Pavadinimą šiam rašiniui sugalvojau ne pats. Jis kilo iš paskaitos apie korupciją, kurią buvau pakviestas skaityti vasaros stovykloje laiką leidžiantiems mokiniams. Nusprendžiau neperrašinėti šio pavadinimo, nes vargu ar galėčiau sugalvoti geresnį. Jame akcentuojami du svarbūs dalykai. Visų pirma dera pripažinti, kad korupcija iš tiesų prilygsta visuomenę kamuojančiai vėžio ligai, kuri negydoma ir toliau sau netrikdomai plinta, kol galiausiai sužaloja visą organizmą. Kita vertus, riterystės akcentavimas kovoje su korupcija pabrėžia ne tiek teisinį aspektą, o visų pirma moralinę sąmoningo piliečio nuostatą nesitaikstyti su korupcijos apraiškomis. Kitaip tariant, kova su korupcija nėra tik įstatymų leidėjų ar teisėsaugos institucijų reikalas, o kiekvieno iš mūsų kasdienė kova, kurioje turime išsiugdyti nulinę toleranciją nesąžiningam elgesiui.
Apie tai per šv. Velykas bylojo ir Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčios vadovas arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas. „Per šias šv. Velykas aš noriu visus jus pakviesti labai konkrečiam pokyčiui. Tegul kiekvienas pats savęs paklausia: „Ar aš duodu ir imu kyšius?“ Nes kiekvienas, kuris ima kyšius, savo rankas yra susitepęs dangiškosios šimtinės (demonstrantų, nužudytų Euromaidane, aut. past.) krauju, kaip ir tie, kurie šaukė „ant kryžiaus jį“ yra susitepę savo rankas Jėzaus krauju“, – kalbėjo arkivyskupas. Anot jo, korupcija, neapsiribojanti tik aukščiausiais šalies pareigūnais, tačiau įsiskverbianti į kiekvieno žmogaus kasdienį gyvenimą yra tai, kas labiausiai ėda šalį. „Jei, viena vertus, šiandien švenčiame Velykas, o, kita vertus, griauname savo šalį per kyšininkavimą, tai toks šventimas neturi jokios prasmės“, – teigė S. Ševčiukas. Šie jo žodžiai aktualūs ne tik per Šv. Velykas ir ne tik tikintiems žmonėms.
Tekstas skelbtas žurnale Ateitis 2014 Nr. 6.
Įsiklausykime. Maidaną, pareikalavusį šimto žmonių gyvybių, sukėlė begalinė korupcija, kuri kerojo ne tik kleptokratinio Viktoro Janukovyčiaus režimo kabinetuose, bet visoje visuomenėje. Prie šalies grimzdimo žemyn prisidėjo kiekvienas, kuris ryžosi duoti kyšį, kuris slėpė mokesčius, kuris ryžosi imti atlyginimą vokelyje ar toleravo, kai už pirkinį yra nemušamas kasos kvitas, o pinigai nukeliauja kažkur į stalčių. Labai dažnai visuomenėje girdime kalbant apie supuvusius vagis politikus, korumpuotą teisėsaugą, kyšininkaujančius gydytojus. Taip visą kaltę dėl korupcijos stengiamės sumesti kokiai nors konkrečiai grupei ir nusikratyti atsakomybės nuo savo pačių pečių. Tačiau arkivyskupo žodžiai primena mums patiems pažvelgti į savo atvaizdą veidrodyje ir sąžiningai atsakyti į klausimą, kiek mes patys prisidedame, kad korupcijos vėžys visuomenėje plistų netrukdomai.
Kaipgi kovoti su korupcija? Vienas populiariausių atsakymų siūlo griežtinti įstatymus, ypač atsakomybę už korupciją. Tačiau visgi dažnai nutinka taip, kad dviejose skirtingose valstybėse egzistuoja iš esmės panašūs korupciją reglamentuojantys įstatymai, tačiau korupcijos lygis vis dėlto skiriasi iš esmės. Aišku, galima kalbėti apie tai, kad neužtenka vien tik paskelbti įstatymą, nes svarbiausia yra tai, kaip jis yra įgyvendinamas. Tačiau, kita vertus, labai svarbu yra ir tai, koks yra paskelbto įstatymo santykis su visuomenėje nusistovėjusiais įpročiais. Šis santykis gali būti dvejopas. Įstatymai gali tiesiog kodifikuoti visuomenėje egzistuojančius įpročius ir tokiu atveju sakysime, kad įstatymas kyla iš apačios. Tačiau įstatymai gali būti ir nuleidžiami iš viršaus tam, kad keistų visuomenėje nusistovėjusias normas.
