Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju.
Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.
Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“.
Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta.
Kiti skaitiniai: 2 Sam 7, 4–5 a. 12–14 a. 16; Ps 89; Rom 4, 13. 16–18. 22
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas
Įprastai mes nemėgstame vykdyti kitų žmonių įvairių paliepimų, įsakymų ar reikalavimų. Noriai juos vykdome tuomet, kai mūsų kas nors ima prašyti, kai mums ima siūlyti, tačiau nieko daryti neverčia. Priešingu atveju, mes iš pradžių tarsi susipainiojame savyje, nors dažnai ir įvykdome tai, kas mums yra įsakoma ar pavedama. Kartais galbūt priekaištaujame/burbame, kad kažkas supančioja mūsų laisvę, apriboja mus, valdo mūsų poelgius. Paklusnumo dvasioje įvykdome paliepimus, tačiau vidujai ne visada tam pritariame. Bet ar įmanoma kažkieno paliepimus suderinti su savąja valia? Ar žmogus gali būti paklusnus tuo pat metu tiek savo išorėje, tiek ir viduje? Neabejotinai taip! Tai įgyvendinti mus šiandien moko dienos globėjas – šv. Juozapas. Evangelija tvirtina, kad Juozapas „padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta“ (Mt 1, 24). Kažin iš kur gi jame toks ypatingas patiklumas ir pasitikėjimas? Tokios Juozapo laikysenos šaltinis, tai tikėjimas – gilus, begalinis, visiškas. Neabejotinai Juozapo didingumas išplaukia iš neįprasto jo klusnumo, o visų pirma klusnumo Dievui.
Kaip gi mums, šių laikų krikščionims, derėtų sekti šv. Juozapu? Galbūt taip kaip jis turėtume būti paklusnūs savo dvasioje. Galbūt turėtume labiau pasivesti Dievui. Galbūt labiau turėtume skaitytis su Dievo valia. Galbūt mumyse pernelyg mažai suvokimo, jog viskas, kas yra gera, kas atitinka Dievo valią, mus tik dar labiau prie Jo priartina. Galbūt per mažai tikime, kad viskas ką paklusnumo dvasioje įvykdome, turi savąją prasmę, tačiau kurios vieną ar kitą gyvenimo akimirką mes paprasčiausiai nepastebime arba dar neįžvelgiame...
Garsus vokiečių filosofas Georgas Hėgelis teigė, jog „paklusnumas yra visokios išminties pradžia“. Galbūt iš tiesų būti išmintingu reiškia būti paklusniu. Tam, kad būtume paklusnūs, neabejotinai reikia išmokti klausyti ir įsiklausyti. Tikriausiai mumyse kartais per mažai yra būtent šio gebėjimo. Kiek daug mes kalbame, patarinėjame, o kartais visgi pakanka tiesiog klausyti. Būtent tokios laikysenos pavyzdys ir yra šv. Juozapas. Tylus, išliekantis tarsi šešėlyje, be jokio nereikalingo garsumo. Evangelijose apie jį kalbama labai mažai, tačiau išganymo plane jo vaidmuo yra pakankamai didelis. Jis tapo tinkamu globoti netgi patį Dievo Sūnų. Neabejotinai tai tapo įmanoma jo nuolankaus ir išmintingo klusnumo bei tvirto asmeninio tikėjimo dėka.
Tad melskime šiandien mūsų artimiesiems ir sau patiems gyvo tikėjimo, tokio, kokį turėjo šv. Juozapas. Jo užtarimo dėka melskime brandaus tikėjimo. Tikėjimo be jokios baimės ar abejonės šešėlio, tačiau kartu paprasto, klusnaus ir nepajudinamo tikėjimo...
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
