Dainiaus Čėplos nuotrauka.

Jubiliejinis penktasis „Malonny“ meno simpoziumas Marijampolėje pasižymėjo įvykių svarba ir gausa – ARVI ir Ray Bartkaus iniciatyva surengtas įspūdingas, penkis žymius atlikėjus ir skonius sujungęs performansas seniausiame Lietuvoje cukraus fabrike, miestiečiai buvo pakviesti į naujas idėjas provokuojančius forumus ir diskusijas, o pačiame mieste pristatyti net šeši nauji sienų tapybos darbai. 

Pasak VŠĮ „Sveikatingumo idėjos“ direktoriaus, pagrindinio „Malonny“ organizatoriaus Andriaus Jasinskio, penktasis meno simpoziumas atnešė naujų suvokimų ir įtvirtino jau seniau aptartas tendencijas: „Paskelbę konkursą sulaukėme didelio susidomėjimo iš meno bendruomenės sukurti ir įgyvendinti eskizą ant R. Stankevičiaus sienos, pasiūlyta per 20 idėjų. Nuostabu, kad konkurso laimėtojai, kurie nuo pirmų meno simpoziumų metų savanoriavo, šiemet patys ėmėsi ambicingo ir labai didelio tapybos projekto ir jį įgyvendino“, – sako A. Jasinkis.

Jis pridūrė, kad vietos bendruomenė įsitraukė į visą procesą labai aktyviai: nuolatos lankė tapančius menininkus, per 50 jaunų žmonių kasdien savanoriavo projekte.

„Jaučiame didelę sinergiją su vietos bendruomene. Tikiu, kad ir asmeniniame, ir profesiniame savanorių gyvenime ši patirtis paliks dideles žymes“, – sakė jis.

Ray Bartkus. Dainiaus Čėplos nuotrauka.

Dainiaus Čėplos nuotrauka.

Pristatyti nauji šeši paveikslai ant sienų 

Sienų pristatymą atidarė meninis jaunos režisierės Gabrielės Penčylaitės organizuotas etiudas, įvykęs prie pirmojo paveikslo ir netikėtai nustebinęs susirinkusius stebėtojus. Jis vyko prie įspūdingo dydžio Willo Teatherio (Londonas) nutapyto darbo, kuris alsuoja magiškuoju realizmu ir sukuria ratu skraidančių balandžių įspūdį.

Kitas kačių kiemelyje sukurtas darbas yra Jeffo Woodbury (Niujorkas) paveikslas. Autoriui svarbu bendrauti su aplinka, tad išvydęs sieną, ant kurios numatyta atlikti darbą, pamanė, kad būtų įdomu ir šiek tiek juokinga ant jo nutapyti dar daugiau langų.

Savanoriams, dirbusiems su J. Woodbury, buvo duota laisvė improvizuoti, individualizuoti kiekvieno lango detales – užuolaidas, daiktus ant palangių, tad ant jų atsirado gėlių ir katinų. Jis tikisi, kad ir ateityje atsiras norinčiųjų papildyti langus, o pastato gyventojams jų gausa suteiks anonimiškumo, nes ji gali nukreipti dėmesį nuo tikrųjų langų.

Rachel Price Bacon (Niujorkas) sukurtas darbas yra prieš porą metų Marijampolėje nutapyto „Emocijų peizažo“ tąsa. Autorė mato erdvę, tinkamą eksperimentams ir papildymams, tad šįkart autorės darbas dar sudėtingesnis, detalesnis. 

Sienų tapybos konkurso laimėtojo marijampoliečio Igno Vieversio darbas „Do what you can't“ – spalvotas ir žaismingas, jame gausu jaunimui atpažįstamų ženklų, kompiuterinių žaidimų veikėjų. Darbas kviečia jaunus žmones maištauti, nepaklusti taisyklėms, daryti tai, ko jiems patiems norisi, o ne laikytis status quo. Simboliška, kad toks darbas nutapytas ant mokyklos – Rimanto Stankevičiaus pagrindinės – sienos. 

Animacijos kūryba užsiimančios Ianthe Jackson (Niujorkas) darbas yra įkvėptas judesio – tokį įkvėpimo šaltinį autorei pasufleravo ir pačios tapomos sienos vieta ir forma. Darbe vaizduojama moteris, nešama rankų jūros – jos simbolizuoja patiems menininkams taip reikalingą palaikymą iš meno bendruomenės.

Simpoziumo kuratoriaus ir iniciatoriaus Ray Bartkaus paveikslo idėja kyla iš pasaulyje gerai žinomo belgų siurealisto Renne Magritte garsiojo darbo, kuriame vaizduojama pypkė, o po ja užrašyta „Čia ne pypkė“, tarsi paaiškinant, kad matomas vaizdas yra tik lapas ir dažai. R. Bartkaus sukurtame paveiksle matoma saulėto dangaus perspektyva, po kuria rašoma „Čia ne siena“ – juk žiūrint matomas dangus.

„Marijampolė labai pasikeitė per penkerius metus ir gali keistis toliau. Matėme, kaip vienos meno iniciatyvos išjudina kitas, tai stipri sinergija. Toliau išlaikant „Malonny“ savitumą galima sukurti įspūdingą meno galeriją po atviru dangumi, kuri trauktų žmones į Marijampolę. Gal net ir atsirastų regioninis menų centras, kuris galėtų pritraukti dar įdomesnes idėjas“, – apie meno simpoziumą kalbėjo R. Bartkus.

Dainiaus Čėplos nuotrauka.

Dainiaus Čėplos nuotrauka.

Dainiaus Čėplos nuotrauka.

Forumai kvietė pasižiūrėti į miestus naujai

Meno simpoziumo metu buvo surengti trys forumai. Pirmame pristatyta atvykusių menininkų patirtis, kūryba ir idėjos. Antrame aptarta istorinės miestų ištakos ir jų reikšmė šiandienai bei pasaulinės miestų tendencijos, o trečiame pateiktos Marijampolės raidos ištakos ir pasiūlymai ateičiai. 

„Forumai padeda įprasminti tapybos darbus, performansus, renginius. Taip sukuriamas santykis tarp to, kas sukurta, o aptarus ateina ir suvokimas, kaip tai liečia, keičia mus. Forumas – tarsi prasmės kūrimas vystantiems „Malonny“ procesams. Kartu tai būdas susiburti bendruomenei į vieną vietą, atrasti bendrų siekių“, – sako filosofas, „Malonny“ forumų moderatorius Justas Kučinskas.

Apibendrindamas prof. Naglio Kardelio mintis, J. Kučinskas priminė: „Miesto gyvybingumui reikalinga vieta, kurioje galima susiburti, kurioje gvildenamos bendros ir svarbios temos ir taip apsikeičiama turima energija, nuomonėmis ir kartu paskatinamas veiksmas bei stiprinami ryšiai ir santykiai“, – sakė jis.

Forumų metu buvo išsakytos idėjos, kad didieji megamiestai galvoja, kaip tapti žalesniems, jaukesniems, kaip juose sukurti kuo paprastesnį ir patogesnį susiekimą ir kartu išlaikyti intelektinę, kultūrinę ir net ekonominę įvairovę. Marijampolė turi du aiškiai išreikštus pirmuosius kriterijus, o tokių meno simpoziumų metu ir reiškinių metu kuriama įvairovė daro šį miestą patrauklų ir aiškiai pretenduojantį į gyvybingo miesto apibrėžimą.

Per penkerius „Malonny“ metus Marijampolėje sukurta 19 piešinių, vienas iš jų dėl rekonstrukcijos darbų išlikęs tik archyvuose, surengti performansai, forumai ir diskusijos, „masterclass“ susitikimai, projekte savanoriavo keli šimtai jaunų žmonų. Garsiausias paveikslas – Ray Bartkus kūrinys „Tekantis gyvenimas“, kurį visame pasaulyje peržiūrėjo milijonai žmonių.

Dainiaus Čėplos nuotrauka.

Dainiaus Čėplos nuotrauka.

Dainiaus Čėplos nuotrauka.

Dainiaus Čėplos nuotrauka.

Dainiaus Čėplos nuotrauka.

Les Anderson/Unsplash.com nuotr.

Kokias savo atžalų savybes turėtume ugdyti, kad vaikai lengviau susidorotų su sudėtingomis situacijomis ir kaip galėtume paskatinti jų kūrybinį mąstymą?

Tai ne taisyklės, bet įrankiai problemoms, kliūtims įveikti. Kai mes skatiname vaikus susidurti su iššūkiais, jie ne tik sprendžia problemą šiuo metu – jie kaupia žinias, kurių joms prireiks ateityje susidūrus su kitais iššūkiais!

Smalsumas

Smalsumas – stiprus noras išmokti kažką naujo. Vaikai iš prigimties smalsūs, jie nori tyrinėti pasaulį ir suprasti, kaip viskas veikia. Smalsumas glaudžiai susijęs ir su akademiniais pasiekimais. Tyrimai atskleidžia, kad kai žmogus yra smalsus, jis daug daugiau ir geriau viską išmoksta. Mes, tėvai, skatiname vaikus klausti klausimų, padedame jiems rasti atsakymus ir palaikome, kai jie ieško to, kas jiems įdomu – skatiname, kad smalsumas taptų įpročiu. 

Pastovumas

Pastovumas susijęs su problemos ieškojimo būdais, nepaisant kliūčių, nesėkmių, tol, kol atrandi išeitį ar bent jau priartėji prie jos! Tai suteikia mums stiprybės bandyti dar ir dar ir dar. Pastovumas, drąsa yra susiję su tikėjimu, kad mūsų gebėjimai, sumanumas gali augti su pastangomis. Vaikai su jau susiformavusiu mąstymu imasi vis didesnių iššūkių ir vertina nesėkmę kaip pamoką.

Drąsa

Priklausomai nuo vaiko būdo, jiems gali būti lengva arba sunku peržengti savo komforto zoną ir išbandyti kažką naujo. Bet rizika nėra susijusi su pavojingu elgesiu. Tai labiau susiję su ryžtu išbandyti naujus dalykus, kažką sunkaus ar tokio, ko niekad nesi daręs. 

Tu negali išmokti nieko naujo neperžengęs komforto zonos, nenutolęs nuo dalykų, kuriuos jau žinai, kaip daryti. Juk vaikas, dar tik besimokantis vaikščioti, tikrai ne kartą nukris, o tik pradėjęs važiuoti dviračiu – taip pat. Jaunas mokslininkas gaus rezultatus, kurie jo netenkins. Bet mes negalime išmokti, kol giliai neįkvėpsime ir nebandysime!

Kūrybinis ir kritinis mąstymas

Norėdami mąstyti kūrybiškai, naudojame vaizduotę tam, kad išspręstume problemas. Kūrybiškumo ekspertas Seras Kenas Robinsonas teigia, kad skatinti kūrybiškumą taip pat svarbu, kaip mokyti rašyti. Kai mes kūrybiškai mąstome, žvelgiame į užduotį iš kelių pusių, pvz.: kokia tai problema? Koks mūsų tikslas? Ką mes žinome? Ką jau išbandėme? Kokias medžiagas turime naudoti? Kokios informacijos mums reikia?

Štai keli galimi klausimų variantai, kurie gali paspartinti kūrybinį ir kritinį mąstymą:

„Ką mes jau išbandėme?“

„Ko neišbandėme?“

„Kas, jeigu pamėgintume…?“

„O jeigu išbandytume ... kaip įrankį?“

„Jeigu turėtume burtų lazdelę, ką su ja darytume?

Žinoma, netaikome šių metodų kiekvienoje situacijoje, bet reikia stengtis imtis iššūkių ir mokytis žiūrėti į problemas iš kito kampo – tai padės vaikams įgyti įpročių, vedančių į sėkmę.

Leidyklos „Nieko rimto“ informacija

Kompozitorius Dominykas Digimas. Gedimino Šulco nuotrauka.

Tęsiame videolaidų ciklą „Jaunieji menininkai“, skirtą į kūrybos kelią įžengiantiems mūsų menininkams.

Ar kada nors klausėte miesto garsų apie nieką daugiau negalvodami? Tai padaryti rekomenduoja jaunosios kartos kompozitorius DOMINYKAS DIGIMAS. Per Lietuvos kompozitorių sąjungos apdovanojimus 24 metų kompozitorius susižėrė viską, ką tik jaunas kūrėjas galėtų susižerti: buvo paskelbtas metų jaunuoju kompozitoriumi, pelnė premiją už kūrinį „no sense“ kameriniam orkestrui, taip pat publikos simpatijų prizą.

D. Digimas tvirtina: „Yra toks mitas, pasakymas, kad blogi atlikėjai tampa kompozitoriais, o blogi kompozitoriai tampa muzikologais – tai kol kas iki muzikologo nepriėjau, bet atsitiko taip, kad man nelabai sekėsi groti, ir kartais grojant tuos kūrinius, kurie yra privalomi, norėdavosi kažkaip kitaip pabandyti išnaudoti instrumentą, ką nors savo pagroti, tai turbūt taip ir nukrypo dėmesys labiau į kūrybinę pusę.“

Kompozitoriaus D. Digimo kūriniams būdinga askezė – jie niekada nėra perpildyti medžiaga, ją lydi sukauptumas. Iš dalies jo kūrinius galima įvardyti kaip intravertiškus, jie verčia pasinerti į savianalizę ir skandina subjektyviuose apmąstymuose. 

Savita ir vyraujanti D. Digimo muzikos melancholija kuriama įvairiomis priemonėmis – kai kur pasigirsta japoniško tradicinio instrumento šo garsai, imituojami akordeono, kitur ji įkvėpta miesto garsovaizdžių ir dvelkia vienatve. Dominykas dažnai leidžiasi į garsinius pasivaikščiojimus: tiesiog eina gatvėmis, vydamas visas mintis šalin, ir klausosi atsitiktinės miesto muzikos, susipynusių miesto garsų, nesiedamas jų su esamais objektais. 

„Kiekvienas miestas turi savo garsovaizdį, ir, jeigu kalbame apie Vilnių, tai įsivaizduojame Senamiestį. Ir kadangi turime tikrai nemažai bažnyčių, maldos namų, vaikščiodami galime išgirsti varpus, – videoreportaže svarsto kompozitorius. – Vilniaus senamiesčio garsas susijęs su varpais, ir tas varpo dūžis irgi nėra paskiras garsas. Kai suskamba varpas, suskamba begalė jo obertonų. Ir tie varpai skirtingi, skirtingi jų dydžiai, konstrukcijos, galima vaikštant palyginti vienos bažnyčios garsą su kitos. O cerkvių varpai yra visiškai kitokie. Varpai sudaro didelę dalį Vilniaus senamiesčio garsų.“

Gedimino Šulco nuotrauka.

Gedimino Šulco nuotrauka.

Gedimino Šulco nuotrauka.

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/dada456489db5616a7af0370595b3c20.jpg"},"main_article":{"title":"Sekmadienio meditacija. Didysis \u201epapiktinimas\u201c","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-07-08-didysis-papiktinimas-dievas-izengia-i-mano-namus\/170732","article_id":"170732","subtitle":"Ermes Ronchi OFM"},"sub_1":{"title":"\u0160ventumas pagal Pranci\u0161k\u0173 (4): Gyviau, \u017emogi\u0161kiau","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-07-08-sventumas-pagal-prancisku-4-gyviau-zmogiskiau\/170734","article_id":"170734","subtitle":null},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/740b46b9c2cc623831b9f372818a40797648beed.jpg"},"sub_2":{"title":"Per anksti nustojome kurti savo Lietuv\u0105","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-07-08-per-anksti-per-greit-nustojome-kurti-savo-lietuva\/170695","article_id":"170695","subtitle":"Valentinas Sventickas"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/aa060377c328fb513c8d619140384ec666d15fbd.jpg"},"sub_3":{"title":"P\u0117s\u010diomis per Izrael\u012f (II dalis)","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-07-08-pesciomis-per-izraeli-ii-dalis\/170758","article_id":"170758","subtitle":"Martynas Vingrys - \u017durnalas \u201eAteitis\u201c"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/d25eb4f649e33f39618498790c851e6789486aa6.jpg"},"related":[],"links":[]}

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2018-ųjų 4-ajame numeryje)

Raudų siena/Martyno Vingrio nuotr.

Po savaitės žygio Izraelio pietuose esančia Negevo dykuma, nacionalinio tako žymomis sekdami, išėjome į civilizuotus kraštus. Nors dykumoje ligi soties paganėme akis po atsiveriančius laukinius tolius, pasimėgavome ramybe, bet jutome ir nuovargį, todėl nutarėme intensyvią kelionę pėsčiomis kelioms dienoms iškeisti į pobūvį prie Negyvosios jūros, o paskui – aplankyti Jeruzalę. Būtent šias dvi vietas dar prieš atvažiuodami į Izraelį buvome numatę aplankyti. Planas toks: nuo dykumos pakraščio autostopu keliaujame iki Negyvosios jūros, tada iki Jeruzalės, o nuo ten vėl sugrįžtame į Izraelio nacionalinį taką ir tęsiame savąjį žygį.

Lėta Negyvosios jūros mirtis

Iš draugų, pabuvojusių prie Negyvosios jūros, gavome patarimų apie tai, kokius paplūdimius verta aplankyti, kur ir kokiu moliu teptis, kur nakvoti. Neilgai trukus pasigauname mašinėlę – važiuojame tiesiai į Ein Bokek’ą. Ieva įsirango gale tarp dviejų vaikiškų kėdučių (beje, labai dažnai Izraelio mašinose ant galinių sėdynių įtaisyti du vaikiški krėsleliai. Akivaizdu, kad demografinė krizė Izraeliui negresia). O mus vežantis vairuotojas pats dirba turistų aptarnavimo srityje, važiuoja į vieną iš viešbučių prie Negyvosios jūros. Važiuojame ir mes. Vis dėlto pirmiausia pamatėme ne paplūdimius, o gamyklomis, kasyklomis, kranais ir buldozeriais nusėtą industrinę Negyvosios jūros dalį. Jūra negyva, o ją dar šitaip negailestingai „mėsinėja“ – kasa viską, už ką tik galima pinigo išgauti.

Beje, nustatyta, kad šiokia tokia gyvybė Negyvosios jūros vandenyje vis dėlto egzistuoja: čia aptikta apie 70 rūšių bakterijų. Juokaujama, kad Negyvojoje jūroje randamos dvi gyvybės formos: bakterijos ir turistai. Taigi, vos pasibaigė pramoninis Negyvosios jūros kvartalas – privažiavome išgirtąjį Ein Bokek’o kurortą. Jūra visai šalia, o prie pat paplūdimio prabangūs viešbučiai. Naudojamės proga ir mes pamerkti kojas sūryman. Nepatyrėme jokio malonumo – klampiame tarsi aliejus druskos tirpale po žygių atsiradę net ir patys menkiausi įbrėžimai tuoj pat priminė apie save gana smarkiu perštėjimu. Paplūdimyje stebino kontrastai: musulmonės sūryme mirksta apsimuturiavusios visą kūną dengiančiomis sukniomis, o čia pat plūduriuoja ir vakariečiai, ne itin gausiai teprisidengę. Tiesa, pliuškentis Negyvojoje jūroje – nevalia. Nors lašas druskos tirpalo į akis (1 litre yra 1,24 kg druskos!) – ir Negyvąją jūrą kaip didelį nemalonumą teprisiminsi.

Draudimas maudytis/Martyno Vingrio nuotr.

Kurorte neužsibuvome – planavome nuvykti į tas rekomenduotas atokiąsias vieteles, laukinius paplūdimius, versmes, trykštančias iš žemės ir kitokius tarytum nežemiško pasaulio atributus. Vykstame į Ein Gedi miestelį. Atvažiuojame ir patys nesuvokiame, kur mes čia atsidūrėme – ne tik Negyvoji jūra, bet ir Ein Gedi kurortas ne kažin kiek gyvybės beturi. Visur tik tvoros su grasinančiais užrašais: eiti draudžiama, žemė griūva, pavojinga gyvybei. Šiais gąsdinimais visai nesunku patikėti – aplink daugybė žiojėjančių duobių, prarajų, o smegduobės tyko kiekviename žingsnyje uždraustoje zonoje.

Kaip žinia, Negyvosios jūros pakrantė yra pati žemiausia sausa mūsų planetos vieta – kai stovi ant kieto ir sauso paviršiaus, pagal pasaulinį vandenyno lygį esi 429 m žemiau jūros lygio! Ir tai dar ne viskas – deja, bet kasmet ši vargšė negyvoji dar po metrą nusenka. Stovėdami prie Ein Gedi kurortinio miestelio liekanų, patys įsitikinome, kaip sparčiai nyksta Negyvoji jūra. Ten, kur prieš keletą metų dar virė paplūdimio gyvenimas, dabar tėra žemės įgriuvos, apleistos pavėsinės ir daug ženklų, draudžiančių žmogaus buvimą ten.

Pagrindinė Negyvosios jūros nykimo priežastis yra ta, kad šiaurėje Jordano upės vanduo intensyviai naudojamas drėkinimui. Daugiausia dėl to kaltas Izraelio žemės ūkis Jordano slėnyje, kur eksportui auginami žalumynai ir egzotiški vaisiai.

