Jėzui bekalbant su Jono mokiniais, prisiartino vienas sinagogos vyresnysis, pagarbino jį ir tarė: „Ką tik mirė mano dukrelė. Bet ateik, uždėk ant jos ranką, ir ji atgis“. Jėzus tuoj pat nuėjo paskui jį kartu su savo mokiniais. 
    Ir štai moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė jo apsiausto apvadą. Mat ji pati sau kalbėjo: „Jei tik palytėsiu jo drabužį – išgysiu“. 
    Jėzus, atsigręžęs ir ją pamatęs, tarė: „Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave“. Ir tą pačią akimirką moteris pagijo. 
    Atėjęs į sinagogos vyresniojo namus ir pamatęs vamzdininkus bei raudančią minią, Jėzus paliepė: „Išeikite, nes mergaitė ne mirus, o miega“. Jie tik juokėsi iš jo. Kai minia buvo išvaryta, jis įžengė vidun, paėmė mergaitę už rankos, ir ji atsikėlė. Garsas apie tai pasklido po visą aną kraštą.

Oz 2, 16. 17b–18. 21–22: Sutuoksiu tave su savim visam laikui

Ps 145, 2–3. 4–5. 6–7. 8–9. P.: Viešpats švelnus, maloningas

Evangelijos skaitinį komentuoja ses. Onutė Petraškaitė MVS

Jėzus bendrauja su nusidėjėliais ir tais, kurie patira ligą bei kančią, net stovi mirties akivaizdoje, turbūt atidžiau ir jautriau negu kitose vietose. Kyla klausimas, kodėl Jėzus nevengia bendrauti su nusidėjėliais, ir su tais, kuriuos žydai laiko nešvariais, suteptais?

Turbūt atsakymas vienas: „ne sveikiesiems reikia gydytojo“, o būtent tiems, kurie serga. Tiems, kurių širdys labiau tuo metu atviros ir jautrios priimti Jo gailestingumą, pagalbą, Jo rodomą užuojautą. Moteris, paliesdama Jėzų pagal žydų teisę ir papročius turėtų padaryti jį nešvariu. Tačiau Jėzus dėl mūsų nebijo tapti „nešvariu“, „suteptu“ mūsų ligomis, rūpesčiais, problemomis ir kančiomis.

Šioje evangelijos ištraukoje moteris nori likti nežinoma ir nematoma, tačiau Jėzus atkreipia į ją ne tik savo, bet ir kitų žvilgsnį. Savo žvilgsniu Jėzus padrąsina ir sustiprina išgijusią moterį, sakydamas „Tavo tikėjimas išgydė tave.“ Jėzus atkreipia dėmesį, kad tikėjimas ne magija, bet tai Dievo galia. Jėzaus buvimas užtikrina, kad net juodžiausiose valandose nesame vieniši. Jėzus sustiprina tos moters vidinį tikėjimą.

Prisiliesdamas prie mūsų žaizdų, Jėzus gydo jas ir stiprina mūsų vidinį tikėjimą bei pasitikėjimą juo. Labai dažnai niekam nenorime pripažinti savo žaizdų, niekam nenorime jų rodyti: ką gi kiti pamanys pamatę, gal palaikys mus silpnais, gal eilinį kartą užgaus arba išjuoks?

Jėzus nori gydyti mūsų vidinį sužeistumą, pažeidžiamumą, dažnai kitiems nematomą. Jis vėl nori atstatyti mūsų žmogiškąjį orumą, nori padaryti visaverčiais, pilnais žmonėmis, todėl ir nužengia į visus mūsų vidinius sužeistumus, kad keltumės iš jų ir būtume pagydyti.

Mums, kaip tai moteriai, telieka patikėti, kad Jis gali išgydyti, jei tik prisiartinsiu prie Jo. Dažnai tas priartėjimo kelias būna ilgas, kartais daug ilgesnis negu mūsų ligų istorijos... Jėzus išgydo moterį, kuri visuomenės yra atstumta, gal net laikoma antrarūše, visuomenėje, kur moterys iš viso nebuvo gerbiamos ir idealizuojamas. Ji nežino, ar ir Jėzus jos neatstums, neatmes, bet tiki ir supranta, kad tai vienintelis būdas išsigelbėti – pagyti.

Atstumtieji visada neturi ko prarasti, nuolankiai rizikuodami ir rodydami savo pasitikėjimą Asmeniu. Jie gali mus pamokyti to priklausymo nuo Dievo malonės, kuria mes tikintys žmonės (laikantys save tokiais) dažnai pamirštame ir darome viską lyg tai priklausytų vien tik nuo mūsų.

Šis moters išgydymas yra įpintas į kitą pasakojimą - mergaitės prikėlimą sinagogos vyresniojo namuose. Abu pasakojimai atkreipia dėmesį į tikėjimo tikrumą, į pasitikėjimą Jėzumi net iki kraštutinumo. Abu jie atkreipia dėmesį į priklausymą nuo Dievo malonės, ten kur jau žmogiška veikla nebeįmanoma, kur peržengiama į malonės sritį, kurioje veikti gali tik Dievas. Sinagogos vyresnysis turi nusižeminęs prašyti Jėzaus prikelti jo dukrą. Supranta, kad žmogiškai mąstant, tai yra neįmanomas dalykas, tačiau jo viltis yra Jėzuje, kurį pažįsta, pripažįsta ir tikisi, laukia iš Jo stebuklo.

Kodėl būtent šitiems žmonėms suteikiama tokia malonė? Kodėl jiems? Bet jeigu jiems, tai gal ir man bus suteikta malonė, ten kur labiausiai jos reikės mano suspaudimuose ir kančiose? O reikalaujama tik vieno – tikėti ir pasitikėti Jėzumi. Šitie žmonės turbūt savo kančioje ir ligoje yra visuomenės pakraštyje, ypač ta moteris. Ne veltui ir dabartinis popiežius Pranciškus atkreipia dėmesį į tuos pakraščius, kad būtent visus pasiektų Jėzaus gailestingumas ir malonė. Bet dar svarbu tai, kad mes, krikščionys dalindamiesi tais Jėzaus gailestingumo turtais patys tampame turtingesni ir malone, ir gailestingumu ir net savo tikėjimu. Taip pat mokydamiesi iš kitų, daug ko išmokomi esame ir patys, ir tokiu būdu tampame „krikščioniškesni“- panašesni į Jėzų, kuris savitu būdu vis prisiliečia prie kiekvieno, ir gydo, moko, stiprina, guodžia, rodo kelią ir veda tuo tikėjimo keliu.

Matas, aprašydamas Jėzaus susitikimus su žmonėmis, parodo mums, koks yra Jėzus, kokį pavyzdį mums palieka, kad galėtume jį sekti, pilnai priartėdami prie Jo, tiesiog prisiliesdami Jo. Kaip pats Matas buvo Jėzaus paliestas ir perkeistas, taip ir mus moko būti, tapti Jėzaus paliestiems, perkeistiems, kviečia įsileisti į pačias savo vidaus ir sielos gelmes. O tikslas tik vienas – tam, kad galėtume panašėti į Jėzų, būti Jo perkeisti ir tada nebijoti Juo sekti.

Šią savaitę minėsime palaimintąjį Jurgį Matulaitį, kuris irgi kiekvieną sutiktą žmogų mokė blogį nugalint gerumu, patraukti prie Dievo, prie susitikimo su Jėzumi, kuris vienas turi galią pakeisti ir perkeisti mūsų gyvenimus idant turėtumėm tos Dievo malonės apsčiai ir jos pripildyti ja gyventumėm, džiūgautume ir dalintumės tuo turtingumi vieni su kitais.

Bernardinai.lt

Liepos 9 d. minime 19 Gorkumo miesto kankinių.

XVI a. vykstant religiniams karams, apie 1570 m. įsigalint protestantams, o ypač kalvinistams, Nyderlanduose iki to laiko buvę katalikiški miestai vienas po kito buvo užimami kalvinistų kariuomenės, kovojančios su ispanais ir katalikais. 1572 m. balandžio 1 d. kalvinistų kariuomenė užėmė Brielio ir Vlissingeno miestus. 1572 m. birželio mėnesį užimti Dortrechto ir Gorkumo miestai.

Gorkumo mieste buvo suimti devyni pranciškonai vienuoliai: Nikolasas (Nicholas Pieck, Gorkumo miesto pranciškonų ordino gvardijonas), Jeronimas (Hieronymous) iš Verto, Gorkumo miesto pranciškonų ordino vikaras, Teodoras (Theodorus van der Eem) iš Amersforto, Nikolasas (Nicholas Janssen Poppel) iš Hezės, Antonijus (Antonius) iš Danijos, Godvaerdas (Godvaerd) iš Melvereno, Antonijus (Antonius) iš Verto, Antonijus (Antonius) iš Hornaero ir Pranciškus (Franciscus van Rooy) iš Briuselio. Taip pat du broliai iš kitų vienuolių ordinų: Petras (Peter) iš Asšo ir Kornelijus (Kornelius) iš Vyko.

Netrukus į kalvinistų rankas pakliuvo parapijos kunigas iš Gorkumo miesto Leonardas (Leonardus Vechel), jo asistentas ir mokinys Nikolasas (Nicolaas Janssen Poppel) iš Veldo, taip pat Gotfridas (Godefried van Duynsen) Gorkumo miesto kunigas ir Johanesas (Johannes Lenartz) iš Oisterwljko (Augustinų ordino Gorkumo miesto konvento vyresnysis). Suimtieji buvo nugabenti į kalėjimą ir ten kankinami.

Prie kankinamų penkiolikos vienuolių ir kunigų buvo pagauti ir atvesdinti dar keturi vienuoliai: Dominikonas Johanesas (Johannes van Hoornaer) iš Kelno, Norbertinas Jakobas (Jacobus Lacops) iš Oudenaro miesto, Adrijanas (Adrianus Janssen) iš Hilvarenbeko ir Andreasas (Andreas Wouters) iš Heinenordo. Po ilgų (nuo birželio 26 d. iki liepos 6 d.) nepaliaujamų kankinimų, išniekinimų ir užgauliojimų kalėjime, pirmieji penkiolika buvo vežiojami po miesto apylinkes, kur vietiniai gyventojai galėjo apžiūrėti „nusikaltėlius“ ir išreikšti savo nepasitenkinimą juos įžeidinėdami.

Liepos 8 d. įvyko teismas, kurio metu visi 19 vienuolių ir kunigų buvo žiauriai kankinami reikalaujant išsižadėti katalikų tikėjimo (visų pirma – tikėjimo tikru Kristaus buvimu Eucharistijoje) ir viešai pripažinti, kad popiežius nėra Kristaus įpėdinis Bažnyčioje. Teisme jie buvo apkaltinti ir pasmerkti mirčiai. Liepos 9 d. naktį visi 19 atiduoti susirinkusiai įtūžusiai miniai, kuri žiauriai visus išniekino ir nužudė. Mirusių kankinių kūnai buvo neatpažįstamai sudarkyti.

19 vienuolių ir kunigų kankinio mirtimi mirę Gorkumo mieste (Nyderlandai) 1572 m. liepos 9 d.:

Šv. Adrijanas (Adrian Janssen, taip pat vadintas Adrian Beanus) – Norbertinų ordino vienuolis, mirė kankinio mirtimi būdamas apie 40 metų.

Šv. Andreasas (Andreas Wouters, taip pat vadintas Andries) – Pranciškonų ordino vienuolis, atgailaujantis atsivertėlis iš liuteronų tikėjimo, mirė kankinio mirtimi būdamas apie 30 metų.

Šv. Antonijus (Antonius) – Pranciškonų ordino vienuolis, mirė kankinio mirtimi.

Šv. Antonijus (Antonius) – Pranciškonų ordino vienuolis, mirė kankinio mirtimi būdamas apie 49 metų.

Šv. Antonijus (Antonius, taip pat vadintas Willehad) - Pranciškonų ordino vienuolis, mirė kankinio mirtimi būdamas apie 90 metų.

Šv. Kornelijus (Kornelius, taip pat vadintas Cornelis) – Pranciškonų ordino vienuolis, mirė kankinio mirtimi būdamas apie 24 metų.

Šv. Godfrėjus (Godfrey, taip pat vadintas Govaert, Godvaerd) – Pranciškonų ordino vyresnysis vienuolis, dailininkas, mirė kankinio mirtimi būdamas apie 60 metų.

Šv. Godfridas (Godfried van Duynen, taip pat vadintas Govaert) – parapijos kunigas, mirė kankinio mirtimi būdamas apie 70 metų.

Šv. Jakobas (Jacob Lacops) – Norbertinų ordino vienuolis, atgailaujantis atsivertėlis iš liuteronų tikėjimo, mirė kankinio mirtimi būdamas apie 31 metų.

Šv. Pranciškus (Franciscus van Rooy, taip pat vadintas Frans) – Pranciškonų ordino vienuolis, mirė kankinio mirtimi būdamas apie 23 metų.

Šv. Jeronimas (Hieronymous Weerden, taip pat vadintas Jeronymus) – Pranciškonų ordino vienuolis, misionierius (Palestinos misija), Nyderlandų pranciškonų vienuolynų vikaras, mirė kankinio mirtimi būdamas apie 50 metų.

Šv. Johanesas (Johannes Lenartz) – Augustinų ordino vienuolis, kapelionas, mirė kankinio mirtimi būdamas apie 68 metų.

Šv. Johanesas (Johannes van Hoornaer, taip pat vadintas Johannes von Koln) – Dominikonų ordino vienuolis, parapijos kunigas, mirė kankinio mirtimi.

Šv. Leonardas (Leonard Vechel, taip pat vadintas Lenaert) – parapijos kunigas, mirė kankinio mirtimi būdamas apie 45 metų.

Šv. Nikasijus (Nicasius) – Pranciškonų ordino vienuolis, parapijos kunigas, mirė kankinio mirtimi būdamas apie 40 metų.

Šv. Nikolasas (Nicholas Janssen Poppel, taip pat vadintas Nicolaas) – parapijos kunigas, mirė kankinio mirtimi.

Šv. Nikolasas (Nicholas Pieck, taip pat vadintas Claes), Nyderlandai – Pranciškonų ordino vienuolis, mirė kankinio mirtimi būdamas apie 38 metų.

Šv. Petras (Peter) iš Assche‘o miesto, Nyderlandai – Pranciškonų ordino vienuolis, mirė kankinio mirtimi būdamas apie 42 metų.

Šv. Teodoras (Theodore van der Eem, taip pat vadintas Dirk) – Pranciškonų ordino vienuolis, mirė kankinio mirtimi būdamas apie 73 metų.

Popiežius Klemensas X (1670–1676 m.) 1675 m. lapkričio 24 d. beatifikavo, o 1867 m. birželio 29 d. popiežius Šventasis Pijus IX (1846–1878 m.) kanonizavo Gorkumo kankinius.

Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) vienuolyne iki 1958 m. buvo paveikslas, vaizduojantis Gorkumo kankinius. Šiuo metu paveikslas saugomas Lietuvos dailės muziejuje. Paveiksle pavaizduota devyniolikos Gorkumo katalikų dvasininkų kankinystė. Dešiniajame kampe pavaizduota juos laiminanti Bažnyčia (moters figūra su kryžiumi ir popiežiaus valdžios ženklais), taip pat angelų nešama taurė, simboliškai siejanti kankinių kraują su Kristaus auka ir Eucharistijos sakramentu.

Įrašas lotynų kalba paveikslo apatinėje dalyje:

„B. B. Martyres Gorcomienses Undecim ex Ord: F.F.Min: Reg: Obseruantiae S. Francisci Nicolaus/cum sociis et asti. Octo dversi pro Fide orthodoxa passi. 9 Juli. 1572. Eorũ comemoratio Romae Sub Clemente Cotenissime celebrata/An 1676 17 mai“

Parengė Juozapas Blažiūnas

„Misija Sibiras“ nuotrauka

Birželio pabaigoje paskelbta žinia, jog Rusijos Federacijos ambasada Lietuvoje atsisako „Misija Sibiras‘18” komandai išduoti vizas, sukėlė diskusijų bangą viešojoje erdvėje. Situacijai nepasikeitus, projekto organizatoriai teigia, jog šiemet abi ekspedicijų komandas išlydės atlikti savo misijos politinių kalinių laidojimo vietose Kazachstane.  

„Sibiras yra kur kas platesnė nei vien geografinė sąvoka, o tremties vietos egzistuoja ir už Rusijos Federacijos ribų. Tremtį ir kalinimus mūsų tautiečiai patyrė ir dabartinėse Kazachstano, Tadžikistano, Gruzijos teritorijose. Šiemet buvo nuspręsta vykti į Kazachstaną, kur dalis mūsų tautiečių kalėjo lageriuose ir priverstinai dirbo darbo stovyklose“, – teigia projekto vadovė Raminta Kėželytė.

