 |
| Operatorius Jonas Gricius
Evgenios Levin nuotrauka |
Rugpjūčio 5 dieną kino operatoriui Jonui Griciui sukako 85-eri.
„Jonai, ar nenufilmuotumėte Hamleto?“ – vieną vakarą paklausė režisieriaus Grigorijaus Kozincevo asistentė, paskambinusi operatoriui Jonui Griciui. Pasak kino kameros meistro, tuo metu jis nė sekundės nesuabejojo. Taip prasidėjo ne tik bendradarbiavimas su žymiu režisieriumi, bet ir keletą dešimtmečių trukusi karjera. Daugelis filmų, kuriuos mena J. Gricius, sudaro Lietuvos kinematografo aukso fondą: V. Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ (1965), A. Žebriūno „Paskutinė atostogų diena“ (1964), „Seklio Kalio nuotykiai“ (1976), „Turtuolis, vargšas…“ (1982), R. Vabalo „Laiptai į dangų“ (1966) „Akmuo ant akmens“ (1971). Nors fortūna šypsojosi, tačiau teko išgyventi ir sunkių laikų, kai nežinios buvo daugiau negu aiškių atsakymų.
Šis pokalbis – iš neseniai pasirodžiusios naujausios „Bernardinai.lt bibliotekų“ serijos knygos „Pasaulis yra gražus: pokalbiai apie kūrybą“, kurioje publikuojama 40 interviu su ryškiausiomis Lietuvos kultūros bei meno asmenybėmis. Daugiau apie knygą skaitykite ČIA.
Gimėte tarpukario laikų Kaune. Koks tuomet buvo šis miestas, ir kaip paįvairindavote savo kasdienybę?
Kaunas prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo turbūt pats gražiausias miestas pasaulyje, o ponios sakė, kad jis – it mažasis Paryžius. Stovėjo elektros, telegrafo stulpai, Vytauto prospektu, nuo stoties iki Rotušės, važinėjo autobusas, taip pat ir taksi. Miesto sode jau buvo įsikūręs teatras – rodė dramas, operas, baleto pastatymus. Filmų eidavome žiūrėti į „Metropolį“, „Forumą“, Triumfą“. Mano tėvas dirbo „Lietuvos aido“ redaktoriumi, tad turėjo leidimą į kelis kino teatrus. Mes tuo leidimu mielai pasinaudodavome. Atmintyje išliko biografinė drama „Berniukų miestas”, „1000 sensacijų“ – dokumentinis pasakojimas apie tai, kaip kuriami filmai.
Ir tuomet, 1941-aisiais, kartu su tėvais, broliu ir seserimi buvote ištremti į Altajaus kraštą?
Iki karo pradžios buvo likusi savaitė ir viena diena. Kad jis prasidėjo, mes sužinojome prie pat Uralo kalnų, Permėje. Pamenu, buvo pavakarė, pro stovinčius vagonus ėjo gerai išgėręs geležinkelietis su žibintu ir ilgakočiu plaktuku. Ar nuvargo, ar šiaip pakalbėt norėjo, – atsisėdo ant bėgio kaip tik prieš mūsų grotuotą langą ir sako: „Так вот, война началас“ („Tai štai, prasidėjo karas“). Nudžiugome, nes manėme, kad greitai grįšime namo, bet nepasiteisino mūsų viltys…
Ar žinojote tremties priežastis? Kuo sovietai kaltino Jūsų tėvų šeimą?
Kadangi važiuojant į Sibirą buvo daug laiko, svarstėme, kodėl, pagal kokį nutarimą veža? Kaip tik tėvai keitė butą, buvome susiruošę poilsiauti, tad Kaune net lagamino neturėjome. Taip ir paėmė mus – praktiškai be nieko. Turbūt ne vieno Justo Paleckio pastangomis buvome iškeldinti į katorgininkų barakus Jakutske. KGB viršininkas dar perklausė: pagal kokį straipsnį mes išvežti? Tačiau jokio straipsnio nebuvo. Nei teismo, nei kaltinimų, nei įtarimų. Tiesiog atėjo kareiviai, padarė kratą, susodino į sunkvežimį ir išvežė. Kitą dieną traukinys pajudėjo rytų kryptimi, o dar kitą rytą atsibudome Velikije Luki. Nuostabą sukėlė dvigubas pavadinimas, nors Lietuvoje egzistavo ir Kudirkos Naumiestis, ir Kazlų Rūda.
 |
| Filmuojant „Hamletą“. Operatorius J. Gricius, režisierius G. Kozincevas ir Hamleto vaidmens atlikėjas I. Smuktunovskis |
Jakutske tremtis buvo panaikinta, tačiau grįžote jau į sovietinę Lietuvą. Kaip Jus priėmė? Ar niekam neužkliuvo, kad buvote ištremtas?
