Šiomis dienomis mūsų Motina Bažnyčia tikinčiųjų gyvenime atgimdo Įsikūnijimo slėpinio tikrovės išgyvenimą. Liturgijos metu ji sudabartina prieš du tūkstančius metų į pasaulio istorijos laiką ir erdvę įžengusį Dievą, gimusį iš moters, išgyvenusios nepakartojamą motinystės ir mergaitiškumo dermę. Šis vienkartinis istorijos įvykis turi išliekamąjį pobūdį. Jis tampa vienalaikis ir šiandienis Bažnyčios liturgijoje įvykstančio jo sudabartinimo, traukiančio tikinčiuosius į atpirkimo tikrovę, dėka. Tačiau, ko gero, dauguma tikinčiųjų (net vienuoliai) pasakys: koks retas ir koks lėtas šis išgyvenimo procesas! Dažnai neaišku, kaip Kristus gimsta mano širdyje, kaip Jis turėtų užgimti, ir ar Jis apskritai užgimė. Turbūt pirmas žingsnis būtų tiesiog atsistoti prieš Įsikūnijimo slėpinį ir likti nuostabos, kontempliacijos ir klausimų būsenos.
Išvadavimas per Žodžio įsikūnijimą
Bažnyčia švenčia ir skelbia tikrojo žmonijos atpirkimo įvykį ir sykiu šio atpirkimo galutinio pasirodymo laukimą. Raštas teigia, kad išvadavimas atėjo per Žodžio, dieviškojo Logo, kuris buvo pradžioje pas Dievą, įsikūnijimą. Jis pats buvo Dievas. Šis Žodis – Dievas, per kurį sukurta visa, kas regima pasaulyje, išžengė iš savo dieviškosios buveinės ir tapo žmogumi pasaulyje, kuris sukurtas per Jį (plg. Jn 1, 1–17). Šis Žodis – tai kartu ir Dievo Tėvo viengimis Sūnus, išėjęs iš Tėvo amžinųjų įsčių prieš visus amžius. Sūnus gimė, tačiau jo gimimas yra amžinas. Jis visuomet buvo Sūnus, o Tėvas visuomet buvo Tėvas. Nebuvo laiko, kai Sūnus nebuvo Sūnus, o Tėvas nebuvo Tėvas.
Koks nesuvokiamas žingsnis!
Šis dieviškasis Žodis, kurį Tėvas amžinai ištaria, šis dieviškasis, viengimis Sūnus, kurį Tėvas amžinai gimdo, išeina iš savęs, prisiima visą žmogaus pavidalą, tampa viskuo panašus į žmogų, išskyrus nuodėmę. Jis prisiėmė visą žmogiškąjį būvį, absoliučiai viską, kas sudaro žemiškąją žmogaus egzistenciją, tapdamas tobulu žmogumi. Reikia stebėtis, kad Tas, kuris yra nuo amžių tampa! Reikia būti pagautam nuostabos, kad nesukurtas tampa kūriniu! Turėtų gniaužti kvapą, kad būdamas apstus, nieko nestokojantis Jis tampa išsisėmęs, mažas, reikalingas kitų pagalbos, maža to, atstumtas, nesuprastas. Jis tampa kūnu neprarasdamas to, kas buvo, ir prisiima tai, kas nebuvo. Reikia leisti iškilti klausimui: kodėl, būdamas Dievas, Jis laisvai nuplėšia nuo savęs savo dieviškąją šlovę ir tampa šlovės neturinčių žmogumi, tarnu? (plg. Fil 2, 7). Iš kur, kodėl ir už ką toks nesuvokiamas žingsnis? Toks nenuspėjamas judesys? Toks stebinantis susijungimas? Pasilieku prieš šį slėpinį ir nesiliaunu stebėtis, kaip prieš žadą gniaužiantį paveikslą, šedevrą, kuris nei iš tolo neprilygsta žmogaus galioms, bet kyla iš to, kas dieviška, kas duota, priimta kaip dovana ir grąžinta Davėjui, teikiant Jam šlovę už visus Jo darbus.
Kokie nuostabūs mainai!
Dar reikia stebėtis Dievo nesuvokiamo žingsnio tikslu, antraip nuostaba kažko stokos. Jis prisiėmė visą žmogiškąjį būvį, kad jį išgelbėtų iš nuodėmės. Jis prisiėmė absoliučiai viską, ką turėjo apvalyti, ir taip, kad žmogus nebūtų totaliai apvalytas, jei dieviškasis Sūnus nebūtų ko nors prisiėmęs. Nors buvo be nuodėmės, jis tapo nuodėme, kaip teigia Apaštalas Paulius: „Tą, kuris buvo be nuodėmės, [Dievas] dėl mūsų pavertė nuodėmė, kad mes jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21). Jis „atidavė save už mūsų nuodėmes“ (Gal 1, 4). Reikia sustoti ir stebėtis: tapdamas nuodėme, kad išvaduotų žmoniją iš nuodėmės, jis, kaip teigia Benediktas XVI, įžengė į žmogiškosios egzistencijos dramą, pasiekė giliausią jos gelmę, kad taip galėtų žmogų surasti, užsimesti ant pečių ir parnešti namo „pražuvusią avį“ (plg. Jėzus iš Nazareto I d. p. 41).
Kaip sutikti, kad žmoguje slypi totalus negebėjimas būti įvesdintam į šį meilės šokį, jei jo nepatraukia Šventoji Dvasia? O ar ji gali patraukti, jei žmogus nesileidžia būti pažeidžiamas Dievo nepaaiškinamo, besąlygiško rūpinimosi žmogumi ?