Kazachstano teritorija yra antra pagal lietuvių kilmės asmenų tremties, įkalinimo ir palaidojimo mastą – ją lenkia tik Rusijos Federacija. Skaičiuojama, jog į šias vietas buvo perkelta beveik 50 000 lietuvių. „Misija Sibiras’18” dviejų ekspedicijos komandų darbai čia planuojami Karagandos, Džezkazgano ir Balchašo apylinkėse.

„Misija Sibiras“ ekspedicijai atsakingai ruošiasi visus metus: kruopščiai planuojami maršrutai, ieškoma tremties vietų, jose gyvenančių lietuvių. Pasak organizatorių netikėta žinia dėl vizų sukėlė daugybę papildomų rūpesčių ir problemų, kurias projekto komanda atsakingai sprendžia. Šiuo metu organizatoriai daro viską, kad ekspedicijų komandos įgyvendintų tikslus Kazachstane. Naujasis ekspedicijos maršrutas reikalauja ne tik nenumatytų išlaidų, bet ir dar daugiau visuomenės pagalbos: surandant kuo daugiau žmonių, patyrusių kalinimus šiame krašte, ar jų artimųjų, ir galinčių pasidalinti emocijomis ir istorijomis. Žmonės, kurių artimieji kalėjo Karagandos, Džezkazgano ar Balchašo apylinkėse, gali susisiekti su organizatoriais el. paštu jauniems@jauniems.lt, pasidalinti turimomis istorijomis, ir taip padėti efektyviau suplanuoti ekspedicijos maršrutą.

„Misija Sibiras“ ekspedicija Kazachstane paskutinį kartą lankėsi 2009 m., šio krašto gamtinės sąlygos smarkiai skiriasi nuo tokio Sibiro, kokį atrandame Rusijoje. Kazachstano pietuose temperatūra vasarą gali pakilti net iki 45 laipsnių karščio, o stepėse galima sutikti nuodingų skorpionų ar vorų.

„Sibiro ir Kazachstano sąlygos skiriasi, tačiau pagrindinis ekspedicijos tikslas – ne. Kazachstane sunkiau rasti pavienių lietuvių kapų, kadangi politiniai kaliniai čia buvo laidojami masinėse kapavietėse, tačiau čia numatoma dar daugiau iššūkių: ieškant Kazachstane tebegyvenančių lietuvių bei tvarkant paminklinius atminimo ženklus“, – sako vienas iš ekspedicijų vadovų Arnoldas Fokas.

Visi norintys išlydėti komandas ir palinkėti joms sėkmės, yra laukiami išlydėjimo renginyje. Iki šiol tradiciškai ekspedicijos iškeliaudavo liepos 17-ąją – Pasaulio lietuvių vienybės dieną. Bet dėl pasikeitusio „Misija Sibiras‘18” ekspedicijų maršruto teko koreguoti ir jų išlydėjimo datą – abi ekspedicijos komandos Kazachstano kryptimi iškeliaus liepos 19 d. 8 val. iš Vilniaus geležinkelio stoties. Prisidėti prie ekspedicijos taip pat galima trumpaisiais numeriais 1891 – auka 2 EUR arba 1892 – auka 3 EUR.

„Scanoramos“ satelitinio ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ organizatoriai Dmitrijus Gluščeviskij ir Aleksas Gilaitis. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Tūkstančiai darbo valandų, dėlionės, jungiančios kelias šalis ir net kontinentus, užuominų paieška laikraščių archyvuose: kino restauratorių darbas dažnai panašesnis į įmantrią detektyvinę istoriją nei į nuobodžią archyvaro rutiną. „Scanoramos“ satelitinio ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ organizatoriai Aleksas Gilaitis ir Dmitrijus Gluščeviskij pasakoja, kodėl senienų prikėlimas naujam gyvenimui – ne tik iššūkis, bet ir pareiga.

Nors daugeliui žmonių kinas tėra vienas iš daugelio pasilinksminimo šaltinių, tačiau juk filmuose užfiksuojami ne tik mylimų personažų nuotykiai, bet ir ištisi istoriniai laikotarpiai bei svarbių istorinių įvykių refleksijos. Istoriškai ir estetiškai vertingi kūriniai – svarbūs atminties krištolai, galintys akimirksniu nukelti žiūrovą į kitas epochas ir suprasti jose vykusius reiškinius.

Juostas naikino, nes jos užėmė daug vietos

Nors sakoma, kad geri meno kūriniai nesensta, to tikrai negalima pasakyti apie kino juostas.

„Net ir šiuolaikinių filmų juostos gali prarasti kokybę vien dėl to, kad yra persukinėjamos: dėl cheminių savybių prie jų limpa įvairios dulkės, lengvai atsiranda įbrėžimų. Ką jau kalbėti apie filmus, sukurtus iki 6-ojo dešimtmečio. Jie buvo filmuojami ant itin degios ir chemiškai nestabilios nitratinės juostos, kuri, reaguodama su aplinka, itin lengvai genda. Dėl neatsargaus naudojimo ir sandėliavimo šiuo metu nebeliko daugiau nei pusės filmų, sukurtų iki 6 dešimtmečio. O iš filmų, sukurtų iki 1930-ųjų, mūsų dienas pasiekė mažiau nei penktadalis“, – pasakoja „Pirmosios bangos“ idėjos autorius Aleksas Gilatis.

Viena to priežasčių yra tai, kad kino profesionalai per vėlai susigriebė saugoti pačios jauniausios meno šakos kūrinius.

„Pirmojoje XX amžiaus pusėje mažai kas apskritai susimąstydavo, kad filmai gali būti svarbūs ateities kartoms. Pavyzdžiui, Georgesas Mélièsas – vienas įtakingiausių XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios kino kūrėjų – pats sudegino daugiau savo darbų, negu buvo prarasta laikui bėgant. Kodėl? Jie paprasčiausiai užėmė pernelyg daug vietos“, – stebisi „Pirmosios bangos“ organizatorius Dmitrijus Gluščevskij.

„Negana to, didžiosios kino studijos dažnai specialiai naikindavo savo filmus tam, kad po kelerių metų galėtų pakartotinai kurti tomis pačiomis istorijomis grįstas adaptacijas. Iki šiol pelno siekiančių studijinių korporacijų prioritetai retai būna draugiški kino paveldosaugininkams. Būtent todėl šiuo metu galimybė pamatyti istoriškai svarbius kūrinius tiesiogiai priklauso nuo kino restauratorių darbo“, – priduria A. Gilaitis.

Ilgas paieškos procesas ir laimingi atsitiktinumai

Nors kiekvieno konkretaus kūrinio restauracija vyksta skirtingai, dažniausiai darbas prasideda nuo akademinių tyrimų ir išlikusių juostų paieškų. Reikia nustatyti daugybę svarbių faktų: kur ir kada filmas buvo pagamintas, koks buvo originalus jo formatas ir trukmė. Kadangi kino studijos retais kaupdavo tokią informaciją (neretai nebuvo saugomas net filmo scenarijus), dažniausiai tenka susikurti bendrą vaizdą pagal kino teatrų dokumentacijas, taip pat pagal reklamas arba recenzijas to meto spaudoje.

Kitas žingsnis – rasti visus įmanomus negatyvus, mažesnių formatų kopijas, net atskirus fragmentus, kurie dažnai būna išbarstyti po įvairius kino archyvus visame pasaulyje. Neretai patys archyvai neturi išsamių savo sandėliuojamų medžiagų katalogų, todėl net ir žymiausių režisierių kūriniai būna randami dėl paprasčiausio atsitiktinumo.

„Ir gerai, jei kopija apskritai yra randama archyve! Pavyzdžiui, Carlo Theodoro Dreyerio „Žanos d‘Ark aistra“, ilgą laiką laikyta sudegusia, 1985 metais buvo rasta Norvegijos psichiatrinės ligoninės sargo spintoje“, – pasakoja D. Gluščevskij.

Aleksas Gilaitis. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Atmintyje ilgiau nei archyve

Ilgainiui, turint didžiąją dalį išlikusių juostų, reikia jas sulyginti, surasti geriausios kokybės, pilniausią versiją (kuo filmas senesnis, tuo didesnė tikimybė, kad ši bus cenzūruota, skirtingų spalvų ir kokybės) ir imtis retušavimo bei koregavimo. Priklausomai nuo išlikusių kopijų būklės, šis procesas gali trukti mėnesius ar net kelerius metus.

Galiausiai, turint galutinę aukščiausios kokybės filmo versiją, daromos jos naujos analoginės ir skaitmeninės kopijos, kuriomis naujam gyvenimui prikelti filmai pasiekia šiuolaikinius žiūrovus.

„Tačiau tai nereiškia, kad restauruotiems filmams jau niekas negresia. Juostose saugomos naujos kopijos ilgainiui vėl pradeda nykti, o skaitmeninių laikmenų gyvenimo ciklas yra dar trumpesnis ir nepatikimesnis. Todėl visada verta pasinaudoti reta proga pamatyti ankstyvojo kino projekciją savo akimis, tradicinėje tamsioje kino salėje: labai gali būti, kad jūsų atmintyje jis gyvens ilgiau nei kino archyve“, – ragina A. Gilaitis.

Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ vyks rugsėjo 6–9 dienomis Vilniaus kino centre „Skalvija“ ir rugsėjo 14–16 dienomis Kaune, kino centre „Romuva“.

Tado Aukštakalnio nuotrauka

JAV lietuvių „Kunigų vienybės“ organizacija liepos 7 d. subūrė per šimtą tikinčių lietuvių iš įvairių Amerikos parapijų Kryžių kalne, kur buvo pašventintas kryžius, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.

Renginyje dalyvavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, už užsienio lietuvių sielovadą atsakingas prelatas Edmundas Putrimas, „Kunigų vienybės“ pirmininkas kun. Gintaras Jonikas. Giedojo choras „Los Angelai” (vad. Kęstutis Daugirdas).

Tado Aukštakalnio nuotrauka

Tado Aukštakalnio nuotrauka

Tado Aukštakalnio nuotrauka

Tado Aukštakalnio nuotrauka

Tado Aukštakalnio nuotrauka

Tado Aukštakalnio nuotrauka

Pixabay.com nuotrauka.

Charleso Dickenso „Didieji lūkesčiai“ – Pegaso kolekcijoje

Charles Dickens „Didieji lūkesčiai“. Vilnius: „Alma littera“, 2018 m. Vertė Virgilijus Čepliejus.

Romanas „Didieji lūkesčiai“ (1861 m.) laikomas geriausiu ir žinomiausiu Charleso Dickenso kūriniu, kuriame pasakojama našlaičio Pipo (Filipo Piripo) brendimo istorija. Auklėjamas griežtos sesers ir geraširdžio jos vyro, nelinksmą vaikystę berniukas leidžia pelkėtose Kento apylinkėse. Ten vieną dieną jis sutinka nuo katorgos bėgantį Magvičą ir grasinamas padeda jam pasislėpti. Berniukas nė neįtaria, kad šis susitikimas bus lemtingas visam jo gyvenimui... 

Kas iš tikrųjų yra prisistatyti nepanoręs Pipo geradarys? Ar pavyks netikėtai praturtėjusiam Pipui tapti džentelmenu ir iškilti  į aukštuomenę? Kokias gyvenimo pamokas gaus jaunuolis, kol taps brandžiu žmogumi? 

Šiai detektyvo elementų kupinai istorijai Ch. Dickensas buvo sugalvojęs dvi skirtingas pabaigas bet, draugo patartas, išspausdino romaną su gera pabaiga. 

Rašytojas romane paliečia daug temų: moralės, nuodėmių atleidimo, santykio tarp gėrio ir blogio, pinigų galios, atsakomybės ir suvokimo, kad kiekvienas sprendimas turi pasekmių. Per Pipo, kaip asmens, augimą autorius vysto psichologinius klausimas apie kaltę, gėdą, dėkingumą, ambicijas, manipuliavimą ir tikrą meilę. Romane atskleidžia klasių struktūros, socialines elgesio taisyklių, vaikų išnaudojimo, korupcijos, švietimo, teisės institucijų ir Viktorijos laikų darbų etikos problemas. 

Charles Dickens (1812–1870) – žymiausias anglų romano kūrėjas, nepaprastai turtingos vaizduotės rašytojas, spalvinga asmenybė, realistas, humoristas, satyrikas, sentimentalistas, sociologas, didis reformatorius, humanistas – visa tai susilydo viename, itin ryškiame asmenyje. Mokyklos suole Ch. Dickensas prasėdėjo vos kelerius metus, tikruoju jo universitetu tapo savišvieta ir pats gyvenimas.

Naujas istorinis romanas apie Adolfo Hitlerio gydytojus

Vaida Marija Knabikaitė „Taurė, gyvatė ir svastika“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m. 

Rašytoja, keturių istorinių romanų autorė Vaida Marija Knabikaitė naujame romane „Taurė, gyvatė ir svastika“ grįžta prie neišsemiamos nacių diktatoriaus temos, svarbiausiais knygos veikėjais pasirinkusi asmeninius Adolfo Hitlerio gydytojus: Teodorą Morelį (Theodor Morell), Liudvigą Štumpfegerį (Ludwig Stumpfegger) ir Karlą Brantą (Karl Brandt).

Kur prasideda ir baigiasi gydytojo etika vykstant kruvinam karui, nusinešusiam milijonus gyvybių, skaudžiai ir tragiškai palietusiam daugelio valstybių, tarp jų ir Lietuvos, likimus?

Autorė romane svarsto: „Iki šių dienų tiek dokumentiniuose rašytiniuose šaltiniuose, tiek kino dokumentikoje nuolat keliamas klausimas: „Kodėl nė vienas iš šių žmonių, kuriais taip pasitikėjo nacių diktatorius, vienintele injekcija nepadarė to, ko siekė keliasdešimt nepavykusių pasikėsinimų prieš Hitlerį surengę sąmokslininkai?“ Hipokrato priesaika? Diktatoriaus hipnotinės galios? Tikėjimas nacių idėjomis ir vasališka ištikimybė siuzerenui?“

Šis naujas istorinis romanas sudomins ir Lietuvos istorijos riboženkliais besidominčius skaitytojus – romane aprašomi ir su mūsų valstybės istorija susiję įvykiai, nutikę Klaipėdoje, Kaune, Rytprūsiuose, Baltijos jūroje, Griunvaldo ir Mozūrų miškuose.

Rašydama romaną „Taurė, gyvatė ir svastika“ V. M. Knabikaitė rėmėsi realiais istoriniais faktais. Padėjo istorinė dokumentinė medžiaga: Hitlerio biografų Vernerio Mazerio (Werner Maser), Joachimo Festo (Joachim Fest) darbai, daktaro Teodoro Morelio užrašai, ligos istorijos (kai kurie jų fragmentus knygoje yra cituojami); taip pat svarbūs tyrinėjimai: Anna Maria Sigmund „Nacių moterys“, Hans-Joachim Neumann, Henrik Eberle „Ar Hitleris sirgo?“, Nigel Cawtorne „Didžiųjų diktatorių intymus gyvenimas“, Jesus Hernandez „Valkirija“. Romane cituojami keturi oficialūs dokumentai iš šios dokumentinės apybraižos: Hitlerio, Geringo, Denico ir Himlerio kalbas po nepavykusio pasikėsinimo 1944-ųjų liepos mėnesį.

Romano skyriai pavadinti Hitlerio gydytojų Teodoro Morelio, Liudvigo Štumpfegerio ir Karlo Branto vardais. Skyriuje apie Teodorą Morelį priešmirtiniai sergančio daktaro sąmonės vaizdiniai kaitaliojasi su jo gyvenimo iki ligos epizodais. Nereikia pamiršti ir to, kad kiti du knygoje minimi nacių diktatoriaus gydytojai, skirtingai nei Teodoras Morelis, išsijuosę darbavosi Hitlerio mirties stovyklose, atlikdami šiurpius eksperimentus su žmonėmis.

Vaida Marija Knabikaitė yra išleidusi keturis romanus: „Mėnesiena tamsiame lange“ (apie nacistinės Vokietijos diktatorių Hitlerį), „Izidė ir Fortūna“ (I-ojo amžiaus senovės Romos tema), „Gulbės sparnu palytėtos“ (karaliaus Mindaugo moterų portretai), „Homo festivus“ (paauglės išgyvenimai XX amžiaus pabaigoje). 

Nenugalimai įtraukiantis atostogų trileris

Megan Miranda „Tobula nepažįstamoji“. Kaunas: „Kitos knygos“, 2018 m. Iš anglų k. vertė Gabija Lebednykaitė. 

