 |
Nuo 1962 mCtų kovo 27 diena minima kaip Tarptautinė teatro diena. Šios dienos proga kalbiname „cezario grupės“ aktorių Vytautą Kontrimą.
Kovo 27 dieną švenčiama tarptautinė Teatro diena. Ką Jums ji reiškia?
Lietuva mini Teatro dieną. Patiems teatralams tai yra svarbi šventė. Man pačiam įdomiausia yra, jei tą dieną mes turime spektaklį, esame ant scenos, vaidiname, mums ploja. Tokia būna mūsų šventė.
Kiekvienais metais Kultūros ministerija organizuoja ir bendrą teatralų šventę, kur vyksta „Auksinio kryžiaus“ apdovanojimai. Aš asmeniškai nesu linkęs į dideles iškilmes, man smagiau šią dieną būti scenoje su savo komanda.
Šiemet Teatro dieną planuoju praleisti Lietuvos edukologijos universitete su būsimais teatro mokytojais, kur organizuojama jauki ir šilta šventė. Tai jau tradicija tampantis dalykas.
Jūsų teatras „Cezario grupė“, vadovaujamas režisieriaus Cezario Graužinio, scenoje jau daugiau nei dešimtmetį. Kaip jaučiatės nuėję tokį kelią ir kokie Jūsų tolimesni planai?
Tikra tiesa, mes kartu jau daugiau nei dešimt metų ir aš labai brangu šitą laiką. Turime patirties, bet jaučiamės pakankamai švieži. Galime pasiūlyti savo susiformavusį nemažą repertuarą. Per tuos dešimt metų esame užsiauginę savo žiūrovų kartą, bet mus kažkaip atranda ir jaunimas. Labai džiaugiuosi, jog kiekvienas mūsų spektaklis yra labai skirtingas.
Pirmas mūsų spektaklis buvo mūsų magistro darbas, o režisierius Cezaris Graužinis, kuris su mumis daugiausiai ir dirba, buvo mūsų magistro kūrybinio darbo vadovas.
Šiandien kultūroje yra labai daug pasiūlos. Užtenka pasižiūrėti, kiek visko Vilniuje vyksta net paprastą darbo dieną. Pradedant nuo parodų, vakarėlių, koncertų, baigiant spektakliais. Kad išliktume ir turėtume savo spektaklius, į kuriuos ateitų žiūrovai, turime išlaikyti nemažą konkurenciją.
Šiuo metu, kol mūsų režisierius Cezaris Graužinis dirba Graikijoje ir stato spektaklius ten, mūsų teatro grupė kartu su Rolandu Kazlu repetuoja naują spektaklį pagal žymų japonų kūrinį „Tankumyne“.
Labai džiaugiuosi, jog Rolandas Kazlas sutiko su mumis padirbėti. Jis neabejotinai absoliučiai unikali asmenybė. Man nėra labai svarbu vaidinti tame spektaklyje, man labiau įdomu ateiti ir pažiūrėti, kaip jis organizuojamas, kadangi kiekviena repeticija su Rolandu vis kitokia. Jis turi labai daug idėjų. Šiuo metu vyksta įsiklausymas į tai, kaip jis mato, kaip jaučia, nes su Cezariu Graužiniu, su kuriuo mes esame pastatę tikrai nemažai spektaklių, mes jau turime bendrą kalbą, esame stipriai ir nė nereikia laiko gaišti tarpusavio suvokimams.
Repeticijose yra ne tik ieškojimas to spektaklio, kurį statome, bet ir ieškojimas to, kaip režisierius viską suvokia, jo kalbos atradimas. Rolandas Kazlas yra žmogus, turintis ypatingą humoro jausmą. Kartais iš jo išgirdus net paprastus dalykus galima imti leipti jokiais. Nors kartu jis yra ir labai rimtas, labai filosofiškas žmogus, kuris detaliai ir kruopščiai žiūri į savo darbą.
Šiuo metu turime privilegiją sau leisti daug repetuoti. Tai yra kaip R. Kazlas ir minėjo per repeticijas: „tai, ką mes čia darome, yra milijonierių prabangos laisvalaikis“. Nors iš to užsidirbti daug ir negali, aktorius turi laiko ieškoti, bandyti, kurti. Gali nubraukti ir vėl pradėti iš naujo.
Mūsų režisieriui Cezariui Graužiniui kiekvienas spektaklis yra kaip iššūkis. Jis lengvai galėtų sukurti tokių spektaklių, kurie būtų lengvai žiūrovų „vartojami“, tokie kasiniai, kurie duotų pelną, bet kiekvieną kartą, kai jis pasiūlo kokią nors naują medžiagą, mums būna nuostaba, kad to dar nedarėme. Kyla klausimas, kaip įveiksime, bet kažkaip įveikiame.
 |
Neseniai Nacionaliniame Dramos teatre galima buvo išvysti spektaklį „Drąsi šalis“. Koks tai spektaklis? Kas jo auditorija?
