 |
| Verkianti moteris. Iš ciklo Lietuva. 1962 |
„visada norėjau ir noriu pasakyti ką nors keista, tragiškai keista, sunkiai, negražiai keista“, rašė Vincas Kisarauskas sau pačiam, t.y., įvadą savo monografijai, „kurios niekas niekur nežada, neplanuoja ir nesiruošia leisti“.
Dailininko kūryba nuo pat jos ištakų, pirmųjų tapybos, grafikos kūrinių, piešinių, eskizų, koliažų ir asambliažų liudijo apie į Lietuvos dailę ateinančią didelę meninę jėgą, brandinančią stiprų kūrybinės aistros užtaisą sovietmečio dailės poligone, laužančią socrealizmo uždėtas taisykles, netelpančią į jokius sistemos rėmus. Pirmoji Kisarausko personalinė paroda LTSR rašytojų sąjungos klube 1962 m. buvo įvykis, tikras sprogimas lyrinių, dekoratyvių peizažų ir ilgesingų figūrų tapybos apsuptyje, o jo iliustracijos Juliaus Janonio vaikiškam eilėraščiui „Poklius tykoja kasdieną” (1960) pateko po aštrios kritikos presu.
Žodžiai „tragiškai keista, negražiai keista“ gali būti viso Kisarausko kūrybos kelio raktažodžiai, nusakantys ir jo paties gyvenimo įtampas, patiriamas iš sovietinės sistemos kontrolės mechanizmų. Jo kuriamo meno kalba griovė nušlifuotas, dekoratyvios tapybos formules, buvo lyg pirmykštis, nevaržomas jausmų protrūkis, barbariškas šauksmas ir judesys, lyg laukinis formos ir spalvos gausmas, nerimastingai sklindantis iš kiekvieno jo sukurto vaizdo ar fragmento. Kūrybos principu tapo suvokimas, kad „nėra menui taisyklių“. Tragiško likimo buvo ir jo vaizduoti herojai bei temos: karalius Edipas, Antigonė, sūnus palaidūnas, Ikaras, Kristus, riteriai. Po drąstiškai sulaužytų, ištąsytų kūnų formomis, žinoma, slėpėsi ir pokario partizanų likimai, motinų skausmas, nakties tamsos baimė, netekties liūdesys.
Parodoje pristatoma ankstyvoji Kisarausko kūryba, tapyba ir grafika, apimanti jo paskutinius studijų metus XX a. 6-ame deš. ir siekianti 1966 m., kai Kisarauskas dalyvavo Respublikinėje jaunųjų dailininkų parodoje. Ankstyvojoje kūryboje būtent ir sprogsta formos ir spalvos užtaisas, trykšta nevaržomas siekis užvaldžiusias idėjas iškloti į aktyvias vaizdų struktūras. Jose randi daug šiurkštumo, gaivališko judesio, energijos, vitališko atstangumo. Kartu regi ir savotišką formos „logiką“, jos „taurumą“, autoriaus žinojimą ir kultūrą, kaip į tas formas įlieti prasmės ir tikrumo. Ankstyvoji kūryba, be to, atskleidžia ir plastinės raiškos pokyčius, vaizduose vis dažniau atsiranda galingos linijų armatūros, kapotų formų konstruktai, suveržiantys figūras, daiktus, erdvę. Kompozicijai pirmenybę teikęs dailininkas surado autentišką ir savomis taisyklėmis grindžiamą kalbos būdą – ryškų, įsimenantį, be jokių „pardon“. O po ankstyvųjų darbų atėjo laikas ir drąsioms įžambinėms, pasvirusioms, krentančioms figūroms, tapyboje suskambo aštrūs geltonų, violetinių, žalių spalvų kontrastai. Sprogimo galia tęsėsi.