Milžiniško pasaulinio populiarumo sulaukusio trilerio „Visos dingusios“ autorė vėl prikausto ir neleidžia padėti knygos į šalį. Šį kartą trileryje „Tobula nepažįstamoji“ žurnalistė bando rasti dingusią draugę, kuri – galbūt – niekada ir neegzistavo...

Karjeroje nesėkmę patirianti žurnalistė Lėja Stevens netikėtai sutinka seniai matytą draugę Emą Grey. Ši kviečia Lėją vykti kartu į Pensilvanijos miestelį, kur ji galėtų įsidarbinti mokytoja – abi pradėtų naują gyvenimą. Bet nauja pradžia aptemsta, kai moteris, kaip du vandens lašai panaši į Lėją, užpuolama prie ežero, o Ema netrukus dingsta.

Pasiryžusi surasti draugę, Lėja prašo Kailo Donovano, išvaizdaus jauno policininko, pagalbos. Jiems bandant atskleisti tyrimui svarbių Emos gyvenimo detalių, Lėja pradeda abejoti, ar apskritai kada nors pažinojo Emą. Jokių draugų, šeimos narių, jokių pirštų atspaudų – policija kelia klausimą, ar apskritai egzistuoja toks žmogus – Ema Grey. Apimta netikrumo, Lėja nusprendžia peržiūrėti ir savo pačios praeitį. Jos karjerą sužlugdė vienas straipsnis, ir ta istorija iki galo neaiški.

Norėdama išsigelbėti, Lėja privalo žūtbūt išsiaiškinti tiesą apie Emą Grey ir tą darydama susiduria su savo pačios demonais. Jai reikia suprasti, kuo ji gali iš tikrųjų pasitikėti, ir išsiaiškinti dar ne vieną dalyką apie save pačią. 

„Panikos priepuoliai“ – apie nepatogias temas, bet su gera žinia

Gintarė Jankauskienė „Panikos priepuoliai: išsivaduok iš nerimo ir baimių“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Dailininkė – Asta Puikienė.

Gintarė Jankauskienė – žurnalistė, komunikacijos specialistė, knygos „Kai atgimsta viltis. Sėkmės istorijos ir patarimai, kaip įveikti nevaisingumą ir susilaukti vaikų“ (2016) autorė.

„Panikos priepuoliai. Išsivaduok iš nerimo ir baimių“ – antroji jos knyga.

Kaip atpažinti panikos priepuolį? Kas vyksta organizme jam užklupus? Ar šis nerimo sutrikimas paveldimas? Kaip atskirti įtariamą širdies infarktą nuo labai stipraus nerimo? Koks poilsis geriausias išsekusiai psichikai ir kūnui? Kokie metodai padeda išmokti neskubėti ir mėgautis dabarties akimirkomis? Kaip auklėti vaiką nuo mažų dienų, kad jo psichika būtų stipri? Kodėl svarbu kasdien rūpintis psichologine šeimos gerove? Dešimt psichikos sveikatos priežiūros ir natūralios gyvensenos specialistų atsako į šiuos ir daugybę kitų klausimų.

Nors knyga – apie nepatogias temas, ji neša gerą žinią: pasveikimas didžiąja dalimi priklauso nuo paties žmogaus, jo meilės ir dėmesio sau. Žinokime, apsiginkluokime ir jauskimės tvirtesni, galėdami ištverti panikos priepuolius patys ir padėdami juos atlaikyti tiems, kuriuos mylime. 

Pirmasis panikos priepuolis užklupo prieš 5 metus vairuojant mašiną. Man staiga ėmė temti akyse, išmušė prakaitas, pradėjau stipriai drebėti. Aplankė didelė mirties baimė. Turėjau sustoti šalikelėje, nes vairuoti nebegalėjau. Panikos priepuoliai pasikartojo dar bene 10 kartų. Patyrusi paskutinįjį aiškiai supratau – atėjo laikas keisti gyvenimo būdą. Man padėjo tvarkingas dienos režimas, sveikas maistas, malda, meditacijos praktikos ir žinojimas, kad visos baimės yra tik iliuzija. Susikuriame jas patys savo galvose.

Ieva Zasimauskaitė, dainininkė, Lietuvos atstovė konkurse „Eurovizija 2018“

Su panikos priepuoliais kovojau porą metų. Pirmasis buvo siaubingas, maniau, kad išprotėsiu ir liksiu gyventi kažkur giliai savo kūne, neturėdamas ryšio su išoriniu pasauliu. Išsigandęs kreipiausi į gydytoją, jis pasiūlė ilgą psichoterapinį gydymą arba greitesnį variantą – vaistus. Mano gyvenimo dienotvarkėje visai nebuvo laiko, todėl rinkausi tabletes. Tada dar nežinojau, kad būtent dienotvarkę ir reikėjo keisti pirmiausiai. Dabar tai ir darau: tabletes pakeičiau ramesniu ir prasmingesniu gyvenimu. Pagaliau jaučiuosi atradęs savo kelią. Tik gal per ilgai iki jo ėjau.

Algis Kriščiūnas, menininkas, grupių „Foje“ ir „Kiti kambariai“ būgnininkas

Staiga užklupęs panikos priepuolis išgąsdina stipraus nerimo kamuojamą žmogų, jam gali atrodyti, kad tuoj išprotės. Tačiau panikos priepuolių metu niekas nemiršta ir neišprotėja. Priešingai – panikos priepuolius patiriantys žmonės gyvenime dažnai geba susivaldyti, yra stiprūs, atsakingi, įpratę pakelti didžiulius krūvius. Jiems negresia joks išprotėjimas ar nesivaldymas.

Aušra Šapranauskienė, psichologė-psichoterapeutė

Trečioji Deverilų šeimos sagos dalis

Santa Montefiore „Paskutinė Deverilų paslaptis“. Vilnius: „Alma littera“, 2018 m. Vertė Renata Valotkienė.

1939 metai Airijoje. Deverilų šeimos gyvenime daug permainų, bet visų akys ir vėl krypsta į Europą, kur tvenkiasi gūdūs karo debesys.

Septyniolikmetė Marta Volis, palikusi savo įtėvius ir iškeliavusi iš Amerikos, atvyksta į Dubliną ieškoti tikrosios savo motinos. Čia ji susipažįsta su DŽP Deverilu, išvaizdžiu jaunuoliu. 

Deverilo pilyje dabar įsikūrusi Bridė Doil, turtinga grafienė di Markantonijo. Ji nusipirko ją iš Deverilų, kurie tapo jos nuomininkais, ir svajoja ją paversti tokiais namais, kokie jie buvo kadaise, kai jos mama dirbo pilyje virėja. Deja, jos plevėsa vyras Čezarė turi kitų planų. 

Kitė Deveril, DŽP įseserė, ramiai gyvena su savo vyru Robertu, nebesitikėdama, kad kas nors gali pasikeisti. Bet visai netikėtai iš Amerikos sugrįžta Džekas O’Liris, kuriam jos meilė nė kiek neišblėsusi. Deja, jo širdis jau atiduota kitai.

Tai trečioji Deverilų šeimos sagos dalis. Joje nestinga intriguojančių posūkių, neatskleistų paslapčių ir dramatiškų įvykių, kurių kupinas trijų vaikystės draugių – Kitės, Selijos ir Bridės – gyvenimas.

„Santa Montefiore – neprilygstama epinio romano meistrė. Viską, ką ji rašo, rašo iš širdies.“ (Jojo Moyes) 

Apie meilę ir mirtį, draugystę ir atstūmimą

Nancy Huston „Dolce agonia“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. Dailininkė – Indrė Kasulaitytė.

Galiu tik pasakyti, kad smulkių aplinkybių ir netikėtų sutapimų spiečius pavertė šį vakarą poema. Staiga – grožis. Staiga – drama.

Nancy Huston – viena garsiausių Kanados rašytojų, daugelio literatūros premijų laureatė, penkiolikos romanų ir keturiolikos negrožinės literatūros kūrinių autorė. „Dolce agonia“ – vienuoliktas Nancy Huston romanas.

Ši knyga – emociškai intensyvi ir kupina vidinės įtampos kaip Ingmaro Bergmano filmas. Tai dvylikos senų draugų istorija, papasakota per vieną dieną, šių laikų šeimos gyvenimo pjūvis, parodantis viską – meilę ir mirtį, draugystę ir atstūmimą. Praeities ilgesys, egzistencinės baimės trupinėlis, baimė pasenti, vidurio amžiaus nerimas, dar neišblėsę jausmai buvusiems mylimiesiems…

Viskas labai komplikuota, prieraišumas gali čia pat virsti blogai slepiama neapykanta, susitikimo džiaugsmas – liūdesiu ir nerimu. Dar blogiau, kad šį spektaklį režisuoja ne kas kitas, o Dievas; jis sarkastiškai ir iš aukšto žvelgia į žmones, kuriuos pats subūrė prie vieno stalo, kaip negailestingas režisierius, žinantis kiekvieno aktoriaus ateitį ir mirties aplinkybes. Į ją leidžiama pažvelgti ir skaitytojui – taigi mes netikėtai įgyjame aiškiaregystės dovaną. Liūdną ir keistą.

Dvylika senų draugų susirenka airio rašytojo Šono Farelo namuose Naujojoje Anglijoje švęsti Padėkos dienos, tačiau sniegas juos įkalina ilgesniam, nei planuota, laikui. Ir vakarienė ima virsti išpažinčių apie sugriautus gyvenimus, iššvaistytą laiką, neišsipildžiusias viltis virtine. Kiekvienas turi ką slėpti, kiekvienas atsineša savo problemas, nerimą ir baimę. Visi pernelyg daug žino vienas apie kitą; įtampa auga…

Tai tragikomiška psichologinė drama apie vidurio amžiaus krizę, apie mirties baimę, apie bejėgiškumą ir tikėjimą likimu. 

Detektyvų pasaulį sudrebinęs J. Harper romanas „Sausra“ išleistas Lietuvoje

Jane Harper „Sausra“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2018 m. Vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.

2016-aisiais į detektyvinės literatūros pasaulį įsiveržė naujas vardas: ilgus metus žurnaliste dirbusi australė Jane Harper išleido debiutinį detektyvinį trilerį „Sausra“ („The Dry“).

Ši knyga vieną po kito pelnė pagrindinius 2017-ųjų literatūrinius prizus: apdovanota prestižinėmis „Auksinio durklo“, „The British Book Awards“ bei „Davitt Awards“ premijomis už geriausią 2017 m. detektyvą, išrinkta geriausia „Ned Kelly Awards“ ir „Australian Book Industry Awards“ metų knyga, o interneto svetainės „Goodreads“ skaitytojai ją nominavo kriminalinio romano kategorijos premijai. Knyga tapo „New Your Times“ bestseleriu, teises pagal ją kurti filmą nusipirko Reese Witherspoon kompanija. 

Alinančios sausros kankinamame Kievaros miestelyje Australijoje vyras, pirma nušovęs žmoną ir vaiką, paskutinį šūvį skiria sau. Į geriausio draugo Luko ir jo šeimos laidotuves atvyksta Melburno federalinis policininkas Aronas Falkas, tačiau gimtajame mieste jį pasitinka atšiaurūs žvilgsniai. Gamtos stichijos ir žiaurios tragedijos išvarginti gyventojai dar atmena, kaip įtardami kraupiu nusikaltimu, prieš 20 metų iš miesto jie išginė Falkus, ir tik Luko liudijimas tuomet apsaugojo Aroną nuo kalėjimo.

Nepaisydamas gyventojų priešiškumo ir norėdamas apmaldyti Luko artimųjų širdgėlą, Falkas imasi tirti šeimos tragediją. Aroną kankina klausimas: ar tai – desperatiškas sausros iškankinto ir vilties netekusio ūkininko poelgis, o gal priežastys slypi giliau? Kuo daugiau klausimų jis užduoda, tuo labiau veriasi seniai palaidotos miestelio paslaptys. Kievaros sąstingis apgaulingas, įtampa auga, kol susitvenkusi nutvilko klausimu: kas žiauresnis – įniršio apakintas žmogus ar nepermaldaujama stichija?

Apie Jane Harper romaną dienraštyje „Daily Mail“ rašoma: „Emociškai galingas pasakojimas ir kvapą gniaužiantis detalumas. Jeigu planuojate šiemet perskaityti tik vieną detektyvą – būtinai skaitykite šį!“

Žiemos velodromo žydų gaudynės

Tatiana De Rosnay „Saros raktas“. Vilnius: „Alma littera“, 2018 m. Vertė Dalia Zaikauskienė.

Ar prisimeni mane? Mišeli. Mane, savo seserį, Sarą. Tą, kuri negrįžo. Tą, kuri tave paliko spintoj. Tą, kuri manė, kad tau nieko nenutiks. Mišeli. Metai prabėgo, o aš tebeturiu raktą. Mūsų slėptuvės raktą...

Paryžius, 1942-ųjų liepa. Mieste sujudimas: gaudomi žydai, vyrai slepiasi rūsiuose, kad nebūtų išvežti į darbo stovyklas. Vieną naktį prancūzų policija įsiveržia į drąsios ir smalsios mergaitės Saros namus ir įsako juos palikti. Išsigandusi mergaitė uždaro broliuką spintoje, tikėdama, kad taip jį išgelbės. Į Žiemos velodromą suvežtos žydų šeimos vėliau amžiams atskiriamos – vieni keliauja į Aušvicą, kiti – į stovyklą prie Orleano. Sarą persekioja vienintelė mintis – pabėgti ir kuo greičiau grįžti namo pas broliuką.

Paryžius, 2002-ųjų gegužė. Prancūzijoje gyvenanti amerikiečių žurnalistė Džulija Džarmond gauna užduotį parašyti straipsnį apie Žiemos velodromo žydų gaudynes. Besigilindama į šį kraupų įvykį sužino, kad jos vyro giminė yra glaudžiai susijusi su Saros šeima ir jos likimu. Sukrėsta žiaurios paslapties Džulija nebegali sustoti šios nežmoniškos istorijos pusiaukelėje. 

Pasigardžiuotinas vasaros romanas

Ann Kidd Taylor „Mūzų viešbutis“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2018 m. Vertė Eglė Podčašinskienė.

Garsiosios amerikiečių rašytojos Sue Monk Kidd dukters Ann Kidd Taylor debiutinis romanas „Mūzų viešbutis“, sulaukęs didelio populiarumo tarptautiniu mastu, išleidžiamas ir Lietuvoje. Tituluojamoje pasigardžiuotinu vasaros romanu knygoje, tobulų vandenyno vaizdų fone, skleidžiasi vienos moters gyvenimo drama: pirmosios meilės prisiminimai pinasi su naujai atsirandančiais jausmais, rūpestis rykliams maišosi su baime dėl pavojaus jų gyvybei, nuolatinės laisvės troškimas grumiasi su artumo ilgesiu.

Laisva ir savarankiška jūrų biologė Meivė, draugų vadinama ryklių užkalbėtoja, keliauja po pasaulį ir tyrinėja savo didžiąją gyvenimo aistrą – ryklius. Regis, jai nereikia nė meilės, nė šeimos. Tačiau sugrįžusi į senelės „Mūzų“ viešbutį Floridos pakrantėje, sutinka mergaitę Heizelę, Meivės paauglystės mylimojo Danieliaus dukrą. Romantika ir šiluma alsuojantys vakarai trise Meivei kelia vis daugiau jausmų, vis garsiau ima kirbėti klausimas: ar pasinaudoti likimo suteiktu antruoju šansu? O galbūt nerti į naujus santykius su kolega Nikolu?

Jo Nesbø turi vertą priešininką

Samuel Bjørk „Aš keliauju viena“. Vilnius: „Alma littera“, 2018 m. Vertė Viktorija Gercmanienė.

Drąsus, šiurpą keliantis naujosios kartos rašytojo detektyvinis trileris, pelnęs tarptautinį pripažinimą. 

Samuelis Bjørkas jau įrašė savo vardą detektyvų pasaulyje, yra lyginamas su Stiegu Larssonu ir Jo Nesbø. 

Norvegijos miškuose du berniukai aptinka šešerių metų mergaitę be gyvybės ženklų. Ji aprengta neįprastai, it lėlė, jai prikabinta juostelė „Aš keliauju viena“. Specialusis Oslo nusikaltimų tyrimų biuras pradeda tirti šią mįslingą žmogžudystę. Detektyvas Munkas keliauja į apleistą salą, kurioje slepiasi be galo talentinga, turinti šeštąjį pojūtį, tačiau praeities šmėklų bei depresijos kankinama buvusi detektyvė Mia Kriuger. Atidžiai peržiūrėjusi nusikaltimo vietos nuotraukas ji pareiškia, kad aukų bus daugiau.

Ar gali nužudymai sietis su prieš šešerius metus įvykdytu kūdikio pagrobimu? O gal tai susiję su paslaptinga krikščionių sekta, besislepiančia giliai miškuose? Iš pirmo žvilgsnio nesusiję įvykiai veja vienas kitą, atsiskleidžia vis daugiau neįtikėtinų detalių. 

