Paskutinis garsaus bardo interviu
Šis interviu buvo duotas radijo stočiai „Nemeckaja volna“ 1996 metais. Jis nuskambėjo prieš pat Bulato Okudžavos mirtį. Poetas ir dainininkas pasakoja apie savo „kai kada liūdną, bet laimingą“ gyvenimą, neapykantą karui, kūrybą.
Bulatai, ar Jums pačiam patinka Jūsų eilės?
Man jos labai patinka, kol rašau. Aš galvoju: „Na va, dabar kuriu genialų eilėraštį!” Paskui perkaitau ir pamatau, kad ir vėl ištiko nesėkmė. Bet aš puikiai suprantu, jog kitas eilėraštis (šelmiškai šypsosi) bus nuostabus.
Ar iškyla kokia nors melodija?
Niekada. Būna, po dienos ar vėliau eilėraštį norisi padainuoti. Viskas vyksta spontaniškai. Daina – tai veikiau mano hobis. Aš einu į sceną, kad pabendraučiau su žmonėmis, o dainininku ar aktoriumi savęs nelaikau.
Ar karas padarė Jums įtaką?
Žinoma, padarė. Buvau pernelyg jaunas, man buvo 18 metų, buvau labai romantiškas. Išėjau kariauti, nugalėti. Bet visa tai po dviejų savaičių išsisklaidė, pamačiau purviną, baisų darbą, kraują. Nuo to laiko apskritai nekenčiu karo. Karas yra skerdynės. Ir kai šis karas vadinamas didžiuoju, aš protestuoju, nes karas didysis būti negali. Gali būti didi tauta, jos pergalės, jos kančios, bet karas didysis būti negali, karas – tai baisu.
Koks Jūsų požiūris į Vokietiją? Juk karas paliko tokią žaizdą sieloje...
Kai pamačiau, kokia puikia šalimi tapo Vokietija, man dingo visi prietarai. Kita vertus, kai kurie vokiečių charakterio bruožai man nelabai suprantami. Bet daug kas labai įdomu. Pavyzdžiui, pamenu, kai pirmą kartą čia atvažiavau, Miunchene prie manęs priėjo dažytojas – jis ten kažką dažė... Sužinojo, kad aš iš Rusijos ir sako: „Aš kariavau Rusijoje.“ Aš atsakau: „Aš taip pat kariavau.“ Jis kalba: „Aš buvau sužeistas.“ Atsakau: „Gal aš tave sužeidžiau?“ O jis: „Galbūt aš tave?“ Paskui mes nuėjome į alinę ir išgėrėme po bokalą alaus...
Koks aštrus siužetas... Ar dažnai tokie siužetai perauga į eiles?
Ryškų įspūdį ne visada galima perteikti. Galų gale esu profesionalas ir galiu parašyti, apie ką tik noriu. Bet jei nebus tam tikro vidinio įkvėpimo, tai išeis eilinis dalykas. Apskritai man literatūra ir menas – tada, kai tikrovė mane skaudžiai žeidžia, ir aš rėkiu...
Esate sakęs, kad Jums buvo kilę minčių apie emigraciją iš Rusijos...
Taip, aš lankiausi užsienyje, man siūlė pasilikti. Bet negalėjau – ne iš baimės, ne. Pirma, aš negaliu be savo „gimtojo purvo“, antra, iš prigimties esu tingus. Be to, jau buvau kai ką sukūręs, turėjau savo skaitytojų. O ten iš naujo viską pradėti? Tam neturiu jėgų. Būčiau galėjęs neblogai įsitaisyti, nes pasilikti siūlė stambios radijo stotys. Ne...
Jūsų nuomone, ar galima smerkti tuos, kurie paliko savo tėvynę? Daugeliui dėl tos priežasties atsiranda kompleksų.
Emigrantai turi daugybę kompleksų. O mano požiūris į juos toks pat, kaip ir į likusiuosius. Šiame mažyčiame žemės rutulyje... ką gi daryti? Svarbiausia, kad kiekvienas liktų žmogumi. Tegul gyvena ten, kur jam malonu. Ačiū Dievui, atėjo toks laikas, kai galima palyginti lengvai grįžti. Anksčiau draugus mes išlydėdavome amžiams.
Ar Jums teko keisti eiles pagal cenzūros reikalavimus?