O mes, saulei ritantis žemyn, nors ir buvome visai šalia tos sūriosios Izraelio garsenybės, bet savąją palapinę pasistatėme prie tvoros, skiriančios Negyvąją jūrą nuo gyvųjų. Geresnės nakvynės vietos tąsyk taip ir nesuradom. Gana kraupiai atrodė ir daugybės apleistų namukų kvartalas– kadaise jie stovėjo visiškai šalia jūros, bet jūra nutolo, o jie pasiliko. Skaisčiai tvieskė pilnatis, kitam jūros krante mirgėjo Jordano žiburiai, kniaukė katės, kažkur netoliese tyvuliavo Negyvoji jūra, o mes tą naktį praleidome bene pačioje nejaukiausioje vietoje per visą šią kelionę. Taip jau nutinka, kai miršta negyvosios jūros.

Negyvoji jūra/Martyno Vingrio nuotr.

Jeruzalėn

Iš ryto neilgai tesigrožėjome Negyvosios jūros aptvaru ir išsiruošiame į Jeruzalę. Tuoj pat mus pavėžėti sustojo vyrukas ir pasiteiravo mūsų vardų, o po to vardų reikšmių. Kiek keistas klausimas, pagalvotum. Pasirodo, važiavo pasiimti savo pirmagimio iš Jeruzalės gimdymo namų ir šis netikėtas susitikimas galbūt pamėtės mintį dėl naujagimio vardo.

Jeruzalėje, viename seniausių pasaulio miestų, kuriame susimaišiusios kuo įvairiausios kultūros, skaičiuojama didžiausia žydų ortodoksų koncentracija. Iš tiesų net ir tolėliau nuo Jeruzalės miesto centro matyti daug tradiciškai atrodančių judaizmo išpažinėjų su plačiabrylėmis skrybėlėmis, peisais, barzdomis. Susidaro įspūdis, kad ortodoksai žydai nuolat kažkur skuba, vis tekinom – viena ranka prisilaikydami skrybėles, o kita pasimosuodami lagaminėliais. Didžioji dauguma ortodoksų žydų su akiniais. „Nejaugi visų jų regėjimas toks prastas?“, – mudu su Ieva stebėjomės. Matyt, tai „protingai atrodančio“ žmogaus įvaizdžio dalis. Ir vis dėlto susikalbėti angliškai retas kuris ortodoksas sugeba (priešingai nei vakarietiškieji žydai – iš vyresnės kartos daugelis puikiai kalba angliškai). O šie, pasirodo, niekur nedirba, sparčiai dauginasi, o svarbiausia jų veikla – laikytis visų judaizmo religinių nuostatų ir skaityti Torą. Už tai gauna dideles pašalpas ir įvairias lengvatas, neturi atlikinėti karinės tarnybos. Kiek kalbėjome su vakarietiškaisiais žydais, ortodoksai nėra itin mėgstami. Kol jų buvo nedaug, niekam netrukdė, atrodė savitai, Izraeliui suteikė išskirtinumo. O dabar jų pradėjo sparčiai daugėti, yra net ir kiek negarbingai besinaudojančių ortodoksiškaisiais privalumais.

Jeruzalės senamiesty/Martyno Vingrio nuotr.

Jeruzalės senamiestyje įžengę per Damasko vartus per daug nesidairome aplink – ieškome, kur nakčiai galvą priglaust. Ilgai nedvejoję apsistojame islamiškame kvartale pačiame senamiesčio viduryje. Nakvynė sąlyginai nebrangi – 44 šekeliai (10 eurų) žmogui su vakariene ir nemokama kava / arbata visą parą. Kambarys, tiesa, daugiavietis, bet svarbiausia, kad yra kur palikti kuprinę, o ir nakčiai stogas virš galvos bus.

Iš tiesų Jeruzalė – įspūdingas miestas, itin svarbus viso pasaulio istorijai tiek kultūrine, tiek religine prasme. Kita vertus, Jeruzalė amžinai nerami, mat žydai vis nesutaria su musulmonais, kurie iš jų yra vertesni vadintis šio miesto vienatiniais šeimininkais. O apie vietas, kurias Jeruzalės senamiesty verta aplankyti, nė neverta pradėti pasakoti – nuostabi tiek kiekviena čionykštė detalė, tiek ir tų detalių visuma. Visas senamiestis, nors ir padalintas į 4 dalis (arabų, žydų, armėnų ir Etiopijos koptų), yra vienas nuostabus meno kūrinys, o vos įžengęs pro didžiojo mūro aptvaro vartus patenki tarsi į kitą miestą, kur galioja savi įstatymai, taisyklės, net ir žmonės kitoniškai atrodo ir elgiasi. Jeruzalės senamiestis primena musulmoniškų miestų medinas, bet turi ir daug išskirtinių bruožų.

Jeruzalė/Martyno Vingrio nuotr.

Kiek plačiau nupasakosiu įspūdį, išvydus bene žymiausią judėjų objektą – Raudų sieną. Vaizdavomės mes ją didele siena, apsupta daugybės žmonių, iš pavadinimo sprendžiant, dar ir nuolat liejančių ašaras. O pasirodo, kad ta vieta kur kas įspūdingiau atrodo paveikslėliuose ar ekranuose. Raudų sienos pavadinimas kilo dėl to, kad žydai neva ateina ten apraudoti šioje vietoje kadaise stūksojusių pirmosios ir antrosios šventyklų. Tų šventyklų nebėra, o iš jų liko tik dalis sienos, kurią labai jau saugo. Norint patekti, reikia praeiti pro patikros postus, daiktus peršviečia, o metalo detektoriais tikrina, ar ko negero nesiruoši prasinešti. Žydai, o ir turistai iš paskos, viena arba abiem rankom atsirėmę į tą sieną meldžiasi, prašo ko nors, o gal tik šiaip smalsauja. Kiti dar ir kaišioja raštelius su įvairiais prašymais ir grūda juos tarp daugybės kitų sienos plyšiuose sukaišiotų raštelių. Sienos tvarkdariai kartkartėmis tuos prašymus suarchyvuoja dideliuose šiukšlių maišuose ir, matyt, veža tuos troškimus išpildyti.

Alyvų kalnas ir pėsčiom iš Jeruzalės

Naktelę bendrame kambaryje šiaip ne taip praleidę, pasimėgavę pusryčiais ant stogo terasos, pamatę rytinį Jeruzalės kitoniškumą, traukiame link Izraelio nacionalinio tako. Bet prieš tai užsuksime Alyvų kalnan (iš tiesų jis turėtų vadintis Alyvmedžių kalnu, nes nė vienos alyvos ten nėra) apžiūrėti tų pačių alyvmedžių, kuriuos ir Jėzus galėjo matyti, o gal net ir karčiąsias uogeles raškyti.

Raudų siena/Martyno Vingrio nuotr.

Alyvų kalnas nuo Jeruzalės senamiesčio yra už kelių kilometrų nuo Jeruzalės senamiesčio. Arabiško gymio taksisto paklausę, kurion gi pusėn keliauti, kad tą žymųjį kalną pasiektume, jis visiškai ramiu, užtikrintu ir net užjaučiančiu veidu mums tepasakė: „Only by taxi“. Bet netrukus supratęs, kad taksi paslaugų mes neieškome, mostelėjo Alyvų kalno link. Ta kryptimi ir nukulniavome, o praėję pro didįjį Jeruzalės kapinyną (tai seniausios tebenaudojamos kapinės pasaulyje. Atgulę čia bent 70 tūkstančių žydų, o kitų duomenimis, jų ten gali būti ir iki 300 tūkst.) grožėjomės atsiveriančia Jeruzalės panorama. Bet kiek gi grožėsies, kai rūpi kuo greičiau pargrįžti į savąjį taką. Žymos nėra taip toli – nuo Alyvų kalno apie 15 kilometrų, bet tarpmiestiniai autobusai į tą vietą nevažiuoja, o miesto viešuoju transportu reiktų persėsti bent 3 kartus. Nutarėme, kad paėjėsime, iki kol mūsų tikslas bus pasiekiamas bent jau dviem autobusais. Šiaip ne taip išsiaiškinę mums reikiamą kryptį atradome ir gana aiškų orientyrą – tramvajaus bėgiai. Jei seksime juos, prieisime tą vietą, iš kurios važiuoja autobusas ir veža beveik iki pat INT ženklų. Vos tik išėjome iš didžiule mūro tvora įtvirtintos senosios miesto dalies, patekome į visai kitą pasaulį – itin šiuolaikišką vakarinę Jeruzalės dalį (būtent vakarinė priklauso žydams, todėl spindi prabanga, tvarka ir švara. Rytinė dalis valdoma musulmonų ir, švelniai tariant, yra kiek kuklesnė). Netikėtai patenkame į didžiulę šventę. Vadinasi ji Purim ir primena mūsiškes Užgavėnes (apie čionykščių kaukių ypatybes daug nesiplėsiu, bet teisybės, o tiksliau – sąmojo, dėlei paminėsiu, kad mūsuose populiarios Užgavėnių žydo kaukės čia nėra). Galybė žmonių, pasidabinusių kuo įvairiausiais apdarais, nešini vyno ar kito gėrimo buteliais, nesibodėdami gerkles laidyti ir džiaugsmingai sveikindami vienas kitą, mėtydami petardas čia pat, po praeivių kojomis, švenčia! Ir mes švenčiame. Jaunos izraelietės net atkreipė dėmesį į mūsų „kaukes“ – pasiteiravo, ar mes Purim festivalio persirengėliai ir ar tai mūsų šventiniai kostiumai. Pagalvotum, kad paprastoji turisto apranga ir jai priklausantys aksesuarai šventiškumu nė iš tolo nekvepia, bet štai šiuolaikiniame miesto karnavale dėmesio sulauki už savąjį net perdėm išreikštą profaniškumą.

Senosios kapinės/Martyno Vingrio nuotr.

O mes, prasibrovę pro karnavalo dalyvių minią, galiausiai prieiname tą vietą, iš kurios turėtų važiuoti mums reikiamas transportas. Nevažiuoja. „Vargas tau, Jeruzale“ – išsprūsta netikėtai. Vargas jai, o mes einame toliau. Po dar valandos prieiname tą vietą, iš kurios belieka pavažiuoti vienu vieninteliu, netrukus būsiančiu, autobusu. Autobusas atvažiuoja, mes jam dar ir pamojame, matydami, kad neketina sustoti. Deja, dėl kažin kokių priežasčių nuvažiuoja nė nestabtelėjęs. Laukti kito autobuso? O jei ir tas nesustos? Na jau ne – tiek nuėjome, paėjėsime iki galo. Jungiame telefoną, sužiba navigacijos apskritimėlis, kuris mus itin nudžiugina – pasirodo, kad iki mūsų žymos belikęs maždaug vienas kilometras. Išėjo taip, kad pėsčiomis perėjome skersai per visą Jeruzalę – nuo gimdymo namų, esančių viename miesto pakraštyje, iki INT žymų, visiškai priešingoje pusėje.

INT žyma

Paskutines Izraelio nacionalinio tako žymas matėme dykumoje, kur kalnai, skurdi augmenija, kalnų atbrailomis liuoksi ožiai, o žmonių beveik nematyti. Nuo Jeruzalės takas visiškai kitoks – žali kalneliai, parkai, seni alyvmedžių sodai, antikiniai griuvėsiai. Čia kur kas geriau sužymėtas kelias, ir takai ryškiai išminti, bet ir žmonių pastebimai daugiau.

Niekur neskubėdami nuo Jeruzalės mes kulniuojame 4 dienas. Takas veda Viduržemio jūros, o tiksliau – Tel Avivo, esančio prie jos, kryptimi. Einame daugiausiai miškingais kalnais, nors praeiname ir gyvenvietes, ir alyvmedžių sodus, ir avių ganyklas. Vargo nematome – vandens kraneliai pakelėj, maisto kur nusipirkti prieiname kasdien, kuprinės neapsikrauname. Oficialių nakvynės vietų šiame ruože taip pat gausu – įrengti kempingai, poilsio zonos, kur galima ir laužą užkurti, ir palapinę statyti. Dažniausiai čia būna vandens kraneliai, staliukai, šiukšliadėžės. Tiesa, nustebino, kad tualetai įrengti toli gražu ne visose, net ir itin lankomose, aikštelėse. Valgyk, gerk, bet sukis kaip išmanai. Pastebėjome, kad vyrai net nemato problemos ir reikalus atlieka paėjėję vos kelis žingsnius nuo šventinių pietų pakloto.

O ir visa tų aikštelių erdvė švara nespindi – neretai visos šventinių pietų liekanos (plastikiniai indai, staltiesės, buteliai ir maisto likučiai) čia pat sukraunami šiukšlių maišuose ir paliekami. O tada savo darbo imasi katės ir kiti laukiniai, kurie viską ištaršo ir paskleidžia plačiai. Beje, dažnai žydai nesuvalgytą, bet tvarkingai supakuotą maistą padeda matomoje, gyvūnams sunkiau pasiekiamoje vietoje. Palieka ir gėrimus – dažnai net neatsuktus butelius. Gali ir spėliot, ar čia kokio archajinio relikto atmaina – maisto pertekliumi dalintis su kitais, ar tiesiog šių dienų izraeliečių gero gyvenimo rezultatas.

Alyvmedžių giraitė/Martyno Vingrio nuotr.

Po 4 dienas trukusio žygiavimo priėjome tako atkarpą, kuri driekiasi palei intensyvius kelius beveik iki pat Tel Avivo. Kadangi šį sykį mūsų tikslas nėra įveikti kelią nuo pradžios iki galo, renkamės įdomesnes atkarpas. Autostopu keliaujame iki Tel Avivo, manydami, kad nuo ten takas, vedantis palei jūrą, mums suteiks didesnį malonumą. Vidurio Izraelis itin urbanizuotas kraštas – kartais net ir nesuvoksi, kur baigėsi vienas didmiestis ir prasidėjo jau kitas. Atsiduriame viename iš priemiesčių – iki Tel Avivo dar apie 30 kilometrų, bet eismas itin intensyvus, kelių raizgalynė, o aplinkkeliuose susigaudyti sunku. Nutariame važiuoti autobusu, ir mums beieškant jo, vežančio Tel Avivo kryptimi, neprašytas sustoja krovininis automobilis, kurio vairuotojas emocingai ir svetingai mums moja ragindamas važiuoti kartu su juo. Atidarome dureles – tranki rusiška muzika. Vairuotojas iš Kirgizijos. Kaip pats sakė, tėvas liepė važiuoti iš namų ir užsidirbti pinigų svetur „ant druskos“. Kai 1985 metais pavyko ištrūkti, nuo to laiko ir nebebuvo gimtojoj Kirgizijoj. Rodė nuotraukas – turi gražią šeimą, gerai uždirba, bet žmogus suvargęs ir kažin kokio slogučio apimtas. Maža to, per pietus atidarinėdamas alaus butelį kamšteliu dar ir kaktą prasiskėlė. Žodžiu, laimė tądien jo nelankė, vis nostalgiškai prisiminė savo neturtingąją Kirgiziją, nuolat lygino su Izraeliu. Keistas jausmas savo tėvynėje nebūti 30 metų. Sako, kad jei tik sugrįžtų, niekas jo iš ten nebeišleistų ir grėstų nemalonumai. O mudu, besiklausydami vairuotojo samprotavimų, atsidūrėme Ramat Gan’e – didmiestyje, besiribojančiame su Tel Avivu. Pasijutome tarsi Arabų Emyratuose. Eismas neįtikėtinai intensyvus, kelio juostų daugybė. Mūsų džiaugsmui, nors esame visai kitame mieste, o iki Tel Avivo apie 10 kilometrų, iki pat jūros, vadinasi, ir iki tako žymų, važiuoja miesto autobusas.

Ir pagaliau jau gerokai po saulės laidos, pasiekę pakrantę ir išvydę oranžinę-baltą-mėlyną žymą pasijutom tarsi namo grįžę. Takas veda pajūriu, o neilgai trukus surandame ir vietą, kur oficialiai galima pernakvoti. Tik laužo ten nieks kūrent neleidžia. O maisto, kurio nereikėtų virti, kaip tyčia mums likę visai nedaug: arba vakarienei, arba pusryčiams. Nutarėme, kad po sunkios dienos pustuščiu skrandžiu gultis miegot neverta, o rytas už vakarą protingesnis maisto prasimanymo klausimu.

Įprastai mes keliamės apie šeštą valandą, bet šįsyk nubudome dar anksčiau. O prižadino intensyvus veiksmas aplink: kas bėgioja palei jūrą, kas dviračiais važinėja, kiti plaukioja irklentėmis, nardo, medžioja po vandeniu. Tel Avivo gyventojai prieš darbą spėja dar ir malonumų patirti.

O mes iš savo guolio išsiropštę einame ieškoti pusryčių. Keliaujame paplūdimiu, o tiksliau –trinkelėmis grįstu taku palei jūrą. Tuo taku ir paėjėjome iki pirmos didesnės parduotuvės, kur nusipirkome sočius pusryčius, o ir kuprinės atsargas papildėme. Supratome, kad tokiam pasivaikščiojimui neverta skirti daug laiko – ne grįstu taku mes atsibeldėme čia pavaikštinėti. Iki skrydžio į Lietuvą turime dar daugiau nei savaitę. Pastudijavę žemėlapį nutarėme: keliaujame į šiaurę, o nuo ten INT veda į rytus, skersai visą Izraelį. Tebūnie šios kelionės tikslas – su Jordanija besiribojanti Galilėjos jūra. Žemėlapy pasimatavę atstumus įvertinome, kad norint pasiekti tikslą, per dieną reikės paėjėti gerokai daugiau nei ankstesniuose ruožuose. Bet kai yra tikslas, atrodo, kad ir kilometrai tirpsta lengviau, ir kuprinė lengvesnė, ir vakaras vėliau prasideda.

Nuo kalno atsiveria toliai/Martyno Vingrio nuotr.

Šiaurės Izraelis. Galilėjos jūros link

Iš Tel Avivo kelių raizgalynės pėsčiomis išsikapanoti itin sudėtinga. Važiuojame autobusu, o pro langą stebėdami nesibaigiančius kelių labirintus džiūgaujame pasirinkę tokį kelionės būdą. Pavažiuojame vos 60 kilometrų šiauryn ir intensyvios civilizacijos nebematyti. Net sunku patikėti – Izraelis yra šalis, dvigubai mažesnė už Lietuvą, o tokia įvairi. Pietuose dykumos, kuriose yra vos keletas miestelių, o didžioji dalis negyvenama ir priklauso Izraelio kariuomenei. Centrinė dalis moderni, itin tankiai apgyvendinta ir iš esmės niekuo nesiskiria nuo turtingų Vakarų Europos valstybių. Didžioji dauguma čia gyvenančių – žydai. Šiaurinėje šios šalies dalyje stūkso žali kalnai, o jų slėniuose Izraelis žiba kaip agrarinė valstybė su daugybe šiltnamių ir vaismedžių plantacijų. Šiaurėje daugiausiai gyvena musulmonai ir vienintelis dalykas, kuris tau leidžia pasijusti, kad vis dar esi Izraely – ta pati vietinė valiuta – šekelis. Visa kita – žmonių drabužiai ir jų antropologiniai tipai, transporto priemonės ir prastesnė kelių būklė, miestų struktūros, maldos namai ir per ruporus sklindantys raginimai melstis leidžia aiškiai suprasti, kad esi musulmoniškame krašte.

O Izraelio nacionalinis takas čia mums patinka kur kas labiau – keliaujame vingiuotu akmeniniu takeliu per kalnus. Kalnai apaugę medžiais ir aštriais krūmokšniais, statoki, o iš pradžių ilgą laiką kopiame aukštyn, bet eiti stebėtinai lengva – matyt, grįžimas iš miesto džiunglių gamton suteikia jėgų pliūpsnį. Prasirango rieboka gyvatė, o mes manėme, kad jos dar miega. Dar sykį pasidžiaugiame pasiėmę palapinę – maža kas pas tave naktį į miegmaišį sumąstytų užsukt prie šono pasišildyt. Pakeliui užsukame į krautuvėles. Nors produktai čia tokie patys, kaip ir visur Izraely, bet parduotuvėse juntama arabiška dvasia – blizgesnis interjeras, iškabintos Korano citatos, o ir padrikumo tarp prekių kur kas daugiau. Perkame jau kasdieniu mums tapusio maisto: pitų (vietinė duona, panaši į picos paplotį), humuso (avinžirnių ir sezamo sėklų tyrės mišinys), tchinos (gana aštri svogūnų, paprikų, česnakų ir pomidorų tyrė), o desertui – datulių džemo).