„Perskaičius pirmuosius knygos „Aš keliauju viena“ puslapius, iškart supranti, kad rankose laikai kažką ypatinga. Pasigerėtinas debiutas.“ („Vrij Nederland’s Thriller Guide“)

„Literatūrinė sensacija. Jo Nesbø turi vertą priešininką.“ („Bergens Tidende“)

Narimanto Šerkšnio nuotrauka

„Pernai pirmą kartą organizuotas Vilniaus kariliono festivalis šiemet išaugo į tarptautinį renginį. Net septynis nemokamus koncertus surengs karilionininkai iš Japonijos, Belgijos, Ispanijos, Olandijos, Lenkijos, Prancūzijos ir Lietuvos. Jie gros tiek kitų autorių, tiek savo kūrybos kūrinius, o lenkų muzikantei gyvai pritars valtorna, – intriguoja brolis dominikonas Mindaugas Slapšinskas OP. – Pirmąjį vakarą koncertuos japonas Toru Takao, tačiau festivalį atidarys Narimanto Šerkšnio fotografijų paroda. Kadangi Vilniaus karilionas įrengtas bažnyčios bokšte, į kurį kol kas nėra galimybių patekti norintiems jį apžiūrėti, tad nors fotografijomis suteiksime progą užkopti iki didžiausio centrinėje Europoje kariliono“.

Jau du dešimtmečius fotografuojantis Narimantas Šerkšnys pasirinko neįprastą nespalvotų nuotraukų formatą (2 m x 0,75 m). Jos bus eksponuojamos ant bažnyčios šventorių juosiančios tvoros.

„Pati varpų „fotosesija“ vyko keturias dienas, tačiau pasiruošimui ir nuotraukų gamybai užtrukau ilgiau, – šypsosi N. Šerkšnys. – Kai nusprendžiau fotografuoti karilioną, supratau, kad nuotraukos turi būti nespalvotos ir būtent tokio formato. Kadangi esu reklamos fotografas, mintyse kruopščiai apskaičiavau ir sudėliojau, kaip fotografuoti, kad įgyvendinčiau pirminę idėją. Man šio muzikos instrumento savitumas atrodo būtent toks“.

N. Šerkšnio kariliono fotografijos bus eksponuojamos ir pasibaigus festivaliui. Priminsime, kad nemokami koncertai vyks liepos 11 – rugpjūčio 22 d., trečiadieniais, 19 val. Festivalio programa. 

„Baba Zula“.

Liepos 11 d. Vilniuje, 12 d. Kaune ir 13 d. Palangoje klausytojų laukia netikėtumas – atvyksta neįprasta, bet Europoje populiari muzikos grupė iš Turkijos „Baba Zula“. Kolektyvas iš Stambulo stebina unikaliu skambesiu – tai Stambulo psichodelinis garsas, rytietiškas šio miesto rokenrolas, įkvėptas 7-ojo dešimtmečio roko epochos.

Stambulas – kontrastų miestas ir kultūros lopšys, tarp Europos ir Azijos sūpuojantis 14 mln. gyventojų su daugybe skirtingų tradicijų, religijų, kalbų bei patirčių. Miestas margas, dar margesnė jo kultūra – čia greta ir paslaptingos veidus paslėpusios moterys, turbanais pasidabinę vyrai, iš senų minaretų sklindantis kvietimas maldai ir egzotiški turgūs bei šiuolaikiniai klubai, barai. Šiame dvejuose žemynuose išsidėsčiusiame multikultūriniame mieste europietiškas gyvenimo būdas dera su rytietiškų tradicijų prieskoniais. Tačiau įvairove pulsuojantis Stambulo derinys turi dar kitą – alternatyvią – pusę. Ar įsivaizduojate, ką galėtume pavadinti alternatyvia kultūra šiame katile?

„Baba Zula“ yra populiariausia alternatyviosios muzikos grupė Turkijoje, į dienos šviesą iškėlusi šamaniškas dar priešislamo laikus siekiančias šaknis. Šie neprilygstami XXI a. turkų psichodelinės muzikos meistrai kuria unikalią patirtį derindami rytietiškus instrumentus, tokius kaip elektrinis sazas, darbuka ir šaukštai, su elektronika bei šiuolaikiniais dub ir reggae garsais. „Baba Zula“ kūryba, nepaisant garsų įvairovės, perteikiančios sufijų-islamo tradicijas, Turkijos čigonų ir turkų muzikos šaknų skambesį, dažnai apibūdinama oriental dub vardu.

„Baba Zula“ pasižymi revoliucingu požiūriu į elektrinį sazą – svarbiausią Turkijos instrumentą. Elektrinis sazas įdomus tuo, kad tai pirmasis ir vienintelis elektrifikuotas bei modernizuotas turkų instrumentas. „Baba Zula“ derindami jį su retro ir šiuolaikiniais elektroniniais efektais, sukuria originalų, anksčiau niekur negirdėtą garsą, tapusį grupės pagrindu.

Šamaniškus ritualus primenantys „Baba Zula“ pasirodymai publikai kuria tikriausią garsų ir vaizdo šventę, įtraukdami meną, šokį, išskirtinius kostiumus, poeziją, teatrą ir gyvą piešimą. Koncertų metu grafikė realiu laiku kuria ir suprojektuoja skaitmeninius vaizdus, kurie dovanoja tiek vizualinį pasigėrėjimą, tiek padeda suprasti tekstus, atliekamus turkų kalba. O pilvo šokiai suteikia ne vien erotiškumo, bet ir simbolizuoja gimimą, primindami iš kur mes visi atkeliavom.

„Baba Zula“ sudaro kolektyvo įkūrėjas Mehmet Levent Akman (šaukštai, perkusija, mašinos, žaislai, būgnas, gongas), Osman Murat Ertel (sazas ir baglama, gitara, perkusija, vokalas, elektroniniai instrumentai), Ümit Adakale (darbuka, perkusija) ir Periklis Tsoukalas (elektrinis ūdas, vokalas, sintezatorius). Grupė susibūrė 1996 m. Stambule, o plačiau apie ją pasklisti žiniai tarptautiniu mastu padėjo 2005 m. pasirodęs „Auksinį lokį“ pelnęs dokumentinis Fatih Akin filmas „Crossing the Bridge“, kuriame išsamiai apžvelgiama Stambulo šiuolaikinės ir avangardo muzikos scena. Nuo 2003 m. „Baba Zula“ albumai prestižiniuose Turkijos muzikos žurnaluose nuolat patekdavo į populiariausiųjų penketukus, o didžiausiuose turkų „Billboard“ apdovanojimuose pelnė geriausių instrumentinių įrašų vardą, buvo įvertinti už filmo „Dondurmam Gaymak“ garso takelį bei muziką kinui ir teatrui.

Savo diskografijoje turinti devynis albumus „Baba Zula“ pradėjo nuo įrašo „Tabutta Rövasata“ (1996 m.), kuris buvo Dervis Zaim debiutinio tokio paties pavadinimo filmo garso takelis. Antrasis albumas „17 pieces from 3 plays“ (1999 m.) buvo sudarytas iš muzikos, sukurtos pjesėms pagal Antoine de Saint Exupery „Mažasis princas“, Arnold Lobel ir Perihan Magdeno kūrybą, vėliau parašė muziką Ahmet Çadirci filmui „Renkli Türkçe“. Trečiasis albumas „Psychebelly Dance Music“ (2003 m.) buvo išleistas su daug magijos dub muzikai įnešusiu prodiuseriu Mad Professor, dirbusiu su tokiomis grupėmis kaip „Massive Attack“, Lee Perry ir kt. Sulig kiekvienu albumu „Baba Zula“ tęsė bebaimius muzikinius nuotykius priartėdami prie oriental dub skambesio.

Naujų idėjų nestokojantis kolektyvas labai mėgsta bendradarbiauti su kviestiniais skirtingų kultūrų muzikantais. Juos garsų kelyje jau lydėjo tokios žvaigždės kaip Brenna MacCrimmon, Alexsander Hacke, Fred Frith, Jaki Liebezeit, Dr. Das („Asian Dub Foundation“), Hüsnü Senlendirici, Williamas Macbeth, Ralphs Carney, Semiha Berksoy ir kt.

„Baba Zula“ stiprią įtaką padarė tiek keliaujantys turkų muzikantai ashik, kurie dažnai grodavę su sazu ir savo kūryba išreikšdavę meilę Dievui bei gamtai, tiek Bob Marley įkvėpimas suartinęs turkų muziką ir reggae skambesį. Tarp inspiratorių rikiuojasi ir muzikos ikonos Barış Manço, Erkin Koray, Selda Bağcan, „Toots and the Maytals“, Peter Tosh, Lee Perry, Jimi Hendrix, James Brown, „Jefferson Airplane“, Fela Kuti, „Tinariwen“, Bob Dylan, Santana, Nick Cave, Sun Ra, Miles Davis, „Sly and the Family Stone“, Frank Zappa, Captain Beef Heart, Moondog ir kt.

Kolektyvas pasirodė daugybėje festivalių, kurių dalis: „The Spirit of Tengri“ (Kazachstanas), „Roskilde Festival“ (Danija), „Sofia Film Festival“ (Bulgarija), „Klinkende Munt Festival“ (Belgija), „Printemps de Bourges“ (Prancūzija), „Cologne Triennale“ (Vokietija), „Arezzo Wave Festival“ (Italija), „Venice Biennial“ (Italija), „Boost Festival“ (Nyderlandai), „Ozora Festival” (Vengrija), „Ancient Trance Festival“ (Vokietija).

„Baba Zula“ pavadinimas reiškia „labai didelę paslaptį“ ir gali būti siejamas su Amerikos indėnų Dakotos mitologijos Vakan Tanka – Didžiąja Dvasia. Turkų kalba Baba reiškia „tėvas“ arba „didelis dalykas“, o Zula reiškia „paslaptį“. Dainose ta paslaptis atsispindi per taikią gyvenimo filosofiją – dainuojama apie gyvūnus, augalus, gamtą, apie tai, kad jie gyvi ir turi ryšį su oru, vandeniu, saule – kaip ir mes, tad privalome juos saugoti ir gerbti. Nepaisant nekaltų tekstų, keletas jų dainų buvo uždraustos Turkijos islamo cenzūros. „Baba Zula“ kūrybos žinutė yra pasipriešinimas ir nuolatinė evoliucija, perteikianti Stambulo miesto ritmą ir prisiminimus apie jį, perduotus iš kartos į kartą.

Koncertai:

Liepos 11 d. 19 val. Botanikos sodo Vingio skyriuje, Vilniuje

Liepos 12 d. 19 val. Adform kiemelyje, Kaune

Liepos 13 d. 19 val. Klube „Ramybė“, Palangoje

Liepos 12 d. 12 val. Kauno traukinių stoties I-ąjame perone vyks nemokamas „Baba Zula“ mini koncertas, kurį dovanoja Kauno miesto savivaldybė.

Daugiau informacijos: www.gmgyvai.lt, https://www.babazula.com

Vilniaus Didžioji sinagoga. Pirmo pasaulinio karo metų nuotrauka iš wikipedia.org

Šiandien prasidėjo Vilniaus Didžiosios sinagogos (Vokiečių g. 13A) komplekso archeologiniai tyrimai, po kurių seks Didžiosios Sinagogos įpaveldinimo kūrybinės dirbtuvės, o vėliau ir teritorijos bei aplinkos sutvarkymas.

„Buvusi Vilniaus Didžioji sinagoga – svarbi sostinės kultūros paveldo vertybė. Tai buvo viena didžiausių žydų religinių institucijų Rytų Europoje. Ji garsėjo kaip svarbus žydų dvasinis ir švietimo centras, suteikęs Vilniui Šiaurės Jeruzalės vardą. Rugsėjį, bendradarbiaudami su vietos ir užsienio žydų bendruomenėmis, pakviesime visus į tarptautines jaunimo kūrybines dirbtuves – dėl Didžiosios sinagogos įamžinimo. Kitąmet planuojame sutvarkyti Didžiosios sinagogos kiemo aplinką.“ – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Sinagogos vietoje stovi 1964 metų pastatas. Kultūros vertybių registro nuotrauka

Per pastaruosius aštuonerius metus archeologiniai kasinėjimai atlikti keletą kartų: 2011 m. pavyko nustatyti buvusios sinagogos vietą ir atrasti pakankamai gerai išlikusių pastato fragmentų, detalių, o 2016–2017 m. – surasti žydų bendruomenei priklausiusių viešųjų pirčių pastato mūrų fragmentų ir dviejų mikvių (ritualinių baseinų) vietas. Liepos 9–31 d. atliekamų tyrimų tikslai moksliniai – toliau tyrinėti pirčių pastato liekanas, patikslinti Didžiosios sinagogos perimetrą bei aptikti šiaurės vakarinę sieną.

„Šį sezoną pastangos bus nukreiptos į vienos iš mikvių (baseinų) atidengimą ir pirties bei sinagogos pastatų išorinės sienos dalies išskyrimą.“ – pasakoja Dr. Jon Seligman, Izraelio Senienų tarnybos direktorius. Pasak jo, kasinėjimai gerokai suintensyvėjo dėl svarbaus įnašo – tyrimai atliekami Geros valios fondo ir archeologinių tyrimų grupės narių lėšomis. Projekto partneriai – Lietuvos žydų bendruomenė, Izraelio senienų tarnyba, projektą remia Vilniaus miesto savivaldybė.

Kasinėjimai Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorijoje. Sauliaus Žiūros nuotrauka

Vilniečiai ir miesto svečiai taip pat turės galimybę pamatyti tyrimų aikštelę (Vokiečių g. 13A). Liepos 19 ir liepos 26 d. 16–17 val. kviečiama pabendrauti su archeologais, pamatyti laikiną archeologinių radinių ekspoziciją. Liepos 18 ir 25 d., 12–13 val. vyks pažintinės ekskursijos su gide apie Vilniaus Didžiąją sinagogą. (Dėl ekskursijų skambinti: (8 5) 212 7723, (8 5) 262 9646).

Mūrinė renesanso–baroko stiliaus Vilniaus Didžioji sinagoga pastatyta XVII a. iki tol čia stovėjusios medinės sinagogos vietoje. Ilgainiui šalia Didžiosios sinagogos susiformavo viešas miesto žydų gyvenimo centras, susidedantis iš 12 kloizų (mažų studijoms skirtų sinagogų), bendruomenės centro ir pirčių pastato su mikvėmis (ritualiniais baseinais). Pastatai sudarė dviejų kiemų kompleksą, vadinamą Shulhoyf. 1903 m. tarp Didžiosios sinagogos ir Žydų gatvės pastatyta Strašuno rabinų biblioteka. Per Antrąjį pasaulinį karą Didžioji sinagoga ir kiti komplekso pastatai stipriai apgriauti. 1955–1957 m. pastatų liekanos sulygintos su žeme. 1964 m. Didžiosios sinagogos vietoje pastatytas mūrinis vaikų lopšelis-darželis.

Estų trupės „Big Wolf Company“ spektaklis „Eternal dinner“.

Šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ ir jo kūrybinė komanda liepos 9–22 dienomis pakvies kauniečius ir miesto svečius peržengti įvairias ribas: kasdienybės, fizines, socialines. Tai padaryti padės ne tik festivalio programa, kurioje numatytos įvairios dirbtuvės, spektakliai, ekskursijos ir renginiai visai šeimai, bet ir festivalio veiksmo vieta: 19–22 dienomis didžioji rožinė cirko palapinė išdygs viename iš Kauno miegamųjų rajonų – Šilainiuose, kurie dažnai netelpa į tradicinį Kauno kultūros žemėlapį.

Šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ organizuojamas nuo 2015 metų siekiant populiarinti Lietuvoje ganėtinai naujos scenos menų šakos – šiuolaikinio cirko – žinomumą. Šiuolaikinis cirkas – jauniausias iš visų scenos menų, jungiantis vaidybą, šokį, fizinį teatrą ir cirko disciplinas. 

Festivalis prasidės garsaus italų cirko artisto Roberto Magro vedamomis kūrybinėmis dirbtuvėmis, kurių metu menininkai bus suburti bendram kūrybiniam procesui, o dirbtuvių rezultatas „Pasirodymas 66-iems balkonams ir vienai terasai“ bus pristatytas festivalio atidarymo metu, liepos 19 dieną, Savanorių pr. 278 namo kieme. Visi norintieji išvysti šį pasirodymą galės tai padaryti užlipę į „Žaliakalnio terasas“, tereikia užsiregistruoti. Kaip tai padaryti, galite sužinoti sekdami festivalio naujienas feisbuke.

