 |
Ukrainiečių kilmės rašytoja ir žurnalistė Katja Petrowskaja (g. 1970) gimė ir užaugo Kijeve. Tartu universitete studijavo literatūrologiją ir slavistiką, žinias gilino Stanfordo ir Kolumbijos universitetuose, Maskvos universitete apsigynė daktaro disertaciją tema „Wladislawo Chodasevičiaus prozos poetika“, nuo 1999 m. gyvena ir dirba Berlyne.
2013 m. už apsakymo „Galbūt Estera“ ištrauką jai buvo skirta Ingeborgos Bachmann premija. Kovo mėnesį knygynuose pasirodė to paties pavadinimo apsakymų rinkinys. Pasakodama savo prosenelės Esteros istoriją, K. Petrowskaja rašo apie 1941 m. netoli Kijevo esančiame Babij Jaro tarpeklyje įvykdytas žydų žudynes. Komisijos žiuri rašytojos tekstą pavadino įstabiai, tvirtai ir grakščiai suręstu pasakojimu, dosniai praturtinusiu vokiečiakalbę literatūrą.
Jūsų knygoje „Galbūt Estera“ (vok. Vielleicht Esther) pasakojama apie žudynes Babij Jaro tarpeklyje netoli Kijevo. 1941 m. naciai ten sušaudė daugiau kaip 30 000 žmonių. 2011 m. šia tema jau buvote parengusi reportažą laikraščiui „Frankfurter Allgemeine Sonntagszeitung“. Kieno plunksna geba geriau išmatuoti istorijos siaubą – žurnalistės ar literatės?
Tuomet gilinausi į miesto topografiją. Kėliau klausimą, kaip modernus žmogus gali susigyventi su minėtomis žudynėmis. Į jų vietą atvykstama metro, ten plyti parkas, einama pasivaikščioti. „Galbūt Estera“ buvo tolesnis bandymas tai suvokti. Nematau didelio skirtumo tarp tokio pobūdžio žurnalistikos ir literatūrinės prozos. Istorija, kurią papasakojau savo knygoje, tik pateikia kitą matymo perspektyvą.
Garbaus amžiaus moteris, apie kurios istoriją sukasi pasakojimas, buvo Jūsų prosenelė.
Vienintelis fiktyvus dalykas mano tekste yra tai, kad ji kalba vokiškai.
Esate ukrainietė, tačiau rašote vokiškai. Ar svetima kalba sukuria reikiamą distanciją, padedančią susidoroti su sudėtinga medžiaga?
Lengviau netampa. Vokiečių kalba neišlaisvina. Tai kažkas kita. Jei šią istoriją rašyčiau rusiškai, įgyčiau į ją vadinamąją moralinę teisę. Būtų aišku, kas yra kas: kas yra fašizmo gynėjai, o kas yra žydų tautybės aukos. Norėjau išvengti tokio praeities vertinimo. Ateities – taip pat. Vokiečių kalba sukuria šį nuotolį.
Ką turite galvoje, sakydama „nuotolį“?
Tai reiškia, kad nežinome, kam ši istorija priklauso. Kiekvienam skaitytojui teks atsakyti sau į klausimą, ar jis geba kaip nors ją priimti. Tai, kad šeimos istoriją norėjau papasakoti vokiškai, reiškia, jog įvyko tam tikri pokyčiai kalbinėje erdvėje. Kažkas buvo peržengta. Būtent to ir siekiu.
1999 m. drauge su vokiečiu vyru persikėlėte į savo šeimos budelių sostinę Berlyną. Ar Jūsų tėvams tai nesukėlė problemų?
Priešingai. Tėvai mano vyrą myli stipriau negu aš (juokiasi). Kai tuokėmės, šeimos draugas pasakė nepaprastai pompastišką sakinį: „Dabar Antrasis pasaulinis karas baigėsi“.
Daug kur rašoma, kad dėl Černobylio avarijos 1986 m. tėvai išsiuntė Jus iš Kijevo.
Nesąmonė. Pati išvykau į Maskvą. Mano tėvai iki šiol gyvena Kijeve.
Studijavote Estijoje ir JAV, Maskvoje apsigynėte daktaro disertaciją. Ar Berlyną vis dar matote atvykėlės akimis?
Berlyne gyvenu 14 metų. Atvykau čia sąmoningai. Mano vyras norėjo likti Maskvoje, tačiau aš norėjau į Berlyną.
Kodėl?
Pirmą kartą Berlyne apsilankiau 1995 m. Stovėjau Potsdamo aikštėje kaip Curtas Boisas iš Wimo Wenderso „Dangaus virš Berlyno“ (vok. Himmel über Berlin). Buvau pakerėta: miesto, jo tuštumos, žaizdų, netikrumo. Tragizmas dažnai nuveda neįtikėtino atvirumo ir laisvės link. Taip nutiko Berlynui.
Trumpam grįžkime į Klagenfurtą, kuriame Jums buvo įteikta Ingeborgos Bachmann premija. Ar apdovanojimas sustiprino Jūsų kaip rašytojos poziciją?
Geras klausimas. Niekada nevadinau savęs rašytoja. Galbūt taip vadintis galėsiu parašiusi dvi tris knygas. Tačiau tai, kad mano rašymo ir mąstymo būdas gali būti įvertintas tokiame konkurse, man padarė didelį įspūdį. Todėl, kad iš tiesų nežinau, kas šiuo metu esu.
Esate trečia iš eilės premijos laureatė, kuriai vokiečių kalba nėra gimtoji. Ką tai byloja apie literatūros tendencijas?
Mokytis vokiečių kalbos pradėjau būdama 27 metų. Ingeborgos Bachmann premija taip pat tėra dalis vokiečiakalbės literatūros. Antra vertus, pastebiu, kad į Vokietiją atvyksta didelė banga vadinamųjų negimtakalbių iš, tarkime, Lenkijos ir kitų kaimyninių šalių. Tokiu būdu susiformuoja nauja literatūrinė tėvynė. Ši situacija seniai pažįstama amerikiečių literatūrai. Labai įdomu, kad dabar tas pats vyksta su vokiečių kalba. Šiaip ar taip, sienos tarp literatūrų yra išgalvotos. Nėra sienų tarp literatūrų, sienos yra tik tarp kalbų.
Pagal užsienio spaudą parengė Lina Žukauskaitė