Labai tuo nesigyriau. Savo autobiografijoje iki 1991 metų rašydavau: „Karo metais buvau evakuotas į neokupuotas Tarybų Sąjungos sritis.“ Etapais artėjome Lietuvos link: iš Jakutsko – į Irkutską, iš Irkutsko – į Omską, iš Omsko –į Permę, paskui –į Pereslavlį… Namo sugrįžome 1944-ųjų rugpjūčio pabaigoje. Mašina sustojo Kęstučio gatvėje, prie teatro. Išbėgome mudu su seserim į Laisvės alėją, o ten – tuščia, gal tik trys žmonės vaikšto. Vitrinos, kadaise prašmatnios, fanera užkaltos… Nors sugriovimų Kaune buvo nedaug, tik stotis susprogdinta.
Tėvas po kurio laiko įsidarbino Vilniuje – nelabai mus sekė, užtat turėjome tris mamas – vieną tikrą ir dvi jos seseris, vaikų nesulaukusias. Mus ištrėmus, jos visą likusį turtą priglaudė sodyboje, Pakaunėje. Grįžę iš Maskvos suradome viską – ir drabužius, ir daiktus, tik keletą tėvo knygų kažkas pasiėmė. Aš per tuos tremties metus paaugau gal kokį centimetrą. Apsirengiau drabužius, su kuriais vaikščiojau prieš karą, ir pradėjau gyventi. Tą rudenį mokslai prasidėjo spalio 1-ąją. Nuėjau į „Aušros“ gimnaziją pas direktorių Alfonsą Treigį ir pateikiau savo dokumentus, aišku, rusiškai parašytus. Jis net nebandė nuslėpti, kad tokios dovanėlės jam nelabai reikia. Pagal metus turėjau būti šeštoje klasėje, o įstojau į ketvirtą, kadangi buvau atsilikęs lietuvių kalbos žiniomis. Tiesa, Treigio nustebimas ir nepasitenkinimas labai greitai praėjo, nes, reikia manyti, kad Kaune ir tėvo pavardę žmonės žinojo, ir apie jo tremtį numanė. O man algebros, geometrijos, biologijos ir kiti dalykai jau buvo išaiškinti, išskyrus lietuvių kalbą. Tad pareidavau namo, trenkdavau portfelį į kampą ir eidavau į sodą padirbėti. Ryte atsikėlęs vėl jį pasiimdavau. Jei būdavo namų darbų užduota, kuriuos reikėdavo parašyti, tai atlikdavau. Ramiai pragyvenau pirmą semestrą. Jam pasibaigus ir suvedus rezultatus, mūsų auklėtoja, biologijos mokytoja Elena Starkienė pasakė: „Pirmas mokinys klasėje – Jonas Gricius.“ Taip nustebau! Juk visiškai nesistengiau. O paskui sukilo ambicijos – jei jau pirmas, reikia laikyti „fasoną“. Be to, nuo pat pirmos dienos mokykloje vaikai mane pravardžiavo „Katiuša“. Čia pagal rusišką dainą „Bыходила на берег Катюша“…(„Išėjo ant kranto Katiuša“). Nors pašaipos lydėjo iki brandos atestato, bet vėliau savo aštrų atspalvį prarado.
 |
| Filmuojant „Niekas nenorėjo mirti“, 1965 m. Operatorius J. Gricius ir aktorius D. Banionis. |
Baigęs „Aušros“ gimnaziją įstojote į prestižinį kinematografijos universitetą Maskvoje – VGIK‘ą. Kada ir kaip susidomėjote kino operatoriaus profesija?
Grįžęs tarp kitų daiktų radau ir tėvo fotoaparatą. Fotomedžiagų nebuvo, bet vis tiek jį paėmiau, nes mėgau krapštytis su visokiais mechanizmais. Paskui atsirado juosta, popieriaus – taip pradėjau fotografuoti. 1947 metais „Mosfilmo“ kino studija ir režisierė Vera Strojeva filmavo revoliucinės tematikos „Marytę“ – apie M. Melnikaitę. Scenaristas buvo Fiodoras Knorė. Jis prirašė visokių dalykų, kurie su Lietuvos realybe nelabai siejosi. Buvo aišku, kad reikia imti literatūros konsultantą ir tvarkyti bent jau akivaizdžius nesutapimus. Mūsiškiai rekomendavo mano tėvą, tad kelis kartus teko apsilankyti filmavimo aikštelėje. Ne itin supratau, ką jie ten daro, bet pseudoromantika – aktoriai, grimuotojai, elektros stotys, šviestuvai, kameros, virvėmis aptverta aikštelė – viskas viliojo.
