 |
Šalikelė labai siaura, bet neturiu kito pasirinkimo. Kiekvienąkart pravažiavus vilkikui net susiūbuoju nuo jį besivejančio vėjo gūsio, ant galvos nebesilaiko skarelė. Pradedu dvejoti, kažin ar man kas čia sustos, juk vietos visiškai nėra, o automobilių tiek daug ir visi labai skuba. Tačiau nematau jokios saugesnės vietos, todėl sukandu dantis ir aukščiau iškeliu ištiestą ranką. Sustoja vilkikas. Žmonės laikė mane išprotėjusia daugybę kartų. Nustojau jų klausytis. Tačiau šitas vairuotojas – dar labiau išprotėjęs nei aš, sustoti čia juk savižudybė. Net neklaususi, kur šis važiuoja, kuo greičiau sumetu savo maišus į vairuotojo kabiną.
Apkūnus vairuotojas man šypsosi ir linksmai kažką pasakoja rumuniškai. Nedrįstu jo nutraukti, rodos, tas pasakojimas teikia jam tiek malonumo. Kai sustoja įkvėpti, skubiai įsiterpiu, kad nekalbu rumuniškai. Tai jo nė trupučio nesutrikdo, tarsi ir taip buvo aišku, toliau murkia.
Vilkikų vairuotojai būna trijų rūšių: murkliai, nenuoramos ir sąvadautojai. Nebylių, kurių tarp lengvųjų automobilių vairuotojų pasitaiko gana nemažai, vilkikuose neregėjau. Murkliai dažniausiai būna minkšti ir pūkuoti, jų kabinoje mėtosi keletas tokių pat pūkuotų ir minkštų žaislų. Vienąkart vieno murklio paklausiau, kodėl jis vežiojasi visus tuos pliušus. Kad saldžiau miegočiau, išdavė man paslaptį ir toliau murkė apie žalias pievas, skanią kavą, gražias moteris... Nenuoramas atpažinsi dar net neįlipusi į kabiną, jie taip staigiai paspaus stabdžius, kad vilkikas nuvilnys kaip gyvatė. Vairuotojas pakils iš savo vietos, atidarys tau duris, sukels visus maišus į viršų ir tave pasisiūlys įkelti. O tada, kai jau durys uždarytos ir tvirtai uždarytos, – išsiurbs visą orą iš plaučių. Sako, yra ir trečiasis tipas – sąvadautojai. Sako, jis ypač pavojingas moterims, keliaujančioms po vieną. Sako, trečio tipo reikia bijoti, bet aš tokių dar nesutikau. Sako, dėkok Dievui, kad dar ne.
 |
Murklys nuveža iki pat Liucijos namų durų. Liucijos visai nepažįstu, kalbėjomės tik internete, o ir namuose jos mano atvykimo metu nėra, darbuojasi ir sugrįš tik vakare. Susitarėm, kad savo namų raktą paliks po kilimėliu. Kaip ir dažnai, tokiomis akimirkomis mane apleidžia atmintis, negaliu prisiminti jos buto numerio. Nieko nebelieka, kaip tikrinti kiekvieną kilimėlį ties kiekvienomis durimis. Džiaugiuosi, kad namas penkiaaukštis. Džiaugiuosi, kad pirmame aukšte tik pusė gyventojų turi kilimėlius. Užlipu į antrą – tas pats reikalas. Vėl apsidžiaugiu. Tyliai kilnodama tuos kilimėlius jaučiuosi tarsi daranti kažką... švelniai tariant, keista, o viduje užgimsta nevalingas kvatojimasis. Nusiimu kuprinę, kad lengviau lankstytis – ir štai! Randu vieną raktą, tačiau į spyną jį kišu labai neužtikrintai – o kas jeigu čia gyvena visai kiti žmonės? Jeigu namuose yra koks anglų buldogas? Jeigu ten ligoninė arba kosmonautų butas? Nedrąsiai praveriu duris... šviesa apakina su koridoriaus tamsa susigyvenusias akis, bet ant batų dėžės iškart pamatau boluojant raštelį su mano vardu. Pataikiau.
