 |
| Anastasija Šopagienė. Jolantos Klietkutės nuotrauka |
Su ikonų tapytoja Anastasija Šopagiene susitikome ikonų studijoje, Kretingos Mažesniųjų brolių vienuolyno patalpose. Ten ji ateina tapyti beveik kasdien. Nedidelėje patalpoje per visą sieną driekiasi knygų apie ikonų tapymą lentyna, o prie kitos – spintelė su įvairių atspalvių dažų pigmentais. Kol kalbėjomės, Anastasija ruošėsi tęsti jau pradėtą tapyti Šventosios Šeimos ikoną.
Šis pokalbis – iš neseniai pasirodžiusios naujausios „Bernardinai.lt bibliotekų“ serijos knygos „Pasaulis yra gražus: pokalbiai apie kūrybą“, kurioje publikuojama 40 interviu su ryškiausiomis Lietuvos kultūros bei meno asmenybėmis. Daugiau apie knygą skaitykite ČIA.
Kaip ruošiatės tapyti ikoną?
Jei kas nors paprašo nutapyti konkrečią ikoną, ieškau apie ją daugiau medžiagos, aprašymų. Jei tai šventasis, skaitau jo gyvenimo istoriją, žiūriu, kas jau yra sukurta. Bet kartais ikona pažadina ir mane pačią, kaip, pavyzdžiui, 2012 metų gruodį trims dienoms, kai keletas ikonų tapytojų buvom nuskridę į Romą, kur buvo eksponuojamos kelios iš seniausių ikonų. Ta paroda ir ikonų veidai dar dabar man neduoda ramybės. Kiekviena ikona gyvena ir liudija apie susitikimą su Prisikėlusiu Kristumi.
Prieš konkretų darbą visada sukalbu ikonų tapytojų maldą, o malda apskritai lydi visą kūrybos procesą. Vienu metu tapau tik vieną ikoną, o pradėjusi tapyti nuolat apie ją galvoju, nešiojuosi širdyje, ir ji pati gimsta.
Rengiantis tapyti ikoną, praktikuojamas ir pasninkas. Pamenu, brolis Benediktas Jurčys OFM yra daug kalbėjęs apie pasninką, kai su ikonų tapymu dar taip gerai nebuvau susipažinusi. Jis pasakodavo apie šventųjų gyvenimus, pavyzdžiui, stačiatikių šventąjį Sergijų Radonežskį. Pasakojama, kad viso nėštumo metu jo mama pasninkavo, o gimęs Sergijus trečiadieniais ir penktadieniais negerdavo motinos pieno. Mamai valgius mėsą, jis taip pat atsisakydavo žįsti pieną, tad tai pastebėjusi mama Marija irgi nustojo ją valgyti.
Iš tikrųjų pradėdamas ikoną niekada nežinai, kiek užtruksi. Vieną ikoną gali labai greitai nutapyti, kad net pats stebiesi, o kitą gali piešti labai ilgai, net jei ji labai mažytė. Tai didelis slėpinys, ikona yra neišsemiama. Kiekvieną sykį atrandu kažką naujo.
 |
| Evgenios Levin nuotrauka |
Kokius mokslus esate baigusi?
Esu baigusi Dailės akademiją, grafikos, plakato specialybę. Pradžioje norėjau stoti į tapybą, bet įstojau į grafiką ir džiaugiuosi, nes išmokė mane tvarkingumo. O kai jau pradėjau tapyti ikonas, tai labai pravertė. Išklausiusi pirmąjį ikonų tapymo kursą 2005 m. Pakutuvėnuose, pradėjau visur plauti grindis, kad net vyras stebėjosi, nes man tai nebūdinga. Tapant kiekviena dulkė, kiekvienas plaukelis prilimpa ir trukdo. Ikona labai jautri, todėl turi būti labai švaru ir tvarkinga. Mokydamasi Dailės akademijoje išklausiau ir ikonografijos įvadinį kursą, tačiau tuo metu ikonos man atrodė kažkuo bauginančios. Dar nesupratau tos Tradicijos gelmės. Ikona dar nebuvo pasibeldusi į mano širdį.
Kitos meno sritys, kuriose teko dirbti, yra tapyba ir animacija. Gyvenant Vilniuje teko piešti animacinius filmus.
