Iš Evangelijos pagal Matą, 28 skyrius, 8 eilutė
„Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams“.
Velykos – svarbiausioji krikščionims metų šventė prasideda šiandien vakare, naktį iš šeštadienio į sekmadienį.
Vis galvoju, koks turėtų būti teisingas jausmas šį vakarą. Suprantu, kad pats šventės statusas reikalautų kažko tobulo, idealaus.
Bet suprantu, kad Velykos nėra ideali šventė. Negalime staiga pamiršti Didžiosios savaitės ir, lyg niekur nieko, išeiti linksmi ir pasišokinėdami.
Negalime ištrinti iš istorijos patirto pažeminimo, agresijos. Negalime ištrinti Judo išdavystės. Ką jau kalbėti apie Jėzų, gyvą prikaltą ant kryžiaus ir paliktą numirti. Visa tai lyg šaltas dvelksmas iš lagerių, pašiurpinantis mūsų odą.
Bet, manau, teisingą Prisikėlimo nakties jausmą gerai išreiškia šiandien vakare skaitoma Evangelija, kur pasakojama apie Mariją Magdalietę ir kitą Mariją. Jos prie kapo ateina anksti, dar tik brėkštant, bet pataiko momentu, kai Prisikėlimas įvykęs tiesiog prieš keletą minučių. Viskas dar šviežia, ore tvyro antgamtinio pasaulio prisilietimo pėdsakai, romėnų kareiviai, kapo sargybiniai, šoko ištikti, lyg mėšlungio sukaustyti, nesusivokiantys aplinkoje, ir Dievo angelas, kurio išvaizda, kaip žaibo.
Evangelijos tekstas rašo: „Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams“. Štai šioje vietoje pajuntu tą teisingą Didžiojo šeštadienio nuotaiką – po išgyventų Jėzaus kančios ir mirties valandų, šių abiejų moterų ir taip skaudamas širdis išgąsdina tai, kas vyksta prie kapo – antgamtinio pasaulio riba jaučiama visai šalia. Ir toje, fizinei žmogaus prigimčiai nepakeliamų faktorių, bangoje staiga sieloje viskas nuščiūva visiška ramybe, ir per vieną sekundę jos supranta, kas vyksta iš tikrųjų: „Jėzus prisikėlė. Viskas gerai“.
Todėl, kaip rašo Evangelijos tekstas, skubėdamos pranešti Jėzaus mokiniams, jos paknopstom bėga, kupinos išgąsčio, bet tuo pačiu metu iš suvokimo, jau kylančio džiaugsmo. Kadangi Prisikėlimo procesas dar net neužsibaigęs iki galo, jos čia pat pamato prisikėlusį iš mirties Jėzų.
Galbūt tai per daug dramatiška, bet ši akimirka pati svarbiausia: „Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: „Sveikos!“ Jos prisiartino ir, puolusios žemėn, apkabino jo kojas. Jėzus joms pasakė: „Nebebijokite!“ (Mt 28, 9–10).
Marija Magdalietė ir kita Marija nebeklausia, jos nesistebi. Tai, ką patiria jos tą akimirką, yra aukščiausio laipsnio antgamtinė patirtis. Tą akimirką apkabinti prisikėlusio Mesijo kojas – tai tikrąja ta žodžio prasme prisiliesti prie Laimės, prisiliesti prie Šventojo Gralio.
Šį vakarą eikime į Prisikėlimo vigiliją. Kaip jaustis nuėjus? Ogi su tikra, tyra ramybe širdyje ir žinojimu – Jėzus prisikėlė.
Uždenkite delnais savo veidą. Prieš meldžiantis, noriu paklausti, ar žinai, kas yra tikra svajonė?
Tikra svajonė yra ši malda: „Viešpatie Jėzau, leisk apkabinti tavo kojas. Amen.“