Taigi, vieną gražią dieną nutariau, kad reikia stoti į Kinematografijos institutą. Buvo 1949-ieji. Protingi žmonės sakė: „Jonai, tu iš proto išėjai. O kaip grįši, kai ateis amerikonai?“ Beje, tie gandai buvo specialiai palaikomi, skatinami. Mokytojai labai santūriai reagavo į mano sprendimą. Tėvas nesakė nieko, motina – taip pat, bet džiaugsmo buvo nedaug. Nuvažiavau į Maskvą vienas, nežinodamas, kur tas VGIK‘as yra. Išsiaiškinau maršrutus, gavau lovą bendrabutyje, netoli dabartinės Kristaus Išganytojo cerkvės. Kadangi mokyklą baigiau su sidabro medaliu, tai bendrųjų stojamųjų egzaminų nereikėjo laikyti, tik profesinius. Kažkodėl labai blogai jaučiausi per pasikalbėjimą, tad nutariau, kad nieko nebus. O ten stojo… maždaug dešimt bernų į vieną vietą. Sugrįžau gana „markatnai“ nusiteikęs. Atsigavau tik vėliau, kai atėjo telegrama, kad esu priimtas.
Tačiau tai buvo gūdus sovietinis laikotarpis…
Tai buvo laikotarpis, kai Stalinas žiūrėdavo ir tikrindavo kiekvieną sukurtą filmą. Kitos instancijos nebuvo. Stalinui patiko – vadinasi, viskas bus gerai. Stalinui nepatiko – tai filmas ekranų praktiškai nepasiekdavo, išskyrus labai retus atvejus. Kartą diktatorius susirūpino, kodėl sukuriama taip mažai gerų filmų. SSSR kinematografijos ministras Ivanas Bolšakovas atsakė: „Талентов нет…“(„Talentų nėra…“). –„Ну так пусть только таленты и снимают!“ („Tai tegul tik talentai ir filmuoja!“).
Prasidėjo laikotarpis, rusiškai vadinamas „малoкaртиниe“. Visa Sąjunga, kurioje veikė „Mosfilmas“, „Gorkio kino studija“, „Lenfilmas“, taip pat Sverdlovsko, Odesos, Kijevo, Tbilisio kino studijos kasmet sukurdavo tris ar šešis filmus, bet ne daugiau. Visas kinematografo žvaigždynas (beje, sovietinis kinematografas buvo labai aukštai vertinamas pasaulyje, nes dauguma inteligentų buvo kairiųjų pažiūrų, o čia po revoliucijos – naujos jėgos, naujos temos – ne tik apie meilę ir išdavystę) įsidarbino VGIK‘e. Dėstė Levas Kulešovas, Michailas Romas, Sergejus Gerasimovas, Borisas Volčekas, Anatolijus Golovnia. Nors Centro komiteto kultūros skyrius juos prižiūrėjo, vis dėlto asmenybės ir ideologiją sugebėjo pergudrauti. Paskui tėtušis budelis mirė, ir po trejų metų prasidėjo atšilimas. Jį žymėjo „Pavasaris Užupio gatvėje“, kurį filmavo su manimi baigęs Marlenas Chucijevas ir kurso draugas Piotras Todorovskis.
 |
| Kadras iš filmo „Akmuo ant akmens“ (rež. R. Vabalas), 1971 m. |
Jūsų kinematografinė karjera prasidėjo nuo bendradarbiavimo su garsiu kino operatoriumi Andrejumi Moskvinu. Kaip atsitiko, jog patyręs meistras patikėjo jaunu, praktiškai niekam nežinomu studentu?
Ko reikia, kad žmogus realizuotų save? Visų pirma – Dievo dovanos. Bet tai – dar ne viskas. Įnoringa ponia Fortūna taip pat turi šyptelt atsisukusi. O tada – reikiamu laiku atsidurti reikiamoje vietoje.
