Tikimės, kad popiežiaus vizitas padės Latvijai atgimti, kad visų pirma pabudins miegantį milžiną – katalikus pasauliečius, sako Rygos arkivyskupas Zbignevs Stankevičs gana ilgame interviu, kurį paskelbė lenkų katalikų žinių agentūra KAI.

Visų pirma katalikai Latvijoje tikisi, kad popiežiaus vizitas sustiprins tikėjimą, padrąsins jį liudyti kasdieniniu gyvenimu. Šventasis Tėvas ypatingą dėmesį skiria paribiams, o Latvija kaip ir yra katalikų pasaulio paribyje. Esame šalis, sakė Rygos arkivyskupas, kurioje katalikai sudaro mažumą, kad ir didoką mažumą, tačiau mažumą, gyvenančią kartu su liuteronais ir stačiatikiais. Taip pat tikimės, kad popiežius padės mums sustabdyti emigraciją, ypač jaunų darbingų žmonių emigraciją, kuri yra įgijusi nacionalinės tragedijos mastą – išvyko jau apie trečdalį gyventojų.

Šventasis Tėvas ypatingą dėmesį skiria paribiams, o Latvija kaip ir yra katalikų pasaulio paribyje. Esame šalis, sakė Rygos arkivyskupas, kurioje katalikai sudaro mažumą, kad ir didoką mažumą, tačiau mažumą, gyvenančią kartu su liuteronais ir stačiatikiais.

Klausiamas apie tikinčiųjų bendruomenės vidaus gyvenimą ir jame su popiežiaus vizitu siejamus lūkesčius, Rygos arkivyskupas sakė, jog viena svarbiausių Bažnyčios užduočių, kurią spręsti turėtų padėti popiežiaus apsilankymas Latvijoje yra platesnis ir gilesnis pasauliečių įjungimas į aktyvią veiklą. Reikia pažadinti „miegantį milžiną“, – sakė arkivyskupas Zbignevs Stankevičs. Pasak jo, viena krikščionybės ir jos pagrindu susiformavusios vakarų civilizacijos krizės priežasčių yra ta, kad Bažnyčia buvo per daug klerikalinė, per daug hierarchinė. Negali taip pat būti. Už evangelizavimą negali būti atsakingi tik vyskupai, kunigai ir pašvęstieji, pasauliečius suvokiant tik kaip pasyvias „aveles“, kurios klusniai su viskuo sutinka ir taip siekia išganyti savo sielas. Mes, katalikai, labai gerai mokame teoriškai spręsti problemas, turime išplėtoję puikų Bažnyčios socialinį mokymą, tačiau praktikoje sugebėjome tik siūlyti bėgti iš šio nuodėmingo pasaulio, nieko nedaryti, tik melstis ir kontempliuoti.

Taip pat ir bendresne prasme, visos visuomenės mastu, svarbu sugebėti pereiti nuo to kas buvo prie to kas laukia ateityje. Latvijoje dar neįveikta problema yra komunizmo palikti pėdsakai žmonių mąstysenoje. Komunizmas padarė daug žalos savo vertės suvokimui, sugriovė žmonių iniciatyvumą, privedė prie to, kad kai nesiseka ar kai ištinka nelaimės tuoj pat imama kaltinti kitus. Daug žmonių jau išsivadavo iš tokios mąstysenos, tačiau yra nemažai ir tokių, kurie dar nesugebėjo to padaryti. Daug žmonių, ypač jaunimas, jau mąsto ir gyvena kitaip, tačiau yra ir tokių, kuriems dar ilgai teks dorotis su komunizmo kompleksais. „Vergo mąstysena“ vis dar yra rimta problema. Su ją turime dorotis ne tik visuomenės gyvenimo sferoje, bet ir dvasiniame gyvenime. Bažnyčia turi nuolat priminti, kad Dievas apdovanojo žmogų neprilygstamu orumu, tad žmogus turi jausti savo vertę ir oriai gyventi.

Kaip klostosi skirtingų tautybių Latvijos gyventojų santykiai? Kasdieniniame gyvenime nejaučiame jokio konfliktiškumo, atsakė Rygos arkivyskupas Zbignevs Stankevičs. Tačiau deja, etninis skirtingumas kartais tampa politinių manipuliacijų objektu. Problema taip pat yra ir tai, kad nemaža dalis rusakalbių gyventojų žiūri Rusijos televiziją, naudojasi Rusijos internetu, gyvena rusiškųjų medijų ir jų skleidžiamos propagandos įtakoje. Jie ir apie tai kas dedasi artimiausioje aplinkoje sužino iš Rusijos medijų, kurios kursto antagonizmus, skelbia, kad rusai Latvijoje persekiojami. Tačiau dar kartą pabrėžiu, sakė arkivyskupas, kasdieniniame gyvenime nėra jokių konfliktų. Jeigu jų būtų tai jus apie juos kalbėtų kita pusė – latvių žiniasklaida.

Kiekvienas paskutinio meto popiežius turi savo charizmą. Jonas Paulius II buvo filosofas evangelizuotojas; Benediktas XVI buvo įžymus teologas; Pranciškus yra ganytojas, kalbantis paprastai ir spontaniškai, vaizdinga, kiekvienam suprantama kalba.

Pokalbyje su Rygos arkivyskupu toliau pereita prie ekumenizmo temos. Mūsų santykiai su kitų konfesijų bendruomenėmis labai geri, sakė arkivyskupas ir pirmiausia paminėjo kasmet Didįjį Penktadienį rengiamą ekumeninį Kryžiaus kelią. Jame dalyvauja tūkstančiai žmonių, o priešakyje eina katalikų ir liuteronų arkivyskupai. Visuomenė tai priima kaip labai stiprų vienybės liudijimą. Vėlgi, lapkričio 18-ąją, Nacionalinės šventės proga rengiamos ekumeninės pamaldos liuteronų katedroje. O rugpjūčio mėnesį, per Žolinę, į Agluonos Marijos šventovę, kartu su katalikais atvyksta ir kitų bendruomenių nariai. Agluona – tai dvasinė Latvijos širdis: rugpjūčio 15-ąją susirenka 100 tūkst. piligrimų, priminė arkivyskupas. Šiemet rugsėjo 24-ąją Agluonos šventovėje Mišias aukos popiežius Pranciškus.

Kaip Latvijoje žiūrima į popiežių Pranciškų? Ką apie jį mano eilinis katalikas? Tai popiežius mūsų laikams, atsakė Rygos arkivyskupas. Pranciškus pakeitė Bažnyčios įvaizdį pasaulio akyse. Kiekvienas paskutinio meto popiežius turi savo charizmą. Jonas Paulius II buvo filosofas evangelizuotojas; Benediktas XVI buvo įžymus teologas; Pranciškus yra ganytojas, kalbantis paprastai ir spontaniškai, vaizdinga, kiekvienam suprantama kalba.

Lenkijos ir Lietuvos princo Jono Kazimiero Vazos, vėliau tapusio Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, portretas (Valdovų rūmų muziejaus (Mindaugo Kaminsko) nuotr.)

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ir visos Lietuvos paveldo nacionalinius rinkinius papildė įspūdinga muziejinė vertybė – Lenkijos ir Lietuvos princo Jono Kazimiero Vazos (1609–1672), vėliau tapusio Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1648–1668), portretas. Unikalus eksponatas buvo įsigytas Londono aukcione Sotheby’s. Jį, tarpininkaujant Valdovų rūmų muziejaus bičiuliui Viliui Kavaliauskui, padovanojo žinomas Kalifornijoje (JAV) gyvenantis lietuvių išeivijos teisininkas, visuomenininkas ir dosnus mecenatas Donatas Januta. 

„Norėjau prisidėti prie mūsų svarbių kultūros ir paveldo vertybių grąžinimo į Lietuvą, kad turėtume ką palikti ateities kartoms“, – dovanodamas paveikslą, sakė mecenatas, pabrėždamas, kad jam svarbu, kad dovana nenuguls į Valdovų rūmų muziejaus fondus, o bus nuolat rodoma visiems muziejaus lankytojams.

Išeivijos lietuvis, tarpininkaujant žinomam žurnalistui ir kolekcininkui Viliui Kavaliauskui, bene prieš metus Valdovų rūmų muziejaus direktorių dr. Vydą Dolinską informavo apie tai, kad, švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, norėtų dovanoti muziejui reikalingų eksponatų. Tuo metu pradėta ieškoti ne itin dažnai pasaulio aukcionuose parduodamų lituanistinių vertybių. Viena jų pasirodė šių metų gegužės mėnesio pradžioje surengtame Londono aukcione Sotheby’s. Ši lituanistinė vertybė iki tol buvo privačioje kolekcijoje Vokietijoje, o į Vilnių atkeliavo prieš pat Valdovų rūmų pabaigtuvių iškilmes. Tai Lenkijos ir Lietuvos princo Jono Kazimiero Vazos, vėliau tapusio Lenkijos ir Lietuvos valdovu, portretas, nutapytas garsaus XVII a. olandų kilmės tapytojo ir architekto Peterio Dankerso de Rėjaus (Peeter Danckers de Rij, 1605–1661). Šis ilgai gyveno Abiejų Tautų Respublikoje ir apie ketvirtį amžiaus dirbo Lenkijos ir Lietuvos valdovams. 

Lietuvių išeivijos teisininkas, visuomenininkas ir dosnus mecenatas Donatas Januta (Valdovų rūmų muziejaus (Vytauto Abramausko) nuotr.)

Beje, vienas didžiausių ir svarbiausių dailininkui tekusių užsakymų buvo Varšuvos karališkosios pilies reprezentacinės salės – vadinamojo Marmurinio kambario (antikameros) – dekoravimas bei per 20 portretų, vaizdavusių Jogailaičių, Vazų ir Habsburgų dinastijų atstovus, sukūrimas. Keli šios serijos portretai išlikę iki šių dienų. Vienas jų, vaizduojantis Švedijos karalių Joną III Vazą – Respubliką valdžiusios Vazų giminės atšakos pradininką, saugomas Lietuvos dailės muziejuje, o jo kopija puošia Valdovų rūmus. Valdovų rūmuose taip pat rodoma ir kito P. Dankerso de Rėjaus sukurto portreto, vaizduojančio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerį kunigaikštį Albrechtą Stanislovą Radvilą, kopija.  

P. Dankersui de Rėjui buvo priskiriamas ir Šv. Kazimiero koplyčios sukūrimas bei dekoravimas, taip pat darbai Valavičių koplyčioje Vilniaus katedroje ir Sapiegų funduotoje Šv. arkangelo Mykolo bernardinių bažnyčioje. Su Lietuva siejama ir dailininko tragiška gyvenimo pabaiga: 1661 m. prie Vilniaus buvusiuose Rūdninkuose P. Dankersą de Rėjų užpuolė ir mirtinai sužeidė plėšikai, tačiau, pasak legendos, talentingas dailininkas prieš mirtį dar spėjo nupiešti užpuolikų portretų eskizus, pagal kuriuos šie buvo sugauti ir nubausti.

Dailės istorikė habil. dr. Rūta Janonienė taikliai pastebėjo, kad dovanotame Lenkijos ir Lietuvos princo Jono Kazimiero Vazos portrete meistriškai pavaizduotas valdančiosios dinastijos atstovas, taip pat jis pasižymi giliu psichologizmu. Tai buvo paskutinis valdovas, rezidavęs Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje iki jų suniokojimo ir nusiaubimo XVII a. vidurio Maskvos okupacijos metais. Nuo vaikystės jis buvo rengiamas valdovo sostui, tačiau jaunystėje spėjo paragauti kariškio, diplomato ir dvasininko duonos. Įtartas kaip galimas Habsburgų agentas, pirmojo ministro ir kardinolo Armano Žano de Rišeljė (Armand Jean du Plessis de Richelieu)nurodymu buvo suimtas ir įkalintas Prancūzijoje. Susijęs su jėzuitų ordinu Jonas Kazimieras Vaza netgi buvo tapęs Šventosios Romos Bažnyčios kardinolu, tačiau po netikėtos brolio Vladislovo Vazos mirties 1648 m. Lietuvoje, Merkinėje, atsisakė dvasininko karjeros ir bandė gelbėti besibaigiančią Vazų dinastiją – tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, vedė savo brolio našlę – italų kilmės prancūzų kunigaikštytę Liudviką Mariją Gonzagą iš Nevero (Ludwika Maria Gonzaga de Nevers), Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII krikšto dukterį ir jo įpėdinio Liudviko XIV įdukrą. 

Jonas Kazimieras Vaza Lenkiją ir Lietuvą valdyti pradėjo itin sudėtingu laiku, 1648 m. prasidėjus vėliau didelę teritoriją apėmusiam Ukrainos kazokų sukilimui, kuris netrukus tapo tikru Respublikos vidaus karu. Šis XVII a. vidurio laikotarpis buvo pavadintas iškalbingu „Tvano“ vardu, o Jono Kazimiero Vazos inicialai (ICR), išvertus iš lotynų kalbos, buvo perskaitomi ir kaip „valstybės nelaimių pradžia“. Po karų nesugebėjęs įvykdyti Lenkijos ir Lietuvos valstybės valdymo reformų, Jonas Kazimieras Vaza atsisakė sosto ir išvyko į Prancūziją, ten mirė 1672 metais. 

„Autentiški, amžininkų sukurti Jogailaičių ir Vazų dinastijos valdovų portretai rinkoje pasirodo labai retai. Todėl šio kūrinio, praturtinančio ir esmingai papildančio Lietuvos nacionalinius paveldo rinkinius, įsigijimas yra itin reikšmingas. Taip į Lietuvą sugrąžinamos po visą pasaulį išblaškytos lituanistinės vertybės, kompensuojami skaudūs istorinio kultūrinio ir meninio paveldo praradimai. Tai ypač prasminga mecenato Donato Janutos dovana Valdovų rūmų atkūrimo pabaigtuvių ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga“, – dėkodamas už ypatingą dovaną garbiam mecenatui ir galimybę kartu siekti su lituanistinio paveldo išsaugojimu ir gausinimu susijusių tikslų teigė Valdovų rūmų muziejaus direktorius V. Dolinskas. Jis taip pat pasidžiaugė, kad garbingas mecenatas D. Januta yra pasirengęs ir ateityje Valdovų rūmų muziejui padėti įsigyti vertingų kūrinių. 

Beje, Valdovų rūmams padovanotas Lenkijos ir Lietuvos princo paveikslas – ne vienintelė D. Janutos dovana Lietuvai valstybės atkūrimo šimtmečio proga. Jis taip pat dosniai parėmė Vyčio paramos fondo iniciatyvą pastatyti Vyčio ir „Laisvės kario“ paminklą Kaune, tam skirdamas 10 tūkst. dolerių paramą. 

Iš viso Valdovų rūmų muziejui, tiksliau, visos šalies žmonėms, arba nacionaliniam kultūros paveldo vertybių fondui, daugiau kaip pusšimtis dosnių mecenatų, kultūrininkų, kolekcininkų, mokslininkų, taip pat organizacijų padovanojo arba perdavė daugiau kaip 1,5 tūkst. įvairių vertingų eksponatų, dažnai jie turi neįkainojamą vertę.

Visi eksponatų dovanotojai ir kiti Valdovų rūmų muziejaus mecenatai įamžinami specialioje Rėmėjų salėje – įrengiamos marmuro lentos su geradarių vardais arba įstaigų pavadinimais. Ši salė jau atvėrė duris lankytojams ir užbaigia Rūmų istorinės ir architektūrinės raidos I ekspozicinį maršrutą, o joje įamžinti Valdovų rūmų atkūrimo rėmėjai bei muziejaus rinkinių gausintojai stoja į vieną gretą su Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos statytojais: didžiaisiais kunigaikščiais Gediminu, Vytautu, Žygimantu Senuoju, Žygimantu Augustu, Žygimantu ir Vladislovu Vazomis.

Knygyno „Juodas šuo“ įkūrėjas Tomas Lučiūnas. L. Juškauskaitės nuotrauka.

Šį spalį bus treji metai, kai įkūriau nepriklausomą knygyną „Juodas šuo“. Iš to, kas žmonėms nebereikalinga ir išmetama, atrenku vertingiausias knygas ir migruodamas po Lietuvą surandu joms naujus šeimininkus. Knygų paieška sudarė sąlygas nuvykti į Jungtines Amerikos Valstijas, ten domėjausi lietuvių išeivijos leidiniais – noriu, kad apie šią mūsų istorijai svarbią leidybą sužinotų kuo daugiau žmonių. Šiuo metu tai pagrindinė „Šuns“ misija.

Pasakojimą pradėsiu atsispirdamas nuo 2013 metų, nors, pasak dr. Naglio Kardelio, jei nuramintume vidinį įsitikinimą esamojo amžiaus bei jo problemų unikalumu, atsivertę tarpukario spaudos puslapius, atrastume analogiškų ar net identiškų problemų svarstymą, kuris dažną nustebintų įžvalgumu ir išvadų naujumu.

Prieš penkerius metus „Pegasui“ atidarant didžiausią knygyną Vilniuje buvo skelbiama: ši netradicinė knygų parduotuvė – tai žingsnis naujos koncepcijos knygynų link. Klausiate, kokia ji? Vis dar nežinau, pasak kūrėjų – erdvus knygynas. Be šabloniškai skambančių pažadų lavinti vaizduotę, žadinti smalsumą, plėsti akiratį, atmintyje įstrigo skyrių ekspertai, kurie – buvo žadama – pagal lankytojų skaitymo įpročius ir poreikius teiks aukšto lygio konsultacijas. Tikiuosi, kad konsultantai tai daro, ir žinia netapo tik dar viena piarine akcija.

Ar didžiausio knygyno pažadai pildosi, tegu vertina „Akropolio“ lankytojai ir moksliniai tyrimai. Pats tuo metu svarsčiau apie asmeninio knygyno įkūrimą ir į tinklinius knygynus užsukdavau nebent ieškodamas idėjų, ką daryti kitaip. Smalsiai stebėjau nuolatos kintantį Lietuvos knygų prekybininkų žemėlapį – manau, turime šiek tiek iniciatyvų, kurios kloja nepriklausomų knygynų kultūros pamatus, siūlo ar siūlė naujas lankytojų migravimo koncepcijas.

Knygynas „Juodas šuo“. Gintarės Vaicekauskaitės nuotrauka.

Džiaugiuosi, kad netapome dar vienu štampinės kultūros produkcijos pavyzdžiu su kavine ir kanceliarinėmis prekėmis. Reikia pripažinti, kad tokia knygyno vizija lemia daug refleksinių iššūkių ir klaidų, bet kartu skatina permąstyti, ko iš tikrųjų trūksta skaitytojams. 

Neryškus knygynų žemėlapis

Sakydamas „migruoti“, turiu omeny ne tik keliavimą po naujas vietas, bet ir galimybę plėsti skaitomų knygų lauką ar patirti kitokią knygų rinkimosi atmosferą, trumpai tariant – išeiti iš tinklo ir turėti galimybę keistis. Išeiti nebūtinai iš mažųjų ar didžiųjų tinklinių knygynų tinklo – ir pavieniai asmeniniai knygynai neretai lieka tam tikroje evoliucijos stadijoje.

Kol prisitaikydami prie mažėjančios knygų paklausos didieji rinkos dalyviai stumdė teritorines įtakos zonas, kėlė knygų kainas ir dalį prekybinio ploto perleido smulkmenėlėms, Lietuvos knygynų žemėlapį pildė bukinistiniai knygynai – manau, kad būtent didžiausio Baltijos šalyse knygyno atidarymo kontekste didžiuosiuose Lietuvos miestuose išgyvenome ir skaitytų knygų knygynų kūrimosi piką. Tais metais dr. Arūno Gudinavičiaus pristatytame tyrime „Knygynai Lietuvoje“ 51 proc. rinkos sudarė asmeniniai knygynai. Vien Vilniuje prie šio skaičiaus galėjau pridėti dar penkis neįtrauktus į tyrimą.

Taigi ne tinkle turime maždaug pusę Lietuvos knygynų, tarp kurių jau ir įsitvirtinę rinkoje (pavyzdžiui, „Eureka!“, „Mint Vinetu“, „Keistoteka“ Vilniuje, Staniulio antikvariatas Kaune ar „Retro knygos“ Klaipėdoje), ir nauji dalyviai (kaip mūsų „Juodas šuo“, „Six chairs books“, „Knygų ministerija“ ir kt.). Lietuvoje susiklostė ir panašių knygynų pavadinimų tendencija, tad nenustebkite, jei vietoj knygyno „Knyga visiems“ atsidursite knygyne „Knyga kiekvienam“. Atidžiau peržvelgę rasite dar „Knygos namus“, „Knygų imperiją“, „Pelėdų knygas“ ir „Žmonių knygas“ – tai irgi asmeninių knygynų pavadinimai. Pridedame regionų knygų parduotuves, vieną kitą knygyną-antikvariatą, perpardavinėtojų būrį ir susidarome gana margą, neištyrinėtą mažųjų knygynų žemėlapį.

„Juodas šuo“ įsikūręs apleistame unikalios architektūros namo bute judrioje Pylimo gatvėje, Vilniaus senamiestyje. Šie faktai nėra autentiško knygyno simuliuojama fikcija ar komercinė poza, visų pirma tai sutapo su mano alternatyvaus požiūrio siekiais. Dėl to nesistebiu, kad daugiau ar mažiau patiriame žinomumo ir lankomumo iššūkius.