Kaip nutiko, kad iš sostinės persikėlėte į Žemaitiją, Kretingą, kaip susipažinote su ikonų tapymu?
Į Kretingą su vyru atvažiavome 2004 m. Kai vyro tėvai liko gyventi vieni, Saulius jautė pareigą būti arčiau jų. Prieš tai jau buvome dešimt metų kartu pragyvenę mano gimtame Vilniuje. Atsikraustėme į uošvių namą, kur, atrodo, ir vietos daug, ir vaikams gerai, bet pirmus metus patyriau kartų nesusikalbėjimą, jaučiau trintį su vyro tėvais, aplinka, žmonėmis, kalbančiais nesuprantama žemaitiška tarme... net ir drėgnu oru bei tvyrančiu rūku. Kretinga man buvo panaši į „Dogvilį“ ir prireikė laiko, kol pamilau šį miestą.
Kai gyvenome Vilniuje, Tiberiados broliai buvo mūsų šeimos dvasiniai vadovai. Jie mokė mus melstis ir kartu išgyventi santuokinį gyvenimą. Baltriškės yra ir mūsų šeimos gimimo vieta, nes būtent ten vyras man pasipiršo. Reguliariai lankydavomės pas brolius. Persikėlus į Kretingą, į kitą Lietuvos kraštą važinėti nebeišėjo, reikėjo ieškoti atramos taškų čia. Taip pradėjome važinėti į Pakutuvėnus, lankytis Kretingos parapijoje. Vėliau sužinojau, kad Lietuvoje jau kuris laikas gyvena italas brolis pranciškonas Karlas Bertagnin, kuris tapo ikonas ir veda kursus. Niekada negalvojau, kad keliai mus taip suves. Iki tol buvau įsitikinusi, jog išsilavinimą galima gauti tik dideliame mieste – Vilniuje, Maskvoje ar Londone, kur yra gerų dėstytojų. Atrodė, kas gali būti Kretingoje... Pirmieji mano kursai vyko net ne Kretingoje, o kaime, Pakutuvėnuose. Nebūčiau pagalvojusi, kad čia sutiksiu tokio aukšto lygio dėstytoją, kuris pakeistų mano gyvenimo kryptį. Tai tikrai Dievo pokštas.
 |
Namie buvo juntama stiproka įtampėlė, todėl labai prašiausi į ikonų tapymo kursus. Sakiau, kad norėčiau susipažinti su tuo menu. Vilniuje visko apstu, o Kretingoje gyvenimas atrodė kaip nusistovėjęs vanduo. Tik jūra gelbėdavo. Įkyrėjau Karlui, kad mane priimtų, tačiau brolis Karlas sakė, kad artimiausias kursas skirtas pašvęstojo gyvenimo žmonėms ir visos vietos jau užpildytos. Net jei atsirastų laisva vieta, aš buvau pati paskutinė eilėje, nes daug žmonių buvo užsiregistravę.
Tą sekmadienį, kada turėjo prasidėti kursai, su vyru nuvažiavome į Pakutuvėnus. Prie manęs priėjo brolis Paulius ir pasakė, kad neatvyks viena sesutė, jis visiems perskambino, bet niekas negali taip greitai atvykti ir, jeigu noriu, galiu susidėti daiktus ir atvažiuoti. Man tai buvo iššūkis, ir teko labai nusižeminti, nes reikėjo prašyti uošvių, kad pabūtų su vaikais, kol vyras darbe. Vis dėlto nugalėjo noras, o ne išdidumas.
Kursai truko 10 dienų, bet per tokį trumpą laiką gavome labai daug. Ruošėme sau lentas ir tapėme po pirmąją Kristaus veido ikoną, išklausėme bendrą istorijos, teologijos ir technikos įvadą, gavau labai daug naujų žinių, bet kartu ir išlaisvinimą, susitaikymą su savimi ir kitais žmonėmis mokantis priimti juos tokius, kokie jie yra. Gyvenome kartu su priklausomų žmonių bendruomene, valgėme, bendravome, meldėmės kartu, supratau, kad galiu priimti ir mylėti bet kokį žmogų. Dievas per ikonas išgydė mano santykius su vyro tėvais, pamačiau juos visai kitomis akimis.