Kulniuojame į priekį, kuprinės naštos jau nebesijaučia, bet Galilėjos jūra neartėja taip greitai, kaip mes įsivaizdavome. Iš kelionės dienoraščio: „Šiandien lemtinga diena – jei nueisime dviejų dienų atstumą, tikėtina, kad per likusias 2 kelionės dienas pasieksime savo tikslą – Galilėjos jūrą. Diena kaip diena – einame ir galo nematyt, tempas didesnis, stabtelėjimai atsikvėpti retesni ir trumpesni. Vakarop atrandame neblogą vietą nakvynei, jau norėtųsi ir sustoti, bet matome, kad dar bent valandą galime paėjėti. Tęsiame judėjimą. Temstant, kai jau nebesinori nieko kito, tik stoti ir griūti miegoti – prieiname tokį ruožą, kur vien kalnai aplink. Nė pusės palapinės neįspraustum. Nelieka nieko kito, tik keliauti tolyn – stovom gi nemiegosi. O kalnų ruožas nesibaigia... Galiausiai, kojas vos bevilkdami prieiname senovinį romėnų laikų akveduką. Čia puiku – vietai lygi, palmių paunksmė. Įsijungia tarsi antras kvėpavimas – nors jau visai sutemę, kažkokiu būdu prirenkam malkų (daugiausiai stovyklautojų iešmeliai ir vienas kitas pagaikštis), verdame savo troškinį. Arbatai nei malkų, nei jėgų kaisti nebėr – tiks ir vanduo. O tada statome savo žalią gryčelę ir palaimingai miegam. Naktį nieks netrukdo, o gal ir trukdo, tik mums jau nerūpi. Šiandien nuėjome daugiau nei 45 kilometrus gana sudėtingu kalnų keliu. Ieva sako, kad dar taip gyvenime nėra sunkiai ėjusi, kaip šį vakarą“.

Pirmyn/Martyno Vingrio nuotr.

Galilėjos jūra ir maudynės Jordano upėje

Kelionė priartėjo link pabaigos – vakarop turėtumėm prieiti savąjį tikslą! Pereiname garsiąją Jordano upę, kur, kaip žinia, šv. Jonas Krikštytojas pakrikštijo Jėzų. Keista – upeliūkštis tarsi numelioruotas griovys – šiukšlių sąnašos, vanduo drumzlinas ir nešvarus, krantai apžėlę. Ne taip įsivaizdavome šią garsiąją vietą. O mums belikę vos keli kilometrai ir įsivaizduojame, kaip kelio dulkes plausime Galilėjos jūroje. Tiesa, viskas išėjo ne visai taip, kaip vaizdavomės. Vietą, kur pagal ženklus turėtų būti paplūdimiai, atrandame, o štai jūros – ne. Įsijungiame navigaciją ir patys negalime patikėti. Mėlynas apskritimėlis, rodantis mūsų dabartinę vietą žiba pačioje jūroje, gana toli nuo kranto. Pasirodo, tas vargšas Jordano upelis patvenktas, todėl vandens negauna ne tik Negyvoji jūra, bet ir Galilėjos jūra.

Pavadinimų šis žemiausias pasaulio gėlavandenis ežeras turi daugybę (Tiberiados ežeras, Galilėjos jūra, Galilėjos ežeras, Tiberijaus jūra, Tiberijaus ežeras, Kinereto ežeras, Genezareto ežeras, Ginosaras, Gensaro ežeras, Chinereto jūra), o vandens vis mažiau ir mažiau.

Neradę sau vietos prie Galilėjos jūros, patraukėme ieškoti nakvynės prie Jordano upės. Pasirodo, tas mažas, pobjauris upeliūkštis tebuvo užtvankos rezultatas. O toji vieta, kur Jordano upė patvenkta, yra išties įspūdinga: vanduo kuo skaidriausias, krantai švarūs, nuaugę palmėmis, įrengtos laužavietės, turškiasi vandens paukščiai, žuvys vandenyje sukelia ratilus. Tiesa, visa tai pamatėme tik ryte. Vos tik pasiekę Jordano krantą prožektoriais pasišviesdami šiaip ne taip atrandame šio to degančio ir verdame pergalingą paskutinę vakarienę Izraelyje. O iš ryto, tarsi savęs atnaujinimo ritualą atliktumėme, maudomės Jordano upėje. Kažin ar geresnę kelionės pabaigą ir sugalvot būtų įmanoma.

Jordano upė. Krikšto atnaujinimo ceremonija/Martyno Vingrio nuotr.

Kelionė namo

Iš ryto tampriai supakavę mantą, dalį daiktų ir maisto palikę kitiems keliautojams, pakeleivingomis mašinomis traukiame į oro uostą. Atstumas nėra didelis – 150 kilometrų, tad neilgai trukus mes jau ir Tel Avivo priemiestyje. Iki oro uosto belieka maždaug 25 kilometrai, todėl ramu. Žinome, kad iki lėktuvo tikrai nusigausime, nes toks atstumas ir pėsčiomis jau įveikiamas. Visų pirma nutariame pavažiuoti autobusu. O čia susiduriame su Izraelio savaitės ritmo ypatumais: penktadienis, šabo išvakarės, o autobusai po pietų visai nustoja kursavę. Belūkuriuodami autobuso stotelėje nutariame pamėginti pastabdyti pravažiuojančiuosius (kadaise Stambule, pačiame miesto centre nesunkiai sustabdėme 2 mašinas, sakom, gal ir čia pavyks). Ir ką jūs manote – pati pirma pastabdyta mašinėlė sustoja. Jauna kareivukė, savaitgaliui išleista namo, važiuoja mums tinkama kryptimi, o sužinojusi, kad mes iš Lietuvos (ankstesnės jos kartos būtent iš Lietuvos atvažiavo Izraelin), nutaria mus nuvežti iki pat oro uosto įėjimo!

Oro uoste

Po gerokai užtrukusios patikros mums atvykstant į Izraelį, kažko panašaus tikėjomės ir išvažiuodami. O viskas vyko kur kas paprasčiau nei mes manėme. Prieš įeinant į oro uostą mus pasitiko apsaugos darbuotoja, kaip pati sakė, „mažam pokalbiui“. Mes, nors ir žinodami, kiek tie mažieji pokalbiai trunka, nesibaiminome – skrydis tik anksti ryte, o pokalbiams turime visą naktį. Truputėlį sumaišties dar įnešė tai, kad Ievos kuprinėje buvo užsilikęs stovyklavimo peilis. Žinoma, tokius peilius įsinešti į oro uostą nėra draudžiama, bet mūsų dėl visa ko patikrinti atskubėjo ir aukštesnio rango pareigūnas. Išgirdęs, kad mes žygiavome Izraelio nacionaliniu taku, jis, tarsi senas geras bendražygis, draugiškai nusišypsojo, pagarbiai palinksėjo galvą ir paminėjo, kad ir jam tekę tuo keliu keliauti. Peiliukas niekam neberūpėjo, o ėmėmės dalintis kelio džiaugsmais ir rūpesčiais. Daugiau jokių netikėtumų – naktis ant oro uosto grindų, o iš ryto nekantrus lėktuvo laukimas, žinant, kad jau šiandien vykstame namo. Nors ir kokią kaulų nelaužančią šilumą mes paliekame Izraelyje, už mūsiškį lietuvišką pavasarį nėr geriau!

Pirmosios kelionės dalies įspūdžius skaitykite čia.

Anubhav Saxena // unsplash nuotr.

Vasaros sekmadieniams „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome naujausio popiežiaus dokumento ištraukas – meditacijas.

Apaštališkasis paraginimas „Būkite linksmi ir džiūgaukite“ („Gaudete et exsultate“) aiškina, ką reiškia būti šventam šiuolaikiniame pasaulyje. Tekstas nėra analitinis traktatas apie šventumą. „Mano kuklus tikslas – įžangoje rašo popiežius, – yra dar kartą priminti pašaukimą į šventumą įtraukiant tai į dabartinį kontekstą, paženklintą savų pavojų, iššūkių bei progų.“

Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai. Dokumentas lietuviškai pirmą kartą publikuotas 2018 m. „Bažnyčios žinių“ Nr. 5.

*  *  *

Šventinanti veikla

Kaip neįmanoma suprasti Kristaus be Karalystės, kurios atnešti Jis atėjo, lygiai taip ir tavo misija neatskiriama nuo Karalystės statydinimo: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo“ (Mt 6, 33). Tavo tapatinimasis su Kristumi ir tuo, ko Jis trokšta, reiškia pareigą išvien su Juo kurti šią visiems skirtą meilės, teisingumo ir taikos Karalystę. Pats Kristus nori gyventi, būti su tavimi visose tavo pastangose bei neišvengiamuose atsižadėjimuose, taip pat jų atnešamuose džiaugsmuose bei vaisiuose. Todėl nešventėsi, jei kūnu ir siela nesistengsi kuo geriau atlikti šią pareigą.

Esame pašaukti gyventi kontempliacija ir veikloje.

Nesveika mylėti tylą vengiant susitikimo su kitais, trokšti atilsio atmetant veiklą, ieškoti maldos nuvertinant tarnystę. Visa tai galima priimti bei įtraukti į savo gyvenimą šiame pasaulyje ir padaryti šventumo kelio dalimi. Esame pašaukti gyventi kontempliacija ir veikloje bei šventėti atsakingai ir dosniai vykdydami savo misiją.

Ar gali taip būti, kad Šventoji Dvasia kviečia vykdyti misiją ir sykiu akina nuo jos bėgti ar vengti visiškai save dovanoti dėl vidinės ramybės išsaugojimo? Kartais kyla pagunda pastoracinį atsidavimą ar pastangas pasaulyje nuvertinti kaip antraeilius dalykus, tarsi tai būtų „trukdžiai“ šventėjimo ir vidinės ramybės kelyje. Užmirštama, kad „ne gyvenimas turi misiją, bet jis pats yra misija“.

Pastangos, motyvuotos baimės, puikybės, poreikio pasirodyti ir valdyti, savaime suprantama, neskatins šventėjimo.

Pastangos, motyvuotos baimės, puikybės, poreikio pasirodyti ir valdyti, savaime suprantama, neskatins šventėjimo. Iššūkis yra gyventi dovanojant save taip, kad pastangos įgytų evangelinę prasmę ir darytų mus vis panašesnius į Jėzų Kristų. Todėl dažnai kalbama, pavyzdžiui, apie katecheto dvasingumą, diecezinio dvasininko dvasingumą, darbo dvasingumą. Dėl tos pačios priežasties Evangelii gaudium panorau užbaigti misijos dvasingumu, Laudato si‘ – ekologiniu dvasingumu, Amoris laetitia – šeimos gyvenimo dvasingumu.

Tai nereiškia ramybės, vienatvės ir tylos Dievo akivaizdoje momentų ignoravimo. Nuolatinės technologinės naujovės, kelionių patrauklumas, neaprėpiama vartojimo pasiūla kartais nepalieka tuščios erdvės Dievo balsui suskambėti. Viskas vis greičiau prisipildo žodžių, paviršutiniškų malonumų ir triukšmo. Čia karaliauja ne džiaugsmas, bet tų, kurie nežino, dėl ko gyvena, nepasitenkinimas. Kaip negalime suprasti, jog tokį karštligišką lėkimą būtina sustabdyti, kad atgautume asmeninę erdvę, kartais skausmingą, bet visada vaisingą, kur užmegztume nuoširdų dialogą su Dievu?

Kažkurią akimirką turėsime pažvelgti į save pačius, kad leistume įžengti Viešpačiui, o tai ne visada pavyksta, jei „neatsiduriama ant bedugnės, didžiausios pagundos, krašto, ant apleistumo uolų, ant vienišos viršūnės, kur susidaro įspūdis, kad esi paliktas vienas likimo valiai“. Šitaip atrandame didžiausią motyvaciją iš esmės išgyventi įsipareigojimą savo užduotims.

Tos pačios atsipalaidavimo galimybės, kurių gausu mūsų dabartiniame gyvenime, taip pat skatina absoliutinti laisvalaikį, kai galime neribotai naudotis priemonėmis, teikiančiomis pramogą ar netvarius malonumus. Dėl to nukenčia mūsų misija, slopsta pastangos, ima silpnėti dosnus ir pasiaukojantis tarnavimas. Tai iškreipia dvasinę patirtį. Argi sveikas dvasinis užsidegimas dera su vangumu evangelizuoti ir tarnauti kitiems?

Visos akimirkos taps šventėjimo kelio laipteliais.

Mums būtina šventumo dvasia, kuri taip ženklintų vienatvę ir tarnystę, vidinį gyvenimą ir evangelizacines pastangas, kad kiekviena akimirka būtų pasiaukojamos meilės Viešpaties akyse apraiška. Šitaip visos akimirkos taps šventėjimo kelio laipteliais.

Gyviau, žmogiškiau

Nebijok šventumo. Jis neatims iš tavęs nė lašo veiklumo, gyvumo ir džiaugsmo. Kaip tik priešingai, tapsi toks, apie kokį tave kurdamas galvojo Tėvas, ir būsi ištikimas pats sau. Priklausymas nuo Jo išlaisvina mus iš vergijos ir įgalina suvokti savo kilnumą. Šitai atspindi Juozapina Bachita (Giuseppina Bakhita), kuri „gležno amžiaus, septynerių metų buvo pagrobta bei parduota į vergiją ir daug kentėjo nuo žiaurių šeimininkų. Vis dėlto ji suvokė giliąją tiesą, kad kiekvieno žmogaus, kiekvienos žmogaus gyvybės tikrasis šeimininkas yra Dievas, o ne žmogus. Tokia patirtis šiai nuolankiai Afrikos dukrai tapo didžiulės išminties versme“.

Juo labiau krikščionis paauga šventumu, juo vaisingesnis jis tampa pasauliui. Vakarų Afrikos vyskupai mus mokė: „Esame pašaukti naujosios evangelizacijos dvasia būti evangelizuojami ir patys evangelizuoti įgalindami jus visus, pakrikštytieji, visur, kur esate, būti žemės druska ir pasaulio šviesa“.

 Šventumas nedaro tavęs mažiau žmogiško: jis yra tavo silpnumo susitikimas su malonės jėga.

Nebijok kreipti žvilgsnį aukščiau, leisti Dievui tave mylėti ir išlaisvinti. Nebijok leisti Šventajai Dvasiai tave vesti. Šventumas nedaro tavęs mažiau žmogiško: jis yra tavo silpnumo susitikimas su malonės jėga. Iš esmės, pasak Leóno Bloy, gyvenime „tėra vienas liūdnas dalykas, nebūti šventam“.

B.d.

Jakob Owens / unsplash nuotr.

Šiandienos Evangelija tarsi įrėminta tarp dviejų nuostabos skliaustų. Pasakojimas prasideda Nazareto gyventojų nuostaba: iš kur jam visa šita išmintis ir stebuklai? O baigiasi Jėzaus nuostaba: ir jis stebėjosi jų netikėjimu. Nei išmintis, nei stebuklai tikėjimo nesužadina; teisinga būtų teigti priešingai: tikėjimas sužadina stebuklus.

Žmonės labai greitai pereina nuo susižavėjimo prie įtarumo bei atstūmimo. Iš kur Jam visa tai? Tikrai ne iš Nazareto. Ne iš čia. Šiame klausime „iš kur?“ užslėptas taškas, davęs įsikūnijimo pradžią: per Įsikūnijusį Žodį į pasaulį įžengia meilė, esanti iš kitur, „svetima“, kažkas, ko žemė pati negali sau duoti. Ateina kažkas, kvepiantis dangumi. To Jėzaus perteikiamo išminties ir galios užtaiso Nazareto žmonėms negana, kad šie atsivertų pranašystės dvasiai – tarsi tikrovės principas („aš jį žinau, žinau jo šeimą, žinau, kaip dirba“) būtų jį užtemdęs.

Tačiau žmogus nėra jo darbas, nė vienas iš mūsų nesame tapatūs savo šeimos problemoms: mūsų paslaptis mus pranoksta, mūsų šaknys – danguje. Jėzus auga amatininko dirbtuvėje, jo rankos sustiprėja nuo įrankių, jo nosis uodžia klijus, dervą, sugeba atpažinti medžio tipą. Tačiau mes galvojame, kad Dievas turėtų apsireikšti, pasirinkdamas kitokių, aukštesnių priemonių.

Tuo tarpu pranašiškoji Dvasia aplanko kasdienybėje, nusileidžia į mano namus ir mano kaimyno namus, įžengia ten, kur gyvenimas švenčia savo romią ir iškilmingą liturgiją, perkeičia ją iš vidaus. Tikrasis tikėjimas – tai matyti, kaip akimirka atsiveria amžinybei ir kaip amžinybė įsiskverbia į akimirką.

Evangelija sako:Ir jie piktinosi juo. Piktina Jėzaus žmogiškumas, Dievo artumas. Tačiau kaip tik šitai yra geroji Evangelijos žinia, tikėjimo nuostaba ir Nazareto papiktinimas: Dievas turi žmogaus veidą, Įsikūnijęs Žodis – kūno formą. Neieškosi jo dangaus aukštybėse, bet pamatysi suklupusį ant žemės, priešais tave: rankoje – ąsotis, prie juosmens – rankšluostis.

Jėzus į savo kraštiečių atmetimą sureaguoja ne griežtumu, kaltinimais ar smerkimu; lygiai taip pat, kaip nesipuikuoja dėl pasisekimo, taip niekada nepuola ir į nusiminimą dėl nesėkmės. Jis „stebisi“ nuostabos kupina vaiko širdimi.

Ištraukos pabaigoje Morkus pažymi: Ten jis negalėjo padaryti jokio stebuklo; tačiau iškart pasitaiso: tik uždėjo rankas ant keleto ligonių ir juos pagydė.

Atmestas Dievas vis tiek dar tampa išgydymu, kad ir nedaugelio, kad ir tik vieno.

Atstumtas mylimasis ir toliau myli, kad ir tuos kelis, kad ir tą vieną. Meilė nepavargsta: tik stebisi. Toks yra ir mūsų Dievas: niekada nepuoselėja apmaudo, jis kvepia gyvenimu.

Iš „Qumran.com“ vertė Saulena Žiugždaitė

Jacques Derrida. Wikipedia.org nuotrauka

Straipsnis perpublikuojamas iš ketvirtojo 2018 m. žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio.

Tai, kas vyksta su demokratija, niekaip nepaliauja drumsti mūsų ramybės. Antai visai neseniai Lietuvoje sužinojime apie kelių verslo grupių didžiulio masto ilgalaikes pastangas pažeisti mūsų demokratinę sistemą. Tai mums atskleidė beveik dešimt metų trukęs tyrimas, pasitelkęs sekimą ir privačių pokalbių klausymąsi. Reaguodami į tai, keli parlamentarai pateikė pasiūlymą atimti licencijas iš „susikompromitavusių“ žiniasklaidos priemonių. Ir tyrimui pasitelktos priemonės, ir iš jo padarytos politinės išvados yra siekiai nedemokratinėmis (o autokratinėmis) priemonėmis ginti demokratiją nuo kvazioligarchinių verslo struktūrų poveikio. Tokios situacijos vis dažniau patraukia demoso dėmesį: siekiant ginti demokratiją, ribojimas piliečių privatumas, prieiga prie informacijos ir t. t. Viena vertus, tokie klausimai atrodo neišvengiami, kita vertus, demokratijos sėkmės inercijos užliūliuoti Vakarai atrodo jiems nepasiruošę. Prancūzų filosofas Jacques‘as Derrida tam yra paskyręs gausybę tekstų, bandęs apmąstyti šiuos procesus pasitelkdamas autoimuniteto sąvoką. Tiesa, siekiant su Derrida suprasti šiuos procesus, reikia suprasti paties Derrida mąstymą. O imantis šio darbo iš karto matyti kelios problemos.

Pirmoji problema yra susijusi su tuo, kaip Derrida filosofija pažįstama mūsų viešojoje erdvėje. Spėju, kad Lietuvoje žodį dekonstrukcija žino daugiau žmonių, nei yra girdėję tariamą jo autorių (iš tikrųjų dekonstrukcija yra žodis, kuriuo Derrida išvertė Martino Heideggerio sąvokas Abbau ir Destruktion). Žodis dekonstrukcija toks populiarus, kad visai neseniai žymusis Andrius Tapinas vienoje savo laidoje ėmėsi dekonstruoti premjerą Saulių Skvernelį! Tepadeda jiems Dievas. Apskritai, kai lietuviai sako „dekonstrukcija“, dažniausiai jie turi galvoje paprasčiausią išardymą, siekiant sugriauti ar kitaip pakenkti tam, kas dekonstruojama. Visa tai teturi menką ryšį su tuo, ko 1967 m. knygoje De la grammatologie¹ siekė pats Derrida. Belieka konstatuoti, kad už akademijos ribų žodis dekonstrukcija šiandien gyvena savo gyvenimą, kuris jau veik visai nesusijęs su jo tėvais, o ir šiaip šiame tekste apie Derrida politinę filosofiją jo toliau nevartosime.

Antroji problema yra susijusi su pačiu šio teksto rašymu. Ciklui priklausančio straipsnio idėja numano, kad teksto autorius turi temą, kurią plėtoja, ir mintį, kurią ta tema jis nori išsakyti. Ta pati mintis gali būti išsakyta gausybe skirtingų būdų, o ta pati tema pristatyta gausybe skirtingų straipsnių. Taip nuomonės raišką, mokslą ir straipsnius suprato modernybė. Bet filosofai, kurie nebuvo modernūs, paprastai į tokią paprastą schemą žiūrėjo įtariai. Jau Platonas manė, kad tai, apie ką rašai, ir tai, kaip rašai, turi sudaryti vienovę. Todėl Platono korpuse įprastas „mokslinis“ rašymas turi užleisti vietą mitui, pasakojimui, kai tai, kas norima pasakyti, nebetelpa į paprasto kalbėjimo teiginių ir argumentų rėmus. Panašiai ir Derrida filosofijos „turiniai“ yra neperskiriami nuo jo rašymo manieros, panašesnės į grūdų sėją, o ne į namo statybą. Bent jau taip dažniausiai manoma. Neįmanoma straipsniu pagauti visų aliuzijų, ironijos, žodžių žaismų, ekskursų ir elipsių, kuriomis garsėja Derrida tekstai. Dėl to kartais apie Derrida kalbama beveik taip pat poetiškai, kaip rašė jis pats, o kartais renkamasi susitelkti į vieną minties giją ir aptarti tik ją. Vis dėlto manau, kad ir ši problema nėra esminė. Juk ir apie Platono dialogus rašomi visai ne-dialogiški traktatai. Tad apie Derrida politinę filosofiją galima rašyti straipsnius, – su mažesne ar didesne prievarta. O juk, anot paties Derrida, visas skaitymas ir rašymas susijęs su prievarta, nes net ir tie, kurie tiesiog dar kartą žodis žodin perskaitytų Derrida tekstą, kaip garsiojoje Jorge Luiso Borgeso novelėje „Pierre Menard, autor del Quijote“ (1939)², sukurtų naują kūrinį.