Festivalio programoje numatoma ir daugiau kūrybinių dirbtuvių, kurios bus atviros visiems norintiesiems: Ukrainos cirko artisto, judesio filosofo Antono Safonovo edukacinės dirbtuvės ir socialinio cirko dirbtuvės, kurios vyks Vilijampolės socialinės globos namuose kartu su šiuolaikinio cirko trupe iš Estijos „Big Wolf Company“.

Dirbtuvių dalyviai, bendraudami su globos namų gyventojais, mokysis, kaip cirko menu galima plėtoti bendravimo, motorikos ir kognityvinius įgūdžius. Taip pat tikimasi paskatinti ir lietuvių menininkus, susidomėjusius cirku, ne tik pažvelgti į šią meno sritį kaip tinkamą pasirodymams, tačiau kartu ir plėtoti socialiai atsakingo meno kryptį, kuri dar neturintį gilių tradicijų ir aiškios krypties Lietuvoje.

Tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ kontekste bus pristatytas ir Kauno bienalės tarptautinio jaunųjų menininkų rezidencijų projekto „MagiC Carpets“ rezultatas – performansas „Skalbiniai“, kurio autorius – choreografas Jacobas Bray iš Jungtinės Karalystės. Nemokamas performansas vyks liepos 15 dieną 15.30 val. „Žalgirio“ arenos amfiteatre.

Festivalio programoje savo kūrybą pristatys ir jaunoji Lietuvos šiuolaikinio cirko kūrėjų karta, o visi norintieji su ja susipažinti galės tai padaryti Šilainiuose liepos 21 d. 13 ir 16 val. nemokamos Ekskursijos su dviračiais ir cirku metu.

„Sudėjus šiuolaikinį cirką ir Šilainius į vieną vietą galima gauti labai įdomų rezultatą. Šilainiai patys yra gana eklektiški ir teatrališki – vienoje vaikų žaidimų aikštelėje galima aptikti net kelis kultūrinius sluoksnius: daugybę dešimtmečių menančius sovietinius žaidimo įrenginius ir šiuolaikines, europietiškas sūpynes. Tai jau savaime kuria tam tikrą architektūrinį cirką“, – teigia festivalio „Cirkuliacija“ organizatoriai. 

Renginiu siekiama įveiklinti Šilainius, jų gyventojus ir architektūrą. Atrasti, kaip šiuolaikinis cirkas gali prisitaikyti prie konkrečios vietos, padėti pažvelgti į savo gyvenamąją vietą iš kitos, nekasdieniškos, perspektyvos. 

Liepos 19 d. Šilainiuose, pievoje netoli Baltų turgaus, bus iškilmingai atidarytas cirko miestelis. Atidarymo programoje – estų trupės „Big Wolf Company“ spektaklis „Eternal dinner“ („Nesibaigiantys pietūs“) ir grupės „Rakija Klezmer Orkestar“ koncertas. Spektaklis „Eternal dinner“ pasakoja apie dvi scenos žvaigždes, kurių dienos scenoje galbūt ir seniai praėjo, tačiau jos pačios vis dar trykšta energija.

Helmi (akt. Lizetha Wolk) ir Marta (Grete Gross) jau kelis dešimtmečius susitinka kartu prabangiai pavakarieniauti ir prisiminti šlovingų laikų. Spektaklio metu nėra naudojama kalba. Kaip teigia Gretė Gross: „Žodžiai tėra įrankiai, su kuriais išmokau žaisti būdama dar vaikas. Kai pirmą kartą susidūriau su cirku, atradau visiškai naują kalbą, kurioje kiekvienas žodis turėjo visiškai naują prasmę. Aš vis dar mokausi ir atrandu naujų žodžių, ieškau būdų jiems išreikšti savo kūnu ir objektais, kuriuos naudoju spektakliuose. Šie žodžiai man padeda kalbėti apie temas, kurios man rūpi, leidžia būti menininke, o ne vien publikos linksmintoja.“

Cirko miestelis įsikurs rožinėje trupės „Circus I Love You“ palapinėje. „Circus I Love You“ – tai ne tik daugiatautės ir šiomis dienomis ypač populiarios šiuolaikinio cirko trupės pavadinimas, bet ir jų naujausias bendras kūrinys, kurį pirmieji išvysti galimybę turės „Cirkuliacijos“ festivalio žiūrovai.

Liepos 21–22 d. „Circus I Love You“ visus norinčiuosius pakvies susipažinti su cirko palapine iš arti. Atviros palapinės dienų metu bus galima daugiau sužinoti apie šiuolaikinį cirką, veiks paroda, ir visi norintieji galės parašyti „Circus I Love You“ trupei laišką, kuris gali tapti ilgo ir gražaus susirašinėjimo pradžia.

Priešingai nei yra įprasta cirkui, spektaklio „Circus I Love You“ metu siekiama žiūrovui ne sukurti teatrinę iliuziją, o jį kaip tik iš jos ištraukti – akcentuojant realybę, kurioje vyksta spektaklis. Juk aplinka, kurioje vyksta spektaklis, negali būti paprasčiausiai ignoruojama.

„Cirke niekas negali apsimesti, kad daro salto ar pagauna krentantį akrobatą, o rizika neegzistuoja. Rizika visada yra čia ir dabar, jos negalima pamiršti. Būtent ta dabarties įtampa ir nesėkmės galimybė sieja akrobatus su žiūrovais“, – teigia atlikėjai.

Liepos 22 diena, sekmadienis, taps neeiline šeimos diena, o cirko miestelio programa pakvies pasinerti į įvairiausias pramogas, tokias kaip pilates treniruotę su Vilte Mikalkėnaite, „Kids rave“ – popietę vaikams ir jų tėvams su didžėjumi, o Baltų turguje bus galima pamatyti kauniečiams jau gerai pažįstamą, tačiau vis iš naujo nustebinantį trupės „Nuepiko“ spektaklį „(G)round Zero“. Festivalį užbaigs „Circus I Love You“ spektaklis ir nemokamas Jokūbo Tulabos koncertas.

Festivalio organizatoriai ir dalyviai tiki, kad cirkas yra ypač tinkama vieta susitikti patiems įvairiausiems žmonėms. Tokiu būdu tai tampa išskirtine vieta diskutuoti, dalintis patirtimi ir mokytis vieniems iš kitų. Atsisakoma įprastinės hierarchijos, į meno procesą žvelgiama kaip į bendradarbiavimu pagrįsta procesą, kuriame kiekvieno žmogaus indėlis turi didžiulę reikšmę.

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/65f13ef9d8dfe875c67710fddb02148f.jpg"},"main_article":{"title":"Prie\u0161 Realyb\u0119. Apie paminkl\u0105 J. P. Sartre\u2018ui Nidoje","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-07-10-pries-realybe-apie-paminkla-j-p-sartre-ui-nidoje\/170772","article_id":"170772","subtitle":"Gintautas Vaito\u0161ka"},"sub_1":{"title":"Keturi klausimai politikos filosofui Ivanui Krastevui","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-07-10-keturi-klausimai-politikos-filosofui-ivanui-krastevui\/170771","article_id":"170771","subtitle":"Aurimas \u0160vedas - Atviros Lietuvos Fondas"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/316755d870572197a3bde530c5304f7a2855201c.jpg"},"sub_2":{"title":"Lietuvos \u0161vietimo optimizavimo keliu","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-07-10-lietuvos-svietimo-optimizavimo-keliu\/170773","article_id":"170773","subtitle":"Rimantas Gu\u010das"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/e727affa9272705fb3cedebe41d1d90c7dae2fc3.jpg"},"sub_3":{"title":"Kard. A. J. Ba\u010dkis: popie\u017eius rodo ry\u017et\u0105 i\u0161rauti Ba\u017eny\u010dios pikt\u017eoles","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-07-10-kard-a-j-backis-popiezius-rodo-ryzta-israuti-baznycios-piktzoles\/170775","article_id":"170775","subtitle":null},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/548b4daaf64392901e982a31ec448e00d42d6bfe.jpg"},"related":[],"links":[]}

Iki istorinės datos – rugsėjo 22–23 d., kai popiežius Pranciškus lankysis Lietuvoje, liekant vis mažiau laiko, svarbu atkreipti dėmesį į pontifiko asmenybę, kuri šios dienos Bažnyčioje nuskamba revoliucingai. Švelnumo, gailestingumo ir atvirų Bažnyčios durų revoliucija buvo atpažįstama nuo pat pirmųjų popiežiaus Pranciškaus pontifikato žingsnių.

Juos šiame pokalbyje mums primins kardinolas Audrys Juozas Bačkis, dalyvavęs 2013 metais vykusioje konklavoje, kurioje popiežiumi buvo išrinktas argentinietis kardinolas Jorge Mario Bergoglio.

Turbūt puikiai prisimenate konklavą ir jos specifiką: ar buvo juntamas ir matomas Dievo vedimas, kad popiežiumi būtų išrinktas tam tikros charizmos dvasininkas?

Prieš įeidami į Siksto koplyčią, kurioje vyko Konklava, susirinkę kardinolai svarstė tos dienos Bažnyčios padėtį, didžiausius iššūkius, su kuriais ji susiduria, ir tai, kas padėtų Bažnyčiai tinkamiausiai į juos atsiliepti. Tokiu būdu galėjome išgirsti kardinolų nuomones, geriau juos pažinti. Šie apmąstymai ir pasikalbėjimai įvesdavo mus į maldą. Daug laiko praleidome koplyčioje prie Švč. Sakramento. Kreipėmės į Šventąją Dvasią, kad Ji mus lydėtų, apšviestų mūsų protus, idant mūsų sprendimai atitiktų Dievo valią.

Su malda ir susikaupimu ėjau į Konlavą, nenumanydamas aiškaus kandidato. Vienintelis troškimas – kad būsimasis popiežius būtų tikras Ganytojas, turintis brandžią sielovados patirtį.

Nuostabiai greitai buvo išrinktas kardinolas Jorge Mario Bergoglio, argentinietis, kurio turbūt daugelis nepažinojo. Ar tai ne Šventosios Dvasios vedimas?

Esate popiežiaus Pranciškaus pirmųjų pontifikato žingsnių liudininkas. Kokius juos prisimenate? Kas paliko gilų įspūdį apie šią Bažnyčią vedančią asmenybę?

Jo pirmieji žingsniai parodė ryžtą eiti Evangelijos keliu: paprastumo, tiesioginio, artimo bendravimo su žmonėmis, tvirto ryžto išrauti Bažnyčios piktžoles, ypač pedofilijos nusikaltimus. Pasirinkdamas Pranciškaus vardą, jis išreiškė norą Pranciškaus Asyžiečio pavyzdžiu puoselėti labai intymų ryšį su Kristumi, eiti į pasaulį, visur nešant Gerąją Naujieną.

Pranciškui rūpi kiekvienas žmogus konkrečioje jo gyvenamojoje aplinkoje. Ypatingą dėmesį jis kreipia į vargdienius, karo ar kitų nelaimių aukas, pabėgėlius. Popiežius pats vaizdžiai ištaria, kad Bažnyčia turi būti kaip „karo ligoninė“, atvira visiems, gailestingai priimanti visus, kuriems reikia pagalbos. Bažnyčios užduotis – skelbti Kristaus Evangeliją. Tam ji turi neužsisklęsti savyje, išeiti iš savęs, eiti į periferijas: ne tik geografines, bet ir egzistencines, ten, kur nuodėmė, baimė, kančia, neteisybė, tikėjimo trūkumas, bet kokio skurdo periferijas.

Jis įvardino Bažnyčios „supasaulėjimo“ pavojų, kai Bažnyčia užsidaro savyje, gyvena tik dėl savęs, rūpinasi tik savimi. Bažnyčia kviečiama gyventi „padrąsinančiu evangeliniu džiaugsmu“. Džiaugsmas – raktinis žodis. Tai liudija ir jo enciklikos: „Evangelijos džiaugsmas, „Meilės džiaugsmas“, apaštalinis paraginimas „Būkite linksmi ir džiūgaukite“. Popiežius savo gyvenimo pavyzdžiu rūpinasi, kad visur būtų gailestingumas, kuris gydo, suteikia vilties, veda į laimę, kurios trokšta kiekvienas žmogus.

Kokią žinią ir kokią reikšmę gali turėti šis popiežiaus Pranciškaus vizitas Lietuvoje? Į ką kviestumėte atkreipti dėmesį?

Popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje šūkis „Kristus Jėzus – mūsų viltis“(1Tim 1, 1). Šis šūkis visų pirma kviečia žvilgsnį nukreipti į Kristų ir melstis, išeiti iš mūsų komforto zonų, iš apsnūdimo, nusipurtyti kasdienybės rutinos dulkes, atsiplėšti nuo kompiuterių ekranų, išsijudinti ir džiaugsmingai laukti popiežiaus. Esame kviečiami geriau pažinti Gerąją Naujieną, kurią mums skelbia Pranciškus, kad evangeliniu džiaugsmu galėtume užkrėsti ir kitus.

2013 m. Pasaulio jaunimo dienose Rio de Žaneire popiežius Pranciškus kalbėjo jaunimui: „Dabar šis skelbimas patikėtas jums, kad aidėtų naujai ir galingai. Bažnyčiai reikia jūsų, reikia jūsų entuziazmo ir džiaugsmo, kurio esate pilni. Ar žinote, kokia evangelizacijos priemonė jaunuoliams yra geriausia? Ogi kitas jaunuolis. Eikite šiuo keliu!“

Tegul šie popiežiaus žodžiai paskatina ir jus užsidegti šiuo entuziazmu ir džiaugsmu, kurį perduodami vienas kitam tapsite vilties žiburiais Bažnyčioje ir pasaulyje. 

Parengė Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centras 

Jungiant universitetus tarsi lieka nebereikalingi pagrindiniai Lietuvos edukologijos universiteto rūmai Vilniuje, Studentų gatvėje. Priminsime, šio universiteto (buv. Pedagoginio instituto) istorija siekia prieškarį. Jame mokslus ėjo kelios kartos pedagogų, su juo susiję šimtai garbingų Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjų vardų. 

Dabartiniai rūmai pastatyti 1960 m. Pagal paveldosaugos kanonus jie jau priskirtini prie saugotino paveldo. Tai yra geras, specialiai aukštajai mokyklai pastatytas, patogus statinys. Jų būklė yra gera – vos prieš porą metų už EU milijonus visas kompleksas iš pagrindų buvo atnaujintas. Rūmai yra reprezentacinės išvaizdos, o stovi jie gražioje ir patogioje miesto vietoje. Gera rūmų vieta kaip tik ir tampa jų nelaime. Į tą vietą gviešiasi nekilnojamojo turto vystytojai, statybų verslo rykliai. Nugriovus rūmus toje vietoje būtų galima užvaryti tokį verslo centrą, viešbutį ir dar ką nors, kas kasdien neštų gražius pelnus.  

Liepos 1 d. Lietuvos televizijos „Panoramoje“  apie tai pasirodė įdomus siužetas. Buvo pasakojama, kad universitetas „optimizuojamas“, o jo rūmai perduodami Vyriausybės žinion. Garbingi universiteto bendruomenės atstovai dėl viso to reiškė ir pasipiktinimą, ir apgailestavimą, manė, kad tie rūmai ir kultūrinei visuomenei reikalingi. Be to, jie jau saugotini ir kaip paveldas.  Žinomas paveldosaugininkas, KPD vertinimo tarybos pirmininkas Romas Pakalnis plėtojo mintį, kad reikia dar plačiau apsvarstyti sovietinio paveldo vertingąsias savybes, kad reikia labiau įsigilinti į problemą. KPD direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis taip pat siūlė neskubėti, galvoti, svarstyti. 

Įdomu, kiek manoma galvoti ir svarstyti? Svarstyti, kol šaukštai vėl bus po pietų? D. Varnaitė vėl dejuos, kad reikia vytis nuvažiuojantį traukinį? Tokie „svarstymai“ ir yra tarnavimo verslui būdas. „Investuotojai“ tai jau seniai viską įvertino.

Pasikviestas architektas doc. Linas Naujokaitis „išgeneravo“ tokį didžiai „konceptualų“ vertinimą, girdi, universiteto rūmų „urbanistinis buvimas toje vietoje yra pakankamai agresyvus“, o „ašinė kompozicija, tas simetriškas pastatas, jis nėra objektas, kuris tą miestą reprezentuotų“. Štai kur klasikinis bullshit‘opavyzdys! Taip ir norisi docento paklausti: o jeigu pastatas būtų nesimetriškas, tai jau reprezentuotų? O tas šleivas, į didelį klozetą panašus stiklo monstras, pastatytas netoliese, tai jau nebe agresyvus ir reprezentuoja?