Kartu džiaugiuosi, kad netapome dar vienu štampinės kultūros produkcijos pavyzdžiu su kavine ir kanceliarinėmis prekėmis. Reikia pripažinti, kad tokia knygyno vizija lemia daug refleksinių iššūkių ir klaidų, bet kartu skatina permąstyti, ko iš tikrųjų trūksta skaitytojams ir ką galime jiems pasiūlyti iššokdami iš naujienomis mintančio tinklinių knygynų interesų lauko.

Žvejyba tarp didelių tinklų

Lietuvių išeivijos rašytojas Kazys Almenas viešai pasibaisėjo Lietuvos knygų rinka. Aptariami buvo būtent bukinistai, kurie parduoda tik tokias knygas, kurios „eina“ – to, kas neapsimoka ant stalo, nelaiko. „Skomanto“ serijos knygų autorius turėjo omenyje, jog būtent skaitytų knygų knygynai yra tikrasis veidrodis, atspindintis tai, ką visuomenė skaito. Paradoksas, kad, nors asmeniniai knygynai yra tarsi tinklinių alternatyva, neretai jie tampa tiesiog pasiūlos tarpininkais ar antrinės rinkos tenkintojais, bet ne vertingos pasiūlos kūrėjais.

Žinoma, nesiūlau utopiško varianto prekiauti tuo, ko nereikia rinkai ir nenori žmonės, bet ginčas tarp liekamosios vertės kūrinių ir populiariosios literatūros pasiūlos santykio išliks amžinai. Tai puikiai atspindi šiuo metu siūloma LRT „Kultūros“ kanalo pavadinimo ir koncepcijos pertvarka. Kai kultūrinių leidinių skaitomumas ypač menkas, trūksta recenzijų, o komercinių projektų reklamos plūsta, dažnai sulaukiame siaurai informuotų lankytojų su ganėtinai dideliais lūkesčiais. Ir ne tiek svarbu, kurioje pusėje (populiariojoje ar nišinėje) yra skaitytojas, – svarbiausia įdomus pasakojimas.

Jei nenorime likti skurdžiai informaciniu atžvilgiu, turime skaityti ne tik lietuvių, bet ir užsienio kalba, taip provokuodamas skaitytojus teigė angliškų knygų knygyno „Frendo“ įkūrėjas Martynas Galkus. Pasitelkdamas akademines žinias jis praplėtė skurdoką angliškų knygų pasiūlą Lietuvoje, teikė knygų nuomos paslaugas, siūlė labiau panaudoti menkoką lietuviškų knygų, verstų į užsienio kalbas, paklausą. Mano nuomone, tai buvo intelektualiausias knygynas Vilniuje. Deja, buvo.

Kita tiesa – tinkliniai knygynai dažnai perleidžia tuos leidinius, kurių antrinėje rinkoje perteklius. Jei išsigandote dėl senesnio leidimo vertimo trūkumų, nuvilsiu – dažnai perleidžiami tie patys kūriniai, o dalis leidėjų nė nesirūpina naujomis redakcijomis ir papildomais honorarais vertėjams. Žinių trūkumą patiria ir tėveliai, ieškantys mokyklinių programų reikalaujamų knygų, kurių dalis taip pat perteklinės. Peržiūrėdamas gaunamas knygas pastebėjau, jog ne vienas rinktinių raštų tomelis ar rinkinys vaikams slepia ieškomų moksleivių programinių sąrašų kūrinius. Tad tai puiki proga paremti informacinį raštingumą išmanančius bukinistus ir kartu gerokai pigiau įsigyti ieškomą leidinį.

Žinoma, kai kurie skaitytojai pasakys, jog svarbi ir prekinė knygos išvaizda, tačiau neretai tinkliniai knygynai, teigdami, jog siūlo originalius, stilingus leidimus, iš tiesų štampuoja užsienio leidyklų knygų kopijas. Šį faktą lengvai patikrinsite apsilankę didesniuose užsienio knygynuose. O „Juodame šunyje“ esame peržvelgę ir atrinkę daugiau nei 30 tūkstančių skirtingų laikotarpių knygų viršelių egzempliorių. Dėl to įsigydami seno leidimo knygas dažnai gaunate ir autorinį knygos dailininko darbą, kuris neretai puošia ir kolekcininkų namus.

„Juodo šuns“ idėja – atrinkti tik tai, kas vertinga, nors ir subjektyviai. Subjektyvumas suteikia gerokai daugiau alternatyvų nei konkrečių leidinių priverstinis siūlymas. Dėl to stengiamės siekti tikslo ir siūlyti tik įdomiausias ir aktualiausias knygas, o skaitymo skatinimas, prisidengiant viešųjų ryšių akcijomis, mūsų nuomone, nėra geras ilgalaikės kultūros perspektyvos ženklas.

Tomas Lučiūnas. L. Juškauskaitės nuotrauka.

Mano nuomone, netinkliniai knygynai turi milžinišką potencialą sužibėti ir sudominti netgi tuo, ko tarsi nenorima.

Kitoks požiūris į klientą

Žinoma, sutinkame, kad nepopuliarių leidinių skaitymo ugdymo koncepcijos veikia kaip itin rizikingas modelis, bet bukinistai gali išdėlioti tai, ką nori matyti tarp parduodamų knygų, ir nesukti sau galvos. Pasirinkimo įvairovė skaičiuojama tūkstančiais, ir pasirinkimo laisvė labai maloni.

Prisiminiau vieną tokį alternatyvų pasirinkimą. Kai jau nebeegzistuojančio knygyno „Jauku“ savininkės Oksanos Borisovos-Kuncienės žurnalistė paklausė, kaip ji reaguotų, jei į knygyną atėjęs lankytojas prašytų „50 pilkų atspalvių“, ji atsakė: „Pasiūlyčiau H. Millerio „Ožiaragio atogrąžą“, nes atspalvių tiesiog neturime“. Ši laisvė „Juodam šuniui“ leidžia nesusiaurinti lankytojo matymo lauko iki TOP knygų dešimtuko ir labiau atsižvelgti į tai, ko iš tikrųjų ieškoma ir ką turime geriausio. Net jei tokios knygos nerandame, atperka procesas ir naujos žinios, nuoširdžios rekomendacijos.

Jautriausia skaitytojų grupė – vaikai. Ugdyti skaitymo įpročius visų pirma yra šeimos užduotis. Deja, tėvai neretai nesivargina skirti laiko knygų atrankai, o lankytojai, kurie tuo rūpinasi – išimtys. Suaugusieji dažniau apsilanko ieškodami vaikystėje perskaitytų seno leidimo knygų vaikams, kurios primena skaitymo aukso amžių.

Post scriptum

Kadangi tekste vis minėjau knygynus, kurie dėl užmojų nepajėgė išsilaikyti, manau, kad neišgyvename knygynų aukso amžiaus. Tačiau, nors ir negalime pasigirti stipria nepriklausomų knygynų kultūra, kokią turi Krokuva ar Paryžius, turime savitą ir todėl autentišką lietuvišką knygynų variantą. Jį pažinti ir kviečiu.

Nesutinku su požiūriu, kokie skaitytojai, tokie ir Lietuvos knygynai. Žinoma, kaip knygyno „Juodas šuo“ kūrėjas taipgi galėčiau prisidėti prie kenčiančių bukinistų, tačiau taip tik nusimesčiau atsakomybę išgryninti patį skaitymą ir ieškoti kitų alternatyvų pildydamas biudžeto spragas. „Šuns“ atveju kur kas mieliau sulaukti to lankytojo, kuris apie tokią vietą jau ir nustojo svajoti, bet sulaukėme jo po trejų veiklos metų. Tad sukimės apie knygas ir skatinkime skaityti!

Nors viskas griūva būtyje, bet žmogus išlieka ištikimas viskam tam, kas griūna. Tam tikra heroizmo prasmė, blaivaus, romantiško žvilgsnio pozicija. Romantizmas – pati blaiviausia pozicija. (Vytautas Kavolis)

specialistams.skaitymometai.lt

EPA nuotrauka

Pirmadienį buvo pakrikštytas princas Louisas – princo Williamo ir Kembridžo hercogienės Catherine sūnus. Krikštynos vyko Londone, Šv. Jokūbo rūmų karališkojoje koplyčioje. Vienuolikos savaičių princas turi net šešis krikštatėvius, kuriuos jo tėvai pasirinko ne iš artimiausių giminaičių ar kitų karališkųjų šeimų narių, bet iš geriausių draugų būrio.

EPA nuotrauka

Kaip yra rašęs garbingasis Fultonas Sheenas (1895–1979), kad gyventume natūralų gyvenimą, turime jam gimti. Kad gyventume antgamtinį gyvenimą, taip pat turime jam gimti, ir tai įvyksta per Krikšto sakramentą. 

Dauguma iš mūsų nelaukėme pilnametystės, kad perskaitytume savo valstybės konstituciją, susipažintume su jos istorija ir nuspręstume tapti valstybės piliečiais. Valstybė buvo pirma mūsų, ir mes gimėme jos piliečiais. Tas pats principas galioja ir Bažnyčiai. Ji yra pirma mūsų. Krikštu tampame Jos nariais. Dėl to vaikai krikštijami kūdikystėje. 

EPA nuotrauka

Pasak F. Sheeno, nėra tokio dalyko kaip krikštas į kokią nors bendruomenę. Apaštalas Paulius Laiške galatams rašė: „Visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi.“ Mes esame pakrikštyti Kristaus Kūne, kuris yra Bažnyčia. Yra tik vienas Kūnas. Dėl šios priežasties, jei kas nors už Bažnyčios ribų yra priėmęs krištą, nėra reikalo šį žmogų perkrikštyti. Visai nesvarbu, kas tai daro, svarbu ta pati intencija, kurią krikštydama turi Katalikų Bažnyčia.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

Spalio 12 d. Vilniaus kongresų rūmuose Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, pakvies į dramatiškos ir itin emocingos muzikos koncertą, kuriame spindės garsiausi Lietuvos operos solistai. Iš žymiausių pasaulio operos teatrų scenų trumpam namo sugrįžę mecosopranas Justina Gringytė, tenoras Edgaras Montvidas, baritonas Kostas Smoriginas kartu su Kauno valstybiniu choru (vad. Petras Bingelis) ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliks įspūdingą Hectoro Berliozo dramatinę legendą „Fausto pasmerkimas“.

Prancūzų kompozitorius Hectoras Berliozas (1803–1869), kurio muzika Lietuvoje nepelnytai retai atliekama, buvo tikrų tikriausias romantikas ir gyvenime, ir muzikoje. Jis kūrė taip, kaip ir gyveno – aistringai, intensyviai, egoistiškai, neurotiškai, painiodamas realybę su fantazija.

Muzika jam buvo savojo ego išraiška, minčių ir emocijų testamentas. Impulsą H. Berliozo kūrinių gimimui visuomet suteikdavo literatūra – įkvepianti poezija ir prozos siužetai. Jis siekė atskleisti literatūros kūrinio detales kuo tiksliausiai ir spalvingiausiai, tam naudodamas visą prieinamą muzikinės technikos arsenalą. H. Berliozas buvo orkestruotės meistras, tikras dailininkas. Iš jo amžininkų niekas neturėjo tokios prašmatnios, turtingos orkestro spalvų paletės. Ne veltui H. Berliozą dažnai vadina muzikos Delacroix.

Fausto istorija nukelia mus į XVI a. pradžią. 1509 m. Johannui Georgui Faustui Heidelbergo universitetas suteikė teologijos daktaro laipsnį. Regis, Faustas taip pat studijavo magiją Krokuvos universitete ir teigė galįs prilygti visiems Kristaus gebėjimams ir išskirtinybėms. Buvo pasakojama, kad daktaras Faustas skraidydamas skaitydavo paskaitas apie Homero kūrybą, galėdavo iššaukti mitologinių personažų dvasias ir tuo žavėdavo bei šiurpindavo jaunus studentus. Neva jis taip ir žuvo 1540 m. per skraidymo pamoką. Po daktaro Fausto mirties žmonės kalbėjo, kad visas nežemiškas galias jis gavo iš velnio mainais už sielą.

H. Berliozui buvo 24-eri, kai jis perskaitė Goethe's „Faustą“. „Aš negalėjau atsiplėšti nuo knygos, – vėliau rašė kompozitorius. – Skaičiau ją valgydamas, teatre, gatvėje... Visur!“ Prabėgus 19-ai metų, 1846 m. Paryžiaus „Opéra Comique“ teatre, diriguojant pačiam H. Berliozui, pirmą kartą nuskambėjo dramatinė legenda solistams, chorui ir orkestrui „Fausto pasmerkimas“. „Fausto pasmerkimas“ scenoje atliekamas dažniau nei visos H. Berliozo operos.

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Fausto pasmerkimas“ įvyks spalio 12 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose. Bilietų galite įsigyti „Tiketos“, „Teatrai.lt“ ir Vilniaus kongresų rūmų kasose.

Scena iš Jo Strømgreno spektaklio „The Virus“.

Dėl numatomų pastato rekonstrukcijos darbų pirmąją naujo, 79, sezono premjerą Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pristatys Anykščių kultūros centre spalio 5 dieną. Tai bus pirmasis garsaus Skandinavijos teatro ir šokio kūrėjo Jo Strømgreno spektaklis Lietuvoje, kuriamas LNDT, nors mūsų šalyje savo darbus menininkas pristatė jau ne kartą.

Choreografas Jo Strømgrenas. Jakubo Sobotkos nuotrauka.

Šokio spektaklis migracijos temomis

Lietuvoje Jo Strømgrenas kurs spektaklį apie migraciją ir amžiną daugeliui nesvetimą įsitikinimą, kad tik kitur – už sienos, už durų ar už vandenyno – yra geriau nei čia. Šis įsitikinimas, anot režisieriaus, visais amžiais vertė žmones palikti namus, keliauti ir bandyti susikurti geresnį gyvenimą. Kaip simbolis tarp čia ir ten spektakliui pasirinktos durys (ir pavadinimui, ir scenografijai).

„Yra labai stiprus įsitikinimas, kad toje kitoje pusėje visad bus kažkas geresnio. Šis tikėjimas verčia žmones judėti. Kažkur Europoje, šalių sienų, kalbų, religijų ir geografinių barjerų padalintoje žemėje, visuomet egzistavo migracijos fenomenas. Tai būdas išgyventi ir būdas priešintis, galimybė pradėti gyvenimą iš naujo, taip pat sudeginti tiltus, viską palikti užnugaryje. Spektaklyje „Durys“, pasitelkiant judėjimą ir šokį, keliaujama per skirtingus istorinius periodus ir regionus, kad pamatytume visad egzistavusius modelius, migracijos priežastis ir kaip ji kinta skirtingose tautose“, – apie naują spektaklį pasakoja „Durų“ dramaturgas, režisierius ir choreografas.

Spektaklyje, kuriame jungiamas šokis, drama ir absurdas, vaidmenis kurs aktoriai Rasa Samuolytė, Rimantė Valiukaitė, Rytis Saladžius, Diana Anevičiūtė, Žygimantė Jakštaitė, Augustė Pociūtė, Ugnė Šiaučiūnaitė ir šokėjas Mantas Stabačinskas.

Spektaklio dailininkė – visai neseniai pasirodžiusiam LNDT spektakliui „Laimės respublikoje“ scenografiją kūrusi Goda Palekaitė, šviesų dailininkas – Vilius Vilutis. Žinant režisieriaus stilistiką ir tai, kaip jis mėgsta ironiją, lietuviškame spektaklyje taip pat turėtų nestigti komiškų aspektų.

Scena iš Jo Strømgreno spektaklio „Salve Regine“. „Jo Strømgren Kompani“ nuotrauka.

Spektaklių temos – nuo futbolo iki melodramos ypatybių

Jo Strømgrenas puikiai žinomas šiuolaikiniu šokiu besidominčiai Lietuvos auditorijai. Čia jis jau pristatė net dešimt savo darbų, dažniausiai tai šokio spektakliai. Pirmoji menininko kelionė į Lietuvą įvyko 1999 metais, kai jis ieškodamas vietų, kur galėtų gastroliuoti ir vengdamas vykti į Briuselį (tuo metu tai buvo madinga Norvegijoje), susisiekė su Lietuvos šiuolaikinio šokio centro steigėju Audroniu Imbrasu. Nors finansavimas menui mūsų šalyje nebuvo didelis, bet J. Strømgrenas buvo laimingas aptikęs daug entuziastingų žmonių ir sako, džiaugiasi, kad pradėjo nuo draugystės, o ne nuo verslo.

Režisieriaus spektaklių bendras bruožas yra aktualios temos ir sveikas humoras, nors temos labai įvairios.

„Pavyzdžiui, spektaklis „Virus“ gvildena artimoje ateityje izoliuotame bunkeryje kuriamo viruso įtaką žmonijai. Tarp jo darbų – ir muzika paremtas teatro pasirodymas, tyrinėjantis emocinio įkalinimo tam tikroje gyvenimo situacijoje patirtis („Kelias yra tik paviršius“) arba įsivaizduojama kelionė laiku per agitacijas ir įtvirtinimus, galią ir bejėgystę, feodalizmą ir individualizmą („Salve Regine“).

J. Strømgrenas scenoje nagrinėja ir futbolo temą, žaidėjų plastiką, stalo teniso ribas ir galimybes, Coco Chanel istorijas, taip pat dėl pacientų stygiaus neturinčių ką veikti ir viena kitą žalojančių bei gydančių seselių naratyvus, buvusios Sovietų Sąjungos disidentų apsisprendimo motyvus ir galimybes“, – pasakoja LNDT vadovas Martynas Budraitis.

Kalbėdamas apie naujausius darbus režisierius sako: „Šį pavasarį režisavau komediją pagal savo paties tekstą, kur žiūrovai juokėsi kaip pakvaišę, kūriau abstraktaus baleto choreografiją šiuolaikinei muzikai, taip sukūriau koncertinį pasirodymą popmuzikos atlikėjui ir pastačiau namą.

Po darbo LNDT dirbsiu su hiphopo grupe, o tuomet Danijos teatras pakvietė statyti spektaklį, nagrinėjantį melodramos kraštutinumus. Vardiju tai, kad suprastumėte, koks platus mano iššūkių laukas, ir kad aš pasiruošęs lįsti į burbulą Lietuvoje, kuris neturi nieko bendra su niekuo, išskyrus mus ir keistą idėją.“

Scena iš Jo Strømgreno spektaklio „Closed“. „Jo Strømgren Kompani“ nuotrauka.

Premjera – Anykščiuose, vėliau „Durys“ – Kaune ir Vilniuje

„Spektaklis „Durys“ per naivų ir asociatyvų žvilgsnį į grupę žmonių, atskirtų sienos, siekia atskleisti labiausiai nuviliančius ir destruktyvius žmonių bruožus. Kadangi kitoje pusėje viskas visuomet atrodo įdomiau, siauros durys tampa svarbiu slenksčiu į pokyčius. Tačiau niekas nėra patenkintas tuo, ką turi, geresnio paieškos tampa nesibaigiančiu procesu. Ar esame laisvi žmonės, galbūt net žavingi ir kūrybingi, ar vis dėlto beviltiškai prisirakinę prie savo įpročių, kaip Pavlovo šunys?“ – kelia klausimą norvegų kūrėjas.

Spektaklį „Durys“ remia Kultūros ministerija, o įgyvendinti padeda partneriai: Norvegijos ambasada, Anykščių rajono savivaldybė, Anykščių kultūros centras. Spektaklio koprodiuseris – „Jo Strømgren Kompani“. Jo premjera spalio 5–6 dienomis įvyks Anykščių kultūros centre, spalio 10 d. – Nacionaliniame Kauno dramos teatre, spalio 11–12 dienomis – LNDT Mažojoje salėje.

***

Jo Strømgren biografija

Norvegijoje gimęs Jo Strømgrenas (g. 1970) yra vienas žymiausių Skandinavijos choreografų. Kaip rašoma „Jo Strømgren Kompani“ puslapyje, Jo vaikystė buvo tipiškai norvegiška – jis augo apsuptas laukinės gamtos, socialinės demokratijos vertybių ir gąsdinančių pasakų apie trolius. Gimęs centrinėje šalies dalyje esančiame Trondheime, choreografas nemažai laiko praleido tropikuose, kur dėl darbų persikėlė jo tėvai. Šis ankstyvas vietinės tapatybės praturtinimas keliautojo patirtimis turėjo įtaką ir profesinei veiklai, tiek temų prasme, variacijomis žanrais, tiek susidomėjimui įvairiomis kalbomis.

Baigęs mokyklą Jo negalėjo apsispręsti, ką studijuoti: chemijos inžineriją ar rusų kalbą. Vis dėlto vos ne atsitiktinai Nacionalinei baleto mokyklai Osle pateiktas prašymas buvo priimtas, tad Jo priėmė impulsyvų sprendimą.

Dėl skepticizmo, demonstruojamo akademiniams metodams, ir labai prasto lankomumo Jo Strømgrenas nebaigė nei klasikinio baleto, nei choreografijos. Nepaisant to, jis pradėjo labai sėkmingą šokėjo karjerą, kuri jį nuvedė ir iki choreografijos, ir iki spektaklių režisavimo. Jaunystėje puoselėtos literatūrinės ambicijos vystėsi ir galiausiai pavirto į nuolatinį dramaturgo darbą (pats jis kuria ir pjesę spektakliui Lietuvos nacionaliniame dramos teatre).

