašo dviejų poetų dialogą. Vienas jų, Gabrielis Saimas, į kolegos samprotavimus, kad nėra nieko nuobodžiau nei nuolatos pagal grafiką į stotį atvykstantis traukinys, pabrėžia: „Kiekvieną kartą, sulaukęs atvykstančio traukinio, jaučiuosi taip, tarsi jis būtų prasiveržęs pro priešų apsiaustį, laimėjęs mūšį su chaosu. Jūs su panieka skundžiatės, kad žmogus, išvažiavęs iš Slouno aikštės, būtinai atvyks į Viktorijos stotį. O aš sakau, kad pakeliui gali nutikti tūkstančiai įvairiausių dalykų, todėl kiekvieną kartą, kai iš tiesų ten atvykstu, jaučiuosi tik per nago juodymą išvengęs pavojaus. Kai girdžiu geležinkelio prižiūrėtoją šaukiant: „Viktorijos stotis!“, man tai nėra tušti žodžiai. Jie skamba tarsi heroldo trimitas, skelbiantis pergalę. Ir iš tiesų tai pergalė, victoria – Adomo sūnų pergalė.“

Skaudžiomis akimirkomis suvokiame, koks didis džiaugsmas yra ne tik pasiekti galutinę stotį, tačiau ir pasiekti ją ir toliau gebant rinktis ir pašvęsti gyvenimą, kaip kad rašė J. Sacksas. Adomo sūnų pergalė yra pastanga nugalėti blogį gerumu. Adomo sūnų pergalė yra teisingumas, o ne kerštas, kuris leidžia širdyje sudygti blogio sėkloms ar atveria ją nelabojo gundymams. Adomo sūnų simbolis yra tiltas, statomas per prarają ir vedantis pas tuos, kurie yra atskirtyje, kančioje, neviltyje, kurie yra paliekami užribyje dėl to, kad yra laikomi kitokiais, svetimais. Nėra jokių garantijų, kad tokios pastangos bus vainikuotos triumfu, bet Adomo sūnų pergalė yra pati pastanga nepasiduoti ir kantriai tęsti savo misiją, kuri labiausiai treniruoja ne kūno, o sielos raumenis.

Kosto Kajėno nuotrauka

Pasiaukojamas paveldo specialistų darbas kultūros paveldo objektuose, reikšmingi jų atradimai ir patirtis įprastai pristatomi specializuotuose leidiniuose, monografijose, konferencijose.

Pasakoja restauratorius prof. Juozas Algirdas Pilipavičius. Kūrė žurnalo SA.lt („Statyba. Architektūra“) redakcija. 

Kosto Kajėno nuotrauka

Kosto Kajėno nuotrauka

I dalis

Restauratoriai gydo freskas – taip savo darbą restauruojant XVI amžiaus freskas Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje pristato restauratorius prof. Juozas Algirdas Pilipavičius.

„Bernardinų bažnyčia gotikos ir renesanso laikotarpiais buvo viena puošniausių ir didingiausių Vilniuje. Bėgant laikui jos reikšmingumas kito“, – pasakojo restauratorius prof. J. A. Pilipavičius.

Bernardinų bažnyčios šiaurės sienos freskos nutapytos XVI amžiaus pradžioje. Šiandien nėra visiškai aišku, ar šias freskas tapė vietiniai, ar kviestiniai meistrai. Viena vertus, čia tapę dailininkai gerai pažinojo kraštą, vietinius papročius, gyvenimo būdą. Kita vertus, freskos – labai aukšto meninio lygio, o tai nėra įprasta to meto mūsų sienų tapybos meistrams. J. A. Pilipavičiaus nuomone, freskos vis dėlto, tikėtina, sukurtos vietos meistrų.

Pagrindinis freskų tikslas – pavaizduoti šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimą. Prieš pradėdami darbus, restauratoriai lankėsi Asyžiuje, susipažino su šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimu, su čia esančiomis šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimą vaizduojančiomis freskomis, palygino jas su esančiomis Vilniuje, gilinosi į jų restauravimo pobūdį. Taigi metodiniai restauravimo sprendiniai priimti mokantis iš restauratorių Italijoje. 

Kosto Kajėno nuotrauka

Kosto Kajėno nuotrauka

II dalis

Sienų tapybos restauravimo metodikos susiformavo XIX amžiaus pabaigoje – tai gana jauna profesija. Jos kinta labai lėtai, remiantis bendra patirtimi, taip pat klaidomis, nesėkmėmis. Šiandien restauratorių daugumą sudaro baigę studijas, diplomuoti, stažavęsi užsienyje, tarptautinės patirties įgiję specialistai. Norintieji dirbti restauratoriais po studijų gina baigiamąjį diplominį darbą. Įgyjamas diplomas, o tuomet su diplomu ir restauruotų meno kūrinių pasais (studentai kursinius ir diplominius darbus atlieka realiuose paveldo objektuose) jaunieji specialistai atestuojasi ir įgyja restauratoriaus kategoriją. Po bakalauro galima įgyti žemiausią – trečiąją – kategoriją. Po magistro studijų – antrąją. Restauratorių siekis, anot J. A. Pilipavičiaus, būti kuo arčiau istorinių technologijų, jas papildant naujais atradimais. O šiandien, J. A. Pilipavičiaus teigimu, restauratoriams trūksta mokslinio centro, gerų, šiuolaikinių laboratorijų.

Restauratorių kasdienybe tapo ne tik atlikti tyrimus, parengti tvarkybos darbų projektus, vykdyti restauravimo darbus, bet ir spręsti daugybę organizacinių rūpesčių. Mat kultūros paveldo objektų tvarkybos darbų projektuose numatytos apimtys paprastai būna gerokai didesnės, nei įmanoma atlikti už turimas lėšas. 

Kosto Kajėno nuotrauka

Kosto Kajėno nuotrauka

III dalis

Techniniais ištekliais Lietuvos restauratoriai atsilieka nuo užsienio kolegų. Privačios restauravimo įmonės labai mažos, finansiškai nepajėgios įsigyti naujausios technikos. Tačiau daugelis sienų tapybos restauratorių savo pasirengimu ir kvalifikacija nenusileidžia užsienio specialistams. Pavyzdžiui, diferencijuotas teršalų valymas nuo freskų paviršiaus ir dažų struktūros sutvirtinimas, vykdant tuos darbus atskirai kiekvienai spalvai, taikomas tik Lietuvoje. Arba pastozinio dažų sluoksnio paklijavimas glaistu pas mus taikomas jau dvidešimt metų, o užsienyje tik pastaruoju metu atsirado specialūs tam skirti glaistai.

Lietuvoje vykdomi aukšto europinio lygio tapybinio sluoksnio papildymo darbai, nes Vilniaus dailės akademijoje rengiami sienų tapybos restauratoriai turi daugiau piešimo ir tapybos valandų nei užsienyje.

„Taigi turime ir silpnybių, ir privalumų, o apibendrindami galime pasakyti, kad mūsų sienų tapybos restauratoriai yra europinio lygmens“, – sakė prof. J. A. Pilipavičius.

Restauratorių darbas sudėtingas ne tik dėl specialių, kompleksinių žinių reikalaujančios veiklos pobūdžio. Pradėjus tvarkybą neretai darbai užtrunka kelerius metus, dažnai jie nutrūksta, nes stringa paveldo objektų finansavimas. Ne visada aukšti sienų restauravimo kokybiniai reikalavimai suprantami užsakovams ar finansuotojams, tenka patirti ir nepagrįstos kritikos, nekantrumo, tačiau visa tai atperka žinojimas, kad tie turtai, kuriuos sukūrė mūsų protėviai, ir toliau džiugins ateities kartas, puoš mūsų kraštą, turtins jos kultūrą.

Apleista Plaškių bažnyčia. apleistazona.lt nuotrauka

Straipsnis publikuotas Šilutės Hugo Šojaus muziejuje leidžiamame edukaciniame lietuvininkų tarmės V sąsiuvinyje

Norėčiau pradėti nuo trijų probleminių klausimų. Kokie naratyvai, stereotipai Lietuvoje vyravo, o gal ir tebevyrauja,  per pastarąjį šimtmetį vokiečių klausimu? Apie kokias erdves ir laiką  kalbame, ar turėtume kalbėti, mėgindami atrasti, išsaugoti, įamžinti, naujai įprasminti, įtraukti į šių dienų kultūrinę apyvartą ir švietimą  vokiškuosius kultūros ženklus? Regis, nesugebama ir ligi šiol adekvačiai įvertinti ir vokiečių kariuomenių buvimą Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu.

Ir trečias, kebliausias klausimas – kas vadintinas vokiečiu Klaipėdos krašte, Prūsų Lietuvoje  ar Didžiojoje Lietuvoje? Kur prasideda, ir kur baigiasi vokiečių kultūra, jos atstovai? Kam priskirti dvikalbes žmonių grupes, šeimas ar pavienius asmenis? Pagal jų pačių apsisprendimą ar pagal dokumentais įrodomą kilmę, kraują, o gal pagal naujai sukurtus ar nusirašytus kriterijus?  

Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos okupacijų naratyvai ir įskiepyti galvojimo stereotipai

Lietuvių tautos atgimimo laikais, XIX amžiaus antrojoje pusėje, didžiausias dėmesys skiriamas viduramžių pagoniškajai Lietuvai, jos romantizavimui. Natūralu, kad kryžiuočiai, o jie kartu ir vokiečiai  – lietuvių sąmonėje ima įsitvirtinti kaip amžinieji lietuvių tautos priešai. Mažojoje Lietuvoje vokiečiai – lietuvių germanizatoriai. Didžiojoje Lietuvoje Adomas Mickevičius, vėliau Maironis ir Henrikas Sinkevičius, o Prūsų Lietuvoje netiesiogiai  Kristijonas Donelaitis, Ieva Simonaitytė buvo šio naratyvo įtvirtintojai. Lenkų autorius paminiu neatsitiktinai, nes analogiški procesai vyko ir Lenkijoje.

Prano Vaičaičio eilėraštis „Kova Algirdžio ties Maskva“, Vinco Pietario „Algimantas“  – tik išimtys iš taisyklės. Iki šių dienų įsitvirtina Žalgirio, bet ne Oršos 1514-ųjų mūšis, ne Kircholmo (Salaspilio) 1605 m. mūšis. Antivokiška lenkų, lietuvių naratyvo kryptis formavosi dėl carinės Rusijos okupacinės valdžios cenzūros, o per tarpukarį iš inercijos iš esmės buvo pakartota.

