Šv. Kalėdas – Kristaus gimimo šventę – mini visi krikščionys: katalikai, stačiatikiai, protestantai evangelikai ir reformatai. Vieni švenčia religiškai, kiti – daugiau pagal savo kultūrines tradicijas. Tačiau šalyse, kur vyrauja krikščionybė, pro šv. Kalėdas negali nepraeiti ir nekrikščionys.
Štai vieno tokio balsas iš Amerikos.
„Šv. Kalėdos yra didžiausia žydų šventė, – taip Marcas Tracy‘is pavadino savo straipsnį Amerikos politikos ir kultūros savaitraštyje „New Republic“ ir dar davė paantraštę, – kodėl aš myliu šv. Kalėdas, nors jų ir nešvenčiu“.
Toliau jis rašo: „Gruodžio 25-oji yra viena mėgstamiausių mano dienų metuose. Man nereikia eiti į darbą. Valgau kurios nors šalies tautinį patiekalą. Ši klišė teisinga – dažnai tai būna kinų maistas. Pasižiūriu filmą. Ir džiaugiuosi savo paties tautiniu paveldu: būti žydu per šv. Kalėdas – tai tarsi matyti savo žydiškumą, paryškintą šviesiai raudonu ir žaliu rašalu.“
Autorius sako, kad jo meilę šv. Kalėdoms iš dalies grindžia ta pati estetika, kuri prie šios šventės traukia visus kitus.
„Sezoniniai ir pagoniški elementai be jokios abejonės žavingi: branginu rudens pabaigą, pušų kvapą ir sniegą – o tų dalykų juk negaliu nesieti su šv. Kalėdomis. Man labai patinka kalėdinės dainos – daugelis jų buvo sukomponuotos žydų“, – ir čia M. Tracy‘is išvardija bent 10 tokių, bene žymiausioji – Irvingo Berlino „Baltosios Kalėdos“.
Tarp jų ir daina „Pasivažinėjimas rogėmis“, kuriai, nors melodiją parašė švedų tėvų amerikietis kompozitorius Leroy‘jus Andersonas, žodžius sukūrė Lietuvoje gimęs, kūdikystėje tėvų į Ameriką atvežtas Maiklas Haimanas Pašelinskis.
Toliau M. Tracy‘is rašo, kad „man patinka gera naujiena, kaip ir kiekvienam kitam žmogui, nesvarbu, iš kokių teologinių šaknų ji išaugusi. Be to, šv. Kalėdų dieną gatvės gražios, išpuoštos ir tuščios, o priemiesčiuose vieni juokai rasti vietą pasistatyti mašiną.“
„New Republic“ publikacijoje autoriu prieina išvados, kad šv. Kalėdos yra šventė ir žydams. Ir tai, anot jo, gerai pagalvojus, turėtų būti akivaizdu.
„Visas tas subruzdimas dėl šv. Kalėdų tikrosios prasmės ir dėl kosmopolitų tariamo slapto sąmokslo tą prasmę iš šio šventės ištrinti, užtušuoja faktą, kad šv. Kalėdos yra proga ir tiems patiems kosmopolitams. Kitaip sakant, žydams kaip aš!“, – teigia autorius.
M. Tracy‘is sako, kad šis laisvadienis, pasiskolinant iš Pesacho liturgijos, skirtingas nuo visų kitų laisvų dienų.
„Kitaip nei amerikiečių Padėkos, arba kalakuto valgymo, dieną, nėra jokios varginančios prievolės praleisti tą laiką su šeima ar giminėmis. Ir kitaip nei per eilinius trijų dienų savaitgalius, dažniausiai prie šio laisvadienio neprikergtos vestuvės. Ir kitaip nei per Naujuosius metus, nesijauti verčiamas žūtbūt pasiausti ir pašėlti“, – privalumus pastebi žurnalistas.
Jo žodžiais, užtenka tik neiti į darbą ar į paskaitas universitete, laiką galima praleisti su draugais. O jeigu ir tai tau neišeina kaip nori, tai, skirtingai nuo krikščionių, tikriausiai visą kitą mėnesį nesikankinsi dėl klausimo, esi ar nesi nevykėlis iš nefunkcionalios šeimos.
M. Tracy`is pastebi, kad pastaruoju metu jauni žydai tai perkėlė į kitą lygį: „Mes ne tik susirenkame šv. Kalėdų išvakarėse, mes rengiame viengungių ir poros ieškančiųjų vakarėlius, kurie įvairiuose Amerikos miestuose žinomi kaip „macų baliai.“
Jis taip pat galvoja, kad žydai maisto atžvilgiu pasidarė labiau linkę į nuotykius – Garsioji Niujorko Bruklino „Mylios galo“ užkandinė gamins savo pačios kiniškus patiekalus jau ketvirtus metus iš eilės.