Leiskite čia pateikti kelis pavyzdžius. Štai Albanijos Škoderio mieste gyvenantis keturiolikametis Leonardas Qukajus per pastaruosius ketverius metus vos kelis kartus paliko savo namus. Berniukas yra įkalintas savo namuose, nes baiminasi jį pražudyti galinčio kraujo keršto. Kruvinų įvykių ratas įsisuko po to, kai tarp dviejų skirtingų šeimų kilo kraujo praliejimu pasibaigęs konfliktas dėl kalnų upelio. Dabar Leonardui gresia priešingo klano kerštas. „Pralietas kraujas turi būti atpirktas pralietu krauju“, – taip skamba ediktas iš Kanuno – XV amžiuje sudaryto albaniškų tradicinių papročių rinkinio. Kanunas yra kilęs iš tų laikų, kai Albanijoje nebuvo nė įstatymų, nė teisėjų. Tarp 1 263 jos straipsnių yra ir gerų taisyklių, kurios kalba apie svetingumą ar duoto žodžio laikymąsi. Tačiau ten taip pat yra įtvirtinta atgyvenusi garbės samprata, teigianti už nužudymą galima atsikeršyti tik įvykdant atsakomąją žmogžudystę. Kitaip tariant, Kanunas yra paralelinis teisynas, kuris nesutampa su šiandieniniais Albanijos įstatymais, griežtai draudžiančiais kraujo kerštą. Anksčiau už kraujo kerštą Albanijoje grėsė 25 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri dabar padidinta iki 40 metų. Vis dėlto nepaisant tokių griežtų nuostatų nuo kraujo keršto Albanijoje vis dar slapstosi šimtai vyrų. Paklausite, kodėl ne moterų. Ogi todėl, kad tame pačiame Kanune yra įtvirtinta žeminanti moters samprata. Moterys yra traktuojamos tik kaip naujos gyvybės išnešiotojos, o jų pačių gyvybė Kanune yra laikoma kaip neturinti didelės vertės, todėl kraujo kerštas joms ir negresia. Ši trumpa istorija tik iliustruoja, kaip sunku yra iš viršaus nuleistais įstatymais pakeisti visuomenėje giliai įsišaknijusius įpročius.
Kiekvienas įstatymas, kuris kertasi su visuomenėje galiojančiomis neformaliomis normomis, savo įgyvendinime susiduria su didesniais ar mažesniais sunkumais. Tas pats pasakytina ir apie korupciją. Jei visuomenėje korupcija yra toleruojama kaip norma, tai įstatymais ją išgyvendinti bus labai sunku arba, kitaip tariant, neįmanoma. Visur, kur tik nepasieks budri teisėsaugos akis, atsivers erdvė neteisėtai korupcinei veiklai. Panagrinėkime dar vieną kasdienybę iliustruojantį pavyzdį, kurį išgirdau iš vieno bičiulio. Įsivaizduokite, kad ponas, kurį pavadinsime tiesiog A, gyvena devynaukštyje. Sovietiniais laikais jis buvo vienas gerbiamiausių namo žmonių. Dirbo ponas A autobusų parke, kur vairavo autobusą. Tačiau jį gerbė ne už tai. Ponas A buvo geras kombinatorius, o juk sovietinėje naujakalbėje terminas „kombinavimas“ iš esmės buvo vartojamas vietoje žodžio „vagystė“. Taigi žmonės kombinuodavo, o ponas A buvo puikus „saliarkos“ kombinatorius. Pasidalindavo jis šia sukombinuota gėrybe su kaimynais. Pastarieji atsilygindavo savo paslaugomis ar vienu kitu papildomu rubliu. Tačiau atėjo nepriklausomybė. Autobusų parkas buvo privatizuotas ir kombinavimo galimybės ponui A užsibaigė. Už bandymą eilinį kartą prisikombinuoti degalų jis paprasčiausiai buvo atleistas. Ir tapo jis staiga nebereikalingas savo kaimynams, kurie poną A gerbė tik dėl jo teikiamos naudos, jei pats žodis gerbė čia apskritai yra tinkamas. Ponas A iki šiol vaikšto piktas ir niurna, kad, girdi, sovietiniais laikais gyventi buvę geriau. Iš pono A portreto aiškėja, kad jis yra tipinis „homo sovieticus“, kuriam korupcija nėra joks nusikaltimas, o visiškai normalus dalykas, prie kurio jis grįžtų, jei tik atsirastų proga.
Pavyzdžių čia būtų galima pateikti ir žymiai daugiau, tačiau tai nėra šio rašinio tikslas. Visa tai tiesiog iliustruoja tikrovę, kuri mums liudija apie tai, kad net ir patys tobuliausi antikorupciniai įstatymai jokiu būdu negarantuoja to, jog korupcijos bus išgydytas. Būtinas ilgas ir kantrus darbas keičiant žmonių pamatines nuostatas. Būtent čia ir iškyla riterystės kasdienybėje svarba. Riterį iš kitų išskiria ne kokie nors išoriniai atributai – kalavijas, skydas, šarvai ar žirgas – o visų pirma, tvirtas įsipareigojimas moraliniam kodeksui. Įsipareigojimas, kuris kasdienėje aplinkoje gali priversti žmogų atrodyti kaip Don Kichotą – nepraktišką, nepragmatišką, naivų idealistą, gyvenantį ne šių laikų dvasia, o kažkokiomis normomis, kurias aplinkiniai nori paversti atgyvena ar geriausiu atveju skambia deklaracija, kurią reikia išpažinti tik žodžiais, o ne veiksmais.