Nors šios trys kryptys yra įvardijamos kaip jo pagrindinės veiklos, Jo taip pat kuria ir scenografiją bei šviesų dizainą. Taip pat reiktų paminėti ir menininko darbus kine – tiek prieš, tiek už kameros. Tarpdiscipliniškumas yra viena ryškiausių šio menininko savybių, toks jo kūrybos būdas rodo įgimtą domėjimąsi visapusišku istorijos atskleidimu.

1998 metais jis įkūrė šokio trupę „Jo Strømgren Kompani“, tapo jos meno vadovu ir išplėtojo išskirtinį asmeninį stilių, kur susimaišo teatras, šokis, lėlių teatras, kinas, gyvai atliekama muzika ir absurdo kalba. 

Kaip choreografas jis kviečiamas į įvairius teatrus – kurti ir klasikinius, ir šiuolaikinius pasirodymus. Kaip teatro režisierius dažniausiai dirba nacionaliniuose ir miesto teatruose Skandinavijoje, kur dažniausiai stato Henriko Ibseno kūrinius. Kaip dramaturgas jis yra parašęs nemažai pjesių teatrui ir scenarijų kinui. Jis yra Norvegijos rašytojų gildijos narys.

Šiuo metu Jo Strømgrenas taip pat yra Nacionalinio Norvegijos baleto asocijuotas choreografas. 

Scena iš Jo Strømgreno spektaklio „The Hospital“. „Jo Strømgren Kompani“ nuotrauka.

Svarbiausi apdovanojimai ir įvertinimai

2012 m. – Kubos kritikų apdovanojimas geriausiam spektakliui („A Dance Tribute to the Art of Football“).

2011 m. – Kubos kritikų apdovanojimas geriausiam spektakliui („The Society“).

2010 m. – Aukso rožė spektakliui „The Neighbour“ Šveicarijoje kategorijoje „Dokumentiniai ir performatyvūs menai“; „Mažojo princo“ apdovanojimas geriausiam spektakliui („The Writer“) Lutkės tarptautiniame lėlių teatro festivalyje Liublijanoje, Slovėnijoje; Trondheimo savivaldybės kultūros prizas.

2009 m. – žiūrovų prizas spektakliui „The Writer“, 43-iajame tarptautiniame teatro festivalyje BITEF, Serbijoje; Islandijos GRÍMAN apdovanojimas geriausiam šokio spektakliui „Kvart“.

2005 m. – žurnalo „Natt&Dag“ prizas geriausiam Bergeno spektakliui („The Hospital“); seksualiausio spektaklio titulas („The Hospital“) Dublino Fringe festivalyje.

2002 m. – „The Hedda“ prizas geriausiam spektakliui („There“).

2000 m. – specialus garbės prizas spektakliui „Masculine Mysteries“ 18-ajame tarptautiniame Fadjr festivalyje Teherane; Bavarijos teatro prizas spektakliui „Winterreise“ (su Niurnbergo baletu kaip vienam iš 6 choreografų) Niurnbergo kultūros prizas spektakliui „Winterreise“ (su Niurnbergo baletu kaip vienam iš 6 choreografų); Bergeno miesto menininko apdovanojimas; Oslo miesto menininko apdovanojimas.

1999 m. – „The Hedda“ apdovanojimas spektakliui „Ten Years Later“.

1998 m. – Norvegijos kritikų apdovanojimas spektakliui „A Dance Tribute to the Art of Football“.

1996 m. – Norvegijos teatrų forumo apdovanojimas.

Dainininkė Aistė Smilgevičiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

„Plungės veidas šiandien visai kitoks, negu buvo tada, kai ten gyvenau. Matau, kaip ji keičiasi, gražėja, plečiasi. Vis daugiau žmonių aplanko žymųjį Oginskių dvarą, o kadaise jis visai nepriminė dabar Žemaitijos Versaliu vadinamų rūmų. Dvare ir jo teritorijoje lankydavomės retai, nes buvo nesaugu“, – prisimena Plungėje gimusi, užaugusi ir muzikinę karjerą pradėjusi žymi Lietuvos atlikėja AISTĖ SMILGEVIČIŪTĖ.

Dainininkė neslepia, kad į Žemaitiją užsukantiems keliautojams Plungėje tikrai yra ką atrasti, ir prisipažįsta, kad ir pati į gimtąjį miestą galėtų grįžti gyventi.

Būtina pamatyti: Oginskių rūmai, nuostabus parkas ir... Plungės jūra

„Žinoma, žymųjį Oginskių dvarą, jo išpuoselėtą parką, seną Perkūno ąžuolą jame ir dar... Plungės jūrą“, – atvirauja žymi Lietuvos atlikėja, paklausta, ką patartų aplankyti pirmą kartą užsukusiems į Plungės kraštą.

Oginskių dvaras dabar – naujomis spalvomis suspindusi, Europos Sąjungos investicijų dėka lankytojų traukos centru tapusi erdvė. Jame skleidžiasi savita Žemaitijos dailės istorija, smalsuolių dėmesį vilioja žirgynas, akį traukia unikali oranžerija. O štai Perkūno ąžuolas – seniausias medis šiame parke, turintis savo istoriją ir apipintas įvairiausiomis legendomis.

„Puikiai pamenu, kad kadaise parkas buvo apleistas ir nesaugus, buvę ir nusikaltimų jame, tad į jį užsukdavome labai retai. Džiugu, kad veiklūs plungiškiai ėmėsi iniciatyvos atkurti šią ne tik miestelio, bet ir viso krašto istoriją įkūnijančią dalį. Galime pamatyti ir net pajusti, kaip gyveno to meto didikai“, – pasakoja atlikėja.

Pasak grupės „Skylė“ vokalistės, būtinai turite pamatyti ir Plungės jūrą – Babrungo upės užtvanką, kurios prieigas planuojama pritaikyti miestiečių poilsiui ir laisvalaikiui.

„Girdėjau, kad šią erdvę ketinama pritaikyti miestiečių poilsiui. Labai vertinu tokias iniciatyvas, kurios padeda Plungei tapti dar patrauklesniu ir smagesniu miesteliu visiems gyventojams ir jo svečiams“, – teigia A. Smilgevičiūtė.

Asmeninio archyvo nuotrauka.

Sutvarkyti likusius istorinius pastatus, žinoma, svarbu, tačiau man atrodo, kad kur kas svarbesni miestelio pokyčiai priklauso nuo mūsų ateities – vaikų ir jaunimo. Jiems svarbiausia sudaryti visas sąlygas Plungėje tobulėti ir skleistis jų talentams

Senieji kultūros namai kelia ypatingų sentimentų

Apie Plungės kultūros namus ir miestelio kultūrinį gyvenimą atlikėja kalba su ypatinga šypsena, nes sukyla išskirtinių prisiminimų.

„Ten pradėjau lankyti įvairiausius būrelius, klausydavome atvykstančių to meto žvaigždžių koncertų. Į atmintį įstrigo Vytauto Kernagio „Kabaretas tarp girnų“, Virgilijaus Noreikos koncertas Plungėje“, – prisimena dainininkė.

Vėliau, pasak jos, pastatytas naujas kultūrnamis. Senasis pastatas vis nyko, o pastaraisiais metais buvo ir gaisro apgadintas.

O Plungės centras per tą laiką išgražėjo, įgavo dar daugiau gyvybės.

„Ir anuomet, jaunystės metais, labai patikdavo ir dabar smagu pabūti miesto centre. Atnaujintoje senamiesčio aikštėje atkreipkite dėmesį į gražų miesto fontanėlį, būtinai prisėskite ant labai mielo suoliuko su gitara, skirto visam būriui žymių plungiškių, kurie savo darbais garsina Plungės kraštą“, – pataria A. Smilgevičiūtė.

Pasikeitė aplinka, keičiasi ir įpročiai

Paklausta, kokiose Plungės vietose anuomet labiausiai mėgdavo rinktis jaunimas, atlikėja, kiek pagalvojusi, šypteli.

„Mano paauglystės metais viešosiose Plungės erdvėse nebuvo kur rinktis jaunimui, o gal ir mados tokios nebuvo. Tad rinkdavomės vieni pas kitus arba blokinių namų laiptinėse“, – neslepia A. Smilgevičiūtė.

Pasak jos, po repeticijų su grupe kultūros namų rūsyje būdavo įprasta užsukti į šalia esančią kavinukę arbatos arba leistis į pasivaikščiojimus Plungės jūros pakrantėmis.

Visada gera sugrįžti

Pasak Aistės, į Plungę ir jos apylinkes visada gera sugrįžti ar leisti laisvalaikį.

„Plungė man visada liks ypatingas miestelis, nes čia užaugau ir čia prasidėjo mano muzikinis kelias. Mėgstame jos apylinkes, su šeima dažnai nuvykstame prie Platelių ežero. Grįžti gyventi į savo gimtąsias vietas būtų įmanoma, nes dėl savo gyvenimo būdo esame ganėtinai mobilūs. Bet grįžti kažin ar grįšime. Vis dėlto dalyvauti Plungės ir jos apylinkių kultūriniame gyvenime būtų smagu“, – prisipažįsta atlikėja.

Pasak „Skylės“ vokalistės, ateinantis dešimtmetis Plungei galbūt atneš daugybę pokyčių, tačiau tai parodys tik laikas ir asmeninės žmonių pastangos.

„Sutvarkyti likusius istorinius pastatus, žinoma, svarbu, tačiau man atrodo, kad kur kas svarbesni miestelio pokyčiai priklauso nuo mūsų ateities – vaikų ir jaunimo. Jiems svarbiausia sudaryti visas sąlygas Plungėje tobulėti ir skleistis jų talentams“, – pažymi dainininkė.

Parodos plakatas.

Liepos 13 d., penktadienį, 11 val. Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje rengiama spaudos konferencija, kurioje bus pristatytos dvi naujos Lietuvos dizaino istorijai skirtos parodos – „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“ ir „Lietuva. Londonas. 1968“. Joje dalyvaus parodų kuratoriai Karolina Jakaitė, Giedrė Jankevičiūtė, Gintautė Žemaitytė, Julijus Balčikonis, Ernestas Parulskis, dizaineriai Tadas Baginskas ir Ignas Survila, konferenciją moderuos galerijos vadovė Lolita Jablonskienė. Parodų atidarymas vyks liepos 13 d. 18 val.

Paroda „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, pristato modernios Lietuvos daiktų dizainą – nuo 1918 m. Trispalvės iki 2018 m. virtualios realybės sprendimų. Ją sudaro trys teminiai segmentai, kuriuose Lietuvos daiktų dizaino artefaktai eksponuojami chronologiškai.

Segmente „Dizainas ir valstybė“ rodoma, kaip dizainas nuo XX a. trečiojo dešimtmečio tapo ir iki šiol yra vienas iš Lietuvos kūrybinio ir ekonominio potencialo įrodymų šalies viduje bei už jos ribų. Segmentas „Dizainas iki dizaino“ iliustruoja tarpukario amatininkystės virtimą dizainu ir jos transformaciją į „Dailės“ kombinatų industriją.

Didžiausiame skyriuje „Dizaino paradoksai“ žiūrovai pamatys kelias dešimtis buičiai sukurtų ir tebekuriamų lietuviško dizaino objektų ir jų istorijų, tarp kurių dulkių siurblys „Saturnas“, pirmasis „Snaigės“ šaldytuvas, nepakitusio dizaino gamybos rekordą pasiekusi bulvių tarkavimo mašinėlė, baldai – nuo Tado Baginsko kėdės (1967) iki Naurio Kalinausko modulinių spintų serijos (2006) – ir kt. Parodos kuratorių ir kviestinių autorių parengtos istorijos pasakoja apie Lietuvos dizainerių darbus Lietuvoje, užsienio bendrovėse ir skaitmeninį dizainą. Parodą rengė: Karolina Jakaitė, Giedrė Jankevičiūtė, Lijana Natalevičienė, Gintautė Žemaitytė, Ernestas Parulskis.

Parodos plakatas.

Kitoje parodoje „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ rekonstruojama vieno paviljono atsiradimo istorija. 1968 metų rugpjūčio mėnesį Londone legendiniame parodų centre „Earls Court“ buvo pristatytas Lietuvos, kaip vienos iš sovietinių respublikų, paviljonas, supažindinęs su kultūros, meno, mokslo ir pramonės pasiekimais. Tai vienas moderniausių ir konceptualiausiai įgyvendintų Lietuvos prisistatymų Vakaruose sovietiniais metais. Kadangi projektas buvo skirtas eksportui, atgarsiai apie specialiai šiai progai sukurtų ambicingų meno ir dizaino kūrinių pavyzdžius, leidinius ir parodas liko beveik nežinomi. Parodos kuratoriai Karolina Jakaitė ir Julijus Balčikonis pirmą kartą po penkiasdešimties metų įdėmiai pažvelgia, kaip vyko 1968 metų lietuviško dizaino odisėja.

Parodos Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki rugsėjo 30 d.

Ne tik suaugusieji geba megzti santykį su Dievu. Ir vaikų gyvenime reikia erdvės Dievui veikti. Kaip ir suaugusieji, vaikai santykį su Dievu mezga tyloje. Birželio 25–30 dienomis Kaune vyko Gerojo Ganytojo katechezės mokymai, kuriuos organizavo Kristina Jakelienė, Silvija Lisauskienė ir Indrė Aušrotienė. Mokymų vadovės ir dalyviai dalinasi įžvalgomis apie vaiko religinį potencialą ir metodą, padedantį jam išsiskleisti.

Vaiko religinis potencialas

Religinė patirtis yra meilės patirtis. Ne tik mes, suaugusieji, gebame megzti santykį su Dievu. Kaip nuostabu žinoti, jog ir vaikai gali taip giliai šiame santykyje dalyvauti. Jie ne tik geba būti šiame santykyje, bet ir patiria gilų džiaugsmą. Šis džiaugsmas ir nuostaba, kuri juose pasirodo, ir yra gebėjimo mylėti Dievą ženklas. Manau, jog Gerojo Ganytojo katechezės grožis ir yra tai, kad ji gerbia šį vaiko gebėjimą ir ieško būdų kaip pamaitinti jo religinį potencialą. Tai daroma būdais, kurie pritaikyti prie vaikų vystymosi stadijų. O jie yra labai maži, vos 3–6 metų amžiaus.

Mokymų vadovė Deborah Presser-Velder, Vokietija

Man svarbiausias Gerojo Ganytojo katechezės aspektas yra vaiko religinio potencialo atradimas. Tai ne mes, vyresni, geresni, daugiau suprantantys už vaikus juos mokome, bet, priešingai, galime patys mokytis iš vaikų – jų gebėjimo mylėti, jų gebėjimo stebėtis. Klausymasis to, kuo katechezių metu dalinasi vaikai, mums patiems padeda labiau priartėti prie Dievo.

Mokymų vadovė Tatiana Jaroszynska, Lenkija

Įvedimas į Bažnyčios liturgiją ir Šventąjį Raštą

Šis metodas įgalina pačius mažiausius atrasti tikėjimo tiesas ir savarankiškai kurti ryšį su Dievu. Be jokio spaudimo, laisva valia, per Dievo Žodį. Pristatant Šventąjį Raštą atrenkamos tam tikros didžiųjų slėpinių vietos. Jos pateikiamos tyloje, kaip ir suaugusiesiems. Mes juk žinome, kad Dievas mums kalba tyloje. Tačiau kaip dažnai patys išgirdę tyloje vaikams perteikiame garsiai šaukdami: „Klausyk, ką aš sužinojau, su Dievo Karalyste yra taip ir taip.“ Bet iš tikrųjų vaikui reikia leisti tą patį pajausti ir atrasti taip pat tyloje. Šis metodas yra toks – mes tyloje vaikui skaitome Šventąjį Raštą ir tik nukreipiame į maldą. Toks mažas vaikas, o gali taip giliai išbūti maldoje ir tyloje. Jis pats reflektuoja ir gali atrasti tai, ką atradome ir mes, jei jo neperkrausim kažkokia papildoma informacija, ką taip dažnai darome.

Goda Venclovaitė, Šiauliai

Vertėjaujant Gerojo Ganytojo katechezės mokymuose man paliko įspūdį tai, kad vaikams nuo tokio ankstyvo amžiaus imama kalbėti apie tokius dalykus kaip Bažnyčios liturgija, skaitomas Šventasis Raštas. Svarbu tai, kad skaitomos Šventojo Rašto vietos yra nesuvaikinamos. Labai išmintingai pedagogiškai derinamas katechezės turinys su amžiaus grupe, kuriai jis skiriamas. Šventasis Raštas ir liturgija pristatomi kartu su priemonėmis (vaizdžiais modeliais, ženklais), juos išmintingai pritaikant ir išskiriant tai, kas esminga. Man įstrigo tokia detalė, kad, pavyzdžiui, pristatant altorių, pastebime, kad net ir lentynėlėje, kurioje laikomos pristatymo priemonės, su kuriomis patys vaikai vėliau galės savarankiškai dirbti, kryžius specialiai padedamas kartu su žvakėmis (tai simbolizuoja Kristaus mirtį ir prisikėlimą), padedant vaikui atkreipti dėmesį į tai, kas esminga.

Nuotaukos autorius Dainius Tunkūnas

Jau iš mokymuose dalyvaujančių vaikų reakcijų galėjau pamatyti, kad iš tikrųjų vaikai geba suvokti tai, kas sakoma, išskirti tai kas esminga jiems pateikiamoje Evangelijos ištraukoje, ar apie Jėzaus gimimą, ar palyginimuose apie Dievo karalystę. Man ypač paliko įspūdį pristatymas apie epiklezę. Galbūt net ne visi suaugusieji tikintieji žinome tą graikišką žodį epiklezė, maldą, kuria kunigas meldžia Šventosios Dvasios, kad ji prieš konsekracijos maldą pašventintų dovanas, kad duona ir vynas taptų Jėzaus kūnu ir krauju. Tai štai, tai yra sakoma vaikams. Iš šio pristatymo ir iš vaikų reakcijos supratau, kad vaikai tikrai puikiai tą priima, suvokia, ir tai tikrai yra dalykas, praturtinantis ir patį mane kaip tikintįjį. Iš karto sau pagalvojau, kad kai dalyvausiu šv. Mišiose aš pats dėmesingiau tą vietą išgyvensiu.

Mokymų vertėjas Kastantas Lukėnas, Kaunas

Pagarba paremtas santykis

Kaip mokytoja buvau įpratus prie kitokio santykio su vaikais – aiškintojo ir klausytojo. Šioje katechezėje pamačiau, kad katechetas gali būti ne aiškintojas, bet palydėtojas. Jis tik parodo esminius momentus, bet jų neaiškina. Tai visiškai kitoks santykio pobūdis – kartu su vaiku esi Dievo Žodžio klausytojas.

Giedrė Guzikauskaitė, Garliava

Gerojo Ganytojo katechezės metode man labiausiai patinka pagarba vaikui nuo pat mažens ir vaiko gebėjimas į tą pagarbą atliepti. Nustebino mažų vaikų gebėjimas atlikti tokius judesius, kurie, aš maniau, jiems neįmanomi. Pavyzdžiui, vaikas viena ranka kėlė arnoto modelį ir jis išslydo jam iš rankų. Kursų vedėja parodė, kaip tai daryti dviem rankomis, ir vaikas pasitaisęs tobulai atliko judesį. O vaikui tik dveji su puse metukų. Kadangi aš pati turiu vaikų, man šis auklėjimo metodas pasirodė kaip stebuklas. Supratau, kad vaikus reikia auklėti su pagarba, juos mokyti dalykus daryti patiems, judesiais parodant, ką daryti, vartoti paprastus žodžius. Kaip svarbu nedaugžodžiauti.

Kartu šis metodas yra tobulas būdas įvesti vaiką į bažnytinį gyvenimą, į šventąsias Mišias. Atsiranda supratimas apie tai, ką vaikas veikia šv. Mišių metu per ženklus, per gestus. Aš manau, kad ši katechezė tiktų net ir suaugusiesiems, nes lengvai ir paprastai parodoma dalykų esmė. Duodama medžiaga ir tuomet paliekama laiko mąstyti ir toliau atrasti, kokios yra svarbiausios krikščionybės tiesos. Didžiulius slėpinius, Dievo nesuvokiamą pasaulį galima atpažinti per tokius paprastus dalykus. Pavyzdžiui, kad Dievas yra šviesa per Dievo Žodį, per žvakę, per judesį. Be sudėtingų pamokymų, pasakymų, paprastai.

Kristina Macijauskienė, Želva

Laisvė ir disciplina

Mane sužavėjo Gerojo Ganytojo katechezėje vaikui suteikiama laisvė: jis gali rinktis priemones, su kuriomis dirbti, bet kartu šiam darbui būtina disciplina. Disciplinos esmė ta, jog darbą reikia pradėti labai nuosekliai, nuo minimalių dalykų, tokių kaip ramiai atsisėsti, tvarkingai prie stalo pasidėti kėdutę, pasiimti priemones, sekti darbo eigą. Labai svarbus darbo pabaigimas – priemonių sudėjimas atgal į vietas, kad jos būtų paruoštos naudoti kitam. Disciplina yra tvarka, ribos, kurių vaikui nederėtų atriumo vietoje peržengti, pavyzdžiui, jis negali triukšmauti ar lakstyti, bet kartu tai ne prievolė ar stūmimas kažką daryti, bet duodant pasirinkti, su kuo dirbti, kartu parodoma aiški darbo seka. Laisvė ir disciplina moko, kaip susikaupti, kaip medituoti, kaip tyliai elgtis atriumo (taip vadinama patalpa, kurioje vyksta katechezė) erdvėje, kartu pasiruošiant buvimui sakralioje erdvėje – Bažnyčioje.