Tai spektaklis, kurį galėčiau pavadinti antidepresantu ir man yra didelis džiaugsmas apie jį kalbėti. Tam žmogui, kuris nejaučia pasitenkinimo kasdienybe, nejaučia gyvenimo džiaugsmo, manau, būtinai reikia pamatyti šį spektaklį.
Pačią spektaklio pjesę parašė mūsų režisierius Cezaris Graužinis. Tai yra jau ne pirmoji jo pjesė. Ji parašyta labai svarbiomis nūdienos temomis, taip įdomiai, taip gudriai, jog klausant nesupranti, kaip ima ir įvyksta toji geroji terapija. Netgi mums patiems vaidinantiems.
Tai yra stand up komedija, kai atsistoja žmonės scenoje, kurioje yra labai mažai arba iš viso nėra dekoracijų. Lieka tik siužetas, tik verbalika. Nemačiau nieko panašaus ir nemanau, kad kada nors ką nors panašaus sukursime. Žinau, jog šiandien vaidinsime šį spektaklį ir dėl to aš esu laimingas. Mums reikės scenoje numirti ir vėl gyventi.
Gerai yra tai, jog šį spektaklį suranda labai daug jaunimo, atvažiuoja mokyklos. Yra vietų, kur iš meilės gyvenimui, iš meilės Lietuvai, žmonės apsiašaroja. Ir ne dėl to, kad liūdna, bet dėl to, jog jautru.
Spektaklis „Drąsi šalis“ yra apie drąsią Lietuvą, joje gyvena drąsūs žmonės, kurie net ir užklupti sunkumų, nepabėga.
 |
Vilniuje tikrai netrūksta įvairių kultūrinių renginių. Įdomu būtų, jei pasvarstytumėte, koks yra šiandieninis teatro žiūrovas ir ko jam reikia?
Man atrodo, kad šiandieninis teatro žiūrovas yra labai įvairialypis. Yra teatro žiūrovų, kurie labai mėgsta kokį nors pastatą ir į spektaklius eina vien dėl jo. Teatras vis dar turi tokį žiūrovą, kuris eina į spektaklius tik tam, kad pasipuoštų, dar yra jaunas žiūrovas, kuris bijo teatro, kuris į teatrą eina labai atsargiai. Tas jaunas žiūrovas bijo liūdnumo, bijo teatro dulkių, bet vis vien užklysta. Yra žiūrovų, kuriems reikia meilės ir rokenrolo, jie eina tik į meilės komedijas, kad atsipalaiduotų. Tokių žiūrovų yra išties nemažai.
Mūsų spektakliuose pusė salės būna tokių, kurie ateina pirmą kartą, jie tikrina klimatą, apsižiūri, kas ta „cezario grupė“, o kita pusė yra tų, kurie jau pažįsta mus.
Aš tikiu, kad visada bus ir neišnyks žiūrovas, kuris nori pajausti. Ne tik išgirsti istorija, būti nustebintas, pasimėgauti tuo, kad atėjo į labai išreklamuotą spektaklį. Malonu dirbti tiems, kurie jaučia ir kurių akyse matyti, jog darome gerai.
„Cezario grupės“ misija yra kurti džiaugsmo teatrą. Kartais kalbėti rimtai ir tiesiai, kartais per aplinkui, bet visada apie gyvenimo džiaugsmą, kuris susideda iš paprastų ir jautrių dalykų.
O ką gali teatras, ko negali kiti menai?
Pats nuostabiausias dalykas, kad viskas vyksta gyvai ir tavo širdis į gyvai vykstantį dalyką visai kitaip reaguoja nei į kokį nors filmą. Filmai gali paliesti širdį, sužadinti vaizduotę, bet teatre viskas vyksta šiuo metu, mano nuomone, tai ir yra didžiausia teatro magija. Spektaklis niekada nesikartoja, aktoriai vis kitaip suvaidina, suimprovizuoja. Teatras leidžia pajausti tą nepakartojamą momentą, kuris yra tik čia ir dabar.
Bet tas stebuklas, kursi prasideda teatro salėje užgesinus šviesas, yra neišnykstantis, jis negali pasenti.
Buvo toks momentas, kai maniau, jog teatras kaip opera, užstrigs kažkokiame etape ir liks kaip istorinis teatras. Opera, baletas – jie egzistuoja, bet yra truputį užsikonservavę. Jiems būdinga tam tikra kalba, kuri susiformavo anksčiau, ir ligi šiol yra vartojama iš pagarbos tam laikui, kuris praėjo.
