 |
Šv. ses. M. Faustina Kovalska. Dienoraštis: Dievo gailestingumas mano sieloje. Iš lenkų kalbos vertė Inga Buškutė. Vilnius: katalikų pasaulio leidiniai, 2014. – 472 p.
Tai antrasis šventosios Faustinos Kowalskos dienoraščio „Dievo gailestingumas mano sieloje“ lietuviškas leidimas, kuriuo skaitytojus nudžiugins Katalikų pasaulio leidiniai, nuo pirmojo šios knygos pasirodymo lietuvių kalba praėjo kone dešimt metų. Viename paskutinių įrašų Faustina perteikia tokius Jėzaus žodžius: „Nieko daugiau nedaryk, tik tai, ko iš tavęs trokštu, ir priimk viską, ką tau duoda mano ranka; stenkis gyventi rimtyje, idant girdėtum mano balsą, kuris yra toks tylus, kad jį gali girdėti tik susikaupusios sielos.“
Būtent tokia susikaupusi siela ir buvo Dievo gailestingumo apaštale tituluojama Helena Kowalska. Gimusi skurdžioje ir pamaldžioje valstiečių šeimoje Glogoviecų kaime, Lenkijoje, 1905 metais, jau septynerių, ji suprato pašaukimą būti vienuole, tačiau Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyno Varšuvoje slenkstį peržengė tik būdama dvidešimties. Ten ji pradėjo postulatą, gavo vienuolinį Marijos Faustinos vardą. Išore niekuo nesiskyrė nuo kitų seserų – vykdė savo pareigas, laikėsi vienuolyno regulos, pakluso vyresniajai, tačiau jos dienoraštis, su kuriuo turime galimybę susipažinti, atskleidžia dvasinio šventosios gyvenimo gelmę.
Paradoksalu tai, kad Faustina Kowalska nebuvo baigusi nė pradinės mokyklos, o štai 2011 metais septyni kardinolai kreipėsi į tuometinį popiežių Benediktą XVI, prašydami pradėti jos paskelbimo Bažnyčios daktare už indėlį į teologiją procesą. Kuo ypatingas itin paprasta kalba užrašytas tekstas, kuriame nerasi nei giliamintiškų svarstymų, nei geležinės argumentacijos logikos, nei polemikos su kitais teologais? Tai ne šv. Tomo Akviniečio traktatas, o tikrų tikriausias dienoraštis, kuriame surašomi dienos džiaugsmai bei rūpesčiai. Kaip rašoma pratarmėje pirmajam dienoraščio leidimui, skaitant jame išdėstytą mokymą svarbu prisiminti, jog į filosofus Dievas prabyla filosofine kalba, o į kitas sielas – paprasta, jiems suprantama kalba – kad mažutėliams apreikštų tai, kas paslėpta nuo išmintingųjų.
Dienoraščio skaitytoją gali sudominti įvairūs aprašomi vienuolinio gyvenimo aspektai, maldos praktikos, tačiau įdomiausia skaityti Jėzaus žodžius, kuriuos Faustina raportuoja, vykdydama jai patikėtą misiją – skleisti žinią apie Dievo gailestingumą. Iš pradžių ir vienuolyno vyresnioji ir vis besikeičiantys jos nuodėmklausiai skatino ją atsargiai vertinti pokalbius su Jėzumi, ištirti, ar tai nėra tik iliuzija. Daugiausia palaikymo Faustina sulaukė Vilniuje iš paskirto dvasios tėvo pal. kunigo Mykolo Sopočkos, kuris reikšmingai prisidėjo, kad 1934 metais būtų nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, ir skatino ją užrašyti vidinius išgyvenimus. Kaip pats užsiminė viename laiškų, tuo metu dėstė kunigų seminarijoje, Stepono Batoro universitete, dėl to neturėjo laiko klausytis jos ilgų pasakojimų – patarė vienuolei užrašinėti viską į sąsiuvinį ir kartkartėmis duoti jam peržiūrėti.
Tačiau šventoji Faustina ne kartą Dienoraštyje mini, jog rašyti ją skatino ne tik nuodėmklausys, bet ir pats Jėzus Kristus. Jos susikaupusiai sielai buvo patikėtos Viešpaties gailestingumo sekretorės pareigos. Iš Dienoraščio: „Šiandien ilgiau kalbantis su Viešpačiu – pasakė man: Kaip trokštu sielų išgelbėjimo. Mano brangiausia sekretore, parašyk, kad trokštu lieti savo dieviškąjį gyvenimą į žmonių sielas ir jas pašventinti, kad tik jos norėtų priimti mano malonę. Didžiausi nusidėjėliai pasiektų didžiausią šventumą, jei tik pasitikėtų mano gailestingumu. [...] Parašyk, mano sekretore, kad aš pats tiesiogiai vadovauju sieloms, o per tarpininką – kunigą ją vedu, ir kiekvieną vedu į šventumą tik man žinomu keliu“.
Faustinos kelias į šventumą nebuvo lengvas: ji mirė vos 33-ejų, buvo silpnos sveikatos, patyrė ne tik fizinių, bet ir dvasinių kentėjimų, neretai ją gaubdavo tamsa, kankindavo netikrumas, baimė, pagundos. 1938 metais Krokuvoje Faustina dienoraštyje įrašė: „Jei angelai galėtų pavydėti, jie mums pavydėtų dviejų dalykų: pirmo – galimybės priimti šv. Komuniją, antro – kančios.“ Ypač sunku suprasti antrąjį dėmenį, tačiau tai vienas stipriausių šventosios liudijimo bei mokymo aspektų, kad kančia – didžiausias lobis žemėje. Faustina dėkojo Viešpačiui už viską, ką davė Jo tėviška širdis, paguodos nevertino labiau už kartėlį, o kartėlio už paguodą. Už nusidėjėlių sielas ji paaukojo savo gyvenimą ir visas kančias priėmė su meile bei nuolankumu.
Popiežius Jonas Paulius II, Faustiną Kowalską 1993 metais paskelbęs palaimintąja ir 2000-aisiais kanonizavęs, enciklikoje Dives in Misericordia rašė, jog sudėtingose situacijose, kai kyla grėsmė jų egzistencijai ar orumui, žmonės gręžiasi į Dievo gailestingumą, Kristuje apreikštoji tiesa apie Dievą ima atrodyti labai artima. Būtent „gailestingumo Tėvo“ slėpinį reikia ne tiek abstrakčiai svarstyti, kiek tiesiog kreiptis į jį Kristaus vardu ir vienybėje su Juo, – rašė popiežius. „Argi Kristus nesakė, kad mūsų Tėvas, „regintis slaptoje“, be paliovos tarsi laukia, kad, kiekvienu atveju į jį kreipdamiesi, vis giliau pažintume jo slėpinį: Tėvo ir jo meilės slėpinį?“. Šventoji Faustina buvo labai susikaupusios sielos, kad išgirstų tylų Dievo balsą, skelbiantį apie Jo gailestingumo versmę, raginantį ištroškusius žmones eiti prie gailestingumo šaltinio. Dienoraštyje rašoma: „Nėra skurdo, kuris Tave išsemtų; visus pakvietei prie šio gailestingumo šaltinio [...] prie Tavęs, gyvoji gailestingumo versme, eina visos sielos: vienos – kaip elniai, Tavo meilės ištroškę, kitos – kad nuplautų nuodėmių žaizdą, kiti – nuvarginti gyvenimo, kad pasisemtų jėgų.“
Rosita Garškaitė
Knygos pristatymas skambėjo Marijos radijo eteryje, vasario 19 dienos laidoje „Krikščioniškų leidinių apžvalga"