Laima Gužienė, Šlienava

„Magnificat vaikams“ nuotrauka

Tikėjimo dalykams nėra amžiaus ribos

Mane sužavėjo būdas kalbėtis su vaikais ir jiems pristatyti tikėjimo dalykus. Nedaug žodžių, daug tylos, katechetas turi priemones, vaizdinę medžiagą (simbolius). Tarkim, vaikas mato Paskutinę vakarienę – aukštutinį kambarį, viskas tarsi scenoje, tarsi vaidinimas, jis mato, kaip katechetas dirba su figūrėlėmis, ir girdi žodžius. Bet svarbu tai, jog tai ne katecheto, o Šventojo Rašto žodžiai. Tai būdas klausyti Dievo žodžio ir vaikui pačiam išgyventi girdimą įvykį. Įvykis, kuris  buvo prieš daug metų, tarsi vyksta čia ir dabar.

Tai nėra primityvus kalbėjimas apie tikėjimą. Tai tinka ir suaugusiesiems, ir vaikams. Ir vaikas gali suprasti tokius gilius ir rimtus dalykus. Juk ne be reikalo sakoma, kad tikėjimo dalykams nėra amžiaus ribos, juos gali priimti vaikai net ir būdami labai maži. Kartais mes, suaugusieji, nebūname tiek tikėjime priaugę kaip vaikai.

Agnė Aleknavičienė, Kaunas

Ona Šimaitė. Be datos. LNB RKRS, F15-561, lap. 3.

1966 metais Onai Šimaitei, karo metais gelbėjusiai Vilniaus geto žydus, buvo suteiktas Pasaulio Tautų teisuolės vardas. 1941-1943 metais, Vilniaus geto gyvavimo metu, ji nuolat rizikavo savo laisve ir gyvybe, gelbėdama žydus ir jų vaikus, ieškodama jiems prieglobsčio ir paramos. Onai Šimaitei talkino Vilniaus universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška, jo brolis, Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius Vaclovas Biržiška, universiteto profesūra, darbuotojai, rašytojas Kazys Jakubėnas, dvasininkai A. Lipniūnas, M.Krupavičius, M. Vaitkus ir kiti. 

Vilniaus getas 

Vilniaus getas. Rūdninkų gatvė. Nuotrauka iš Lietuvos žydų muziejaus archyvo

1941-ųjų metų rugsėjo 6 dieną Vilnių okupavę vokiečiai 57 000 Vilniaus žydų suvarė į Didįjį ir Mažąjį getus Vilniaus senamiestyje. Į getą pateko daug Vilniaus universiteto studentų ir dėstytojų, garsių profesorių ir mokslininkų. Universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška kartu su vadovybe ir broliu Vaclovu Biržiška, universiteto bibliotekos direktoriumi, suko galvą, kaip padėti mirčiai pasmerktiems žydams. Galiausiai buvo rastas nekaltas būdas patekti į getą: dvi universiteto bibliotekininkės – katalogų skyriaus vedėja Ona Šimaitė ir skaityklos vedėja Godliauskaitė – buvo nusiųstos į abu getus surinkti negrąžintas bibliotekos knygas, išduotas žydams. 

Tokiu būdu rugsėjo 14 d. abi moterys pateko į teritoriją, į kurią įkelti koją pašaliniams buvo draudžiama. Onai Šimaitei, turėjusiai daugybę draugų žydų, be galo rūpėjo jų likimas. Tik įžengusią pro vartus ją pasitiko senas bičiulis, Vilniaus universiteto botanikos docentas Jankelis Movšovičius, geriausias Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos floros žinovas, parašęs mokslinę disertaciją apie Panerių augalus. Žiauri likimo ironija: būtent Paneriuose bus nužudyta ir užkasta tūkstančiai Vilniaus žydų...

Šį apsilankymą Ona Šimaitė aprašė viename savo laiškų, kuriuos po karo rašė gete žuvusiųjų artimiesiems. „Pirmas dalykas, kuris pribloškia peržengus geto slenkstį – siaubinga ankštuma. Tą sekmadienį buvo sunku pereiti gatve. Mes vis atsimušdavome vieni į kitus. Žmonės be tikslo malėsi gatvėse. Bet kai kurie rankose laikė knygas. Man susidarė toks įspūdis, kad atsidūrėme pragariškame beprotnamyje“( iš laiško I. N. Šteinbergui). 

Žmonės gyveno susigrūdę didelėmis šeimomis mažuose kambarėliuose, kuriuose nebuvo vietos lovoms, tad miegoti tekdavo ant grindų. Gete veikusiai ligoninei nuolat trūkdavo medikamentų, dėl prastos higienos grėsė epidemija. Geto vadovybė duodavo kortelę duonai tik tiems, kas pateikdavo pažymą, kad nors kartą per mėnesį lankėsi vienoje iš dviejų pirčių, veikusių geto teritorijoje. 

Žudymo akcijos prasidėjo jau pirmomis geto dienomis. Pirmiausia buvo likviduotas Mažasis getas, į kurį vokiečiai buvo sugrūdę tuos, kas neturėjo ar negalėjo susirasti darbo. Vėliau buvo imtasi ir Didžiojo geto „valymo“. Iki 1941-ųjų gruodžio buvo nužudyti 33 500 Vilniaus žydų iš 57 000. Likę 12 000 legalių ir 8 000 gete besislapstančių žydų santykinai ramų laikotarpį išgyveno iki 1943-ųjų pavasario. Tuo metu gete veikė kelios mokyklos, biblioteka, teatras, džiazo ir simfoninės muzikos orkestrai. Veikė ir dvi pogrindinės pasipriešinimo organizacijos: Jungtinė partizanų organizacija ir Jochelio Šeinboino vadovaujama „Dror“ („Kova“). 

Vilniaus getas buvo likviduotas 1943 m. rugsėjo 23–24 dienomis. Po karo Vilniuje iš 57 000 žydų gyvų liko tik 2000. 

Tarp dviejų pasaulių 

Po pirmojo apsilankymo Vilniaus gete Ona Šimaitė tapo nuolatine ryšininke tarp dviejų pasaulių: geto ir likusio Vilniaus. Ji nešė maistą badaujantiems žmonėms, rūpinosi vaistais, dokumentais, pinigais, kuriuos rinkti aktyviai padėjo Onos bičiulis rašytojas Kazys Jakubėnas, taip pat Vilniaus universiteto kolegos, dvasininkai M. Krupavičius, M. Vaitkus, A. Lipniūnas. Iš geto Ona išnešdavo laiškus, dokumentus, rankraščius – šiuos svarbius liudijimus ji slapstydavo Vilniaus universiteto Lituanistikos seminaro patalpose. Vėliau šie geto aukų liudijimai (didelė dalis jų buvo prarasta) tapo neįkainojama medžiaga Holokausto tyrinėtojams. Ji rūpinosi ir žydų turtu, kurį sutiko saugoti lietuviai ir lenkai, vėliau, paprašius šį turtą grąžinti, sunkiai su juo išsiskyrę. 

Ona Šimaitė gelbėjo žmones – ieškojo jiems prieglobsčio, išnešdavo pintinėse užmigdytus vaikus. Jauną žydaitę Tanią Wachsman (su universiteto vadovybės žinia) ji išslapstė Vilniaus universiteto bibliotekoje. 1961 m. savo laiške Vytautui Kauneckui Ona Šimaitė rašė: „Jos išlaikymu, Vilniaus bibliotekoje slėpimu per mane rūpinosi prof. M. Biržiška. Be jo pagalbos nebūtų buvę galima išsaugoti Salės (Tanios) Wachsman, dabar Sterntal, gyvybės.“ 

Sau ji leisdavo itin mažai, dažnai maisto davinys tebuvo tik duona ir bulvės. 1941-ųjų metų spalio 21 d. ji rašė bičiuliui Kaziui Jokubėnui: „Žūsta vienas po kito mano geriausieji prieteliai. Gėda gyventi, gėda turėti pastogę, gėda turėti galimumą nusiprausti ir t. t., kada tūkstančiai žmonių ne tik tokių minimalių dalykų nebeturi, bet kada Damoklo Kardas kabo ant jų galvų kas valandą, kada kiekvienas gali tyčiotis ir kankinti, kas netingi.“ 

Dvi mergaitės gete. Nuotrauka iš Lietuvos žydų muziejaus archyvo

Visą laisvalaikį Ona aukojo gete uždarytų žydų reikalams. Ji nuolat rūpinosi, kaip iš mirties gniaužtų ištraukti pasmerktus žmones, ieškojo slėptuvių vaikams, prašydavo vilniečių priglausti pas save bičiulius žydus. Vieni, priimdami žydus, sutikdavo rizikuoti savo šeimų saugumu ir netgi gyvybe, o būdavo ir tokių, kurie jai spjaudavo į veidą. Tačiau dažnas sutikdavo paremti kenčiančius žmones pinigais ar maistu, tik prašydavo neminėti vardo. 

Kodėl Ona Šimaitė rizikavo savo gyvybe dėl kitų? Kodėl niekuomet nenorėjo sureikšminti savo asmens, neišleido atsiminimų, nors daug kas jos šito prašė? Mūsų laikus pasiekė 29 Onos Šimaitės dienoraščiai ir daugybė laiškų bei straipsnių, paskelbtų Prancūzijos, Izraelio, Argentinos, JAV spaudoje. Ona Šimaitė nepasilikdavo sau tų tekstų originalo – tiesiog išsiųsdavo juos, ir tiek.

 Paprastas Onos Šimaitės gyvenimas 

Užuojautą skriaudžiamiems ir atstumtiems 1894 metais Akmenėje gimusi Ona paveldėjo iš savo šeimos, ir ypač – iš senelio Daujoto, pas kurį ji gyveno pirmuosius aštuonerius savo gyvenimo metus. Senelis buvo didelis žydų draugas, visais klausimais vadovavęsis tik savo asmenine nuomone. 

Vėliau Ona parašys: „Kai buvau aštuonerių metų ir turėjau apleisti Akmenę, jis mane pasodino ant kelių ir sako: „Daug kas blogai kalbės apie žydus, bet tu jų neklausyk. Žydai yra geri žmonės, žinoma, tarp jų yra ir blogų, bet gerumas nulemia.“ Tie jo žodžiai man liko visam gyvenimui.“ 

Aštuonerių metų sulaukusi Onutė kartu su mama išvyko pas tėvą į Rygą, ten baigė pradinę mokyklą ir gimnaziją. Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su šeima ji pasitraukė į Rusiją, kurioje gyveno iki 1922 m. Maskvoje Ona baigė pedagoginius ir defektologinius vaikų auklėtojų kursus, klausėsi paskaitų Maskvos universiteto Teisės fakultete. Dirbo auklėtoja neįgalių vaikų namuose, beglobių kolonijoje. Maskvoje ji  lankydavosi dailės parodose, literatūros vakaruose, daug skaitė. Onutei, kaip ir daugeliui jos bendraamžių, greičiausiai nemenką įtaką darė to meto revoliuciniai įvykiai Rusijoje. Vaikystėje buvusi karšta katalikė, Maskvoje tikėjimo ji galutinai atsisakė. Pasak Onos Šimaitės sūnėno Kazio Kęstučio Šimo, 1917 m., šeimai susėdus Kūčių vakarienei, Ona atsisakė persižegnoti ir paliko namus. Tai buvo paskutinis jos susitikimas su tėvais: tėvas mirė 1918 m., mama – 1919 m. Vėliau Ona Šimaitė labai gailėsis užgavusi širdį savo brangiausiems žmonėms... 

1922 m. grįžusi į Lietuvą Ona įsidarbino žydų mokykloje, vėliau dirbo Rusijos atstovybėje, mokėsi Kauno universitete. Draugavo su kairiųjų pažiūrų rašytojais: Salomėja Nėrimi, Kaziu Jakubėnu, Kaziu Boruta. 1937-aisiais tapo bibliotekininke, o 1940-ųjų vasarą persikėlė į Vilnių, kur Vilniaus universiteto bibliotekoje buvo paskirta Senų spaudinių skyriaus vedėja. 

Čia ją užklupo karas. Norėdamas padėti persekiojamiems žydams, universiteto rektorius prof. M. Biržiška Oną Šimaitę pervedė į Lituanistikos seminarą, kuriame ji dirbdavo po dvi valandas per dieną, likusį laiką skirdama žydų reikalams. 

Kelis kartus ją sulaikė gestapas. Onutei pavykdavo išsisukti, bet 1944 m. balandžio 28-oji buvo lemtinga. Tą dieną jos bute buvo padaryta krata, konfiskuotos žydų knygos, inkunabulai, seni žydiški rašmenys, fotografijos, atsiminimai, archyvai, rankraščiai. Onutė buvo apkaltinta žydų slėpimu – spėjama, kad ją kažkas įskundė, pamatęs jos namuose Savičiaus gatvėje žydų mergaitę. Gestapo rūsyje kelias dienas ji buvo kankinama, grėsė mirties bausmė. Ona nieko neišdavė, nes, kaip pati vėliau rašė, tiesiog buvo išmokusi pamiršti visus adresus, vardus ir pavardes. 

Bičiuliai žydai Onos Šimaitės nepamiršo: 1953 m., po ilgų jos išgelbėtos Tanios Wachsman prašymų, ji atvyko į Izraelį. Buvo sutikta su aplodismentais, gėlėmis. Izraelyje, kurio vyriausybė rūpinosi jos išlaikymu, ji praleido trejus metus.

Mirties bausmė buvo pakeista lageriu – universiteto vadovybė dėjo daug pastangų, kad išgelbėtų Onos Šimaitės gyvybę. Iš pradžių išsiųsta į Dachau konclagerį vėliau ji buvo perkelta į lagerį Pietų Prancūzijoje – Liudelanžo miestelyje. Čia ją, sunkiai pasiligojusią, rugsėjo 10 d. išlaisvino sąjungininkų kariuomenė. 

Į Sovietų okupuotą tėvynę Onutė jau nebegrįžo. Ji sunkiai darbavosi, plaudama indus, o vėliau, persikėlusi į Paryžių, duoną užsidirbdavo skalbdama, siūdama lėles. Galiausiai įsidarbino  bibliotekoje, gaudavo nedidelę pensiją - įkalbėta bičiulių sutiko parašyti prašymą kompensacijai už konclageryje praleistą laiką. Didžiausią atgaivą jai teikė atviras Paryžiaus kultūros lobynas: bibliotekos, teatrai, muziejai, koncertų salės. 

Bičiuliai žydai Onos Šimaitės nepamiršo: 1953 m., po ilgų jos išgelbėtos Tanios Wachsman prašymų, ji atvyko į Izraelį. Buvo sutikta su aplodismentais, gėlėmis. Izraelyje, kurio vyriausybė rūpinosi jos išlaikymu, ji praleido trejus metus. Sunkiai pakėlusi tenykščius karščius, Onutė 1956 m. grįžo į Paryžių ir apsigyveno Courcelles gatvėje, 38 numeriu pažymėtame name. Gyvendama Paryžiuje, ji aktyviai susirašinėjo su giminėmis ir bičiuliais Lietuvoje ir visame pasaulyje. Į Lietuvą siuntė retas knygas, žodynus, lietuvių išeivijos išleistas knygas. Paryžiuje užmezgė ryšius su garsiomis pasaulio bibliotekomis, į kurias gabendavo lietuviškas knygas. 

Galutinai pablogėjus sveikatai paskutinius gyvenimo metus Ona Šimaitė praleido rusų senelių prieglaudoje Kormėjuje, prie Paryžiaus. Mirė 1970 m. sausio 17 d. Savo palaikus pomirtiniu testamentu ji paliko mokslui. Onos Šimaitės atminimas įamžintas Holokausto atminties ir įamžinimo vietoje Yad Vasheme. Pasaulio tautų teisuolių atminimo alėjoje auga Onos Šimaitės atminimui skirtas medelis, o Vilniuje jos vardu pavadinta viena Senamiesčio gatvė. 

„Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte... ( Mt 25)“ 

Ona Šimaitė, kukli bibliotekos darbuotoja, galėjo nugyventi paprastą ir nepastebimą gyvenimą, jei ne baisi karo beprotybė, kuriai ji atsisakė pasiduoti. Ji labai blaiviai vertino lietuvių vaidmenį Holokausto metu. Savo straipsnyje „Lietuviai ir žydai nacių okupacijos metais“, išspausdintame Niujorke 1951 m., ji rašė: „Puikiai suvokdama kai kurių lietuvių kaltės laipsnį naikinant Lietuvos žydus, aš esu kategoriškai prieš tai, kad būtų kaltinama lietuvių tauta. Aš nepalaikau įprastinių žodžių „lietuviai“, „vokiečiai“, „lenkai“, „žydai“ ir t. t. Taip sako tik tie, kurie ketina mus supykdyti. Jie užmiršta, kad kiekvienoje tautoje yra ne tik niekšų, bet ir gerų žmonių. Tai neleidžia pateikti bendro kaltinimo. Pagrindiniai žyų priešai yra ne apskritai vokiečiai, o hitlerininkai; antras žydų tautos priešas yra ne lietuviai, lenkai ir kitos tautos, o tie, kurie vienokiu ar kitokiu būdu padėjo hitlerininkams. Kaltindama lietuvių fašistus, aktyvistus, partizanus, policininkus ir kitus, visiškai atmetu kaltinimus lietuvių tautai.“ 

Onutė nemėgo skambių žodžių, vengė perteklinio dėmesio. Geriausiai jos savastį atspindi užrašas ant dienoraščio: „Tvirtai žinokite ir giliai jauskite, kad kiekvieną gyvenimo dieną turite skirti kitų gėriui, darydami viską, ką galite. Darydami, bet ne plepėdami.“ Taip ji suprato savo gyvenimą.  

Straipsnį rašant naudotasi genocid.lt medžiaga bei „Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas" ( Julija Šukys, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 m.)

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/8e1de8482b7444d6a62a3270c3cc25c6.jpg"},"main_article":{"title":"M. Bir\u017ei\u0161ka \u2013 \u0161viet\u0117jas, redaktorius, politikas, kovotojas","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-07-11-m-birziska-svietejas-redaktorius-politikas-kovotojas\/170794","article_id":"170794","subtitle":"Donatas Puslys"},"sub_1":{"title":"Ona \u0160imait\u0117 \u2013 gyvenim\u0105 paskyrusi kit\u0173 g\u0117riui","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-07-11-ona-simaite-moteris-gyvenima-paskyrusi-kitu-geriui\/170800","article_id":"170800","subtitle":"Rasa Ba\u0161kien\u0117"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/475bb7a98d10bfd262eb794cbf7c53554c6c8e5e.jpg"},"sub_2":{"title":"Ir vaikams Dievas kalba tyloje","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-07-11-ir-vaikams-dievas-kalba-tyloje\/170796","article_id":"170796","subtitle":null},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/018d680a0321a4a6837e4255bf723f9cb5885e01.jpg"},"sub_3":{"title":"Alytaus bienal\u0117. Jaunieji profesionalai","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-07-11-alytaus-bienale-jaunieji-profesionalai\/170798","article_id":"170798","subtitle":"Aust\u0117ja Mikuckyt\u0117-Mateikien\u0117"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/65671cdfc7e305b51ecc80d6ef988ac39f715a0f.jpg"},"related":[],"links":[]}

Parodos fragmentas. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Alytaus miesto teatro galerijoje vyksta 3-ioji Alytaus tarptautinė jaunųjų kūrėjų bienalė „Meno kodas: LT 100. Jaunieji“. Ekspozicijoje – dvidešimt devynių menininkų iš Lietuvos ir Ukrainos darbai, susiliejantys į vientisą šiuolaikinės tapybos panoramą.

Šiuolaikinė tapyba neturi vienos vedančiosios linijos, dominuojančios tendencijos, monolitinės mokyklos. Atsisakę tęsti, puoselėti vadinamąją lietuviško ekspresionizmo tradiciją, jaunieji autoriai įsiklauso į savo vidinius poreikius ir patiria globalaus meno pasaulio įtaką, savitai interpretuoja vietinį, lokalų palikimą. Parodos kuratoriai tapytojai Antanas Šeronas ir Evaldas Grinius (pastarasis – ir projekto vadovas) akcentavo poreikį sukurti kuo daugiau prasmingų platformų jaunųjų kūrėjų savirealizacijai. Viena tokių platformų po truputį tampa ir ši bienalė.

Antanas Šeronas „Aukšto kronikos“ (drobė, aliejus, 2017 m., 90 x 130 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Simpatijos paprastumui

Parodoje dalyvaujantys Šiaulių universitete dailės magistrą baigusio Antano Šerono darbai ryškiausiai atspindi tradicijos ir šiuolaikiškumo sinergiją. Šis autorius gana unikalus savo tapybos siužetais. Čia lietuviškas kaimas, praeities rakandai, provincijos autentika tapomi nuoširdžiai, organiškai, su meile. Artimumas kaimiškam gyvenimo būdui nei deklaruojamas, utriruojamas, nei slepiamas, dangstomas. A. Šeronas nesigėdija savo simpatijų paprastumui, nėra apsėstas mažos šalies, vis siekiančios tapti Vakarais, komplekso.