Per visą sovietinės okupacijos periodą švietimo įstaigose, literatūros ir istorijos vadovėliuose vyrauja neslepiamas antivokiškas ir antilenkiškas nusistatymas, įspraustas į bendrąjį sovietinės Lietuvos naratyvą. Vokietijos demokratinės respublikos ir Lenkijos liaudies respublikų literatūros propagavimas bendrosios krypties nei kiek neįtakojo. A. Sniečkui išsaugoti postą dėl Trakų pilies pavyko pučiant miglą apie pilį, kaip istorinį paminklą, menantį lietuvių-rusų kovas su fašistų ainiais – kraugeriais kryžiuočiais. Nors antivokiškumu ir apsukriai pasinaudota: Marijono Giedrio filmas „Herkus Mantas“ pasakoja apie prūsų sukilėlius prieš atėjūnus kryžiuočius. Lietuviams tai pasakojimas apie laisvę. Arūnas Žebriūnas ekranizuodamas Hermaną Zudermaną keliauja su Algirdu Latėnu į rojų (filmas „Kelionė į rojų“), keiksnoja germanizatorius, lietuvius žeminančius vokiečius, tam, kad mes galvotume apie įgrisusius tarybinius rusakalbius kolonistus.

Ar dabarties laikų Lietuvos naratyvas taip pat antivokiškas? Artimiausia istorija – Saugų seniūno pasmerkta iniciatyva atnaujinti Žemaitkiemio geležinkelio stotelės prieškarinį vokiškąjį pavadinimą. Apie 1993 metus labai protestuota prieš Simono Dacho Taravos Anikės paminklo atstatymą Klaipėdoje. Panašiu metu prigesinta Šilutės pirmosios vidurinės mokyklos pedagogų bendruomenės iniciatyva mokyklai grąžinti senąjį Johano Gotfrydo Herderio vardą. Apie protestuotojus prieš Hermano Zudermano paminklo atstatymą neteko girdėti. Kokios fobijos tūno kiekvieno klaipėdiškio ar šilutiškio širdyse, paklauskime savęs patys, gal dar ką nors kokiame užmirštame stalčiukyje atrastume. Bet Algimanto Puipos 2000 metų  filmas „Elzė iš Gilijos“, pastatytas kartu su vokiečiais  pagal Ernsto Vicherto „Šaktarpis“, žymi atviresnio požiūrio į lietuvių –vokiečių santykius pradžią. Naujausias raktas – Alvydo Šlepiko romanas apie vilko vaikus „Mano vardas Marytė“, pelnęs pripažinimą ir Vokietijoje.

Filmo „Elzė iš Gilijos“ (1999 m., rež. A. Puipa) kadras.

Erdvės ir laikas

Kai kalbama apie Klaipėdos krašto vokiečius, dažnai pamirštama, kad valstybių sienos nebuvo taip aklinai uždarytos kaip sovietinės okupacijos laikais. Knygnešiai daugiausiai knygų ne Nemunu parplukdė kaip šių dienų ichtiandrai, o vežimais, su dvigubu dugnu praveždavo. Į Klaipėdos krašto vokiečių istoriją visų pirma būtina žiūrėti bent kaip į Prūsų Lietuvos netgi Baltijos vokiečių istorijos dalį, nepamirštant ir Didžiosios Lietuvos miestelių vokiečių. Mes pamirštame, kad be lenkų ir jidiš kalbų, XIX amžiaus pabaigoje Lietuvos miestuose skambėjo ir vokiečių kalba: Kaune, Vilniuje. O Liepoja, Mintauja, Ryga, Revelis, Dorpartas iš esmės buvo vokiški miestai.

Ypatingai atkreiptinas dėmesys į lietuvių ir vokiečių ekonominius-kultūrinis  ryšius: vyskupo Motiejaus Valančiaus apysakos „Palangos Juzė“ herojus  Juozas Viskantas kriaučystės mokosi ne kur kitur, o Klaipėdoje pas vokietį siuvėją. Bulves sodinti sodiečius Valančius ragina imant pavyzdį iš Prūsų. Tilžės katalikų bažnyčios dekanas vokietis Jonas Zabermanas buvo pagrindinis vyskupo Valančiaus finansinis patikėtinis leidžiant lietuviškąją spaudą. Pridėkime dar vokiečių kilmės Lietuvos dvarininkus, garsiausiąjį – Eduardą Totlebeną, Kėdainiuose gyvenusį ištaikinguose rūmuose, palikusį prie geležinkelio keistąjį minaretą. Būtent jis Fiodorą Dostojevskį užtarė carui, kad šiam leistų įsikurti Peterburge, taip ir būtų likęs Semipalatinske su savo našlele nusikriokęs.

Lietuvių vaikai iki Nepriklausomybės mokėsi pavyzdinėse vokiškose Liepojos, Mintaujos gimnazijose. Net tarpukario Lietuvos pasienio miesteliuose, Kaune vokiečių kalbos skambėjimas buvo įprastas kasdienybės reiškinys. Dabar to visuomenė nebesuvokia, kad ne tik žydai, lenkai, bet ir vokiečiai išnyko iš mūsų miestelių ar pasienio bažnytkaimių. Kaune prieš karą  buvo vokiškas kvartalas, elitinė vokiečių gimnazija, kurią po Krištolinės nakties Vokietijoje masiškai paliko Kauno žydai. Nors jau istorikų aprašytas, bet liko tautos neįsisavintas pasaulinių karų Lietuvoje naratyvas.

Kaizerinės ir nacistinės Vokietijos kariai buvo ne tik mūsų krašto niokotojai, ne tik mus įtraukę į Holokausto žudynes, bet ir  ginklo broliai. Yra tas ypatingas epizodas. Saksų  savanorių divizija iš Drezdeno, 4000 karių. Būtent jie apgynė Taučiūnų-Šėtos liniją nuo bolševikų, išsaugodami Lietuvai Kauną. Jie labiausiai prisidėjo (jeigu ne nulėmė) atremiant  Kėdainių-Alytaus-Prienų-Jiezno bolševikų trijų krypčių puolimus. Čia ypatingi nuopelnai atitenka X armijos generolui  Erichui fon Falkenhaynui (1861-1922). O kur dar vokiečių kariniai instruktoriai, pigiai parduodama ginkluotė. Neteko girdėti, kad Lietuvos Respublikos 100-mečio proga lietuviai už tai būtų padėkoję vokiečiams, bent kokią lentelę atminimo kur priklijavę. Dabar lyg ir jaučiame dėkingumą Rukloje NATO dislokuotiems vokiečių kariams, bet kaip kiaulės akis užsidėję – už 1919 metus „užmiršome“ padėkoti.                                               

Kita erdvė, už kurią mes morališkai esame atsakingi – Prūsų Lietuva anapus Nemuno. Ten vokiškos kultūros orbitoje prisiglaudė mūsų pirmieji religiniai disidentai Martynas Mažvydas, Stanislovas Rapalionis, Abraomas Kulvietis. Čia Karaliaučiaus vokiško universiteto aplinkoje pasirodo pirmoji lietuviška knyga, pirmasis lietuvių grožinės literatūros kūrinys, o Tilžėje – pirmoji lietuvių kalbos gramatika ir pirmasis lietuviškas laikraštis. Karaliaučiuje palaidotas iškilusis Musar sąjūdžio vadovas iš Žagarės kilęs rabinas Izraelis Salanteris (1810-1883). Beje, didžioji šio miesto sinagoga stovėjo visai netoli garsiosios Albertinos.  Karaliaučius ir Tilžė septynis šimtmečius buvo lietuvių kultūros centrai, maitinę, įkvėpę ir Didžiąją Lietuvą, tik ar visuomenė tai įsisavinusi? Mūsų pilietinė pareiga pasauliui priminti ne tik savo lietuviškąjį paveldą, bet ir vokiškąjį.  Kad iš  ten Imanuelis Kantas (1724-1804), Ernstas Teodoras Amadeus Hofmanas (1776-1822), Hana Arend (1906-1975).

Dar turime ir iš Prūsų Lietuvos lietuvių kilmės vokietį Alfredą Naujock‘ą (1911-1966), vieną spalvingiausių Europos niekšelių, nacionalsocialistą, organizavusių provokaciją Lenkijos pasienyje (Gleiwitz‘o operacija) ir taip pradėjusiam Antrąjį Pasaulinį karą. Džiaugiamės iš tos žemės kilusiu garsiuoju Berlyno meru Klausu Wowereit‘u (gim. 1953). Vokiečiai tų neaplenkiamų atminties  ženklų nedrįs  garsiai ir plačiai priminti, pristatyti pasauliui. Paprasčiausiai  bijodami, kad jų neapkaltintų politiniu nekorektiškumu ar net revanšizmu. Su už Vokietijos ribų likusiu kultūriniu paveldu jie liguistai atsargūs, tarsi palikę jį nežinia kam.  Bet tai galime padaryti mes, lietuviai. Dar 1958 emigracijoje Jonas Aistis rašė, kad mūsų pareiga paimti prūsų istoriją sau, nes „mes vieni galime pilnai suprasti jųjų likimą“. Dabar ir vokiškieji Prūsų Lietuvos ženklai  prašyte prašosi mūsų globos ir propagavimo. Galime būti idealūs Europos Sąjungos tarpininkai tarp vokiečių ir rusų.     

Kas vadintinas vokiečiu?

Pradėkime nuo bilingvizmo fenomeno. Net šiais laikais ne vienas mūsų politikas nesupranta, kad žmogus gali būti dvikalbis, turėti ne vieną, o dvi, kartais net daugiau tautinių tapatybių. Ir kad tokios būsenos nereikia taisyti, tobulinti, kaip kartais atrodo kai kuriems net Vilniaus mokyklų pedagogams. Gal tai natūrali būsena? Juk Kristijonas Donelaitis, Ieva Simonaitytė, Vydūnas, Valančius, Marija Pačkauskaitė-Šatrijos Ragana, Čiurlionis buvo dvikalbiai, t.y., jie tobulai mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų ar vokiečių kalbas, jomis be klaidų rašė, galvojo. Dauguma lietuvninkų buvo dvikalbiai, kaip ir Klaipėdos krašto ar Prūsų Lietuvos vokiečiai. Didžiausia klaida – įsitvirtinusi mąstymo klišė, suvokti lietuvninko tapatybę tarsi kokio dzūko. Lyg tautinė tapatybė būtų apsprendžiama vien pagal tarmę ar kalbą.