Taip. Pavyzdžiui, pavadinimą. Buvo dainelė „Apie linksmą kareivį“. Bet jos atlikti negalėjau, kol nepakeičiau „linksmo“ kareivio į „amerikietį“. Bet dainos prasmė visiems buvo suprantama, nes joje – būtent rusiškos detalės. Kartą mane iškvietė į partijos komitetą ir pasakė: „Jūs esate sukūręs vieną karišką dainą, jos nedainuokite.“ O ji vadinosi „Daina apie Lionką Koroliovą“. Aš klausiu: „O kodėl nedainuoti?“ - „Todėl, kad rašote, jog nėra kam apverkti jo gyvenimo.“ Na, sakau, jis buvo jaunas, neturėjo žmonos. Jie aiškina: „Taip, bet liko kiti, komjaunuoliai!“ Po trejų metų parašiau dainą „Apie kvailius“. „Daina apie kvailius – tai jūsų?” Sakau: „Taip.“ – „O kas tokie kvailiai?“ Na, sakau, kvailiai – tai kvailiai. „Jūs tos dainos nedainuokite, juk turite puikią dainą apie Lionką Koroliovą“ (liūdnai juokiasi).
O dabartinė karta, kuri gyvena pagal kitus įstatymus ir turi kitų autoritetų, ar Jūsų klauso? Kaip Jums atrodo, ar girdi?
Šito negaliu pasakyti. Tarp mano klausytojų daug jaunimo, tai mane džiugina. O kaip visa tai jie supranta, negaliu pasakyti.
Ar šiuolaikinė poezija Jums artima?
Matau jaunų žmonių, kurie stengiasi įsitvirtinti bet kokiomis priemonėmis. Ko reikia norint išgarsėti? Skandalo, garsaus riksmo, neįprasto elgesio. Visa tai jie demonstruoja. Bet dėl pačių eilių... kol kas nieko ypatingo nepastebėjau.
Ar po pertvarkos pasirodė daugiau geros literatūros? Modernistai Jums įdomūs?
Gero nebūna per daug. Bet šiek tiek yra. O dėl modernistų... Kadaise Puškinas palyginti su jo pirmtakais – Cheraskovu, Deržavinu – taip pat buvo laikomas modernistu. Bet savo talento dėka tapo didžiu reiškiniu. Trečiajame dešimtmetyje buvo futuristai – Kamenskis, Burliukas, Majakovskis. Į istoriją įėjo Majakovskis, visi kiti dingo.
Jūs darote įspūdį žmogaus, nepritampančio prie sistemos. Ar iš tiesų toks esate?
Taip yra.
Už ką savęs nemylite?
Oi, už daug ką! Net nenoriu vardyti... Metams bėgant, įgaunant patirties ir po daugybės nusivylimų palengva išmoksti į save pažvelgti kritiškai ir su ironija.
Ar yra tokių Jūsų poelgių, kuriuos norėtumėte pakeisti?
Yra. Jų nevardysiu, bet yra... Gyvenime buvo, kad pasielgiau ir neapdairiai, ir kvailai, ir niekšingai.
Ar dalyvaujate atgailoje, kuri gali būti ir asmeninė, ir visuotinė?
Asmeniškai – taip. Bet Rusijai, kaip valstybei, tai niekad nebuvo būdinga, ir tai jos bėda.
Ar tikite, kad Rusija nepasmerkta?
Žiūrint kam...
Nuolatiniams bandymas pasukti demokratijos kryptimi.
Pasmerkta ilgam laikui. Rusijos istorija susiklostė labai nevykusiai. Ilgą laiką visuomenė buvo vergovinė, turinti vergų psichologiją. Ši vergovė peraugo į bolševikinę vergovę. Rusija niekada nežinojo, kas yra demokratija. Galbūt žinojo iš to, kas parašyta, bet neturėjo kraujyje... Nežinojo, kas yra laisvė, valia. Rusija niekada negerbė įstatymų. O be viso to negali būti normalios visuomenės. Vadinasi, ji turi tai pasiekti. O tam reikia ilgo laiko, tai – kankinamas procesas.
Kokią reikšmę Jums turi šeima, artimi žmonės?