Nuo tada prasidėjo mano ikonų tapymo kelias. Suprantu, kad tai yra neišsemiama, slėpinys, ir kiekvieną sykį mane stebina ir džiugina nauji atradimai. Atrodo, jau kiek metų praėjo, beveik aštuoneri, o aš tebesimokau.
 |
| Jolantos Klietkutės nuotrauka |
Papasakokite plačiau apie pačias ikonas. Kuo jos skiriasi nuo kitų paveikslų?
Pirmiausia, kas yra ikona? Iš ko ji gimsta? Iš meilės, tikėjimo, maldos ir liturgijos, kasdienio darbo ir per kartų kartas sukauptos patirties. Ikona negalėjo gimti ne Bažnyčioje, ji gimė iš liturgijos.
Trumpai tariant, tai Žodis, kurį matome, kaip kad Evangelija – Žodis, kurį girdime, o Eucharistija – Žodis, tampantis mūsų maistu.
Ikona yra graikiškas žodis ir reiškia „atvaizdą“ arba „portretą“. Kristus yra Dievo atvaizdas, pati pirmoji ikona. Senajame Testamente, kai Dievas buvo neregimas, jis negalėjo būti ir vaizduojamas, o nuo tada, kai į pasaulį atėjo žmogumi tapęs Kristus, mes jį galime vaizduoti. Vaizduodami Kristų, tuo pat metu vaizduojame ir Dievą Tėvą, nes Kristus yra Tėvo veidas, Jo ikona. Ikonų kursai visada ir prasideda nuo Kristaus ikonos.
Ikonos niekada nevaizduoja dalykų, o gyvus asmenis, kurie yra dabar ir čia. Vaizduojamas Kristaus, Mergelės Marijos ir šventųjų buvimas, o tie asmenys yra perkeisti stilizuojant kūnus, rūbus ir gamtą, naudojant atvirkštinę perspektyvą.
Iki Kristaus gimimo apskritai buvo draudžiama pasidirbdinti Dievo atvaizdą. Reformuotos bažnyčios dažnai bando prikišti, kad negali būti jokio atvaizdo, nes tai – stabmeldystė. Bet tai netiesa, nes gimus Kristui, Dievas tapo matomas. Ikona gimė krikščionybės pradžioje, gerokai prieš 1054 metais įvykusį Bažnyčios skilimą. Ji buvo skirta visiems krikščionims. Po skilimo ikonų išliko ir Rytų, ir Vakarų Bažnyčiose, tačiau vėliau Vakaruose ji pradėjo nykti ir išsigimti, nes buvo paveikta pasaulio meno įtakos. Rytuose iki šiol išliko senoji ikonų tapybos Tradicija, o nuo XIX a. pab. ir Vakaruose pradėta ieškoti šaknų ir grįžta prie ikonų tapymo.
Kad galėtume atskirti, kas yra ikona, o kas – ne, Bažnyčioje buvo priimti vadinamieji kanonai-taisyklės. Nors dviejų vienodų ikonų niekada nerasite, yra kažkas, kas jas vienija. Tai ikonos kanonas, ikonografnė Tradicija, o kokia maniera ar stiliumi atlikta, nesvarbu.
 |
| Jolantos Klietkutės nuotrauka |
Ikonoje visada yra užrašas, nurodantis, kas vaizduojama. Tai taip pat specifinis ikonos bruožas, ir kai kurie net sako, kad ikonos ne tapomos, o rašomos, nes tai pati pabaiga, kada vardas pašventina ikoną. Mums, sukurtiems pagal Dievo atvaizdą, vardas yra identitetas, išskiriantis mus iš kitų. Jeigu ikonoje matytume pavaizduotą moters veidą, bet nebūtų užrašytas vardas, nežinotume, kas ji yra. Nežinotume, ar čia Marija Magdalena, ar Marija, Dievo Motina, ar šv. Teresė. Net jeigu ikona dar nepašventinta, jau pats užrašytas jos vardas yra pašventinimas.
Ikona turi savo kanoną, rėmus, tačiau jais kūrybiškumas ne panaikinamas, o tobulinamas ir perkeičiamas. Ikonų tapytojas turi peržengti savo individualizmą ir asmeniškumą. Ikonų tapytojo asmenybė nėra pažeminama – ji transformuojama ir padaroma bažnyčios dalimi. Paveikslai labiau skirti jausmams ir yra menininko saviraiškos dalis. Dailininkai mėgsta pasirašyti savo darbus, nurodyti autorystę. Ikonų tapytojas yra tik įrankis Dievo rankose.
