Šiandien – Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną – emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ vadovas dr. Paulius Skruibis pasakoja apie tuos, kurie išklauso sunkumuose paskendusius, gyvenimo nutraukimą galvojančius žmones. Jie yra nežinomi ir nematomi – savanoriai, budintys prie telefono linijų. Pasak P. Skrubio, „Jaunimo linijos“ savanoriai gali atsiliepti tik į kas dešimtą skambutį. Vienas iš būdų tai pakeisti – pritraukti daugiau žmonių. Gal savanoriu gali tapti ir tu?
Minėjote, kad reikėtų pritraukti apie šimtą naujų savanorių. Įdomu, kokia situacija šiuo metu: kiek savanorių dirba ir kiek procentų skambučių jie geba atsiliepti.
Dabar yra 150 savanorių, reikia suprasti, kad vienas žmogus prie telefono budi 15–20 valandų per mėnesį. Tai yra žmonės, kurie arba studijuoja, arba dirba, arba ir mokosi, ir dirba. 20 valandų savanoriško darbo per mėnesį nėra mažai, juo labiau kad reikia išeiti pusės metų trukmės apmokymus. Savanoriai – jauni žmonės ir jų kaita gana didelė. Daug kas gyvenime keičiasi ir dažnai po poros metų savanoriavimo jie eina kur nors kitur. Dėl to 100 žmonių, kuriuos minėjau, nėra priedas prie 150, kuriuos turime dabar, mes natūraliai atnaujintume sudėtį ir dar būtų papildomų savanorių.
Nuo šių metų pradžios mes atsiliepiame į kas dešimtą skambutį. Ne į kas dešimtą žmogų, jų prisikambina daugiau, nes jei pirmą kartą neatsiliepiame, jis skambina tol, kol prisiskambina. Aišku, kad toks skaičius neįkvepia. Kita vertus, praėjusiais metais situacija buvo daug blogesnė: mes atsiliepdavome į vieną iš dvidešimties skambučių. Įvyko rimtas pokytis. Analizavome skambučių statistiką įvairiausiais pjūviais ir kai ką pakeitėme. Pavyzdžiui, anksčiau nakties metu buvo trys arba keturios linijos, o rytais tik viena. Dabar, nepaisant laiko, nuolatos atidarytos dvi linijos. Nuo lapkričio pirmos prie tų dviejų piko metu – nuo 17 iki 21 val. – atidarysime dar ir trečią. Taigi po truputį didiname galimybes prisiskambinti, ieškome įvairiausių sprendimų.
Yra tokių žmonių, kurie mums skambina kiekvieną dieną ir ne veltui tai daro, nes neturi su kuo pasikalbėti apie didelius, kartais net neišsprendžiamus sunkumus. Kadangi medicinos sistemoje dažnai gali gauti vaistų, bet ne pasikalbėti, neretai skambina ir žmonės, sergantys psichikos ar kitomis ligomis. Jie skambina dažnai, pokalbiai ilgi, dėl to negali prisikambinti kiti. Norėdami ir jų neatstumti, ir kad kiti galėtų prisiskambinti, kitais metais planuojame įvesti sistemą, kad dažnai skambinantis žmogus galėtų paskambinti vieną kartą per parą ir kalbėti ne ilgiau tam tikro laiko. Techniniu požiūriu antrą kartą skambindamas jis išgirstų pranešimą, jog gali paskambinti rytoj. Jei iš anksto bus žinoma, kokios yra ribos, tai dažnai skambinančiųjų neįžeis, o suteiks nuoseklumo. Pavyzdžiui, kai bendraujame su vaikais – nėra taip, kad gali jie daryti viską, ką nori, be ribų. Pasakome, kad televizorių gali žiūrėti tiek ir tiek, ne daugiau. Žmonės, kuriems reikia emocinės paramos, ją gaus, nenorime jų atsikratyti, tačiau, kad atsirastų ribų supratimas.
Jei šį tekstą skaitantis žmogus svarsto, ar galėtų savanoriauti „Jaunimo linijoje“, kaip jį padrasintumėte prisijungti? Kokie žmonės gali savanoriauti? Ar tai tik psichologijos studentams?
