Šiuo metu Europos Sąjungos šalys diskutuoja dėl klimato kaitos tikslų iki 2030-ųjų, o tuo pačiu ir apie atsinaujinančios energetikos plėtros mastą. Lietuvoje šiuo metu sparčiausiai auga vėjo energetikos sektorius. Kokios jo perspektyvos Lietuvoje, kaip išspręsti vėjo elektrinių darbo nepastovumo klausimą, ar pagrįsti Danijos gyventojų skundai dėl sveikatos sutrikimų gyvenant šalia jėgainių – į šiuos ir kitus klausimus atsako Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto lektorius Martynas Nagevičius.
Pagal dabartinę Nacionalinę energetikos strategiją numatyta iki 2020 m. vėjo jėgainėmis pagaminti 500 MW elektros energijos, tačiau jau dabar yra išduoti statybos leidimai vėjo jėgainėms, kurios pagamins tokį kiekį elektros energijos. Ar tai jau yra riba antžeminėms vėjo jėgainėms ir reikėtų pereiti prie vėjo energetikos plėtimo jūroje?
Kauno technologijos universitetas su Energetikos institutu šiuo metu atlieka vertinimus, kiek Lietuvoje dar galima statyti sausumos vėjo jėgainių. Yra plėtrą ribojančių faktorių, tokių kaip fizinė vieta – neišeina statyti malūnų ten, kur nėra elektros tinklų, arba statyti didesnio galingumo jėgainių, nei tinklai pajėgūs priimti. Tačiau šie ribojimai gana menki, nes prie centrinių tinklų būtų galima prijungti keletą tūkstančių megavatų galingumo jėgainių.
Didesnis iššūkis – kaip subalansuoti vėjo jėgainių darbą. Jų bėda ta, kad esant stipriam vėjui jos pagamina daug elektros, o kai vėjo nėra, gamyba gerokai sumažėja ir reikia jas staigiai keisti kitais elektros gamybos būdais.
Kas padėtų subalansuoti? Šiuo metu tai padaryti padeda lankstus importas, nes kai vėjas pagamina daug elektros, sumažėja jos importas (daugiausia iš Rusijos ir Estijos. Pastebėta, kad kai Lietuvoje būna vėjingesnis laikotarpis, sumažėja elektros kainos rinkoje, nes sumažėja jos paklausa.
Kita subalansavimo galimybė yra Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė. Dabartinė jos bėda ta, kad esami keturi agregatai dirba arba visu pajėgumu, arba nevisu. Jie negali iš lėto mažinti arba didinti apkrovos. Dėl to būtina statyti penktąjį Kruonio elektrinės bloką, apie kurį jau kalbama daug metų ir kuris dirbtų moduliavimo režimu. Atsiradus penktam blokui visa elektrinė galėtų dirbti moduliavimo režimu.
Vėjo energetikos galimybės dar padidės nutiesus elektros tiltus su Skandinavija ir Lenkija. 850 MW elektros per metus yra pakankamai kukli versija, kiek šiuo metu Lietuvoje galėtume įrengti vėjo jėgainių. „Litgrid” elektros perdavimo operatorius rudenį pateikė savo strateginį planą iki 2020 m. Jame numatyta galimybė perduoti 800 MW galingumo vėjo jėgainių elektros energiją.
Vėjo energija nėra pastovi ir patikima, tačiau priklausoma nuo vėjo stiprumo ir krypties. Dažniausiai daugiausia energijos pagaminama naktimis ir šaltesniais mėnesiais, o ne tada, kai susidaro didžiausias elektros poreikis. Britai pareiškė, kad jiems reikėtų vis tiek statyti iškastinį kurą naudojančias elektrines, kad patenkintų elektros poreikį tada, kai vėjo jėgainės nedirba. Jie šiuo atveju renkasi branduolinę energetiką. Kaip sprendžiama ši nepastovumo problema?
D. Britanija yra sala ir tuo skiriasi nuo Lietuvos, nes turi labai silpnus ryšius su kontinentine Europa. Pas juos iš tiesų vienintelis būdas subalansuoti kintamą vėjo jėgainių darbą yra greitai galingumą galinčios keisti šiluminės elektrinės. Tačiau jie sėkmingai plėtoja vėjo energetiką jūroje ir šiuo metu turi stambiausią vėjo jėgainių parką Šiaurės jūroje.