Namai dvelkia svetingumu. Pirmas dešimt minučių tik vaikštau iš kampo į kampą ir negaliu suvokti. Tiesa, žmonės geri, tu man sakei, ir aš pati žinau. Tačiau kaip paaiškinti visa tai? Pagaminti pietūs, gražiai padengtas stalas, švarūs rankšluosčiai, skalbiamoji mašina mano paslaugoms, iškepti du pyragai, šilumos pilnas laiškas. Palendu po dušu. Neriu stačia galva į tą pašėlusią kelionę. Tai štai ką aš darau, šlampu!, – topteli man, o nosimi varva vanduo. Jaučiu, kaip raukšlėjasi rankų pirštai. Neatpažintum. Nei tu, nei pirštų antspaudus tikrinantis aparačiukas. Kitaip vagas sumėtė. Kodėl? Nes prarandu savo tapatybę. Kuo buvau, tas nesu. O kas esu? Ir tikrai – mano asmens tapatybės kortelė baigia galioti rytoj. Sutapimų nebūna, – pasižiūriu į savo raukšlėtus pirštus, – teks darytis naują. Naujai tapatybei.
Rytais man nesiseka. Rytais man ožiuojasi skrandis. Arba neatlimpa akys. Arba abu. Rytus norėčiau peršokti ir atsidurti vidurdienyje, greitame automobilyje užsnūdusi ant minkštos sėdynės. Bet rytai kartojasi kiekvieną rytą. Nors tu ką.
Stoviu pakelėje, vairuotojai man rodo keistus ženklus, pradeda lyti. Ką darau ne taip? Po valandėlės prie manęs prieina vyriškis ir baksteli į mano nupaišytą ženklą, kurį laikau rankoje. Sako, kad čia nuvažiuotum, tau pirma reikia patekti į kitą miesto galą. „O kaip galiu ten patekti?“ – klausiu jo. „Eikš čia“, – rodo į savo automobilį ir pavežėja iki autobuso, kuris ir važiuoja į tą kitą miesto galą, stotelės. Man, „zuikiui“, jau tupint autobuse, į jį įlipa septynios apkūnios moterys spalvingais apdarais. Iškart pastebi: aš – ne vietinė. Iškart pastebiu, kad jos pastebi. Dar akimirka, ir pradedu justi, kad esu spaudžiama prie lango, stipriau apsikabinu vieną iš kuprinių, kitą bandau uždengti savo kūnu. Netikėtai akyse šmėkšteli vaizdas, kaip mano ranka sega kuprinės užtrauktuką. Tačiau kaip tai gali būti? Smegenys nekoordinuoja šito judesio. O nejau aš turiu tris rankas: viena apglėbusi kuprinę, kita laiko kompiuterį, trečia sega kuprinę? Dabar labai norėtųsi ir ketvirtosios, pakaušiui pasikasyti. Mano sutrikimą pastebi šalia stovėjęs kaimynas ir pradeda ant stambiakūnių šaukti. Autobuse kyla didžiulis sujudimas, mane jau ima spausti iš visų pusių ir, po velniais, ta pati ranka kovoja su kitomis mano rankomis mėgindama iš jų išplėšti mano kuprinę! Šalia buvę keleiviai net ir šioje sumaištyje pastebi trirankės merginos kovą su savimi ir puolasi gelbėti. Visi ima šaukti, autobusas svyruoja, svyruoja, kol galiausiai sustoja. Stambiakūnės išgrūdamos į gatvę. Atsikvepiu. Tai aišku, kad buvo ne mano, galėjau iškart suprasti, juk be žiedo, o aš šioje kelionėje – ištekėjusi.
 |
Rytais man nesiseka. Rytais mane bando apvogti septynios stambios moterys. Nors tu ką.
Išlipu iš autobuso. Įdomi dienos pradžia, sau galvoju. Mažų mažiausiai. Priimu taip kaip išbandymą, kurį sėkmingai atlaikiau, pasižymiu pliusiuką ant delno. Pirmasis – šiandien. Ilgai nelaukusi ieškau tinkamos vietos pradėti, kad tik greičiau iš čia. Iškeliu nykštį, o man ir vėl sustoja vilkikas. Jo vairuotojas – pusiau nuogas, bet tai pastebiu tik įlipusi į kabiną, topteli, kad jau būsiu sustabdžiusi tą sąvadautoją. Pasirodo, motoras kaista, todėl vaikinas važiuoja su įjungtu šildymu karštą vasaros dieną. Langai rasoja, maniškis dar ir neatsidaro. Nesuprantu, jau nebe rytas, o man kaip nesiseka, taip nesiseka! Po pusvalandžio tokios kelionės mano džinsai permirksta kaip po krušos, jaučiu, kaip lėtėja sąmonė ir gerkle kyla šleikštulys. Paprašau, kad sustotų. Manęs nesupranta. Bandau paaiškinti, kad blogai jaučiuosi. Manęs nesupranta. Pradedu šaukti: stop, stop, stop! Išsigandęs vairuotojas sustoja šalikelėje. Dairausi maišelio...