Blykstės apšviestos medžiagos atraižos vaiduokliškai boluoja palėpėje. Šviesos ir šešėlių žaismas kuria kinematografinį efektą. M. K. Čiurlionio namų Druskininkuose interjeras tviska impresionistiniu lengvumu. Paveikslas kone oriškas, kvėpuojantis, spiginantis. Panašiai solidus ir subtilus dar vienas M. K. Čiurlionio namo interjero fragmentas. Sodrios bordinės grindys ir sonata plevėsuojanti staltiesė. Šiltnamio portretai vėl kitaip perteikia vasaros dienos kaitrą, akcentuoja dangaus žydrynę, pievų žaliavimą. Džiazuojančios A. Šerono formos, linijos, perspektyvos, žmogaus figūros atsisakymas visai nesutrukdo jam sukurti jausmą, įspūdį pasitelkiant šviesotamsos ir kolorito galias.

Lina Jurevičiūtė „Realybės fragmentai IV“ (drobė, kartonas, 2018 m., 170 x 220 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Skiriamasis ženklas

Kaip pastebėjo pats A. Šeronas, jo spalvinę gamą atliepia kitos tapytojos, irgi šiaulietės, tas pačias magistro studijas baigusios Linos Jurevičiūtės koloritas.

Šios autorės kūrinius galime traktuoti tarsi dvejopai – viena vertus, galime regimas drobes priimti kaip grynas abstrakcijas. Kita vertus, susitelkę ne į spalvų žaismą, bet į spalvinių dėmių kompoziciją išvysime kaimo gatvelės perspektyvą, stogus, langines, atšiaurų, vėjuotą orą. Ochros ir žydros spalvos sąskambis lyg ir tampa šiauliečių tapytojų skiriamuoju ženklu.

Šiauliams atstovavo ir dvi grafikės – Vilma Laužikienė ir Simona Bagdonaitė-Gubinienė. Vilma Laužikienė atspauduose atliko radiologinį tyrimą, sugretindama žmogaus vidaus tiesioginę ir metaforinę prasmes. Simonos grafika karikatūriška. Pasitelkusi bjaurumo estetiką, autorė šaržuoja tingaus voliojimosi paplūdimyje, hedonizmo, sportiško kūno kulto vaizdus.

Rūta Velikytė „Architektūrinės improvizacijos I“ (drobė, aliejus, 2018 m., 90 x 141 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Tomas Stanaitis „Projektas“ (drobė, aliejus, 2018 m., 113 x 145 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Sonata Riepšaitė „Tolimas artumas“ (drobė, aliejus; 2018; 100x120 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Susapnuota architektūra

O beveik bežmogius eksterjerus fiksuoja Rūta Velikytė. Architektūros fragmentus ji perteikia griežtomis konstruktyviomis schemomis, grafine vaizdo raiška. Architektūros brėžinius primenančius urbanistinius peizažus atgaivina švelnūs skysto dažo pliūpsniai, nuvarvėjimai, tinklai. Žmones reprezentuojantys šešėliai dar labiau sustiprina pastatų projektų vizualizacijos asociaciją. Tačiau palietų dažų improvizacijos išlaisvina vaizduotę, pakviečia į debesų stebėjimą, primena lietuviškus Velykų margučius. Rūta yra VDA Kauno fakulteto absolventė, šiemet apsigynusi tapybos bakalauro laipsnį.

Bienalėje dalyvauja nemažai naujų VDA Kauno fakulteto tapybos bakalauro absolventų. Tarp jų ir Tomas Stanaitis, aliejumi tapantis piešinius primenančius interjerus, kuriuose, rodos, matai, kaip skraido mažytės dulkelės, kaip prašmatnių menių aide pro odą smelkiasi vėsa.

Piešinio ir tapybos junginį dar ryškiau naudoja minėtas studijas baigusi Sonata Riepšaitė. Mergina naudoja anglį, mišrią techniką ir sukuria hiperrealistinius vaizdus. Jų pernelyg reali egzistencija suveikia paradoksaliai, ir kasdieniški vaizdai ima atrodyti netikroviški, sapniški, siurrealūs. Tas sistemą perkraunantis realumas akivaizdus greitkelio peizaže, vienu metu teigiančiame plokštumą ir daugiadimensiškumą.

Akvilina Šimkevičiūtė „Krikštynos“ (drobė, aliejus, 2018 m., 100 x 160 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Pažinti praeitį

Tas pačias studijas baigusi Akvilina Šimkevičiūtė šeimos nuotrauką paverčia dėlione, kurioje detalės įspraudžiamos į nesavas, netinkamas, klaidingas vietas. Akvilinos spalvinė gama muziejinė – naudojami rudi atspalviai, slegiantis juodas fonas. Spalvinis kodas sustiprina senovinės nuotraukos efektą. Kalbama apie nutrūkusias šaknis, nepažintus giminaičius, sugriuvusias šeimas, gilinamasi į žmogaus psichikos gelmes.

Ligija Krikštaponytė dar smarkiau aktualizuoja praeities ir dabarties kolizija. Blunka sovietmečio klasės nuotraukos vaikų veidai. Sovietmetis tampa statistika, pavieniai likimai sugula į retai betyrinėjamus archyvus. Šis paveikslas pakabinamas šalia panašia kompozicija pasižyminčios Signatarų fotografijos. Sovietmečio ir nepriklausomos Lietuvos paralelė primena laisvės vertybę, jos kainą, poreikį pažinti istoriją ir mokytis iš praeities klaidų.

Aira Urbonavičiūtė „Maršrutas Nr. 39430“ (drobė, aliejus, 2018 m., 130 x 130 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Sandra Kvilytė „Medžioklė“ (drobė, aliejus, 2017 m., 115 x 115 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Natūra ir kultūra

Ne tiek pasąmonę analizuoja, kiek jos šėlsmui atsiduoda absolventė Giedrė Malinauskaitė. Vaivorykštės lietuje vyksta natūros ir kultūros akistata. Tokia priešprieša sukomponuojama ir Medeinos Revuckaitės miško ir Ledo arenos motyve.

Samanta Augutė gilinasi į specifinį tapybos erdvėlaikį, į kūrybos teikiamą galimybę iliustruoti, sukonkretinti kelių vietų ir laikų koegzistavimą vienoje akimirkoje, virtualiojo ir aktualiojo erdvėlaikių persidengimą. Dabarties žemėlapis, skirtas padėti ateities kartoms susiorientuoti, praeities reminiscencijos fotografijose. Pro praplėštus tapetus veržiasi civilizacijos naikinama gamta.

Aira Urbonavičiūtė lyg ir neutraliu tonu stingdo miestiečio kasdienybę. Visais patogumais aprūpintas autobusas lekia pro užpustytą mišką, su greitu maistu skubiai pasitinkami nauji metai. Iš pirmo žvilgsnio tiesiogiai nukopijuoti momentai turi harmoniją griaunančią detalę – autobuse persipina kairė ir dešinė pusės, prie namų krėslo išdygta troleibuso ranktūris. Tai lyg skubėti pavargusio žmogaus-sraigtelio smegenų klaida, gličas, lagas. Paskutinė Kauno fakulteto atstovė – magistro pirmakursė Sandra Kvilytė. Jos gaivališka tapyba kupina archetipinių simbolių.

Krista Feigelovitz „Autoportretas“ (drobė, aliejus, 2016 m., 150 x 100 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Ieva Tarejeva „Būnant atviru“ (drobė, aliejus, 2017 m., 200 x 40 x 4 cm), „Beveik ne čia“ (drobė, aliejus, 2017 m., 170 x 150 x 13 cm), „Atgimimas“ (drobė, aliejus, 2017 m., 170 x 150 x 13 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Kipras Černiauskas „Prieš pabaigą“ (drobė, aliejus, 2016 m., 110 x 230 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Patrauklus groteskas

Vilniaus VDA studentijai atstovauja Kristos Feigelovitz tapiniai. Jos simpatiškas groteskas yra savito dailininkės braižo neatskiriama dalis. Autorės autoportretas – pozavimas tarp grėsmingai išsikerojusių augalų ir skvarbus juodos katės žvilgsnis. Tarp nusisukusių nuogų kūnų tamsoje skendi ir kojas laižo deformuotas Fracis'io Bacono šuo.

Parodoje dalyvauja ir monumentaliąją tapybą VDA baigęs trejetas. Julija Skudutytė fiksuoja nyksmą, pasitelkdama atitinkamą švelnią, trapią, įnoringą techniką – akvarelę. Mirštantys augalai, rakandais perkrautas rūsys. Net oriška tapyba elementų gausa sukuria tvankumos, klaustrafobijos, entropijos pojūtį.

Ieva Tarejeva nagrinėja abjekto reiškinį. Ją domina estetikos kategorija. Faktūriški, mėsiški tapytojos paveikslai vienu metu kelia šleikštulį ir žavesį. Žmogaus skysčius primenantis sluoksnis dengia blankų jo siluetą. Ieva provokuoja, kvestionuoja dabartinius estetiško kūno idealus, kalba apie autentiką, natūralumą.

Kipras Černiauskas į parodą įneša žiemos gaivos ir sunkių paltų svorį. Silueto fragmentas brenda per pelenais apsnigtą mišką, iškarpyta figūra pasipuošia kalėdine girlianda, ir oda įgauna nežemiškus atspalvius.

Iveta Utakytė „Cimero monumental de Milan“ (drobė, aliejus, 2018 m., 140 x 160 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Erika Petunovienė „Meteorų lietus“ (drobė, akrilas, mišri technika, 2018 m., 80 x 110 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Agnė Varpukevičiūtė „Kodas“ (mišri technika, 2018 m., 60 x 60 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Buities gūsis

Žiemą prisimena ir dar viena VDA atstovė – Iveta Utakytė. Per akinius ir funikulieriaus instrukcijas autorė nemato kelio. Čia fiksuojamas paradoksas, kai nelaimės baimė ir apsisaugojimo nuo jos priemonės pačios ima kelti pavojų. Vienose įspūdingiausių Milano kapinių autorės žvilgsnį patraukia ne išradingi ir fantasmagoriški memorialinio meno kūriniai, bet buities gūsis – sukabinti kapinių prižiūrėtojo įrankiai.

Vilnietė Erika Petunovienė pateikė dvi abstrakcijas. Tapytoja turi išskirtinį ryškiaspalvio kolorito braižą. Ekspresyviose savo abstrakcijose autorė atsiduoda jausmui, emocijai, džiaugsmo šokiui.

Parodoje dalyvavusi alytiškė Agnė Varpukevičiūtė pristatė savo konceptualius kūrinius apie nacių vykdytą lietuvių naikinimą. Morzės abėcėlė priverčia žiūrovą ne prabėgti pro kūrinį, bet stabtelėti, susikaupti, susimąstyti. Panaudotos prekių etiketės užkabina ir dar vieną – vartotojiškumo – temą. Sugretinamas nuolatinis badmetis, stygius, deficito situacija ir pertekliaus ekonomika.

Jurijus Šapovalas / Юрій Шаповал (Ukraina) „Juoda“ (drobė, aliejus, 2016 m., 160 x 120 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Bohdanas Makarenko / Богдан Макаренко (Ukraina) „Karpatų kaimas I“ (drobė, aliejus, 2013 m., 50 x 70 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Olesia Ribčenko / Олеся Рибченко (Ukraina) „Dykumos“ (drobė, aliejus, 2018 m., 100 x 70 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Elena Leitner / Олена Ляйтнер (Ukraina) „Nekaltybė“ (drobė, aliejus, 2015 m., 100 x 100 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Anna Aleksandrovna Sušarnik / Анна Олександрівна Сушарник (Ukraina) „Vasaros memuarai“ (drobė, aliejus, 2016 m., 85 x 700 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Klasikinė mokykla

Įdomiai į ekspoziciją įsilieją ukrainiečių paveikslai. Jurijaus Šapovalo (Юрій Шаповал) darbai atrodo šiuolaikiškai ir lietuviškai. Jis manipuliuoja šviesos efektais, skysto dažo raiška, kuria šydo, blankaus vaizdo iliuziją.

Kitų ukrainiečių kūryba daugiau plėtoja klasikinę tradiciją. Bohdano Makarenko (Богдан Макаренко) darbai primena lietuvių modernizmą, yra arčiau klasikinio stiliaus ir žanrų. B. Makarenko parodai pasiūlė du Karpatų kalnų kaimo peizažus, perteikiančius skirtingą atmosferą, ir kuklios buities natiurmortą.

Olesia Ribčenko (Олеся Рибченко) kuria dekoratyvias, abstrahuotas drobes, pritaiko impresionizmo patirtį.

Elenos Leitner (Олена Ляйтнер) paveikslai – dar grynesni impresionistinės tapybos pavyzdžiai, kuriuose naudojami švelnūs motyvai, pastelinės spalvos.

Anna Sušarnik Aleksandrovna (Анна Сушарник Олександрівна) gaudo baltą šviesą, saulės spindulius, krintančius ant peizažinių fragmentų ir natiurmortų.

Dmitrijus Kravetsas (Дмитро Kравец) ir Valentina Vaskelytė (Валентина Васкялите) kuria prancūziškus gamtovaizdžius. Aleksas Rubanovas (Алекс Рубанов) tapo unikalias siūlines abstrakcijas.

***

Tad ekspozicija tikrai gausi ir įvairi. Bendras parodos vaizdas palieka gerą įspūdį. Atrinkti talentingi autoriai, išradingai išeksponuoti įdomūs kūriniai. Bienalė parodo, kad jaunieji autoriai aukštai kelia sau kartelę ir sėkmingai siekia profesionalumo. Globalizmo įtaka veikia, tačiau lietuviška tapyba įsilieja į vakarietiškas tendencijas, o ukrainiečiai daugiau puoselėja tradicinius žanrus ir stilius. Parodą dar galima apžiūrėti šiandien 11–17 valandomis.

Nuo 2012 m. VšĮ „Egarta“ (direktorius dail. Evaldas Grinius) Alytuje ir už jo ribų vykdo tęstinį kultūros projektą „Vizualus menas Alytus“. Projektą pastaraisiais metais sudaro keletas tęstinių (tarptautinių) vizualiojo meno renginių: Alytaus jaunųjų kūrėjų bienalė, Alytaus vizualiojo meno bienalė, Alytaus fotografijos festivalis.

Broliai Biržiškos: plk. ltn. Viktoras, akademikas Mykolas, bibliografas Vaclovas. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka.

„Nepriklausomybiniu, Vasario 16-osios nustatytu keliu per kovas, aukas, kančias žengia, parpuola ir vėl pakildama eina į priekį visa lietuvių tauta“, – 1947 metais rašė išeivijon pasitraukęs Vasario 16-osios Akto signataras Mykolas Biržiška. Jo, taip pat ir žmonos Bronislavos nei brolių Vaclovo ir Viktoro Biržiškų palaikai trečiadienį valstybinės laidotuvių ceremonijos metu bus perlaidoti senosiose Rasų kapinėse. Ši proga, pagal himno žodžius, raginančius semtis stiprybės iš mūsų praeities, yra paskata įsigilinti į M. Biržiškos palikimą ir žinią mūsų dienoms. 

Tauta ir valstybė

Pradėkime nuo lietuvybės. Veikiausiai dėl savo laikmečio, o gimė M. Biržiška 1882 metais, jis suvokė, kad lietuvybė nėra duotybė, o sąmoningo apsisprendimo dalykas. Augęs lenkiškoje kultūroje, jis sąmoningai apsisprendė įsipareigoti tiek lietuvių kultūrai, tiek Lietuvos valstybei kaip politiniam projektui. „Mokslo tyrinėjimas Lietuvos ir lietuvių dabarties ir praeities, šiandienėmis sąlygomis tebesant, galės plėtotis tikrai tuokart, jei mūsų draugija bus nuolatinai ir glaudžiai susirišus su naujakultūre, arba, kaip kiti sako, tautiškai susipratusia visuomenės dalimi. O toks ryšys tebesiranda bendrame darbe“, – skelbė M. Biržiška 1910 metais pasirašydamas Analfabeto slapyvardžiu. Jo siekta būti ne kabinetinio mokslininko, užsidariusio savo dramblio kaulo bokšte, o aktyvaus viešojo intelektualo, kuris istorinius tyrinėjimus suvokia ne kaip naršymą po antikvarinę senybių skrynelę, o pastangą sudabartinti istoriją, kad ji tarnautų tautos jungiamojo audinio formavimui, žmonių ugdymui, jų tapatybės formavimui. Jis įsipareigojo ne abstrakcijai, o konkretiems žmonėms, kuriems savo darbu tarnavo ugdydamas jų dvasią ir savimonę. M. Biržiška yra pavyzdys intelektualo, kuris yra aktyvus ne tik visuomeniškai, tačiau ir politiškai. Jis nebuvo tik vykstančių politinių procesų komentatorius, tačiau ir pats nevengė politinės atsakomybės, ką įrodo ne tik tapimas Nepriklausomybės Akto signataru, tačiau ir veikla Lietuvos socialdemokratų partijoje, dalyvavimas Didžiajame Vilniaus Seime, Lietuvių konferencijoje, kurį laiką eitos švietimo ministro pareigos, Lietuvos generalinio įgaliotinio Vilniuje postas. Jis suprato, kad tautiškumas netveria be valstybingumo. Be to, M. Biržiška suvokė, kad tiek tautos, tiek valstybės kūrimas nėra baigtinis procesas, o tęsiasi kiekvieną dieną, ypač akcentuojant švietimo svarbą šiame procese. 

Mykolas ir Bronislava Biržiškos JAV. Šeimos archyvo nuotrauka.

Mokykla

Švietimas M. Biržiškos gyvenime vaidino labai svarbų vaidmenį. 1915 metais jis tapo Vilniuje įsteigtos pirmosios lietuviškos gimnazijos direktoriumi, vėliau buvo ir Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos direktorius. M. Biržiška suvokė humanitarinio, humanistinio išsilavinimo svarbą, nes pastarasis leidžiąs žmogui įsišaknyti konkrečioje bendruomenėje prisiimant atsakomybę už ją. „Rašiau draugų prispirtas, idant kiti, kurie dirbs geresnėse sąlygose, turėtų kuo atsiremti. O tų kitų išsiilgęs laukiu… <…> Tų kitų ir po šiai dienai tenka man laukti. O vėl mokyklos reikalas spiria mus, mokytojus, ruošti medžiagos lietuvių literatūros istorijos vadovėliui…“, – rašė M. Biržiška apie savo darbą prie vadovėlių. O parengė jų ne vieną – ir istorijos, ir geografijos, ir literatūros, ir tautosakos. Kaip galima suprasti iš jo paties žodžių, mielai būtų perdavęs šį darbą kam kitam, tačiau, kai tokių nebuvo, ėmėsi atsakomybės pats.

BFL/Vygintas Skaraitis

Kalbėdamas apie literatūros svarbą mokykloje, M. Biržiška akcentavo, kad ši turi padėti suvokti ir visuomeninius procesus, kurių apsuptyje gimęs kūrinys: „Duonelaičiui suprasti, jo poezijos reikšmei nusistatyti svarbu pažinti toji visuomenė, kurioje jis augo ir dirbo. Juk tai toji visuomenė, ne kas kita, viešpataują, beikią santykiai davė mums tokį, o ne kitokį poetą.“ Štai ir turime dalykų integravimą, apie kurį šiandien tiek daug kalbama mūsų švietimo sistemoje. Nesuprasi literatūros nežinodamas istorijos, o istorija bus skurdi, jei kalbės tik apie politinius procesus nekreipdama dėmesio į literatūrą, muziką, tautos tradicijas ir papročius. 

Universitetas

Darbuodamasis kitame švietimo bare – universitete – M. Biržiška akcentavo tuos pačius principus, kad švietimas neturi būti nutolęs nuo opiausių valstybės ir tautos klausimų. Dar 1910 metais rašytame tekste jis išreiškė apgailestavimą, kad studentai savo referatams, rašomiems studentų draugijai, dėmesį kreipia ne Lietuvos istorijai, o svetimoms temoms. Tame pačiame tekste, kalbėdamas apie dėstytojų misiją, jis akcentavo, kad svarbu ne tiek reikalauti nepriekaištingos darbų kokybės, kiek pasistengti užkrėsti jauną žmogų „mokslo liga“, kad jis liktų domėtis svarbiais klausimais. Anot M. Biržiškos, iš studento pakaks bent jau tiek, kad jis pajudintų tam tikrą svarbų visuomenei klausimą susistemindamas medžiagą, sutvarkydamas literatūrą. Kaip matyti iš viso to, ką jis rašė, bendrąjį reikalą M. Biržiška visada kėlė aukščiau nei savo asmeninį. O gal verčiau derėtų teigti, kad asmeninis reikalas išsipildydavo tik tada, jei rasdavo atgarsį ir atnešdavo naudą bendram reikalui. 

Kai M. Biržiška 1940 metais atgautame Vilniuje tapo Vilniaus universiteto rektoriumi, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Stasys Šalkauskis kalbėjo: „Kova už Vilnių jam visada buvo kova už lietuviškąjį Vilniaus universitetą, nes ar galima atvaduoti Vilnių nuo aklo vergavimo svetimoms įtakoms be pagalbos tokio tautinės šviesos židinio, koks kad yra lietuviškasis universitetas? Vilniaus universiteto idėja lydėjo prof. M. Biržišką visuose jo darbuose ir visose jo kovose.“ Tiek M. Biržiškos, tiek S. Šalkauskio žodžiai atspindi troškimą, kad Lietuva turėtų tokią švietimo sistemą – pradedant mokykla ir baigiant universitetu, – kuri ruoštų valstybės elitą – ne tik plačiai išsilavinusius, bet ir pilietiškai bei politiškai aktyvius žmones, jaučiančius tvirtą įsipareigojimą respublikai kaip bendram reikalui.