Tik trečioji problema man atrodo neapeinama, tad to ir nedarysiu. Derrida gimė 1930, o mirė 2004 m. Šiandien jo filosofija yra dėstoma „šiuolaikinės filosofijos“ kursuose, bet jį ir didžiąją dalį mūsų skiria didžiulis „istorinis nuotolis“. Tuo anaiptol nenorima pasakyti, kad viską galima paaiškinti ir išvesti iš istorinių kontekstų, mat tai tiesiogiai prieštarautų bene viskam, ką rašė Derrida. Vis tik Derrida gyvenimo raštas, jo bio-grafija, padeda aiškiau suvokti motyvaciją ir troškimus, kreipiančius jo argumentus³. Todėl straipsnį ir pradėkime nuo septynių politinių įvykių, į kuriuos buvo įmestas Derrida ir kurie paliko pėdsakus jo gyvenime ir mąstyme.

Įveikiant istorinį nuotolį: Derrida gyvenimo raštas ir jo palikti pėdsakai

1. Gimimas visada yra politinis įvykis. Ypač kai gimsti Alžyre, lygiai prieš šimtą metų užkariautame Prancūzijos. Derrida gimė asimiliavusių žydų šeimoje, bet buvo tokio tamsaus gymio, kad buvo daug panašesnis į jį supusius arabus, dėl ko buvo pravardžiuojamas tiek „arabžydžiu“, tiek „juodžiu“. Mažai žinoma ir tai, kad Derrida „tikrasis“ vardas buvo Jackie, kurį į Jacques jis pasikeitė tik nuvykęs į Prancūziją, kai jam sukako devyniolika. Nuo pat gimimo Derrida buvo Kitas par excellence. Kaip jis vėliau pasakys, „aš mokėjau tik vieną kalbą ir ji man buvo užsienio kalba“.

2. Antisemitinės nuostatos mokykloje neretai pasireikšdavo, ypač tarp mokinių. Nacionalsocialistinei Vokietijai karą pralaimėjusioje Prancūzijoje antisemitizmas buvo įtvirtintas valstybiniu lygmeniu. 1941 m. Viši Prancūzijos žydų reikalų komisaras, lankydamasis Alžyre paskelbė apie naujų „Statut des Juifs“ nuostatų įsigaliojimą, po kurių Derrida brolis ir sesuo buvo išmesti iš mokyklos. Po metų paties Derrida laukė toks pats likimas. Šie įvykiai žymi pirmąją politinę prievartą, patirtą dėl to, kad Derrida buvo Kitas.

3. Derrida kaip kairiojo mąstytojo biografijoje svarbūs jo susidūrimai su kairiaisiais sąjūdžiais, ideologijomis ir madomis. 1954 m. vasarą Derrida kambariokas Ecole normale supérieure bendrabutyje Lucienas Bianco grįžo iš ilgos kelionės po Kiniją. Diskusijos su juo iš dalies lėmė, kad Derrida niekada neprisidėjo prie Prancūziją apėmusios maoizmo karštinės.

4. 1968 m. įvykiai buvo visiškas siurprizas ir Derrida, ir kitiems kairiesiems Prancūzijos intelektualams. Derrida dalyvavo mitinguose ir padėjo organizuoti susirinkimą Ecole normale supérieure, bet buvo įtarus, laikėsi rezervuotai spontaniškos įvykių eigos, antisindikalistinės euforijos, „išlaisvintos kalbos“, „sugrąžinto skaid­rumo“ lozungų atžvilgiu. Iš tokių detalių ir susiklosto Derrida kaip nuosaikaus kairiojo bruožai.

5. Susidūrimas su totalitarizmu. Prancūzijoje akademiniai intelektualai gana ilgai žavėjosi Sovietų Sąjunga. Pavyzdžiui, mirus Stalinui, Ecole normale supérieure buvo organizuota tylos minutė, o daugelis studentų negalėjo sulaikyti ašarų. Meilė komunistų partijai buvo plačiai paplitęs reiškinys bent jau iki Aleksandro Solženicyno L‘Archipel du Goulag (1974) pasirodymo⁴. Derrida niekada nebuvo apimtas susižavėjimo sovietais. Jis nekartą lankėsi ir šiaip turėjo ryšių Čekoslovakijoje, o viena tokių kelionių baigėsi naktimi Prahos areštinėje. 1981 m. žiemą atvykęs Derrida buvo sekamas viso vizito metu, kol galop buvo sulaikytas oro uoste, jo bagaže radus narkotikų! Po 7 valandų tardymo jis buvo pervežtas į kalėjimą, kuriame praleido naktį. Jo kameros draugai jam paaiškino, kad veikiausiai jis gausiąs du metus kalėjimo. Čekoslovakų milicija, matyt, nežinojo kokia garsenybė jau buvo Derrida, bet, kilus skandalui, kitą dieną jį paleido.

6. Tuo metu Derrida jau buvo ėmęsis politinės filosofijos. Dar didesnė paskata ją plėtoti radosi 1987 m., kilus Paulio De Mano skandalui. De Manas buvo iškiliausias Derrida filosofijos gynėjas ir tęsėjas Amerikoje, Jeilio literatūros kritikos mokyklos įkūrėjas. Tais metais iškilo viešumon karo metais rašyti De Mano antisemitiniai straipsniai. Jei Derrida adresuojami klausimai apie Heideggerio nacionalsocializmą jau buvo priblėsę, tai De Mano skandalas naujai įpylė žibalo į ugnį. The New Republic išspausdino straipsnį pavadinimu „Nacistai ir dekonstrukcionistai“. Kelio atgal kaip ir nebebuvo, Derrida privalėjo sukurti savo („nenacistinę“) politinę filosofiją.

7. Paskutinis politinis įvykis, kurio nereikia priminti, buvo Sovietų Sąjungos griūtis. Praėjus metams po šio po tautų išsilaisvinimo Francis Fukuyama parašė savo garsiąją knygą The End of History and the Last Man, kur teigė, kad dabar žmonija galop atradusi santvarką, prie kurios liks amžinai: liberaliąją demokratiją. Tik po Sovietų griūties Derrida pradėjo nuodugniai kalbėti apie Karlo Marxo filosofiją ir kritikuoti Fukuyamą, teigdamas, kad ateitis visada išlieka atvira.

Visi šie įvykiai gali padėti suprasti Derrida jautrumą teisingumui, jo besąlygišką atvirumą kitam, aistringą pirmapradžio svetingumo ir tolerancijos gynybą. Visi šie klausimai Derrida nebuvo teoriniai, jie kabino jo paties gyvenimą. Dar visai neseniai antisemitizmas, dis­kriminacija, kitų atstūmimas ar karas daugeliui atrodė kažkas tolima, pasilikę praeityje. Nemažai balsų teigė ir teigia, kad mes apskritai per toli nuėjome tolerancijos, anti-diskriminacijos kryptimi. Būtent tai ir turėjau galvoje, kalbėdamas apie istorinį nuotolį: tai, ką daug kas tik skaitė istorinėse knygose, ar manė tik joms priklausant, kaip tik ir buvo Derrida patirtys.

Jacques Derrida.

Sugriebiant Derrida politinę filosofiją: politikos aporiškoji ontologija

Pirmieji Derrida darbai, tiesiogiai skirti politinei prob­lematikai, pasirodo XX a. devinto dešimtmečio pabaigoje, taigi praėjus apie 20 metų nuo pirmųjų filosofo veikalų. Dėl juose pasirodančių naujų idėjų kai kurie Derrida tyrėjai netgi skiria šiuo pagrindu du jo filosofinės kūrybos laikotarpius. Pirmiausia pažymėtina, kad tai tikrai nėra klasikinė politinė filosofija: vietoj sant­varkų, valstybės ar politinių ideologijų dėmesio centre atsiduria žmogiškosios patirtys: teisingumas, svetingumas, dovana ar atleidimas. Derrida politinė filosofija visų pirma siekia atsakyti į klausimą, „kaip būti politiškai?“, o ne „kas yra x?“ Žinoma, klausimas, kas yra teisingumas, dovana, svetingumas ar demokratija, irgi svarstomas, galbūt tekstualiai šios analizės netgi užima didžiąją dalį tekstų, bet svarbiausia ne tai. Idant bent kiek užgriebtume apie 20 metų Derrida plėtotą problemų ir temų ratą, pravarčiausia apsiriboti demok­ratijos motyvu. Jį sutraukime į tris žingsnius, kurie gali būti atpažinti daugumoje Derrida politinės filosofijos analizių. Šie žingsniai yra politikos aporiškoji ontologija, grynųjų „fenomenų“ troškimas ir sprendimas.

Ką reiškia politikos aporiškoji ontologija? Tai tyrimas, siekiantis parodyti, kas yra konkretūs reiškiniai, kuriuos vadiname politiniais. Žodis aporiška čia reiškia, kad visuose politiniuose fenomenuose Derrida atranda prieštaravimus, iš kurių neįmanoma išeiti. Aporija – padėtis, iš kurios nėra išeities. Visų pirma, Derrida manymu, kalbėdami apie demokratiją ir klausdami, kas ji yra, iškart susiduriame su problema, kad šis žodis neturi jokios stabilios ir aiškios prasmės. Tai matyti iš filosofų vargų bandant apibrėžti, kas demokratija yra. Platonas galop pripažįsta, kad demokratijoje viskas yra susimaišę ir ji nėra tikra santvarka (Valstybė, 557d), o Alexis de Tocqueville‘is savo knygoje De la démocratie en Amérique (1835, 1840)⁵ kalba apie demokratiją veikiau kaip gyvenimo būdą, nei kaip santvarką. Filosofams aišku tik viena, kad demokratija turi ši tą bendro su laisve. Kitas stabilios demokratijos prasmės nebuvimo ženklas – pati demokratijų įvairovė: „Prie monarchinių, plutokratinių ir tironiškų antikinių demokratijų turime pridėti daugybę modernių vadinamųjų demokratinių režimų, – tokių, kurie bent jau prisistato demokratiniais, t. y. graikišku vardu: demokratija tuo pat metu monarchinė (vadinama konstitucine monarchija) ir parlamentinė (randama didžiojoje dalyje Europinių tautinių valstybių), liaudies demokratija, tiesioginė ir netiesioginė demokratija, parlamentinė demokratija (prezidentinė arba ne), liberalioji demokratija, krikščioniškoji demokratija, socialdemokratija, karinė arba autoritarinė demokratija ir t. t.“⁶ Prie šios gausos šiandien turime pridėti Derrida dar negirdėtą žvėrį – neliberaliąją demokratiją. Tiesa, tai, kad demokratija neturi stabilios prasmės, nereiškia, kad viskas tampa atvira ramiam sutarimui, kad niekas nėra rimta. Kaip tik atvirkščiai. Ramūs laikai demokratijoje, kurie Lietuvos niekaip neaplanko, neturėtų apgauti. Anot Derrida, demokratija nuolatos veikia pagal autoimuninę logiką. Autoimunitetas – viena svarbiausių Derrida sąvokų kalbant apie demokratiją. Autoimunitetas arba autoimuninė liga nusako sutrikimą, kai organizmas, siekdamas apsiginti nuo svetimkūnio, pradedi naikinti save. Organizmas pats save atpažįsta kaip svetimkūnį. Anot Derrida, demokratija nuolat balansuoja ant autoimuninio sutrikimo ribos. Taip yra todėl, kad ji vis papuola į aporijas, ji pati yra nuolatinė aporijos erdvė. Toliau ir kalbėsime apie neišsprendžiamas problemas, kylančias demokratijoje ir plaukiančias iš jos pačios prigimties.

Štai septynios aporijos, kurias Derrida aptarė savo knygoje Voyous (2003)⁷. Dėl aiškumo pailiustruokime jas lietuviškomis realijomis:

1. Demokratija pačia savo esme yra laisvos diskusijos erdvė. Bet laisva lygiųjų diskusija gali atvesti prie demokratijos žlugimo.  Todėl demokratijai taip pat būtinas suvereno sprendimas, nutraukiantis nesibaigiančią diskusiją. Dėl pačios demokratijos suverenas gali pradėti riboti demokratijai esmingą diskusijos laisvę arba nebekreipti į diskusijas dėmesio. Prie tokių autoimuninių klausimų galima pridėti ir šiuolaikinio informacinio-propagandinio karo problematiką ir klausimą, ar uždrausti retransliuoti rusiškas televizijas? Tai yra pirmasis autoimuninis sutrikimas.

2. Demokratija yra neatsiejama nuo demokratinių procedūrų. Bet šios leidžia į valdžią ateiti jėgoms, kurios demokratinėmis priemonėmis pradeda riboti demokratiją. Pavyzdžiui net per daug, tiek istorijoje, tiek šiandien.

3. Dėl to demokratija kartais būna ribojama jos pačios labui. Derrida pavyzdys – rinkimų nukėlimas Alžyre, kai buvo aišku, kad juos laimės antidemokratinės islamiškos jėgos. Antrasis autoimuninis sutrikimas.

4. Demokratijai esminga ir lygybė, ir laisvė. Ši pora dažnai sunkiai suderinama, kartais dėl laisvės aukojama lygybė, kartais atvirkščiai, lygybės siekimas pradeda riboti laisvę. Demokratija vėl priversta pati pulti vieną savo esminių polių.

5. Demokratija visada nori būti piliečių, draugų, panašių ir integruotųjų, taigi brolybės demokratija. Bet lygiai taip pat demokratijos pažadas yra laisvė ir lygybė visiems, visoms visuomenės grupėms. Ši aporija nebūtinai nurodo į kokias nors mažumas. Manau, ją puikiai matome dažname „Vilniaus demokratų“ (arba „elito“) pyktyje, ant, kaip madinga sakyti, „runkelių“. Vis dėlto „Vilniaus demokratai“ suprato, kad neįmanoma uždrausti balsuoti „runkeliams“, net jei jie ir renka politines jėgas, kurios atrodo prorusiškos ar antidemok­ratinės. Taip ginant demokratiją, būtų sunaikinta pati demokratija – tai akivaizdi aporija.

6. Demokratija žada absoliutų skaidrumą ir atskaitingumą rinkėjui, bet ji taip pat nėra atskiriama nuo įslaptintų dokumentų, pažymų ar slaptosios policijos. Tereikia prisiminti MG Baltic skandalą ir diskusijas apie tai, kas leido bene 10 metų sekti žmones ir klausytis jų pokalbių, net jei taip buvo siekiama ginti demokratiją.

7. Septintą aporiją nuo savęs prideda šio straipsnio autorius. Demokratija teigia esanti žmonių valdžia, bet Vakarų demokratijos taip pat neatsiejamos nuo mokslo ir technikos pasiekimų, kurie savo esme nėra demok­ratiški. Čia pakaks paminėti demokratines diskusijas apie klimato kaitą, reakcijas į cukraus ar H₂O mokesčius, kurios parodo konfliktą tarp mokslinių tiesų apie klimatą ar populiacijos sveikatos būklę ir demokratinio apsisprendimo.

Grynųjų „fenomenų“ troškimas

Derrida teigimu, visos šios aporijos ir yra pati demok­ratija, todėl demokratija nuolatos linkusi į savižudybę, ji yra suicidinė. Tokią demokratijos ir jos autoimuniteto sampratą verta palyginti su kitomis jos apmąstymo tradicijomis. Priešingai liberaliajai tradicijai, Derrida mano, kad šios aporijos yra esminiai būdai, kuriais gyvena demokratija, o ne laikinos problemos, kurios bus išspręstos. Priešingai nei kairioji hėgeliškoji (neo)marksistinė tradicija, besitikinti prieštaravimų išsprendimo kitoje, aukštesnėje politinės saviorganizacijos formoje, Derrida mano, kad nesutapimas su savimi ir autoimuninis veikimas niekada nebus peržengtas. Tobulas politinis gyvenimas nepasiekiamas, tai metafizinė iliuzija. Skeptikas įsikiš ir paklaus: „Tai viskas, mums reikia susitaikyti su savo būkle ir nieko nedaryti?“ Ne, Derrida nori pasakyti kitką. Galop, juk susitaikyti su gyvenimu, ir ypač politiniu gyvenimu, neįmanoma. Mumyse dega tikros, pilnos demokratijos troškimas, kaip ir teisingumo, svetingumo ar dovanos troškimas. Iš kur jis atsiranda, jei nei tobulos demokratijos, nei tobulo teisingumo nėra ir negali būti? Jei jo niekada nebus? Jei jis neįmanomas? Regis, Derrida filosofijoje šis troškimas kyla iš dviejų šaltinių. Pirma, bet kokia egzistuojanti demokratija nesutampa ir negali sutapti su demokratijos ar teisingumo pažadu, todėl tarp jų nuolatos atsiveria plyšys. Tai nereiškia, kad demokratija nėra demokratija, nes ji neatitinka kokios nors tobulos, platoniškos demokratijos idėjos. Veikiau jokia konkreti, egzistuojanti demokratija negali įgyvendinti to, ką pati pažada dėl pačios savo aporiškos prigimties. Demokratija negali būti pati savimi. Idant tokia būtų, ji privalo bent jau minimaliai prieš save smurtauti, bent truputį būti nedemokratiška.

Grįžkime prie plyšio. Griežtai tariant, šiame plyšyje nieko nėra. Jis yra grynasis skirtumas. Bet ar nėra taip, kad būtent tai, kas nepasiekiama, kas neįmanoma ir vis dėlto kaip nors patenka į mūsų akiratį, labiausiai degina, ar ne to labiausiai trokštame? Kita vertus, demokratija, teisingumas ir svetingumas ar atleidimas dažniausiai mus pasiekia iš kitų, dažnai kaip prašymai, pažadai, maldavimai. Tai antrasis šaltinis. Tai, kas pasakyta, leidžia suprasti Derrida sąvoką-kvietimą-pažadą „demokratijai at-eiti“ (la démocratie à venir). Dabar jau aišku, kad „demokratija at-eiti“ negali sutapti su ateities demokratija, dėl kurios dabar turime dirbti, ruošti reformas ar revoliucijas. Veikiau „demokratija at-eiti“ žymi tai, kaip būti demokratiškai. Demokratiškai būna tas, kuriame dega „demokratijos at-eiti“ troškimas, teisingumo troškimas, ir kuris šiuos troškimus perkelia. Derrida sukėlė šiokį tokį skandalą teigdamas, kad „demokratija at-eiti“, taip pat teisingumas ir dovana, yra nedekonstruojami. Jų neįmanoma dekonstruoti. Konkrečias demokratijos ar teisingumo sampratas dekonstruoti galima, o anų troškimų – ne. Taigi ne viskas yra dekonstruojama.

Jacques Derrida.

Derrida sprendimas/samprata

Galop pasiekėme tai, kas Derrida politinėje filosofijoje svarbiausia. Demokratija yra aporiška, todėl veikia pagal autoimuninę logiką. Niekada nepavyks sukurti vienos, dviejų ar net dešimties formulių, kurios padėtų išspręsti aporijas. Kiekviena demokratija, kiekviena aporija yra čia ir dabar. Todėl būti demokratiškai visų pirma reiškia spręsti, dorotis su aporijomis. Visa, kas buvo pasakyta ligi šiol, tarnauja tik šiam vienam tikslui: parodyti, kad demokratija yra sprendimo erdvė, – sprendimo, kuriame dažniausiai nėra į ką atsiremti. Dažniausiai manome, kad geras ir laisvas sprendimas yra tada, kai galima žinoti visas aplinkybes, pasverti visus už ir prieš. Tokios sprendimo sampratos ištakos labai senos. Jau Sokratas siekė pažinti, idant žinotų, kaip teisingai elgtis. Taip žvelgiant aiškiai atsiskleidžia žinojimo, matematikos ir etikos ryšys. Geriausia spręsti tada, kai galima paskaičiuoti, kaip elgtis yra teisinga. Tokiame mąstyme praleidžiama tai, kad jeigu galima paskaičiuoti kaip elgtis, sprendimo nebelieka, lieka lygtys ir teisingumo reikšmės. Sprendimas seka iš mano skaičiavimo, o tikras sprendimas visada iš principo neapskaičiuojamas. Arba taip, arba sprendimų nėra. Bet jei nėra tikro sprendimo, tada nėra ir demok­ratijos. Tada išties galime amžiams likti su „profesionalų vyriausybėmis“ arba dar geriau, ateityje pakeisti visus kompiuteriais, galėsiančiais apskaičiuoti „teisingus sprendimus“. Iš to seka, kad sprendimas yra būtina struktūrinė demokratijos forma. Todėl žmogus, o ne ideo­logijos, skaičiai ar informacija, yra atsakingas už savo sprendimus. Tokia tad sunki demokratija ir sunkus pats gyvenimas Derrida filosofijoje. Visa tai nereiškia, kad nereikia skaičiuoti, sverti, svarstyti. Bet sprendimas galop kils pats iš savęs, arba nebebus sprendimu.