Kaip dar galima atpažinti ikoną: joje nėra nei laiko, nei erdvės. Ikonoje šalia gali būti ir mirtis, ir gimimas – viskas vienu metu. Toje pačioje ikonoje gali būti vaizduojamas Jonas Krikštytojas, skelbiantis Dievo Žodį, ir jo galva ant lėkštės. Taip yra, nes ji vaizduoja tai, kas yra, kur ir kaip yra dabar. Dievo šviesoje, Dieve nėra laiko ir erdvės, viskas yra dabar, dėl to ir Jono Krikštytojo veikla ir mirtis yra vienoje plotmėje. Visa yra Dievo žvilgsnyje.
Kai tapėme Kristaus Gimimo ikoną sesučių pranciškonių namuose, jos atsivesdavo savo mokinius stebėti, kaip gimsta ikona. Tai geros pamokos, nes ikonų tapyba turi savo gramatiką ir sintaksę, kurią reikia mokėti, norint teisingai perskaityti ikoną. Pavyzdžiui, vaikas klausia: „iš kur Kristaus gimimo ikonoje atsirado du kūdikiai?“ Tačiau ikonoje gali būti ir Jėzaus gimimo tvartelyje momentas, ir Trijų karalių apsilankymas, ir vaizdas, kur moterys maudo kūdikėlį Jėzų primenant Jėzaus žmogiškąją prigimtį, ir atbėgantys piemenukai – viskas viename, nes ikonoje nėra laiko ir erdvės, tai amžinybės atspindys, kurioje viskas yra dabar. Ikona yra amžinybės langas ir joje viskas perkeista.
Ikona ne tai, kai tu į ją žvelgi kaip į paveikslą, atvirkščiai – ikona žiūri į tave. Tu esi jos stebimas, su tavimi ji kalba. Ikonoje šventieji visada atsisukę į mus veidu, ir jų žvilgsniai nukreipti į mus, nes ikona su mumis bendrauja. Tik piktojo figūra, kuris taip pat vaizduojamas ikonose, būna profiliu arba nusisukusi.
Ikonose spalvos taip pat turi simbolinę prasmę. Žmogaus veidas vaizduojamas ochros, žemės spalvos, raudona spalva reiškia kraują ir dieviškumą, yra karališkoji spalva. Mėlyna reiškia vandenį, gyvybę, žmogiškumą. Žalia spalva – gyvybės žalumą ir Šventąją Dvasią. Balta arba geltona yra dieviškoji šviesa ir tiesa.
 |
| Jolantos Klietkutės nuotrauka |
Kuo specifinės ikonai naudojamos medžiagos ir jų prasmė?
Visos naudojamos medžiagos yra natūralios. Remiamės senąja technologija, pavyzdžiui, dažų pigmentus, kurie yra miltelių pavidalo, skiedžiame kiaušinio tempera, kurią pasidarome patys. Yra įvairių būdų temperai pasigamint. Vienas iš jų: reikia kiaušinio trynio, aliejaus, levandos ir baltojo vyno. Ikonoms naudojamas tikras auksas, trinti brangakmeniai ir kitos brangios medžiagos, tai daroma didesnei Dievo garbei.
Naudojant natūralias medžiagas, visa kūrinija įsijungia išreiškiant Dievo atvaizdą. Kad gimtų ikona, dalyvauja voverė (teptukui pagaminti), zuikis (iš jo daromi klijai gruntavimui), medis, traiškomos uolienos...
Pati lenta, kurią pasiruošiame, yra tvirtumo ir ilgaamžiškumo garantas, nes ikona negali būti trapi ir trumpaamžė. Medis gerai išdžiovintas. Medis turi ir gilią simbolinę prasmę: prisiminkim apie Gyvybės ir Pažinimo medį, apie medį, iš kurio Nojus pastatė arką, apie Kryžiaus medį, ant kurio Kristus atpirko pasaulį... Yra tam tikros taisyklės, pagal kurias meistras turi kurti, jis turi žinoti, koks medis tinka. Kiekviena lenta turi lovelį, kuris saugo pačią ikoną kaip lopšyje, arkoje. Jeigu kraštai ir apsitrintų, ikona būtų geriau apsaugota.