Labai svarbu yra tai, kad kova su korupcija neapsiribotų tik skambiomis deklaracijomis, vienkartiniais mokymais ar stovyklomis. Tokiu būdu primintume tik tuščiavidurius žmones, apie kuriuos savo eilėraštyje labai taikliai rašė Thomas Stearnsas Eliotas: „Tarp tikėjimo / Ir tikrovės / Tarp paskatinimo / Ir veiksmo / Krinta Šešėlis.“ Trumpai tariant, galime išpažinti vieną ar kitą tikėjimą, tačiau tikrovėje elgtis visiškai pagal kitas normas, žygiuoti visiškai pagal kitokį kompasą. Apie tai taikliai rašė Friedrichas Nietzsche. Anot jo, krikščionybė išsikvepia, kai žmonės sekmadieniais apsilanko bažnyčioje tarsi kokiame privalomame rituale, tačiau likusias šešias savaitės dienas gyvena taip tarsi Dievo nebūtų ir jis jiems visai nerūpėtų. Kai nebelieka tikėjimo, kuris neatsiejamas nuo siekio kasdieniame gyvenime vadovautis tam tikrų moralinių normų rinkiniu, paralyžiuojamas ir veiksmas. Rodosi paskatų veikti ir pakanka, tačiau, kaip rašo T.S. Eliotas, tarp paskatinimo ir veiksmo krinta šešėlis. Šią problemą esė „Mūsų laikų tema“ analizavo ispanų filosofas Jose Ortega y Gassetas. Anot jo, mūsų veikla yra valdoma dvigubos imperatyvų serijos arba, kitaip tariant, kultūrinio ir gyvybinio imperatyvo. Kalbant apie valią, kultūrinis imperatyvas įpareigoja ją ieškoti atsakymo į klausimą, kas yra gera. Tačiau vien to nepakanka ir čia į sceną įžengia gyvybinis imperatyvas, kuris sako, kad vien lūpomis išpažinti vienokią ar kitokią gėrio sampratą tikrai nepakanka – reikia ir aktyvumo siekiant to gėrio įgyvendinimo. „Geometriškai tobula moralė, paliekanti mus abejingus, nežadinanti mūsų aktyvumo, subjektyviai žiūrint yra amorali. Etinis idealas negali tenkintis tuo, kad yra teisingiausias: jis turi pažadinti mūsų aktyvumą“, – rašo J. Ortega y Gassetas.
Taigi riteris turi būti moralus ir aktyvus. Kur turėtų reikštis tas aktyvumas. Kalbant apie korupciją, mes labai dažnai esame linkę dairytis ir baksnoti pirštais į kitus, ypač įvairiausias institucijas, kurioms užkrauname pareigą susidoroti su šia visuomenę ėdančia liga. Ne, pagrindinis mūšis vyksta mūsų kasdienybėje. Apie tai puikiai savo eilėraštyje „Drakono medžioklė“ rašo Gilbertas Keithas Chestertonas: „Nuo pat jaunystės Drakonui / Paskelbėm kruviną karą, / Per petį permetę platų pasaulį / Tarytum plazdančią skarą; / Pasaulis buvo puikus ir baugus / Ir skriejo sklidinas vėjo, / Ir daug puikesni už rojaus laukus / Laukai mūsų žirgus lydėjo: / Jok, nesustok, jok, nebijok, / Ragink žvengiantį žirgą, / Tiltai, turgavietės, tvoros, takai / Tarsi pasakoj žiba ir mirga, / Spurda ir skečias ir spindi sparnai/ Virš namo, virtuvės, keptuvės - / Kas joja medžioti, gyvens amžinai, / Kas neišjojo – žuvęs.“ Įsiklausykime, pagrindiniai mūšiai vyksta ne kažkur toli nuo mūsų esančiuose kabinetuose, biuruose, o čia pat – mūsų namuose, mūsų virtuvėse, net tuo metu, kai esame palinkę virš keptuvės. Kitaip tariant, pagrindiniai mūšiai vyksta mūsų kasdienybėje, kur kiekvieną akimirką esame išbandomi, ar sugebame gyventi ir likti ištikimi toms vertybėms, kurias išpažįstame. Esame išbandomi, ar sugebame pasipriešinti blogiems veiksmams, klaidai, neteisybei. Tad ir su korupcija turime pradėti kovoti savo kasdienybėje, priešingu atveju visa kova, perfrazuojant G.K. Chestertoną, bus žuvęs reikalas.
„Kraštuose, kur nėra Drakono, / Riteriui niekas nerūpi – / Nei puošnūs paukščių pulkai padangėj, / Nei žuvys, žaidžiančios upėj; / Ir stingsta stebuklas, ir dingsta daina, / Ir žvaigždynai sustingę dega“ – rašo G.K. Chestertonas. Atsisakymas nuo kovos, nuo riterystės kasdienybėje yra kartu atsisakymas nuo gyvenimo, idealų išdavystė, pasidavimas viską stingdančiam abejingumui, paralyžiuojančiai neveiklumo būsenai. Tad kito pasirinkimo kaip tik būti riteriais, būti Don Kichotais šiame pasaulyje mums nėra. Mylėkime ir kovokime už tai, ką mylime.