Kritiškesnis skaitytojas bene paklaus: „Tai ar galų gale visa Derrida filosofija nesusiveda į kažką panašaus į Carlo Schmitto decizionizmą?“ Toks skaitytojas apeliuotų į garsųjį Schmitto suvereno apibrėžimą: „Suverenas yra tas, kuris sprendžia dėl išimties“⁸. Schmitto modelyje suverenas yra tarsi Dievas, pats iš savęs išgimdantis valią ir nusprendžiantis. Ar Derrida demok­ratas ne toks pat? Kai kurie sprendimai išties yra neišvengiamai suverenūs. Bet daugybė Derrida analizių kaip tik ir skirtos patirtims ir sprendimams, kurie nėra suverenūs. Tokių patirčių pavyzdžiai – grynasis svetingumas, grynasis atleidimas, grynasis dovanojimas.

Pabaigai norėčiau pateikti tris trumpus savojo nesutarimo su Derrida taškus.

Pirma, Derrida politinis ir etinis mąstymas, ieškodamas demokratinių ir etinių patirčių, įkvepiančių „demokratiją at-eiti“, kelia žmogui neįgyvendinamus reikalavimus. Pavyzdžiui, Derrida kalba apie besąlygišką svetingumą ir atvirumą kitam, bet besąlygiškumas negali būti abstrahuotas nuo istorijos. Mes matome besąlygišką svetingumą ir pasiaukojimą Pasaulio teisuolių asmenyse, bet lygiai taip pat svetingumas gali virsti išnaudojimu ir prievarta. Įsivaizduokite besąlygišką svetingumą Rytų Ukrainoje. Dažnai toks svetingumas būtų pražūtingas. Airių terorizmo laikus išgyvenęs filosofas Richardas Kearney nurodo į tai teigdamas, kad Derrida etika yra angelų etika. Į tokias Derrida aprašytas patirtis galima žvelgti kaip į archi-žmogiškąsias patirtis, kurios varo mus į priekį ir kurių šviesoje mūsų netobulas kasdienis buvimas įgauną prasmę, bet ne kaip kasdienio buvimo maksimas.

Antra, visos Derrida analizės pasiekia grynojo skirtumo tašką, visos demonstruoja neįmanomybę, – ar kalbėtume apie demokratiją, ar teisingumą, atleidimą, dovaną, ar svetingumą. Derrida politinė filosofija esmingai negatyvi. Kita žydų kilmės mąstytoja Gillian Rose pastebėjo, kad tokia filosofija gedėjimą padaro norma. Išties, gedėjimas yra labai dažna tema Derrida tekstuose. Pasinaudojant kita jos sąvoka, politinė erd­vė čia pasirodo kaip „sulūžęs vidurys“ tarp žmogaus ir to, ko politinėje erdvėje jis trokšta. Derrida demokratiją, jos procedūras, kaip ir gyvenimą apskritai susieja su nuolatine nesėkme, su nuolatiniu to, ko trokštama, išsprūdimu iš rankų. Ar pesimistinis teorijos pobūdis padeda paaiškinti daugiau? Ar kažką prarastume, jei į nesėkmę žvelgtume istoriškai, o ne kaip į amžiną žmogaus būklę? Ar pesimistinis demokratijos ir žmogiško buvimo apmąstymo pobūdis turi kokių nors teorinių dorybių, kurios būtų prarastos nesėkmę suprantant ne kaip amžiną žmogaus būklę, o į ją žvelgiant istoriškai? Vargu. Manau, Derrida pesimizmas, jo negatyvumas tik dar labiau prisideda prie šiandien madingo polinkio laimę apskritai tapatinti su kvailumu ar bent jau nesąžiningumu. Taip, cinizmas ir nusivylimas tampa bene normalia protingo žmogaus būkle.

Todėl galiausiai Derrida demokratijos ir teisingumo kvietimas, mano akimis, įkvepia ne veiksmą ir net ne viltį, o apatiją. Nepamirškime, kad Derrida buvo kairysis mąstytojas. Tad po visų analizių ir kvietimų – kas mums lieka? Ar mes neliekame tokie pat beginkliai, ar mūsų svajonės nelieka tokios pat negatyvios, kokios ir buvo? Kitaip tariant, ar Derrida politinės filosofijos kvietimas turi šansų šiuolaikiniame pasaulyje? O gal jis palieka kelią kitai, kur kas mažiau demokratiškai politikai, kurią matome ateinant?

Ruslanas baranovas (g. 1991) – Vilniaus ir Turino universiteto filosofijos doktorantas, tyrinėjantis klasikinę vokiečių bei šiuolaikinę filosofiją ir santykį tarp jų. Tekstas iš cik­lo „Žydiškieji svarstymai“, įgyvendinančio projektą „Kaip būti po Holokausto? Žydiškieji svarstymai apie politiką, etiką ir tapatybę įvairovės pasaulyje“, kurį finansuoja VšĮ „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas“.

¹ Lietuviškas leidimas: Jacques Derrida, Apie gramatologiją, iš prancūzų kalbos vertė Nijolė Keršytė, Vilnius: Baltos lankos, 2006.

² Lietuviškas vertimas in: „Piere‘as Menardas, „Don Kichoto“ autorius“, vertė Odeta Budvydytė ir Stasys Goštautas, in: Jorge Luis Borges, Fikcijos, Vilnius: Baltos lankos, 2000.

³ Kalbėdamas apie Derrida bio-grafiją, remiuosi puikia knyga: Benoit Peeters, Derrida: A Biography, Cambridge: Polity, 2012.

⁴ Rusiškai irgi Paryžiuje 1973 m. pirmiausia pasirodęs Gulago archipelagas, lietuviškai pilnai išverstas ir išleistas tik 2009 m.

⁵ Alexis de Tocqueville, Apie demokratiją Amerikoje, iš prancūzų kalbos vertė Valdas Petrauskas, Vilnius: Amžius, 1996.

⁶ Jacques Derrida, Rogue: Two Essays on Reason, translated by Pascale-Anne Brault, Michael Naas, Stanford: Stanford University Press, 2005, p. 26–27.

⁷Ibid.

⁸ Plg. Carl Schmitt, Politinė teologija, iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius, Vilnius: Versus aureus, 2014, p. 30.

Andriaus Ufarto / BFL nuotrauka.

Valentinas Sventickas „Dar gurinių“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m.

„Dar gurinių“ – taip ir vadinasi žinomo literatūros kritiko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Valentino Sventicko nauja eseistinių užrašų knyga. Panašią originalaus žanro knygą „Guriniai“ yra išleidęs 2013 m., už ją apdovanotas G. Petkevičaitės-Bitės literatūrine premija. „Dar gurinių“ išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė.

Guriniais autoriaus gimtinės apylinkėse yra vadinami trupiniai. Dažniausiai tai – duonos trupiniai. Nesunku suprasti, kad literatūros kritikas taip gali vadinti savo užrašus, atsirandančius... savaime. Dažniausiai jie trumpi, eskiziški, neįpareigojantys knygos skaityti nuo pradžios iki galo.

Trumpi dienoraštiški užrašai atskleidžia literatūros kritiko reagavimus į socialinius reiškinius, gyvenimo pokyčius, aktualius literatūros ir kitų menų raidos procesus. Jų užsirašymo impulsas konkretus. Autorius, kaip aktyvus literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo dalyvis, yra sukaupęs daug įspūdžių ir patirčių, ir visa tai gurinius prisodrina autentiškų, nedaug kam žinomų liudijimų – ir apie meno žmones, ir apie kultūros valdymo bei savivaldos permainingą tėkmę.

Margaspalvėje užrašų įvairovėje laiko nulemtos situacijos (valstybės atkūrimo šimtmetis, nacionalinio transliuotojo sukaktims skirtų laidų turinys, ginčai dėl kolaboravimo, prisitaikymo, emigracijos, svetimvardžių rašybos) pinasi su mintimis apie naujas knygas, jų vertinimus, apie kai kuriuos rašytojus – Romualdą Granauską, Viktoriją Daujotytę, Kazį Bradūną, Petrą Dirgėlą, Justiną Marcinkevičių, Juozą Aputį, Salomėją Nėrį, Antaną Kalanavičių, Aidą Marčėną, Marcelijų Martinaitį ir kitus.

Siūlome paskaityti knygos ištraukų.

Literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Česlovo Skaržinsko nuotrauka.

Per anksti

Mes, Lietuvos žmonės, per anksti, per greit nustojome kurti savo Lietuvą.

Kūrėme ją Atgimimo, Sąjūdžio, Nepriklausomybės atkūrimo metais. Kūrėme visi kartu. Suglaudę pečius. Ir rizikuodami, ir pakiliai nusiteikę. Patirdami nenusakomų šviesių jausmų patys vieni ir mitingų minioje. Nebuvo labai aišku, kokią kūrėme, bet suvokėme bent tiek – laisvą, nepriklausomą, demokratišką valstybę. Kurioje visi vieni kitiems būsime geri.

Per anksti nustojome kurti. Privatizuotojai ir prichvatizuotojai, valdžia ir valdininkija, turtų grobėjai, prityrę manipuliatoriai pasinaudojo tuo, tikriausiai ir paskatino, kad kiekvienas tuoj užsiimtume savais reikalais. Tada JIE ir pradėjo tvarkyti savo reikalus. Kol pamatėme, kad šie nėra mūsų visų reikalai.

Kas, kas galėjo tada pagalvoti, kad ranka, į kurią idealistas buvo įsikibęs Baltijos kely, pradės gaminti produkciją, kuri gadina mūsų sveikatą ir kurią kita švelni ranka duos pirkti, kas tada galėjo įsivaizduoti, kad ministrus teks rinktis iš „mažiau priekaištingos reputacijos“ kandidatų, kad reikės tikrinti Seimo narių posėdžių lankomumą ir atėjusiųjų blaivumą, kas būtų patikėjęs, kad partijų lyderiai ims kyšius už įstatymus, kuriuose mūsų, piliečių, interesų nė su žiburiu nerastum?

Mes, Lietuvos žmonės, dėl to kalti. Per anksti nustojome kurti savo Lietuvą. Ir, pakilimo apkvaitinti, negalvojome, kaip kas gali būti. Tiesą sakant, neturėjome nei teisės, nei galios taip galvoti. Tikėjome ir tikėjomės.

2016.III.11

Ar yra išeitis?

Yra.

Nuo šios dienos kiekviena/s įsipareigokime dorai dirbti savo darbą. Tai, ką geriausiai mokame.

Ir – laikytis Dešimties Dievo įsakymų.

Gerai. Jeigu netikite, pradėkime nuo ketvirto:

IV. Gerbk savo tėvą ir motiną.

V. Nežudyk.

VI. Nepaleistuvauk.

VII. Nevok.

VIII. Nekalbėk netiesos.

IX. Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters.

X. Negeisk svetimo turto.

Tokia ir būtų mano Idėja Lietuvai. Apie ką dabar tiek daug kalba žiniasklaida.

2017.XI.10

***

Perskaičiau, ką parašęs.

Gal dabar jau ir per sunkūs reikalavimai.

Dieve, atleisk mums!

Aš tai ne, neatleisčiau.

2017.XI.11

Ką padaro žodžiai

Italų astronomas Džiovanis Skjaparelis (Giovanni Schiaparelli) 1877 m., po nuodugnių astronominių stebėjimų, aprašė Marso paviršių. Įžiūrėjęs, be kitų ypatumų, daugybę linijinių struktūrų, pavadino tas linijas itališku žodžiu canali. Italams tas žodis reiškia ir padarytus kanalus, ir savaime susiformavusius tarpeklius, griovas. Autoritetingo astronomo Skjaparelio veikalą verčiant į anglų kalbą buvo pasirinktas žodis canals, kurį britai vartoja kalbėdami tik apie statinius. Ir tuoj pat spaudoje pasklido sensacija – Marse aptikti civilizacijos pėdsakai!

Turėjo praeiti bemaž šimtas metų, kol Marso orbitą pasiekusieji dirbtiniai palydovai nustatė, kad tai jokie kanalai, o planetos reljefo dariniai.

Per tą laiką rašytojai fantastai jau visko apie tuos kanalus ir Marso civilizaciją buvo prirašę. Pradedant Herbertu Velsu (Herbert Wells), jo 1897 m. epopėja „Pasaulių karas“.

2016 kovas

***

Politikos reiškinių tyrinėtojai ir vertintojai, vengdami supaprastinimų ir banalumų, kartais stumia mus šalin nuo esmės.

Tarkim, tvirtinama, kad „Islamo valstybė“ neturi būti niekaip siejama su islamu kaip religija.

Tai su kokia religija ji gali būti siejama – su krikščionybe, budizmu? Ar su jokia? Su ateizmu?

Tardamas šiuos paikus klausimus noriu pasakyti, kad akcentų perkėlimas į subtilybes sujaukia supratimų aiškumą. Apie vienintelį dievą, kurio garbei žudyti ir žudytis yra didžiausia palaima ir garbė.

2016.III.22

***

Pagaliau supratau.

Dabar sakyčiau – suprasti buvo lengva. Tiesiog dėl visokių aplinkybių supratimą kurį laiką stabdai, atidėlioji, blokuoji. Nes nemalonu.

Mes patys, mes, visuomenė, esame susirgę. Mums kažkodėl reikia, kad būtų ką draskyti. Kai yra ką draskyti, – galima save paguosti, savo savigraužas sumažinti, pašūkauti – aha, ir jis, ir ji, ir tas, ir ten...

Liga yra šitas poreikis.

Buvo išsirikiavusi sąmonėje grandinė, gal ir netikėta: Nerija Putinaitė, Anatolijus Kašpirovskis, „Lietuvos aido“ publikacijų ciklas „Voratinklis“. Grandinės centras galėtų būti Kašpirovskis, kuris buvo paleistas į sovietinės imperijos TV ekraną tada, kai ją supurtė priešmirtinis drebulys, ir – dabar atrodytų neįtikėtina – toji hipnokvailystė kuo puikiausiai užblokavo milijonų žmonių galvojimą apie tai, kas imperijoje vyksta, ir dar įspraudė mintį, kad ne visa racionaliai paaiškinama.

Žinau, yra manančių, kad tai buvo valdžios „projektas“. Gal. Bet čia dar nieko. Blogiausia, kad visuomenė ėmė visa tai noriai, entuziastingai. Su „novatorišku“ svaiguliu.

Putinaitė, niokodama Marcinkevičių, patenkina visuomenės troškimą žinoti apie draskomas kepenis (taip, tai mitologinis gretinimas su Prometėju), šito veiksmo ryškumą ir maitvanagių narsą.

2016 gegužė

***

Man teko redaguoti daug poezijos knygų. Kai pavesdavau redaguoti kolegoms (gerų poezijos redaktorių nėra daug), jų padarytą darbą visada peržiūrėdavau. Redaktorius kartais pasiūlo autoriui nespausdinti vieno kito eilėraščio. Ar dėl vertės, ar dėl kokio nesutvarkyto posmo, ar dėl to, kad į rinkinį nesikomponuoja.

Ir štai išėjusios knygos sutiktuvės. Autorius, pradėdamas savo skaitymą, būtinai iškiša (lyg ir pajuokaudamas) tą eilėraštį, kurį redaktorius išmetė. Redaktorius, dalyvaujantis sutiktuvėse, mandagiai šypsosi.

Nemėgstu didaktikos. Manau, kad poetams daug kas leista. Bet tokį elgesį laikau niekam tikusiu, žeidžiančiu knygos parengimo spaudai etiketą.

Poetas demonstruojasi, koks jis didis ir koks niekingas neišmanėlis yra redaktorius. Tas ypatingas, retų gebėjimų specialistas, kuris padarė viską, kad poetas būtų apsaugotas nuo banalybių, netyčinių kitų poetų kartojimų, nuo poetinės technikos ir paprasčiausių kalbos klaidų, nuo nudėvėtų įvaizdžių ir knygos tėkmės sutrikimų.

Gerbiami poetai, kad ir kokie jūs didūs, niekada nesielkite taip.

... Tuščios pastangos. Jeigu pasitaikys poetas, kuris bus skaitęs šią repliką, tai pasakys: „Skaičiau, ką rašė Sventickas, bet vis tiek...“

2016.VI.2

***

Kad galėtų sumokėti 25 eurų honorarą už rašinį, leidinio redakcija siunčia tau elektroninį laišką arba telefono žinutę, prašydama šiais ryšio būdais nurodyti savo asmens kodą, adresą, darbo santykius, sąskaitos numerį. Kai kurie kūrybos naudotojai dėl sutarčių dar prašo paso arba tapatybės kortelės numerio, socialinio draudimo pažymėjimo numerio, klausia, ar turi individualios veiklos pažymėjimą, meno kūrėjo statusą, ar dalyvauji pensijos kaupimo programoje.

Taip atsiranda būriai žmonių, kurie apie tave daug žino. Redakcijos ar leidyklos darbo kompiuteris paprastai prieinamas ne vienam darbuotojui. Nesu girdėjęs, kad koks nors įstatymas draustų šias žinias skleisti, apie tavo pateiktus duomenis paplepėti su bičiuliais. O jeigu yra toks draudimas, tai niekas jo tikrai nepaiso ir pažeidėjų niekas negali susekti.

Toliau.

Tos žinios atsiduria elektroninėje erdvėje.

Gebančių įsilaužti, perskaityti tavo elektroninius laiškus ir žinutes, kaip skelbia žiniasklaida, yra ganėtinai.

Be juokų manau, kad reikalavimus dėl menko nieko teikti tiek daug žinių apie save ir daryti tai elektroninėje erdvėje biurokratams įpiršo suinteresuoti asmenys ir suinteresuotos institucijos. Piršdami teikė vienus argumentus, mintyse puoselėjo kitus tikslus.

Kas tą daro? Nusikaltimų, machinacijų, manipuliavimo žmonėmis, jų stebėjimo pasaulis.

Bet kurią dieną bet kuris iš mūsų gali tapti šio pasaulio auka.

Nesaugūs absoliučiai, pažeidžiami, įtikinėjami, kad kitaip, atseit, negalima tvarkytis.

Kameros, kurios mus filmuoja – parduotuvėse, degalinėse, keliuose, gatvėse, įstaigose – to paties reiškinio atšaka, atsiradusi tokiu pačiu būdu.

Man toks pasaulis netinka ir nepatinka. Jis panašus į namų vagį, po kurio pasiknaisiojimo tavo spintose ir stalčiuose persmelkia pasidygėjimas. Toks pasaulis yra nemalonus, grėsmingas, galintis bet kurią akimirką sugriauti tavo gyvenimą.

Norėčiau, kad svetimi žmonės mane suvoktų kaip nežinomą ir neatpažįstamą. Tokiam man būtų daug jaukiau vaikščioti gatvėmis negu pagaunančiam nepažįstamojo žvilgsnį, sakantį: „žinau, oi žinau, kad tu...“ Turiu savų įpročių ir ydų, jų droviuosi ir nenoriu, kad tai būtų nufilmuota. Noriu turėti paslapčių, vienumos, užsimiršimo.

Negalima?

Netinka man toks pasaulis.

Jis nei geras, nei teisingas, nei žmoniškas.

Kur dėtis? Ką daryti?

2016.VI.23

***

Po britų referendumo. Kai nusprendė išeiti iš Europos Sąjungos.

Prisiklausęs politikų ir apžvalgininkų žodžių „reikia gerbti“ ir t. t.

Jie turi priežasčių, tikslų ir kitokių atsargumų taip kalbėti. Manęs šios trys aplinkybės nesaisto. Ir pats sau sakau:

– Balsuodami dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos britai norėjo pasakyti ir pasakė, kad jie yra aukščiau už kitas Europos valstybes ir kitus Europos žmones. Atsiriboję nuo tų kitų jie gyvensią geriau.

– Dar jie pasakė (emigrantų, atvykėlių į Didžiąją Britaniją klausimas buvo ypač akcentuotas), kad nenori, jog visokie atvykėliai jų šalyje jaustųsi ir gyventų taip pat, kaip britai jaučiasi ir gyvena.

Dabar paklauskime savęs, ar tai yra malonu, humaniška, tolerantiška ir t. t.

Tai kad ne, neišeina taip sakyti.

Kur kas lengviau išeina kalbėti apie britų pasipūtimą ir nacionalizmą.

Kas vyksta šiuo metu, praėjus dienai kitai po referendumo rezultatų paskelbimo?

Regis, Didžioji Britanija, kaip valstybė, patiria kitų Europos valstybių pažeminimą. Didžiajai tai didis smūgis. Pakelti jį sunku, nes pati yra nustebusi, sutrikusi, užklupta nežinios ir neaiškumų.

Jeigu paaiškės, kad savo piliečių sprendimu pradėjo ir nulėmė visos Europos Sąjungos irimą, – galės atsigauti ir pavaizduoti save kaip dramatišką herojų.

Bet kokia nauda iš tokio heroizmo?