BFL/Vygintas Skaraitis

Vilnius

Paties M. Biržiškos įsipareigojimai puikiai atsiskleidžia ir jo nenuilstamoje kovoje dėl Vilniaus. Dėl to jis buvo ir kalintas, ir Lenkijos administracijos ištremtas į Kauną. Tačiau neprarado vilties, o ir teisingumas jam buvo svarbiau už laikiną geopolitinę konjunktūrą. 1919 metais jis „Nepriklausomoje Lietuvoje“ rašė, kad lietuviai turi likti Vilniuje, „jei bent badas ar prievarta iš čia išvys“, „kelti savo įstaigas“, „stoti bendran kuriamajan darban su kitomis Vilniaus tautomis, ypačiai astirėmę jų demokratiniais sluoksniais“, „kelti politinę ir kultūrinę plačiųjų minių sąmonę, padėdami jiems susiprasti ir pasijusti Vilniaus reikalų bendrumą su visa Lietuva“. 

Net ir ištremtas iš Vilniaus M. Biržiška aktyviai kovojo dėl sostinės – buvo vienas sąjungos Vilniui vaduoti kūrėjų ir aktyvus dalyvis. 

Žiniasklaida

Rūpindamasis Vilniaus klausimu, M. Biržiška aktyviai veikė žiniasklaidoje. Jis redagavo laikraščius ne tik lietuvių, bet ir lenkų, rusų kalbomis. Visa tai rodo, kad jis Vilnių suvokė kaip neatskiriamą Lietuvos dalį, tačiau savo prigimtimi daugiakultūrį miestą, kurio įvairovę derėjo saugoti ir puoselėti mezgant bendromis vertybėmis paremtus ryšius tarp skirtingų tautinių bendruomenių. 

„Glos Litwy“, „Echo Litwy“, „Adam, Ewa, Josef“, „Vilnius“, „Vilnietis“, „Vilenskij Kurjer“ – tai tik keli jo redaguotų laikraščių pavadinimai. Kodėl jų tiek daug? Dėl to, kad Lenkijos administracija skubėdavo uždaryti jai nepalankius leidinius, o M. Biržiška nė nemanė pasiduoti – pavydėtinas atkaklumas. 

Analfabetas, M. Baltasis, Mikas-Krėtikas, D. Pusgudis, B. Šėmis, Šešėlis, S. Tėvelis, Vilniaus Kelmas – tai tik keli iš M. Biržiškos slapyvardžių, kuriais prisidengdavo publikuodamas savo tekstus.

Pabaigai, manau, verta pasidalinti ir viena istorija, kuri puikiai iliustruoja M. Biržiškos asmenybę ir jo moralinius principus. Kaip žurnale „Aidai“ pasakoja A. Mironas, vykdant 1920 metų žemės reformą, visi savanoriai valstybės kūrėjai ir Akto signatarai buvo apdovanoti žemėmis. Iš signatarų Steponas Kairys apskritai tos žemės atsisakė, o tuo tarpu M. Biržiška dovaną paėmė tik tam, kad ją parduotų ir, pridėjęs savų pinigų, gimtuosiuose Viekšniuose pastatytų savo tėvo dr. Antano Biržiškos atminimui skirtą ambulatoriją.  

Straipsniui rengti naudoti šie tekstai iš Aidų žurnalo:

Andrius Mironas „Dviguba Mykolo Biržiškos sukaktis“

Vincas Maciūnas „Mykolas Biržiška“

Benediktas yra Vakarų vienuolijos patriarchas. Jis gyveno kaip atsiskyrėlis Subiako kalvose, turėjo daug mokinių, įkūrė garsųjį Monte Kasino vienuolyną ir sukūrė regulą, tapusią visų Vakarų vienuolynų regulų pagrindu. Apie šv. Benediktą savo „Dialogų" antroje knygoje rašo Grigalius Didysis, kalbėjęsis su jo mokiniais ir tiesioginiais jo gyvenimo liudytojais.

Benediktas su dvyne seserimi Scholastika gimė 480 m. Nursijos mieste, turtingoje šeimoje. Tėvai anksti pasiuntė jį į Romą studijuoti teisės ir literatūros. Jis stropiai mokėsi, bet jį piktino pretendentų į popiežiaus sostą (Simacho ir Lauryno) rietenos. Nusivylęs palaidu jaunimo gyvenimu, Benediktas paliko miestą ir su žindyve bei būreliu draugų pasitraukė į Afilą. Čia atkreipė į save žmonių dėmesį stebuklingai sutaisęs sudužusį molio rėtį. Paskui pasitraukė į Subiaką ir apsigyveno oloje, vėliau pavadintoje Sacro Speco („Šventąja ola"). Vienuolis Romanas jam davė vienuolio abitą ir nešiojo maistą. Čia jis išgyveno trejus metus, daugsyk buvo gundomas velnio, bet jam nepasidavė, gelbėdamasis erškėčio krūme. Garsas apie Benediktą plačiai pasklido, ir Vikovaro vienuoliai pakvietė jį vadovauti jų vienuolynui. Jis buvo griežtas; vienuoliai bandė jį nunuodyti užnuodytu vynu, bet taurė sudužo Benediktui ją peržegnojus. Jis vėl grįžo į savo olą, tačiau pas jį nepaliovė ėję mokiniai - prašė, kad jiems vadovautų.

Tada kalvose buvo pastatyta dvylika nedidelių vienuolynų, kiekviename gyveno po dvylika vienuolių. Vienuolynams vadovavo Benediktas. Jis padarė daug stebuklų: jam pasimeldus, iš kalno viršūnės ištryško vanduo; iš ežero dugno jis iškėlė kaimiečio pamestą sodininko peilio geležtę, ir ši susijungė su medinėmis kriaunomis; išvarė vienuolį gundžiusį velnią. Kartą ežere skęstant berniukui Placidui, kurį tėvai buvo patikėję Benediktui, šventojo palieptas brolis Mauras šoko jo gelbėti ir tik ištraukęs vaiką į krantą suprato ėjęs vandens paviršiumi. Žmonės Benediktą taip mylėjo, kad vietos kunigas, iš pavydo troškęs jo mirties, pasiuntė šventajam užnuodytą duonos kepaliuką, bet jį pačiupo ir nunešė varnas. Kunigas ir toliau kaip įmanydamas stengėsi kenkti ne tik Benediktui, bet ir jo mokiniams, tad šis nusprendė pasitraukti ir apsigyveno tvirtovėje ant Kasino kalno. Nors čia kadaise stovėta vyskupo sosto, ant kalno tebestūksojo Apolono ir Jupiterio šventyklos, jose vėl vyko pagoniškos apeigos. Benediktas, kurį į šią vietą atvedė trys varnai ir du angelai sargai, čia įsikūrė 525-529 m. Jis pastatė savo vienuolyną – Dievo miestą, kaip priešingybę velnio miestui ir, iškirtęs šventas pagoniškų dievų giraites, jų šventyklą pašventino šv. Martynui - vienuoliško gyvenimo pradininkui Vakarų pasaulyje. Dar jis pastatydino koplyčią krikščionių atsiskyrėlių idealui šv. Jonui Krikštytojui.

Naujajame vienuolyne, kuris tapo susikaupimo, maldos ir apaštalavimo centru, Benediktą naktį aplankė regėjimas: tamsą perskrodė saulės spindulys, ir jo šviesoje jis išvydo visą pasaulį. Sesuo Scholastika pasekė brolio pavyzdžiu ir tapo vienuole; jie susitikdavo kartą per metus už vienuolyno sienų. Per paskutinį jų pasimatymą, Benediktui atsisveikinant, Scholastika paprašė brolio, kad pasiliktų su ja per naktį, bet jis atsakė, kad to daryti jam neleidžia regula. Tada ji sudėjo rankas, nulenkė galvą, o kai ją pakėlė, pliūptelėjo tokia liūtis, kad Benediktas su savo vienuoliais norom nenorom turėjo įeiti vidun. Scholastika paaiškino prašiusi Dievo to, ko nesutiko daryti Benediktas, ir Dievas ją išklausęs. Jiedu praleido naktį turiningai kalbėdamiesi ir rytą atsisveikino. Po trijų dienų Benediktas išvydo danguje balandį ir suprato, kad sesuo mirė. Palaidojo ją kape, kurį buvo paruošęs sau. Netrukus pasiruošė mirčiai ir pats. Kadangi žinojo savo mirties dieną, dar prieš savaitę liepė atidengti kapą, kur buvo palaidojęs seserį, ir paskutinę valandą paprašė nunešti jį į Šv. Martyno koplyčią; ten mokinių prilaikomas priėmė komuniją, melsdamasis pakėlė į dangų rankas ir atidavė sielą Dievui.

Benedikto veikalas „Regula" išliko iki šių dienų kaip benediktinų gyvenimo taisyklių rinkinys. Pagal ją vienuoliai skiria po lygiai laiko maldai, mokymuisi ir fiziniam darbui. Žodžių Ora et labora - „melskis ir dirbk" - „Reguloje" nėra, bet jie tapo jos pagrindine mintimi, nes išreiškia jos dvasią. Šis ilgus amžius Vakarų vienuolynuose praktikuojamas religinio gyvenimo būdas buvo toks vaisingas, kad 1964 m. spalio 24 d. popiežius Paulius VI Benediktą paskelbė Europos globėju.

Italijoje šv. Benediktas yra Subiako, Monte Kasino ir Palermo globėjas. Dėl pataisyto sodininko peilio, kuris yra užuomina, kad benediktinai mokė žmones lauko darbų, kurių šie anksčiau nedirbo, Benediktas tapo žemdirbių globėju; dėl to, kad statė vienuolynus, globoja inžinierius ir architektus; jis padarė nekenksmingus nuodus, todėl globoja chemikus; be to, globoja katilius, moksleivius, speleologus. Kadangi jo vienuoliai įdirbdavo žemes, 1961 m. liepos 12 d. popiežius Jonas XXIII paskelbė jį melioratorių globėju.

Anksčiau šv. Benediktas būdavo minimas mirties dieną – kovo 31, net buvo priežodis „Šv. Benedikto proga kregždė po stogu", tačiau šventę perkėlus į liepos 11 d., šis posakis nebetinka.

Jam meldžiamasi sergant akmenlige, mat nuo šios ligos jis išgydė imperatorių Henriką II Vokietį; kadangi žinojo savo mirties dieną ir numirė gražiai, globoja mirštančiuosius.

Jis gelbsti nuo nuodų ir apsinuodijimo; nuo burtų ir velnio pagundų; išgydo akmenligę ir rožę.

Šv. Benediktas vaizduojamas su juodu vienuolio abitu, bet gali būti ir su baltu, kai norima pabrėžti, kad jis yra ir kitų benediktinų vienuolijų pradininkas - cistersų ir olivų, kurių abitai balti. Pasakojimų apie jo gyvenimą ciklų yra daug, tačiau alegoriniuose paveiksluose jis visada vilki vienuolio drabužį su gobtuvu, apsiaustą, laiko pastoralą kaip abato ženklą. Pastoralas - pagrindinis jo atributas. Dažnai šalia jo yra varnas su duonos kepaliuku snape - užuomina, kad varnas išgelbėjo jam gyvybę. Pagrindiniai atributai yra pastoralas, mitra, regulos knyga su įrašu „Melskis ir dirbk"; kiti atributai - varnas su duonos kepaliuku snape, taurė su dviem gyvatėmis, botagai, simbolizuojantys reguloje numatytas bausmes, ir sudužęs molio rėtis.

„Šventieji globėjai ir jų simboliai“ Fernando ir Gioia Lanzi. Alma littera.

   Petras paklausė Jėzų: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“
    O Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų sakau jums: pasaulio atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, taipogi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių. Ir kiekvienas, kas palieka namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“.

Pat 2, 1–9: Išganymui širdį palenki

Ps 34, 2–3. 4. 6. 9. 12. 14–15. P.: Visuomet aš Viešpatį gerbsiu, juo mano siela didžiuosis.

Evangelijos skaitinį komentuoja ses. Onutė Petraškaitė MVS

Šioje evangelijos ištraukoje apaštalas Petras yra labai praktiškas, klausdamas kas mums bus už tai, ką palikome? O apaštalai dėl Jėzaus paliko daug: savo namus, savo giminaičius, šeimas. Paliko tai, kas jiems buvo įprasta, išmokta per daugelį metų, kasdieniška. Petras ir kiti apaštalai leidžiasi į nuotykį su Jėzumi. Jie iš tiesų net nežino, kas jų laukia. Jėzus taip sužavi juos, perkeičia, kad jie seka Juo, nežinodami kas jų laukia.

Būdami praktiški laukia atlygio už tai, ką paliko – garbingos vietos Mesijo karalystėje, tik nežino, iš ko tas sostas bus padarytas, nežino, kad tai bus kankinystės, savęs visiško atidavimo ir didelės pasiaukojančios meilės Dievui sostas. Klusnumas Jėzui, atsidavimas būnant mokiniu, pasiaukojimas kuriant bendruomenes, išbandyta meilė Jėzui ir kitiems mokiniams ir net gyvybės atidavimas už tikėjimą Juo - bus to sosto kaina.

Klausdami apie karalystę, jie vis dar tikisi žemiškos karalystės atstatymo, jie dar neperpratę, kad ta karalystė bus visai kitokia, ją sudarys tikintys ir sekantys Jėzų, kad ji bus dvasinė tikrovė. Taip, ji bus Jėzaus sekėjų paveldima, vėliau išaugs į didelę bendruomenę – Bažnyčią. Tas sekimas Jėzumi duos vaisių, tačiau dažnai tie vaisiai žmogiškai žiūrint bus labai paprasti, ir neatneš žemiškos naudos, nei turtų. Tačiau dvasinėje tikrovėje ir vėliau istorijoje išaugs į didelį medį, nešantį šimteriopą vaisių.

Mokinių pasirinkimo kaina - kaip grūdui dirvoje numirti, taip atsiduoti Jėzui, numirti sau, ir laukti šimteriopų vaisių, ateinančių ir prinokstančių iš Dievo malonės, ne iš savęs.

Šiandien minimas šv. Benediktas, kuris dar vadinamas Europos globėju. Jo atsidavimo Dievui vaisiai matomi iki dabar - krikščioniškos civilizacijos Europoje vaisiai. Pats Benediktas norėjo „tik“ tarnauti Viešpačiui, nieko neturint brangesnio už Dievo meilę, sutariant tarpusavyje tarp krikščionių, vėliau mokinių, tapusių broliais, sėjant dvasinę ramybę aplinkui, ir per Dievo žodį bei maldą tarnauti broliams. Atsiduodamas Dievui negalvojo apie šimteriopą atlygį danguje, tačiau ta kukli tarnystė Dievui nešė ir tebeneša šimteriopą vaisių.

O kokių vaisių neša mūsų tarnystė žemėje čia, šiandien ir dabar? Kokio atlygio ir turtų tikimės mes, šiandienos krikščionys danguje?

Bernardinai.lt

vaikai

Turintys išskirtinių gebėjimų, talentingi, labai protingi, užsisklendę, abejingi socialiniams ryšiams. Taip populiariojoje kultūroje neretai pristatomi vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimų. Specialistai pabrėžia, kad taip piešiamas vaizdas nėra teisingas. Tam, kad žmonės su autizmo spektro sutrikimais būtų priimti visuomenėje, būtina ją šviesti apie šio sutrikimo įvairiapusiškumą ir sudėtingumą. Tuo tarpu tėvams svarbu suprasti, kad esant įtarimams, būtina kuo anksčiau nustatyti autizmo sindromą vaikui – tinkama priežiūra ir ugdymas tokiems vaikams ypač reikšmingi.

Anot mokslininkės iš Izraelio Yael Kimhi, dalyvavusios Šiaulių universitete vykusiame tarptautiniame logopedų suvažiavime ir daug metų dirbančios su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais, autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų įtraukimas į bendras veiklas turi prasidėti nuo pat pirmųjų vaiko ugdymo dienų.

Vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, kasmet vis daugėja. Statistika negailestinga: prieš 20 metų šį sutrikimą turėjo 1 iš 2500 vaikų, o dabar – 1 iš 68 vaikų. Būtent todėl kalbėti apie tai, šviesti visuomenę, dalintis gerąja patirtimi yra labai svarbu.

Apie visa tai ir dar daugiau kalbėjomės su Šiaulių universitete paskaitas studentams skaičiusia mokslininke, laikinai einančia Tarptautinio Levinskio edukologijos mokslų koledžo rektorės pareigas.

Visuomenėje egzistuoja įvairių stereotipų, mitų apie vaikus turinčius autizmo spektro sutrikimų. Kalbama, kad tokie vaikai yra labai protingi, turi išskirtinių gebėjimų. Kaip jūs apibūdintumėte, kokie tai vaikai?

Pastaruoju metu keitėsi autizmo samprata. Viena vertus, tokie vaikai gali pasižymėti labai aukštais kognityviniais gebėjimais, kita vertus, jie gali pasižymėti labai menkais socialiniais gebėjimais, prastu supratimu apie savo funkcinius gebėjimus. Be abejo, tokie vaikai gali pasižymėti ir ypač žemais intelektualiniais gebėjimas.

Vaikai su autizmo sindromu – tai vaikai, turintys socialinių ir komunikavimo sutrikimų, taip pat turintys elgesio sutrikimų: jie gali būti mėgdžiojantys aplinkinius, kategoriški, griežti, sunkiai priimantys pokyčius, nukrypimus nuo rutinos. Visai tai yra apibrėžimas, tačiau vis dėlto tai nepaaiškina, kokie yra tie vaikai iš tikrųjų ir kaip su jais dirbti.

Sutinku, kad dažniausiai visuomenėje kalbama apie tai, kad vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimų, yra mažieji genijai, kad jie yra labai protingi, tačiau tai tik dalis tiesos, kurią visuomenė gauna iš žiniasklaidos ir populiariosios kultūros. Iš tiesų, svarbiausias dalykas yra gebėjimas, žinojimas kaip su autizmo spektro sutrikimą turinčiu vaiku elgtis. Nesvarbu, ar jis yra išskirtinai gabus, ar turi daugiau sutrikimų – svarbu, kaip visuomenė priima šį vaiką.

Kaip su vaiku, turinčiu autizmo sindromą, turėtų elgtis visuomenė, bendruomenė, klasė?

Visų pirma turime suvokti, kas yra autizmas. Žiniasklaida, mokslas, o ir patys tėvai pasistengia, kad žinių apie autizmą būtų kuo išsamesnių. Tai labai svarbu, kadangi daugybė vaikų gali patekti į autizmo apibrėžimo lauką. Vaikai, turintys sunkių intelektualinių, komunikavimo sutrikimų, dažnai ugdomi specialiojo ugdymo mokyklose, kur tikėtina, kad personalas žino, kaip su tokiu vaiku dirbti. Jei toks vaikas ugdomas įprastoje mokykloje, mokytojams ir aplinkiniams dėl žinių trūkumo gali kilti problemų suprantant, ar vaikas iš tiesų protingas, ar tik apsimeta, ar jo elgesys tyčinis, ar vis dėlto tai sutrikimas.

Mano manymu, kuo daugiau žinių turime apie autizmo sindromą ir apie tai, kad jo požymiai yra labai įvairūs, tuo lengviau tiek vaikams, tiek patiems suaugusiems bendrauti, dirbti ir priimti į visuomenę autizmo sindromą turintį vaiką. Čia labai svarbus žiniasklaidos vaidmuo, kurios pagalba visuomenė gauna daugiau informacijos apie autizmą, iššūkius, parodant šį sutrikimą iš visų pusių, ir komunikuojant, kad tokie žmonės taip pat yra visuomenės dalis.

Tiesa, labai svarbu kuo anksčiau nustatyti autizmo sindromą vaikui ir atlikti tinkamas intervencijas, tačiau paprastai visuomenė dar nepakankamai suvokia šio dalyko reikšmę. Dažnai tėvai nusprendžia, kad vaikui viskas gerai, jis išaugs, susitvarkys. Deja, reikia suprasti, kad sutrikimo nustatymas kuo anksčiau, ieškojimas pagalbos bei tinkama priežiūra ir ugdymas yra svarbiausi dalykai.

Kas turi padėti visuomenei sužinoti, suprasti apie problemą, kad būtų galima tinkamai į ją reaguoti? Iš kur turėtų ateiti tikroji informacija, kai dabar dažniausiai viešojoje erdvėje autizmas piešiamas gana romantizuotai, sudarant įspūdį, kad žmonės, turintys autizmo spektro sutrikimų, yra vien genijai?

Šiuo metu yra išleistos kelios tikrai geros knygos, aprašančios autizmo sindromą turinčius vaikus. Vienos iš knygų autorius pats yra autizmu sergančio vaiko tėtis, kuris nuostabiai aprašė kasdienį gyvenimą, paminėdamas visus vaiko rėkimus, klyksmus įvairiose vietose, daiktų mėtymus... Mes turime parodyti abi tokio gyvenimo puses, atskleidžiant jo įvairiapusiškumą, sudėtingumą. Tai yra puiki priemonė šviesti visuomenę. Tokios problemos sprendimo būdo galimybę matyčiau šalies švietimo sistemoje.