Nesvarbu, kokių technologijų yra prikurta ir kokių dar bus, matyti, jog žmonės yra ištroškę to gyvo pajautimo.
Esu girdėjęs dabartinių medicinos tyrimų išvadas, jog širdis turi visokių neįtikėtinų dalykų, apie kuriuos mes nė nenumanome. Norėdami apibūdinti žmogų, neretai sakome, kad jis nuoširdus, turi didelę ar atlapą širdį ir panašiai. Norėdami pasakyti, koks žmogus, matuojame jį jo širdimi, vertiname viską per širdį, bet ne per smegenis.
Yra tokia įdomi teorija, jog klausantis žmogaus, kai jis kalba ar dainuoja, nors mes tylime, mūsų balso stygos juda ir taip mes reaguojame į jį. Jeigu vokalo dėstytojas ruošia būsimuosius aktorius arba vokalistus, stengiasi kramtyti, kad neperimtų savo studento balso stygų virpėjimo. Tai fenomenalus dalykas. Aš manau, kad ir su širdimi, su emocijomis yra tas pats. Žiūri kokį nors spektaklį, ir jo perduodamos emocijos tave patraukia, tu jomis patiki, surezonuoja.
Būna, kai išeini iš kokio nors spektaklio, kuriame būna daug gero ir gražaus poetinio teksto, po to kurį laiką pačiam norisi kalbėti gražiai ir poetiškai. Jeigu yra spektaklis, kuriame yra labai daug judesio, tai ir tau norisi imti judėti.
Teatras – be galo senas menas, kurio šaknys siekia senovės medžiotojų ir žemdirbių apeigas, taip pat liaudies papročius. Pasaulis greitėja, viskas keičiasi. O kaip kinta teatras ir ar į gera viskas?
Aš galvoju, kad viskas pasaulyje vyksta spiralinius principu. Niekada negrįžti į tą pačią, bet visada grįžti į kokią nors panašią fazę. Šiuo metu žmonės yra atsivalgę gilaus teatro, jie nori paprastesnių ir mažesnių dalykų, mažiau įtampos smegenims, nes iš anksčiau jos jau yra daug sukelta. Tiesiog apdorojant visą gaunamą informaciją tos įtampos pakanka. Žmonės nori paprastesnių dalykų: valgyti paprastesnį, sveikesnį maistą, rengtis paprastesniais drabužiais, eiti į paprastesnius spektaklius. Net ir mene jie nori lengvumo. Tai nėra blogai, bet aš manau, jog kažkada bus ir kita fazė. Kaip po karo visada būna gilėjimas. Norėčiau, kad teatras nenupigtų. Išliktų jame ir kažkas kokybiško kitai naujai fazei.
Pati jauniausia karta, kuri auga teatre, yra vadinama nulio arba google karta, kurie nori labai greitai ir labai paprastai viską gauti. Iškyla koks nors klausimas apie Argentiną ar kokią kitą tolimesnę šalį – pagūglink. Jeigu nori dar pasižiūrėk į jutūbą. Nebereikia eiti į skaityklą arba klausti žmonių, kurie ten buvo. Dar neaišku, koks teatras jiems bus įdomus.
Man pačiam patinka toks teatras, kuris nesibaigia su spektaklio pabaiga, su scenos uždanga. Jeigu atrandu save tame spektaklyje, toliau virškinu, ir tas maistas man duoda energijos – tada gerai. Kai dirbu su studentais, aš jiems visada sakau, kad reikia stebėti save. „Pavartojęs“ kokį nors meną, turi pastebėti, ar tu pakilai ar nusileidai
Dar sakau, kad žmogus visada turi stebėti save, koks jis yra, kai bendrauja. Ar aš tik neigiu ar aš teigiu kažką, ar aš tik vartoju ar aš sukuriu, ar aš konfliktą keičiu pozityvu ar aš jį tik dar labiau pagilinu? Ir su spektakliais tas pats.
 |
Lietuva gali didžiuotis savo teatrų gausa, jų turime daugiau nei trisdešimt. Kaip lietuviškas teatras atrodo Baltijos šalių arba net viso pasaulio kontekste? Kas jam būdinga?
Šiuo metu teatre vyksta dideli pokyčiai, jis miksuoja. Daug įvairovės ir sunku apibrėžti. Bet tikrai žinau, jog Lietuvos teatro aktoriai yra geri. Gal čia lemia įtaka, jog turime vakarietiško laisvumo, bet nepamirštame ir senų kietų sistemų. Istorinė patirtis taip viską išdėsto, jog Lietuvoje yra galybė aktorių, kuriems norisi nusilenkti.
