 |
| Režisierius Johnas Fordas. Nuotraukos šaltinis www.moirasthread.blogspot.com/ |
Amerikiečių kino režisierius, „didžiojo nebylio“ amžininkas Johnas Fordas, kurio 120-ąsias gimimo metines kinematografijos pasaulis minėjo vasario 1-ąją, Holivudo olimpe užima išskirtinę vietą. Tai neabejotinai garsiausias amerikietiškų mitų kūrėjas klasikinio kino istorijoje, anksti suvokęs kinematografijos prigimtyje slypinčias galimybes, leidžiančias ne tik milijonus žiūrovų užburti kino magija, bet ir gerokai praplėsti dar antikinės mitologijos pagimdytų archetipų galeriją.
Tik gerai supratus savo tautos tradicijų suformuotas vertybes buvo įmanoma jas padaryti bendražmogiškas. Šį išties titanišką darbą J. Fordas atliko per trumpą laiką praktiškai vienui vienas. Jo filmai – tikra kino antologija, kurioje aukščiausias postamentas tenka vesternui, bene originaliausiam ir specifiškiausiam kino žanrui, neatsiejamam nuo garsiosios „amerikietiškos kokybės“, kurią, kaip mėgsta pokštauti patys amerikiečiai, tobulai įkūnija Žmogaus teisių deklaracija, coca-cola, Walto Disney’aus animaciniai personažai ir Guinnesso rekordų knyga. Amerikietiškose tradicijose, šventai sergstinčiose 1776 m. idealus, galime rasti svarbiausias vesterno temas ir pagrindinius herojus.
Jis filmavo vesternus
Nors tarp 144 J. Fordo sukurtų filmų (žr. www.imdb.com) pasitaiko skirtingų žanrų kūrinių, režisierius visą gyvenimą prisistatinėjo taip: „Esu Johnas Fordas ir filmuoju vesternus.“ Jo autoritetas kino pasaulyje buvo didžiulis. Knygos „Kino istorija“ autorius Davidas Parkinsonas teigia, kad „J. Fordas statė itin sentimentalius ir konservatyvius filmus, dažnai net primindavo Davidą Griffithą, tačiau jis paveikė tokius skirtingus filmų kūrėjus, kaip Sergejus Eizenšteinas, Akira Kurosawa, Ingmaras Bergmanas“. Orsonas Wellesas, kartą paprašytas išvardyti tris jam didžiausią įtaką padariusius režisierius, atsakė: „Tai trys senieji meistrai – Johnas Fordas, Johnas Fordas ir Johnas Fordas.“
J. Fordas priklausė pirmajai kino vesternų kūrėjų kartai. Jis ne tik įteisino šį ilgai „nekilmingu“ vadintą žanrą, bet, nuolat šlifuodamas jo struktūrą, suteikė jam aristokratiško kilnumo ir filosofinės gelmės.
Tikroji J. Fordo pavardė Seanas Aloysius O’Fearna išduoda jo airišką kilmę. Su tokia sunkiai ištariama pavarde Amerikoje karjeros nepadarysi. Tai supratęs būsimas režisierius pasivadino lakoniškai – Johnu Fordu (iš pagarbos mėgstamam britų poetui ir dramaturgui (1586-1639). Dėl silpnos sveikatos Johnas nepakliuvo į Karo laivyno akademiją. Taip Amerika neteko kadrinio karininko, bet užtai gavo dar vieną šią šalį garsinusį genijų.
Ankstyvuosiuose filmuose apdainavęs pirmųjų persikėlėlių į Vakarus džiaugsmus ir rūpesčius, režisierius punktyru nužymėjo svarbiausias temas, kurias nuosekliai ir skrupulingai plėtojo toliau: naujų žemių panaudojimo specifika, žmonių pasiaukojimas ir solidarumas, pergalės džiaugsmas ir nusivylimo kartėlis, nuoširdus tikėjimas, kad visus išmėginimus su kaupu kompensuos būsimos Amerikos didybė ir grožis. Pirmasis režisieriaus šedevras „Geležinis žirgas“ (1925 m.) – epopėja apie „Union Pacific“ geležinkelio linijos tiesimą – tuo metu stebino ne tik trukme (2 val. 30 min.), bet ir sunkiai įsivaizduojama prabanga. Į Nevados valstiją filmuoti autentiškoje aplinkoje J. Fordas išvyko lydimas keturių tūkstančių statistų ir techninių darbuotojų. Vietoje pasisamdė daug pigios darbo jėgos – tūkstantis kinų darbininkų pastatė du medinius miestus, kurių pastatai naudoti kaip dekoracijos filmui ir administraciniai bei gyvenamieji namai. Tokiai armijai valgį gamino šimtas virėjų, o intelektualinius poreikius ir elementarų smalsumą tenkino specialiai čia leidžiamas dienraštis. Dar režisieriaus dispozicijoje buvo ištisas kavalerijos pulkas, kurį atsiuntė geru rezultatu suinteresuota karinė vadovybė. Net tikrų indėnų filmavimo aikštelėje buvo apie 800.