Po trečio kurso, tai yra 1952 metais, pagal mokymo programą, privalėjau atlikti gamybinę praktiką. Paprastai būdavo taip – atvažiuoji, o tau sako: „Klausyk, mes pasirašysime, ką tik nori, bet eik iš čia savo keliais.“ Darbuotojų buvo daug, į vieną vietą pretendavo du, trys, penki. Kaip tik tais metais legendinis operatorius A. Moskvinas Lietuvoje filmavo „Aušrą virš Nemuno“ pagal J. Baltušio scenarijų. Tuometinė kino ministrė Michalina Meškaukienė, tėvo pažįstama, ėmė kalbėti: „Atvyks Gricius, tai gal kaip nors“… O Moskvinas nepakentė protekcijų. Atvažiuoju, sako – ateikit kitą rytą. Buvau toks frantukas – apsirengiau padoriai – kelnės išlygintos, batukai zomšiniai su oda. Įeinu į viešbutį, o ten, už vartų, nugara į mane stovi žilas vyras su baltu šilkiniu lietpalčiu ir didžiule aliejaus dėme ant nugaros. Pasisuko – galvoju, reikia eiti, prisistatyti dispečerinėje. Ten iškart kad subruzdo! „O taip, jis čia kažkur yra, kieme, tuojau pakviesime… Tik nekreipkite dėmesio, jis nekalbus žmogus, bet labai geras.“ Tuo metu atsidaro durys, įeina tas pilietis su baltu lietpalčiu, auksiniais akiniais labai gražiais rėmais. Nužvelgė mane: „Tai štai, kelnes teks pakeisti. Batukus – taip pat.“ Gyvenau mažiau nei 50 metrų nuo to viešbučio. Nubėgau, iš karto įlindau į treningus (tais laikais džinsų nebuvo), pasiėmiau pinigų ir vėl grįžau. Kad iš puošeivos staiga pavirtau paprastu darbuotoju, matyt, Moskvinui patiko.
Kokią savaitę važinėjome po Lietuvą, ligi Palangos ir vėl atgal, o tai buvo laikai, kai miškuose dar šaudė. Mašina sena, ratus lopyti reikia… Kartą, dienai baigiantis, susprogo padanga. Sustojome prie skurdžios sodybėlės, be tvorų, be darželių. Bandome ją tvarkyti, išeina gaspadorius ir sako: „Žinot, ponai, važiuokit jūs iš čia“… Šiaip taip sulopėme, tik įvažiuojam į mišką, padanga – vėl pokšt! Ką darysi, reikia traukti toliau… Galų gale prie Veliuonos į pirmą namą pasibeldėme, o ten, seklyčioje, sėdi vyrai susėdę su lazdom. Pradėjau kalbėti lietuviškai, išaiškinau, kas ir kaip, tai leido pernakvoti. Klausiu: „Kodėl čia sėdit?“ – „Šieną dabojam. Gali ateit ir sudegint“…
Po savaitės, važiuojant nuo Jonavos, mašina subyrėjo galutinai, tad pakeleivingomis mašinomis grįžome į Kauną, o ten lietus lyja… Atidaviau aparatūrą, juostą prifilmuotą. Dispečerė sako: „Andrejus Nikolajevičius prašė, kad užeitumėt.“ Jis gyveno „Lietuvos“ viešbutyje. Pasibeldžiau, įėjau. Moskvinas sėdėjo plačiame fotelyje ir iškart paklausė: „Tai ko iš manęs norite?“ Nebuvau pasiruošęs tokiam klausimui. Sakau, noriu pamatyt, kaip filmuojate… – „O konkrečiai?“ – „Na, gal naktinius filmavimus“… Tada jis ištraukė juostos kreivę ir liepė išdėlioti objektus pagal šviesumą ir tankį. Niekada gyvenime nebuvau to daręs, tuo labiau kad tai buvo laikai, kada net eksponometrų nebuvo. Per paskaitas tiesiog parodė sugedusį „General motors“ eksponometrą – kuo daugiau šviesos, tuo daugiau strėliukė nukrypsta, ir tiek. Žodžiu, po dviejų valandų buvo aišku, kad nieko nežinau ir esu beviltiškas. Nusprendžiau, jog reikia eiti. O jis: „Kur jūs einat? Juk lyja. Sėskite.“ Ir vėl mane kankino – iš viso gal kokias keturias valandas. Galiausiai sako: „O turkiškų pomidorų receptą žinote? Tuojau pagaminsiu.“ Maniau, šaiposi, nes pomidoras nedidelis, perpjautas pusiau, druskos tiek, kad viršuje balta, pipirų tiek, jog pasidaro juoda, acto dar keli lašai, svogūno riekė, cukraus žiupsnelis. Pirmas paragavo, tai man irgi nebuvo kur dėtis. Paėmiau kąsnį, o ten skanumynas! Ir iki šios dienos, kai susirenka svečiai, gaminu pomidorus turkiškai.
 |
| Kadras iš filmo „Seklio Kalio nuotykiai“ (rež. A. Žebriūnas), 1976 m. |
Turbūt A. Moskvino pamokos nenuėjo veltui, nes kitas žymus rusų kino meistras Grigorijus Kozincevas, filmuodamas V. Šekspyro tragedijų ekranizacijas – „Hamletą“ (1964) ir „Karalių Lyrą“ (1970), pasikvietė būtent Jus?