Nusigruntuojame lentą, kad ji būtų lygi kaip siena, tvirtas pagrindas. Naudojamas gipsas ir triušio arba eršketų kaulų klijai. Norint tą lentą pasiruošti, reikia mažiausiai dešimties dienų, nes dedami keli sluoksniai. Pirmiau klijuojame medžiagą, tada gipsuojame, lyginame.
Medžiagos ir technologijos po truputį kinta, atrandami nauji natūralūs lakai. Išlaikoma tradicija, bet atsiranda naujų praktikų, naujų medžiagų, vienos pasitvirtina, kitos – ne. Tai nėra visiškai sustingusi meno forma. Pagrindinis tikslas – kad ikona kuo ilgiau išliktų ir tarnautų tikintiesiems.
Galite papasakoti tapymo eigą? Kaip gimsta ikona?
Pradžioje ji turi gimti ikonų tapytojo mintyse, vaizduotėje, nes jei ji negimsta galvoje, po to labai ilgai užtrunka, kol gimsta ant lentos.
Nereikia atsiriboti nuo to, kas jau yra sukurta. Svarbu sekti senais modeliais. Pradžioje labai daug kopijuojama senųjų meistrų darbų. Ikonos yra mūsų mokytojai. Kopijuojant, pati ikona išmokys to, ko niekas kitas neišmokys. Tad pirmiausia ant lentos nusipiešiame piešinį. Piešinys yra visos ikonos pagrindas, tačiau jis būna dviejų, o ne trijų dimensijų, nes ji neturi būti realistinė. Tada auksuoji. Vėlgi yra įvairių būdų, kaip tai daryti. Auksinis fonas ikonoje perteikia Dievo šviesą. Vėliau po truputį piešinys padengiamas spalvomis nuo tamsių iki šviesiausių tonų. Pabaigoje užrašomas vardas ir nulakuojama. Originali užrašų kalba yra senoji graikų kalba.
 |
| Jolantos Klietkutės nuotrauka |
Kokių taisyklių reikia laikytis norint ne kopijuoti, o nutapyti naują ikoną? Kas gali tai daryti?
Dauguma lietuvių ikonų tapytojų tapome tai, kas jau yra. Tik pradėjęs ikonų tapytojas negali tapyti naujų ikonų, vaizduoti naujai paskelbtų šventųjų. Pati tapau aštuonerius metus ir suprantu, kiek mažai dar težinau, kiek dar reikia skaityti, domėtis. Norint kurti ikonas reikia daug patirties ir autentiško gyvenimo. Nutapytą ikoną turi pagal kanonus patikrinti ir patvirtinti vyskupai, kad nenukryptumei kažkur į šoną. Žinoma, kartais kunigai, nesuprasdami tradicijos ir nežinodami kanono, nori tokių dalykų, kurie nebūdingi ikonoms, ir tokiu atveju, jei ikonų tapytojas geriau išmano tradiciją, jis turi paaiškinti, kodėl taip nutapyti negalima.
Kitas dalykas – ikonų tapytojas negali būti pats sau vienas, kaip kad dailininkai, ikonų tapytojai yra bendrija. Pavyzdžiui, Rusijoje susibūrusios oficialios ikonų tapytojų artelės, o Lietuvos taip pat bendrajame tarpusavyje, renkamės į maldos susitikimus, rekolekcijas. Jeigu kažkur klysti, kolega gali tau pasakyti, kad tu ne taip darai. Dailininkui būtų sunku priimti tokias pastabas – „kaip tai aš blogai tapau? Esu menininkas ir kaip noriu, taip darau“. O čia pastabos priimamos nuolankiai ir pamatai, kad nesi visada teisus. Nutapiusi ikoną pagal galimybes ją parodau savo mokytojui Karlui, kad kažkur „nenusivažiuočiau“ ir labai džiaugiuosi galėdama į jį atsiremti.
 |
| Jolantos Klietkutės nuotrauka |
Ar ikonas tapyti gali ir netikintys žmonės?