Dabartinė Škotijos energetikos strategija numato 100 proc. elektros poreikio tenkinti iš atsinaujinančių energijos išteklių. Škotija yra vėjingas ir mažai apgyvendintas regionas, todėl tokie ambicingi planai yra įmanomi.
Mes esame kontinentinėje Europoje ir galime balansuoti energijos gamybą su gretimais rajonais. Danai jau pradėjo gaminti vėjo jėgainėmis daugiau elektros, negu reikia apsirūpinti patiems, todėl perteklių tiekia į Norvegiją. Norvegai tuomet naudoja mažiau elektros iš savo hidroelektrinių, jų rezervuaruose kaupiasi vanduo. Kai Danijoje nustoja pūsti vėjas, jie prisikaupusį vandenį paleidžia visu galingumu ir elektros užtenka sau bei danams.
Kai pabaigsime jungtį su Skandinavija, galėsime daryti tą patį, tad mūsų situacija skiriasi nuo D. Britanijos.
Esame įpratę, kad ES yra kaip vienas regionas, bet vertinant elektros sistemas šalys yra labai izoliuotos viena nuo kitos. Pavyzdžiui, į Vokietiją iš visų gretimų šalių būtų galima tiekti 12 proc. Vokietijos elektros poreikio. Kadangi integracija tokia maža, jiems tenka balansuoti energetikos rinką valstybės viduje. Jiems neišeina kaip danams ar mums ateityje balansuotis su gretimais regionais. Vokietija tą sprendžia lygiagrečiai vystydama ir vėjo, ir saulės energetiką. Paprastai šios dvi energijos gamybos rūšys gražiai kompensuoja viena kitą. Dažniausiai kai šviečia saulė, būna mažiau vėjuota, o kai pučia vėjas, būna apsiniaukę. Kiekvienoje šalyje energetikos klausimai sprendžiami vis kitaip.
Kinai dabar tiesa aukštos įtampos nuolatinės srovės kabelius, kurie gali perduoti elektrą tūkstančius kilometrų su kelių procentų nuostoliais, ir tokiu būdu integruoja visą vėjo gamybą.
Tad pirmi du balansavimo keliai – integracija su kitais regionais ir akumuliacija. Trečias kelias yra derinimas su saulės energetika, o ketvirtas – elektros vartojimo pritaikymas prie kintančios gamybos. Tai vadinamieji „Smart grid” – išmanieji tinklai. Airija yra pateikusi ES labai ambicingą planą iki 2020 metų 37 proc. elektros pagaminti iš vėjo. Jie planuoja priderinti elektros vartojimą prie gamybos. To neįmanoma padaryti šimtu procentų ir visai neturėti elektros, kai nėra vėjo, bet galima prisiderinti iš dalies. Išmaniųjų tinklų veikimo principą būtų galima paaiškinti taip: turite skalbiamąją mašiną, kuri gauna informaciją apie oro prognozes. Jeigu duodate jai laisvę, ar skalbti šiandien, ar rytoj, o skalbiamoji mašina mato, jog rytoj bus vėjuota diena, ji neskalbia šiandien, o palaukia iki rytojaus. Tokiu būdu iš dalies elektros vartojimas priderinamas prie gamybos.
Tačiau vokiečiai, pradėję uždarinėti atomines elektrines, kol dar atsinaujinanti energetika nespėjo išvystyti tokio galingumo, susidūrė su elektros stygiumi ir tą spragą pradėjo užpildyti rudąja anglimi kūrenamų šiluminių elektrinių energija, kuri yra pati taršiausia. Įdomu tai, kad rudosios anglies kasyklų pagrindinės savininkės yra švedų įmonės.
