Kai Marija ir Juozapas atnešė kūdikį Jėzų į Jeruzalės šventyklą paaukoti Dievui, senelis Simeonas, paėmęs jį ant rankų, pranašiškai kalbėjo Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas“ (Lk 2, 34).
Evangelija pasakoja, kaip Simeono pranašystė pradėjo pildytis. Jėzus atkeliavo į Jeruzalę ir Betanijoje prikėlė prieš keturias dienas mirusį ir palaidotą Lozorių. Jo seserys Marija ir Morta džiūgavo, daugelis žydų įtikėjo, tačiau žydų vyresnieji nepajėgė pasikeisti net po akivaizdaus Jėzaus stebuklo. Jie susirinko pas vyriausiąjį kunigą Kajafą ir nusprendė Jėzų nužudyti. Šiam tikslui pasitelkė argumentą, kad Jėzus yra labai pavojingas, paskui jį eina minios ir dėl to žydų tauta nuo romėnų gali labai nukentėti. Kajafas ištarė visiems priimtiną nuosprendį: „Geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“ (Jn 11, 50).
Dėl ko fariziejai ir Rašto aiškintojai nusprendė atsikratyti Galilėjos Mokytojo? Ar tikrai jie buvo įsitikinę, kad Jėzus užtrauks nelaimę visai tautai? Vargu ar jie buvo tokie naivuoliai. Juk jie puikiai matė, kad Jėzus net nekalba apie žemiškąją Izraelio karalystę, todėl realaus pavojaus iš romėnų pusės negalėjo būti. Tautos vyresnieji tik prisidengė tariamu pavojumi tautai, o iš tikrųjų jie nekentė Jėzaus, nes šis ne kartą nurodė jų klaidas ir veidmainystę. Šito buvo per daug puikybės pilniems tautos vadams, – ramybės drumstėjas turi būti pašalintas.
Verbų sekmadienį klausomės Kristaus kančios istorijos ir matome, kaip buvo realizuotas sumanymas atsikratyti nepatogaus Jėzaus. Iš tikrųjų, Jis yra nepatogus visiems, kurie nori užimti Dievo vietą.
Prieštaravimo ženklas buvo ne tik Jėzus, bet juo yra ir visi krikščionys, kurie ištikimai seka paskui Jėzų. Tūkstančius kartų pildėsi ir pildosi pranašiški Jėzaus žodžiai: „Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: 'Tarnas ne didesnis už šeimininką!' Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“ (Jn 15, 20). Tiesiog siaubą kelia tai, ką pastaraisiais metais matome Afrikoje ir Azijoje, kur sprogdinamos bažnyčios, žudomi krikščionys, grobiami kunigai ir vienuoliai, o niekuo nekalti tikintys į Kristų žmonės priversti bėgti į kitus kraštus. Balandžio 5 d. Kamerūne pagrobti du kunigai misionieriai ir kanadietė vienuolė. Visa tai primena pirmųjų amžių persekiojimus, kai krikščionys būdavo apkaltinami nebūtais nusikaltimais ir pasmerkiami mirčiai.
Liūdina tai, kad dabartiniame pasaulyje niekas negali jaustis saugus. Kažkada atrodė, kad Amerikoje ir Europoje žmonių, tarp jų ir tikinčiųjų, teisės yra taip apsaugotos, kad niekas į jas negali pasikėsinti. Deja, tai vakarykštė diena. Net Europoje, viešai kalbėdamas apie krikščioniškos moralės reikalavimus, jau rizikuoji būti apšauktas homofobu ar fundamentalistu. Ir tai tik pusė bėdos. Laikydamasis savo tikėjimo, tu rizikuosi netekti savo tarnybos ar būsi sustabdytas karjeros pusiaukelėje.
2004 m. spalio 27-oji tapo įsimintina data. Dėl savo krikščioniškų pažiūrų į šeimą italas Rokas Butiljonė prarado teisę dirbti Europos teisingumo, pilietinių laisvių ir saugumo komisaru. Nuo tada bet kuris politikas ar kitas viešas veikėjas, išdrįsęs reikšti kritišką nuomonę apie homoseksualų gyvenimo būdą, kartu nulems savo karjeros pabaigą Europos Sąjungos institucijose.
Labai karingai skinasi kelią į Europos Parlamentą ir Europos valstybių švietimo sistemas su krikščioniškąja morale visiškai nesuderinama gender ideologija, skelbianti, kad pats žmogus gali pasirinkti savo lytį. Jau ir pas mus tyliai pradedamos diegti švietimo programos, kurių tikslas – pakeisti krikščionišką nuostatą prigimtinės lyties ir tradicinės šeimos atžvilgiu. Jau leidžiamos pasakos apie vienas kitą mylinčius princus.
Mums, kaip mažai Europos valstybei, yra didelis pavojus prisitaikyti ir plaukti pasroviui, nemąstant, kokie bus eksperimentų prieš prigimtį padariniai. Todėl labai svarbu, kokius atstovus šiais metais pasiųsime į Europos Parlamentą ir ką jie tenai gins.
Dievo žodis, primindamas, kad šiame pasaulyje niekuomet nebūsime visiškai saugūs, drauge primena kitą neginčijamą tiesą, kad nereikia pasaulio galingųjų per daug bijoti. Juk Evangelijoje skaitome Jėzaus žodžius: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Todėl su didele ramybe ir drąsa pasitikime visus dabarties iššūkius ir visiškai pasitikėkime mus mylinčiu, už mus mirusiu ir prisikėlusiu Viešpačiu.