Prieš daugybę metų išmokti trumpučiai žodžiai „taip“ ir „ne“ augant tampa vis galingesni. Šiandien dažnam mūsų drąsa, iššūkiai, laisvė bei atvirumas gyvenimo patirčiai asocijuojasi su žodeliu „taip“. O koks yra „ne“? Piktas, savanaudiškas, niūrus? O galbūt išlaisvinantis, tvirtas, nuoširdus?
Kiekvieną dieną nesuskaičiuojamą galybę kartų atsiduriame situacijose, kuriose laviruojame tarp savųjų norų ir kitų poreikių, išsakytų ar numanomų. Neretai svarstyklės nusvyra į pastarąją pusę ir štai mes liekame dirbti viršvalandžių („juk būtų negražu pasirodyti neatsidavusiu darbuotoju“), skubame aplankyti prislėgtą draugę („tie šeimos konfliktai...“), o pakeliui dar nušluojame parduotuvių lentynas („namiškiai, ko gero, bus pavargę, privalau paruošti jiems vakarienę“). Po savaitės kitos tampame visiems labai svarbūs, tačiau taip ir nenueiname į išsvajotą spektaklį, o įdomų projektą perleidžiame kolegai – vis vien nespėjame...
Pažįstama situacija? Turbūt ne jums vienam. Dažnam iš mūsų lengviau sutikti su aplinkinių prašymais, nei paprieštarauti – juk padėdami jaučiamės įvertinti ir svarbūs. Tačiau ar nenuoširdi pagalba tokia jau naudinga? Ar ne naivu tikėtis, jog atsiras kas nors, kas perskaitys mūsų mintis ir patenkins mūsų poreikius? Ar ne patys turėtume tuo užsiimti? Tad galbūt vertėtų išsklaidyti keletą klaidingų mitų apie žodį „ne“ ir pasimokyti vartoti jį pagal paskirtį – apsaugant savo interesus, be jokios gėdos ir kaltės šešėlio.
Ribos, ribos ir darkart ribos
Kalbant apie žodžio „ne“ funkciją, tai ji toli gražu nėra įskaudinti aplinkinius. Atvirkščiai – jis suteikia galimybę padėti kitiems ir tenkinti jų poreikius tiek, kiek tai neprieštarauja mūsų pačių įsitikinimams ir vertybėms. Teikdami paramą savo noru, mes tai darome nuoširdžiai ir su malonumu, o pagalba „iš reikalo“ dažniausiai esti karti. Nenuostabu – juk tokiu atveju mes esame nenuoširdūs patys sau, ir jokie padėkos žodžiai to neatperka.
J. Sills, amerikiečių psichologė, yra taikliai pasakiusi, jog žodis „ne“ padeda nubrėžti ribas asmeninėje vertybių skalėje. Bet kokios interakcijos metu mes lyginame savuosius įsitikinimus su tuo, ko esame prašomi, ir sakome „taip“, jei numatomi veiksmai jiems neprieštarauja. Kitaip tariant, saugome draugų paslaptis, bet nebūtinai skoliname pinigų jų neteisėtoms aferoms. Tad, atsakydami „ne“, mes apsaugome save nuo nepriimtinų poelgių ir vėlesnio vidinio diskomforto jausmo.
Visada bus nepatenkintų
Tiesa, žodis „ne“ gali būti nemalonus, ypač tiems, kurie į jūsų pagalbą žvelgia kaip į savaime suprantamą dalyką. Tokiu atveju bet koks pasipriešinimas suvokiamas kaip asmeninis įžeidimas ir nepagarba. Na, o kraštutiniais atvejais galima sulaukti ir tokių įvertinimų kaip „nejautrus savanaudis“. Ką daryti tuomet?
Psichologės, žurnalistės I. S. Levine nuomone, žmogus negali jaustis atsakingas už kitų reakciją į jo ištartą žodį „ne“. Galbūt jam buvo sunki diena, o gal atvirkščiai – jam tiesiog patogu, kad darbus už jį padarytumėte jūs. Bet kuriuo atveju kvaila manyti, jog už tai esate atsakingi – kiekvienas turime teisę sakyti „ne“, kaip ir laisvę reaguoti į tai. Galų gale, visuomet atsiras žmonių, kuriems visko negana, ar tai būtų patarimas, ar kartu praleistas savaitgalis, ar gardžios kavos puodelis, tad jei nesate supermenas, arba juo tuojau pat tapkite, arba nustokite vargintis. Pagaliau, ar ne minėtose situacijose iš tiesų paaiškėja, kieno esame gerbiami? Stabtelėkite ir paklauskite savęs, kam ištarti žodžiai „ne, šiandien to padaryti negalėsiu, nes esu pavargęs“ sulauktų draugiško pritarimo, o kas reaguotų su nuostaba, replikuotų su pasipiktinimo gaidele – tai gali atskleisti kai ką apie jūsų tarpusavio santykius.