Rudoji anglis yra pakankamai pigus kuras ir kai yra maži anglies dioksido kaštai, t.y. apyvartinių taršos leidimų kainos, jiems apsimoka vystyti šią energetikos rūšį. Čia didžiausia problema ta, kad ES nesugeba susitarti dėl taršos leidimų sistemos griežtinimo. Jei jų kaina padidėtų, rudoji anglis būtų išstumta iš rinkos. Pastebėta, kad anglies deginimas Vokietijoje tiesiogiai susijęs su didėjančiu eksportu į gretimas šalis. Sausį-vasarį jie kaip tik darė tyrimus, kurių rezultatai rodo, kad kai sumažėja eksportas, lygiagrečiai labai stipriai sumažėja anglies elektrinių darbas. Tuo laikotarpiu santykinai padidėjo saulės, o sumažėjo anglies elektrinių gamyba. Iš dalies vokiečiai naudojasi proga, kad turi pigią vietinę anglį, o rinkoje apyvartiniai taršos leidimai yra pigūs, ir gamina pigią elektrą eksportui į gretimus regionus. Tad čia nėra tiesiogiai susiję su atsinaujinančia energetika ir viso sektoriaus pertvarka, o su bendra susiklosčiusia situacija ES energetikos rinkoje.
ES nusprendė išimti 900 mln. apyvartinių taršos leidimų iš rinkos iki 2020 m. Ko tikimasi pasiekti ir ar tai geras sprendimas?
Tuo siekiama sukurti apyvartinių taršos leidimų trūkumą, kad nors kažkiek pakiltų jų kaina. Deja, kaip rodo rinkos reakcija į tą sprendimą, kainos beveik nepadidėjo. Ši priemonė buvo per silpna. Reikalingas griežtesnis bendras ES susitarimas, o jį pasiekti sunku, nes daugumoje šalių yra skirtingos situacijos. Pavyzdžiui, lenkai labai protestuoja prieš apyvartinių taršos leidimų kiekio mažinimą, nes degina labai daug anglies. Tad kažin kokį sprendimą dėl anglies dioksido emisijų pavyks pasiekti.
Paprastai diskutuojant apie vėjo energetiką imamas Danijos pavyzdys. Tačiau Danijos piliečiai mato ne vien šviesiąją vėjo energetikos pusę. Nevyriausybinės organizacijos pradėjo vienytis prieš sausumos vėjo jėgainių plėtrą, nes ji kelia žemo dažnio triukšmą, neigiamai veikiantį žmonių miegą ir sveikatą. Tai vadinama Vėjo turbinų sindromu, kurį sukelia greiti oro slėgio svyravimai ir infragarso pulsacijos, kurios jaučiamos, o ne girdimos. Kuo daugiau vėjo jėgainių, tuo arčiau žmonių namų jos įrengiamos. Kaip spręsti šią problemą?
Žinoma, statyti elektrines kenkiant žmogaus sveikatai negalima. Šiuo atveju svarbiausia atlikti tyrimus, detalias studijas, kiek realiai vėjo energetika kenkia ir koks yra saugus atstumas nuo gyvenamųjų namų.
Pirmiausia, Danija yra labai tankiai apgyvendinta šalis ir ten beveik visos vėjo jėgainės stovi prie pat žmonių namų. Lygiai taip pat ir Anglijoje, nes nėra tiek laisvos vietos, pusės kilometro tarpo tarp pastatų, kuriame būtų galima statyti. Lietuvoje tai gerokai lengviau.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai žmonės greta namo stato privačią vėjo jėgainę, kuria gamina elektrą ir pinigus sau, nusiskundimų būna žymiai mažiau nei tada, kai pro langą matoma kito žmogaus ar valstybės vėjo jėgainė.
Danai tą bando išspręsti įpareigodami kiekvieną vėjo jėgainių operatorių atiduoti dalį savo akcijų žmonėms, gyvenantiems greta jėgainės, kad ir jie galėtų iš to uždirbti. Bet kuriuo atveju, jeigu tai tikrai kenkia sveikatai, toks pelno pasidalinimas problemos neišspręs, nes negalima leisti žmogui gadintis sveikatos dėl pinigų.
Tačiau reikia atsargiai žiūrėti į tuos nuogąstavimus – vykdoma didelė propagandinė veikla prieš atsinaujinančią energetiką, kokia ji bebūtų. Kalbant apie biomasės elektrines, iškart pradedama aiškinti apie džiunglių iškirtimą, vėjo jėgainėms prikišamos vibracijos. Arba, dar geriau, surandama magnetinių metalų kasykla Kinijoje, kurioje kasami metalai, skirti beveik visiems varikliams, o taip pat ir vėjo jėgainių generatoriams. Po to dedami dideli straipsniai, kad va kasyklų darbininkai Kinijoje suserga vėžiu (nes dirba be apsaugos), ar čia atsinaujinanti energetika, kai gadinama žmonių sveikata ir gyvenimo kokybė.