Nors A. Moskvinas nemėgo protekcijų, po savaitės mes jau gana neblogai sugyvenome. Likau dirbti kūrybinėje grupėje, tik jokio kūrybinio darbo ten nebuvo… Reikėjo dėlioti bėgius, kalti vinis, prižiūrėti prožektorius, surinkinėti ir išrinkinėti kamerą. Kai baigėsi filmavimai Lietuvoje, grįžau į tuometinį Leningradą. Sėdim kartu tarp dekoracijų, Moskvinas ir klausia: „Ką darysite, kai baigsite“? Sakau: „Labai norėčiau pas jus.“ O jis: „Na ką, galiu pakalbėti – jums malonumas, o man nusispjaut“. Taip prasidėjo mano karjera. 1954 metų balandžio 7 dieną atsiradau „Lenfilme“ ir po poros dienų buvau paskirtas Moskvino asistentu. Pora filmavimų vyko paviljone, o tada išvažiavome į Jaltą. Jis kad suėmė mane į ežio pirštinę… Filmavome „Gylį“ – laksčiau suprakaitavęs ir vis gaudavau velnių. Maždaug po mėnesio pasakiau: „Žinote, nieko neišeina“… O jis man: „Užtat aš patenkintas“…
Paskui kartu dirbome filmuojant Grigorijaus Kozincevo „Don Kichotą“. Ten jau antruoju operatoriumi tapau. Tada sekė „Hamletas“. Neprasidėjus filmavimui, Moskvinas mirė. Sirgo sunkia širdies liga. Po metų G. Kozincevas vėl rinkosi operatorius ir nieko neišsirinko. Vieną vakarą paskambino jo asistentė ir paklausė: „Jonai, ar nenufilmuotumėt Hamleto?“ Nesusimąsčiau nė sekundės. Atsakiau – „Taip!“ …ir po dienos atsiradau filmavimo aikštelėje. Aktorius Inokentijus Smoktunovskis jau buvo patvirtintas Hamleto vaidmeniui, bet kilo bėdų dėl Ofelijos. G. Kozincevas norėjo, kad ji būtų kaip pas Šekspyrą – 14 ar 15 metų. O vaidmuo toks, kad reikia geros aktorės. Kaip tik į bandymus atvažiavo Vertinskaja Nastia. Aktoriniai bandymai, kiek kalbėjau ir su amerikiečiais, ir su anglais, – visi panašūs. Turi tik kamerą, paviljono kampą ir privalai ką nors nufilmuoti. Aš ten tiulio gabalą padėjau, žibintą, dar kažką. Kozincevas, pažiūrėjęs medžiagą iš pradžių nesakė nieko, tik antrasis režisierius A. Šapiro, pakuždėjo, kad dėl operatoriaus abejonių nekilo…
 |
| Jaunius (akt. A. Jonikas) ir Ramunė (akt. G. Balandytė). Kadras iš filmo „Laiptai į dangų“ (rež. R. Vabalas), 1966 m. |
Kaip G. Kozincevas vertino Jūsų darbą?
Žinoma, visko buvo. G. Kozincevas, dar dirbant Moskvinui, pо kiekvienos peržiūros sakydavo: „знаете, я очень огорчился“ („žinote, aš labai susisielojau“). O Moskvinas, kviesdamas į peržiūrą, sakydavo: „Grigorijau Nikolajevičiau, eime sielotis.“ Taip mes „sielojomės ir sielojomės“… Pirmas „Hamleto“ epizodas vadinosi „Valstybinis pasitarimas“. Nufilmavau drebančiomis kojomis ir rankomis, Kozincevas, aišku, „susisielojo“: „Na, ką – reikia perfilmuot.“ Tačiau ir vėl negerai, trečią kartą – vėl negerai…
Jau neprisimenu, kiek kartų mes filmavome, kol galų gale G. Kozincevas sako: „Duokit visą medžiagą į ekraną chronologine tvarka.“ Jis peržiūrėjo pirmą variantą ir sušuko: „Jonai, tai ko mes tiek daug filmavome! Juk čia yra viskas, ko reikia!“
Per visą mūsų bendravimo laiką pagyrimo žodį išgirdau tik vieną vienintelį kartą, 1968-aisiais, filmuojant „Karalių Lyrą“. Tai buvo vienas pirmųjų epizodų, kada karalius padalina savo karalystę, užlipa į tvirtovės bokštą, ant gynybinių sienų dega laužai, o apačioje minia klaupiasi, muša kaktomis į žemę. Kiek ten buvo žmonių, negaliu pasakyti, bet kad per šimtą, tai tikrai, jei ne daugiau… O jau gruodis, Narvoje – šalta. Sėdžiu ant krano, pučia iš visų pusių, debesis vėjas neša. Tik nustatai režimą, šviesa pasikeičia… Iš esmės turėjau nutraukti darbus. Bet kad surinkta šitiek žmonių, toks pasiruošimas… Nusprendžiau, jog reikia filmuoti. Nustačiau režimo vidurį, nors pagal taisykles reikėjo daryti kitaip. Kai atėjo išryškinta medžiaga, G. Kozincevas parodė būtent tą kadrą: „Jonai, čia kažkas pavyko.“ Žinoma, grįžęs iš premjerų Anglijoje ar Venecijos kino festivalio, nuolat sakydavo: „Jonai, visi pastebėjo, kad labai gerai nufilmuota.“
Lietuvos kino istoriją sunku būtų suvokti be Vytauto Žalakevičiaus ir jo chrestomatiniu tapusio kūrinio „Niekas nenorėjo mirti“. Filmas sukėlė daugybę diskusijų, buvo prieštaringai vertinamas jo turinys, nors aukšto profesionalumo ir meninės kokybės turbūt niekas nedrįso nuginčyti.