2016.VI.25

Diemedžiu žydėsiu

Palanga, vila „Diemedis“ Daukanto gatvėje, anksčiau vadinta rašytojų vasarine poilsiaviete. Ji tebėra Rašytojų sąjungos nuosavybė, bet išnuomota palangiškiams verslininkams. Pastarieji seną lentų pastatą turėjo nugriauti (lengvai gavo reikiamus leidimus) ir savo lėšomis pastatė naują. Visai vykusį, šiuolaikiškai įrengtą, nusipelniusį trijų žvaigždučių viešbučio statuso. Išlaikytas buvusio pastato tūris ir išorinė apdaila, dailylentėms, kad būtų tokios, kokios buvo, padaryta speciali – dabar jau nestandartinė freza. Nuomininkai turi susigrąžinti įdėtas lėšas, taigi rašytojams už kuklią kainą skiriama tik dalis kambarių, o visi kiti parduodami poilsiautojams komercine kaina.

Taigi stoviu penkto kambario balkone ir žvelgiu į kairę.

Ten, kur prasideda saugotina kopa, kaip paskelbė Žaliųjų judėjimas Atgimimo metais, savo tuometinėmis galiomis dėl jos sustabdęs poilsiavietės rekonstrukciją už TSRS literatūros fondo jau prižadėtas lėšas, – taigi ten guli buvusio pastato sijų, lentų ir dailylenčių krūva. Jau ir krūmais apauganti.

Paklausinėjau. Dabartiniai „Diemedžio“ šeimininkai pasakė, kad buvusio vasarnamio buvusi prižiūrėtoja ir jos vyras tų senų lentų paprašė. Tai ir atidavė jiems.

Prisiminiau. Visa ko laimingo privatizavimo laikais tuometinis Rašytojų sąjungas pirmininkas paklausė tuometinės valdybos, ar leisti tai buvusiai prižiūrėtojai privatizuoti greta vasarnamio buvusį namuką. Valdybos nariai, ypač vyresnieji, kupini gražių prisiminimų iš vasarojimų Palangoje, maloniai leido.

Kai jau man teko būti pirmininku, paaiškėjo, kad ne tik namukas buvo privatizuotas, bet išsirūpinta nuosavybės teise geroka vasarnamio sklypo dalis. Nė nepaklausus Rašytojų sąjungos. Palangos centre. Pagalvokite, kokia sklypo kaina! Paspurdėjau, pabandžiau ką nors išsiaiškinti ir pakeisti, viskas perniek.

Tas pasisavintas sklypas, grandinė su užrašu „Įvažiuoti draudžiama“, didelis šuo, ta lentų krūva ant, sakykime, kopos...

Tiek to. Aš tik poilsiauju. Žvalgausi iš terasos.

2016 vasara

Liepos 8 d. minimas šv. Pankracijus iš Taormino, vyskupas ir kankinys (I a.).

Visų pirma reikėtų pažymėti, kad Pankracijus, kurio minėjimas šiandien švenčiamas, kartais painiojamas su kitu kankiniu, nežinomu dvylikamečiu berniuku. Vienintelis juos siejantis dalykas – istoriškai patikimų žinių apie jų gyvenimus stoka.

Šiandienos šventasis gimė Antiochijoje, regione, kurį iš Palestinos pasiekė Jėzaus Kristaus gyvenimo ir stebuklų aidas. Pasak tradicijos, Pankracijus buvo dar paauglys, kai jo tėvas, vedinas stebuklų alkio ir trokštantis pamatyti Kristų, nutarė vykti į Jeruzalę, pasiimdamas su savimi sūnų – taip Pankracijus gavo ypatingą galimybę išvysti Kristų savo akimis.

Pankracijus su tėvu grįžo į Antiochiją, kur po Jėzaus įžengimo į dangų atkeliavo ir šv. Petras –  taip Pankracijus išgirdo jo pamokslus. Būtent Petro pakrikštytas, Pankracijus pasirinko kunigystę ir galiausiai buvo įšventintas vyskupu.

Apie 40 m. po Kr., tuo metu, kai valdė imperatorius Kaligula, Pankracijus šv. Petro buvo išsiųstas į Siciliją, kur jam pavyko atversti kai kuriuos pagonis, tarp jų ir prefektą. Priešai susimokė Pankracijų nužudyti. Nužudymo organizatorius buvo Artagatas, kuris su grupe draugų surengė pasalą: pakvietė Pankracijų į savo namus ir pokylio metu bandė priversti vyskupą pabučiuoti medinį stabą, tačiau vyskupas persižegnojęs jį sudaužė. Tai Pankracijui kainavo gyvybę – jį užmušė akmenimis ir lazdomis, įmetė į šulinį, bet po kurio laiko mokiniai jį rado ir palaidojo.

Pasak tradicijos, Pankracijus buvo nukankintas maždaug apie 98 m. po Kr., būdamas 90 metų, Trajano valdymo laikais.

Kai Sicilijoje ėmė plisti bizantinė tradicija, saloje įsitvirtino Rytų Bažnyčios šventųjų kultas, tarp jų ir Šv. Pankracijaus.

Kardinolas Baronio, pildydamas Romos martirologiją, įrašė Šv. Pankracijaus minėjimą balandžio 3 d., tuo tarpu Rytų Bažnyčia jį visuomet minėjo liepos 9 d., jo mirties dieną. Naujojoje Katalikų Bažnyčios Romos martirologijoje šv. Pankracijaus minėjimas patvirtintas liepos 8 d.

 Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šeštadieniui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. 
    Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo. 
    O Jėzus jiems tarė: „Tik savo tėviškėje, tarp savo giminių ir savo namuose, taip negerbiamas pranašas“. Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

Ez 2, 2–5: Atkakli tai tauta, tačiau bent težino, kad pranašas buvo jų tarpe

Ps 123, 1–2a. 2bcd. 3–4. P.: Mūsų akys įsmeigtos į Viešpatį, laukia, kad pasigailėtų.

2 Kor 12, 7–10: Aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje

Sekmadienio Evangelijos komentaras

Padaręs daug stebuklų Jėzus parkeliavo į savo namus – Nazaretą. Nors daugelis girdėjusių Jį kalbant stebėjosi, bet taip ir nepajėgė atverti savo širdžių ir priimti Jėzų. Jis atrodė pernelyg įprastas, niekuo nesiskiriantis iš kitų. Tiesiog eilinis amatininkas, provincialas. Jo išvaizda žmonių nestulbino, Jis jų nepribloškė ypatingu mokslumu. O svarbiausia – Jėzaus žodžiams ir galybei priimti reikėjo nuolankumo. Kitaip tariant, Nazareto gyventojai turėjo pripažinti, kad nors Jėzus yra vienas iš jų, Jis turi tai, ko jie neturi. Taigi puikybė trukdė nazaretiečiams patirti Dievo galybę.

Mums reikia priimti savo silpnumą ir varganumą, kad pripažintume Jėzaus veikimą mūsų gyvenime. Kaip tik šią pamoką itin nuodugniai išmoko apaštalas Paulius. Jam puikiai sekėsi apaštalauti, tačiau jį nepaliaujamai vargino – kaip jis pats įvardijo – „dyglys kūne“ (2 Kor 12, 7). Paulius prašėsi išvaduojamas, bet štai ką Dievas jam atsakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9). Kodėl gi Pauliui reikėjo kęsti tą dyglį? Jis pats tai paaiškina: „Taigi, kad neišpuikčiau, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau“ (2 Kor 12, 7). Paulius suvokė, kad jei ne tas Dievo duotasis dyglys, priverčiantis jį likti nuolankų, jis galbūt prisiimtų sau garbę už didingus Viešpaties darbus, kuriuos Jis darė per jį. Taigi apaštalas būtų nutolęs nuo Viešpaties.

Jėzus atėjo gydyti ligonių. Sveikiesiems nereikia gydytojo (plg. Mk 2, 17). Nazareto gyventojai niekaip nepripažino, jog jiems reikia gydančio Jėzaus prisilietimo. Užuot pasitikėję Jėzumi, jie Juo piktinosi (plg. Mk 6, 3). O Paulius suvokė, kad jam reikia gydytojo, todėl patyrė Dievo galybę, veikiančią ne tik jame, bet ir per jį. Pripažinę, kad mums reikia Jėzaus, ir mes galime tapti Jo gydomosios galios įrankiais šiame pasaulyje.

Jėzau, sustiprink mūsų tikėjimą. Suminkštink mūsų širdis, kad jos priimtų Tavo žodį ir gydymą. Pašalink visa, kas trukdo priimti Tave ir skelbti Tavo galybę suvargusiam pasauliui.

„Žodis tarp mūsų“ 2018 m.

Irako krikščionys aukoja pirmąsias Šv. Mišias Mar Tomos bažnyčioje, pačiame Mosulo senamiestyje, po to, kai Irako karinės pajėgos susigrąžino miesto kontrolę iš ISIS teroristų. Irako pajėgos miesto kontrolę susigrąžino praėjusių metų liepos 20 dieną, o tų pačių metų gruodį paskelbė pergalę prieš grupuotę, su kuria trejus metus trukęs karas 3,2 mln. žmonių pavertė pabėgėliais. 

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

Liepos 8 d., sekmadienį, Marijampolės Šv. ark. Mykolo bazilikoje 12.00 val. šv. Mišiomis prasidėjo iškilmingas pal. Jurgio Matulaičio minėjimas ir atlaidai, kurie tęsis iki liepos 15 d. 

Pirmoji atlaidų diena buvo skiriama maldai už šeimas ir tradiciškai buvo prisimenama bei dėkojama Dievui už malones, patirtas per palaimintojo užtarimą. Šv. Mišiose drauge meldėsi piligrimai iš Punsko. Po šv. Mišių bazilikoje prie pal. Jurgio altoriaus buvo skaitomi dvasinius ir fizinius pagijimus patyrusių žmonių liudijimai. Juos lydėjo pal. Jurgio Matulaičio litanija ir padėkos ženklų - votų šventinimas. Pasibaigus pamaldoms, visi susirinkusieji buvo kviečiami apžiūrėti ekspoziciją pal. Jurgio Matulaičio muziejuje, vienuolyno kiemelyje vyko agapė.  Taip pat norintieji galėjo vykti Gailestingumo vainikėlio maldai į koplyčią pal. Jurgio Matulaičio tėviškėje Lūginėje. 

Rytoj,  liepos 9 d., atlaiduose - socialinių darbuotojų ir savanorių diena. Melsimės už Caritas, Maltos ordino, Kolpingo draugijos narius ir visus socialinius darbuotojus bei savanorius. 11 val. bazilikoje vyks katechezė, kurioje kalbės Miroslavo Švč. Trejybės parapijos klebonas kun. teol. dr. Miroslav Dovda. 12 val bus aukojamos pagrindinės atlaidų dienos šv. Mišios, prieš jas bus meldžiamasi Rožinio malda. 

„Jėzus savo tėvų namuose“ (sero Johno Everetto Millaiso tapyba)

Kai Dievo Sūnus, gyvendamas Nazarete, ėmėsi dailidės amato (apie tai byloja šio sekmadienio Evangelija; žr. Mk 6, 3), pagerbė visų profesijų darbuotojus. Nuo šiol net mažiausias darbas, jei jis atliekamas, kad būtų pagarbintas Dievas, Jo akyse yra vienas vertingiausių užsiėmimų. Kuo kilnesnės asmens atliekamų darbų intencijos, tuo didesnė jo dvasinė branda. Dievui patinka, kai Jo mylimas kūrinys – žmogus - pirmiausia (nesvarbu, kuo ketintų užsiimti), prieš pradėdamas veikti, savo širdį pakelia į Jį ir sako: „Viską skiriu didesnei Tavo garbei!“ Dievas juo džiaugiasi, nes jis nors trumpu maldos atodūsiu (pirmiausia malonės dėka), savo laisvos valios pastangomis, atsiribodamas nuo visų žemiškų rūpesčių traukos liudija, kad nėra nemąstantis gyvūnas, kuris yra absoliučiai pavaldus visuotiniam gamtos jėgų veikimui, bet jo pašaukimas pranoksta visus kitus – leisti Švč. Trejybei, kad jo gyvenimo kelias taptų Jos Gyvenimo dalimi, ir jis kaskart panašėtų ne tik į angelus, bet į Ją pačią.  

Nors minėtoje Evangelijoje apie maldą tiesiogiai nekalbama, bet pastebėjimas, kad Jėzus buvo stalius (žr. Mk 6, 3), iš karto mums primena neabejotiną faktą: Jo gyvenime neatskiriamai buvo persipynę malda (žr. Lk 22, 45) ir darbas (žr. Jn 5, 17). Mes irgi esame pašaukti visą laiką budėti, melstis (Lk 21, 36) bei dirbti, kad ne tik išvengtume pagundų (žr. Lk 22, 46), bet ir įvykdytume savo pašaukimą bei būtume verti tų dalykų, kuriuos mums paruošė Viešpats (1 Kor 2, 9). Kaip pats Dievas Žodis (Jn 1, 1) yra pirmesnis už Jo įsikūnijančią mintį, tampančia kūrybos įprasminimu, taip malda pirmauja prieš darbą, nes pašventina dirbantįjį, ne tik jį apsaugodama nuo savanaudiškumo sutepties, bet ir stiprina jo savigarbą, primindama, kad bet koks jo triūsas be Jėzaus yra bergždžias, o su Juo – palaimintas (žr. Mt 12, 30).    

Nesusipratimas yra pagirti Jėzaus išmintį ir pripažinti, kad Jo daromi veiksmai yra antgamtiški (plg. Mk 6, 2), o paskui, tarsi staiga išsilaisvinus iš atminties sutrikimo  sindromo, pradėti prisiminti, kad Jis yra tik paprasčiausias amatininkas, baldų bei kitų namų apyvokos reikmenų gamintojas ir imti Juo piktintis (Mk 6, 3). Juk ilgas Dievo Sūnaus tylus gyvenimas Nazarete buvo ne tik pasirengimo viešai veiklai laikotarpis, bet tie praleisti metai su brangiąja Šventąja Šeima panašėjo į Rojuje Viešpaties ir Adomo su Ieva betarpišką bendrystę, kupiną begalinio vienas kitu pasitikėjimo ir gyvojo vandens jūra pripildytos meilės.

Jėzus tapatinosi su pranašo pasiuntinybe (žr. Mk 6, 4) ir apgailestaudamas paminėjo  tolimesnius savo giminaičius, kurie Jo, kaip pranašo, nenori pripažinti ir jį atmeta. Apmaudu, kai daugelis žydų, užuot džiaugdamiesi Jėzaus sugrįžimu į tėviškę, iš pavydo (garsas apie Jo stebuklingus ženklus buvo pasiekęs nazariečius) supriešino Mesijo galingus darbus su Jo kukliu, neišsiskiriančio iš kitų Nazareto gyventojų, gyvenimo būdu ir paskleidė aplinkinių širdyse Juo nepasitikėjimo ir net pykčio nuodus.   

Kartais beatodairiškas maištavimas prieš tiesą stumia žmogų į dvasinio aklumo bedugnę... Neapykantos demonai gali taip aptemdyti maištaujančiųjų mąstymą, kad jie pradėtų vaikščioti ant visiško susipriešinimo ašmenų. Žydai pradėjo nesutarti su savimi tada, kai, matydami akivaizdžius Jėzaus daromus stebuklus, nors ir pripažino, kad Jam suteikta nepaprasta išmintis (Mk 6, 2) ir dieviška galia, bet dėl jų sąmonėje įsišaknijusio užsispyrusio mąstymo stereotipo, jie kategoriškai ėmė neigti, kad iš tikrųjų tai daro puikiai visų jų pažįstamas tas Juozapo ir Marijos sūnus. Taigi viena iš sveiko proto praradimo formų, kai iš pažiūros nuosekliai samprotaujantys žmonės sako: „Jėzus tikrai išgydė, išvarė demonus, nutildė audrą, prikėlė 12 metų mergaitę iš numirusių“ ir netrukus taria: „Oi, ne, negali būti, kad tai padarė tas nazaretietis“. Žinome, kad šitokio vidinio susipriešinimo tikrasis inspiratorius yra suvedžiotojas velnias (Apr 20, 10).   

Ar yra pasaulyje jėga, galinti sustabdyti Jėzaus meilę, kuri užtvindo tas žmonių širdis, kurios priima Jo malonę, kaip rytą pabudusi rožė išskleidžia žiedlapius ir godžiai geria pirmuosius saulės spindulius? Kai daugelio izraelitų širdys dėl maištingo netikėjimo tapo užblokuotos ir nebegalėjo į savo vidų įsileisti juos gelbstinčios Jėzaus šviesos, tik keli ligoniai, malonės apsupti, atsispyrė užkrečiančiam netikėjimui ir savo maldaujančius žvilgsnius nukreipė į Tą, kuris blogį paverčia gėriu... Jis palietė juos, ir ligos dingo kaip nebuvę!  

Mūsų vartotojiškoje visuomenėje nelengva augti tikėjimui į Jėzų... Jei su malda medituojame Biblijos žodį, pasaulio keliamas chaotiškas triukšmas nepajėgs mūsų atskirti nuo Kristaus, su kuriuo mūsų bendravimo bei Jam tarnavimo laidas – tikėjimas ir pasitikėjimas.  

{"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/9f7678b018aafcadf0b528f83b78aac7.jpg"},"main_article":{"title":"Katalikas, sugalvoj\u0119s Pasaulio futbolo \u010dempionat\u0105","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-07-09-katalikas-sugalvojes-pasaulio-futbolo-cempionata\/170727","article_id":"170727","subtitle":null},"sub_1":{"title":"Guroni\u0173 ses\u0117s","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-07-09-guroniu-seses\/170709","article_id":"170709","subtitle":"Rasa Ba\u0161kien\u0117"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/1d209ab50e286bf8f6b140904da97f87fd8c775b.jpg"},"sub_2":{"title":"Jaunimas pakeliui \u012f Sinod\u0105: i\u0161eiti, reg\u0117ti, pa\u0161aukti","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-07-09-jaunimas-pakeliui-i-sinoda-iseiti-regeti-pasaukti\/170711","article_id":"170711","subtitle":"Agn\u0117 Grigaityt\u0117 - Artuma"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/d9dfeab1b479c819c4402986f684407158256811.jpg"},"sub_3":{"title":"Skaitytojai, migruokite ne tinkle!","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-07-06-skaitytojai-migruokite-ne-tinkle\/170672","article_id":"170672","subtitle":"Tomas Lu\u010di\u016bnas"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/6bf8ef4a05ff40057b61818901e52dbecdcf5a93.jpg"},"related":[],"links":[]}

Jules Rimet (1873–1956). Wikipedia.org nuotrauka

Šiais laikais Tarptautinė futbolo federacija (FIFA) veikiau asocijuojasi su korupcija ir komercija nei tautų vienybe ir žmonių lygybe, tačiau ilgametis jos vadovas Jules Rimet manė, kad futbolas moko krikščioniškų vertybių. Būtent jis sugalvojo šią vasarą jau 21 kartą vykstantį Pasaulio futbolo čempionatą.

Populiariausio sporto pasaulyje gerbėjai žino, kad šiuolaikinį futbolą išplėtojo anglai, bet Pasaulio futbolo čempionato idėja priklauso prancūzui, katalikui, sėkmingam advokatui. Jo požiūris į sporto vaidmenį pasaulyje buvo suformuotas Katalikų Bažnyčios mokymo, o jis pats labiau nei futbolą mėgo literatūrą.

Jules Rimet gimė 1873 m. Theuley kaime, Rytų Prancūzijoje. Tėvas ūkininkavo, tačiau sunkmečiu po šalies pralaimėjimo Prancūzijos ir Prūsijos kare buvo priverstas parduoti turimą žemę ir su žmona išsikraustė į Paryžių ieškoti naujo pragyvenimo šaltinio. Sūnus liko gyventi kaime, prižiūrimas senelio. Jis patarnavo bažnyčioje, giedojo jos chore. Nors ir atsiskyręs nuo tėvų, mažasis Jules buvo laimingas vaikas, kol ekonominiai sunkumai neprispaudė dar kartą. Seneliui teko parduoti malūną, o dešimtmečiui – kraustytis į sostinės darbininkų klasės rajoną pas tėvus.

Paauglystėje Jules su bendraklasiais katalikais užsiėmė kikboksu ir mąstymu apie visuomenę. Šeimos patirtis skatino jį domėtis socialiniais klausimais. Jam buvo septyniolika, kai pasirodė Leono XIII enciklika „Rerum Novarum“ apie darbą ir kapitalą. Jules bei jo draugams, kaip ir popiežiui, rūpestį kėlė darbininkų klasės vargai ir ekonominio liberalizmo negebėjimas pasiūlyti išeities. Jų netraukė ir marksizmo idėjos.

Jules Rimet kairėje ir jo vardo taurė. Fifa.com nuotrauka

Su bendražygiais J. Rimet sukūrė pagalbą vargstantiesiems teikusią organizaciją, leido Leono XIII idėjas skleidusį žurnalą. Galiausiai jie tapo judėjimo „Le Sillon“ dalimi. Šis Marco Sangiero pradėtas politinis katalikiškas judėjimas 1910 m. Pijaus X buvo pasmerktas kaip modernistinis. Veikdamas organizacijoje, Rimet tapo tikru visuomenės reformatoriumi, siekdamas sutaikinti Bažnyčią ir respubliką.