Lietuvos teatras iš tikrųjų nėra toks didelis, kaip gali atrodyti. Režisieriai vienur kitur stato, bet jie tie patys.
Mūsų režisierius Cezaris Graužinis, kuris dirba ir Graikijoje, Atėnuose, pasakojo, jog ten yra apie 800 teatrų. Va čia tai teatro tradicijos, likusios nuo Antikos laikų. Ir žmonės eina. Per metus ten parodoma galybė premjerų, vėliau jas be sustojimo rodo mėnesį ir nutraukia. Išrodo išrodo, žmonės plūsta ir tada vėl iš naujo. Jeigu žiūrėti į kontekstą, Lietuvos teatras yra pakankamai ramus: gauna finansavimą, arba negauna, stato, pastato, tie spektakliai eina ir eina. Man gražu, jog nėra tokio didelio ritmo. Jaunimas dar truputėlį šurmuliuoja, bet su amžiumi nurimsta.
Ar šiandien egzistuoja konstruktyvi teatro kritika?
Lietuvos teatro kritiką reikėtų sukritikuoti. Joje nėra išsamaus analizavimo, nagrinėjimo. Cezario Graužinio dekoracijos yra mizanscenos, išsidėstymas scenoje, apšvietimas, kostiumai ir muzika. Kritika turėtų pamatyti spektaklį, išrašyti jį, išnagrinėti. Dabartinis kritikas yra tik kartais net nepagrįstos nuomonės išsakytojas, o ne mokslininkas, bet juk kritika yra meno pažinimo ir užfiksavimo mokslas.
Ar vaidinant spektaklyje reikia visiškai atsisakyti savęs? Kas nutinka, kai aktorius susitinka su savo personažu? Ar būna, kad tenka kovoti?
Kova tarp aktoriaus ir personažo vyksta repeticijų metu iki spektaklio gimimo. Kiekvienas personažas leidžia kažką patirti: vienas leidžia išsirėkti, išsiskleisti, kitas yra subtilus, reikalauja specifinio humoro, dar kitas priverčia susikaupti. Kiekvienas personažas turi kažkokią spalvą, kažkokį vibravimą, kurį magišku būdu perduoda aktoriui.
Spektaklių pabaigoje po skirtingo vaidmens apima vis kitoks jausmas. Kartais išėjus iš teatro norisi nieko nesutikti, eiti vienam su pačiu savimi ir su tuo vaidmeniu, kurį atlikai. Yra vaidmenų, kuriuos atlikęs jautiesi kai po kokio gero sporto, kur esi truputėlį suprakaitavęs ir norisi toliau kažką aktyviai veikti.
Kažkada su režisieriumi esame kalbėję, jog spektaklis yra kaip bažnytinės mišios. Visi pradeda ir baigia melstis vienu metu, bet kiekvienas patiria savaip. Tu net nežiūri, kaip kitam sekasi, nes kai tu meldiesi, tu meldiesi sau.
 |
Keistuolių teatro aktorė Ilona Balsytė viename naujausių savo interviu minėjo, kad teatre turėtų būti mažiau konkurencijos. Kaip jūs manot, kas teatre yra varomoji jėga?
Jeigu konkurencija verčia kurti spektaklius tam, kad išgyventum ir uždirbtum pinigus, tada yra blogai. Konkurencija turėtų skatinti būti aktyviam ir originaliai kažką daryti, skatinti nesėdėti vienoje vietoje. Tada konkurencija bus gerai.
Aš džiaugiuosi, jog mūsų grupė turi galimybę ne taip smarkiai bėgti, nedaryti kažko labai skubotai, turime laiko paieškoti.
Viena žinau, ši profesija niekada nebus patogi patiems teatralams. Jei tu nesi valstybiniame teatre, niekada nesi garantuotas, kad ilgai galėsi būti scenoje, niekada nežinosi, kiek laiko tu būsi įdomus ir patempsi fizinį krūvį. Tai neturėjimas sandėrio iki mirties.
Šitaip per daug neprognozuodami ateities jau išdirbome dešimt metų. Tai gal ir nelabai daug, bet jaučiamės turintys patirties. Mes esame kaip vaikai, kurie savyje turi džiaugsmo, egzistuojančio būtent dabar. Vaikai nelabai rūpinasi, kaip bus toliau, jiems dabar šilta, jie dabar valgo, dabar žaidžia. Mes dabar žaidžiame teatrą, o kaip bus toliau – neaišku. Bet džiaugiamės ir mums gera.
Kalbino Birutė Grašytė