Šalia kelių šimtų išgalvotų personažų „Geležiniame žirge“ pasirodė keletas istorinių asmenybių – šešioliktasis JAV prezidentas Abrahamas Lincolnas, prerijų siaubas kapitonas Williamas Cody, pramintas Bafalo Bilu, ir legendinis avantiūristas Bilas Hikokas. Neribotos galimybės ir praktiškai nevaržomi įgaliojimai J. Fordą pavertė ne tiek dirigentu, sumaniai tvarkančiu chaosą ir šurmulį, kiek vyriausiuoju karo strategu, mobilizuojančiu jėgas naujiems žygiams, kurių svarbiausias tikslas – ištaisyti visas istorines klaidas (bent jau ekrane).
„Diližanas“
Šauniai susidorojęs su iškilusiomis problemomis režisierius šią aukso gyslą paliko savo pasekėjams, o pats pasinėrė į visai kitą kiną, kur patetiškos masinės scenos negožė iš minios išplėšto veikėjo dramos. Vienas po kito ilgėjo J. Fordo šedevrų sąrašas. Garsusis „Diližanas“ (1939 m.) tapo dar vienu chrestomatiniu kūriniu, net, galima sakyti, vesterno etalonu. Šis kamerinės dramos ir epinio pasakojimo derinys, anot istorikų, pasaulinį kiną paveikė ne mažiau nei visas vokiečių ekspresionizmas. „Diližanas“ primena tobulą ratą, kuris bet kurioje padėtyje išsaugo pusiausvyrą ant savo ašies“, – taip filmą gražiai apibūdino Andre Bazinas.
Keista, bet stambiausių Holivudo kino studijų šeimininkai geriausiu pasaulyje vesternu vėliau praminto „Diližano“ visai netroško priglausti po savo sparnu. Įtakingas prodiuseris Davidas O. Selznickas (tuomet vadovavęs didingam kino projektui „Vėjo nublokšti“) J. Fordo pasiūlymą sukurti dar vieną klasikinį vesterną sutiko su panieka, tad režisieriui neliko nieko kito, kaip kreiptis į nepriklausomą kino studiją „United artists“, kurią dar 1919 m. įsteigė Charlie’is Chaplinas, D. Griffithas, Douglas Fairbanksas ir Mary Pickford.
Praktiškąjį D. O. Selznicką nesunku suprasti – vesternas ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jau nebuvo populiarus, pats J. Fordas tokių filmų nekūrė nuo 1926 m. Be to, „Diližano“ scenarijuje atsirado daug visiškai naujų dalykų. Visų pirma J. Fordas stengėsi atsisakyti ankstesniems vesternams būdingo charakterių šabloniškumo. Beveik visi filmo veikėjai (išskyrus piktadarius indėnus) pavaizduoti taip, kad atsiskleistų visai kita jų žmogiškoji pusė. Štai per indėnų teritorijas į Lordsburgą diližanu (kažkas jį pavadino laukinių vakarų Nojaus laivu) keliaujantys personažai charakterizuojami atsisakant tradicinio vaizdavimo viena spalva. Bankininkas Geitvudas (aktorius Bertonas Churchillis) pasirodo esąs melagis ir sukčius, dievobaimingas komivojažierius Pikokas (aktorius Donaldas Meekas) spekuliuoja alkoholiu, visų niekinama prostitutė Dalas (aktorė Claire Trevor) yra auksinės širdies moteris, sielvartaujanti dėl pražudyto savo gyvenimo. Kortų sukčius Hatfildas (aktorius Johnas Carradine’as) mirtino pavojaus akimirką tampa tikru riteriu, savos gyvybės kaina apginančiu damą, pajuokų objektu ilgai laikytas prasigėręs daktaras Bunas (aktorius Thomas Mitchellas už šį vaidmenį apdovanotas „Oskaru“) reikalui esant atskleidžia ir savo profesionalumą, ir nuoširdų žmogiškumą. Kilnumą finale pademonstruoja net šerifas Kerlis Vilkoksas (aktorius George’as Bancroftas), paleidęs į kalėjimą gabentą prasikaltusį kaubojų Ringą (aktorius Johnas Wayne’as) – taip šis įstatymo sergėtojas duoda šansą iš naujo atgimti vienas kitą pamilusiems Ringui ir Dalas.