Prasidėjus sąmyšiui dėl 1905 metais priimto Bažnyčios ir valstybės atskyrimo įstatymo, J. Rimet savo energiją nukreipė kita – futbolo – linkme. Šį sportą jis laikė būdu skatinti santaiką visuomenėje. Jo kaip sporto vadybininko karjera prasidėjo 1897 m. drauge su futbolo klubo „Red Star“ įkūrimu Paryžiaus priemiestyje. Siekta atitraukti darbininkų klasės jaunimą nuo kairiųjų ir antiklerikalinių idėjų, kurios vyravo kituose futbolo klubuose. Politinės diskusijos klube būdavo draudžiamos.

„Red Star“ ilgainiui tapo vienu geriausių Prancūzijos futbolo klubų, tris kartus iš eilės laimėjusiu šalies čempionatą trečiajame dešimtmetyje. Kylančią J. Rimet karjerą sporto vadybos srityje pertraukė Pirmasis pasaulinis karas, kuriame jis tarnavo ketverius metus. Po karo jis tapo Prancūzijos futbolo federacijos, o 1921-aisiais – FIFA'os prezidentu.

J. Rimet buvo įsitikinęs, kad futbolas gali „paskatinti supratimą ir susitaikymą tarp pasaulio tautų“

Jam vadovaujant FIFA'i narių skaičius išaugo nuo tuzino iki 85 ir pradėti rengti pasauliniai čempionatai, kuriuose varžosi nacionalinės rinktinės. Uolus katalikas ir karo veteranas J. Rimet buvo įsitikinęs, kad futbolas gali „paskatinti supratimą ir susitaikymą tarp pasaulio tautų“.

Interviu britų laikraščiui „Independent“ 2006 metais Yvesas Rimet pasakojo, kad senelio idėjai dėl pasaulinių varžybų buvo priešinamasi, labiausiai iš Anglijos futbolo federacijos pusės. Tačiau J. Rimet nepasidavė: „Mano senelis buvo geras, tačiau tvirtas žmogus. Advokatas. Su juo ginčytis buvo sudėtinga, nes jis niekuomet nepasiduodavo. Jis gerai sutarė su anglų atstovais asmeniškai, tačiau jų instituciją laikė nepakenčiama. Galiausiai tokia ir yra anglų bei prancūzų santykių istorija, ar ne?“

Pirmasis Pasaulio futbolo čempionatas 1930 m. Urugvajuje. Wikipedia.org nuotrauka

Sprendimą dėl čempionato dauguma Europos šalių futbolo federacijų sutiko neigiamai. 1930-aisias negalėjai nuskristi į Urugvajų lėktuvu, reikėjo beveik trims mėnesiams atsisveikinti su futbolininkais, plaukiančiais per Atlantą. Pats J. Rimet plaukė garlaiviu ir gabeno taurę, vėliau pavadintą jo garbei, tarp savo daiktų. Pirmajame čempionate dalyvavo tik keturios Europos valstybės: Prancūzija, Belgija, Rumunija ir Jugoslavija. Finale šeimininkai laimėjo prieš Argentiną ir abiejose šalyse kilo riaušės. Visgi varžybos įvertintos kaip sėkmingos sportine ir komercine prasme. Kiti čempionatai – 1934 ir 1938 m. – vertinti kontroversiškai. J. Rimet buvo kritikuojamas dėl to, kad užsimerkia prieš futbolo „politizavimą“. Radosi net visiškai nepagrįstų svarstymų apie jo simpatijas fašistams.

J. Rimet vadovavo FIFA'i 33 metus ir labai didžiavosi, kad organizacija nenukentėjo dėl politinių pasidalijimų Antrojo pasaulinio karo metais. 1956-aisiais jis mirė ir buvo nominuotas Nobelio taikos premijai. Viena iš versijų aiškinama, kad premija nesuteikta dėl „fašistinio“ 1934 m. Pasaulio futbolo čempionato, kuriame pasirodė Benito Mussollini.

Jis suprato, kad tikrai demokratiškas, mases įtraukiantis, tarptautinis sportas turi būti profesionalus, o ne mėgėjiškas

Yvesas Rimet prisimena senelį kaip žmogų, kurį labiau nei sportas domino literatūra. Nors futbolu siekė humanistinių tikslų, pats šiuo žaidimu kaip reginiu ne itin žavėjosi: „Prisimenu, kad pasisodinęs mane ant kelių pasakodavo apie poeziją, knygas, muziką, gamtą, bet niekuomet apie futbolą ar pasiekimus FIFA'oje.“

J. Rimet visada manė, kad futbolininkai turi gauti atlyginimą. Olimpinis mėgėjų idealas vedė žmones tobulumo link, tačiau ar šiame pasaulyje galime rasti tobulumą, klausė jis. J. Rimet nematė pagrindo nesuteikti darbininkų klasės futbolininkams galimybės užsidirbti iš sporto, užuot atsidūrus pataisos namuose ar lenkus nugarą gamyklose, naudoti savo individualius talentus, užuot pardavinėjus fizinę jėgą už varganus grašius. Kitaip nei daugelis jo amžininkų, jis suprato, kad tikrai demokratiškas, mases įtraukiantis tarptautinis sportas turi būti profesionalus, o ne mėgėjiškas.

Šių laikų nesuvaldoma futbolo komercializacija ir vulgarus jį užkrėtęs materializmas, kuriame FIFA suvaidino nemenką vaidmenį, o labiausiai darbininkų išnaudojimas, apie kurį girdime būsimo čempionato 2020 m. Katare kontekste, J. Rimet nuliūdintų. Jis buvo tikras humanistas ir idealistas, teigia vaikaitis Y. Rimet, kuris „nusiviltų dėl to, kad futbole viešpatauja pinigai. Jo vizija buvo kitokia.“

21-asis Pasaulio futbolo čempionatas 2018 m. Rusijoje. EPA nuotrauka

Gyvenimo pabaigoje J. Rimet spėjo, kad tarptautinis futbolas atkurs viduramžių riterystės dvasią. Manė, kad sportas, o ypač futbolas, gali išmokyti mases vertinti krikščioniškas sunkaus darbo, sąžiningumo, paklusnumo taisyklėms, draugiškumo vertybes. Kad per futbolą žmonės susitiktų „be neapykantos širdyse ir žodinių žeidimų.“

Jules Rimet gerai suprato taikos reikšmę. Per savo gyvenimo metus matė kur kas blogesnių dalykų nei prabangias mašinas kaupiantys futbolininkai. Nors virš Rusijoje vykstančio čempionato susitelkę politinių audrų debesys, šių varžybų sumanytojas ir tokioje situacijoje aistringai kovotų už savąjį idealą, kad futbolas tarnautų tautų draugystei.

Parengta pagal straipsnius „The Catholic visionary who founded the World Cup“ ir „Jules Rimet: The man who kicked off the World Cup“

Straipsnis skelbtas birželio mėn. „Artumos” numeryje.

Haley Rivera/Unsplash.com

„Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo įžvelgimas“ – šiomis temomis kalbėsis pasaulio vyskupai, spalį susirinkę į Sinodą Romoje. Rengdamiesi Sinodui apie tai kalbamės ir su Lietuvos jaunimu. Gegužės Artumoje pristatėme apklausos rezultatus, padėjusius pažvelgti, kokia Bažnyčios veikla svarbi jaunuoliui, kas jį labiau motyvuotų dalyvauti Bažnyčios gyvenime, ką jame norėtų pagerinti. Atsižvelgiant į tyrimo duomenis, kalbame apie jaunimo sielovados veikėjus, pastoracijos vietas ir priemones, galinčias šiandien atliepti jaunuolių poreikius.

Visi jaunuoliai turi teisę būti pakviesti į bažnytinę bendruomenę – atskirtyje gyvenantys, išskirtinai atrodantys, neįgalumo ir kančios, skurdo ir smurto sąlygomis augantys. Tai ypatinga Dvasios dovana, leidžianti suspindėti „išėjusios“ Bažnyčios stiliui. Kiekvieną jaunuolį reikia nuosekliai ir tvirtai lydėti tikėjimo kelionėje. Tad jaunimas gręžiasi į tuos, kurie evangelizuoja savo gyvenimu, o ne imituoja tikėjimą. Pavyzdys, autentiškas liudijimas, nepasaldintas pasakojimas apie kasdienybės džiaugsmus ir iššūkius įkvepia ir patraukia, o vilties prieskonis besiklausančio ir šalia keliaujančio jaunuolio nepalieka abejingo.

...Kartą važiavome į dekanato jaunimo dieną. Mus pasitikusi vienuolė pakvietė pietų, prisėdo pabendrauti; pokalbis nuo paprastų dalykų natūraliai išaugo iki klausimų: „O kaip jūs atpažinote savo pašaukimą?“ Ji atvirai paliudijo savo gyvenimą, jos akys spindėjo tikrumu. Vėliau užsukome aplankyti bičiulių šeimos. Matant darną tarp vyro ir žmonos, laimingus vaikus, vėl kilo pašaukimo klausimas. Grįždami namo pripažinome, kad, regint tokių autentiškų pavyzdžių, širdyje sukirba troškimas atsiliepti ir visiškai įgyvendinti savo pašaukimą. Taigi jaunimo sielovadai svarbu atrasti žmogų, kuriam rūpėtų jaunimas, kuris būtų pasiryžęs užmegzti santykius, norėtų praktiškai perduoti tikėjimą, gebėtų įsiklausyti į jaunuolių klausimus ir tikėtų, kad kiekviename iš jų yra atrastina pirmapradė Dievo dovana.

Popiežius Pranciškus ragina nuo išskirtinių įvykių, renginių pereiti prie įprasto kasdienio darbo parapijose. Jaunuoliams Bažnyčioje svarbu priklausyti bendruomenei. Jie ieško grupių, kuriose būtų priimti, palaikyti, įgalinti veikti. Dažniausiai pasirenkamos organizacijos, prisidedančios prie tapatybės formavimo, talentų ugdymo ar atliepiančios domėjimosi sritį. Bažnyčia, parapijų bendruomenės turi puikią galimybę pasiūlyti jaunimui tai ir dar daugiau – maldos, nuoširdžios krikščioniškos bendrystės patirčių. Svarbu, kad Bažnyčia kalbėtų jaunuoliams aktualiomis temomis: apie lytiškumą, skyrybas, socialinę nelygybę, priklausomybes, prekybą žmonėmis, gamtos tausojimą. Atsakyti į rūpimus klausimus, patirti krikščionišką bendrystę įmanoma ten, kur jaunuoliai gali reguliariai susitikti ir sutikti asmenų, palydinčių jaunimo grupę. Tai ypač svarbu, norint pakeisti dabartinę kritinę situaciją, kai jaunuoliai, priėmę Sutvirtinimo sakramentą, neįsitraukia į parapijos gyvenimą.

Kuriant sielovadines schemas, reikia pasikviesti ir įgalinti jaunimą kurti drauge. Jaunatviškos idėjos kartais gali atrodyti provokuojamos, tačiau jos įneša naujų vėjų į parapijų pastoracines tarybas ar kitas struktūras. Ugdydama jaunimą Bažnyčia pasitelkia įvairių priemonių: sportą, muziką ir kitokią meninę saviraišką, piligrimines keliones, žygius, stovyklas, katechetinius kursus, liudijimų, giesmių vakarus, jaunimo dienas, kitus renginius. Patys jaunuoliai pagalbą kitiems įvardijo kaip svarbiausią motyvą dalyvauti Bažnyčios veikloje, tad jiems svarbi savanorystės patirtis. Parapija turi puikių galimybių pakviesti jaunimą savanoriauti senelių ar vaikų namuose, aplankant neįgalų ar senyvą žmogų namuose, prižiūrint aplinką, apleistus parkus ar kapus, užsiimant su vaikais per Mišias, organizuojant šventinį pasveikinimą Motinos / Tėvo dienos proga ir daug kitų sričių. Vis dėlto autentiška maldos, Šventojo Rašto skaitymo ir asmeninio susitikimo su Dievu Švenčiausiajame Sakramente patirtis lieka nepamainoma triukšmo ir technologijų apsuptyje.

Per kai kurias jaunimo sielovados priemones atsiskleidžia bendruomeninis parapijos vaizdas, kuriame apie jaunimą kalbama neatsietai nuo šeimų, Carito ar katechezės grupių veiklos. Brangintinas bendruomenių kūrybiškumas teikiant pasiūlymų, kaip atsižvelgti į jaunuolių savitumą ir prisidėti prie jų ugdymo.

Sinodo kelionėje esame kviečiami veikti pagal Jėzaus susitikimo su savo meto žmonėmis būdą: išeiti, regėti ir pašaukti. Išeiti – leidžiant jaunuoliams būti pagrindiniais veikėjais, kurių indėlis priimamas; regėti – skirti laiko būti su jaunimu, žavėtis juo; pašaukti – tai sužadinti troškimą, išvesti žmogų iš to, kas jį stabdo, arba iš atpalaiduojančių patogumų. Būtent tai, o ne reikalavimas laikytis normų skatina žmones leistis į kelią ir patirti Evangelijos džiaugsmą (plg. dokumentas „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo įžvelgimas“).

                                                     Aš esu vynmedis, o jūs šakelės (Jn 15, 1–8) 

Jau pirmaisiais krikščionybės amžiais tikintieji traukėsi į dykumą, kad vienumoje pajustų gaivinantį Dievo artumą. Nurimęs išorinis pasaulis leido susikaupti maldai ir dvasiniam gyvenimui, atsiverti gydančiam Šventosios Dvasios veikimui. Žmogus, išbarstęs save kasdienybėje, tyloje ir ramybėje galėdavo iš naujo save surinkti – lotyniškai tai skamba re-colligo. Šis žodis davė pradžią vienai svarbiausių praktikų krikščionybėje – rekolekcijoms, kurių metu mes tarsi peržvelgiame save iš naujo. Atiduodami Viešpačiui savo abejones, skausmus, sudužusias viltis ir maldavimus palengva nurimstame. Tuomet išgirstame tylų Dievo balsą: „Tu esi mano mylimasis, mylimoji...“ 

Šiuolaikiniams žmonėms, nuolat dirginamiems ir blaškomiems didžiulės įvairiausių rūpesčių, pagundų ir kvietimų pasiūlos, atsitraukimas ir tyla tiesiog būtini. Dažnas pasijunta nejaukiai, kai staiga užklumpa vienuma ir tyla. O juk tik tokiais momentais galima vėl iš naujo atrasti pamestą kryptį, peržvelgti nueitą kelią, įsiklausyti į būtiniausius savo sielos poreikius. Tam ypač talkina ignaciškasis dvasingumas, kuriame labai svarbų vaidmenį vaidina vaizduotė ir intuicija, padedanti atrasti sprendimus, ne visuomet pavaldžius protui, tačiau kylančius iš vidaus. 

Guronių rekolekcijų namai, prieš 10 metų įsikūrę kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškėje, yra ta dvasinės atgaivos vieta, kurioje meilę, paguodą ir pastiprinimą gali atrasti kiekvienas, besiilgintis švelnaus Dievo prisilietimo. Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserys, prižiūrinčios šiuos namus, meiliai pasitinka kiekvieną atvykstantįjį. Rengdamos rekolekcijas, seminarus, dvasinės atgaivos savaitgalius, jos vadovauja dvasinės kelionės dalyviams, atsargiai ir neprimygtinai patardamos, padėdamos atrasti Dievą „visuose dalykuose“. 

Seseryss eucharistietės su popiežiaus Pranciškaus sveikinimu ( pirma iš kairės Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vyresnioji s. Paula SJE). Rasos Baškienės nuotrauka

„Mūsų laikmetis toks, kad atsitraukimas verkiant reikalingas. Žmogus namo grįžta jau kitoks, gal net pats nepajunta, kas keičiasi jame. Tai lyg mana iš dangaus, lobynas, iš kurio semiame abiem rankomis“, – sako sesė Saulė SJE. Atsitraukdami iš įprastos aplinkos, melsdamiesi, mąstydami, medituodami, atidžiai stebėdami nuostabią Dievo kūriniją išmokstame džiaugtis ir dėkoti už savo gyvenimą. Išmokstame nemurmėdami keliauti paskui Jėzų. 

„Ką jūs padarėte dėl mūsų?“ 

Šių namų idėjos autorius, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulionis sako, kad iš pradžių net minčių nebuvo Guronyse steigti rekolekcijų namus. Idėją tokiems namams davė kunigo Juozo Zdebskio žodžiai: „Pagalvokite, kai paskutinę teismo dieną visi bus suskirstyti į dešinę ir į kairę. Ir ką pasakys tie, kurie bus paskirti į amžiną pražūtį? Jie atsigręš į jus ir sakys: „Ką jūs padarėte dėl mūsų? Kodėl nekalbėjote, kodėl nesakėte, kodėl neįspėjote?“ Kardinolas Vincentas Sladkevičius sakydavo, kad melsdamiesi į Mariją, negalimų dalykų Motiną, galime visko išprašyti. Kilo mintis įrengti Rožinio kelią. O vėliau sumanėme atidaryti dvasinį centrą, nes daugelis pasiklydę, nežino gyvenimo prasmės, juos reikia pakviesti, padrąsinti, palaikyti. Ir tuomet tarsi iš dangaus iškrito sesės eucharistietės...“ – dalinosi ganytojas. 

Tikrai nežinau, kodėl šie namai „atiteko“ seserims eucharistietėms, bet visų pirma, manau, kad tai Dievo plano, Jo projekto dalis.

Sesuo eucharistietė Judita SJE pasakoja, kad, matydamos žmonių dvasinius poreikius, susidomėjimą ir norą dalyvauti tylos rekolekcijose su asmeniniu dvasiniu palydėjimu, Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserys ieškojo ramios, netoli nuo Vilniaus ir Kauno tinkamos vietos rekolekcijų namams. 

„Vieną 2007-ųjų metų dieną man paskambino Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis ir sako: „Žinau, kad ieškote vietos rekolekcijų namams. Aš turiu jums vieną pasiūlymą.“ Tai buvo labai džiugi žinia. Jis pakvietė atvykti į Guronis apžiūrėti kardinolo V. Sladkevičiaus tėviškę, esančią pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno. Atvykę su SJE generaline vyresniąja s. Saule Lapėnaite apžiūrėti aplinką bei pastatus (vieną jau pastatytą ir kitą baigiamą statyti namą), labai nudžiugome ir po kurio laiko nusprendėme, kad kardinolo tėviškėje įrengti rekolekcijų namai tikrai gali pasitarnauti Bažnyčiai, padėti žmonėms po sovietmečio gniaužtų pagaliau dvasiškai atsigauti ir augti. Tikrai nežinau, kodėl šie namai „atiteko“ seserims eucharistietėms, bet visų pirma, manau, kad tai Dievo plano, Jo projekto dalis. Antra, labai aiškiai girdžiu ir matau Jėzaus žodžių „ieškokite ir rasite; belskite ir bus jums atidaryta“ (Lk 11, 9) išsipildymą. Trečia, tikiu, kad kardinolas Vincentas Sladkevičius turėjo troškimą ir viziją, kad jo tėviškė taptų traukos ir maldos vieta daugeliui, ir jo svajonė pildosi...“ – dalinosi s. Judita SJE. 

Šv. mišios Guronių rekolekcijų namų koplyčioje. Ses. Gertrūdos SJE nuotrauka

„Guronys yra palaimintojo Teofiliaus projektas“, – Guronių rekolekcijų namų 10-ies metų minėjimo šventėje sakė Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas. Vyskupas Teofilius Matulionis, po visų golgotų grįžęs į Tėvynę, 1957 m. Birštone slapta konsekravo vyskupu kanauninką kunigą Vincentą Sladkevičių, būsimąjį kardinolą, kurio tėviškėje po 50 metų buvo įrengtas Rožinio slėpinių kelias, Šv. Juozapo koplyčia ir rekolekcijų namai. Jo bendrapavardis vyskupas Juozas Matulionis atvykti į Guronis pakvietė seses eucharistietes.

Kodėl žmonės atvyksta į Guronis?

s.Judita SJE. Asmeninio archyvo nuotrauka

Į šį klausimą atsako sesuo Judita SJE. 

Daugelis žmonių čia atvyksta kaip piligrimai arba užsuka tiesiog pasivaikščioti rožinio slėpinių parke, pasimelsti rožinį, apžiūrėti kard. V. Sladkevičiaus ekspozicijų ir nuolat rengiamų meno darbų parodų (šiuo metu dailininko Ramūno Čeponio ir Ievos Babilaitės darbų paroda). Kiti atvyksta sužadėtuvėms, Krikšto ar Santuokos sakramentui. Yra ir tokių, kurie atvyksta pažvejoti, nupjauti žolę ar paravėti gėlynų.

Taip pat žmonės atvyksta į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos organizuojamas tylos rekolekcijas, dvasinio atsinaujinimo savaitgalius, įvairius seminarus. Taip pat atvyksta piligrimų ar grupių su savo programa.

Per dešimt tarnystės metų šiuose namuose vis labiau įsitikinu, kad žmonės daug keliauja, ieškodami vidinės ramybės ir dvasinės atgaivos, bet dažniausiai ją suranda įžengdami į tylą, susitikdami su tikruoju savimi. Atleisdami ir priimdami save, jie sutinka ir priima Dievą. Dievas veikia žmogaus gyvenime nuolat, bet turbūt tyloje mes esame labiau imlūs atpažinti ir priimti Jo malones ir veikimą.