Šiame filme viskas laimingai sutapo – nuo scenarijaus iki Algimanto Apanavičiaus muzikos. Dailininkas Vytautas Kalinauskas nupiešė gal šešis eskizus, kurie iš karto nurodė filmo plastiką. Buvo sukviesti talentingi, charizmatiški aktoriai. V. Žalakevičius pasakė: „Pusantros valandos žmogui reikia žiūrėti į ekraną. Turi būt gražūs žmonės.“ Na, Donatas Banionis gal ir ne gražuolis, užtat Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Laimonas Noreika!…
Pamenu vieną iš pirmųjų epizodų – senio Lokio šermenis. Nusprendėme filmuoti kiek galima ilgesniais kadrais, kur vaidinama mizanscena – tai yra panaudojamas ir stambus, ir bendras planas, keičiasi aktoriai, o kamera nestabdoma. Ateina Marcinkus (aktorius Bronius Babkauskas), šnekamasi apie grasinimus, duoną ir šautuvą. Marcinkus išeina, o prie durų staktos stovi J. Budraitis atsirėmęs. Nufilmavom. Tada V. Žalakevičius man į ausį ir sako: „Šitam bernui reik rašyt vaidmenį.“ Taip ir įtraukėme Budraitį į kiną.
 |
| Jonas (akt. J. Budraitis). Kadras iš filmo „Niekas nenorėjo mirti“ (rež. V. Žalakevičius), 1965 m. |
Pats V. Žalakevičius yra sakęs, kad „Niekas nenorėjo mirti“ – baladė apie Lietuvą ir jame išgalvota viskas, išskyrus kančią…
Mes ir norėjome sukurti mitą. Iš pradžių ieškojome bažnytkaimio. Išmaišėme visą Lietuvą. Bažnytkaimių radome, bet kad ten filmuoti nebuvo ką – skardiniai stogai arba dar blogiau – šiferis. Šiaip taip su „gaziuku“ miško takais įvažiavome į Zervynas ir apstulbome. Ten net elektra dar nebuvo įvesta, nors stulpai jau stovėjo. Tik bažnyčios nebuvo. Užtat kaimelio viduryje plytėjo aikštė, kurioje, pagal Žalakevičiaus scenarijų, turėjo gulėti nukauti miškiniai. O ten praktiškai visi vyrai – grįžę iš kalėjimų ir lagerių. Mudu su Žalakevičiumi nusprendėme, kad šį kadrą geriau filmuoti paskutinį. Atvažiavom, pasiruošėme dirbti, o reikalingų aktorių nėra… Pirmą kadrą, kurį filmavome, tai būtent tą, kurį buvome nusprendę palikti pabaigai – drebėdami suguldėme miškinius. Paskui sekė finalinės kautynės. Publika – kaimiečiai – ant šlaito susėdę stebi. Žalakevičius man ir sako į ausį: „Žinai, mes esam neblogas taikinys.“ Kad jauku būtų, tai nepasakysi. Kai baigėsi epizodo filmavimas, Žalakevičius net susikrimto: „Žinai, man net skaudu, kad niekas į mus nešovė“…
Dabar, kai prisimename sovietinio laikotarpio kinematografą, iškart kyla asociacijų, susijusių su cenzūra. Kita vertus, ji rėmėsi ne parašytomis taisyklėmis ar nuostatomis, o sistemai atsidavusių valdininkų nuomone. Vadinasi, cenzūra buvo gana sąlygiška ir nebūtinai galiojo visiems filmams?