Tačiau reikia sustoti bei stebėtis ir kitu Įsikūnijimo parodytu veidu: Žodis tampa kūnu neprarasdamas to, kas buvo, ir prisiima tai, kas nebuvo, kad mums pasakytų: Dievas tikrai yra mūsų Tėvas, Jis ir toliau yra Tėvas, negana to, Jis visuomet buvo Tėvas. Jis ir po pirmosios nuodėmės, po pirmo ir, regis, neatstatomo nupuolimo ir toliau žmogų myli pirmapradiška, bedugne ir besąlygiška meile. Ši Kristaus atnešta tikrovė kelia klausimus: Kas yra žmogus, kad Dievas šitaip pasilenkia prie jo, idant jį atgręžtų į save, ir nenustoja mylėjęs, net jei žmogui nepaliaujamai gręžiasi nuo Jo? Kas yra žmogus, kad Dievas taip priartėjo prie jo, idant šis, eidamas kartu su Jėzumi, būtų įtrauktas į bendrystę su Tėvu, negana to, į pačią trejybinės meilės cirkuliaciją?
Kaip priimti Įsikūnijimo tikrovę ?
Kaip džiaugtis, stebėtis, šlovinti, dėkoti ir šitaip tikrai gyventi šiuo įvykiu? Kaip gyvenimas šia tikrove gali tikrai skverbtis į dabartį ir ją keisti ? Kaip laisva valia priimti šį centrinį pasaulio įvykį, kuris apvertė aukštyn kojom žmonijos istoriją ir ją nukreipė jos galutinio atbaigimo link? Raštas sako, kad tik Globėjas, Parakletas, Tiesos Dvasia, kilusi iš Tėvo, gali visko išmokyti ir priminti visus Jėzaus žodžius (Jn 14). Tik ji daro to įvykio laisvą priėmimą galimą ir realų. Tik jos šviesoje galima klausti: kaip gyventi išlaisvintą ir naują gyvenimą – gyvenimą, išlaisvintą iš nuodėmės, išlaisvintą Dievui, išlaisvintą gebėjimą priimti Dievą? Reikia ir toliau klausti: kaip šis Globėjas ateina ir kokybiškai perkeičia žmogaus laisvę? Kaip Jis šaukia laisvei? „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei!“, – sako apaštalas Paulius (Gal 5, 13).
Kaip susirgti meile Dievui ?
Kalėdų dienos Mišių pradžios malda, regis, nuostabiai prieš akis iškelia krikščioniškos gyvensenos gaires: „Dieve, sukūręs žmogų nuostabiai kilnų ir dar nuostabiau pakėlęs nupuolusį, suvienyk mus su dievyste savo Sūnaus, kuris mūsų žmogiškąją prigimtį yra prisiėmęs...“ Iš esmės prašoma suvienyti mus su Sūnaus dievyste. Šis prašymas tampa galimas, nes Sūnus jau tobulai susivienijo su žmogiškąja prigimtimi ir dabar traukia į savo dieviškąją prigimtį kiekvieną, kuris trokšta ir prašo šio susivienijimo per Šventąją Dvasią. O šios dienos Mišių Komunijos malda atskleidžia šio susivienijimo siekinį – kad Sūnus duotų nemirtingumą. Iš čia kiti klausimai: kaip laukti ir kaip siekti gyvenimo nemirtingumo? Kaip jo siekti teisingai? Ir kaip siekti teisingo nemirtingumo? O siekti nemirtingumo – tai klausti: kaip jau dabar gyventi? Tikrai gyventi? Daug gyventi? Apsčiai gyventi? Klausti: iš kur kyla tikrasis gyvenimas ir kaip jis pasilieka?
Šie klausimai vėl grąžina prie Sūnaus dievystės tarpininkavimo nuostabiai giliai išreikšto Jėzaus maldoje savo Tėvui: „aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę, ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai“ […] Aš paskelbiau tavo vardą ir dar skelbsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose“ (Jn 17, 23. 26). Šitaip iškeliamas esminis rūpestis – įeiti į Tėvo meilę savo Sūnui ir Sūnaus meilę savo Tėvui. Įeiti į šį abipusiškumą per Šventąją Dvasią, kuri kaip tik ir yra Tėvo ir Sūnaus meilės ryšys, įvedantis į trejybinės meilės apytaką, šokį ratu, perichoresis.
Bet kaip būti vis iš naujo traukiamam į šį ryšį? Kaip sutikti, kad žmoguje slypi totalus negebėjimas būti įvesdintam į šį meilės šokį, jei jo nepatraukia Šventoji Dvasia? O ar ji gali patraukti, jei žmogus nesileidžia būti pažeidžiamas Dievo nepaaiškinamo, besąlygiško rūpinimosi žmogumi ? Jei jis nesileidžia susirgti meile šiam Dievui, kuris taip pamilo pasaulį, kad atidavė už jį net savo viengimį Sūnų (plg 1 Jn 4, 10)? Todėl ir lieka atviri klausimai: kaip susirgti meile šiam Dievui, kaip susirgo Giesmių giesmės mylimoji (plg.Gg 2, 5), meile, kuri vienintelė gali traukti žmogų į bendrystę su Dievu? Kaip gerbti Dievo mažumą, jo paties pažeidžiamumą ir šitaip tapti mažam ir pažeidžiamam, kad jo meilė būtų tikrai galima, aktuali, ir todėl tikrasis gyvenimas tikrai galimas?