Labai abejočiau, kad būtų tokia praktika. Manau, jog jei netikintis žmogus pradės tapyti ikonas, jis ir įtikės. Kita vertus, kokia prasmė yra tapyti ikonas netikinčiam žmogui? Kam jam to gali reikėti? Juk ikonos – tai Dievo atvaizdas. Man tai yra maldos būdas. Būna labai keistų patirčių, išgyvenimų tapant ikoną. Ji skatina mane pačią eiti šventumo link, pradėti kažko atsisakyti, kai ką aukoti vardan ikonos. Ji pati skatina pasninkauti, melstis, nes žmogus yra silpnas. Tapant ikona visada į tave žiūri, ir tu jauti, kad kažką turi keisti pats savyje. Ikona auklėja savo tapytoją. Atrodo, tu ją tapai, o pasirodo, kad ji tave keičia.
Ar visgi, nepaisant kanono ir griežtos tradicijos, galite šioje srityje atsiskleisti kaip kūrėja?
Žmogus visada atsiskleidžia vienoje ar kitoje srityje. Aš atsiskleidžiu ne tik tapydama, bet ir namuose gamindama šeimai valgyti, ruošdama naują patiekalą. Kiekvienas žmogus yra kūrėjas, kad ir ką jis darytų. Auklėdamas vaikus taip pat turi būti labai kūrybingas. Nemanau, jog ikonos yra vienintelė sritis, kurioje galiu atsiskleisti. Tai yra dalelė manęs.
Mano ketverių metų sūnus nuo pat mažumės labai mėgsta smuiką. Jis imituoja smuiką imdamas bet kokį daiktą, nors mūsų namuose niekas smuiku negroja. Pradėjau domėtis, kaip būtų galima jį lavinti. Labai nustebau sužinojusi, kad yra tokia Šinicu Suzuki mokykla, gal net metodas, kuriuo galima mokyti visai mažučius vaikus, tik pirmiausia groti smuikeliu turi išmokti pati mama. Ir tik tada vaikas turi mokytis groti.
Kaip kitaip vaikas gali išmokti? Toks būdas yra kaip mamos muzikinė kalba vaikui. Kaip tėvai išmoko vaiką kalbėti, taip gali išmokyti ir groti. Pabandžiau ir supratau, kaip sunku groti smuiku, bet mokausi, ir man labai patinka.
Ikonų tapymas dabar yra pagrindinė mano veikla, žmonės vis paprašo nutapyti kokią ikoną. Tačiau pirmiausia esu mama, kuri augina vaikus, o ikona yra kaip mano malda. Dabar jau neįsivaizduoju gyvenimo be ikonų tapymo. Man pačiai to labai reikia. Kaip žmogus meldžiasi, taip ir man tai yra buvimo su Dievu būdas.
 |
| Karlo Bertagnin OFM nuotrauka |
Kodėl lietuviai nepripažįsta ikonų ir laiko jas slaviška tradicija?
Žmonės nežino Bažnyčios istorijos, nesidomi, neskaito, o ikonas laiko okupantų, kurie buvo užėmę Lietuvą, menu. Ikonos Bažnyčioje gyvavo nuo pat pirmųjų amžių. Jei jie labiau įsigilintų, pasiskaitytų, nebelaikytų jų nekatalikiškomis.
Manau, turėtų būti vedami ne tik mokymai, kaip tapyti ikonas, bet ir kaip perskaityti pačią ikoną. Reikėtų mokyti žmones būti prie ikonos, kad jie suprastų, kodėl drabužiai tokie, o ne kitokie, kas tie nimbai, ką mums kalba simboliai, kodėl rankas laiko taip, o ne kitaip. Kretingos pranciškonų gimnazijoje vyksta tam skirtos pamokos, ir kai tie mokiniai užaugs, jiems ikonos jau nebus svetimos. Ikonas taip pat reikia prisijaukinti, kad tai būtų natūralus maldos būdas.
Žinoma, geriausia kiekvienam žmogui pereiti pirmą pažintinį ikonografijos kursą ir pačiam nutapyti Kristaus veido ikoną. Brolis Karlas Bertagnin labai norėtų, kad ir kunigų seminarijoje būtų dėstomas ikonografijos kursas, ir visi klierikai susipažintų su šia Bažnyčios tradicija. Kokią svarbią vietą ji užima, liudija ir tai, kad pats pirmasis popiežiaus Pranciškaus žingsnis po išrinkimo buvo tas, kad jis ryte nuvažiavo melstis į Švč. Mergelės Marijos baziliką, prie Dievo Motinos ikonos.
Kalbino Monika Midverytė OFS