Taigi, paveldosaugininkas dar svarsto apie „vertingąsias savybes“, o architektas kaip vertinimo kriterijų pateikia atitikimą jo skoniui. Bet pradėkime nuo to kad Lietuvos edukologijos universiteto pastatas yra geras ir solidus, jo būklė nepriekaištinga (dar kartą prisiminkim EU milijonus, prieš porą metų panaudotus jo fundamentaliam sutvarkymui). Vien todėl kalbos apie jo nugriovimą yra paprasčiausiai amoralios.  

Netoliese esančiai Lietuvos muzikos ir teatro akademijai trūksta gerų patalpų. Edukologijos universiteto rūmai joms puikiausiai tiktų, dar ir kiti sutilptų. Bet Muzikos akademijai baisiai norima statyti naujus rūmus. Kažkur toliau nuo miesto centro, užkampyje. Yra progos sukišti ranką iki alkūnės į valstybės kišenę. Ne veltui LMTA tarybos pirmininku tapo įtakingiausias statybų verslo magnatas Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, įmonių grupės „Eika“ įkūrėjas ir valdybos pirmininkas. Tikrai ne dėl Bacho ar Čiurlionio interpretacijų jis ten atsidūrė, o dėl to, kad susidarė galimybė ir užsiimti didelėmis statybomis, finansuojamomis iš valstybės kišenės. Savaip galima suprasti Ir Muzikos akademijos vadovybę, susižavėjusia galimybe statyti Akademijai naujus rūmus – ne dažnai nusišypso laimė pabūti mylimu, ant rankų nešiojamu užsakovu. 

A. Sutkus „J.P.Sartre Lietuvoje“. Nida, 1965

Žmogus eina prieš vėją. 1965 m. Antano Sutkaus padaryta Sartre‘o nuotrauka Nidoje tapo neseniai atidengto paminklo filosofui modeliu. Taip pat ir XX a. devintojo dešimtmečio skulptūros, stovinčios Nacionalinėje Paryžiaus bibliotekoje. Klaudijaus Pūdymo sukurta figūra labiau stilizuota, prancūzės Roseline Granet Sartre‘as tartum vėjo sušiurkštintas. Prieš vėją eiti sunku. 

Nematomai realybei Sartre‘as pasipriešino būdamas dar dešimties. Kai žaisdamas vonios kambaryje sudegino kilimėlį, jį stebėjo smerkianti Dievo akis. Tokia „supervizija“ mažąjį Jeaną Paulį vargino jau seniai, ir šįkart jis nebeiškentė. Išmetė ne tik kilimėlį, bet ir Dievą iš savo gyvenimo. „Jei ne šis liūdnas incidentas, galbūt daug kas mano gyvenime būtų susiklostę kitaip“, – vėliau kalbėjo filosofas. Ir netgi matoma realybė jam atrodė prislegianti. Vienintelis kelias būti laisvam – sukurti savo gyvenimą išsivaduojant iš jau nulemtų gyvenimo linijų. Gyventi ne atsižvelgiant į tai, kokį tave sukūrė Dievas ar gamta, tačiau absoliučiai savaip.  

„Jei ne šis liūdnas incidentas, galbūt daug kas mano gyvenime būtų susiklostę kitaip“, – vėliau kalbėjo filosofas. Ir netgi matoma realybė jam atrodė prislegianti. Vienintelis kelias būti laisvam – sukurti savo gyvenimą išsivaduojant iš jau nulemtų gyvenimo linijų.

Nidoje Sartre‘ą lydėjusiai moteriai tai buvo sunkiau. Moteris lieka prikaustyta prie kūdikio: pirma – jos įsčiose, paskui – gyvenime. Prigimtis – tai kalėjimas – toks yra vienas svarbiausių Simone de Beauvoir teiginių pamatiniame feminizmo veikale „Antroji lytis“. Vyro (Gabrielis Marcelis pridėtų: atbukusio) prigimtis nestabdo. Tokios laisvės Sartre‘ui Simone pavydėjo. 

Jean Paul Sartre (1905-1980)

Kaip paskui paaiškėjo – pavydėjo jam ir kitų moterų. „Gėdingai“ ne pagal gerą filosofinės laisvės standartą. Intelektuali dvidešimties vienų Simone Sartre‘o asmenybėje atrado savo lygį atitinkantį vyrą – tačiau įsimylėjėliai, savaime suprantama, niekaip negalėjo paklusti smulkiaburžuazinėms (petit bourrgois) moralės normoms. Jų laisvė turėjo būti nevaržoma. Sudarė įžymųjį „paktą“: atsitiktinės meilės istorijos neturėjo kliudyti jų „esminei“ meilei; apie laikinus romanus jie įsipareigojo vienas kitam pasakoti visiškai nieko neslėpdami. Juk pavydas  – tai tik buržuazinė atgyvena, negalinti susilpninti jų intelektualios meilės. Teorija buvo tokia, tačiau kaip ją sekėsi įgyvendinti?

„Ji jautė jam gailestį dėl Olgos elgesio su juo, – rašė Beauvoir biografė Deirdre Bair, – tačiau dar labiau gailėjosi abiejų jų, paliktų už nugaros lyg beverčių daiktų.“

Tai aiškėja žvelgiant į filmo siužetui tinkančią, neilgą, tačiau labai simbolišką situaciją, atspindinčią vėliau daugelį metų trukusį Beauvoir santykį su Sartre‘u ir jo panelėmis. Prieš Roueno katedrą esančioje kavinėje sėdi du vyrai ir dvi moterys. Trisdešitmetis Sartre‘as, audringai įsimylėjęs septyniolikmetę Beauvoir mokinę Olgą Kosakewicz, šios kavalierius – Alžyro prancūzas Marcas Zuore ir dvidešimt šešerių Simone. Savo grožio galią jaučianti Olga flirtuoja su abiem vyrais iškart, staiga čiumpa Marcą už rankos ir pora juokdamasi nubėga per katedros aikštę miesto gilumon. Simone, jau guodusi Sartre‘ą anksčiau, kai Olga jį pavadino juokingu mažu padaru, turėjo vėl savo mylimąjį guosti. „Ji jautė jam gailestį dėl Olgos elgesio su juo, – rašė Beauvoir biografė Deirdre Bair, – tačiau dar labiau gailėjosi abiejų jų, paliktų už nugaros lyg beverčių daiktų.“ Dvidešimt šešeri Simone slėgė sunkiu metų svoriu... 

Neringa.lt nuotr.

Beauvoir Sartre‘as sužavėjo ne tik aštriu, jai prilygstančiu protu bei kylančio filosofo šlove, tačiau ir tuo, kad gyvai domėjosi jaunos moters asmenybe. Toks buvo jo metodas: jis tapdavo merginų asmenybės ekspertu. Savęs tebeieškanti Simone norėjo kalbėti ir kalbėti apie save; draugės pasigesdavo jos gebėjimo išklausyti kitų, tačiau Sartre‘as to nereikalavo. Tokiai „terapinei“ filosofo bendravimo manierai greičiausiai turėjo svarbos ir Simone žavesys: šalia jaunyste ir grožiu spindinčios merginos einančio filosofo veide švietė pasididžiavimas. Juolab kad pats Sartre‘as buvo už ją gerokai mažesnis, o be to – žvairuojantis; sekant Adleriu, kuris pabrėžė kūno trūkumų reikšmę žmogaus savivertei, senoviškai sakant, „mergišiaus“ vaidmenį Satre‘o gyvenime nesunku būtų matyti kaip pastangą kompensuoti nevisavertiškumo kompleksą. Nepasitikėjimas savimi atsispindi ir ganėtinai savotiškame Sartre‘o „pasipiršimo“ epizode pirmaisiais meilės istorijos mėnesiais, kai mintis apie santuoką dar nebuvo pakankamai „nufilosofuota“. Nepaisant Simone susižavėjimo mylimuoju ir tokio žingsnio laukimo, mėgindamas prašyti jos rankos Sartre‘as išsakė tokią neaiškią užuominą, kad jo mylimoji tik paraudo nežinodama, ką pasakyti. Pasivaikščiojimų metu per kitas dvi dienas Sartre‘as giliamintiškai nagrinėjo tai santuokos filosofinės prasmės, tai jos išliekančios ekonominės reikšmės netgi jų epochoje klausimus. Rodyti savo intelektinę galią gali būti lengviau, nei atiduoti savo vertę mylimos moters „taip“ arba „ne“ ištarmei...  

Tokiam mindžiukavimui turėjo reikšmės ir Sartre‘o nenoras „apsiriboti“ viena moterimi, o pačios Simone pritarimas Satre‘ui, kad santuoka yra „pasenęs“ dalykas, regis, vystėsi pagal „žalių vynuogių“ logiką. Tai, ką Beauvoir išgyveno trečiajame ir ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais, mūsų dienomis yra dažna situacija: moteris, gyvenanti su jos vesti neišdrįstančiu vyru (amerikiečių sociologai tokį vadina commitment phobe, „misteriu „dar nepasiruošusiu“ ir pan.), taip pat tampa „įsitikinusi“, kad santuoka – pasenęs dalykas. 

O vis dėlto realybė beldėsi į įsimylėjėlių sąmonę simboliškų įvaizdžių forma: santykių pradžioje Sartre‘as ir Simone vaizdavo save tai iš Amerikos atvykusiais vyru ir žmona milijonieriais, tai aristokratiška prancūzų pora. O būdama keturiasdešimties Beauvoir pagaliau peržengė savo prisirišimą prie Sartre‘o ir aistringai atsidavė amerikiečiui rašytojui, su kuriuo ir vėl „žaidė“ santuoką: jis ją vadino savo žmona „varlyte“, ji jį – „krokodilu“ vyru... Gal pateisindama, o gal apgailestaudama, kad taip ir liko neištekėjusi, žymiojoje feminizmo biblijoje „Antroji lytis“ apie Levo Tolstojaus romano herojų santuoką Beauvoir rašė skeptiškai. Pjeras, gyvybingas ir stiprus vyras, netrukus ims miegoti su kitomis moterimis; Nataša kankinsis ir pavydės, jis ją paliks arba toliau meluos, ir abiejų gyvenimas bus nelaimingas. Vargu ar suklysime sakydami, kad šioje prognozėje Pjero vardas įrašytas vietoje Jeano Paulo. 

Tačiau Sartre‘ą realybė pavijo dar neįprasčiau – paskutiniais gyvenimo metais jis nelyginant Vladimiras Solovjovas skaitė psalmes hebrajų kalba ir, nustojęs garbinti komunistinę revoliuciją, ėmė skelbti, jog tikroji revoliucija yra moralinis tobulėjimas. 

Paneigta realybė vijosi, įskaudinta širdis rimo sunkiai. Prie Sartre‘o Beauvoir buvo prisirišusi netgi tada, kai jis įsivaikino alžyrietę Arlette, kuri filosofui tapo bene svarbesnė už jo jaunystės draugę. Sekdama Satre‘u, Beauvoir nebegalėjo gyventi be stipraus alkoholio – labiausiai viskio ir vodkos– ir kaip ir Sartre‘o, viena svarbiausių Beauvoir mirties priežasčių bus kepenų cirozė. Tačiau Sartre‘ą realybė pavijo dar neįprasčiau – paskutiniais gyvenimo metais jis nelyginant Vladimiras Solovjovas skaitė psalmes hebrajų kalba ir, nustojęs garbinti komunistinę revoliuciją, ėmė skelbti, jog tikroji revoliucija yra moralinis tobulėjimas. 

Tokia Satre‘o išvada šokiravo „sartriečius“ – Beauvoir, kairiosios politinės minties žurnalo Le Tempsratą, filosofus. Satre‘as, skelbęs, kad „kiti – tai pragaras“ ir rašęs apie desperaciją kaip natūralią nuostatą gyvenimo atžvilgiu, dabar kalbėjo, kad visus tuos „niekus“ parašęs dėl to, jog tai buvo madinga, o svarbiausia gyvenime yra moralė, pagrįsta žmonių brolybe. Jis teigė atradęs savo žydiškąsias šaknis (iš motinos pusės Sartre‘as buvo susijęs su Schweizerių gimine, kurios genealogijoje buvo žydų tautybės žmonių) ir tapo beveik religingas. Tokios Sartre‘o transformacijos priežastis buvo jo draugystė su jaunu žydų tautybės vyru – Benny Levy. Beauvoir ir jos kolegos šį jaunuolį kaltino nusenusiam filosofui įteigus savo pažiūras tuo metu, kai trejus metus prieš savo mirtį, 1980-aisiais, Sartre‘as jau buvo apakęs ir prikaustytas prie kėdės.  

Benny Levy – vienas iš aktyvių 1968-ųjų revoliucinių įvykių Paryžiuje dalyvių – buvo išties spalvinga asmenybė: užtenka vien pasakyti, kad iš aršaus Maoisto per keletą metų jis tapo uoliu Mozės pasekėju. Prie šios transformacijos prisidėjo ir Lietuvai pažįstamas žmogus – Levy patyrė stiprų ir, sakytum, išblaivinantį pažinties su Emanueliu Levinu poveikį. Juk išties sekti Moze buvo geriau nei žavėtis Mao; ne taip plačiai žinoma, kad žymieji Paryžiaus intelektualai – tarp jų Sartrea‘as ir postmodernizmo grandas Michelis Foucault, taip pat tam tikru lygiu ir Simone de Beauvoir – žavėjosi „didžiojo“ kinų tautos vado ideologija, ir kad Raudonųjų khmerų lyderiai, Kambodžoje per trumpą laiką maoizmo pergalės vardu išžudę tris milijonus tautiečių aštuntajame XX a. dešimtmetyje, buvo Paryžiaus intelektualų studentai 1968-ųjų revoliucijos laikais.  

Sartre‘ą realybė pavijo jau aklą ir sergantį – ir vis dėlto jis, regis, susitiko su jos šviesiąja puse. Simone de Beauvoir sekėsi sunkiau: Sartre‘o „romano“ su žydų Apreiškimu metais ji toliau vystė feminizmo ideologiją, skelbdama, kad vyras yra blogio įsikūnijimas.

Sartre‘ą realybė pavijo jau aklą ir sergantį – ir vis dėlto jis, regis, susitiko su jos šviesiąja puse. Simone de Beauvoir sekėsi sunkiau: Sartre‘o „romano“ su žydų Apreiškimu metais ji toliau vystė feminizmo ideologiją, skelbdama, kad vyras yra blogio įsikūnijimas – gana suprantama, turint omeny „serijinę“ Sartre‘o neištikimybę jai – ir vis labiau grimzdo į alkoholio vartojimą. 

Jos „jungtuvinė“ prigimtis, vartojant Jono Pauliaus II terminą iš „Kūno teologijos“ meditacijų, negalėjo susitaikyti su tuo, kad „jos vyras jos nevedė“. Tokį skundą iš vienos afrikietės yra išgirdęs vokiečių pastorius Walteris Troebischas – kai su ja gyvenęs jaunas olandas susituokti su ja nenorėjo. Kad ir kaip keistai mūsų dienomis tai skambėtų, gimtiniame (lytiniame) akte kūnas kalba santuokos kalba. Sąmonės lygiu galima šios kalbos nepaisyti, tačiau pasąmonė – oksitocinas, saugaus prieraišumo ar, pagaliau, meilės, kuri neišduoda, ilgesys – keršija. 

Beje, su kūno realybės atmetimu – ir dar radikalesniu nei Sartre‘o ir Beauvoir atveju – yra susijusi ir jaunesnio Sartre‘o amžininko Michelio Foucault tragedija: vienas žymiausių postmoderniosios filosofijos kūrėjų mirė 1984 metais, susirgęs AIDS dėl homoseksualių santykių praktikavimo San Francisko gėjų pirtyse. Foucault atmetė ne tik su santuoka susijusius seksualinės moralės principus: „represyviais“ ir priešiškais žmogaus prigimčiai filosofas laikė bet kuriuos apribojimus šioje gyvenimo srityje, tabu jam nebuvo net „berniukų meilė“. Stebinčią visuomenės nuomonę – „panoptikumą“ – Foucault laikė suvaržančia tikrąją žmogaus laisvę. Tačiau žvelgdami į Sartre‘o paskutinius metus, regis, galime daryti išvadą, kad filosofas pagaliau suprato, jog toji Akis, „stebėjusi“ jį kaip mažą berniuką vonios kambaryje, linki gero gerbiantiems realybės gerumą. Tokios Antano Sutkaus nuotraukos neturime – tačiau įdomu pagalvoti, kaip atrodytų skulptūra realybę mylėjusiam ir, nors ir netiesiogiai, Sartre‘o paskutinių metų transformacijai reikšmingam iš Kauno kilusiam žymiam prancūzų filosofui Emanueliui Levinui? 

Konstantin Gridnev/Atviros Lietuvos fondo nuotr.