Labiau tiktų austrų-vokiečių, bent lenkų-kašubų analogija. Ar tikrai Vydūno lietuviška tapatybė tokia pati kaip Maironio? Negalėčiau tuo patikėti. Kultūrine prasme lietuviai kur kas artimesni lenkams nei lietuvninkai ar latviai. Bet tai nepaneigia to fakto, kad Prūsų Lietuva iki pat jos sunykimo savo kultūra mus maitino, tik to maisto mes  sėmėmės  selektyviai, užmaudami ant savo „Aušros“ gadynėje susiformuoto kurpalio. Tad diskutuojant, kur prasideda ir kur baigiasi lietuvninkų vokiškumas, vertėtų palikti laisvą erdvę. Mėginimas lietuvninkus sukišti į savo senstelėjusių mąstymo klišių stalčiukus, kuriuos nukalė  sovietinė Lietuvos istoriografijos baldžiai, niekur nenuvedė ir nenuves.

Thomo Manno memorialinis muziejus. neringosmuziejai.lt nuotrauka

Dabar visiems žinomų dalykų priminimai

Pradėkime nuo Pagėgių savivaldybės. Tarsi vykdami palei Nemuną kiltume į viršų, į šiaurę. Kodėl Tilžė brangi ne tik lietuviams, bet ir vokiečiams? Johanes Bobrovskis (1917-1965) iš ten. Laimei, turime unikalią Johano Bobrovskio ekspoziciją-muziejų Vilkiškių evangelikų parapijos namuose, laimei jis nemažai rašė apie lietuvius. Naujaisiais laikais išleistos dvi jo knygos – apsakymų rinkinyje kone visi nauji vertimai. Tik muziejaus statusas miglotas. Gaila, kad  poetę ir dailininkę Aldoną Gustas (gim. 1932) iš Karceviškių kaimo pagėgiškiai pamiršo, nemyli. O tereikėtų rodyklės, kokio simbolinio ženklo. Juk ir vis populiarėjantys Plaškiai netoliese. O šalia ir Bitėnų, ir Rambyno lietuviškasis naratyvas. Ir Algimanto Mackaus namas Pagėgiuose.

Pasižvalgykime dar daugiau. Šalia Vilkiškių yra toks Jogaudų kaimas. Jame gimė vienas didžiausių baltistų Georg Gerullis (1888-1945), Viktoro Fankelhano, Antano Salio, Prano Skardžiaus ir kitų kalbininkų  mokytojas. Nacių laikais – Karaliaučiaus universiteto rektorius. Taigi rugpjūčio 3-iąją dieną minėsime jo gimimo šimtmetį. Jis, be abejonės, patenka į didžiausių, lietuvių kalbos tyrėjų dešimtuką. Kaip prisiminsime jo gimimo šimtmetį? Ar leis politikai? Juk jie dabar didžiausi istorijos ir kultūros ekspertai... Pagėgiškiai tikrai sėdi ant aukso skrynios. Tik ar ją prasidaro, bent kartas nuo karto pasipuošia tais aukso sidabro apdarais?                                        

Šilutėje viskas paprasčiau, nes veikia Hugo Scheu (1845-1937) vardo muziejus, įsikūręs prašmatniai restauruotuose jo namuose, kone rūmuose. Hermann‘o  Sudermann‘o  (1857-1928) gimtinė Macikuose išsaugota, jo lietuviškos apysakos  „Jonas ir Erdmė“, „Mikas Bumbulis“, „Kelionė į Tilžę“ perleistos šilutiškių iniciatyva, jo populiarumas nemažėja. Verkiant reikia daugiau jo knygų, tarpukario Lietuvoje autorius buvo plačiau žinomas, vertimų būta begalės, tame tarpe ir pjesių. Jis ypatingai svarbus, nes šilutiškiai tik per Sudermanno tekstus  gali įsivaizduoti savo krašto gyvenimą XX amžiaus pradžioje. Kaip rusniškiai per Rusnėje gimusios Charlotte Keyser (1890- 1966) tekstus. Vėlgi, ne „centro“, o vietos žmonių iniciatyva pasireiškė: patys išsileido jos apsakymų rinkinį „Tėviškės namų ir sodybų aidai“, prie jos namo pakabino paminklinę lentą.

Pridėkime dar Romualdo Kvinto sukurtą Hermano Kalenbacho (Hermann Kallenbach (1871-1945) ir Mahatmos Gandžio paminklą – turime naują naratyvą, galintį išstumti Rusnėje pabodusius pasakojimus apie LKP pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus pamėgtą ančių medžiojimo, žvejybos vietą ar potvynius, kurie po baigiamos statyti estakados bus nebeaktualūs. Šilutiškiams „po klaustuku“ lieka Alexandra Treitz-Doris Nefedov (1942-1969). Viena populiariausių Vakarų Vokietijos estrados dainininkių, prancūzų estrados žvaigždės Salvatorės Adamo bičiulė. Ją, dvejų metų kūdikį, tėvai bėgdami nuo tarybinės armijos išsivežė iš Šilutės. Lyg ir pradėta organizuoti kuklų Aleksandros muzikinį festivalį, bet kol jis nėra žinomas visuomenei, jo nėra. O jos legenda, likimas labai verti naujų įprasminimų.                                     

Kylant labiau į šiaurę, vokiškų ženklų randame mažiau. Klaipėdos, Priekulės apylinkės ir buvo pačios lietuviškiausios, ir vokiečių, išskyrus pačią Klaipėdą, mažiausiai gyventa. Priekulėje gyvenęs Ernstas Vichertas (1887-1950) jau tapo lietuviškosios tapatybės dalimi ekranizavus jo populiariausią apysaką „Šaktarpis“. Bet raktinis vokiškasis ženklas yra Tomas Manas (1875-1955) ir jo trys vasaros Nidoje (1930-1932). Be abejo, yra Nidos menininkų kolonija, yra vokiečių poetas Simonas Dachas (1605-1659), kuriam atstatytas vokiškasis paminklas Taravos Anikei tapo miesto ženklu. Bet visgi didžiausias ženklas, labiausiai galintis praturtinti mus, yra Tomas Manas. Labiausiai pamirštame, kad rašytojo atstatytas Nidos vasarnamis yra vienintelis išlikęs visas pastatas pasaulyje, susijęs su šiuo rašytoju. Pamirštame ir tai, kad Tomas Manas – didžiausias XX amžiaus vokiečių rašytojas. Tie vokiški ženklai mus įkvepia, praturtina, o dažnai mes ir besame vieninteliai jų paveldėtojai, turintys unikalią galimybę juos įtraukti į savo kultūrinę apyvartą, savaip integruoti. Tų ženklų yra gerokai daugiau, dėl straipsnio apimties pasitenkinkime bent šiais.

Plaškių bažnyčia. apleistazona.lt nuotrauka

Vietoje epilogo: apie Plaškių bažnyčią

Plaškių bažnyčia yra simbolis. Ji vienintelė Klaipėdos krašte apgriuvusi, begriūnanti, bet gelbstima entuziastų šilutiškių ir iš Plaškių kilusių vokiečių. Būtent Prano Morkaus scenarijumi Dainiaus Juzėno sukurto filmo „Pelėdų kalnas“ viena stipriausių scenų filmuota Plaškių bažnyčioje. Pamenate, kaip vokiečių kilmės lietuvių partizanas neša per bažnyčią rusų kareivių išprievartautą ir nužudytą Rytprūsių moterį, ją palaidoja? Sukrečianti scena. Laidojama tarsi visa Europa. Ar ne simboliška, kad bažnyčia bus atstatyta vienintelei išlikusiai Plaškių  šišioniškei Imgardei? Ar ne simboliška, kad ši bažnyčia stovi netoli Nemuno, ir kad kitoje pusėje – kraštas su ištrinta atmintimi – tarp išprievartauto peizažo, išniekintų pastatų, bažnyčių, kapinaičių.

Mes desperatiškai atstatome, restauruojame Klaipėdos krašto Atmintį, pamiršdami, kad  esame atsakingi už visą šį regioną. Nei rusai, nei vokiečiai to už mus nepadarys. Dėl pačių įvairiausių priežasčių. O mes Plaškiuose atstatę bažnyčią pastatytume Prūsų Lietuvos Atminties namus. Jie pasakotų ne tik apie išniekintus Dievo namus, nuniokotas kaimų kapinaites, išdraskytus dvarus ir išnarstytus brukių akmenis, bet pasakotų visų pirma apie žmones.

Apie išvarytus ar pabėgusius, tremtus į Sibirą ir grįžusius, ir dar po to repatrijavusius į Vokietiją, pasakotų apie išniekintas sodybas ir jų moteris, atėjūnų užimtus namus. Pasakotų apie vilko vaikus. Perteikti šią atmintį yra mūsų pilietinė pareiga visai Europai. Taigi kurtume, jau dabar kuriame ne muziejų, bet ypatingą vietą, kuri pasakotų, kas atsitiko per paskutinį šimtmetį su šia žeme. Kad stovime žuvusios Atlantidos, ypatingai unikalios civilizacijos  griuvėsiuose. Bet mes Klaipėdos krašte, Apvaizdos čia įskiepyti, dabar jau esame pajėgūs papasakoti Europai, ir visam krikščioniškajam pasauliui, kas atsitiko Prūsų Lietuvos lietuviams ir vokiečiams per paskutinįjį Šimtmetį. Jis sutampa su Lietuvos Respublikos atkūrimo šimtmečiu, ar ne simboliška?

