Siūlome ištrauka iš naujai pasirodžiusios knygos Richard R. Gaillardetz, Catherine E. Clifford. Raktas į Vatikano II Susirinkimo mokymą, kurią išleido „Katalikų pasaulio leidiniai“.
Katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas tose religijose tikra ir šventa. Su nuoširdžia pagarba ji žvelgia į tuos veikimo ir gyvenimo būdus, į tuos nuostatus ir mokymus, kurie, nors daug kur skiriasi nuo jos pačios tikimų ir mokomų dalykų, neretai perteikia visus žmones apšviečiančios tiesos spindesį. Tad Bažnyčia ragina savo vaikus liudijant krikščioniškąjį tikėjimą bei gyvenimą, pripažinti, išsaugoti ir ugdyti juose aptinkamas dvasines ir moralines gėrybes bei visuomenines kultūrines vertybes.
Kontekstas
Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracijoje Nostra aetate Susirinkimas išreiškė Katalikų Bažnyčios įsipareigojimą pradėti dialogą su kitų religinių tradicijų nariais. Šis trumpas tekstas, sudarytas vos iš penkių straipsnių, buvo parengtas per keturis triukšmingų grumtynių metus. Pradžią davė asmeninė popiežiaus Jono XXIII iniciatyva. Prancūzijos žydų istorikas Jules’is Isaacas 1960 m. birželį atkeliavo į Romą asmeniškai susitikti su Jonu XXIII. Jo žmona ir duktė, 1943 m. deportuotos į Aušvicą, žuvo dujų kamerose. Istorikas ir pedagogas Isaacas buvo knygų apie Jėzų ir Izraelį, antisemitizmo šaknis ir paniekos judaizmui mokymą autorius. 1947 m. kartu su kitais jis įsteigė Amitiés judéo-chrétiennes, Žydų ir krikščionių draugystės sąjūdį, siekusį kovoti su antisemitizmu ir ugdyti gilesnį krikščionybės žydiškųjų šaknų supratimą. Per susitikimą su Jonu XXIII jis patikėjo popiežiui rūpestingai parengtą memorandumą, vildamasis, kad artėjantis visuotinis Susirinkimas Bažnyčiai suteiks progą kruopščiai peržiūrėti savo santykius su žydais.
Šis vizitas tapo svarbiu katalizatoriumi, paskatinusiu Joną XXIII asmeniškai paprašyti parengti Susirinkimui pateiktiną dokumento dėl žydų projektą. 1960 m. įsteigęs naują Vatikano Sekretoriatą krikščionių vienybei skatinti, Jonas XXIII šią svarbią užduotį patikėjo kardinolui Augustine’ui Bea bei jo personalui, paprašydamas kardinolo priimti Isaacą ir rūpestingai pasverti jo pasiūlymus. Bea taip pat susitiko su Pasaulio žydų kongreso prezidentu ir Pasaulio žydų organizacijų konferencijos vienu iš pirmininkų Nahumu Goldmannu. Šie susitikimai nulėmė įsipareigojimą siekti katalikų ir žydų bendradarbiavimo, kovojant su rasiniais prietarais ir religine nepakanta. Nedidelis Sekretoriato pakomitetis kitais metais uoliai darbavosi, rengdamas Dekreto dėl žydų projektą.
„Žydų klausimas“ pasirodė vienas iš Susirinkime labiausiai lydimų politinės įtampos. Septinto dešimtmečio pabaigoje neseniai įsikūrusi Izraelio valstybė kariavo su arabų šalimis. Arabų vyriausybės, sužinojusios apie popiežiaus iniciatyvą, į Vatikaną atsiuntė diplomatinius pasiuntinius išreikšti nepasitenkinimo. Paramą žydų bendruomenei jos laikė ne religiniu, bet politiniu reikalu. Tarp musulmonų daugumos Artimųjų rytų šalyse gyvuojančių Rytų katalikų Bažnyčių patriarchų akimis, bet kokia juntama parama priešų apgultai Izraelio valstybei kėlė represijų prieš tikinčius krikščionis grėsmę. Vienu metu siūlomas tekstas atrodė toks kontroversiškas, kad buvo išimtas iš Susirinkimo programos. Kaip minėta ankstesniuose skyriuose, visiškai remiamas popiežiaus Pauliaus VI, jis vėl buvo pateiktas debatams per Susirinkimo antrą sesiją 1963 m., bet šįsyk kartu su tekstu apie tikėjimo laisvę pridurtas prie Dekreto dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio.