Bet vėlgi reikia turėti minty, kad vyksta didelė kova tarp tradicinės ir atsinaujinančios energetikos. Nereikia kenkti žmonių sveikatai, bet ir tikėti viskuo, kas atsiranda spaudoje apie blogį, susijusį su atsinaujinančia energetika. Didžiosios Europos energetikos kompanijos stipriai spaudžia Europos Komisiją, kad ši sumažintų atsinaujinančios energetikos ambicijas. Mat atsinaujinanti energetika mažina elektros rinkos kainas, ir įmonės, turinčios tradicines elektrines bei kasyklas, esant mažesnei kainai nebepadengia savo gamybos kaštų. Jų akcininkai patiria didelę žalą. Todėl jie visomis lobistinėmis priemonėmis stengiasi pristabdyti atsinaujinančios energetikos vystymąsi.
Galima sakyti, taip kaip tradicinės energetikos įmonės yra verslas, taip ir vėjo energetika Danijoje ar kur kitur yra verslas. Vėjo elektrinių savininkai irgi skatins savo verslą ir sakys, kad jėgainės niekuo nekenkia. Jų oponentai iš tradicinės energetikos tuo tarpu užsakinės tyrimus, nupirks gydytojus įrodinėti, kad kenkia. Kaip atskirti tiesą, ar atliekamos nepriklausomos studijos?
Taip, pasiskaitęs vėjo energetikos asociacijos tyrimus randu vienus rezultatus, o atsivertęs oponentų puslapį – kitokius. Reikėtų atlikti nepriklausomą stebėseną, tačiau tai irgi keblus klausimas. Buvo vienas ispanas mokslininkas, kuris sakė, kad sukūrę vieną „žalią“ darbo vietą sunaikiname dvi „rudąsias“ darbo vietas tradicinėje energetikoje. Jį visi smarkiai kritikavo, kol paaiškėjo, kad jis gauna pinigus iš tradicinės energetikos kompanijų. Atrodė nepriklausomas, o pasirodė, kad priklausomas. Europos Komisija galėtų imtis užsakinėti objektyvius vertinimus.
Iš dalies esate teisi, kad ir tradicinė, ir atsinaujinanti energetika yra verslas, o iš dalies jos skiriasi. Atsinaujinančioji energetika yra labai decentralizuotas verslas. Saulės, vėjo ir biodujų elektrinės priklauso dešimtims ir šimtams tūkstančių smulkių savininkų. Vokietijoje mažiau nei dešimt procentų atsinaujinančios energetikos priklauso didelėms kompanijoms. Visa kita priklauso kooperatyvams, individualiems savininkams. Tad šiuo metu tai yra demokratinė, decentralizuota energetika. Jų galimybės užsiimti lobizmu yra pakankamai mažos.
Galbūt vėjo jėgainės jūroje yra gera alternatyva prie netoli gyventojų statomiems malūnams sausumoje. Kokie yra jūroje įrengiamų vėjo jėgainių parkų privalumai ir kokios techninės kliūtys šiuo metu stabdo vėjo energetikos plėtrą Baltijos jūroje?
Neseniai Lietuvos teritoriniuose vandenyse buvo atlikas bendras vertinimo tyrimas, kokio galingumo vėjo jėgainių parką galime įrengti mums priklausančioje Baltijos jūros dalyje. Maksimalias galimybes įrengti vėjo jėgaines tyrėjai įvertino 7 GW. Toks skaičius būtų, jei statytume vėjo malūnus visur, kur tik jie netrukdytų laivybai, nestatant gamtos požiūriu jautriose vietose, kur gyvena nykstanti fauna, ir ten, kur labai gilu, arba prie pat kranto, kad netrukdytų kraštovaizdžiui. Visa tai atmetus būtų galima pagaminti 7GW elektros energijos per metus, o Lietuva dabar per metus sunaudoja 1-1,5 GW.