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/ddea268a876ced1e34c796768ecee108.jpg"},"main_article":{"title":"Psicholog\u0117 L. V\u0117\u017eelien\u0117: gyventi prie\u0161ais veidrod\u012f \u2013 stipriai pavojinga","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-10-24-psichologe-l-vezeliene-gyventi-priesais-veidrodi-stipriai-pavojinga\/172477","article_id":"172477","subtitle":"Rasa Ba\u0161kien\u0117"},"sub_1":{"title":"Blogio akivaizdoje","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-10-28-blogio-akivaizdoje\/172573","article_id":"172573","subtitle":"Donatas Puslys"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/51dc597809d61a0719b5fbfe26e48e0249c70587.jpg"},"sub_2":{"title":"Kaip gaivinamas paveldas?","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-10-29-kaip-gaivinamas-paveldas\/172570","article_id":"172570","subtitle":"Kostas Kaj\u0117nas - Statyba ir architekt\u016bra"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/7237bb8ccd22fae7ac8a35307fda5276d3ab9f1b.jpg"},"sub_3":{"title":"Klaip\u0117dos kra\u0161to voki\u0161kieji \u017eenklai: koki\u0105 \u017eini\u0105 jie mums \u0161iandien siun\u010dia?","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-10-29-klaipedos-krasto-vokiskieji-zenklai-kokia-zinia-jie-mums-siandien-siuncia\/172567","article_id":"172567","subtitle":"Vytautas Toleikis"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/8d429bae15512ba386e71fc727c955baaefccef7.jpg"},"related":[],"links":[]}

Pixabay.com nuotrauka

„Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje gražiausia?“ Šiais laikais, kai kuklumas jau nebėra vertintina dorybė, gresia pagunda įpulti į savigyros ir pernelyg didelio dėmesio sutelkimo į save spąstus. Išmaniosios technologijos suteikia daugybę galimybių būti pastebėtais, giriamais – tokiais, kuriais žavimasi. Tuo tarpu popiežius Pranciškus susitikime su jaunimu Vilniuje atkreipė dėmesį į pagundą sukoncentruoti dėmesį tik į save, savo įvaizdį ir gerovę. Jis sakė: „Negražu gyventi priešais veidrodį, negražu...“

Bet ar visuomet galime vadinti narcizu tą, kuris drąsiai save pristato, nevengdamas viešai pasidalinti gražesne savo nuotrauka ar laimėjimu? Tą, kuris nemėgsta kritikos? Kuo pasižymi narcizinė asmenybė ir kaip elgtis, sutikus ją savo kelyje? Į šiuos ir kitus klausimus atsako psichologė, psichoterapeutė LINA VĖŽELIENĖ.

Visi mėgstame būti pastebėti, pagirti, tačiau kai kuriems žmonėms dėmesio ir žavėjimosi niekada nebūna per daug. Tokius žmones, ypač susitelkusius į save, paprastai vadiname narcizais. Kas yra narcizmas? Kuo jis pasireiškia?

Narcizmas, paprastai kalbant, yra patologinė savimeilė. Žmogus, kaip tas graikų mito jaunuolis, atstumia kitų meilę ir iki išsekimo grožisi savimi pačiu. Netgi ne savimi pačiu, o tik savo atvaizdu vandenyje. Tai ir būtų esminis narcizinio sutrikimo elementas. Žmogus žavisi ir myli savo paties atvaizdą, įvaizdį ar įspūdį, kurį jis daro aplinkiniams. Įsivaizduoja esąs tobulas ir ypatingas. Narcizas labai dažnai išgyvena gėdos jausmą, jei kam nors jo žavusis atspindys nepasirodo labai žavus. Gali reaguoti agresyviai, gynybiškai į bet kokią jo nuomonės ar reikšmingumo kritiką.

Narcizmu pasižyminčios asmenybės vengia artimesnių santykių, bijo, kad niekas nepriartėtų pernelyg arti ir nepamatytų ne tokių tobulų narcizo vidinio pasaulio pusių. Todėl kitus žmones jis laiko per atstumą ir vartoja tik kaip savo paties atspindžio patvirtinimus, bet nemezga su jais nuoširdžių santykių. Jei graži šeima ar gražus (svarbus, turtingas...) partneris (-ė) papildo nuostabų jo paties paveikslą, tai tuomet atsiranda jiems vietos ir jo gyvenime. Jei gadina įvaizdį – neatsiranda. Patys būdami svarbūs ir reikšmingi, socialinius ryšius narcizai taip pat linkę megzti tik su svarbiais ir reikšmingais. Kad tas taip mylimas savo paties atvaizdas vandenyje būtų dar nuostabesnis.

Psichologė, psichoterapeutė Lina Vėželienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kas nulemia narcizinės asmenybės tipą? Kuo narcizas skiriasi nuo perfekcionisto?

Kas lemia? Laikmetis, auklėjimas, prigimtis, pasirinktos vertybės, aplinka, kurioje augo būdamas vaikas, jam kelti atitikimo tėvų lūkesčiams reikalavimai, nepriėmimas, sąlyginė ,,meilė“ – daugybė sudedamųjų dalių. Lemtingų detalių gali būti daug, tačiau šio sutrikimo pagrindą visgi sudaro menka savivertė, kurią reikia kompensuoti štai tokiu, narciziniu būdu.

Perfekcionizmas labiau būdingas obsesiniam kompulsiniam sutrikimui, kuomet žmogus nenuilstamai save tobulina ir reikalauja iš savęs vis daugiau ir vis geresnių rezultatų. Narcizas save jau laiko tobulu, jis tik nori, kad ir kiti taip manytų. Todėl jis taip labai piktinasi, jei aplinkiniai kažkaip nepastebi jo ypatingumo, pavyzdžiui, kai nepakliūna pas geriausią gydytoją arba kai jam nepasiūlomos geriausios sąlygos.

Perfekcionisto netobulumas yra sąmoningas ir aiškiai suvoktas, todėl belieka tik jį sukontroliuoti, kad nebebūtų taip, kaip yra. Narcizo menkavertiškumas glūdi giliai pasąmonėje, retai kada sąmoningai suvokiamas, nebent per gėdos išgyvenimą ar per agresiją, kuomet kyla demaskavimo grėsmė.

Ar galime teigti, kad dabartinė jaunoji karta yra ypač linkusi į „gyvenimą prieš veidrodį“?

Nedrįsčiau teigti, kad dabartinė jaunoji karta yra ypač linkusi į narcizmą. Galbūt, tik sąlygų narcizmui progresuoti šiais laikais yra daugiau, nei, tarkim, XIX amžiuje, kuriame klestėjo aristokratinis snobizmas, todėl pasijusti ypatingai svarbiu ir reikšmingu buvo kiek sunkiau, nes daug kam to neleisdavo aplinkybės. Šiais laikais socialiniame tinkle gali susikurti kokį tik nori savo paties paveikslą ir juo grožėtis dieną naktį. Nesunkiai gali susiorganizuoti ir palaikymo (,,laikinimo“) grupes. Todėl sąlygos narcizmui klestėti šiais laikais tikrai geresnės.

Prie narcizmo ligos klestėjimo taip pat prisideda įvaizdžio susvarbinimas, konkurencinė pasaulėžiūra, polinkis vertinti save, lyginant su kitais. Visa tai griauna žmogaus savivertę, nes visada rasis gražesnių, ypatingesnių, išmintingesnių... Pralaimėjusieji konkurencinėje kovoje į nuostabiausiojo sostą renkasi narcizinę poziciją kaip būdą išlikti. Po žaviais įvaizdžiais žmonės slepia savo silpnybes ir netobulumą, mokosi nieko nejausti ir į nieką neįsijausti. Taip pamažu ima merdėti įklimpę savo netikrume, prarasdami paprastą žmogiškumą.

Todėl, manau, kad ,,gyventi priešais veidrodį“ yra ne tik kad negražu, bet ir stipriai pavojinga.

Gausybė kokio nors asmens selfių, tikintis surinkti kuo daugiau laikų Instagrame ar Feisbuke, byloja aplinkiniams apie perdėtą žavėjimąsi savimi. Ar išmaniosios technologijos ir socialiniai tinklai įtakoja mūsų norus žavėti ir nuolat susilaukti pagyrų?

Ne visada tai reiškia, kad žmogus labai žavisi savimi. Neretai poreikis įkyriai viešintis reiškia vienišumo, apleistumo patirtis. Galbūt ir norą, kad bent virtualiame pasaulyje kas nors atkreiptų į jį dėmesį, patvirtintų, kad jis matomas, įdomus bent kažkam.

Žinoma, dažniausiai, perdėtas savęs reklamavimas susijęs su menkos savivertės kompensacija. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Pernelyg nusikuklinę ir kitokiais būdais savo menkavertiškumą kompensuojantys piliečiai be jokio reikalo kritikuoja ir šaiposi iš nebijančių viešiau apie save papasakoti asmenų. Tuomet jau bet kurį žmogų, socialiniame tinkle pasidaljusį savo laimėjimu ar gražesniu selfiu, puola gėdinti kaip nekuklų save įsimylėjusį narcizą.

Tiems jūsų minėtiems aplinkiniams vertėtų atsisakyti pretenzijų į aiškiaregystes ir mėgėjiško diagnozavimo. Ne visi socialiniuose tinkluose aktyviai save pristatantys žmonės serga narciziniu asmenybės sutrikimu ir ne visi narcizmo liga sergantys meilę sau reiškia viešindami selfius.

Kaip reikėtų elgtis, sutikus savo kelyje narcizą? Ar reikėtų stengtis jį pakeisti?

Narcizai pasižymi dviem ryškiais elgesio modeliais. Pirmasis: kitą žmogų jie idealizuoja, sudievina tam, kad patys šalia atrodytų įspūdingiau, o antrasis modelis pasireiškia tuo, kad šalia esančius žmones narcizai stengiasi sumenkinti, pažeminti, nuvertinti. Tuomet taip pat atrodo įspūdingiau patys.

Susidūrus su vienokiu ar kitokiu elgesiu savo atžvilgiu reikėtų nepasiduoti narcizinėms manipuliacijoms, stengtis išlaikyti nuomonę apie save tokią, kokia ji yra, nepriklausomai, ką jums ,,suokia“ savus poreikius tenkinantis narcizas.