„Be to, daugelis žydų juda nuo Sičuano jautienos, kuria mus maitino tėvai, prie Tailando, Indijos ir Korėjos patiekalų. O per paskutines dvejas šv. Kalėdas aš gardžiavausi avienos šašlyku ir lagmanu – Vidurio Azijos žydų pagrindiniais patiekalais – vienoje garsioje košerinėje Queense“ – naujas tendencijas apibūdina M. Tracy`is.
„Beje, gal žydiškų šv. Kalėdų klausimą traktuoju per daug lengvai, be reikiamo orumo? – pats savęs klausia autorius ir atsako, kad tie žydų bendruomenės nariai, kurie sielojasi dėl „asimiliacijos“ ir „tęstinumo“, tikrai sakytų, kad taip.
Tačiau spalį paskelbta svarbi „Pew“ apklausa parodė, kad 90 procentų Amerikos žydų, kurie nėra ortodoksai, šiandien yra tam tikra prasme mažiau žydiški nei bet kada anksčiau.
Tik 19 nuošimčių jų teigia, kad „laikytis žydiškų įstatymų“ yra „esminė“ buvimo žydu dalis. Net 34 proc. Amerikos žydų mano, jog galima būti žydu tikint, kad Jėzus yra Mesijas. Todėl nenuostabu, kad 32 proc. savo namuose turi Kalėdų eglutę.
„Amerikos žydų bendruomenė pergyvena krizę, – sakytų susirūpinę žydai, – ir šv. Kalėdos yra aiškus infekcijos taškas. Jų požiūriu, linksmai traktuoti šią žiemos šventę yra dar vienas žingsnis kelyje į skirtumo tarp pasaulietiško žydo ir pasaulietiško nežydo ištrynimą. Bet manau, kad ši logika neteisinga. Yra viena šalis, su labai didele žydų populiacija, kur šv. Kalėdos daug banalesnės. Tai – Izraelis“, – rašo M. Tracy`is.
Anot jo, izraelietišku požiūriu – požiūriu valstybės, sukurtos tam, kad žydai galėtų jaustis kaip visi kiti – gruodžio 25-oji tėra eilinis trečiadienis. „Ar šitoks požiūris į šv. Kalėdas Niujorke, Monrealyje ar Buenos Airėse yra geriausias būdas jaustis žydu?Aš nesu izraelietis, todėl manau, kad ne.“
Savo straipsnio pabaigoje M. Tracy‘is sako, jog „iš tos pačios „Pew“ apklausos aiškėja, kad net 94 proc. Amerikos žydų savo žydiškumu didžiuojasi ir kad daugelis jų žydiškumą sieja su „doru, etiškai sąmoningu gyvenimu“, „buvimu intelektualiai smalsiu“, „gero humoro jausmo turėjimu“ ir „darbu už teisingumą ir lygybę“.
„Todėl aš ir svajoju apie tikrai žydiškas šv. Kalėdas. Tai būtų diena, kurioje dauguma Amerikos žydų jaustųsi itin žydiški ir aiškių aiškiausiai suprastų, kodėl žydiškumas jiems svarbus. Tai diena, per kurią mes jaučiame daugiau pasitenkinimo stovėdami nuošaly, nei įsiliedami į minią, būdami ne kaip visi, o skirtingi – ne iš vieno molio nulipdyti.“, – pastebi žurnalistas.
Autorius teigia, kad padeda ir tai, jog, skirtingai nei suvarymas į getus, šv. Kalėdos yra savanoriškos ir, kaip sako patarlė, ateina tik kartą per metus.
Tiek iš M. Tracy‘io straipsnio Jungtinių Amerikos Valstijų savaitraštyje „New Republic“, kuris ta proga paskelbė ir kitą straipsnį apie tai, ką daryti ir kaip jaustis per šv. Kalėdas ateistams. To straipsnio čia neapžvelgsime, kaip ir didesnio kiekio straipsnių, komentuojančių šią šventę krikščionišku požiūriu.
Tik užbaigsime prisimindami, kad krikščionys neturi teisės puikuotis, o tik teisę bei pareigą per šv. Kalėdas (ir ne tik per jas) mylėti savo artimą bei artimaisiais laikyti net ir labai tolimus.