Aš visada buvau labai visuomeniškas žmogus, tačiau dabar esu linkęs į atskirumą. Ne į vienatvę, o būtent į atskirumą. Nors turiu draugų. Gerų draugų daug nebūna. O dėl šeimos – aš dar jaunas būdamas tapau šeimos žmogumi. Bet šeimynykštis aš, matyt, nelabai geras, nes esu įsigilinęs į save. O tai, žinoma, ir egoizmo dalis. Nes jei nebūsiu egoistas, būsiu pavyzdingas tėtis, tai neįvykdysiu savo užduoties, misijos. Aš niekada nebuvau geras tėvas, nors buvau pasirengęs net pasiaukoti. Bet sistemingu, kasdieniu geru tėvu niekada nebuvau. Ir vyras turbūt taip pat nelabai geras buvau. Turiu daug bruožų, kurie aplinkinius erzina, jiems trukdo.
Kaip pavyksta Jūsų žmonai atrasti kompromisą?
Labai sunkiai. Ir ne visada pavyksta. Mes abu ieškome kompromisų, visas gyvenimas – tai kompromisų paieška.
Ar lengvai įsimylite?
Anksčiau – taip. Jaunystėje, vaikystėje. Labai. Man atrodė, kad eilinė mano meilė yra paskutinė, galutinė ir pati nuostabiausia, bet po savaitės viskas pasikeisdavo. Pamenu, kaip kartą pirmame kurse įsimylėjau vieną mergaitę. Visas savo merginas aš vesdavau pas savo tetą, kuri buvo tokia solidi. Ir štai atėjau su mylimąja pas tetą, pasėdėjome, pavakarieniavome. Paskui mergaitę palydėjau, grįžau vėlai. Klausiu tetos: „Na, kaip ji tau?“ – „Oi, - sako - nuostabi! Tiesa, truputį kojos kreivos, o apskritai – pritrenkianti.“ Ir man iš karto viskas praėjo (juokiasi).
Jūs pažeidžiamas žmogus?
Labai.
Jus lengva įskaudinti?
Į nuoskaudas nereaguoju. Bet įžeidimų neatleidžiu.
Ar tai gruziniška savybė?
Nežinau. Nes paprastai įskaudinama ne iš pykčio. O įžeidinėjama specialiai, siekiant pažeminti. Yra vienas kritikas, kuris manęs nekenčia jau 35 metus. Kad ir ką sukurčiau, jis iš karto ironiškai užsipuola, net išsityčioja. Prisideda nacionaliniai motyvai. Jis bando įrodyti, kad aš – gruzinas, todėl Rusijos nesuprantu. Bet nesvarbu... Kartą istoriniame romane mano herojams buvo reikalingas pistoletas, aš atsiverčiau žinyną, ieškojau pavadinimo ir radau: leforšė. Man patiko pavadinimas. Bet perskaičiau, kad pistoletas buvo išrastas 1853 metais, o mano romane veiksmas vyko 1851-aisiais. Pamaniau: juk nerašau vadovėlio apie ginklus ir tą leforšė įteikiau savo herojams 1851 metais. Kritikas užsipuolė mane už baisingą neraštingumą. Bet kaip galima į tai rimtai reaguoti? Tik pasijuokti. Ir kai romanas išėjo pakartotinai, aš apačioje įdėjau prierašą, kad pistoletas leforšė iš tikrųjų buvo pagamintas 1853 metais, bet vieną iš pirmųjų bandomųjų pavyzdžių išradėjas padovanojo mano herojui. Humoras ir ironija mane dažnokai išgelbėdavo.
Viename iš interviu sakėte, kad Jūsų gyvenimas buvo laimingas, „galbūt kai kada liūdnas, bet laimingas“. Kodėl liūdnas?..
Todėl, kad gyvenime buvo daug sunkumų. Yra pagrindo liūdesiui. O laimingas dėl to, kad žmogus apskritai laimingas, kol gyvena. Argi būna didesnė laimė?.. O dėl manęs – aš įvykdžiau savo misiją. Tuo neabejoju. Bet kuriuo atveju – padariau tai, kas man buvo skirta, o kaip – ne man spręsti...
Ar pažvelgiate į ateitį?
Aš – lengvabūdis gruzinas, o į ateitį niekada nežvelgiu, gyvenu šia diena. Ir niekada nebandžiau savęs įvertinti, koks būsiu ateityje. Tam yra Dievas ar dar kas nors, kuris po to jau pasakys, kas aš, ir mane įvertins. Tai ne mano uždavinys, ne mano...
Pagal užsienio spaudą parengė M. Bočiarova