Atidarau duris ir ruošiuosi lipti iš šitos pirties, bet vairuotojas sugriebia už rankos. „Palauk“, – parodo pertraukos ženklą, naudojamą per krepšinio rungtynes. Laukiu. Gerai, kad žiūriu krepšinį, o tai galvočiau, kokius čia namelius jis stato. Per raciją bando susisiekti su kolegomis, ir mums iškart atsiliepia kitas vairuotojas, važiuojantis į Devą. Esu persodinama į kitą vilkiką. Vos tik įlipusi pasuku lango rankenėlę – gryno oro pliūpsnis toks stiprus, kad beveik prarandu amą. Susmengu sėdynėje – man šiandien jau nieko daugiau nebereikia.
Deva pasitinka kaip išsigelbėjimas. Namuose gardžiai kvepia sriuba, o Gabi dalijasi istorijomis, kas čia nuo mano paskutinio vizito pasikeitė. Klausausi tarsi per rūką, mano trys rankos apkabina kūną ir... Vaizdas pradingsta. Atsibundu tik vėlų rytą. Dešimt valandų! Jau nebepamenu, kada paskutinį kartą taip ilgai ir saldžiai miegojau. Nusprendžiu pasilikti Devoje tol, kol visiškai susitvarkys skrandis. Gabi apsidžiaugia tokiu mano sprendimu. „Vis tiek norėjau tave pasilaikyti visą savaitę“, – šypsosi jis. „Šita tavo kelionė kartais atrodo tokia netikra, bet tu čia, ir tu tokia reali“, – priduria.
 |
Aš net labai reali, pati pagalvoju. O ir kelionė lygiai tokia pat kaip aš – reali. Aš kiekvieną dieną stoviu pakelėse, arba tupiu ten, jeigu graužia skrandį, arba sėdžiu ant vieno iš savo maišų, jeigu nestoviu ir netupiu; lipu į svetimų žmonių automobilius, geriu man jų nupirktą Coca-Colą, vaišinuosi jų nupirktu maistu, dalinuosi istorijomis, kvėpuoju jų cigarečių dūmais, klausausi jų mėgstamos muzikos, šypsausi, nesišypsau, atsipalaiduoju ant jų automobilių sėdynės, įsitempiu taip pat, seguosi jų saugos diržus arba jų nesisegu, neprieštarauju jų pasirinktam greičiui, saugus ar ne jis man atrodytų, prakaituoju ir valausi prakaitą. Kas galėtų būti dar realiau? O žmonės aplink mane – jie taip pat labai realūs. Jie čiaudi, kosti, rūko. Jie mieguisti arba aktyvūs, jie kalbūs arba ne. Jie susidomėję arba abejingi. Jie mano, kad aš išprotėjusi arba kad ypatinga. Bandau į save pažvelgti jų akimis, pamatyti tai, ką mato jie. Patikėt tuo, ką pamatau. Nes nėra nieko, kas tikra ar netikra. Neskirstykit į kategorijas. Viskas yra vienas Tavo gyvenimas. Pamenu, kai Teiloras man pasakojo, jog blogiausia, kas galėtų nutikti jo gyvenime, yra kažkas, kas priverstų jį sustoti. Jau tada nesutikau su juo sakydama, kad tokie dalykai nenutinka, tu visada renkiesi pats. Ir aš tokį renkuosi.
Po trijų dienų atrodo esu pasiruošusi judėti toliau. Mano skrandis nebeprieštarauja, o ir nugara beveik kaip nauja po intensyvių kasdienių masažų ir baseino. Su tokiu naujų jėgų antplūdžiu atsistoju pakelėje ir iškeliu ženklą. Kvepia.
