Įpusėjus Gavėnios metui nuskamba raginimas džiaugtis. IV Gavėnios sekmadienį šv. Mišios pradedamos pranašo Izaijo kvietimu: „Drauge su Jeruzale džiaukitės! Džiūgaukite kartu su ja visi, kurie dėl jos liūdėjote!“ (Iz 66, 10). Dievo žodis kviečia palikti tamsą ir būti šviesos vaikais: „Jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa“ (Ef 5, 8–9). Kad taptume šviesos vaikais, reikia palikti tamsos darbus – piktumą ir melą.
O kaip piktumas graužia žmonių širdis ir temdo mūsų gyvenimą! Visada galima rasti argumentų, pateisinančių mūsų piktumą: Seimas kažką ne taip nusprendė, Vyriausybė nepasirūpina pensijomis, negeri kaimynai, trūksta pinigų ir taip toliau. Mūsų argumentuose net gali būti daug tiesos, tačiau nuo to, kaip reaguojame į kitų daromą blogį, priklauso, ar mes gyvename tamsoje ar šviesoje. Jeigu tik pykstame, kremtamės ir kaltiname, tuomet gyvename tamsoje, o jei bandome išlaikyti širdies ramybę, už tikrus ar tariamus priešus meldžiamės, atsakingai naudojamės laisve ir darome viską, kad gyvenime būtų daugiau gėrio, tuomet esame šviesos vaikai.
Dievo žodis skatina šalinti melą. Melas – tai ne vien netiesos žodžiai. Bendraudami su žmogumi, mes tikimės, kad jis yra toks, kokį matome, tačiau dažnai nusiviliame pamatę jo tikrąjį veidą. Vadinasi, matėme ne tikrą žmogų, o tik jo kaukę. Šviesos vaikų gyvenime negali būti nė šešėlio veidmainystės. Tačiau kad būtume tiesūs, reikia būti labai atidiems Dievo žodžiui: „Tavo (Viešpatie) žodis – žibintas man kojoms ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105).
Dievo žodis skatina būti teisius. Šventajame Rašte apie kai kuriuos žmones sakoma, kad jie buvo teisūs. Teisusis Jobas klausė Dievo net tuomet, kai jį ištikdavo didelės negondos, teisusis Juozapas rūpestingai globojo Mariją ir Jėzų. Žmogaus teisumas kyla iš klusnume Dievo valiai – nedaryti nieko, kam prieštarauja sąžinė, ir visiems daryti tik gera. Šitaip elgdamasis žmogus gyvena Dievo šviesoje.
Evangelija mums pasakoja apie neregio išgydymą. Vyras nuo gimimo dienos buvo neregys ir Viešpats jo pagailėjo. Ta proga jis gavo iš Dievo malonę, didesnę už akių šviesą. Kai Jėzus paklausė: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“, išgydytas neregys sušuko: „Tikiu, Viešpatie! ir parpuolęs pagarbino jį“ (Jn 9, 38). Pagydyta neregystė leido vyrui pamatyti regimą pasaulį, o tikėjimas –iki šiolei nepažintą antgamtinę tikrovę.
Gavėnia kviečia mus auginti savo tikėjimą. Dažnai žmogus yra gundomas slysti tikėjimo paviršiumi ir nesirūpinti, kad jis nušviestų mūsų širdies užkaborius. Dar blogiau, kai vietoj tikėjimo prisimedžiojama prietarų ar įvairių religijų trupinių, bandant susikurti vadinamąjį dvasingumą. Tai ne tikėjimas, bet dvasinė neregystė.
Dvasiškai praregime, kai skaitome Šventąjį Raštą, Bažnyčios Katekizmą, rimtas dvasinio turinio knygas, kurios pateikia aiškų Bažnyčios mokymą tikėjimo ir krikščioniškojo gyvenimo klausimais. Todėl labai svarbu, kuo maitiname savo dvasią – ką skaitome ir ko klausomės.
Tikėjimas auga ne tik gilinantis į jo paslaptis, bet ypač juo gyvenant. Dėl to apaštalas Jokūbas sako: „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! tikėjimas, jei neturi darbų, jis savyje miręs“ (Jok 2, 14–16). Tikras tikėjimas turi būti matomas ne tiek iš religinių ženklų ar atliekamų apeigų, bet iš mūsų elgsenos, santykio su žmonėmis.
Mokantis gyventi tikėjimu gali gerai pasitarnauti mums gerai pažįstamos dvasinės pratybos – kasdienis sąžinės patikrinimas. Vakaro maldos metu Viešpaties akivaizdoje apžvelgiame dienos darbus ir pamąstome, ką atlikome pagal Dievo valią, ką darėme įkvėpti Dievo bei artimo meilės, o kas buvo daryta tenkinant savimeilę ir įgeidžius. Dvasinio gyvenimo žinovai pataria sąžinės patikrinimą įtraukti į dienotvarkę ir jo neapleisti, kaip neapleidžiame kasdienio valgio.
Dievo žodis mums pristatė pranašą Samuelį, turėjusį atrinkti tinkamą kandidatą būti Izraelio karaliumi. Vienas po kito atėjo gražiai nuaugę septyni Išajo sūnūs, bet nė vienas iš jų pranašui netiko. Bet kai nuo gyvulių bandos atėjo Dovydas, pranašas patepė jį karaliumi. Dievo žodis skelbia: „Dievas ne taip mato, kaip žmogus, – žmogus mato išorę, o Viešpats žvelgia į širdį“ (1 Sam 16, 7). Todėl mūsų darbai yra geri ne tie, kurie gražūs išoriškai, bet padaryti vykdant Dievo valią.
Mūsų darbų gerumas priklauso nuo vidinės nuostatos – intencijos, kodėl atliekame vieną ar kitą darbą: ar kad būtų patenkinta mūsų savimeilė, išpildytas noras, ar dėl Dievo ir žmonių meilės. Iš artimo meilės vargšui paduoti dvidešimt centų Dievo akyse bus vertesni už tūkstantį litų, paaukotų labdarai, jei tai buvo padaryta siekiant pasirodyti žmonėms. Dėl to Jėzus kalbėjo: „Venkite daryti savo teisumo darbusžmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje“ (Mt 6, 1).
Apaštalo Pauliaus paraginime: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“ (Ef 5, 14) išgirskime asmenišką, kiekvienam iš mūsų skirtą Dievo kvietimą prieš Velykas atnaujinti savo tikėjimą ir meilę.