Naujos vesterno korektyvos
Vėliau paties sukurtą nepriekaištingą klasikinį stilių J. Fordas pradėjo puošti barokine ornamentika ir padovanojo pasauliui dar kelis reikšmingus vesternus, kuriuose taip pat buvo naujų korektyvų. „Mano brangiojoje Klementinoje“ (1946 m.) legenda apie šerifą Vajetą Erpą (jį vaidino režisieriaus mylimas aktorius Henry Fonda) įgavo psichologinės gelmės, o išorinės dinamikos stygių kompensavo kontrastinga aistros ir pareigos drama. Filme „Apačių fortas“ (1948 m.) žiaurus pulkininkas (vėl H. Fonda), vedantis karius į tikrą pražūtį, padaromas narsumo simboliu, kad tik, gink Dieve, nenukentėtų kariuomenės prestižas ir nuo purvo dėmių saugoma mitologija. Ko gero, amerikietiškuose vesternuose niekas anksčiau už J. Fordą nėra taip griežtai pasmerkęs JAV kavalerijos už brutalius išpuolius prieš indėnus.
„Daug buvo žmonių, kuriuos mes garbinome kaip didvyrius, nors puikiai žinom, kad jie tokie nebuvo. Bet kiekvienai šaliai naudinga turėti didvyrių, kuriais būtų galima didžiuotis.“ Šis J. Fordo pastebėjimas byloja apie režisieriaus santykį su jo susikurtu mitu. Viena garsiausių frazių, gerai atspindinčių tokią nuostatą, yra ši: „Kai legenda tampa faktu, paskelbkite legendą.“ Šitie žodžiai ištariami vėlyvajame J. Fordo vesterne „Žmogus, kuris nužudė Libertį Velansą“ (1962 m.) – savotiškoje didžiojo menininko gulbės giesmėje. Skaudžiai paveiktas Amerikos prieštaravimų ir sąmoningų pa(si)klydimų, J. Fordas šiame filme priešpaskutinį kartą koreguoja savo mitus. Jau neliko nei jėgų, nei noro nepastebėti, kad europiečiai į prerijas atnešė ne tik tvarką bei įstatymus, bet ir didmiesčių civilizaciją, naikinančią taip ilgai puoselėtus mitus ir legendas. Senųjų laukinių vakarų nebėra. Legenda apie žmogų, nužudžiusi Libertį Velansą, netaps mitu ir nebus išsaugota ateities kartoms. Laukiniai vakarai pasmerkti mirčiai, ir visos legendos žus kartu su jais.
„Apačių fortas“ visgi davė Amerikai didvyrių (tegu ir su minuso ženklu), o po keturiolikos metų sukurtas „Žmogus, kuris nužudė Libertį Velansą“ juos palaidojo kartu su tradicijomis bei pačia Amerikos dvasia. Skaudus, nors ir pavėluotas praregėjimas. Bet, kaip sakoma, geriau vėliau negu niekad. Paskutiniajame vesterne „Čejenų ruduo“ (1964 m.) režisierius stoja indėnų pusėn, nes jaučia kaltę už tai, kad ne kartą laukinių prerijų gyventojus rodė tik kaip civilizacijai priešišką jėgą. Šiame filme vaizduojamas čejenų genties ryžtas nuo bado mirties Oklahomos rezervatuose bėgti į gimtąsias vietas Vajomingo valstijoje. 1500 mylių trukusią didvyrišką kelionę spauda pateikė kaip dar vieną laukinių indėnų karą prieš „tikrus“ amerikiečius, nors J. Fordas šį karinį konfliktą baigia optimistiniu finalu, kuriame JAV administracijos atstovas su maištingųjų indėnų vadu surūko taikos pypkę ir leidžia jiems apsigyventi ten, kur nori. Tokią atomazgą realios politikos šalininkai dabar pavadintų pateisinamu kompromisu.