-------------------------------------------
 |
Kai jis nusuko nuo pagrindinio kelio į laukymę vedančiu keliuku, iškart paklausiau, žvelgdama tiesiai į akis, kurgi važiuojam. Labai noriupasisioti, – sumelavo man jis. „Sustokim čia, – pasakiau, – kodėl važiuojam toliau?“ „Jeigu pamatys policininkai, mane jie nubaus“, – ir vėl sumelavo. Aiškiai pajutusi jo apgaulę ir vėl pareikalavau sustoti. Sustojom. Šis tepasakęs „atsiprašau“ išbėgo iš automobilio, o aš akimirką pagalvojau, kad gal ir klydau. Dabar beprotiškai norėjau klysti. Tačiau sugrįžęs į automobilį vaikinas neketino jo užkurti. „Surūkyk cigaretę“, – paliepė man jis. „Juk sakiau, kad nerūkau“, – griežtai atsisakiau. „Nagi, imk“, – neatlyžo. Nieko nelaukusi atidariau automobilio dureles ir jau buvau belipanti, kai pajutau jį sugriebiant mano ranką ir... paprašant sutekti paslaugą už nuvežtą kelią. „Juk aš tave pavežiau, dabar turi man atsilyginti“, – tvirtai įsikibo man į ranką. Nežinau iš kur manyje atsirado tiek jėgų, nebejaučiau nei nugaros skausmų, nei pūslelėmis išbertos pėdos neskaudėjo, bet aš vienu mostu, pati save nustebindama, išsilaisvinau iš jo gniaužiančios saujos ir čiupau savo kuprines iš automobilio. Vaikinas atrodė sutrikęs, lygiai kaip ir aš pati, bet ilgai netruko atsitokėti ir jau sekė mane važiuodamas automobiliu iš paskos. Mėgino paaiškinti, ko iš manęs nori. Nebesiklausiau ir neatsakinėjau. Nesidairiau. Nuleidusi galvą sparčiai žengiau pagrindinio kelio link, dešinėje rankoje spausdama kelis sultingus nežinomo medžio lapus, o kairėje – ašarinių dujų balionėlį, kurį man tik vakar įdavė Gabi... primindamas, kokių skirtingų gali būti žmonių.Ne visai žinau, kaip aprašyti kitą įvykį, kuris mane stipriai pakirto ir beveik visai sustabdė. Stovėdama tame priemiestyje su ženklu Satu Mare pamaniau, kad man labai pasisekė, kai man iškart sustojo vaikinukas ir pasisiūlė pavežti už miesto ribų, iš kur, neva jo, bus daug lengviau tranzuoti. Dabar sunku vadinti tą nutikimą sėkme. Nieko neįtariau ir kai užmiestyje jis manęs neišleido, pamaniau, kad tikriausiai klaidingai jį supratau iš pat pradžių, kaip šiame kelyje jau ne kartą pasitaikė. Daug kalbėjom apie muziką, apie Lietuvą, apie keliavimą autostopu. Jaučiausi visiškai saugi, o gal tiesiog mano budrumas užmigo tų gerumu dvelkiančių pakelių užliūliuotas. Užmigti kartais pavojinga. Kai puode verda bulvės, pavyzdžiui, arba įkaitęs šnypščia lygintuvas.
--------------------------------------
Jaučiu, kaip veidu teka šilti upeliai. Dreba rankos. Ir širdis. Mintys šokinėja: tai aš jau traukinyje, kuris važiuoja iki Varšuvos, tai autobuse – pakeliui į Lietuvą. Velniop šitą Rumuniją! Jau rytoj sėsiu į autobusą, sau galvoju, ir važiuosiu namo. Kur daugiau niekas niekada negniauš mano rankos. Kur daugiau niekuo niekada nepasitikėsiu aklai. Kur daugiau niekada... niekada nesėdėsiu pakelėje.
Kai pasiekiu pagrindinį kelią, suvokiu, jog aplink nėra jokių miestelių. Ir kad aš viena. Ir kad man nelieka kitos išeities, tik toliau tranzuoti... Kad patekčiau iš kažkur į vietą su pavadinimu, man ir vėl teks iškelti nykštį. Dar ilgai negaliu to padaryti. Atsisėdu pakelėje ant savo maišo, skruostai vis šlapi. Priimk tai kaip išbandymą, save paraginu, siųstą tam, kad išmoktum, kad nepadarytum dar didesnių klaidų. Imu suvokti, kaip labai man pasisekė ir... kad negaliu dabar pasiduoti. Ir jeigu nepradėsiu tranzuoti dabar, tikriausiai jau niekada nebegalėsiu to daryti. Ir kad niekada, niekada nepasitikėsiu aklai. O tu tiek daug man pasakojai apie žmonių gerumą ir taip labai jais tikėjai. Aš tikiu jais tiek pat. Ir šitiek gėrio ir rūpesčio iš jų sulaukusi, kurį sunku ir beaprėpt, negaliu dabar nuleisti rankų. Tikriausiai danguje yra atskira vieta moterims tranzuotojoms, sakys man kitas vairuotojas, kurį netrukus sustabdysiu. Mano skruostai dar ilgai išliks sūrūs sėdint jo automobilyje, bet šitas žmogus dar kartą man primins, jog tai, ką darau, yra reikšminga. Ir kad aš galiu savo kelią užbaigti.