Thomas Stransky’s, Susirinkimo metu – Sekretoriato krikščionių vienybei skatinti personalo narys, mini dvi pagrindines kryptis, susidūrusias Susirinkimo debatų metu. Pirmos, atspindėjusios ilgą paniekos kurstymo ir neigiamo elgesio su žydais istoriją, tebesilaikė daugelis katalikų, įskaitant dalį Susirinkimo vyskupų. Stransky’s pateikia glaustą šios pozicijos santrauką:
Dievas toliau baudžia žydų tautą už tai, kad ji atmetė ir nužudė Jėzų, Dievo Sūnų, Mesiją ir visų Išganytoją. Dėl šios dievžudystės žydai neteko visų teisių į Dievo pažadą Senojoje Sandoroje, kurią visiškai pakeitė Naujoji, tapatinama su Katalikų Bažnyčia (supersesionizmas). Kaip nuodėmingas Kainas, žydai turi toliau gyventi žemėje lyg klajokliai be tėvynės. Dievas palaiko tokią jų klajoklinę egzistenciją, kad primintų katalikams dieviškuosius Naujosios Sandoros palaiminimus, o žydams – tikrąjį jų pašaukimą būti jų dalininkais atsivertus.1
Antrą kryptį galima apibūdinti kaip pastangas peržiūrėti žydų tautai metamą kaltinimą dievžudyste ir supersesionizmo teoriją, remiantis rūpestingu pakartotiniu Biblijos duomenų tyrimu. Tiems, kurie laikėsi šio požiūrio, kėlė nerimą krikščionių bendrininkavimas baisiame istorijos puslapyje, vadinamame Šoa, – sistemingame šešių milijonų žydų genocide, surengtame nacistinio Adolfo Hitlerio režimo. Jie jautė pareigą iš naujo įvertinti Bažnyčios santykį su žydų tauta. Reformatų teologas Karlas Barthas, katalikų filosofas Jasques’as Maritainas ir jėzuitas biblistas Augustine’as Bea, atmindami antisemitinius jausmus kurstančius Rašto aiškinimus, prisidėjo prie Dievo sandoros su žydais naujo supratimo. Įkvėpti pirmiausia Pauliaus Laiško romiečiams mokymo, jie teigė, kad Dievas neatmetąs žydų, bet liekąs ištikimas savo nepakartojamai sandorai su išrinktąja tauta, nes Jo „dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“ (Rom 11, 29). Jie įrodinėjo, kad antijudaizmas prieštarauja Biblijos mokymui apie žydų vietą Dievo išganomajame plane, įgyvendinamame istorijoje. Atkreipdami dėmesį į Pauliaus mokymą, kad pagonių bendruomenė, kurioje iškilo Bažnyčia, yra „laukinis alyvmedis“, „jų vietoje įskiepytas ir tapęs šaknies bei alyvmedžio sulčių dalininku“ (Rom 11, 17), jie pabrėžė krikščionybės nepakartojamą priklausomybę nuo žydų tautos, su kuria Dievas sudarė nenykstamą sandorą, tikėjimo. Ši bibliškesnė perspektyva ir paims viršų rengiant Nostra aetate.