Pavyzdžiui, Lietuvoje daug specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų ugdomi bendrojo ugdymo sistemoje kartu su bendraramžiais, tačiau reikia užtikrinti, kad ne tik genijai, bet ir gilių problemų turintys vaikai turėtų tokias pačias galimybes mokytis. Tokioje sistemoje vaikai kartu ugdomi nuo pat pirmųjų vaiko dienų. Mokytojai pripranta sutrikimų turinčius vaikus laikyti lygiais su kitais, o įprastai ugdomi vaikai mato mokytojų elgesį, nebemato, kad kažkuris vaikas yra kitoks, ir nepatiria sunkumų priimant turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių. Yra atlikta daugybė mokslinių tyrimų, kurių rezultatai rodo, kad maži vaikai neskirsto aplinkinių pagal kokius nors sutrikimus, skirtingumus – jie mato vaikus, kurie yra lygūs.

Kokių kompetencijų turi turėti šiuolaikinis pedagogas, dirbantis su specialių ugdymosi poreikių turinčiais vaikais inkliuzinėje klasėje?

Kai kalbame apie pedagogų profesinę kvalifikaciją ir kompetencijas įprastinėje mokykloje, reikėtų atskirti du jų formavimosi etapus: kompetencijos, įgytos iki pradedant dirbti mokytoju ir tos, kurios yra įgytos jau dirbant. Iki tol, kol pradedama dirbti mokytoju, yra labai svarbu turėti žinių apie įvairias negalias, sutrikimus, kaip vesti pamokas, kurių metu bus lavinami vaikų gebėjimai, priimti įvairovę, spręsti problemas, turėti pačių bendriausių specialiosios pedagogikos žinių. Šiuo metu yra vartojama sąvoka „universalus dizainas“, kuri kalba ne apie specialiuosius poreikius, o tiesiog poreikius. Pavyzdžiui, įprastoje klasėje yra ne tik autizmu sindromą ar kitokių sutrikimų turinčių vaikų, bet ir tokių, kurie išgyvena įvairiais emocines problemas, pvz., tėvų skyrybas, yra susierzinę, nes alkani, kadangi gyvena sunkiai besiverčiančioje šeimoje. Egzistuoja daugybė problemų, kurias įmanoma pakeisti.

Universalaus dizaino atveju mes kalbame apie tai, kad mokytojas visų pirma žvelgia į mokinius klasėje kaip į visumą, o tik paskui į kiekvieną vaiką individualiai. Pagalba, dėmesys, kurį suteiks mokytojas vienam vaikui, taip pat padės spręsti ir kito vaiko problemas. Pavyzdžiui, ne tik autizmo sindromą turinčiam vaikui naudinga, kai jo darbotvarkė yra pateikta vizualiai, visiems kitiems mokiniams taip pat bus naudinga, nes jie matys ką kuriuo metu jie veiks.

Grįžtant prie pedagogų kompetencijų, prieš tampant mokytoju, svarbu suprasti universalaus dizaino principą, priimant mokinių klasę kaip visumą ir tuo pačiu būnant atsakingu už visus vaikus. Tuo tarpu tapus mokytoju, svarbu mokytis dirbti su kiekvienu vaiku taikant atskiras metodikas, strategijas. Kita vertus, mes kalbame apie komandinį darbą. Mokykloje dirba pedagogai, padėjėjai, specialiojo ugdymo specialistai, logopedai. Pedagogas turi mokėti dirbti komandoje: turėtų imtis iniciatyvos ir prašyti pagalbos specialiojo ugdymo specialisto, logopedo ar kito kolegos, kad jis pakonsultuotų, kaip elgtis vienokioje ar kitokioje situacijoje. 

Koks yra švietimo sistemos ir pačios šeimos vaidmuo ugdant autizmo sindromą turintį vaiką?

Galiu pasakyti tik tiek, kad nesant bendradarbiavimo nebus pažangos. Daugeliu atveju pokyčius atneša patys tėvai, kadangi jie nebijo, drąsiai reikalauja to, ko reikia vaikui, ir nepasiduoda. Ypač daug pasiekiama, kai tėvai susivienija – jų balsas tampa stiprus. Labai svarbu yra leisti tėvams išsakyti, ko jiems reikia, ir tai išgirsti.

Mes taip pat kalbame apie komandą žmonių, kurie dirba su vaiku, o tėvai yra tos komandos dalis, todėl, jeigu girdėsime tik ugdymo specialistų, profesionalų nuomones, ignoruodami tėvų nuomonę, nepasieksime nieko. Tai būtų didžiulė klaida, kadangi ugdymo procese dalyvauja ir tėvai, todėl problemų sprendime turėtų būti ne mažiau kaip dvi nuomonės: tėvų, specialistų ir kitų.

Kaip manote, ar teisinga, kad tam, kad visuomenė bei valdžios atstovai išgirstų specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų tėvus, jiems reikia garsiai apie tai kalbėti? Kaip tai vyksta kitose šalyse? Ar vis dėlto tai yra pačių tėvų problema?

Negaliu pasakyti, ar tai gerai, ar blogai, tačiau tai laipsniškai kartojasi. Skirtingų šalių tėvų organizacijos dirba tarpusavyje, mokosi vieni iš kitų tam, kad galėtų suteikti viską, ko jų vaikams reikia. Visų pirma, vaikas priklauso tėvams, todėl tėvai už jį kovos ir niekas to neuždraus. Paprastai švietimo sistema yra finansuojama valstybiniu lygiu ir nesu girdėjusi nei vieno atvejo, kad vyriausybė tiesiog duotų tokį finansavimą ir nekontroliuotų jo panaudojimo. Viską lemia prioritetų nustatymas, tačiau, deja, specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai nėra dauguma, todėl ir nebus pirmasis prioritetas. Tokia yra realybė ir daug lengviau yra atnešti pokyčius ne iš vyriausybės pusės, o iš išorės, todėl būtent tėvai ir atneša didžiąsias permainas. Galima pasidžiaugti tuo, kad autizmo sindromą turinčių vaikų tėvų organizacijos kelia triukšmą ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu, bendradarbiaudami su kitų šalių tėvų organizacijomis, atnešdami pasaulinius pokyčius.

Baigdami grįžkime prie pačių autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų. Kokios jie yra asmenybės? Teigiama, kad rašytojas A. de Saint-Exupéry vieną garsiausių savo kūrinių „Mažasis princas“ parašė įkvėptas būtent autizmą  turinčio vaiko.

Išties, autizmo sindromą turintys žmonės gali įkvėpti kitus įvairiems darbams, kūriniams. Ir tai yra nuostabu! Kalbama, kad kompozitorius W. A. Mocartas ir mokslininkas A. Einšteinas taip pat turėjo autizmo sindromą. Jie yra pavyzdžiai labai sėkmingų žmonių. Tačiau yra ir kita pusė. Kartą viena mama man pasakė, kad jos sūnus nėra nei Einšteinas, nei Mocartas ir jais niekada nebus – jis yra tik vaikas, kuriuo aš turiu rūpintis, su juo nepaliaujamai dirbti, ir jam gyvenime pasiseks. Jeigu autizmu sergantis vaikas turi išskirtinių gabumų, tai yra puiku, o jeigu neturi? Visuomenei svarbu suvokti, kad vis tiek būtina ugdyti kitokį vaiką, su juo nuolat dirbti ir leisti jam būti pilnaverčiu piliečiu, visuomenės dalimi, tačiau ugdymas turi būti tinkamas.

Dažnai girdžiu, kad šeimos apsisprendžia neiti į parduotuves, restoranus su savo vaikais, kurie turi autizmo sindromą, vien dėl to, kad bijoma, jog  vaikui pradėjus neįprastai elgtis, tėvai bus apkaltinti vaiko neauklėjimu. Tėvams, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, yra be galo sunku, tuo tarpu visuomenė gali replikuoti, kad jie yra blogi tėvai, nes neauklėja vaikų, ir tai yra mažų mažiausiai nesąžininga tų tėvų atžvilgiu. Visuomenė turėtų būti tolerantiškesnė, priimti ir bandyti padėti arba bent jau netrukdyti tokioms šeimoms turėti savo privačią erdvę kad ir restorane. Tai, žinoma, yra nelengva, tačiau reikia suprasti, kad specialių ugdymosi poreikių turintys žmonės turi turėti erdvės, todėl šviesti visuomenę yra ypač svarbu.

Teksto autorė yra Šiau­lių uni­ver­si­te­to Ko­mu­ni­ka­ci­jos, rin­ko­da­ros ir nea­ka­de­mi­nės veik­los tar­ny­bos vy­res­nio­ji spe­cia­lis­tė.

Recenzija spausdinama iš trečiojo 2018 m. žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio. 

Ina Pukelytė, ŽYDŲ TEATRAS TARPUKARIO LIETUVOJE: Monografija, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2017, 192 p., 100 egz. Dailininkas Saulius Bajorinas. 

Praėjusių metų pabaigoje pasirodė Vytauto Didžiojo universiteto docentės, teatrologės, vadybininkės ir režisierės Inos Pukelytės monografija Žydų teatras tarpukario Lietuvoje. Mokslininkės tyrimą lydėjo ir savaip papildė jos statytas spektaklis Shalom, Bellissima! pagal autentišką dramatišką litvakės Bellos Shirin šeimos istoriją. Bella Shirin – „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ ambasadorė, spektaklis – šio projekto Atminties programos, kviečiančios pažadinti daugiakultūrę Kauno miesto atmintį, dalis. Spektaklio kūrėjai šiųmetės tarptautinės Teatro dienos proga buvo įvertinti Kauno „Fortūnų“ diplomais, na, o knyga visuomenei buvo pristatyta balandžio pradžioje. 

Pasak Pukelytės, vienas svarbiausių monografijos tikslų – rekonstruoti žydų teatro veiklas tarpukario Lietuvoje (1919–1940). Taip pat, ištyrus įvairius šaltinius ir palyginus juos su žydų diasporos teatro reiškiniais kitose pasaulio šalyse, nustatyti, kokią reikšmę Lietuvos žydų teatras turėjo tarptautinei žydų diasporos ir nepriklausomos Lietuvos teatro raidai. Tyrimo eigoje autorė rėmėsi ne tik Lietuvos periodikos, archyvų, bibliotekų, muziejų, bet ir užsienio archyvų (Yivo Niujorke, Yad Vashemo Jeruzalėje) medžiaga bei dokumentais: buvo išanalizuoti jidiš teatro trupių artistų, keliavusių po Lietuvą, sąrašai, teatrų draugijų steigimo aktai, susirašinėjimo su Lietuvos Švietimo ministerija dokumentai, žydų teatrų ir jų vadovų mokesčių bylos, užsienio artistų, atvykusių dirbti į Lietuvą, sąrašai, ikonografinė medžiaga. Surinktas archyvinis palikimas ir žydų kultūrai skirti lietuvių autorių darbai skatino autorę domėtis platesniu žydų teatro veik­los kontekstu, atsižvelgti į esamus žydų teatro tyrimus Europoje ir JAV. Dauguma žydų teatro fenomenui skirtų užsienio mokslinių studijų, pasak autorės, išleistos pastaraisiais dešimtmečiais, o tai rodo, kad „panašūs tyrimai yra aktualūs ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse“ (p. 12).

Mokslinės monografijos (nors iš pažiūros visai nedidukė knygelė panašesnė į studiją) žanras turi savo specifiką – tam tikrą metodologinį pagrindą, kuris iš naujo įprasmina žinomus ir nežinomus faktus, atveria tolesnes jų interpretavimo ir aktualizavimo galimybes. Kaip tokį pagrindą autorė pasitelkia atminties studijų (Maurice‘o Halbwachso, Jano ir Aleidos Assmanų), Zygmunto Baumano „takiosios modernybės“, Gilles‘o Deleuze‘o ir Félixo Guattari „nomadizmo“ teorijas ir sampratas. Teorinė refleksija ir bandymas įvardyti priežastis, kodėl Lietuvoje iki šiol nevyko platesni žydų kultūros tyrinėjimai, įrėmina istorinį žydų teatro „pasakojimą“. Pastarąjį sudaro teatrų jidiš (jam skirtas didžiausias knygos skyrius) ir hebrajų (trečioji, trumpiausioji knygos dalis) kalba pristatymas, jų formavimosi, raidos bei sklaidos ypatumų analizė, ryšiai su tuometiniais lietuvių teatro kūrėjais. 

Žydų teatras tarpukario Lietuvoje– visų pirma istorinis tyrimas. Ir galima numanyti, kad jis atsirado ne spontaniškai ir ne vien siekiant, kalbant knygą recenzavusio istoriko Lino Venclausko žodžiais, pozicionuoti Lietuvą kaip tarptautinių procesų dalyvę (tiesos dėlei reikia pasakyti, kad šis aspektas ne išimtis, o būdingas daugeliui tarpukario kultūros ir meno sričių). Greičiau autorė pabandė dar kartą ir savaip mūsų kolektyvinėje atmintyje įtvirtinti daugiakultūrės, globalios visuomenės užuomazgas liudijančios tarpukario Lietuvos vaizdą, užpildyti tas šalies teatro istorijos tuštumas, kurios atsirado dėl tiek tarpukariu, tiek posovietiniu laikotarpiu vyravusio etnocentristinio į ją požiūrio¹. Galima būtų pasakyti ir kitaip – knygą įcentruojanti „istorija“ reikšminga savo kultūrine orientacija į dabartį ir būtent per tai įgyja, Paulio Ricoeuro žodžiais tariant, ypatingą „istoriškumo“ savybę (pagal Jörn Rüsen, Istorika: Istorikos darbų rinktinė, Vilnius: Margi raštai, 2007, p. 45). Šią orientaciją atspindi ne tik autorės vartojami, bet ir pagrindžiami lokalumo ir globalumo, statiškumo ir judumo (tinkliškumo) konceptai, kurie, viena vertus, itin tinka žydų diasporai ir kultūrai apibūdinti, antra vertus, susišaukia su apskritai šiuolaikinės kultūros ir meno tendencijomis, grįstomis nebe etninio ar estetinio grynumo, o komunikaciniais ir skirtingas meno samp­ratas bei pavidalus (pavyzdžiui, aukštąjį ir pramoginį, nacionalinį/institucinį ir komercinį) suliejančiais principais. Tokia autorės pozicija leidžia iš naujo įvertinti žydų ir nacionalinio lietuvių teatro palikimą, ieškoti iki šiol apeitų abiejų raidos paralelių.

Jidiš teatro prigimtį Pukelytė įvardija kaip nomadišką (plg. „klajojančios žvaigždės“²), o jo organizacinę struktūrą kaip rizominę (Deleuze & Guattari) ir priešpriešina ją hebrajų bei nacionalinio lietuvių (Valstybės) teatro kamieninėms struktūroms, kurias aptariamu laikotarpiu stipriai veikė „centralizuota“, nacionalinio/tautinio valstybingumo idėja. Tad analizuodama jidiš teatro veiklas ir gyvavimo Kaune peripetijas (o jų būta ir dramatiškų, ir komiškų), Pukelytė atkreipia dėmesį į teatro antreprenerio/impresarijaus, kitaip tariant, vadybininko ar teatro savininko, vaidmenį formuojant tinklinę kultūros ir meno sklaidos sistemą. Ir supažindina su itin aktyviai į šią veiklą (taip pat ir visuomeninį Kauno gyvenimą) įsitraukusiomis asmenybėmis – spaustuvininku, Vasaros teatro Miesto sode ir „Naujojo žydų teatro“ (1928–1932) steigėju ir direktoriumi Gabrieliu Lanu (1874–1941), taip pat „Naujo [Naujojo] žydų teatro“ direktoriumi (nuo 1933) ir „Žydų mažumų teatro“ (1937) steigėju, užsienio menininkų gastrolių organizatoriumi Borisu Bukancu. Beje, pastarojo energinga veikla (rėmė lietuvišką „Jaunųjų teatrą“, „važinėjo užsieniuos, pasirašydamas sutartis su žymiais artistais, kurie gastroliuos Kaune“), užsienio artistų (greičiausiai be jokios meninės atrankos) gast­rolės klampino patį į skolas, vertė nuolat keisti gyvenamąją vietą.

„Naujasis žydų teatras“ užėmė išskirtinę vietą Kauno miesto gyvenime, tad susipažįstame su šio teatro aktore Sofija Gorfunkel (Erdi), kurios vaidybą analizavo lietuvių spauda ir net pats Borisas Dauguvietis, pasirodo, ją pažinojęs iš studijų Petrapilyje laikų – abu mokėsi pas tuos pačius mokytojus; taip pat su Menachemu Rubinu, Rudolfu Zaslavskiu, Rachele Berger ir kt. Su šiais vardais siejamas ir šio teatro pakilimo bei sustip­rėjimo laikotarpis. Nors teatras skundėsi dėl finansinių nepriteklių, oficialioji žiūrovų lankomumo statistika iškalbinga: 1930–1933 m. žydų teatrai – „Naujasis žydų teatras“, 1932–1933 m. sezoną veikęs „Žydų liaudies teatras“ ir Hebrajų vaidybos studija – Kaune lankyti itin gausiai, o 1931 m. viršijo net Valstybės teatro žiūrovų skaičių. Žvelgiant į knygoje pateiktus Kauno miesto statistikos metraščio duomenis (1938), matyti, kad po 1933 m. sumažėjęs žydų teatrų lankomumas atsigauna 1937 m., kai vienu metu dirba net keturios trupės: profesionaliomis laikytos „Žydų teatro Lietuvoje“ ir „Žydų mažumos teatro“ (jam vadovavo jau minėtas Bukancas, o vaidino ir metams meno vadove tapo viena žinomiausių jidiš teatro aktorių Ida Kamińska), trumpai gyvavusi „Jaunoji teatro grupė“, į kurią buvo susibūrę Lietuvoje gimę ir Hebrajų studiją baigę auk­lėtiniai, ir „Kauno žydų teatras“. Gaila, kad pateikdama šiuos duomenis autorė nepasigilino į politinę šalies atmosferą ir permainas Valstybės teatre; tikėtina, kad svetimtaučių Valstybės teatre „persekiojimas“ turėjo įtakos visų Kaune dirbusių menininkų nuotaikoms. Galbūt tuo galima paaiškinti ir faktą, kad publikos susidomėjimas buvo atvirkščiai proporcingas spaudos dėmesiui? O gal žiūrovai tiesiog „apgulė“ savo geriausius spektaklius šiuo laiku rodžiusią Hebrajų studiją? Antra vertus, žiūrovų gausą, pavyzdžiui, jidiš teatrų spektakliuose, lėmė šio teatro specifika – dažni komediniai ir muzikiniai (operetės) spektakliai, vaidmenims ar pastatymams kviestų artistų garsūs vardai traukė žiūrovus ne tik palaikyti kultūrinę diasporos raišką ir prisidėti prie jos tapatumo stiprinimo, bet ir patenkinti pramoginės kultūros poreikį, dėl ko spauda dažnai kritikavo tiek lietuvišką Valstybės, tiek jidiš teatrą. Trečia, svarbu ir tai, kad „horizontalioji“, takioji žydų teat­ro prigimtis iš tikrųjų įrodydavo savo gyvybingumą: užsidarius ar formaliai nustojus gyvuoti vienai trupei, gimdavo nauja, aktoriai migravo iš vieno teatro į kitą, spektakliuose dažnai vaidindavo „klajojančios žvaigždės“. Taip jauna ir gerbėjų Kaune persekiojimais išgarsėjusi aktorė Rachelė Berger 1936 m. tapo „Žydų teatro Lietuvoje“ vadove. Iš knygoje gausiai cituojamo Berger laiško Lietuvos Švietimo ministerijos Kultūros departamentui (tokių laiškų buvo ne vienas) sužinome ne tik apie šio teatro veiklą 1936–1937 m., bet ir pačios aktorės vadybinius sugebėjimus: jos pastangomis teatro repertuare atsirado Petro Vaičiūno Nuodėmingas angelas(režisavo teatro meno vadovas Jonas Turkowas, viename spektaklių vaidino Stasys Pilka), Kipro Pet­rausko jubiliejui organizuotas iškilmingas vaidinimas, kurio lėšos pervestos į Petrausko jubiliejaus fondą, teat­ras šelpė ginklų fondą, dažnai gastroliavo po Lietuvos miestus. Deja, nei vadovės rūpestis teatru, nei darbas su ryškiausiais, pasak Pukelytės, „tarptautiniu mastu pripažintais to meto jidiš teatro menininkais – broliais Turkowais, Runiču, Štenbergu, kurie [...] buvo Kauno teatrinio peizažo dalimi ir ženkliai jį papildė“ (p. 102–103), neužtikrino trupės kūrybinio ir finansinio stabilumo. Apskritai žydų teatrų finansavimas iš Lietuvos valstybės biudžeto išliko opus visą tarpukario laikotarpį.

Vis dėlto nepaisant intensyvaus ir įvairiaspalvio, migruojančio, kintančio ir tarptautiniais ryšiais bei „žvaigždėmis“ besiremiančio jidiš teatro, kurio vidines ir išorines trajektorijas savo tyrime nubraižo autorė, ne šis, o Hebrajų studija paliko kiek ryškesnį įrėžį ir Lietuvos žydų, ir nacionalinėje lietuvių kultūroje. Be abejo, jidiš ir hebrajų teatrų specifika turi gilias šaknis, tačiau tam tikromis aplinkybėmis ne rizominiai, o būtent kamieninės struktūros dariniai pajėgūs užtikrinti stabilumą, sukurti tradiciją, plėtoti novatoriškus atra­dimus.