Birželio 28 d. Atviros Lietuvos fondo namuose įvyko bendras ALF ir Europos Humanitarinio universiteto renginys – diskusija su Sofijos universiteto profesoriumi, politikos filosofu Ivanu Krastevu. Šis mokslininkas – vienas iš nedaugelio Vidurio Rytų Europos viešųjų intelektualų, kurio balsas gerai girdimas ir Vakarų Europoje, ir JAV. Apie I. Krastevo knygas In Mistrust We Trust: Can Democracy Survive When We Don't Trust Our Leaders?(2013); Democracy Disrupted: The Politics of Global Protest (2014) sakoma, kad jos yra kategorijai „Būtina perskaityti!“ priskiriami tekstai (žinoma, skaitančiųjų intencijos skiriasi – be nemažo skaičiaus ištikimų I. Krastevo idėjų šalininkų egzistuoja ir nemenka jo kritikų stovykla, kimbanti į šio mokslininko tekstus visai dėl kitų paskatų nei jo talento gerbėjai). Ne išimtis ir paskutinė minėto politikos filosofo knyga After Europe (University of Pennsylvania Press,2017), jau daugiau nei metus gyvai aptarinėjama universitetų auditorijose, politikų bei politologų forumuose, media pasaulyje.

ALF salėje įvykęs pokalbis buvo skirtas I. Krastevo knygoje „After Europe“ išsakytoms idėjoms aptarti. Pokalbio moderatoriai – kultūros istorikas Aurimas Švedas ir portalo „Bernardinai“ vyr. redaktorius Donatas Puslys – didžiausią dėmesį skyrė dviem temoms: vieningos Europos idėjai ir jos ateičiai; liberalios demokratijos situacijai ir jos išsaugojimo galimybėms.

Skaitytojų dėmesiui pateikiama pirmų keturių, diskusijos metu nuskambėjusių klausimų, aptarimo santrauka.

Douglas Murray savo knygoje „Keista Europos mirtis“ (The Strange Death of Europe: Immigration, Identity, Islam, Bloomsburry Publishing PLC, 2017) kalba apie europinės civilizacijos mirtį. Tuo tarpu savo knygoje Jūs analizuojate Europos Sąjungai, kaip politiniam projektui, kylančius iššūkius. Ar tie iššūkiai tokie rimti, kad gali nulemti ES projekto žlugimą? Kaip Jūs matote situaciją dabar?

Visų pirma Rytų Europos ir Vakarų Europos gyventojų požiūris į Europos Sąjungą ir šio politinio projekto dabar patiriamus iššūkius esmingai skiriasi. Rytų Europos gyventojams Sovietų Sąjungos žlugimas yra asmeninės patirties dalykas. Mes visi žinome, kokia greita gali būti tam tikrų dalykų dinamika. Komunizmas Bulgarijoje XX a. 9-ajame dešimtmetyje atrodo kažkas tokio neišvengiamo, kaip pati gamta. 

Tačiau pasaulis ėmė keistis, ir tai vyko labai greitai. Trys ar keturios savaitės negalėjo esmingai pakeisti ekonominės sistemos. Tačiau dezintegracija visų pirma vyksta ne čia, o žmonių galvose. Taigi, Rytų Europos gyventojai šią dezintegracijos patirtį turi. 

Tuo tarpu didžioji Vakarų Europos visuomenės dalis ilgą laiką priėmė Europos Sąjungą kaip savaime suprantamą dalyką – tam tikrą jų gyvenimo dominantę.

Tuo tarpu didžioji Vakarų Europos visuomenės dalis ilgą laiką priėmė Europos Sąjungą kaip savaime suprantamą dalyką – tam tikrą jų gyvenimo dominantę.

Konstantin Gridnev/Atviros Lietuvos fondo nuotr.

Antra pati didžiausia krizė, su kuria Europa susiduria šiandien, yra migracijos krizė. Tačiau Rytų Europoje reikia kalbėti ne apie migracijos, o apie emigracijos krizę. Per pastaruosius tris dešimtmečius šį Europos regioną paliko didelis gyventojų skaičius, o likusieji, galvodami apie ateitį, patiria metafizinę išnykimo baimę. Vartojant ekonominius argumentus galima pasakyti, kad sienų atvėrimas migrantams yra geriausia, kas Rytų Europai regionui ir jo gyventojams galėjo nutikti. Tačiau šiuo atveju ekonominiams argumentams priešpriešinami visai kito pobūdžio argumentai. 

Per pastaruosius tris dešimtmečius šį Europos regioną paliko didelis gyventojų skaičius, o likusieji, galvodami apie ateitį, patiria metafizinę išnykimo baimę.

Dabar Rytų Europa yra etniškai homogeniška, o Vakarų Europa – etniškai ir kultūriškai labai įvairi. XX a. I pusėje situacija buvo priešinga. Rytų Europa šiandien ne tiek nori statyti fizines sienas, kurios turėtų saugoti nuo migrantų, atvykstančių iš kitų pasaulio šalių, kiek deda pastangas kurti retorines ir mentalines sienas, turinčias stabdyti žmonių išvykimą.

Trečias dalykas – kaip veikia mūsų kolektyvinė ir istorinė vaizduotė, kai imame mąstyti apie civilizacijų žlugimą. „Romos imperiją sunaikino barbarai“ – štai toks stereotipinis vaizdinys funkcionuoja apyvartoje.   

Kita vertus, Europos civilizacija, kaip yra pažymėjęs George‘as Steineris, intensyviai reflektuoja savosios egzistencijos pabaigos temą. Todėl pastaruoju metu suintensyvėję šio klausimo svarstymai neturėtų mūsų suklaidinti. 

Ką tik paminėtas George‘as Steineris kalbėjo apie dalykus, kurie jungia Europą ir kartu padeda suvokti jos tapatybę. Kodėl XXI amžiaus europiečiui taip sudėtinga mąstyti ir kalbėti apie bendras idėjas, atminties siužetus, vertybes, nepaisant tokios turtingos istorijos bei europinės kultūros paveldo, supančio mus kiekviename žingsnyje?

XXI amžiuje mes dažniausiai matome tuos dalykus, kurie keičiasi: žmonės migruoja, visuomenė patiria transformacijų. Tačiau ši generalizacija teisinga tik iš dalies. Šalia mūsų egzistuoja daug skirtingų greičio juostų, kuriose gyvenimas klostosi visiškai skirtingai. 

Mūsų pasaulis yra itin stipriai fragmentuotas. Tokios fragmentacijos mūsų protėviai nėra patyrę. Viso to rezultatas: jaučiame, kad mums stinga bendrų patirčių. Anksčiau integracijos vaidmenį atlikdavo mokyklos, tačiau XXI amžiuje ir jos tapo labai skirtingos.

Mūsų pasaulis yra itin stipriai fragmentuotas. Tokios fragmentacijos mūsų protėviai nėra patyrę. Viso to rezultatas: jaučiame, kad mums stinga bendrų patirčių. Anksčiau integracijos vaidmenį atlikdavo mokyklos, tačiau XXI amžiuje ir jos tapo labai skirtingos. Taigi, mes vis dar manome, kad gyvename tame pačiame pasaulyje (erdvės ir laiko požiūriu), tačiau taip nėra. 

Konstantin Gridnev/Atviros Lietuvos fondo nuotr.

Šiuo atveju sunku ne tik mąstyti apie tai, kas bendra tarp gyvenančių ne tame pačiame pasaulyje. Žmonės, kurie jaučiasi taip, jog jiems visos šios greitos kaitos yra per daug sako: „Baikite visa tai! Mes nenorime daugiau jokių permainų! Mes šioje karuselėje prarandame savo identitetą ir nebežinome, kas esame!“ Todėl XXI amžiaus populizmas nekalba apie ateitį, bet žada sugrąžinti mus į tam tikrą praeities etapą, savotišką „aukso amžių“.

Francis Fukuyama, matydamas Sovietų Sąjungos žlugimą, suformulavo įžvalgą apie istorijos pabaigą. Jai nebuvo lemta išsipildyti, todėl galima formuluoti tokią hipotezę: jeigu Fukuyama nebuvo teisus, tai gal pildosi Samuelio P. Huntingtono prognozė, jog mes patekome ne į postistorinės taikos, bet į neišvengiamo civilizacijų karo epochą? Kita vertus, atrodo, kad šiandien mums už Samuelį P. Huntingtoną daug svarbesnis yra Carlas Schmittas, apibrėžiantis politiką kaip distinkcijos tarp „draugas“ ir „priešas“ išvedimą. Ar XXI amžiuje mes turime galimybę pabėgti iš Carlo Schmitto pasaulio? 

Ir dar vienas aspektas – kaip mums išvengti „priešo“ ir „draugo“ distinkcijas sėkmingai išnaudojančių sąmokslo teorijų, kurios XXI amžiuje dauginasi ir plinta neįtikėtinais tempais, daromos žalos?

Visada vertinau Carlą Schmittą labai rimtai ir iki šiol manau, kad tai vienas solidžiausių liberalizmo bei liberalios demokratijos kritikų. Tačiau nepamirškime, kad C. Schmittas, kalbėdamas apie „draugo“ ir „priešo“ distinkcijas, jas taikė tarp valstybių besiklostantiems santykiams. Situacija XXI amžiuje yra pasikeitusi, todėl C. Schmitto aprašyti karai tarp valstybių jau nebėra tai, kas kuria mūsų pasaulio dinamiką. 

JAV atlikti tyrimai leidžia teigti, kad edukacija keičia žmonių santykį su etniškumu ir religija, jie tampa tolerantiškesni. Kita vertus, tolerancijos tiems, kurie išpažįsta kitas politines idėjas bei vertybes, paprastai šie išsilavinę žmonės nedemonstruoja, nes jie dažniausiai disponuoja tikslesne informacija, moka ją analizuoti ir todėl gali racionaliau paaiškinti, kam ir kodėl jie gina tam tikrus idealus. O tokiais atvejais jie tiesiog nejaučia tolerancijos mažiau išsilavinusiems, kitokias politines pažiūras turintiems žmonėms.

Konspiracijos teorijos iš tiesų nėra naujas fenomenas. Tačiau mes XXI amžiuje nuolat susiduriame su situacijomis, kai politiniai identitetai yra konstruojami bei pagrindžiami konspiracijos teorijomis, o ne ideologijomis.

Konspiracijos teorijos iš tiesų nėra naujas fenomenas. Tačiau mes XXI amžiuje nuolat susiduriame su situacijomis, kai politiniai identitetai yra konstruojami bei pagrindžiami konspiracijos teorijomis, o ne ideologijomis. Pavyzdžiui, Lenkijos visuomenėje prieš rinkimus į parlamentą vienu svarbiausių argumentų balsuoti arba nebalsuoti už Jarosławo Kaczyńskio partiją „Teisė ir Teisingumas“ buvo atsakymas į klausimą: Lecho Kaczyńskio žūtis Smolenske buvo nelaimingas atsitiktinumas ar spec. operacija? 

Konspiracijos teorijų sklaidai dėkingas sąlygas sukuria naujosios socialinės medijos, kuriomis žmonės kuriasi tai, ką galima pavadinti „online identitetus“. Politinis gyvenimas šiandien yra paremtas ne logiškumu ir pastovumu, o intensyvumu. Politikos apžvalgininkai kritikuoja populistus, kurie keičia savo pozicijas kas dieną. Tačiau žmonės neprisimena vakar dienos. Jiems egzistuoja tik šiandiena. Šiuo atveju svarbiausia – kiek intensyvi ta šiandiena yra. 

Šios, ką tik paminėtos ir kitos XXI amžiaus tendencijos leidžia konstatuoti – kritinis mąstymas konspiracijos teorijų dominavimo laiku tampa vis labiau problemiškas. 

Knygoje After Europe yra suformuluotas vienas labai svarbus teiginys – užuot laukę kol populizmas bus nugalėtas (ar išnyks), mes turime galvoti, kaip atsakyti į jo iššūkius. Taigi, kaip atsakyti į populizmo iššūkį?

Populizmas yra problema, tačiau problema yra ir tai, kaip mes kalbame apie populizmą. Akivaizdu, kad egzistuoja tam tikros bendros taisyklės, kurios lemia populistinių jėgų telkimąsi, stiprėjimą ir atėjimą į valdžią vienoje ar kitoje šalyje. Tačiau jeigu iš tiesų norime rasti atsakymus į konkretaus populizmo iššūkius, mes visuomet turime dėmesingai įsižiūrėti į konkrečią situaciją, nes šalia bendrų taisyklių egzistuoja daug specifinių aplinkybių.  

Post scriptum, arba Klausimas sau patiems 

Atviros Lietuvos fondo namuose įvykusi diskusija buvo vienas populiariausių „Permąstant Europą“ ciklo renginių. Neabejotina, kad gausią ir įvairią auditoriją pritraukė charizmatiška politikos filosofo iš Bulgarijos asmenybė. 

Kas sukuria „Krastevo efektą“? Vienareikšmio atsakymo pateikti neįmanoma. Tai tikriausiai gebėjimas į aklavietėmis virtusius klausimus rasti netikėtus atsakymus; mokėjimas apie sudėtingus dalykus kalbėti paprastai ir skaidriai; meistriškas žongliravimas mikro ir makro perspektyvomis (leidžiantis Sofijos, Varšuvos arba Budapešto aktualijas pamatyti Europos kontekste arba bendraeuropinių reikalų perspektyvoje įžvelgti konkretybes). Beje, detalės I. Krastevo viešuose pasisakymuose, interviu arba jo tekstuose yra itin svarbus jo diskurso elementas. Šiuo atveju kalbama ne tik (ne tiek) apie empirinius duomenis, kuriuos mokslininkai paprasta kaupia bei kolekcionuoja siekdami pademonstruoti jų sukurtų teorinių schemų gyvybingumą, bet apie įvairius kultūros reiškinius (ištraukas iš grožinės literatūros tekstų, idėjas, filmų siužetus ar net nuorodas į anekdotus) bei kasdienybės aspektus, kuriuos I.Krastevas interpretuoja, atskleisdamas, kaip socialiniai, ekonominiai ir politiniai procesai kuria sinergiją su kultūros ar kasdienybės sfera, todėl įvairūs fenomenai iš pastarųjų realybių tampa svarbūs politikos filosofui kaip gairės analizei ir kaip argumentai. 

Beje, dėmesys tokio pobūdžio detalėms išduoda retą akademinio pasaulio žmogui savybę – empatiją – mokėjimą ne tik stebėti, bet ir stebėtis; gebėjimą dalintis atradimo džiaugsmu. 

Jėzus atvedė demono apsėstą nebylį. Išvarius demoną, nebylys prakalbo. Minios stebėjosi ir sakė: „Dar niekad Izraelyje nėra buvę tokių dalykų“. 
    O fariziejai kalbėjo: „Jis išvaro velnius su jų valdovo pagalba“. 
    Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas įvairias ligas bei negales. Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti, lyg avys be piemens. 
Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“.

Oz 8, 4–7. 11–13: Jie sėja vėją ir pjauna audrą

Ps 115, 3–4. 5–6. 7ab–8. 9–10. P.: Izraelio tauta Viešpačiu tiki. 

Evangelijos skaitinį komentuoja ses. Onutė Petraškaitė MVS

Šios dienos Evangelija pristato du dalykus: apsėsto ir nebylaus žmogaus išgydymą ir tarsi susumuoja visą Jėzaus misiją. Šie du dalykai mums tarsi parodo, kaip Jėzus praktiškai įgyvendina Kalno pamokymus, nes niekada ir nemokė teoriškai. Jis viską įgyvendino ir per savo Asmenį, vykdydamas Jam patikėtą dangiškojo Tėvo misiją.

Apsėstas žmogus gyvena tarsi už paribio, nes liga jį tarsi nužmogina, ištremia iš visuomenės ir bet kokio socialinio gyvenimo. Be to, ligos užkluptas žmogus neturi jokių socialinių garantijų: visa šeima skursta, nes turi išlaikyti sergantį savo narį, nešdama ir jo atstūmimo, atmetimo ir nuodėmingumo naštą. Ypač jei žmogus apsėstas - Izraelyje tai buvo laikoma Dievo bausme už asmens nuodėmingumą. Užuot padėję ligoje žmogui atrasti jėgų pasipriešinti ligai ir viltį bei pasitikėjimą Dievu, izraelitai pasmerkdavo jį.

Žinoma, kad liga padaro žmogų labai trapų, be jokių saugumo garantijų, tad visiškai atvirą ir priklausomą nuo Dievo bei Jo malonės. Liga gali tapti Dievo artumo ženklu. Jėzus gydo ligonius – išlaisvindamas juos net tik iš materialaus, matomo, fizinio blogio, bet ir atkurdamas prarastąjį žmogiškąjį orumą bei vertę. Jėzus siekia žmones išlaisvinti iš bet kokio blogio, siekia savo misija atkurti santykius tarp žmonių, juos vėl surinkdamas į bendruomenes, kurios rūpinsis visais žmonėmis, o ypač sergančiaisiais.