Vyskupams svarstant tekstą 1964 m., Rytų patriarchai toliau laikėsi įsitikinimo, jog Katalikų Bažnyčiai „netinka“ skelbti dekreto, kuriame būtų teigiamai kalbama apie katalikų santykius su žydais. Nedidelė konservatyvi vyskupų iš Italijos, Ispanijos ir Lotynų Amerikos mažuma reiškė požiūrį, kad antijudaistinė pozicija yra neatsiejama, Raštu grįsta katalikų tradicijos dalis, kurios nevalia atsisakyti. Vyskupai iš Afrikos ir Azijos netikėtai užprotestavo, kad Bažnyčia norinti kalbėti tik apie savo santykį su žydų tauta; ji turinti tarti žodį ir apie kitas religijas, kurioms priklausą du trečdaliai pasaulio gyventojų. Todėl medžiagą apie judaizmą pasiūlyta įtraukti į platesnį Bažnyčios santykio su kitomis religijomis kontekstą. Toks pasiūlymas buvo priimtas ir suteikė teologiškai aiškesnį bei politinio pobūdžio aiškinimams mažiau atvirą karkasą. Peržiūrėtas tekstas, prieštaraujant vos keliems balsams, buvo priimtas paskutinėje Susirinkimo sesijoje 1965 m. lapkritį.
Susirinkimo mokymas
Nostra aetate galutinis tekstas prasideda plačiu žmonių santykių mūsų dienomis spektro svarstymu, pažymint, „kad žmonių giminė diena po dienos vis glaudžiau vienijasi ir plečiasi ryšiai tarp įvairių kraštų“ (NA, 1). Septintame dešimtmetyje brendo nauja sąmonė, Kanados filosofo Marshallo McLuhano pavadinta priklausomybės „pasauliniam kaimui“ jausmu. Būtent tokiame kontekste Bažnyčia tvirtai išreiškė savo įsitikinimą žmonių bendruomenės vienybe ir Dievo išganomojo plano visuotinumu, atkreipdama dėmesį į visų žmonių bendrą kilmę ir paskirtį:
Visos tautos sudaro vieną bendruomenę ir yra vienos kilmės, nes Dievas visą žmonių giminę apgyvendino žemės paviršiuje; vienas yra ir visų galutinis tikslas – Dievas, kurio apvaizda, rodomas gerumas ir išganymo planai aprėpia visus, iki išrinktieji bus suburti šventajame mieste, kurį užlies Dievo spindesys ir kur tautos vaikščios jo šviesoje (NA, 1).
Svarstymus apie kitas religijas įkeldamas į išganymo istorijos kontekstą ir Dievo tikslą žmonijos atžvilgiu pateikdamas eschatologiniame horizonte, Susirinkimas Nostra aetate atkartoja savo mokymo perspektyvas, išdėstytas Dogminės konstitucijos apie Bažnyčią Lumen gentium 2 skyriuje. Remiantis bibliškai pagrįsta Dievo valios išgelbėti visą žmoniją teologija, konstitucijoje nesvyruojant patvirtinama, kad Dievo tautai įvairiais būdais priklauso arba yra su ja susiję visi tikintys žmonės – Katalikų Bažnyčia (LG, 14), kiti pakrikštyti krikščionys (LG, 15) ir „galiausiai apskritai visi žmonės, Dievo malonės pašaukti išganymui“ (LG, 13, 16).
Reikšminga, kad, aptariant kitų religijų santykį su Dievo tauta, Lumen gentium pirmi minimi žydai. Nurodoma, kad Bažnyčia gerbia žydų tautą, ir pakartojamas Pauliaus mokymas, kad Dievas lieka ištikimas savo sandorai su ja: „Pirmiausia tai tauta, kuriai buvo duotos sandoros bei pažadai ir iš kurios kūno atžvilgiu kilo Kristus (plg. Rom 9, 4–5), savo išrinktumu didžiai brangi tauta dėl jos protėvių, nes Dievo dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami (plg. Rom 11, 28–29)“ (LG, 16). Toliau įvardijami islamo – tikėjimo tradicijos, susijusios ir su krikščionybe, ir su judaizmu, sekėjai: musulmonai „išpažįsta laikąsi Abraomo tikėjimo ir drauge su mumis garbina vienatinį gailestingą Dievą, teisiantį žmones paskutinę dieną“ (ten pat). Šios trys monoteistinės arba abraomiškosios religijos pateikiamos drauge, pripažįstant jų bendrą tikėjimo į vienatinį Kūrėją Dievą pamatą.
B.d.
Richard R. Gaillardetz, Catherine E. Clifford. Raktas į Vatikano II Susirinkimo mokymą