Tačiau įrengti vėjo jėgaines jūroje kainuoja žymiai daugiau. Brangiau kainuoja statybos, kadangi reikia dirbti jūroje, pamatai žymiai sudėtingesni, nes jėgainė dažniausiai remiasi į dugną. Jie turi būti atsparūs didelėms vėtroms ir bangoms, sūriam vandeniui (šiuo atveju Baltijos jūra palankesnė už Šiaurės jūrą, nes yra ne tokia sūri ir silpniau banguoja). Mums nereikia spręsti ir apledėjimo problemos. Taip pat reikia įrengti elektros linijas ir transformatorių, o visai lemia, kad vienas megavatas, įrengtas jūroje, kainuoja žymiai brangiau nei sausumoje. Dar atsiranda aptarnavimo problema. Esant audrai gali tekti laukti mėnesį, kol remontininkų komanda galės nuskristi ir pataisyti kokią nors sustojusią jėgainę ar visa pastotę. Kita vertus, jis greičiau atsiperka, nes prigamina daugiau megavatvalandžių. Jūroje vėjas pučia tolygiau ir daugiau. Tačiau kol kas elektros gamybos savikaina jūroje dar yra aukštesnė nei sausumoje.
Žiūrint į bendras tendencijas, jūros vėjo jėgainių pagamintos elektros kaina krinta žymiai greičiau nei vėjo jėgainių savikaina sausumoje. Tai lemia sparčiai didėjantis vieno bokšto jūroje galingumas. Danai praeitais metais sukonstravo patį didžiausią vėjo jėgainės bokštą jūroje, kurio vieno galingumas – 8 MW. Kuo didesnis bokštas, tuo vienas megavatas tampa pigesnis.
Kadangi Lietuvos teritoriniuose vandenyse vėjo jėgaines pradėsime statyti ne anksčiau kaip 2020 metais, tuo metu jų kaina, ko gero, bus susilyginusi su sausumos vėjo jėgainių kaina.
Daugiausia į vėjo energetiką Baltijos jūroje turbūt investuos užsienio verslininkai...
Praeitais metais su Lietuvos Atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacija bandėme propaguoti visuomeninio fondo įsteigimą, kur žmonių indėliai būtų skirti vystyti atsinaujinančios energetikos projektams. Pasirodo, Lietuvos žmonės bankuose yra padėję apie 35 mlrd. indėlių. Dar prisideda antros pakopos pensijų fondai. Jie investuoja dažniausiai į Kinijos ir Pietryčių Azijos fondus, skirtus tiems regionams vystyti.
Jei įsteigtume lietuvišką fondą, kuris būtų vėjo jėgainių jūroje savininkas, jis duotų grąžą tiems patiems lietuviams indėlininkams. Atsiranda psichologinis aspektas: jeigu žmogus gali pasirinkti tą pačią grąžą gauti investavęs į Lietuvos energetiką, mažindamas šalies priklausomybę nuo elektros importo, ar į kokius nors Kinijos projektus, greičiausiai žmogus pasirinks remti Lietuvos rinką. Žinoma, tokiam fondui reikalingos valstybinės garantijos, kad atsirastų žmonių pasitikėjimas, jog jų pinigų niekas neišgrobstys. Kol kas su šia idėja dar daužome galvas į sieną.
Kaip parodė norinčiųjų investuoti į saulės energetiką pikas, žmonės pinigų turi ir yra linkę investuoti į atsinaujinančią energetiką, tad manau, kad sukūrus palankias sąlygas, galėtume išplėtoti šį sektorių ir lietuviškais pinigais.
Labai svarbu kartu su vėjo energetika jūroje vystyti technologijų gamybą, kad būtų naudojama kuo daugiau lietuviškos produkcijos. Pavyzdžiui, kelių šimtų metrų ilgio bokšto transportavimas yra brangus ir jeigu jį reikėtų atplukdyti iš Anglijos ar Danijos, kainuotų labai daug. Būtų geriausia technologijas gaminti Lietuvoje, kad ir Klaipėdos ekonominėje zonoje, ir tiesiai iš uosto plukdyti. Jeigu būtų numatyta ilgalaikė programa, manau, atsirastų ir pasiūla.
Kadangi atsinaujinanti energetika sukuria naujas darbo vietas ir pridėtinę vertę, būtų logiška tą vertę kurti pačioje Lietuvoje, o ne kažkur kitur. Gamintojų po truputį atsiranda, bet jų reikėtų žymiai daugiau.
