Kryžiaus kelias, arba Via Dolorosa, tai Katalikų Bažnyčios tradicija, kuria prisimenamas ir naujai išgyvenamas skausmingasis Kristaus kelias, vedęs į Golgotą. Istorikai patvirtina kad jau II a. būta Kryžiaus kelio užuomazgų: vykdavę procesijos nuo Golgotos kalno ir Kristaus palaidojimo vietos. V-VI a. datuojamos „Kelionių kronikos“ mini piligrimų einamą šventą kelią per Jeruzalės šventyklas. Dabartinę formą Kryžiaus kelias įgyja viduramžiais. Iš pradžių Kryžiaus kelias atspindėjo žmonių troškimą aplankyti šventas vietas, kur Jėzus kentėjo ir mirė. Tačiau piligrimystė į Jeruzalę buvo prieinama ne visiems, tad imta vaizduoti kryžiaus kelio stotis bažnyčiose: taip padedant kiekvienam tikinčiajam dvasiniu būdu išgyventi Jeruzalės įvykius. Šią tradiciją plėtojo iš Šventosios Žemės grįžtantys piligrimai bei Mažesnieji broliai nuo XIV a.
Jų puoselėto pamaldumo dėka dabar beveik visos bažnyčiose ar jų šventoriuose galime pamatyti įrengtas Kryžiaus kelio stotis, prie kurių maldininkai penktadieniais, ypač per gavėnią, susirenka pagerbti Kristaus kančią. Daugelyje šventovių Didįjį penktadienį prieš Kryžiaus pagerbimo pamaldas vyksta ir kryžiaus kelias.
Katalikybės lopšiu vadinama Roma, nepaisant ir ją paliečiančių sekuliaristinių tendencijų, ištikimai laikosi Kryžiaus kelio procesijų tradicijos. Ši gavėnia pažymėta net keletu. Štai gavėnios pradžioje Jono XXIII bendruomenės iniciatyva buvo einamas Kryžiaus kelias už „nukryžiuotas moteris“ – prekybos žmonėmis, išnaudojimo, smurto aukas. Kelias, kuris vedė keliomis centrinėmis Romos gatvėmis, buvo kaip solidarumo ženklas ir malda už moteris, nukentėjusias nuo prekybos žmonėmis, prievartinės prostitucijos ir smurto.
Kitas Kryžiaus kelio veidas – ekumeninis. Šią savaitę Šv. Kamilio Leliečio parapijos iniciatyva jau dvidešimtą kartą vyko tarpkonfesnis Kryžiaus kelias, kuriame nuo seno dalyvaudavo katalikai, liuteronai, metodistai, moldavų ortodoksai, Šv. Andriejaus episkopalai, armėnų rito katalikai, anglikonai. Visi jie keliasdešimt metų glaudėsi Šv. Kamiliaus Leliečio parapijos ribose, taip gimė ekumenino Kryžiaus kelio idėja. Laikui bėgant, kai kurios bendruomenės sunyko ar išsikraustė, tačiau tradicija „ištikimiausiųjų“ dėka visgi išliko. Šiemet aštuonios Kryžiaus kelio stotys šeimos tematika buvo išsidėstę Salustijano kvartale, penkiose bažnyčiose.
Tai ir malda neogotikinėje Šv. Kamilio Leliečio bažnyčioje, ir bizantine tradicija dvelkiančios giesmės Šv. Nikalojaus Tolentino šventovėje, ir stabelėjimas vėjuotame kapucinų vienuolyno kiemelyje, ir protestatinškai santūri meditacija mažutėje netikėtai auksaspalvėmis mozaikomis spindinčioje jaukioje liuteronų bažnyčioje. Šeimos tematika, tapusi šių metų Kryžiaus kelio ašimi, atliepia rudenį vyksiančio vyskupų sinodo darbus, tačiau ne tik. Ji aktuali visai visuomenei, visoms konfesijoms, ir kiekvienam asmeniškai, toli ieškoti nereikia – senyvų parapijiečių akyse malda už vaikus, išsikėlusius į kitas Italijos vietoves ar emigravusius svetur laimės ieškoti. Per keletą metų, vietoje dar neseniai klestėjusių trisdešimties tūkstančių, parapija susitraukė iki kelių tūkstančių gyventojų.