Įdomi lieka fariziejų reakcija. Užuot džiūgavę dėl išgijimo, jie savo nuostabą papildo pykčiu ir komentarais, neva Jėzus išvaro piktąsias dvasias su velnio pagalba. Jėzus į tai jiems nieko neatsako – akivaizdi tiesa ir išgijimas šviečia pro šią melo uždangą. Jėzus palieka kiekvienam apsispręsti, kaip reaguoti – įtikėti ir pasitikėti Dievu ar likti savo žmogiško supratimo ribose.

Eidamas per kaimus ir miestus, Jėzus kviečia visus Juo sekti. Radęs suvargusių žmonių, jais pasirūpina, tarsi būtų jų piemuo, nes jie atrodo tarsi avys be piemens. Evangelistas Matas tuo nori pabrėžti, kad pildosi pranašystė: Jis yra tas ilgai lauktas piemuo, kuris gano savo avis, kurios pažįsta Jo balsą ir Juo seka.

Jis primena palyginimą ir apie pjūtį, kuriai reikia darbininkų. Jėzus skelbia Dievo karalystę į ją kviesdamas visus – toks Jo misijos tikslas, tokia yra Bažnyčios misija, tokia yra kiekvieno krikščionio misija. Kaip atsiliepiame ar atsiliepsime – apsispręsti palikta mums.

Kad ir kaip būtų gaila, šiandien pasaulyje kaip niekada yra labai daug abejojančių, netikinčių, pavargusių ir alkanų žmonių, kuriems reikia piemens, kuriems reikia parodyti kelią skelbiant Dievo karalystę. Tą užuojautą, gailestingumą ir atjautą Jėzus perduoda savo mokiniams ir pirmajai bendruomenei, kad ji tuo rūpintųsi. Šventieji ir palaimintieji jau apsisprendė ir nuėjo savo kelią, lygiai kaip palaimintasis Jurgis, kuris kvietė visus į šventumą, neatmetant nė vieno žmogaus. O kaip mes įvykdysime Jėzaus mums pavestą misiją?

Bernardinai.lt

Ji gimė 1660 metų gruodžio 27 dieną centrinėje Italijoje ir buvo pakrikštyta Uršulės vardu. Pasak Katalikų enciklopedijos, Uršulės šventumo ženklai buvo matomi nuo mažumės. Manoma, kad būdama trejų metų Uršulė jau rodė ypatingą gailestingumą vargšams. Ji atskirdavo dalį savo maisto jiems ir atidavė net dalį drabužių, kai sutiko skurdžiai apsirengusį vaiką. Šie bruožai ir didelė meilė Kryžiui stiprėjo merginai augant. Tačiau, kai kiti noriai neprisijungdavo prie jos religinių praktikų, ji buvo linkusi net į diktatoriškumą. Būdama šešiolikos ji patyrė regėjimą, kuris pataisė šią charakterio ydą: ji pamatė savo pačios širdį kaip plieninę ir nušluostė Jėzaus veidą savo skraiste. Taip Uršulė galutinai nutarė pasišvęsti Dievui.

Tačiau, kai tik sulaukė tinkamo amžiaus, tėvas surado keletą kandidatų sutuoktinių ir vertė dukrą tekėti. Dėl tėvo priešinimosi jos pašaukimui į vienuolystę, Uršulė susirgo ir atsigavo tik tada, kai gavo tėvo leidimą. Tuomet, sulaukusi 17 metų, įstojo į Città di Castello miesto klarisių kapucinių klauzūros vienuolyną, kuriame praleido visą likusį savo gyvenimą. Mergina pasirinko vienuolinį Veronikos vardą, atspindintį gilų pamaldumą Kristaus kančiai.

1693 m. ji įžengė į naują dvasinio gyvenimo etapą, kai patyrė Kančios taurės regėjimą, simbolizuojantį dieviškąją kančią, turėsiančią būti pakartotinai išgyventą jos sieloje. Iš pradžių ji norėjo atsisakyti, tačiau didelėmis dvasinėmis pastangomis galiausiai nusileido. Tuomet ji pradėjo kęsti dvasinius kentėjimus. 1694 m. ji gavo erškėčių vainiko atspaudą ant savo galvos, žaizdos buvo matomos ir kėlė nuolatinį skausmą. 1697 m., Didįjį penktadienį, Veronika gavo stigmas – penkias Kristaus žaizdas kojose, rankose ir šone. Vyskupo liepimu jai buvo skirtas gydymas, tačiau jis nesuteikė palengvėjimo nuo šių žaizdų.

Nors gyveno ypač antgamtinį mistinį gyvenimą, ji buvo praktiška moteris žemiškuose reikaluose. 34 metus Veronika tarnavo kaip novicių magistrė ir vadovavo joms su dideliu išmintingumu. 1716 m. buvo išrinkta vienuolyno vyresniąja. Tos tarnystės laikotarpiu praplėtė vienuolyną, pasirūpino kokybiškos vandentiekio vamzdžių sistemos įrengimu, nes iki tol vienuolynas neturėjo tinkamo vandens tiekimo.

Apie nepaprastą Veronikos Giuliani dvasingumą liudija visų pirma jos palikti gana gausūs raštai. Jos rašytinis palikimas – tai ir gausūs laiškai, ir poezija, ir – svarbiausia – labai išsamus dienoraštis. Rašyti dienoraščio ji nenorėjo, tačiau kai dvasios tėvas vietos vyskupo vardu paliepė surašyti visas savo mintis ir regėjimus, Veronika pakluso ir paliepimą vykdė labai stropiai – nuo 1693 metų iki mirties, tai yra maždaug per tris su puse dešimtmečio, užrašė 22 tūkstančius puslapių.

Maždaug po šimto metų nuo Veronikos Giuliani mirties, 1839-aisiais popiežius Grigalius XVI ją paskelbė šventąja.

sok-kosovo.org nuotr.

Dažnai manome, kad išdrįsdami būti netobuli pasaulyje, kuriame kiekvienas siekiame atrodyti idealūs, būsime sutrypti ir sunaikinti. Tačiau ar tikrai? Galbūt metas pasekti tobulybės kultui atsipiriančiu gyvenimo būdo keliu – išmokti viską paleisti ir atsipalaiduoti? Juk ir taip kasdien sau nurodinėjame, kokie turėtume būti ir kaip turėtume elgtis. Leidyklos „Vaga“ rekomenduojamoje žymaus prancūzų meditacijos mokytojo Fabrice'o Midalio knygoje „C’est la vie: menas nesukti sau galvos“(vertė Monika Rudokaitė-Marcinkevičienė, 2018) raginama nustoti varginti save siekiant tobulybės, stengiantis atitikti visuomenės primestus ir pačių įsikalbėtus standartus bei reikalavimus. Autorius moko drąsiai tarti „ne“, stabtelėti, jei reikalai nesiklosto taip, kaip norėtume, o kartais ir visai liautis daryti dalykus, kurie nedžiugina, kad atrastume gyvenime vietos tam, kas iš tiesų suteikia mums laimės. Dalinamės penkiomis priežastimis, kodėl perfekcionizmo kultas iš tiesų mums gali būti ne naudingas, bet netgi pavojingas. 

1. Nemokėdami priimti nesėkmių nustojame augti. 

Norime būti tobuli, todėl nepriimame nesėkmių – mums tai prilygsta katastrofai, gėdai, profesinės karjeros ar asmeninio gyvenimo pabaigai. Mes esame išmokyti pamiršti, kad realiame gyvenime nesėkmės ne tik neišvengiamos, bet ir būtinos – jos mums padeda augti. Jeigu neišmokstame pralaimėti, mums nepavyksta tobulėti. Vaikas, kuris bijo pargriūti, niekada neišmoks vaikščioti. Tas, kuris baiminasi, kad išeis už linijos spalvindamas, niekada neišmoks nei spalvinti, nei koordinuoti savo judesių. Anglosaksų kultūroje nesėkmės vertinamos, jos net įrašomos į CV – tai įrodymas, jog žmogus stengėsi, nors jam ir nepasisekė. Nesėkmės įrodo, kad asmuo norėjo žengti į priekį, nebijojo gyventi. 

2. Užgniauždami neigiamas emocijas negalime jaustis laimingi.

Norime būti tobuli, sukurti savo nugludintą paveikslą, kuris nebūtų aptaškytas emocijų, ypač skaudžių, purslais. Mums gėda net sau pripažinti, kad jaučiame pavydą, pyktį, nusivylimą. Manome, kad, visa tai patirdami, mes negalime būti „iš tikrųjų“ laimingi. Mes pernelyg sureikšminame tą „iš tikrųjų“: juk esame iš tikrųjų laimingi arba iš viso tokie nesame. Slėpdami skaudžias arba neigiamas emocijas, nenorėdami jų patirti ir išreikšti, mes atsisakome svarbios savo žmogiškosios dalelės, kurią sudaro ne tik mūsų džiaugsmai, bet ir sielvartas, trūkumai, klaidos bei netobulumas. Mums gėda verkti viešai, bet mus jaudina tie, kurie moka reikšti savo emocijas. Jaučiamės sukrėsti, kai išsekęs iš nuovargio kolega nesusivaldęs pratrūksta raudoti: mes jo neteisiame, greičiau guodžiame jį iš visos širdies, nejausdami paniekos ar gailesčio, jam ištiesiame ranką! Ar iš tiesų pažįstame bent vieną žmogų, kuris būtų apsaugotas nuo visų emocijų proveržių? 

3. Nemokėdami priimti kito žmogaus jausmų negalime mylėti ir jaustis mylimi.

Dažniausiai mes slepiame savo trūkumus ir žaizdas. Kurie iš mūsų ryžtųsi pakelta galva viską išpažinti? Turbūt nelengva būtų tai padaryti net savo artimiausiems draugams? Tačiau kai stipriai mylime žmogų, priimame visus jo emocijų protrūkius, nesėkmes, pažeidžiamumą, kurie sudaro to asmens esybės grožį! Galbūt mus žavi kitų žmonių tobulumas, bet mes nemylime tobulybių, nes tobulumas mūsų nejaudina. Kodėl sau to neprisitaikome? Juk iš tikrųjų paveikti kitus galime labiausiai būtent tada, kai apsinuoginame, kai esame tikri, kai nebeapsimetinėjame. 

4. Nuolat lygindami save su kitais sumenkiname pasitikėjimą savimi.

Norėdami būti tobuli, neleidžiame sau pripažinti nesėkmių, manome, kad nepakanka to, ką darome, ir nuolat save nuvertiname, lygindamiesi su kitais. Mane paaukštino? Bet mano kolegai skyrė dar aukštesnes pareigas, todėl jis už mane geresnis. Šįryt nuvažiavau dviračiu 7 kilometrus? Mano brolis (arba kaimynas) nuvažiuoja 12 kilometrų per dieną. Išlaikiau egzaminą? Tai nėra joks nuopelnas: egzaminas nebuvo toks jau sunkus ir t. t. Reikalavimas būti tobulam pradedamas taikyti nuo mokyklos, nuo to momento, kai mokinio įvertinimų knygelėje atsiranda pirmasis įrašas: „Galėtų atlikti geriau.“ Mus apsėdus troškimui siekti tobulybės, patys save morališkai persekiojame ir užkertame kelią asmeniniam augimui. 

5. Slėpdami savo trūkumus išsvaistome begalę energijos ir nebemokame džiaugtis gyvenimu. 

Daugelis kasdien įnirtingai siekiame kontroliuoti savo įvaizdį, apsėsti minties slėpti bet kokį, net mažiausią trūkumą, raukšlelę, nelygumą, net gyvenant pokyčių laikotarpiu. Apsėstas tikslo, „tobulasis“ slepia tikrovę. Bet dažnai paaiškėja, kad jis negali žongliruoti situacija, džiaugtis gyvenimu. Tokio žmogaus žodyne nėra sąvokos „kuo geriau“ – yra tik sąvoka „geriausiai“. Tiesa tokia, kad niekas nėra tobulas – nebent manytume, kad nekintama kompiuterio ar ateityje sukursimo roboto būklė yra tobula. Siekiant tokio perfekcionizmo, neigiama tikrovė. Tai fikcija, kuria norime tikėti bet kokia kaina. Šis mūsų nusistatytas (skirtas sau, o ne kitiems) idealas neturi nieko žmogiška. Tačiau „netobulybei“ maskuoti sutelkiame be galo daug energijos, emocijų ir laiko resursų. Tačiau, ar tikrai verta taip švaistyti savo laiką?

Taigi galbūt nustokime kamuotis, galvodami, kad nieko neatliekame tinkamai? Liaukimės graužtis, tikėdami, kad kitiems sekasi kur kas geriau. Leiskime sau būti netobuliems – nebijokime būti pikti, pavargę, kvaili ar jausmingi. Atsipalaiduokime ir tiesiog džiaukimės gyvenimu!

Fabrice Midal „C’est la vie: menas nesukti sau galvos“, iš prancūzų kalbos vertė Monika Rudokaitė-Marcinkevičienė, leidykla „Vaga“, 2018 m. 

Austėjos Mikuckytės nuotr.

Liepos 12 d. 17.30 val. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) įvyks dokumentinio filmo „Gerasis nacis“ premjera ir diskusija su filmo kūrėjais. Renginys organizuojamas drauge su JAV ambasada Vilniuje ir yra atviras visuomenei. 

Filmas „Gerasis nacis“ (angl. „The Good Nazi“, 2018, 52 min., rež. Yaron Niski) – duoklė nepaprastai istorinei asmenybei – majorui Karlui Plaggei, vadovavusiam priverstinio darbo stovyklai HKP 562, kuri 1943–1944 m. veikė sostinės Subačiaus gatvėje kaip kariuomenės transporto priemonių taisykla. 

Antrojo pasaulinio karo metais majoras Plaggė kaip karo inžinierius buvo perkeltas į Lietuvą. Ir anksčiau abejojęs nacistine ideologija, čia karininkas priėmė lemtingą sprendimą, padėjusį išgelbėti per 250 gyvybių. 

„Mačiau neįsivaizduojamus dalykus, kuriems negalėjau pritarti... Tada ir nusprendžiau dirbti prieš nacius“, – vėliau prisiminimais dalijosi K. Plaggė, kuriam po mirties suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.   

„Pagal jo viziją, HKP buvo daugiau nei dirbtuvės. Daugeliui šių žmonių tai buvo leidimas gyventi“, – teigia vienas iš filmo „Gerasis nacis“ herojų, HKP stovyklos teritoriją tyrinėjęs archeologas dr. Richardas Freundas. 

Filme pristatomos jo ir kitų tyrėjų iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Izraelio ir Lietuvos pastangos surasti buvusioje darbo stovykloje esančius masinius kapus ir slaptavietes – malinas, kuriose žydai slėpėsi nuo nacių. 

Filme išgirsime ir HKP darbo stovykloje kalėjusių asmenų, kuriems pavyko išgyventi Holokaustą, liudijimus. Vienas jų – šiandien garsus dailininkas, Vilniaus garbės pilietis Samuelis Bakas. 

Po filmo „Gerasis nacis“ peržiūros vyks diskusija, kurioje įžvalgomis dalinsis filmo prodiuseris Simcha Jacobovici (Kanada-Izraelis), archeologai dr. Richardas Freundas (JAV), dr. Jonas Seligmanas (Izraelis) ir Ramūnas Šmigelskas (Lietuva), geoarcheologas ir kartografas dr. Philipas Reederis (JAV). Renginys vyks anglų kalba.

„Man paskolinti balsą nieko nekainuoja. O neiškalbėti dalykai kaupiasi ir skleidžia nuodus.  Dėmesys kitam, viena stipriausių vertybių man pačiai. Dažnai kišame galvas į smėlį ir apsimetam, jog viskas gerai. Viskas gerai, tik kartais atsimerkim, pamatykim ir išgirskim. Kiekvienas. Po truputį“, – teigia dainininkė Giedrė Kilčiauskienė.

Nors Lietuvoje dažniau ir atviriau kalbama apie ŽIV, patys sergantieji vis dar vengia viešai dalintis savo istorijomis. Apie diagnozę nutylima net artimiausios aplinkos žmonėms, bijantis jų neigiamos reakcijos ir atstūmimo. „Skolinu savo balsą“— tai šviečiamoji socialinė iniciatyva, kuria siekiama mažinti su ŽIV susijusią stigmą ir sergančiųjų socialinę atskirtį, bei kartu paskatinti juos kreiptis pagalbos.  

Lietuvoje gydymą gauna tik trečdalis užsikrėtusiųjų. Ir tai yra antras blogiausias rodiklis Europos Sąjungos šalyse.