Ar konkrečiu mūsų šalies atveju nebus susipriešinimo, kad plėtojant atsinaujinančią energetiką darbo neteks tradicinės energetikos sektoriuje dirbantys žmonės?
Esame labai palankioje situacijoje, nes vertinant elektros energetikos sritį esame panašūs į Ruandą. Tuščia vieta. Tėra nuo sovietinių laikų paveldėtos neefektyvios elektrinės, kurios negali pakonkuruoti su importuojama elektra ir praktiškai nėra didelių politinių jėgų, trukdančių atsinaujinančiai energetikai vystytis, nes nėra iš ko būtų atimtas verslas. Pas mus daugiau vyksta diskusija tarp skirtingų nuomonių, koks ateities vystymo scenarijus yra palankiausias.
Ruandą paminėjau ne veltui. „Bloomberg new energy finance“ darė šios šalies energetikos ūkio vystymo analizę. Nelabai malonu sugretinti Lietuvą su trečiąja Afrikos šalimi, bet ten po visų genocido problemų tik keliolika procentų gyventojų turi elektrą. Po truputį jie tvarkosi, ekonomika vystosi ir valstybė nutarė, kad jiems reikia elektrifikuoti visą šalį. Apskaičiavo, kiek jiems kainuotų pastatyti tradicines elektrines ir nutiesti linijas, vadinasi, įdiegti dabartinio europinio tipo energetiką. „Bloomberg new energy finance“ apskaičiavo ir alternatyvų variantą, kiek jiems kainuotų iš karto pastatyti energetikos sistemą, 100 proc. paremtą alternatyviąja energetika. Ruanda galėtų naudoti vėjo, biodujų ir hidroenergetiką. Išėjo, kad tokią sistemą įdiegti pigiau nei įrengi tai, ką Europa naudoja dabar.
Turim šiokį tokį panašumą su Ruanda, kadangi vyksta ginčai, ar statyti atominę elektrinę, ar vystyti atsinaujinančią energetiką, bet šiaip ar taip yra didelis pasigaminamos energijos trūkumas. Mes neatimame darbo vietų, jeigu importuojame mažiau elektros ar dujų iš Rusijos.
Koks atsinaujinančios energetikos būdas, jūsų nuomone, turi didžiausią potencialą?
Žiūrint į tolimesnę perspektyvą, didžiausią potencialą turi saulės energetika. Jos savikaina kasmet mažėja po maždaug 15 ct. Jungtinėse Valstijose per ketverius metus vieno vato įrengimo kaina sumažėjo 60 proc. Pigimas vyksta panašiu tempu, kaip tam tikru laiku pigo kompiuteriai. Labai daug mokslinių centrų dirba toje srityje, atliekama daug tyrimų. Atsiranda visiškai naujos saulės energetikos koncepcijos. Pasižiūrėjus į tarptautinių patentų skaičių, saulės energetika absoliučiai dominuoja. Galima prognozuoti, kad pigimo tendencija išliks ir ateityje. Be to, saulės energetika sukelia mažiausiai išorinių trikdžių ir sunku rasti neigiamus efektus. Ateityje visa energetika turėtų būti pagrįsta iš saulės pagaminama elektra.
Kartais galvojama, kad Lietuvoje sąlygos saulės energetikai daug prastesnės nei, tarkime, pietų Europoje. Taip, iš dalies būna daugiau debesuotų dienų lyginant su šiaurės Afrika, tačiau yra ir privalumų. Pavyzdžiui, daug kas užmiršta, kad pas mus vasaros metu yra ilgesnės dienos. Norvegai padarė tyrimą, kad pas juos Bergene, visai šiaurėje, yra labai neblogos sąlygos saulės energetikai, nes vasaros metu visada šviečia saulė. Jie palenkia plokštes didesniu kampu į horizontą ir plokštės sukasi paskui saulę. Kita vertus, dabartinės technologijos paremtos puslaidininkiais. Saudo Arabijoje sudėtinga statyti saulės elektrines, nes esant aukštai temperatūrai, sumažėja puslaidininkių elementų efektyvumas. Didesnis efektyvumas mūsų platumose iš dalies kompensuoja debesuotumą. Taigi Lietuva turi neblogas perspektyvas.
Bendravo Monika Midverytė OFS