Dar vienas santykio su narcizu ypatumas – nereikėtų tikėtis, kad narcizas prisileis jus taip arti, jog jausitės mylimas ir svarbus. Kitas žmogus jam svarbus tik tiek, kiek geba patvirtinti jo paties nuostabumą. Taip pat nereikėtų tikėti nuoširdaus atvirumo, sąžiningumo kalbant apie jausmus ar poreikius. Į vidinį narcizo pasaulį taip lengvai nebus leista įžengti niekam. Galbūt - niekada. Bet kokia kritika, moralizavimai, kaltinimai narcizinę asmenybę dar labiau užveria nuo santykio su kitu. Jei norite ką nors pakeisti, bandykite jį mylėti tiesiog tokį, koks jis yra. Galbūt pamažu jums pavyks nukreipti jo dėmesį nuo atvaizdo prie jo paties. Jei santykyje jausis saugiau, gal pamažu jis pamatys ir kitą žmogų kažkaip kitaip, ne tik kaip potencialiai pavojingą jo įvaizdžio demaskuotoją.

Ar galima išgyti nuo narcizmo?

Galime grįžti prie graikų mito... Jaunuoliui būtų užtekę neatstumti jam siūlomos Afroditės meilės ir jis nebūtų tapęs žydinčiu narcizu. Nebūtų miręs kaip žmogus. Gydant narcizą nūdienos sąlygomis galiotų ta pati sąlyga – išdrįsti neatstumti jam dovanojamos Meilės. Išdrįsti įsileisti kitą žmogų į savo gyvenimą, pasitikėti juo, atsiverti, rizikuoti, mylėti. Ir nereikės tuomet vienišam merdėti prie savo veidrodinio atspindžio. 

Žvelgiant psichoterapiniu aspektu, narcizmas gali būti gydomas kaip ir bet kuris kitas asmenybės sutrikimas. Kantriai, ilgai, pačiam žmogui labai norint ir labai stengiantis. Gydymo esmė: padėti žmogui priimti jo paties žmogiškumą, su visomis jo spalvomis, netobulumais, trūkumais, ribotumais. Suvokęs, kad yra toks pat paprastas žmogus, kaip ir visi kiti – nei blogesnis, nei geresnis, atradęs savyje daug vertingesnių dalykų, nei įvaizdis, susigrąžinęs sau teisę jausti, klysti, nežinoti, nemokėti, kasdien rinkdamasis ,,būti“, o ne ,,atrodyti“ narcizas ima sveikti.

 Vieną šeštadienį Jėzus mokė sinagogoje. Čia pasitaikė moteris, aštuoniolika metų kenčianti nuo ligos dvasios. Ji buvo sutraukta ir visiškai negalėjo išsitiesti. 
    Jėzus pamatęs pasišaukė ją ir tarė: „Moterie, esi išvaduota iš savo ligos!“ Jis uždėjo ant jos rankas, toji bematant atsitiesė ir ėmė šlovinti Dievą. 
    Tada sinagogos vyresnysis, supykęs, kad Jėzus išgydė šeštadienį, pasakė miniai: „Dirbamos yra šešios dienos. Ateikite jomis ir gydykitės, o ne šeštadienį!“
    Viešpats jam atsakė: „Veidmainiai! Argi kas iš jūsų neatriša šeštadienį nuo ėdžių savo jaučio ar asilo ir nenuveda pagirdyti?! Argi šios Abraomo dukters, kurią šėtonas laikė sukaustęs jau aštuoniolika metų, nereikėjo išvaduoti iš pančių šeštadienį?“
    Jam tai bekalbant, visi jo priešai susigėdo, o visa minia džiaugėsi jo šlovingais darbais.

Skaitiniai E2 (429)

Spalio 29 d. minime pal. Mariją Restitutą (Heleną) Kafką. Ji gimė 1894 metais batsiuvio ir gėlių pardavėjos šeimoje ir gavo pasaulietinį vardą Helena. Kai Helenai Kafkai buvo dveji metai, ji su tėvais išsikėlė į Vieną. Jaunystėje ją kankino mikčiojimas, todėl ilgą laiką ji buvo pasišventusi tylėjimui. Helena Kafka dirbo virėja, vėliau – slaugytoja pranciškonių vienuolių globojamoje ligoninėje Lainze. 1914 metais įstojo į „Krikščioniškos meilės pranciškonių“ kongregaciją ir pasirinko vienuoliškąjį Marijos Restitutos vardą. Vėliau ji tarnavo Vienos ligoninės operacinėje, kur buvo mylima už savo draugiškumą ir energingą charakterį.

1938 metais, kai Austriją okupavo nacistinė Vokietija, sesuo Maria Restituta netylėjo ir elgėsi taip, kaip jai atrodė teisinga: slapta pakrikštijo vaiką, nepaisė nacių draudimo ligoninėje kabinti kryžiaus ženklą ir vėl pakabino kiekvienoje palatoje, o Hitlerio svastikas taip pat keitė Kristaus kryžiumi. Ji išplatino dainą, kuri kalbėjo apie demokratiją, taiką ir laisvą Austriją. Vieną dieną sesuo Maria Restituta pasikvietė sekretorę ir paprašė parašyti laišką pasipriešinimo grupei „Baltoji rožė“, tačiau sekretorė ją apšmeižė ir išdavė SS-gydytojams. Pelenų trečiadienį, 1942 metais ligoninėje ji buvo suimta už „ruošimąsi Tėvynės išdavystei“ ir uždaryta į kalėjimą. Vienos teismas 1942 metų spalio 29 dieną nuteisė ją mirti, kartu su kita žinoma šventąja seserimi Edita Štein. Naktį iš kovo 29 į 30 buvo Maria Resituta nužudyta.

1998 metais, per Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymą Austrijoje, Marija Restituta Kafka buvo paskelbta palaimintąja.

Tatuiruočių meistrė Silvija Šablinskaitė. Gedimino Šulco nuotrauka

„Iš tatuiruočių tikrai nesprendžiu apie žmogų. Ir man nepatinka, kai apie mane sprendžia pagal tatuiruotes. Net keista. Nežinau, kodėl žmogus jaučia turįs teisę, ypač vos pažįstamo asmens, klausti, ką reiškia jo tatuiruotė. Nes dažnai už jos slepiasi asmeniška istorija. Tai tikrai nemandagus klausimas“, – videolaidų cikle „Jaunieji menininkai“ sakė vilnietė tatuiruočių meistrė SILVIJA ŠABLINSKAITĖ, „INK argentum“ studijos įkūrėja. Tatuiravimas jos amatu tapo prieš septynerius metus. 

Silvijos manymu, žmonės šiais laikais tatuiruojasi drąsiau, ir juos vis mažiau varžo tokie pasakymai: norėčiau tatuiruotės, bet ką man darbe pasakys, kaip į mane pažiūrės? „Kur kas drąsiau žmonės tatuiruojasi plaštakas ar pirštus, pastebėjau, kad tai net populiaru tarp panelių, moterų“, – pasakojo S. Šablinskaitė. 

Kada tatuiravimas tampa meno reiškiniu? Meistrės įsitikinimu, menu ant kūno tai virsta, kai klientas tatuiruočių meistrui duoda erdvės saviraiškai: „Kiekvienas meistras turi savo stilistiką, ir kiekvienas pilnas idėjų. Ir kai klientas šimtu procentų atsiduoda meistrui į rankas, juo pasitiki, tada ir pradeda gimti menas.“ 

Lietuvoje – daug talentingų meistrų

S. Šablinskaitės stilistika, kuri šiuo metu jai artima kuriant tatuiruotes, vadinasi dotworku, blackworku ir reikalauja ypatingo kruopštumo. „Man patinka detalios tatuiruotės. Nedarau spalvotų tatuiruočių – tai šiuo metu ne man. Nedarau trendinių tatuiruočių“, – pasakojo meistrė ir paaiškino, kad trendinės tatuiruotės – tai kas metus kintanti tatuiruočių mada. Nuo tokių ji savo klientus bando atkalbėti – išlaikydama idėją, bet perteikdama ją kitaip, originaliau ir meniškiau. 

Lietuvoje yra daug talentingų tatuiruočių meistrų, įsitikinusi Silvija. O ar jie matomi pasaulyje? „Kažkiek taip. Tik manau, lietuviai nėra tokie tatuiruočių meistrai, kurie smarkiai veržtųsi į tą pasaulį, – svarstė tatuiruočių meistrė. – Bet mes su kolegomis juokaujame, kad esame išlepinę savo klientus. Kad visi stengiamės kiekvieną tatuiruotę paversti originalia, unikalia, vienetine ir nuolat iš savęs reikalaujame kokybės.“

Gedimino Šulco nuotrauka

Pirmoji tatuiruotė

„INK argentum“ tatuiruočių studijos įkūrėja S. Šablinskaitė prisipažino į tatuiravimo amatą įdedanti visą save, dėl to laiko kitokiai kūrybai jai nelieka. Nors vaikystėje, kaip tikino, ji buvo tas žmogus, kuris viską norėjo išbandyti savo rankomis. 

„Prieš pradedant tatuiruoti man patiko ir tapyti, ir užsiimti keramika, skulptūra, – pasakojo ji. – Bet piešimas buvo tai, kas atvedė prie tatuiravimo amato pasirinkimo. Manau, ši specialybė piešti mėgstančiam žmogui – pats geriausias savęs realizavimo kelias.“ 

Kalbėdama apie pačią pradžią, apie tai, koks jausmas apėmė į rankas pirmą kartą paėmus įjungtą tatuiravimo mašinėlę, meistrė teigė tarsi mokiusis piešti iš naujo, nes mašinėlės svoris ir vibracija, anot jos – ne tas pats, kas pieštukas ir popieriaus lapas.

„Pirmąją tatuiruotę padariau savo mokytojui Ernestui. Ir tai buvo mažas spalvotas skėtis“, – juokėsi.

Gedimino Šulco nuotrauka

Nuosava studija

„Gyvenime vadovaujuosi tokia nuomone, kad, kai tampa patogu, lįsk iš komforto zonos tam, kad augtum. Nebuvo taip, kad ilgai svajojau apie savo tatuiruočių studiją, tačiau man darbo aplinka visada reiškė labai daug. Kai ieškojau savo tatuiruočių studijai erdvės, buvau tikrai labai įnoringa, neįsivaizdavau savęs kvadratinėje erdvėje su porą langų. Bet dabar savo studijoje jaučiuosi susikūrusi tokią darbo aplinką, kurioje jaučiuosi gerai ir kurioje gera kurti“, – apie kūrybos erdvę, kurioje darbuojasi su dar keturiais meistrais, iš kurių du – Silvijos mokiniai, kalbėjo meistrė.