Politikos verpetuose
Pasakojimas apie J. Fordo kūrybą be jo ne mažiau reikšmingų filmų, nepriklausiusių vesterno žanrui, būtų neišsamus. Istorinė drama „Škotijos karalienė Marija“ (1936 m.), sukurta pagal dramaturgo Maxwello Andersono pjesę, pasakoja apie valdovę, kurią škotai karūnavo, kai ši buvo vos metukų. Vėliau ji tapo Prancūzijos karaliene (kaip silpnavalio karaliaus Francisko II žmona). J. Fordo filme pasakojama istorija, kai tapusi našle Marija Stiuart inkognito grįžo į Škotiją ir, padedama katalikybę išpažįstančių aristokratų, pareiškė pretenzijas į Anglijos sostą. Dar vieną kelią į politinio olimpo viršūnes J. Fordas parodė filme „Jaunasis ponas Lincolnas“ (1939 m.). Juo į Baltuosius rūmus žengė būsimas JAV prezidentas A. Lincolnas, karjerą pradėjęs Ilinojaus valstijos Springfildo mieste. Čia jis dirbo advokatu ir už principingumą gavo Sąžiningojo Eibo pravardę. Pirmoji reali jauno teisininko pergalė panaši į detektyvinio romano siužetą – A. Lincolnas ne tik išgelbsti du nekaltus jaunuolius nuo linčo teismo, bet ir pats suranda tikrą nusikaltėlį.
Dabar žiūrint „Jaunąjį poną Lincolną“ gal ir ne taip akivaizdu, bet tada žmonės matė aiškias paraleles, šį personažą siejančias su anuometiniu prezidentu. Tai pastebėjo ne tik amerikiečiai, bet ir šį filmą mėgęs rusų režisierius S. Eizenšteinas. Straipsnyje „Pono Fordo ponas Lincolnas“ rusų kino genijus rašė: „Stojusio ginti du nekaltus berniukus... kuklaus advokato liūdnose akyse, kuriomis į fanatikų minią žvelgia Henris Fonda, yra kažkas, kas primena išmintingą žvilgsnį, kuris po daugelio metų Baltuosiuose rūmuose taip pat nemirksėdamas žvelgs į naują beprotybės ir fanatizmo veidą... Ir čia, už Lincolno paveikslo, sukurto J. Fordo ir H. Fondos meistriškumo, iškyla dar vienas humanisto ir demokrato Franklino Delano Roosewelto veidas.“
Su F. D. Roosewelto laikų realijomis susiję dar dviejų iškilių J. Fordo filmų siužetai. 1940 m. režisierius ekranizavo ką tik parašytą Johno Steinbecko romaną „Rūstybės kekės“. Ir knygoje, ir filme pasakojama apie paprastų žmonių likimus paveikusios Didžiosios ekonominės depresijos pasekmes, kurios privertė Džoudų šeimyną palikti savo rančą sausros apimtoje Oklahomoje ir sukrovus į automobilį visą turtą išvykti Kalifornijon. Pakeliui į pažadėtąjį rojų dvylika filmo herojų apsistoja benamių stovyklose, laidoja senelius pakelėse, dalijasi vienintele sriubos porcija, patiria vergų ir streiklaužių dalią, susiduria su policininkų lazdomis ir kulkomis. Bet net ir šią žemiškų kančių epopėją J. Fordas baigia optimistiniu akcentu, kai po patirtų vargų vyriausioji Džoudų šeimos atstovė pasako: „Mes tapome žmonėmis. Ir tokie būsime visada.“
Žmonėmis bando išlikti ir „Tabako kelio“ (1941 m.) herojai, susidūrę su sunkiai išsprendžiama problema. Džordžijos valstijoje netoli Savanos upės visiškame skurde gyvenanti Lesterių šeima, kad galėtų išmokėti metinę rentą už savo žemę, privalo žūtbūt surasti šimtą dolerių. Priešingu atveju ji už skolas atiteks bankui.
Dėl rūstaus beveik dokumentinio stiliaus ir dramatiškus siužetus persmelkiančios užuojautos pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems šiedu filmai tikrai nusipelnė būti vadinami tradicinio socialinio realizmo šedevrais.
Geriausiai J. Fordo kūrybą, pasirodo, įvertino ne tėvynainiai amerikiečiai, bet jaunieji kolegos prancūzai, Mokytojo atradimus pritaikę savo „Naujosios bangos“ filmuose. Visų jų kinematografinė evangelija prasideda žodžiais: „Pradžioje buvo Johnas Fordas...“
„J. Fordas galėtų būti apdovanotas prizu už „nematomą“ režisūrą, – sakė vienas jo gerbėjas Francois Truffaut. – Nuostabiai lengvai jis mokėjo prajuokinti žmones ir ašarą išspausti. Tik viena jam niekada nepavyko – priversti publiką nuobodžiauti.“