Konfliktų baimė
Vis tik paprašyti ko nors dažnai automatiškai atsakome „taip“, net nesusimąstydami apie pasekmes. Nesvarbu, ar tam užtenka laiko, ar turime kompetencijų, ar pakanka jėgų. Blogiausia, jog ilgainiui toks besąlygiškas kitų poreikių tenkinimas padaro mus panašius į chameleonus. Psichologė S. Biali, anksčiau sirgusi depresija, dalijasi savo pastebėjimais: „Kartais mes taip prisideriname prie kitų poreikių, jog akimirką stabtelėję ir savęs paklausę: „O ko noriu aš?“ paprasčiausiai nebežinome atsakymo.“ Jo nebėra, jis ištirpo kitų lūpose, sakančiose: „Aš norėčiau...“ Ar galimi konfliktai tikrai tokie baisūs, palyginus su tokia pritarimo kaina?
Dažnai manoma, jog burtažodis „ne“ nulemia pačias baisiausias situacijas. Pabandykit šį žodį garsiai sušukti – kad ir kaip būtų keista, sienos negriūna, sutuoktiniai nebėga. Atsisakymas „ne“ visuomet yra konfliktų kaltininkas – kur kas dažniau nesutarimus išprovokuoja pati sakymo maniera ar kito žmogaus ypatybės (o tai, kaip pamenate, nuo jūsų nepriklauso). Tačiau retai kada susimąstoma, jog laiku pasakytas „ne“ gali turėti ir gerų pasekmių. Organizacinės psichologijos atstovas A. Grantas pabrėžia, jog „ne“ priverčia aplinkinius labiau gerbti paprieštaravusį žmogų ir vertinti jo laiką. „Kai sugebi pasakyti „ne“, žmonės yra atidesni prašydami tavęs paslaugų, jie kreipiasi tik dėl reikšmingų dalykų ir nebeprašo pagalbos tada, kai gali susidoroti patys“, – teigia psichologas.
Sakydamas „taip“, kažkam sakai „ne“
Turbūt žinote tą jausmą, kai, išgirdę kito žmogaus prašymą ką nors atlikti, kur nors nueiti ar kuo nors padėti, pajuntame tą nemalonų jausmą pilve, tarsi skandis siųstų mums atsakymą. Jei ne, tai arba esate „beskrandis“ žmogus, arba mokate puikiai ignoruoti savo kūno signalus. Mat šis ženklas, minėtos psichologės S. Biali nuomone, yra mūsų organizmo žinutė, kad vėl ruošiamės prieštarauti sau patiems ir imtis to, ko nenorime.
Mokslininkė duoda ir paprastą patarimą, kurį lengvai galima taikyti kaskart, kai norime ištarti „ne“: akimirką įsivaizduokite, ką nuveiktumėte, jei atsisakytumėte. Galbūt turėtumėte progą pagaliau išsimiegoti, galbūt spėtumėte užsukti į sporto klubą, o gal išvyktumėte savaitgaliui su šeima aplankyti giminaičių? Gerai pasvarstykite, ką rinktumėtės mieliau, ir tada drąsiai pasakykite tai, ko norite.
Kaip, kur, kada?
Gali būti, kad dabar jaučiatės nepatenkinti galvodami, kiek kartų praleidote progą drąsiai pasakyti „ne“. Gali būti ir taip, jog sukate galvą, kaip šį atsisakymo procesą supaprastinti ir išvengti neigiamų pasekmių ateityje. Tokiu atveju pasinaudokite amerikiečių mokslininkės S. Newman rekomendacijomis, kaip pasakyti „ne“:
Kuo anksčiau, tuo geriau. Išmokite pasakyti žmogui „ne“ kuo anksčiau – kuo ilgiau delsite, tuo priešiškesnės reakcijos sulauksite. Be to „gero, visuomet pagelbstinčio“ žmogaus etiketės atsikratyti sunku, tam reikia nemažai laiko. Tad verčiau imkitės prevencinių veiksmų ir neatidėliokite drąsaus „ne“.
Trumpai ir aiškiai. Neapsunkinkite atsisakymo ilgomis istorijomis, koks esate užimtas, kaip sielojatės dėl negalėjimo padėti ir kad būtinai pagelbėsite ateityje. „Atleiskite, bet neturėsiu tam laiko“ skamba konkrečiai ir užtikrintai, tad retas kuris drįs smulkmeniškai kamantinėti apie jūsų dienos planus (o jūs to ir nenorite, ar ne?)
Išlaikykite atstumą. Sena tiesa: atsisakyti kur kas sunkiau žvelgiant žmogui į akis nei per atstumą. Tad jei jaučiate, jog nedrįstate ištarti „ne“, paprašykite laiko pasiūlymui apsvarstyti ar tiesiog pasiūlykite netrukus paskambinti. Taip ne tik suteiksite sau galimybę iš tiesų apsvarstyti pasiūlymą, bet ir pašalinsite trikdantį žvilgsnį iš savo matymo lauko.
Pagaliau, jei lemiamu momentu suabejosite, prisiminkite paprastą patarimą: „Sutikdamas daryti tai, ko prašo kiti, netampi geresniu žmogumi.“ Priešingai nei dažnas mūsų yra įsitikinęs, nenuoširdi pagalba tikrai nepadarys mūsų geresniais žmonėmis. Paradoksalu, bet prieštaraudami iš tiesų darome paslaugą ne tik sau, bet ir kitiems – bent jau jų neapgaudinėjame. Tad kaip manote dabar, koks yra tas žodis „ne“?