Natūralu, kad psichologijos studentų tarp savanorių yra daug, nes tai jiems profesiškai įdomu, aktualu praktika. Bet jokiu būdu mes neapsiribojame psichologijos studentais. Iš principo savanoris gali būti kiekvienas, buvusių ar esamų savanorių profesijų sąrašas yra labai margas: žurnalistas, prokuroras, radijo didžėjus, aktorius, režisierius, informacinių technologijų specialistas, fizikas, verslininkas. Mes vertiname įvairovę. Ir apskritai kodėl tai yra ne psichologinė pagalba, o emocinė parama? Idėja tokia, kad kai žmogus, kuris yra nusivylęs, jam sunku, galvoja apie savižudybę, vadinasi, jam psichologiškai labai skauda, sudėtinga tais jausmais su kažkuo pasidalinti. Atrodo, kad šalia nėra klausytojo, kuris suprastų arba bijo, nedrąsu, gal daug kartų su kuo nors kalbėjo, bet nepadeda. Esmė ta, kad kitas žmogus turi būti toks, su kuriuo galima kalbėtis, kuris neprimestų savo nuomonės, neaiškintų – daryk taip ar kitaip, kuris tiesiog būtų klausytojas. Kartais žmonės sako: „tik išklauso“. Bet tai nėra tik, jei gerai pagalvotume, kaip dažnai kalbame su kažkuo ne apie paviršutiniškus dalykus, o kaip iš tikrųjų jaučiuosi. Ar dažnai randame pašnekovą, kuris klauso, o ne sako „viskas bus gerai“, „neišsigalvok“, „nešnekėk nesąmonių“, „o man taip buvo“? Pasirodo, kad emocinės paramos pokalbis telefonu yra ne TIK, o NET. Jei žmogus paskambina, žino, kad čia konfidencialu, niekas nesužinos, jei randa klausytoją, pasidalinus sunkiais jausmais pasaulis ima kitaip atrodyti. Net nereikia, kad konkrečiai pasakytų, ką daryti.
Žinote, jei mus pasodintų į dantisto kėdę, be nuskausminimo imtų gręžti dantį ir duoti spręsti kažkokią užduotį, manau, kad būtume labai prasti sprendėjai. Netgi elementarūs aritmetiniai veiksmai pasidarytų nepaprasti. Skausmui praėjus, užduotį išprendžiame lengvai. Čia panašu: kai žmogui blogai, skauda, rasti išeitį nėra paprasta, bet jei pasikalbėjus skausmas palengvėja, gyvenimo problemas galiu pamatyti kitaip. Šitaip išklausyti gali ne tik psichologijos studentas, o bet kuris žmogus. Iš principo savanoriauti gali visi, vyresni nei 18 metų. Kadangi tai jaunimo linija, labiausiai orientuojamės į jaunus žmones, iki 40 metų savanorius, bet tai nėra griežta riba. Svarbu, kad žmogu patiktų mūsų idėja, jis turėtų laiko apie 20 valandų per mėnesį ir tiesiog ateitų pas mus į informacinį susitikimą. Jei pereis atranką, dar gaus pusės metų mokymus, pasistengsime, kad jis jaustųsi pasiruošęs tai daryti.
Kaip indikuoti, kai žmogui neužtenka emocinės paramos, o reikia ir psichologo specialisto pagalbos?
Aš sakyčiau, kad nėra taip, jog neužtenka emocinės paramos – yra psichologinė. Kartais kai neužtenka psichologinės, reikia emocinės. Pavyzdžiui, žmogus, atsidūręs sudėtingoje gyvenimo situacijoje, paskambino į „jaunimo liniją“, pasikalbėjo, palengvėjo, apskritai pamatė, kaip kitaip jis gali elgtis, ir to užtenka. Tokių pokalbių yra labai daug. Kitas variantas – problemos kartojasi, jos yra nuolatinės. Paskambini į „Jaunimo liniją“, tuo metu palengvėjo, kažką pradėjai kitaip daryti ir po to – vėl. Tai turbūt yra indikatorius, kad reikia kreiptis pagalbos. Iš kitos pusės kartais yra taip, kad žmogus lanko psichologo konsultacijas, tačiau spręsti nuolatines problemas reikia labai daug laiko, tai gali trukti metus ar dvejus, tai nėra lengvas procesas, gali būti krizių ar panašiai. Netgi kai žmogus užsiima terapija, jam kartais gali reikėti paskambinti į „Jaunimo liniją“ tam, kad būtų lengviau, kad galėtų išgyventi sunkų momentą.
Kalbėjosi Rosita Garškaitė
Daugiau informacijos apie savanorystę „Jaunimo linijoje“ čia.