 Guronių rekolekcijų programos dažnai padeda atpažinti ir pamatyti savus horizontus, prisiliesti prie tikrųjų jausmų ir poreikių, susisiekti su savo širdimi

Guronys – tai visų pirma, kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškė, kurioje jis augo ir brendo. Iš jo gyvenimo mes galime daug ko pasimokyti. Sorenas Kierkegaardas šventąjį yra apibūdinęs kaip žmogų, kuris sugeba trokšti vieno dalyko. Nuolat prisimenu kardinolo sugebėjimą trokšti vieno dalyko – Dievo ir Bažnyčios gerovės... Jis tuo degė ir visą savo energiją skyrė Dievui ir žmonių gerovei. 

Guronys – tai vieta, kurioje nuo Šv. Juozapo koplyčios kalniuko galima visur apžvelgti horizontą, pamatyti, kaip dangus su žeme susilieja; tai labai atvira vieta ir kartu vieta, kviečianti kiekvieną atsiverti Tiesai, Pažinimui, Grožiui. 

Tai vieta, į kurią atvykus nereikia skubėti, ji kviečia sustoti ir būti čia ir dabar. Tik ilgiau sustoję ir nurimę, mes galime klausytis ir išgirsti, suvokti, ko iš tiesų trokšta ir ilgisi mūsų širdis, nueiti kelionę nuo proto iki širdies. Šiuolaikiniam žmogui nėra lengva apsispręsti ir pasirinkti, kas geriausia, nes jis susiduria su labai didelė pasiūla. Guronių rekolekcijų programos dažnai padeda atpažinti ir pamatyti savus horizontus, prisiliesti prie tikrųjų jausmų ir poreikių, susisiekti su savo širdimi; atrasti vietą Dievui, vis iš naujo mokytis melstis, bendrauti su Dievu ir gilinti savo tikėjimą; Dievo malonių dėka pasižiūrėti, kaip man sekasi sekti Jėzumi Kristumi... 

Jėzus mokė, kad sveikas dvasinis gyvenimas turėtų būti grindžiamas keturiais svarbiais dalykais: asmenine malda ir asmens dora, socialiniu teisingumu, širdies ir dvasios linksmumu bei bendruomeniškumu, be kurio neįmanomas tikras Dievo garbinimas (R. Rolheiseris). Dvasinio gyvenimo esmę sudaro šie kriterijai ir taip mes išlaikome vidinę pusiausvyrą bei sugebame trokšti vieno dalyko. Guronys – tai viena iš tų vietų, kur mes galime sustoti ir apmąstyti šiuos svarbius kriterijus.

Bonos atvaizdas ir ją giriančios eilės. Chronica Polonoru[m]. 1521 m. LMAVB

Nuo liepos 9 iki rugsėjo 21 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos vestibiulyje veikia paroda In matrimonium ducere, skirta Bonos Sforcos ir Žygimanto Senojo vedybų 500 metų jubiliejui. Ją parengė Retų spaudinių skyriaus darbuotojos Danguolė Palačionytė ir Violeta Radvilienė.

Karališkųjų Bonos Sforcos ir Žygimanto Senojo vedybų jubiliejinė sukaktis suteikė progą pažvelgti į Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių ir Rankraščių skyriuose saugomus dokumentus kitomis akimis, paieškoti, kas XVI–XVII a. buvo manoma apie vedybas, kaip jos buvo pažymimos, kokie teisės – bažnytinės ir pasaulietinės – dokumentai reglamentavo dviejų žmonių sąjungą.

Mundus sine sole, coniugium sine prole (pasaulis be saulės, santuoka be palikuonių) – tokius Aurelijaus Augustino (354–430) žodžius atliepia lotyniška patarlė coniugium sine prole, quasi dies sine sole (santuoka be vaikų – tarsi diena be saulės). Todėl iš keleto lotyniškų žodžių, kurie reiškia santuoką, pasirinkome labiausiai atitinkantį santuokos prasmę – in matrimonium ducere (vesti, t. y. vesti motinystėn).

Viename parodos dokumentų Magnum theatrum vitae humanae aiškinama, jog moteris turinti tekėti, kad taptų motina, o žodis matrimonium siejamas su žodžiais matris munium – motinos pareiga, nes ne tėvui, o motinai tenkanti didesnė pareiga vaiką išnešioti, pagimdyti, išauklėti. Plocko vyskupas Erazmas Vitelijus, 1517 m. atsakydamas į Žygimanto Senojo laišką, kuriame buvo klausiama patarimo dėl antrųjų vedybų, sveikino jį pagaliau apsisprendus vesti. Vyskupas rašė, kad nieko nesą šventesnio už santuokos ryšius – tą patvirtinantys ir Dievo, ir žmonių įstatymai, kad tai esantis vienintelis teisėtas būdas susilaukti palikuonių. Jei nebūtų duodama galimybė susilaukti vaikų, tai imtų trūkti žmonių. O be to, rašė Žygimantui vyskupas, geros žmonos patiems geriausiems vyrams suteikiančios didelę paguodą, tai tarsi ta pati dvasia apsigyvenanti dviejuose kūnuose, mat abu dalijasi tuo pačiu džiaugsmu, tuo pačiu liūdesiu, o vienam kuriam pasitraukus, kitas vos galintis gyventi – ką turėjęs pajusti ir Žygimantas Senasis. Neturintis žmonos neturi ir namų, niekas tokiam neteikia džiaugsmo. Jeigu išmintingi vyrai nevestų, tai pasaulis neturėtų tiek iškilių karalių, tiek vertų princų ir šaunių karių, kad jų valdomos valstybės galėtų klestėti.

Žygimanto Senojo šeimos geneologinio medžio fragmentas. Chronica Polonoru[m]. 1521 m. LMAVB

Iš Žygimantui peršamų nuotakų vyskupas Erazmas Vitelijus siūlo rinktis karališko kraujo turinčią Bario kunigaikštytę Boną. Kitas svarbus dalykas, bylojantis Bonos naudai – kraitis. Vyskupas rašo, kad to nereikėtų gėdytis, nes kraitis esantis įstatymiškas vedybų priedas. Tinkamas ir nuotakos amžius – 18 metų. O dėl grožio (matyt Žygimantui tas rūpėjo) nesą ko jaudintis, nes Italijos, o ypač Neapolio merginos esančios gražios ir savo puošnumu kitas pralenkiančios; tik svarbu, kad nebūtų akivaizdžių sveikatos trūkumų, o tai nesunku ir būtina patikrinti. Visa kita papildysiantis tikėjimas, geranoriškumas ir abipusė sutuoktinių meilė, o Dievas viską surikiuosiąs ir palaiminsiąs.

Dievas laimino: karališkoji šeima susilaukė dviejų dukterų – Onos ir Kotrynos, bei sūnaus, sosto įpėdinio Žygimanto Augusto. Duktė Kotryna Jogailaitė tapo būsimo karaliaus – Zigmanto Vazos – motina.

Kelias į motinystę neretai būdavo tragiškas: mirdavo kūdikiai, mirdavo ir juos pagimdžiusios motinos. Todėl būdavo tuokiamasi du, tris, keturis kartus, kai išsipildydavo duota priesaika: kol mirtis mus išskirs. Tą galima matyti ir iš parodoje eksponuojamų dokumentų. Vestuviniuose sveikinimuose tradiciškai minimas graikų ir romėnų vedybų dievas Himenėjas. Jo pakvietimą į šventę visada lydėjo pavydus karo dievo Marso ir mirties deivės Libitinos šešėlis.

Rašydami sveikinimus plunksną miklino universitetų, akademijų, kolegijų studentai, pritaikydami retorikos ir poetikos klasėse įgytas žinias. Vyraudavo dviejų susijungiančių giminių, jų herbų šlovinimo alegorinė tema.

Be sveikinimų vestuvių proga, parodoje eksponuojami teisinio pobūdžio dokumentai, turto dovanojimo raštai, žemėlapiai, grafikos kūriniai ir kita vaizdinė medžiaga. Didžioji dokumentų dalis saugoma Retų spaudinių skyriuje (RRS). Rankraščių skyriuje (RS) saugomi Žygimanto Senojo, Bonos Sforcos dovanojimo raštai, kiti archyviniai dokumentai.

Parengė Violeta Radvilienė

Tomas Lučiūnas. L. Juškauskaitės nuotrauka

Šį spalį bus treji metai, kai įkūriau nepriklausomą knygyną „Juodas šuo“. Iš to, kas žmonėms nebereikalinga ir išmetama, atrenku vertingiausias knygas ir migruodamas po Lietuvą surandu joms naujus šeimininkus. Knygų paieška sudarė sąlygas nuvykti į Jungtines Amerikos Valstijas, ten domėjausi lietuvių išeivijos leidiniais – noriu, kad apie šią mūsų istorijai svarbią leidybą sužinotų kuo daugiau žmonių. Šiuo metu tai pagrindinė „Šuns“ misija.

Pasakojimą pradėsiu atsispirdamas nuo 2013 metų, nors, pasak dr. Naglio Kardelio, jei nuramintume vidinį įsitikinimą esamojo amžiaus bei jo problemų unikalumu, atsivertę tarpukario spaudos puslapius, atrastume analogiškų ar net identiškų problemų svarstymą, kuris dažną nustebintų įžvalgumu ir išvadų šviežumu.

Prieš penkerius metus „Pegasui“ atidarant didžiausią knygyną Vilniuje buvo skelbiama: ši netradicinė knygų parduotuvė – tai žingsnis naujos koncepcijos knygynų link. Klausiate, kokia ji? Vis dar nežinau, pasak kūrėjų, – erdvus knygynas. Be šabloniškai skambančių pažadų lavinti vaizduotę, žadinti smalsumą, plėsti akiratį, atmintyje įstrigo skyrių ekspertai, kurie – buvo žadama – pagal lankytojų skaitymo įpročius ir poreikius teiks aukšto lygio konsultacijas. Tikiuosi, kad konsultantai tą daro, ir žinia netapo tik dar viena piarine akcija.

Ar didžiausio knygyno pažadai pildosi, tegu vertina „Akropolio“ lankytojai ir moksliniai tyrimai. Pats tuo metu svarsčiau apie asmeninio knygyno įkūrimą ir į tinklinius knygynus užsukdavau nebent ieškodamas idėjų, ką daryti kitaip. Smalsiai stebėjau nuolatos kintantį Lietuvos knygų prekybininkų žemėlapį – manau, turime šiek tiek iniciatyvų, kurios kloja nepriklausomų knygynų kultūros pamatus, siūlo ar siūlė naujas lankytojų migravimo koncepcijas.

Knygynas „Juodas šuo“. Gintarės Vaicekauskaitės nuotrauka

Neryškus knygynų žemėlapis

Sakydamas „migruoti“, turiu omeny ne tik keliavimą po naujas vietas, bet ir galimybę plėsti skaitomų knygų lauką ar patirti kitokią knygų rinkimosi atmosferą, trumpai tariant – išeiti iš tinklo ir turėti galimybę keistis. Išeiti nebūtinai iš mažųjų ar didžiųjų tinklinių knygynų tinklo – ir pavieniai asmeniniai knygynai neretai lieka tam tikroje evoliucijos stadijoje.

Kol prisitaikydami prie mažėjančios knygų paklausos didieji rinkos dalyviai stumdė teritorines įtakos zonas, kėlė knygų kainas ir dalį prekybinio ploto perleido smulkmenėlėms, Lietuvos knygynų žemėlapį pildė bukinistiniai knygynai – manau, kad būtent didžiausio Baltijos šalyse knygyno atidarymo kontekste didžiuosiuose Lietuvos miestuose išgyvenome ir skaitytų knygų knygynų kūrimosi piką. Tais metais dr. Arūno Gudinavičiaus pristatytame tyrime „Knygynai Lietuvoje“ 51 proc. rinkos sudarė asmeniniai knygynai. Vien Vilniuje prie šio skaičiaus galėjau pridėti dar penkis neįtrauktus į tyrimą.

Taigi ne tinkle turime maždaug pusę Lietuvos knygynų, tarp kurių jau ir įsitvirtinę rinkoje (pavyzdžiui, „Eureka!“, „Mint Vinetu“, „Keistoteka“ Vilniuje, Staniulio antikvariatas Kaune ar „Retro knygos“ Klaipėdoje), ir nauji dalyviai (kaip mūsų „Juodas šuo“, „Six chairs books“, „Knygų ministerija“ ir kt.). Lietuvoje susiklostė ir panašių knygynų pavadinimų tendencija, tad nenustebkite, jei vietoj knygyno „Knyga visiems“ atsidursite knygyne „Knyga kiekvienam“. Atidžiau peržvelgę rasite dar „Knygos namus“, „Knygų imperiją“, „Pelėdų knygas“ ir „Žmonių knygas“ – tai irgi asmeninių knygynų pavadinimai. Pridedame regionų knygų parduotuves, vieną kitą knygyną-antikvariatą, perpardavinėtojų būrį ir susidarome gana margą, neištyrinėtą mažųjų knygynų žemėlapį.

„Juodas šuo“ įsikūręs apleistame unikalios architektūros namo bute judrioje Pylimo gatvėje, Vilniaus senamiestyje. Šie faktai nėra autentiško knygyno simuliuojama fikcija ar komercinė poza, visų pirma tai sutapo su mano alternatyvaus požiūrio siekiais. Dėl to nesistebiu, jog daugiau ar mažiau patiriame žinomumo ir lankomumo iššūkius. Kartu džiaugiuosi, kad netapome dar vienu štampinės kultūros produkcijos pavyzdžiu su kavine ir kanceliarinėmis prekėmis. Reikia pripažinti, jog tokia knygyno vizija lemia daug refleksinių iššūkių ir klaidų, bet kartu skatina permąstyti, ko iš tikrųjų trūksta skaitytojams ir ką galime jiems pasiūlyti iššokdami iš naujienomis mintančio tinklinių knygynų interesų lauko.

Žvejyba tarp didelių tinklų

Lietuvių išeivijos rašytojas Kazys Almenas viešai pasibaisėjo Lietuvos knygų rinka. Aptariami buvo būtent bukinistai, kurie parduoda tik tokias knygas, kurios „eina“ – to, kas neapsimoka ant stalo, nelaiko. „Skomanto“ serijos knygų autorius turėjo omenyje, jog būtent skaitytų knygų knygynai yra tikrasis veidrodis, atspindintis tai, ką visuomenė skaito. Paradoksas, kad, nors asmeniniai knygynai yra tarsi tinklinių alternatyva, neretai jie tampa tiesiog pasiūlos tarpininkais ar antrinės rinkos tenkintojais, bet ne vertingos pasiūlos kūrėjais.

Žinoma, nesiūlau utopiško varianto prekiauti tuo, ko nereikia rinkai ir nenori žmonės, bet ginčas tarp liekamosios vertės kūrinių ir populiariosios literatūros pasiūlos santykio išliks amžinai. Tai puikiai atspindi šiuo metu siūloma LRT „Kultūros“ kanalo pavadinimo ir koncepcijos pertvarka. Kai kultūrinių leidinių skaitomumas ypač menkas, trūksta recenzijų, o komercinių projektų reklamos plūsta, dažnai sulaukiame siaurai informuotų lankytojų su ganėtinai dideliais lūkesčiais. Ir ne tiek svarbu, kurioje pusėje (populiariojoje ar nišinėje) yra skaitytojas, – svarbiausia įdomus pasakojimas.

Mano nuomone, netinkliniai knygynai turi milžinišką potencialą sužibėti ir sudominti netgi tuo, ko tarsi nenorima.

Jei nenorime likti skurdžiai informaciniu atžvilgiu, turime skaityti ne tik lietuvių, bet ir užsienio kalba, – taip provokuodamas skaitytojus teigė angliškų knygų knygyno „Frendo“ įkūrėjas Martynas Galkus. Pasitelkdamas akademines žinias jis praplėtė skurdoką angliškų knygų pasiūlą Lietuvoje, teikė knygų nuomos paslaugas, siūlė labiau panaudoti menkoką lietuviškų knygų, verstų į užsienio kalbas, paklausą. Mano nuomone, tai buvo intelektualiausias knygynas Vilniuje. Deja, buvo.

Kita tiesa – tinkliniai knygynai dažnai perleidžia tuos leidinius, kurių antrinėje rinkoje perteklius. Jei išsigandote dėl senesnio leidimo vertimo trūkumų, nuvilsiu – dažnai perleidžiami tie patys kūriniai, o dalis leidėjų nė nesirūpina naujomis redakcijomis ir papildomais honorarais vertėjams. Žinių trūkumą patiria ir tėveliai, ieškantys mokyklinių programų reikalaujamų knygų, kurių dalis taip pat perteklinės. Peržiūrėdamas gaunamas knygas pastebėjau, jog ne vienas rinktinių raštų tomelis ar rinkinys vaikams slepia ieškomų moksleivių programinių sąrašų kūrinius. Tad tai puiki proga paremti informacinį raštingumą išmanančius bukinistus ir kartu gerokai pigiau įsigyti ieškomą leidinį.

Žinoma, kai kurie skaitytojai pasakys, jog svarbi ir prekinė knygos išvaizda, tačiau neretai tinkliniai knygynai, teigdami, jog siūlo originalius, stilingus leidimus, iš tiesų štampuoja užsienio leidyklų knygų kopijas. Šį faktą lengvai patikrinsite apsilankę didesniuose užsienio knygynuose. O „Juodame šunyje“ esame peržvelgę ir atrinkę daugiau nei 30 tūkstančių skirtingų laikotarpių knygų viršelių egzempliorių. Dėl to įsigydami seno leidimo knygas dažnai gaunate ir autorinį knygos dailininko darbą, kuris neretai puošia ir kolekcininkų namus.

„Juodo šuns“ idėja – atrinkti tik tai, kas vertinga, nors ir subjektyviai. Subjektyvumas suteikia gerokai daugiau alternatyvų nei konkrečių leidinių priverstinis siūlymas. Dėl to stengiamės siekti tikslo ir siūlyti tik įdomiausias ir aktualiausias knygas, o skaitymo skatinimas, prisidengiant viešųjų ryšių akcijomis, mūsų nuomone, nėra geras ilgalaikės kultūros perspektyvos ženklas.

Tomas Lučiūnas. L. Juškauskaitės nuotrauka

Kitoks požiūris į klientą

Žinoma, sutinkame, kad nepopuliarių leidinių skaitymo ugdymo koncepcijos veikia kaip itin rizikingas modelis, bet bukinistai gali išdėlioti tai, ką nori matyti tarp parduodamų knygų, ir nesukti sau galvos. Pasirinkimo įvairovė skaičiuojama tūkstančiais, ir pasirinkimo laisvė labai maloni.

Prisiminiau vieną tokį alternatyvų pasirinkimą. Kai jau nebeegzistuojančio knygyno „Jauku“ savininkės Oksanos Borisovos-Kuncienės žurnalistė paklausė, kaip ji reaguotų, jei į knygyną atėjęs lankytojas prašytų „50 pilkų atspalvių“, ji atsakė: „pasiūlyčiau H. Millerio „Ožiaragio atogrąžą“, nes atspalvių tiesiog neturime“. Ši laisvė „Juodam šuniui“ leidžia nesusiaurinti lankytojo matymo lauko iki TOP knygų dešimtuko ir labiau atsižvelgti į tai, ko iš tikrųjų ieškoma ir ką turime geriausio. Net jei tokios knygos nerandame, atperka procesas ir naujos žinios, nuoširdžios rekomendacijos.

Jautriausia skaitytojų grupė – vaikai. Ugdyti skaitymo įpročius visų pirma yra šeimos užduotis. Deja, tėvai neretai nesivargina skirti laiko knygų atrankai, o lankytojai, kurie tuo rūpinasi, – išimtys. Suaugusieji dažniau apsilanko ieškodami vaikystėje perskaitytų seno leidimo knygų vaikams, kurios primena skaitymo aukso amžių.

Post scriptum

Kadangi tekste vis minėjau knygynus, kurie dėl užmojų nepajėgė išsilaikyti, manau, kad neišgyvename knygynų aukso amžiaus. Tačiau, nors ir negalime pasigirti stipria nepriklausomų knygynų kultūra, kokią turi Krokuva ar Paryžius, turime savitą ir todėl autentišką lietuvišką knygynų variantą. Jį pažinti ir kviečiu.

Nesutinku su požiūriu kokie skaitytojai, tokie ir Lietuvos knygynai. Žinoma, kaip knygyno „Juodas šuo“ kūrėjas taipgi galėčiau prisidėti prie kenčiančių bukinistų, tačiau taip tik nusimesčiau atsakomybę išgryninti patį skaitymą ir ieškoti kitų alternatyvų pildydamas biudžeto spragas. „Šuns“ atveju kur kas mieliau sulaukti to lankytojo, kuris apie tokią vietą jau ir nustojo svajoti, bet sulaukėme jo po trejų veiklos metų. Tad sukimės apie knygas ir skatinkime skaityti!

nors viskas griūva būtyje, bet žmogus išlieka ištikimas viskam tam, kas griūna. Tam tikra heroizmo prasmė, blaivaus, romantiško žvilgsnio pozicija. Romantizmas – pati blaiviausia pozicija. Vytautas Kavolis.

specialistams.skaitymometai.lt