Cenzoriai dažnai tarpusavyje pasvarstydavo – „prašoks“ filmas pro jų vadus, ar ne. Jeigu nuspręsdavo, kad „prašoks“, – palikdavo. Bet jeigu ne – tai visi žinojo, kad kentės filmo redaktorius. Pavyzdžiui, Andrejaus Tarkovskio „Andrejus Rubliovas“ labai ilgai gulėjo „ant lentynos“, nors visa Maskva jau buvo jį mačiusi. Galų gale redaktoriai atsiklausė G. Kozincevo nuomonės. Jis pasakė, kad filmas puikus. „Na taip, bet kodėl taip vaizduojamas santykis tarp valdžios ir menininko? Tokios užuominos!“ G. Kozincevas atsakė: „Tai negadinkit tų santykių, ir viskas bus gerai.“ Filmą išleido gana vėlai, nors, dėkui Dievui, mažai ką išmetė. Filmavo mano kurso draugas Vadimas Jusovas. Jis pasakojo, kad užkliuvo epizodas, kur kunigaikščio sėbrai primuša Rolano Bykovo juokdarį. Bet, palyginti su kitais, tam filmui pasisekė. O štai Marleno Chucijevo „Man 20 metų“, kuris iš pradžių vadinosi „Iljičiaus užkarda“, stipriai nuskriaudė. Ėjo kalbos, kad Nikita Chruščiovas užsiminė apie kažkokį kitą filmą, nepriimtiną politbiurui ir atsitiktinai supainiojo pavadinimus. Ir prasidėjo… Jojo ant vargšo Marleno kas tik netingėjo… Ir permontuoti, ir perfilmuoti reikėjo. Per metus išvogė tą filmą – kas kam patiko, tą pasiėmė, į savo įsidėjo. O paskui paaiškėjo, kad visai ne tą filmą norėjo sustabdyti.
O kaip cenzūra reagavo į lietuvių filmus?
Raimondą Vabalą laužė… Kiek jam sveikatos atėmė… Diplominis jo darbas „Žingsniai naktį“ „prašoko“ labai gerai. O paskui Vabalas pradėjo filmuoti „Marš marš tra-ta-ta!“ Ten kalbama apie Grošiją ir Centiją, ir buvo šiokių tokių aliuzijų į Lietuvos bei Lenkijos santykius. Apie tai kažkokiu būdu sužinojo lenkų atstovybė ir pakėlė skandalą. Tuomet ir prasidėjo scenarijaus laužymas. Paskui nedavė ramybės per visą jo kūrybinį kelią.
Buvo ir kitokių nesusipratimų. Mykolas Sluckis parašė „Laiptus į dangų“. Žinoma, Vabalas buvo ne vienintelis, kuris norėjo ekranizuoti šį romaną. Tik jis prisibrovė pats pirmas. Parašė jiedu scenarijų, o Maskva pradėjo kabintis ir užblokavo. Per tą laiką V. Žalakevičius parašė „Terorą“, kurį vėliau pavadino „Niekas nenorėjo mirti“. Laikotarpis – tas pats, siužetinės linijos panašios, kai kurie motyvai – pokario kaimas, miškiniai – kartojasi. Atvežė V. Žalakevičius savo scenarijų, ir jis „prašoko“. Kaip tai įvyko, niekas nesuprato. R. Vabalas manė, kad čia veikė kažkokios intrigos. Kiek aš žinau, jokių intrigų nebuvo. Tiesiog taip susiklostė… Man tai buvo problema, nes pirma nufilmavome „Niekas nenorėjo mirti“, o vėliau – „Laiptus į dangų“. Turėjau galvoti, kaip nepakartoti to, kas jau buvo. Prasidėjo formalūs ieškojimai, kurie ne visada davė teigiamą rezultatą. Nors filmas neblogas, nekalbant apie Vaclovo Blėdžio vaidybą.
Tuo tarpu Arūno Žebriūno filmai nebuvo labai „kutavojami“. Išskyrus „Kanonadą“, nors čia buvo ir paties režisieriaus bėda. Jis dar nieko nebuvo baigęs, tik nufilmavęs „Paskutinį šūvį“. O kinematografas – tai taip pat darbas. Amatą reikia išmanyti. Jis ir pats suprato, kad trūksta žinių, patirties. Jis buvo baigęs tuometinį Dailės institutą, tik dirbo kurį laiką pas Michailą Romą, filmuojant „Devynios vienerių metų dienos“, pasisėmė jis ten nemažai. Ir dar šiek tiek lankė aukštuosius režisierių kursus Maskvoje. Kai A. Žebriūnas grįžo, aš kaip tik baigiau filmuoti „Hamletą“. Mane pasikvietė tuometinis Kino studijos direktorius Juozas Lozoraitis ir pasakė: „Žinai, Jonai, jei tu eisi filmuoti, tada „Mergaitę ir aidą“ praleidžiam. Jei neisi, tada ir filmo nebus.“ Po „Kanonados“ nesėkmių, savaime kilo nepasitikėjimas. O aš buvau nepaprastai pavargęs, nes „Hamletą“ filmavome pusantrų metų. Bet ką darysi, reikėjo sutikti.