Tarp Kryžiaus Kelio ir šeimyninio gyvenimo gyvenimo slypi šis tas bendro. Iš bažnyčios išeinančių švytinčių sutuoktinių santuokos kelias, kaip ir Jėzaus kelias – sunkus, nusėtas ir duobių, suklupimų, ir meilės žodžių bei atleidimo, pažymėtas įsipareigojimų ženklais, iki paskutinės stotelės, kai ištariama „Atlikta!“ (Jn 19, 30). Tai kelias, kylantis iš meilės, liudijantis meilę ir vedantis į meilę. Tokiomis mintimis palydi maldininkus meditacijų autoriai, kartu su jais melsdamiesi: „Pasigailėk mūsų, Viešpatie, kai bėgame nuo giliausio meilės troškimo, kai elgiamės kaip Pilotai, pasmerkdami Tave ir save. Kai vengiame atsakomybės, kai užsimerkiame, nenorėdami matyti, kur įtrūksta mums tokie svarbūs santykiai, kai nustojame pastebėti, ką mums reiškia šeima, meilė. Tomis akimirkomis, kai kryžiaus šešėlis ilgėja, siųsk Šventąją Dvasią, kad atgaivintų mūsų gerąsias savybes, kad prisimintume turį kūnišką, o ne akmeninę širdį.“
Kaip yra sakęs popiežius Pranciškus, šiandien daug žmonių bijo galutinių apsisprendimų, galvoja, kad neįmanoma įsipareigoti visam gyvenimui. Nes juk viskas sparčiai kinta, niekas ilgai netveria. Tokia mąstysena daugelį paskatina sakyti: „būsime kartu kol vienas kitą mylėsime“. Tačiau jei meilė yra abipusis ryšys, tuomet ji auga ir bręsta, galime ją palyginti su namų statyba. Juk namus visada statomės kartu, ne kiekvienas sau atskirai. Gyvenimas drauge yra menas, yra ištverminga kelionė, graži ir žavi. Joje labai svarbūs trys žodžiai: Prašau! Ačiū! Atsiprašau! Gyvenime dažnai suklystame. Visi padarome klaidų. Taip atsitinka ir krikščioniškose šeimose, nes nėra tobulų šeimų. Esame mes, nusidėjėliai. Jėzus, kuris mus gerai pažįsta, pataria mums niekada neužbaigti dienos susipykus ir nesusitaikius.
Simboliška, kad Kryžiaus kelias, kuris žinomas kaip labiausiai tarp katalikų paplitusi tradicija, čia subūrė ir kitas konfesijas. Ekumeninė malda šiais laikais itin reikalinga, matant, kokių iššūkių patiria krikščioniškos bendruomenės visame pasaulyje. Jos stiprybės reikia ne tik Artimuosiuose Rytuose, kur kai kuriuose regionuose krikščionių bendruomenėms didėja išnykimo grėsmė, tačiau ir Vakaruose, kur susiduriama su sekurialistinės visuomenės metamais iššūkiais. O malda už šeimą – viena esminių sričių, kuri vienija krikščionis.
O šiandien, Didįjį penktadienį, Romoje vyksta Kryžiaus kelias Koliziejuje, kuriam vadovauja popiežius Pranciškus. Ši tradicija siekia XVIII a., kai 1750 m. popiežius Benediktas XIV pašventė Flavijaus amfiteatrą Kristaus kančios ir krikščionių kankinių prisiminimui. Šis paprotys kurį laiką pasaulietinės valdžios buvo nutrauktas, tačiau 1964 m. jį visiškai atkūrė popiežius Paulius VI. Maldinga piligrimystė ėmė pritraukti ypač daug tikinčiųjų ir vis didėjantį žiniasklaidos dėmesį Jono Pauliaus II pontifikato metu. Beje, šis popiežius daugelį metų pats nešė kryžių nuo vienos stacijos iki kitos, kol leido sveikata. Kryžiaus kelio meditacijas kasmet rengia vis kita bažnytinė bendruomenė. Šiemet maldininkus palydės Italijos vyskupų konferencijos komisijos, besirūpinančios socialinės gerovės, teisingumo ir taikos klausimais, pirmininko arkivyskupo Giancarlo Maria Bregantini parengti apmąstymai. Ganytojas, iš arti pažįstantis skaudžiausias šiandien žmones pažeidžiančias problemas, kalba ir apie šeimas slegiančius sunkumus.
Koliziejus, pirmųjų amžių krikščionių kankinystės vieta, tebeliudija ir šiandien, kad už savo vertybes reikia kovoti, nebijoti liudyti savo tikėjimo pasauliui.
Parengė Dalia Žemaitytė