Kitos ciklo „Jaunieji menininkai“ videolaidos:

Tapytojo Petro Lincevičiaus mūza gyvena gimtuosiuose Suvalkijos namuose

Kūryba iš miesto garsų, arba Kaip Vilnių girdi Dominykas Digimas

Per darbą su kūnu į minčių laisvę. Pokalbis su cirko artiste M. Neverauskaite

Kamilė Gudmonaitė: „Režisierius yra kaip motina“

LNKC nuotrauka

Šį savaitgalį Vilniuje ir Kaune koncertus surengs jau tradiciniu tapęs berniukų chorų festivalis-akcija „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“. Šiemet jis skirtas žymaus amerikiečių kompozitoriaus, dirigento, pianisto ir pedagogo Leonardo Bernsteino gimimo 100-osioms metinėms paminėti.

Šeštadienį, lapkričio 3 d., 18 val. koncertas vyks Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, lapkričio 4 d. 17 val. – Kauno valstybinėje filharmonijoje. Berniukų ir jaunuolių chorai klausytojams atliks L. Bernsteino „Čičesterio psalmes“ – 1965 m. Čičesterio festivaliui Anglijoje parašytą chorinę siuitą mišriam chorui ir diskantui pagal hebrajų psalmių tekstus bei lietuvių kompozitorių kūrinius.

„Širdyje mes visada laikomės nuostatos, kad berniukai nei tarpusavyje, nei viešoje erdvėje neturi toleruoti smurto, patyčių ir netylėti, jei aplink vyksta blogi dalykai. Tą atspindi ir mūsų festivalio pavadinimas. Muzika žadina teigiamas emocijas, dainavimas chore ugdo vaikų meninius gebėjimus, taip pat tai yra bendravimo forma, tad labai svarbu, kai į festivalį susirinkę berniukų chorai (koncertuose dainuos per 200 vaikų – aut. past.) gali padainuoti kartu. Festivalis „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“ ne spekuliuoja savo pavadinimu, o labiau įrodo mūsų egzistavimo prasmę ir atitinka mūsų bendrystės jausmus bei draugystės sampratą“, – sako choro „Ąžuoliukas“ meno vadovas, dirigentas prof. Vytautas Miškinis.

Festivalyje, kurį organizuoja Lietuvos nacionalinis kultūros centras kartu su Lietuvos chorų sąjunga, dalyvaus Vilniaus berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“, Kauno berniukų ir jaunuolių choras „Varpelis“, Klaipėdos berniukų ir jaunuolių choras „Gintarėlis“, Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“. Solo partijas atliks Lukas Velez, Vytautas Grigelevičius, Leonardas Stanislovas Gabriūnas (diskantai), akomponuos Rimvydas Mitkus (klavišiniai), Joana Daunytė, Viktorija Smailytė (arfa), Pavelas Giunteris, Aldas Danėlius (mušamieji). Diriguos Remigijus Adomaitis,Tomas Ambrozaitis, Vytautas Miškinis, Ksaveras Plančiūnas.

Įėjimas į koncertus nemokamas.

Lietuvos architektų sąjungos nuotrauka

Spalio 26 d. „Danske“ banke išdalinti apdovanojimai už geriausią architektūrą. Baigėsi aštuntoji šiuolaikinės Lietuvos architektūros apžvalginė paroda-konkursas „Žvilgsnis į save“ – tradicinis Lietuvos architektų sąjungos organizuojamas renginys, skirtas šalies architektams ir visuomenei, propaguojantis architektūros kūrėjų bendruomeniškumą, profesinį atvirumą bei kokybišką architektūrą kaip vertybę ir svarbią kultūros dalį.

Iš beveik dviejų šimtų pretendentų atrankos komisija tolesniam vertinimui atrinko 80, o toliau darbo ėmėsi tarptautinė žiuri. Šio konkurso ypatybė – Lietuvos architektų darbus vertina kolegos iš kitų šalių.

„Ši tradicija sena, kaip ir pats konkursas, – sako Rūta Leitanaitė, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė. – Ir mums svarbu ne vien objektyvumas, bet ir galimybė pažvelgti į architektūros situaciją šalyje kitomis akimis, kitu kampu.“ 2017–2018 metų darbus, suskirstytus į projektų, konkursinių projektų ir realizacijų kategorijas, vertino Anne Marie Galmstrup iš Danijos, Piotras Smierzewskis iš Lenkijos ir Saimiras Kristo iš Albanijos. 

Konkurso vertinimo kriterijai skamba kaip pastraipos iš architektūros vadovėlio: aiški architektūrinė idėja, harmoningas objekto santykis su aplinka, adekvatus medžiagų panaudojimas, funkcionalumas, novatoriškumas, originalumas, objekto reikšmė miestui, sprendimų profesionalumas, realumas, idėjų įgyvendinimo kokybė. 

Atsižvelgdama į juos, vertinimo komisija atsirinko 11 objektų ir skyrė dvi dienas jiems aplankyti ir apžiūrėti. Tai dar viena konkurso ypatybė: organizatorių įsitikinimu, architektūros iš paveikslėlių vertinti neįmanoma. Šiemet kelionė, nepaisant nuolatinio lietaus ir pavojaus įklimpti nuošaliuose vieškeliuose, pavyko sėkmingai, ir komisija galėjo ramiai priimti galutinį sprendimą. Koks jis?

Komisijos išskirti penki lygiaverčiai objektai

„Vilnius Tech Parkas“ („A2SM architektai“: Aurimas Sasnauskas, Sla Malenko, Joris Šykovas, Eglė Židonytė, Greta Frišmantaitė, Paulius Venckūnas) – buvusios XIX a. ligoninės patalpose Sapiegų parke įkurtas kūrybinių industrijų erdvių ir biurų kompleksas.

„Vilnius Tech Parkas“. Lietuvos architektų sąjungos nuotrauka

Darželis „Vaikystės sodas“ („Architektų biuras G. Natkevičius ir partneriai“: R. Pučka, A. Rimšelis, G. Natkevičius) – asketiškos išorės ir šilto interjero vaikų erdvė.

Darželis „Vaikystės sodas“. Lietuvos architektų sąjungos nuotrauka

„Mo“ muziejus („Studio Libeskind“: D. Libeskindas, G. Blengini, S. Blach; architektai Lietuvoje: „DO Architects“: A. Baldišiūtė, S. Daugėlienė, D. Lukšėnas, N. Tukaj, D. Skrupskelienė) – modernaus ir šiuolaikinio vaizduojamojo meno kolekcijos namai – senamiesčio kiemo interpretacija su paliktais vartais stebėti miestą.

„Mo“ muziejus. Lietuvos architektų sąjungos nuotrauka

„Mirksintis namas“ („Aketuri architektai“: M. Rekevičienė, A. Tilvikaitė, G. Bardauskaitė, N. Tukaj, L. Rekevičius) – santūrių formų ir subtilių detalių medinė vila ant ežero kranto.

„Mirksintis namas“. Lietuvos architektų sąjungos nuotrauka

Galerija be sienų („Office de Achitectura“: J. Bernotaitė, A. Ropolas, P. Vaitiekūnas) – paviljonas yra naujoji Kauno paveikslų galerijos kultūrinė ašis ir pirmoji erdvė Kaune, išskirtinai dedikuota performansams, parodoms ir kitoms kultūrinėms veikloms atviroje lauko erdvėje.

Galerija be sienų. Lietuvos architektų sąjungos nuotrauka

Trečioji nepajudinama konkurso tradicija – nugalėtojai pasidalija simbolinį architektūros metrą – masyvią plieno siją, padalintą į penkias dalis.

„Šis prizas, kurio forma nesikeičia nuo pirmojo konkurso 2003-iaisiais, simbolizuoja ir tai, kad architektūroje ne visos svarbios detalės yra matomos, o besibaigiant aštuntajam konkursui – ir tai, kad jis turi didelį svorį tarp architektų“, – šypsojosi R. Leitanaitė. 

Kitas „Žvilgsnis į save“ laukia 2020-aisiais, kai bus vertinama 2019–2020 metais sukurta architektūra. 

Lietuvos architektų sąjungos inf.

Pjesių skaitymai. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Lapkričio 2–9 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyks šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“. Iš nacionalinio tapęs tarptautiniu šiemet festivalis lankytojus kviečia į penkių pjesių skaitymus, du eskizų pristatymus, filmo peržiūrą ir į kolektyvinį monologą. Visi renginiai nemokami.

2018 m. pavasarį „Versmė“ skelbė atvirą dokumentinio teatro projektų konkursą. Pirmą kartą jame buvo kviečiami dalyvauti ne tik lietuviai, bet ir užsienio kūrėjai. Komisija iš visų gautų paraiškų geriausiai įvertino tarpdisciplininių menų kūrėjo Vlado Suncovo ir jauno dramaturgo iš Latvijos Matīsso Gricmanio idėjas. Vasarą abu laimėtojai savo sumanymus plėtojo su mentoriais: Vladą Suncovą konsultavo Lenkijos režisierė Anna Smolar, turinti daug patirties dokumentinio teatro kūrime, o Matīssą Gricmanį – latvių režisierius Valters Sīlis, prieš kelerius metus LNDT sukūręs spektaklį „Barikados“ apie Sausio 13-osios įvykius.

Jau lapkričio pradžioje „Versmės“ dalyviai galės susipažinti su abiejų laimėtojų projektais. Lapkričio 6 d. įvyks Vlado Suncovo „Su meile, jūros trolis“ eskizo pristatymas Didžiosios salės fojė (dėl rekonstrukcijos įėjimas – iš Odminių gatvės), o lapkričio 7 d. lankytojai kviečiami klausyti Matīsso Gricmanio pjesės „Normalus tarybinio piliečio Kasparo Irbės gyvenimas“ skaitymo Mažojoje salėje.

Lapkričio 5 d. du kartus bus parodytas bendras Lietuvos nacionalinio dramos teatro, vokiečių teatro kolektyvo „She She Pop“ ir Goethe’s instituto projektas, kuriam gautas finansavimas iš Tarptautinio Goethe’s instituto koprodukcijų fondo. Originalaus vokiečių kūrinio „Besessen“ adaptacija Lietuvai „Posesijos obsesija“ nagrinėja nuosavybės temą, ir kaip tai lemia visuomenės struktūrą. Kolektyvinį monologą turės progą kurti ir skaitymo lankytojai.