A. Žebriūno darbo stilius turbūt smarkiai skyrėsi nuo V. Žalakevičiaus?
Su V. Žalakevičiumi filmavau tik vieną filmą, o su A. Žebriūnu – ir „Seklio Kalio nuotykius“, ir „Paskutinę atostogų dieną“, ir „Kanonadą“, kuri iš pradžių vadinosi „Mirties kaimas“. Vėliau buvo spalvotos juostos: „Turtuolis, vargšas…“, „Chameleono spalvos“… Žebriūnas ir Žalakevičius – labai skirtingi žmonės. Nors mes visi nepaprastai skirtingi. Vienam užtenka citramono, kad nustotų galvą skaudėti, o kitam be giljotinos nieko nepadarysi…
Ar režisieriai įsiklausydavo į operatoriaus nuomonę?
Režisierius yra dirigentas, bet ir su dirigentu galima pasiginčyti. Kartais filmuodavome du variantus – vieną, kurį siūlė režisierius, o kitą – manąjį. Montažo metu dažniausiai likdavo režisūrinis sprendimas. Bet buvo atvejų, kada palikdavo mano. Kinas – sinkretinis menas, tad, kur baigiasi vieno ir prasideda kito kūryba, sunku atskirti. Jei matosi „siūlės“, kas ir kaip padaryta, vadinasi, filmas blogas. Turi būti vienminčių darbas, nors pasitaikydavo, kad tekdavo dirbti net dantis sukandus.
Lietuvių kinas, ypač 6-ojo, 7-ojo dešimtmečio, išsiskiria lyriškomis nuotaikomis, nespalvoto vaizdo plastika. Tačiau tai turbūt ne tik režisierių, bet ir to meto operatorių nuopelnas?
Sunkiausia atsakyti, kur tavo nuopelnas. Sakykim, atplaukia žvejybinis laivas, prigaudęs žuvų iš jūros. Ateina žurnalistė ir klausia, tai dabar sakykit, kuri žuvis yra jūsų laimikis? Bendras laimikis. Kitas dalykas, kad režisierius, operatorius, dailininkas – kiekvienas kūrybinės grupės narys atsakingas už savo sritį. Bet turi būt bendra kalba ir surastas bendras sprendimas. Filmavimo metu galima pasiginčyti, bet jei pradedama aiškintis nuomones, klausiant, o ką mes čia dabar darysim, pradedama rėkauti, vadinasi, kvailiai filmuoja. Išsirėkauti reikia prieš filmavimą.
Galėtumėte apibūdinti, kas pasikeitė lietuvių kinematografe per pastaruosius dešimtmečius?
Šeštasis dešimtmetis buvo pats ryškiausias. Septintasis – irgi dar nieko, į „chaltūrą“ taip toli nebuvo nueita. Po Nepriklausomybės paskelbimo daug kas pasikeitė. Mano karta paseno, nes ir fiziologija daro savo. Turint 84 metus filmuoti jau nederėtų. Reikia ir fizinių jėgų, ir atmintį, ir geras akis turėti.
Antras dalykas, kad to, ką daro dabartiniai filmuotojai, aš jau nemokėčiau, – pavyzdžiui, susirasti pinigų. Tais laikais buvo cenzūra, bet buvo ir redaktūra. Scenarijuje turėjo būti sudėti visi kableliai, gramatinės klaidos visiškai nepageidautinos. O kaip dabar skamba tekstai, dialogai kine? Televizija negali apsieiti be kalbančių galvų. Jos taip įgriso… Kuo skiriasi televizinė kalbanti galva nuo stambaus plano kine? Jei jaunesnis būčiau, rašyčiau mokslinį darbą šia tema. Šiais laikais nėra kada galvoti – kaip apšviesi, taip nufilmuosi. Mano laikais ekipą sudarė operatorius statytojas, antrasis operatorius, du asistentai, mechanikas prie kameros, mechanikas prie vežimėlio. Priklausomai nuo to, kiek prožektorių, dar ir apšvietėjai. Dabar visa tai atlieka pati vaizdo kamera. Reikia tik mokėti raudoną mygtuką paspausti. Kad filmuoja žmogaus veidą, kai kurie mūsų operatoriai nuoširdžiai nežino. O juk portretas – tai atskiras žanras. Holivudo žvaigždės turėjo savo operatorius stambiems planams. O tie operatoriai turėjo savo objektyvus…
Straipsnyje panaudotos nuotraukos iš „Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus“ fondų
Kalbino Auksė Kancerevičiūtė