Skyrius, skirtas hebrajų teatrui, vadinasi „Meninio teatro link“. Čia susipažįstame su hebrajų teatru „Habima“, kurį Balstogėje 1911 m. įkūrė Nahumas Zemachas. 1917 m. jis atvyko į Maskvą, į studiją prie Maskvos dailės teatro, kuriai ėmėsi vadovauti Konstantino Stanislavskio mokinys Jevgenijus Vachtangovas. „Habima“ teatro gastrolės Kaune 1926 ir 1938 m., per kurias buvo suvaidinti žymiausieji pasaulį apkeliavę Vachtangovo (Dibukas) ir vėliau Aleksejaus Granovskio (Urielis Acosta) statyti spektakliai, sukėlė tikrą furorą ir tarp kritikų, ir tarp žiūrovų. Turbūt tokios sėkmės paakinta, žurnalisto ir žydų teatro kritiko Aleksandro Mukdonio 1922 m. įkurta Žydų vaidybos studija antrą kartą gimsta 1926 m. kaip Hebrajų studija. Besivadovaudama studijiškumo ir profesionalumo kriterijais, trupė nuo pat pradžių pasuko vachtangoviškos – teatrališkos, laisvos nuo buitiškumo ir realizmo, universaliuosius ir nacionalinės žydų kultūros bruožus sujungusios sceninės estetikos kryptimi. Jauniems aktoriams pasisekė, kad į studijos darbą įsitraukė lietuvių, žydų ir rusų menininkai, o geriausius spektaklius pastatė Vachtangovo mokinys Michaelis Goras ir Michailo Čechovo bendražygis Viktoras Gromovas. Turint galvoje, kad Hebrajų studijos pakilimo laikotarpis sutapo su Andriaus Olekos-Žilinsko atvykimu į Lietuvą (jį, turėjusį statyti studijoje spektaklius, tačiau 1929 m. tapusį Valstybės teatro vadovu, pakeitė Gromovas), galima sakyti, kad visus šiuos menininkus vienijo bend­ras požiūris į teatro tikslus ir uždavinius, bendri kūrybiniai pamatai (autorės atogrąža į stanislavskišką mokyklą nėra tiksli, nepaisant ir mūsų teatro istoriografijoje įsigalėjusio panašaus požiūrio). Užbaigdama šį skyrių ir įvertindama Hebrajų studijos veiklą, Pukelytė teigia, kad „teatras hebrajų kalba nebuvo suprantamas platesniam žydų žiūrovų ratui, todėl negalėjo mėgautis tokiu populiarumu, kokiu mėgavosi jidiš teatras. [...] Hebrajų studijos auklėtiniai, kaip ir dauguma jidiš teatro aktorių, savo ateities su Kaunu ar Lietuva apskritai nesiejo – dauguma jų baigę studijas paliko Kauną, nesukūrę čia nei savo trupių, nei juo labiau mokyklų“ (p. 131).

Žydų teatras tarpukario Lietuvoje– tai pirmas itin detalus žydų, ypač jidiš kalba, teatrų Kaune pristatymas. Sakau „detalus“, nes autorė, supažindinusi su žydų teatro istorija, užfiksuoja visus, bent kiek prie šių teatrų kūrimo ir gyvavimo prisidėjusius asmenis, su jų labiau ar visai mažai žinomomis biografijomis. Šie vardai neabejotinai svarbūs – tie, kurie neišvyko, kurie liko Lietuvoje ir tęsė savo darbus, nė neįsivaizdavo gresiančios tragiškos lemties. Vis dėlto skaitant apie teatrą, norisi bent akies krašteliu pamatyti, koks gi tas teatras buvo. Knygoje minima gausybė kūrinių ir spektaklių, tačiau mažai sužinome, kaip jie iš tikrųjų atrodė. Jidiš teatrų kūrybiniai pakilimai ir atoslūgiai autorės dažnai „pridengiami“ veiklos produktyvumą ir intensyvumą simuliuojančiais „tarptautiškumo“, dėmesio „plačiosioms masėms“, „užsienio žvaigždžių“ pasirodymo kriterijais. Be to, pasitelkus šiuolaikinius lietuvių istorikų ar filologų darbus, teatriniam kontekstui galima buvo suteikti svaresnį istorinį, politinį ir kultūrinį žydų diasporos gyvenimo tarpukario Lietuvoje kontekstą. Pastarasis sušmėžuoja, tačiau ir paskęsta pasitelktuose archyviniuose dokumentuose, mokesčių bylose, o apie spektaklius sužinome iš spaudos atgarsių, kuriuos autorė dosniai perpasakoja, komentuodama recenzento išprusimą ar nusimanymą teatro reikaluose. Dėl to, sakyčiau, šiandien jau nebeįtikina ir „Habima“ teatro, apie kurį parašyta nemažai darbų įvairiomis kalbomis, pristatymas, autorės paremtas vien Aleksandro Gidoni ir Jokūbo Gotlibo kad ir autentiškais įspūdžiais vietinėje spaudoje.

Knygoje yra faktinių netikslumų, korektūros klaidų, ne visur vienodai autorei pavyko suvaldyti ir pačiai kritiškai įvertinti surastą ir būtinai norėtą paviešinti informaciją. Nepaisant šių trūkumų, galima sakyti, kad didžioji, „juodoji“ ir kartu reikalingiausioji darbo dalis – medžiagos surinkimas iš įvairiausių šaltinių ir žydų diasporos teatrinio „sąjūdžio“ išskleidimas – jau padaryta. Belieka laukti tų, kurie panorės sugrąžinti žydų teatrą iš globalios į lokalią kultūrinę erdvę. Autorės atliktas tyrimas pirmiausia užkrečia pačiu žydų teatro fenomenu – tarsi feniksu, vis kylančiu iš pelenų, skrajojančiu pasaulio platybėse, bet ir paliekančiu pėdsakus ten, kur apsistoja ilgesniam laikui. Be gilesnės šių pėdsakų analizės Kaunas ir tarpukario Lietuva taip ir liks viena iš tarpinių šio unikalaus teatro stotelių. 

¹Autorė turi galvoje akademinę Lietuvių teatro istoriją(2000–2009), kurios antrojoje knygoje (1935–1940) trumpai pristatyti žydų teatrai, veikę Kaune ir Vilniuje. Kadangi šios teatro istorijos tomai skirti lietuvių menininkams ir nacionalinio teatro formavimuisi bei raidai, kitų etninių grupių veiklos čia plačiau neanalizuotos. Turbūt dėl to Pukelytė, cituodama Lietuvių teatro istorijąsuklysta ir ją įvardija Lietuvos teatro istorija. Dėl panašių tikslų – tarpukario laikotarpio – autorė į savo tyrimą neįtraukia garsiosios „Vilniaus trupės“.

²Tai Šolom Aleichemo romano pavadinimas, kurį savo knygai Vagabond Starspanaudojo Pukelytės cituojama Nahma Sandrow (žr. Nahma Sandrow, Vagabond Stars: A World History of Yiddish Theater, Harper & Row, 1977).

EPA nuotrauka

Vyriausybė įpareigojo Užsienio reikalų ministeriją ir Vyriausybės kanceliariją prisidėti prie popiežiaus vizito Lietuvoje organizavimo.

Nutarta kompensuoti institucijoms faktiškai patirtas nenumatytas išlaidas, susijusias su prisidėjimu prie Popiežiaus 2018 m. rugsėjo 22–23 d. vizito Lietuvoje organizavimo: Užsienio reikalų ministerijai – ne daugiau kaip 1 200 000 eurų; Vilniaus miesto savivaldybei – ne daugiau kaip 108 900 eurų; Kauno miesto savivaldybei – ne daugiau kaip 162 907 eurus; Sveikatos apsaugos ministerijai – ne daugiau kaip 28 433 eurus; Vidaus reikalų ministerijai (Vadovybės apsaugos departamentui) – ne daugiau kaip 248 000 eurų.

„Nurodyti kompensuojamų išlaidų dydžiai yra preliminarūs ir bus tikslinami, atsižvelgiant į sudarytos darbo grupės Finansų ministerijai pateiktą išlaidų, susijusių su Popiežiaus vizito 2018 m. rugsėjo 22–23 d. Lietuvoje organizavimu, sąmatų vertinimą“,– sako Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis.

Numatoma sudaryti Vyriausybės kanclerio vadovaujamą darbo grupę, kuri vertins institucijų ir viešosios įstaigos Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybos pateiktų išlaidų, susijusių su Popiežiaus 2018 m. rugsėjo 22–23 d. vizito Lietuvoje organizavimu, sąmatų pagrįstumą ir efektyvumą. 

LRV informacija

Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija paskelbė kandidatų dokumentų priėmimo ir stojamųjų egzaminų datas. Norintys atsiliepti į kunigiškąjį pašaukimą, kviečiami 2018 m. liepos 23–27 d. (10–17 val.) pristatyti stojimo dokumentus (dokumentų sąrašą rasite čia) į Šv. Juozapo kunigų seminariją, Kalvarijų g. 325, Vilniuje. Stojamieji egzaminai vyks 2018 m. liepos 31 d.

„Jėzus ir šiandien kviečia darbininkus į savo vynuogyną! Kviečia, kad bendradarbiautume su Juo, kad pirma Jo eitume į visus miestus bei vietoves, kur Jis pats ketina vykti (plg. Lk 10, 1). Jei savo širdies gelmėje jauti šį kvietimą, raginame drąsiai ir ryžtingai atsiliepti į jį ir žengti kunigiško pašaukimo keliu!“ – rašoma seminarijos pranešime.

Daugiau informacijos ieškokite www.seminarija.lt ir facebook.com/Vilniausseminarija.

P. Jurkus Vokietijoje apie 1950 m.

Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis kretingiškis Pranas Jurkus su JAV Holokausto memorialinio muziejaus darbuotoja Ina Navazelskis 2012 m. balandžio 30 dieną įrašė savo, tada keturiolikmečio paauglio prisiminimus ir liudijimus apie 1941 metų Holokaustą Kretingoje. Šis anglų kalba darytas interviu tapo šio muziejaus žodinių liudijimų dalimi ir yra pasiekiamas internetu.

P. Jurkus gimė 1927 m. Onos (1895–1944 m.) ir Prano (1886–1958 m.) Jurkų šeimoje. Be jo, čia augo dar trys vaikai: Jadvyga (gim. 1924 m.), Adelė (gim. 1931 m.) ir Aldona (gim. 1937 m.). Šeima nuomojosi namą su žeme tuometinėje Kluonalių gatvėje, pietinėje miesto dalyje už dabartinio turgaus, toliau nuo miesto centro. Tėvas Pranas, kilęs nuo Jokūbavo, buvo nagingas dailidė ir statybininkas, Šiauliuose baigęs amatų mokyklą. Prie namų turėjo savo dirbtuves, nors daugiausia dirbdavo pas žmones, taip pat Kretingos pranciškonų vienuolyne. Nagingas dailidė pradžiugindavo šeimą ir darydamas įvairius medžio gaminius: dėžutes, indus, velykinius kiaušinius, kas tada buvo retenybė. Juos gaminant ir marginant dalyvaudavo visa šeima, juos noriai prieš šv. Velykas pirkdavo ir kretingiškiai. P. Jurkus savo šeimai buvo pagaminęs ir smuiką bei cimbolus, kuriais grodavo ir vaikai. Smuiko gaminimo paslapčių jį mokė labiau patyręs meistras žydų tautybės kretingiškis, vardu Motkis. P. Jurkus smuiko viduje buvo įrašęs ir savo pavardę. Po jo mirties muzikos instrumentai buvo perduoti Kretingos muziejui ir čia šiandien yra saugomi.

Šeima turėjo ir savo smulkų verslą – nuomodavo kretingiškiams tėvo padarytus oblius kopūstams smulkinti prieš juos rauginant. Nedidelis nuomos mokestis atitekdavo vaikams, nes kiekvienas turėjo „savo“ asmeninius oblius. Visi vaikai lankė pradinę mokyklą, vėliau gimnaziją. Tėvai buvo raštingi, skaitė knygas ir įvairius leidinius, o P. Jurkus turėjo ir Klaipėdos krašto tarme gotiškais rašmenimis spausdintą Bibliją. Šeima gyveno vidutiniškai, vaikai buvo gerai aprengti. 1938 m. jie įsigijo ir žemės sklypą, ruošėsi statyti savo namus, buvo įsigiję ir statybinių medžiagų. Deja, šio sumanymo nepavykus įgyvendinti, teko persikelti gyventi į dviaukštį mūrinį namą Kęstučio gatvėje prie žvyrduobės, šalia raudonų plytų pastato, kuriame nuo 1935 m. buvo įsikūręs miesto muziejus. Abu pastatai priklausė tam pačiam savininkui A. Vilkui. Čia gyvendama Jurkų šeima sulaukė 1940 m. sovietinės bei 1941 m. nacistinės okupacijos.

Kretingos pradžios mokykloje besimokantis P. Jurkus buvo be galo judrus, smalsus, visur norintis dalyvauti paauglys, aplinkinių laikytas net ir padykusiu. 1938 m. gegužės mėnesį, kilus pusę Palangos miestelio nuniokojusiam gaisrui, po kelių dienų smalsumo vedamas čia su keliais savo draugais 12 kilometrų pėsčiomis atkeliavo ir jis. Čia, Palangos pionierių stovykloje, 1941 m. birželio 22 d. rytą jis sutiko ir prasidėjusį SSSR–Vokietijos karą, nors pionierių organizacijai ir nepriklausė, į stovyklą pakliuvęs prikalbintas kaimynystėje muziejaus name gyvenusio pedagogo, muziejaus vedėjo Viktoro Lingio, stovykloje dirbusio vienu iš vadovų. Patyręs karo pradžios suirutės sunkumus besitraukiant Latvijos link, kartu su kitais keliais kretingiškiais pasienyje atsiskyrė nuo stovyklautojų būrio ir po dviejų sunkių kelionės pėsčiomis dienų pasirodė namuose, pradžiugindamas skausmingoje nežinioje gyvenusius namiškius. O kitą dieną jam jau pačiam su šeima ir daiktais teko trauktis už miesto nuo Kretingos centrą nuniokojusio gaisro, kilusio naciams padegus žydų maldos namus. Siaubingame gaisre sudegė miesto centras, katalikų bažnyčia, vienuolynas, apdegė ir gimnazija, nors gaisrininkai buvo atvykę net iš aplinkinių rajonų. Ugnies nepaliesti išliko Šv. Antano rūmai, kurių rūsiuose buvo kalinami nacistiniam režimui neįtikę žmonės, taip pat ir žydai vyrai.

Aldonos Jurkutės krikštynos 1937 m. Kluonalių gatvėje. Ona (sėdi pirma iš dešinės) ir Pranas (sėdi pirmas iš kairės) bei jų vaikai: Pranas (stovi pirmas iš kairės), Adelė (stovi atsirėmusi į tėvą) bei Jadvyga (stovi už Adelės) su krikštatėviais ir svečiais.

Liepos pradžioje, sekmadieniais, kai kretingiškiai melsdavosi senųjų kapinių Šv. Jurgio koplyčioje, nacių armijos pareigūnai šių rūmų kieme rengė parodomąsias žydų vyrų egzekucijas, kurių liudininku tapo ir P. Jurkus. Jis savo prisiminimuose Amerikos lietuvių 2010 m. lapkričio 6 d. dienraščio „Draugas“ numeryje „Neužmirštami 1941-ųjų metų įvykiai“ rašė:

„Paskelbtas vokiečių rengiamas spektaklis suintrigavo miesto žmones. Galbūt kai kurie žinojo, kiti gal tik nujautė, kas ten vyks. Vis dėlto susirinko nemažai smalsuolių bei šiaip žioplių. Šv. Antano namelis buvo apie trys šimtai pėdų nuo tvenkinio, tarp jų – didelis žvyruotas kiemas, apsuptas iš šiaurės rytų pusės smėlėta pakrantės kalva, o toliau – mažas takelis ir naujųjų kapinių akmeninė tvora. Pietinėje pusėje matėsi lurdo grotos kalva, jos užpakalinė dalis, o rytinėje pusėje – buvusios elektros jėgainės apdegęs akmeninis pastatas. Bematant pradėjo rinktis žmonės prie akmeninės kapinių tvoros, vaikai užlipo ant jos, drąsesni stebėtojai būrėsi arčiau smėlėtos pakrantės... Pirmiausia kieme pasirodė pustuzinis neeilinių vokiečių kareivių, tik su pistoletais prie diržų. Žmonės šnibždėjo, kad tai specialūs „smogiamieji“ SS daliniai. Dar buvo keletas vokiečių kareivių su kariškais šautuvais. Jie apsupo kiemą ratu – tai buvo sargyba. Netrukus pasigirdo švilpukas ir iš rūsio ristele buvo išvaryta apie šešiolika vyrų.

Manyta, kad tai pasislėpę žydai buvo sugaudyti per praėjusias dvi savaites frontui praėjus. Visi buvo padoriai apsirengę. Vieni su kostiumais, kiti vienmarškiniai, daugiausia jauni, stiprūs vyrai. Buvo keletas ir senesnio amžiaus, pavargusių, matyt, jau anksčiau kankintų. Iš vokiečių rankose laikomų lazdų ir kuolų žmonės suprato, koks čia „spektaklis“ vyks. Žydams buvo įsakyta bėgti ratu. Nukritus pirmiesiems kirčiams ant žydų nugarų, kai kurie žmonės pasijuto nejaukiai ir pradėjo skirstytis. Žiūrovų sumažėjo, bet mušimas padidėjo. Smogikai, nusivilkę švarkus, atsiraitę rankoves, talžė, raižė kankinamųjų nugaras, kojas, galvas, nesvarbu, kaip ir kur, kad tik suteikus daugiau skausmo... Budeliai privertė stipresnius vilkti sukritusius pusgyvius į tvenkinį, kad atsigautų. Vėl ratu vaikomi net ir klūpsčiomis bei mušami pasidarė nepanašūs į žmones. Drabužiai šlapi, smėlėti, purvini, kraujas sunkėsi per sudraskytus drabužius...

Kankinimai tęsėsi gal pusvalandį be perstojo. Tie, kurie visai sukrito ir atrodė negyvi, o tvenkinio vanduo nebeatgaivino, buvo sumesti į prie tvenkinio esančią statybinių kalkių duobę, ir atėjęs vokietis su pistoletu juos pribaigė. Seansui įpusėjus, žiūrovai visai išnyko... Gal po valandos kankinių pusė liko gyvų, žinoma, iškankintų, suluošintų ir žaizdotų bei pusiau gyvų. Jie buvo suvaryti atgal į rūsį. Vokiečiai pranešė, kad kitą sekmadienį tuo pačiu laiku toje pačioje vietoje bus tęsiama toliau... Šis įvykis sukrėtė visus miesto gyventojus.

Pirmadienio rytą keletas vaikų nubėgome prie tvenkinio kalkių duobės pažiūrėti negyvųjų. Čia radome jau iš vakaro parvarytus miesto ir apylinkės ūkininkus su arklių vežimais, kad nugabentų lavonus į žydų kapines, taip vadinamą „žydkapį“, esantį Akmenos upės pakrantėje. Buvo koktu žiūrėti, kaip lavonus kėlė iš kalkių duobės ir krovė vieną ant kito į vežimus... Kaip buvo pranešta praėjus savaitei, sekmadienį, tuo pačiu laiku, įvyko toks pat seansas. Žinoma, žioplių susirinko labai nedaug. Suaugusieji tiesiog vengė tą sekmadienį eiti iš namų. Gatvės buvo tuščios. Šį antrąjį sekmadienį kankinimas kartojosi... Žinau, kad buvo ir trečias mušimas, bet negaliu pasakyti apie ketvirtąjį, nors kitas, šias skerdynes matęs, mano, kad yra buvę keturi kartai...“

P. Jurkaus pagamintas smuikas – šiandien Kretingos muziejaus eksponatas.

Šių baisių įvykių liudininkas P. Jurkus 1944 metų vasarą, nors ir būdamas nepilnametis, kartu su keliais kretingiškiais bičiuliais pasitraukė į Vokietiją. 1957 m. persikėlęs gyventi į JAV, tapo žinomu Lietuvių bendruomenės veikėju, geru savo profesijos specialistu, bet čia jau kitos publikacijos tema.

Šiandien jo aprašytoji žmonių žudynių vieta šalia Šv. Antano namelio gerokai apleista. Nugriovus sovietmečiu čia stovėjusius garažus, buvo kalbama apie čia numatomą statyti Pranciškonų gimnazijos sporto salę. Kilus dalies visuomenės pasipiktinimo bangai, apie šio sumanymo įgyvendinimą šiandien viešai nekalbama, nors galutinai šios minties gal ir neatsisakyta. Kretingos miesto centre esantis gimnazijos tvenkinys su tarpukariu pastatytais Šv. Antano rūmais ir jame įsikūrusiu muziejumi, lurdu, Pranciškonų gimnazija, sutvarkius aplinką, įamžinus ir pagerbus čia nacių ir sovietinių okupantų nukankintus žmones ,taip pat pranciškonus vienuolius, prisidėjusius prie miesto raidos ir jo istorijos kūrimo, galėtų tapti kretingiškių ir turistų traukos vieta. Šalia esančios kapinės, netrukus duris atversianti restauruota grafų Tiškevičių koplyčia-mauzoliejus kartu sudarytų jaukų miesto istorijos kompleksą. Istorija, kokia skaudi ji bebūtų, yra mūsų visų istorija ir tik ją pažinodami galėsim kurti geresnę ir teisingesnę visiems jos žmonėms savo valstybę.