Prieš prasidedant „Versmės“ programai, lapkričio 2 d. lankytojai galės susipažinti su bendrų Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro ir Torunės Wilamo Horzycos teatro dramaturgų kūrybinių dirbtuvių metu sukurtomis pjesėmis. Kūrybinės dirbtuvės „Nepriklausomi 18-18“ skirtos Lietuvos ir Lenkijos (dviejų kaimynių, šįmet mininčių Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį) bendrų istorinių, kultūrinių ir socialinių procesų meninei refleksijai, jų metu kuriamos šešios pjesės. Vilniečiams bus pristatytos dvi iš jų – „Įsiliejimai“ bei „Litwa Is My Life“.

Visi renginiai yra nemokami ir vyks Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (išskyrus filmo „Karo teatras“ peržiūrą, kuri vyks kino centre „Skalvija“). „Versmės“ festivalį finansuoja Lietuvos respublikos kultūros ministerija bei tarptautinis Goethe’s instituto koprodukcijų fondas. Detaliau pateikiame informaciją apie visus „Versmės“ renginius.

Pjesių skaitymai. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Lapkričio 2 d. 18 val. M. Vildžius „Įsiliejimai“, pjesės skaitymas

Režisierė – Uršulė Bartoševičiūtė. Kompozitorė – Maria Paskevic. Aktoriai: Albinas Kėleris, Justina Nemanytė, Emilis Pavilionis, Elžbieta Latėnaitė, Eglė Agota Matulytė, Martynas Gucevičius, Skomantas Duoplys, Gintautas Ulmis.

Lapkričio 2 d. 20 val. H. Sulima „Litwa Is My Life“, pjesės skaitymas

Režisierius – Andrius Jevsejevas. Skaito Jonas Čepulis.

Abu skaitymai yra bendro Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro ir Torunės Wilamo Horzycos teatro dramaturgijos projekto „Nepriklausomi 18-18“, skirto Lietuvos ir Lenkijos Nepriklausomybės šimtmečių minėjimui, dalis.

„Versmėje“ pristatomi dviejų autorių, kurie dalyvavo „Nepriklausomi 18-18“ kūrybinėse dirbtuvėse ir šiuo metu yra labiausiai išbaigę savo pjeses, tekstų skaitymai. Mato Vildžiaus pjesėje „Įsiliejimai“ dviejų tautų konfliktas nagrinėjamas mikrolygiu: eiliniame daugiabučio kieme, ant eilinio suolelio kasdien susitinka keturi veikėjai: senas lenkas, jauna lietuvė, jos globotinis sutrikusio intelekto berniukas ir jo žaislas – paprasčiausia lenta su ūsais.

Huberto Sulimos pjesėje „Litwa Is My Life“ bandoma pakilti virš nacionalistinės pasaulėjautos, istorinių ir kultūrinių konfliktų, gilintis į ikikrikščionišką istoriją, savotišką gamtos tvarką, kurios akivaizdoje lenkų ir lietuvių kultūriniai ir politiniai nesutarimai tampa beprasmiai ir provokuoja ieškoti naujo, alternatyvaus socialinio bendrabūvio.

Lapkričio 3 d. 18 val. Ž. Zablackaitė, L. Vaskova. „Šimtas metų vaikystės“, verbatim eskizo pristatymas

Režisierė – Loreta Vaskova. Dramaturgė – Živilė Zablackaitė. Interviu surinko Živilė Zablackaitė, Loreta Vaskova, Taura Kvietinskaitė. Aktoriai: Kęstutis Cicėnas, Elzė Gudavičiūtė, Mindaugas Jusčius, Kamilė Petruškevičiūtė.

Kūrybinė komanda šiai pjesei surinko apie septyniasdešimt interviu. Žmonių jie prašė pasidalinti vaikystės prisiminimais. Juose nejučiomis prasiskverbdavo ir Lietuvos istorijos ženklai. „Šimtas metų vaikystės“ – tai asmeniški žmonių liudijimai apie Lietuvos istoriją, kurie atkuriami per subjektyvią patirtį – vaikystę. Vaikystės prisiminimai paprastai būna ryškiausi, tyriausi, o per ilgą laiką kartais įgyja visai kitokią prasmę. Renkant interviu kūrybinei komandai buvo įdomu, kokią įtaką žmogaus vaikystei turi laikotarpis ir kaip jis formuoja žmogų bei skirtingas kartas.

Lapkričio 4 d. 16.40 val. „Karo teatras“ (rež. L. Arias), filmo peržūra

Režisierė ir scenarijaus autorė – Lola Arias. Herojai: Lou Armour, David Jackson, Rubén Otero, Sukrim Rai, Gabriel Sagastume, Marcelo Vallejo. Argentina, Ispanija, 2018 m., 82 min. Kalba: ispanų, anglų, nepalų su lietuviškais titrais.

Filme „Karo teatras“ matome, kaip šeši Folklandų / Malvinų karo veteranai, buvę priešai mūšio lauke, susitinka filmavimo aikštelėje. Po karinio konflikto praėjus daugiau nei 35 metams jie dalinasi karo prisiminimais ir atkuria realias karo mūšio situacijas keletą mėnesių trunkančio kūrybinio proceso metu.

Viena vertus, šis filmas atskleidžia, kaip meninis projektas, kuriame dalyvauja buvę karo priešai, tampa socialiniu eksperimentu. Žiūrovas per trumpą laiką kartu su filmo herojais patiria visą proceso eigą: nuo „aktorių“ atrankos, pirmųjų susitikimų ir pokalbių, iki prisiminimų inscenizavimo įvairiomis aplinkybėmis – baseine, statybų aikštelėje, karo pratybose.

Filmo metu dinamiškai ir su gero humoro prisilietimu balansuojama tarp realybės ir fikcijos, spontaniškumo ir vaidybos. Kaip kariškis prisiima aktoriaus vaidmenį, tiesiogiai susijusį su asmeniniais skaudžiais išgyvenimais, kaip karo patirtys tampa pasakojama istorija ir kaip apskritai galima atvaizduoti karą ir tai, kas lieka po jo?

Lapkričio 5 d. 18 ir 20 val. „Posesijos obsesija“, kolektyvinis monologas

Bendras „She She Pop“, Vokietija, LNDT ir Goethe’s instituto projektas. Kūrybinė grupė: Sebastian Bark, Ilia Papatheodorou („She She Pop“, Vokietija), Rimantas Kmita, Mikas Žukauskas, Jonas Žukauskas (Lietuva).

Pjese kūrėjai kreipiasi į žiūrovus, nors šiuo atveju reikėtų sakyti į susitikimo dalyvius, piliečius, žmones, ir kviečia juos įvardinti: kas mes esame, kas kalba, kas yra pakviestas kalbėti ir atstovauti, formuoti visuomenę, o kas lieka už borto ir neturi jokių galimybių? Taip scenoje nuskamba polifoninis monologas, kuriame nėra aktorių, o publika tapatinasi su scenoje „prabylančiomis“ visuomenės grupėmis. Lietuviška vokiečių „She She Pop“ sukurto „Besessen“ adaptacija pavadinimu „Posesijos obsesija“ išlaiko originalią formą ir koncepciją.

Pasirodyme Vilniuje „She She Pop“ kolektyvas kartu su lietuvių kūrėjais į publiką kreipsis su klausimais apie emigraciją, dingusį ir nebeįmanomą solidarumą. Mes skirtingi kaip daugiabučio gyventojai. Skirtinga mūsų kilmė, pajamos, vieta visuomenėje, bet dėl kai kurių dalykų turime susitarti.

Lapkričio 6 d. 18 val. Vladas Suncovas „Su meile, jūros trolis“, eskizo pristatymas

Koncepcijos ir teksto autorius – Vladas Suncovas. Mentorė ir kūrybinė konsultantė – Anna Smolar. Aktoriai: Miglė Polikevičiūtė, Laurynas Jurgelis.

Pjesėje „Su meile, jūros trolis“ žiūrovai atsiduria gyvame ir kompleksiškame utopinės architektūros projekte. Tai dokumentinė, alegorinė, siurelistinė kelionė po Šiaurės ir Baltijos šalių folklorą, asmeninius kasdienybės išgyvenimus, utopijas ir architektūrą. Žiūrovus supančios erdvės tampa veikėjais, kurie su aktorių-gidų Miglės Polikevičiūtės ir Lauryno Jurgelio pagalba kalbasi tarpusavyje ir pasakoja mums savo vizualias istorijas.

Pjesės autorius Vladas Suncovas įkvėpimo šiai kelionei sėmėsi iš XVI amžiaus švedų rašytojo, kartografo Olauso Magnuso darbų ir 1499 metais Italijoje išleisto mistinio romano „Hypnerotomachia Poliphili“ pagrindinio veikėjo Polifilo (liet. „mylintis daug dalykų“) klajonių. Iš pirmo žvilgsnio nesusiję fragmentai-atvirukai žaismingai pinasi tarpusavyje: kruizinis laivas virsta pastatu, sukonstruotu iš banginio šonkaulių, kuriame moterims sapnuojasi keisti košmarai, o senieji Skandinavų dievai prisitaiko prie nūdienos realijų ir įgauna naftos platformų pavidalą. Ir tai tik keletas pavyzdžių.

Lapkričio 7 d. 18 val. Matīss Gricmanis „Normalus tarybinio piliečio Kasparo Irbės gyvenimas“, pjesės skaitymas

Mentorius, kūrybinis bendradarbis – Valters Sīlis. Aktoriai: Kęstutis Cicėnas, Povilas Budrys, Algirdas Gradauskas.

Matīsso Gricmanio pjesė yra apie homoseksualų gyvenimą sovietų Latvijoje. Kūrinį įkvėpė latvių homoseksualo Kasparo Irbės dienoraščiai ir archyvinė medžiaga. Tekstą papildo šešiasdešimties tomų dienoraščių, parašytų 1940–1996 metais, fragmentai. Juose atsiskleidžia tiek uždaro, tiek viešo Irbės gyvenimo ir kasdienybės aspektai, bei priežastys, lėmusias jo pasitraukimą iš „kolegų“ – Rygos gėjų ir prostitučių – bendruomenės. Kasparas tapo normaliu tarybiniu piliečiu: budriu ir akylai besisaugančiu, kad nepakliūtų į sistemos spąstus, verčiančius visuomenę funkcionuoti mechaniškai tarsi laikrodis. Tai istorija apie laikotarpį, kai asmeninis gyvenimas tapo dar slaptesnis, o kolektyviškumas supo visur.

Lapkričio 8 d. 18 val. Marta Malikowska, Maciej Pesta, Sonia Roszczuk, Anna Smolar, Jan Sobolewski „Henrietta Lacks“, pjesės skaitymas

Režisierė – Eglė Švedkauskaitė. Aktoriai: Monika Bičiūnaitė, Daumantas Ciunis, Jolanta Dapkūnaitė, Martynas Nedzinskas, Miglė Polikevičiūtė.

1951 m. Baltimorėje Henriettai Lacks buvo diagnozuotas gimdos kaklelio vėžys. Tiriant jos naviko ląsteles pastebėtas unikalus reiškinys – esant tam tikroms sąlygoms ląstelės atsinaujina pačios. Džordžas Gejus sukūrė atsinaujinančių ląstelių liniją, vadinamą HeLa (ji iki šiol naudojama medicininiuose tyrimuose), tačiau šiai laboratorinei tyrimo praktikai nebuvo gautas ląstelių savininkės Henriettos Lacks sutikimas. Lacks šeima apie HeLa ląstelių liniją nežinojo iki pat 1975 metų. Tačiau net ir sužinojus genetinę HeLa kilmę, nebuvo išspręstas medicininių paciento nuosavybės ir privatumo teisių klausimas. Tad kas yra Henrietta Lacks (1920–1951) – anoniminė herojė ar medicinos tyrimų auka, istorinė asmenybė ar eksperimento priežastis?

Lapkričio 9 d. 18 val. Lola Arias „Melancholija ir demonstracijos“, pjesės skaitymas

Režisierė – Lina Lužytė. Muzikantai: Mantas Joneikis, Alanas Gurinas. Aktoriai: Nelė Savičenko, Denisas Kolomyckis.

„Melancholija ir demonstracijos“ – tarsi dukros dienoraštis apie motinos depresiją. Pjesėje jautriai aprašoma autobiografinė autorės patirtis, prisiminimų nuotrupos išauga į fragmentišką pasakojimą, abejonės tampa spėlionėmis, o asmeniška išpažintis susilieja su istoriniais Argentinos įvykiais. Autorė klausia, kodėl jos mama susirgo 1976-aisiais? Ar karinis perversmas Argentinoje susijęs su motinos liga, ar tai tik sutapimas? Galbūt motinos melancholiją gali sustabdyti tik demonstracijos?

Daugiau informacijos apie šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ renginius – www.teatras.lt.

Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčia. R. Klevečkos nuotrauka

Kiekvienam mūsų Vėlinių laikotarpis atneša savas prasmes, prisiminimus ir yra savaip reikšmingas. Pasak smuikininkės Jurgitos Gelūnaitės-Tervydienės, Vėlinių šventės primena ir skatina susimąstyti apie prabėgantį laiką ir jo santykį su amžinybe, prisiminti į ją iškeliavusius artimuosius: „Šių dienų bėgime, rutinoje Vėlinės – gera proga pagalvoti, ar prasmingai leidžiu Dievo man duotą laiką, ar pakankamai jo skiriu savo artimiesiems.“

Įpusėjus Vėlinių aštuondieniui, lapkričio 4 d., sekmadienį, 13 val. Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje vyks nemokamas giedotojų grupės „De profundis“ ir draugų koncertas „Iš širdies gelmių“, kuriame skambės Vėlinių nuotaiką įprasminantys sakralinės muzikos kūriniai.

Vargonininkas Povilas Padleckis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kartą per metus organizuojamame koncerte „De profundis“ – gedulinių giesmių atlikėjų grupė, kurios siekis – nuoširdžiu muzikavimu ir malda pagerbti mirusiuosius šarvojimo metu, palydint į kapines, šv. Mišiose, aukojamose laidotuvių, ketvirtinių, metinių ir kitomis progomis, pristatys sakralinės muzikos repertuarą. Renginyje skambės garsių kūrėjų J. S. Bacho, G. F. Händelio, F. Schuberto, V. Bellini, G. Puccinio, P. Mascagnio, G. Fauré, A. Stradellos ir kitų kompozicijos, taip pat lietuvių kompozitoriaus, kunigo G. Šukio sakraliniai kūriniai, kuriuos atlikti pakviesti jaunosios kartos muzikai: Inga Gykytė (sopranas), Laura Povilaitytė-Dranseikienė (sopranas), Barbora Lazauskytė (mecosopranas), Martynas Gedutis (tenoras), Karolis Bauža (baritonas), Deimantas Braukyla (bosas) bei smuikininkė Jurgita Gelūnaitė-Tervydienė. Vargonais gros Povilas Padleckis. Koncertą ves literatūrologė ir poetė Enrika Striogaitė.

Solistė Inga Gykytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pasak E. Striogaitės, koncerto programą ir turinį gana tiksliai atspindi jo pavadinimas – „Iš širdies gelmių“, kurį norėta susieti ir su giedotojų grupės pavadinimu „De profundis“, lotyniškai reiškiančiu „Iš gelmių“.

„Koncerte skambėsiantys kūriniai yra tokie, kurie paliečia širdies gilumą: ne monumentalia savo forma, atlikimo technikos sudėtingumu, bet muzikos, teksto nuoširdumu ir jautrumu, tiesiu kalbėjimu tiesiai į širdį apie tai, apie ką giliau susimąstyti skatina paskutiniai krintantys rudenio lapai ir kapinėse nušvintančios Vėlinių liepsnelės: gyvenimą ir jo trapumą, kita vertus – jo prasmę ir sielos nemarumą, meilę ir nenutrūkstamus ryšius, kurie mus stipriai sieja su išėjusiaisiais amžinybėn“, – teigia ji.

Solistas Karolis Bauža. Asmeninio archyvo nuotrauka

Sakraliosios muzikos atlikimas – ypatingas procesas jos atlikėjui. B. Lazauskytės manymu, ši muzika tarsi pakylėja virš žemiškų rūpesčių, įkvepia tikėjimo, jėgų ir pasitikėjimo savimi, padeda užmegzti dialogą su Aukščiausiuoju ir neša sielai ramybę bei šviesą.

Anot P. Padleckio, sakralioji muzika drauge yra ir malda, todėl siekiant visaverčio jos atlikimo svarbu pačiam būti tikinčiu žmogumi.

„Galiausiai net ir to, kad iš esmės tiki Dievo buvimu, nepakanka. Reikia būti praktikuojančiu kataliku, kad iki galo suprastum ir įsigilintum į šį žanrą, suvoktum atliekamų kūrinių prasmę ir paskirtį. Dar vienas svarbus su sakraliosios muzikos atlikimu susijęs aspektas yra erdvė, kurioje ši muzika skamba, ir liturgija, kuriai praturtinti ji skirta. Pavyzdžiui, šv. Mišių atlikimas koncertų salėje niekuomet visiškai neatskleis kūrinio dvasios ir misterijos, o kartais gali virsti veikiau formalumu“, – teigia atlikėjas.

Solistė Barbora Lazauskytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Koncertui neatsitiktinai pasirinkta Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia, išsiskirianti įspūdinga architektūra, iškalbingu, raiškių barokinių formų didžiuoju Nukryžiuotojo Jėzaus altoriumi, sukuriančiais erdvę, kurioje sakralioji muzika skamba įtaigiausiai ir geriausiai atsiskleidžia ir savo estetika, ir prasmės gilumu.

Kviečiame ne tik pasiklausyti įkvepiančio muzikavimo, be ir kartu įprasminti Vėlinių šventes, pasidalinti jų rimtimi ir susikaupimu, prisiminti išėjusiuosius ir drauge artimiau pažinti grupę „De profundis“, jos plėtojamą veiklą ir atliekamą repertuarą.

Asociatyvi nuotrauka. Airija. Pixabay.com nuotrauka

Penktadienį vykusiame referendume airiai balsavo, kad jų valstybėje būtų atšauktas šventvagystės draudimas. Už tai balsavo 64,85 proc. rinkėjų. Prieš – 35.15 proc. Atšaukimą daugiausiai palaikė jauni airiai. Net keturi iš penkių jaunesni nei 35 metų žmonės balsavo už šventvagystės draudimo panaikinimą.

1937 m. Airijos Konstitucijoje šventvagystė laikoma nusikaltimu. 40.6.1 straipsnyje teigiama, kad „Šventvagiško, ardomojo ar nepadoraus dalyko publikavimas ar pasakymas baudžiamas pagal įstatymą“. Šventvagystės draudimas buvo įtrauktas ir į 2009 metų Šmeižto įstatymą, kur ji apibrėžta kaip sąmoningas siekis įžeisti religiją ar didelę dalį tos religijos tikinčiųjų. Pagal įstatymą, už tokį nusikaltimą grėsė bauda iki 25 tūkst., tačiau niekas nuo to laiko nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Po referendumo tiek Konstitucija, tiek šis įstatymai turės būti pakeisti.

Atheist Ireland nuotrauka

Teisingumo ir lygybės ministras Charlie Flanaganas teigiamai atsiliepė apie referendumo rezultatus: „visada laikiausi nuomonės, kad mūsų Konstitucijoje nėra vietos tokiai nuostatai. Airija teisėtai didžiuojasi modernios ir liberalios visuomenės reputacija.“

Katalikų vyskupai referendumo nekritikavo. Rudens posėdyje Airijos vyskupų konferencija teigė, kad nuoroda į šventvagystę Konstitucijoje yra „didžia dalimi atgyvenusi ir gali kelti nerimo dėl to, kaip šitai buvo naudojama pateisinti smurtą ir priespaudą mažumų atžvilgiu kitose pasaulio vietose“. Anot Airijos ganytojų, visuomenė praturtinama religijos ir sąžinės laisve.

Teigiama, kad šis balsavimas, kaip ir ankstesnė rinkėjų valia įteisinti abortus bei vienalytes santuokas, rodo vertybinių požiūriu pasikeitusią Airijos visuomenę, įvardijamą kaip pokatalikiška.

Referendumas surengtas drauge su prezidento rinkimais, kuriuose daugiausiai balsų surinko ir antrai kadencijai perrinktas buvo dabartinis šalies vadovas Michaelas Higginsas.

Parengta pagal BBC ir Crux